Gaisras Kemerovo prekybos centre. EPA – ELTA nuotr.

Seniai seniai, 1866-ųjų lapkritį, žinomas rusų poetas Fiodoras Tiutčevas rašė:

Умом Россию не понять,

Аршином общим не измерить:

У ней особенная стать —

В Россию можно только верить.

Deja, neradau viso šio J. Strielkūno versto eilėraščio „Protu Rusijos nesuvokti“, tačiau ir perteikti ruso mentalitetą kita kalba labai sunku. Mums, lietuviams, jis tiesiog nesuprantamas. Juo labiau – paskutinė ketureilio mintis: Rusija galima tik tikėti…

Tačiau šiandien šio tikėjimo ar pasitikėjimo maža, jis dažnai apgauna. Ukrainiečiai nuo seno laikė save rusų broliais ir sesėmis, juk ta pati slavų giminė, o štai 2014 m. V. Putinas pamynė visą brolystę ir separatistų rankomis atgnybo dalį Ukrainos, pavertė ją tolesnės kovos su ukrainiečių tauta placdarmu. Taip V. Putinas ją „išdūrė“ su Krymu, pamynęs visus ankstesnių SSRS lyderių susitarimus.

Štai didžioji tragedija Kemerove. Milžiniškas Rusijos vidurio anklavas šalia mokslo centro prie Novosibirsko, šalia Altajaus, kalnakasybos regionas. Sritis pusantro karto didesnė už Lietuvą. Anglies šachtų nusiaubtoje žemėje kone vienintelė atgaiva buvo Lenino prospekte įsikūręs prekybos ir pramogų centras „Žiemos vyšnia“. Čia, kaip į mūsų Akropolį, atgaivai, pramogoms, pirkiniams važiavo ištisos šeimos, akmens anglies dulkių prisikvėpavę vaikai, kurie multikų žiūrėti buvo užrakinti kino salėse… 

Gaisro Kemerove pasekmės – tragiškos. EPA – ELTA nuotr.

Tą kovo 25-ąją apkartusi „Žiemos vyšnia“ tapo bendru kapu 64 komplekso lankytojams, iš kurių net 41 buvo vaikai. V. Putinas tik skėsčiojo rankomis, kaltino „разгильдяйство“ ir žadėjo kaltininkus nubausti. Vėl mums „protu nesuvokti“: rusiškai tas terminas gal ir skamba griežtai, o lietuviškai – betvarkė, „chaltūra“, atsipalaidavimas, tinginiavimas, nerūpestingumas, o gal viskas kartu…Iš tiesų, per švelnu.

Tik ką išrinktam naujam Rusijos carui buvo pofik, ką apie „stiprų centrą“ galvos Rusijos gilumos žmonės, jo buvę rinkėjai. Jis pasisukiojo prie sudegusio komplekso, padėjo gėlių, nuvyko į morgą, kur netikėtai susitiko su gaisro aukų artimaisiais, atvažiavo į ligoninę, kur pasikalbėjo su į lovas paguldytais sveikais, dailiais treningais aprengtais vyrukais, dar surengė pasitarimą su vietos administracija.

Stoti prieš mitinguojančius Kemerove jis nesiryžo. Ten vos išrinktąjį prezidentą būtų nušvilpę. Minioje matėsi jam ypač nepalankių transparantų. Jo spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas susitikime su Aukštosios ekonomikos mokyklos moksleiviais taip teisino savo šefą: „Jūs žinote, Putinas labai konkretus ir pragmatiškas prezidentas. Jeigu jam užduoda klausimą, tai į jį jis atsako ir bando išsiaiškinti, kad ką nors pažadėtų. Jis nieko tuščiai nežada, jis labai toli nuo populizmo. Kalbėti su tūkstantine minia Putino stiliumi neįmanoma“.  

