Antrojoje videopokalbio „Neišsakytų tiesų sakymas“ dalyje prof. Romualdas Grigas dar giliau žvelgia į tragišką Lietuvos pokario istoriją. Pavyzdžiui, svarsto, kokių faktų ir reiškinių nenori prisiminti žydai, kodėl, kaltinant partizanus būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis, pamirštamos sovietinių agentų – smogikų provokacijos, kodėl neįvertinama aplinkybė kokia stipri ir klastinga buvo sovietų žvalgyba, sugebėjusi įsiskverbti net į Didžiosios Britanijos slaptąsias tarnybas…

Prof. R.Grigas atmeta tokių istorikų kaip Henrikas Šadžius peršamą versiją, esą nebuvo jokio „karo po karo“. Prof. R.Grigas įsitikinęs, jog niekam nepavyks paneigti akivaizdžiausios tiesos: lietuviai sąmoningai ir masiškai traukė į miškus. Ėjo į miškus ne tam, kad išvengtų trėmimų į Sibirą ar mobilizacijos į sovietinę armiją. Jie ėjo ginti Tėvynės. Skaitlingas ir ilgai trukęs partizaninis judėjimas byloja, kad lietuviai jautė kaltę dėl 1940-aisiais neiššauto priešo pusėn nė vieno šūvio.

Kad Lietuvos partizanai kėlė rimtą galvos skausmą sovietų valdžiai, byloja ir Lavrentijaus Berijos derybos su nelaisvėn paimtu Lietuvos partizanų vadu Jonu Žemaičiu.

Šio videointerviu su prof. Romualdu GRIGU trukmė – 20 min.

video
play-sharp-fill

2016.11.30; 09:42

Šiandien aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – prof. Romualdas Grigas, papasakojęs mums apie savo naujausias knygas bei reiškinius, kuriuos ruošiasi analizuoti savo būsimuose veikaluose. Jei tik turėtų galimybę, profesorius norėtų nuodugniai panagrinėti apie keturiasdešimt mūsų valstybei, jo manymu, aktualių, svarbių temų. 

Prof. Romualdas Grigas. Vytauto Visocko nuotr.
Prof. Romualdas Grigas. Vytauto Visocko (slaptai.lt portalas) nuotr.

Tiesa, aprėpti visko neįmanoma. Todėl kai kurias įžvalgas tenka atidėti būsimiems pokalbiams.

Šiame videointerviu prof. Romualdas Grigas svarsto, ar Lietuva deramai paminėjo Karaliaus Gedimino jubiliejų.

Taip pat daug dėmesio skiriama 1940 – 1957-iesiems metams, kai Lietuva buvo ypatingai žiauriai naikinama. Prof. R.Grigas tvirtina, kad niekam iš blaiviai mąstančiųjų neturėtų kilti abejonių: Lietuva priešinosi sovietų okupacijai. Ir tai buvo prasmingas, teisingas, gražus žingsnis. Sąvoka „Karas po karo“ nėra išgalvota, toks karas tikrai vyko.

Ir vis dėlto turime istorikų, kurie didingą Lietuvos partizanų kovą linkę neigti, menkinti. Jie dirbtinai ieško bet kokio preteksto apkaltinti sovietų okupacijai aktyviai pasipriešinusius didvyrius.

Jei reikia, į pagalbą pasitelkia tendencingai surašytus KGB archyvus, jei jiems naudinga, imasi žydų temos, specialiai atsietos nuo vokiečių okupantų, kalbėdami apie civilių aukas, sąmoningai nutyli „agentus – smogikus“…

Turime būti budrūs – ir nūnai kartais kryptingai, intensyviai nuodijama mūsų sąmonė, ciniškai brukama savinieka: neva neturime kuo didžiuotis, neva nėra didžiavyrių.

Prof. Romualdas GRIGAS drąsiai imasi analizuoti šiuos reiškinius. Netrukus bus paskelbtos 2-oji ir 3-ioji dalys.

video
play-sharp-fill

2016.11.27; 04:58  

2016 metų lapkričio 10-ji tapo dar viena iš ypatingesnių mano neramiame gyvenime dienų.

Tai įvyko Žaiginio miestelyje, šalia Šiluvos. Gražiai atrestauruoto mūrinio pastato vidiniame kieme įkalėme du laikinai iš lentelių sukaltus kryželius. Jais iš anksto pasirūpino atsivežti atsargos karininkas Jeronimas Kraulys. Neįtikėtinos energijos, 93-jų metų sulaukęs senukas. Jisai vykdo Vilniaus apygardos Vietinės rinktinės narių (žinomos kaip Plechavičiaus armija) vado pareigas. Tai dienai buvo pasipuošęs munduru, nusagstytu medaliais ir kitais nuopelnų bei garbės ženklais. 

Seime surengta paroda "Karas po karo", pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seime surengta paroda „Karas po karo”, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų, į šią gyvenvietę atvykusių grupelėje buvo ir kitas garbus karininkas, majoras Antanas Burokas, Krašto apsaugos bičiulių klubo pirmininkas. O taip pat ir nenurimstantis, nepavargstantis Juozas Dingelis, Lietuvai pagražinti draugijos vadovas. Suprantama, toje ceremonijoje dalyvavo ir vietiniai: Šiluvos seniūnijos (kuriai priklauso miestelis) seniūnas, Žaiginio bendruomenės pirmininkas, Raseinių rajono kultūros darbuotoja.

Kuklius simbolius įkalėme ten, kur aš nurodžiau. Atvykęs į Žaiginį po 60-ties metų!.. Savimi stebėjausi: vizualinė atmintis veikė puikiausiai. Sunku buvo tik su pavargusia širdimi… Buvusios klebonijos, paskui „stribų“ ir specdalinių, vėliau – kolūkio kontoros, o dabar – Žaiginio bendruomenės namų vidiniame kieme tebeguli užmiršti nukankintų partizanų palaikai. Dar pusgyvius juos surišo spygliuotomis vielomis ir sugrūdo į… kareiviškas išvietes. Penki vyrai į vieną išvietę, po kurio laiko – trys į kitą…

Su mumis buvo atvykę ir kariuomenės inžinerinio bataliono specialistai. Tikėjomės metalo ieškikliu aptikti vielos likučių, kokią nors sagą… Tačiau ne tik nurodytose vietose, bet ir aplink aparatas signalizavo. Pasirodo, kad jisai reaguoja į bet kokį metalinį atsitiktinai dirvoje ar jos paviršiuje atsiradusį daiktelį: alaus kamštelį, nuo saldainio numestą foliją… Žodžiu, sumanytas eksperimentas tą dieną mums nepasisekė.

Tai, apie ką prakalbau, panašu į įvykusį kraupų trilerį. Vargu ar mūsų jaunuomenei (ir ne tik jiems) anų metų įvykiai ir procesai besuvokiami. Tai bus ir viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau pagarsinti šiaip lyg ir eilinę istoriją.

Bet čia pat skaitytojas mane užspaus į kampą: o kuo aš, šių eilučių autorius, čia dėtas, kuo ir kaip susijęs su šia kraupia paslaptimi? O jeigu susijęs, tai kodėl taip pavėluotai prabilau… Pasiaiškinimą pradėsiu nuo paskutiniojo „kaltinimo“.

Suprantama, jau Nepriklausomybės metais maniau, kad ši istorija žinoma ne man vienam ir yra užregistruota. Praėjus ilgesniam laikui lyg ir įsitikinau, kad gal ją žinau aš vienintelis. Kankinamas atminties, istorijos – įvykio aprašą pateikiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Praėjo daug metų – iš ten tyla. Kodėl? Nebandžiau išsiaiškinti, tik numanau… Skatinamas savojo „saulėlydžio“, nusprendžiau žingsniuoti iš naujo, tik kitu keliu. Jo kryptį rodo iš Vilniaus kartu su manimi atvykę asmenys…

Atsakysiu ir į numanomą man primesti pirmąjį kaltinimą. Šiuo klausimu situacija subtilesnė, reikalaujanti detalesnio paaiškinimo. Juolab, kad tai liečia dar ir kitus, toli gražu ne vien su mano asmeniniais išgyvenimais susijusius aspektus.

