Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis neatmeta tikimybės, kad dėl agresyvėjančios Rusijos politikos Europoje gali kilti karas.
„Taip, mes manome, kad karas yra tikėtinas”, – pirmadienį prieš Užsienio reikalų tarybos posėdį Briuselyje į žurnalisto pasiteiravimą dėl galimos karo grėsmės atsakė G. Landsbergis.
Kita vertus, ministro teigimu, Rusija raudonąsias linijas kėsinasi peržengti ne tik grasindama panaudoti karinę jėgą, tačiau ir toliau kišdamasi į Ukrainos politinius reikalus.
„Mano pozicija, kad sienos kirtimas jau yra raudonos linijos kirtimas. Iš esmės, raudona linija kertama ir bandant neteisėtai kištis į šalies politinius reikalus“, – pridūrė G. Landsbergis.
ELTA primena, kad nuo praėjusių metų pabaigos Europoje tvyro įtampa, kai Rusija prie Ukrainos sienų sutelkė milžiniškas karines pajėgas ir buvo imta nerimauti dėl galimos invazijos. Kremlius mainais į įtampos deeskalaciją pareikalavo, kad NATO į savo gretas nepriimtų Ukrainos ir išvestų savo karius iš rytinių Europos šalių.
Rusija neigia pulsianti Ukrainą, bet mainais į deeskalaciją reikalauja, kad Ukraina nebūtų priimta į NATO. Tuo metu JAV mano, kad puolimas prieš Ukrainą gali prasidėti bet kada.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vašingtonas, sausio 20 d. (dpa-ELTA). NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas po ginčytino JAV prezidento Joe Bideno pasisakymo dėl Ukrainos pabrėžė Aljanso vienybę.
„Visos NATO sąjungininkės ne kartą aiškiai pareiškė, kad mes reaguosime, jei Rusija vėl surengs agresyvias akcijas prieš Ukrainą, – sakė J. Stoltenbergas ketvirtadienį stočiai CNN. – Esame pasirengę skelbti sankcijas ir, žinoma, svarstome stiprinti NATO pajėgų rytinėje Aljanso dalyje dislokavimą“. Tačiau kartu, anot J. Stoltenbergo, dialoge su Maskva ieškoma politinio krizės sprendimo.
NATO vadovas buvo paklaustas apie J. Bideno pasisakymą, kuris sukėlė Ukrainos kritiką. JAV prezidentas spaudos konferencijoje Baltuosiuose rūmuose trečiadienį davė suprasti, kad gresiančios NATO sankcijos gali priklausyti nuo potencialios Rusijos agresijos masto.
„Nedidelis įsiveržimas“ esą sulauktų švelnesnio atsako.
„Jungtinės Valstijos kartu su kitomis NATO sąjungininkėmis perdavė labai aiškią žinią, kad mes jokiu būdu netoleruosime tolesnio karinės jėgos naudojimo prieš Ukrainą, – kalbėjo J. Stoltenbergas. – Jungtinės Valstijos vadovauja pastangoms koordinuoti visų sąjungininkių reakciją į agresyvius Rusijos veiksmus prieš Ukrainą“. Jis padėkojo JAV vyriausybei už šią lyderystę Aljanse.
JAV ir NATO kaltina Rusiją planuojant Ukrainos puolimą. Maskva tai kasdien neigia.
Azerbaidžano sostinė Baku. EPA – ELTA nuotr.
Armėnija ir Azerbaidžanas pirmadienį gedėjo tūkstančių žmonių, žuvusių per trumpą, bet žiaurų karą dėl Kalnų Karabacho regiono kontrolės. Tai buvo pirmosios pastarojo konflikto metinės.
Abiejų šalių gyventojai pagerbė žuvusiuosius tylos minute ir susirinko į atminimo pamaldas bažnyčiose bei mečetėse pasimelsti už tos, kurie žuvo per šešias kovų, pratrūkusių pernai rugsėjo 27 d., savaites.
Per karą dėl kalnų regiono kontrolės gyvybės neteko maždaug 6500 žmonių, abi šalys žėrė abipusius kaltinimus karo nusikaltimais. Karas baigėsi lapkritį Rusijos tarpininkautomis paliauboms, kai Armėnijai teko atiduoti Baku dalį ginčijamų teritorijų, kurias ji kontroliavo dešimtmečius.
„Mes amžinai laikysime savo kankinius savo širdyse“, – sakė Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas, jo kreipimąsi į tautą transliavo televizija. „Jei matysime, kad mūsų žmonėms ar valstybei gresia naujas pavojus, mes ir vėl sutriuškinsime Armėnijos fašizmą“, – sakė jis.
Vidurdienį vietos laiku eismas visame Azerbaidžane buvo sustabdytas, praeiviai visoje šalyje sustojo tylos minutei. Tūkstančiai karių žygiavo Baku centre, nešini kare žuvusių karių nuotraukomis.
Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas pirmadienio rytą padėjo vainiką Jerevano karinėse „Eralbur“ kapinėse, paskui lankėsi karo veteranų medicinos centre.
„Lenkiuosi mirusiųjų atminimui ir jų šeimoms“, – feisbuke rašė Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas. Sekmadienio vakarą apie 3 tūkst. armėnų, paminėdami karo aukas, surengė eitynes su žibintais iš sostinės Jerevano centro į memorialines kapines.
Kalnų Karabacho etniniai armėnai atsiskyrė nuo Azerbaidžano žlugus Sovietų Sąjungai, po to sekęs konfliktas nusinešė apie 30 tūkst. gyvybių. Tuo metu armėnai perėmė anklavo ir septynių gretimų Azerbaidžano rajonų – maždaug 20 proc. šalies teritorijos – kontrolę. Pernai prasidėjus naujam karui Baku atgavo dalį Karabacho ir visus aplinkinius rajonus.
Maskva dislokavo maždaug 2 tūkst. taikdarių šioje srityje paliauboms prižiūrėti.
Abi šalys pateikė prašymus Tarptautiniam Teisingumo Teismui, kaltindamos viena kitą karo nusikaltimais.
Ukrainiečių internetinis portalas gordonua.com atliko apklausą, ar Rusija išties ketina šiais metais pulti Ukrainą? O jei neketina, tai dėl kokių priežasčių pasienyje su Ukraina telkia skaitlingą karinę grupuotę?
Keletas atsakymų įsiminė. Pavyzdžiui, buvęs pasaulio šachmatų čempionas Garis Kasparovas nėra itin tikras, kad, telkdamas karinę armadą prie Ukrainos sienų, Kremlius tikrai ruošiasi pulti. Garsaus šachmatininko prognozės:50 ir 50 proc. Jis neatmeta versijos, jog žvangindamas ginklais Vladimiras Putinas teturi vieną tikslą – Vakarų dėmesį atitraukti nuo įkalinimo įstaigoje netoli Maskvos badaujančio opozicionieriaus Aleksejaus Navalno. V.Putinas nebijo kraujo, aukų. Jam nusispjauti, kiek žūtų rusų karių. Tačiau jis puikiai supranta, kad kiekviena karinė operacija – tai galimybė ne tik laimėti, bet ir prarasti valdžią. Valdžios prarasti jis tikrai nenorįs.
Buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, ilgokai dirbęs ir politikavęs Ukrainoje, tvirtina, kad kol kas tegirdi daug propagandinio triukšmo. Tačiau realybė tokia, kad realių žingsnių karo link bent kol kas nemato. Tiesiog V.Putinas labai supyko, kad naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) pavadino jį žudiku. Taip pat mirtinai įsižeidė, kai Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis išdrįso taikyti sankcijas jo numylėtiniui Viktorui Medvedčukui, Ukrainos parlamentinės partijos „Opozicinė platforma“ nariui. O jei kalbant dar konkrečiau, V.Putinas dar nežino, kaip pasielgs. V.Putinas įsitikinęs, kad tai Vašingtonas liepė V.Zelenskiui nubausti ir pažeminti V.Medvedčuką, kurio iki šiol niekas nedrįso skriausti, nes laikė artimu Kremliaus valdžiai žmogumi.
Rusijos pupblicistas, rašytojas Viktoras Čenderovičius mano, kad rusiškos kariaunos telkimas prie Ukrainos sienų – tai provokacija ir šantažas. V.Šenderovičius pabrėžia: jei Kremlius pradeda karą, tai tyliai ir visiems netikėtai. Jokio triukšmo, jokio žvanginimo ginklais. Užpuola taip, kad visi iš netikėtumo net amą praranda. Dabartinis triukšmingas kariškių permetimas prie Ukrainos greičiau byloja, jog karo nebūsią. V.Putinas tik aštrina situaciją, tenorėdamas išsiaiškinti, kokia būsianti Vakarų, įskaitant naująjį JAV prezidentą, reakcija. V.Šenderovičius tvirtina nežinąs, bus ar nebus 2021-aisiais didelis Rusijos – Ukrainos susidūrimas. Jis vis tik viliasi, kad karo pavyks išvengti. Telkiant ginklus prie Ukrainos dar, be kita ko, bandoma nustumti į antrąjį planą badaujančo A.Navalno temą.
Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.
Ukrainos žuralistas Sergejus Garmašas mano, kad V.Putinas pirmasis nesivels į muštynes. Nebent pirmoji pradėtų Ukraina. Taip, V.Putinas norėjęs į Donbasą įvesti savo karius pridengdamas juos „taikdarių“ vėliava. Neva jie reikalingi, kad nuo neva sužvėrėjusių ukrainiečių apsaugotų rusus. Tačiau šio triuko atlikt nepavyko. Dabar, po stiprios NATO reakcijos, V.Putnui dar sunkiau veltis į tikrą karinę konfrontaciją. Jis puikiai supanta, kad dabar – ne 2008-ieji, kai buvo teriojama Gruzija (Sakartvelas).
Rusijos politologė, istorijos mokslų daktarė Lidija Ševcova mano, kad konfrontacija, kokio masto ji bebūtų, – neišvengiama. Rusija reikalauja, kad Ukraina atsisakytų valstybingumo. Ukraina valstybingumo tikrai neatsisakys.
Ukrainos analitinio portalo „Chvilias“ žurnalistas ir blogeris Juris Romanenko įsitikinęs, jog Rusija tikrai puls, o Ukraina palikta vienui viena. Vakarai jai nepadės.
Rusijos analitikas ir publicistas Andrėjus Piontkovskis svarsto, jog agresyviais veiksmais V.Putinas tikrina, kuri pusė – silpnesnė, kas pirmas išsigąs. Silpnesnis turįs atsitraukti. Situacija labai panaši, kai vienas prieš kitą kaktomuša švilpia du automobiliai: žiūrovai stebi, kuris vairuotojas išsigąs pirmasis ir pasuks vairą šonan. V.Putinas turi aiškų tikslą: oficialusis Kijevas privalo žaisti pagal Donbaso ir Luhansko separatistų užsakytą muziką. Beje, V.Putinas puikiai supranta jam asmeniškai kilsiančius pavojus, jei pradėtų didelį puolimą prieš Ukrainą. Rusijos intervencijos atveju amerikiečiai tikrai nesiųs savo karių į Ukrainos – Rusijos frontą. Tačiau Vašingtonas prieš Maskvą pradėtų rimtą ekonominį karą.
Iš Rusijos į JAV prieš 40 metų pasitraukęs istorikas Jurijus Felštinskis viliasi, jog karinės galios demonstravimas – noras pažiūrėti, kaip elgsis naujoji JAV administracija. Naujasis JAV prezidentas Dž. Baidenas (Joe Biden) labai pakenkė V.Putinui: pavadino jį žudiku, į Rusiją konsultacijoms sugrįžo JAV rezidavęs Rusijos ambasadorius, JAV įveda naujų ekonominių sankcijų Rusijai. V.Putinui nelieka nieko kito, kaip parodyti, esą jis nepabūgo, neišsigando. J.Felštinskis mano, kad V.Putinas nedrįs plataus mąsto karinei kampanijai, nes suvokia, jog ukrainiečiai aršiai priešinsis, nes supranta, kad pradėjęs rimtą karą gali pats netekti valdžios.
Tačau įdomiausiai apie galimą Rusijos – Ukrainos santykių scenarijų papasakojo ekonomistas, buvęs Rusijos prezidento V.Putino patarėjas Andrėjus Ilarionovas, gyvenantis JAV. Tik jo komentarą šia tema paskelbė ne gordonua.com (šis leidinys kažkodėl liovėsi jį publikavęs; A.Ilarionovas Amerikoje atleistas iš Katono instituto dėl prie Kapitolijaus neramumus sukėlusių Donaldo Trampo šalininkų teisinimo ir Joe Bideno pergale prezidento rinkimuose suabejojimo), o „Ukraina 24 televizijos“ laida „Vremia Golovanova“.
Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24
Taigi šis analitikas lygina Baideno ir Putino administracijų pranešimus. Jis susidaręs spūdį, jog naujasis Amerikos prezidentas Dž.Baidenas tiesiog skatina Kremlių elgtis dar įžūliau. Pavyzdžiui, Dž.Baidenas pasiūlė V.Putinui bendradarbiauti nereikšmingose, su agresija prieš Ukrainą niekaip nesusijusiose 5-iose sferose. Viena iš tų sferų – klimato kaita. V.Putinas mielai sutikęs, nes jam į tas temas – nusispjauti. Jam tos temos nė kiek nerūpi. V.Putinui svarbiausia, kad nėra Ukrainos temos.
Dž.Baideno susitikimas su V.Putinu panašus į Vakarų kapituliaciją, panašią į tas, kaip Europos lyderiai kadaise išsigandę pataikavo Adolfui Hitleriui, manydami patrauksią jį savo pusėn nuolaidomis.
Žodžiu, A.Ilarionovas įsitikinęs, jog dabar JAV silpnina Ukrainą. V.Zelenskis asmeniškai maldavo Dž Baideno pagalbos. Realios pagalbos. Vašingtonas nepadėjo. Ne tik nepažadėjo dislokuoti savų galingų raketų, ne tik nepermetė į Ukrainą savo karių, ne tik kad nepasiūlė Ukrainai tapti strategine JAV partnere, bet net 3,5 karto sumažino finasinę paramą. A.Ilarionovas manąs, jog Ukrainą įmanoma apsaugoti nuo rusiškos agresijos. Tereikai skubiai ten dilsokuoti skaitlingus amerikiečių dalinius. Jei to Vašingtonas nepadarysiąs, Rusija tikrai puls Ukrainą.
Kada prasidės puolimas? Iki gegužės 9-osios, iki karinio parado Maskvoje – tikrai ne. V.Putinas taip pat kantriai lauks, kol NATO baigs savo karines pratybas birželio mėnesį. O birželio antrojoje pusėje – jau galėtų pulti.
Dar viena Vakarų išdavystė, kurią regi A.Ilarionovas. Šių metų vasaros pabaigoje bus baigtas tiesti dujotiekis Nord Stream 2. Beje, JAV prezidentas D.Trampas jį buvo sustabdęs sankcijomis, o Dž.Baidenas atšaukė sankcijas, ir tokiu būdu sudarė galimybę Rusijai sėkmingai užbaigti darbus. Nutiesus Nord Stream 2 visos dujos, patenkančios į Europą, keliaus šiuo dujotiekiu apeidamos Ukainą. O jei per Ukrainą į Vakarus netekės dujos, Ukraina taps Vakarams nereikalinga. Vakarai ją tiesiog pamirš.
