Qassemas Soleimanis. EPA – ELTA nuotr.

Praėjus metams po Irano generolo Qassemo Soleimanio nužudymo per JAV pajėgų ataką, tūkstančiai irakiečių masiniame proteste reikalavo keršto. Jie sekmadienį susirinko sostinės Bagdado centre. Dauguma jų buvo Irano remiamų šiitų kovotojų šalininkai.
 
JAV pajėgos Q. Soleimanį ir įtakingą Irako sukarintos grupuotės vadą Abu Mahdį alMuhandį nukovė praėjusių metų sausio 3 dieną per raketų ataką netoli Bagdado oro uosto. Q. Soleimanis buvo „Al Kudso brigadų“, priklausančių Irano elitinėms ginkluotosioms pajėgoms, vadas. Jis koordinavo Iranui ištikimų kovotojų veiksmus Irake ir kitose šalyse.
 
Irako liaudies mobilizavimo pajėgų vadas Falihas al-Fajadas dabar savo kalboje pareikalavo visų JAV dalinių pasitraukimo, kaip tai nusprendė Irako parlamentas. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.04; 02:05

Nuotrauka atminčiai. Groznas. 1994-ieji. Slaptai.lt archyvas

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Kerštas

Pirtyje galiojo nerašytos taisyklės. Jei norite ant įkaitusių akmenų šliūkštelėti vandens su kvapniaisiais eterinių aliejų lašais, pirmiausia mandagiai pasiteiraukite, ar niekas iš besikaitinančiųjų neprieštarauja. Jei visi ant medinių gultų sutūpę pritaria – liekite kiek širdis trokšta.

Tačiau jei bent viena moteriškaitė prieštaraudama mosuos rankomis, girdi, jai per tvanku, – nuolankiai laukite, kol ji išeis. Prie pirties kabantis užrašas įsakmiai skelbė, jog griežčiausiai draudžiama ant akmenų pilti vandenį. Bet jis nieko nereiškė. Karščio mėgėjai vadovavosi niekur neskelbta nuostata: svarbiausia, kaip susitarsi viduje.

Kai į pirtį įsiveržė smulkutis, nedidelio ūgio vyras, aš, atsišliejęs į medinę sieną, meditavau ant pačios aukščiausios pakylos tolimiausiame kampe. Tiesiai virš metalinio kubilo su akmenimis. Pirtininkų profesionalų manymu, pačioje puikiausioje vietoje. Ten kaupdavosi pasiučiausi garai. Visi karštį dievinantys vyrai stengdavosi būtent ten prisiglausti. Kampas virš akmenų buvo mėgiamas dar ir todėl, kad ten įsitaisęs jausdavosi nematomu. Pirtyje tvyrojo ne tik garai, pakibę ties lubomis, bet ir prieblanda. Todėl, jei pavykdavo įsirangyti ant aukščiausio medinio suolo toje pusėje, kur nuo karščio riogsojo kumščio dydžio riedulių krūva, visus matydavai kuo puikiausiai, o jie tavęs – ne.

Be manęs pirtyje karščiu džiaugėsi dar dvi moteriškės ir du vyrai. Tad laisvų vietų – kiek nori. Lipk kur tik užsimanysi. Bet įsmukęs smulkutis vyras ant laktų ropšis nepanoro. Jis, nė neapsidairęs, ar bus prieštaraujančiųjų, ant akmenų papylė vandens. Nuo šnypščiančių riedulių pasklido maloniai kvepiantys garai. Bet taip pasielgęs žmogus paniekino šventą pirtininkų taisyklę – pirmiausia išsiaiškink, ar niekas neprotestuos. Šio nerašyto potvarkio vyriškis negalėjo nežinoti. Sporto klube jį dažnai matydavau.

Štai tada viskas ir prasidėjo. Vandens be sutikimo ant akmenų paliejęs vyriškis, žinoma, sulaukė priekaištų. Galėjau prisiekti pačiais brangiausiais dalykais – jis skubės atsiprašyti. Nuolankiai teisinsis, kad užsisvajojęs. Dar pridursiąs, esą daugiau taip neapgalvotai niekad nesielgsiąs. Ir konfliktas išgaruosiąs kaip garai, kelioms minutėms pravėrus pirties duris. Jis visiems pasirodys esąs galantiškas džentelmenas.

Bet vyras, mano didžiausiai nuostabai, neatsiprašė. Jis tarsi nuo grandinių nutrūkęs piktas šuo puolė atakon. Ėmė užgaulioti jam pastabą atsargiai pateikusią merginą. Jis neprivaląs prašyti leidimo. Jis – laisvas žmogus. Pirtis tam ir įrengta, kad ant akmenų nuolat būtų krapinamas vanduo. O jei damai nepatinka, tegul nešdinasi lauk. Durys – atviros. Jis per prievartą jos nelaikąs. Kodėl jis turįs su ja meiliai šnekučiuotis? Argi ji – jo meilužė? Maždaug taip.

Niekas nesitikėjo, kad šis kalbėsiąs taip agresyviai. Ypač man buvo keista.

Įžeista mergina suskubo mandagiai priminti, kas užrašyta stambiomis raidėmis prie įėjimo pirtin. Tas atšovė spjaunąs į kvailus užrašus, juolab kad sporto klubo administracija pati nesilaikanti įsipareigojimų. Pirtį turėjo įkaitinti bent iki 90 laipsnių, o dabar – vos 70. Baseino vandens temperatūrą privalėjo kilstelėti iki 23 termometro padalų, o iš tiesų – tik 18 laipsnių. Jei sporto klubo administracija nesilaiko taisyklių, kodėl jis negalįs nusispjauti į jų nuostatas?

Merginai į pagalbą suskubo prieš ją kitoje pusėje sėdėję vyriškiai. Jie sutartinai gėdino akiplėšą, nejaugi būtų nulūžęs liežuvis paprašius leidimo? Brandaus amžiaus sulaukę vyrai turėtų žinoti, su kuo valgoma etika. Tačiau nedidukas vyriškis nesiliovė aršiai prieštaravęs, tarsi tai būtų gyvybės ar mirties reikalas: lieja ir lies, niekas jam neuždraus, jis savo teises puikiai išmanąs, jis ypač nepernešantis svetimų moterų prakaito kvapo…

Ir demonstratyviai iš plastmasinio buteliuko dar šliūkštelėjo vandens.

To jau būta per daug. Neapsikentusi mergina energingai pakilo nuo medinio gulto ir demonstratyviai išlėkė lauk. Likusieji pirtyje dar mėgino diskutuoti. Tik taisykles sulaužusiam smarkuoliui – nusišvilpt. Kiekvienai pastabai atremti jis pažerdavo mažiausiai tris priekaištus.

Ką tuo metu veikiau aš? Tylėjau. Nenutuokiau, kaip pasielgti. Gal vis tik pirtininkams išduoti paslaptį, kas gi tas nepraustaburnis? Bet kol dvejojau, demonstratyviai iš pirties pabiro ir visi kiti. Duris užtrenkdami išdėjo viską, ką maną: „su chamais pirtyje kaitintis savigarba neleidžianti“.

Likome vienui du. Jis, triukšmadarys, ir aš, tylenis. Tik tada mažo ūgio liesutis vyriškis pažvelgė mano pusėn. Pažvelgė ir tarsi suakmenėjo. Vis tik pažino mane. Apsimetė nepažinęs, bet pažino. Aiškiai mačiau, kaip krūptelėjo. Iš jo veido išnyko įžūlus pasitikėjimas savo jėgomis, savo teisumu. Tikriausiai pagavojo apie tą patį, kokia ir man mintis netikėtai šovė į galvą: o jei dabar pačiupčiau jį už ausų ir pasodinčiau ant net nuo karščio pabalusių akmenų? Žinoma, taip neketinau pasielgti. Taip niekad nebūčiau padaręs. Bet savimyla vyriškis staiga susigūžė. Aš už jį buvau dvigubai stambesnis. Tokį mažylį pagriebti už pažastų ir švystelėti – vieni juokai. O paskui apsvilusiais sėdmenimis tegul ieško teisybės mūsų teismuose.

Nejauki tyla tvyrojo gal keletą mnučių. Triukšmadarys staiga teatrališkai sumojavo rankomis, esą jam tapo per karšta, ir išlėkė pro duris lauk.

Aš tupėjau pačiame viršuje apsipylęs prakaitu ir negalėjau patikėti tuo, ką pamačiau. Man niekaip netilpo galvoje, kad jis taip bjauriai elgsis. Pats metas išduoti paslaptį, kas gi tas žmogysta. Tai būta teisėjo. Neklystu, neapsirinku, nesapnuoju: tą merginą įžeidinėjo aukšto rango teisėjas, apygardos teisme narpliojantis baudžiamąsias bylas.

Jums įdomu, iš kur tai žinau? Būtent jis mane nuskalpavo solidžia pinigine bauda neva už tai, kad savo publikacijomis įžeidžiau Prezidento posto siekusį karininką. Atseikėjo tokią sumą, kad net žaktelėjau. Gerai, kad bent neskyrė laisvės atėmimo bausmės.

XXX

Iš pradžių byla atrodė paprastutė. Niekas netikėjo, kad mane pripažins kaltu. Prezidento rinkimuose dalyvauti sumanęs atsargos generolas, būdamas viešas asmuo, negalėjo pretenduoti į pergalę. Visi maniškiai teiginiai – nepaneigiami, neužginčijami. Bet bylą pralaimėjau. Apylinkės teisme pripažino, kad aš ir apšmeižiau, ir įžeidžiau. O šis, pirtyje skandalą sukėlęs, tą nuosprendį užtvirtino. Tiesa, aukštesnėje instancijoje šmeižto nebeliko. Palikto tik įžeidimą. Tačiau bauda – vis tiek milžiniška. Ir už ką gi – ne už tai, ką konkrečiai suraičiau straipsnyje, o už tai, ką galįs pamanyti statistinis skaitytojas ir rinkėjas. Kvailiau ar besugalvosi?

Neketinu analizuoti visų teisinių niuansų. Būtų velniškai nuobodu. Priminsiu tik tiek: šiandien aš visiškai išteisintas. Seimas galų gale atsikvošėjo, kad baudžiamasis persekiojimas už įžeidimą demokratinėje šalyje – neleistinas. Juolab remiantis mistinių statistinių skaitytojų ir rinkėjų išvadomis. Kai švelnesnis įstatymo variantas įsigaliojo, mane iškart reabilitavo. Ištaisė anųjų klaidas.

Nors iš tiesų tai buvo ne klaidos. Tai buvo puikiai suplanuotas, sąmoningas kerštas.

Knygos apie šnipus ir žvalgybininkus. Slaptai.lt nuotr.

Priešistorija tokia – kai slaptoji tarnyba gudriai išstūmė mane iš redakcijos, beliko du keliai: nešdintis kur nors toliau į užsienį, viską pamiršus, arba Vakaruose darbuotis nieko nepamiršus. Pasirinkau antrąjį. Po kelerių metų trankymosi po anglijas ir danijas išleidau prisiminimų knygą apie žvalgybų intrigas Lietuvoje. Pasakojau ne apie tai, kas dėjosi prieš pusę amžiaus, pasakojau, kas nutiko vos prieš keletą metų. Toji knyga buvo labai atvira ir sąžininga. Nieko neslėpiau – nei pavardžių, nei laipsnių, nei pareigų. Todėl jos pavadinimas keletą mėnesių puikavosi aukščiausiuose knygynų reitinguose. Kelias savaites nė nemanė užleisti pirmosios vietos. Būčiau turėjęs daugiau, būčiau ir jas pardavęs. Atminčiai pasilikau tik du egzempliorius.

Džiaugiausi žurnalistine sėkme. Džiaugiausi … baimindamasis keršto. Nujaučiau, kad visi tie, kurie pateko į maniškių prisiminimų puslapius, liks apstulbinti. Juos, be abejo, šokiravo maniškis stilius – rašyti be menkiausios savicenzūros. O apstulbę iš netikėtumo jie ieškos menkiausios progos, kaip mane kuo skaudžiau pamokyti. Pergyvenau, kad nuoskaudų turės ir teisėjai, kuriuos aršiai kritikavau už kreivai ištirtą Rygos omonininko bylą.

Štai jų visų interesai ir susipynė. Tereikėjo menkiausio preteksto.

Generolas, kurį buvau išpeizavojęs savo knygoje, padavė į teismą privataus kaltinimo tvarka, vos tik brūkštelėjau naują publikaciją, jam panorus prezidentauti. Bylos pralaimėti negalėjau. Per daug buvo aišku, kad aukšto rango generolas ieškąs to, ko nepametęs. Bet aš patekau į teismo, kurio pirmininką ir jo kolegas trejetą metų gėdinau dėl nesąžiningai pasmerkto latvių omoninko, rankas.

Mano likimas buvo nulemtas bylai dar nė neprasidėjus…

XXX

Po pralaimėtos bylos su savo advokate užsukome į pirmą pasitaikiusią kavinę. Dar ir šiandien prisimenu, kaip ji kartojo: privalau nuoskaudas pamiršti, privalau galvoti apie ateitį. Jokių kerštingų straipsnių, kokie negeri teisėjai. Pats vyriškiausias žingsnis būsiąs, jei neleisiu žlugti savo leidiniui, jei nemesiu žurnalistikos. Privalau sukąsti dantis ir dirbti, dirbti, dirbti. Tai šutvei būsią skaudžiausia, jei nepavyks užgniaužti manyje noro rašyti.

Atsisveikindama advokatė netikėtai ištarė:

  • Dievas viską mato. Jis viską sureguliuos. Jei mėginsi kištis į dieviškus reikalus, tik apsijuoksi, viską sujauksi…

Nemaniau, kad advokatė buvo iš tų, labai tikinčiųjų. O ir aš greičiau ateistas, nei uolus katalikas. Jos prašymą priėmiau kaip paguodą.

