Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis neatmeta tikimybės, kad dėl agresyvėjančios Rusijos politikos Europoje gali kilti karas.
„Taip, mes manome, kad karas yra tikėtinas”, – pirmadienį prieš Užsienio reikalų tarybos posėdį Briuselyje į žurnalisto pasiteiravimą dėl galimos karo grėsmės atsakė G. Landsbergis.
Kita vertus, ministro teigimu, Rusija raudonąsias linijas kėsinasi peržengti ne tik grasindama panaudoti karinę jėgą, tačiau ir toliau kišdamasi į Ukrainos politinius reikalus.
„Mano pozicija, kad sienos kirtimas jau yra raudonos linijos kirtimas. Iš esmės, raudona linija kertama ir bandant neteisėtai kištis į šalies politinius reikalus“, – pridūrė G. Landsbergis.
ELTA primena, kad nuo praėjusių metų pabaigos Europoje tvyro įtampa, kai Rusija prie Ukrainos sienų sutelkė milžiniškas karines pajėgas ir buvo imta nerimauti dėl galimos invazijos. Kremlius mainais į įtampos deeskalaciją pareikalavo, kad NATO į savo gretas nepriimtų Ukrainos ir išvestų savo karius iš rytinių Europos šalių.
Rusija neigia pulsianti Ukrainą, bet mainais į deeskalaciją reikalauja, kad Ukraina nebūtų priimta į NATO. Tuo metu JAV mano, kad puolimas prieš Ukrainą gali prasidėti bet kada.
JT Generalinės Asamblėjos sesijoje V. Zelenskis pasakė emocingą kalbą. EPA-ELTA nuotr.
Pusšeštų metų Ukraina kariauja niekieno nepaskelbtą karą su Rusijos Federacija. Daugiau nei trylika tūkstančių žuvusiųjų. Jų artimųjų – motinų, tėvų, mylimųjų nesibaigiančios kančios.
Kremliaus propagandistai nuolat, su neslepiamu cinizmu, vis klausia ukrainiečių „ekspertų“, – ar dėl naivumo, ar dėl Maskvos numetamų skatikų, – nuolat dalyvaujančių jų rengiamuose propagandiniuose šou: ar jūs paskelbėte karą Rusijai, jei tvirtinate, kad Rusija su jumis kariauja?
Apgailėtina, pato situacija. Ligi šiol vykusius karus mes žinome tik iš istorijos vadovėlių. Sakydamas „mes“, turiu galvoje jaunąją žmonių kartą.
Bet XXI-tajame amžiuje buvo sugalvotas hibridinis karas, kuris ne taip lengvai atpažįstamas.
Gyvename laikais, kai karo apibrėžtis smarkiai skiriasi nuo mūsų tradicinio įsivaizdavimo, kas yra karas. Tradicinio karo, kuomet buvo aiškios fronto linijos, aiškus priešas, ir aiškus jo tikslas.
Šiandien to nėra.
Bet yra labai akivaizdus panašumas į praėjusio amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį, kuomet Europoje tvenkėsi karo debesys, o toji pati Europa naiviai galvojo, kad karo pavyks išvengti; kad su naciu Hitleriu galima susitarti.
Nepavyko, o pasekmes visi žinome.
Todėl neabejotinai yra teisus JAV prezidentas D. Trampas, laikinai sustabdęs paramą Ukrainai ginkluotės pirkimui, sakydamas, jog ir Europa turi prisidėti, paremdama Ukrainą kovoje su brutalia Rusijos agresija.
Prašoma, kad Ukraina atleistų…
Sakoma, kad velnias slypi detalėse. Šiandien, sakydamas kalbą per Niujorke vykstančią Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesiją Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis papasakojo istoriją apie ukrainietį Vasilijų Slepaką. Jis žuvo gindamas Ukrainą nuo Maskvos remiamų Donbaso separatistų. Prezidentas pademonstravo kulką, kuria buvo nušautas V. Slepakas – garsus ukrainiečių operos dainininkas, koncertavęs prestižiškiausiuose Ukrainos ir pasaulio koncertų salėse, didis savo šalies patriotas.
„Tokia kulka kainuoja 10 dolerių, tokia šiandien mūsų planetoje žmogaus gyvybės kaina“, – sakė Ukrainos lyderis. Jis pabrėžė, kad kiekviena Generalinėje asamblėjoje dalyvaujanti valstybė turi savų problemų. Tačiau, pabrėžė jis, „šiuolaikiniame pasaulyje nėra svetimų karų“. „Niekas iš jūsų nesijaus saugus, kol Rusija kariauja karą Europos centre“.
Šiandien Europa „snaudžia“. Spaudoje nuolat kartojama, kad ji pavargo nuo Ukrainos problemų. Soti, miela Europa…
Bet kada nors, kai išaus kitas rytas, – ar dėl to nesigailėsime?