…Baigęs Joniškėlio ž. ū. technikumą (su pagyrimu), tais pačiais 1954 metais pradėjau studijas Maskvoje, tuomet Timiriazevo vardu vadintoje žemės ūkio akademijoje. 1959 metais ją baigęs, gavau „mokslinio agronomo-ekonomisto“ diplomą. Vadinamojo „chruščiovinio atšilimo“ metais būdamas studentu (1956 m.) „įsigijau“ partinį bilietą (t. y. tapau komunistu…). Bilietas man buvo puiki priedanga užsiimti ir „kitais reikalais“…

Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Romualdas Grigas, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Po tragiškų Vengrijos įvykių, tais pačiais 1956 metais, vėlai rudenį su bendrataučiais susiorganizavome į Maskvos lietuvių studentų dainų ir šokių ansamblį. Sunkus buvo kelias, labai sunkus… Tapau ne tik šio ansamblio pagrindiniu organizatoriumi, bet ir savotiška ideologine jo priedanga. Entuziazmo skatinami jau Naujųjų metų išvakarėse publikai pateikėme dviejų dalių koncertą. Visus skubinau dėl dviejų priežasčių. Artėjo egzaminų sesija ir atostogos. Privalėjome palikti įdirbį, kad nereikėtų organizuotis iš naujo. Antra, norėjosi signalizuoti Lietuvai gerą žinią… Nes tuo metu Lietuvoje vyko maištavusių studentų (Kaune ir Vilniuje) represijos. Tuo koncertu ir ansamblio apsireiškimu per spaudą ir kitais kanalais, mes signalizavome negęstantį tautinio sąmoningumo gyvybingumą.

Mūsų ansamblis repetuodavo Maskvos Energetikos instituto erdviuose Kultūros rūmuose, bet tą kartą (pirmąjį) koncertavome „Timiriazevkoje“ – mano studijų prieglobstyje. Dera pripažinti: koncertas buvo silpnokas. Sušokti tautiniai šokiai. Kažką sudainavo greitomis suręstas choras… Padėtį gelbėjo tuometiniai Čaikovskio konservatorijos studentai. Keletą iš jų šio pasakojimo proga taip pat įvardinsiu. Tai: smuikininkas Paulius Juodišius (Abezėje 1942 m. nužudyto generolo sūnus), fortepijonu tuomet pagrojęs vargonininkas Leopoldas Digrys, violončelininkas Romualdas Kulikauskas, solistė Birutė Almonaitytė (išgyvenusi dramatišką savo gimtinės ir šeimos lemtį). Visi jie vėliau Lietuvoje išgarsėjo kaip aukščiausios klasės atlikėjai.

Vadovaujantis tęstiniu loginiu mąstymu (ir pasiaiškinimu), dera pateikti dar vieną reikšmingą detalę. Ji tiesiogiai susijusi ne tik su mano asmeniniu gyvenimu, bet ir su dramatiško įvykio Žaiginyje paslapties atskleidimu.

1957 metų sausio pradžioje vyko „Timiriazevkos“ partinė konferencija. Ji buvo skirta pasmerkti ne tik sovietiniais tankais sutraiškytą Vengrijos revoliuciją bei Maskvoje įmonėse ir aukštosiose mokyklose apsireiškusius maištautojus. Buvo „koliojami“ ir bruzdėjimai, vykę tuometinėse Pabaltijo sovietinėse respublikose. Kažkuris iš ideologinių pranešėjų iš tribūnos mestelėjo frazę: „Mes Lietuvai atnešėme laisvę, išvadavome iš buržuazijos retežių, o jie ten vis dar „maištauja“… Tarsi prisukta ir atleista spyruoklė pašokau iš salės vidurio ir įsiprašiau į tribūną. Tą minutę prisiminiau Marksą… Savo emocijų nesuvaldančią kalbą pradėjau nuo klasiko. Sakau: jisai yra rašęs, jog įvykus rimtiems nusikaltimams, reikia analizuoti juos pagimdžiusias sąlygas…

Kalbėjau apie tai, kokiomis priemonėmis buvo Lietuvai suteikta „laisvė“ ir kokioje būklėje yra atsidūrusi lietuvių tradicinė kultūra… Klausytojų pilna salė triukšmingai pasidalino į dvi diametraliai priešingas stovyklas. Ypač mane palaikė vadinamoji „galiorka“… Po šio įvykio su manimi pradėjo sveikintis net keli docentai.

Tąkart salę sutramdė išėjęs į tribūną akademijos rektorius prof. Loza. Jis išsakė nuosprendį: „Grigas ne mūsų žmogus… Juo reikia rimtai susidomėti…“ Supratau: rektorius yra puikiai informuotas apie mano, kaip „nacionalisto“, pasirodymą su ansambliu jo kontroliuojamoje „teritorijoje“.

Po šio įvykio sapnavau košmariškus sapnus. Laukiau partinių susirinkimų, kurie mane pasmerktų, nubaustų… Nubaudė… Davė man partinį įpareigojimą – būti fakulteto Raudonojo kampelio viršininku (načalnik Krasnovo ugolka)… Buvo tais laikais tokia visuotinai praktikuojama ideologinės propagandos struktūra. Po metų pasisekė „načalniko“ pareigų atsikratyti. Tik vėliau supratau (ir gavau įrodymų): mane gelbėjo partorgai, abu ukrainiečiai. Fakulteto – Nikitenka, akademijos – pulkininkas (karinės katedros dėstytojas) Prochorenka. Po kelių metų su Nikitenka susitikome jo iniciatyva. Su neįtikėtinomis detalėmis jis tada (1963-siais metais) ilgai pasakojo apie asmeniškai išgyventą ukrainiečių tautos naikinimo mechanizmą, žinomą „golodomoro“ vardu.

Pagal savo agronomo-ekonomisto studijų programą, 1957 metais atlikti kelių mėnesių praktiką pasirinkau Lietuvą. Įvertinau savo komplikuotą „ideologinę“ padėtį. Apmąsčiau ir planus, aptartus su Maskvoje studijuojančiais latviais bei estais jungtis į bendrą klubą – ansamblį, kuris paskui buvo pagarsintas iš kažkur mūsų tuomet atkapstytu „Balticum“ vardu… Tuokart pasinaudojau pažintimis ir, vietoj žemės ūkio specialybės praktikos, įsidarbinau Lietuvos Komunistų partijos Tytuvėnų rajono komiteto instruktoriumi… Tais metais, ypač trūkstant inteligentijos, turinčios partinį bilietą, „rajkomų“ instruktoriais dirbdavo atsitiktiniai, neretai žemos kultūros asmenys. Jų tarpe tada pasirodžiau savotiška išimtimi.

Apsigyvenau Žaiginio bažnytkaimyje, 8 kilometrai į pietus nuo garsiosios Šiluvos. Man buvo priskirta „šefuoti“ tris nuskurdusius kolūkius. Aikštingai didžiavausi mūsų pačių sugalvota ir (per dideles pastangas) Komjaunimo Centro komiteto leista nešioti lietuvių ansamblio uniformine kepuraite. „Kentėjau“ ją ir per vasaros karščius, nes prie jos, man regis, labai derėjo modernus švarkas, kurį po didelių paieškų buvau aptikęs viename iš Maskvos univermagų. (Skaitytojui priminsiu: tais laikais vadinamųjų plataus vartojimo prekių buvo ypatingas deficitas.)

Įgijau pasitikėjimą ir iš „kairės“, ir iš „dešinės“.

Vieną gražią dieną mane aplanko Šaukoto kolūkio (už 15 km nuo Žaiginio) pirmininkas. Pats vairuodamas sunkvežimį (lengvųjų automobilių pirmininkai tada negaudavo). Dėl visa ko ant sėdynės buvo pasidėjęs automatą. Mane bičiuliškai perspėjo: miškuose kažkas dar tebevaikšto… Vėliau sužinojau, kad tais metais po miškus tikrai tebetrainiojosi „KGB“ agentai – provokatoriai… Po jo išvykimo supratau: turėjo apmąstytą tikslą.

