Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos spaudos konferencija. Eltos nuotr.

Socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Vilma Augienė, komentuodama didelio atgarsio sulaukusį vaikų paėmimo atvejį Kaune, teigė, kad dėl vaikų paėmimo iš tėvo etikos bei neteisingo mamos blaivumo pranešimo atliekamas tyrimas, kad tokių klaidų nepasikartotų.

„Įtemptas rytas, suprantame atsakomybę tiek už visą reformą, tiek už specialistų kompetencijas ir atliktą darbą Kauno atveju“, – sakė ji.

Pati reforma, viceministrės nuomone, teisinga ir reikalinga. „Bet neneigsiu, kad gali pasitaikyti dviprasmiškų situacijų, kokiu laikau Kauno atvejį“, – sakė V. Augienė.

Pasak jos, naujas vaiko teisių pagrindų įstatymas numatė tam tikras taisykles. Viena iš jų – susitarimas nebesmurtauti. Kur yra taisyklės, yra galimybė atsirasti subjektyviam jų traktavimui. 

VVTAĮT vadovė Alina Jakavonienė pabrėžė, kad vaikai iš kauniečių šeimos buvo paimti ne dėl pliaukštelėjimo.

„Tarnyba susirūpinusi dėl Kauno vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos pasisakymų apie mamos neblaivumą. Viešai atsiprašėme šeimos už paskleistą neteisingą žinią. Vedėja pati atsiprašė šeimos už tai“, – sakė A. Jakavonienė.

Rugsėjo 29 dieną prasidėjusią istoriją, kuri baigėsi dviejų vaikų paėmimu, kauniečiai Gintaras ir Eglė Kručinskai paviešino socialiniuose tinkluose, primena ELTA.

Dvejų ir trejų metukų vaikų kauniečiai neteko po to, kai Eglė su jais išėjo pasivaikščioti Panemunės šile Kaune. Pasak mamos, dvimetis sūnus pasileido bėgti miško takeliu į dviračių taką ir dingo iš akiračio. 

Kviesdama sūnų sugrįžti, bėgdama ir už rankos laikydama trimetę dukrą, bandžiau jį pasivyti. Matydama, kad nepavysiu, palikau dukrą ir puoliau vytis sūnaus. Pasivijusi pliaukštelėjau porą kartų per kombinezoną, bet vaikas nesuprato, juokėsi ir vėl norėjo bėgti. Sudaviau per rankytę, kad vaikas sureaguotų. Vedant jis toliau priešinosi ir ketino vėl pabėgti, tad vėl sudaviau ranka porą kartų per kombinezoną. Tuomet netoli nuo įvykio vietos su žmona ir vaikais buvęs nepažįstamas vyras pradėjo šaukti: „Kodėl muši vaiką?!“ Pribėgęs prie manęs, jis ėmė filmuoti ir šaukti: „Ką darai?“ Išsigandusi tokio riksmo ir agresijos, saugodama vaikus (nes jie labai išsigando to šauksmo ir telefono kišimo prie nugaros), kartu su jais sprukau nuo to vyro. Konflikto metu aš jam pasakiau: „Atstok, beproti, iškviesiu policiją“, – dalijosi Eglė.

Norėdama pasprukti nuo persekiojančio praeivio, ji sparčiu žingsniu pasuko į miško tankmę vingiuojančiu takeliu, žmonių aplinkui nebuvo.

„Išjungęs telefoną, tas vyras man pagrasino: „Dabar aš tave primušiu“. Išsigandusi skambinau vyrui, kviesdama jį į pagalbą. Bėgdama mišku pasiklydau. Tas žmogus mane persekiojo. Mano vyras, sutikęs tą žmogų, vėliau klausė, kodėl persekioja jo žmoną, ir vyriškai, be smurto, pasikalbėjo“, – pasakojo vaikų netekusi mama.

Išėję į kelią, sutuoktiniai pamatė policijos ekipažą. Pareigūnai įsodino mamą į policijos automobilį. Norėjo apklausti, nufotografuoti ir vaikus, tačiau pora to padaryti neleido. Policijos automobilis lėtai sekė paskui einantį vyrą su vaikais. 

Prie namų atvažiavo kitas ekipažas su vilkšuniu, į kurį buvo įsodinta mama. Pasak moters, šuo labai lojo ir tai labai ją gąsdino.

Nei vyrui, nei jai nebuvo pranešta, kur važiuojama. Izoliatoriuje moteriai atliko kratą, paėmė telefoną, tikrino girtumą alkotesteriu. 

„Vakare, atlikus apžiūrą (pirštų atspaudų nuėmimas, DNR tyrimas, fotografavimas), jaučiausi labai alkana ir silpna. Kai paprašiau pareigūno maisto, buvo pasakyta, kad valgyti gausiu tik ryte. Tą patį vakarą, kai vyras paskambino ir pasiteiravo, ar žmona bus pamaitinta ir ar ja bus pasirūpinta, buvo atsakyta: „Taip, ja pasirūpinta.“ Naktį praleidau vienoje kameroje su girta moteriške. Ryte pažadino ir liepė eiti į koridorių – neleido net apsirengti. Pareigūnas garsiai šaukdamas liepė nusisukti veidu į sieną ir šaukiant vardą atsiliepti. Per naktį man pakilo kraujo spaudimas, pasijutau blogai. Ryte, pamatavus spaudimą, jis buvo 170/110. Tik tuomet buvo suteikta medicininė pagalba“, – dalijosi sveikatos problemų turinti kaunietė.

Vaikų teisių atstovai jos vyrui pranešė, kad žmona bus laikoma už grotų iki 48 valandų. 

Savo istorija pasidalijo ir jis. Pasak Gintaro, jį su vaikais grįžtantį iš Panemunės šilo prie namų pasitiko policijos pareigūnai. Apklausę apie įvykį šile, surašė protokolą.

„Siūlė vaiką vežti, kad būtų atlikta teismo ekspertizė. Kadangi berniukas labai bijo gydytojų, o tuo metu jis dar ir miegojo, nenorėjau, kad jis patirtų dar didesnį stresą, juk ir taip didelį stresą jau buvo patyręs, tad tuo metu atsisakiau vežti ekspertizei. Man pasakė, kad vaikas bet kuriuo atveju bus vežamas – arba su manimi, arba su vaiko teisių apsaugos skyriaus pareigūnais. Atvažiavus VTAS pareigūnams, iš karto pajutau išankstinį priešišką nusistatymą. Šįkart buvo pasiūlyta jau abu vaikus vežti atlikti ekspertizę. Man atsisakius tuo momentu tai daryti, buvo paaiškinta, kad vis tiek juos išveš. Žmona iš policijos ekipažo paskambino mūsų šeimos draugei ir paprašė pagalbos – ji skubiai atvyko į mūsų namus. VTAS pareigūnas gana priešiškai sutiko ir mūsų šeimos draugę. Man vis dėlto teko sutikti važiuoti atlikti sūnui ekspertizę, o dukrytė buvo palikta su šeimos drauge. Žmona tuo metu jau buvo sulaikyta policijos“, – teigė Gintaras. 

Nuvažiavus į Kauno klinikas, jam buvo pasiūlyta pasirašyti sutikimo atlikti medicininę apžiūrą lapą. Pasirašyti vyras nesutiko. Atsakomybę už tai prisiėmė VTAS pareigūnai. Patikros metu medikai paprašė Gintarą vaiką nurengti nuogai. Berniukas jų neprisileido, mušė per rankas ir iš baimės mykė.

„Nesusitvarkydamas su vaiku gydytojas pasakė, kad nenori būti esesininkas, ir liepė man laikyti vaiko rankas. Aš atsisakiau, įvardindamas tai, kaip smurtą prieš vaiką. Tuomet buvo iškviesta dar viena gydytoja, ji pareiškė: „Arba tėvas laiko vaiko rankas, arba bus išvestas iš kabineto, ir jie susitvarkys patys.“ Gydytoja įdėjo sūnaus rankas į mano rankas. Taip aš buvau priverstas laikyti vaiką, nes nenorėjau palikto jo vieno. Jaučiausi labai pažemintas. Jokių smurto žymių ant sūnaus kūno nebuvo rasta. Tuomet aš paklausiau: „Ką radote, kad šitaip reikėjo elgtis su vaiku?“ Į tai VTAS psichologas atsakė paminėdamas atvejį, kai tėvas vaikui šokinėjo ant galvos“, – pasakojo kaunietis.

