Istorikas, ekonomistas, visuomenininkas plk. lt. Kęstutis Eidukonis. Slaptai.lt nuotr.
Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Pokalbis su istoriku, visuomenininku, ekonomistu plk. ltn. Kęstučiu Eidukoniu

Šalia darbo visuomeninėse pasaulio lietuvių ir JAV bendruomenių tarybose esate ir paklausus patarėjas ekonomikos klausimais Lietuvoje. Papasakokite apie savo veiklos pobūdį.

Kadangi atsirado valdiški finansavimai, buvo bandoma mane įtraukti į verslą, norima parduoti prekių Amerikoj. Ten rinka labai plati, bet į ją patekti labai brangu. Vienos valstijos rinkai rasti distributorių, kad ant lentynos atsirastų tavo produktai, kainuoja apie vienas milijonas dolerių.

Ar lietuviai turi nusistovėjusį eksportą į šią šalį?

Yra smulkių verslininkų. Daugiausia daromos reklamos išeivijai. JAV gyvena maždaug milijonas lietuvių.

Kaip ketinate padėti marketingui?

Lietuvoje kai kurios firmos išleidžia iki 7-8 mln. eurų marketingui Europoje. Kitos galėtų tai daryti susibūrę. Valstybė šiuo metu yra atidėjusi išlaidų dėl marketingo. Tik tuomet reikia rašyti projektus.

Paskui vyksta konkursai.

Nežinau tiksliai, ką Lietuvoje tokiu atveju reikia daryt. Tik dažnai verslininką „suraišioja su virvutėmis“, ir nepasisekus reikia ieškoti, kas kaltas. Atlikau tyrimą dėl investuotojų, bet amerikiečių kompanijos susiduria su labai dideliais mokesčiais, su „Sodros“ mokesčiais ir turto apsaugojimo problemomis. Tada nutariau, kad būtų lengviau lietuviškus produktus Amerikoje pristatyt. Kai lietuviai atveža produktą, jie daro marketingą arba rusams, arba lietuviams, tačiau jų rinka tokia maža, kad neretai nusiviliama.

Ar lietuviai turi pakankamai prekių eksportui?

Žemės ūkio, maisto produktai tinka, nes rinka Lietuvoje sumažėjo. Jie labai geri ir kitoniški. Čia (JAV) platintojai sako, kad paėmę naują produktą, turi nuimti kažką kita. Mažiausioj maisto produktų parduotuvėj produktų yra 50 tūkstančių rūšių. Jei nori gauti vietą ant lentynos, turi ją stačiai nupirkti. Keliems verslininkams sudarius bendrą krepšelį, į jį gali įeiti dešros, sūriai, alkoholis ir pan. Būtų gerai duona, bet ji turi trumpą galiojimo laiką. Čikagoj, Lemonte yra lietuviško maisto parduotuvių, restoranų. Arizonoj restoraną „Sonata“ labai mėgsta amerikiečiai, kuriems labai patinka kepta duona su sūriu.

Naujiems interesantams reikėtų paaiškinti, kaip veikia Amerikos rinka, o reklamą galima padaryti ir Lietuvoje, pasamdžius marketingo kompaniją. Ten būtų išperkamas reklamos laikas per televiziją arba internetą. Norėčiau padėti išplėsti eksportą į visą JAV rinką. Tam sąlygos yra, nes vyksta daug parodų. Reikia pateikti pavyzdžius, kalbėti, važinėti, įtikinėti – tai didelis darbas. Jis reikalauja ir nemažai išlaidų.

Kokios problemos gali kilti tokioje didelėje rinkoje?

Pirmiausia reikia žinoti, kad pavykus nebus parduodama viena dvi dėžės, o 40 – 50 konteinerių, tai yra, prekybos mastai labai dideli. Eksportuojantys į Kiniją sako, kad jau pritrūko lietuviškų karvių…

Nenuostabu, nes nuo pat įstojimo į ES ūkininkai buvo priversti beveik visas likviduoti, nes buvo „nebereikalingos“, o pieno produktai gamintojui iki šiol kone tik nuostolius neša, nes viską pasiima tarpininkai. Gal amerikiečiai padėtų pirkdami prekę ir lietuvišką žalmargę susigrąžinti.

Būtų pliusas, tik reikia sudaryti sąlygas. Lietuviška produkcija aukštos kokybės, organiška, o už ją mokama kaip už sintetinį, chemiškai apdorotą produktą. Žmonės dar nesusigaudo, kad už gerą natūralų daiktą gauna per mažai. Kita vertus, ne visi pieno produktų, pavyzdžiui, sviesto, sūrio gaminiai yra skanūs, itin kokybiški, todėl skonį ir kokybę reikėtų gerinti, jie turėtų skirtis nuo kitų.

Amerikoje vadinamasis „biomaistas“ (natūraliai išaugintas) labai paklausus.

JAV sumažėjus emigrantų srautui, iškart šoktelėjo darbo užmokestis. Per pastaruosius du mėnesius atlyginimai pakilo 3 procentais. Sumažėjo mokesčiai. Žmonės gauna daugiau pinigų.

Deja, mes čia apie visa tai beveik nieko negirdime.