…Nelauktas svečias man parodė tas vietas, kur į kareiviškų išviečių duobes (srutas) buvo sumesti ir užkasti, kaip jisai pats man pabrėžė, nukankinti, bet dar pusgyviai partizanai. Mane nustebino ir jo prisipažinimas, kad pokario metais buvo stribitelių politrukas. Prisimenu jo vizitą labai aiškiai ir jį patį, turėjusį kažką daugiau, nei masinio lietuvių tautinio pasipriešinimo slopintoją – budelio portretą… Šioje vietoje manau tikslingu pastebėti, kad „išvadavus“ Lietuvą dar tolokai buvo iki karo pabaigos. Mūsų šalyje buvo paskelbta masinė jaunų vyrų mobilizacija. Jos išvengti (ir žūti šturmuojant Berlyną) buvo du variantai: tapti partizanais arba stribiteliais. Anas kolūkio pirmininkas buvo pasirinkęs antrąjį variantą…

Mane iki šių dienų tebelydi siaubo vaizdas, kurį tada (ir po to) išgyvenau svečio pasakojimo metu… Po vieną iš rūsio sutempiami partizanai… Guldomi ant ištiestų spygliuotų vielų ir krūvon suveržiami… Tebelydi lyg ir išsiaiškinta mįslė, kodėl svečias tą paslaptį būtent man atskleidė? Kodėl žengė tą, tada gana rizikingą, žingsnį? Jo išpažintį bandau aiškinti vienu ir tuo pačiu psichologiniu motyvu. Norėjo nors dalelyte su kuo nors pasidalinti ir atsikratyti jį patį kankinančios dalyvavimo nusikaltime atminties. Žinoma, kad rizikavo pasitikėdamas manimi. Matomai, mane „perkandęs“ iš kitų susibūrimų rajono partiniuose susirinkimuose. Bet ir žinodamas, kad esu maskviečių lietuvių studentų ansamblio organizatorius (viešai nešiojantis uniforminę kepuraitę). O gal būtent ta pastaroji detalė ir paskatino jį apsispręsti. Pamenu: tai būta gražaus, Kristaus amžiaus blondino, su mėlynomis mąsliomis akimis.

Vadinamieji „stribai“ buvo savotiškas bolševikinės invazijos ir prievartos instrumentas, okupacijos priedanga. Instrumentas skirtas ne tiek ginklu naikinti partizaninį judėjimą, bet sukiršinti, supriešinti pačius lietuvius, ypač „kietakakčius“ kaimo gyventojus. Struktūra sugalvota provokuoti išdavystes ir beprasmes žudynes, masines nekaltų žmonių tremtis, kankinimus ir lagerius. Pagrindiniais iniciatoriais ir žiaurių akcijų vykdytojais buvo „KGB“ specdaliniai, kuriais, berods, iki pat 1952 metų buvo nusėti visi Lietuvos miesteliai ir net stambesni kaimai.

… Minėtą lapkričio 10 dieną atvykome į Raseinių savivaldybę (kuriai priklauso Žaiginys) bendram pasitarimui. Čia radome laukiančius savivaldybės atstovus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro memorialinio departamento direktorę p. Jakubėnienę, Genocido aukų muziejaus direktorių p. Peikštenį. Mums perdavė pluoštelį dokumentų. Tarp jų, šalia „privalomų“ instrukcijų, buvo mano pateiktas partizanų kapaviečių aprašas ir kelių senyvo amžiaus Žaiginio gyventojų apklausos teksteliai. Taip, jie matę prie bažnyčios tvoros likviduotų partizanų kūnus, matę ten, patvoryje, išjudintas žemes; girdėję, kad nušautųjų palaikai būdavo išvežami kažkur…

Mes, atvykusiųjų grupelė, nusistebėjome: kodėl per tuos keletą metų po mano Genocido centrui pateikto aprašo nebuvau pakviestas identifikuoti kraupaus nusikaltimo vietas. Beje, praėję dešimtmečiai „neiškėlė“ nė vieno liudytojo. Lyg ir dar kartą įsitikinau, kad esu likęs vieninteliu, kuriam yra atitekusi atsakomybė dar kartą patvirtinti apie prieš daugelį metų žvėriškai atliktą nusikalstamą aktą. Kalbu taip tebetikėdamas tuo, ką anais metais man kaip didžiausią paslaptį atskleidė sąžinės gabalėlį išsaugojęs Šaukoto kolūkio pirmininkas, buvęs neeiliniu stribiteliu. Tuo pasakojimu yra įtikėję ir mano vilniškiai palydovai.

Bet kapaviečių atkasimas (o tuo pačiu ir aprašyto fakto patvirtinimas) nukeliamas į 2017-sius metus. Jau po šios knygos publikavimo.

Genocido centras, kaip esu pastebėjęs, apsiribojo kelių žmonių apklausa, bylą laikė užbaigta ir padėjo į archyvą. Tačiau mano jau minėtas senukas, pasipriešinimo veteranas Jeronimas Kraulys parodė ypatingą atkaklumą. Mūsų išvykos tikslą ir susitikimą Raseiniuose derino su įvairiomis institucijomis… Tarp jų buvo ir kariuomenės inžinerijos batalionas. Gal dėl to mūsų „apsireiškimas“ ir siekis patikslinti užkastų partizanų vietas kai kurioms institucijoms sukėlė lyg ir sumaištį. Raseinių susitikime dalyvavęs Genocido aukų muziejaus direktorius prasitarė, kad palaikų atkasimo ir perlaidojimo operacija kainuos apie 10 tūkstančių eurų… Panašu, kad visi viešieji projektai mūsų šalyje įtartinai dėsningai brangsta…

Išvažiuodami iš Žaiginio matėme sujaudinto, nuoširdžiai susirūpinusio, kukliomis pajėgomis disponuojančio seniūno, o šalia jo – lyg ir pasimetusio vietinės bendruomenės seniūno veidus. Kaip toliau reikės elgtis (ir bus kitų institucijų elgiamasi) sprendžiant užduotą mįslę? Kaip jausis patys Žaiginio gyventojai? Kasdien matydami savo bendruomenės namų kieme mūsų, „prašaliečių“, atvežtus ir į žemę įkaltus kuklius kryželius? Kiek laiko jie čia tūnos?..

Na, o aš, kaip šio pasakojimo autorius? Neabejoju, kad „piktiems liežuviams“ tai bus papildoma medžiaga toliau skleisti nuodus apie mane, kaip „persivertėlį“ ir net „kagebistą“… Mąstant apie tautos savastį, turime ir tokią, plačias šaknis turinčią lietuvišką tradiciją.

2016.11.21; 04:54

Turbūt niekas neabejoja, kad lietuvių tautos dramą parašė „dramaturgai“ Stalinas ir Hitleris. Įspūdinga drama, jeigu iki šiol ji susilaukė ir vis dar susilaukia daugybės prieštaringų „recenzijų“. 

Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Istoriko H.Šadžiaus monografija „Tautos drama“ (1 ir 2 tomai) – bene didžiausias vieno autoriaus mokslinis (kaip jis pats sako) darbas, atmetantis, nubraukiantis beveik visų iki jo parašytus vertinimus studijų, atsiminimų, straipsnių pavidalu. 

Sunku patikėti, kad ši monografija (kalbu tik apie antrą tomą) – ne kokio Maskvos diktatoriui pataikaujančio istoriko knyga. Žinoma, devintą dešimtį įpusėjęs Lietuvos istorikas negalėjo neatiduoti duoklės laikams, kai Lietuvoje švietė Stalino saulė, bet kas jį šiandien verčia rašyti taip, tarsi nebuvo nei Sausio 13-osios, nei Kovo 11-osios, nei geležinės uždangos griuvimo? Gal tie rėmėjai, kurie padėjo išleisti šį didžiulį dvitomį?

Beje, mano akimis, nepagrįstai išpūstą. Susidaro įspūdis, kad ilgai sėdėta Maskvos archyvuose, nusirašinėta, o paskui tie juodraščiai be jokios atrankos „Minties“ leidyklos pastangomis padauginti 650 egz. tiražu. Patyrusiai redaktorei turbūt leista tik suvienodinti skyrybą ir ištaisyti korektūros klaidas.

Labai daug pasikartojimų. Neatmesčiau, kad jie sąmoningai palikti. Kaip sakoma, kartok kartok be atvangos – mes žydšaudžiai, mes žydšaudžiai, – ir Tauta patikės, prašys atleidimo, klaupsis ant kelių. Kolkas dar nepatikėjo, dar neklūpo. Yra ir kitas įkyrus kartojimas: nereikėjo priešintis, nereikėjo priešintis raudoniesiems okupantams, knygoje okupantais nevadinamiems, reikėjo priešintis tik fašistams. Nors lietuvių tautai raudonieji buvo žymiai žiauresni už hitlerininkus. Pasak istoriko, nenuplaunama dėmė: kai kurie „patriotai“ (šį žodį jis rašo kabutėse) drauge su fašistais kovojo prieš antihitlerinę koaliciją. Tik tarybiniai (ne sovietiniai, kaip dabar priimta) partizanai buvo tikrieji partizanai, o visi kiti – banditai, nes taip jie vadinami Maskvoje saugomuose „dokumentuose“, kuriuos istorikas nusirašė ir labai gausiai cituoja, visai neabejodamas jų patikimumu.