Joe Bidenas. 46-asis JAV prezidentas. EPA – ELTA nuotr.Vladimiras Putinas rodo kumštį
Įdomi dar ir tokia apskaita: kol JAV preizidentu buvo D.Trampas, per mėnesį žūdavo vidutiniškai vienas ukrainiečių karys, prezidentauti pradėjus Dž.Baidenui – fronto linijoje kas mėnesį vidutiniškai žūsta dešimt ukrainiečių karių. Žūčių padaugėjo dešimčia kartų.
A.Ilarionovas mano, kad dabar V.Putino apetitas tik auga, V.Putinas perprato, jog Vašingtonas nesiruošia rimtai saugoti Ukrainos, todėl karas – neišvengiamas.
A.Ilarionovas įsitikinęs, jog Rusija pirmiausia skubės okupuoti tas teritorijas, kurias užėmus būtų galima aprūpinti Krymą vandeniu. Omenyje turimas Šiaurės Krymo kanalas, kuriuo iš Ukrainos į Krymą galėtų tekėti vanduo, bet Ukraina jį šiuo metu uždariusi. Beje, tos teritorijas ukainiečiams bus sunku apginti.
Parengta pagal gordonua.com ir „Ukraina 24 televizijos“ pranešimus
Rusijai verkiant reikia vandens Kryme, kuris yra ant ekologinės katastrofos slenksčio. Vandens reikia ne tik augalijai, bet ir kariuomenei, pramonei ir naujakuriams, kurie aktyviai vyksta iš Rusijos gyventi okupuotame pusiasalyje vietoj išvarytų totorių ir ukrainiečių. Ir visos šios provokacijos ir žaidimas raumenimis yra Rusijos spaudimas atidaryti Krymo kanalą ir duoti vandens įsibrovėliams (galite pasižvalgyti google vaizduose, kaip Vandens kanalas atrodė anksčiau ir kaip dabar atrodo).
Visiškai tikėtina, kad Putinas gali bandyti užimti vandens į Krymą kanalą, kuris ima vandenį iš Dniepro ir dabar yra uždarytas. Tam tikslui tereikia užimti maždaug 50 km pločio pajūrio juostą.
Taip mano ne vienas Ukrainos ekspertas. Anatolijus Oktisukas straipsnyje “Glavredas (Ukraina): neišvengiamas naujas didelis karas su Rusija, bet ne Donbasui” ( https://inosmi.ru/) taip teigia.
Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.
Ir iš tikrųjų, Putino kariuomenė, pagal žiniasklaidos duomenis, kaupiama būtent prie pietrytinės Ukrainos sienos, neseniai įvyko jo kariuomenės manevrai pačiame Kryme.
Ar NATO, JAV reaguos? Putinas ims klykti, kad jis neokupuoja Ukrainos teritorijos, o tik humanitariniais tikslais priverstas kontroliuoti vandens padavimą į Krymą.
Panašu, kad NATO, JAV supranta tokį galimą Putino įžūlumą. Tai rodo pastarieji jų pareiškimai ir veiksmai. Tikėkimės geriausio.
Emmanuelis Macronas, Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Rusija iš naujo ketina pakviesti užsienio šalių lyderius, įskaitant Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, į didžiulį Pergalės dienos karinį paradą Maskvoje, vyksiantį birželio 24 d., teigia Rusijos Užsienio reikalų ministerijos (URM) Europos reikalų departamento vadovas Aleksejus Paramonovas.
„Kvietimai pakartotinai bus išsiųsti visiems dalyviams, įskaitant Prancūzijos prezidentą“, – naujienų agentūrai „RIA Novosti“ sakė A. Paramonovas.
Gegužės 9 d. Rusijoje kasmet vykstantis Pergalės dienos karinis paradas buvo atidėtas iki birželio 24 d. dėl koronaviruso pandemijos.
Apie naują Pergalės dienos parado datą antradienį pranešė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Pasak jo, Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių paradą galima rengti, nes Rusijoje neva jau praėjo koronaviruso protrūkio pikas.
Birželio 24-oji pasirinkta, nes Rusijoje tą dieną minimos 75-osios pirmojo parado Maskvos Raudonojoje aikštėje metinės.
Gegužės 9-ąją turėjusiame vykti Pergalės dienos parade Maskvoje ketino dalyvauti Kinijos lyderis Xi Jinpingas ir E. Macronas. Kvietimai buvo išsiųsti ir JAV prezidentui Donaldui Trumpui bei Jungtinės Karalystės premjerui Borisui Johnsonui.
Rusijoje COVID-19 atvejų skaičius siekia daugiau nei 379 tūkst.
Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Sovietų Sąjungoje jau 1947 metų viduryje baigė surašyti ginkluotųjų pajėgų kare išeikvotą materialinį turtą – iki paskutinio šovinio ir autkojų. O kiek žmonių padėjo galvas, skaičiuojama nesuskaičiuojama iki šių dienų.
Stalinas ir Chruščovas nemėgo vienas kito. Ir teisybės nemėgo
„Neįtikėtina, bet faktas: Pergalės 65-mečio išvakarėse tebėra diskusijų dalykas tai, kiek žmonių neteko SSRS, – prieš dešimt metų rašė BBC rusiškosios redakcijos žurnalistai. Savo tyrimą jie pateikė atsiprašę dėl aritmetinių veiksmų kalbėjime apie didžiausią tragediją – bet priartėti prie tiesos teįmanoma taip, kaip sprendžiamas mokyklinis uždavinys apie baseiną su įleidžiamu ir išleidžiamu vandeniu. Iš tikrųjų – visus praėjusius septynis dešimtmečius pavieniai tyrėjai ir mokslininkų, specialistų komisijos skaičiavo skaičiavo, bet jų išvadose nurodomi skaičiai skiriasi milijonais. Kadangi visi sutinka jau niekada nepavyksiant nustatyti tikrą skaičių, pažiūrėkime, kaip buvo skaičiuojama.
Kremliaus valdovas Josifas Stalinas interviu pagrindiniam komunistų partijos leidiniui laikraščiui „Pravda” 1946 metų pavasarį pasakė, kad dėl vokiečių įsiveržimo Sovietų Sąjunga neteko apie 7 milijonų žmonių – dalyvavusių kautynėse, užkluptų okupuotoje teritorijoje, išvežtų į vokiečių katorgą. Ir pridūrė: Sovietų Sąjunga neteko daugiau, negu Anglija ir Jungtinės Amerikos Valstijos kartu paėmus (tebuvo praėjusi savaitė nuo Vinstono Čerčilio kalbos Jungtinėse Valastijose, Fultone, kurioje jis įspėjo apie komunistinio totalizmo grėsmę pasauliui). 1945-ųjų vasarą kariuomenės apskaitos ir kontrolės valdyba buvo pateikusi Stalinui tokius duomenis: tik Raudonosios armijos (RKKA) karių netekta 9 675 tūkstančiai, iš jų pateko į nelaisvę ir laikomi dingusiais be žinios – 3 344 tūkstančiai; iš 13 960 tūkstančių sužeistųjų 2 576 tūkstančiai liko invalidais. Neilgai trukus Kremlius gavo ir Ypatingosios komisijos vokiečių nusikaltimams Sovietų Sąjungoje tirti ataskaitą apie okupacijos aukas: 6 716 760 civilių ir 3 912 883 karo belaisvių. Tai buvo gerokai daugiau negu Stalino pasakyta ir jų Sovietų Sąjungoje jų nepaskelbė. Tačiau jais pasinaudojo SSRS kaltintojai Niurnberge vykstančiame Tarptautiniame karo tribunole, pateikę dokumentus apie 10 845 456 sovietinių žmonių žūtį.
Kaip žinoma, 1945 metų birželio 24 d. Maskvoje, Raudonojoje aikštėje, įvyko įspūdingas Pergalės paradas, bet jis nevirto kasmečiu, kaip kad gali atrodyti sprendžiant iš pastarųjų dešimtmečių (paskesnis įvyko tik 1965 metų gegužės 9-ąją, pradėjus valdyti Leonidui Brežnevui, vėliau – jubiliejiniais 1975, 1985 ir 1990 metais ir tik nuo 1995-ųjų būna kasmet). Ko džiūgauti, kai toks karo palikimas: miestuose elgetaujantys berankiai, bekojai karo invalidai, kaimai be vyrų (čia tikėtasi, bet nesulaukta kolūkių panaikinimo), 1946-ųjų badas; kai kurie vietiniai partiniai vadovai kreipėsi į Staliną su prašymu atšaukti demonstraciją 1917-ųjų socialistinės revoliucijos garbei: žmonės neturi kuo apsirengti. 1949 metais turėjo įvykti kas dešimt metų vykdomas gyventojų surašymas, bet Stalinas, matydamas išaiškėsiant tikrąjį žmonių netekties mastą, surašymo atsisakė. Diktatorius nepageidavo ir knygų su karo prisiminimais.
LRT studijoje komentuojamas Rusijos valdžios sprendimas uždraust rodyti filmą „Stalino mirtis”. Slaptai.lt nuotr.
Nikitai Chruščiovui ir jo šalininkams nuvainikavus Stalino asmens kultą, buvo pradėta rengti 6 tomų „Didžiojo tėvynės karo istorija”. Jos autoriai ketino paskelbti naujus duomenis apie tai, kiek „žmonių gyvybių nusinešė karas” – daugiau kaip 26 milijonus. Šiuo skaičiumi pasibaisėjęs Chruščiovas, liudijama, pasipriešino: pirmam kartui užteks ir 20 milijonų. Naujoji „Didžiojo tėvynės karo istorija” perskirstė nuopelnus: antai 3 tome Chruščiovas minimas 39 kartus (jis buvo Ukrainos komunistų vadovas, frontų karo tarybos narys), o Stalinas – tik 19 (nors karo metais ėjo visas įmanomas aukščiausias pareigas; „pergalės maršalas” Žukovas paminimas vos keturis kartus, Hitleris – 76. Ar Stalino nuopelnams liaudies akyse sumenkinti (tiek žmonių pražudė!), ar taip buvo nustatyta, bet tuo „atlydžiu” vadinamu SSRS istorijos tarpsniu akademiniuose veikaluose rašyta: tik kautynių lauke (neskaičiuojant negrįžusių iš nelaisvės) krito daugiau kaip 10 milijonų karių.
Naujas Sovietų Sąjungos komunistų partijos, taigi ir šalies vadovas Leonidas Brežnevas 1965 metais, minint Pergalės 20-metį, kalbėjo: „Toks žiaurus karas, kokį patyrė Sovietų Sąjunga, nebuvo likimo lemtas nė vienai kitai tautai. Karas nusinešė daugiau kaip dvidešimt milijonų sovietinių žmonių gyvybes.” Maršalas Ivanas Konevas oficialiai paskelbė, kad šiame kare savo gyvybes paaukojo 10 milijonų sovietinių kareivių ir karininkų, įskaičiuojant mirusius nuo žaizdų ir nelaisvėje. Kitais metais buvo pradėta leisti „Antrojo pasaulinio karo istorija” (1966-1982 metais išėjo 12 tomų. Tas pats Konevas primygtinai prašė neskelbti RKKA nuostolių konkrečiose operacijose, kol jis ir jo bendražygiai gyvi (neseniai išardė paminklą šiam maršalui Prahoje). Beje, toje „Istorijoje” Brežnevas (baigė karą fronto politinės valdybos viršininku, generolas majoras) paminimas 24 kartus, Stalinas – 17, Žukovas ir Chruščiovas – po septynis).
Sovietų Sąjungos maršalą pataisė Rusijos generolai
1993 metais Maskvoje išleido knygą „Slaptumo žymės nelikus. SSRS ginkluotųjų pajėgų nuostoliai karuose, koviniuose veiksmuose ir kariniuose konfliktuose: statistinis tyrimas” (Гриф секретности снят: Потери Вооружённых Сил СССР в войнах, боевых действиях и военных конфликтах); paskesniais dešimtmečiais šis tyrimas kitais pavadinimais buvo išleistas bent 9 kartus (naujausias – šiais metais) su papildomais ar patikslintais duomenimis, bet su ta pačia išvada, kurią padarė buvusio Generalinio štabo viršininko pavaduotojo, generolo pulkininko Grigorijaus Krivošejino vadovaujami autoriai: kare galvas padėjo 8 668 400 RKKA karių, iš viso karo negandos nusinešė 26,6 milijono sovietinių žmonių gyvybių.
Dabar žinome, kad dar 1988-ųjų pabaigoje tuometis Gynybos ministras maršalas Dmitrijus Jazovas buvo pateikęs slaptą pažymą su šiais skaičiais Michailo Gorbačiovo vadovaujamam SSKP politiniam biurui: esą žmonės reikalauja, o ir nedraugai iškraipo, todėl siūlome paskelbti viešai. Biuro nariai nelinko skubėti ir visiškai slaptu nutarimu pavedė Valstybiniam statistikos komitetui, Gynybos ministerijai, Mokslų akademijai suburti mokslininkų grupę ne tik ginkluotųjų pajėgų, bet ir civilių gyventojų netekčiai Didžiojo tėvynės karo metais patikslinti (dabar žinome ir tai, kad ministro pateikti duomenys buvo anaiptol ne nauji, o dar 1966-1968 metais Generalinio štabo komisijos atlikto tyrimo išvadų kiek pataisytas variantas).
Michailo Gorbačiovo archyvai
Praėjus beveik pusantrų metų, Gorbačiovas, jau SSRS prezidentas, Aukščiausiosios tarybos (tuomečio parlamento) iškilmingame posėdyje Pergalės 45-mečiui paminėti pranešė: „Karas nusinešė beveik 27 milijonus sovietinių žmonių gyvybių.” Kitą dieną, gegužės 9-ąją, maršalas Jazovas paskelbė RKKA, karinio laivyno ir NKVD vidaus kariuomenės kovinių operatyvinių negrįžtamų nuostolių dydį: 11 444 100 karių; demografinis nuostolis – apie 8 700 tūkstančių (koviniai negrįžtami nuostoliai – tai kritę kautynėse, mirę nuo žaizdų, ligų, dingę be žinios, patekę į nelaisvę, nepriklausomai nuo jų tolesnio likimo; koviniai demografiniai nuostoliai – atėmus grįžusius iš nelaisvės ir atsiradusius laikytus dingusiaisiais be žinios).
2010-ųjų pavasarį, Pergalės dienos išvakarėse, Gynybos ministerija kreipėsi į šalies vyriausybę su prašymu oficialiai pripažinti nurodytą žuvusiųjų kare skaičių – 8,7 milijono ir 26,6 milijono – tačiau pritarimo nesulaukė. Vis dėlto šių duomenų tvirtai laikosi daugelis vadinamųjų Kremliaus istorikų. „Mes netekome 27 milijonų žmonių. Ir jeigu kas pamėgins padaryti ką nors panašaus, mes pakartosime”, – neseniai, kovo pradžioje, pasakė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas interviu valstybinei naujienų tarnybai TASS. Ir pridėjo, gal suvokęs paleidęs dviprasmybę: „Kas pas mus su kardu ateis, tas nuo kardo ir kris.” Studijoje susirinkę klaustojai karštai plojo.
Klastingas profesoriaus Overmanso skaičius
Prie pirmojo skaičiaus nė vieneto nebuvo pridėta ar atimta ir naujame generolo Krivošejino statistinio tyrimo leidime, „Netekčių knygoje”, pasirodžiusiame 2009 metais (Великая Отечественная без грифа секретности: Книга потерь). Tačiau specialistams knygoje” negalėjo nekristi į akis kai kas skirtinga nuo ankstesniuose leidimuose skebta. Antai autoriai pridėjo pastabą, kad vokiečių mokslininkai, vadovaujami istoriko Riudigerio Overmanso, po kruopščių tenykščiuose archyvuose esančių dokumentų tyrimo nustatė Vermachto kovinius negrįžtamuosius nuostolius siekus 5,3 milijono kareivių ir karininkų. Autoriai rašo atsižvelgę į tyrimo išvadas ir atitinkamai patikslinę fašistinio bloko šalių nuostolius.