Pareigūnai jį informavo, kad reikės pildyti dokumentus aplinkos grėsmingumo lygiui nustatyti ir dėl suteiktos pagalbos. Gintaras atkreipė dėmesį, kad jokios pagalbos neprašė. Tada, vyro žodžiais, iš pareigūnų išgirdo: „Jei nepriimsi mūsų pagalbos, atimsime vaikus ir išvešime į „Pastogę“. Tu pats varai save į kampą.“ 

Pasak vyro, kėdutėje sūnus pradėjo muistytis, verkti, prašyti tėčio pagalbos. Norėdamas nuraminti verkiantį vaiką, paėmė jį ant rankų. Pareigūnai griežtai reikalavo sodinti vaiką atgal į kėdutę, nes kyla pavojus vaiko gyvybei. 

„Aš bandžiau jį sodinti į kėdutę, bet jis nesidavė. Tuo metu man pačiam pasidarė labai bloga (vaikystėje turėjau problemų su širdimi ir streso metu man būna bloga), vaikas pradėjo rėkti, kad nori išlipti. Automobilis sustojo. Pareigūnai užrakino visas automobilio dureles. Man trūko oro, tad atidariau duris ir su vaiku išlipau iš mašinos. Tai vyko „Lidl“ parduotuvės automobilių stovėjimo aikštelėje Žemuosiuose Šančiuose. Pareigūnai pradėjo garsiai šaukti, reikalaudami grįžti į automobilį. Pasakiau, kad man reikia įkvėpti gryno oro ir paprašiau palaukti. Pareigūnai, neatsižvelgė į mano prašymą ir paaiškinimą, vėl pareikalavo grįžti į mašiną. Tuomet aš, pasijutęs bejėgis ir užspaustas į kampą, pradėjau šauktis pagalbos ir su vaiku judėti prie kelio, prie pėsčiųjų perėjos, tikėdamasis žmonių pagalbos. Pareigūnai prieš mane su vaiku pradėjo naudoti smurtą. Vaikas pradėjo spiegti. Žmonės aplinkui pradėjo lipti iš automobilių, domėdamiesi, kas čia vyksta. Du vyrai liepė pareigūnams mane paleisti, o man nusiraminti, sakydami: „Ką jūs darote? Pažiūrėkite į vaiką, į jo akis…“ Viena moteris sakė, kad paliudys mačiusi, kaip pareigūnai naudojo jėgą. Ji užsirašė mano telefono numerį. Buvo iškviestas dar vienas policijos ekipažas, bet jis nespėjo atvažiuoti. Po šio įvykio pareigūnų elgesys pasikeitė – kai grįžome į namus, jie buvo paslaugūs ir geranoriški“, – liudijo Gintaras. 

Pasak Kručinskų, jų teisės matyti vaikus apribotos, oficiali laikina globa buvo patikėta šeimos draugei Ritai Lukošienei, spalio 12 dieną sūnus su dukra perduoti į vaikų gerovės centrą „Pastogė“. Spalio 15 dieną vaikai perduoti laikinai globėjai.

Spalio 16 dieną įvyko posėdis dėl tolesnio šeimos likimo. Gintaro teigimu, specialistai įvardijo pastebėję pažangą, stengimąsi atgauti vaikus iš tėvo pusės, bet buvo nutarta, kad vaikų dar negalima grąžinti į šeimą dėl tėvų emocinės būklės, vaikų perduoti tėvui negalima, nes jis gyvena su žmona, o su mama vaikai negali matytis. Kliuvo ir tai, kad Gintaras, kaip teigta, neturi nuolatinio darbo, nors dirba su verslo liudijimu. 

Pasak tėvo, vaikus specialistai verčia užregistruoti į darželį, nors jie to neplanavo daryti. 

Posėdyje nutarta pratęsti vaikų laikymą „Pastogėje“ arba pas globėjus dar dviem mėnesiams. „Pastogė“ planuoja sudaryti susitikimo su vaikais grafiką. 

Pirmadienį žiniasklaidai plačiai nušvietus Kručinskų istoriją, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nuo komentarų susilaikė paskelbdama, kad į visus klausimus atsakys antradienio rytą, spaudos konferencijoje.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-23

kalanta_romas
Lietuvos didvyris Romas Kalanta

Prieš 46 metus Kaune, Laisvės alėjoje, susideginusio Romo Kalantos gimtinėje – Alytuje – kovotojo už laisvę atminimas paminimas skverelyje netoli jo vaikystės namų.

Kaip Eltai sakė Alytaus savivaldybės ryšių su visuomene atstovė Modesta Tarasauskienė, savivaldybė miesto gyventojus yra pakvietusi teikti idėjas ir pasiūlymus, kaip šią vietą padaryti lankomesnę.

„Dabar R. Kalantos skvere – gėlynai ir suoleliai, tačiau iki gegužės 25 dienos lauksime idėjų, kaip dar galėtume prisidėti prie šios asmenybės įamžinimo“, – sakė M. Tarasauskienė.

ELTA primena, kad 1972 metų gegužės 14 dieną Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, R. Kalanta apsipylė benzinu ir užsiliepsnojęs sušuko „Laisvę Lietuvai!„

Greitosios pagalbos medikai Romą į ligoninę išvežė jau netekusį sąmonės. Pastangos išgelbėti gyvybę buvo nesėkmingos, konstatuoti viso kūno antrojo ir ketvirtojo laipsnio nudegimai. Oficialiais duomenimis, R. Kalanta mirė 1972 metų gegužės 15 dieną, 4 valandą ryto.

R. Kalantos susideginimas sukėlė spontanišką pasipriešinimą, kuris Kaune, garsėjusiame lietuviška tautine dvasia, gana stipria Katalikų Bažnyčios įtaka bei neformaliais jaunimo judėjimais, baigėsi nesankcionuotu protestu.

Sovietų KGB pastangos stabdyti susibūrimus paankstinat R. Kalantos laidotuves tik dar labiau paaštrino padėtį. Į laidotuves pavėlavęs jaunimas pasipiktino, nešė ir dėjo gėles jo žūties vietoje.

Antisovietinis bruzdėjimas išaugo į atvirą pasipriešinimą. 1972 m. gegužės 18-19 dienomis vyko demonstracijos, kuriose dalyvavo keli tūkstančiai žmonių. Eidami Kauno gatvėmis jie skandavo: „Laisvę Lietuvai!“, „Laisvę hipiams!“. Mieste buvo platinami atsišaukimai „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja Gegužės 18-oji!„

Prieš manifestantus buvo mesti milicijos, desantininkų bei saugumiečių būriai. Riaušėse suimti 402 žmonės, iš jų 351 vyras, 51 moteris, 97 komjaunuoliai, 192 darbininkai, 37 tarnautojai ir kiti. 33 asmenys patraukti administracinėn, 8 – baudžiamojon atsakomybėn.

Iki galo neatsakyta, kokį atgarsį kraštutinė R. Kalantos protesto forma – savižudybė susideginant – turėjo tarptautiniu mastu. Tačiau jo auką kasmet prisimindavo Amerikos lietuvių bendruomenės, primindamos pasauliui apie Lietuvos nepriklausomybės siekį.

Kauniečiai kiekvienais metais taip pat minėjo gegužės 14-ąją. Užsienyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius lietuvių bendruomenių susibūrimo vietose.

2000 metais R. Kalanta po mirties apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu. 1990 m. gruodžio 27 d. buvo išleistas įsakymas jo kapą laikyti vietinės reikšmės istorijos paminklu. 2005 m. Romui Kalantai suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.

R. Kalanta gimė 1953 m. vasario 22 dieną Alytuje, Elenos ir Adolfo Kalantų šeimoje. Alytuje R. Kalanta su tėvais gyveno iki 1963 metų, paskui persikraustė į Kauną, Vilijampolę.