Tauta neturi nieko, kuo galėtų didžiuotis! – kiekviename monografijos  puslapyje rėkte rėkia istorikas. Vien bailiai, nekaltų žmonių žudikai: ir tie, kurie tūnojo miškuose, ir tie, kurie pabėgo į Vakarus, palikę suklaidintus naivuolius, laukusius pagalbos iš Amerikos. Jeigu kas rūpinosi Tautos išlikimu, tai Antanas Sniečkus, Mečislovas Gedvilas, Justas Paleckis, bet jų net paminėti neleidžiama. Mes dar pridėtumėm Preikšą, Guzevičių, Bartašiūną, Vitkauską. Macijauską ir daug kitų.

Tai ką dabar mums daryti, garbusis istorike? Nupjauti visus kryžius, pastatytus miškuose ir pamiškėse; buldozeriais sulyginti Tuskulėnų kapavietę; nugriauti Rainių koplyčią; buvusių KGB rūmų sienoje ištrinti „banditų“ pavardes, uždaryti Genocido aukų muziejų, nes jis neatitinka pavadinimo; į specfondus užrakinti visus istorikui nepatinkančius atsiminimus, mokyklinius vadovėlius, jeigu jie parašyti ne L.Truskos, A.Bubnio; nuplėšti atminimo lentas, nugriauti Jono Žemaičio-Vytauto paminką prie Krašo apsaugos ministerijos, o „išvaduotojų“ (pagal istoriką – be kabučių) skulptūras sugrąžinti ant Žaliojo tilto; Adolfo Ramanausko-Vanago mokyklą Alytuje pavadinti, pavyzdžiui, tikrojo (pagal istoriką) partizano Juozo Vito vardu?

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Labai daug klaustukų. Kaip dabar vertinti prezidentą Valdą Adamkų, švenčiantį 90-metį, kuris yra pasakęs: pokario metų partizanų kova „tapo tautos dvasios stiprybės šaltiniu ir, manau, prisidėjo, kad pagaliau išauštų 1990 metų kovo 11-oji“? Istoriko papeikimo nusipelnė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri Minaičiuose atidengdama paminklą ginkluoto pasipriešinimo vadams, 1949 m. vasario 16 d. pasirašiusiems LLKS deklaraciją, kalbėjo: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva. […] Partizanai parodė pasauliui, kad savanoriškas įstojimas į SSSR tebuvo mitas“.

Dabar, kai kiekvienu momentu gali pasikartoti 1940-ieji, lietuvių istorikas iš esmės pateisina dvi okupacijas, pirmąją vadindamas savanorišku įstojimu į SSSR, antrąją – išvadavimu iš hitlerizmo. O leidykla „Mintis“, Atgimimo laikais leidusi okupantų melą demaskuojančias knygas, vėl grįžta į laikus, kai buvo garbinami sniečkai, preikšai, paleckiai, guzevičiai… Ratas apsisuko.

Didžiausi nusikaltimai visada daromi prisidengus tiesos sakymu.

Pabaigai siūlau pluoštą istoriko Šadžiaus samprotavimų iš knygos „Tautos drama“ antrojo tomo.

XXX      

„… iškreiptas ir prieštaringas pirmųjų karo dienų vaizdas, kuris intensyviai yra eksploatuojamas…“

Jubiliejinio kolektyvinio leidinio „Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželio 22-28 d.“ neteisingi teiginiai.

Šio sukilimo rezultatas – „beatodairiškas tautiečių ir žydų, kitataučių ir kitaminčių naikinimas“.

Nenuoširdus, priverstinis dalies buvusių Liaudies seimo narių antitarybinis pareiškimas vokiečių okupacijos metais.

Autorius piktinasi: nagrinėjant vokiečių okupacijos laikotarpį, „ir toliau apeinami aštrūs kampai ir puoselėjama veidmainystė, kai remiamasi tik išeivijoje atsidūrusių to meto veikėjų atsiminimais“.

„…iliuzijos, kad galima apginti kraštą nuo puolančios Raudonosios armijos, padarė daugiau žalos, nei davė naudos…“

„…dižioji šalies gyventojų dalis, nepaisant ankstesnių represijų ir 1941 m. birželio trėmimų, buvo ir liko tarybų valdžios sukurtos ekonominės santvarkos šalininkai“.

„…vokiečių okupacijos metais organizuotas pogrindinis pasipriešinimas … dažniausiai buvo tik popierinis“.

„Taip negarbingai baigė savo egzistavimą Tėvynės apsaugos rinktinė“.

A.Sniečkus „nebuvo toks uolus krašto rusintojas, kokį dabar stengiamės jį parodyti“.

J.Paleckis buvo asmenybė, pasižymėjusi „nepaprasta inteligencija“.

„Gyvieji nebegali teisti mirusiųjų“. Čia apie A.Sniečkų, M.Gedvilą, J.Paleckį. Bet kitus mirusiuosius autorius teisia.

„Istorinė patirtis ne kartą patvirtino, kad realius savo interesus valstybės dažnai laiko svarbesniais už moralės ir humanizmo principus ir normas“. Autorius atlaidus mus Stalino vergijai paaukojusioms antihitlerinės koalicijos valstybėms.

„Deja, vis stiprėjantis ginkluotas pasipriešinimas krašte, jo antilietuviška veikla ir vykdomi teroristiniai aktai“ skatino vis intensyviau sovietizuoti kraštą. Nereikėjo priešintis.

Dėl ginkluoto pasipriešinimo Mažoji Lietuva nebuvo prijungta prie Lietuvos. „Todėl galime drąsiai teigti, kad pokario ginkluotas pasipriešinimas ne tik turėjo skaudžių pasekmių visai mūsų tautai, bet ir sužlugdė, esant gana palankioms sąlygoms, Mažosios Lietuvos prijungimą prie Lietuvos.“

Per 30 Vilniaus universiteto dėstytojų, mokslo darbuotojų 1945 m. vasario 7 d. pasirašė kreipimąsi, ragindami nesipriešinti, pasiduoti; tarybinė vyriausybė irgi kelis kartus kvietė išeiti iš miškų: „…jiems bus palikta gyvybė, jiems bus duotas galimumas išpirkti savo sunkius nusikaltimus, padarytus prieš tautą ir tarybinę valdžią“, bet jie pasiliko „banditinėse gaujose“.

Nebuvo „karo po karo“, tik „tariamai jie kovojo už Lietuvos laisvę, o iš tiesų žudė niekuo nenusikaltusius beginklius savo tautiečius“.

Net prezidentui V.Adamkui „pristigo šiuolaikiško europietiško požiūrio“, kai jis 2005 m. gegužės 9-ąją nenuvyko į iškilmes Maskvoje.

Neišvengė duoklės politinei konjunktūrai ir dabartinė Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri 2010 m. viename iš pokario ginkluotam pasipriešinimui skirtų renginių pareiškė: „Partizanai laimėjo pagrindinį mūšį – dvasinę pergalę ateičiai, nes tik kovojanti tauta nežūva“.

„…vienpusišai interpretuojami aneksijos, vokiečių okupacijos, ginkluoto pasipriešinimo ir pokario istorijos atskiri faktai“. „1999 m. sausio mėn. Rašytojų klube buvo atsisakyta paminėti Justo Paleckio gimimo metines“.  

„Kritikuotina „Lietuva 1940-1990 m. okupuotos Lietuvos istorija“. Ji tenkins tik primityvius istorijos mėgėjus“. Serijinis leidinys „Laisvės kovų archyvas“ – taip pat.

„Tai, kas vakar buvo šventa, neabejotina tiesa, šiandien tolydžio tampa praeities atgyvena“.

„…emigracijos banga savo žinias ir jėgas atidavė tik svetimiems kraštams“.

„Latvių ir estų rezistencijos vadovybės emigracijoje suprato ginkluoto pasipriešinimo beprasmiškumą“.

„Ginkluotas pasipriešinimas nebuvo nei savarankiškas, nei juo labiau patriotinis“.

„Deja, reikia nuimti romantinę šių dėl žlungančios fašistinės Vokietijos įtakos suformuotą karinių dalinių idealizavimo skraistę, nors Lietuvos Respublikos Seimas ir vyriausybė buvo kitos nuomonės. 1997 m. Seimas priėmė įstatymą Nr. VIII-97, kuriuo Lietuvos vietinės rinktinės kariams buvo suteiktas kario savanorio statusas“.

Į aktyvių holokausto organizatorių ir vykdytojų sąrašą, žinomą jo sudarytojo Melamedo vardu, „…įtraukti tiek pasyvaus, tiek ginkluoto pasipriešinimo veikėjai: J.Noreika-Generolas Vėtra, K.Vitkus-Kazimieraitis, A.Baltūsis-Žvejys, J.Žemaitis-Vytautas, A.Ramanauskas-Vanagas, […] J.Misiūnas-Žalias Velnias, […] J.Lukša-Daumantas […].

