Žino, kad nelaimės, bet eina. Nusišneka viešosiose diskusijose, mykia, kai neturi ką pasakyti, krenkščia užpildydami ilgas amnezijos pauzes, konvulsyviai varto akis tarsi būtų įkliuvę į bebrams gaudyti skirtus spąstus.
Tokių kandidatų iš devynių į šį sekmadienį vyksiančių Prezidento rinkimų pirmąjį turą yra bent šeši.
Kuo arčiau tie rinkimai – tuo liūdniau. Vis niūresnės mintys apninka. Jokių naujų idėjų iš kandidatų lūpų. Tik drumzlinos pavasarį patvinusio upelio paviršiaus putos, o šiemet – sausra.
Nejaugi tik tiek esame nusipelnę – apgailėtino kai kurių kandidatų vogravimo, demagogijos ir nuogo sofizmo?
Praėjusį ketvirtadienį vykusiuose prezidentiniuose debatuose (LRT) buvo gvildenami ekonominiai šalies klausimai. Ar žiūrovai ką nors naujo, lig šiol negirdėto, sužinojo? Vargu bau. Tie patys, metai iš metų kartojami struktūrinių žodžių rinkinio štampai: reikia siekti, kad verslas vėl atgautų savo pirmykštį veidą (o koks jis buvo?); „atkurti verslo autoritetą“ ir ginti jį nuo valstybės reketo (Mazuronis); mažinti pajamų nelygybę (ji jau „mažinama“ daug metų), „skatinti inovatyvią ekonomiką (o kaip tą daryti?); skatinti gamybą, kurios, daugelio kandidatų mintijimu, Lietuvoje išvis nėra (o kokią?); palaikyti šiltesnius santykius su kaimynine Baltarusija (Tomaševskis); skatinti, stiprinti gamybą, nes pati Lietuva beveik nieko negamina, „net lietuviško vinio parduotuvėse nerasi“ (tas pats Tomaševskis), ir t.t., ir t. t.
Toks pastarojo „minties galiūno“ pareiškimas net pribloškė Ingridą Šimonytę: „Neįtikėtina, kai tenka išgirsti tokių pareiškimų (…), kai bene ketvirtį mūsų vidaus produkto pagal pridėtinę vertę sukuria pramonė (…). Visiškai melaginga teigti, kad Lietuva nieko negamina“.
Bet tai jau buvo po to, kai melas buvo paskleistas. Dažniausiai žmogaus sąmonėje ilgiau išlieka tai, kas pasakyta pirmiau; kas po to – jau ne taip. Čia kaip su sėja. Įmetei grūdą į dirvą – lai dygsta, vėliau pažiūrėsime, kas išaugs.
Ekonomikos, viešųjų finansų neišmanymas trykšte tryško iš daugelio kandidatų lūpų. Bet gal Prezidentui ir nebūtina juos išmanyti?
Tačiau pirmiausia, kas krito į akis, tai kai kurių kandidatų arogancija ir nuogas chamizmas.
Suprantama, apie Puteikio elgesį gal net neverta kalbėti – žmogus prie sovietų tarnavo „karštajame“ taške, t. y. Afganistane, gal koks sprogmuo šalia nukrito; gal pasisėdėjimas už grotų, jau nepriklausomoje Lietuvoje, paveikė; kas žino.
Apie Puidoką išvis sunku ką nors pasakyti, nebent tiek, kad jis – bent jau ne chamas.
Bet kai europarlamentaras Mazuronis, pataisytas (nes akivaizdžiai nusišnekėjo) laidos vedėjo Edmundo Jakilaičio, sušuko „Patylėkite!”, daug kam turėjo plaukai pasišiaušti ant galvos. Bet tikriausiai nepasišiaušė. Esame prie to jau įpratę ir pripratę.
Lietuvoje chamizmas tapo įprastu, kasdieniu reiškiniu. Tokia saviraiškos ir išraiškos leksika garsėja ne vienas politikas Seime, savivaldybėse. Bet mes juos renkame ir išrenkame.
Kaip kadais prezidentą Paksą. Jis ir „tapšnojo“, ir tualetiniu popieriumi krikštijosi, bet išrinkome. Vėliau išspyrėme, bet jo šmėkla ligi šiol tebeklaidžioja ne tik Europoje, kur jis teberenkamas europarlamentaru, bet ir Rusijos platybėse, Baltarusijos žemėje.
Apgailėtina, kai toks bei į jį panašus asmuo pretenduoja tapti Lietuvos veidu.
Kaip ir tas, kuris televizijos studijoje susilažina, kad parduosiąs už deklaruotą vertę savo namą kitam kandidatui, o kitą rytą jau neparduoda, nes „žmona neleidžia“.
Beje, kaip ir tas, kuris it vandens į burną prisėmęs, tylėjo, kai 2009-aisias ant Lietuvos užslinko juodi krizės debesys. Tyliai sau sėdėjo SEB‘e, kapitalą krovėsi būsimiesiems Prezidento rinkimams.
Jūs norėtumėte, kad toks vadovautų jūsų valstybei?
Šį ketvirtadienį vėl matysime aštuonetą brolių (sesuo į tą būrį, Ačiū Dievui, nepatenka), juodvarniais atskridusių į televiziją kultūros skleisti.
Gerai įsižiūrėkime į jų akis, kiekvieno veido raumens virpėjimą, pravertos burnos lūpų kampučius, ir išvyskime šviesą arba tamsą.
Ir tik tuomet ramia sąžine eikime prie balsadėžių sekmadienį.
2019.05.06; 14:30
