Tas pats Rimvydas Valatka sako, kad mes privalome būti labiau žmogiški homoseksualų atžvilgiu, ką tikriausiai reikėtų suprasti kaip didesnio solidarumo su savo interesus išpažįstančiais kitokios lytinės orientacijos bendrapiliečiais raginimą. Nesunku pastebėti, kad čia yra kaip tik tas atvejis, kai nespėjęs įsismarkauti R.Valatka dar atsargiai, tik vos ne vos, keliais punktyrais pažymi kokią nors temą, o jam jau iškart triukšmingai pradeda pritarti visas papūgaujančiųjų choras. Taip į diskusijas dėl LGBT bendruomenės vadinamųjų teisių su trenksmu yra įvedamas privalomo žmogiškumo, išopėjusio jautrumo postulatas, gėjai užtvindo eterį savo pasakojimais apie patirtas nežmogiškas kančias, multiplikuojamas verkiančios, rankas grąžančios homoseksualo motinos plakatas.
Žinia, toks verksmingas arba greičiau rėksmingas, peraugantis į ištisinį klykimą tonas, trikdo. Savaime įdomu, kad pokalbį apie žmogiškumą aptariamu rakursu pradeda R.Valatka, kuris, kaip atrodo, dėl didesnės savo straipsnių intrigos galėtų užstatyti net švenčiausius žmogui dalykus, panašiai kaip pseudopoetas Neronas, siekdamas eilėraščio apie liepsnojančią širdį įtaigumo, padegė Romą, tačiau nežiūrint tos aplinkybės, apsimeskime, kad šis, mūsų dienų intrigos meistras, šįkart turi galvoje tik tai, kad net didžiausio susipriešinimo aplinkybėmis negalima sudeginti tarpusavio supratingumo tiltų.
Kitas dalykas, kad jautrumo ar didesnio žmogiškumo pageidavimas mūsų aptariamu atveju tampa ideologine norma, sukuriančia privalėjimo santykį, taip pat būtinąja sąlyga, siekiančiam karjeros ir pasisekimo visuomenėje žmogui. Tačiau ar gali būti kažkas dar blogiau nei žmogiškumas kaip karjeristinė demonstracinė vertybė, nei tokiu būdu karikatūrine patapusi žmogiškumo versija. Tikriausiai nieko blogo, jeigu žmogus apsimeta protingesniu nei yra (tai didesniu ar mažesniu laipsniu būdinga kiekvienam iš mūsų), tačiau, kaip atrodo bent man, konjunktūrinis žmogiškumo demonstravimas yra naikinanti žmogiškumo substancinius pagrindus stichija. Kartas nuo karto iškyla būtinybė kažką paaukoti, tarkime, dėl mados ar konjunktūros poreikių, tačiau, nežiūrint jokių laiko vėjų, bent žmogiškumą privalėtume išsaugoti, neįtraukdami geranoriško nusiteikimo vienas kito atžvilgiu į viską permalančius konjunktūros malūnus. Čia nevalingai į galvą ateina Nobelio premijos laureatės W. Shymborskos žodžiai apie tai, kad protingas gerumas yra geriau už sentimentalų gerumą.
Nuo žodžio žmogiškumas (lot. humanus) atsiranda net atskiros Humanizmo epochos pavadinimas. Tačiau nepraleisiu progos drauge atkreipti dėmesį į tragikomišką žodžio homoseksualas painiavą. Negaliu atsikratyti įspūdžio, kad apie didesnį žmogiškumą homoseksualų atžvilgiu kalba būtent žmonės su užmaskuota pašaipa, su intencija įpiršti tragikomišką semantinę sumaištį apie tai, kad neva homoseksualumo įvardijimas nurodo į seksą tarp žmonių, nes žodį homo mes iš inercijos į lietuvių kalbą verčiame iš lotynų kalbos žodžiu žmogus (terminologiniai pavyzdžiai iš lotynų kalbos, homo erectus, homo faber, homo sapiens). Tačiau didžioji problema yra ta, kad tarptautinis žodis homoseksualumas yra neįtikėtinai barbariškas žodis, kai, pažeidžiant įprastą tarptautinių žodžių darybos praktiką, terminologinis įvardijimas yra sudaromas iš dviejų skirtingų senovės kalbų žodžių, t. y. – gr. homos – vienodas + lot. sexualis – lytinis). Jeigu būtų leista savivaliauti man, tai homoseksualumą vadinčiau ne kaip kitaip, o būtent nevaisinguoju pagal prigimtį seksualumu (pagal gr. žodį – agonoseksualumas, jeigu norite, su lotyniška žodžio sudėtine dalimi – steriliseksualumas).
Tačiau drauge negaliu nutylėti, kad homo erectus lietuviškai reiškia – stačiasis, t. y. vaikščiojantis ant dviejų kojų žmogus, taigi truputėlį kažką kitą nei kažkas iš mūsų buvo galbūt linkęs greitomis pagalvoti, ar ne? Kaip matote, vėl mane užnešė į neskoningo dviprasmiškumo lankas, – jeigu būtų gyva mano a. a. mama, dėl tokio sūnaus nepraustaburniškumo labai nuliūstų, tačiau net ir tokiu atveju ji, neabejoju, tikrai nesiveržtų paūbauti ant prezidento krūtinės ir nesistengtų susikurti reklamą sau iš nelaimingo vaiko nešvankumo.
Daug kartų visai ne retoriškai kėliau klausimą – kas tai yra nevalyvos isterijos aukštumas pasiekęs seksualinių mažumų teisių klausimas, tokiu atveju, kai homoseksualų santykiai visuomenėje nėra kaip nors kriminalizuojami? Negaliu patikėti, kad neretai dirbtinai pakurstomų aistrų laužas liepsnoja tik dėl vadinamojo Partnerystės įstatymo, kurį būtų galima pavadinti teisinės kazuistikos klausimu, jeigu ne kelios labai reikšmingos aplinkybės.
Kad ir kaip ten būtų, Partnerystės įstatymas nėra toks drastiškas išbandymas vaizduotei kaip reikalaujanti žmogaus lyties dekonstrukcijos ir drauge žmogaus nužmoginimo Stambulo konvencija. Tačiau Lietuvoje susiklostė ypatinga, jeigu norite, ekstremali situacija, kai dėl valdančiosios koalicijos indokrinacijos pertekliaus visos valstybinės žmogaus teisių gynimo institucijos buvo atiduotos išimtinai į labai angažuotų viena kryptimi homoseksualų rankas, tokiu būdu kraštutinai susiaurinant, neįtikėtinai nususinant ir faktiškai nužmoginant žmogaus teisių konceptą.
Ką visa tai reiškia, geriausiai pasimatė nelegalių migrantų krizės metu, kai tokie „žmogaus teisių gynėjai“ stojo prieš Lietuvos žmonių ir valstybės interesus. Todėl, kaip atrodo bent man, vardan žmogiškumo privalome susilaikyti ir atidėti diskusijas dėl Partnerystės įstatymo geresniems laikams, neprarandant vilties, kad mūsų bendrapiliečiai homoseksualai anksčiau ar vėliau praplės savo vaizduotės ribas, neapsiribodami tik siauru užsiangažavimu išimtinai vieno dalyko naudai.
2021.11.03; 14:24