R. Kalantos charakteristikose nurodoma, kad jis „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“, „kovojo su melu ir neteisybe, labai mėgo „The Beatles“ muziką“.

Paskutinis įrašas jo užrašų knygelėje: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.14; 06:00

Ar apie paminklus Lietuvoje jau viskas pasakyta ir belieka tik apibendrinti – Vilniuje bus iškastas bunkeris, Kaune pastatytas karžygys, Lietuvoje plėsis kapinės ir visiems laikas nusiraminti?

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lukiškių aikštės įpaminklinimo projekto kontekste pasigirsta balsų, kad „reikia susitarti“, galbūt nieko nebestatyti. Tačiau, kai nėra dėl ko susitarti, reikia ginčytis, kalbėti, nes kai nebekalbėsime apie tai, kas mums svarbu ir dėl ko skauda, beliks tik pastatyti paminklinį kapinių akmenį. Galima ir ne akmenį, o masyvią, didelę, tipinio kapinių paminklo kopiją su kryžiumi, pavardėmis mirusių, išvykusių, negrįžusių. Galima ir be pavardžių, skirtą visiems mirusiems mūsų tėvams ir protėviams.

Tokį paminklą derėtų pastatyti aikštėje prie Seimo, Vyriausybės ar Vilniaus savivaldybės, ne protesto vardan, bet kad primintų, jog visi keliai anksčiau ar vėliau ten nuves. Jeigu norime pažvelgti su ironija – galima pastatyti urną, ji užims mažiau vietos, dar tilps miesto infrastruktūrai reikalingi padargai, komunikacijų tinklai, pastatai.

Daugiau nei paminklas

Tačiau kol urnos ir antkapio šalies piliečiams nepastatė, pelenų neišbarstė, o kūnai nesutrūnijo, kol jie yra gyvi – kalbės. Akivaizdu, kad Lukiškių aikštės paminklinio įprasminimo klausimas pasitarnaus atvirai vertybinei diskusijai, bent tokia yra ir bus jo prasmė bei indėlis Lietuvai. Diskusija vyksta – ir ji daugiau nei eilinis pasipilstymas, kokia gera ar bloga valdžia. Šįkart diskusija tampa net labai prasminga, nes kalbama daugiau nei apie monumentalųjį meną ir net daugiau nei apie vieno ir kito mūsų valstybės istorinio tarpsnio praeities pagerbimą. Kalbama apie dabartį, kas ir kokie esame, kokia yra mūsų tauta ir valstybė, kur mes ir ji eina ar yra vedama. Taip pat atsakoma į klausimą, kas yra tie valstybės vedliai – tarpvalstybinės sąjungos, prezidentai, kultūros komisijos Seime pirmininkai, o gal yra ir visuomenė, piliečiai, mirtingieji?

Kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad atkūrėme tik Lietuvos Nepriklausomybę, bet jokios Lietuvos ateities vizijos nesukūrėme, „gyvename ir tiek“, kaip kam išeina, išmirštame, išvažiuojame, kažkoks nuošimtis apsukresnių žmonių susikūrė karjerą, „pasidarė pinigą“, gyvena geriau, kiti – blogiau. Kaip vanduo Nemune ir Neryje, bėga ir nuneša tėkmė miestų valymo įrenginiuose išvalytus ir iš dirbamų laukų pesticidais praskiestus vandenis, tik kiek gamta pajėgia, tiek pasipriešina, atsijoja. Dalis šalies visuomenės galvoja kaip išgyventi, kita – kaip gyventi geriau, tačiau gėris apsiriboja prestižu, karjera, Mamona, blizgesiu ekrane, žurnalo viršelyje, saviškių elito citadelėje.

Nuo erdvės ir laiko – iki vamzdžio

Vilnius iki šiol neturi paminklo Laisvei. Užtat turi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“. Slaptai.lt nuotr.

Paminklai yra simboliai, patinka jie mums ar nepatinka, bet monumentalus menas turi šią keistą ir paslaptingą savybę, nori ar nenori, bet jie tampa simboliais – jei pavyksta taikliai atspindėti gilesnes krašte gyvenančiai visuomenei svarbias reikšmes. Kai nepavyksta – paminklai tiesiog atspindi buitį, tačiau ne taip retai ne visiškai tą, kurią menininkas norėjo parodyti, jei kažkurią akimirką prie kūrinio prisiliečia Dieviškojo kūrėjo ranka.

Genijų kūriniai dažnai pranoksta laiką, yra daugiaprasmiai, iš jų semiasi įkvėpimo būsimos kartos. Amatininkų kūriniai, jei stropiai, talentingai, savo srities meistrų gaminti, dažniau apsiriboja buitinėmis reikšmėmis.

Yra ir trečioji grupė – vamzdininkai, jie ne tik Lietuvos gėda – tai per visą pasaulį besiritančių pokyčių atspindys – triukšmo ir tuštybės, turto vertės suabsoliutinimo, bejėgiškumo ir susitaikymo, paniekos sau ir visuomenei simboliai. Pasaulis – be vertybių – prie Neries Vilniuje sumontuotas vamzdis kaip tik toks yra, tad ir tapo taikliu beprasmybę išreiškiančiu simboliu.

Keistas paminklų rinkinys Vilniuje

Kokie paminklai po Nepriklausomybės atgavimo sostinėje atsirado? Už rėmėjų lėšas Katedros aikštėje pastatytas „Gedimino sapnas“ atspindi tuo metu vyravusį valstybės skurdą – patį tikriausią, nes solidesniam monumentui be tų laikų komersantų, o valstybei pastatyti už savo, t.y. visų piliečių į biudžetą sumokėtas lėšas, pinigų neturėta. Apsipratome su tuo paminklu, nors sarkazmo apie jį daugoka – vieni juokauja, kad pavaizduotas lunatikas, kiti, kad narkomanas ir t.t. Niekas nesupranta, ką reiškia tas šunelis po Gedimino kojomis, nes reikėtų išties kažkuo apsirūkyti, kad susietum tą padarėlį su ant kalno staugiančiu geležiniu vilku. 

Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Yra rimtai pasvarstančių, kad tai paminklas klajokliui – medžiotojui su arkliuku bei šunimi ir pan. Skurdas ir lieka skurdu, nepavyko jo paslėpti skulptūros kompozicijos autoriui.

Kitas svarbus paminklas – karaliui Mindaugui. Jis jau brangesnis, pagamintas iš vientiso akmens luito, tik kažkodėl iš karto buvo pramintas Kalėdų seneliu. Pravardė taikli, matyt todėl jis tapo savas ir artimas, kasdieniškas, anonimiškas ir nereikšmingas. Su juo net apsiprasti nereikėjo, pastatė ir lai stovi, galėtų būti, galėtų ir nebūti, nes jis nieko nereiškia. Net kapinėse žmonės ne visada prieitų perskaityti, kam skirtas, neperskaito ir skverelyje prie Nacionalinio muziejaus.

Didžiausias Vilniaus paminklas – Valdovų rūmai, – tai vieno žmogaus ambicija. Paminklą pastatė Panevėžio Statybos trestas Algirdui Mykolui Brazauskui už mokesčių mokėtojų gana nemažus pinigus, užteko jų ir statytojams, ir pagerbtiesiems. Jis dera su priešingame Katedros kampe pastatytu stiklo ir akmens plokščių kubu, tiesa, ten ne paminklas, bet viešbutis. Tačiau jis taip pat simbolizuoja iškovotos Lietuvos Nepriklausomybės vieną iš rezultatų – staiga praturtėjusių Lietuvos žmonių laisvės sampratą – „viskas leista“, kurį labai taikliai ir demonstruoja šis Gedimino pilies papėdėje priešais Katedrą išdygęs statinukas, atskleidžiantis vertybinius pokyčius, įvykusius žmonių galvose – nuo politikų iki verslininkų, nuo paminklosaugininkų iki architektų. Po to jau buvo galima statyti bet ką ir bet kur, svarbiausia – turėti pinigų ir įtakos sprendimų priėmėjams.

