Prancūzijoje paminėtos išpuolio prieš „Charlie Hebdo“ metinės. EPA-ELTA nuotr.
Paryžius, sausio 7 d. (AFP-ELTA). Praėjus septyneriems metams po išpuolių prieš satyrinio laikraščio „Charlie Hebdo“ redakciją ir košerinio maisto parduotuvę, Prancūzijos vidaus reikalų ministras Géraldas Darmaninas pagerbė aukų atminimą. Kartu su Paryžiaus mere Anne Hidalgo jis apsilankė atakų vietose, kur padėjo gėlių. Atsižvelgiant į aukų artimųjų prašymą, kalbos nebuvo sakomos.
„Mes jūsų niekuomet nepamiršime“, – tviteryje rašė A. Hidalgo.
Po išpuolių 2015-aisiais nuvilnijo beprecedentė solidarumo banga. Daugiau kaip milijonas žmonių, tardami „Je suis Charlie“ („Aš esu Charlie“), Prancūzijoje išėjo į gatves. Gedulo eitynėse dalyvavo daugybės šalių lyderiai.
Per išpuolius 2015 metų sausį Paryžiuje žuvo iš viso 17 žmonių, tarp jų – keli žinomiausi Prancūzijos karikatūristai. Trys teroristai po išpuolių buvo nušauti policijos.
Šį sykį, pradėdamas komentarą, prisiminiau meninį filmą „Šuns širdis“. Nemačiusiems pagal Michailo Bulgakovo romaną sukurtos juostos atkreipsiu dėmesį į epizodą, kuris, man regis, – iškalbingas. Pas aukštos kvalifikacijos daktarą Preobraženskį įsiveržia revoliucionieriai ir priekaištauja, kodėl jis, skirtingai nei proletariatas, gyvena itin erdviame bute. Kai pasaulinės šlovės pasiekęs medikas atkerta, jog daug kambarių turinčiame bute jis ne tik ilsisi, bet ir priima ligonius apžiūroms, juos operuoja, tuomet valdžios atstovai prievartavo jį už kelis skatikus įsigyti bent jau žurnalų. Už surinktus pinigėlius parduodant žurnalą neva bus remiami badaujantys vaikai. Daktaras Preobraženskis atsisako. Pasibaisėję profesoriaus įžūlumu revoliucionieriai stebisi, nejaugi profesoriui negaila alkanų mažylių? Profesorius nuoširdžiai atsako: gaila. Bet žurnalų nepirks…
Man atrodo, jog visi, kurie matė šį filmą, įsitikinę, jog daktaras pasielgė teisingai.
O dabar šį epizodą perkelkime į nūdienos laikus. Keliais rubliais paremti nuo bado mirštančių mažylių nepanorėjęs profesorius šiandieninėje Lietuvoje būtų apšauktas homofobu, jį varytų lauk iš valstybinės ligoninės, trukdytų įsidarbinti privačioje klinikoje, jam neleistų savo pozicijos pareikšti iš valstybės lėšų išlaikomoje televizijoje…
Į Europą bandantys patekti migrantai. EPA-ELTA nuotr.
Maždaug taip. Tik pabandyk demokratinei Europos Sąjungai priklausančioje demokratinėje Lietuvoje prasižioti, esą mūsų sieną nelegaliai kirtę migrantai yra nusikaltėliai, pažeidę ne tik rytinę Lietuvos, bet ir tos pačios ES bei NATO sieną! Man regis, visiems blaiviai mąstantiems senų seniausiai akivaizdu: nelegalus svetimos valstybės sienos kirtimas yra sunkus nusikaltimas. Tačiau perskaitęs kai kurių žmogaus teises ginančių organizacijų atstovų, parlamento kontrolierių ataskaitas sužinau, kad tai Lietuva yra didžiausias blogis. Mat nežinia iš kur atvykusius sienos pažeidėjus apgyvendino ne prabangiuose viešbučiuose – vien palapinėse ir apleistose mokyklose. Lietuva daug sykių nusikalto, nes atvykusiems nepametėjo šiltų anklodžių, neatgabeno kokybiškų pietų iš prabangaus restorano, nesuteikė profesionalių medicininių paslaugų. Lietuviai – barbarai, kankintojai, sadistai?
