Rusijos policija išvaiko protestuojančius Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.
Kol partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis interviu leidiniui „Ekspres Nedelia“ atvirauja, kokių nemalonumų jis susilaukė sukritikavęs Europos Sąjungos pritaikytas sankcijas Rusijai, tie patys Vakarai, kuriems mes, beje, irgi priklausome, vėl rengia naujų sankcijų paketą dėl Skripalių apnuodijimo Didžiojoje Britanijoje.
Rusija visaip bando neigti prisidėjusi prie buvusio Rusijos agento ir jos dukters apnuodijimo, tačiau britų žvalgybos tyrimas rodo, jog nutiko kitaip.
Tuo labiau, kad precedento jau būta.
2006 metais lapkričio mėnesį apnuodytas radioaktyviu poloniu mirė buvęs Rusijos žvalgybos agentūros FSB pareigūnas Aleksandras Litvinenka. Su savo žudikais jis susitiko Londone, bare, kur išgėręs arbatos, pasijuto blogai. Ir nors buvo nustatyti A. Litvinenką nunuodiję asmenys – verslininku tapęs buvęs KGB darbuotojas Andrejus Lugavojus, pastaruoju metu dirbantis Rusijos valstybės Dūmoje, ir Dmitrijus Kovtunas, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atsisakė juos išduoti Didžiajai Britanijai.
Tai sukėlė didžiulį tarptautinį skandalą. Tačiau Rusijai tai buvo nė motais.
Karinio parado Maskvoje belaukiant. EPA – ELTA nuotr.
Rusija, kuri tapo supuvusios ir sugriuvusios Sovietų sąjungos teisių perėmėja, per visą savo istoriją paranojiškai medžiojo tuos, kurie vienu ar kitu metu pereidavo į kitą barikadų pusę. Žodžiu, išdavikus.Tai sėkmingai darė Vladimiras Iljičius, vėliau Josifas Visarijonavičius, šios tradicijos sėkmingai tęsiamos ir šiandien, įžūliai meluojant visam civilizuotam pasauliui, nors faktai turėtų badyti akis.
Rusijos valdžia jau ne vienerius metus savo propagandoje, nukreiptoje prieš Vakarus, naudoja du jau seniai nustekentus arkliukus: esą dar praėjusio amžiaus 90- aisiais metais Rusija buvo parklupdyta ant kelių, nes net pačiame Kremliuje šeimininkavo amerikiečiai; o kai pakilo, kai iki kosminių galimybių sustiprėjo jos ginkluotosios pajėgos, galinčios nušluoti nuo žemės paviršiaus piktuosius priešus, hedonistiniai Vakarai, siekdami užkariauti Rusijos žemes dėl jose esančių begalinių gamtos išteklių, vėl ją nori parklupdyti.
Sergejų Skripalį sulaiko Rusijos slaptosios tarnybos
Ir Krymo aneksija 2014 – aisiaisvisai nebuvo aneksija, o tik jo sugrįžimas į „gimtąjį“ uostą: „vozvratilsia v rodnuju gavanju“… Karas Rytų Ukrainoje irgi nėra Rusijos sukurstytas, tai – tiesiog pilietinis Ukrainos karas. O Vakarams tai tiesiog pretekstas smaugti „krikščioniškąsias vertybes puoselėjančiai“ matuškai Rusijai…
Mums nereikia konflikto tarp lietuvių ir rusų, sako R. Žemaitaitis. Juk toks konfliktas turi tiesioginę neigiamą įtaką ekonomikai. Anot jo, pritardama sankcijoms Lietuva galvojo apie politinę naudą, gaunamą šią akimirką, o ne apie pasekmes žmonėms ir šalies ekonomikai. „Mes gyvename kaimynystėje, todėl santykiai su kaimynais turi būti geri“, – tvirtina „Tvarkos ir teisingumo“ lyderis.
Su R. Žemaitaičiu galima būtų sutikti tik dėl vieno jo išsakyto punkto: paprasti Rusijos žmonės tikrai nekalti, kad dėl Vakarų sankcijų patiria didžiulius ekonominius sunkumus.
Lietuvių dainoje bet yra ir tokie žodžiai: „Nieks kits čia nekaltas, mergužėle, tu pati…“.
Tačiau toks kai kurių mūsų politikų šunuodegiavimas ir vandens pylimas ant akivaizdžiai visam civilizuotam pasauliui priešiškos valstybės malūnų sparnų, turėtų priversti suklusti visus, dar sveikai mąstančius, mūsų valstybės piliečius.
Juolab kad gyvename svarbių iššūkių ir labai svarbių šaliai rinkimų išvakarėse.
Prieš 25 metus pasitraukė Lietuvą siaubusi okupacinė kariuomenė
„Jeigu toks plėšikavimas ir smurtas tęsis ir Kaune, tai prapuls paskutinės mūsų simpatijos Raudonajai Armijai“, – tokius LKP pirmojo sekretoriaus A. Sniečkaus žodžius SSRS vidaus reikalų komisaras L. Berija perdavė generaliniam sekretoriui J. Stalinui 1944 m. liepos 23 d.
„Klaipėdos ir Šilutės srityse įsigalėjo visuotinis moterų prievartavimas, nepriklausomai nuo jų tautybės, fizinio stovio ar amžiaus. Gražus miestas Šilutė, paliktas vokiečių be mūšio, šiuo metu atrodo atstumiančiai“, – taip apie armijos „išvaduotojos“ laimėjimus praneša Klaipėdos NKGB viršininkas Kuzmin.
Šiuos ir kitus dokumentus galima rasti naujoje Genocido tyrimo centro internetinės svetainės rubrikoje „Okupacinio režimo institucijų represiniai veiksmai“. Čia bus skelbiami įvairių okupacinių institucijų – komunistų partijos, Raudonosios armijos, VRM ir kt.dokumentai, atskleidžiantys jų represinius ir prievartinius veiksmus Lietuvoje 1944–1953 m.
Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo”
Prieš 25 metus, 1993 rugpjūčio 31-ą, Lietuvą paliko paskutinieji okupacinės kariuomenės daliniai, todėl minint šią datą nauja rubrika pradedama dokumentų apie Raudonąją armiją viešinimu. Visuomenei pateikiami NKVD, NKGB, SMERŠ, karinio tribunolo, VRM dokumentai, atskleidžiantys cinišką armijos „išvaduotojos“ siautėjimą Lietuvoje.
Barbariškas MažosiosLietuvos niokojimas
1944 gruodį Klaipėdos NKGB viršininkas Kuzmin LSSR valstybės saugumo komisarui Guzevičiui rašo, kad Klaipėdos kraštą užėmę sovietų kariai nedelsiant ėmė naikinti viską, kas vertinga. Motyvuojant, jog tai priklauso priešui, buvo daužomos parduotuvių vitrinos ir grobstomos likusios prekės, laužomos butų durys, niokojami vertingi baldai. Rezultatas – gražus miestas Šilutė, paliktas vokiečių be mūšio, šiuo metu atrodo atstumiančiai: nėra nei vienos išlikusios parduotuvės, beveik nėra tinkamų gyventi butų.
NKVD
Metalo laužo rinkimo komandos sprogdina veikiančias žemės ūkio mašinas, įvairaus pobūdžio variklius, iš įmonių išveža vertingą įrangą: susprogdinta Priekulės valsčiaus gyventojo Matučio vilnos apdirbimo mašina, remonto dirbtuvėse sudaužyti visi įrenginiai, į metalo laužą išvežti 4 lokomotyvai, Šilutėje susprogdintas vidaus degimo variklis ir t.t. Pasekmė – Šilutėje nebeveikia elektros stotis, Vilkyčiuose – malūnas.
Klaipėdos ir Šilutės srityse įsigalėjo visuotinis moterų prievartavimas, nepriklausomai nuo jų tautybės, fizinio stovio ar amžiaus. Prievartautos ir septyniasdešimtmetės senolės ir keturiolikmetės mergaitės – netgi tėvų akivaizdoje. Pavyzdžiai: 1944 m. lapkričio pabaigoje 11 karių išprievartavo Priekulės valsčiaus gyventoją jos vyro akivaizdoje. Šilutės apskrityje du kariai, uždengę maišu galvą, tarpdury išprievartavo 70-etę senolę. Gruodžio 10 d. du kariškiai nušovė pro šalį einančią pagyvenusią moterį.
Okupavę Klaipėdos kraštą raudonarmiečiai puolė suiminėti 17-48 metų amžiaus vyrus ir perkėlinėti pafrontės gyventojus. Perkeliamiesiems neduodavo laiko susiruošti, išgabendavo vienmarškinius. Taip Kuršių nerijos gyventojai liko be galvijų ir duonos. Nustatyta nemažai atvejų, kai Mažojoje Lietuvoje atimti galvijai ir kitas turtas buvo siunčiami į Lietuvos gilumą ir ten iškeičiami į naminę degtinę.
1944 gruodį KGB Priekulės viršininkas Kazakov LSSR vidaus reikalų ministrui Bertašiūnui rašo, kad po kariškių siautėjimo dauguma Priekulės namų nebetinkami gyventi: stiklai išmušti, pečiai išardyti, baldai sulaužyti, žemės ūkio inventorius sudaužytas ir išvežtas į metalo laužą. Daugelis kariškių užsiima grobstymu, moterų prievartavimu ir net užmušinėjimu. Gyventojai, pamatę kariškius nakties metu, bėga iš namų ir slapstosi.
Vietinė valdžia bejėgė
1944 gruodžio 26 NKGB Kauno atstovas Radionov rašo SSRS ir LSSR vidaus reikalų komisarams, kad dėl kontržvalgybos „Smerš“ dalinių siautėjimo Kaune, dėl masinių suėmimų daugelis kauniečių pereina į nelegalią padėtį. Net 11 siautėjančių „Smerš“ padalinių nepaklūsta jokiems vietos valdžios, net NKGB reikalavimams.
1944 rugpjūty Vilniaus įgulos vadas Vetrov savo rašte nurodo apie savivalę pačioje įgulos teritorijoje: rugpjūčio 18 d. karys savavališkai nuėjo sprogdinti Neryje žuvų, rugpjūčio 19 d. be jokios priežasties vyko 15 minučių susišaudymas tarp įgulos karių ir kalėjimo prižiūrėtojų, rugpjūčio 22 d. be sąmonės girti įgulos karininkai šaudėsi tarpusavyje ir t.t.
Šaltojo karo laikų karikatūra. Sovietinis skorpionas puola.
1944 m. Kauno NKVD viršininkas Svečnikov ataskaitoje rašo, kad spalio 19 naktį du Garliavos apskrityje esančio aviacijos dalinio kariškiai apiplėšimo tikslais nužudė Vytauto Maraušaičio šeimą: jį patį, motiną Oną ir seserį Mariją. Spalio 20 naktį aviacijos dalinio vyresnysis M. Kopylov, kerštaudamas, kad 14-etė Marija Drulaitė atsisakė su juo lytiškai santykiauti, užmušė ją, jos mamą, dėdę Juozą ir sunkiai sužeidė 12-etį paauglį.
1945 m. divizijos vado pavaduotojas Gerasimenko vidaus reikalų ministrui Bartašiūnui rašo, kad rugsėjo 1-ą girtas jaunesnysis leitenantas Savin, norėdamas išprievartauti merginą, ją sumušė, užpjudė šunimi. Rugpjūčio 31 d. jefreitorius Smirnov neteisėtai sulaikė Budos kaimo gyventoją Tanulevičių ir bandė sušaudyti ant tilto – šis sužeistas suspėjo nušokti į upę. Rugsėjo 2 d.to paties Smirnovo įsakymu buvo sušaudytas be dokumentų sutiktas vietos gyventojas Šaškas – Smirnov šias žudynes motyvavo tuo, kad norėjo pagerinti sunaikintų partizanų skaičių.
1945 m. sausio mėn. Alytaus vykdomojo komiteto pirmininkas prašo LSSR liaudies komisarų tarybos stabdyti kovai prieš partizanus atsiųstą pasieniečių dalinį, nes šis degina ne tik „priešų sodybas“, bet ir kitas, taip pat apiplėšinėja gyventojus, atima gyvulius, kitokį turtą.
1946 m. gruodžio 22 d. Kauno restorane „Metropolitene“ besilinksmindamas majoras Kominov nušovė odos gamyklos „Raudonoji žvaigždė“ skyriaus viršininką ir sužeidė vyriausiąjį mechaniką.
Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
SSRS NKVD įgaliotinis Lietuvai Tkačiov rašo vidaus reikalų ministrui Berijai, kad rugsėjo 3 d. Vilniaus Katedros aikštėje 7 girti karininkai pradėjo šaudyti, užmušė 6-erių berniuką ir sužeidė senolę, taip pat sumušė tvarkos daryti atvykusius milicininkus. Rugsėjo 21 d. girtas eilinis Zolodenko įmetė į Morkucko butą granatą ir sunkiai sužeidė jo žmoną ir kaimynę. Rugsėjo 7 d. du kariai Plungės elektros stotyje nuo pagrindinio variklio nusipjovė diržą, dėl ko elektros stotis sustojo. Rugpjūčio 13 d. didelė kariškių grupė Švenčionių rajono kolūkyje nurinko obuolius 20 hektarų sode; kolūkio direktoriui pradėjus protestuoti mėtė granatas į tvenkinį, užmušė 2 tūkstančius karpių ir galiausiai į ežerą išleido visą veisiamą mailių. „Panašių pavyzdžių galima pateikti labai daug. Be žmogžudysčių, plėšimų ir patyčių kasdien įvykdoma šimtai vagysčių, prie kurių kariškiai taip priprato, kad net nebelaiko nusikaltimais. Kasdien, sutemus, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje girti kareiviai be priežasčių šaudo ir tai taip pat nelaikoma nusikaltimu“, – Kremliui skundėsi net NKVD koordinatorius.
1947 m. ataskaitoje Bartašiūnas SSRS vidaus reikalų ministrui Kruglovui rašo, kad 1947 m. sausio – gegužės mėnesiais Lietuvoje dislokuoti kariškiai įvykdė 206 baudžiamuosius nusikaltimus: 9 žmogžudystes, 52 apiplėšimus, 134 vagystes ir kt.
NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
Būta net tragikomiškų nusikaltimų – štai kaip papulkininkis Jurkov „tvarkėsi“ Biržuose. 1946 m. liepos mėnesį Jurkov savavališkai užėmė LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatės Kutraitės buto kambarį. Rugsėjo 14 d. Jurkov jau užima visą partorgo Vaidilos butą, į gatvę išvarydamas penkerių asmenų šeimą, o vėliau dar ir Biržų prokuratūros tardytojo Jonaičio butą, išmesdamas jam nereikalingus daiktus. Už šiuos veiksmus Jurkov buvo nubaustas tik įspėjimu.
Pasipriešinimo okupacijai dalyviai Nijolė Sadūnaitė ir Jonas Volungevičius bei Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis (centre). Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Sovietinio režimo persekioti pasipriešinimo okupacijai dalyviai nenuleidžia rankų siekdami, kad Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjų ir platintojų persekiojimas būtų tinkamai įvertintas – pripažintas nusikaltimu žmogiškumui.
Trečiadienį Seime Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis surengė spaudos konferenciją „Vardan tos KGB“, kurioje kalbėjo ir pasipriešinimo okupacijai dalyviai Nijolė Sadūnaitė bei Jonas Volungevičius.
Pasak J. Volungevičiaus, trečiadienį skundas dėl Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos persekiojimo įvertinimo bus perduotas Vilniaus apygardos teismui, užtarimo kreiptasi į Seimo narius ir komitetus.
„Niekas nekaltina teisėjų, mes nepaneigiame jų neliečiamumo, bet kai atvirai pasako, kad KGB – teisėsaugos institucija, tai visai netoli Mykolo Burokevičiaus”, – sakė J. Volungevičius.
Pasak N. Sadūnaitės, tiesos monopolį turi KGB, jie neklystantys, o tie, kurie buvo tardomi, nors nepriklausomybės metais apdovanoti, niekinami, kaip dabar yra niekinamas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika.. Vytauto Visocko nuotr.
„Prokurorai sako, kad mes melagiai, mus tik apklausinėjo, o ne tardė, KGB nepažeidė jokių instrukcijų, elgėsi pagal to meto nuostatas. Mes nesiekiame, kad broliuką kagėbistą nubaustų. Norėtume, kad palengvintų jam gyvenimą – sudarytų sąlygas prisipažinti, kad elgėsi neteisingai. Puntukas nukristų nuo jo sąžinės. Kad visi Amžinybėje būtume drauge, nes melagis ten neįeis. Tokie mano norai dėl brolių, kurie nepažino tiesos, gal patys to nesuprasdami, tarnavo blogiui ir melui”, – sakė sesuo N. Sadūnaitė.