Dabar, prabėgus keliems dešimtmečiams, akivaizdu, jog advokatė buvo teisi.

Teismo verdiktas

Iškalbingiausia net ne tai, kad, sušvelinus įstatymą už įžeidimą, nuo mano galvos nuėmė teistumą. Įdomiausia, kad krito visi mane persekioję teisėjai. Keli įkliuvo už korupciją. Kad nesąžiningai tyrė bylas. Kiti – už girtuokliavimą. Kur jie dabar – nežinau. Nė nenoriu žinoti. Buvau girdėjęs, jog vienas, pažeminęs teisėjų vardą, dabar tapo beveik valkata. Jei taip, tegul bomžauja. Praeidamas pro jį tikrai nenumesiu cento. Nepaspirsiu koja, bet ir neduosiu išmaldai. Ne todėl, kad būčiau kerštingas. Man labai gaila mamos, kuri pergyveno dėl tų milžiniškų piniginių skolų. Už jos kančias dovanoti negaliu.

Ir vis tik šiandien man nieks neuždraus pasigirti: Dievas ar kažin kokia atgamtinė Dievu vadinama jėga sužlugdė visus teisėjus, kurie teismo posėdžiuose gniuždė mane.

Išsilaikė tik tas, pirtyje sutiktas. Bet tarp garų nugirstas ginčas pradžiugino: taip žygiuodamas greitai suklups ir šis ponas. Šiame pasaulyje – viskas svarbu. Net, kaip bebūtų keista, nerašytos pirties taisyklės.

XXX

Poryt išskrendu į Baku. Azerbaidžaniečiai pakvietę aprašyti karinį konfliktą dėl Kalnų Karabacho. Žadėjo nuvešią prie pat pasieno, kur nuolat susišaudoma, kur krenta bombos, kur kojos nėra kėlęs nė vienas Vakarų žurnalistas. Tikino parodysią, kaip gyveną iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho išvyti jų pabėgėliai. Komandiruotės trukmė – net dvi savaitės.

Ko daugiau begalėčiau trokšti?

Gyvenimas tęsiasi…

2020.11.24

Karikatūristų taikinyje – Aliaksandras Lukašenka. Vilnius. Lukiškių aikštė. Karikatūristų paroda po atviru dangumi. Slaptai.lt nuotr.

Baltarusijos užsienio reikalų ministerijai pasiūlius sumažinti Lietuvos ir Lenkijos ambasadose šioje šalyje dirbančių darbuotojų skaičių, Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pavadino tai išpuoliu ir sako, kad Baltarusija „kerta šaką ant kurios sėdi“.
 
Jis patikino, kad koordinuojamasi ir su Lenkijos užsienio reikalų ministru Zbigniewu Rau. Pasak L. Linkevičiaus, Lenkijos reakcija bus panaši. Apie situaciją yra informuota ES Išorinių veiksmų tarnyba.
 
„Vertiname su apgailestavimu, nusivylimu. Dar kartą galiu pakartoti, deja, paskutiniai žingsniai ir sprendimai, kuriuos Baltarusijos valdžia priiminėja, tai praktiškai kerta šaką, ant kurios patys sėdi. Ir taip nedaug tų kontaktų likę, jie pabrėžtinai nenori bendrauti tik su Vakarais, kalbasi tik su viena valstybe. Ir toks išpuolis penktadienio vakarą, toks pasiūlymas… (…) Na, lauksime kitų žingsnių“, – penktadienį vakare sakė L. Linkevičius.
 
Jo teigimu, Lietuva atsakomojo žingsnio nedarys ir darbuotojų skaičiaus Baltarusijos ambasadoje nemažins. Jis svarstė, kad toks Baltarusijos pareiškimas gali būti „noras suskaldyti“, nes išskirtos tik dvi Baltarusijoje esančios ambasados – Lenkijos ir Lietuvos.
 
„Mes neketiname kviesti ambasadoriaus (Baltarusijos ambasadoriaus Lietuvoje – ELTA) konsultacijoms ir nieko nesvarstysime dėl personalo mažinimo, nes jeigu bus reikalavimas iš kitos pusės arba kažkokie sprendimai, tada priimsime adekvačius sprendimus taip pat ir mes – Vilniuje ir Varšuvoje. Tie pasiūlymai kol kas tikrai nebus svarstomi“, – kalbėjo L. Linkevičius.
 
Pasak jo, Lietuva nėra suinteresuota mažinti bendravimo su Baltarusija kanalų skaičių.
 
„Jeigu kažkas mano, kad taip atsiribodami kažkiek apsaugos savo veiksmus, nes visa tai, kas vyksta, tikrai yra pasaulio dėmesio centre“, – teigė ministras.
 
L. Linkevičius taip pat pabrėžė, kad situacija yra aptariama ir su kitomis užsienio valstybėmis, jos bando bendrauti per Rusiją.
 
„Jeigu nepavyksta dialogas su Baltarusija, kaip matome, dėl jų tokio užsispyrimo, tai turėtų būti dialogas su tais, kurie gali turėti įtakos. Tai pirmiausia išskirčiau Rusiją. Žinau, kad ir valstybių vadovai, kurie turi kontaktus su Rusija, irgi mėgina tą daryti. Daroma viskas, kas įmanoma, tačiau akivaizdu, kad mažinimas tų diplomatinių kontaktų ir atstovavimo mažinimas rodo silpnumą, ir tai tikrai nerodo jokio stiprumo, jeigu taip kažkas įsivaizduoja“, – sakė L. Linkevičius, pavadinęs Baltarusijos žingsnį neracionaliu.
 
Ministras: to buvo galima tikėtis
 
Vis dėlto L. Linkevičius pripažino, kad tokių Baltarusijos veiksmų buvo galima tikėtis.
 
„Mes Baltarusijos žmonių atžvilgiu jokių sprendimų nepriiminėjame, juo labiau neįžeidinėjame baltarusių tautos ir neketiname to daryti. Bet jie tą pateikia būtent taip. (…) Retorikoje netgi buvo minimas diplomatinių santykių nutraukimo variantas. Kaip tai atrodys, mes už juos negalvosime, nebursime. Mes to neskatiname daryti, nemanome, kad tai racionalu ir teisinga“, – pabrėžė užsienio reikalų ministras.
 
Baltarusijos užsienio reikalų ministerija penktadienį pareikalavo sumažinti Lietuvos ir Lenkijos ambasadose šioje šalyje dirbančių darbuotojų skaičių, primena ELTA. Tai pranešė Baltarusijos URM atstovas Anatolijus Glazas, skelbia tut.by.
 
„Dėl vienareikšmiškai destruktyvios paminėtų šalių veiklos joms pasiūlyta iki spalio 9 d. sulyginti savo diplomatinių atstovybių darbuotojų skaičių su Baltarusijos atstovybėse dirbančiųjų skaičiumi atitinkamose šalyse“, – teigia atstovas.
 
Pasak A. Glazo, tai reiškia, kad Lietuvos ambasadoje Baltarusijoje vietoje 25 turi likti 14 diplomatų, o Lenkijos ambasadoje – vietoje 50 turi likti 18.
 
Baltarusijos URM taip pat nuo spalio 5 d. atšaukia Baltarusijos ambasadorius Lietuvoje ir Lenkijoje į Minską konsultacijoms.
 
„Lietuvos ir Lenkijos ambasadoriams Baltarusijoje atitinkamai pasiūlyta sekti šiuo pavyzdžiu“, – tikino A. Glazas.
 
A. Glazo teigimu, šio žingsnio teko imtis „išskirtinai dėl itin destruktyvaus vaidmens, kurį Baltarusijos atžvilgiu suvaidino Lietuvos ir Lenkijos vadovybė“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.03; 07:41

Paryžiuje prie buvusios „Charlie Hebdo“ redakcijos peiliu subadyti du žmonės. EPA-ELTA nuotr.

Paryžiuje penktadienį prie buvusios satyrinio žurnalo „Charlie Hebdo“ redakcijos surengtas, kaip įtariama, teroristinis išpuolis – jo metu peiliu sunkiai sužaloti du žmonės.
 
Išpuolis surengtas tuo metu, kai mieste buvo teisiami asmenys, bendrininkavę surengus 2015 metų išpuolį žurnalo redakcijoje. Žurnalas sukėlė pasaulio musulmonų įniršį, teismo pradžią pažymėdamas naujų karikatūrų, kuriose vaizduojamas pranašas Mahometas, paskelbimu.
 
2015 metų sausio 7 dieną surengto išpuolio metu žuvo dvylika žmonių, įskaitant kelis žymius Prancūzijos karikatūristus.
 
Paryžiaus policija pranešė, kad penktadienio išpuolio metu buvo „kritiškai sužeisti“ du žmonės, o incidentą tiria specialieji antiteroristiniai prokurorai. Anksčiau buvo skelbiama informacija, kad išpuolyje subadyti keturi žmonės, dviejų aukų būklė – kritinė.
 
Netrukus po išpuolio netoli Bastilijos aikštės buvo suimtas vienas įtariamasis. Jam gresia kaltinimai „su terorizmu susijusiu pasikėsinimu nužudyti“ ir „bendrininkavimu su teroristais“, sakė policija ir prokurorai.
 
Netoli aikštės taip pat buvo suimtas ir antras įtariamasis, naujienų agentūrai AFP sakė vienas šaltinis. Anksčiau buvo skelbiama, kad būta dviejų užpuolikų, tačiau policija vėliau pabrėžė, kad veikė tik vienas žmogus.
 
„Sužeisti du kolegos“
 
Naujienų agentūros „Premieres Lignes“ darbuotojas sakė, kad išpuolio metu buvo sužeisti du jo kolegos.
Prie buvusios „Charlie Hebdo“ redakcijos peiliu subadyti du žmonės. EPA-ELTA nuotr.
 
„Du kolegos gatvėje rūkė cigaretes. Išgirdau riksmus. Priėjau prie lango ir pamačiau vieną kruviną kolegą, kurį vaikėsi mačete apsiginklavęs vyras, – sakė darbuotojas. – Žinome, kad buvo sužeisti du mūsų kolegos, tačiau šiuo metu daugiau informacijos neturime.“
 
Pranešama, kad buvo uždarytos penkios vietovėje esančios mokyklos. Iš vietovės niekam neleidžiama nei išeiti, nei į ją patekti.
 
„Paryžiuje įvyko rimtas įvykis“, – sakė Prancūzijos ministras pirmininkas Jeanas Castexas, turėjęs netrukus kreiptis į žurnalistus vizito šiaurės Paryžiuje metu, tačiau vizitą nutraukė ir išvyko į Vidaus reikalų ministerijos krizių centrą.
 
Jis pridūrė, kad išpuolis surengtas „priešais“ buvusią žurnalo redakciją Paryžiuje. Saugumo sumetimais paslaptimi laikomas dabartinis redakcijos adresas.
 
Informacijosd šaltinis – ELTA
 
2020.09.26; 07:00

Prezidentas Gitanas Nausėda dalyvauja Darbėnų miestelio šventėje. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Artėjant prezidento Gitano Nausėdos vadovavimo šaliai metinėms, vidaus ir užsienio politikos ekspertai teigia, kad G. Nausėda, besimokydamas politiko vaidmens, bandė būti aktyvus vidaus politikoje ir įstatymų kūrimo procesuose, tačiau neišvengė klaidų. Pasak politologų, kai kuriais politiniais klausimais G. Nausėda buvo itin aktyvus, tačiau kai kuriose srityse – jo aktyvumo vis dėlto pritrūko.
 
Kaip pažymėjo Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas Ainius Lašas, prezidentas nesugebėjo išnaudoti savo politinių svertų ir neišmoko žaisti galios žaidimų, kurie politikoje neišvengiami.
 
„Mano nuomone, pirmųjų metų blynas toks lengvai prisvilęs. Nelabai jam sekėsi, bet buvo ir gerų, išskirtinių sprendimų, kuriais prezidentas tikrai gali didžiuotis arba pasigirti. Buvo ir silpnesnių sprendimų arba negebėjimų kažkaip iki galo panaudoti politinius svertus“, – Eltai sakė A. Lašas.
Kaip stipresnius šalies vadovo sprendimus A. Lašas įvardijo rinkimų kartelės mažinimo įstatymo projekto vetavimą bei paramą Neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) didinimo idėjai.
 
„Rinkimų kartelės nuleidimo veto, kai rinkiminis slenkstis nebuvo pažemintas – prezidentas čia padėjo ir tai buvo labai svarbus, kad ir nedidelis, akcentas per šiuos metus. Taip pat buvo padidintas NPD, ką prezidentas irgi rėmė – tai irgi šioks toks pasiekimas.
 
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Iš liūdnesnių dalių, tai tos vienkartinės išmokos pensininkams ir šio įstatymo, kuris kvepia populizmu, „praleidimas“. Tai sukėlė daug kam rimtesnių klausimų, manau. Nors tai ir atliepia jo gerovės valstybės politiką ir viziją, bet tai yra toks keistas supratimas apie gerovės valstybę – visgi kalbame apie vienkartinę išmoką, o ne apie realius sisteminius pokyčius. Tai įvardinčiau kaip minusą“, – pažymėjo KTU dekanas.
 
Savo ruožtu Lietuvos karo akademijos (LKA) docentas, politologas Vytautas Isoda teigė, kad metai buvo nelengvi visiems dėl netikėtos pandemijos situacijos, tačiau G. Nausėdos prezidentavimo stilius, pasak jo, nenustebino.
 