Bedarbystė JAV 3,7 procentai. Darbo ieško 6 milijonai, o darbų yra 7 milijonai. Bet rengiant apklausas žmonės bijo pasakyti nuomonę, nes gal kitą dieną jei pasakysi, kad esi patenkintas, prie tavo namų demokratai surengs demonstraciją. Jei esi respublikonas, gali tave restorane užpulti, į maistą spjaudyti. Nes 95 procentai žinių apie prezidentą D. Trumpą yra negatyvios, žiniasklaida yra demokratų rankose. Bet įdomu, kad kuo daugiau apie jį kalba, tuo daugiau yra žiūrovų.

Per ką tik pasibaigusius rinkimus JAV demokratai perėmė Atstovų rūmų kontrolę, bet respublikonai išlaikė daugumą Senate. Bet impičmento, regis, vengiama.

EPA – ELTA nuotraukoje: JAV prezidentas Donaldas Trampas.

Demokratai nebėra tikri demokratai. Jei nesutinki su jų nuomone, jie nori tave užčiaupti. Jie nukeliavo į kairę pusę, viskas turi būti už dyka: mokslas, sveikatos draudimas. Jie skaldo žmones pagal rasę, nes tikisi surinkti sau balsuotojus iš meksikiečių, juodaodžių, ispanakalbių emigrantų, baltųjų atsisako. Bet 39 procentai juodaodžių eina už Trumpą. Todėl emigrantai iš Pietų Amerikos demokratams reikalingi. Jie galėtų balsuoti už miesto valdybą. Anksčiau tradiciškai demokratai buvo darbininkai. Dabar demokratai yra visi milijonieriai. Blumbergas, Sorosas, Stajeris  – jie rinkimams išleidžia milijardus. Vienam kandidatui į Senatą jau surinko milijoną dolerių. Kadangi universitetai valdomi socialistų ir komunistų, jaunimas toks pats. O Trumpą išrinko baltieji darbininkai, kuriuos demokratai atstūmė.

Perėmę Atstovų rūmus demokratai vėl kels mokesčius, nes yra įsitikinę, kad valstybė geriau generuoja mokesčius, negu patys žmonės.

Neįsivaizduoju socialistinės Amerikos.

Geras pavyzdys – Venesuela.

Tai amerikiečių jaunimas statys komunizmą JAV?

Jie suskilę per pusę, nes daugelis dar išauklėti tėvų. Bet jau mokykloje jie perauklėjami. Kai mokytojavau, iš 30 mokytojų aš vienintelis buvau respublikonas, konservatyvus.

Tai visuotinis reiškinys, jis matyti ir Europoje.

Nors B. Obama sakė, kad gamyba niekada negrįš į JAV, Trumpo dėka per 400 000 darbų sugrįžo į Ameriką. Todėl dabartinė situacija (žmonės turi daugiau pinigų, ieško naujų produktų, kurių nematę) Amerikoje yra dar palankesnė lietuviškam eksportui.

Ir nėra nė vieno demokrato, kuris matytų bent kažką pozityvaus?

Vienas Vakarų Virdžinijoje balsavo už teisėją, bet tik pabaigoje, kai jau matė, kad už jį surinkta dauguma balsų. Kitaip būtų balsavęs prieš. 

Lietuviai yra klaidinami, kad Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje yra socializmas. Ten jie patys save apmokestino, bet jų kapitalas didelis, sukauptas per šimtą metų, lietuviai jo neturi.

Lietuvoje užsienio investuotojai tampa kapitalistais, kurie viską ir nusavina. Nemokama savo kapitalo atgauti, saugoti, gausinti.

Tam trukdo valstybė per mokesčių sistemą. Tu dar nieko neuždirbai, o jau tave apmokestina.

Jei įvyktų stebuklas, ir mokesčiai sumažėtų, o pradedantiesiems iš viso būtų atidėti, kokioj srity jį galima būtų auginti? Ne tik dešrų ir pieno?

Dešros ir pienas gerai.

Bet buvo anekdotas: atvyko Izraelio premjeras B. Netanjahu. Jis pamatė, kad Lietuvoje daug talentingo jaunimo, kuris laimi visokias tarptautines olimpiadas ir pasiūlė bendradarbiauti aukštųjų technologijų srityje. Neabejoju, kad tai perspektyviausias kelias. Tačiau per žinias buvo ištransliuota, kad lietuviai ir gali pasiūlyti tik dešras ir pieną… Tai buvo panašu į reportažą, pajuokiantį lietuvius. O juk turėjo būti bent pasakyta, kad taip, mes stengsimės bendradarbiauti pasiūlytose srityse?

Aš pažįstu tokių žmonių Kaune, kalbinu dėl technologijų pardavimo JAV. Bet jie neturi net pinigų vertėjam pasisamdyti… Per 20 metų, kiek pažįstu lietuvius, jie sako: tu viską finansuok ir būk mums pardavėjas. Tokia filosofija.

Lietuviams dar stinga prekybininko instinkto, jis buvo sunaikintas ir per sovietmetį – ir liko sugebėjimas „kombinuoti“, nusukti, nusavinti. Ne darbu uždirbti ką nors, bet perskirstant, įsisavinant, uždedant prievoles ir pan.