Rūpi žodžio laisvė ir teisybė. Slaptai.lt fotografija
Man tikrai gaila skurstančių, alkstančių, nuo karo ir kankinimų bėgančių nelaimėlių iš Afrikos ir Azijos. Ir vis tik, iškilus migrantų krizėms, Lietuva turėtų elgtis kaip daktaras iš „Šuns širdies“. O jei šiandieninė Europos Sąjungos teisė reikalauja, kad Lietuva svetimais rūpintųsi labiau nei savais, vadinasi, – blogi įstatymai. Sąžiningi, teisingi įstatymai neprieštarauja sveikam protui. O sveikas protas sako, jog Lietuva, jei aklai klausys ES direktyvų, tuoj taps apšnerkštu „pereinamuoju kiemu, kuriame lietuviai vegetuos tik tam, kad aptarnautų į turtingus Vakarus bėgančiųjų interesus“.
Negražus suoliukas. Slaptai.lt nuotr.
Besirūpindamas žmogaus teisėmis Briuselis ir Strasbūras jau seniai praradęs sveiką nuovoką. Mus prievartauja gėjų ir lesbiečių meilės reikalus, žvelgiant giliau, prilyginti šeimai. Neginčiju, jiems turime leist gyventi, kaip jie išmano. Neleistina tyčiotis iš jų būdo, juo labiau – juos skriausti, pavyzdžiui, trukdant patogiai tvarkyti turtinius reikalus. Tačiau ar turime teisę jų bendrą gyvenimą prilyginti šeimai? Vyro ir moters santuoka turėtų būti iškilusi bent vienu milimetru aukščiau už visus kitus darinius. Nes vaikai gimsta tik tada, kai to nori vyras ir moteris. Nei gėjų, nei lesbiečių šeimose vaikai negimsta. Būtent dėl šios priežasties teisė jiems įsivaikinti mažylius – labai abejotina. Vaikas – ne šuniukas. Jo nenusipirksi turgavietėje. Homoseksualų darinius prilyginus vyro ir moters santykiams, jiems leidus įsivaikinti, tikroji šeima jau nebebus… šeima. Man regis, šeima – tik ta, kurios dėka pratęsiama giminė. Taip surėdyta Motinos – Gamtos, argi protinga šiuos dėsnius ignoruoti?
Deja, Lietuvoje, ir ne tik Lietuvoje, užvirusi bjauri sumaištis. Drįstu manyti, jog dėl priešpriešos labiausiai kalti homoseksualų teises ginantys politikai, žurnalistai, apžvalgininkai. Jų laikysena dažnokai arši, pikta, agresyvi. Jie pasiryžę bet kokia kaina mus perauklėti, o jei nepavyktų pakeisti mūsų požiūrio – įstatymais primesti mums savas tiesas. Bet jei vadovaujamės demokratijos taisyklėmis, leiskite ir mums, heteroseksualams, turėti savo požiūrį į pasaulį. Juolab kad homoseksualų niekas Lietuvoje neskriaudžia. Niekas į jų lovas nelenda žiūrėti (tarsi būtų labai įdomu). Tik, vaizdžiai tariant, nelipkite mums ant galvų. Jei siekiate mus, neva nesusipratėlius, perauklėti, tai gal ir mes turime tokias pat teises – jus auklėti gyvenimo abėcėlės?
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Vos tik išgirstu šūkaliojimus, esą būtina „gerbti žmogaus teises“, vis dažniau pagaunu save mąstant apie nenuoširdumą ir dviveidystę. Pažiūrėkime, kaip kvailioja prancūzai. Vos tik protestuotojas prezidentą savo plakate palygino su Hitleriu, Emanuelio Makrono advokatai iškart kreipėsi į teismą. Girdi, tas karikatūristas įžeidė poną Makroną, pasityčiojo iš jo garbės ir orumo. Galbūt. Bet kai karikatūristai iš pancūžiško leidinio keletą metų be perstojo paišė musulmonams švento pranašo Mahomedo karikatūras, tuo pačiu įžeisdami milijonų tikinčiųjų jausmus, – nei Makronas, nei kiti ES lyderiai nepuolė šaukti, jog taip elgtis negalima. Man tokia pozicija nepriimtina: įžeisti vieno žmogaus jausmų negalima, o štai tyčiotis iš gausios religinės bendruomenės – leidžiama?!
