Kaip ne kartą girdėjome iš tautiečių pasakojimų TV reportažuose ar televizinėse gyvenimo būdo laidose, žmonės mūsų padangėje karantino metu peržiūrėjo daug naujų kino filmų, serialų, kurių tikriausiai nebūtų turėję progos stebeilyti, jeigu ne tas prakeiktas koronavirusas, sustabdęs mūsų darbus, ne vieną pervedęs į nieko neveikimo režimą.
O pats įdomiausias filmas, kurį pamačiau aš pats, buvo 1-aisiais koronaviruso metais gegužės 12 d. pradėjęs dribti sniegas už lango. Pasistūmęs fotelį prieš didžiulį, beveik per visą sieną langą ilgai stebėjau šį vyksmą, kur įtemto siužeto vingius pradeda pavaduoti ne mažiau įkrautas neprasikalusios esmės lūkestis.
Tai buvo veizėjimas iškiliausia to žodžio reikšme.
Pilaitė – 2017-ųjų šv. Velykų rytą. Slaptai.lt nuotr.
Žinia, pats žodis „veizėti“ yra lietuviškojo žodyno karūna ir savaiminio iškilumo liudijimas, yra toks žodis, kuris meditacinę žmogaus būklę nusako nepalyginamai turiningiau nei tai išgali padaryti kitų tautų žodynai. Žodyje „veizėti“ ataidi Platono eidos teorijos įvardijimas ir pasaulio veido duotybė, dabar pasislėpusi už krintančio sniego klosčių vualio.
Kaukės. Slaptai.lt nuotr.
Kažkada, rizikuodamas būtų blogai suprastas, labai rimtame, akademiniame leidinyje esu parašęs, kad nėra labiau erotiško vaizdinio nei pavasarį atgimstančios žemės panorama. Tačiau netipiškas pavasariui krentančio sniego ant pražydusio medžio žiedų (vos nepasakiau – krūtų) vaizdinys, žemės erotinį pažadą suintensyvina dar labiau, net iki skausmo ribos.
Pasiryžus kalbėti tokia slidžia tema, nėra ko sustoti pakeliui, todėl daug netrypčiodamas aplink, pasakysiu iškart, kad koronaviruso laikų moterys su kaukėmis jaudina dar labiau nei savo atidengtą veidą reklaminiuose įvaizdinimuose eksponuojančios pasaulio gražuolės.
Tarkime, taip yra dėl to, jog dienos šviesa kartais išblukina moters veidą, paverčia jį banalybe, o kaukės atributas padeda susigrąžinti moters vaizdinį į paslapties rėmus.
Seksas galutine prasme yra beveidis, kaip ir tas pavasario sniegas už lango.
Gotfriedo Leibnizo monadologija teikia nuorodą, kad neva žmonių sielos yra tokios individualios substancijos (monados), kurios „neturi langų“, tai reiškia, nėra paveikios iš išorės. Įvertinus šiandienines aktualijas, būtų galima pridurti, kad virusas neturi jokios galimybės įsigauti į žmogaus sielą, nes anoji yra uždaras, be išorinių landų kosmosas.
Nesiruošiu nei tobulinti, nei modernizuoti monadologijos principų – ginkDie! – tačiau įsivaizduoju, kad šiandien jau tikslingiau būtų kalbėti apie monadą be durų, kur neįmanoma prisibelsti, plėtoti postringavimą ta kryptimi vien dėl tos paprasčiausios techninė smulkmenos, kad visuotinio sekimo (įvaizdinimo, kaip ir įsiklausymo) bei bendravimo vaizdo takeliais epochoje žmogaus siela yra įkurdinama tarp stiklinių sienų, kur lango metafora tampa visiškai beprasmė, nes stiklinis namas pats yra vientisas langas. Užbėgant truputį į priekį sau pačiam, jau čia galima pastebėti, kad tokiomis aplinkybėmis, siekiant išsaugoti savo likutinį „aš“ nuo visuotinio spoksojimo naikinančios stichijos, kyla pagunda pradėti dėvėti kaukes arba žmogus dezinformacijos tikslais puola vaidinti save tokį, kokio pavidalas leidžia nuslėpti tikrojo „aš“ likutinius resursus. Taip monada tampa vieno žmogaus teatru, o žmogaus siela yra įpainiojama į blogosios estetikos kolizijas. (Net ir aš čia, vaidindamas neestetinį personažą, esu įtraukiamas į meno teorijos apžvalgos lauką.)