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl vėliau jau natūraliai atsirado ir tas vamzdis prie Neries – paminklas beskonybei bei sostinėje statytinų paminklų atrankos komisijų, jų meno, kultūros ir pilietinio sąmoningumo – ir tų, kurie kūrė, ir kurie vertino bei sprendė – vertybinių pasirinkimų galutinis atspindys.

Prie Konstitucijos prospekto ir Geležinio vilko gatvių sankirtos Vilniuje dar yra paminklas „Laisves kelias“, kitaip dar vadinamas „Siena“ (jis irgi pretendavo į Lukiškių aikštę)  – tai paminklas verslo planui. Piliečiai nusipirko plytas, jas į paminklą sumūrijo ir lai trūnija. Kad tokiu būdu pagerbtas ir įprasmintas 1989-ųjų metų įvykis – Baltijos kelias – buvo ir liko kontraversiškos nuomonės.

Yra dar tų paminklinių, prasmingų ir beprasmių skulptūrų arba bent jau taip vadinamų kompozicijų Vilniuje daugiau, tačiau jau ir išvardintų pakanka, kad būtų galima konstatuoti visišką sostinės erdvių užpildymo kultūrinį, istorinį, pilietinį eklektiškumą.

Prie bendros eklektikos pritampa

Dabartinis Kultūros ministerijos, Vilniaus savivaldybės ir Šiuolaikinio meno centro konkursą laimėjęs projektas Lukiškių aikštėje, iš esmės toks pat svarbių Lietuvai dalykų įprasminimo tęstinumo pavyzdys. Idėja priešais buvusius KGB rūmus pastatyti paminklą rezistencijai – prasminga, tačiau ar vykusi? Labai taikliai ją apibudino teisės filosofas ir teoretikas, M. Romerio universiteto profesorius dr. Alfonsas Vaišvila, „Alkas“, „Pozicija“ ir kt. interneto portalų išplatintame komentare: „Pasirodo Laisvės kovas ir jų dalyvius simbolizuos „Bunkeris“. Bunkeris – tai slėptuvė, slaptavietė. Vadinasi, projekto autoriai nori mums ir visam pasauliui pasakyti, kad partizanai tik slėpėsi, „sunkiai gyveno“ <…> Slapukai, suprantama, nieko negali iškovoti, nes jų tikslas – ne aktyviai veikti, o slėptis, rūpintis tik savo asmeniniu saugumu. Taip pažeminti mūsų laisvės kovotojų nedrįso net sovietai. Bunkeris gali būti partizanų buities, bet ne kovos ir į ją kvietusios idėjos simbolis. Tai siaurai buitinis, be apibendrinančios, kviečiančios ir uždegančios minties statinys ir dėl to neturintis net simboliui būdingų požymių“.

Belieka profesoriui pritarti, kad bunkeris nėra nei rezistenciją reprezentuojantis objektas, nei simbolis. Tačiau, „kažkas“ jis yra, reikšmę toks pasirinkimas vis dėlto turi.

Diskredituotas dar nepastačius

Tai, kad jau juokiamasi dar iš nepastatyto paminklo – liūdina, nes toks juokas gali būti tik iš nevilties, nors humoras nuteikia pozityviai, tad gal ir nėra blogiausias dalykas. Tik reiškia, kad pastačius šį paminklą, reikės saugoti jį nuo vaikų su rogutėmis ir miestiečių su šunimis, jeigu ne blogiau. Kai tik idėja apie bunkerį pasklido, gana rimtai socialiniuose tinkluose buvo užvirusi diskusija, kad bunkeris Lukiškių aikštėje jau yra – dešiniajame kampe prie Gedimino prospekto – kam reikia antro? Užtektų tik lentelę perkabinti, kad čia „bunkeris“ ir būtų sutaupyta pusė mln. eurų mokesčių mokėtojų pinigų. 

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Negalima teigti, kad statytino paminklo ir jau esančio požeminio tualeto sąsaja visiškai pritempta. Bunkeriuose žmonės turėjo gyventi, tad kaip bežiūrėtum, turėjo ten atlikti ir fiziologinius reikalus. Šiuolaikiniam menui tokie įvaizdžiai, metaforos ypač būdingi – kiek jame viduriavimo, nusirenginėjimo, primityvaus natūralizmo. Galbūt tai ir yra tos asociacijos, kuriomis gyvena projektus vertinusios komisijos nariai, tačiau ar tikrai tai yra dalykai, kuriuos norėtume pabrėžti, palikti ateities kartoms statydami jiems paminklus? Ar tokį savo įprasminimo atminimą bent įsivaizdavo rezistencijos kovotojai. Vytis, trispalvė, Gedimino stulpai, galų gale – kryžius, jiems buvo reikšmingi simboliai, tokie už kuriuos ryžosi mirti, iškęsti gyvenimą bunkeriuose, ne tam, kad išliktų, o tam kad kovotų. Kokia tamsa besupo juos žemėse įkastuose kapuose, sielos į šviesą veržėsi, o kai nebesiveržė, rezistencija baigėsi.

Pigus ir brangus skurdas

Nebus per drąsu apibendrinti, kad bendras sostinės naujųjų paminklų prasminis bruožas – dviejų polių supriešinimas. Paminklai atspindi skurdą arba prabangą, o vidurio nėra. Beskoniai todėl, kad valdiškų paminklų statybas diktavo mažiausios kainos kriterijai, o komerciniai statytojai statė stiklinius namus, o ne paminklus, jiems rūpėjo kuo pigiau išsipirkti vietą ir, jei buvo privalu statybų plane įdėti „kultūrinį akcentą“ – tai buvo pasirenkamas kuo pigiau realizuotinas variantas.

Įsivaizduota, kad tie „akcentai“ vertės nekuria, tad kam išlaidauti, niekas jų nenusipirks ir neišnuomos, paminklai tik statybos išlaidų, o ne pajamų „eilutės“. Tokių paminklų – skulptūrų, kurie tėra miesto urbanistikos elementai Vilniuje irgi esama, tarkim, Europos aikštės architektūrinis sprendimas, verslo trikampyje prie Neries du suraityti vamzdžiai ir kt. Prie jų tas kalnelis – bunkeris Lukiškių aikštėje visiškai derėtų. Apie kokias nors menines vertes ir kalbėti neverta, nes miesto erdvių urbanizavimas, stengiantis į jas sugrūsti kiek įmanoma daugiau gyvenamųjų ar komercinių pastatų, prekybos centrų, bereikšmių figūrų tam, kad vienas pastatų kompleksas šiek tiek skirtųsi nuo kito, tėra tik urbanistikos elementai ir jokių prasmių ar meno ten ieškoti ir neverta.

O kalbant apie paminklus tenka pripažinti – kokia valstybė, tokie ir jos paminklai, taip ji ir gerbiama. Belieka tik apgailestauti, kad nebuvo sukurta Lietuvos istorinio paveldo įprasminimo ir įpaminklinimo vieningos strategijos. Tėra tik miestų teritorijų bendrieji ir specialieji planai – kas, kaip išmano, taip ir planuoja, juk stiklinis kubas Katedros aikštėje irgi buvo kažkaip suplanuotas.

Planai yra vieši, tačiau nei kas jais domisi, nei pasižiūri į visumą, lindi savo urveliuose ir stengiasi iš jų nesirodyti. Instituciškai – ši sritis turėtų būti Aplinkos ministerijos rūpestis, istoriškai – Kultūros ministerijos, tačiau, galiausiai, – niekieno. Taip pat galima kelti klausimą, kodėl dėl tokių dalykų nebuvo bendro jei ne visuomenės, tai bent partijų sutarimo. Tačiau ar daug yra dalykų, dėl kurių Lietuva ir Lietuvoje susitarta. 1992 m. mus susitelkti privertė priešas ir reali grėsmė. Susitarėme dėl 2 proc. gynybai, tačiau ar savo iniciatyva, ar vėlgi priversti susitarti dėl tų pačių grėsmių, baimės, kratymosi atsakomybės už savo pačių valstybę.