Pasak kalbėtojų, pagal dabartinius Lietuvos teismus tie žmonės nebuvo nusikaltėliai, tik veikė pagal tuometinius įstatymus. Spaudos konferencijos dalyvių įsitikinimu, taip teigti didelė klaida, kurią Nepriklausomos Lietuvos teismai atsisako pripažinti.
„Dėl mūsų daugelio skundų ir prašymų, kad KGB darė nusikaltimą, daugumas teismų atsakymų buvo neigiami”, – pabrėžė pasipriešinimo okupacijai dalyvis J. Volungevičius.
Asmenys, gaminę ir platinę religinio pobūdžio leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, buvo nuteisti ir nubausti be teismo sprendimo ir gynybos garantijų. „Bet mūsų teismai rašo, kad viskas vyko teisėtai, vien faktinė aplinkybė, kad nukentėjusieji buvo nuteisti tuo metu vykusių teismų už pasipriešinimą okupaciniam režimui, nesudaro prielaidų teigti, kad buvo vykdyta nusikalstama veika. Konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta pakankamai duomenų, patvirtinančių teismų neteisėtumą”, – piktinosi J. Volungevičius.
Pasipriešinimo okupacijos dalyviui skaudu, kad šiandieninės Lietuvos teismai taip elgiasi. „Iš jų atsakymų nematau, kad jie dėl „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ skirtųsi nuo sovietinių teismų”, – sakė rezistentas, trečiadienį Vilniaus apygardos teismui perdavęs 28 puslapių skundą.
„Nepagrįstai tvirtinama, kad teismo nuosprendžiai būdavo vieši. Nenustatyta koloborantų piktnaudžiavimo. Nenustatyta, kad pažeistas žmogiškumas”, – vardijo kalbėtojas.
J. Volungevičiui nesuprantama, kaip šiandien galima sakyti, jog tuomet persekioti, kankinti, tremti žmonės turėjo visas baudžiamojo proceso garantijas.
„Neįrodyta, kad persekiojimas buvo vykdomas nuolat. Sakoma, kad okupaciją vykdė ne tie patys asmenys, tad nėra pagrindo bausti persekiotojus dėl nusikaltimo žmogiškumui”, – pridūrė jis.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
Apie Onos Voverienės naujają knygą
Prof. Ona Voverienė. Trakų bibliotekos nuotr.
Aš lankausi Vilniaus Lazdynų bibliotekoje. Pamenu, užpernai bibliotekininkė Dalia Abromavičienė man parodė knygą, storą, su autorių nuotraukomis, išleistą DIEMEDŽIO leidykloje 2012 metais. (Ant pirmojo viršelio buvo stambiom raidėm įrašas: „Knygos leidybą remia Antano Viluckio leidybos įmonė „ŽEMAITIJA“ Vokietijoje“ . Nuoširdžiai dėkojame.)
Tą knygą „Tautos sargyboje“ ji gavo knygų mugėje. Nežinojau, kad tokia knyga yra ir kad tokią knygą parašė žinoma profesorė Ona Voverienė. D. Abromavičienė man ta proga tarstelėjo: „O šitoj knygoj yra ir apie Jus!“… Ir knygą man padavonojo. Parsinešiau, pažiūrėjau, ar, atsižvelgiant į autoriaus supratimą, teisingai nurodomos teigiamybės ir trūkumai. Knygos trūkumų buvo mažiau. Ką galvoju dabar, praėjus po 12 metų, kai Onos Voverienės straipsnis buvo paskelbtas laikraštyje „Lietuvos aidas“, o paskui ir knygoje „Tautos sargyboje“? Kaip, įvertinęs šiuos savo tėvų biografinius momentus ir asmeninio gyvenimo faktorius, turėčiau pabrėžti, – ar aš turėčiau nusisukti nuo Sąjūdžio, kuriame aktyviai dalyvavau? Ne! Pirmiausia aš įvertinu objektyvią istorinę tiesą. O ji tokia: nei brolžudiškų pjautynių, nei teroro, nei žemų aistrų prasiveržimo nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvę Hitlerio – Stalino sandėrio 1939 –aisiais deportacijų ir represijų 1941 ir vėlesniais metais, prievartinės kolektyvizacijos pokary. Argi ne šitos politinės priežastys sukėlė ikikarinę ir pokarinę sumaištį Lietuvoje, konfliktus? Šiandieninės mūsų nesantarvės šaknys tebėra įsikabinusios į anuos šiurpius laikus.
Gavau iš žurnalo „Varpas“ redaktoriaus Algimanto Zolubo elektroninį adresą, parašiau gerbiamai Onai, – nuo tada ir sutvirtėjo mūsų draugystė, prasidėjusi su mano knygos „Ieškau Konstantos“ patekimu į patikimos autorės rankas ir mano gyvenimo analize. Tai buvo pirmoji Onos Voverienės knyga atsiųsta paštu, su trumpučiu autografu. Toliau sekė knygos: „Dalia Grybauskaitė – Tautos prezidentė“, 2016; „Lietuvos aidas“ – Tautos mokykla“, 2017; „Lietuvos Respublikos Šimtmečio Didieji“ (1918-2018), Politinės asmenybės , 2018. Visos šios knygos išleistos Jeronimo Lauciaus leidyklos. Kiekviena knyga palydėta Padėka, užrašant šviesuolių bei prenumeratorių vardus ir pavardes.
Profesorė Ona Voverienė. Slaptai.lt nuotr.
Apie šitas knygas neparašys toksai autorius, neperskaitęs visų knygų, kurias per savo gyvenimą yra perskaičiusi Ona Voverienė, neapmąstęs jų pagal šitos Autorės idėjinį bei dorovinį planą, kuris žinomas tik jai. Šitame Autorės plane – visas jos gyvenimas, visi jos didieji moksliniai darbai… Jos tikslo esmė atsispindi ir žymaus rašytojo Stefano Cveigo citatoje: „Žmogaus didybę žymi ne pjedestalo aukštis, o jo žemiškųjų darbų ir pastangų vertė savo tautai ir savo valstybei.“
O antrojoje knygoje, rašydama apie „Lietuvos aidą“, ji pasirėmė Petro Klimo kantrybe ir pasiaukojimu, pacitavusi šios asmenybės atsiminimus, užbaigia pirmojo „Lietuvos aido“ redaktoriaus ir laikraščio ugdytojo išmintimi, teigdama: „Kaip tik tuose atsiminimuose išmintingo ir daug kančių patyrusio jų autoriaus buvo pasakyta: „Mažai valstybei arba tautai jos istorija atstoja kariuomenę“ .Tad, anot Onos Voverienės, „būkime verti savo Istorijos“. O apie istoriją ir jos nežinojimą ar ignoravimą kartoja įvairūs mokslininkai, politikai. Žmonės, nežinantieji Istorijos, visada palieka vaikais. Jei žmonės – vaikais – tai ir valstybės bei tautos, galima sakyti, – vaikų darželiais. Pacitavusi pratarmėje Vincą Mykolaičio – Putino eiles, Ona Voverienė byloja: „O man pačiai – didžiausia vertybe visą gyvenimą buvo, tebėra ir išliks iki saulėlydžio – lietuvybė, tautiškumas ir žmonės, kuriems ta vertybė yra svarbi. Niekada nerašiau ir nerašysiu apie Lietuvą išdavusius žmones dėl riebios sriubos šaukšto, dėl trupinio aukso, kad ir kaip savo pasirinkimą bemotyvuotų. Man – jie neegzisuoja“.
Onos Voverienės knyga „Dalia Grybauskaitė – Tautos prezidentė”
Įvade aptarusi asmenybės, tautos ir atminties ryšius, pasiremdama A. Maceinos, S. Šalkauskio mokslo žiniomis, istorikais E. Gudavičiaus, N. Kitkausko, filosofo V. Radžvilo įžvalga Ona Voverienė pristato savo būsimos knygos asmenybės koncepciją. „Tos tradicijos laikysiuos ir šioje knygoje „Lietuvos istorijos Respublikos šimtmečio didieji“. Jos tikslas – atgaivinti žymiausių mūsų valstybės politikų, veikusių ir kūrusių nepriklausomą demokratinę valstybę Lietuvą ir kūrybingiausių tautos kultūros asmenybių, nepakenkusių mūsų valstybingumui, atmintį, sugrąžinti juos dabarčiai ir būsimo mūsų klestinčios tautinės demokratijos ir teisinės valstybės Lietuvos ateičiai“.
Sergejus Kovaliovas. Slaptai.lt nuotr.
Pradėjusi nuo Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Maironio, nuo aušrininkų ir varpininkų, toliau ji tęsia knygą pirmuoju Prezidentu Antanu Smetona, paskui antruoju Aleksandru Stulginskiu, paskui premjerais (A. Voldemaru, J. Tūbeliu, prelatu M. Krupavičiumi), aptarusi gen. Povilo Plechavičiaus , prof. Mykolo Pijaus Romerio likimus, Ona Voverienė „atskleidžia“ kitą knygos skyrių „Pavergti, bet nepasidavę“, kuriame pasakoja apie komunistų ir nacių sušaudytuosius ministrus. Paskui autorė pradeda savo „naratyvą“, kuris vadinasi „Žymiausieji Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo vadai“, kurių yra net 24. Aptarusi šias asmenybes, Ona Voverienė pereina prie poskyrio „Pasipriešinimas dvasiniam genocidui“. Iš jo man įstrigo disidento Sergiejaus Kovaliovo ir Dalios Grinkevičiūtės mintys. Anot S. Kovaliovo, „valdžia ir kuria šalyje šioms žmogžudystėms palankią padėtį, ir kitokios kurti negali, nes pagrindinis V. Putino tikslas – išsilaikyti, grobstyti pasakiškus pinigus ir maitinti savo satrapus… Negalima KGB pulkininko skirti šalies prezidentu. Tai tas pats, jeigu Vokietijoje kancleriu taptų gestapo arba „Stasi“ karininkas… Kol rusų armija su fašizmu kovojo savo teritorijoje, tol buvo išvaduotoja. Kai ji peržengė savo sienas, ji tapo agresore. Taip rusų armija Europoje tapo prievartautojų ir marodierių orda…“
Visiems žinomas Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“, tautiečių ir suomių, nukankintų Sibire, likimas. Neveltui knygos sudarytoja Aldona Žemaitytė jos atsiminimų stilių yra prilygynusi lakoniškoms, apibendrintoms, tarsi iš granito frazėmis iškapotomis istorijomis…
O argi ne šitos „ordos“ ištikimieji, išauginti kraugerio Stalino, kalti dėl tokio likimo. Ona Voverienė parašė apie moterį: „Dalia Grinkevičiūtė iki pat mirties išliko žmogumi, kovojančiu su melu ir niekšybe. Neminėsime tų valdiškų Laukuvos niekšelių ir jų stribo mentaliteto padlaižių pavardžių – jos liko Dalios Grinkevičiūtės atsiminimuose, pavadintuose „Gimtojoj žemėje“ – Laukuvos juodajame metrašyje“…
Profesorė neabejinga literatų, tiek iš istorijos, tiek iš dabarties: Vinco Mykolaičio – Putino, Kęstučio Genio, Justino Marcinkevičiaus, Broniaus Krivicko, Dianos Glemžaitės eilėraščiai vis pasirodo jos knygose. Dėl daug ko likau patenkintas šia knyga; tik reikėjo leidyklai pasakyti sustambinti ar kitu būdu išskirti pavardes, kurių yra labai daug.
Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Paskutiniame skyriuje „Žvilgsnis į Lietuvos ateitį“, kuriame aptaria Viliaus Bražėno, pristato po mirties išgarsėjusią Romualdo Ozolo „testamentinę“ knygą „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas. Lietuviškosios ideologijos metmenys“, Vilnius, 2014). Onos Voverienės nuomone, „Nacionalizmas – tai ateities dominuojanti ideolgija, o tautinės valstybės – jo realizavimo praktika“… O nacionalizmas , pasak R. Ozolo, – tik besiginančioji, neturinti nieko, išskyrus tvirtą ryžtą nugalėti globalizmą“. R. Ozolas apie kosmopolitizmą ir naują liberalizmo srovę išsireiškė: „Išvaikščiojusi“ po pasaulį duoneliaudama, daugumai, paskendusiai tik buityje, tautinis vertybės nė motais, o kalbos griovėjai siautėja laisvai… Priėjome tautos galių ribą“.
Onos Voverienės straipsnyje „Yra ko pasimokyti iš tautinės valstybės Vengrijos“, teigiamai atsiliepiama apie apie šią šalį – nedarbo nebėra, aštuntaisiais naujos vyriausybė metais įvesta vienkartinė Kalėdinė premija visiems pensininkams, taip pagerbiant senolių senatvę. Visa tai pasiekta per politiką, nukreiptą Tautos ir Tėvynės labui… Per „Žinių radiją“ neseniai teko išgirsti, kad Estijoje studentai miesto transportu važinėja nemokamai; o lėšos – vis per tą pačią politiką, nukreiptą žmonėms, jų senolių orumui.
Ir jeigu, anot Onos Voverienės, Tėvynė yra inkaras, kurio poveikį giliai širdyje jaučia kiekvienas, tai Tėvynė – laivas ir inkaras prie jo – svoris, galintis nugramzdinti į jūros ar vandenyno gelmę.
Kad nebūtų taip liūdna, paskaičius šios trumpos recenzijos pabaigą, siūlau jums, skaitytojai, mane suprasti, ir aš esu patyręs įvairiopas įtakas. Bet nenustoju rašyti eilėraščių, vienas iš kurių taip pat apie meilę Tėvynei – „inkarą“ ir nepalaužiamą Ištikimybę…
Tarp mūsų tautinių švenčių, tarp Žolinės ir Šv. Baltramiejaus, kai išlydime gandrus, pasimetė viena ypatinga data, istorinė, kuri vieniems žmonėms buvo tapusi švente, kitiems – ašarų pakalne. Tai 1991-jų metų rugpjūčio 19-21 d. įvykiai, kai Rusijoje, kuri tuomet dar tebesivadino SSSR, buvo mėgintas įvykdyti politinis perversmas, vėliau pavadintas puču.
Grupė vadovaujančių Komunistų partijos, armijos ir KGB asmenų, nepatenkintų tuometinio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriausbei SSSR prezidento Michailo Gorbačiovo vykdoma permainų politika – „Perestrojka“ – norėdama išsaugoti byrančią Sovietų imperiją, mėgino nušalinti Gorbačiovą ir perimti valdžią į savo rankas. Tas rankas pavadino Gosudarstvennyj komitet po črezvyčajnomu položeniju (Valstybinis ypatingosios padėties Komitetas), vėliau išgarsėjusias GKČP trumpiniu.
GKČP nariais tapo SSSR Gynybos Tarybos pirmininko pavaduotojas O. Baklanovas, KGB pirmininkas V. Kriučkovas, SSSR Ministrų tarybos pirmininkas V. Pavlovas, vidaus reikalų ministras B. Pugo, Valstybinių įmonių ir pramonės, statybos bei transporto objektų Asociacijos prezidentas A. Tiziakovas, o vadovu pasiskelbė SSSR viceprezidentas G. Janajevas.
Iš tuometinių SSSR respublikų GKČP atvirai palaikė Baltarusijos AT pirmininkas N. Dementėjus, Ukrainos KP Centro komiteto pirmasis sekretorius S. Gurenko, Gruzijos prezidentas Zviadas Gamsachurdija.
Atvirai pasipriešino Rusijos Federatyvinės respublikos prezidentas Borisas Jelcinas, Kirgizijos prezidentas Askaras Alijevas ir Moldovos prezidentas Mirča Snieguras.
Iš Baltijos šalių pritariančiai pyptelėjo valdžios ir galios jau nebeturinčių kompartijėlių vadovai M. Burokevičius bei A. Rubikas ir Estijos Interfronto lyderis E. Koganas.
GKČP perversmininkai 1991-ųjų rugpjūčio 19-ąją kalba per Rusijos televiziją.
Pasirengimas pučui prasidėjo dar rugpjūčio 17 dieną. KGB rezidencijoje, skirtoje svečiams, susirinkę būsimieji GKČP nariai susitarė rugpjūčio 19-ąją įvesti šalyje ypatingąją padėti, pareikalauti, kad M. Gorbačiovas atsistatydintų, o prezidento įgaliojimus perduotų G. Janajevui.
Rugpjūčio 18 d. GKČP delegacija išskrido deryboms į Krymą, į Forosą, kur tuo metu atostogavo M. Gorbačiovas su šeima, tačiau Gorbačiovas atsisakė pritarti sumanytam perversmui. Tada prezidento vasarvietei buvo atjungti bet kokie ryšiai su išoriniu pasauliu, įskaitant ir tą ryšių kanalą, kuriuo buvo valdoma SSSR branduolinė ginkluotė.
