Esama reiškinių, įvykių, tendencijų, kurių užmiršti nevalia. Ar galima atleisti padariusiems klaidas? Žiūrint – kokie klystkeliai. Grubios klaidos – nedovanotinos. Jas padariusieji turi būti baudžiami. Bent jau moraliai.
Šiandieninė JAV, vadovaujama Džo Baideno, nuo 2022-ųjų vasario daug pagelbėjo Rusijos agresiją patyrusiai Ukrainai (kaip nutiks šiais, 2023-aisiais, metais – dar nežinome, dar anksti brėžti išvadas). Jei ne proukrainietiška Vašingtono politika, Kijevui šiandien būtų daug sykių sunkiau. Nes Baltiesiems rūmams palikus ukrainiečius bėdoje kitų NATO bei Europos Sąjungos šalių pagalba greičiausiai taip pat būtų kur kas kuklesnė, nei dabar. JAV – tarsi vedlys.
Tačiau ar Džo Baideno (Joe Biden) administracija padarė viską, ką privalėjo ir ką galėjo nuveikti stiprindama Ukrainos kariuomenę? Kol kas teprisimenu nuolatinius Dž. Baideno verkšlenimus, kokių ginklų jis Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms neatgabens. Tai neatveš oro gynybos sistemų, tai nedovanos toliašaudžių pabūklų, tai nelinkęs perduoti kelių šimtų tankų. Dabar senasis Džo ožiuojasi dėl modernių naikintuvų F – 16. Džo Baideno administracija, remiantis viešais pranešimais, ragina Ukrainos prezidentą Volodymirą Zelenskį pereiti į kontrpuolimą … be stiprios aviacijos.
Dar būtinai pridėkime faktą, kad Dž. Baidenas nuo Rusijos puolimo didvyriškai besiginančios Ukrainos sostinę Kijevą aplankė vienas iš paskutiniųjų Vakarų lyderių. Lietuvos viešojoje erdvėje kaip iš gausybės rango tuomet pasipylė džiūgavimų – štai koks drąsus Amerikos lyderis. Bet, jei lyginsime, kada ir kokiomis aplinkybėmis karo metu Kijeve svečiavosi Baltijos šalių, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Italijos, Prancūzijos vadovai, būsime priversti konstatuoti, jog šis JAV prezidentas – bailys. Koks didvyriškumas, koks pasiaukojimas, jei tu – paskutinis?
Taigi kirba rimtas galvosūkis. Gal Dž. Baidenas kažin ko bijo, kad taip nenoriai, taip lėtai padeda į bėdą pakliuvusiai Europos valstybei? Štai dėl Taivano, Pietų Korėjos šis Amerikos vadovas pasiruošęs panaudoti visas savo galias, visus savo ginklus, kad tik išgelbėtų demokratiją. Net branduolinio karo nebijo. Gins šias šalis visomis rankomis ir kojomis. O štai dėl Ukrainos – kardinaliai priešingas požiūris. Kiek sykių per pastaruosius pusantrų metų Dž. Baidenas viešai, garsiai šaukė: ginsime kiekvieną NATO teritorijos centimetrą, neleisime Kinijai užpulti Taivano salos (nors, kaip bežiūrėsi, Taivanas – tai Kinija), bet štai dėl Ukrainos mūsų kariai tikrai nesivels į karą su Rusija. Ekonomistas, analitikas Andrėjus Ilarionovas viešojoje youtube.com erdvėje ne sykį komentavo, jog tokie Dž. Baideno patikinimai – tai tarsi skatinimas Kremlių dar žiauriau, dar bjauriau pulti Ukrainą.
Šių eilučių autorius nėra toks kategoriškas, kaip A. Ilarionovas, bet meluočiau, jei tvirtinčiau, jog manęs nekamuoja keisti įtarimai. Visus pastaruosius tris dešimtmečius dirbdamas žurnalistu visur ir visada gyriau, liaupsinau „savo mylimą Ameriką“. Nuo 2022-ųjų pradžios – vis labiau abejoju. Nuo aštresnių pareiškimų sulaiko tik tai, kad ginklų tiekimai – sudėtinga, paini tema. Neleistina atmesti gudravimų. Gal oficialusis Vašingtonas užtektinai dovanoja Ukrainai ir tankų, ir naikintuvų, ir toli lekiančių sviedinių, tik apie tai garsiai nešneka, slepia tikruosius skaičius? Jei taip iš tiesų, – labai šaunu, labai gražu.