Dar kartą grįžkime prie tarsi jau atmestos lango metaforos. Aptartu anksčiau atveju lango metafora greičiau buvo ne tiek negalimos perspektyvos vaizdingas įvardijimas, kiek nelegalaus patekimo į vidų infrastruktūros nusakymas. Tarkime, toks nelegalaus patekimo pretenzijos variantas yra estetinis gundymas, kai vyras po gražuolės langais dainuoja serenadas, laukdamas, kol anoji nuleis šilkines kopėčias, leidžiančias vyriškiui užkopti į palaimos viršūnę, jeigu taip pavyksta prasibrauti į buduaro vidų; stebuklinėse pasakose užburta princese pro langą nuleidžia savo plaukus, kuriais herojus įsliuogia į bokšto viršūnę, – kas be ko, plaukai yra net labiau erotiškas vaizdinys nei kopėčios.
Kita vertus, net ir vieno žmogaus teatras gali būti skirtingas, net ir čia teatras teatrui nelygus. Aurelijaus Verygos išėjimas į sceną apsirengus kamufliažine uniforma, su ultra juodų spalvų akiniais ir nuskusta galva yra didingojo kičo pavyzdys, kuriam, kaip atrodo, mūsų padangėje jau niekas nesugebės prilygti iki pasaulio pabaigos. Tokia Pinočeto butaforija užburia iki sielos gelmių, kitaip nepasakysi.
Ne taip seniai Ramūną Karbauskį esu pavadinęs kičo kunigaikščiu https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-ramunas-karbauskis-kico-kunigaikstis/, tačiau, kaip atrodo, mokinys ministro poste jau pranoko mokytoją savo išradingumu, pasirenkant kostiumus, derinant aprangos kodą prie situacijos. Kaip Lietuvos pilietis kartais pasvajoju, kad demokratinės valstybės ministro uniforma turėtų būti nepriekaištingai pasiūtas džentelmeno kostiumas, tačiau, kaip matome, dėl estetinio paveikumo galima ir persirengti eilinio šaulio uniforma, panašiai kaip praėjusio amžiaus diktatoriai paprastai dėvėdavo karinės stilizacijos kostiumus be rango atpažinimo ženklų, – nes nebuvo tokių ženklų net karinėje simbolių nomenklatūroje, kurie būtų pajėgūs išreikšti tikrąjį jų didybės rangą. O skirtumas tas, kad taip inscenizuojami tada buvo tragedijos su piktadario drapanomis siužetai, o dabar šitaip nuspalvinamas neskoningas ir komiškas vaizdelis.
Kaukės. Slaptai.lt nuotr.
Dabar dažnai girdžiu sakant, kad, nežiūrint visų nesklandumų, A. Veryga savo dažnai transliuojamose spaudos konferencijose, pasinaudodamas psichiatro kompetencijomis, nuramina žmones. Nežinau, kaip yra kitiems, tačiau mane A. Verygos pasisakymai greičiau sudirgina nei nuramina, nes, viena vertus, gėda dėl jo už profesoriaus vardo įpainiojimą į lėkšto išsidirbinėjimo procedūras, o, kita vertus, nežinau to, ko iš tiesų galima laukti iš žmogaus psichėjos, kuri yra linkusi į persirengimų kultą. Kaip jau kažkas yra pastebėjęs, didžiausia bėda yra ne tai, kad žmogus kartais užsideda kaukę, didžiausia bėda yra tai, jog, ilgai dėvėdamas kaukę, žmogus jau ir patį pasaulį pradeda matyti kaukės akimis.
O vis dėlto protingas A. Verygos pasirinkimas buvo „imsiu ir nusiskusiu plaukus“, nes visuotinio susižavėjimo atmosferoje su homoseksualistinės isterijos pliūpsniais nėra jokios garantijos dėl to, kas galėtų bandyti įsliuogti tais plaukais.