Rugpjūčio 19-ją nuo 6 val. ryto Ostankino radijas ėmė skelbti pranešimus apie tai, jog kai kuriose SSSR vietovėse įvedama ypatingoji padėtis ir apie tai, jog, susirgus M. Gorbačiovui, jo pareigas pradeda vykdyti viceprezidentas G. Janajevas.
Tarp politinių pranešimų TV transliavo ištrauką iš P. Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“, ir nuo tos dienos dar ne vienus metus „Mažųjų gulbių šokis“ buvo asocijuojamas su visokio plauko politiniais perversmais. Ir be reikalo, nes šio baleto transliacija jau iš anksto, be politinės potekstės, buvo įtraukta į tos dienos TV tinklelį.
O 9 val. 40 min. į Baltuosius rūmus (taip maskviečiai vadino rūmus, kuriuose dirbo Rusijos federacijos Aukščiausioji Taryba) atvyko Borisas Jelcinas, kuris telefono pokalbyje su KGB pirmininku Kriučkovu atsisakė pripažinti GKČP teisėtumą. Po dvidešimties minučių į Maskvos centrą įženge armijos daliniai, o prie Baltųjų rūmų išsidėstė generolo-majoro Aleksandro Lebedžio (vėliau tapusio populiariu ir originaliu politiku) vadovaujami šarvuočių batalionas ir Tamanės divizija.
Michailas Gorbačiovas išsikvėpus perversmui grįžta iš Krymo į Maskvą.
Kaip vėliau paaiškėjo, tie daliniai atvyko ne pulti, o saugoti Rusijos prezidentą nuo pučistų. Būtent nuo vieno iš tų tankų 12.15 val. maskviečių miniai savo garsųjį „Kreipimąsi į Rusijos piliečius“ paskelbė B. Jelcinas. GKČP veiksmai buvo kvalifikuoti kaip „reakcinis, antikonstitucinis perversmas“.
O jau 14 val. maskviečiai griebėsi statyti barikadas, ne kartą viešai prisimindami, jog įkvėpimo jie sėmėsi iš lietuvių, iš to, kaip improvizuotomis barikadomis nuo Maskvos šarvuočių ir tankų lietuviai gynė savo Aukščiausiąją Tarybą 1991-jų metų sausio 13-sios naktį.
Vardan šito prisiminimo – prisiminimo, kokiu didvyriškumo ir pasiaukojimo pavyzdžiu Rusijos demokratams, laisvės nuo komunistinio režimo išsiilgusiems rusams buvo tapę lietuviai – aš ir rašau šias eilutes, nors žinau, kad kiekvienas priminimas apie Rusiją šiandien sukelia Lietuvoje tam tikrų sluoksnių isterišką pasipiktinimą.
Rusijos tų dienų įvykius fiksuojančiose kronikose primenama, jog tą pačią dieną daugiatūkstantiniai mitingai, smerkiantys GKČP, įvyko Nižnij Novgorode, Sverdlovske (dabar – Jekaterinburgas), Novosibirske, Tiumenėje ir kituose Rusijos miestuose.
O pats didžiausias – Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), kur tuo metu gyvenau aš, eidama Lietuvos vyriausybės įgaliotos atstovės pareigas.
Žinia apie GKČP pasiekė mano šeimą pusę septynių ryto susijaudinusio vyro kolegos, Leningrado universiteto profesoriaus skambučiu. O jau po kelių valandų aš trypčiojau ant Lensovieto (Leningrado miesto deputatų tarybos) rūmų laiptų, klausydamasi paskutinių, iš lūpų į lūpas perduodamų naujienų, jog prie rūmų artėja omoninkai, jog žygiui į miestą ruošiasi KGB pavaldume esanti Vitebsko divizija bei Pskovo divizijos daliniai ir t.t. Ten pat sukiojosi ir šviesaus atminimo Rusijos Aukščiausiosios Tarybos narys, vienas iš politinių kalinių ir tremtinių organizacijos „Memorial“ įkūrėjų ir vadovų Michailas Molostvovas, svarstydamas, kur eiti ir ką veikti: ar eiti į rūmus ir ruoštis jų šturmui, ar vykti į gamyklas ir kelti žmones. Jis mane nuramino, paaiškinęs, jog šie omoninkai – ne tie, kurie 1990 metais siautėjo Vilniuje, o kiti, kurie atvyksta saugoti lensovieto pastato ir jame esančių žmonių.
Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo Borisas Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti.
Galiausiai mudu sutarėme eiti į vidų. Aš pasinaudojau galimybe paskambinti į Maskvą savo tiesioginiam viršininkui, Lietuvos Respublikos vyriausybės nuolatiniam atstovui Maskvoje Egidijui Bičkauskui, klausdama patarimo, ką man daryti.
Viena vertus, kaip kitos valstybės atstovė, aš, gal būt, negalėjau aktyviai kištis į kitos šalies politinius įvykius. Kita vertus, tiek metų pragyvenus Leningrade, suaugus ne tik su jo kultūros ir mokslo bendruomene, bet ir su politiniais, SSSR byrėjimą nulėmusiais politiniais judėjimais ir įvykiais,“ stovėjimą po medžiu“ pati savo akyse būčiau laikiusi tam tikra viso to šviesiojo, europietiškojo Leningrado-Peterburgo išdavyste.
Mano viršininkas, pasidalijęs paskutinėmis naujienomis iš Maskvos, davė man saliamonišką patarimą: „Elkitės pagal savo sąžinę“.
Taip ir padariau. Mano laikas porai dienų užsidarė Lensovieto rūmuose, kur teko pergyventi ir baimės akimirkas, ir didžiulio dvasinio pakilimo valandas, ir atminimas apie jas, apie žmones, su kuriais petys petin laukėm ir savo asmeninės, ir visos didžiulės šalies lemties, neleidžia ir šiandien atsiriboti nuo jų abejingumo, „nematau, negirdžiu, nenoriu“ siena.
Kaip prisimena tų įvykių liudininkai, Lensovieto pastatas (iki revoliucijos – „Marijos rūmai“), kuriame veikė stipri demokratų frakcija, rugpjūčio 19-tąją tapo pasipriešinimo GKČP štabu. Tuo pačiu metu Isakijaus aikštėje prieš rūmus ėmė rinktis miesto gyventojai. Prasidėjo nuolat veikiantis stichinis mitingas. Aikštėje buvo įrengti megafonai, per kuriuos buvo pranešamos paskutinės naujienos iš Lensovieto Prezidiumo posėdžių. Be to, aikštėje, į ją sueinančiose gatvėse ir aplink Telecentrą pradėtos ręsti barikados“…
Ko tik į jas nebuvo kraunama!… Čiužiniai, tvorų nuolaužos, sudedamos lovutės… kaip graudžiai jos atrodė man, prisimenančiai galingus statybinius blokus, kuriais buvo apjuosti Aukščiausios tarybos rūmai Vilniuje…
Garsioji Boriso Jelcino kalba ant tanko. Reuters / Scanpix nuotr.
Tarp kitko, rugpjūčio 19-tą Leningrado TV buvo vienintelė televizija visoje SSSR, kuriai pavyko paskelbti laidą, nukreiptą prieš GKČP. Ir toji TV tą pačią dieną transliavo miesto mero Anatolijaus Sobčiako kreipimąsi į miestelėnus.
Meras pranešė, kad sekančią dieną, rugpjūčio 20-tą, karinė cenzūrą bus atšaukta, „Lenizdato“ tipografiją saugos ir gins OMON‘as, todėl visi laikraščiai galės būti spausdinami ir platinami.
Laidoje dalyvavo ir vicemeras, kontradmirolas V. Ščerbakovas. Jis perdavė savo susitarimą su Leningrado karinės apygardos viršininku Samsonovu, kuris pažadėjęs, jog jo daliniai į miestą neįeisią, tik paprašęs, kad kitą dieną mitinge neskambėtų prieš armiją nukreipti šūkiai ir raginimai.
SSRS valstybinė televizija rodo baletą „Gulbių ežeras”. 17 val. surengta GKČP narių spaudos konferencija – visas pasaulis pamatė drebančias Janajevo rankas (išvakarėse posėdžiaudami kai kurie pučo veikėjai gerokai įkaušo, o SSRS ministras pirmininkas Pavlovas tiek padaugino, kad negalėjo ateiti į konferenciją.
Visų tos dienos įvykių, kalbų, transliacijų rezultatas – galingiausia, daugiau nei 300 tūkstančių dalyvių demonstracija rugpjūčio 20-ją Dvorcovaja aikštėje ir sustiprėjęs žmonių pasitikėjimas savo jėgomis, tikėjimas, kad perversmininkams galima pasipriešinti – ir laimėti.
Ir galutinis rezultatas – pergalė!
Rugpjūčio 22-ją 1.30 nakties Maskvos Vnukovo-2 aerouoste nusileido lėktuvas su Rusijos federacijos viceprezidentu A. Ruckojumi bei premjeru I. Silajevu, kurie parskraidino iš Krymo M. Gorbačiovą.
Areštuojama dauguma GKČP narių.
Paskelbiamas gedulas trijų žuvusiųjų atminčiai.
Prie Baltųjų rūmų prasideda nugalėjusiųjų mitingas. Pergalės prieš GKČP mitingas.
Pergalės, kuria šiandien Rusijoje nedaug kas besidžiaugia, o Lietuvoje kurią mažai kas beprisimena…
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Š. m. rugpjūčio 1 d. parlamentarai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas nesulaukę Vyriausybės iniciatyvos, įregistravo įstatymą dėl Lietuvos komunistų partijos (LKP) įvardinimo nusikalstama organizacija. Socialiniame tinkle komentuodamas savo frakcijos narių iniciatyvą, TS-LKD pirmininkas, Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad tokie A. Ažubalio ir L. Kasčiūno projektai tėra pigus populizmas ir „ne partijos pozicija“.
Seimo narys Audronius Ažubalis
TS-LKD pirmininko įvardijimas pigiu populizmu šokiravo daugelį visuomeninių organizacijų ir TS-LKD narių, o tvirtinimas, kad projektas neatitinka partijos pozicijos, akivaizdžiai prasilenkia su tiesa.
Seimo Kovo 11-osios Akto salėje 2015 m. gegužės 22 d. vyko konferencija „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, kuri priėmė atitinkamą rezoliuciją, 2017 m. birželio 27 d. priimta Seimo rezoliucija „Dėl Lietuvos komunistų partijos nusikalstamos veiklos įvertinimo“ projektas Nr. XIIIP-873.
Kai teismai vertina užsakytus nužudymus, didesniu nusikaltėliu laikomas ne žudikas, o nužudymo užsakovas, nes žudikas tėra įrankis nužudymo užsakovo rankose. Kai kalbame apie ČK, NKVD, NKGB, MGB, MVD, KGB, tas prievartos struktūras reikia laikyti nusikaltimų vykdytojomis, nusikaltimų užsakovų įrankiais. Represijų politinis organizatorius – Komunistų partija tarsi pamirštama, nes ji betarpiškai masinių represijų nevykdė, egzekucijose tiesiogiai nedalyvavo, tačiau jas suplanavo, pavedė represinėms struktūroms nusikaltimus vykdyti.
Palyginimui tinka mūsų laikų žurnalisto nužudymo byla. Dėl žurnalisto Vito Lingio nužudymo kalėjęs žudikas Igoris Achremovas po 18 metų išleistas į laisvę, nužudymo užsakovas Borisas Dekanidzė – sušaudytas.
Genocido organizatorius
Iš tikrųjų represijų Sovietų Sąjungoje, prilygstančių tautiniam, religiniam bei ideologiniam genocidui, organizatorė buvo SSRS Komunistų partija, Lietuvoje – jos padalinys – Lietuvos komunistų partija (LKP). LKP buvo represijų užsakovė, jai buvo pavaldūs SSRS represinių struktūrų padaliniai Lietuvoje. Jie iš LKP gaudavo užduotis, partijai už nuveiktus juodus bei kruvinus darbus ir atsiskaitydavo. Todėl Lietuvoje LKP CK, miestų bei rajonų komunistų partijos bei jų parankinius komjaunimo sekretorius reikia laikyti nepalyginamai didesniais nusikaltėliais už etatinius kagėbistus bei jų slaptus neetatinius bendradarbius. Kadangi tai buvo iš esmės kriminalinė struktūra, kagėbistai buvo torpedos, o partiečiai ir ypač jų vadai – torpedų paleidėjai.
Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Respublikos Seimas 1999-01-12 priėmė įstatymą patvirtindamas, kad „1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos Deklaracija yra valstybės teisės aktas“. Deklaracija griežtai pabrėžė, kad „…asmenys okupacijos metais išdavę Tėvynę, bendradarbiavę su priešu, savo veiksmais ar įtaka pakenkę tautos išsilaisvinimui, susitepę išdavystėmis ar krauju yra atsakingi prieš teismą“. Tačiau šis įstatymas atgulė archyve.
Kaip Nepriklausomybė tapo jos imitacija
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimu Nr. I-1690, 1991 m. rugpjūčio 22 d. LKP buvo uždrausta (ant SSKP platformos), tačiau atsiskyrusioji LKP nuo SSRS KP niekaip valstybiniu lygmeniu nebuvo įvertinta, ji be kalčių išpažinimo, atgailos (teisminio įvertinimo) įsiropštė į Seimą, valstybines institucijas, buvęs pirmasis LKP CK sekretorius A. Brazauskas tapo prezidentu. Taigi, 1990-03-11 formaliai atgauta nepriklausomybė faktiškai pasiliko priklausomybėje nuo komunistinio paveldo su jame įsišaknijusiu tos pačios SSRS KP turiniu.
Labai panašu, kad įvykęs Sąjūdžio su LKP ne viešas susitarimas, t. y. jauną vyną supilti į senus maišus, nepasiteisino; pripelijusiuose maišuose vynas ne tik nesubrendo, bet sugedo. Atgavus Nepriklausomybę, turėjęs sekti atitinkamas tyrimas, nusikaltimų vertinimas neįvyko. Penkis dešimtmečius trukusi sovietinė Lietuvos okupacija, fiziškai sunaikintas įgalus nepriklausomai valstybei atstovauti sluoksnis bei susovietinta visuomenė neteko politinės valios deramai atstovauti suvereniai tautai, nusikaltimus tirti, vertinti, organizuoti teisminį procesą. Sėkmingai paskelbusi Nepriklausomybę, Lietuva pakliuvo į buvusios komunistinės partinės nomenklatūros su kriminaliniais sovietinio paveldo požymiais priklausomybę.
Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Nuo pat nepriklausomybės atgavimo girdėti balsai, jog nekaltųjų kraują praliejusi Komunistų partija turi būti įvardyta kaip nusikaltėlė ir teisiama netaikant senaties, kaip ir Vokietijos nacistų partija. Tačiau „stipriųjų“ pragmatiniai interesai nustelbia moralines žmonijos nuostatas. Žinant, kokią destruktyvią veiklą visame pasaulyje vykdė SSRS Komunistų partija, akivaizdu, kad ji – nusikalstama, represinė, pamynusi žmoniškumą organizacija. Netaikant senaties turi būti surengtas tarptautinis komunizmo teismas – „Antrasis Niurnbergas“ (vadovavusių komunistų-bolševikų nusikaltimus įvertinantis nuolat veikiantis tribunolas). Toks procesas galėtų reabilituoti moralines žmonijos vertybes, grąžinti pasitikėjimą tarptautinėmis institucijomis, jų teisingumu ir žmoniškumu, taip pat tautas ir valstybes įspėti, kad už padarytą žmonijai blogį privaloma atsakyti.
Reikalingas sovietinę Komunistų partiją smerkiantis aktas
Kol tarptautinis komunizmo teismas neįvyko ir Komunistų partijos nenuteisė, būtina teisingumo vardan priimti valstybinį aktą su aiškia šios partijos pasmerkimo nuostata. Jau niekas nebepaneigs, kad SSRS komunistų partija ir jos padalinys Lietuvoje nuo pat 1940 metų organizavo tautos genocidą, vadovavo represinėms struktūroms, o, 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, jos vadovai ir aktyvūs nariai be ribojimų ėjo į aukščiausias Lietuvos valstybės valdymo, teisėtvarkos bei teisėsaugos institucijas. Todėl Lietuvos komunistų partija, tik persivadinusi kitu vardu, įsisteigę jos dukterinės ar kitokios be aiškios ideologijos partijos, išlaikė vidinę priklausomybę nuo sovietinio paveldo, todėl ir neturi politinės valios komunistų partiją smerkti, nes tai būtų savęs pasmerkimas. Ir nežiūrint į tai, vaduotis iš sovietinio paveldo lieka vienintelis kelias – įvardinti LKP kaip nusikalstamą represinę organizaciją ir ją pasmerkti.