Bet viešojoje erdvėje paskelbti ir nerimą keliantys faktai: Ukraina sulaukė ginkluotės iš Vakarų partnerių dešimt sykių mažiau, nei jai šiuo metu reikėtų. Kaip tai suderinti su NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo tvirtinimu, jog Ukraina iš Vakarų gavo net 98 proc. to, ko jai reikia pergalingam kontrpuolimui? Kas meluoja?
Beje, Lietuvoje sutikau ne vieną kolegą, kurie barė mane dėl neva per didelės meilės Ukrainai. Aš jiems atkirsdavau, jog meilė Ukrainai čia niekuo dėta. Aš labiausiai myliu Lietuvą. Man atrodo, jog Vladimiras Putinas turėjo ypač bjaurų planą: greitai okupuoja Ukrainą, tuomet prie rusiškųjų resursų prijungia jau senokai pavergtos Baltarusijos ir ką tik suvalgytos Ukrainos jėgas, iš Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos sulipdo vienalytį kumštį ir tuomet drąsiai, įžūliai klibina Baltijos šalių bei Lenkijos vartus. O NATO, išvydusi iš trijų valstybių sulydytą brutalią jėgą, iš baimės bejėgiškai skėstelna rankomis – dėl šventos ramybės Kremliaus banditui paaukoja Lietuvą, Latviją bei Estiją. Taigi šiandien Ukraina, mano įsitikinumu, gina ne tik savo, bet ir Lietuvos laisvę. Toks mano požiūris.
Tai, kad Lietuvoje dislokuotas Vokietijos karinės brigados štabas, – tai dar nieko nereiškia. Jau šiandien matome, kaip oficialusis Berlynas muistosi, nenorėdamas į Lietuvą permesti visos brigados. Mums nuolat priekaištauja dėl kažin kokių „neparuoštų namų darbų“, tarsi būtume nesusipratę mokinukai. O juk slepia tikrąsias priežastis: vokiečiai nenori dėl mūsų susikibti su Rusija ginklais. Net nesvarbu, kodėl – dėl istorinių klaidų ar dėl nepilnavertiškumo kompleksų. Svarbiausia, kad nenori ir artimiausiu metu, regis, nenorės.
Na, pastatysime vokiečių brigadai reikalingas kareivines, sandėlius, garažus, saugyklas. Nenoriu tapti juodu metraštininku, tačiau įtariu, jog galimos Rusijos agresijos prieš Lietuvą išvakarėse vokiečių brigada kukliai spruks iš mūsų žemių sukurpusi neįtikėtinų pasiteisinimų. Mūsų pastatyti angarai, kareivinės, sandėliai tuomet liks tuštutėliai. Būkime atidūs, atsargūs: Vokietijos kanclerio, Vokietijos užsienio reikalų ministro ar Lietuvoje reziduojančio Vokietijos ambasadoriaus pažadai galbūt tėra … pažadai. Neverti nė sudilusio skatiko. Nenorės – negins. Mes jų nepriversime laikytis duotų pažadų, mat už sulaužytą garbės žodį – jokios atsakomybės. Jei susitarimuose būtų numatyta, kokia griežta bausmė laukia Vokietijos prezidento ir Vokietijos kanclerio, šiems išdavus Lietuvą, net tuomet abejočiau.
Kodėl toks pesimistas? 1994-aisiais metais JAV, Didžioji Britanija ir Rusija pasirašė Budapešto memorandumą. Šios trys valstybės įsipareigojo gerbti bei saugoti Ukrainos teritorinį saugumą mainais į Kijevo pažadą nusiginkluoti atiduodant atominį ginklą. 2022-aisiais metais šį savo įsipareigojimą Kremlius labai grubiai, bjauriai ir ciniškai sulaužė. Bet 2022-ųjų vasarį ir JAV bei Didžioji Britanija pamynė savo įsipareigojimus. JAV prezidentas Dž. Baidenas nepuolė vykdyti JAV prezidento Bilo Klintono maždaug prieš tris dešimtmečius iškilmingai duotų įsipareigojimų globoti Ukrainos laisvę ir nepriklausomybę. Sakydamas, jog šiandieninė Baltųjų rūmų administracija šauniai padeda Ukrainai, – mintyse neturiu liūdnai pagarsėjusio Budapešto memorandumo. Jeigu prisimenu Budapešto memorandumą, tuomet JAV prezidento Dž. Baideno pagalba Ukrainai šiandien man atrodo niekingai menka. Labai panaši į išdavystę.