Paniekinamas V. Putino „dešinės rankos“ apibūdinimas „minia“ reiškia tikrąjį Kremliaus požiūrį į paprastą rusų liaudį, ir net vertimo iš rusų kalbos čia nereikia… Nuo caro laikų ji buvo užguita, laikoma tamsoje ir purve, nors maitino ir šildė Maskvą, išlaikė jos didžiulę armiją. Tai tie rusų valstiečiai, darbininkai, nuo anglies dulkių papilkėjusiais veidais šachtininkai atbloškė atgal nuo Maskvos galingą Vokietijos armiją.

Praėjus pusantros paros Rusijos TV dar nedrįso parodyti visos tragedijos mastų. Matėme tik baisius pavienius mėgėjiškus youtube kadrus. Srities gubernatorius Amanas Tulejevas taip pat neišdrįso pasirodyti gaisravietėje, pareiškęs per savo padėjėjus, kad „jo kortežas tik būtų trukdęs gelbėtojams“. Portalo Graniru.org apžvalgininkas ironiškai klausia, ar gubernatorius negalėjo atvykti paprastu limuzinu ar kokiu šachtininko kledaru? Jis bijojo žmonių. Kaip ir jo šefas, Kremliaus valdovas…

A. Tulejevas bijojo mitinguotojų, juos pavadinęs „nuolatiniais ramybės trikdytojais“ (rus. бузотеры – vėlgi sunkiai verčiamas terminas; gal skandalistai, chuliganai, triukšmadariai).

D. Peskovas ir šį akibrokštą mėgino minkštinti, pareiškęs, kad gubernatorius „pasirinko nevykusį apibūdinimą“. O jo pavaduotojas Sergejus Civiliovas mitingo moderatoriui Igoriui Vostrikovui mestelėjo, kad šis surengė „pijarą ant skausmo“ („пияр на горе“), tik paskui, supratęs, kad įžeidė žmones, atsiprašydamas priklaupė ant vieno kelio…

Gubernatorius ir miesto meras Ilja Serediukas įtarinėjo, kad mitingas buvo provokacinis, nes „maždaug tik 25-30 proc. jo dalyvių suėjo užjausti, kartu pasidalinti skausmu“, bet šiaip tai buvo tiksliai suplanuota akcija, „skirta diskredituoti valdžios struktūras“. 11 valandų užsitęsęs mitingas buvo apsuptas sustiprintais policijos kordonais, kad, kaip paaiškino srities liaudies deputatų tarybos pirmininkas A. Sinicinas, „gedulas nevirstų politiniu veiksmu“.

Rusijos prezidentas pabijojo akis į akį susitikti su gaisre sudegusiųjų artimaisiais. EPA – ELTA nuotr.

Štai ko bijo Rusijos valdžia. Bet koks mitingas, parodęs žmonių ketinimus pareikšti savo valią ir protestą prieš valdžios aplaidumą, vertinamas kaip pavojus nuversti ją. Ne šiaip sau minėtas mitingo moderatorius I. Vostrikovas, kalbėjęs apie tai, kad į Tarybų aikštę atėjo, nes jo trys vaikai, žmona ir sesuo žuvo, ir bijąs, kad dėl to neteks darbo, paskui sakė atšaukiąs tokias akcijas…

Srities vadovų atsistatydinimas vis dėl to įvyko. 73 metų A. Tulejevas, valdęs kraštą 21-rius metus, pasiprašė V. Putino leidimo pasitraukti, o jo vietą užėmė 56-rių beveik prieš mėnesį vicegubernatoriumi paskirtas S. Civiliovas – buvęs karo laivyno jūreivis, kalnakasybos kompanijos „Kalmar“ direktorius, perdavęs jos akcijas žmonai. Tas pats, kuris klaupėsi prieš minią… Manoma, kad jo ryšiai taip pat veda link V. Putino, su kuriuo Kremliuje buvo susitikęs vasarį. Kompanija „Kolmar“ susijusi su prezidento bičiuliu oligarchu Genadijumi Timčenka, kuris savo ruožtu dalijosi nešvariais „Surguto naftos“ pinigais su V. Putinu, dar 2007 m. teigė politologas Stanislavas Belkovskis.

