Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Neseniai skaičiau, kad JAV atlikta apklausa nustatė, jog dauguma jų piliečių pasiryžę pritarti Lietuvos ir kitų Baltijos šalių gynybai nuo galimos Rusijos agresijos. Per pastaruosius trejus metus šis procentas išaugo aštuoniais procentais ir dabar siekia 52 proc.

Lietuvoje situacija dėl pasiryžimo gintis taip pat pagerėjo ir net 88 proc. Lietuvių pasisako už būtinybę gintis ir 42 proc. tai darytų asmeniškai, t. y. patys ginklu gintų savo valstybę.

Kyla natūralus klausimas, kaip ir kokiu būdu bus panaudojamos piliečių pajėgos esant tikrai grėsmei ir ką daryti kitiems piliečiams grėsmės atveju?

Buvo daug ir įvairiuose formatuose kalbėta bei diskutuota apie šios gynybinės grandies silpnąsias vietas ir kaip jas spręsti. Visuotinis pilietinis pasipriešinimas yra viena iš svarbiausių valstybės gynybos grandžių ir vyriausybės atlikti „namų darbai“ palengvintų kariuomenės ir visuomenės integracinį procesą į teritorinę gynybą.

Šis procesas – tai ne vienadienė akcija, o ilgametė ir kryptinga veikla, reikalaujanti mažiau materialinių resursų nei kariuomenės gausinimas ar modernios karinės technikos įsigijimas, tačiau daugiau reikalaujantis planavimo bei koordinavimo su civilinėmis institucijomis darbo, žinių ir, svarbiausia, politinės valios. Politikams visada lengviau priimti sprendimus, kai yra visuomenės palaikymas. Lietuvoje šiandien susiklostė labai palanki geopolitinė situacija, kurią reikėtų tinkamai išnaudoti. Mūsų politikų „trypčiojimas“ vietoje tik atitolina (ar net žlugdo) Lietuvos piliečių ryžtą gintis ir ginti savo kraštą.

Nieko nėra baisesnio už nežinojimą, ką ir kaip reikia ar reikės daryti? Prieš keletą dienų įvykęs susitikimas su KAM (krašto apsaugos ministerija) ministru jokio regimo „proveržio“ šioje kryptyje  neatnešė – dar vis žadama. Eilinį kartą buvo pažymima, kad viskas yra žinoma ir daroma, tačiau rezultatų teks dar palaukti. Ir taip jau – dvidešimt šešeri metai.

Kovo 11-osios šventėje Vilniuje dalyvavo ir amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mes tai galime palaukti, bet ar neatsitiks kaip jau buvo 1940 metais, kai Lietuvos kariuomenė buvo paruošta ir pasiryžusi gynybai, tik tuometiniai politikai ne. Žinant, jog istorija turi tendenciją vystytis spirale, kyla pavojus įvykiams kartotis. Ketinimai stiprinti patriotinį jaunimo auklėjimą mokyklose bei kitose mokymo įstaigose yra sveikintina ir pažangu, tačiau svarbiausia yra tinkamai išnaudoti ir panaudoti jau turimus žmogiškuosius bei materialinius  resursus, kuriuos reikia tinkamai įregistruoti ir suplanuoti efektyviausią jų panaudojimą.

Dabartiniu metu parengtos piliečiams elgesio taisyklės karinės grėsmės atvejais yra gerai, tačiau tai tik didelio ir kruopštaus darbo „viršūnėlės“. Tai kaip moters makiažas, gerinantis jos išvaizdą, bet ne turinį (lai atleidžia man moterys).  Šiuolaikiniai geopolitiniai pasaulio įvykiai nieko gera nežada, o atvirkščiai, kaskart tampa aštresniais ir mažiau kontroliuojamais. Gerai, jei politikams užteks „sveiko proto“ spręsti konfliktines situacijas taikiais, (derybų ar konsultacijų metodais) ir nepradės politinių konfliktų spręsti karinėmis  priemonėmis.

Kaip teigė prūsų karo teoretikas Karlas Filipas Gotlybas fon Klauzevicas – karas tėra tik diplomatijos įrankis. Nuo savęs norėčiau pridurti, jog karas – tai prastos ar nemokšiškos diplomatijos įrankis. Jeigu „diplomatija“ reiškia,  tarptautiniai ar tarpvalstybiniai santykiai, tai „politika“ yra platesnės reikšmės žodis, apimantis visas valstybės vidaus  bei santykiais su užsienio valstybėmis klausimus, t. y.  valdymo menas.

Vadovaujantis šią teorija manau, jog sovietų ideologinis teiginys (kiekviena melžėja gali valdyti šaly) nėra tinkamas šiuolaikinėje demokratinio valstybės valdymo grandinėje. Perfrazuodamas šį teiginį manau, jog kiekvienas „valstietis“ taip pat nėra tinkamiausias valstybės valdytojas. Kada pagaliau paruošime reikiamus gynybai užtikrinti mobilizacinius planus ir informuosime piliečius kur, kaip ir kokiu būdu jie bus panaudoti grėsmės atveju? 

Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – JAV kariuomenės atstovai

Nesvarbu ar kada nors to prireiks, bet pasiruošti ir paruošti visus dalyvius bei priemones tam tikslui įgyvendinti – privalome. Idealiausia būtų retkarčiais, organizuoti pratybas, kurių metu galėtume praktiškai patikrinti, kaip viskas veikia. Pratybų metu galėtume praktiškai išbandyti įvairių suplanuotų scenarijų variantus.

Nesu didelis karinių operacijų scenarijų specialistas, bet iki įstojant į NATO aljansą Lietuvos kariuomenėje vykdavo pratybos imituojant įvairius karinės grėsmės scenarijus. Nors tai buvo tik teorinės gynybos operacijos, tačiau jos mokė mus mąstyti konstruktyviai ir skatino priimti nestandartinius sprendimus kovojant su gausesnėmis menamo priešo pajėgomis ir pasikliauti tik savais resursais.

Šių dienų perspektyvoje tokios pratybos ir planai atrodo utopiški ir mažai realūs, tačiau anuomet buvo tikėjimas ir ryžtas bet kokia kaina nugalėti.

Lietuvos kariuomenės rezervo kariai pasiruošę organizuoti teritoriniu gynybos principu paremtą šalies gynybą regionuose, tačiau tam tikslui reikalingas politinis sprendimas ir praktinis šio sprendimo įgyvendinimas per savivaldą. Tam tikslui reikia paruošti atitinkamus šį procesą reglamentuojančius įstatymus. Tokie provincialūs sukarinti padaliniai galėtų talkinti Lietuvos kariuomenei arba savarankiškai gintis savo regione, t. y. kiekvienas provincijos gyventojas pagal savo išgales ir kompetenciją būtų panaudotas visuotiniame šalies pasipriešinimo galimos agresijos ar stichinės nelaimės atvejais.

Manau, jog čia ne tas humoras, kuriame pašiepiama tinginystė „nedaryk šiandien to, ką gali padaryti rytoj, gal rytoj to jau ir nebereiks“.

2017.08.14; 03:00