„Akivaizdu, kad buvo nelengvi metai, buvo iššūkių vien dėl to visiems netikėto karantino ir pandemijos. Matyt, kad ne tokių pirmų metų tikėjosi prezidentas. Iš principo jautėsi, kad žmogus savo poste dar tik mokosi politiko duonos, bet sakyčiau, kad kažkuo labai nenustebino jo prezidentavimo stilius – jis iš esmės atitiko tą, ką jis žadėjo per savo rinkiminę kampaniją, ir to buvo galima tikėtis stebint jį per rinkimų kampaniją. Tas stilius, kurį jis iš esmės priėmė, yra kažkas panašaus į Valdo Adamkaus prezidentavimo stilių – žmogus kiek įmanoma vengiantis konfliktų, besistengiantis bendradarbiauti su Seimu, kur įmanoma“, – pažymėjo V. Isoda.
 
G. Nausėdos aktyvumas vidaus politikoje: vertinimai skiriasi
 
Vertindamas G. Nausėdos dalyvavimą vidaus politikoje, LKA docentas V. Isoda pažymėjo, kad iš Prezidentūros pusės jautėsi aktyvumas.
 
„Gal netgi maloniai nustebino tai, kad jis labai aktyviai naudojosi tomis konstitucinėmis teisėmis, kurios numatytos prezidentui – neturiu statistikos po ranka, bet gali būti, kad nei V. Adamkus, nei galbūt Dalia Grybauskaitė per vienerius metus taip dažnai nesinaudodavo tiek savo veto teise, tiek įstatymų iniciatyvos teise. Prezidentas „griebė jautį už ragų“ iškart atėjęs į prezidento postą ir bandė įgyvendinti savo rinkiminius pažadus dėl gerovės valstybės. Daug tų įstatyminių iniciatyvų buvo kovos su nelygybe srityje. Aišku, ne viską Seimas palaikė, bet turbūt būtų buvę naivu tikėtis, kad valdančioji dauguma taip visiškai priims prezidento žaidimo taisykles“, – teigė V. Isoda.
 
Kritiškiau G. Nausėdos dalyvavimą vidaus politikoje įvertino A. Lašas. Jo teigimu, šalies vadovas dar neišmoko pasinaudoti galios svertais, kad pasiektų principinių tikslų. Pavyzdžiui, įvardijo jis, – kad patrauktų pasitikėjimo netekusį susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkevičių iš einamų pareigų. Nors prezidentas interviu LRT pats įvardijo J. Narkevičiaus skyrimą ministru kaip nesėkmę, tačiau, kaip pažymėjo A. Lašas, G. Nausėda neišnaudojo savo moralinio autoriteto svertų ir ministro likimo klausimas liko „nugulęs žemutiniame stalčiuje“.
 
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.).

„Man kyla klausimas, ar prezidentas realiai supranta politikos esmę. Politika visų pirma yra susijusi su galia ir jos panaudojimu. Tai yra politiniai postai – galios postai. Per juos siekiama kažkokios vizijos įgyvendinimo, kažkokių tikslų. Prezidentas galbūt bando susikalbėti, susitarti, bet jeigu tai nepavyksta, jis nebenaudoja instrumentų, kuriuos turi, ir tai kelia tam tikrą nuostabą. Galbūt per laiką jis aiškiau supras, kad ne visi žaidžia tokį patį žaidimą kaip jis, ir kai partneriai nenori susitarti, tada jau įsijungia truputėlį kiti svertai ir juos reikia naudoti. Tiesiog laukti, kol kažkas persigalvos ir pasakys kitaip, atrodo truputėlį naiviai“, – sakė A. Lašas.
 
Tai, kad J. Narkevičiaus paskyrimas ministru buvo klaida, pritarė ir V. Isoda. Kartu jis pridūrė, kad prezidentas savo veiksmais yra parodęs ir tai, kad jausdamas nuoskaudą gali atkeršyti valdantiesiems.
 
„Tai nebūtinai klaida, bet minusas prezidentui – kad jis įrodė turįs nuoskaudų ir akmenį užantyje, kai atmetė iš pažiūros gana kvalifikuoto Luko Savicko kandidatūrą į ekonomikos ir inovacijų ministrus. Akivaizdžiai matėsi, kad jis lyg ir keršija valdančiajai daugumai už jo atmestas iniciatyvas“, – pabrėžė V. Isoda.
 
Užsienio politikoje G. Nausėdos laukia iššūkiai: pasikeitusi retorika dėl Baltarusijos
 
Vertindami šalies vadovo poziciją užsienio politikos klausimais, ekspertai teigė, kad pastaroje srityje itin ryškių pokyčių prezidentas neinicijavo. Vis dėlto, pažymėjo jie, G. Nausėdos laukia nemažai iššūkių.
 
Kaip teigė politologas, Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius Linas Kojala, Lietuvoje pagrindiniais užsienio politikos klausimais yra platus politinis konsensusas, dėl to, pasak jo, „tikėtis labai reikšmingų pokyčių mes po rinkimų negalėjome, nes ir kandidatai, ir laimėjęs rinkimus kandidatas deklaravo didelį tęstinumą“.
 
„Pirmieji metai, ko gero, buvo tokie „įėjimo į ritmą“ metai. Prezidentui buvo aktualu susipažinti su kolegomis – buvo daug susipažinimo vizitų. Simbolinių, bet labai svarbių vizitų į Lenkiją, Baltijos šalis, Briuselį. Jie svarbūs tam, kad būtų užmegztas ryšys su kolegomis, o dabar jau prasidės tos sunkiosios derybos, kadangi ES lyderiai susitiks gyvai. Kaip žinome, Europos Vadovų Taryba garsėja tuo, kad neformalus lyderių kontaktas ir svarstymai, kurie kartais užsitęsia labai ilgai, gali turėti lemiamą pokytį. Čia prezidentas turės galimybę daugiau pasireikšti“, – Eltai sakė RESC vadovas.
 
Vis dėlto, pažymėjo L. Kojala, nedidelis pokytis įvyko dvišalių santykių su Baltarusija atžvilgiu.
 
„Šiek tiek pokyčių galbūt įvyko retoriniu lygmeniu – ta retorika iš principo yra tokia pati, bet galbūt kiek švelnesnė, mažiau griežtesnių pareiškimų viešojoje erdvėje matome. Taip pat yra sričių, kuriose yra noras parodyti pokyčio galimybę – pirmiausia tai yra Baltarusijos klausimas. Prezidentas Nausėda deklaravo siekį užmegzti vienokį ar kitokį dialogą su Baltarusija – tai iš dalies jau įvyko arba bando vykti: tai yra pokalbis telefonu, užsienio reikalų ministro susitikimas su kolega (Baltarusijos užsienio reikalų ministru Vladimiru Makėjumi – ELTA) ir panašūs dalykai. Tai kokybiškai turbūt santykių būklės nepakeitė, bet šioks toks pokytis yra. Jis turbūt šiuo atveju yra pats ryškiausias“, – teigė L. Kojala.
 
Tuo tarpu KTU dekano A. Lašo teigimu, prezidentas buvo per pasyvus užsienio politikos srityje.
 
„Šie metai buvo vidaus politikos metai. Prezidento perspektyva ir pagrindinis prioritetas vis dėlto yra užsienio politika. O ten iš esmės nelabai dar yra ką parodyti. Galbūt du momentai: tarsi santykių su Lenkija šiek tiek sustiprinimas ir kitas, ką pats prezidentas pamini, tai yra žvalgų apsikeitimas, nors tai yra smulkmena. Gal iš žmogiškos perspektyvos jam tai yra svarbu, bet tai yra smulkmena“, – sakė A. Lašas.
Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.
 
Pasak politologo, santykių su Baltarusija klausimu iš prezidento pusės buvo tik retoriniai veiksmai, tačiau konkrečių rezultatų, pasak jo, – nėra.
 
„Kol kas tai buvo tik retorinis veiksmas. Kažkokių konkrečių rezultatų nėra. Ir aš sunkiai įsivaizduoju, kaip jų galėtų būti, jeigu mes toliau eskaluojame Astravo klausimą. Akivaizdu, kad su Baltarusija bus labai sunku vystyti kažkokį gilesnį bendradarbiavimą, jeigu šis klausimas bus toliau eskaluojamas. Man susidaro įspūdis, kad jis yra ir bus eskaluojamas, o tai reiškia, kad toliau tuos santykius kažkaip gilinti bus labai sudėtinga. Kol kas rezultatų nematau, nors retorika šiek tiek pasikeitė“, – pridūrė A. Lašas.
 
ELTA primena, kad liepos 12 d. bus lygiai metai kaip G. Nausėda eina prezidento pareigas. Vertindamas pirmuosius savo metus prezidento pareigose, G. Nausėda LRT televizijai antradienį teigė, kad vieni svarbiausių pasiekimų per metus buvo apsikeitimas žvalgais tarp Lietuvos, Norvegijos ir Rusijos ir kai kurie įstatymų pakeitimai. Tuo tarpu savo nesėkme G. Nausėda įvardijo J. Narkevičiaus paskyrimą susisiekimo ministru.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.09; 08:09

Agnė Širinskienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

„Valstietės“ Agnės Širinskienės vadovaujamos komisijos išvados toliau skinasi kelią Seime, o jų svarstymas kelia audras tarp politikų.
 
Antradienį po svarstymo už balsavus 61 Seimo nariui, 10 susilaikius ir 44 balsavus prieš, A. Širinskienės parengtoms išvadoms buvo pritarta. Dėl šio klausimo Seimas dar turės kartą balsuoti.
 
Kontraversiškai vertinamo ir opozicijos kritikos sulaukusio tyrimo išvadų svarstyme opozicija kalbėjo apie mindomą Konstituciją ir demokratiją, kartu prabilo ir apie žalą reputacijai, kurią, teigė jie, verslui ir strategiškai svarbioms įmonėms padarė „valstiečių“ iniciatyva atsiradęs tyrimas.
 
E. Gentvilas: nesigailiu komisijoje praleisto laiko
 
Vienintelis iš opozicijos A. Širinskienės komisijos veikloje dalyvavęs liberalas Eugenijus Gentvilas teigė nesigailintis, kad teko lankytis organizuotuose posėdžiuose.
 
„Nors šiek tiek laiko ir sugaišau – gal tik porą posėdžių praleidau – visgi nesigailiu sugaišto laiko, nes pamačiau, kaip veikia užkulisių komisija“, – teigė Seimo nariams parlamentaras.  
 
Politikas, kalbėdamas Seime, prisiminė kaip, pasak jo, klostėsi šios komisijos darbo eiga. Liberalo manymu, visi A. Širinskienės vadovautos komisijos žingsniai rodo tik tai, kad siekta kerštauti neįtikusiems. O tai, kad dirbti komisijoje nebuvo nusiteikta rimtai, rodo ir rengtų posėdžių organizavimo tvarka.
 
„Gerbiamieji, ši komisija iš rimtos dalykinės komisijos virto į keršto komisiją sau neįtikusių, iš valdančiųjų „valstiečių“ frakcijos pasitraukusių kolegų elgesiui tirti. Noriu pasakyti, kad komisija nelabai ką turėjo ir daryti. Priešpaskutinis komisijos posėdis įvyko 2019 m. spalio 16 d., o kitas posėdis po to įvyko šiemet balandžio 29 d. Gerbiamieji, šešis su puse mėnesio komisija nesurengė nė vieno posėdžio“, – teigė E. Gentvilas.
 
P. Urbšys neigia jam mestus kaltinimus
 
Komisijos tyrimo radare atsidūręs Mišriai Seimo narių grupei priklausantis Povilas Urbšys neigė išvadoje jam mestus kaltinimus, esą jis kartu su Seimo pirmininku Viktoru Pranckiečiu darė įtaką neteisėtam buvusio VTEK Prevencijos skyriaus vedėjo Mindaugo Siaurio atleidimui iš einamų pareigų.
 
Rosatom keliami pavojai. Nuclear-news.net

Politikas antrino E. Gentvilui ir dėliojo argumentus, kodėl, jo nuomone, į komisijai vadovaujančios A. Širinskienės akiratį pateko vienas ar kitas „valstiečiams“ oponavęs asmuo, tuo metu nuo kai kurių kitų planuotų klausimų buvo atsitraukta.
 
„Jei jūs prisiminsite, dėl ko buvo sudaryta komisija, – ji buvo sudaryta manant, kad nėra atvertas plačiai klausimas dėl „Rosatom“ įtakos konservatoriams. Ar jums nekeista, gerbiami „valstiečiai“, kodėl Širinskienė su savo užsispyrimu nesugebėjo prisikapstyti iki pažymų.
 
Tuomet NSGK vadovavo Vytautas Bakas, jis seifo neatidarė, tačiau kai tapo komiteto pirmininku Gaižauskas… Kas trukdė šį seifą atidaryti? Neabejoju, kad dėl to, jog tie ryšiai, kurie yra atskleisti, dabar veikia valdančiuosius“, – teigė P. Urbšys.
 
Kėlė klausimą dėl žalos reputacijai, paaiškino situaciją dėl Landsbergių šeimos verslo
 
Tuo metu konservatorė Monika Navickienė kalbėjo apie, pasak jos, niūrią šio tyrimo formuojamą atmosferą.  
 
„Daug entuziazmo kalbėti šiame valdančiųjų veikime nebėra. Gyvename įdomiais, bet labai neįkvepiančiais laikais. Norėčiau, kad bent mano vaikams nebereikėtų patirti tokių išsišokimų prieš demokratiją, kur klastojama tiesa“, – teigė politikė. Anot jos, A. Širinskienės komisija fiksavo ryšius tarp epizodų, kurių niekas kitas nedrįstų sieti.
 
„Ši komisija užsimojo prieš visus: nuo „Klaipėdos naftos“, pastačiusios energetinę nepriklausomybę užtikrintą terminalą, opozicijos lyderio šeimos, iki VTEK pareigūnų, kurie nenulenkė galvos, tiriant „valstiečių“ seniūno bendražygės interesų konfliktus. Buvo žemintas šioje komisijoje Seimo pirmininkas“, – tęsė M. Navickienė.
 