Laisvei paminklų nebestatome

Nesusitarėme dėl valstybės ateities vizijos, tad ir neturime jos, gyvenime iš inercijos, todėl valstybingumo simboliai mums ir tampa bereikšmiai, ar kalbėtume apie istorinius faktus, ar asmenybes. Nevykę sprendimai yra išjuokiami, bent jau tuo prasiskaidriname sau pilką kasdienybę. Galbūt ir tie mūsų paminklai, jau pastatyti ir statomi šiuo metu, ir išreiškia tai, kas esame ir kokie esame. Jeigu menininkui rezistencija asocijuojasi su slapstymųsi bunkeriuose, o ne su kova už laisvę – tai nieko ir nepadarysi. Toks yra nuoširdus jo požiūris ir natūrali būsena. Juk dauguma menininkų, jei dirbtuves ir turi, – tai kur nors rūsiuose, savotiškuose „bunkeriuose“, kaip jie sako – „yra pasitraukę į vidinę rezistenciją“.

Savo paminklais reprezentuojame skurdą, kuris nėra ir negali būti vertingas ir labai meniškas, o tik apgailėtinas, kad ir savas, bet – tai vergų simbolika. O tas prabangus, tuščias, vartotojiškas kičas, kurio apstu prie kiekvienos stiklinės dėžutės ir jos viduje – teparodo tuštumą ir kūrėjų, ir užsakovų sielose.

Už laisvę nebekovojame, todėl nebekuriame ir nebestatome laisvei skirtų paminklų, netgi nebestatome laisvų paminklų, nes jie kainuoja, o vadinamajam elitui reikia tokių monumentų, kokie yra jie patys, t.y. paminklai negali pranokti jų žmogiškosios savivertės, turi būti tokie, apie kuriuos galima diskutuoti. O diskutuoti yra paprasčiau apie vamzdį, net galima iš jo juoktis, o ne apie kryžių, Gedimino stulpus, nes apie juos diskutuoti būtų jau pernelyg rizikinga.

Vytis – ką reiškia ir kaip išreikšta?

Juo labiau sudėtinga diskutuoti apie Vyties ženklo semantiką. Visuomenė dėl Vyties ženklo įprasminimo Lukiškių aikštėje sutarė, tačiau diskusijos, koks jis turėtų būti, bemaž nesigirdėjo.  Derėtų atminti, kad Vytis turi aiškiai išreikštą semantinę veržlumo reikšmę, be išimties visur atpažįstamą net ir primityviai padarytoje senojoje heraldikoje. Egzistavo tas veržlumas ir tarpukario Lietuvos skulptoriaus Juozo Zikaro, Laivės paminklo Kaune autoriaus, litų monetų bareljefuose, nes šalis už laisvę tebekovojo ir jos vertę suvokė.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

Žirgas jau mūsų laikais pradėjo uodegą kiloti – tai aukštyn, tai žemyn, galiausiai, Lukiškių aikštės projekte iš viso žirgelis pasibaidė – matyt, išvydęs, kas jo tėvynėje dedasi. Diskusija dėl herbe esančio svarbiausio prasminio simbolio pavaizdavimo monumente buvo ir yra reikalinga. Herbas ir Vytis herbe – yra ženklai – simboliai, neturėtume nuo jų nutolti. Tektų mestelti akmenėlį ir į mūsų skulptorių daržą. Nebemoka jie išreikšti natūralistinių objektų plastikos, nes tokius monumentus pagaminti daug sudėtingiau, reikia išmanyti geometriją, anatomiją – daugelį dalykų.

Modernias ar modernizuotas figūras raizgyti žymiai paprasčiau, kažkas nepavyksta – menininkas gali aiškinti, kad taip ir buvo sumanyta. Keistokos mūsų paminklinio Gedimino kūno proporcijos Katedros aikštes kompozicijoj, Mindaugas – tikslesnis, tačiau tokių paminklų visame pasaulyje pilna, galėjo amatininkas su metru proporcijas bet kur pasitikrinti, be to ir rūbų klostės supaprastino užduotį. Netgi dėl Vincui Kudirkai skirto paminklo, kuris diskusijų nei dėl vietos, nei dėl prasmės nekėlė, dėl proporcijų kritikos buvo. Galima paminėti ir biustą A. M. Brazauskui kapinėse – jis iš tiesų gyvenusį žmogų primena tiek pat, kiek ir dabartiniai valdovų rūmai kažkada egzistavusius – kažkuo abu tie paminklai, biustas ir rūmai, panašūs. Tegu plastikos meno profesionalai sprendžia, ar kūrėjai su dabartine Vyties ženklo įprasminimo užduotimi susidorojo. Matyt, abejonių kilo, nes Kaune, kur dabar ketinama realizuoti aikštei Vilniuje numatytą projektą, kalbama jau apie du skirtingus Vyties paminklus skirtingose miesto vietose.

Kaunas su Vytimi, bet Lietuva be sostinės

Tenka pripažinti Kauno mero Visvaldo Matijošaičio verslininkiškus sugebėjimus ir sumanumą, nesvarbu ar jis pats sugalvojo ar jam patarė, tačiau rinkodaros triukas – lenktyniauti su sostine – jau ne pirmą kartą Kaunui pavykta. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar V. Matijošaitis laimi, nes ir šiuo atveju pasinaudojo sprendimu, kuriam pritarė didžioji dauguma Lietuvos piliečių. Rezultatas, tiesa, dviprasmiškas. 

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taikliai susiklosčiusią situaciją apibudino kun. Robertas Grigas informaciniame portale „Alkas“: „Kaunas ir toliau (kaip tarpukaryje, kaip per kalantines ir savo Sąjūdžio grupę, be užuolankų kvietusią Nepriklausomybėn 1988–1990 m.) – išlieka dvasinė, moralinė ir politinė Lietuvos sostinė. Politinė – jei politiką suprasime kaip tautos, suvereno pagal konstituciją, o ne vien formalios valdžios dalyvavimą valdyme. Sakau tai be didelio džiaugsmo, nes pripažinti šį faktą reikštų pripažinti, kad Vilniaus kaip Lietuvos sostinės mes iki šiol nesame atgavę“, – konstatuoja kunigas.

Paminklai išreiškia dabartį

Nepaisant kaip besibaigtų ginčai dėl Vyties ir bunkerio statymo ar nestatymo, dėl to nei Vytis – herbas, nei rezidencijos aukos prasmė nenuvertės. Jeigu rezistenciją suprantame ne kaip kovą už laisvę, o kaip auką – galima statyti aukurus, talentingų kūrėjų fantazijai ir atsakomybei būtų plati erdvė kūrybai. Juolab, jie galbūt sulauktų ir Seimo pilkojo kardinolo palaikymo, nes aukuras yra ir pagonybės simbolis, kuriai Ramūnas Karbauskis turi simpatijų, nors su gilesnėm prasmėm ir nesusijusių.

Jeigu rezistenciją suprantame, kaip slapstymąsi – tai laikina. Nepavyks slapstytis visą gyvenimą, tik mūsų laikotarpiui – tai gal ir tinka, nes slapstomės nuo priešo už NATO nugaros, nuo atsakomybės už sprendimų priėmimą už ES, slapstomės nuo savęs, nuo realybės, esame kaip „Gedimino sapno“ paminklas. Šiuo atžvilgiu jis labai taikliai išreiškia ne legendą apie Vilniaus Lietuvos sostinę įkūrimą, bet mūsų visuomenės dabartinę būseną.

Geležinio Vilko skulptūrėlė. Slaptai.lt nuotr.

Galima ir į „bunkerio“ paminklą pažiūrėti ir iš teigiamės pusės. Tos rezistencijos prasmės, ryžto kovoti už Lietuvą, mirti, bet nepasiduoti, siekimo sukurti pragarą okupantams šioje mūsų žemėje, t.y. vyti juos iš Lietuvos – „bunkerio“ paminklo idėja, be abejo, niekaip neatspindi ir neišreiškia, o štai dabartį ir dabartines visuomeninės sąmonės būsenas galbūt ir atspindi, nes bunkeris gali asocijuotis su kapu. Tąsyk, galima pripažinti, kad ir „bunkerio“ kūrėjas anaiptol ne niekalą sugalvojo. Nihilistinis požiūris į šalies ateitį, abejingumas ir susitaikymas su mirtimi – ir mūsų pačių, ir tautos kuriai priklausome – dabartinėms realijoms, nuostatoms, nuomonėms būdingas reiškinys. Kryžius „bunkeryje – kape“, viduj ar išorėje, juk vis vien bus numatytas.