Iš tikrųjų – juk dar 2001 metais jie teigė, kad sovietų-vokiečių fronte žuvo 4 270 700 Trečiojo reicho karių. O dabar rodoma jau kita: nukauta mūšiuose, mirė nuo žaizdų ir ligų, dingo be žinios 5,3 milijono Vokietijos karių (RKKA – 6 885 mln.). Raudonosios kovinis negrįžtamasis nuostolis liko toks pat (11444,1 tūkst.), tuo tarpų vokiečių (8 876,3 tūkstančio) parodytas 1,8 milijono didesnis negu buvo 1993 metų leidime. Vokietijos su sąjungininkais ir RKKA demografinis nuostuolis (išskaičiavus grįžusius iš nelaisvės) sudaro atitinkamai: 6771,9 tūkstančio ir 8 744,5 tūkstančio; santykis – 1:1,29 . „Kaip matome, – parašyta, – Vokietijos ir jos sąjungininkų koviniai negrįžtamieji nuostoliai buvo milžiniški – 10,3 milijono žmonių.” Lentelėje nurodomas šių „milžiniškų” ir RKKA nuostolių (11,5 milijono) santykis – 1:1,1 (1993 m. buvo 1:1,3).
Karinis paradas Maskvoje
Kuris iš „Netekčių knygoje” pateiktų miriado skaičių jos autoriams – ir dar daug, daug kam – buvo svarbiausias? Ar tik jos pabaigoje pateiktasis – 1:1,1. Iš operatyvinių kovinių nuostolių didžiąja dalimi sprendžiama apie valstybėje pasiektą karo meno lygį, vadų kompetetingumą, asmeninės sudėties išmokymą. Kokia kaina sumokėta – pagal tai nustatoma valstybės politinės ir karinės vadovybės atsakomybė, klostosi šalies reputacija pasaulio visuomenės akyse.
Gal todėl kuriems generolams ir tokio santykio pasirodė maža. Antai minint Pergalės 70-metį per TV nuskambėjo naujiena: Gynybos ministerijos naujausi duomenys nuvainikuoja Vakarams pataikaujančių liberalų mitą, neva SSRS gyvosios jėgos nuostoliai buvo didesni negu nacistinės Vokietijos. Laidos svečias generolas Aleksandras Kirilinas (Gynybos ministerijos valdybos viršininkas, „Netekčių knygos” redaktorius) pareiškė: jeigu skaičiuotume tik kritusius sovietinių ir hitlerinių kariuomenių kautynėse, tai hitlerininkų ir jų sąjungininkų žuvo 207 900 daugiau negu sovietinių kareivių ir karininkų. Išbraukus iš kovinių nuostolių skilties vokiečių koncentracijos stovyklose numarintus 2,7 milijono sovietinių belaisvių (vokiečių belaisvių mirė nepalyginti mažiau) kariavusių pusių nuostolių santykis susilygintų… Tą patį apie vokiečių nuostuolius generolas pakartojo ir vienai federalinei naujienų tarnybai: „naujausiais duomenis, viršijo sovietinės kariuomenės nuostuolius.”
Tuo tarpu nepriklausomi istorikai vėl sukilo. Atkakliausiai su generolais tada susikovė ir dabar tebekariauja buvęs Karo mokslų akademijos docentas Levas Lopuchovskis (tarnavo SSRS raketinėse pajėgose, vadovavo pulkui, o brandžių metų sulaukęs istoriku tapo, jo paties žodžiais, norėdamas kadaise sužinoti kariavusio tėvo likimą ir išgirdęs jam sakoma: „Kapitone, neprasidėk, nes gali surasti visai ne tai, ko ieškai, ir tada gailėsies visą gyvenimą”). Net rašė abiems Rusijos prezidentams – Dmitrijui Medvedevui ir Vladimirui Putinui: „Neleiskite klastoti!” Skelbė atvirus laiškus. Jį kaltino kėsinimusi įžeisti kai kurių Gynybos ministerijos pareigūnų garbę ir orumą…
Trumpai sakant, Lopuchovskis atskleidė, kad „Netekčių knygoje” pateiktas vokiečių profesoriaus (laikomas autoritetingiausiu šios srities tyrėju) skaičius 5 318 000 rodo ne Vokietijos kare su SSRS žuvusiuosius, o Vokietijos kovinius demografinius nuostolius visuose Antrojo pasaulinio karo teatruose (Rüdiger Overmans. Deutsche militärische Verluste im Zweiten Weltkrieg). Profesoriaus duomenimis, Rytų fronte Vokietija neteko 3,5-4 milijonų karių (įskaičiuojant ir mirusius nelaisvėje). Oficialiais Vokietijos vyriausybės duomenimis, ginkluotosios pajėgos neteko 4 192 tūkstančių karių.
Lopuchovskis nuogąstavo, kad ši klastotė nepakliūtų į pradedamą rengti 12-os tomų „Didžiojo tėvynės karo 1941-1945 m. istoriją”. 2015-aisiais jis atsivertė pirmąjį tomą ir perskaitė: „Tyrimais nustatyta, kad bendri vermachto negrįžtamieji nuostoliai sovietų-vokiečių fronte nuo 1941 m. birželio 22 d. iki 1945 m. gegužės 9 d. sudarė 8 876,3 mln. (taip tekste – Lopuchovskio pastaba) kareivių ir karininkų (kai kurių vokiečių istorikų duomenimis – 5,3 mln.)…” Kaip generolo Krivošejino knygoje: sovietų-vokiečių fronte Vermachto patirti demografiniai nuostoliai (5 965,9 tūkstančio) yra 666 tūkstančiais… didesni negu visi vokiečių nuostoliai Antrojo visuose pasaulinio karo frontuose.
„Netekčių knygoje” skaitome: palyginę Vokietijos su sąjungininkais ir Sovietų Sąjungos patirtus visus – karių ir civilių gyventojų – demografinius nuostolius (atitinkamai 11,9 mln. ir 26,6 mln. žmonių), matome, kad SSRS karo metais prarado žmonių 2,2 karto daugiau, negu Vokietija ir jos sąjungininkai. Fašistinėje Vokietijoje iš visų kare žuvusiųjų daugiau kaip pusė buvo kariai. Tuo tarpu SSRS koviniai demografiniai nuostoliai (8,7 mln.) sudaro vieną trečdalį visų netekčių, o likusią dalį (17,9 mln.) sudaro netektis civilių gyventojų, kurių daugumą hitlerininkai numarino jų vykdyto genocido metu.
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tiesiai nepasakoma, bet juk ir skaitytojai – nemaži. Kaip primena BBC žurnalistai, nepriklausomi istorikai seniai atkreipė dėmesį į SSRS, o vėliau Rusijos vadovybės politinį suinteresuotumą mažinti kovinius nuostuolius („ne taip blogai vis dėlto kariavome”) ir didinti bendruosius („štai kokią kainą sumokėjome už žmonijos išgelbėjimą nuo fašizmo”. Nepriklausomi istorikai neigia kovinius demografinius nuostuolius – 8,7 milijono ir SSRS bendrąjį demografinį nuostolį – 26,6 milijono (kaip jis buvo apskaičiuotas – atskira kalba). Viktoras Zemskovas manė, kad šių skaičių paskelbimu prasidėjo „propaganda apie ypatingą Didžiojo tėvynės karo pobūdį, karą, kuriame gyventojų prarasta nepalyginti daugiau negu karių”.
Istorikas archyvininko, karo archeologijos žurnalo („Военная археология”) redaktoriaus Sergejaus Sadovnikovo nuomonė: „Tikrieji koviniai nuostoliai yra daug didesni – gali būti, net du kartus.” Net nuo valdiškųjų istorikų labai nenutolstantis Aleksandras Isajevas pripažįsta, kad Grigorijaus Krivošejino vadovaujamų autorių pateikti duomenys (jis vadina juos oficialiais) „deja, yra sumažinti” ir linksta pasikliauti dviem autoriais, nurodantiems „labiau pagrįstą tų nuostolių dydį” – 10,9 milijono. O štai trys autoriai – Viktoras Zemskovas, Igoris Ivlevas ir Levas Lopuchovskis vienu balsu teigia, esą Raudonosios armijos negrįžtamieji nuostoliai yra nuo mažiausiai 11,5 milijono iki daugiau kaip 16,5 milijono karių.
(Karo istorikas generolas pulkininkas Dmitrijus Volkogonovas (sovietinės kariuomenės vyriausiosios politinės valdybos viršininko pavaduotojas, vėliau SSRS gynybos karo istorijos instituto viršininkas, Rusijos prezidento Boriso Jelcino patarėjas ir kita, mirė 1995 metais) turėjo galimybę valstybiniuose archyvuose šeimininkauti kaip namų bibliotekoje (beje, joje sukauptus dokumentus duktė perdavė JAV kongreso bibliotekai). Parašė apie 30 knygų, tarp jų visų SSSR vadovų politines biografijas. Volkogonovas teigė, kad SSRS karo metais negrąžinamai prarado 16,3 milijono karių (3,2 karto daugiau nei Vokietija), o pridėjus žuvusius taikius gyventojus, partizanus, pasipriešinimo kovotojus žuvo ne mažiau kaip 25-26 milijonai žmonių.)
Rusiško skaičiavimo naconaliniai ypatumai
Rusijos tyrėjams iš tiesų keblu rasti tiesą, nes Sovietinėje kariuomenėje apskaita, kaip pripažįstama, šlubavo ir karo pabaigoje. O vadinamuoju pradiniu karo periodu, RKKA traukiantis prie katastrofos krašto, buvo visiškai padrika. 6 dešimtmetyje buvo sunaikinti beveik visi RKKA eilinių ir atsargos prievolininkų įskaitos dokumentai, iki šiol tyrėjams neleidžiama susipažinti su archyvuose slepiamais kitais dokumentais. Antai po karo liko duomenys apie daugiau kaip apie 7 milijonu dingusių be žinios karių asmens duomenys – karinių dalinių vadų pranešimuose (1 720 951) ir karinių komisariatų įskaitos dokumentuose (5 435 311).
Generolas Kirilinas (tas – siūlęs išbraukti mirusius nelaisvėje iš kovinių demografinių nuostolių) prieš dešimt metų interviu „Echo Moskvy” tvirtino, kad dingusieji be žinios neabejotinai įtraukiami į kovinius negrįžtamuosius nuostuolius. Bet ne demografinius. Kai 937 tūkstančiai dingusiųjų išlaisvintose nuo okupantų teritorijose buvo pašaukti antrą kartą, tokiu skaičiumi buvo sumažinti demografiniai nuostoliai.
„Netekčių knygos”(2009) autorių pateiktame abiejų kariavusių šalių nuostolių palyginime esama skilties „nukauta, mirė nuo žaizdų ir ligų, dingo be žinios, nekovinis nuostolis” (6 885,1 tūkst.). Kaip sužinoti, kiek vienų, nukautųjų ir mirusiųjų, ir kiek kitų, dingusiųjų be žinios? Iš 1993 metų generolo Krivošejino „Slaptumo žymės nelikus” sužinome: nukauta, mirė nuo žaizdų 6 329,6 tūkstančio; mirė nuo ligų, dėl nelaimingo atsitikimo, nuteisus mirties bausme – 555,5 tūkstančio, iš viso – 6 885,1 tūkstančio karių. Taigi dingusiųjų be žinios – 0. 1993 metų leidime matome skiltį „dingo be žinios, pateko į nelaisvę, nebuvo įtraukti į nuostolių apskaitą pirmaisiais karo mėnesiais” – 4 559 tūkstančiai. 2009 metų leidime randame tik „pateko į nelaisvę” – 4 559 tūkstančiai, iš jų 2 723 tūkstačiai mirė, 1836 tūkstančiai išgyveno (pastarųjų 180 tūkstančių liko svetur); nurodoma ir 937 tūkstančiai antrą kartą pašauktųjų, bet jų prie nieko nereikia pridėti). Dingusiųjų be žinios nėra.
2009 metais tuometis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasakė, kad dingusiais be žinios laikomi 2,4 milijono karių. Kitais metais „Netekčių knygoje” rasta vietos ir 1 783,3 tūkstančio dingusių be žinios karių. „Daugelis nepriklausomų istorikų mano, kad iš tikrųjų dingusių be žinios karių skaičius gerokai didesnis už oficialiai skelbiamą”, – teigia jiems pritariantis Sergejus Sadovnikovas.
Dmitrijus Medvedevas. EPA – ELTA nuotr.
2011 metais Budapešte vykusioje tarptautinėje konferencijoje Antrojo pasaulinio karo aukų apskaitos dalyku vienas Rusijos federalinės archyvų tarnybos vadovų paaiškino, kaip buvo nustatytas civilių gyventojų netekties SSRS mastas – 26,6 milijono. Kadangi karo metais neįmanoma buvo surinkti duomenų apie civilių gyventojų netekimą, specialistai pasitelkė tam reikalui sukurtą metodiką. Pagal ją nustatė, kad 1941 metų viduryje šalyje gyveno 196,7 milijono žmonių,o 1945 metų pabaigoje gimusių iki karo pradžios buvo 159, 5 milijono. Šalis neteko 37,2 milijono gyventojų. Buvo apskaičiuota, kad pagal 1940 metais buvusį žmonių mirtingumą 1941-1945 metais bus numirę 11,9 milijojo žmonių. Prie šio skaičiaus pridėjo karo metais gimusius ir jo eigoje mirusius vaikus (1,3 mln.).
Istorikas Viktoras Zemskovas paliko ainiams (mirė 2015 metais) skaičiavimą, kurį galima pavadinti jo paties parašytais žodžiais „Ylos maiše nepaslėpsi”. Palyginęs gyventojų surašymo 1939 ir 1959 metais duomenis: „Ylos maišė nepaslėpsi.” 1939 metais SSRS moterų gyveno apie 7,2 milijono daugiau negu vyrų (visų amžių). Pokariu gyventojų skaičius šalyje didėjo labai smarkiai – po 3 milijonus ir daugiau per metus ir berniukų gimė daugiau (bendras prieaugis – beveik 50 milijonų), bet 1959 metais moterų ir vyrų skaičiaus skirtumas siekė 20,7 milijono, tai yra palyginti su prieškario surašymu padidėjo 13,5 milijono žmonių. Paskesnių surašymų duomenimis, prie 1939 metais buvusio moterų ir vyrų skaičiaus skirtumo (7,2 milijono) kiek priartėta, bet 1989 metais to skirtumo padidėjimas dar buvo 8,8 milijono žmonių.
Istorikas skaičiavo toliau: patikėję oficialiai skelbiamu 8 668 400 karių netekimu ir turėdami galvoje nurodomą visą SSRS demografinį praradimą – 26,6 milijono žmonių, turėtume pripažinti, kad šalis karo metais nustojo apie 18 milijonų civilių gyventojų. Akivaizdu, kad vyrams kariaujant tarp likusiųjų namuose didesnę dalį sudarė moterys, tad ir tarp civilių aukų jų turėtų būti ne mažiau kaip pusė, leiskime, 10 milijonų. Jeigu jų iš tikrųjų būtų tiek netekta, o karių būtų prarasta tiek, kiek oficialiai skelbiama, tai moterų ir vyrų skirtumas ir po 1945 metų būtų išlikęs daugiau mažiau toks pat kaip ir prieš karą (7,2 milijono). Tuo tarpu tas skirtumas 1959 metais siekė 20,7 milijono. Iš to istorikas daro išvadą: akivaizdu, kad civilių gyventojų nuostoliai buvo mažesni negu karių arba bent apylygiai, o ne du kartus didesni, kaip oficialiai teigiama.