Didžiausias lietuvių trūkumas tas, kad jie nemoka pardavinėti. O antra, į pardavėjus žmonės žiūri kreivai. Pardavėjas nėra profesija, kuria gali pasigirti. Ir išeivijoje lietuviai kalbėjo tik apie aukštąjį mokslą – ar būsi daktaras, ar inžinierius, būtinai – profesorius. Lietuvių kultūroj visi turi turėti aukštąjį išsilavinimą. O Amerikoje daugiausiai uždirbantys žmonės yra pardavėjai. Tai labai svarbu, nes gali turėti geriausias idėjas, išradimus, bet nemokėsi parduoti, ir niekas nepirks. Viskas ir guli stalčiuose. Marketingas yra strategija. O pardavimas yra kitas darbas. Kas nors turi nueiti pas žmogų ir įkalbinti jį pirkti tą prekę.

Maisto produktai. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje yra tokia mistinė profesija – vadybininkas. Jų prikepta labai daug.

Visi nori iškart turėti gerą automobilį, ofisą, ir sako: o aš vadovausiu.

Kitaip sakant, duokit man viską, o aš pavadovausiu? Lietuviškas „kapitalizmo“ variantas.

Vadybininkas yra prestižinis asmuo, o pardavėjas – pažemintas.

Vadinasi, Lietuvoje reikia kelti pardavėjo prestižą ir mokyti pardavinėti. Kaip Amerikoje vadinasi pardavėjai (kad būtų prestižiška)?

Įdomu, kad firmose visi jie yra viceprezidentai. Jeigu pas tave ateina salesman’as, su juo nesikalbės. Bet jei ateina viceprezidentas, tai jis lygus su manim, ir gal jis man ką nors parduos.

Prekybos psichologijos išmanymas irgi duoda pelno.

Viceprezidentas dirba su didelėm pinigų sumom. Jei ateini į firmą, turi iš pradžių įrodyti, kad esi „rainmaker’is“, pritraukti klientų, tik po to gali tapti partneriu.

Įrodyti, kad gali padaryti, kad lytų pinigais…

Kad gali pritraukti daugiausia klientų, pirkėjų.

Taigi lietuviai turi daugiausia profesorių, vadybininkų, teisininkų, inteligentų su aukštuoju išsilavinimu, paskui dar klerkų, aptarnaujančio personalo, biurokratų, darbininkų, bet neturi pardavėjų (prekijų) klasės.

Neturi net pardavėjų, kad parduotų lietuvišką prekę. Iš savo pusės noriu rasti tą kabliuką žmonių galvose, kodėl kol kas nesame sėkminga valstybė. Ko mums trūksta? Ir viską mes išvardinom. Ką turim, o ko neturim. Konsultuodamas mokau, kad stalas karvei melžt stovi ant trijų kojų: tai personalas, produktas arba servisas ir trečias dalykas, trečia ir svarbiausia koja – mokėti tuos dalykus pardavinėt. Jei stovi ant krėslo, kuris turi tik dvi kojas, tai nepastovėsi ir greitai atsidursi ant žemės.

Ačiū už pokalbį.

2018. 11. 12; 06:32

Istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas Kęstutis Eidukonis. Kęstučio Kazlausko nuotr.

Siūlome pranešimą, kurį šių metų balandžio 24 dieną Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenės komisijos posėdyje perskaitė šios komisijos ilgametis narys, istorikas, visuomenės veikėjas, karininkas, plk. lt. Kęstutis Eidukonis.

Gerbiami Kolegos, pirmiausia noriu padėkoti komisijos nariams už progą sąžiningai ir atvirai išsakyti savo nuomonę, nepaisant to, kad labai dažnai mano nuomonė būna nepopuliari. Mano tikslas nėra kritikuoti, nei ką nors užgauti. Mūsų Tautos priešai ir jiems tarnaujanti žiniasklaida šio tikslo siekia kas dieną. Deja, kaip ir gerai parengtoje dezinformacijoje, šių dienų žiniasklaidoje tarp melo būna įterpta ir gana daug teisingų pastabų ir skundų. Aš tai suprantu, manau, kad ir jūs mokate atskirti melagingus žodžius nuo tiesos.

Mano pranešimo tikslas – padėti mums visiems atpažinti emigracijos priežastis ir bandyti bendromis jėgomis jas spręsti. Kaip mes visi žinome, mūsų komisija turi tik patariamąją galią. Seimas ir Vyriausybė turi teisę ir pareigą priimti ir vykdyti įstatymus, kurie galėtų pakeisti emigracijos kryptį.

Tris kartus perskaičiau LR Strategiją dėl Emigracijos. Joje radau nemažai geros statistikos ir emigracijos priežasčių analizės. Nors plane labai teisingai įvardytos daugelis emigracijos priežasčių, deja, jam trūksta konkrečių pasiūlymų, kaip tas problemas išspręsti. Planas negali būti vykdomas, nes jame trūksta: KAS atsako, iki KADA bus padaryta ir KAIP MATUOSIME PASISEKIMĄ. Atminkime, kad emigracija, kaip ir savižudybė, alkoholizmas, smurtas, yra tik SIMPTOMAS. Šis planas nepaviešina pačios svarbiausios priežasties, to, ką aš vadinčiau – VILTIES PRARADIMU.