„Net J.Lukša savo atsiminimuose rašė apie šias vokiečių žvalgybos mokyklose parengtas lietuvių diversantų grupes“.

„Atskirai paminėtina LLKS Tarybos politinė deklaracija, kuri buvo parengta artėjant Vasario 16-ajai. […] Tačiau tie priimti dokumentai, tiek nubrėžtos tolesnio pasipriešinimo gairės buvo nebeaktualios ir beprasmės“.

„Buvo nemažai įvairaus rango kovotojų, deklaravusių patriotinius šūkius ir raginusių kovoti už nepriklausomybę, kurie buvo linkę geriau metų metus lindėti bunkeriuose, rūsiuose, negu garbingai žūti kovoje su priešu. Tai pasakytina ne tik apie eilinius kovotojus, bet ir apie aukščiausius vadus (A.Ramanauską, J.Žemaitį ir kt.)…“

„Nors taikių gyventojų žudymas yra laikomas senaties termino neturinčiu nusikaltimu, artodo, kad likę gyvi žudynių vykdytojai bus palaidoti greičiau negu bus paskelbti jų nusikaltimai“. Ar čia apie nenuteistus stribus?

(Pabaiga)

2016.11.13; 19:50

Prisiminkime. Kol Lietuva prieš karą nepažino Sovietų Sąjungos, ypač mūsų intelektualai leistinais ir neleistinais būdais kontaktavo, bendravo su Lietuvoje, Kaune veikusiais Rusijos diplomatais, politikais, kultūros veikėjais. Vyko į ekskursijas, SSSR ambasadoje Kaune su diplomatais (o iš tiesų – šnipais) žaidė šachmatais, gėrė degtinę. 

Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Grįžę iš ekskursijų, rašė straipsnius apie puikias sovietinių rašytojų gyvenimo ir kūrybos sąlygas: kokie dideli rašytojams ir poetams honorarai, kokie puikūs jų darbo ir poilsio namai! Šiame kontekste minėtini Petras Cvirka, Antanas Venclova, Kostas Korsakas, Kazys Boruta, Salomėja Nėris, net Vincas Krėvė-Mickevičius.

Todėl žydai (remiantis V.Krėve) ir mėtė gėles Kauno gatvėse po Lietuvą okupuojančių kareivių kojomis, todėl S.Nėris parašė „Poemą apie Staliną“, todėl ir važiavome į Maskvą parvežti Stalino saulės (Kazio Borutos epitetas).

Bet netrukus pamatėme, su kuo susidėjome. Iki karo pradžios Sovietų Sąjunga žmonėms jau buvo baisiausias, žiauriausias Lietuvos priešas. Štai todėl hitlerinė Vokietija mums tapo išsigelbėjimas. Mažesnis blogis. Nuo fašistų Lietuva tiek nenukentėjo, kiek nuo komunistų. Man suprantamas Birželio sukilėlių, Laikinosios vyriausybė, kai kurių intelektualų, kariškių bendradarbiavimas, pataikavimas naujiesiems okupantams. Juk iki karo irgi buvo bendradarbiaujama ir pataikaujama okupantams, tik kitiems, kurių H.Šadžius okupantais nevadina. To pataikavimo, keliaklupsčiavimo stalinistams buvo žymiai daugiau negu hitlerininkams. Poemos apie Hitlerį lietuviai neparašė, o poemą apie Staliną parašė.

Dabar apie žydus. Artėjant neišvengiamam karui, žydams mažesnis blogis buvo komunistai, todėl man suprantamas jų džiūgavimas 1940-aisiais, tik nesuprantamas masiškas jų talkininkavimas Maskvos komunistams, susidorojant su lietuviais, juos tardant, kankinant, tremiant. Turbūt žydai ir lietuviai vieni kitų daugiau mažiau nekentė per visą tarpukario laikotarpį. Proga atkeršyti, tuo pačiu ir įsiteikti okupantams, pirmiesiems pasitaikė žydams. Paskui atėjo lietuvių eilė. Sutinku, žydams keršyta neadekvačiai (holokaustas), bet didžioji kaltės dalis vis dėlto tenka ne lietuviams, o fašistams. Lietuviai nėra žydšaudžių tauta, lietuviai žydus gelbėjo, slėpė, ko negalima pasakyti apie žydus, kai jie (drauge su komunistais) buvo padėties viešpačiai. Neteko girdėti apie žydus – lietuvių gelbėtojus. Jeigu tokių buvo, juos reikia apdovanoti.

Ministrų kabinetas, atsižvelgdamas į tai, kad žydai ištisus šimtmečius išnaudojo lietuvių tautą ekonomiškai, smukdė ją morališkai, o pastaraisiais metais, prisidengę bolševizmo skraiste, kovą prieš Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvių tautą plačiausiai išvystė, ir siekdamas užkirsti kelią šiai žalingai žydų veiklai bei apsaugoti lietuvių tautą nuo kenksmingos jų įtakos, – nutarė priimti šiuos nuostatus (Laikinosios vyriausybės 1941 m. rugpjūčio 1 d. posėdyje patvirtintų Žydų padėties nuostatų preambulė).

Šiuo tekstu istorikas primena prof. Vytautui Landsbergiui, 2012 m. gegužės 20 d. kalbėjusiam perlaidojant Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko J.Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikus, – kad Lietuvos laikinoji vyriausybė „nedviprasmiškai laikėsi antisemitinės pozicijos“.

Sutapatinus žydus su komunistais, žydai taip pat buvo kaltinami dėl Lietuvos aneksijos, teroro, suėmimų ir trėmimų.

Žydų sutapatinti su komunistais, terorizavusiais, trėmusiais Lietuvos gyventojus, pirmiausia lietuvius, negalima, o lietuvių tautą vadinti žydšaudžiais – labai prašom. Šiuos žodžius taikau ne istorikui H.Šadžiui.

1947 m. balandžio 14-15 d. Miunchene įvykusio Lietuvos žydų sąjungos suvažiavimo rezoliuciją, kaltinančią visą lietuvių tautą žydų genocidu, istorikas komentuoja taip:

Rezoliucijoje nė žodžiu neužsimenama apie tai, kad Lietuva buvo vokiečių okupuota, kad sunaikinti žydus buvo oficiali fašistinės Vokietijos ideologinė politika, kad jiems talkino tik keli tūkstančiai lietuvių. Per visą pokario laikotarpį VSK tesugebėjo išaiškinti tik apie tūkstantį lietuvių, daugiau ar mažiau prisidėjusių prie žydų genocido…

Visa mūsų prieškario ir pokario istorija iki pat šių dienų vertinama žydų akimis. Gyvenai Lietuvoje vokiečių okupacijos laikais, užėmei vienokias ar kitokias pareigas – paminklinės lentos ant namo tau kabinti negalima. Kartais nueinama iki to, kad Vincas Kudirka vadinamas antisemitu. Gal todėl vienas teatrų scenose ir televizijos ekranuose šmaikštaujantis muzikologas viešai niekina „Tautišką giesmę“, kai Tauta ją gieda visame pasaulyje? Filosofas Antanas Maceina – fašistas, fašistas ir diktatorius – Antanas Smetona.

Lazda aiškiai perlenkiama. Kai aplinkui pasaulyje šovinizmas įgauna pagreitį (Rusijoje, Baltarusijoje, iš dalies Lenkijoje) grubiausiai savanaudiškai klastojant istoriją, mes, atvirkščiai, vis labiau save niekinam. Pradedama nuo seniausių laikų: Margiris ir jo Pilėnai – bailiai, o istorikams, juos taip įvertinusiems – patriotų premija. Ačiū literatūrologui, literatūros kritikui Algimantui Bučiui, davusiam atkirtį akivaizdžiausiai saviniekai. Mes jam dėkingi už „Seniausiosios lietuvių literatūros istoriją ir chrestomatiją“, kitas knygas, nukeliančias mūsų literatūros pradžią iš Gedimino ir Vytauto laikų – į Mindaugo epochą. Nekantriai laukiu jo knygos, kiek žinau, ginančios mūsų viduramžių valdovus, nepagrįstai vadinamus ne karaliais, o didžiaisiais kunigaikščiais.

Bet dominuoti ima ne patriotinius jausmus žadinančios, o savinieką skleidžiančios knygos, straipsniai. Štai poetas Justinas Marcinkevičius. Jis pats yra sakęs, kad jo literatūrinio kelio pradžia buvo nevykusi – atiduota duoklė komunistų partijai, Leninui… Tiems, kurie ilgisi Sniečkaus, Paleckio, Gedvilo laikų, pasigenda objektyvaus jų vertinimo, poetas dabar neįtinka būtent dėl jo Tautą keliančių, patriotiškumą žadinančių kūrinių. Buvę komjaunuoliai pavydi didžiulio poeto populiarumo.