Zemskovas padarė išvadą, kad SSRS per karą neteko apie 16 milijonų žmonių, iš jų 11,5 milijono karių ir 4,5 milijono civilių gyventojų. Jo skaičiavimu, 1945 metų pabaigoje iki karo gimusių gyventojų skaičius buvo sumažėjęs apie 38 milijonų žmonių (su emigravusiais), įskaičiuojant karo metais gimusius, tačiau jo pabaigos nesulaukusius vaikus. Kitas istorikas, Igoris Ivlevas, apskaičiavo, kad karo metais šalis neteko 52 milijonų gyventojų.
2017 metų vasarį Rusijos valstybės dūmoje buvo pristatytas pranešimas dėl dingusių be žinios Tėvynės gynėjų likimo nustatymo projekto, kurį rengiant buvo atliktas gyventojų skaičiaus mažėjimo 1941 – 1945 metais tyrimas. Išslaptintais SSRS valstybinio plano komiteto duomenimis, Antrojo pasaulinio karo metais šalies gyventojų skaičius sumažėjo 52 812 tūkstančių žmonių (Ivlevas). Tais metais, skaičiuojama, savo mirtimi mirė iš viso 10 833 tūkstančiai žmonių (iš to skaičiaus – 5 760 tūkstančių vaikų iki 4 metų amžiaus). Dėl karo veiksnių netekta 41 979 417 žmonių; Iš jų negrąžinami nuostoliai – daugiau kaip 19 milijonų tarnavusių kariuomenėje ir apie 23 milijonai civilių gyventojų.
Kremliaus bokštai
„Kiek tau, Rusija, kainavo 1945 metų Pergalė, – klausia pasaulinio garso menotyros profesorius iš Sankt Peterburgo Nikolajus Nikulinas savo „Karo prisiminimuose”, parašytuose 7 dešimtmetyje (išleista 2008) – Oficialiais duomenimis – 20 milijonų žuvusių, nedraugų duomenimis – 40 milijonų ir dar daugiau. To neįmanoma įsivaizduoti! Paguldyti petys į petį jie gulėtų nuo Maskvos iki Vladivostoko.” Jaunas seržantas nužygiavo iki Berlyno, buvo keturis kartus sužeistas, daug matė ir girdėjo. Antai Leningrado fronte vieno korpuso vadui pasakę: „Generole, negalima atakuoti šitos aukštumos, mes paguldysime galybę žmonių ir nieko nelaimėsime. Tas atkirtęs: „Pamanykite, žmonės! Žmonės – tai dulkės, pirmyn!” Šitas generolas, autoriaus žodžiais, nugyveno ilga gyvenimą ir pasimirė savo lovoje.
Paprastų kareivių tiesa kitokia nei generolų, bet tai – atskira tema.
Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pažadėjo parašyti išsamų straipsnį, paneigiantį prasimanymus apie Antrojo pasaulinio karo kilimo priežastis. Rusija nesiliauja kaltinusi visus istorijos klastojimu, tačiau iš SSRS paveldėtus svarbiausius 1939-1945 metų dokumentus laiko archyvuose po devyniomis spynomis.
Te jie paspringsta faktais ir argumentais
Vladimiras Putinas 2019-ųjų pabaigoje – 2020-ųjų pradžioje bent šešis kartus įvairiose auditorijose kaltino Vakarų valstybes ir ypač Lenkiją Antrojo pasaulinio karo padegimu. Apžvalgininkai suskato aiškintis, ko jam taip parūpo karo istorija. Rusijos prezidentą galėjo papiktinti Lenkijos vadovybės atsisakymas pakviesti jį į renginius, skirtus karo pradžios 80-mečiui, ir Osvencimo koncentracijos stovyklų išlaisvinimo 75-ųjų metinių minėjimą. O daugelio nuomone, tai buvo atsakymas į Europos parlamento 2019 metų rudenį priimtą rezoliuciją dėl Europos istorinio atminimo svarbos jos ateičiai.
Europos parlamento rezoliucijoje sakoma, kad Antrąjį pasaulinį karą sukurstė dviejų totalitarinių režimų – komunistinės Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos – 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyta nepuolimo sutartis, arba Molotovo–Ribentropo paktas, su slaptaisiais protokolais, pagal kuriuos jie pasidalijo Europą. Nors 1989 metų pabaigoje SSRS liaudies deputatų suvažiavimas pasmerkė su nacistine Vokietija sudarytų susitarimų pasirašymą, teigiama rezoliucijoje, dabartinė Rusijos valdžia pastaraisiais metais nepripažįsta SSRS atsakomybės už šį susitarimą bei jo pasekmes ir kaltina karo sukurstimu Lenkiją, Baltijos valstybes ir Vakarų šalis. Rusija nesidygi kraipyti istorinius faktus tam, kad pateisintų sovietinio totalitarinio režimo įvykdytus nusikaltimus. Prie dokumento kūrimo daugiausia prisidėjo kaip tik Lenkijos atstovai (neliko nuošalyje ir Lietuvos).
Europos deputatų užuominą, kad SSRS irgi atsakinga už Antrojo pasaulinio karo kilimą, Putinas pavadino „visiška nesąmone”. SSRS prilyginimą Vokietijai jis praėjusių metų pabaigoje, ataskaitinėje spaudos konferencijoje, pripažino „cinizmo viršūne”; kas taip sako, piktinosi, „nežino istorijos, rašyti ir skaityti nemoka”. Tada ir pažadėjo parašyti straipsnį apie SSRS veikimą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. „Aš būtinai jį paskelbsiu, – pažadėjo. – Kai aš skaitau archyvų dokumentus, viskas tampa absoliučiai aišku.”
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Sausio viduryje Maskvoje vykusioje spaudos konferencijoje laikinasis užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas papasakojo apie Rusijos diplomatų žygius senaisiais metais. Be kitų dalykų, jis pasakė, kad nesiliaus mėginimai apmeluoti šalį kalbant apie Antrojo pasaulinio karo baigtį ir jo kilimo priežastis, taip pat mėginimai pasitelkti šį melą Rusijos vaidmeniui tarptautinėje arenoje sumenkinti. Lavrovas vėl patvirtino prezidentą Vladimirą Putiną rašant išsamų straipsnį apie Antrąjį pasaulinį karą, kuris „grindžiamas išimtinai faktais – naujais duomenimis, paimtais iš Rusijos archyvų”.
Kiek ankstėliau Rusijos prezidentas savo pranešime Federaliniam susirinkimui priminė, kad šiemet šalis minės Pergalės Didžiame Tėvynės kare 75-metį ir pareiškė, kad „mes turime apginti tiesą apie Pergalę”. Įžūlus melas, mėginimas perversti istoriją atremtini faktais ir tam bus pateiktas išsamiausias archyvinių dokumentų kompleksas, prieinamas ir šalies piliečiams, ir visam pasauliui. Po kelių dienų paaiškėjo, kad tai bus Antrojo pasaulinio karo meto dokumentų centras. „Mes būtinai įkursime archyvinių dokumentų centrą, – pasakė Rusijos prezidentas susitikime su karo dalyviais ir patriotinės visuomenės atstovais Sankt Peterburge. – Mes užkimšime burną tiems, kurie mėgina perversti istoriją, parodyti ją melagingoje šviesoje ir sumenkinti mūsų tėvų ir senelių vaidmenį, mūsų didvyrių, kurie žuvo gindami savo Tėvynę ir visą pasaulį nuo rudojo maro, nuo nacizmo.” Ir pakartojo: „Mes šitas bjaurias burnas užkimšime dokumentais visiems laikams.” Ir dar kartą, atsiprašęs už rupumą: „Šitas bjaurias kai kurių užsienių veikėjų burnas, kurias jie varsto dėl trumpalaikės politinės naudos, mes užkimšime teisinga dokumentine informacija.”
Putinas užsimojo parašyti straipsnį, nesulaukęs knygos „Ant karo slenksčio. 1939 metai” (На пороге войны. 1939 год) pristatymo, įvykusio Maskvoje kovo pabaigoje. Straipsnių rinkinio pristatytojai pasigyrė, kad prie jo prisidėjo (tokia seka vardijama) Rusijos, Didžiosios Britanijos, Baltarusijos, Vokietijos, Ukrainos, JAV, Italijos istorikai. „Ši knyga yra pavyzdys, kad istoriją turi tirti istorikai, o ne politikai ir ne politikieriai, – pasakė Rusijos karo istorikų draugijos globėjų tarybos pirmininkas Sergejus Ivanovas (buvęs Prezidento administracijos vadovas, dar anksčiau – gynybos ministras; atsargos generolas pulkininkas, karjerą pradėjęs viename padalinyje su Vladimiru Putinu Leningrado KGB). – Autoriai pateikė gerą pamoką tiems, kurie mėgina perprasminti istoriją ir pavaizduoti save aukomis.” Minėtos draugijos pirmininkas Vladimiras Medinskis (dar neseniai – kultūros ministras, dabar Rusijos prezidento patarėjas) nurodė, kad šios knygos pranašumas yra 30 profesionalių istorikų „kolektyvinė įžvalga”, kai tuo tarpu nūnai paplitęs „autorinis” požiūris dažnai iškreipia istoriją.
Pastarasis priekaištas taikomas, suprantama, ne Putinui, o siuvantiems, kaip buvo pasakyta, pagal 8 dešimtmečio „Amerikos balso” veikalus. Ir vis dėlto – kadangi minėtoji knyga skirta visiems norintiems žinoti „tikrą tiesą apie Antrojo pasaulinio karo pradžią”, o knygoje nurodoma, kad „sovietų ir vokiečių paktas tapo paskutiniu mėginimu sustabdyti kraujo praliejimą” ir kita, ką Putinas ne kartą yra aiškinęs, nekyla abejonių jo straipsnyje visa taip ir liksiant. Kitas reikalas yra „nauji duomenys, paimti iš Rusijos archyvų” – išeitų, jie istorikams iki šiol nežinomi?
Klastojimo nuojauta
Po Putino „užčiaupsime” kas piktinosi ar šaipėsi, o vienas komentatorius prisiminė Jozefo Gebelso kalbą apie totalinį karą, pasakytą Berlyno sporto rūmuose 1939 metų vasarį (ji laikoma vienu manipuliavimo masine sąmone pavyzdžių). Joje būsimasis Trečiojo reicho švietimo ir pripagandos ministras patarė žydų spaudai nustoti melavus, „nes ateis diena, kada mūsų kantrybė trūks ir mes užčiaupsime žydams jų įžūlias, melagingas burnas”. Bet tai, kaip sakoma, emocijos.
„Nėra reikalo kopijuoti dokumentus ir telkti juos kažin kokiame dirbtiniame centre, – atsakė į Putino sumanymą istorikas Nikita Petrovas. – Ne centrą reikia kurti, o tiesiog nubraukti slaptumo žymą nuo visų sovietinių dokumentų.” Pasak jo, dokumentų apie prieškarį ir karo pradžią yra pakankamai. Tačiau esama labai svarbaus Raudonosios armijos (RKKA) aukščiausiosios vadovybės, Vyriausiosios vadovybės būstinės dokumentų klodo, kuris iki šiol neatskleistas. Reikia vykdyti įstatymą, kuris nurodo, kad valstybės paslaptį sudarantys duomenys negali būti slepiami ilgiau nei 30 metų, o žvalgybos – 50 metų. Tuo tarpu slaptumas vis pratęsiamas, nors įstatymas leidžia tai daryti tik išimtiniais atvejais.
Tolumoje – FSB (buvęs KGB) pastatas
Taip istorikas kalba praėjus dešimtmečiui po to, kai jis nesėkmingai skundė teismuose Ferderalinės saugumo tarnybos (FSB) draudimą susipažinti su kai kuriais SSSR saugumo ministerijos (MGB) įsakymais, reikalingais jo tyrimui apie NKVD-MGB veikimą Vokietijoje 1945-1953 metais. Ir tik Konstitucinis teismas galiausiai (2012) išaiškino, kad 30 metų dokumentų slaptumo režimas taikomas duomenims „ir iki, ir po įstatymo priėmimo”. Tačiau archyvuose dokumentas ir toliau gali likti paslaptyje – tyrėjams daug kas neprieinama dėl draudimo susipažinti su asmeninio ir šeiminio gyvenimo duomenimis nepraėjus 75 metams be tų asmenų ar jų palikuonių sutikimo.
Pastaruosius du dešimtmečius archyvus lankantys istorikai savo kailiu patyrė, kaip juose darėsi vis sunkiau gauti pageidaujama (nuo 10 dešimtmečio ėmė slėpti ir tai, kas buvo paskelbta), ir labai abejoja, kad jiems staiga ant lėkštelės atneš iki tol po devyniomis spynomis laikytus dokumentus. Nikita Petrovas pranašauja, kad tame centre bus surinkta tai, kas reikalinga, ir nebus to, kas nereikalinga, tai yra bus tai, kas reikalinga istorijos suvokimui Kremliaus nustatyta vaga kreipti.
Komunistų išpažintis miniai reikalaujant
2011 metais Tarptautinės draugijos „Memorialas” atstovas istorikas Janas Račinskis kalbėjo, kad Rusija yra šalis su pavogta istorija. „Kas rašyta įvairiais sovietinės valdžios laikotarpiais – tai penkios skirtingos istorijos versijos, visos jos melagingos, kalnai melo, o visa šalies istorija tebeslepiama archyvuose.” (Prisiminkime humoristo „Rusija yra šalis su nenuspėjama istorija”; deja, ne „visa”, štai tik vienas pavyzdys: gal perdedama sakant, kad Stalino įpėdiniu 1953-aisiais tapęs ir po trejų metų diktatoriaus kultą nuvainikavęs Nikita Chruščiovas „archyvus naikino vagonais”, bet nurodoma, kiek maišų dokumentų su jį patį kompromituojančiais dokumentais buvo sunaikinta – vienuolika).
Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir SSRS vadovu (1985 – 1991) tapusio Michailo Gorbačiovo paskelbtų reformų dalis buvo atvirumas – garsiai prabilta apie valstybės įvykdytus nusikaltimus Josifo Stalino valdymo metais. Pirmą kartą paskelbtas Chruščiovo slaptas pranešimas apie Stalino asmens kultą, kurį jis perskaitė Sovietų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavime 1956 m. vasario 25 d. (beje, birželio 4 d. jį išspaudino „The New York Times”). Apie Molotovo ir Ribentropo akto pasmerkimą jau pasakyta. Ilgai spyriojęsis Gorbačiovas galiausiai (1990) pripažino: turimi archyviniai dokumentai leidžia padaryti išvadą, kad dėl karininkų ir kitų belaisivių lenkų žudynių Katynėje bei kitose vietovėse 1940 metų pavasarį yra atsakingi SSRS vidaus reikalų komisariato (NKVD) vadovai.
NKVD budeliai
1992 metais Rusijoje vykdant demokratine reformas priimtas archyvų įstatymas atvėrė Rusijos ir užsienio tyrėjams visas saugyklas, kuriuose buvo laikomi su politinėmis represijomis ir žmogaus teisių pažeidimu SSRS 1917 -1991 metais susiję dokumentai; visuomenė sužinojo, kad politiniais motyvais buvo represuota daugiau kaip 4 milijonai žmonių. Dabar šviesą išvydo dokumento iš vadinamojo „Paketo nr. 1”, iki tol prieinamo tik valstybės vadovams, pirmas egzempliorius – komunistų partijos viršūnės, politinio biuro, sprendimas be kaltinimų sušaudyti NKVD karo belaisvių stovyklose laikomus 14 700 asmenų ir 11 000 asmenų, kalinamų vakarinių Ukrainos ir Baltarusijos sričių kalėjimuose.