Dokumentas parašytas gražiai, vartojant gražius žodžius. Deja, negalime sakyti, kad tai – „STRATEGINIS PLANAS“, negalime jo pradėti vykdyti, nes jame trūksta pagrindinių elementų. Tai planas be rezultatų pamatavimo, be įpareigojimų, be atsakomybės. Dokumente pateikta daug principų, nurodyta daug valstybės įsikišimo atvejų, daug marksizmo elementų, nurodant, kad valstybė sugebės visą šį reikalą išspręsti, pavyzdžiui, parūpinti būstus, užtikrinti šeimos gerovę ir t. t. Valstybės pareiga nėra emigracijos stabdymas. Valstybės pareiga yra tokias sąlygas Lietuvoje sukurti, kad žmonės ne tik kad nenorėtų emigruoti, bet norėtų sugrįžti iš emigracijos. Kitaip tariant, dokumente yra klaidų, jis nėra užbaigtas, o kai kurios jame daromos išvados netgi klaidingos.

Kritikuoti lengva. Kaip vienas Generolas man kažkada yra pasakęs: „Niekada neateik pas mane su problema be pasiūlymų, kaip tą problemą išspręsti.“ Pagrindinė problema yra ta, kad žmonės, kurie emigravo, prarado geresnės ateities VILTĮ, o tai reiškia, kad jie prarado pasitikėjimą Savo Valstybe ir tautos išrinkta valdžia. Nors mums nemalonu tai pripažinti, turime suprasti, kad jei dabartinė padėtis nepasikeis, problemų sprendimas bus sunkesnis arba išvis neįmanomas. Prašau nepriimti to asmeniškai ir neužsigauti, tačiau toks įspūdis susidaro iš žiniasklaidos ir pokalbių ne tik su emigrantais, bet ir su vietiniais gyventojais. Dėl to jokiu būdu nekaltinu nei Seimo, nei dabartinės, nei buvusios valdžios. Dalyvavęs valstybių ir verslo bendrovių restruktūrizacijoje, seniai žinau, kad didžiausia organizacijas slėgusi našta buvo arba žmonės, arba organizacijos struktūra. Arba misijos siekimas, neturint arba autoriteto, arba lėšų, arba teisės, ką nors pakeisti.

Lietuvos medikų sąjūdžio kvietimas į mitingą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Didžiausia priežastis – tai mūsų pačių ginčai ir pešimasis tarpusavy. Visa tai, ką mes vadiname tik politika, ir normalūs „ginčai“ yra skleidžiami kaip pavyzdys, kad toks chaosas egzistuoja kaip žmonės priima „demokratiją“ ir kad tada problemos tampa neišsprendžiamomis. Tai labai gražiai tarnauja „DEZINFORMACIJOS“ šaltiniams. Taip  griaunami mūsų valstybės pamatai, ir, deja, mes visi prie to prisidedame. Būdamas karininku ir verslo konsultantu, labai dažnai gaudavau uždavinį „Ką nors sutvarkyti“.

Pirmas dalykas, ką turime padaryti, tai sukurti Lietuvos VIZIJĄ – kokią savo šalį norime matyti. Labai svarbu, kad tauta matytų, kur mes einame, žinotų, kokia yra mūsų misija, dėl ko jie dirbs ir aukosis. Neturint kilnaus ir aukštesnio tikslo Lietuvos Valstybei, emigracijos tendencijos nepasikeis.

Prieš daugelį metų, būdamas 12 metų, įstojau į Lietuvių Jūrų skautus, duodamas priesaiką tarnauti Dievui, Tėvynei ir Artimui. Šitas šūkis, manau, veda ne tik mane, bet ir visus mūsų šios komisijos narius.

Manau, kad Seimo nariai tikrai galėtų ramiau gyventi be amžinos kritikos, asmeninių puolimų, šmeižto ir neapykantos. O PLB nariai tikrai galėtų rasti malonesnį būdą ir vietą leisti savo laiką ir pinigus. Tad net neabejoju visų mūsų noru vesti tauta į geresnę ateitį.

VILTĮ ir PASITIKĖJIMĄ mums reikia atgauti kartu ir sutarti drauge, kaip tai padaryti. O norint tai padaryti, svarbu turėti tikrai įgyvendinamą planą. Toliau noriu išvardyti problemas ir pasiūlyti, kaip tai atlikti. Aišku, tai nebus pilnas planas – kas ką turėtų daryti ir kada, gali pasakyti tik Seimas ir Vyriausybė. Žinoma, būtų naudinga, jeigu ir išeivija galėtų prisidėti prie šio plano. Seniai esu išmokęs pamoką, kad jei prie plano prisideda tie, su kuriais tas planas yra susijęs, plano sėkmė būna garantuota.

Tad pradėkime nuo svarbiausių problemų, kaip tautiečiams sugrąžinti VILTĮ ir atgauti pasitikėjimą Valdžia.