Galiausiai politikė prakalbo apie sugadintos reputacijos klausimą.
Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Kas atlygins žalą skaidriai veikiančiam verslui, patiriančiam reparacinius nuostolius, kas atlygins išlinksniuotiems pareigūnams, kurie galimai veikė principingai ir nenulenkė savo galvos prieš politinius interesus. Viliuosi, kad šitaip darkytis po Konstitucijos puslapius purvinais batais laiko liko nedaug“, – teigė konservatorė.
 
M. Navickienė paaiškino, kodėl diskusijos dėl sklypo už 1 eurą yra nieko vertos
 
M. Navickienė pabrėžė, kad visiškai nepagrįstai yra keliami klausimai dėl opozicijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio ir jo sutuoktinei priklausančio verslo. Kaip teigia A. Širinskienė, laiko atžvilgiu yra sutapimas tarp dalies Seimo narių, tarp kurių dauguma – konservatoriai, kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir „Bat Cap Infrastructure Fund“ investicijų į Gabrieliui Landsbergiui priklausantį šeimos verslą. Kartu politikė kelia klausimus, ar faktas, kad bendrovė „Krajama“ (dabar – UAB „Knowledge investment“) su žemės sklypu Karalienės Mortos mokyklos bei darželio „Vaikystės sodas“ statybai Kalnėnų mikrorajone buvo įsigyta už vieną eurą, yra skaidrus.
 
Konservatorės teigimu, klausimą dėl įsigyto sklypo kelianti A. Širinskienė tiesiog iškraipo faktus.
 
„Bat Cap Infrastructure Fund“ įsigijo ne sklypą, o bendrovę, kuri valdo 1,3 mln. eurų įsipareigojimų vertės sklypą. Tiesa, kad už šią bendrovę buvo sumokėta tokia suma, tačiau tiesa ir tai, kad drauge su ja įsigyti ir finansiniai įsipareigojimai, kurie siekia 1,3 mln. eurų. Mokyklos atstovai taip pat paaiškino, kad tai yra 20 metų sandoris, kurio vertė yra 20 mln. eurų“, – kalbėjo politikė, akcentuodama, kad tai turėtų būti įdomu tiems, kuriems rūpi faktai.
 
Trys epizodai A. Širinskienės tyrime
 
Pateiktose išvadose teigiama, kad atlikusi tyrimą komisija negali paneigti tyrimo procese deklaruotų buvusio VTEK Prevencijos skyriaus vedėjo Mindaugo Siaurio liudijimų, esą Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir tuometis Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas Povilas Urbšys darė įtaką neteisėtam M. Siaurio atleidimui iš einamų pareigų. Kaip skelbiama išvadoje, VTEK procesai stokojo skaidrumo ir galėjo būti iš šalies veikiami aukščiausių valstybės politikų.
 
Gabrielius Landsbergis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ištyrus antrąjį epizodą dėl Generalinės prokuratūros darbo, konstatuota, kad jos darbui politikai galėjo daryti poveikį. Taip pat teigiama, kad kai kuriais atvejais Generalinė prokuratūra stokojo skaidrumo. Kaip aiškino išvadas parengusi A. Širinskienė, gauti liudijimai leidžia manyti, kad politikai galėjo paveikti Generalinėje prokuratūroje atliekamus tyrimus dėl viešųjų pirkimų – Ignalinos atominėje elektrinėje bei AB „Klaipėdos naftoje“.
 
„Rizika, kad ateityje gali būti bandoma neteisėtai daryti įtaką Generalinėje prokuratūroje priimamiems sprendimams ir taip siekti paveikti prokurorų nepriklausomumą, išlieka“, – rašoma komisijos išvadoje.
 
Trečiojo epizodo – dėl pensijų fondų įtakos – komisijai išvadų parengti nepavyko. Nesugebėjus surinkti pakankamai medžiagos, tvirtino A. Širinskienė, teko patvirtinti ne išvadas, bet aplinkybes.
 
„Komisija šioje dalyje gali tik konstatuoti atskiras aplinkybes, tačiau negali daryti apibendrinančios išvados, nes neturėjo galimybės gauti visų parlamentiniam tyrimui reikalingų dokumentų bei apklausti visų kviestų liudininkų“, – rašoma išvadoje.
 
A. Širinskienės teigimu, laiko atžvilgiu yra sutapimas tarp dalies Seimo narių, tarp kurių dauguma – konservatoriai, kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir „Bat Cap Infrastructure Fund“ investicijų į Gabrieliui Landsbergiui priklausantį šeimos verslą. Politikė, kaip ne kartą yra teigusi, įtaria, kad tarp šių dviejų įvykių gali būti neskaidrus ryšys. Tyrimo komisijai užkliuvo ir faktas, kad bendrovė „Krajama“ (dabar – UAB „Knowledge investment“) su žemės sklypu Karalienės Mortos mokyklos bei darželio „Vaikystės sodas“ statybai Kalnėnų mikrorajone buvo įsigyta už vieną eurą.
 
„Seimo narys G. Landsbergis bei jo sutuoktinė A. Landsbergienė ir su jų šeima bei objekto statybomis susijusios įmonės atsisakė komisijai paaiškinti ir (arba) pateikti dokumentus, kurie pagrįstų UAB „Krajama“ su žemės sklypu įsigijimo sandorį, jo vertę ir paaiškintų jo įsigijimo aplinkybes, dėl to komisija negalėjo pabaigti parlamentinio tyrimo šia apimtimi ir išvadose atsakyti į klausimą, ar toks sandoris yra skaidrus ir neturi politinės korupcijos požymių“, – rašoma išvadoje.
 
Dėl pastarojo momento, yra teigusi A. Širinskienė, bus prašoma Valstybinės mokesčių inspekcijos įvertinimo.
 
Pastarąją savaitę Seimas po pateikimo pritarė išvadoms: už balsavo 55 Seimo nariai, prieš – 39, susilaikė – 10.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.13; 08:17

Pastarosiomis dienomis Vaclavo Havelo tarptautinio oro uosto techninės tarnybos atrėmė kelias kibernetines atakas. Tai penktadienį pranešė oficiali Čekijos sostinės oro uosto atstovė Kateřina Pavlikova.
 
„Programišių atakas, su kuriomis mes susidūrėme pastarosiomis dienomis, pavyko atremti, – sakė ji Čekijos radijui. – Piktadariai mėgino sužinoti prisijungimo prie oro uosto kompiuterių sistemos slaptažodžius. Jiems nepavyko įsilaužti“.
 
Anksčiau penktadienį Čekijos žiniasklaida pranešė, kad programišių atakų taikiniais tapo didžiausių Ostravos ir Olomouco miestų ligoninių kompiuterių sistemos. Klinikų techninėms tarnyboms pavyko jas atremti.
 
Neseniai Čekijos specialiosios tarnybos įspėjo, kad padidėjo kibernetinių atakų prieš šalies strateginius objektus, taip pat ir prieš ligonines, grėsmė. Jos nepatikslino, iš kur šie išpuoliai gali būti vykdomi.
 
Pasak kai kurių šaltinių, programišių atakos gali būti susijusios su Prahos miesto vadovų sprendimu demontuoti paminklą Sovietų Sąjungos maršalui Ivanui Konevui, sulaukusiu griežtos Rusijos reakcijos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.19; 05:00

Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.

Penktadienį JAV prezidentas Donaldas Trumpas atleido du jo apkaltoje liudijusius aukšto rango valstybės pareigūnus, taip paskatindamas kalbas, kad jis ėmėsi keršto, praneša naujienų agentūra AFP.
 
D. Trumpas atšaukė JAV ambasadorių Europos Sąjungai Gordoną Sondlandą ir atleido Nacionalinio saugumo taryboje dirbusį pulkininką leitenantą Alexanderį Vindmaną.
 
Abu jie neteko darbo praėjus dviem dienoms po to, kai Senatas, kuriame daugumą turi respublikonai, išteisino prezidentą dėl piktnaudžiavimo įgaliojimais, ir dienai po to, kai savo pergalės kalboje D. Trumpas oponentus pavadino „piktadariais“.
 
„Šiandien man buvo pranešta, kad prezidentas ketina atšaukti mane iš pareigų, o sprendimas įsigalios nedelsiant“, – G. Sondlandas sakė išplatintame pranešime.
 
Politinio pasitikėjimo pareigūnas į ambasadoriaus postą buvo paskirtas po to, kai paaukojo 1 mln. JAV dolerių D. Trumpo inauguracijai.
 
Tuo metu A. Vindmano atleidimas buvo dar staigesnis. Daugelio gerbiamam karininkui, kuris buvo sužeistas Irake, buvo nurodyta palikti savo darbo vietą Nacionalinio saugumo taryboje Baltuosiuose rūmuose.
 
Jo advokatas Davidas Pressmanas sakė, kad A. Vindmanas „buvo išlydėtas iš Baltųjų rūmų, kur pareigingai tarnavo šaliai ir prezidentui“.
Pasak advokato, „A. Vindmanas buvo atleistas už tai, kad sakė teisybę“.
 
Paklaustas, kodėl atleido A. Vindmaną, JAV prezidentas teigė esąs juo nepatenkintas.
 
„Ar manote, kad turėčiau būti juo patenkintas?“ – retoriškai klausė D. Trumpas.
 
Pasak JAV žiniasklaidos, tuo pačiu metu buvo atleistas ir jo brolis dvynys Yevgenyjus Vindmanas, taip pat pulkininkas leitenantas, Nacionalinio saugumo taryboje dirbęs teisininku.
 
D. Trumpas apkaltos procesą vadino apgaulingu ir aiškino nepadaręs nieko bloga, kuomet spaudė Ukrainą pradėti tyrimą prieš Demokratų partijos kandidato į prezidentus Joe Bideno šeimą.
 
JAV prezidentas žurnalistams sakė, kad jis norėtų, jog Respublikonų partiją susigrąžintų daugumą Atstovų rūmuose ir „ištrintų“ jo apkaltą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.09; 07:00

Jungtinės Valstijos, anot žiniasklaidos, pagrasino nužudyti ir Irano generolo Qassemo Soleimanio įpėdinį. „Jei (Esmailas) Qaanis eis tuo pačiu keliu ir žudys amerikiečius, tai jį ištiks toks pat likimas“, – arabų kalba leidžiamam laikraščiui „Asharq al-Awsat“ sakė JAV specialusis pasiuntinys Iranui Brianas Hookas, informuoja agentūra „Reuters“.
 
JAV nukovė Q. Soleimanį sausio pradžioje Bagdade per bepiločio ataką. Netrukus po to vadovybė Teherane naujuoju Kudso pajėgų vadu paskyrė E. Qaanį. Šis Revoliucinės gvardijos elitinis dalinys atsakingas už slaptas karines operacijas užsienyje.
 
B. Hookas interviu Davose sakė, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas jau seniai aiškiai pareiškė, jog „į bet kokią ataką prieš amerikiečius ar amerikiečių interesus“ bus reaguojama „ryžtingai“. „Tai ne naujas grasinimas, – pabrėžė jis. – Manau, kad Irano režimas dabar supranta, kad negali pulti Amerikos nesulakdamas pasekmių“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.24; 00:30

Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt foto

Seime pristatytas memorandumas dėl būtinybės burtis, rengti visuomeninį pasipriešinimą prieš Rusijos-Baltarusijos atominės elektrinės grėsmę tiek Lietuvai, tiek visai Bendrijai. Spaudos konferencijoje dalyvavęs pirmasis Lietuvos vadovas po nepriklausomybės atkūrimo Vytautas Landsbergis įsitikinęs, kad Astravo atominė elektrinė yra Kremliaus projektas, siekiant plėsti savo politinę ekspansiją ir nubausti Lietuvą už nepriklausomybę.
 
„Ar grėsmės suvokimas yra pakankamas ir visuotinis Lietuvoje? Ar vieningos aktyvios nuostatos reikmė yra pakankama ir visuotinė – tai yra klausimas, kurį kelia memorandumą pasirašiusieji signatarai“, – spaudos konferencijoje kalbėjo V. Landsbergis.
 
Anot profesoriaus, memorandumas yra labai svarbiu Lietuvai klausimu, kurio egzistencinis gyvybiškumas dar nėra pakankamai suvokiamas.
 
„Tai, kas vyksta šalia Lietuvos ir pačioje Lietuvoje, nes čia jokių tokios grėsmės geografinių ribų nėra. Turime pirmiausiai suprasti savo padėtį, tai yra Lietuvos padėtį – tai yra užpuolimas ir savigyna. Lietuva yra užpulta, kartu ir Europos Sąjunga, ir arba ginasi, arba ne“, – teigė profesorius.
 
V. Landsbergis yra įsitikinęs, kad šią situaciją dėl Astravo atominės elektrinės neatsitiktinai sukūrė Kremliaus projektas.
 
Astravo atominei elektrinei – NE

„Ta situacija, kurią mums sukūrė Kremliaus projektas. Tai yra (siekis – ELTA) įsitvirtinti, plėsti savo politinę ekspansiją ir pakeliui nubausti Lietuvą už nepriklausomybę. Tai akivaizdu buvo, kai iš aštuonių pasiūlytų ir daug geresnių vietų šitai statybai, Kremlius įsakė čia, ant Vilniaus“, – sakė V. Landsbergis.
 
Profesoriaus teigimu, Astravo atominė elektrinė yra grėsmė Lietuvos ir tautos ateičiai.
 
