Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Taip net kagėbistai nesielgė Kremliaus „perestroikės“ SSRS metu, kaip tai padarė grupė draugų su meru Remigijumi Šimašiumi priešakyje šiandieninėje Vilniaus miesto Taryboje, pateikdama jai svarstyti Kazio Škirpos alėjos pervadinimo į Trispalvės alėjos klausimą. Apie tai daug rašiau Slaptai.lt.

Kaip argumentą, grupė draugų pateikė ir faktą, kad šis klausimas jau svarstytas ir Vilniaus miesto savivaldybės pavadinimų, paminklų ir memorialinių lentų komisijoje ir kad šios komisijos inicijuotoje internetinėje apklausoje pasisakė daugiau nei 600 respondentų, iš kurių 70 proc. buvo už alėjos pavadinimo keitimą.

Sutikite, tai labai svarus argumentas užsieniečiams, besidomintiems įvykiais Lietuvoje.

Tiesa, kaip vilniečiai buvo informuoti, kad tokia apklausa vyko, ir kaip ji vyko, informacijos savivaldybės interneto puslapyje nepavyko rasti.

Pavyko surasti tos apklausos atlikėjų puslapį:

https://atviras.vilnius.lt/apklausos/skirpa

Kaip supratau, tai – savivaldybės padalinys.

Kai susipažinau su puslapiu, įsitikinau, kad jame pateikiami būtent tie nurodyti apklausos rezultatai.

Piketuotojai gina Kazio Škirpos garbę. Slaptai.lt nuotr.

Ieškojau paties svarbiausio, apklausai pateikto klausimo su aiškinamuoju raštu, ir neradau. Galiu tik spėti, kad jis esmėje buvo suformuluotas taip: „Jūs prieš ar už Kazio Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimą.“

Kadangi aiškinamojo rašto nerasta, specialistai iš „Atviro Vilniaus“, matyt, buvo įsitikinę, kad visi vilniečiai, nuo jauno iki seno, lietuviai, lenkai, romai, žydai, rusai ir kiti privalo žinoti, kas buvo Kazys Škirpa istorijos ir tarptautinės teisės specialistų lygyje. Nes „apklausoje“ grafos „neturiu nuomonės“ nerasta.

Kaip geriausiais sovietinio kagėbizmo laikais (ne minėtos „perestroikės“), puslapyje pridedami pasipiktinusių Kaziu Škirpa „darbo žmonių laiškai“, ir ne vien lietuvių kalba. Šioks toks progresas vis gi pastebimas, pateikta ir laiškų, ginančių Kazį Škirpą.

Pulkininkas Kazys Škirpa

O jau kokių pasiūlymų gavo apklausos organizatoriai, koks turėtų būti naujas Kazio Škirpos alėjos pavadinimas, siūlau skaitytojui pačiam „spragtelėti“ puslapį https://atviras.vilnius.lt/apklausos/skirpa, jei jis po šio straipsnio paskelbimo nebus panaikintas. Silpnų nervų skaitytojui nesiūlau to daryti. Dėl tų pasiūlymų, reikia manyti, meras Remigijus Šimašius naktimis nemiegojo, svarstydamas, kurį pasirinkti svarstymui.

Apskritai, Kazio Škirpos alėjos istorijoje mane stebina tuščias laiko gaišinimas Vilniaus miesto Taryboje. Juk pakako vieno posėdžio, kad Kazio Škirpos alėjos neliktų.

Grupė savivaldybės deputatų tiesiog pareiškia, kad jai nepatinka Kazio Škirpos vardas, tiesiog jai jis blogai skamba, tai trunka minutę, ir, leidus išsikalbėti tiems, kuriems tas vardas patinka, per keliolika minučių tos grupės deputatų daugumos balsavimais „po pateikimo“ ir „už“ klausimas išsprendžiamas nepažeidžiant reglamento. Bet ne, reikia jai dar stimuliuoti ilgas politikų diskusijas istorine tematika, aptarinėti Molotovo-Ribentropo paktą ir t.t.