Begaliniai mokesčiai

Neseniai teko girdėti Izraelio premjero Benjamin Netenyahu pasisakymą dėl ekonomikos. Jo paklausė: Izraeliui taip gerai sekasi, kur jis mokėsi ekonomikos? Izraelio premjeras atsakė, kad ekonomikos pagrindų jis išmoko pačią pirmą dieną būdamas desantininku: „Mus išrikiavo po du ir liepė užsimesti savo kaimyną ant pečių ir su juo nubėgti 100 metrų pirmyn ir 100 metrų atgal. Pasižiūrėjau į savo kaimyną – milžinas. Pabėgau metrą ir sugriuvom abu. Kitoje poroje nešikas šiek tiek didesnis, bet jo partneris už jį gerokai didesnis ir sunkesnis. Jie nubėgo kiek toliau, bet irgi sugriuvo. Trečioje poroje nešikas buvo didelis vyras, o jo partneris – mažas. Ta pora ne tik kad nubėgo tuos 100 metrų, bet ir apsisukusi parbėgo atgal.“ Premjero paklausė, ką jo pavyzdys turi bendro su ekonomika? Benjamin Netenyahu atsakė: „Na, nešikas – tai tautos verslas, o tas, kurį jis turi nešti, yra valdžia.“ Pažiūrėkime į Lietuvos atvejį.

Dėl per didelio valstybės tarnautojų kiekio mūsų šalis kenčia nuo pernelyg didelių mokesčių. 21% pridėtinės vertės mokestis, pelno mokestis įmonėms ir pajamų mokestis asmenims, kapitalo prieaugio mokestis, „Sodra“ ir kiti užslėpti mokesčiai bei vyriausybinės subsidijos smarkiai kelia prekių bei paslaugų kainas. Priešingai nei dauguma mano, visi mokesčiai ateina iš vartotojo kišenės, NES FIRMOS MOKESČIŲ NEMOKA, O TIK SURENKA MOKESČIUS VALSTYBEI. Remiantis apytiksliais skaičiavimais, apie 60–70% bet kokio produkto ar paslaugos kainos valstybei sumoka vartotojas. Šis veiksnys slopina kapitalo formavimąsi, darbų kūrimą ir alina valstybę, o tai Lietuvą daro nekonkurencinga pasaulyje. Mūsų siekiamybė yra turėti rinkos ekonomiką, deja, šiuo metu turime kapitalizmo ir socializmo mišinį. Todėl būtina užtikrinti laisvę rinkos ekonomikai. Valstybinė ekonomikos kontrolė yra naudinga tik iki tam tikro taško, kurį peržengus gaunamas priešingas efektas – žmonės stumiami į šešėlinę ekonomiką bei emigraciją.

Užburtas melo ratas

Dideli mokesčiai verčia mažesnes įmones bei individus sukčiauti bei meluoti, ypač mokant mokesčius bei atsiskaitant už paslaugas. Mano skaičiavimais, nuo 50 iki 60% Lietuvos ekonomikos sudaro šešėlinė ekonomika. Tai ne tik neišvengiamai padaro didžiąją dalį gyventojų sukčiais, bet kartu ir naikina pagarbą valdžios institucijoms. Yra plačiai paplitęs požiūris, kad sąžininga veikla šias įmones bei individus vestų į pražūtį. Vyriausybė negali areštuoti ar patraukti baudžiamojon atsakomybėn 50–60% savo gyventojų, tad korupcija bei papirkinėjimai tampa priimta norma. Tačiau politikai, siekdami pritraukti kuo daugiau pajamų šio nepasotinamo monstro išlaikymui, lieka tam abejingi.

Prieš šiek tiek daugiau nei metus vienas europarlamentaras siūlė pataisą, kuria visas nekilnojamasis turtas bei automobiliai būtų apmokestinti. Jis teigė, jog „visos kitos EU narės tai jau yra įgyvendinusios, tad ir Lietuvai būtina neatsilikti”. Prancūzai tuo tarpu siūlė „finansinių sandorių mokestį“. Pažiūrėkime, juk šiai dienai jau apmokestintos cigaretės, alkoholis, finansiniai sandoriai, produktai, paslaugos, nekilnojamasis turtas, automobiliai, pajamos bei kapitalo prieaugis. Mano tėvynainiai tyliai tarpusavyje šnibždasi, kad valstybė, jei tik galėtų, apmokestintų ir tuštinimąsi ir kad vienintelė priežastis, kodėl nėra mokesčio už lytinius santykius yra ta, kad valdžiai labiausiai reikia kuo daugiau mokesčių mokėtojų. Tačiau nežadinkime jų apetito!

Ant moralinės bedugnės krašto

Atsidūrėme užburtame rate, kur gyventojai slepia pajamas nuo vyriausybės ir sukčiauja, todėl negali tikėtis, jog ir ši bus švari. „Kaip galima skųstis, kad kažkas vagia pinigus iš biudžeto, jei ir aš elgiuosi ne kitaip?“ Todėl mes esame linkę priimti bei toleruoti korupciją valstybiniu lygmeniu, o tai veda prie visuomenės moralinio nuosmukio bei piliečių demoralizavimo. Negana to, ir toliau einame link begėdiškumo ir amoralumo. „Tai negali būti nedora, jei visi taip elgiasi!“ Tai menkina meilę tėvynei ir pagarbą savo tautiečiams. Kaip galima mylėti sukčių ir apgavikų kraštą? Sąžiningi piliečiai, laikui bėgant, praranda viltį ir ima jaustis bejėgiais. Anksčiau ar vėliau tai sukelia apatiją. Būtent šie žmonės yra labiausiai linkę emigruoti, o tai tik dar labiau sekina šalį.

Noriu pagirti dabartinę vyriausybę, kad pradėjo kalbėti apie mokesčių reformą ir amnestiją dėl šešėlinės ekonomikos. Bet kiek esu tų planų matęs spaudoje, manau, jog dar toli iki tobulo plano.