„Yra du aspektai: grėsmė ir kiaulystė. Grėsmė mūsų šaliai, mūsų ir mūsų vaikų ateičiai, tautai. Jeigu pakabinta yra grėsmė, tai ji yra grėsmė ir guostis, kad dar nežuvome, yra naivu. Mes jau žūstame pritardami tam, kad tai leistina. Turime sakyti: tai neleistina, mes nesutinkame. Abi to dalyko pusės ir grėsmė ir kiaulystė yra Lietuvai primestos prieš Lietuvos valią, nei nesikalbant“, – akcentuodamas, kad tokiuose veiksmuose nėra jokio žmoniškumo, tik patyčia.
 
V. Landsbergis pabrėžia ir piliečių atsakomybės svarbą, valstybei susiduriant su tokio lygio grėsmėmis.
 
Briuselyje ir Vilniuje – pilietinė akcija prieš Astravo AE. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Valstybė tai nėra tik institucijos, kurioms galima numesti atsakomybę ir tegu jos pasirašo sau istorijos nuosprendį. Valstybė tai ir piliečiai… Ir piliečiai turėtų būti aktyvūs“, – kalbėjo V. Landsbergis.
 
Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas teigė, kad pasipriešinimas Astravo AE turėtų būti artikuliuojamas būtent visuomenėse struktūrose, kam, pabrėžė jis, valstybė neturėtų trukdyti.
 
„Jeigu ir valstybė nutars gintis, ne tik imituoti savigyną, tai ji netrukdys kurtis antiastravo komitetams ar kitoms struktūroms, netrukdys, kad tai būtų svarstoma ir visuomeninėse organizacijose“, – teigė jis.
 
Spaudos konferencijos iniciatorius Žygimantas Pavilionis teigė, kad svarbiausias tikslas, jog Europos Sąjunga įsiklausytų į Lietuvos poziciją Astravo AE klausimu.
Žygimantas Pavilionis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
„Reikia, kad Europos Sąjunga įsiklausytų į mūsų poziciją, kad visa Europos Sąjunga priimtų šią poziciją kaip savo, kad uždraustų pirkimą iš šios nesaugios elektrinės, kad ji apskritai neegzistuotų, kad nei pirmas, nei antras, nei kiti reaktoriai, kurie yra suplanuoti, nepradėtų veikti“, – teigė Ž. Pavilionis.
 
Anot konservatoriaus, siekiant atkreipti Europos Sąjungos dėmesį būtina sutelkti visas įmanomas jėgas.
 
„Kad tai padaryti reikės sutelkti visas įmanomas jėgas. Prezidentas yra kol kas vienintelis, kuris tai kelia politiškai, Europos Sąjungos lygiu, bet jam reikia visos kariaunos. Jam reikia Vyriausybės paramos, diplomatinės paramos, jam reikia politinių jėgų paramos“, – kalbėjo politikas.
 
Visuomenininkai drauge su Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariu, ambasadoriumi Ž. Pavilioniu trečiadienį Seimo Spaudos konferencijų salėje organizavo memorandumo dėl taikaus pasipriešinimo pristatymą ir spaudos konferenciją, pasisakydami dėl Lietuvos ir Europos Sąjungos savigynos nuo Rusijos-Baltarusijos AE būtinybės.
 
Spaudos konferencijos metu pristatytas memorandumas dėl būtinybės burtis, rengti visuomeninį pasipriešinimą prieš Rusijos-Baltarusijos atominės elektrinės grėsmę tiek Lietuvai, tiek visai Bendrijai. Spaudos konferencijoje dalyvavo TS-LKD garbės pirmininkas prof. V. Landsbergis, Nepriklausomybės Akto signatarai Petras Vaitiekūnas, Nijolė Oželytė ir Mečys Laurinkus bei politologas Raimundas Lopata.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.15; 13:55

Iranas grasina keršysiąs. EPA – ELTA nuotr.

Trečiadienio naktį Iranas, kuris jau ankščiau pareiškė keršysiąs už Irano generolo Qasemo Soleimani nužudymą, balistinėmis raketomis atakavo dvi karinių oro pajėgų bazes Irake, kuriose buvo dislokuota amerikiečių karių.
 
Raketos pataikė į Al Asado karinių oro pajėgų bazę į vakarus nuo Bagdado bei į JAV kariškių naudojamą aerodromą Erbilio provincijoje šiaurės Irake.
 
Raketos, Pentagono teigimu, buvo paleistos iš Irano. Tai žymi didelę krizės tarp Vašingtono ir Teherano eskalaciją, kai pasaulis laukia JAV prezidento Donaldo Trumpo atsakymo.
 
Irano revoliucijos gvardijos korpusas (IRGC), kuris prisiėmė atsakomybę už išpuolį, teigė, kad Al-Assado karinių oro pajėgų bazė Irake buvo „visiškai sunaikinta“ atakos metu.
 
IRGC taip pat pagrasino atakuosianti Dubajų Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) ir Haifą Izraelyje, jeigu JAV bombarduos Irano teritoriją.
 
Trumpas anksčiau buvo pasižadėjęs smogti 52 Irano taikiniams, jei Iranas imsis keršto veiksmų dėl generolo Q.Soleimani žūties ir pasikėsins į bet kurį amerikiečių turtą.
 
„Akivaizdu, kad šios raketos buvo paleistos iš Irano ir buvo nukreiptos į bent dvi Irako karines bazes, kuriose yra JAV kariuomenės ir koalicijos personalas – Al-Assadą ir Irbilį“, – pranešime teigė JAV gynybos sekretoriaus padėjėjas viešiesiems reikalams Jonathanas Hoffmanas.
 
Oficialiais Pentagono duomenimis, Iranas iš viso į JAV objektus Irako teritorijoje paleido 15 raketų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.08; 07:43

Deginama JAV vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kariuomenei nukovus vieną svarbiausių Irano karinių figūrų generolą Qasemą Soleimanį, Iranas paskelbė nebesilaikysiąs branduolinio susitarimo apribojimo ir žadąs keršyti kariniais veiksmais. Politologai tokius pareiškimus vertina kaip atgrasymo strategiją ir abejoja, kad Iranas įsiveltų į tiesioginį karą su JAV. Ekspertų nuomone, greičiausiai bus bandoma keršyti nekonvencinėmis priemonėmis.
 
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytoja Ieva Koreivaitė teigia, kad aukščiausiasis Irano lyderis ajatola Ali Khamenei patiria stiprų visuomenės ir politinių institucijų spaudimą keršyti už Q. Soleimanio nužudymą.
 
„Tas spaudimas yra beveik iš visų Irano pagrindinių politinių institucijų, dabar spaudoje yra daug vaizdo medžiagos, kurioje matyti, kad Irano gatvės yra pilnos gedinčiųjų dėl Q. Suleimanio mirties, kurie vėlgi reikalauja keršto už jo nužudymą“, – Eltai kalbėjo I. Koreivaitė.
 
Politologės teigimu, piktų pareiškimų reikėtų tikėtis tiek iš JAV, tiek iš Irano pusės, kita vertus, ekspertė abejoja, kad Iranas bandys įsivelti į tiesioginį konfliktą su Jungtinėmis Valstijomis.
 
„Mano suvokimu, Iranas tikrai nebandys įsivelti į atvirą, tiesioginį konfliktą su JAV ir jos partnerėmis regione. Visgi nekonvencinėmis priemonėmis, manau, Iranas bandys kažkaip keršyti ir tada turbūt galima laukti JAV atsako“, – įžvalgomis dalinosi TSPMI dėstytoja.
 
I. Koreivatė taip pat teigia, kad Irano pareiškimas, jog šalis nebesilaikys 2015 metų branduolinio susitarimo apribojimų, greičiausiai yra atgrasymo kalbos. Politologės teigimu, branduolinio ginklo gaminimas yra ilgas procesas, todėl Europos Sąjunga (ES) ir JAV turėtų užtektinai laiko ir galimybių tokią programą neutralizuoti.
 
„Susitarimas apribojo Irano branduolinę programą, kad ji netaptų branduolinio ginklo programa. Iranas grasina, kad jis tiesiog atnaujins tiek urano sodrinimą, tiek balistinių raketų ruošimą, kad tas branduolinis ginklas atsirastų. Kita vertus, ar jis turi galimybių tai padaryti, yra jau kitas klausimas. Manau, kad tai labai stipriai užtruktų, ir tiek ES, tiek JAV turėtų galimybių neutralizuoti tokią programą“, – sakė I. Koreivaitė.
 
TSPMI dėstytoja taip pat akcentuoja, kad JAV pajėgų buvimas Irake yra dviprasmiškas. Anot ekspertės, viena vertus, Irano ilgalaikis tikslas yra, kad amerikiečių pajėgos būtų iškeltos iš Irako ir Sirijos, kita vertus, Iranui nusprendus atakuoti JAV, amerikiečių pajėgos Irane yra labai lengvas taikinys.
Tūkstančiai iraniečių gedi per JAV antskrydį nukauto generolo Q. Soleimanio. EPA-ELTA nuotr.
 
„Dabar vėlgi tas pats JAV pajėgų buvimas Irake tampa dviprasmišku klausimu. Viena vertus, Iranas tikrai labai nori, kad tos pajėgos būtų patrauktos iš Irako, iš Sirijos, iš kitų Vidurio Rytų valstybių, kitaip tariant, kad JAV būtų išgyvendinta iš Vidurio Rytų. Tai yra vienas iš Irano tikslų, kita vertus, jeigu Iranas nuspręs kažkaip keršyti JAV, jam yra labai patogu turėti šias pajėgas regione, nes JAV pajėgos yra labai lengvas taikinys Iranui“, – teigė politologė.
 
I. Koreivaitė taip pat sutinka, kad Irano ir JAV konfliktas galėtų paveikti transatlantinį vieningumą, nes bet kokia krizė Vidurio Rytuose reikštų problemas ES pašonėje.
 
„Tarptautinė krizių grupė ir jos apžvalgininkai yra pasakę, kad įvykus tiesioginiam JAV ir Irano konfliktui, gali būti, jog JAV konflikte liktų viena, nes tai visiškai nebūtų Europos Sąjungos interesas. Yra atsitikę taip, kad kovos aikštelė tarp JAV ir Irano yra Vidurio Rytai, o Vidurio Rytai yra Europos Sąjungos pašonėje. Bet kokia krizė Vidurio Rytuose reiškia problemas Europos Sąjungoje, visų pirma per pabėgėlių krizes. Europos Sąjunga to visiškai nenori“, – kalbėjo I. Koreivaitė.
 
Savo ruožtu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius islamo tyrinėtojas Egdūnas Račius teigia, kad Irano režimas yra tapęs trapus, todėl negali parodyti bailumo JAV atžvilgiu. Anot politologo, dėl šios priežasties Iranas turi grasinti atkeršyti už Q. Suleimano nužudymą.
 
„Irano režimas negalėtų leisti sau negrasinti Jungtinėms Valstijoms ir nežadėti keršto, todėl, kad jis tam tikra prasme jau irgi yra tapęs labai trapus ir reikia mobilizuoti iraniečius, o tai galima padaryti tikrai neparodant bailumo ar aplaidumo Jungtinių Valstijų atžvilgiu, o kaip tik grasinant ir mėginant žvaginti ginklais, rodyti jėgą“, – kalbėjo E. Račius.
 
Visgi, anot politologo, labiausiai tikėtina, kad Iranas JAV keršys per trečiuosius asmenis Irake.
 
„Labiausiai tikėtinas scenarijus, kad Iranas veiks per Iraką. Irake yra daugybė Iranui parankių ir lojalių vietinių irakiečių šiitų, kurie daugiausiai ir religine prasme artimi Irano daugumai. Tai yra vietiniai žmonės, kurių galbūt nereikėtų vadinti civiliais, labiau gal ginkluotomis draugovėmis. (…) Per šitas draugoves, per tuos trečius asmenis Iranas neabejotinai veiks – jau dabar veikia, bet tai gali būti suintensyvinta“, – teigė E. Račius.
 
VDU profesorius neatmeta galimybės, kad Iranas gali bandyti paveikti ir jam palankias bendruomenes Saudo Arabijoje, Bahreine, Kuveite ir per jas kenkti JAV interesams.
 
JAV kariai. EPA – ELTA nuotr.

„Jei kalbėsime apie dar tolesnius netiesioginius veiksmus, galbūt galime sakyti, kad Iranas sieks paveikti jam palankias bendruomenes regione, sakykim, Saudo Arabijoje, Bahreine, galbūt net ir Kuveite, kur yra šiitų mažumos. (…) Ir ten pradėti kenkti tiek Jungtinių Valstijų interesams, tiek net ir vietiniams sunitų vadovaujamiems režimams. Kad tie režimai, kurie yra matomi Irano kaip tam tikra prasme marionetiniai, Jungtinių Valstijų valdomi, pradėtų vienaip ar kitaip reaguoti, ir tada jau galbūt net ir Jungtines Valstijas verstų persvarstyti savo buvimą regione“, – svarstė islamo tyrinėtojas.
 
Politologo teigimu, tikėtina, jog Iranas grasina nebesilaikyti branduolinio susitarimo apribojimų, nes blefuodamas siekia į savo pusę patraukti likusius susitarimo narius.
 
„(Gali būti – ELTA), kad Iranas kol kas dar blefuoja, siekdamas į savo pusę patraukti likusius susitarimo narius, vis dėl to Europoje yra kai kurių valstybių, kaip Prancūzija, kurios yra atsargesnės. Taip pat atitinkamai ( siekiama patraukti – ELTA) tokias svarbias šalis kaip Rusija, Kinija, kurių pozicija irgi yra labai svarbi“, – sakė E. Račius. Visgi ekspertas visiškai neatmeta galimybės, kad Iranas realiai planuoja nebesilaikyti susitarimo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.07; 05:52

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Panašu, kad Donaldas Trumpas padarė nedovanotiną klaidą, nužudydamas suverenios valstybės, JT narės, vieną iš karinių Irano vadovų, generolą Qasemą Soleimani, ramiai, teisėtai vykusį iš Bagdado aerouosto į miestą.