Čia minima istoriko knyga turbūt susilauks ne tik Patriotų, bet ir Nacionalinės premijos, nes per visą daugiau kaip septynių dešimtmečių laikotarpį autorius nemato nieko pozityvaus. Birželio sukilimas – negerai; vokiečių okupacija – ne su tais susidėjome; karas po karo – joks karas, tiesiog banditizmas, savų šaudymas į savus, kaip per Sausio 13-ąją (Pasak Paleckio anūko). Jokio herojaus, kurį jaunajai kartai galėtumėm rodyti kaip patriotiškumo pavyzdį. Į miškus ėjo tik žydšaudžiai, fašistų pakalikai. Į Vakarus išbėgo irgi ne ką geresni.

Ne, yra ir gerų pavyzdžių. Taikiai pasitikome okupantus 1940-aisiais, beveik vienbalsiai išsirinkome tautos atstovus, kurie parvežė Stalino saulę. 1941-aisiais reikėjo priešintis ne komunistams, o fašistams, nepaisant nežmoniško elgesio su okupuotos (atsiprašau – aneksuotos) šalies gyventojais. Nebuvo jokių Rainių, Panevėžio daktarų, Pravieniškių. Nebuvo, nes „Tautos dramoje“ apie tai – nė žodžiu.

Teigiamo įvertinimo, supratimo nusipelė minėtieji Sniečkus, Paleckis, Gedvilas ir kiti. Štai tikrieji tautos gelbėtojai, sąjūdistų (Juozo Baltušio žodis) apjuodinti, nutylėti iki šiol.

(Bus daugiau)

2016.11.10; 03:25

Aną dieną paskambino senas pažįstamas. Intelektualas, buvęs redaktorius, sąjūdininkas. Esi rašęs apie savinaiką ir savinieką, vis labiau plintančią šiuolaikinių istorikų rašiniuose. Siūlau perskaityti Henriko Šadžiaus dvitomį „Tautos drama“, ypač antrą knygą, daugiau kaip šešių šimtų puslapių. Ištisai – savinieka ir savinaika.

Sudomino. Nepagailėjau 16 eurų ir įsigijau. Jau perskaičiau 300 puslapių.

Knygos moto: „Istorijos įstatymas yra nedrįsti sakyti jokios netiesos ir nedrįsti nutylėti jokios tiesos“ – Tacitas.

Turbūt ir Tacito laikais drįsdavo ir sakyti netiesą, ir tiesą nutylėti, antraip tokia mintis antikos laikų istorikui nebūtų atėjusi į galvą.

Autorius nepamiršta ir Cicerono: „Pirmasis istorijos uždavinys – susilaikyti nuo melo, antrasis – neslėpti tiesos, trečiasis – neduoti jokios progos įtarti šališkumu arba išankstiniu priešiškumu“. Labai sunku susilaikyti nuo melo. Žmogus meluoja nuolat, net pats sau. 

Hitlerio ir Stalino "vestuvės". 1939-ųjų metų karikatūra.
Hitlerio ir Stalino „vestuvės”. 1939-ųjų metų karikatūra.

Nesuprantu, kur tas mano pažįstamas „Tautos dramos“ antrajame tome  mato savinieką ir savinaiką? Gal kad istorikas teigia nebuvus jokio 1941-ųjų birželio sukilimo. Pastarąjį žodį jis vartoja kabutėse. „Įvairaus lygio literatūroje nuosekliai eskaluojamas mitas apie tariamą 1941 m. birželio „sukilimą“. Taip iki pastarųjų dienų mūsų istoriografijoje įsitvirtino birželio „sukilimo“ sindromas“, – rašo H.Šadžius. Kai sudarinėjau albumą „Baltijos kelias“, citavau istoriką Edvardą Gudavičių: „Vyriausybė susvyravo, bet nesusvyravo tauta. Ne vokiečių valdžia pakeitė sovietų valdžią 1941 metų birželį. Vokiečiai atėjo į jau išvaduotą šalį… 1831 ir 1863 metų sukilimų atmosferą jų kartos nusinešė į kapus. Birželio sukilimo ir rezistencijos istorinė atmosfera dar gyva tarp mūsų“.

Pasirodo, ne sukilimas, o tik jo sindromas.

Lietuvių aktyvistų frontas (LAF‘as) „tebuvo fašistinės Vokietijos specialiųjų tarnybų kūrinys, pronacistinės ideologinės politikos propaguotojas, o vėliau ir jos įgyvendinimo Lietuvoje įrankis“. Štai kodėl Leonidas Donskis filosofą Antaną Maceiną, LAF‘o ideologą, pavadino fašistu!

O Lietuvos laikinoji vyriausybė tebuvo nacių akcijos prieš žydus talkininkė, nors „Lietuvos Respublikos Seimas teisės aktu siekė įteisinti 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės priimtą ir paskelbtą pareiškimą „Nepriklausomybės atkūrimo deklaravimas“.

1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo ne okupuota, o inkorporuota, aneksuota, nes juk nebuvo jokio pasipriešinimo. TSRS ultimatumas ir Raudonosios armijos įžygiavimas į Lietuvą, Kauną „nesukėlė jokio ne tik kariuomenės, bet ir visos tautos pasipriešinimo“.

„…Lietuva pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ne tik neprarado savo žemių, bet, priešingai, pirmą kartą per savo tūkstantmečio istoriją turėjo Vilnių, Klaipėdą ir laikinąją sostinę Kauną“. Kaip suprasti šitą sakinį? Kad Vilniaus ir Kauno Lietuva iki tol neturėjo?

Vieni teisėjai laikosi tik įstatymo raidės, kiti nusikaltimą vertina iš esmės. „Teisėjas“ H.Šadžius linkęs „nenusikalsti istorinei tiesai“, įsikibęs „raidės“, juo labiau, kad Lietuvos gyventojai iš tiesų raudonarmiečius sutiko su gėlėmis. Čia norėčiau pacituoti klasiką Vincą Krėvę-Mickevičių: „O tuo metu raudonieji daliniai jau žygiavo Kauno gatvėmis, žalodami savo tankais gatvių meksfaltą. Nusiminusių lietuvių minia verkė, džiūgavo vien žydai, o jų moterys apmėtydavo raudonarmiečius gėlėmis. Vakarą žydiškas jaunimas būriais slinko gatvėmis, dainuodamas rusiškai sovietiškas dainas, ir policija nedrįso jų sudrausti. Lietuvių tarpe kilo baisiausias pasipiktinimas tokiu žydų elgesiu. „Ką jiems blogo yra padariusi Lietuva, kad jie taip džiūgauja, bolševikams mūsų kraštą okupavus“, – girdėjosi kalbos“.

Istorikas V.Krėvės necituoja. Neparanku. Gėlės ir rusiškos dainos esmės nekeičia – Lietuvos valdžia iš tiesų nepasipriešino, nors „diktatorius“ Antanas Smetona ragino priešintis. „Visi jie neparėmė Respublikos prezidento nusistatymo nepriimti Maskvos reikalavimų ir ginklu pasipriešinti, tokį žygį laikydami beviltišku“, – H.Šadžius primena plačiai žinomą skaudų faktą.

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Vytautas Visockas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

V.Krėvė kažkodėl rašo kitaip: „Vieni tvirtino, kad ultimatumą tenka priimti su visomis pasėkomis, nes yra didžiausias reikalas išlošti laiko ir, lojaliai vykdant Maskvos reikalavimus, stengtis išvengti konfliktų nors iki karo pabaigos. Kiti manė, kad geriau pasipriešinti raudoniesiems daliniams nors dėl akių, o paskui pasitraukti vyriausybei su visa kariuomene į Vokietiją. Temato pasaulis, kad Lietuva yra jėga okupuota, o ne savo noru įsileido raudonuosius. Prezidentas Smetona palinko pirmai nuomonei, ir jo balsas nusvėrė. Buvo nutarta pranešti Maskvai Prezidento vardu, kad SSSR vyriausybės sąlygas jis yra priverstas priimti, o generolas V.Vitkauskas yra įgaliojamas sutikti raudonosios armijos dalinius ant Lietuvos sienos ir pasirašyti atitinkamą aktą“ (Vincas Krėvė. Pagunda. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis butas-muziejus. 2013).