Jei žmogaus teisių gynėjai nebežino, kur išlieti energiją, kuo užsiimti, galiu pasiūlyti keletą temų. Suskaičiuokite, kiek kartų Europos Žmogaus Teisių teismas per parą pažeidžia žmogaus teises? Ištariau nesąmonę? EŽTT negali pažeisti žmogaus teisių? Pasiremsiu asmenišku pavyzdžiu: kai kreipiausi į EŽTT, šis tik po maždaug trejų metų atsakė, jog mano bylos nesvarstys, nes ji, matot, neatitinka keliamų reikalavimų. Tačiau kodėl neatitinka – nepaaiškino. Neatsiuntė posėdžio, kuriame svarstytas mano advokatės surašytas ieškinys, išklotinės. Man buvo pasakyta, jog privalau tiesiog patikėti jų „garbės žodžiu“ (keistas teisinis argumentas).
Teisingumas
Sutinku, kai kurie skundai surašomi neprofesionaliai. Bet juk daug bylų EŽTT nesvarsto visai ne todėl, kad ieškiniai nepagrįsti ar teisiškai neteisingai surašyti. Tiesiog visų bylų šis teismas išnagrinėti nepajėgus. Todėl ir ieško įvairiausių priežasčių nesvarstyti.
Kuo vadovaujamasi atmetant bylas – net ne itin svarbu (pavyzdžiui, jei tuo metu jau buvo apgintos kelių žurnalistų teisės, teismas ieškos priešingos pozicijos – kada žurnalistai piktnaudžiavo savo teisėmis). Svarbiausia, kad žmogus nesulaukia teisingumo. Dar labai svarbu, kad jam nepasakoma visa teisybė, kodėl jo bėda nesvarstoma. O dabar suskaičiuokite, kiek tokių, kurie turėjo sulaukti, bet nesulaukė pagalbos iš EŽTT? Tūkstančiai, milijonai?
Suprantu, tema – sudėtinga. Gal padėtis – net be išeities. Nepaisant šios temos sudėtingumo sėskime prie apskritojo stalo ir svarstykime, kaip galėtumėte ją patobulinti, kad nepagrįstai atmetamų bylų būtų kuo mažiau! Kol kas teturime selektyvų, parodomąjį, nuo politinės konjunktūros priklausomą teisingumą.
Kalnų dviratininkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Štai Lietuvoje privalomąjį sveikatos draudimą moka visi. Lygiava. Bet ar teisinga, jei vienodą pinigų sumą į valstybės sąskaitą atseikėja visą gyvenimą sportavęs, sveikai maitinęsis, negirtuokliavęs, nerūkantis žmogus ir tas, kuris niekad nebėgo krosų, neplaukojo baseine, o tik gurkšnojo spiritinius gėrimus ir rūkė prastą tabaką? Žinoma, sveikata – tai tokia tema, kai nežinai, kas ilgiau gyens – sveiką gyvenseną propaguojantis ar nuolatinius pasilinksminimus pasirinkęs. Ir vis tik mokestis, kurį vadiname PSD, turėtų būti diferencijuotas. Kitaip pažeidžiame sportuojančiojo žmogaus teises. Bent man taip atrodo.
Imkime narplioti teisę balsuoti renkant Prezidentą, parlamentą, savivaldybės narius, dalyvaujant referendumuose. Be abejo, tokios teisės nusipelnė visi šalies piliečiai: ir moterys, ir vyrai, ir gėjai, ir katalikai, ir musulmonai. Tačiau ar teisinga, kai rinkimuose lygias teises turi šiaip ne taip vidurinę mokyklą baigęs beraštis ir aukštąjį universitetinį išsilavinimą turintis profesorius? Mano supratimu, aukštąjį išsilavinimą įgijęs Lietuvos pilietis privalo turėti bent keliais balsais daugiau už tą, kuris vos pramokęs skaityti ir rašyti. Nes profesorius giliau nusimano, kas yra politika. Tokia lygiava grubiai pažeidžia profesoriaus teises.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Štai į vieno Lietuvos miesto savivaldybę įsitrynė vienas iš Europos Sąjungos šalių atvykęs užsienietis ir ėmė mokyti mus, vietinius, kaip mūsų miestuose turi būti pagerbtas Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos interesus itin sudėtingomis sąlygomis gynusio Kazio Škirpos ir Jono Noreikos atminimas? Ar taip nepažeidžiama mano, lietuvio, teisė savo žemėje rūpintis sava istorija taip, kaip ją išmanau?