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Europos Sąjungos pinigai atkeliavo su tam tikrais reikalavimais, kurie dar labiau nustekeno šalies ekonomiką bei susilpnino tautos moralę. Mes paralyžiavome savo ūkius bei miškus subsidijomis, dirbtine ekonomika, biurokratine raudona juosta ir socialistine politika, kurios yra palankesnės prancūzų bei vokiečių, o ne lietuvių ūkiams. Vokietija su Rusija sudarė mums nepalankų sandorį dėl Baltijos jūros naftotiekio. Negana to, mes uždarėme savo atominę jėgainę neužsitikrinę, jog bus kuo ją pakeisti, o tai užtikrino didelę energetinę priklausomybę nuo Rusijos.

Kaip Lietuvos ekonominio bei politinio renesanso stebėtojas buvau maloniai nustebintas kai kurių žingsnių, kurių vyriausybė ėmėsi, siekdama pagerinti verslo klimatą Lietuvoje. Per pastaruosius 28 metus padarytas nežmoniškas progresas, deja, to negana norint ištraukti Lietuvą iš ekonominio nuosmukio. Su tuo susidūrė ne tik Lietuva, bet ir didelė Europos Sąjungos dalis bei Jungtinės Amerikos Valstijos. Mes turime pastebėti sėkmingus sprendimus, jais pasinaudoti bei pritaikyti savo unikaliai situacijai. Noriu pabrėžti, kad GOOGLE, MICROSOFT, AMAZON, APPLE, FACEBOOK – 3 iš tų penkių firmų buvo sukurtos po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo. Norėčiau, kad visi apie tai pagalvotų.

Verslo valdymo konsultacijų srityje turėjome posakį, kad yra beprotystė daryti vis tą patį ir tikėtis kitokių rezultatų. Ta pati taisyklė galioja ir vyriausybėms bei kitokioms organizacijoms. Lietuva yra unikali valstybė, kuri neišnaudoja viso savo potencialo. To priežasčių yra daug. Gal mes aklai bandome kopijuoti kitų valstybių ekonominę politiką? O gal stengiamės tapti tokiais kaip kiti, ignoruodami šimtus metų, kurie turėjo praeiti kuriant skalsą ir darną? Ar lietuviai tokie patys žmonės kaip norvegai ar švedai? Ar mes galime pasigirti turintys Šiaurės jūros išteklius? Ar kontroliuojame „Saab“ ar „Nokia“? Ar turime sukaupę kapitalo? Ar, kaip vokiečiai, išgyvenome pramonės perversmą? Ar galime klestėti skolindamiesi? Renkamės nebūtinai tarp skandinaviško socialistinio modelio ir kai kurių vadinamo „laukinio kapitalizmo“, nors manau, kad ekonomikos šešėlis gal ir yra to laukinio kapitalizmo modelis.

Kinija yra įdomus pavyzdys: nors kinams kol kas tokia sistema veikia, Lietuvai jos nerekomenduoju. Mano manymu, Lietuvai reikalingas unikalus ekonomikos modelis. Esminis klausimas yra, ar atsiras politinė valia ar frakcija, galėsianti išspręsti tikrąsias ekonomines bei su valiuta susijusias mokesčių problemas, kurios trukdo Lietuvai tapti Baltijos ekonomikos galiūne (tigru).

Jeigu mes iš tikrųjų siekiame tapti Europos Sąjungos, o gal net ir pasaulio ekonomine lydere, turime susitelkti ir išanalizuoti priežastis, neleidžiančias mūsų šaliai ekonomiškai vystytis. Juk tai ir stumia jaunus žmones link emigracijos, kur jie tikisi rasti darbą ir pabėgti nuo „vietinių marazmų“, kurie veikia demotyvuojančiai.

Lietuvos gyventojai yra nepajėgūs išlaikyti didelės vyriausybės bei socialinės apsaugos tinklo, kuris jai per didelis. Būtina reaguoti į faktą, jog maždaug 35% BVP išleidžiama išlaikant vyriausybę. Visi sutinka, kad valstybinių departamentų per daug, tačiau kivirčai kyla, kai reikia nutarti, kurių atsisakyti. Tiesa, jog yra daug atsidavusių valstybės tarnautojų, tačiau tiesa ir tai, kad yra ir nereikalingų departamentų, kuriuose dirba kažkieno giminės, nesugebėję įsidarbinti privačiame sektoriuje. Lietuva gyventojų turi tiek, kiek ir didelis miestas. Ji taip pat turi išlaikyti kariuomenę, vyriausybę, krūvelę mažų miestukų, regioninę valdžią, mokslo institucijas, istorines vietas, greitkelius, socialinę apsaugą, medicinos įstaigas, kultūrinį paveldą, pensininkus ir kita, neturėdama jokių natūralių išteklių, kuriuos turi kitos valstybės. Lietuva bando būti Norvegija be Šiaurės jūros naftos. Visgi Lietuva turi savo išteklių: žmones ir jų darbštumą, bei lietuvišką žemę. Bėda ta, kad mes negebame tinkamai šių išteklių panaudoti. Todėl būtina atrasti būdą sumažinti valstybinio aparato išlaikymą. Žinau, jog tai ne kartą buvo bandyta daryti, tačiau nesėkmingai. Nepaisant nesėkmių, šis sektorius privalo būti sumažintas. Visos politinės partijos turėtų susėsti ir nutarti, kaip tai padaryti veiksmingai.