Antikomunistinis kongresas ir tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas
„Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ 2000 metais priėmė kreipimąsi į Jungtinių Tautų Organizaciją, pasaulio valstybių parlamentus ir vyriausybes dėl Tarptautinio komunizmo ir komunistinių nusikaltėlių teismo įsteigimo. Taip pat priėmė rezoliucijas „Dėl „genocido“ sąvokos reikšmės išplėtimo“, „Dėl komunistinių okupacinių režimų padarytos žalos atlyginimo“, „Dėl tarptautinio bendradarbiavimo tiriant ir teisiškai įvertinant komunizmo nusikaltimus“. Praėjo 15 metų, nei pasaulio valstybių parlamentai, nei vyriausybės neatsiliepė.
Kai Rusijos Federacijos vadovai atvirai apgailestauja dėl SSRS griūties, o tos valstybės vadovas Putinas ją vadina tragedija, kai Kaukaze, Padniestrėje, Ukrainoje ta šalis ginklu vykdo reokupaciją, būtina vardan istorinės atminties išsaugojimo, vardan kelis dešimtmečius trukusio raudonojo tvano įvardijimo nusikaltimu žmonijai, vardan tų, kurie kovoje žuvo ir prabilti nebegali, organizuoti patriotinių visuomeninių organizacijų konferenciją, kuri įvertintų SSRS komunistų partiją ir jos padalinį Lietuvoje kaip Tautos genocido organizatorių ir vykdytoją per jai pavaldžias represines struktūras, išreikštų jos moralinį pasmerkimą, kreiptųsi į Seimą, kad jis pareikalautų Europos Parlamentą organizuoti tarptautinį sovietinio komunizmo teismą. Kaltinamąją medžiagą turi ir galėtų pateikti teismui ne tik buvę SSRS okupuotos šalys, bet ir Rusijos Federacija – SSRS teisių ir pareigų perėmėja. Tarptautinio teismo akivaizdoje būtų įvertinta komunizmo grėsmė visai bendrijai ir kiekvienai narei atskirai, plačiau atsivertų pasaulio valstybių akys, o Rusijos Federaciją sustabdytų nuo agresijos kaimyninių šalių atžvilgiu. Tačiau ar Seimas išdrįs reikalauti „Antrojo Niurnbergo“, jei pati Lietuvos Respublika iki šiol nėra įvertinusi SSRS KP ir jos padalinio LKP kaip genocido organizatoriaus nusikaltimų? Čia žodį turi tarti Tauta.
Kaip vyksta komunistinių nusikaltimų tyrimai
LR Seimas 1997 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. VIII-236 priėmė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) įstatymą, o 1997 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. VIII-505 patvirtino Centro nuostatus. Centras buvo įvardytas kaip tarpžinybinė valstybės institucija, tirianti visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuojanti genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžinanti laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą.
Sovietinis lageris
Nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti buvo sudaryta Tarptautinė komisija vadovaujantis prezidento Valdo Adamkaus 1998 m. rugsėjo 7 d. pasirašytu dekretu. Šiuo dekretu skelbta, kad istorinės tiesos nustatymas esąs nacionalinis prioritetas, tautų santarvės pagrindas.
Baigėsi antras dešimtmetis nuo šių institucijų įkūrimo, tačiau nei istorinė tiesa nenustatyta, nei genocido organizatoriai ir vykdytojai įvertinti. LGGRT centras, užuot inicijavęs ir vykdęs genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, ieško slaptų neetatinių represinių struktūrų pagalbininkų, tarsi jie būtų pagrindiniai nusikaltėliai, o pastaruoju metu, neabejotinai dėl buvusių represijų organizatorių spaudimo, ėmė ieškoti „nusikaltėlių“ tarp partizaninio karo dalyvių.
Sovietinį komunistinį paveldą, kaip blogio imperijos palikimą, būtina įvardyti, įvertinti, pasmerkti. Būtina viešinti sovietinės komunistinės nomenklatūros sąrašus, įvertinti asmenų, kaip Tautos genocido organizatorių, vaidmenį. Tai ir būtų LGGRT centro esminė priedermė; demaskavus blogį, rastųsi galimybė organizuoti „Antrąjį Niurnbergą“.
Nelengvas kelias į tikrą, o ne tariamą nepriklausomybę, tačiau turėsime jį nueiti, jei siekiame tapti realiai nuo sovietinio kriminalinio paveldo nepriklausoma valstybe.
„Stebėdami konkuruojančias Rusijos žvalgybos tarnybas, jų tarpusavyje susikryžiuojančias operacijas prieš JAV ir kartais atsainius darbo metodus, kai kurie JAV veteranai aptarinėja klausimą, ar tikrai rusų šnipai nenori, kad juos sugautų“, – rašo The Washington Post žurnalistas Deividas Ignatiusas.
„Iš tikrųjų prezidentas Vladimiras Putinas gal būtų nieko prieš piktinančius jo žvalgybos veiksmus, kurie taptų kasdienių visuomenės debatų objektu. Jo tikslas – ne pavogti paslaptis, o destabilizuoti Amerikos politinę sistemą. Putino požiūriu, kuo labiau žmonės užsiciklina į minias rusų šnipų, tuo geriau“, – mano žurnalistas.
„Rusijos žvalgybos veiksmai pastaraisiais metais tapo ne tik energingesni, bet ir eklektyvesni, – aiškina buvęs CŽV direktorius Džonas Brenanas. – Tai įvairi, iniciatyvi ir dažnai konkurencinga ekologinė sistema… Iš dalies jie dirba iš tiesų labai gerai, demonstruodami išskirtinį meistriškumą, iš dalies – nelabai“.
„Perėjimo prie greitesnio požiūrio „kalk geležį, kol karšta“ stiliumi kaina – tai didėjantis atsainumas. Dažnai priimami neapgalvoti sprendimai, senesni ir labiau prityrę kadrai mažiau kontroliuoja“, – sako buvęs CŽV Rusijos klausimų specialistas Rolfas Mouet-Larsenas.
„Putinas kaip profesionalas formavosi tomis aplinkybėmis, kai buvo griežta biurokratija ir ypač slapta KGB. Bet kaip Rusijos prezidentas jis ėmė vadovautis kitu darbo modeliu – laisvesniu, fragmentiškesniu, kai įvairios tarnybos konkuruoja dėl lyderio palankumo“, – rašo autorius, patikslindamas, kad po SSSR griūties KGB buvo padalytas į Užsienio žvalgybos tarnybą (SVR) ir Federacinę saugumo tarnybą (FSB). Jis taip pat primena, kad pastaraisiais metais šnipinėjimo operacijose dalyvavo GRU ir „trolių fabrikas“ – „Interneto tyrimų agentūra“.
Įdomus naujos kartos rusų šnipų pavyzdys, rašo Ignatiusas, yra Marijos Butinos byla, – ji kaltinama dalyvavusi įtakos kampanijoje, dalinai orientuotoje į JAV Nacionalinę šaulių asociaciją. Tyrimo duomenimis, Butinai vadovavo aukštas rusų valdininkas ir finansų oligarchas, sakoma straipsnyje.
Butina atvirai fotografavosi šalia Kapitolijaus Trumpo inauguracijos dieną, pabrėžia autorius, o kai jos amerikietiški kontaktai atsiskleidė žiniasklaidoje, jos numanomas kuratorius parašė: „Ir kaip tu dabar jautiesi naujos šlovės spinduliuose? Tavo gerbėjai jau prašo tavo autografų?“
„Tai ne jūsų senelio KGB, – rašo apžvalgininkas. – Putinas vadovauja interneto epochos daugiaprofilinei žvalgybos tarnybai – tokiai pat greitai, lengvai pakeičiamai ir potencialiai pavojingai, kaip fotografija Snapchat‘e“.
Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino kovotoją už šalies nepriklausomybę Nijolę Sadūnaitę 80-ojo gimtadienio proga.
Pasak šalies vadovės, N. Sadūnaitės vardas Lietuvos kelyje į nepriklausomybę ypatingai svarbus ir ryškus. Jį tardami regime nepalaužiamą kovotoją ir daugybę jau istorija tapusių įvykių, artinusių išsivadavimą iš okupacijos.
Kaip teigiama sveikinime, būtent N. Sadūnaitė yra viena iš garbingos pasipriešinimo istorijos kūrėjų. Tvirtas tikėjimas buvo tas ginklas, kuriuo ji laimėjo dešimtmečius trukusį mūšį už Tėvynės laisvę.
Prezidentė pabrėžė, kad šis gražus kovotojos už laisvę jubiliejus ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio minėjimas – iškalbingas sutapimas. Būtent N. Sadūnaitė kartu su savo bendražygiais geriausiai žino, ką reiškia ištikimybė nepriklausomos valstybės idėjai.
Šalies vadovė taip pat padėkojo už meilę Lietuvai, žmonėms ir palinkėjo jubiliatei sveikatos, neblėstančio optimizmo ir stiprybės.
2017 m. Laisvės premijos laureatė N. Sadūnaitė gimė 1938 m. liepos 22 d. Kaune, Jono Sadūno ir Veronikos Sadūnienės (Rimkutės) šeimoje. Mokėsi Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje. Mokslus baigė 1955 m. Po metų įstojo į Šv. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregaciją Panevėžyje. Amžinuosius įžadus davė 1963 m. Persikėlusi į Vilnių, mokėsi medicinos seserų kursuose, dirbo Vilniaus kūdikių namuose sekretore mašininke, skalbėja, gaisrininke, slaugė Vilniaus našlaičių namų globotinius.
Į sovietinio saugumo akiratį N. Sadūnaitė pateko 1970 metais, kai ėmėsi ginti valdžios persekiojamus kunigus. 1971 m. ji slapčia nugabeno į Maskvą ir perdavė užsienio šalių diplomatams Lietuvos žmonių memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje. Jos dėka šis dokumentas pasirašytas daugiau nei 17 tūkst. tikinčiųjų, tapo žinomas visame pasaulyje.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidybos pradžiai – 40. Vytauto Visocko nuotr.
Nuo 1974 m. N. Sadūnaitė pradėjo dauginti ir platinti Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką – žymiausią sovietmečiu leistą pogrindinį žurnalą, fiksavusį sovietų valdžios pažeidimus tikinčiųjų teisių ir laisvių srityje. Už tai 1974 m. suimta ir nuteista laisvės atėmimu trejiems metams sunkiųjų darbų kalėjime ir trejiems metams tremties. Šešerius metus kalėjo Mordovijoje ir kitose vietose Sibire.
1980 m. grįžusi į Lietuvą ir toliau dalyvavo leidžiant Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką. Nuo 1982 m. ji Lietuvoje gyveno nelegaliai, slapta susitikdavo su disidentais Maskvoje. 1987-1988 m. buvo saugumo suimta ir tardoma, kankinama, nuodijama narkotikais ir radiacija, tačiau nepalūžo. N. Sadūnaitė aktyviai dalyvavo Lietuvos Atgimimo įvykiuose. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo ji kalbėjo pirmajame viešame protesto prieš sovietinę santvarką mitinge. Po to vėl buvo KGB tardoma bei persekiojama. Lietuvos ypatingajame archyve išlikusi N. Sadūnaitės baudžiamoji byla liudija laisvės gynėjos ištvermę, išmonę ir drąsą.
Kuo įsimintina pastarųjų dienų Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos veikla? Būtent šios politinės jėgos nariai inicijavo įstatymo projektą, kuris sudarytų galimybę viešinti visų asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusiomis SSRS slaptosiomis tarnybomis, pavardes. Paviršutiniškai žvelgiant, iniciatyva – graži. Kas gali būti šauniau už atvirumą analizuojant Lietuvai priešiškų organizacijų veiklą?
Ir vis dėlto toks sumanymas – įtartinas. Lietuva neturi visų KGB bendradarbių sąrašų. Dauguma KGB agentų bylų išvežtos į Rusiją. Vadovaujantis sveiku protu, Rusijon išvežtos Kremliui pačių vertingiausių agentų bylos, o Lietuvoje paliktos arba mažai reikšmingos, arba tos, kurių tikrasis tikslas – klaidinti KGB veiklą tiriančius Lietuvos specialistus. Tad kam skelbti nereikšmingų KGB agentų pavardes? Arba kodėl privalome demaskuoti KGB bendradarbių, kuriais KGB bosai nepasitikėjo ir todėl juos siekė sukompromituoti arba likviduoti, tapatybes?
Apžvelkime tik vieną iš galimų sovietinio saugumo keršo scenarijų: užverbuotas žmogus šiai organizacijai nuoširdžiai netarnavo; KGB vadovai perprato apgaulę ir, siekdami kuo skaudžiau pakenkti išdavikui, paliko jo „galus“ nepriklausomybę skelbiančioje Lietuvoje, kad sudorotų jį ne savo, o teisybės ir teisingumo ištroškusių lietuvių rankomis.
Tačiau lenkų sumanymas abejotinas ne tik todėl, kad siekiama viešinti tai, ko, vaizdžiai tariant, mes neturime. Iniciatyva pavojinga, nes naujasis įstatymas įpareigotų skelbti net ir prisipažinusiųjų KGB agentų pavardes. O taip elgtis su išpažintį atlikusiais – didžiausias absurdas. Prisipažinusiems duotų pažadų privalome šventai laikytis. Net jei ne visos išpažintys buvo nuoširdžios, net jei priėmusieji išpažintis – ne itin patikimi. Priešingu atveju ilgam prarasime paslaptis ištikimai saugančios valstybės vardą. Tai būtų ženklas su priešiškomis slaptosiomis tarnybomis kontaktų turintiems asmenims – Lietuvai tarnauti neverta, nes lietuviai anksčiau ar vėliau išduos. Jei Vakarai didžiuojasi turį arba turėję tokių svarbių Sovietų Sąjungos ir Rusijos slaptųjų tarnybų karininkų – perbėgėlių kaip, sakykim, Viktoras Suvorovas – Rezunas, Olegas Gordijevskis, Aleksandras Litvinenka ar Olegas Skripalis, tai mes rizikuojame niekad vertingų perbėgėlių neturėti.
Konservatorė Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Todėl konservatorių argumentai, kodėl LLRA projektas žalingas Lietuvos valstybei, – įtikinami. Konservatorių vadovas Gabrielius Landsbergis akcentavo valstybės duotą pažadą buvusiems KGB bendradarbiams. Seimo narys konservatorius Andrius Kubilius sakė norintis išgirsti VSD nuomonę šiuo klausimu ir neslėpė, kad, jo įsitikinimu, siūlomas įstatymo projektas yra tiesiog „Kremliaus projektas“. Konservatorė Rasa Juknevičienė taip pat akcentavo, kad siūlomas įstatymų projektas yra greičiausiai inicijuotas Rusijos ambasados, ir kaltino jo iniciatorius esant Kremliaus politikos šalininkais.
Lietuvai derėtų įsisąmoninti, kokius KGB agentus medžioti tikrai verta – prisipažinusius ar iki šiol slepiančius savo praeitį. Nuojauta tokia, kad Lietuvoje įsitvirtinusios įtakingos, galingos jėgos, kurios konstruoja įvykius taip, kad nemalonumų patirtų tik perbėgusieji į nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos pusę.
Štai liūdna Virgilijaus Čepaičio istorija. Tarnystė KGB struktūroms šiam žmogui primesta dirbtinai, tendencingai, dar ir dėl to, kad jis buvo laikomas dešiniąja prof. Vytauto Landsbergio ranka. Puikiai prisimenu, kaip V.Čepaitį išstūmė iš viešojo gyvenimo, kaip kritikavo spaudos puslapiuose, nors jis galėjo sėkmingai tarnauti valstybei iki šiol. Kad V.Čepaitis sukompromituotas Kremliaus užsakymu, – daug požymių.
Beje, verta atkreipti dėmesį, kad Lietuvos pusę pasirinkusius žmones Kremlius medžioja kiek kitaip nei Vakaruose. Jokių dūrių apnuodytais lietsargiais, radioaktyviųjų polonių, šūvių iš už gatvės kampo, nuodingųjų dujų „Novičiok“. Lietuvoje iš KGB pasitraukę agentai naikinami subtiliai – primityviųjų patriotų arba patriotais apsimetusiųjų rankomis. Kvailiau nesugalvosi: tuos, kurie nusprendė mums padėti, ateidami į mūsų apkasus, mes kaltiname tarnyste KGB struktūroms.
Žodžiu, jau vien tai, kad Seime kilo diskusijos, verta ar neverta demaskuoti prisipažinusiųjų KGB agentų pavardes, – didelė blogybė. Rusija dabar turi galimybę šia žinia manipuliuoti kaip tinkama.
