Laikotarpis tarp šv. Kalėdų ir Naujų Metų visada būdavo lyg nesibaigianti šventė. Šv.Kalėdos, bent Lietuvoje, daugiau Šeimos šventė, o Naujieji tai linksmybės su draugais. Ir dar netikėkite mitu, kad sovietiniais metais nešvęsdavome šv.Kalėdų. Bent jau mano jaunystėje visi švęsdavome. Tiesa, tai nebuvo oficiali šventė.
Deja, šiais metais jas švenčiame ne taip, kaip visada. Daug Šeimų negalėjo susirinkti prie tradicinio, beje, tik pas lietuvius ir lenkus tokio Kūčių stalo. Mūsų ilgamažią tradiciją pakoregavo net akimi nematomas, virusas. Jis neleis per daug linksmintis ir per Naujuosius. Liūdna, kad taip nutiko. Gaila tų, kurie mus paliko. O mus į neviltį varo nežinia, kada tai baigsis.
Vilties žiburėlis, nors silpnas, bet sužibo. Pirmoji vakcina pasiekė Lietuvą. Tačiau kasdieną skelbiamos ligos ir mirčių suvestinės lyg iš karo fronto, deja, optimizmo nesuteikia. Nesuteikia optimizmo ir tai, kad masinis vakcinavimas galimai Lietuvą pasieks tik ankstyvą pavasarį. Pesimistas sakys, kaip vėlai, optimistas atsidusęs tars, vis tik geriau nei nieko. Tikrai labai gera šventinė dovana ta vakcina. Niekas nežinome, kiek ji padės, bet mums, Žmonėms, šiais ilgais vakarais, reikia nors turuptėlio Vilties. Jeigu pasiseks, o aš tuo tikiu, tai bus ne tik didžiulis džiaugsmas, bet ir žmonijos mokslo triumfas, kad tai padaryta per tokį neįmanomai trumpą laiką. Tai pativirtins nuostatą, kad žmonės nuoširdžiai ir pasiaukojamai kartu veikdami vis tik daug gali pasiekti.
Suprantama, bet koks dirbtinas žmogaus veiklos suvaržymas mus suerzina. Kai reikia dirbti, veikti, mes dažnai skundžiamės, kad pavargstame, jau atsibodo. Bet tik reikia nebedirbti (arba padaryti ilgesnę pauzę), o ypač dar ir bendrauti tik, kaip vienas pažįstamas taikliai pavadino… tolimuoju būdu… prasideda iš visų pakampių lysti įvairios blogos mintys ir depresinių ligų padaugėja. Dar žiemos nei šiokios nei tokios. Akyvaizdžiai klimatas kinta. Ir matomai, ne be mūsų pačių neapgalvotos ir savanaudiškos veiklos. Vis tik taip norisi baltų švenčių. Baltų ne tik Gamtoje, mūsų gyvenimuose, bet ir daugiau pozityvo bei geranoriškumo mūsų bendrystėje.
Kviečiu visus, kurie mane skaitys, susimastyti dėl tokio akyvaizdaus ir paprasto dalyko. O kaip mes turėdami tokią grąžią Tėvynę, su jos nuostabia Gamta (žalia, nei per šalta, nei per šilta, o kiek ežarų…), gan darbsčiais ir išradingais žmonėmis galime prasmingai ir laimingai gyventi. Bet taip nesugebame. O juk trūksta tik kelių esminių dalykų: pirma norėti ir pabandyti tartis, o antra, prie dabartinių mokslo ir aukštųjų technologijų suteikiamų galimybių, pradėti palaipsniu keisti labai žmonėms trukdantį charakterio bruožą – gobšumą. Juk ateiname į šį pasaulį nuogi ir taip pat iš jo išeiname. Juk visos problemos prasideda būtent nuo šių dviejų esminių dalykų. Ir jeigu dėl antro yra sunkus ir ilgas kelias, nors ne beviltiškas. Tai susitarimas ne tik įmanomas, bet ir išbandytas.