Glaudžiai su tuo susijusi ir Lietuvos gyventojams tenkanti mokesčių našta. Siekdama pasotinti sistemą, mūsų valdžia su stebėtinu entuziazmu priėmė Europos Sąjungos mokesčių kodus: PVM, pajamų, įplaukų, socialinės apsaugos, kuro, alkoholio bei cigarečių mokesčius. Netrukus apmokestinsime turtą, automobilius, finansinius sandorius ir dar daug kitų šiuo metu tik košmaruose įsivaizduojamų dalykų. Tuo tarpu lyg atgalinė reakcija į visa tai, nepaisydama nei įstatymų, nei vyriausybės, šalyje sparčiai auga šešėlinė ekonomika, kartu su ja auga ir korupcija.

Mokesčių akmuo. Vytauto Visocko nuotr.

Bendras mokesčių kiekis, tenkantis Lietuvos gyventojams, yra neproporcingai didelis. Suprantu, kad palyginus su kitomis ES valstybėmis, Lietuvoje mokesčiai toli gražu nėra patys didžiausi, tačiau verta turėti omeny, kad geriausias ekonominis stimulas yra paskatinti įmones investuoti, o individus pirkti ar taupyti. Valstybinis aparatas suryja beveik 35% šalies BVP, tačiau valdžia vis skundžiasi, kad jai trūksta lėšų. Tuo tarpu nacionalinis biudžeto deficitas didėja, o su juo auga ir skolų grąžinimo kaina. Į aukščiau paminėtus skaičius neįeina mokesčiai už socialinę apsaugą, kuriuos tenka mokėti įmonėms. Jei įtrauktume juos, našta, tenkanti Lietuvos gyventojams, dar labiau išaugtų. Lietuvos korporacijos valstybei sumoka daugiau mokesčių pavidalu nei išdalina algų savo darbuotojams. Kai kurie žmonės nesuvokia, jog korporacijos nemoka mokesčių, o tik juos surenka valstybei.

Visi mokesčiai, įskaitant ir už socialinę apsaugą, tenka vartotojo pečiams – kainos už produktą ar paslaugą pavidalu. Ši mokesčių našta sulėtina pinigų pagreitį ir be jokio reikalo sumažina BVP, taip lėtindama ir ekonominį augimą. Įdomu, kad grupelė menkai informuotų politikų kaip tik ragina mokesčius didinti ir apmokestinti automobilius bei nekilnojamąjį turtą. Tokios kalbos atbaido investuotojus, kurie žiūri į ateitį ir kuriems reikia politinio bei ekonominio stabilumo. Toks politikų noras išspausti dar bent vieną kiaušinį iš „auksinės žąsies“ beveik visada atsisuka prieš juos pačius. Užtenka pažiūrėti į šešėlinę ekonomiką, kuri oficialiais duomenimis siekia 30%, tačiau kai kurių ekspertų nuomone sudaro net 50%. Paradoksalu, kad sumažėjus mokesčiams, valstybinės pajamos staigiai išauga, o mokesčių didinimas sukelia atvirkštinį efektą. Negana to, dideli mokesčiai labai neigiamai veikia žmonių pasitikėjimą vyriausybe.

Prieš keletą metų Lietuvos žmonės bei valdžia patyrė gimimo ir augimo skausmus, tačiau dabar, sulaukus 28-erių metų, jau turėtume būti pajėgūs pamiršti savo homo sovieticus praeitį. Turėtume gebėti susivienyti ir drauge tarnauti Lietuvos valstybei ir jos žmonėms.

Norėčiau pasinaudoti šia proga ir pasidalinti keletu idėjų, kurias įgyvendinus, esu įsitikinęs, Lietuvos ekonomika sparčiai ūgteltų.