Štai taip paisoma Tacito įpareigojimo nedrįsti sakyti jokios netiesos.

Ir dar apie tą patį: „Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs, /O varge jo vieno tu pasigedai…“ Istorikas cituoja žinomą poeto Jono Aisčio eilėraštį, kuriuo jis teigia, kad tais lemtingaisiais 1940-aisiais reikėjo pasipriešinti bent simboliškai, ir taip nuplauti valdžios bailumo, ištižimo, nerįžtingumo gėdą. Tik tiek. Jis nemano, kad tada mes galėjome nugalėti. O istorikas poetui primeta milijonus šūvių po karo, kurių Vakarų pasaulis neišgirdo. Tas kraujo lašas buvo reikalingas pirmiausia mums patiems.

Okupacijos neigimo faktas labai parankus Vladimiro Putino Rusijai. Žiūrėkite, jie jau patys keičia Sąjūdžio nuostatas, vėl grįžta prie XX a. antrosios pusės istorinių įvykių vertinimo, remdamiesi Stalino laikų vadovėliais.

„Teiginys, kad Seimo rinkimų rezultatai buvo suklastoti ir kad visos tautos išrinktas organas neturėjo teisinio pagrindo priimti nutarimus, tarp jų ir dėl įstojimo į TSRS, neatlaiko kritikos“. Čia istorikas apie 1940 m. liepos 14-15 d. rinkimus į Seimą.

Atkreipiau dėmesį, kad šioje knygoje Raudonoji armija „vaduoja“, „išvaduoja“ Lietuvą, Vilnių, Klaipėdą. Iki šiol mes manėme, kad Raudonoji armija nebuvo vaduotoja, o žiauri okupuotoja, bet istorikui profesionalui geriau matyti.

Giriamės, kad, 1940-aisiais susvyravę, kare po karo partizanai nuplovė vieno kraujo lašo gėdą. Nieko panašaus. Nebuvo jokių partizanų, „baudžiamosiose bylose buvo kalbama tik apie „banditus“, o neoficialiai valstiečių buvo vartojami terminai „miškiniai“, „miško broliai“, kurie visą susikaupusį įniršį išliejo ant beginklių tautiečių, dažniausiai kitaminčių“. Apie stribus istorikas net neužsimena, kaip ir apie miško broliais persirengusius smogikus.

Tik karo meto sovietiniai partizanai buvo tikrieji partizanai, vien jie „iš esmės kovojo prieš okupacinę kariuomenę (Vermachtą), o antrieji – prieš savo tautiečius“, nes Raudonoji armija, pagal istoriką, ir šį kartą nebuvo okupacinė, juk prieš karą mes ją pasitikome su gėlėmis. Kaip jums tai patinka? Istorikas kalba apie kažkokį partizano sąvokos tarptautinį apibrėžimą, kurio kare po karo nebuvo paisoma. Prisiminiau Napoleoną, kuris, bėgdamas iš sudegintos Maskvos, piktinosi, kad rusų partizanai ne pagal taisykles retina jo kariuomenės gretas.

(Bus daugiau)

2016.11.06; 08:54

„Aš žinau, Niliuk, kad ir toliau grumsiuosi ne dėl savo vieno, bet dėl mudviejų garbės, kame Tu, Brangioji, lydėsi mane savais pergyvenimais ir sava malda“, – rašė partizanas Juozas Lukša – Daumantas žmonai paskutiniame laiške. Juozas Lukša grįžo kovoti į okupuotą Lietuvą ir 1951 m. rugsėjo 4 d. žuvo išduotas, pakliuvęs į pasalą. 

Seime surengta paroda "Karas po karo". Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seime surengta paroda „Karas po karo”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„<…> nes okupantai nė vieno iš mūsų nepasigailėjo. Ir negailės, ir plėš, ir alins mūsų tautą tol, kol ji neišmoks gintis taip, kaip bitės gina savo avilį, kol visi kaip vienas nepasitiks priešo su ginklu rankoje”, – tardamas paskutinį žodį sakė partizanas Juozas Streikus.

Lietuvos pokario partizanų kova už Lietuvos laisvę buvo išskirtinis reiškinys. Tai ne vien didvyriška kova su daug galingesniu priešininku, neteisėtai šeimininkavusiu Lietuvos žemėje. Tai ne vien bunkeriai, pasalos ir išdavystės, miestelių aikštėse suguldyti žuvusiųjų partizanų subjauroti kūnai. Tai ir daugybė asmeninių gyvenimo tragedijų, išskirtų šeimų, daug skausmo, tačiau ir daug tvirtybės, valios kovoti iki pabaigos. Tai herojiškas lietuvių tautos karas tada, kai daugeliui kitų Europos šalių jis jau buvo baigtas. Tai karas, kuriame buvo įrodyta, kad maža tauta gali būti labai stipri ir nepalaužiama iki pat šaknų.

Karas po karo truko devynerius metus, apėmė visą dabartinę Lietuvos teritoriją. Partizanai veikė pagal organizuotą struktūrą, dėvėjo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės uniformas, 1949 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio deklaraciją. Partizaniniame kare dalyvavo apie 50 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų, žuvo daugiau kaip 20 tūkst.

Siekiant įamžinti šį neeilinį mūsų istorijos laikotarpį, Tėvynės partizanų kovos įamžinimo sąjunga siūlo Kryžkalnyje pastatyti paminklą Lietuvos partizanams. Šiai idėjai pritaria Lietuvos kariuomenės vadovybė. Tai būtų pirmasis valstybės lygmens paminklas partizanams. Šiuo projektu siekiama ugdyti Lietuvos Respublikos piliečių patriotiškumą, pagarbą Lietuvos partizanams ir Lietuvos kariuomenei, gilinti istorines žinias.

Kryžkalnis pasirinktas dėl palankios geografinės padėties ir todėl, kad Vakarų Lietuvos, tiksliau Raseinių krašto, partizanai Kęstutėnai Lietuvos partizanų sąjūdžiui vadovavo nuo 1947 metų. Kęstučio apygardoje buvo itin aukštas organizuotumo lygis, apygardos partizanų vadovybė vienijo Žemaitijos ir visos Lietuvos partizanus.

Paminklo (skulptūrinės grupės) projektas parengtas naudojant autentišką Lietuvos partizanų nuotrauką (žr. viršuje), kuri yra pavadinta ,,Partizanų žvalgyba“. Šia originalia skulptūra įprasminamas ir įamžinamas  Lietuvos partizanų – karžygių nemarios Laisvės kovos atminimas, lietuvių tauta kviečiama būti budri, bet kuriuo metu pasiruošusi apginti savo valstybę, laisvę ir nepriklausomybę.

Projekto autorius – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo gynėjas skulptorius Gintautas Lukošaitis. Be daugelio kitų darbų, Gintautas Lukošaitis sukūrė paminklą LLKS Prezidiumo pirmininkui generolui Jonui Žemaičiui-Vytautui (prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos) ir kaip parengiamąjį (signalinį) Kryžkalnio skulptūrinės grupės darbą – antkapinį paminklą partizanui dimisijos pulkininkui Leonui Laurinskui-Liūtui Tauragėje.

Paminklą planuojama pastatyti gyventojų paaukotomis lėšomis.

Pirmuosius 10 tūkst. litų savo asmeninių santaupų paminklui pastatyti paaukojo a. a. partizano dim. plk. Leono Laurinsko-Liūto žmona Valerija Laurinskienė.

Prisidėti prie paminklo partizanams idėjos įgyvendinimo Jūs galite aukodami nurodytoje sąskaitoje.

,,Tėvynės partizanų laisvės kovos įamžinimo sąjunga“ 

į/k 303472436

Sąskaitos numeris: LT 47 7300 0101 4220 5090. 

Adresas:  Pamėnkalnio g. 13 

Vilnius LT – 01114                

Kontaktai:

Tel. +370 687 74413

El. p.  info@kryzkalnispartizanai.lt   

Televizijos bokšto ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo gynėjai, Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai, ėmėsi iniciatyvos ir nusprendė įamžinti Lietuvos partizanų atminimą, tikėdamiesi, kad projektą parems kiti tėvynės patriotai. Tam tikslui buvo įkurta ,,Tėvynės partizanų laisvės kovos įamžinimo sąjunga“ (TPLKĮS).

Šiai kilniai misijai paskatino neseniai anapilin išėję partizanai dimisijos pulkininkai a. a. Leonas Laurinskas-Liūtas ir a. a. monsinjoras Alfonsas Svarinskas. 