Išslaptinti archyvai davė daug naujo peno ir istorikams, tiriantiems SSRS vadovybės politiką Antrojo pasaulinio karo išvakarėse bei karinės vadovybės veikimą pradiniu Vokietijos-SSSR karo laikotarpiu. Antai buvo paskelbti 7 ypatingo slaptumo dokumentai dėl SSRS ginkluotųjų pajėgų strateginio paskleidimo Rytuose ir Vakaruose; 1940 metų pavasarį parengtame Juodosios jūros laivyno oro pajėgų operacijų plane nurodomi šie galimi priešininkai: Anglija, Prancūzija, Rumunija, Turkija (planuota bombarduoti laivus Bosforo sąsiauryje, Sueco kanale, Karinių oro pajėgų vyriausioji valdyba buvo parengusi maršrutų Indijoje aprašymą ir karo pramonės objektų sąrašą toje pačioje Indijoje, taip pat Turkijoje, Irane, Afganistane, Irake, Sirijoje, Palestinoje, Egipte). Naujausieji „svarstymai” buvo parengti ne anksčiau kaip 1941 m. gegužės 15 d. karo su Vokietija ir jos sąjungininkais atvejui ir ragino Kremlių nedelsti: kadangi Vokietija mobilizavo savo kariuomenę su užnugariu, reikia užbėgti už akių jos paskleidimui ir smogti, kol ji nespėjo organizuoti frontų ir kariuomenės rūšių sąveikos.
1998 metais Rusijos prezidento Boriso Jelcino pavedimu išėjusio dviejų tomų dokumentų rinkinio „1941 metai” pratarmėje akademikas Aleksandras Jakovlevas (kadaise vienas aktyviausių SSRS reformatorių) rašė, kad „tik dabar atsirado galimybė pažvelgti į slaptus archyvus ir pamėginti atskleisti tiesą apie 1941 metų tragediją” (turimas galvoje Stalino valdymo laikotarpiu ir vėlesniais dešimtmečiais nutylimas arba prasimanymais dangstomas RKKA triuškinimas Vokietijos-SSSR karo pradžioje). Sudarytojai susipažino su 10 tūkstančių įslaptintų sovietinės politinės ir karinės vadovybės dokumentų, iš kurių atrinko daugiau kaip 600, išsamiausiai apibūdinančių Didžiojo tėvynės karo pradžios įvykius; daugelis jų skelbiami pirmą kartą. Pratarmės pabaigoje akademikas rašo, kad tai – tik dalis archyvuose esančių dokumentų ir kad knyga bus paskata plėsti šio Tėvynei kritinio meto tyrimą.
Valstybės vadovo archyvas ar Mėlynbarzdžio siaubo kambarys?
Aleksandro Jakovlevo palinkėjimas liko balsas tyruose. Jeigu pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino valdymo pradžioje įvyko, kaip dažnai pasakoma, „archyvinė revoliucija”, tai visa, kas dėjosi šiame fronte XX amžiaus pabaigoje ir ypač XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje, prašosi pavadinama „kontrrevoliucija”.
Kai 2000 metais išėjo Michailo Meltiuchovo knyga («Упущенный шанс Сталина») – išsamiausias Antrojo pasaulinio karo priešistorės tyrimas, kolegos pastebėjo skyriuje „Sovietinis karinis planavimas 1940 – 1941 metais” iš 122 šaltinių archyviniais tesant 7. Pats istorikas pripažino turėjęs pasitenkinti tuo, kas prieinama. Esą Rusijos istoriografija susidarė gana išsamų vaizdą, kaip buvo rengiami karinio planavimo dokumentai strateginiu lygiu, tačiau kompleksinis dokumentų, sudarančių sovietinį operatyvinį planą (paskleidimas, pradinių strateginių operacijų vykdytojų tikslai ir užduotys) tebelieka neįmanomas dėl atitinkamų 1939 – 1941 metų dokumentų slaptumo.
KGB archyvų paslaptys
Jau prieš dešimtmetį nepriklausomi istorikai pastebėjo: diskusijos dėl Antrojo pasaulinio karo kilimo priežasčių ir jo pobūdžio vyksta, tačiau abi pusės savo išvadas grindžia nedaugeliu antraeilių arba netiesioginių dokumentų, iš kurių neįmanoma susidaryti nuoseklaus vaizdo. O kažin kur visiškai netoliese dūli tonos neprieinamų popierių – esminių dokumentų, kurių paskelbimas aiškiai atsakytų į daugelį, o gal ir visus klausimus. Ir esama žmonių, kurie viską kuo geriausiai žino, – tai slaptųjų archyvų saugotojai. Tačiau jie tyli. Todėl peršasi akivaizdi išvada: valdiškieji karo istorikai iš Generalinio štabo archyve saugomų paslapčių nieko naudinga jų skleidžiamai oficialiajai versijai išpešti jau negali – kitu atveju visa tai seniai būtų išslaptinta; moksliniai duomenys slepiami tik tam, kad nepapultų į priešininkų rankas. Kremliui paklusniems istorikams telieka plūsti, pravardžiuoti, bauginti oponentus; socialiniuose tinkluose veikia to paties raugo istorikų grupė, kuri su piktdžiuga pjudo šunimis jiems nepatinkančius.
Rusijos federalinė archyvų tarnyba stebisi: ko triukšmaujama, iš valstybiniuose archyvuose esančių dokumentų vos 4,3 % tebelieka įslaptinta.
Prieš penkerius metus istorijas Leonidas Maksimenkovas rašė („Закрытые папки”), kad Didžiosios Pergalės 70-čio išvakarėse sudėtinga gauti netgi tuos karo laikų dokumentus, kurie nėra slapti. Istorikas nesutinkantis su Federalinės archyvų tarnybos vadovo žodžiais, esą išslaptinta ir tyrėjams prieinama 95 % dokumentų iš dabar Rusijos valstybiniame socialinės ir politinės istorijos archyve (РГАСПИ) laikomo asmeninio Stalino fondo. Iš 1693 dokumentų nprieinami 224 – tai yra ne tiek jau mažai, turint galvoje, kad prieinama ir daugybė archyvinio šlamšto: laikraštinės iškarpos, paties Stalino parašyti veikalai, knygos iš jo asmeninės bibliotekos. Kai kurių dokumentų įslaptinimas kelia nusistebėjimą, antai slepiama ir Stalino pataisos ultimatume feldmaršalui Pauliui ir jo vadovaujamai kariuomenei, apsuptiems prie Stalingrado, ir „Pravdos” laikraštyje skelbti Stalino atsakymai darbo žmonėms, aukojusiems tankų ir lėktuvų gamybai. Kitų įslaptintų dokumentų net pavadinimai neatskleidžami.
Tie kiti iš tikrųjų yra „ypatingos svarbos”. Tokią išvadą padarė apsilankęs Kanadoje, Toronto univertsiteto bibliotekoje: ir iš ten esančio Stalino fondo pilno apyrašo sužinojo, kas Maskvoje užklijuota. Iš karo laikų neprieinama: Vyriausiosios vadovybės būstinės ir Valstybinio gynybos komiteto direktyvos ir įsakymai, Generalinio štabo ir Žvalgybos valdybos, karo oro pajėgų, karo laivyno, karo pramonės komisariatų šifruotos telegramos, gynybos liaudies komisaro įsakymai, Vyriausiosios vadovybės būstinės ir Valstybinio gynybos komiteto direktyvos ir įsakymai, šifruotos Stalino telegramos liaudies komisariatų, vietiniams partiniams, sovietiniams, ūkiniams vadovams, frontų ir partizaninio pasipriešinimo vadams etc. etc.
LRT studijoje komentuojamas Rusijos valdžios sprendimas uždraust rodyti filmą „Stalino mirtis”. Slaptai.lt nuotr.
Slepiama, apie ką Stalinas susirašinėjo su pirmuoju Sovietų Sąjungos maršalu ir gynybos liaudies komisaru Vorošilovu, Raudonosios armijos (RKKA) frontų karo tarybų nariu Chruščiovu, RKKA vyriausiosios politinės valdybos (prieš tai vadinosi „politinės propagandos”) viršininku, generolų siaubu Mechliu. Istorikas, Išvardijęs tai ir dar daugiau, klausia: „Ar galima be šio dokumentų rinkinio kalbėti apie Sovietų Sąjungos karinę ir politinę istoriją iš viso ir apie pasirengimą karui ir pradinį jos laikotarpį skyrium?”
Visiškoje tamsoje tarptautiniai santykiai. Antai slepiamas Stalino susirašinėjimas ne tik su Lenkijos Respublikos vyriausybės tremtyje vadovais, bet ir Kremliui lojaliais lenkų veikėjais. Negalima sužinoti, ką Stalinas rašė Antihitlerinės koalicijos narės Prancūzijos vadovams, dėl ko derėjosi su JAV prezidento Ruzvelto patikėtiniu 1941 metų rudenį, apie ką visą karo metą susirašinėta su JAV diplomatais. Austrija, Bulgarija, Čekoslovakija, Iranu, Ispanija, Italija, Japonija, Suomija…
Istorikas apgailestauja: jau vien Stalino ranka rašytos pastabos, pataisos, nurodymai daugelyje dokumentų (o juk dar yra įslaptintas 738 lapų „Su Stalino rezoliucijomis siunčiamų dokumentų registravimo žurnalas”) galėtų pasitarnauti ne vienai daktarinei disertacijai, bet šio žanro kūryba slepiama… Ta proga galime prisiminti Michailo Gorbačiovo žodžius: „Stalinas visas kraujyje. Aš skaičiau jo rezoliucijas ant nutarimų, kuriuos pluoštais jis pasirašinėjo kartu su Molotovu, Vorošilovu, Kaganovičiumi ir Ždanovu. Šis penketas buvo uoliausias.”
Nuo rusų liaudies slepiama, kaip ji nugalėjo
Prieš dvejus metus žiniasklaidoje pranešta, kad Rusijos gynybos ministerijos centrinis archyvas planingai išslaptino beveik visas Didžiojo tėvynės karo laikotarpio bylas, neatskleista teliko apie 0,02%, arba daugiau kaip 2 000 bylų. Istorikas Igoris Ivlevas pakomentavo: esminiai yra fronto, karinės apygardos, aukščiau – Generalinio štabo ir Gynybos liaudies komisariato dokumentai, iš kurių tyrėjams teprieinama, geriausiu atveju, ne daugiau kaip 25%. Todėl teigtina, kad tik vienas ketvirtadalis oficialiai skelbiamų duomenų apie karą yra pagrįsta esminiais dokumentais. Visa kita – kaip atrodo „dvaro istorikams”, kaip nutarė vadovybė. Konkrečiai istorikus domina kovinių veiksmų operatyviniai planai ir visa, kas susiję su konkrečių kariuomenės padalinių veikimu po mobilizacijos; 1941 m. gegužės 24 d. įvykusiame posėdyje, kuriame dalyvavo Gynybos ir Karinio jūrų laivyno komisariatų, generalinio štabo ir visų Vakarų karinių apygardų vadai, štabų viršininkai, karinių oro pajėgų vadai ir kita, jau nekalbant apie terminus.
Karinis paradas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.
Kai 2011 metais Rusijoje išleido dokumentų rinkinį, skirtą Didžiojo tėvynės karo pradžios 70-mečiui, šis istorikas atkreipė dėmesį, kad nauja jame beveik nėra. Tuo tarpu neskelbiama tonos daug svarbesnių dokumentų iš uždarų fondų. Jo akimis, nuo rinkinio „1941 metai” pasirodymo 1998 metais naujų autentiškų to meto dokumentų nebuvo atskleista. Rusijos istoriografija tarsi sustojo kažin kokiame „mirties taške”. Kas atsitiko? Kodėl išleistoje naujoje 12-os tomų Didžiojo tėvynės karo istorijoje (Истории Великой Отечественной войны 1941-1945 гг.) nerašoma apie žygio į Vokietiją planus, kuriuos jis skaitęs ir konspektavęs?
Cenzūra: pasakyti galima ne viską ir ne visada.
„Matyti, tyrėjai pasiekė barjerą, kurį įveikus galėtų būti atskleisti labai nemalonūs ir, ko gero, netgi gėdingi šalies tikrosios istorijos, taip pat ir karo, puslapiai,” – spėja istorikas. Atskleidus visus dokumentus, gali būti, paaiškėtų tikrasis ir kitų sovietinių politinių ir karo veikėjų vaidmuo tragiškuose 1939 -1945 metų įvykiuose, o ne tik ta kaltė, kurią oficialioji istorija priskiria vienam Stalinui.
Kito istorikas, Kirilo Aleksandrovo, nuomonė: atskleidus visus Gynybos ministerijos centriniame archyve slepiamus dokumentus, Stalino įpiršta karo versija pasirodys visiškai nepagrįsta. O svarbiausia, gali rastis atsakymas į klausimą: kodėl šalis už pergalę kare sumokėjo tokią pasibaisėtiną kainą ir kas dėl to kaltas? Gali būti, kad slepiami armijos politinių skyrių dokumentai, pavyzdžiui, dėl moralinių dalykų, irgi padarys slogų įspūdį. Ši tiesa nepasitarnaus triumfo nuotaikoms visuomenėje kelti.”
Seimas antradienį priėmė rezoliuciją „Dėl Rusijos Federacijos istorinio revizionizmo“.
Už šią rezoliuciją vieningai balsavo 97 balsavime dalyvavę Seimo nariai.
Rezoliucija pasmerktas Rusijos Federacijos vykdomas istorinis revizionizmas ir skleidžiama dezinformacija, kuria neigiamas Sovietų Sąjungos, kaip vienos iš pagrindinių Antrojo pasaulinio karo iniciatorių, vaidmuo, siekiant jį perkelti agresijos aukoms ir pateisinti 1939-ųjų Molotovo-Ribentropo paktą ir jo Slaptuosius protokolus, kurių vaidmuo, pasmerkiant Vidurio ir Rytų Europą okupacijos ir priespaudos dešimtmečiams, yra įrodytas istorinių šaltinių.
„Artėjant gegužei, Antrojo pasaulinio karo metinėms, yra suintensyvėjusi mūsų kaimynų propaganda. Vien per porą kovo savaičių per 100 žinučių Antrojo pasaulinio karo tematika, iškraipant istorinę tiesą, paleista į pasaulį, ir pajėgumai tos propagandinės mašinos nepalyginamai didesni negu mūsų ir mūsų sąjungininkų“, – pristatydamas rezoliucijos projektą, sakė užsienio reikalų ministras Linas Antanas Linkevičius.
Pasak ministro, Lietuva gerbia Antrojo pasaulinio karo dalyvių kovoje su nacizmu atminimą. Priimta rezoliucija kartu yra primenama, kad nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pasirašytas 1939 m. Molotovo-Ribentropo paktas iš tikrųjų yra viena iš tikrųjų priežasčių, dėl kurių ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
„Karo pabaiga nei Lietuvai, nei kitoms Vidurių ir Rytų Europos valstybėms neatnešė laisvės, priešingai, lėmė antrąją, penkis dešimtmečius trukusią, sovietų okupaciją ir tremtis, kaip mes puikiai žinome. Rezoliucija kartu parodome solidarumą su strategine savo sąjungininke ir partnere Lenkija ir su kitomis sąjungininkėmis, kurias Rusijos Federacija siekia apkaltinti, prisidėjus prie Antrojo pasaulinio karo pradžios, ir pateisinti Molotovo-Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus“, – sakė užsienio reikalų ministras.