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Mano patarimas tai pačiai deputatų grupei ateičiai. Jei nepatiks jai paminklo Jonui Basanavičiui prie Filharmonijos išvaizda (nosis ne tos formos, pavyzdžiui), tai te negaišta ji laiko ilgoms diskusijoms ir viename posėdyje po opozicijai skirto išsikalbėti laiko skelbia balsavimus, ir paminklas kitą dieną bus nugriautas.

O po to ir Gedimino kalno pavadinimą galima bus, vadovaujantis tais pačiais „teisiniais“ principais, pakeisti.

2019.07.15; 07:15

Tokiu pavadinimu raštą Vilniaus merui ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybai  pasirašė Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) ir kitos nevyriausybinės patriotinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią dviejų Tarybos narių bandymams panaikinti „Kazio Škirpos alėjos“ pavadinimą.

Žemiau pateikiame raštą ištisai.

Pastaruoju metu žiniasklaida, tarsi gardžiuodamasi savinieka, skelbia vis naujus rašinius, kaip lietuviai kolaboravo su naciais, kaip išduodavo bei žudė žydus, kaip grobstė jų turtą. Žinotina, jog tie vagys nebuvo nacionalistai, jog ir į Sibirą ištremtų lietuvių turtu nesibjaurėjo, jog jie drauge buvo entuziastingas stribų rezervas. Pasiskaičius tų rašinių komentarus, rasime pakankamai ir antisemitinių, deja, išprovokuotų. Antai Rūtos Vanagaitės knyga jau pačiu provokuojančiu pavadinimu „Mūsiškiai“ skatino lieti neadekvačias tiek dėl antraštės, tiek dėl turinio emocijas, turinčias antisemitizmo kvapą. Neseniai aktyviai viešintos žinios, interviu, reportažai apie „pasaulinį sąskrydį“ Molėtuose, primenant, kaip lietuviai (molėtiškiai) žudė ir naikino žydus.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Panašų „sąskrydį“ Veliučionyse netoli Vilniaus paskelbusi R. Vanagaitė, rugsėjo 23 d. drauge su iš Izraelio specialiai paminėjimui atvykusiu Efraimu Zurofu, dalyvavo panašioje į molėtiškę, tik ženkliai kuklesnėje, procesijoje. Tą pačią dieną per Lietuvos radiją kalbėjusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky apgailestavo, jog panašioms akcijoms Lietuvos valdžia neskiria dėmesio, tarsi, pasibarstę galvas pelenais su žodžiais mea culpa už nacių padarytus nusikaltimus, mušdamiesi į krūtinę, Lietuvos valstybės vadovai turėtų dalyvauti panašiose procesijose.

Jei ir toliau vyks panašūs „sąskrydžiai“, vėl bus reportažai apie renginius, į kuriuos suvažiuos lyg į žvėryną pasaulyje dar nematytų išgamų, kurie šaudė žydus, pažiūrėti, vėl bus galimai užsakytų trolių ir ne trolių antisemitiniai komentarai, vėl veiks išprovokuota antisemitinė virtuvė. Mūsų kiršintojams turėtų būti aišku ir akivaizdu, kad ne Lietuva vykdė tuos nusikaltimus, nes mūsų valstybė buvo okupuota vokiečių nacių ir tik okupacinei valdžiai verčiant būta talkininkų iš lietuvių, lenkų, rusų ir net žydų pusės. Kiršintojams, suklaidintiems šiaip piktavalių ar profesionalų, galimai vykdančių gautą užduotį šmeižti ir dezinformuoti, skleisti iškraipytus faktus, reikėtų bent kiek pasiaiškinti aplinkybes, kuriomis skausmo ir kančios išvargintoje tautoje vyko žudynės ar pogromai, skatinami svetimų kariaunų.