Analizuojant minėtą įstatymo projektą ir politikų bei žiniasklaidos reakciją stebina ir dar viena aplinkybė: visų mūsų dėmesys nukreiptas tik į KGB. Mes analizuojame „Respublikoje“ paskelbtų tikrų ar išgalvotų KGB agentų pavardes, slapyvardžius. Kai kas net žavisi „Respublikos“ redaktoriaus Vito Tomkaus drąsa. Bet juk Lietuvoje veikia ne tik KGB teisių ir pareigų perėmėja. Būtume kvaili, jei manytume, kad Kremlius neturi Lietuvoje nė vieno GRU (Glavnoje razvedyvatelnoje upravlenije) ar SVR (Služba vnešnej razvedki) agento. Tad gal Lietuvoje nei iš šio, nei iš to kilęs triukšmas dėl KGB agentų, įveliant ir žinomo aktoriaus Donato Banionio ar dirigento Sauliaus Sondeckio pavardes, – tik dūmų uždanga maskuojant GRU ar SVR operacijas? Juolab kad Lietuva kitais metais rinks naują prezidentą.
Viktoro Uspaskicho reklama Vilniaus gatvėse. Slaptai.lt nuotr.
Tačiau GRU ir SVR agentų Lietuvoje kažkodėl niekas neieško – nei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai, nei žiniasklaida. Mes patenkinti žaisdami smėlio dėžėje, kurios pavadinimas – KGB. Mes nenorime suvokti, kad mūsų žemėje pluša daug skirtingų Rusijos slaptųjų tarnybų. Jos dirba savarankiškai, viena su kita nekontaktuodamos, net konkuruodamos tarpusavyje. Jei vienai iš jų prastai sekasi, tai nereiškia, kad Lietuvoje prasti kitų Kremliaus tarnybų darbo rezultatai.
Žvalgyba – per daug paini veikla, kad ją lengva būtų suvokti. Prisiminkime, kaip ilgai Lietuvoje šeimininkavo Viktoras Uspaskichas. Kai kurie patriotai pastebi, jog šis politikas įtartinai ilgai šokdino mūsų specialiąsias tarnybas (tarsi būtų nesugaunamas Robinas Hudas). V.Uspaskichas tikrai ilgokai išsilaikė Lietuvos olimpe, tikrai ilgokai mėgavosi įtaka. Akivaizdu ir tai, kad Rusija kadaise jam sudarė išskirtines sąlygas praturtėti. Todėl kai V.Uspaskicho ir jo bendražygių byla atsidūrė Lietuvos teismuose, daugelis iš mūsų lengviau atsipūtė – taip jam ir reikia. Bet gal šio politiko reikalai Lietuvoje pablogėjo tik todėl ir tik tada, kai jis perėjo … Lietuvos pusėn? Ar galima tokią versiją atmesti – kol buvo ne Lietuvos žmogus, tol Lietuvoje jo niekas rimtai nepersekiojo, bet vos tik perbėgo mūsų pusėn, iškart pradėtas tampyti po „valdiškus namus“. Žinoma, tokie įtarimai abejotini. Bet pasaulinės žvalgybos istorija žino ir įspūdingesnių kūliaversčių.
Lenkų frakcijos atstovo pasiūlymai dabar bus svarstomi rudenį. Tad turime keletą savaičių laiko visas aplinkybes ramiai įvertinti. Analizuojant šią temą vertėtų prisiminti maždaug prieš penketą metų leidinyje 15min.lt paskelbtą Seimo nario Manto Adomėno publikaciją „Vilnius tapo pereinamuoju užsienio žvalgybų kiemu, kuriuo Šaltojo karo metais buvo Viena“ (persispausdinta iš politika.lt). 2013-aisiais paskelbta publikacija – tai perpasakotas interviu su Vakarų žvalgybininku, nepanorusiu iki galo atskleist savos tapatybės.
Jį verta atidžiai perskaityti, nes ten pasakojama ir apie tai, kad „Mes neįvertiname vieno dalyko – aukščiausio lygio politikų naivumo ir paprastumo, kai kuriais atvejais tiesiog kvailumo. Ir Lietuvoje nesudėtinga manipuliuoti net įtakingiausiais politikais“.
Interviu autorius pateikia keletą iškalbingų pavyzdžių, įrodančių, kaip slaptosios tarnybos, įskaitant ir Rusijos žvalgybas, subtiliai dirba. Pavyzdžiui, Rusijos žvalgybos užduotis atliko visiškai įtarimų nesukėlęs portugalų kilmės Ispanijoje gyvenantis verslininkas, arba tikruoju žvalgybos darbuotoju dirbo ne aukšto rango diplomatas, o jo vairuotojas, bei apie žvalgybos užduotis atliekančius žurnalistus, subtiliai pakišamas dezinformacijas, mėginimus nepastebėtiems prieiti prie informuotų politikų…
Hermanas Simmas
Ypač verta įsiminti esto Hermanno Simmo atvejį:
„…rusai 1990-1991 metais, sakykim taip, „ne visiškai išsikraustė“ iš Lietuvos, o jeigu išsikraustė, tai daugiau popieriškai ar formaliai, bet labai daug kas liko. Visų pirma liko žmonės, – tie, kurių agentūrinės bylos, jų bendradarbiavimo su KGB bylos išvežtos į Rusiją, pirmosios dar nuo 1988 metų. Bet jeigu Vakarų spec. tarnybos manė, kad galbūt Rusija šitame regione nenaudoja senos, dar sovietinės, agentūros, tai Estijoje pagauto šnipinėjusio Hermano Simmo atvejis parodė, kad yra visiškai atvirkščiai. Jis buvo užverbuotas dar anais laikais, ir KGB sugebėjo atsitraukdama taip išvalyti visus fondus, kad niekur apie H.Simmą nieko neliko, jokių viešų žinių. Nereikia atmesti galimybės, kad turite tokių Simmų lig šiolei ir politikoje, ir valstybinėse struktūrose“.
Žodžiu, pabandykime į lietuviškąją tikrovę pažvelgti parlamentaro M.Adomėno prakalbinto Vakarų žvalgo akimis, ir turėsime įdomų rezultatą. Banalu, bet tikrieji agentai ten, kur mes mažiausiai tikimės jų aptikti.
Socialinės atskirties Lietuvoje mažinimas, išskirtinis šalies aktyvumas ir lyderystė regione, prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės užsienio politikos krypčių sujungimas, griežta pozicija Rusijos atžvilgiu – tokių tikslų būdamas šalies vadovu užsienio politikoje siektų konservatorius Žygimantas Pavilionis.
Pasak Ž. Pavilionio, socialinės atskirties mažinimas turi tapti Lietuvos užsienio politikos prioritetu, nes, tvirtino konservatorius, pagrindinės šiuo metu Lietuvai kylančios grėsmės yra šalies viduje, o ne išorėje.
„Pagrindinės grėsmės nėra išorinės. Tai yra skurdas, atskirtis tarp turtingų ir neturtingų, „lotinizacija“, kuri yra milžiniška, ir atskirtis regionuose. Žmogaus pažeminimas, nesugebėjimas suprasti, kad žmogus yra didžiausia vertybė. Pas mus taip pat yra milžiniška gilėjanti atskirtis tarp turtingų ir neturtingų bei tarp regionų – tarp Vilniaus ir ne Vilniaus“, – aiškino Ž. Pavilionis, pridurdamas, kad dabartinė Vyriausybė nededa daug pastangų atskirtims įveikti.
„Įgalinus ir sustiprinus pilietį ir demokratija būtų kokybiškesnė, ir grėsmių būtų mažiau, ir „kolūkių“, ir oligarchų, kurie mus perka ir parduoda, būtų šiek tiek mažiau. Galiausiai Rusija taip pat nežaistų mūsų likimais, o mes pradėtume vis didesnę įtaką regione daryti“, – sakė Ž. Pavilionis.
Apie prezidento postą galvojantis Ž. Pavilionis sakė, kad Lietuva turėtų siekti pagal įvairius ekonominius ir socialinius parametrus priartėti prie labiausiai išsivysčiusių Šiaurės valstybių. Kad tai pasiektų, aiškino politikas, Lietuva turi išnaudoti pasaulio lietuvių tinklą ir vykdyti itin aktyvią ir matomą užsienio politiką regione, Europos Sąjungoje ir NATO.
Vieną iš saugios ir klestinčios Lietuvos kūrimo įrankių Ž. Pavilionis įvardina valstybės užsienio politikos aktyvumą.
Politiko nuomone, aktyvi, ambicinga užsienio politika geriausiai prisidėtų sprendžiant valstybei kylančius iššūkius. Drąsi Lietuvos politika užsienyje, sėdėjimas su pasaulio lyderiais prie vieno stalo, pabrėžė Ž. Pavilionis, turi tapti įrankiu spręsti Lietuvai grėsmę keliančias vidaus problemas.
Konservatorius iškėlė idėją sujungti prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės užsienio politikos strategijas.
Pasak jo, prezidentas V. Adamkus dvi kadencijas buvo itin aktyvus Rytų Europoje ir sustiprino Lietuvos santykius su Jungtinėmis Valstijomis. Ž. Pavilionis gyrė ir teisingais vadino V. Adamkaus prezidentavimo laikais garsiai deklaruotus Lietuvos užsienio politikos tikslus tapti Rytų Europos regiono lyderiais ir vaidinti vieną svarbiausių vaidmenų demokratizuojant ir prie integracijos į ES artinant Ukrainą, Moldovą, Gruziją, Baltarusiją. Tačiau, pripažino Ž. Pavilionis, ambicingi tikslai Lietuvą įtvirtinti kaip regiono lyderę nebuvo visiškai pamatuoti. Pasak jo, Lietuva tuomet neturėjo pakankamai tvirto ES didžiųjų valstybių užnugario.
Šią situaciją, aiškino konservatorius, ištaisė D. Grybauskaitės vykdytas užsienio politikos kursas glaudinti Lietuvos santykius su įtakingomis ES valstybėmis.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kas ją pakeis 2019-aisiais metais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Grybauskaitė mus įtvirtino Europoje, prezidentas Adamkus mus įtvirtino Rytų Europoje ir Amerikoje. Viskam ateina savo laikas. Dabar mes tą užnugarį turime, palaikome gerus santykius su Vokietija ir Prancūzija. Aš manau, kad dabar laikas suvienyti Dalios Grybauskaitės ir Valdo Adamkaus dimensijas“, – kalbėjo Ž. Pavilionis, pabrėždamas, kad lyderystės idėją Lietuva jau yra pasiruošusi įgyvendinti.
Politikas taip pat akcentavo, kad Lietuva turėtų aktyviai veikti sujungiant Šiaurės ir Vidurio Europos regionus. Pasak jo, Lietuvai tai sukurtų milžinišką naudą. Be to, Ž. Pavilionio nuomone, niekas kitas, tik Lietuva gali imtis vienytojos vaidmens.
„Be mūsų niekas šio neužbaigto kurti regiono nesuvienys. Tik mes. Tai išskirtinis Lietuvos vaidmuo“, – apie Lietuvos naujas ambicijas užsienio politikoje kalbėjo Ž. Pavilionis.
Santykių su Rusija gairės
Kalbėdamas apie Lietuvos santykius su Rusija Ž. Pavilionis buvo griežtas. Jo nuomone, tiek Lietuva, tiek Vakarai neturi ir ateityje neturėtų vystyti dialogo su dabartiniu Rusijos režimu. Pasak jo, dialogo su Kremliumi iniciatyvos tik gesina visas reformas Rusijos viduje.
„Man tai yra žudikų ir mafijos gauja, kuri žudo savo valstybę ir savo tautą, nekalbant, kad žudo savo kaimynus“, – apie dabartinį Rusijos režimą kalbėjo Ž. Pavilionis.
„Mes neturime palaikyti dialogo su Kremliumi. Mes turime kurti ateitį ir ieškoti visokių galimybių, gal net sukurti visų Vakarų strategiją Rusijos atžvilgiu, kuri tą šalį gal po 50 ar 100 metų padarytų europietišką. Aš tikrai tikiu, kad Rusija ir rusai yra europiečiai, tačiau jiems reikia dar daug pastangų, kad įveiktų savo instinktus, kurie yra sustiprinti KGB sistemos“, – kalbėjo Ž. Pavilionis.
Ši Ž. Pavilionio pozicija Rusijos klausimu atspindi daugelio jo atstovaujamos konservatorių partijos nuostatas. Jis ne kartą viešai ir aštriai kritikavo premjerą Saulių Skvernelį, šių metų pradžioje prakalbusį apie būtinybę atnaujinti dialogą su Maskva. Nemažai kritikos iš Ž. Pavilionio susilaukė ir jo bendrapartietis Vygaudas Ušackas, akcentuojantis, kad Lietuvos ir Rusijos dialogas yra ne tik įmanomas, bet ir būtinas, jei vadovaujamasi ES nustatytais bendravimo su Rusija principais. Abu politikus Ž. Pavilionis pavadino „prorusiškais kandidatais“.
Tačiau, politiko nuomone, Lietuvos pozicija Rusijos atžvilgiu neturėtų būti pasyvi. Ž. Pavilionio tvirtinimu, Lietuva turi reikiamų ir kol kas neišnaudojamų svertų demokratizuojant Rusiją.
„Mes turime daug priemonių kaip euroatlantinio aljanso nariai, tačiau mes jų nenaudojame, mes juos atitraukiame bijodami Kremliaus. Spausdami jiems rankas, mes nepadedame Rusijai kurti ateities, o mes tą galime padaryti. Vilnius tą gali padaryti“, – aiškino Ž. Pavilionis.
Komentuodamas Lietuvai itin aktualų šalies pasienyje Baltarusijoje statomos Astravo atominės elektrinės klausimą jis pabrėžė, kad Lietuva turi užimti labai griežtą poziciją. Pasak jo, kol kas Lietuvos valdžia nepakankamai rodė pastangų, kad nesaugiu laikomas projektas būtų sustabdytas. Ž. Pavilionis reiškė pretenzijas valdantiesiems „valstiečiams“ ir jų deleguotam premjerui S. Skverneliui, kad šie, kaip žaliesiems atstovaujanti partija, neišnaudoja visų savo kontaktų.
„Mes nedarome normalaus diplomatinio lobizmo prieš Astravą. Mes nedarome to, S. Skvernelis, nors ir yra „žaliasis“, nepanaudoja savo kontaktų šį monstrą sustabdyti“, – aiškino Ž. Pavilionis.
Pasak jo, Lietuva, spręsdama Astravo AE klausimą, neturėtų leistis į derybas su Minsku. „Santykiai su Baltarusija yra tas pats, kas yra santykiai su Kremliumi. Jie privalo sustabdyti reaktorius. Turi būti iškelta esminė sąlyga Kremliaus statytiniams Baltarusijoje“, – apibendrino Ž. Pavilionis.
Euroatlantiniai santykiai
Save eurooptimistu ir agresyviu Lietuvos nacionalinių interesų Europos Sąjungoje gynėju laikantis Ž. Pavilionis tvirtino palaikąs giliau besiintegruojančios Europos Sąjungos viziją, kurią remia Vokietijos ir Prancūzijos vadovai. Tačiau, akcentavo politikas, Lietuva neturi išsižadėti savo nacionalinių interesų.
Politiko deklaruojamoje Lietuvos užsienio politikos vizijoje veikdama su euroatlantiniais partneriais Lietuva privalo taip pat rodyti išskirtinį aktyvumą. Pasak jo, Vilnius turi būti itin aktyvus bendraujant su ES ir NATO lyderiais ir visada dalyvauti sprendžiant pačius svarbiausius klausimus. Kitu atveju, aiškina Ž. Pavilionis, ne tik nebus pasiekti Lietuvos interesai, tačiau šaliai iškils realūs, valstybę naikinantys pavojai.
Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.
„Mes turime siekti savo interesų visur ir visose srityse. Apie juos šnekėti turime prie „vipinio“ stalo. Jei mes nuspręsime sėdėti „galiorkoje“, tai mūsų niekas negirdės. Ir mes tapsime patrankų mėsa, kas istoriškai visada baigdavosi labai liūdnai. Mes turime būti su ES lyderiais, nes tokio buvimo su lyderiais mums reikia siekiant spręsti vidaus problemas. Turime aštriai kovoti dėl savo interesų, negalime parduoti jų“, – aiškino Ž. Pavilionis, pabrėždamas, kad šiuo metu bendradarbiavimui su Prancūzija, Vokietija, D. Britanija ir Lenkija yra skiriama per mažai dėmesio ir pinigų. Konservatorius akcentavo, kad tapęs prezidentu ypač daug dėmesio skirtų santykių su D. Britanija ir Izraeliu intensyvinimui.
Kartu Ž. Pavilionis tvirtino, kad Lietuva kylančių JAV ir ES ginčų akivaizdoje negali rinktis palaikyti kurios nors vienos pusės. Politikas akcentavo, kad Lietuvos ateitis priklauso nuo euroatlantinės vienybės, todėl ji ir turi išlikti šalies prioritetu.