Daugiau kaip pusė apklaustų amerikiečių mano, kad Irano revoliucinės gvardijos „Al Quds“ specialiųjų pajėgų vado generolo Qasemo Soleimanio nužudymas sumažino JAV saugumą.
Tokią išvadą leidžia daryti sekmadienį paskelbti televizijos kanalo ABC ir tarnybos „Ipsos“ atlikto sociologinio tyrimo rezultatai.
Respondentams buvo pateiktas klausimas, kaip pasikeitė JAV saugumo situacija po Amerikos pajėgų atakos Irake, per kurią žuvo Q. Soleimanis. 52 proc. tyrimo dalyvių pareiškė, kad grėsmė Jungtinėms Valstijoms padidėjo. Priešingos nuomonės laikosi 25 proc. apklaustųjų. 22 proc. amerikiečių mano, kad padėtis šiuo požiūriu nepasikeitė.
Tyrimo dalyvių taip pat buvo teiraujamasi, ar jie pritaria toms priemonėms, kurių imasi JAV prezidentas Donaldas Trumpas dėl situacijos, susijusios su Iranu. 43 proc. amerikiečių atsakė teigiamai, 56 proc. – neigiamai.
73 proc. apklaustųjų prisipažino daugiau ar mažiau nerimaujantys dėl to, kad gali prasidėti JAV ir Irano karas. 27 proc. pareiškė, kad tai jiems beveik arba visiškai nekelia nerimo.
Apklausa vyko visoje šalyje sausio 10-11 dienomis. Joje dalyvavo 525 pilnamečiai amerikiečiai.
Situacija Artimuosiuose Rytuose smarkiai susikomplikavo po to, kai sausio 3 d. JAV surengė ataką Bagdado oro uosto rajone, per kurią buvo nukautas Irano revoliucinės gvardijos „Al Quds“ specialiųjų pajėgų vadas generolas Qasemas Soleimanis. Irano aukščiausioji nacionalinio saugumo taryba pareiškė padarysiant visa, kad būtų atkeršyta už generolo mirtį. Naktį į sausio 8-ąją Iranas raketomis atakavo dvi Irako karines bazes, kuriomis naudojasi JAV kariuomenė – Ain al Asado bazę šalies vakaruose esančioje Anbaro provincijoje ir Erbilio oro uostą Irako Kurdistane.
Po to JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad Vašingtonas sugriežtins ekonomines sankcijas Teheranui. Kartu jis pažymėjo, jog Jungtinės Valstijos pasirengusios taikai su Iranu. Savo ruožtu Irano nuolatinis atstovas Jungtinėse Tautose Majidas Takht-Ravanchi pareiškė, jog Teheranas savo atsaką laiko pakankamu ir neketina imtis naujų karo veiksmų.
Prognozės – pačios įvairiausios. Viena iš tokių turėtų rūpėti ir Lietuvai – ruoškimės karui. Ji išdėstyta žinomo Ukrainos politikos ir ekonomikos eksperto Andrejaus Golovačiovo straipsnyje „Normandiškasis viršūnių susitikimas buvo pirmasis ir paskutinis, dalyvaujant Zelenskiui. Po metų vėl prasidės didelio masto karo veiksmai Donbase.“, 2019 m. gruodžio 10 d. Tegul pasvarsto Respublikos Prezidentas, ar leistina mažinti mūsų kariuomenės finansavimą.
Susitikimas Paryžiuje, kaip ir tikėtasi, baigėsi niekuo. Šalys apsikeitė bendrais, neįpareigojančiais pareiškimais, sutarė tartis toliau, o Zelenskis pažadėjo Konstitucijoje įgyvendinti Steinmeierio formulę, nors pačioje formulėje nėra kompromiso, kuris jo pažadą paverčia tiesiog profanacija. Drąsiausia pasirodė tradiciškai konservatoriška A. Merkel, kuri teigė, kad Minsko susitarimai „nebuvo griežta dogma ir šalys galėjo jiems suteikti daugiau elastingumo“. Šviežia, bet nevaisinga.
Šiuo atžvilgiu iškyla įdomus klausimas: „Ar visi aukščiausiojo lygio susitikimo dalyviai žinojo, kad susitikime nebus jokios pažangos?“
Atsakymas: Žinoma, kad jie tai žinojo! Netgi rengiantis aukščiausiojo lygio susitikimui, visos šalys jau suprato, kad lūžių nebus. Be to, visi dalyviai puikiai supranta, kad Minsko susitarimai ir Steinmeierio formulė yra mirę dokumentai, kurie nepadės išspręsti konflikto Donbaso mieste. Trumpas, grynai protokolinis Putino ir Zelenskio susitikimas tik patvirtina šią išvadą.
Ukrainos prezidentas V.Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.
Tada kokia buvo aukščiausiojo lygio susitikimo prasmė?
Nedelsdami atmeskime tokius naivius paaiškinimus, kaip:
– Merkel ir Macronas norėjo padėti Zelenskiui užmegzti tiesioginius ryšius su Putinu. Na ir kas? Zelenskis sutinka prisijungti LDNR (Lugansko Donecko liaudies respubliką) konfederacijos teisėmis ir tokiu būdu sukelti galingo separatizmo bangą Vakarų Ukrainoje ar net gauti pilietinį karą? Naivu taip manyti. O Putinas nesutinka su kitomis LDNR grąžinimo sąlygomis.
V.Putinas. EPA-ELTA nuotr.
– Visi dalyviai norėjo geriau pažinti Zelenskį ir, kaip sakoma, iš pirmų lūpų sužinoti apie jo poziciją LDNR klausimu. Taip pat naivus paaiškinimas. Visi supranta, kad Zelenskis neturi pažiūrų, jis nėra misijos žmogus. Zelenskis yra laikina, atsitiktinai praeinanti figūra, kuri tiesiog manevruoja tarp visų, kad kuo ilgiau išliktų valdžioje. Visos partijos taip pat supranta, kad po metų Zelenskio reitingas nebus didesnis kaip 20 proc., ir politiškai jis taps bejėgis.
– Spauskime spaudimo nepatyrusį Zelenskį ir priverskime jį laikytis Minsko susitarimų ir Steinmeierio formulės, atsižvelgiant į tai, kad Zelenskis dabar turi daugumą parlamente. Tai naivu. Kol Ukrainą kontroliuoja JAV, nei Vokietija, nei Prancūzija ir net Rusija (šalis agresorė, remiantis Ukrainos įstatymu, kuris buvo priimtas 2014 m. vasario 20 d.) nesugebės priversti Ukrainos ką nors daryti pagal savo norus. Aukščiausiojo lygio susitikimo išvakarėse JAV Valstybės departamento pareigūnų atvykimas į Kijevą buvo labai iškalbingas.
– Macronas ir Merkel yra naivūs keistuoliai, kurie nesupranta, kas vyksta. Tai yra paaiškinimas idiotams.
Kokia tad buvo susitikimo esmė, jei visos šalys iš anksto žinojo, kad dėl nieko neįmanoma susitarti?
V. Zelenskis, A.Merkel, E.Macronas ir V.Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Atsakymas akivaizdus: „Išlošti laiko“.
Naudinga pasinaudoti analogija su 1938 m. Miuncheno susitarimu. Tiek Daladieras, tiek Chamberlainas puikiai suprato, kad karas su Hitleriu yra neišvengiamas, ir, atiduodami Sudetus Vokietijos aneksijai, abu tiesiog bandė nusipirkti laiko savo šalims karui pasiruošti.
Tas pats Daladieras, grįžęs į Paryžių ir sutikęs besilinksminančias prancūzų, kurie buvo tikri, kad jis atnešė jiems taiką, minias, pasakė sūnui: „Naivūs, jie nesupranta, kad karas su Hitleriu yra neišvengiamas ir jis bus ne vėliau kaip po metų “. Taip ir atsitiko!
O Chamberlainas, šokiravęs Londoną specialiu susitarimu su Hitleriu, iškilmingai paskelbė: „Aš atnešiau jums taiką“. Ir jis pradėjo … tuoj pat ruoštis karui. Jis buvo priverstas pasirašyti Miuncheno susitarimą, kad gautų laiko, nes 1938 m. rugsėjo mėnesį Anglija nebuvo pasirengusi karui.
Tačiau kodėl laiko prireikė Merkel, Macronui, Putinui ir Zelenskiui?
Labai trumpai:
A.Merkel ir E.Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Merkel: Baigti „Nord Stream -2“ statybą ir išeiti iš priklausomybės nuo Rusijos dujų tranzito per Ukrainos teritoriją. Tuo pat metu Vokietija vadovaujasi prielaida, kad karas tarp Rusijos ir Ukrainos (JAV + Lenkija) yra neišvengiamas.
Macronas: Prancūzijoje prasidėjo gerovės valstybės žlugimas, ir Macronas supranta, kad per ateinančius 2–3 metus jis bus priverstas spręsti tik vidines problemas ir kovoti už savo politinį išgyvenimą.
Putinas: Baigti statyti Nord Stream-2, okupuoti Azovo jūrą, visiškai kontroliuoti Baltarusiją, militarizuoti Krymą, neutralizuoti Moldovą ir skaldyti toliau Europos Sąjungą. Tikslas: pasirengimas blico karui su Ukraina (JAV) ir „Novorosijos“ suformavimas pagal jo rezultatus.
Zelenskis (JAV): Laiko išlošimas reformoms ir pasiruošimui karui.
Po Paryžiuje vykusio aukščiausiojo lygio susitikimo visos šalys leido sau laikinai atsipalaiduoti kitiems metams, kurių metu visi pareikš savo ištikimybę neveikiantiems Minsko susitarimams ir Steinmeier formulei.
Cinizmas? Žinoma! Bet visa tarptautinė diplomatija pastatyta ant cinizmo ir veidmainystės. Tokios yra žaidimo taisyklės.
Po metų vėl prasidės didelio masto karo veiksmai Donbase.
Kaip ir prognozavau, dabartinis „Normandijos“ viršūnių susitikimas buvo pirmasis ir paskutinis, kuriame dalyvavo Zelenskis.
Šiaip pritardamas autoriaus minčių eigai, suabejočiau dėl JAV vaidmens Ukrainos ir Rusijos konflikte, vien dėl jo paties išsakyto tvirtinimo, kad „visa tarptautinė diplomatija pastatyta ant cinizmo ir veidmainystės.“
JT Generalinės Asamblėjos sesijoje V. Zelenskis pasakė emocingą kalbą. EPA-ELTA nuotr.
Trečiadienį JT Generalinės Asamblėjos sesijoje Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pasakė emocingą kalbą. Valstybės vadovas iš tribūnos pademonstravo auditorijai šovinį, simbolizuojantį Rusijos agresiją prieš jo šalį.
„Nuo tokio šovinio, kainuojančio 10 dolerių, gindamas Ukrainą nuo Rusijos agresijos, Donbase žuvo ukrainiečių dainininkas Vasilijus Slipakas, – pareiškė V. Zelenskis. – Penkerius metus Donbase vyksta karas, jau penkeri metai, kai Rusija aneksavo Krymą. Šiandien, kai prirašyti tūkstančiai tarptautinės teisės puslapių ir yra šimtai organizacijų, turinčių ginti taiką, mūsų šalis su ginklu rankoje, prarasdama savo piliečius, gina savo suverenitetą ir teritorijos vientisumą“.
V. Zelenskis pateikė oficialius duomenis apie karo Rytų Ukrainoje aukas. „Daugiau kaip 13 tūkstančių žmonių žuvo, 30 tūkstančių buvo sužeisti, 1,5 milijono turėjo palikti savo namus, – sakė jis. – Šie skaičiai čia skamba kasmet, ir kasmet jie tik didėja“.
Ukrainos prezidentas pabrėžė, kad šiandien niekas negali likti nuošalyje nuo šių įvykių.
„Šiandieniniame pasaulyje, kuriame mes su jumis gyvename, nebėra svetimo karo, – pareiškė jis. – Nė vienas iš jūsų negali jaustis saugus, kai Ukrainoje vyksta karas, kai Europoje vyksta karas. Pražūtinga gali tapti mintis, kad jūsų visa tai neliečia ir niekada nepalies“.
V. Zelenskis dar sykį pabrėžė, kad svarbiausias jo uždavinys – „užbaigti karą ir susigrąžinti visas okupuotas Ukrainos teritorijas“. „Bet ne mūsų piliečių gyvybės kaina, ne Ukrainos laisvės ar jos teisės pasirinkti savo kelią kaina“, – pridūrė jis.
Pasak Ukrainos prezidento, dabartiniai tarptautinių santykių mechanizmai stringa. „Mes neabejojame tarptautinių institucijų, pavyzdžiui, JT autoritetu, bet turime pripažinti, kad mechanizmai veikia ne be sutrikimų, jie stringa ir todėl turi būti atnaujinti“, – pabrėžė V. Zelenskis.
Ukraina paprašė JAV daugiau prieštankinių raketų „Javelin“, teigia Jungtinių Valstijų ambasadorius šalyje Williamas Tayloras.
W. Tayloro teigimu, Ukraina siekia įsigyti daugiau raketų „Javelin“ gynybos tikslais pagal JAV gynybos departamento ginkluotės pardavimo kitoms šalims programą.
„Jie norėtų įsigyti daugiau „Javelinų“, – Laisvosios Europos radijui sakė W. Tayloras.
W. Tayloras yra pirmasis JAV atstovas, patvirtinęs, kad Ukraina siekia įsigyti daugiau amerikietiškų prieštankinių raketų. Pernai balandį Jungtinės Valstijos jau pardavė Ukrainai 37 „Javelin“ raketų paleidimo sistemas ir 210 raketų.
Anksčiau jau skelbta apie Ukrainos ketinimus įsigyti ginkluotės iš JAV, tačiau nei amerikiečiai, nei ukrainiečiai neatskleidė apie tai, kokie tiksliai ginklai bus įsigyjami.
Nuo 2014-ųjų, kai prasidėjo karas Rytų Ukrainoje, JAV yra suteikusi Kijevui apie 1,5 mlrd. dolerių vertės karinės paramos. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, nuo 2014 metų karas Rytų Ukrainoje pareikalavo daugiau kaip 13 000 žmonių gyvybių.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas sekmadienį įspėjo Iraną, kad jis bus sunaikintas, jei tarp abiejų šalių prasidės konfliktas.
„Jei Iranas nori kovoti, tai bus oficiali Irano pabaiga. Daugiau niekada negrasinkite JAV!“, – socialiniame tinkle tviteryje rašė D. Trumpas.
Tokiais pareiškimais JAV prezidentas reagavo į ankstesnius Irano revoliucinės gvardijos komentarus, kad ji nebijo karo. Vado Hosseino Salamio teigimu, „būtų lengva įveikti“ JAV karius.
H. Salamis teigė, kad Iranas ir galinga Revoliucinė gvardija nenori karo, bet jie taip pat jo nebijo, ir pridūrė, kad JAV karius būtų lengva nugalėti, nes jie, priešingai nei gvardijos pajėgos, bijo mirties.
Tokie JAV prezidento komentarai žymi jo retorikos pasikeitimą po to, kai jis bandė sumenkinti karinio konflikto galimybę. Dar prieš kelias dienas D. Trumpas sakė savo patarėjams, kad nori išvengti karinio konflikto su Iranu, nors įtampa tarp Teherano ir Vašingtono vis auga.