Neminėsiu daug valstybių, bet tai visu pilnumu veikia Šveicarijoje. Kai man tarptautinėje konferencijoje teko paklausti jų atstovo… o kaip jums pasisekė pasiekti, kad Šveicarija daugelyje sričių pirmauja? Jis atsakė labai lakoniškai … mums pasisekė – SUSITARTI! Štai sėkmės receptas. Bet negi mums, lietuviams, tai misija neįmanoma? Tikrai tikiu, kad galime. Reikia tik tam pasiryžti, gal net kai kam pasiaukoti, ne pinigais, o arogancija, kai kam ją apmažinti arba bent suvaldyti. Imkime, kad ir rinkimus. Juose dalyvauja daug žmonių. Savaime aišku, kad juos laimės tik dalis. Tai gal nereikia laimėtojams tyčiotis iš pralaimėjusių, nes kitą kartą jūs būsite jų vietoje. Tarp kitko, toje pačioje Šveicarijoje, parlamente nėra pozicijos ir opozicijos, visas parlamentas darniai dirba valstybei, kaip ir dažni ten vykstantys referendumai. Tarp kitko, prieš šimtą metų joje gyveno tik 3 milijonai gyventojų, kaip dabar Lietuvoje ir šalis buvo gan atsilikusi. Šiandien jų yra 8 milijonai ir, duok Dieve, mums tokio pragyvenimo lygio.
Nors nenoriu nieko blogo rašyti apie apie dabartinę valdančiąją daugumą. To pasistengsiu nedaryti. Pateiksiu jiems tik kelis nieko nekainuojančius patarimus. Pirmas gal pavėluotas, bet vis tik reikalingas ateičiai. Mane gan sujaudino ir ne tik sujaudino, bet net suglumino pats valdžios perdavimas. Tiesiai pasakysiu – jis buvo piktas. Piktas iš abiejų pusių. Vieni įsižeidė, kad pralaimėjo rinkimus, o kiti gan nesolidžiai visas pandemijos bėdas bandė ir dar kartais bando suversti buvusiems. Nepadarė šio, nepadarė ano ir pan… Buvusi valdžia darė ir padarė daug naudingo, ką buvo galima padaryti tokioje nežinomoje situacijoje. Lietuva pasirodė nei blogiau, nei geriau kaip ženkliai turtingesnės ir didesnės valstybės. Be to, būkim teisingi, dabartinė dauguma būdama opozicijoje be kritikos ir trukdymo nelabai prisidėjo prie situacijos suvaldymo. Išvis manau, kad blogas tonas – rinktis politinius dividendus, kai žmonės ne tik masiškai serga, bet ir miršta. Čia privalome pamiršti pozicijas, opozicijas ir prisiminti, kad esame tik žmones. Ir kad bet kuriuo momentu galime tapti tais pačiais ligoniais. Lai tai bus rimta pamoka mums visiems. Gal nors ją įsisavinsime.
Taip pat negaliu nepasidalinti su platesnia auditorija mintimi, kuri mano supratimu yra ne tiek politinė, kiek egzistencinė. Norint susitarti, reikia kažkam pradėti tartis. Atėjusi valdančioji dauguma, bent pradžioje garsiai pareiškė, kad ji ves tik skaidrią ir moralią politiką. Deja, pasakė ir pamiršo. Per patį pandemijos įkarštį, skubos tvarka, Seime pradedami prastuminėti, mano supratimu, net korupcija atsiduodantys įstatymai. Negi šiandien Lietuvoje tokia gera aplinka, kas liečia narkomaniją ir ypač narkotikų platinimą, kad tokiu sunkiu visai šaliai metu Seimas skuba spręsti šią, jų supratimu, pačią svarbiausią valstybei problemą. Kitos išpręstos liko, tik ši. Tačiau ar ši problema, kaip bandoma ją pateikti tokia nekalta.