  1. Labai ciniška apmokestinti maisto produktus 21% PVM. Manau, visa tauta būtų dėkinga, jei PVM būtų visiškai panaikintas arba sumažintas VISOMS MAISTO PREKĖMS. Tai būtų naudinga ne tik pensininkams, bet ir visoms Lietuvos šeimoms. Sutaupyti pinigai būtų naudojami papildomo maisto arba kitų prekių pirkimui, taip Valstybė nenustotų mokesčių.
  2. Taip pat reikia apkarpyti mokesčius, taikomus kurui, alkoholiui ir cigaretėms, kad šie galėtų konkuruoti su kaimyninių šalių prekėmis. Nesu sutikęs nė vieno rūkančiojo, kuris nepapildytų savo cigarečių išteklių kontrabandinėmis prekėmis. Nemaža dalis žmonių tokiu pat būdu ir kurą gauna. Tai ne tik sumažina valstybės pajamas, bet ir reikalauja papildomų investicijų, norint įstatymų pažeidėjus sugaudyti. Esu girdėjęs posakį, kad 50% kažko yra geriau nei 100% nieko. Manau, kad, priėmus šią pataisą, įstatymų pažeidėjų skaičius smarkiai sumažėtų. Suprantu, kad šie įstatymai mums yra primesti Europos Sąjungos, tačiau tvirtai tikiu, jog Lietuvos parlamentarai gebėtų įtikinti Europos Sąjungą, jog tokia skurdi šalis kaip Lietuva negali sau leisti turėti tokių pat mokesčių kaip Vokietija ar Prancūzija. Šių šalių BVP, tenkantis vienam gyventojui, viršija 120 000 eurų, kai mūsiškis tesiekia 15 000 eurų. Uždirbdamas 120 000 eurų per metus, aš nesielvartaučiau, jei turėčiau susimokėti 70 eurų už pilną baką kuro, tačiau žmogui, kuris gauna 500 eurų per mėnesį ir kasdien važinėja į darbą, tokia suma akivaizdžiai yra per didelė.
  3. Valdžia aiškina negalinti mažinti mokesčių, nes valdžios aparatas didelis ir jo išlaidos didelės. Sumažinus mokesčius, bus „skylė“. Valdžią būtina mažinti, jei norime mažinti mokesčius. Tai sudėtingas darbas, nes visi yra įpratę ką nors iš valdžios gauti. Žinoma, yra daug dalykų, kuriuos valdžia turi daryti, bet, manau, kad sumažinus vyriausybiniame sektoriuje dirbančių darbuotojų skaičių, panaikinus kai kurias nereikalingas funkcijas, pardavus Vilniaus senamiestyje turimus gražius, prabangius pastatus ir t. t., galėtume sumažinti valdžios išlaidas ir net pakelti gerai dirbančiųjų algas. Tačiau tai nedaroma, nes per daug suinteresuotų šalių melžia valdžią. Ir ką padarysime, jei koks nors nevykėlis giminaitis praras darbą? Ėmus kalbėti apie valdžios sumažinimą, tai pasigirsta toks šaukimas ir bliovimas, kokį išgirsti galima tik skerdykloje. Niekas nenori imtis tokios nepopuliarios užduoties.
  4. Vyriausybė turėtų paskatinti žemės ūkio sektorių kooperuotis, kuriant bendrą prekybos strategiją ir plečiant rinką bei pardavinėjant lietuviškus ūkio produktus svetur. Esu įsitikinęs, kad tinkamas indėlis tikrai atsipirktų, ir lietuviška prekė būtų konkurencinga.
  5. Reikia pakeisti mokesčių sistemą, kuri skatintų vidaus ir užsienio investicijas bei būtų palanki besikuriančioms įmonėms.
  6. Reikia rimčiau susitelkti naikinant korupciją vyriausybėje. Suprantu, kad tai yra ilgalaikis procesas, tačiau dabartinių pastangų negana, nes vis dar yra apstu atvejų, kai aukšto rango veikėjai lieka nenubausti. Korupcija yra viena pagrindinių priežasčių, kurią įvardija išeiviją pasirenkantys asmenys. Atsidūrėme užburtame rate, kur gyventojai slepia pajamas nuo vyriausybės ir sukčiauja, todėl negali tikėtis, jog ši bus švari. Kaip galima skųstis, kad kažkas vagia pinigus iš biudžeto, jei aš pats elgiuosi ne kitaip? Todėl mes esame linkę priimti bei toleruoti korupciją valstybiniame lygmenyje, o tai skatina visuomeninį moralinį nuosmukį bei piliečių demoralizavimą. Negana to, keliaujame link begėdiškumo ir tolimesnio amoralumo: „Tai negali būti nedora, jei visi taip elgiasi!“ Savo ruožtu toks požiūris silpnina meilę ir pagarbą tėvynei bei savo tautiečiams. Juk kaip galima mylėti sukčių ir apgavikų kraštą? Sąžiningi piliečiai, laikui bėgant, praranda viltį ir ima jaustis bejėgiais, kas galiausiai sukelia apatiją. Būtent šie žmonės yra labiausiai linkę emigruoti, o tai tik dar labiau sekina šalį.
  7. Galiausiai, reikia pakeisti piliečių bei jaunimo suvokimą apie pilietybę ir patriotizmą. Būtina keisti gyventojų ir jaunimo suvokimą apie tai, kas yra pilietybė, patriotizmas ir moralinės normos. Lietuvai derėtų pasiskelbti tolerantiška judeo-krikščioniška šalimi. Europos Sąjunga tapo pasaulietine institucija be jokios religinės ar moralinės krypties. Kalbu iš patirties, sakydamas, kad laimės paieškos materialiuose dalykuose veda tik tuštybės link. Žiniasklaida bei švietimo sistema turi pabrėžti pagrindines vertybes, tokias kaip Dievas, Šeima ir Tėvynė.

Mano pasiūlymai yra įgyvendinami sąlyginai greitai. Yra ir daug kitų žingsnių, kurių būtina imtis, tačiau tai galima būtų atlikti vėliau. Tolimesnį planą mielai aptarsiu su kiekvienu susidomėjusiu.

Baigdamas noriu pabrėžti: jeigu esame pasiryžę sustabdyti masinę emigraciją, privalome keisti dabartinę ekonominę santvarką. Tikrasis klausimas, ar atsiras gebančių ir norinčių tai padaryti? REIKIA NEDAUG: TIK LYDERIAVIMO ir SUTELKTINIO DARBO, GERBIANT VIENAM KITĄ.

2018.05.03; 06:40