„Mes negalime skaldytis. To nori tokios galybės kaip Rusija ir Kinija. Mes (Vakarai.- ELTA) turime įsitvirtinti kaip esminiai, pasauliniai lyderiai, su savo standartais, su savo gyvenimo būdu, investicijomis ir technologijomis. Ir būtent lietuviai, kurių egzistencija priklauso nuo tos vienybės, privalo ją kurti ir būti kartu su lyderiais“, – pabrėžė Ž. Pavilionis.
Jo nuomone, ir taip tvirti Lietuvos ir JAV santykiai turi dar labiau stiprėti. Politikas akcentavo, kad didesnis JAV karių buvimas Lietuvoje prisidėtų ir prie ekonomikos plėtros ir investicijų pritraukimo.
D. Grybauskaitės užsienio politikos vertinimas
Ž. Pavilionis teigimai įvertino D. Grybauskaitės vykdytą užsienio politiką. Politikas išskyrė prezidentės suformuotus gerus santykius su Vokietijos lydere Angela Merkel bei aktyvų vaidmenį Europos Sąjungoje.
Tačiau, anot jo, D. Grybauskaitė nepakankamai dirbo dėl to, kad Lietuvos santykiai su Lenkija būtų tinkami.
„Aš aktyviau stengčiausi atkurti buvusią strateginę partnerystę“, – pabrėžė Ž. Pavilionis ir sakė pasigendąs asmeninio D. Grybauskaitės vaidmens šioje srityje.
Jis taip pat sukritikavo prezidentės santykius su buvusiu JAV prezidentu Baraku Obama. Kita vertus, Ž. Pavilionis teisino D. Grybauskaitės kritikos sulaukusį sprendimą. Pasak jo, 2010 m. pati atsisakiusi ir tuometį Lietuvos premjerą Andrių Kubilių delegavusi vykti į Vidurio ir Rytų Europos valstybių vadovų susitikimą su JAV prezidentu, D. Grybauskaitė turėjo užtektinai priežasčių. Politikas tvirtino, kad B. Obama tuomet nevienareikšmiškai investavo į santykius su Kremliumi.
*****
Prezidentės Dalios Grybauskaitės antrajai kadencijai einant į pabaigą, naujienų agentūra ELTA pristato apie savo pretenzijas dalyvauti oficialiai pareiškusių ar tą dar daryti ketinančių politikų užsienio politikos vizijas.
Potencialiais kandidatais dalyvauti 2019 m. prezidento rinkimuose laikomi politikai ir visuomenininkai deklaravo, jų nuomone, svarbiausias Lietuvos politikos su ES, JAV ir Rusija gaires, aptarė svarbiausias nacionalines grėsmes, kurios šiuo metu kyla Lietuvos nacionaliniam saugumui bei tai, kaip jie vertina beveik dešimtmetį trukusį prezidentės D. Grybauskaitės vadovavimą šalies užsienio politikai.
Lietuviui šie metai ir pasiruošimas jiems – kažkas šventa. Visos svarbiausios datos – Vėlinės, Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, Trijų Karalių šventė – tai dvasinis pasiruošimas Sausio 13-ajai, Vasario 16-ajai, Kovo-11-ajai, Liepos 6-ajai… Aiman, šventinis laukas buvo smagiai užminuotas, ir žmonės nespėjo atsigauti nuo vieno sprogimo, kai pasigirsdavo kitas. Na, jei šventė – tai su fejerverkais…
Apžvelkime bendrą foną, kuriame tauta gyveno visą šį laiką, tikėdamasi kuo gražiausių išgyvenimų ir džiaugsmo.
Rugsėjis-spalis. Suprantama, didžiausias įvykis turėjo nutikti Lukiškių aikštėje, kada visi tikėjosi išvysti pagaliau suręstą paminklą laisvės kovotojams atminti. Tačiau pinigų aukotojai savo pastangų vaisių neišvydo. Du planuoti paminklai – „Vytis“ Vilniuje ir „Žvalgas“ Kryžkalnyje liko svajone. Keletą mėnesių vyko užkulisiniai mūšiai. Spalio mėnesį pinigai, surinkti Gintauto Lukošaičio „Žvalgui“, buvo perduoti kitam projektui, o visuomenei dar nežinant Kariuomenės dienos proga transliuotame koncerte per LRT, per pertraukos reklaminį intarpą staiga visi netikėtai pamatė keistą „koplyčią“, „Žvalgų“ – nė ženklo. Naujas, prastos kokybės darbelis buvo skubiai palaimintas Seime. Lygiai taip pat spalio 3 d. ŠMC su Kultūros ministerija paskelbė skubų alternatyvų konkursą „Vyčiui“, kuriam jau buvo suaukotos lėšos. Viskas įstrigo, „Vytis“ stovės Kaune, o Lukiškes kol kas sergsti LLKS inicijuotas relikvijų įamžinimas po žeme. Vis dar –
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
apkasuose? Ant žemės – smagus fontanėlis nuo vasaros karščių vaikučiams pasičiurkšti.
Lapkritis. Per Vėlines (Visų Šventųjų dieną) tautą sukrėtė Rūtos Vanagaitės „impičmentas“ A. Ramanauskui-Vanagui. „Vanagaitės skandalas“ baigėsi tuo, kad „Alma littera“ visas knygas atidavė į makulatūrą, nors tie, kurie garbstė „Mūsiškius“ (2016), spruko į krūmus, pasirodžius „Vištai strimėlės galva“ (2017). Visuomenės „veikėja“ ir „rašytoja“, nukentėjusi nuo tikro Vanago, Vytauto Landsbergio vykusiai įvardinta „Dušanskiene“, skyrybų su Zuroffu ir kitas žaizdas gydosi tarptautiniame PEN centre ir galimai rengiasi rašyti naują knygą, kurioje partizanai vėl patys „nusikapos sėklides ir išsidurs akis“ iš meilės KGB.
Tiesa, antisemitizmo eskalavimo temai buvo pasiruošta dar anksčiau – 2016 lapkričio 18 dieną, Vilniaus Rotušėje surengus diskusiją „Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?“ Kaip ir dar anksčiau, vykdant parodomuosius „viešuosius pilietinius teismus“ su visokiais parašų rinkimais ir pasmerkimais Juozui Brazaičiui, generolui Vėtrai, taip pat fabrikuojant „nuvainikavimą“ Sigitui Gedai, Justinui Marcinkevičiui, Romualdui Ozolui ir kitoms iškilioms asmenybėms, mėginama remtis kryptingai falsifikuojamais istorijos faktais ir iškreiptai interpretuojamomis pseudo mokslinėmis studijomis.
Legendinis pulkininkas Kazys Škirpa
Nuo lapkričio 11 dienos prasideda #metoo skandalas, kai dėl seksualinio priekabiavimo „maudomi“ išskirtinai Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai ir garsenybės: Šarūnas Bartas, Jonas Gasiūnas, Gintautas Trimakas ir Jonas Vaitkus, taip pat soc. mokslų dr. Arvydas Lieponius. Visi be jokių teismų, vien paskelbus nuomones, neteko reputacijos, patalpų ir darbo vietų.
Gruodis. Spaudoje nuo 11 d. skelbiami nauji Nacionalinės premijos laureatai. Premijos negauna garbų jubiliejų švenčiantis žymus rašytojas ir dramaturgas Kazys Saja, visuomenei žinomas kaip nepalenkiamas antikomunistas, „Varpo“ autorius. Rašytojų sąjungoje vyksta renginys, skirtas rašytojų organizacijos leidinio „Metai“ (buvusios „Pergalės“) sukakčiai. Renginio metu pagrindinis pranešimas skiriamas komunistų rašytojo Juozo Baltušio, kurio dienoraščiai buvo spausdinami leidinyje visus metus, reabilitacijai. Pritariama jo minčiai (cituojamos ištraukos), kad klaidinga manyti, jog Lietuva gali būti savarankiška.
Gruodžio 5-6 d.d. vyksta jungtinė Lietuvos ir Lenkijos mokslininkų konferencija (dalyvauja 24 institutai) Juzefo Pilsudskio garbei – gimimo 150-mečiui. Lietuvių tautos budelis Pilsudskis vaizduojamas kaip Lietuvos didvyris ar bent jau didžiai nusipelnęs veikėjas.
Naujieji metai pasitinkami Moscow City Ballet atvežtu baletu „Spragtukas“ Žalgirio arenoje Kaune ir 30 d. Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje. Visi garsiai ploja ir geria šampaną.
Sausis, 6 d., „Trys karaliai“. Visuomenę, kuri švenčia katalikišką šventę, sukrečia KGB sąrašų skandalas: B. Burauskaitei atostogaujant išviešinamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre saugomas KGB paliktas sąrašas, kuriame be bylų ir įrodymų, be analizės teigiama, kad Lietuvoje ir pasaulyje žinomos garsenybės Donatas Banionis, Saulius Sondeckis ir kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo KGB agentai. Vis dar tęsiasi seksualinio priekabiavimo viešinimai spaudoje.
Aktorius D. Banionis ir dirigentas S. Sondeckis. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.
Sausio 18 d. įsilaužta į naujienų portalą TV 3 ir paskelbta tikrovės neatitinkanti žeminanti informacija apie Krašto apsaugos ministrą Raimundą Karoblį ir Žinių radijo“ laidų vedėją Ridą Jasiulionį. Maždaug tuo pačiu metu užsienio interneto portaluose paskelbta, esą Lietuva įvedė Mongolijai ekonomines sankcijas dėl prezidento žodžių apie sovietų okupaciją.
Sausio 26 d. Vilnius reklamos agentų paskelbiamas „G-tašku“. Turistų malonumui su vaizdine medžiaga: važiuokite, čia sekso rojus. Naujiena išgarsinama per portalus.
Vasaris. Vasario 12 d. BNS praneša, kad vietoj Lietuvos himno nuskambėjo LTSR himnas per apdovanojimų ceremoniją dziudo Europos jaunių taurėje, kai buvo sveikinama aukso medalį iškovojusi Lietuvos sportininkė Justina Kmieliauskaitė Italijoje, Folonikoje.
Vasario 16-oji. Laisvės premijos laureatės Nijolės Sadūnaitės kalba iškilmingame Seimo posėdyje pabaigoje nutraukiama (išjungiamas mikrofonas kalbantis su prezidente), niekur didžiosios žiniasklaidos nepublikuojama, į jos klausimus oficialiai neatsakyta, jos pasisakymas traktuotas kaip nesusipratimas.
Vakaras: Vilniaus Gedimino prospektas skendi troškiuose dūmuose nuo tankiai sustatytų ir uždegtų „nepriklausomybės laužų“ (gal supainiojo su sausiu?). Tiesą sakant, tenka apsisukti ir dingti kuo toliau, kad nebūtum išrūkytas ir neuždustum. Puiki savivaldybės dūmų uždanga.
Vasario 23-kovo 2 d.d. Nr. 8 „Respublikoje“ Vitas Tomkus pradeda skelbti savo „įtariamųjų KGB sąrašą“. Sąrašas visuomenės pasitinkamas su skauduliu ir rimtai, svarstomas, nors redaktorius su jam būdinga ironija mėgina įrodyti tokių „sąrašų“ nepatikimumą. Painiava didėja.
Vasario knygų mugėje Krašto apsaugos stende nėra nė vienos aktualios knygos, skirtos visuomenei, pavyzdžiui, nuo pavojaus apsiginti (trys knygos išleistos, tik neaišku, kur jų įsigyti). Leidinių labai maža.
Kovas. Kovo 8 d. per naktį Lukiškių aikštėje išdygsta įtartinas objektas, primenantis paminklą. Pasirodė, kad jį pastatė Lietuvos fantastų konventas „Lituanicon XXIX“, klubas „TL Draugija“.
Balandis. 25 d. išniekintos relikvijos Lukiškių aikštėje – pavogta kapsulė su relikvijų sąrašu.
Birželis. Birželio 29 d. pranešama, kad išniekintos relikvijos Lukiškių aikštėje – pavogta kapsulė su relikvijų sąrašu. Vėliau sugauti neva besimušantys du chuliganai, vienas jų laikė tą kapsulę. Birželį pranešta, kad Sondeckis su Banoniu nedirbo KGB (jei kas išgirdo).
Jubiliejinė dainų šventė. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jau reikėtų dėti daugtaškį, nes kažin, kas dar valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiančių lietuvių laukia per Pasaulinę dainų šventę liepos pradžioje ir Mindaugo karūnavimo dieną? Gal virš šokančių porų prabirbs sraigtasparnis ir išmėtys proklamacijas? O gal oro balione virš Vingio parko estrados kybos naujam politikos sezonui besirengiantis jogas Viktoras Uspaskich, ir kaip Kašpirovskis iš aukštybių mėgins numaldyti liaudies nerimą?
Aptariau tik rezonansinius atvejus, kurie visuomenę panardino į kažkieno planuotą (tuos planus paslaugiai išplatinus gandosklaidai) sąmyšį ir neviltį, užgožusį šventinę nuotaiką, vilties spindulius ir net ramybės valandėles šeimose. Apie vidines politines ir socialines rietenas ir scenarijus neverta net kalbėti. Kur raudona linija eina, matyti iš šios improvizuotos „stenogramos“. Aisbergo viršūnė pagal logiką didesnė už normalios lyties pagrindą. Šimto apverstų aisbergų karalystė.
Apie prasmingomis, įsimintinomis tautai dienomis tvyrantį chaosą bylojo „paminklas“ Lukiškių aikštėje, skirtas Kthulhu kultui. Net gaila, kad policija suprato jaunimo pokštą ir saugiai jį pašalino – būtų puiki instaliacija, iliustruojanti Leitavijos debiloidų[i] vertybes. Tiems, kas nesupranta, paaiškintina, jog šis linksmas statinys apeliuoja į siaubo ir fantastikos literatūros klasiko, amerikiečių rašytojo Howardo Phillipso Lovecrafto (1890-1937) apysaką „Kthulhu šauksmas“ apie iš žvaigždžių kilusio baisūno kultą, laukiantį savo atgimimo valandos: košmarišką požeminį mąstančių lavonų miestą, mišrūnų garbinamą titanišką Padarą Kthulhu, kuris pasakojimo pabaigoje išnyra iš gelmių ir persekioja jūreivius, kol yra įveikiamas, bet neilgam: „Matyt, ir toliau gyvuoja ir Kthulhu, uždarytas toje akmens properšoje, kuri jį saugo nuo tada, kai saulė buvo jauna. Jo prakeiktas miestas dar kartą nuskendo, mat po balandžio audros „Akylasis“ praplaukė pro tą vietą, tačiau jo dvasininkai Žemėje ir toliau bliauna, šokčioja ir žudo, susibūrę apleistose vietose aplink stabais vainikuotus monolitus. Skęstantis miestas jį turbūt įtraukė, kol jis buvo savo juodojoje bedugnėje, antraip pasaulis jau klyktų iš baimės ir klaiko. Kas žino, kuo viskas baigsis? Kas iškilo, gali nuskęsti, o kas nuskendo, gali iškilti“. (Ha-ha-ha)
Per visus kultinio rašytojo apsakymus vingiuoja jo sukurtų personažų ir miestų siužetinės linijos, juose vyrauja blogio simbolis – penkiakampė žvaigždė. Ji figūruoja daug kur, bet ypač – apsakyme „Beprotybės viršukalnės“: iš kosmoso prieš milijonus metų į Antarktidą atkakusių žvaigždžiagalvių kapus puošia penkiakampes žvaigždes primenantys ledo kauburiai su taškelių raštais, tiksliai atkartojantys ant žalsvų mezozojaus sluoksniuose atkastų muilo akmenų, buvusių piniginiu vienetu, esančius raštus; ekspedicijos dalyviai lėktuvu nukanka į fantastinį praeities miestą, kuriame randa „begalinio įmantrumo, antgamtiško masyvumo ir nežemiškos egzotikos pavyzdžių“. „Kai kurioms geometrinėms formoms pavadinimų tikriausiai nebūtų sugalvojęs net pats Euklidas – netaisyklingi, įvairiausiais kampais nukirsti kūgiai, įmantrių proporcijų terasos, keistai išgaubti stulpai, savotiškos aplūžusių kolonų grupės, įvairios penkiabriaunės ir penkiakampės beprotiško keistumo architektūrinės kompozicijos“ (…) Mus supančios architektūros formose ir keliuose gana neblogai išlikusiuose sienų ornamentuose nuolat atsikartojantys penki žvaigždės spinduliai taip pat kėlė miglotų, bet grėsmingų asociacijų“.
Remonto darbai Lukiškių aikštė. Vyčio čia nebus, todėl aikštė taip ir liks nyki, atgrasi, svetima. Slaptai.lt nuotr.