Žodžiu, žmogaus teisių gerbėjai galėtų į žmogaus teises žiūrėti plačiau, giliau, nuoširdžiau, nei tai darė iki šiol. Jei esame tikri demokratai, tai turime pripažinti, jog žodžiai „myliu“, „gerbiu“, ‚užjaučiu“ turi antonimus. Demokratinėje šalyje visi žmonės privalo turėti teisę ne tik mylėti, bet ir piktintis, nesutikti, jausti priešiškumą…
Paryžiuje prie buvusios „Charlie Hebdo“ redakcijos peiliu subadyti du žmonės. EPA-ELTA nuotr.
Po išpuolio prie buvusios satyrinio laikraščio „Charlie Hebdo“ redakcijos Paryžiuje pagrindinis įtariamasis prisipažino surengęs ataką. Po išpuolio suimtas vyras prisiima atsakomybę dėl atakos, šeštadienį pareiškė tyrėjų šaltiniai. Kaip motyvą jis esą įvardijo naujas pranašo Mahometo karikatūras laikraštyje.
Prie buvusios „Charlie Hebdo“ redakcijos užpuolikas penktadienį su mėsos kapokle užpuolė du vienos agentūros žurnalistus ir juos sunkiai sužeidė. Netrukus po to netoli įvykio vietos suimtas pagrindinis įtariamasis. Jo pačio duomenimis, jam 18 metų ir jis kilęs iš Pakistano.
Vidus reikalų ministras Géraldas Darmaninas kalbėjo apie islamistinį teroro aktą. Teroristų tinklas „Al Qaeda“ dėl naujų prieštaringai vertinamų pranašo Mahometo karikatūrų laikraštyje „Charlie Hebdo“ prieš tai pagrasino išpuoliu.
Per išpuolį prieš „Charlie Hebdo“ redakciją 2015 metų sausį du islamistai šaltakraujiškai nužudė 12 žmonių, tarp jų – kelis labai gerai žinomus Prancūzijos karikatūristus.
Paryžiuje prie buvusios „Charlie Hebdo“ redakcijos peiliu subadyti du žmonės. EPA-ELTA nuotr.
Paryžiuje penktadienį prie buvusios satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ redakcijos surengtas, kaip įtariama, teroristinis išpuolis – jo metu peiliu sunkiai sužaloti du žmonės.
Išpuolis surengtas tuo metu, kai mieste buvo teisiami asmenys, bendrininkavę surengus 2015 metų išpuolį žurnalo redakcijoje. Žurnalas sukėlė pasaulio musulmonų įniršį, teismo pradžią pažymėdamas naujų karikatūrų, kuriose vaizduojamas pranašas Mahometas, paskelbimu.
2015 metų sausio 7 dieną surengto išpuolio metu žuvo dvylika žmonių, įskaitant kelis žymius Prancūzijos karikatūristus.
Paryžiaus policija pranešė, kad penktadienio išpuolio metu buvo „kritiškai sužeisti“ du žmonės, o incidentą tiria specialieji antiteroristiniai prokurorai. Anksčiau buvo skelbiama informacija, kad išpuolyje subadyti keturi žmonės, dviejų aukų būklė – kritinė.
Netrukus po išpuolio netoli Bastilijos aikštės buvo suimtas vienas įtariamasis. Jam gresia kaltinimai „su terorizmu susijusiu pasikėsinimu nužudyti“ ir „bendrininkavimu su teroristais“, sakė policija ir prokurorai.