Kičo terminas nurodo į kūrybinio nuosmūkio, skonio sumenkėjimo situacija, taigi – ar neprieštaraujame patys sau, kalbėdami apie didingojo kičo pasireiškimo atvejus? Kaip atrodo bent man, nususimas gali būti toks didingas reiškinys, kad net užima kvapą. Toliau leiskite tarti keletą žodžių apie tai, kaip lietuvių kalba įgalina atskirti tikrojo grožio gamtoje ir mene apraiškas nuo bandymų taip nudailinti kičo priemonėmis padėtį, viską sudrožti iki tokio lygio, kad iš tikrovė nelieka nė pėdsako.
X X X
Lietuvių kalba teikia akivaizdžią nuorodą, kad gražus yra grąžus. Toks įvardijimas nėra grynoji A=A tipo tautologija kaip, tarkime, teiginiai Kaunas yra Kaunas, kefyras yra kefyruotas, kai paaiškinimo reikalaujantis dalykas yra aiškinamas per save patį. Iš tiesų, čia pateikiame kvazitautologijos pavyzdį, kai paaiškinimo reikalaujantis žodis yra aiškinamas per kitą žodį, turintį nosinę šaknyje, tokiu būdu randant aiškinamo žodžio reikšmės ir etimologinės kilmės turiningo paaiškinimo perspektyvą. Dar kartą kviečiame nepražiopsoti, kad lietuvių kalboje žodis „gražus(i)“ nurodo į tai, kas grąžu (yra grąžus ar grąži), kitaip tariant, į tai, kas gręžiojasi aplink savo ašį, t. y. atgręžia, prikausto mūsų dėmesį (subjektyvus momentas) savo savaiminiu vertingumu (objektyvus momentas), tarkime, kaip būties šviesos pliūpsnis, ir nusigręžia, išsprūsta iš pragmatinio akiračio kaip nepateisinęs utilitarinio pobūdžio lūkesčių įvykis (objektyvus lygiai kaip ir subjektyvus momentas).
Taip žmogus be visa ko kito atsigręžia į pranokstantį žmogišką baigtinę patirtį būties didingumo įvykį. Todėl lietuvių kalbos žodis „grožis“ leidžia išvengti to sudvejinimo, kurio laikosi klasikinė estetika šalia grožio įvesdama didingumo kategoriją kaip būtiną papildymą, nes kitose Europos kalbose žodis „grožis“, regis, dažniausiai yra suprantamas kaip patogus dailumas.
Lietuvių kalbos žodis „grožis“ savaime talpina nurodą į atgręžiančią dėmesį, pribloškiančią, kartais šiurpinančią didingumo patirtį kaip savo paties prasminį sandą. Dar kitaip tariant, lietuviško žodžio „grožis“ etimologija neįpareigoja iškelti didingumo patirties už savaime didingos atsigręžiančio ir drauge nusigręžiančio daikto patirties. Grožis ir didingumas čia yra tik to paties būties nuotykio skirtingi įvardijimai, nors tai nereiškia, jog kalbame dabar apie papildančias viena kitą lygiavertes paraleles ar lygiagrečius įvardijimus. Prioritetinis įvardijimas pagal etimologines nuorodas lietuvių kalboje, kaip atrodo, yra žodis „grožis“, o žodis „didingumas“ savo reikšme čia tarsi iš anksto yra „įmontuotas“ pilnavertėje žodžio „grožis” reikšmės atodangoje, išsivynioja lietuviško žodžio „grožis“ etimologizacijos perspektyvoje drauge su kitomis nuorodomis.
Ar šis vamzdis – gražus daiktas? Slaptai.lt nuotr.
Grožis esmiškai skiriasi nuo patogaus dailumo. Galbūt galima pasakyti net taip, jog gražus (būtent grąžus) daiktas pats atsigręžia į mus savo pilnatvės taške ir vėl nusigręžia nutolimo traukoje. Priešingai gražumui (grąžumui), nudailinimas ir nudailėjimas yra bandymo išvengti būties akistatos ir pasislėpti nuo tiesos stichija.
Lietuvių kalbos žodyne nurodoma, jog frazeologizmas „turiu dailaus laiko“ reiškia: daug laiko. Tai reiškia: turiu daug patogaus laiko, kai niekas manęs ypatingai niekur neskubina. Gretindami galime pastebėti, jog grožio (grąžumo) patirtis yra savotiškas iššūkis laiko tolydumui, kai nedalomame laiko momente išryškėja atsigręžimo/ nusigręžimo ritmika.