Jei man primesite, jog esu Donaldo Trampo (Donald Trump) gerbėjas, – būsite neteisūs. Peržvelkite ankstesnius mano straipsnius apie D. Trampą, kai šis bandė bičiuliautis su Šiaurės Korėjos lyderiu, Suomijos sostinėje Helsinkyje liaupsino V. Putiną ar viešame renginyje grubiai nustūmė šalin mažos pagal teritoriją valstybės prezidentą, ir pamatysite, kaip anuomet vertinau D. Trampą. Bet šiandien neįmanoma nepripažinti tiesos: kol Baltuosiuose rūmuose šeimininkavo D. Trampas, tol V. Putinas niekur nežvangino ginklais – nei Sirijoje, nei prieš Gruziją (Sakartvelas), nei prieš Ukrainą. Vos tik į valdžią Amerikoje įžengė Dž. Baidenas, Kremliaus banditas netrukus pradėjo plataus mąsto karą prieš Ukrainą. Sutapimas? Tegul bus sutapimas. Leistina net taip svarstyti: jei vis dar prezidentautų D. Trampas, būtų dar blogiau. Galbūt.
Bet Lietuvai nedera pamiršti, ko kartais verti net JAV įsipareigojimai. Dar pridėkime karčią tiesą, kokio garbaus amžiaus yra antrosios kadencijos siekti sumanęs Dž. Baidenas, kaip dažnai jis klupinėja lipdamas lėktuvo trapu, užmiega konferencijose ar pamiršta, kur einąs, tuomet turėsime tragikomišką situaciją. Antrasis Leonidas Brežnevas. Skirtumas tik toks, kad nepuola bučiuotis.
Ką jau bekalbėti apie Angelos Merkel laikais nusikalstamai nuginkluotos Vokietijos įsipareigojimus. Drįstu manyti, jog Lietuvai labai nepasisekė, jog būtent vokiečiai įpareigoti saugoti mūsų teritoriją. Jausčiausi kur kas ramiau, jei mūsų apsauga būtų patikėta valstybei, kuri, skirtingai nei Berlynas, pati baiminasi Kremliaus agresijų. Vokietija nebijo Rusijos, per toli, todėl ir gudrauja dėl tos brigados. Vokiški priekaištai, esą patys lietuviai kalti, nes neatliko visų jiems skirtų užduočių, – primityvi demagogija. Tegul pirmiausia Vokietija ištaiso visas savo klaidas. Lietuvos klaidos – kur kas menkesnės. Lengviau ištaisomos.
Sakote, rašau per daug aštriai? Jei gyvename demokratinėse šalyse, jei esame partneriai, sąjungininkai, kolegos, tai ir ginčykimės atvirai, sąžiningai. Mūsų partnerių pikti šantažai verčiau prikąsti lietuviškąjį liežuvį, nes neužsičiaupus Lietuvoje nebus ne tik vokiškos brigados, bet ir vokiško štabo, – nepriimtini. Jei aš, NATO aljansui priklausančios šalies pilietis, neturiu teisės piktintis naikintuvų F-16 į Ukrainą nesiunčiu JAV prezidentu Dž. Baidenu, tai liaukimės pliurpę apie pagarbą ir ištikimybę demokratijos principams. Jei aš negaliu viešai pareikšti, kad Briuselio ir Strasbūro vinguriavimai, esą Ukraina dar nenusipelnė narystės NATO ir ES struktūrose, yra tik niekingi sapaliojimai, tai ko tada vertos šios organizacijos?
Jei atvirai, labai noriu, kad šių metų liepos mėnesį Vilniuje organizuojamas NATO viršūnių susitikimas išsklaidytų visas mano abejones. Bet pesimizmas kol kas stelbia optimizmą.
2023.05.03; 11:05