Netoli aikštės taip pat buvo suimtas ir antras įtariamasis, naujienų agentūrai AFP sakė vienas šaltinis. Anksčiau buvo skelbiama, kad būta dviejų užpuolikų, tačiau policija vėliau pabrėžė, kad veikė tik vienas žmogus.
„Sužeisti du kolegos“
Naujienų agentūros „Premieres Lignes“ darbuotojas sakė, kad išpuolio metu buvo sužeisti du jo kolegos. Prie buvusios „Charlie Hebdo“ redakcijos peiliu subadyti du žmonės. EPA-ELTA nuotr.
„Du kolegos gatvėje rūkė cigaretes. Išgirdau riksmus. Priėjau prie lango ir pamačiau vieną kruviną kolegą, kurį vaikėsi mačete apsiginklavęs vyras, – sakė darbuotojas. – Žinome, kad buvo sužeisti du mūsų kolegos, tačiau šiuo metu daugiau informacijos neturime.“
Pranešama, kad buvo uždarytos penkios vietovėje esančios mokyklos. Iš vietovės niekam neleidžiama nei išeiti, nei į ją patekti.
„Paryžiuje įvyko rimtas įvykis“, – sakė Prancūzijos ministras pirmininkas Jeanas Castexas, turėjęs netrukus kreiptis į žurnalistus vizito šiaurės Paryžiuje metu, tačiau vizitą nutraukė ir išvyko į Vidaus reikalų ministerijos krizių centrą.
Jis pridūrė, kad išpuolis surengtas „priešais“ buvusią žurnalo redakciją Paryžiuje. Saugumo sumetimais paslaptimi laikomas dabartinis redakcijos adresas.
Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kartą Ivaškevičius pristojo prie Vyčio, verkšlendamas:
Dėde dėde, leisk man pajodinėti ant savo arklio…
Pasižiūrėjo Vytis nustebęs į įkyrų prašalaitį ir paprašė atvesti Ivaškevičiui žviegiantį paršą.
Štai, – sako Vytis, – tai bus tavo, vyruti, Pegasas, užnešiantis į literatūrinės šlovės muziejų.
X
Lapsi Ivaškevičius ant žviegiančio paršo per Vilniaus miestą ir sutinka iš priekio atskrendančią ant šluotos Kukliansky,
Skriejam kartu, – sako Kukliansky.
Pririšo savo gyvulį prie tvoros Ivaškevičius ir spyrė jam į užpakalį, kad nežviegtų be reikalo.
Pririšo savo motorizuotą šluotą prie tvoros Kukliansky ir pasibalnojo Ivaškevičių.
Prabudo kitą rytą Ivaškevičius sujauktoje lovoje, išpiltas prakaito ir nuvarytas kaip kuinas.
Kai nebendraudavo su Kukliansky, neretai buvo užtinkamas Grūto parke, seksualiai priekabiaujantis prie Lenino paminklų.
X
Daug kartų Ivaškevičius nesėkmingai bandė susidraugauti su Arkadijumi (Vinokuru I), apsišaukėliu Arabijos dykumų tyrų princu Lietuvoje. Vis tik pastangos neprapuolė veltui, bebandydamas Ivaškevičius per ilgą laiką ėmė ir išmoko pūsti arabus ant kiekvieno Lietuvos kampo be jokių principų.
X
Išpūsti žydą nė nebandė, suprasdamas, kad gausis tik antisemitinės karikatūros.
X
Vinokuras dirbo lietuvių sąžinės masažuotoju iš pašaukimo. Gerai uždirbdavo, nesiskundė, bėgant metams, įsigijo sėslų gyvenimo būdą, galop užsitarnavo nusipelniusio lietuvių sąžinės masažuotojo vardą. Tik kartais prabusdavo naktį, išpiltas šalto prakaito, sapnuose išvydęs klajojantį po dykumą Ivaškevičių be tėvynės, tautybės ir sąžinės kompleksų.
X
Kartą susiginčijo dykumų dvasia, Zaratustra, Kukliansky ir Ivaškevičius – kas iš jų labiausiai myli Lietuvą? Pašoko iš miegų Kindziulis tarsi įgeltas, išpiltas šalto prakaito, nieko nesupratęs, žodžio nesugebantis išlementi…
Seimo narys Rimantas Jonas Dagys. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Šis klausimas kilo tuomet, kai spauda paskelbė, jog Seimo narys Rimantas Jonas Dagys surengė Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė“ steigiamąjį suvažiavimą.