Žinant Lukiškių aikštės istorinį kontekstą ir simbolius, kurie joje ilgai gyvavo bei vis nori atsikurti naujais pavidalais, matyti kovo 8 dienos proga pastatyto objekto daugiaprasmė, taikliausia ir šmaikščiausia aliuzija bei situacijos įvertinimas. Bet kažin, ar Lovecrafto kūrybos rinktinę „Tykantis tamsoje“, išverstą į lietuvių kalbą ir išleistą šiais metais (Kitos Knygos, 2018), skaitys naujieji Leitavijosdebiloidai, kurie spokso per specialiai jiems skirto Rusijos TV kanalo „REN Lietuva“ siužetus apie ufonautus, atgal vykstančią evoliuciją (žmogus virsta beždžione) ir atvirą karo propagavimą.
[i] Pastabėlė: terminas sukurtas autorės; ji mielai įstotų į fantastų draugiją, jei ją pakviestų (kadangi nariai suskridę iš visų galaktikų, matyt amžiaus cenzas neribojamas).
Sostinės Nepriklausomybės aikštėje Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga minėjo 77-ąsias 1941 m. Tautos (Birželio) sukilimo metines. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Šeštadienį Lietuva minėjo 77-ąsias 1941 m. Birželio sukilimo metines.
Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, rengianti minėjimą, kvietė visus, gerbiančius mūsų tautos istoriją, jos laisvę bei nepriklausomybę, dalyvauti istorinės atminties renginyje, skirtame paminėti šiai garbingai sukakčiai.
Iškilmingas minėjimas prasidėjo vidurdienį Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje.
Prieš minėjimą motociklininkų ir dviratininkų kolona iš Nepriklausomybės aikštės Gedimino prospektu pajudėjo buvusių KGB rūmų link. Čia, prie rūmų esančio sovietinio genocido aukoms skirto paminklo, padėjo gėlių ir, uždegę atminimo žvakeles už Sibiro tremtyje ar kalėjimuose nužudytus savo artimuosius, visus nuo okupacijos nukentėjusius ir už laisvę žuvusiuosius, sugrįž į aikštę.
Nepriklausomybės aikštėje, aidint Karinių pajėgų orkestro atliekamam himnui, kartu su kariuomenės Garbės kuopos kariais buvo pakeltos vėliavos ir pagerbti 1941 m. Tautos (Birželio) sukilimo dalyviai. Kalbėjo ir atsiminimais dalinosi ano meto liudininkai bei žinomi Lietuvos istorikai. Trumpą koncertą surengė karių orkestras ir moksleiviai. Susirinkusieji buv vaišinami kareiviška koše.
Minėjimo dalyviams įteikti dailininko A. R. Šakalio sukurti padėkos raštai ir vienetiniai kolekciniai vokai su renginiui skirta simbolika, suvenyrais.
1941 m. sukilimas – itin svarbus istorinis įvykis, davęs pradžią daugeliui išsivadavimo kovų bei akcijų, teigiama Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos pranešime. Sukilimas parodė Europai ir pasauliui, kad, nepaisant ištisus metus (1940-1941) trukusios pačios žiauriausios bolševikinės okupacijos, Lietuva išliko gyva ir kovojanti. Sukilimo įžiebta liepsna vėliau peraugo į ištisą dešimtmetį trukusį pokario partizaninį karą, taip pat gyvuoju Romo Kalantos fakelu nušviestą 1972-ųjų Kauno pavasarį ir kitas prieš okupaciją nukreiptos aktyvios kovos formas.
Tą atmintiną 1941m. birželį, keršydami už nužudytus bei į Sibirą ar šiaurinius Sovietų sąjungos regionus ištremtus savo artimuosius, mūsų tautos sūnūs ir dukros, pasikliaudami tik savo narsa ir jėgomis, sugebėjo išvyti nekenčiamą okupantą ir nors trumpam (1941 m. birželio 22-28 d.) atkurti Lietuvos valstybingumą bei dėl savų politikų ir aukščiausių kariuomenės vadų kaltės prarastą nepriklausomybę.
Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga kartu su Lietuvos baikerių kongresu 2015 ir 2016 metais rengė istorinius atminimo žygius iš Kauno į Vilnių motociklais atvežant simbolinę sukilimo ugnį. Nuo 2017 m., siekiant šventę padaryti iškilesnę, pasak organizatorių, nuspręsta minėjimą rengti tik Vilniaus mieste.
Ketvirtadienį Seimas po pateikimo pritarė siūlymui paskelbti visų – ir prisipažinusių, ir neprisipažinusių – buvusių KGB bendradarbių pavardes.
Už Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo pataisas po pateikimo balsavo 55 Seimo nariai, prieš buvo 34, susilaikė 9 parlamentarai.
Prie šio klausimo svarstymo Seimas ketina sugrįžti rudens sesijoje. Projektą dar svarstys Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos, Žmogaus teisių komitetai.
Seimo nariai konservatoriai tvirtino, kad buvusių KGB bendradarbių paviešinimas yra naudingas Kremliui. „Šiuo projektu suinteresuota Rusijos žvalgyba“, – mano ir Seimo narys Povilas Urbšys.
Tačiau NSGK narys konservatorius Arvydas Anušauskas bandė gesinti aistras, ramindamas, kad NSGK apsvarstys siūlomą projektą ir bus rastas kompromisinis sprendimas.
Jeigu Seimas pritartų Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcijos nario Zbignevo Jedinskio pateiktam įstatymo pataisų projektui, „užregistruotų, prisipažinusių ir įrašytų į įskaitą asmenų pateikta informacija ir duomenys apie juos“ būtų išslaptinami nuo 2019 m. sausio 1 d.
Šiuo metu užregistruotų, prisipažinusių ir įrašytų į įskaitą asmenų pateikta informacija ir duomenys apie juos yra įslaptinti 75 metams ir saugomi įstatymų nustatyta tvarka.
Siūloma numatyti, kad informacija apie slapta bendradarbiavusius su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis asmenis būtų išslaptinama ir viešai paskelbiama, kai asmuo eina Europos Parlamento, mero ir politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas arba kandidatuoja į šias pareigas.
Tokį Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo pakeitimo projektą inicijavo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas. Šį projektą kartu su juo Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo Seimo nariai Saulius Skvernelis, Naglis Puteikis, Valentinas Bukauskas, Arvydas Anušauskas, Gabrielius Landsbergis ir Justas Džiugelis.
„Projekto tikslas – užtikrinti, kad informacija apie slapta bendradarbiavusius su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis asmenis, einančius nurodytas arba kandidatuojančius į nurodytas pareigas būtų išslaptinama ir viešai paskelbiama. Projektu siūloma į pareigų sąrašą įtraukti Europos Parlamento nario, mero ir politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigas“, – sako projekto autoriai.
Šiuo metu įstatyme numatyta, kad informacija apie slapta bendradarbiavusius su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis asmenis išslaptinama ir viešai paskelbiama, kai asmuo eina Respublikos Prezidento, Seimo ar savivaldybės tarybos nario, Vyriausybės nario, teisėjo arba prokuroro pareigas arba į jas kandidatuoja.
Kaip ELTA jau skelbė, antradienį Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcijos narys Zbignevas Jedinskis pradėjo Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymo pataisų pateikimo procedūrą.
Jis siūlo paskelbti visų – ir prisipažinusių, ir neprisipažinusių – buvusių KGB bendradarbių pavardes.
Seime prasidėjus diskusijoms dėl visų – ir prisipažinusių, ir neprisipažinusių – buvusių KGB bendradarbių pavardžių paskelbimo, Seimo „valstiečiai“ turi kompromisį pasiūlymą.
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė ir Seimo vicepirmininkas Arvydas Nekrošius siūlo viešinti duomenis apie bendradarbiavimą su KGB tik tuo atveju, jei asmuo tampa Prezidentu, Vyriausybės, Seimo ar Europos Parlamento nariu, meru arba savivaldybės tarybos nariu.
Pagal jų Seimo posėdžių įregistruotą pasiūlymą, „užregistruotų, prisipažinusių ir įrašytų į įskaitą asmenų pateikta informacija ir duomenys apie juos yra įslaptinami 75 metams ir saugomi įstatymų nustatyta tvarka, išskyrus atvejį, kai asmuo pradeda eiti prezidento, Vyriausybės, Seimo ar Europos Parlamento nario, mero arba savivaldybės tarybos nario pareigas“.
A. Širinskienė ir A. Nekrošius mano, kad visuomenė turi teisę žinoti apie valstybės politikus. „Manytina, kad tik tais atvejais, kai asmuo pradeda eiti valstybės politiko – prezidento, Vyriausybės, Seimo, Europos Parlamento nario arba mero ar savivaldybės tarybos nario – pareigas, informacija ir duomenys gali būti išslaptinami, taip užtikrinant visuomenės teisę žinoti, kokias sąsajas praeityje su kitų valstybių saugumo tarnybomis yra turėję valstybės politikoje dalyvaujantys asmenys“, – savo pasiūlymą argumentuoja Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos atstovai.
Ketvirtadienį opozicinei Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai paprašius, Seimas iki kito posėdžio atidėjo siūlymą paskelbti visų – ir prisipažinusių, ir neprisipažinusių – buvusių KGB bendradarbių pavardes.
Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) frakcijos narys Zbignevas Jedinskis siūlo įstatyme numatyti, kad „užregistruotų, prisipažinusių ir įrašytų į įskaitą asmenų pateikta informacija ir duomenys apie juos“ būtų išslaptinami nuo 2019 m. sausio 1 d.
Šiuo metu užregistruotų, prisipažinusių ir įrašytų į įskaitą asmenų pateikta informacija ir duomenys apie juos yra įslaptinti 75 metams ir saugomi įstatymų nustatyta tvarka.
Prieš 40 metų – 1978 m. birželio 15 d. – buvo įsteigta Lietuvos laisvės lyga (LLL). Tai buvo nepartinė, demokratiniais principais veikianti organizacija, neturėjusi griežtos narystės ir formalaus vadovo.
Idėjinis Lygos lyderis buvo Antanas Terleckas, o daugelis narių (Kęstutis Jokubynas, Leonas Laurinskas, Romualdas Ragaišis, Vladas Šakalys, Jonas Volungevičius ir kiti) jau buvo kalėję už antisovietinę veiklą, dalyvavimą ginkluotos rezistencijos kovose. Pats A. Terleckas buvo teistas tris kartus.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras primena organizacijos steigimosi aplinkybes.
„Man buvo labai svarbi buvusio politinio kalinio žydo, ištremto iš Leningrado į Vilnių, Valeriko Smolkino nuomonė. O jis aktyviai pritarė idėjai įkurti Lietuvos laisvės lygą. Mačiau galimybę sugrąžinti Juliuką „Julių Sasnauską“ iš tarnybos okupacinėje kariuomenėje ir įtraukti į kovą prieš okupantus. Ypač daug tikėjausi iš V. Bogušio ir A. Tučkaus. „…“ Išgyvenau, kad daugumą jaunuolių lageris dvasiškai sulaužė – įvarė didžiulį baimės jausmą. Kartu labai džiaugiausi, kad jaunesnieji jų draugai, kuriems neteko valgyti lagerio „balandos“, yra tvirtesni. Daug vilčių teikė Pedagoginio instituto studentas Robertas Grigas ir net jo karštas patriotas ir tvirtos valios tėvas Antanas. KGB padarė didžiulę klaidą – 1977 m. neleido Juliui įstoti į kunigų seminariją. Mano įsitikinimu, be Juliaus Lietuvos laisvės lyga nebūtų išplėtojusi tokios plačios veiklos, nebūtų buvęs išleistas nelegalus „Vytis“, abejoju, ar dienos šviesą būtų išvydęs svarbiausias LLL kūrinys – „45 pabaltijiečių memorandumas“, – LLL įsteigimą prisimena A. Terleckas.
Pagrindinis LLL tikslas, kaip teigiama pogrindžio žurnale „Aušra“ paskelbtoje deklaracijoje, buvo atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Lyga kėlė uždavinį ugdyti tautinį jaunimo susipratimą, kelti neteisėtos Baltijos šalių aneksijos klausimą tarptautiniuose forumuose, rengtis Lietuvos nepriklausomybei.
Svarbiausi su LLL susiję leidiniai – dar šios organizacijos ištakas menantis 1976-1977 m. leistas tautinės pakraipos pogrindžio leidinys „Laisvės šauklys“ (išėjo 5 numeriai, leistas daugiausia K.Jokubyno, A.Terlecko ir J. Sasnausko iniciatyva) ir radikalių tautinių nuostatų 1979-1981 m. leistas LLL pogrindžio leidinys „Vytis“ (išėjo 6 numeriai, 7-as numeris pateko į KGB rankas; pirmojo „Vyčio“ numerio vedamasis vadinosi „Laisvę reikia išsikovoti“.
LLL daugiausia dėmesio skyrė pareiškimų, kreipimųsi į Sovietų Sąjungos vyriausybę ir tarptautines organizacijas rašymui. Didelio atgarsio pasaulyje sulaukė 1979 m. A. Terlecko ir J. Sasnausko parengtas, Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui ir užsienio valstybių vyriausybėms nusiųstas „45 pabaltijiečių memorandumas“, kurį pasirašė trisdešimt aštuoni Lietuvos, septyni Latvijos, keturi Estijos ir žymiausi Rusijos disidentai, tarp jų Nobelio premijos laureatas Andrejus Sacharovas ir jo žmona Jelena Bonner.
„Mes kreipiamės į TSRS vyriausybę, prašydami paskelbti visą Molotovo-Ribentropo pakto tekstą ir visus papildomus slaptuosius jo protokolus. Taip pat prašome paskelbti Molotovo-Ribentropo paktą negaliojančiu nuo jo pasirašymo dienos”, – skelbiama memorandume.
Memorandumas pateko į Vakarus ir 1979 m. rugpjūčio 23 d. – 40-ųjų Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymo metinių dieną – buvo perskaitytas per „Amerikos balso“ lietuviškąją radijo stotį.
Kitas ne mažiau svarbus ir platų atgarsį sukėlęs LLL dokumentas – Algirdo Statkevičiaus parengtas „Moralinis ultimatumas TSRS vyriausybei“, kuriame keliami ultimatyvūs reikalavimai SSRS vyriausybei apsvarstyti nepriklausomos Lietuvos atkūrimo klausimą ir paskelbti SSRS oficiozuose Molotovo-Ribentropo pakto dokumentus. Šie veiksmai netrukus buvo KGB tinkamai „įvertinti“: suimti LLL lyderiai A. Terleckas ir J. Sasnauskas, o kiek vėliau ir A. Statkevičius.
Gelbėdamasis nuo suėmimo 1980 m. birželį V. Šakalys per Kareliją pasitraukė į Vakarus – apie šį legendinį pabėgimą skelbė didieji Vakarų laikraščiai.
Po tokio stipraus smūgio LLL veikla nutrūko iki 1987 m. – tuomet iš lagerio grįžo A. Terleckas.
1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo LLL surengė pirmąjį viešą protesto mitingą, skirtą Molotovo-Ribentropo protokolų pasirašymo 48-osioms metinėms. Mitinge buvo pareikalauta išvesti iš Lietuvos sovietų kariuomenę, atkurti šalies nepriklausomybę. Nors po mitingo dalis jo dalyvių buvo „profilaktiškai apdoroti“ ir viešai smerkiami, tačiau toliau išlaikyti politiškai pasyvią visuomenę buvo nebeįmanoma.
Prasidėjo visuotinis tautos atgimimas, kuriame ir toliau aktyviai dalyvavo LLL.
1988-1990 m. ji inicijavo daug įvairių akcijų: skelbė boikotą tarnybai okupacinėje kariuomenėje, kvietė grąžinti karinius bilietus, reikalavo okupacinės kariuomenės išvedimo ir t. t.
1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, LLL įsiregistravo kaip legali politinė partija, 2001 m. įsijungė į Lietuvos dešiniųjų sąjungą, o 2003 m. LLL, kaip savarankiška organizacija, savo veiklą nutraukė.
Konservatorė Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ketvirtadienį Seimo vakariniame posėdyje vyko aršios diskusijos dėl Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) nario Zbignevas Jedinskio inicijuoto įstatymo projekto dėl asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusiomis SSRS slaptosiomis tarnybomis, viešinimo.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcija prieš šio įstatymo pateikimą paprašė pertraukos. Seimo narys konservatorius Andrius Kubilius sakė norintis išgirsti VSD nuomonę šiuo klausimu ir neslėpė, kad, jo nuomone, Z. Jedinskio siūlomas įstatymo projektas yra tiesiog „Kremliaus projektas“.
Konservatorė Rasa Juknevičienė taip pat akcentavo, kad siūlomas įstatymų projektas yra greičiausiai inicijuotas Rusijos ambasados, ir kaltino Z. Jedinskį esant Kremliaus politikos šalininku.
„NSGK buvo ne kartą vykusios diskusijos šiuo klausimu. VSD nuomonė šiuo klausimu buvo vienareikšmiška. Šituo projektu yra suinteresuotos Rusijos slaptosios tarnybos (…). Rusijos Federacija veikia savo hibridinėmis atakomis per žmogų, kuris remia V. Putino politiką mūsų Seime. Tai yra Zbignevas Jedinskis. Rusija per jį daro hibridines atakas prieš Lietuvos valstybę“, – kaltinimus Z. Jedinskiui reiškė R. Juknevičienė.