Tad gal „bunkerio – kapo“ kūrėjas iš tiesų tikras menininkas, tik dar nesubrendęs tiek, kad jo kūriniai pranoktų laiką, jie dar neišsiveržia iš dabarties, išreiškiami tik buities, o ne būties kategorijomis. Kaip ir visi dabartiniai mūsų paminklai, atspindi dabartinę mūsų visuomenės būseną, o ne tą laiką ir idėją, kuriai jie skirti. Ateities neatspindi todėl, kad nėra jos nei šalies vadovų galvose ir vizijose, nei visuomenės grupių įvairiose šalies perspektyvų koncepcijose. Kol kas murgdomės „Idėjų Lietuvai“ reklaminėse akcijose, neišdrįsdami įsivaizduoti valstybės, kuri liks po mūsų.

Du pasirinkimai

Tačiau diskusija dėl Vyties įprasminimo Vilniuje dar nebaigta, byla neužversta, vartai neuždaryti. Visuomenė nelinkusi nuleisti rankų, nes šįkart iš tiesų dėl simbolio įprasminimo buvo ir menininkų susitarta, ir visuomenės pritarimo sulaukta. Deja, Seime tokia politinė jėga įsikūrė, kuri visuomenės iniciatyvų bijo ir stengiasi jas slopinti. Istorijos pavyzdžiai liudija, kad tokia elgsena nėra perspektyvi, anksčiau ar vėliau ji nuves į tą „bunkerį–kapą“, kurį sau išsikas. Suvereni tauta turi teisę į savo simbolius, savo vertybes, istorinę atmintį. Kiekviena diena yra pasirinkimas, o jis nėra tik tarp Vyties ir rezistencijos, tarp Remigijaus Šimašiaus  ir V. Matijošaičio, oligarcho ir policininko ir kt. laikinų viešojo eterio reiškinių.

Visuomenės bruzdėjimas kilęs Vilniuje svarbus visai Lietuvai, nes Vilnius – šalies sostinė. Dilema tokia – ar Vilnius savo Vyties paminklą jau turi – tai tas pats „Gedimino sapnas“, tik ten karžygys nulipęs nuo žirgo sapnuoja, o žirgas irgi galvelę nuleido, nebesibaido ir niekur nebesiveržia, ar bus sostinėje pradėta kurti ir statyti monumentai šalies ateičiai – laisvų piliečių, laisvoje šalyje.

2017.12.03; 06:00

Algis Uzdila, šio teksto autorius

Kaunas – tikroji ar laikinoji Lietuvos sostinė? Visų valstybių piliečiai sostinę laiko savo miestu ir ten kaupia ne tik valdžios rūmus, bet ir visą savo dvasios spindesį. Sostinės veidas atspindi tautos mąstyseną. Kur užsienio turistas Lietuvoje turės ieškoti šio krašto charakteristikos ir tautai būdingų simbolių, jei ne sostinėje?

Deja, Lietuva į šitą sistemą negula, nors ir kiek bebūtų kalbama apie krašto europėjimą. Kai mūsų piliečiai ieško sau Europos ir emigruoja, jie nesuvokia, kad su savimi vežiojasi savo skursną po visą Europą. Kas ją turi savyje, neprivalo jos kur kitur ieškoti.

Pasiklausius Viniaus mero Remigijaus Šimašiaus kalbų viešmenyse (televizijoje ar radijuje) susidaro vaizdas, kad jo mąstysena nepraaugusi seniūno pareigybių, nes jam Vilnius – tai geriausiu atveju vienas iš Lietuvos miestų ir nieko daugiau.

Labai nenoriai kalbu apie žmonių trūkumus viešai (kun. B.Lyris moko: „Kai kito silpnumas ir klaidos Tavęs nepiktina – Tu pasieki brandą“). Bet kai žmogus užima viešąjį postą, kitaip, matyt, ir negalima.

Vilniaus meras š.m. lapkričio 29 d. pakviestas į LTV ir žurnalisto Edmundo Jakilaičio užlauštas kalbėjo gan akiplėšiškai, net nesuvokdamas, ko jo iš tikrųjų laidos vedėjas klausinėja. Išmokęs savo maldelę ją ir pyškino.

Kurie Lietuvos politikai draudžia Lukiškių aikštėje statyti didingą Laisvės paminklą – Vytį? Slaptai.lt nuotr.

Viena mano mokytoja kartodavo: „Pasakyk, koks tavo vardas, ir aš žinosiu, kas tavo tėvai“. Kas čia bendro su filosofija – paklaus ne vienas. Vardus rinkdami tėvai atskleidžia savo intelekto lygį. Jeigu suprastų, ką lotyniškai reiškia „claudus“ ir „claudius“ (šlubas, šlubis), neskubėtų savo vaikams rinkti Klaudijaus vardo.

Žavimės ir Remigijais (irkluotojais), Gitanomis, Konsuelomis ir pan. Ne, ne. Nesu nei rasistas, nei bala žino kas. Tik suprantu, kad šeimos intelektinė atmosfera labai dideliu sluogu gula vaiko sąmonę. Ir kol žmogus gyvena privatų gyvenimą, jokios reikšmės tas neturi. Bet kai eina į viešumą, ne visai tas pats, kas kaip mąsto.

Tarpukarį Lietuva gedėjo, netekusi savo senosios sostinės Vilniaus. Ją atgavusi nemoka tuo džiaugtis ir didžiuotis, nemoka išnaudoti jos poveikio visos tautos dvasiniam gyvenimui. Turėjome laikinąją sostinę Kauną, ir toji tradicija gula mūsų sąmonę, kad dar ir šiandien ne vieno valdininko sielą gniuždo.

Vyčio likimas geriausias to pavyzdys. Vytis, Lietuvos simbolis, kūrybinės dvasios polėkis, iškeliamas į laikinąją sostinę Kauną. Žinoma, dar gerai, kad ne į Sangrūdą. Drįstame pasakyti, kad Lietuvos partizanai aukojo gyvybę už Lietuvą ir kryžių, nes buvo tikintys, bet jiems ir Vytis spindėjo akyse, nes su kuo dar galėjo sieti Lietuvą, dėl kurios laisvės aukojosi.

Lietuvos sostinės nusostėjimas labai parankus kažkam, tik jau tikrai ne mūsų tautai.

2017.12.01; 05:00

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Netolimoje praeityje Lietuva prisistatydavo kaip šalis su penkiais dideliais miestais regionų centrais. Tuo mūsų šalis buvo pranašesnė už labai centralizuotas vieno miesto valstybes Estiją ir Latviją. Dabar jau niekas nebevadina Lietuvos penkių miestų šalimi, liko trys ir mūsų visų uždavinys neleisti Šiauliams ir Panevėžiui toliau degraduoti.

Miestų amžius

Dabartinė ekonomika kuriama miestuose, aplink miestus sukasi visas šalies, regiono ir net pasaulio gyvenimas, nes jau visame pasaulyje dauguma žmonių gyvena, kuria ir dirba miestuose. XX a. pradžioje tapo galutinai aišku: kuo šalyje daugiau sėkmingų miestų, tuo ta šalis stipresnė. Sovietinės Lietuvos planas su penkiais dideliais industriniais miestais, nutolusiais panašiu atstumu ir tarpusavyje sujungtais gerais keliais buvo tam laikmečiui labai geras, tačiau griuvus planinei sistemai 1990-aisiais, nenaši ir pasenusi pramonė pasirodė esanti nekonkurencinga. Dideliems gamybos kompleksams nereikėjo tiek daug darbuotojų, o mūsų miestai kaip tik ir rėmėsi pramone. Prasidėjo Lietuvos miestų degradacija. Kuo buvo sutelkta daugiau pramonės, tuo didesnis buvo tų miestų smukimas. Kėdainiai, Jonava, Naujoji Akmenė ir Mažeikiai sugebėjo išsaugoti pagrindines gamyklas, tačiau ir jos masiškai atleidinėjo darbuotojus ir vis tiek tuos miestus ištiko krizė. Panašūs procesai vyko visoje Rytų ir Centrinėje Europoje.

Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmasis persitvarkė Vilnius. Kaip sostinė ir Lietuvos ambasadorius pasaulyje vietoje sugriuvusios pramonės ėmėsi paslaugų – turizmas, viešbučiai, restoranai, vėliau pasirodė biotechnologijos ir lazeriai, apie 2010 m. pagaliau atėjo didieji paslaugų centrai, pradedant „Western Union“.

Stipriai vėluodama į tarptautinę konkurenciją įsijungė ir Klaipėda, visą savo potencialą sutelkdama apie uostą ir jo plėtrą. Didelės investicijos į jūrą atsipirko, nes pavyksta išlaikyti vis augančius prekybos srautus, fiksuojamas tolygus krovos augimas, daugėja laivų ir turistų. Tuo tikrai galima didžiuotis, nes tokių puikių rezultatų nepasiekia ne tik latvių ar estų uostininkai, bet ir tolimesnės šalys.

Jau buvo juokaujama, kad Kaunas tėra degalinė tarp Vilniaus ir Klaipėdos, bet pagaliau atėjo ir Kauno valanda. Per pastaruosius keletą metų paskelbta apie stambius ir labai laukiamus investuotojus „Peikko“, „Festo“, „Hollister“, „Hella“, o dabar ir žymioji „Continental“. Užsienio investicijas seka statybų sektorius ir verslo centrų plėtra. Jau aiškėja Kauno specializacija – aukštos pridėtinės vertės technologijų pramonė.

Šiauliams ir Panevėžiui trūksta strategijos

Trims Lietuvos miestams atrasti savo stipriąsias puses ir pasirinkti tinkamą kryptį prireikė laiko ir kol kas pirmoji sėkmė dar neduoda laukiamos naudos. Buvo stipriai pavėluota. Tai labai aiškiai matosi pažiūrėjus į demografiją – Klaipėda neteko 60 tūkst. gyventojų, Kaunas 130 tūkst., tik Vilniui pavyko išvykstančius gyventojus kompensuoti atvykstančiais. Kada pagaliau pavyks stabilizuoti gyventojų skaičių ir pamatysime miestų augimą? 

Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiauliai ir Panevėžys kol kas vis dar degraduoja. Investicijų per mažai, strategijos nėra arba ji neveikia, o bendruomenė nėra susitelkusi. Miestai nepatrauklūs jaunimui, todėl nenuostabu, kad gyventojų praradimai katastrofiški. Šiauliai šį rudenį neteko 100 tūkstantojo gyventojo, Panevėžys jau neturi ir 90 tūkstančių. Jau kyla abejonių ar apskritai šie miestai pajėgūs išlikti, gal jų sėkmės valanda visai nebeateis? Gyventojai savo nuoskaudą dėl miestų žlugimo nukreipė į politikus ir išrinko nepartinius merus, tačiau tai ne tik neatnešė laukiamų teigiamų permainų, bet tik pridėjo politinio nestabilumo bei dar labiau pagilino nuosmukį. Ar Lietuva gali leisti sunykti Šiauliams ir Panevėžiui? Sunku įsivaizduoti kaip atrodytų po 10 metų Panevėžys? 50 tūkst. pagyvenusių gyventojų, nors miestas pastatytas 150 tūkst., o gyventi galėtų ir 250 tūkst.? Daugiabučiai, kuriuose užimtas kas antras butas?

Panevėžį jau netrukus pasieks „Rail Baltica“, miestas vos 1,5 val. greitkeliu nuo sostinės. Šiauliai turi didelį oro uostą, tačiau tarpusavyje niekaip negali susikalbėti savivaldybė, kariškiai, aviacijos specialistai ir Vyriausybė. O juk tai didžiulė galimybė, kokios pavydi daug miestų ir šalių. Nuo nulio pastatyti tokį oro uostą kainuotų milijardus, tačiau dabar ta teritorija labiau primena Donecko oro uostą nei Europos Sąjungos centrą!

Miestai yra Lietuvos galimybė. Tik sukūrus patrauklius regioninius centrus, galima tikėtis, kad atsigavimas pasieks ir mažesnius miestelius bei suteiks jiems prasmę. Tiek Šiauliai, tiek Panevėžys turi galimybių: puikus susisiekimas, oro uostas, „Rail Baltica“, pigi žemė ir gerai išvystyta gyvenamoji infrastruktūra. Tai ko laukiama? Valstybė kartu su savivaldybėmis, verslo bendruomene ir investuotojais turėtų apsispręsti kokia galėtų būti tų miestų vizija ir sutelkti pajėgas jas įgyvendinti.

2017.11.14; 12:53

Gavau pranešima savo el. pašto adresu, kad gegužės 24 d., trečiadienį, 10 –11 val., Kauno miete, vadinamajame Studentų skvere, tarp KTU ir VDU centrinių rūmų, LR Švietimo ir mokslo ministerija surengs neformalią diskusiją apie užmanytą aukštojo mokslo pertvarką ir jos įgyvendinimo planą, dalyvaujant pačiai ministrei Jurgitai Petrauskienei. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Buvo kviečiami diskusijoje dalyvauti Kauno universitetų bendruomenės nariai – dėstytojai, darbuotojai, studentai, taip pat žiniasklaida, planuojama pokalbio metu apsikeisti  nuomonėmis apie svarbiausius iššūkius ir galimybes, susijusias su aukštojo mokslo pertvarka.

Kadangi gyvenu ne per toliausiai nuo įvykio vietos, nusprendžiau pasižmonėti ir atvykau į renginį beveik nevėluodamas. Tikrai nesigailiu užsukęs ir noriu pasidalinti savo džiugiais įspūdžiais.

Labiausiai užbūrė pats renginio formatas, jeigu norite, mūsuose dar neišbandyta bendravimo su valdžia ir nuomonių apsikeitimo forma, kai diskusija įvyksta po atviru dangumi, jaukioje miesto aikštėje, tokioje štai improvizuotoje agoroje. Valdžia atėjo į minią, bet – svarbiausia –  jokio pertempimo, dirbtinumo ir diskusijos išlaisvinimo idėjos sukarikatūrinimo nebuvo nė lašo, nežiūrint net to, jog diskusijose dalyvavo KTU Humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto dekanas Ainis Lašas.

Vadinamasis nuomonių apsikeitimas Kaune tarp akademinių bendruomenių įvyko taip natūraliai, tarsi išties universitetų bendruomenės būtų perėmusios diskusijų dvasios estafetės lazdelę, ištiestą per kelis tūkstantmečius iš Atėnų demokratijos laisvųjų piliečių susirinkimo centrinėje miesto aikštėje. Jeigu norite, štai tokio formato bendravimo atgaminimas yra pats didžiausias šios kadencijos valdžios iškovojimas, net jeigu visa tai įvyko visiškai atsitiktinai, kaip kažkoks nesusipratimas, vieną kartą pažeidžiant dargužaitiško bendravimo stiliaus kanoną.

Dalyvavusieji šioje demokratijos šventėje paliudys, kad diskusijų nesutrukdė, bet savotiškai jas pagyvino net tokie nekviesti personažai kaip keli pagėrę piliečiai ar narkomanai, draugiškai plojimais išprašyti iš aikštės, nepiktas lietutis, besiveržiantis prie mikrofono kalbėti laike ir erdvėje pasiklydęs profesorius emeritas. Net diskusijoms moderavęs E. Jakilaitis, kurį gyvą stebėjau pirmą kartą, atrodė labiau įtaigus ir demokratiškas žmogus nei matomas iš studijos per TV ekranus laidų vedėjas. Baudžiausi viskam pasibaigus pakviesti jį „ant alaus“,  tačiau garsusis žurnalistas renginiui pasibaigus išgaravo staiga ir kažkaip nepastebimai.