Duodamas interviu R.J.Dagys patvirtino tvirtai nusprendęs su savo naująja politine jėga dalyvauti 2020-ųjų spalio rinkimuose į Lietuvos parlamentą. Atsakydamas į kai kurių žurnalistų nuostabą, kodėl prireikė trauktis iš TS-LKD partijos, kurioje jau egzistuoja krikščioniškasis sparnas, Seimo narys paaiškino:
„Užtikrinsime, jog 2020 m. rudenį mūsų piliečiai turėtų akcentuotą krikščionišką alternatyvą politikoje – partiją, kurios darbai nuosekliai derėtų su programoje įtvirtintu vertybiniu kamienu“.
R. J. Dagys pabrėžė, kad nė viena dabartinė politinė partija krikščioniškomis vertybėmis nuosekliai nesivadovauja. O štai jo kuriama partija Krikščionių sąjunga „Santarvė ir gerovė“ aiškiai skiriasi nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) požiūriu į šeimą, gyvybę, tėvų vaidmenį auklėjant vaikus, Stambulo konvencijas…
Bent jau taip agentūrai ELTA pasakojo pats parlamentaras R.J.Dagys. O kaip yra iš tiesų? Ar tikrai konservatoriai tapo užkietėjusiais liberalais, kuriems viskas, kas krikščioniška, svetima? Kuo, sakykim, R.J.Dagio, kadaise buvusio socialdemokratu, po to – konservatoriumi, dabar iš jų bėgančio, politinė jėga skiriasi nuo filosofo Vytauto Radžvilo judėjimo? Kokias turime garantijas, kad dar po ketverių metų šis politikas nepanorės tapti liberalu? Juk jau du sykius pakeitė partijas. Galima prisiminti patarlę, jog trečias kartas nemeluoja?
Beje, kas yra tikras krikščionis? Tas, kuris kiekvieną sekmadienį skuba į bažnyčią, atidžiai klausosi pamokslų, uoliai meldžiasi, bet, sugrįžęs namo, nesivadovauja 10-čia Dievo įsakymų? Ar tikru krikščioniu negali vadintis lietuvis, kuris, vertindamas per šimtmečius sukauptą krikščionybės išmintį, vis tik atsižvelgia ir į daugelį civilizacijos padiktuotų pasikeitimų, kurių tiesiog neįmanoma ignoruoti?
Beje, naujai užgimusios partijos lyderiui R.J.Dagiui norėtųsi pateikti vieną klausimą, kurio, besiginčijant, kas yra tikrasis krikščionis, Lietuvoje dar niekas, regis, nekėlė? Bet šis kausimas – svarbus. Jis taip pat gali tapti lakmuso popierėliu, leidžiančius atskirti vaistus nuo nuodų. Taigi: kaip jis vertina tuos, kurie paišė musulmonų pranašo Mahomedo karikatūras? Požiūris į gyvybę, vaikų auklėjimą – svarbūs kriterijai. Bet ne mažiau svarbu, kaip tikrasis krikščionis turėtų vertinti prancūzų satyrinį žurnalą „Charlie Hebdo“, kuris kryptingai, sąmoningai tyčiojosi iš Islamą išpažįstančių žmonių religinių jausmų ir sulaukė kruvino išpuolio.
Žinoma, teroristai, įsiveržę į redakciją ir išžudę jos darbuotojus, – neverti nei pagarbos, nei užuojautos. Juos būtina smerkti, juos privalu griežtai bausti. Bet nejaugi tikras krikščionis gali abejingai tylėti, kai žurnalistai, prisidengdami spaudos ir žodžio laisve, paišo milijonams musulmonų visiškai nepriimtinas karikatūras?