Iš karto prisipažinsiu, esu už kanapių legalizavimą medicininiams tikslams. Man net keista, kodėl to nepadarė ,,valstiečiai“. Tačiau po ne visiems suprantamu terminu „mažų narkotikų kiekio dekriminalizavimu“ slypi daug viešai neatskleistų dalykų. Visų pirma kalbama apie visus narkotikus. Man specialistai yra aiškinę, kad ypač jauname amžiuje panaudojus sintetinių narkotikų pora dozių jau galima tapti nuo jų priklausomu. Ponia „Laisvės“ partijos pirmininkė, Seimo narė ir ministrė Aušrinė Armonaitė viešai pareiškė, kad narkomanus reikia gydyti, o ne į kalėjimus sodinti. Gan įdomi mintis. Tai gal paprasčiau jiems tiesiog leisti pasirinkti. Jeigu naudoja narkotikus – lai miršta, o jei mirti nenori, lai nenaudoja. Sakysite, nehumaniška, bet ar humaniška tai, kas siūloma. Juk ši įstatymo pataisa ne tiek liečia narkomanus, kiek prekeivius. Jie prekiaudami nesinešioja po kilogramą, o būtent tarp jaunimo platina mažas dozes. Ir jiems ta 100€ bauda, jų nuo šio labai pelningo verslo, neatbaidys. Be to, garantuotai prasidės spekuliacija, o kas yra mažos dozės (kiekiai). Tačiau čia jau detalės, į kurias turi būti paruošti atsakymai prieš keičiant įstatymą. Deja, to padaryta nebuvo, bent viešai.
Prieš keičiant, ne šiaip sau dėl malonumo priimtą įsatymą, pradžioje matomai būtina, kaip minimum:
1) Pasitarti su specialistais, taip pat su NVO, kaip asociacija „Tėvai prieš narkotikus“ ir pan; To padaryta nebuvo.
2) Organizuoti Seime, kad ir nuotoliniu būdu diskusiją su visuomene „už“ ir ,,prieš“. Taip pat, kiek žinau, nebuvo.
3) Numatyti alternatyvius valstybės insitucijų veiksmus, o kas bus daroma, kad narkomanija mažėtų. Žinoma, jeigu autoriai sąžingai siekia šio tikslo. Dabartinis jų elgesys kelia pagrįstas abejones.
4) Būtinai turėti teigiamą teisėsaugos institucijų tokios iniciatyvos vertinimą ir viešai jį paskelbti.
5) Viešai turi būti paskebtas antikorupcinis šios iniciatyvos vertinimas, nes kievienam teisės aktui jis būtinas.
Manau, ženkliai prasmingiau pasielgtų „Laisvės“ partijos frakcija Seime ir jai pritariantys, jeigu rimtai užsiimtų narkotikų naudojimo mažinimo kompleksinių priemonių rengimu ir jų įgyvendinimo mechanizmo sukūrimu. Tai daryti būtina, nes narkomanija Lietuvoje ne mažėja. Ir abejotina, kad ji sumažėtų palengvinus jų įsigijimo kelius.
Tai tik vienas pavyzdys, kaip nepasiruošus ir neišdiskutavus galima sugadinti gal ir sąžiningą iniciatyvą. Nors abejotina, kad būtent taip yra. Nes dabartinis elgesys ir nepamatuotas skubotumas mums šnabžda visai ką kita. Siekiant tikrai vykdyti moralią ir skaidrią politiką vien lozungų negana, tam reikia ir adekvačių veiksmų. Ir taip visame kame. Jeigu taip darysime, gal nors po truputį ir pradėtume elgtis civilizuotai bei pagarbiai visos bendruomenės atžvilgiu. Nauji dalykai, kaip ir naujas elgesys neatsiranda savaime. Tai turi kažkas pradėti daryti. O kas jei ne jaunimas. Jie juk dar nesugadinti!?
Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas
2020.12.28; 21:45