Diskusiją dėl aukšto mokslo pradėjo ir kažkokius apibendrinimus pabandė suregzti ministrė J. Petrauskienė. Net jeigu tokių apibendrinimų negalėtume pavadinti pernelyg genialiais, kaip tiesa yra ir tai, kad subendravardiklinti  diametraliai priešingas nuomones beveik neįmanoma net minties titanui, ministrė tikrai buvo savo vietoje, – graži, trapi, inteligentiškos kalbėsenos moteris, besistengianti suvaldyti procesus, kurie paprastai nepasiduoda administravimo valiai kaip ir tie padraikos formos, audros pradžią pranašaujantys debesys.

Tačiau visi supranta ir tai, kad po dabartinės ministrės pirmtakės, pavardžių čia neminėsime, viskas yra įvaizdis, nes dar vienos įvaizdžio ir manierų katastrofos populiacijai pernešti būtų nebeįmanoma. Žiūrint šiuo požiūriu, ministrė J.Petrauskienė sėkmingai vykdo savo misiją, – tai ypač akivaizdžiai paliudijo susitikimas studentų skverelyje.

Trečiadienio susitikimas Kaune, kaip ir galima buvo tikėtis, nenutiesė naujų tiltų, neatgaivino susikalbėjimo vilties, o tik dar labiau užaštrino žinomą alternatyvą: KTU atstovai kvietė visus Kauno universitetus jungtis po viena vėliava, savo ruožtu kiti Kauno universitetai iš esmės tokios brolystės su KTU baidėsi kaip velnias kryžiaus.

Galima guostis nebent tuo, kad dialogo teorijos plėtotei be pozityvių pavyzdžių taip pat svarbu yra išryškinti kraštutinio nesusikalbėjimo atvejus. Iš tiesų, kodėl  aistringi KTU kvietimai apsijungti yra sutinkami labai rezervuotai, nepasakius stipriau?

Tarkime, kitų universitetų bendruomenė baiminasi dėl to, kad nepastebimai ir be pėdsako ištirps didesniojo universiteto glėbyje. Kita vertus, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, labiausiai baugina ne pati ištirpimo galimybė, o tai, kur būtų lemta ištirpti, kokioje pekloje?

Tas pats A. Lašas diskusijos metu kvietė nesibaiminti, labiau pasitikėti vienas kitu, tačiau drauge nepraleido progos labai šiurkščiai, švonderišku stiliumi pažeminti savo kolegą, anksčiau dirbusį KTU, dabar – VDU Socialinių mokslų dekaną. Nebeliko jokios iliuzijos, kad vadinamasis universitetų jungimasis vilioja KTU kaip galimybė užsiauginti raumenis, kitų universitetų resursus be didesnių sentimentų panaudojant kaip statybinę medžiagą. Be jokios abejonės, toks jungimas prasidėtų užsitęsusia ilgųjų peilių naktimi.

Vykdamas į susitikimą buvau pasižadėjęs sau trūks plyš išsaugoti objektyvumą, neutralaus stebėtojo poziciją. Vardan to iliuzinio objektyvumo pastebėsiu, kad nekaltai pralinksmino Aleksandro Stulginskio universiteto bendruomenės lyderių netikėtas pareiškimas, kad tikro universiteto stuburas turėtų būti humanitarinių ir socialinių mokslų sektorius, tarsi anie neva visados būtų buvę filosofijos draugais, o tik dabar apturėjo progą driokstelėti apie savo slaptą, deja, pernelyg ilgai slėptą meilę humanitariniams mokslams. Tačiau tikrai nekyla juokas matant, kad mechaninio visų Kauno universitetų jungimo į vieną visumą   užmanymai gali nuvesti – neduokdie! – į raumeningo monstro be refleksijos pasigaminimą.

Dar prieš eilę metų, kai žolė buvo žalesnė, Saulė švietė karščiau ir niekas  pernelyg neskubino jungtis universitetų, straipsnelyje „Žuvies lenktynės sausumoje“, publikuotame kultūros savaitraštyje „Nemune“, o po to ir kitur http://kultura.lrytas.lt/istorija/musu-laiku-svonderiai.htm, bandžiau atkreipti dėmesį į  tą patį A.Lašą kaip į mokslininką, neteisėtai primetantį gamtamokslio ar net techninių mokslų metodus ir tyrimo įpročius humanitarijos sferai.

Suprantama, kad būtent tokių metodologinių nuostatų mokslininkas galop surado savo prigimtinę vietą KTU, technologinės mokslų ir studijų krypties universitete, kaip Humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto dekanas. Tačiau bijau net pagalvoti, nešiurpinsiu savo vaizduotės dėl to, kas atsitiktų, jeigu tokios metodologinės nuorodos taptų humanitarinės minties apskritai jungtinio universiteto apimtyje kelrode žvaigžde…

2017.05.24; 19:48

„Patogi Kauno geografinė padėtis ir išplėtota transporto infrastruktūra – tai geras susisiekimas su didžiaisiais Lietuvos miestais ir prielaida tolesnei infrastruktūros plėtrai. Perspektyvos Kaunui tapti svarbia Rytų Europos automobilių, geležinkelio, upių ir oro transporto kelių kryžkele yra tikrai realios“, – šiandien konferencijoje „Nauji iššūkiai Kaunui“ sakė susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius.

Ministro R. Sinkevičiaus teigimu, Kauno regiono verslininkai ir įmonės sukuria penktadalį Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai viena didžiausių sukuriamų BVP dalių šalyje.

Continue reading „Kaunas – perspektyvi transporto ir logistikos plėtros vieta“

Panemunės tilto tarp A. Juozapavičiaus prospekto ir Tilto g. statybos vyko trejus metus. Per tą laiką buvo sutvarkytos ir Panemunėje tilto link vedančios gatvės: rekonstruota ir iki keturių juostų išplatinta Tilto gatvė, atnaujinta Vaidoto gatvės danga, Žemųjų Šančių pusėje rekonstruotas Juozapavičiaus prospektas.

Likus savaitei iki tilto atidarymo vyko dinaminiai ir statiniai bandymai, kuriuos atliko Kelių ir transporto tyrimo instituto specialistai, ant 273 metrų ilgio tilto įrengę specialius daviklius. Apie 20 prietaisų 3 valandas fiksavo įlinkius, liekamuosius įlinkius, deformacijas.

Continue reading „Kaunas vėl turi Panemunės tiltą“

Gerbiamieji Kauno  nariai, kviečiu Jus aktyviai dalyvauti KOVO 11d. renginiuose Kauno mieste, pradedant Šv. Mišiomis Kauno arkikatedroje bazilikoje 10 val. Jas aukos arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Pasibaigus mišioms, 11 val. visi kartu prisijunkime prie eisenos nuo Kauno arkikatedros bazilikos į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį, kuriame vyks iškilmingas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo minėjimas. 

Pasipuoškime turima partijos atributika! Būkime matomi!

Andrius Kupčinskas, TS-LKD Kauno skyriaus sueigos pirmininkas

Continue reading „Būkime matomi“

siauliai_miestas

Su­ma­žė­jus gy­ven­to­jų, did­mies­čio sta­tu­so ne­te­ko Pa­ne­vė­žys. Prie šios ri­bos ar­tė­ja ir Šiau­liai.

Pa­si­kei­tus sta­tu­sui bu­vę did­mies­čiai ga­li ne­tek­ti ne tik var­do – ga­li su­ma­žė­ti jiems ski­ria­ma pa­ra­ma, mies­tui tvar­ky­ti ski­ria­mos lė­šos.

Su­ma­žė­ję mies­tai tam­pa ne­pa­trauk­lūs in­ves­tuo­to­jams. Per pas­ta­ruo­sius tre­jus me­tus iš Šiau­lių iš­vy­ko per 18 tūkst. gy­ven­to­jų. Ir nors iki lem­tin­gos 100 tūkst. ri­bos dar yra be­maž 8000 gy­ven­to­jų, at­si­žvel­giant į pas­ta­rų­jų me­tų ten­den­ci­jas, Šiau­liai ga­li ne­tek­ti did­mies­čio sta­tu­so po po­ros me­tų.

Continue reading „Šiauliai baiminasi prarasti didmiesčio statusą, Kauną emigracija stipriai sumažino“

Vytauto Visocko nuotr.

2012.02.18