Dar 2015 metų sausio mėnesį mano tėvas Vytautas Visockas portale slaptai.lt rašė:
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
„Kaip jaustis Prancūzijos piliečiams musulmonams, pavarčiusiems satyrinį savaitraštį „Charlie Hebdo“? Kaip jaustis tiems musulmonams visame pasaulyje, kurie nori taikiai gyventi su krikščionimis ir kitų tikėjimų žmonėmis? Juk daugelis jų smerkia barbariškas žudynes, gailisi žiauraus teroro aukų.
Žudyti žmonių negalima. Negalima žudyti žurnalistų, skelbiančių tegul ir labai bjaurias karikatūras ar nuomones. Žudikai privalo sulaukti griežtos bausmės. Tačiau tapatintis su šlykščias, religinę nesantaiką kurstančias karikatūras paišiusiais bei platinusiais žurnalistais – taip pat nekyla ranka“.
Ar parlamentaras R.J.Dagys pritaria šiai minčiai? Ar jo bendražygiai smerkia Prancūzijos politikus, kurie tvirtino, esą karikatūristai turi teisę tyčiotis iš musulmonams šventų simbolių?
Youtube.com paskyroje neseniai teko išklausyti Jungtinėse Tautose kalbėjusio Pakistano premjero Imraho Chano (Imran Khan) pastabų apie pasaulyje kilusią ir vis dar gają islamofobiją. Svarbu pažymėti, jog ponas I.Chanas kadaise ilgokai gyveno Vakaruose, todėl jis pažįsta „šias problemas iš vidaus“. Jis įsitikinęs, jog priešiškumas musulmonams kilo po 2001-ųjų Rugsėjo 11-osios teroro aktų. Tomis dienomis kai kurie Vakarų pasaulio lyderiai tarp islamo ir terorizmo nubrėžė lygybės ženklą. Ir tai buvo pati didžiausia Vakarų klaida. Islamo negalima skirstyti nei į nuosaikųjį, nei į radikalųjį. Islamas yra islamas. Tai – tokia pat taiki, graži religija kaip ir visos kitos religijos. Pavyzdžiui, tamilų partizanai pasaulyje surengė žymiai daugiau teroro aktų nei musulmonų tikėjimą išpažįstantys žmonės. Bet jų religijos niekas nevadina radikalia. Kadaise japonų kamikadzės rengė mirtininkų išpuolius. Bet ar kas nors kaltina jų religiją radikalizmu?
Pakistano premjeras Imran Khan
Bet štai po 2001-ųjų viskas pasikeitė. Vakarai ėmė manyti, jei esi musulmonas, vadinasi, mažų mažiausiai – įtartinas. Islamą išpažįstančių valstybių vadovai, Pakistano Ministro Pirmininko I.Chano teigimu, padarė didelę klaidą, po Rugsėjo 11-osios puolę aklai pritarti visiems Vašingtono, Londono, Paryžiaus ar Berlyno teiginiams apie islamą. Sutrikusios islamą išpažįstančios valstybės nė nebandė tuometiniams NATO ir Europos Sąjungos lyderiams paaiškinti savo požiūrio.
Kalbėdamas iš JT tribūnos Pakistano premjeras teiravosi: kaip Niujorko ar Paryžiaus valdžia pajėgi atskirti radikalųjį islamo išpažinėją nuo nuosaikaus? Argi terorizmas susįjęs su kokia nors religija? Kiekvienas nusikaltėlis turi tautybę. Bet juk dėl nusikaltėlio padarytų nusikaltimų niekas nepuola kaltinti visos tautos. Ta pati dilema – ir dėl religijos. Jei krikščionis surengė teroro auktą prieš musulmonus, juk niekas nekaltina krikščionybės. Bent jau taip elgiasi musulmonai. Kodėl tada krikščionys žvelgia priešiškai į musulmonus?
Pakistano premjeras teiravosi: kodėl nesityčiojate iš žydamas švento Holokausto, o iš musulmonams šventų relikvijų – ne tik tyčiojatės, bet ir skatinate – tyčiokitės kiek geidžia širdis? Pakistano premjeras niekaip nesupranta, kodėl Europoje moterį galima viešai išrengti, palikti be drabužių, bet toje pačioje Europoje musulmonėms draudžiama dėvėti galvos apdangalus?