Gaisras vidurio Rusijoje užgeso. Mitingai išblėso, jų organizatoriai, praradę savo šeimas, nuleido rankas, nes bijo netekti gerai apmokamo darbo šachtininkų mieste. Abu gerai įmitę anglies pramonės magnatai toliau laikys žmones už pavadėlio, numetę laikinas kompensacijas aukų šeimoms, o eiliniai rusai nuleidę galvas vėl rugsėjį rinks naują krašto valdžią – tokią pat abejingą jų likimui ir tokią niekinančią savo rinkėjus…

Tikrai, civilizuoto žmogaus protu Rusijos nesuvokti…

2018.04.02; 05:00

Nežinau, ar skaitytojai pastebėjo, kad visai neseniai Rusija pakeitė strategiją Baltijos šalių atžvilgiu. Anksčiau dominavo požiūris, esą mūsų šalys yra perdėm rusafobiškos, o kadangi Rusijos imperija, kuriai andai priklausė Baltijos šalys, jau (Putino dėka) „keliasi nuo kelių“, todėl tiesiog privalo ginti rusakalbius. Skriaudžiamus, diskriminuojamus. Panašiai, kaip „banderovcų“ Ukrainoje.

Ir šį klausimą, anot Kremliaus propagandistų, galima išspręsti bene vieninteliu – Krymo scenarijaus išbandytu keliu, susigrąžinant prarastąsias teritorijas. Atsirado užuominų į Klaipėdos kraštą, Stalino kilniaširdiškai litovcams grąžintą Vilnių.

Dabar

Ko tie „pribaltai“nori? B. Jelceno valdymo laikais besąlygiškai pripažinta trijų Baltijos valstybių okupacija naujaisiais Putino laikais įgavo visiškai priešingą diskursą. Jį, beje, sustiprino ir NATO parodytas trumputis filmas apie „Miško brolius“.

Kremlius galutinai „pasiuto“: kokie „miško broliai“? nacių pakalikai, žydšaudžiai (šį diskursą ypač sustiprino R. Vanagaitės „kūryba“, režisieriaus R. Tumino viešieji pasisakymai), ir pan.

Užuomina į „žaliuosius žmogelius“ buvo daugiau negu aiški.

Ši koncepcija ypač aktyviai buvo eskaluojama po 2014-ųjų įvykių Kryme ir Rytų Ukrainoje. Lietuvoje staiga išdygo mažai kam žinomų marginalų (seksekspertė, buvęs pedagogas, vieno iš trijų didžiausių Lietuvos miestų tarybos narys, etc.), kone atvirai deklaravusių besąlygišką meilę bei paramą Rusijai.

Gana triukšmingai nuskambėjo įtarimai, pareikšti šiems veikėjams.

Mūsų specialiosios tarnybos atliko kratas jų namuose.

Iki šiol – sąlygiškai sprangi  tyla.

Tiesa, šiaulietis Žilvinas Razminas ir Šilutės rajone gyvenantis Olegas Titorenka, kaltinti kūrę antikonstitucines grupes bei viešai raginę smurtu pakeisti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, kėsinantis į jos nepriklausomybę, šių metų pradžioje buvo nuteisti lygtinėmis bausmėmis – jiems skirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Kaunietis Giedrius Grabauskas išteisintas.

Ar ne per švelnios bausmės?

Naivu būtų manyti, kad šie asmenys prieš Lietuvos valstybę veikė savarankiškai, be priešiškai mums nusiteikusių valstybių inspiracijos.

Veikiama tikslingai

Pastaruoju metu Kremlius kardinaliai pakeitė savo politinės koncepcijos gaires Baltijos šalių atžvilgiu. Propagandiniai Rusijos kanalai dabar nuolatos pabrėžia, esą šios mažos, „nykštukinės“ valstybės Rusijai visiškai neįdomios. Ar gi?

Tik aklas ir kurčias tuo galėtų patikėti.

Rusija turėjo ir visada turės interesų mūsų šalyse.