Nebus pernelyg patetiška pasakyti, kad taip suprantama grožio patirtis yra pastūmėta į būties pusę arba, dar tiksliau tariant, pačiam pasauliui persistūmus į kitą pusę, išlieka toje pačioje būties tiesos apmąstymo perspektyvoje, nes kaip tik grožio patirties atveju išryškėja maksimaliai įmanomas kontrastas utilitariškai prakiurusio žvilgsnio tironijai ir atšiaurus abejingumas bet kokiam suinteresuotumui, vedančiam į išdailinimą.
Artėja Helovinas. Vaiduokliškai baugus, paslaptingas, „pašėlęs“ Helovinas… Jau esame infekuoti juo ir mes. Helovino atributika jau puošiamos ir mūsų parduotuvių vitrinos. Darganotas ruduo – reikia „šventės“, kad lietuviai nebūtų tokie surūgę paskutiniams lapams nuo medžių nukritus.
Tiesą sakant, Heloviną šiemet mes pradėjome švęsti labai anksti – kone nuo pavasario. Kaukių ir kaukolių fiestoje išradingiausiai pasirodė mūsų politikai. Vien ko vertas Seimo Pirmininko V. Pranckiečio numeris. Ilgai jo kaukolę pažastyje nešiojosi Kultūros komiteto Pirmininkas R. Karbauskis. Kol prieš pat Heloviną jo entuziazmas ėmė ir išblėso: nemirusių nėra ko ir prisiminti.
O čia dar netikėtai driokstelėjo – užsidegė Alytaus padangų perdirbimo fabrikas ir padangę perskrodė helovinininio deglo pragariška šviesa bei pragariški dūmai.
Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba gaisravietėje Alytuje. N. Cesiulio „Facebook” nuotr.
Ir čia staiga tose pragaro liepsnose pasirodė, kad helovininiai politikai nebežiną ką daryti. Vienas, stambiausias, Japonijoje atlikinėjo istorinę misiją – dalyvavo šios paslaptingos Rytų šalies imperatoriaus prisaikdinime, kiti čia, Lietuvoje, tris dienas suko galvą, kaip nuvykus Alytun.
Karbauskis stoiškai žemaitiškai tylėjo.
Premjeras serga, pateisinama.
Vienas Alytaus meras Cesiulis stojo ginti Dzūkijos žemės nuo pragaro liepsnų. Ir tapo šių dienų tikruoju didvyriu. Ugniagesiai, kiti gelbėtojai taip pat tapo didvyriais, ir tai, tikėkimės, bus deramai įvertinta.
Vakar iš televizoriaus ekrano stebėjau televizinį forumą, kuriame dalyvavo aukšti valdininkai ir politikai (buvę ir esami). Jie aptarinėjo gaisrą Alytuje ir jo pasekmes, dėliojo dėliones, kaip išmokti panašias pamokas.
Labiausiai įsiminė tokie žodžių junginiai: šiame procese sąveikavo, ieškojo sąveikos taškų, vykdė koordinuotą proceso valdymą, etc.
Skurdi kalba, skurdus ir darbas.
Šiaip jau, nuo seno, esame įpratę, kad mokomasi mokyklose: vidurinėse, pagalbinėse, gimnazijose… Bet mados keičiasi – dabar net į Seimą einama tik pasimokyti. Mokėsi gi ir Valinskienė, ir Valinskas, ir tūla Baukutė su Antanu…
Ar išmoko? Kažin… Nebent E. Masiulis, iš tos senesnės, labiau įgudusios kartos…
Bet ir tas dabar tyli kaip žuvis vandenyje.
Kaukės. Slaptai.lt nuotr.
Kai kurie garsūs užsienio politologai ir analitikai kone unisonu kalba apie naują nūdienos politikos vektorių. Anot jų įžvalgų, jau dabar reikia ruoštis naujų politikos vadovėlių rašymui, mat iš esmės keičiasi tradicinės politinės vertybės. Ateina naujos politikų kartos, populistinės, komunikuojančios feisbukuose ir kalbančios tai, ką nori išgirsti dažniausiai visiškai neišrankus rinkėjas, taigi iš lempos. Tai jau matyti ir Rusijoje, ir Amerikoje, ir iš brexsitų negalinčioje išsivaduoti Europoje.
Ką gi, gal iš tikrųjų, kaip rašoma Mikaldos pranašysčių knygoje, artėja Pasaulio Pabaiga?