Dim. plk. Leonas Laurinskas-Liūtas 1991 m. sausio 8–15 d., buvęs vienintelis iš likusių gyvų partizanų, drauge su kitais gynėjais buvo Lietuvos parlamento viduje, taip drąsindamas ir savo pavyzdžiu rodydamas ištikimybę priesaikai, kurią jis davė 1945 metais. Leonas Laurinskas-Liūtas, Lietuvos parlamento gynėjams paliko partizanų ryšininkų išsaugotą Kęstučio apygardos partizanų originalią vėliavą, prie kurios prisiekę jie ėjo į mūšį karo po karo metu. Leonas Laurinskas-Liūtas 1989 m. gegužės 7 d. Varniuose, atidengiant pirmąjį okupuotoje Lietuvoje paminklą Lietuvos partizanams, pažymėjo, kad partizanas yra nepalaužiama tautos dalis.

Pagrindinis TPLKĮS tikslas – tinkamai įamžinti visos Lietuvos partizanų didvyrišką ginkluoto pasipriešinimo kovą su sovietiniais okupantais ir puoselėti jų garbingą atminimą. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt.

2016.09.26; 05:03

Nuaidėjo moksleivių dainų šventės „TU MUMS- VIENA“ paskutiniai akordai. Į šią nuostabią šventę teko eiti ir grįžti iš Vingio parko pėsčiųjų tiltu, kuriuo ėjo įvairiaspalve apranga apsirengusių gausybė šventės dalyvių ir žiūrovų.

Seime surengta paroda "Karas po karo". Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seime surengta paroda „Karas po karo”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nuo sunkaus svorio metaliniu garsu virpėjo tilto tvirtinimo atotampos lyg pritardamos į šventę einantiems savo keistais muzikos garsais.

Moksleivių ir žiūrovų neišgąsdino ir oro prognozės. Į šventę rinkomės šiek tiek anksčiau. Kas minutę dalyvių, žiūrovų gausėjo, kol visa estrada pasipuošė įvairių aprangų spalvomis, kepuraitėmis ir gėlių vainikėliais. Dainų šventė prasidėjo, iškilo šventinė vėliava, aukštai suliepsnojo ugnis. Nepaisant blogo oro ir pradėjusio krapnoti lietaus, visi buvome pasiryžę išklausyti dainų šventės repertuaro ir kartu su visais pasaulio lietuviais 21 valandą sugiedoti Lietuvos himną.

Šventės repertuaras prasidėjo lietuvio širdžiai miela „Lietuviais esame mes gimę“ daina. Vėliau aidėjo Lietuvos tarmiškos dainos ir šventės prologas baigėsi antruoju Lietuvos himnu „Lietuva brangi“.

Antroje dalyje – Mus mažus užauginai – gražiomis dainomis sužavėjo jaunučių chorai. Jų buvo penkios ir visos buvo lydimos žiūrovų plojimais.

Žiūrovai taip pat plojo profesionaliai atliktai Kosto Kubilinsko žodžiais dainai „Tau, mano mamyte“. Čia ir buvo deguto šaukštas, nepagarbos kovotojams, Tėvynei paaukojusiems savo gyvybes už jos laisvę, atspindys.

Kodėl į tokios didelės jaunimo, visos Lietuvos šventę buvo parinkta šio poeto daina? Nemanau, kad dainų repertuaro sudarytojai, Švietimo ir Kultūros ministerijų atsakingi pareigūnai nežinojo apie minimo poeto „nuopelnus“. Kostas Kubilinskas sovietinio saugumo buvo užverbuotas, jam į pagalbą saugumas pasitelkė taip pat poetinės sielos iš to paties krašto kilusį Algirdą Skinkį, kurie įgijo partizanų pasitikėjimą ir tapo jų ryšininkais, gavo slapyvardžius.

Pagal sovietinio saugumo pulkininko Iljos Pučkajaus užduotį jie turėjo ištyrinėti partizanų buveines, nustatyti juose esančius partizanus, turint tikslą juos sunaikinti. Tai abu ir atliko. 1949 m. kovo 7 dieną, kai visi partizanai buvo gavę užduotis ir išvyko į kitus objektus, o bunkeryje liko su jais tik Dainavos apygardos vadas karininkas, literatas Benediktas Labėnas-Kariūnas, niekšai ėmėsi  išdavystės. Kai vadas užmigo, Kubilinskas nelaukė, šaltakraujiškai nušovė miegantį Kariūną, Skinkys paleido, pagal duotą instruktažą, dar kontrolinį šūvį.

Po šio kruvino darbo abu nuskubėjo, pasiekė saugumo būstinę ir atvedė gausų būrį sovietinių karių ir stribų prie partizanų slėptuvių. Netikėtai užklupti  15 partizanų  žuvo. Žuvo rusų karinio garnizono ir stribų siaubas, laimėjęs daugelį mūšių Kazimieraičio apygardos vadas tapęs legenda narsusis Vaclovas Voveris-Žaibas. Kaip rašė partizanų spauda, tokios niekšybės ir velniškos išdavystės dar nebuvo partizanų istorijoje.

Judas, išdavęs Kristų, šiuo atveju buvo smarkiai pralenktas. Beje, Kubilinskas buvo pamalonintas žadėtais Judo pinigais – 7300 rublių. Jų abiejų kaip ir Judo likimas liūdnas: Skinkys nusižudė, o K.Kubilinskas išsiųstas saugumo į sanatoriją, prasigėręs mirė neaiškiomis aplinkybėmis.

Keista, kad praslinkus 67 metams po tragiško įvykio moksleivių dainų šventėje suskamba Lietuvos Judo-poeto daina, kurią dainuoja 8000 jaunų širdžių. K. Kubilinskas nenusipelnė, kad jo eilės būtų mokyklų vadovėliuose, nes jis buvo išdavikas ir laisvės duobkasys, pats asmeniškai nušaudamas savo kolegą literatą ir išduodamas mirčiai 15 partizanų.

Nejaugi nebuvo tarp visų organizavusių šią gražią šventę nė vieno asmens, paprotinusio neįtraukti į šventės repertuarą minimo vargšo poeto, pardavusio savo Tėvynę, eilių. Deja, dar kai kurie mano, kad Kubilinsko kaip žmogaus tragiška istorija moko mąstyti ir atleisti. Bet tai jokiu būdu nepriimtina ypač tokios didelės moksleivių šventės repertuaro programoje. Moksleiviai ir žiūrovai, nežinantys šios tragiškos istorijos, buvo apgauti.

Laikas visiems organizuojantiems tokias šventes gerai apmąstyti ir grąžinti Lietuvai, ypač jaunimui, istorinę atmintį. Pagrindinis moksleivių šventės šūkis TU MUMS VIENA, suprantu, – tai LIETUVA, negali būti dar kita – LTSR ar SSSR.

Tikimės, kad ateityje bus išvengta tokių klaidų, suskambės tokiose šventėse talentingų poetų – partizanų Broniaus Krivicko, Dianos Glemžaitės ir kitų, paaukojusių savo gyvybes už Tėvynės laisvę, dainos.

Straipsnio autorius Jonas Burokas yra Laisvės kovų dalyvis.

2016.07.10; 12:19

Slaptai.lt pristato savo skaitytojams Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejaus parengtą parodą „Karas po karo: ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.“, kuri ne sykį buvo demonstruojama Lietuvos Seime Vitražo galerijoje.

Paroda „Karas po karo“ parengta teminiu principu, joje pasakojama apie Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, bendros vadovybės kūrimą, karinę organizaciją ir veiklą, apdovanojimus, šventes, leidybą. Nušviečiamas ir Lietuvos moterų dalyvavimas partizaniniame kare, pasakojama apie šeimas, kurių trys, keturi, kartais net penki ar šeši sūnūs kovojo ir žuvo partizanų gretose. Daug dėmesio skiriama laisvės kovotojų, jų šeimų ir rėmėjų gyvenimui, pasakojama apie jų buitį, kasdienybę, atokvėpio minutes ir neišvengiamas netektis nelygioje kovoje. Prieš lankytojų akis iškyla įvairiapusis paveikslas kartos, kurios moto buvo: „Atiduok Tėvynei, ką privalai…“.

Daugiausia eksponuojama partizaninio laikotarpio nuotraukų ir dokumentų, tačiau esama ir ankstesnių metų – būsimųjų kovotojų vaikystės bei vėlesnių – rezistencijos dalyvių ir jų šeimų gyvenimo tremtyje Sibire. Parodoje atsiskleidžia paveikslas kartos, kurios moto buvo: „Atiduok Tėvynei, ką privalai…“.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: užfiksuoti parodos „Karas po karo: ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.“ eksponatai.

« 2 2 »

2016.06.21; 17:00