Visų pirma, ar žmogus – nusikaltėlis, kurį reikia tokiu būdu nubausti mirties bausme, gali nuspręsti tik teismas, JAV ar tarptautinis. Sukurtas valstybinio terorizmo precedentas, kuris atriša rankas tikrai teroristinėms valstybėms ir organizacijoms.

Be to, kas toliau? Šitą nužudė. Ir visa infrastruktūra dingo? Visi ryšiai?

Neabejoju, kad musulmonų pasaulyje kils antisemitizmo banga, nežinia kur ir ką nublokšianti. Tai jau parodė deginamos Izraelio vėliavos Teherane. Tad vargu ar D. Trumpo sprendimas pasitarnavo Izraelio saugumui.

Nenaudingas šis sprendimas ir Baltijos valstybių, Ukrainos saugumui, nes nukreipia pasaulio dėmesį visai į kitą regioną.

Ypač, kai ir taip Artimuose Rytuose ir aplink juos šiuo metu tokia karinė politinė košė, kad bet kada gali kilti plataus masto karas, kuriame gali nebūti laimėtojų. Ir oficialaus musulmono generolo nužudymas gali tapti kibirkštimi tokiam karui, vienijančiam daugelį pasaulio musulmonų, kilti.

Antraštės JAV ir Irano konflikto tema jau pasipylė. Bet man pasirodė įdomiausia ir svarbiausia ši, pasirodžiusi DW portale https://www.dw.com/en/top-stories/s-9097 2020.01.02, generolo  Qasemo Soleimani  nužudymo išvakarėse.

D. Trumpas. EPA-ELTA nuotr.

Izraelio ir Irano konfliktas bus pagrindinė Artimųjų Rytų problema 2020 m. (“Israel-Iran conflict to be major Middle East issue in 2020”),

https://www.dw.com/en/israel-iran-conflict-to-be-major-middle-east-issue-in-2020/a-51600787

Izraelio ir Irano konfliktas

Izraelis ir Iranas yra priešai nuo pat 1980-ųjų, tačiau tik pastaraisiais metais Iranui pavyko išauginti savo įtaką regione.

Sirijoje jis sustiprino ir parėmė šalies kontrolę bandantį susigrąžinti prezidentą Basharą al-Assadą.

Irake jis nuo pat 2003 m. parėmė ne vieną politinę ir karinę organizaciją.

Jemene Iranas palaikė prieš Saudo Arabiją kovojančius hučius – gruodį JAV pranešė sulaikiusi pažangių iranietiškų raketų komponentų siuntą šiems kovotojams.

Izraelio šiaurėje Iranas ir toliau palaiko strateginę paramą didžiausiai Libano politinei partijai „Hezbollah“, kurios karinis sparnas yra laikomas galingesniu nei visa oficiali Libano kariuomenė.

Deginama JAV vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Teheranas jau ne pirmus metus bando įvesti balansą regione, kuriame Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai stipriai lenkia Iraną karinėmis išlaidomis, o Izraelis jau turi branduolinių ginklų. Turėdama minimalias ir gan pasenusias oro pajėgas, šalis negali konkuruoti su regiono kaimynių ir JAV kariniais lėktuvais, todėl kol kas raketos yra vienintelis Teherano konvencinis atgrasymo būdas. 

Nežiūrint visko, 2017­–2018 m. Izraelio kariuomenė smogė 200 Irano palaikomų objektų Sirijoje.

Operacijų intensyvumas dar labiau išaugo Persijos įlankoje gegužę aplink Hormuzo sąsiaurį JAV padidinus savo karinius pajėgumus dėl ten įvykusių poros tanklaivių užėmimo ir abiejų konfliktuojančių pusių dronų numušimo.

2019 m. lapkritį premjeras Benjaminas Netanyahu patvirtino, kad Izraelis plečia savo operacijas į Jemeną, siekdamas „užkirsti Iranui kelią įsitvirtinti regione“.

Deginama Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Šiais metais Irako vyriausybė apkaltino Izraelį užpuolus Iranui palankių Liaudies mobilizacinių pajėgų pozicijas šalyje, taip pat šiitų kovotojų stovyklas netoli Bagdado.

2019 m.  rugsėjį dronų ir žemai skriejančių raketų spiečius smogė Saudo Arabijai priklausančiam „Aramco“ naftos perdirbimo kompleksui. Tai sumažino gamybą perpus. Visuotinai tikima, kad išpuolį surengė Iranas.

Tarptautinių krizių grupės Irano reikalų analitikas Ali Vaezas atkreipia dėmesį, kad Izraelio gynyba yra pritaikyta balistinių raketų išpuoliams, o ne žemai skrendančių kruizinių raketų, kurios buvo panaudotos prieš Saudo Arabiją. Pasak jo, dabartinės gynybinės sistemos neapsaugotų nuo „košmariško scenarijaus“, kai būtų užpultos Izraelio chemijos komponentų gamyklos ar branduolinė infrastruktūra, taip paverčiant daugelį šalies vietovių visiškai negyvenamomis ištisus dešimtmečius.

Taigi, susidūrus su šia „didžiausia rizika“, pasak A. Vaezo, kyla klausimas, ar Izraelis bandys vengti susidūrimo ir leis grėsmei toliau augti, ar surizikuos ir pabandys smogti pirmas. Jo nuomone, Iranui atnaujinus savo branduolinę programą Izraelio sąjungininkai gali sutikti pulti Iraną pirmi.

Kas toliau?

Šie pasvarstymai DW, kaip minėjau, padaryti dar iki Irano generolo nužudymo 2020 m. sausio 3 d. Nesunku įsivaizduoti, kokiu turiniu jie būtų papildyti po žmogžudystės. Štai, kad ir tokiu pranešimu iš straipsnio “Libijos maršalas Haftaras ragina mobilizuotis dėl galimos Turkijos intervencijos”, https://www.delfi.lt/news/daily/world/libijos-marsalas-haftaras-ragina-mobilizuotis-del-galimos-turkijos-intervencijos.d?id=83186917&.

„Į keblią padėtį patekusi Tripolio (Libija) vyriausybė, vadovaujama Fayezo al Sarrajo (Fajezo Saradžo), nuo balandžio yra atakuojama Kh. Haftaro pajėgų. Maršalas vadovauja lygiagrečiai administracijai, remiamai Turkijos varžovių regione – Saudo Arabijos, Egipto ir Jungtinių Arabų Emyratų. Turkijos parlamentas ketvirtadienį patvirtino siūlymą pasiųsti karių į Libiją, Ankarai gavus F. al Sarrajo vyriausybės prašymą suteikti karinę pagalbą. „Priimame iššūkį ir skelbiame džihadą bei raginimą imtis ginklų“, – penktadienį per televiziją kalbėjo Kh. Haftaras. Jis paragino „visus libius“ apsiginkluoti, taip pat kvietė „vyrus ir moteris, karius ir civilius ginti mūsų tėvynę ir garbę“.“

JAV ir Rusija turi galingus Izraelio saugumu besirūpinančius lobistus, gana neblogai sutariančius. Akivaizdu, kad Rusija galutinėje sąskaitoje bus Izraelio pusėje. O Kinija? Kol kas ji tyli.

Tūkstančiai iraniečių gedi per JAV antskrydį nukauto generolo Q. Soleimanio. EPA-ELTA nuotr.

Irano ambasadorius prie Jungtinių Tautų Majidas Takhtas pareiškė, kad generolo nužudymas buvo „JAV karo veiksmas prieš Irano žmones“. „Praėjusią naktį prieš vieną svarbiausių mūsų generolų buvo įvykdytas teroro aktas ir buvo pradėtas karas. Ko tikimasi iš Irano? Mes netylėsime, mes privalome veikti ir mes veiksime“, – sakė M. Takhtas interviu CNN televizijai. „Mes negalime užmerkti akių dėl to, kas įvyko praeitą naktį. Neabejotinai bus kerštas – žiaurus kerštas“, – pagrasino Irano ambasadorius prie Jungtinių Tautų. „Atsakymas į karo veiksmą yra karo veiksmas. Kas, kur, kada? Tai parodys ateitis“, – sakė jis.
https://www.delfi.lt/news/daily/world/tukstanciai-irako-gyventoju-gedi-zuvusio-irano-generolo-skanduodami-mirtis-amerikai.d?id=83186899

O dabar pagalvokime, kokios bus pasaulinės benzino, dyzelino ir plataus vartojimo prekių kainos artimiausiu metu, jei iškils pavojus naftos verslovėms Artimuosiuose Rytuose.

https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/1024939/marius-dubnikovas-jei-konfliktas-paastres-brangs-degalai-o-del-ju-ir-visa-kita?=susijeStr&utm_medium=susijeUzsienis&utm_campaign=naujiena&.

2020.01.05; 18:43

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Didžiojo Laukimo – Advento metu toks klausimas krikščionių nenustebins… O ką galvoja apie atleidimą išpažįstantys kitokius tikėjimus? Budistai, musulmonai, judėjai?

Klausimas man kilo, beskaitinėjant visokius Advento laikui derančius skaitinius.

Skaitydama Max Lucado „Malonė šiai akimirkai“, aptikau tokį gruodžio 15-ai dienai skirtą tekstą: „Gal būt jūsų žaizda sena. Jūsų tėvas ar motina skaudino jus. Mokytojas niekino. Draugas jus išdavė. Ir jūs pykstate. /…/ Viena jūsų dalis tarsi sudaužyta, kita – apimta kartėlio. Viena dalis nori verkti, o kita – kovoti. Širdyje liepsnoje ugnis – pykčio ugnis. Todėl jums tenka spręsti: „Ar užgesinti liepsną, ar dar stipriau įpūsti? Ar viską pamiršti, ar siekti teisybės? Ar viską palikti, kaip yra, ar pasiduoti apmaudui? Ar leisti žaizdoms užgyti, ar tegu jos virsta neapykanta?“ Neištikimybė yra neteisingas dalykas. Kerštas – tai blogis. Bet blogiausia šioje situacijoje yra štai kas: jeigu neatleisiu, man beliks vien kartėlis“.

Ko jau ko, bet žaizdomis esame turtingi visi. Žinoma, jei tenkintumės vien aritmetika, tūkstantmečiais savo istoriją skaičiuojantys žydai skriaudų ir žaizdų skaičiumi pralenktų, ko gero, visas pasaulio tautas. Bet jei užsiimtume sudėtingesne matematika, atsižvelgtume ne tik į tautai tekusių išbandymų skaičių, bet ir išdėliotume juos atitinkamai įkiekvienos tautos istorijos šimtmetį, įsigilintume į tautos charakterį,„kodą“, kuris, kaip ir individo charakteris, neretai tampa vėliau patiriamų skriaudų priežastimi (pvz., fiziškai ar moraliai skaudžią „grąžą“ neretai išprovokuoja pačios aukos agresyvumas, ir pan.), prieitume išvados, kad panašūs skaičiavimai yra beprasmiai: kiekvienai tautai, kaip ir žmogui skaudžiausia yra būtent jos/jo skriauda, jos/jo žaizda, nors iš šalies ji atrodytų ir nedidelė.

Tad ką daryti? Keršyti? Kaip šimtmečiais „akis už akį, datis už dantį“ buvo keršijama Kaukaze, kaip Sicilijoje, kur mafija ir dabar, kalbama, tebepuoselėja tą „kraujo keršto“ tradiciją?…

Beje, imperatyvas „Akis už akį, dantis už dantį“, raginimas keršyti iki kažkelintos kartos užima svarbią vietą net Senajame Testamente. Ir kažin kuo būtų tapęs keršto dvasios pritvinkęs pasaulis, jei prieš du tūkstančius metų mažo Judėjos kaimelio skurdžiame tvartelyje nebūtų gimęs Kūdikis, pakvietęs žmoniją Meilei, Gailestingumui, Atgailai, Atleidimui?!

Skeptikai pasakys: „Pakviesti tai pakvietė, bet ar daug save vadinančių krikščionimis tą kvietimą girdi ir juo vadovaujasi savo gyvenime?“

Ir ką jam atsakyti? Vėl užsiimti statistika, skaičiuoti „geruosius“ ir „bloguosius“ krikščionis, lyginti, kurių daugiau, ir šauktis Dievo rūstybės?

Džiaukimės: Kristus ir skaičiuoja kitaip, ir mąsto kitaip: „Tačiau Jis, būdamas kupinas gailestingumo, atleido kaltes ir nesunaikino jų [nusidėjėlių – J.L.]. Daugelį kartų Jis sulaikė savo rūstybę ir neišliejo pykčio“… /Ps 78,38-39/.

Ir dar kartą džiaukimės: Lietuvoje, mūsų, lietuvių tautoje, keikiamoje, smerkiamoje, šmeižiamoje kai kurių žydų ir kai kurių lietuvių, netrūksta tikrų krikščionių, tų, kurie ne tik atleidžia savo skriaudėjams, bet ir gelbsti juos nuo neišvengiamos mirties, nesivadovaudami nei keršto nuostatomis, nei skirstymu į tautybes, į „išrinktas“ ar “neišrinktas“ tautas.

Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.

Apie vieną tokią kilnią krikščionę sužinojau visai neseniai, skaitinėdama Birutės Straupytės – Jereminienės prisiminimus „Ketveri baimės ir pasiaukojimo metai“ (1999 m.), kuriuos ji skyrė šviesiam atminimui savo tėvo Juozo Straupio, Šarnelės kaimo ūkininko, vokiečių okupacijos metais išgelbėjusio devynias šeimas – iš viso 26 žydus.

Savo prisiminimais Pasaulio teisuolio dukra norėjo, kaip pati rašė, „papildyti skurdžias statistikos žinias, kartkartėmis pasirodančias spaudoje, apie tėvo humaniškumą ir drąsą, bet niekas niekad nesužinos, ką slepia tie du žodžiai“.