Šiuos Pakistano politiko klausimus adresuoju naują krikščionišką partiją kuriančiam R.J.Dagiui ir jo bendražygiams – o ką manote jūs, žadantys nuosekliai vadovautis krikščioniškosiomis vertybėmis?
Krikščionių santykiai su musulmonais – taip pat svarbi, aktuali tema…
Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu. EPA – ELTA nuotr.
Amerikiečių laikraštis „The New York Times“ savo tarptautinėje versijoje atsisakys kasdieninių politinių karikatūrų. Balandį JAV dienraštis atsiprašė už karikatūrą, kurią kritikai pavadino antisemitine.
„The New York Times“ redaktorius Jamesas Bennetas pareiškė, kad laikraštis jau metus laiko svarsto atsisakyti karikatūrų užsienio rinkai skirtame leidinyje, kaip tai jau padarė amerikietiškame variante. Sprendimas įsigalios liepos 1-ąją.
Minėta kritikos sulaukusi karikatūra vaizdavo Izraelio premjerą Benjaminą Netanyahu kaip aklųjų šunį vedlį su Dovydo žvaigžde ant antkaklio, vedantį aklą JAV prezidentą Donaldą Trumpą. Šis karikatūroje dėvi kipą. JAV žydų bendruomenėje karikatūra sukėlė siaubą.
Praėjus kelioms dienoms po karikatūros paskelbimo, „The New York Times“ pareiškė, kad piešinys buvo „antisemitiškas ir įžeidžiantis“. Laikraštis atsiprašė už „neteisingą sprendimą jį paskelbti“. Leidėjas Arthuras Greggas Sulzbergeris sakė, kad už „antisemitinės karikatūros“ paskelbimą atsakingas redaktorius buvo įspėtas.
Lapkričio 18 d. Vilniaus centriniame pašte krašto apsaugos ministras Juozas Olekas įteikė apdovanojimus humoristinių piešinių ir karikatūrų konkurso „Žengia pulkas linksmai: 10 metų NATO“ nugalėtojams.
Taip pat pašte atidaryta ir šio konkurso darbų paroda. Pirmoji vieta skirta Šarūno Jakšto karikatūrai „Mieganti mergaitė aguonų lauke“. Antroji vieta atiteko Vladimirui Beresniovui už karikatūrą „@“. Trečiąją vietą laimėjo du darbai: Aurito Eligijaus Sipaičio karikatūra „Žmogus su auksine kepure ir kolorado juostele“ ir Gintauto Stankevičiaus „Žmogus užrištomis akimis“.
„Infominos”. Karikatūra. Piešinio autorius – dailininkas Rimantas Dovydėnas.
„Džiaugiuosi tais darbais, kurie yra čia ir tikiuosi, kad mūsų draugystė su karikatūristais tęsis ir toliau kituose mūsų organizuojamuose konkursuose“, – atidarydamas parodą sakė krašto apsaugos ministras J. Olekas.
Pasak Lietuvos pašto Komunikacijos vadovo Tomo Valančiaus, tiek kariuomenės, tiek pašto darbuotojų pagrindinis tikslas yra dirbti visuomenei, žmonėms, tas darbas yra labai atsakingas, todėl įnešti šiokio tokio humoro krislelį yra labai sveika.
Apdovanojimas įteiktas ir Krašto apsaugos ministerijos ir naujienų portalo „15min.lt“ organizuoto internetinio balsavimo laimėtojui – portalo skaitytojams labiausiai patiko Rimanto Dovydėno karikatūra „Infominos“.
Konkursą organizavusi Krašto apsaugos ministerija šiais metais kvietė dailininkus pasidomėti aktualiomis šalies saugumo, karinėmis, informacinių grėsmių temomis bei jas linksmai ir šmaikščiai pateikti visuomenei.
Karikatūrų konkurse dalyvavo 19 autorių, jie pateikė daugiau nei 100 originalių darbų. Konkursui pateiktus darbus vertino ir nugalėtojus atrinko vertinimo komisija, kurią sudarė Krašto apsaugos ministerijos atstovai.
Paroda Vilniaus centriniame pašte (Gedimino pr. 7, Vilnius) veiks iki lapkričio 30 d.
Informacijos šaltinis – Lietuvos krašto apsaugos ministerija.