Grėsmes Lietuvos nacionaliniam – energetiniam, ekonominiam, socialiniam ir informaciniam – saugumui lemia mūsų šalies geografinė ir geopolitinė padėtis. Neprognozuojamos mūsų regiono kaimynės noras kontroliuoti ir daryti įtaką mūsų valstybės priimamiems sprendimams ir vykdomai politikai visada išliks.

Užsienio šalių interesų įgyvendinimui Lietuvoje pasitelkiami tiek valstybiniai, tiek nevyriausybiniai institutai, kurių finansavimas nuolat auga. Į prieš Lietuvą nukreiptas veiklas aktyviai įsitraukia priešiškos saugumo ir žvalgybos tarnybos, visapusiškai palaikomos savo šalių politinių institucijų.

Pastaruoju metu pagrindinę grėsmę kelia agresyvūs Rusijos veiksmai, pažeidžiantys taikios tarptautinės politikos principus: agresija prieš kaimynines valstybes, prie Lietuvos Respublikos sienų telkiama naujausia ginkluotė, puolamojo pobūdžio pratybos. Rusija savo politiniams tikslams pasiekti naudoja karines, ekonomines, energetines, informacines ir civilines priemones.

Tokias grėsmes šių metų savo ataskaitoje pabrėžia Lietuvos valstybės saugumo departamentas (jas jis rengia nuo 2015-ųjų metų).

Naujas šaltasis karas, perkrikštytas ledo karu

Ką šis naujas terminas reiškia, vienas Kremlius težino. Tačiau jis eskaluoja jį nuolat. Suprask, po ledinio karo tegali būti tik karštasis.

Baisiausia, ko  dabar, ko gero, net nesusapnuotų a. a. Zbignevas Bžezinskis, – tai vis labiau pasaulyje nykstanti riba tarp karo ir taikos. Jei anksčiau egzistavo bent nujaučiamos ribos, jų dabar nebeliko. Hibridinis karas (modernusis) nebeturi takoskyros.

Jo grėsmė pastaraisiais metais auga progresine seka.

Kibernetinių atakų skaičius auga sulig kiekviena diena. Nelegaliais veiksmais kibernetinėje erdvėje siekiama sutrikdyti svarbių informacinių infrastruktūrų funkcionavimą, nacionaliniam saugumui svarbių sektorių veiklą ar išgauti valstybės paslaptį sudarančią informaciją.

Be suintensyvėjusios tradicinės ir moderniosios žvalgybos formų, Lietuvą vis labiau siekiama paveikti ir informaciniu karu, netikrų arba alternatyviųjų naujienų sklaida. Jas sunku, o neretai ir visiškai nebeįmanoma paneigti.

Štai prieš kelias dienas propagandinėje laidoje „Laikas parodys“ jos vedėjas, aktyvus Kremliaus propagandistas Šeininas citavo keletą viename iš populiariausių Lietuvos naujienų portalų paskelbtų komentarų Kemerove įvykusios tragedijos tema. Keleto bepročių (greičiausiai sąmoningų provokatorių) paskelbtos „nuomonės“ pateiktos kaip visiškai nužmogėjusių lietuvių reakcija į skriaudžiamos Rusijos tragediją.

Aišku, tai skirta vidinei auditorijai. Tačiau nuodas išpiltas.

Rusijos vykdomo psichologinio informacinio karo tikslas – begalinio cinizmo ideologijos sklaida, noras kiršinti žmones. Nuolat skleidžiama karo propaganda, bandoma kraipyti Lietuvos istorinę atmintį, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą bei piliečių norą ginti savo valstybę. Vienas svarbiausių propagandos tikslų – menkinti nacionalinio saugumo interesus, skleisti nepasitikėjimą valstybės institucijomis, krašto apsaugos sistema, diskredituoti ES ir NATO, griauti visuomenės pasitikėjimą šiomis organizacijomis.

Turime likti budrūs. Sąmoningi. Ir – patarimas: nustokime rašyti kvailus komentarus (nes ir iš kvailumo kartais nejučiomis tampame savo valstybės priešais) po abejotinos kilmės rašliava.

2018.03.30; 04:46