Ir dar ją rašyti paskatino, jos žodžiais, „nuolatiniai pono Vyzentalio išpuoliai prieš Lietuvą ir jos žmones“ (primenu – rašyta 1999 m.).

Prisiminimai kupini detalių, šiurpinančių vokiečių ir jų pakalikų elgesio baisumu bei jaudinančių paprastų žemaičių neeilinio drąsumo pareikalavusiu gerumu. Svarbiausia: tokių – gerų – buvo ne vienas žmogus, ne viena šeima: „tėvui talkino Puokės kaime gyvenantis brolis Stanislovas Straupis, tuometinis Šarnelės kaimo seniūnas Strikaitis, žemaičių Kalvarijos gydytojas Staškauskis, ūkininkai kaimynai Martynas Bedaukis ir Jurgis Niuniava, Sedos malūnininkas Liulys, kaimynas Juozas Kerpauskis. Net Alsėdžių valsčiaus policininkas Keturvakis padėdavo. Sužinojęs, kur bus daromos kratos – perspėdavo. Gelbėjant žydus, labai daug padėjo Žemaičių Kalvarijos vienuolės, klebonai Kačergis, Polojiskis, Alsėdžių klebonas Vladislovas Taškūnas“.

Nežinau, ar visiems jiems suteiktas Pasaulio teisuolio vardas, ar pasodinti jų garbei medžiai Pasaulio Tautų teisuolių sode. Svarbu, kad jų vardus-pavardes žinotume, atmintume mes, mūsų vaikai ir anūkai, nes, atrodo, ir jiems ateityje, kaip ir mums, pokario vaikų kartai dabar, gali tekti kęsti kaltinimus ir reikalavimus atgailauti už ne savo nuodėmes…

Iš to būrelio žydų gelbėtojų mane ypač sukrėtė taurumas Birutės mamos sesers Emilijos Korzienės. Ji dirbo Alsėdžiuose mokytoja, buvo lyg kokia ryšininkė tarp tuometinės valdžios ir žydų gelbėtojų. Norėdama sužinoti, ką valdžia įtaria saugant žydus, kur bus daromos kratos, organizuodavo pobūvius valsčiaus ir apskrities ponams. O ja valdininkija pasitikėjo, nes…“jos vyras , Boleslovas Korza, buvo komunistų žiauriai nukankintas Rainių miškelyje“!!! Atrodė, kad tokia moteris niekuo gyvu nesutiks gelbėti vyro žudikų tautiečių…

Eglė gražuolė – Arkikatedros aikštėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Kad buvo tikrai „žiauriai nukankintas“, liudija įrašas kun. Juozo Prunskio knygoje „Lietuva bolševikų okupacijoje“ (Čikaga, 1979 m.), skyrelyje „Egzekucijos“. Ketinau pacituoti tą pastraipą, kurioje surašyta, kokius kankinimus teko iškęsti Korzai, bet … ranka nepakilo. Pagalvojau, jog netinka Advento metu liudyti tokius nežmoniškus žiaurumus… Todėl jei kas norės, tepasiskaito pats…

Prie tų žudynių, kaip rašoma Birutės Straupytės-Jereminienės prisiminimuose, „buvo prisidėję ir kai kurie žydai, teta tai žinojo, bet širdyje neturėjo keršto. Ji visada sakydavo: „Kiekvienoje tautoje yra išgamų, už jų nusikaltimus negalima bausti visos tautos. Už nusikaltimus turi atsakyti tie, kas juos padarė…“.

Krikščioniško gailestingumo ir atlaidumo  kupina Emilijos Korzienės -Mačernytės (Birutės mama ir jos sesuo Emilija buvo poeto Vytauto Mačernio tetos, jo tėvo seserys) širdis buvo atvira ne tik tiesiogiai karo baisumus patyrusioms aukoms, bet ir tiems, kurie buvo „kalti be savo kaltės“. Ji neskirstė žmonių nei pagal jų tikėjimą, nei pagal tautybę, nei pagal šeimos „nuopelnus“ visuomenei… Jos dukterėčia Birutė prisimena: „Mūsų klasėje mokėsi viena mergaitė, su kuria nė vienas vaikas nebendraudavo, piktai pravardžiuodavo, vadindavo „žydšaudžio mergalė“. Vėliau mudvi susipažinome. Sužinojau, kad jos tėvas Baltiejus – pagarsėjęs visoje apskrityje žydšaudys… Janytė Baltiejūtė turėjo vieną mažesnę sesutę, ji mokėsi pirmoje klasėje. Teta Emilija pasodino mane su Janyte, liepė draugauti ir nepravardžiuoti mergaitės. Ji nekalta, kad jos tėvas tikras pabaisa…“

Tikiu, kad tos moters, mokytojos Emilijos, tikrai nekankino neatleidimo kartėlis…

„Laiškuose lietuviams“ Aldona Ruseckaitė rašė: „Kai Lietuvoje po Kruvinojo sekmadienio ieškojome savo sieloms atspirties ir tvirtybės, aš nuolat prisimindavau jaunojo poeto V. Mačernio žodžius “…mokėkim gyventi nors ir dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa. Mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, nes nemokam sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą”. (Iš laiško sužadėtinei Br. Vildžiūnaitei 1942 m.).“

Simono Vyzentalio centro iškaba

Manau, kad šiandien kiekvienam mūsų verta prisiminti tuos V. Mačernio žodžius, ir tikėti: „Mes patys esame šviesa“.

Tikėti taip, kaip jais tiki jo pusseserė Birutė Straupytė-Jeremininienė, kuri laiške Simonui Vyzentaliui rašo: „Mes susitaikėme ir atleidome žudikams… Jūs to negalite padaryti. Jūsų širdyse neapykantos laužas negali išblėsti. Jūs jį retkarčiais vis pakurstote… Noriu paklausti, kodėl?“

Taigi, kodėl? Kodėl reikia kurstyti neapykantos ir neatlaidumo laužą?

2019.12.17; 18:23

84 metų amžiaus vyras, įtariamas bandymu padegti mečetę pietinėje Prancūzijos dalyje ir sunkiai sužalojus du senyvo amžiaus vyrus, tyrėjams sakė, kad norėjo atkeršyti už siaubingą gaisrą Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, dėl kurio jis kaltina musulmonus.
 
Įtariamasis yra įsitikinęs, kad musulmonai kalti dėl gaisro žymiojoje Paryžiaus katedroje. Tyrėjai savo ruožtu mano, kad balandį Paryžiaus Dievo Motinos katedrą nusiaubęs gaisras kilo netyčia.
 
Kaip nurodoma, pirmadienį senolis atvažiavo automobiliu prie mečetės Bajonos miestelyje. Prisiartinęs prie pastato vyras bandė padegti mečetės duris, bet nusikaltimo metu jį užklupo du vyrai, ir užpuolikas juos pašovė.
 
Sužalotų vyrų amžius – 74 ir 78 metai. Netrukus po to įtariamasis paspruko iš įvykio vietos.
 
Vis dėlto vyras dar tą pačią dieną buvo areštuotas savo namuose.
 
84 metų amžiaus Claude’as Sinke prisipažino bandęs padegti mečetės duris, bet neigė, kad norėjo ką nors nužudyti. Prokuroro teigimu, senolio apklausa sukėlė abejonių dėl jo psichinės sveikatos būklės.
 
Abu sužaloti vyrai vis dar gydomi ligoninėj, pavojus jų gyvybėms negresia.
 
Vienas vyriškis sužalotas į kaklą, o kitas – į krūtinę, tačiau abiejų jų būklė stabili.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.30; 05:22

Jis buvo vienas labiausiai medžiojamų žmonių pasaulyje, o naujiena apie „Islamo valstybės“ (IS) lyderio Abu Bakro al-Baghdadi žūtį susilaukė pasaulio galingųjų sveikinimų.
 
Visgi džihadistų keršto galimybė paskatino kelias šalis išplatinti įspėjimus dėl teroro išpuolių, rašo „Deutsche Welle“.
 
Filipinų saugumo pajėgos pirmadienį pasveikino žinią apie A. B. al-Baghdadi žūtį ir pavadino tai „stipriu smūgiu teroristinėms organizacijoms visame pasaulyje“. Vis dėlto Filipinų kariuomenė, pabrėžė atstovas, ruošiasi atsakomosioms džihadistų atakoms.
 
„Manome, kad jo mirtis neigiamai paveiks teroristų lyderius įvairiose pasaulio dalyse. Mūsų pajėgos yra pasirengusios atremti galimus bandymus pasinaudoti šia padėtimi ir surengti ataką“, – pranešime cituojamas Filipinų kariuomenės atstovas, brigados generolas Edgardas Arevalo.
 
2017 m. Filipinų pajėgos kovojo su šimtais ištikimybę IS prisiekusių kovotojų, apgulusių Maravio miestą šalies pietuose. Maravio apgultis truko penkis mėnesius, mūšių metu žuvo daugiau nei 1 200 žmonių, o miestas virto griuvėsiais.
 
Maravio apgultis privertė Filipinų prezidentą Rodrigo Duterte pietinėje Mindanao valstijoje paskelbti karo padėtį, kuri galios iki šių metų pabaigos.
 
Dėl galimų atsakomųjų teroro išpuolių perspėjo ir Prancūzijos vidaus reikalų ministras Christophe’as Castaneris, paraginęs pareigūnus būti budriems.
 
„Galimas džihadistų propagandos sustiprėjimas po jo (A. B. al-Baghdadi) mirties, kurioje bus raginama imtis keršto, reikalauja ypatingo budrumo, ypač – viešų renginių metu“, – tvirtino Ch. Castaneris.
 
Po A. B. al-Baghdadi mirties Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas tikino, kad tai suduoda smūgį ekstremistų organizacijai, tačiau jų lyderio mirtis esą dar ne pabaiga.
 
„Kova kartu su mūsų koalicijos partneriais tebetęsiama, kad ši teroristinė organizacija būtų galutinai nugalėta“, – pabrėžė E. Macronas.
 
JAV prezidentas Donaldas Trumpas sekmadienį paskelbė, kad IS lyderis susisprogdino Sirijos šiaurės vakaruose amerikiečių specialiųjų pajėgų operacijos metu.
 
D. Trumpas A. B. al-Baghdadi žūtį vadino didžiuliu smūgiu IS džihadistų grupuotei.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.28; 00:30

Antanas Rašimas

Slaptai.lt jau pasakojo, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos nuolat nesilaiko po ilgų ir sunkių derybų įsigaliojusių ugnies nutraukimo taisyklių. Ugnies nutraukimo režimą Armėnija pažeidžia visoje fronto linijoje, skiriančiojo armėnų ir azerbaidžaniečių karius.

Armėnijos gynybos ministras Davidas Tonojanas

Būtent dėl nuolatinių armėnų ginkluotųjų pajėgų šaudymų šių metų gegužės 30-ąją dieną žuvo azerbaidžaniečių kariuomenės majoras Agilis Omarovas. Nuo snaiperio paleistos kulkos majoras krito Agdamo regione.

Birželio 1-ąją tarp armėnų ir azerbaidžaniečių pajėgų kilo naujas susišaudymas. Jo metu gyvybės neteko armėnų karys Sipanas Melkonianas. O vakar, birželio 9-ąją, per armėnų snaiperių ataką Tertero regione buvo nukautas azerbaidžaniečių karys Elšanas Chalilovas.

Galima paklausti: kas čia keisto? Kare – kaip kare. Ir vis dėlto Armėnijos valdžios elgesys stebina. Sankt Peterburge ekonominiame forume viešėdamas Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas pareiškė, esą dėl birželio 9-osios incidento Armėnija niekuo dėta. Suprask, niekas iš Armėnijos valdžios nedavė įsakymo šaudyti į azerbaidžaniečių pozicijas. Be to, atsakydamas į žurnalistų klausimus, Armėnijos premjeras tvirtino, girdi, „jų ekspertai atliko specialųjį tyrimą, kurio metu nustatyta, jog tądien, kai žuvo E.Chalilovas, armėnų kariškiai nešaudė“.

Ar galima pasitikėti viešais Armėnijos premjero pareiškimais? Norėtųsi tikėti, bet … būtų kvaila. Viešojoje erdvėje ką tik pasirodė Armėnijos gynybos ministro Davido Tonojano prisipažinimai, kad jis pats asmeniškai įsakė armėnų kariškiams keršyti – nužudyti azerbaidžaniečių karį. Armėnijos gynybos ministras D.Tonojanas ne tik liepė nušauti bent vieną azerbaidžaniečių kariškį, bet dar ir apdovanojo šioje keršto operacijoje dalyvavusius armėnų karius.

Štai tokia realybė: Azerbaidžano ginkluotosios pajėgos vis dar laikosi derybų metu Dušanbėje pasiektų taikos nutraukimo taisyklių, Armėnijai į jas – nusispjauti. Juk net jeigu vadovausimės viduramžiškais papročiais, pirmasis keršyti netekęs savo majoro privalėjo Azerbaidžanas. Bet, azerbaidžaniečių garbei, jie elgėsi santūriai. Nepuolė kerštauti. Susitvardė. Vardan taikos, vardan ateities.

Be kita ko, Armėnija puikiai žinojo, jog birželio 1-ąją jų karys S.Melkonianas žuvo ne dėl Baku kaltės: pirmieji juk šūvius paleido armėnai, azerbaidžaniečiai tik gynėsi. Taigi nebūtų pradėję šaudyti, nebūtų praradę ir savo kario.

O Armėnijos gynybos ministro D.Tonojano prisipažinimą būtina įsiminti. Nei NATO, nei Europos Sąjungos valstybės neturėtų įsileisti gynybos ministro, kuris asmeniškai skelbia įsakymus kerštauti. Tiek NATO, tiek ES valstybėse toks gynybos ministras turėtų būti paskelbtas „persona non grata“.