Neseniai vyko nuožmūs išpuoliai dėl atminimo ženklų naikinimo Lietuvos patriotui, buvusiam nacių ir sovietų kaliniui, sovietų sušaudytam Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai, kuris neva kažkaip susijęs su žydų turto saugojimu. Kruopštaus tyrimo ir teisinio vertinimo dėka kaltinimai subliuško.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apmaudu, kad antisemitizmo provokavimui prilygstantys renginiai tęsiasi. Antai tokiai serijai priskirtinas lapkričio 29 d. dviejų Vilniaus savivaldybės tarybos narių iniciatyva Vilniaus rotušėje organizuota vadinama diskusija dėl pulkininko Kazio Škirpos gatvės likimo – „Ar nereikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą“. Kaune pakeitimo padaryti nepavyko, buvo bandoma: gal pavyks Vilniuje. Dalis diskusijos dalyvių nuomonę lenkė „Škirpos alėjos“ pavadinimo panaikinimo link, tačiau tam rimtų argumentų dalyviams taip ir neteko išgirsti, o prieštaraujančių buvo pakankamai. Jokių išvadų ir rašytinio dokumento diskusijos dalyviai nepriėmė.

Išvešėjęs lietuvių kaltintojų žydšaudyste vajus – bevaisis, jis tik kiršina, provokuoja antisemitizmą. Bet juk tai gali būti užduotis – kelti neįmanomą sugyventi atmosferą, juolab kokius išpuolius.

Kas keisčiausia – niekas iš žydų, jų lyderių, niekas iš išgelbėtųjų žydų (nei jų palikuonių), taikos metu nerizikavo (nedrįso?) pareikalauti, kad tokie zurofai su savo „jaunaisiais pionieriais“ nutrauktų tautos šmeižimą, nedrįso (?) pareikšti, jog jie prieštarauja visuotinam tautos kaltinimui… Juk dabar – ne karas? Ar tai pavojinga?

Vienu ištartu sakiniu – ne visi žydai buvo bolševikai – kažkuris iš šia tema pasisakiusių žydų atsiribojo nuo savo tautiečių nusikaltimų. Jokio kaltinimo savų nusikaltėlių adresu, tik – „aš nekaltas”. Tačiau lietuviams šio principo netaiko, lietuviams tokio sakinio nerado.

Tai, kas pastaruoju laiku dedasi, daugumai giliai ir skaudžiai nusėda širdyje (ypač – nesiafišavusiems gelbėtojams).

Lietuviai atlaidūs ir kantrūs, tačiau nepakęs piktybiškai kurstomos isterijos ir nekaltosios tautos daugumos ir jos didvyrių šmeižimo, kad mūsų palikuonių širdyse neįsigraužtų mintis, jog žydas – šmeižikas ir beatodairiškas nekaltųjų kaltintojas.

LGGRT centras Lietuvoje, atskiri tyrėjai Jungtinėse Valstijose tyrinėjo K. Škirpos archyvą, skaitė laiškus ir daugelį jo straipsnių. Ir neteko užtikti nieko panašaus į nusistatymą prieš žydus ar bet kurią kitą tautą. 

Pulkininkas Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.
Pulkininkas Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.

Kazys Škirpa buvo nepriklausomos Lietuvos iškilus ir garbingas diplomatas, karinis, politinis bei visuomenės veikėjas, pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, Generalinio štabo viršininkas, pulkininkas, pirmasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijai ir Vokietijai. Buvo Steigiamojo Seimo narys. 1919–1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais, lenkais. 1944 m. vasario mėn. pareikalavo, kad Vokietijos Reichas krašto valdymą perduotų lietuviams. 1944 m. birželio mėn. nacių suimtas, išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą.

Kaip liudija išsamūs tyrimai, jis jokių antisemitinių veiksmų bei pareiškimų nėra padaręs. Jis buvo normalus savo epochos žmogus, tik drąsesnis, patriotiškesnis už daugelį tais laikais gyvenusių.

Todėl ryžtingai tariame: „Šalin rankas nuo atminimo ženklų Kaziui Škirpai!“

P.S. Vaizdo reportažo dvi dalis (reportažas bus tęsiamas) iš diskusijos Rotušėje galima žiūrėti www.llks.lt svetainėje.

Informacijos šaltinis – LLKS informacija.

2016.12.05; 05:00