Įtampa tarp abiejų šalių pradėjo dar labiau augti, kai Teheranas paskelbė, kad nebesilaikys kai kurių įsipareigojimų pagal 2015 metais pasiektą daugiašalį branduolinį susitarimą, iš kurio JAV pasitraukė pernai. Iranas pagrasino atnaujinti prisodrinto urano gamybą.
JAV pernai pasitraukė iš branduolinio susitarimo, nes susitarimas neva turi daug trūkumų. Iš susitarimo pasitraukusios JAV atnaujino Iranui sankcijas. D. Trumpas kaltina Iraną, kad šis siekia branduolinių ginklų, destabilizuoja Artimųjų Rytų ir Persijos įlankos regionus bei skatina terorizmą. JAV vadovas siekė derybų su Iranu, bet Iranas atsisako derėtis.
Be kita ko, JAV, tvirtindamos apie Irano keliamą grėsmę, neseniai pasiuntė į Artimuosius Rytus karo laivus ir bombonešius.
Europarlamentaras Rolandas Paksas teigia susitikęs su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu ir aptaręs svarbiausius saugumo klausimus regione.
Rolandas Paksas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Politikas ketvirtadienį, dalindamasis, pasak jo, trečiadienį vykusio susitikimo su V.Putinu įspūdžiais, neslepia simpatijų Kremliaus vadovui ir teigia, kad su Rusija galima, reikia, naudinga ir išmintinga kalbėtis. Nušalintas Lietuvos prezidentas neslepia, kad jis, siekiant mažinti esamą geopolitinę įtampą, galėtų imtis atsakomybės tarpininkaujant tarp Rusijos ir Vakarų. Politikas užsimena, kad jo planuose, skelbiant taikaus pasaulio idėją, – ne tik vizitai įkaimynines valstybes, bet ir susitikimas su JAV prezidentu.
R. Paksas teigia susitikimo metu tikslingai neraginęs grąžinti Ukrainai okupuotą Krymą ir nesiūlęs taikos vardan išvesti Rusijos karius iš Rytų Ukrainos. Tačiau spaudos konferencijos metu iš R. Pakso lūpų išsprūdo ne vienas priekaištas Lietuvai bei Vakarams dėl ginklavimosi kultūros propagavimo ir sienų, bendraujantsu kaimynais, statymo.
R. Paksas teigė galįs pažodžiui pakartoti pokalbį su V. Putinu, kuriame jis pirmiausia padėkojo už išskirtinę garbę jį priimant. Tačiau įrodymų, kad buvo susitikęs su Rusijos prezidentu, nepateikė. R. Pakso vizitas nebuvo įtrauktas ir į V. Putino darbotvarkę.
Susitikime jis taip pat akcentavo savo ilgamečius ryšius su įvairių sričių Rusijos atstovais.
„Galvoju, kad suprantu Rusijos tautos charakterį ir apie tai galiu spręsti ne vien iš laikraščių. Pagal vieną patarlę „Gerus kaimynus padaro aukštos sienos arba tvoros“. Man asmeniškai patinka patarlė, kad žmoną galima pasirinkti, o kaimyną duoda Dievas“, – sakė europarlamentaras, kalbėdamas apie kaimyninę Rusiją.
Europarlamentaras pabrėžė, kad pasaulis bei Europa šiandien labiau vadovaujasi pirmąja patarle, į priekį iškeliant karo ir karybos idėjas. Pasak jo, prie to labai prisideda žiniasklaidos eskaluojama karo tema. „Ar jūs nejaučiate, kad ore tiesiog tvyro karo kvapas“, – retoriškai klausė R. Paksas.
Politikas, paklaustas, ar nepriekaištavo V. Putinui dėl okupuoto Krymo ir Ukrainoje sukelto chaoso, teigė to nedaręs. „Bandymai kapstytis po šitą žaizdą nieko neduoda. Aš nekėliau sau tokio tikslo, aš išklausiau kitą nuomonę. Ir aš manau, kad praeis labai daug laiko, kol šita žaizda užsitrauks. Taip, aš išklausiau. Bet iš mano lūpų jokio komentaro neištrūko“, – tvirtino R. Paksas.
R. Paksas taip pat patvirtino, kad susitikime nepasiūlė V. Putinui išvesti Rusijos karių iš Rytų Ukrainos teritorijos. „Žinote, visada reikia žinoti, kada galima žengti žingsnį, kada galima nubėgti 100 metrų, kada galima 10. Visada tą reikia žinoti. Aš išgirdau tos pusės argumentus, anos pusės aš nesu girdėjęs argumentų. Ta tema skaudi abiem pusėms, ta tema skaudi abiem tautoms“, – kalbėjo europarlamentaras.
Jis taip pat sureagavo į premjero Sauliaus Skvernelio jam ketvirtadienį išsakytą kritiką dėl susitikimo su Rusijos Dūmos atstovais. Pasak R. Pakso, jo vizitas su Kremliaus režimo atstovais neskaldo nei ES, nei Lietuvos. „Žinote, jeigu mano vizitas ir susitikimas su vadovais yra Europos Sąjungos vienybės skaldymas, tai ta vienybė tiek ir teverta“, – tvirtino jis.
Paklaustas, apie ką dar kalbėjosi su Rusijos prezidentu, R. Paksas teigė V. Putinui pristatęs savo idėją apie Lietuvos ir Kaliningrado taikių dvišalių santykių ateitį.
„Keliu sau tikslą įtikint europiečius, mąstančius žmones, kad su rusais reikia, naudinga ir išmintinga kalbėtis. Turiu svajonę, kurioje nauji, aukštesnės kokybės, santykiai tarp Lietuvos ir Kaliningrado“, – teigė R. Paksas.
Nušalintasis prezidentas tvirtino, kad pirmiausia reikia pradėti nusiginklavimą, pritraukti į Kaliningrado regioną bankus, technologinius parkus ir kitaip jį modernizuoti. Jis pats asmeniškai yra pasiryžęs šią idėją pristatyti JAV prezidentui Donaldui Trumpui ir atkreipti kitų didžiųjų pasaulio galiūnų dėmesį į Kaliningradą.
Paklaustas, kaip į jo idėją reagavo Rusijos prezidentas, R. Paksas pažymėjo, kad V. Putinui idėja labai patiko.
Galiausiai R. Paksas negailėjo pagiriamųjų žodžių Rusijos prezidentui ir, užjausdamas jį, teigė, kad pats nenorėtų būti jo vietoje. „Aš tikrai nenorėčiau būti jo vietoje. Tai yra milžiniška atsakomybė ir, matyt, politikai (ne apie jį kalbu) skirstomi į dvi dalis. Vieni politikai siekia užimti poziciją, kad kažką darytų ir pasiektų, o kiti siekia valdžios kaip tikslo. Aš manau, kad jis priklauso prie pirmųjų“, – aiškino R. Paksas. Taip pat jis pridūrė, kad jam susidarė įspūdis, jog V. Putinas yra labai gerai informuotas ir sugeba pagauti mintį iš pusės sakinio.
Viešėdamas Maskvoje R. Paksas taip pat susitiko su Dūmos pirmininku Viačeslavu Volodinu bei Rusijos Federacijos Tarybos pirmininke Valentina Matvijenko.
S.
Skvernelis R. Pakso vizitą Maskvoje įvertino kaip visiškai nevykusį sprendimą.
Žiniasklaida pranešė, kad R. Paksas, antradienį susitikęs Maskvoje su Rusijos parlamentoatstovais, pasisakė už dialogą ir santykių su Rusija gerinimą.
Po Rusijos agresijos Kerčės sąsiauryje Lietuvos vadovai prakalbo apie karinės paramos Ukrainai didinimą ir būtinybę visais įmanomais tarptautiniais kanalais ginti Ukrainos siekį į nepriklausomybę bei teritorinį vientisumą.
Tačiau iš didžiųjų Vakarų valstybių lyderių panašių kalbų iki šiol negirdėti. Nėra ir užuominų apie konkrečius įrankius, kuriais būtų tramdoma geopolitinę sumaištį regione ir pasaulyje nešanti Kremliaus politika.
Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius sako nesitikįs, kad artimiausiu metu išgirsime apie tokias priemones. Jo teigimu, nors tokių priemonių padėti Ukrainai ir atgrasyti Rusiją yra daugybė, vargu ar artimiausiu metu sulauksime naujų sankcijų dėl tarptautinę teisę paminančių Maskvos veiksmų.
Analitiko manymu, toks pasyvumas rodo, kad Vakarai, nepaisant Rusijos vykdomos agresijos Gruzijoje, Ukrainoje ir cheminių atakų NATO priklausančioje Didžiojoje Britanijoje, tiesiog vengia veltis į aštresnę konfrontaciją su demokratines vertybes ir tarptautinę teisę paminančiu režimu.
„Vakarai nebėra pasiryžę konfrontacijai. Nepaisant to, kad jie yra nuolat Rusijos puolami įvairiausiomis formomis, Vakarai tam tiesiog nėra pasiryžę. Tuo tarpu Rusija demonstruoja, kad yra pasiryžusi ir tokiu būdu šantažuoja Vakarus“, – pabrėžė M. Laurinavičius.
Anot jo, ne tik Rusijos turima karinė galia bei branduolinių ginklų arsenalas, tačiau ir Vakarų politinio ryžto stoka Kremliui atriša rankas destruktyviai elgsenai.
„Daugelis klausimų yra ne apie juos, o apie mus. Mūsų bankininkai padeda jiems plauti pinigus, mūsų nekilnojamojo turto atstovai padeda jiems pirktis namus mūsų sostinėse, mūsų teisininkai padeda jiems įregistruoti bendroves ir pirkti pilietybes. Visa tai yra didelė egzistuojančios problemos dalis“, – Eltai kalbėjo M. Laurinavičius.
Rusija užgrobė šiuos Ukrainos laivus Kerčės uoste. EPA-ELTA nuotr.
Eksperto teigimu, pradžiai pakaktų, kad Vakarai, reaguojant į Rusijos agresiją, bent užsimintų apie galimas sankcijas ar kitokio pobūdžio veiksmus.
„Atsakas galėtų būti vien pasakymas, kad dėl šios agresijos Vakarai svarsto naujas sankcijas ar kitokio pobūdžio reakcijos priemones. Tačiau to nėra ir nė iš vienos valstybės to negirdėjome. Vien pasakymas, kad yra svarstoma konkreti galimybė, skirtingai nuo dabartinių pabarimų, gali turėti bent jau kažkokios reikšmės“, – kalbėjo M. Laurinavičius. Visgi jis neatmetė galimybės, kad ilgainiui JAV subręs naujoms sankcijoms, tačiau, pasak analitiko, tam tikriausiai bus visas kompleksas priežasčių.
Nepaisant to, kad Ukrainos lyderiai kalba apie Rusijoje brandinamus planus organizuoti dar vieną intervenciją, M. Laurinavičiaus manymu, tai yra mažai tikėtina. Analitiko manymu, Kremliaus agresija Kerčėje neturėtų išvirsti į atvirą Rusijos ir Ukrainos konfliktą. L. Laurinavičius aiškino, kad Rusija greičiausiai ir toliau sieks tiesiog destabilizuoti padėtį šalies viduje.
„Pagrindinės pajėgos bus mestos būtent į nematomą destabilizacijos karą ir provokacijų organizavimą. Kitaip tariant, jiems dabar svarbiausia ne tai, kas vyksta Donbase, o pirmiausia, kaip klostysis prezidento ir Rados rinkimai. Reikia suprasti, kad Rusija, priešingai nei kitos valstybės, nedaro skirtumo tarp taikos ir karo. Jiems viskas yra karas. Tad, aš manau, kad Rusija ir toliau naudos hibridines priemones“, – kalbėjo ekspertas.
Kita priežastis, kodėl, M. Laurinavičiaus manymu, Maskva nesiryš veltis į platesnio masto konfliktą, kariniu lygmeniu Ukraina yra sustiprėjusi.
„Nors Rusijos karinė galia ir yra didesnė, tačiau dabartinės Ukrainos ginkluotosios pajėgos jau tikrai nebėra tos būklės, kokios buvo 2014 metais. Todėl šiuo metu Rusijai būtų labai sudėtinga įsivelti į didelio masto konfliktą. Rusijos režimas prie viso savo nežmoniškumo ir agresyvumo yra pakankamai racionalus“, – apibendrino analitikas.
ELTA primena, kad sekmadienį jūroje netoli aneksuoto Krymo pusiasalio Rusija apšaudė ir užėmė tris Ukrainos karinio jūrų laivyno laivus bei sulaikė jų įgulos narius. Europos Sąjunga, JAV ir NATO iš karto paragino Rusiją nedelsiant paleisti jūrininkus ir grąžinti Kijevui laivus.
Ukrainos parlamentas pirmadienį pritarė prezidento Petro Porošenkos sprendimui nuo trečiadienio šalies pasienio teritorijose įvesti karo padėtį. Planuojama, kad ji turėtų galioti 30 dienų. Tačiau, jei situacija normalizuosis, ji gali būti atšaukta ir anksčiau, teigė Ukrainos Nacionalinio saugumo tarybos vadovas Oleksandras Turčynovas.
Buvęs JAV ginkluotųjų pajėgų Europoje vadas Benas Hodgesas įspėja dėl karo tarp JAV ir Kinijos, praneša agentūra AP.
„Jis nėra neišvengiamas, tačiau labai tikėtina, kad mes po 15 metų kariausime su Kinija“, – sakė B. Hodgesas saugumo forume Varšuvoje, kuriame dalyvauja kariuomenės, politikos ir verslo atstovai.
To priežastys yra „nuolatinė technologijų vagystė“ ir didėjanti kontrolė Afrikos ir Europos atžvilgiu, kurią Kinija užsitikrina projektų finansavimu, kalbėjo buvęs generolas. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad 10 proc. visų uostų Europoje priklauso Kinijai. Neseniai vos neįvykęs JAV ir Kinijos karo laivų susidūrimas Pietų Kinijos jūroje yra tik vienas iš daugelio įtemptų santykių ženklų.
Europa dėl sustiprėjusios Rusijos turi labiau rūpintis savo saugumu, mano B. Hodgesas. JAV esą neturi pajėgumų daryti viską, ką turėtų daryti Europoje ir Ramiajame vandenyne. Tačiau nors geopolitiniai prioritetai persistumdys, JAV įsipareigojimai NATO liks „nesupurtomi“, – pabrėžė generolas.
Grįžęs iš Europos B. Hodgesas tapo Europos politikos analizės centro Vašingtone strateginis patarėjas.
Rusijos politikas Leonidas Gozmanas pasakojo, kad Rusijos federaciniai kanalai ignoruoja Čečėnijos ir Ingušijos konfliktą dėl sienų, o aptarinėja Ukrainos prezidentą Porošenką.
Rusijos valdžia ignoruoja Čečėnijos ir Ingušijos konfliktą, kuris gali peraugti į karą tarp RF respublikų. Tokią nuomonę spalio 6 dieną išsakė rusų politikas, Rusijos judėjimo „Dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas radijo stoties „Echo Moskvy“ bloge.
„Dabar Magase, Ingušijoje, stovi žmonės, kurie nenori atiduoti savo žemės kaimynams – beje, tokiam pat RF subjektui, kaip ir jie patys. Ir Ingušijos, pasiuntusios toliau Kremliaus paskirtą Ingušijai generolą (Junus-Beką) Jevkurovą, policija palaiko žmones ir meldžiasi kartu su jais. Ir kažkas nepraleidžia į Ingušiją OMON-o kolonos iš broliškų Federacijos subjektų – girdi, patys išsiaiškinsime, neleisime niekaip „tvarkos įvedinėti“.