2019.06.10; 13:40

Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Stasys Jakeliūnas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) nariai Seime Andrius Kubilius ir Mykolas Majauskas, gindami viešąjį interesą, rengia kreipimąsi į Generalinę prokuratūrą dėl Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininko Stasio Jakeliūno galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir neteisėto bandymo paveikti Lietuvos banko (LB) priimamus sprendimus.

„Esame susirūpinę pastaruoju metu ypač suintensyvėjusiomis Seimo valdančiosios daugumos atstovų S. Jakeliūno ir jį remiančių Ramūno Karbauskio, Viktoro Pranckiečio pastangomis menkinti LB reputaciją. Tai svarbiausia šalies institucija, kontroliuojanti bankų sistemą ir užtikrinanti šio sektoriaus stabilumą. Bet koks kišimasis į LB nepriklausomumą gali sukelti neprognozuojamas pasekmes, nerimą Lietuvos ir tarptautinėse finansų rinkose, indėlininkų paniką. Jau nekalbant apie tai, kad toks kišimasis yra neteisėtas. Kiekvienos šalies centrinio banko nepriklausomumą gina Europos centrinis bankas“, – TS-LKD pranešime cituojamas A. Kubilius.

Seimo narys kelia klausimą, kas slypi po S. Jakeliūno siekiu sukelti abejones šalies centrine finansų institucija.

„Jei tai būtų tik kerštas už S. Jakeliūno nepriėmimą į darbą, tai būtų mažiausia grėsmė valstybės saugumui ir jos institucijų stabilumui, tačiau mes matome ir kur kas rimtesnių galimų interesų. Gali būti, kad toks neteisėtas elgesys yra nulemtas artėjančių Prezidento rinkimų, kuriuose dalyvauja ministras pirmininkas (Saulius Skvernelis. – ELTA). Tokių pavojingų rinkimų kampanijų jau yra buvę. Bet gali būti ir bankrutavusio banko „Snoras“ akcininkų bandymo daryti poveikį Lietuvoje, pasitelkiant Seimo narį S. Jakeliūną ir keršijant banko vadovui Vitui Vasiliauskui už „Snoro“ banko bankrotą. O tai jau būtų žymiai rimtesnė problema“, – teigia A. Kubilius.

Pasak M. Majausko, nutarta kreiptis į Generalinę prokuratūrą, kad ši ištirtų S. Jakeliūno veiklą.

„Matydami galimai neteisėtą veiką, nukreiptą prieš pagrindinę Lietuvos finansų instituciją – Lietuvos banką – rengiame kreipimąsi į Generalinę prokuratūrą. Prašome pradėti ikiteisminį tyrimą ir ištirti, ar pono S. Jakeliūno veiksmais nedaroma žala viešajam interesui pagal Baudžiamojo kodekso 228 ir 288 straipsnius – piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ir neleistiną kišimąsi į valstybės tarnautojo veiklą, pažeidžiant Lietuvos banko nepriklausomumą“, – cituojamas M. Majauskas.

ELTA primena, kad LB valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas po Vyriausybės pasitarimo trečiadienį teigė, kad krizės tyrimą atliekantis BFK pirmininkas S. Jakeliūnas bandė pakliūti dirbti į LB, kitaip žadėdamas parašyti knygą bei dalyvauti „Snoro“ byloje.

„Aš puikiai prisimenu (…) mūsų pokalbį (su S. Jakeliūnu. – ELTA) 2013 m. rudenį, kuriame mes kalbėjome apie finansinių paslaugų priežiūrą. Taip pat jis užsiminė, kad turi kompetencijos ir galėtų prisijungti prie LB kolektyvo. Jei ne, tai jis turi pasiūlymą su „Snoru“ susijusiais asmenimis, parašytų knygą ir kažkaip dalyvautų teisminiuose procesuose, susijusiuose su „Snoru“, kaip ekspertizę turintis asmuo. Mano atsakymas buvo paprastas: pone Stasy, pamirškime šį pokalbį, jūs vaikštote ties Baudžiamojo kodekso riba ir turėtumėte suprasti, ką „Snoro“ byla reiškia Lietuvos bankui, ir toks elgesys yra neetiškas“, – po posėdžio žurnalistams sakė V. Vasiliauskas.
Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Pasak LB valdybos pirmininko, po pokalbio jis paprašė, kad S. Jakeliūnas jį ištrintų iš adresatų sąrašo, o tai, pasak V. Vasiliausko, parodo, kodėl tarpusavio santykiai tarp jų yra atšalę.

„Aš nuoširdžiai buvau šoke – kaip galima taip šnekėti. Po to mes dar susirašinėdavome ir 2014 m. pabaigoje, kai buvo kilęs „Swedbank“ palūkanų skandalas, mes ten susirašinėjome, apsikeitėme elektroninėmis žinutėmis. Paprašiau, kad jis mane išbrauktų iš adresatų sąrašo, nes nenoriu nieko bendro su juo turėti“, – žurnalistams sakė V. Vasiliauskas.

Pasak jo, dabartiniai teiginiai apie LB, sklindantys iš S. Jakeliūno, yra šmeižtas.

„Tai yra viena aplinkybių, kodėl mes išėjome viešai. Aš negaliu pakęsti, kai banko, kuris yra viena šauniausių ekspertinių institucijų, vadovybė, labai protingai ir gudriai formuojant teiginius, kurie būtų kaip nuomonės reiškimas ir klausimai, yra viešai šmeižiama. Tai yra problema, ir dėl to į tai galime atsakyti tik viešumu, kito kelio neturime“, – po posėdžio kalbėjo V. Vasiliauskas. 

snoras
Snoras
LB valdybos pirmininkas trečiadienį taip pat teigė galvojantis apie susirašinėjimo su krizės tyrimą atliekančiu BFK pirmininku paviešinimą.

S. Jakeliūnas sakė, kad susirašinėjimuose jokios informacijos, dėl kurios nerimautų, nėra.

„Ne, nėra (dėl ko nerimauti. – ELTA). Rašiau jiems (…), apie „Revolutą“ taip pat, bet, kad būtų kažko pikantiško, nėra. Interpretuoti galima įvairiai“, – Eltai teigė S. Jakeliūnas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.14; 03:00

Seimo narys Povilas Urbšys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Seimo narys Povilas Urbšys, liudijęs laikinajai tyrimo komisijai, svarsčiusiai galimai darytą poveikį Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) nariams, tvirtino, kad niekada nėra davęs jokio nurodymo atleisti kokį nors valstybės pareigūną. 

„Niekada nesu davęs nurodymo atleisti nei Siaurio, nei kito valstybės pareigūno iš einamų pareigų. Antras dalykas: aš negaliu atsakyti už kitų žmonių pokalbius“, – trečiadienį galimą neteisėtą įtaką ir poveikį Lietuvos politikams tiriančiai Seimo komisijai sakė P. Urbšys. 

Atsakinėdamas į klausimus, parlamentaras taip pat teigė, kad jam neteko dalyvauti pokalbiuose, kur kiti asmenys duotų tokius nurodymus, nors jam susidarė įspūdis, kad artėjant „valstiečių“ suvažiavimui akivaizdžiai norima „apskrudinti ant petelnės“ Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį. 

P. Urbšys pastebėjo, kad jam adresuoti kaltinimai atsirado po to, kai jis paliko valdančiąją „valstiečių“ frakciją, pasisakė už „Agrokoncerno“ veiklos tyrimą, kritiškai vertino Gretos Kildišienės skandalą.

„Jeigu nebūtų Siaurio, jie būtų suradę ką nors kito. Tai tam tikro keršto priemonė“, – mano P. Urbšys. 

Tačiau laikinosios tyrimo komisijos pirmininkė Agnė Širinskienė mano kitaip. „Tai nėra susiję su P. Urbšio padėtimi frakcijoje, su jo meilė ar nemeile Gretai Kildišienei“, – tvirtino ji. 

Pasak jos, klausimai kyla dėl to, kad klausantis garso įrašo girdima, kad esą daromas spaudimas VTEK nariams, minima P. Urbšio pavardė. 

„Jeigu tai tiesa, tai netoleruotina. Taip pat suprantu, kad kiekvienas gali atsidurti tokioje situacijoje, kai mus apkalba“, – svarstė A. Širinskienė. 

Trečiadienį per daugiau nei 3 valandas vykusiame komisijos posėdyje liudijo ne tik P. Urbšys, bet taip pat dabartinis ir buvę VTEK vadovai.

Į posėdį neatvykus Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui, nutarta dar kartą pakviesti parlamento vadovą jam patogiu laiku atvykti į komisiją, pateikti paaiškinimus ir atsakyti į klausimus. 

Pasak komisijos pirmininkės A. Širinskienės, Seimo pirmininkas – užimtas žmogus, todėl komisija prisiderins prie jam tinkamo laiko ir pasikalbės.

Dėl iš anksto suplanuotos darbotvarkės trečiadienį Seimo pirmininkas V. Pranckietis į tyrimo komisijos posėdį neatvyko.

„Informuoju, kad nedalyvausiu komisijos posėdyje dėl iš anksto suplanuotos darbotvarkės. Prašau pateikti klausimus raštu“, – tokį raštą dėl nedalyvavimo komisijos posėdyje jos pirmininkei A. Širinskienei atsiuntė V. Pranckietis. 

Tačiau komisijos nariai nelinkę susirašinėti. „Mes kviečiame pirmininką fiziškai, mūsų netekina atsakymai raštu, nes tada būtų atimama galimybė paklausti“, – sakė liberalas Eugenijus Gentvilas. 

A. Širinskienė mano, kad Seimo pirmininkas ateis ir mielai atsakys į komisijos narių klausimus. 

Praėjusią savaitę tyrimo komisija apklausė iš VTEK atleistą Mindaugą Siaurį. Pasakodamas savo atleidimo aplinkybes jis teigė, kad 2017 m. kovo mėnesį darbe vykusiame pokalbyje su VTEK nariais Virginijumi Kanapinsku ir Sauliumi Katuoka jam buvo pasakyta, kad jo atleidimo esą reikalauja asmenys iš Seimo.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.24; 08:00

Aleksejus Navalnas. EPA-ELTA nuotr.

Christian Esch, Kristina Hebel / Der Spiegel

„Rusijos Nacionalinės gvardijos vadas suvedinėja sąskaitas su opoziciniu politiku Navalnu video laiškais. Jo aršus verbalinis protrūkis pažeidžia tabu, bet Kremlius nenori įžiūrėti jame raginimo smurtauti“, – rašo Der Spiegel žurnalistai Ckristianas Ešas ir Kristina Hebel.

„Opozicinis politikas ir generolas – tarsi vorai stiklainyje. Sekmadienį Navalnas išvedė į gatves savo šalininkus protestuoti prieš pensinio amžiaus tolinimą, ir būtent Zolotovo žmonės mušė demonstrantus. Buvo suimta apie 1000 žmonių. Be to, Navalno Kovos su korupcija fondas (FBK) atskleidė Zolotovo Nacionalinės gvardijos korupciją“, – sakoma straipsnyje.

„Atrodo, tai giliai užkabino Zolotovą. Ištisas šešias minutes jis demonstruoja savo pyktį, savo panieką Kremliaus kritikui“, – komentuoja žurnalistai išspausdintą Rusijos gvardijos vadovo video kreipimąsi.

Zolotovas žengė toliau „žinomų kaltinimų, kuriuos Rusijos vadovybės nariai dažnai prikiša Navalnui“: „jis kviečia opozicinį politiką į dvikovą ir grasina per keletą minučių padaryti iš Navalno tiesiog „gerą sultingą muštinį“, perduoda Hebel ir Ešas.

Viktoras Zolotovas ir Vladimiras Putinas. AFP/Scanpix nuotr.

„Net jeigu daugelis rusų žiūri savo namuose Navalno video apie korupciją Rusijos vadovybėje, publikai jo kalbos dažnai būna neefektyvios. Jo demaskuota korupcija beveik niekada nebuvo svarstoma teismuose. Parlamente ir televizijoje apie ją tylima. Politikai, kaip ir aukšti valdininkai, vengia minėti jo vardą“, – pabrėžia žurnalistai.

Kaip mano Hebel ir Ešas, Zolotovo kreipimesi slypi „iškart dvi prieštaringos žinios“. „Viena vertus, jis pakelia Navalno reikšmingumą tuo, kad apskritai atsako opoziciniam politikui ir net mini jo politines ambicijas. (…) Kita vertus, Zolotovas signalizuoja, kad politika ir asmeninė sfera Rusijoje jau nebeatskiriamos. Jis gina ne savo žinybą, o save patį, – mano straipsnio autoriai. – Ir jis tai daro, ne apsiginklavęs įstatymais ar politiniais argumentais, o grasindamas fiziškai susidoroti. Jis atrodo esąs ne tvarkos sergėtojas, o mafijos bosas“.

„Navalnui Zolotovo kalba pavojinga. Zolotovas yra ne tik Putino patikėtinis, bet laikomas ir jo atstovu bendraujant su Ramzanu Kadyrovu, Čečėnijos respublikos vadovu. Nūdienos ar vakarykščiai Kadyrovo saugumo pajėgų nariai įtariami daugelyje žmogžudysčių – pavyzdžiui, opozicionieriaus Boriso Nemcovo nužudyme. Kerštą už tikrą ar tariamą įžeidimą čečėnai laiko absoliučiai pakankamu motyvu, kad pašalintų ką nors iš kelio“, – tvirtina leidinys.

Kremliuje Zolotovo pareiškimas nevertinamas kaip fizinio susidorojimo pavojus, baigdami pažymi Hebel ir Ešas.

Informacijos šaltinis : Der Spiegel

2018.09.04; 07:07