Ir generolą Jevkurovą veja iš aikštės, o kitas Rusijos Didvyris, Ramzanas Kadyrovas, kuriam ir turi atitekti ingušų žemės, sako, kad jis, apskritai, pasirengęs karui. Tikriausiai pasirengęs, juk ne veltui gi mes jį visus tuos metus ginklavome“, – rašė jis. Politikas pažymėjo, kad RF prezidentas Vladimiras Putinas nenutraukė vizito į Indiją ir neatskrido į Magasą, kad sureguliuotų konfliktą. „Ar jūs galite įsivaizduoti, kad JAV prezidentas kažkur vestų derybas, kai Luizianos gubernatorius grasina karu Teksasui? Ir, beje, kiek valandų išliktų laisvėje toks gubernatorius, kuris pareikštų, faktiškai, kad jo valia aukščiau už šalies Konstituciją? Ten, Čečėnijoje ir Ingušijoje, kiekvienu momentu gali prasidėti karas. Bet Federacijos kanaluose nėra jokio Magaso – tik (Ukrainos prezidentas Petro) Porošenka, rusofobija ir jau kiek laiko dergianti anglė“, – pabrėžė Gozmanas.
Jo nuomone, tai, kad federacinė valdžia ir Rusijos opozicija į įvykius Ingušijoje nereaguoja, protestuotojams Magase rodo, jog Rusijos Federacijai, į kurios sudėtį įeina jų respublika, nusispjauti į Ingušijos problemas. „XXI amžius, Trečiosios Romos saulėlydis“, – apibendrino politikas.
Rugsėjo 26 Čečėnijos ir Ingušijos lyderiai pasirašė susitarimą dėl sienos tarp respublikų. Susitarimas, įtvirtinantis administracinę sieną tarp regionų, kuri nebuvo tiksliai nustatyta nuo Čečėnijos-Ingušijos ASSR iširimo 1991 metais, buvo pasirašomas vykstant protestams. Čečėnijai teko dalis Ingušijos Nadterečno rajono ir miškingoji kalnų vietovė, o Ingušijai – teritorija ties siena su Malgobeko rajonu. Spalio 4 dieną daugiau kaip 6 tūkst. žmonių susirinko prie Ingušijos parlamento respublikos sostinėje Magase. Protestuotojai pareiškė, kad tokius klausimus reikia spręsti referendumu. Per akciją saugumo pajėgos pradėjo šaudyti į orą. Čečėnijos galva Ramzanas Kadyrovas pagrasino Ingušijai karu, jeigu ji nepripažins sienos tarp dviejų regionų.
Spalio 6 dieną Ingušijos valdžia pažadėjo, kad nenaudos jėgos prieš mitinguojančius. Jevkurovas pareiškė, kad prieš balsavimą dėl sienos su Čečėnija deputatams darė spaudimą artimiausieji giminaičiai, todėl kai kurie iš jų priversti sakyti, kad nepritarė tam sprendimui. Ingušijos parlamento deputatas Set-Salimas Achilgovas pranešė protestuotojams, kad Ingušijos parlamentas pakartotinai svarstys administracinės sienos su Čečėnija sutartį ir surengs naują balsavimą dėl jos ratifikavimo.
Ingušijos vadovo patarėjas paneigė deputato pareiškimą.
Europos Parlamentas (EP) aptarė padėtį Rusijoje. Daugelis kalbėjusių europarlamentarų ragino netoleruoti agresyvių Vladimiro Putino režimo veiksmų ir taikyti jam griežtas sankcijas, praneša EP spaudos tarnyba.
„Neseniai panaudotas cheminis ginklas Europos žemėje ir Sirijoje, tęstinis karas prieš Ukrainą ir išpuoliai kibernetinėje erdvėje dar kartą patvirtino būtinybę atgrasyti Rusiją nuo tolesnių agresyvių veiksmų. (…) Turime priversti Kremlių sumokėti didesnę kainą už savo veiksmus, pritaikydami ir įgyvendindami išsamias priemones finansų, technologijų ir energetikos srityse. Taip pat turime ir toliau taikyti priemones asmenims, kurie atsakingi už tarptautinės teisės pažeidimus, bei tiems milijardieriams iš V. Putino vidinio rato, kurie dalyvauja, finansuoja ar valdo purvinas režimo intervencijas užsienyje“, – sakė Europos liaudies partijos vardu kalbėjusi Sandra Kalnietė (Latvija).
Socialistų ir demokratų atstovas Knutas Fleckensteinas (Vokietija) siūlė imtis ne tik sankcijų, bet ir daugiau pasitikėjimo stiprinimo priemonių – pratęsti tarptautines ginklų kontrolės sutartis, taip pat atnaujinti dialogą su Rusijos Dūmos nariais. Europos konservatorių ir reformistų atstovė Anna Elžbieta Fotyga (Lenkija) piktinosi skirtinga Vakarų šalių reakcija į Rusijos veiksmus Ukrainoje ir Sirijoje, nors abiejose šalyse kovoja privačios V. Putino samdinių grupuotės.
„Susiduriame su 21-ojo amžiaus šaltuoju karu, kuris skiriasi nuo ankstesnio: nedeklaruojamas, daugiau hibridinis ir mažiau ideologinis“, – sakė Liberalų ir demokratų atstovas Petras Auštrevičius. Jo nuomone, „šiuo metu turi būti skiriamos papildomos sankcijos, nukreiptos būtent į tuos Rusijos magnatus ir oligarchus, kurie yra tikrieji V. Putino rėmėjai, finansuojantys milijardus kainuojančias operacijas, tokias kaip propagandos kampanijos arba samdinių siuntimas į Siriją bei Ukrainą.
„Žaliųjų lyderė Rebecca Harms (Vokietija) teigė, kad Rusijai eskaluojant padėtį Ukrainoje ir Sirijoje ir nepavykstant paskatinti režimo pokyčių, nėra kito kelio kaip plėtoti sankcijas. Europos vieningųjų kairiųjų atstovas Helmutas Scholzas (Vokietija) buvo įsitikinęs, kad šiandienos situacija yra „konfliktas tarp skirtingų interesų ir dėl to, kas dominuos pasaulio bei šalies mastu.“
Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europos frakcijos atstovas James’as Carveris (Jungtinė Karalystė) sakė, kad „mūsų požiūris į Rusiją turi būti daugiasluoksnis ir turi būti atsižvelgiama į Rusijos nacionalinius interesus.“ Tautų ir laisvės Europos frakcijos vardu kalbėjusi Janice Atkinson (Jungtinė Karalystė) piktinosi, kad taikomi „dvigubi standartai“ kritikuojant Rusiją dėl demokratijos trūkumo, o kartu pateisinant Kiniją.
Diskusijoje kalbėjęs Bronis Ropė (Žalieji) pasigedo „stipraus ir principingo ES balso“ bei veiksmų. „Štai „Gazprom“ stumiamas „Nord Stream 2“ projektas, kuris suskaldo Europą ir yra geopolitiškai labai pavojingas, deja, nepasakant visų įvykių, sėkmingai skinasi kelią. Mums reikia ryžtingos Europos Komisijos lyderystės ir pozicijos, kuri atitiktų dabartines realijas“, – pridūrė EP narys.
Karas kainuoja, galbūt daugiau negu bet kas mūsų planetoje – išlaikyti 30 tūkstančių karių kontingentą užsienyje atsieina 10-15 milijardų dolerių per metus, amerikiečiai Irake laikė 200 tūkstančių karių. Rusai Sirijoje dažniau skraidė, bet aptarnavimo personalo vis tiek buvo 4 tūkstančiai.
Prezidentas Vladimiras Putinas, anksčiau atsimušinėjęs, kad operacija nekainuoja beveik nieko, mat vykdoma mokymų šalies viduje sąskaita, kovo 17-ąją vis dėlto įvardijo kampanijos kainą, paminėjęs 33 milijardų rublių sumą.
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.
Pasak balandžio pradžioje paskelbto Stogholmo pasaulio problemų tyrimų instituto SIPRI pranešimo, globalios karinės išlaidos 2015 metais pirmą kartą per ketveris metus išaugo 1 proc. ir siekė 1,7 trilijono dolerių. Išlaidų ginkluotei lydere išlieka Amerika, kuri, nors ir sumažino karinį biudžetą 2,4 proc., ginklams vis tiek išleido 596 milijardus dolerių. Antra buvo Kinija (215 milijardų), trečia – kiek netikėtai 87 milijardus dolerių išleidusi Saudo Arabija.
Dažniausiai naftos pinigais iki pastarojo meto problemas sprendusių Saudų „šastelėjimas“ į ginklavimosi prizininkes keistokas dėl to, kad šioje pozicijoje tradiciškai buvo įprasta matyti Rusiją, kuri liko ketvirta, nors ir padidino savo karines išlaidas 7,5 proc. iki 66,4 milijardų dolerių. Be šių lyderių į daugiausiai karo reikmėms išleidusių valstybių 15-uką pateko Didžioji Britanija, Indija, Prancūzija, Japonija, Vokietija, Pietų Korėja, Brazilija, Italija, Australija, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Izraelis. Norsį nafta pinga, jos eksportuotojos Rusija, Saudo Arabija, Azerbaidžanas, Alžyras ir Vietnamas karines išlaidas didino, naftą irgi išgaunačiose Venesueloje bei Angoloje jos mažėjo atititnkamai 64 bei 42 proc. Tikriausiai tiktų pridurti, kad per dešimtmetį Saudai ir rusai karines išlaidas beveik padvigubino – atitinkamai 97 ir 91 proc.
Iš karo uždirbama tradiciškai gerai, ypač kai perkančiųjų daugėja. Vis dėlto išraiškingas faktas, kad būtent šiemet (sausio 13 d.) iš Vokietijos Kylio dokų į Haifą atplaukė povandeninis laivas „Rahav“, brangiausias (kainavo apie pusę milijardo dolerių) kada nors Izraelio įsigytas karinis laivas. Iki 2019 metų vokiečiai Kylyje Izraeliui pastatys dar vieną „Delfin“ klasės povandeninį laivą. Galima retoriškai arba ne tik retoriškai paklausti, kuriam galui žydų valstybei ypač modernūs laivai, pajėgūs atlikti bet kokios sudėtingumo misijas toli nuo Izraelio.
Greta čia išvardytų energingai besiginkluojančių lyderių, tarkime, Meksika lyginant su 2006-2011-ųjų laikotarpiu 2011-2015 metais ginklų importą padidino 331 procentais. Tiesa, importas į Europą nuo 2006-ųjų sumažėjo 41 proc., bet ambivalentiškai vertintinas rodiklis – viena vertus, jei pernai Vakarų Europos šalyse ginklų pirkimas mažėjo 1,3 proc., rytų bei vidurio Europoje (Lenkijoje, Baltijos šalyse, Rumunijoje bei Slovakijoje) jis pirmą kartą po 2009-ųjų augo 13 proc. Ir ypač savotiška aplinkybė ta, kad rusiškų ginklų pardavimai Europai augo daugiausiai dėl eksporto didėjimo į Azerbaidžaną (lyginant su 2006-2011-ųjų laikotarpiu 2011-2015 metais jis augo 217 proc).
Į galimybę uždirbti iš ginklų prekybos kabinamasi visomis įmanomomis priemonėmis. Visišku oksimoronu laikytina Rusijos premjero Dmitrijaus Medvedevo balandžio 4-ąją interviu televizijos kanalui „Rossija-1“ pateikta argumentacija, kodėl rusai toliau parduos ginklus Armėnijai bei Azerbaidžanui, nors įšaldytas konfliktas Kalnų Karabache tarp šių valstybių ką tik plykstelėjo aktyvia faze. Pasirodo, rusai puikiai supranta, kad tuščia (šventa – ?..) vieta ilgai tuščia nebūna, taigi jiems pasitraukus Baku ir Jerevanas dairytųsi naujų pardavėjų. Šių parduodami ginklai grėsmės nesumažintų, užtat pažeistų balansą, kurį Maskva ginkluodama abi kariaujančias puses, suprask, palaiko. Maždaug, kadangi niekas geriau už rusus nežino „optimaliausio“ ginklų dozių poreikio, Kremlius „optimaliai“ ir dozuoja, kad žudymas iš abiejų pusių vyktų „optimaliai“. Pagal tokią logiką išeitų – pariteto principu?
Kariniai biudžetai daugelyje pasaulio vietų peržiūrimi ne šiaip sau. Dar praėjusių metų vasarą prieš vizitą į Jungtines Valstijas britų gynybos ministerijos atstovas, atsakingas už materialinį-techninį kariuomenės aprūpinimą, Philippas Dunnas užsiminė, jog Jungtinė Karalystė pirmą kartą per 5 metus nutarė peržiūrėti savo nacionalinės gynybos strategiją ir padaryti tą kartu su JAV. Primintina, jog 2015-aisiais Didžiosios Britanijos karinis biudžetas buvo mažiausias per pastaruosius 25 metus ir siekė 1,88 proc. BVP (2014-aisiais sudarė 2,07 proc. BVP). Beveik akivaizdu, kad 2016-aisiais vektorius bus į priešingą pusę.
Britų vyriausybės parengtame pranešime, kurį premjeras Davidas Cammeronas parlamentui pristatė lapkričio 23-ąją, pagrindinėmis grėsmėmis nurodomos „Islamo valstybė“ ir Rusija. Pastarosios veiksmai Ukrainoje išryškino jos keliamą grėsmę rytų Europai bei Baltijos valstybėms, kurios priklauso Europos Sąjungai ir NATO. Parnešime apibendrinama, kad auganti Maskvos tarptautinė izoliacija, karinių išlaidų didiniams ir pasirengimas panaudoti jėgą, ignoruojant visuotinį pasmerkimą, artimiausius 5-eris metus kels didžiausią grėsmę ir Vakarų Europai.
Atsižvelgdami į šias pastabas britai koreguoja savo nacionalinio saugumo strategiją, o NATO rengia planą Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje dislokuoti batalijonus, kuriuos veikiausiai sudarys nuo 500 iki 1000 JAV, Didžiosios Britanijos bei Vokietijos karių ir kurie bus ginkluoti raketų sistemomis „žemė-oras“, šarvuota technika bei sraigtasparniais. Užduotis – pademonstruoti Maskvai, jog intervencija ukrainietišku stiliumi rytų Europoje būtinai sulauks NATO atsakymo.
Gi Rusijos prezidentas užtikrina, kad armijos perginklavimas bus įvykdyta bet kokiomis aplinkybėmis, mat užtikrins globalaus pariteto balansą. Pasažą „bet kokiomis aplinkybėmis“ tinkamai paaiškina Rusijos finansų viceministrės Tatjanos Nesterenko vasario 27-osios pareiškimas, kad 2015-ųjų biudžeto pajamos mažėjo 2,7 trilijono rublių, ir tai yra prasčiausias rodiklis per pastaruosius 15 metų.
O supratimą apie pastangas siekti „globalaus pariteto“ galbūt papildytų aplinkybė, kad 2013-ųjų taikingumo reitingo „Global Peace Index“ pirmą dešimtuką sudarė Islandija, Danija, Naujoji Zelandija, Austrija, Šveicarija, Japonija, Suomija, Kanada, Švedija, Belgija. Paskutinįjį – Centrinė Afrikos Respublika, Šiaurės Korėja, Rusija (155 pozicija), Kongo Demokratinė Respublika, Pakistanas, Sudanas, Irakas, Sirija, Somalis, Afganistanas. Nuo 2013 metų iš esmės nelabai kas pasikeitė, jei kalbame apie siekį mėgautis gyvenimu, taikingumą vs „globalaus pariteto“ siekimą bet kokiomis aplinkybėmis. Štai ir visi atsakymai.