Pasak įstatymo iniciatoriaus Z. Jedinskio, priėmus įstatymo projektą būtų paskelbti visi – ir prisipažinę, ir neprisipažinę bendradarbiavę su KGB tarnyba.
„Visiems laikams galima būtų užversti gėdingą KGB knygą, kad šia tema daugiau nebūtų manipuliuojama ir spekuliuojama. Ypač – prieš rinkimus. Akivaizdu, kad laiku neišspręstas liustracijos klausimas iki šiol valstybei ir jos piliečiams kelia problemų. Dalis jų taip pat einančių aukštas pareigas valstybės valdymo struktūrose ir teismų sistemoje gali būti šantažuojami ir išnaudojami tų, kurie turėjo priėjimą prie informacijos archyvų“, – teigia parlamentaras.
Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmoji dalis
Sąjūdis davė ne tik savos valstybės – tautos namų, bet ir laisvės bei tiesos pažadus. Kelio pradžioje tikėjome pasieksią demokratiją, teisių ir galimybių lygybę, likviduosią valdančiųjų klasės privilegijas. Tačiau visų tautybių, tikėjimų ir pažiūrų Lietuvos žmones suvienijęs teisingos Lietuvos siekis buvo greitai palaidotas visuotinėse turto ir valdžios dalybose.
Elitų kaita, būtina esminei visuomenės permainai, neįvyko. Privatizacija, kartais vykdyta kontroliuojant nusikalstamoms struktūroms, sudarė sąlygas legalizuoti nešvarius pinigus: kompartijos, komjaunimo, KGB turtą ir slaptas lėšas. Direktoriai ir jų aplinkos žmonės išsidalino valstybines įmones, kurių turtas buvo įkeistas ir pradangintas po bankų bankrotų. Dauguma didžiųjų infrastruktūros bendrovių buvo privatizuotos pusvelčiui. Kabinetinės liustracijos spektaklio metu senoji nomenklatūros gvardija sėkmingai užėmė reikšmingas pozicijas atkurtoje valstybėje. Ši politinė klasė, žiniasklaidos ir verslo interesų grupės sukūrė uždarą politinę sistemą, kurios tikslas – bet kokia kaina išsaugoti susikurtą padėtį. Valdžią paeiliui dalinasi elitų karuose susiformavusios ir partijomis pasivadinusios politinės grupuotės, kurios neturi jokios visuomenės saviorganizacijos iš apačios istorijos ir jokio ryšio su realiu žmonių gyvenimu.
Politikos Lietuvos tikrovėje nėra, nes nėra politinių partijų, kurios vadovautųsi skirtingomis ideologijomis. Deklaratyvios šių imitacinių darinių programos, juolab reali jų veikla niekuo iš esmės tarpusavyje nesiskiria. Tai tik valdančiojo elito frakcijos, įgyvendinančios atskirų grupuočių lyderių karjeros interesus. „Kairieji“ paslaugiai vykdo stambiųjų kapitalistų pageidavimus, „dešinieji“ apsunkina verslą ir žmones vis naujais mokesčiais, „centristai“ nedaro nieko, o rinkiminius pažadus užmiršta visi. Nenoras veikti pateisinamas ankstesnės valdžios paveldu ir opozicijos trukdymais. Gyvenama iliuzija, kad galima nieko nekeisti. Daugybę kartų pavyko išvengti rimtų sprendimų juos imituojant.
Demokratinės procedūros paverstos forma be turinio masėms nuraminti, nes piliečiai priversti balsuoti už iš anksto parinktus ir į sąrašus įrašytus kandidatus. Nė minutei nenutylant lozunginėms kalboms apie rūpestį valstybe, naudojant viešąją erdvę užvaldžiusią bulvarinę žiniasklaidą ir kryptingą indoktrinuoto visuomeninio transliuotojo propagandą, sudaromos sąlygos tų pačių interesų grupių ir asmenų nuolatiniam gyvenimui politikoje. Balsams nusiurbti prieš rinkimus sukuriami nauji politiniai dariniai, spontaniškus visuomenės judesius įtraukiantys į sistemą ir perimantys jų valdymą. Rimtesni valstybės atnaujinimo siekiai apšaukiami kraštutinumais, nors dėl kraštutinių pažiūrų ir judėjimų įtakos augimo būtų galima apkaltinti valdžią. Radikalizmas – neišvengiama politinio elito iškrypimo ir neveiklumo pasekmė. Politinis elitas nebeturi nei reikšmingų idėjų, nei jas įgyvendinančių asmenybių. Susidariusi sistema kuria vis naujas problemas, nė vienos jų neišsprendžiant ir ši būklė tampa didžiausia valstybės problema. Galintieji priimti lemiamus sprendimus esminių permainų nesiima, nes tai jiems nenaudinga, o siekiantieji sprendimų yra atkirsti nuo politinės sistemos. Valstybės reformavimo būtinybės suvokimas ir svarstymas visuomenėje yra užblokuotas, o galėtų būti tikrąja ateinančiųjų metų idėja Lietuvai.
Realios išorinės grėsmės panaudojamos vidaus politikos propagandinei isterijai, skirtai oponentams užčiaupti. Politiniams tikslams pasitelkiama teisėsauga, ikiteisminių tyrimų duomenimis ir slaptomis pažymomis maitinama žiniasklaida organizuoja nesibaigiančius skandalus. Politiniam elitui ir jį maitinančiai aplinkai pavojinga kritika bei iniciatyvos nutylimos ar apšaukiamos valstybei pavojinga, priešiškų jėgų palaikoma veikla, o jų autoriai paskandinami patyčiose.
Skatinamas imitacinis, lojalusis pseudopilietiškumas valdiškoms iniciatyvoms ir atskirų grupuočių interesams paremti. Nepakantumo blogybėms pretekstu skatinamas vieni kitų skundimas. Nepaliaujama raganų medžioklė atnaujino baimę savarankiškai mąstyti ir kritiškai viešumoje aptarti svarbiausius valstybės skaudulius ir ateitį. Nuosekliai kuriama susvetimėjimo ir įtarumo atmosfera, fragmentuota supriešintų žmonių visuomenė, kuri yra paklusnesnė ir lengviau valdoma, tačiau nepajėgi priešintis jokioms grėsmėms.
Antroji dalis
Valdžios draudimais vykdoma valstybės invazija į asmeninį žmogaus gyvenimą, juos grindžiant abstrakčiomis kitų teisėmis ir visuotiniu gėriu. Vis didesnė ir griežtesnė kontrolė imituojant permainas – tik stagnacijos įtvirtinimo forma. Visuomenės sutartis neįmanoma, kai su piliečiais nesitariama svarbiais klausimais. Todėl pasitelkiamos reformų imitacijos, tuščių pokyčių propaganda, parodomieji netikėlių demaskavimo šou ir kiti primityvūs būdai pelnyti politinį populiarumą, o nusivylusiųjų teisingumo ilgesiu pasinaudojama diegiant policinės valstybės principus.
Kultūros politika paversta pinigų dalybomis ir apdovanojimais politikams, pozuojantiems prieš televizijos kameras. Jie veikia pagal principą „kuo mažiau lėšų kultūrai – tuo menininkų mąstymas paklusnesnis, mažiau pavojingas. Netrukus Lietuvoje trinkelėmis bus išgrįsti miško takai grybautojams, kaip tuo metu kultūros leidiniai savo menkiems tiražams lėšų gauna vis mažiau. Rašytojai paversti prašytojais, menininkų gyvenimas virto kova už duonos kąsnį, žymiausi Lietuvos kūrėjai dirba užsienyje, o jaunieji talentai puoselėja svajonę kuo greičiau išvažiuoti.
Deklaruojant, kad vidurinioji klasė yra valstybės stabilumo garantas, prieš kiekvienus rinkimus žadama skatinti vidutinį ir smulkųjį verslą, tačiau iš tikrųjų jis naikinamas. Valdžiai bejėgiškai stebint, mažmeninėje ir didmeninėje prekyboje visiškai įsigalėjo oligopolinė rinka, nevaržomai kelianti svarbiausių pragyvenimo reikmenų kainas. Valstybės, nebesugebančios kontroliuoti didžiųjų korporacijų veiklos, tampa nuo jų priklausomos. Gausiausia viduriniąja klase išlieka paklusni ir dėl savo darbo vietų drebanti valdininkija, garantuojanti ne stabilumą, o stagnaciją.
Jeigu XXI amžiuje Europos Sąjungos valstybėje dorai dirbantis žmogus neturi galimybės sudurti galą su galu – kalta valstybės tvarka, o ne jos gyventojai, kurių atskirties ir priešiškumo neišspręs jokia pilietybių gausa ir pasakos apie vienetines sėkmės istorijas. Valstybėje, kaip šeimoje, per vėlai pripažintos klaidos ir atgaila nieko nekeičia – išėjusieji nebegrįžta. Atkakliai nenorima pripažinti akivaizdaus fakto, kad sukurta ir nuolat palaikoma socialinė atskirtis tapo didžiausia grėsme nacionaliniam saugumui. Kad vieni bėga iš Lietuvos, o kiti lieka namie ir niekina vieni kitus. Sotieji ir išdidieji laiko kitus nevykėliais, o alkanieji ir nusivylusieji nebeatskiria valdžios nuo valstybės. Daugiausiai yra abejingųjų, kuriems susvetimėjusi visuomenė nerūpi, jie prisitaiko prie visko.
Sąjūdžio mitingas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Trečioji dalis
Žmogui ir šeimai reikia gyvenimo siekių, o visuomenei ir valstybei – idėjų, dėl kurių, reikalui esant, būtina ką nors paaukoti. Siekėme atkurti valstybę, būti saugesni ir turtingesni, tam reikėjo NATO ir Europos Sąjungos, bet pasiekus šį tikslą naujų neatsirado. Valstybė veikia be idėjos, liko tik sumoderninta neokomunistinė utopija mažiau dirbti ir daugiau turėti, nepaliaujamai svaiginanti vartotojiško rojaus pavidalais ir amžinuoju gyvenimu skolon.
Nei Europos, nei viso Vakarų pasaulio elitai nebeturi kito tikslo be noro egzistuoti sočiai, patogiai ir daryti , kas tik šauna į galvą, griežtai prižiūrint ir iki mažiausių smulkmenų reglamenuojant biurokratinei valstybės mašinai. Juridiškai įteisinami visi įmanomi norai ir geismai. Prievarta diegiamos laisvės be atsakomybės ir teisės be pareigų sampratos.
Kultūra yra nuolat palaikoma vertybių sistema. Įgyvendinant didįjį realiatyvizmo eksperimentą, kuomet viskas vienodai reikšminga ir teisinga, vertybinė diskusija pakeičiama prievole teigiamai vertinti kitoniškumą ir atsisakyti žodžio laisvės bei savo įsitikinimų.
Esame nebeatskiriama Vakarų pasaulio dalis ir nėra vietos pasislėpti nuo realybės, kurioje vis mažiau vienijančių idėjų. Tolerantiškasis, labiau už savo tautas mylintis viską, kas svetima, Europos Sąjungos elitas atsisako krikščioniškosios kultūros kaip civilizacijos išlikimo pagrindo, palikdamas tik bankrutavusius neoliberalizmo ir neomarksistinio multikultūralizmo siekius.
Demokratinėje Europoje diskusijų apie daugumos ir mažumos teisių derinimą bei mažumos pareigas jau nebeliko. Vienpusį solidarumą ir supratimą be atsako bandoma įdiegti nuomonių diktatūra. Viešajame diskurse prievarta įtvirtinama šventųjų karvių „įvairovė“, proteguojanti savus ir bet kokią kitą nuomonę smerkianti kaip „neapykantos kalbą“.
Mes bijome tiesos ir meluojame savo žmonėms – taip elgiasi pralaimėtojai. Valstybių pavidalai išauga iš tautų kultūros ir nėra eksporto objektas. Civilizacija, neturinti vertybių, už kurias žmonės ryžtųsi numirti, gali būti teisinga ir graži tik popieriuje, realybėje ji bejėgė. Tikrovėje nugali ne teisingesnis, o tas, kuris nieko negaili, visų pirma – savęs.
Jau vykdomas ir tolesnio Europos federalizavimo planuose numatytas ištautinimo, išvalstybinimo ir multikultūralistinių idėjų realizavimo projektas. Tai Europos savasties sunaikinimo ir civilizacinės mirties modelis, kuris jau dabar susiduria su nuolat augančiu visuomenės pasipriešinimu. Permainų būtinybės nesupratę, nenorintys keistis politikai ir vyriausybės bus nušluoti jų pačių sukurtų visuomenių nepasitenkinimo. Tokiais augančio nestabilumo ir įtakos persiskirstymo laikais didžiausias pavojus gresia mažoms tautoms ir valstybėms. Kaip Lietuvai išgyventi globaliame pasaulyje tarp galingų ir turtingų valstybių, kenčiančių nuo politinės bejėgystės? Ar mūsų dabartis, ateitis ir lemtis – tapti nereikšminga ir nesavarankiška, realų valstybingumą praradusia federacinės Europos Sąjungos pasienio provincija?
Atėjo išbandymų metas. Išsivaikštančiai tautai ir valstybei dar sykį kyla grėsmė per keletą kartų išnykti, palikus tik pavadinimą žemėlapiuose, skyrelį istorijos vadovėliuose ir išsisklaidžiusią, tapatumą praradusią minią žmonių, nebežinančių nei savo kalbos, nei praeities.
Ketvirtoji dalis
Lietuva turi tapti aktyvia diskusijos dėl Europos ateities dalyve ir lygiateisiškai dalyvauti Europos, kaip nepriklausomų, laisvų valstybių sąjungos, atsinaujinime, be kompromisų ginti esminius tautos išlikimo ir valstybingumo išsaugojimo interesus.
Lietuva turi būti sugrąžinta žmonėms ir tapti vieta, išvaduota nuo biurokratijos siautėjimo, partokratijos diktato, bulvarinės, indoktrinuotos žiniasklaidos melo ir socialinės atskirties, vieta, kur gera gyventi visiems.
Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ne žmonės turi bijoti valdžios ir jos kontrolės, o valdžia turi paisyti visuomenės ir būti realiai jos kontroliuojama. Politinė sistema turi būti reformuota taip, kad užtikrintų visuotinę bendruomenių savivaldą, demokratinį ir tiesioginį visų lygių valdžios institucijų, teisėsaugos ir savivaldos vadovų ir pareigūnų renkamumą bei atsakomybę.
Valstybės gyvenimą keičia ne nepatenkintųjų diskusijų klubai ar inteligentų grupės. Tikrų reformų ir permainų valstybėje gali imtis tik sutelkta ir vieninga jos piliečių politinė valia. Gyvųjų ir neužmigusiųjų yra visuose visuomenės sluoksniuose – valdžios struktūrose ir partijose, versle ir kultūroje, kiekviename mieste ir kaime.
Pirmieji pokyčiai turi įvykti mūsų galvose. Reikia labai nedaug – tik ryžtis asmeniškai dalyvauti valstybės gyvenime, taikiomis demokratinėmis-teisinėmis priemonėmis siekti, kad mums būtų sugrąžintos atimtos pilietinės ir politinės šalies suvereno teisės.
Telktis ir telkti visuomenę, priešintis mūsų laisves ir valstybės interesus pažeidžiantiems planams ir veikimui, remti pažangius visuomenės ir atskirų žmonių veiksmus ir sumanymus. Inicijuoti politinių ir visuomenės gyvenimo reformų aptarimą ir siekti jų įgyvendinimo. Mes dar tikime, kad įmanoma.
Informacijos šaltinis – kaunoforumas.wordpress.com/deklaracija/
Ar norime išlikt lietuviais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įkūrimo 30-ečio proga Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) parengė informaciją pagal KGB dokumentus, kaip bandyta pasipriešinti Lietuvos laisvės sąjūdžiui. Nors didžiąją ir svarbiausią savo dokumentų dalį KGB išsivežė į Rusiją, ir iš likusių galima atsekti KGB ir kitų sovietų jėgos struktūrų mėginimus pasipriešinti laisvės sąjūdžiui. Visus dvejus atgimimo metus prievartos grėsmė buvo visai šalia Sąjūdžio ir galiausiai prasiveržė praėjus metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
LSSR KGB vadovybė Lietuvos laisvės lygą labai aiškiai vertino kaip sovietų imperijos priešą, tačiau žymiai kebliau jai buvo apsispręsti dėl 1988 m. birželio 3 d. susikūrusio Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio. Šio judėjimo pavadinimas ir šūkiai reiškė pritarimą Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo reformai (perestroikai), tarp šio judėjimo narių buvo pripažintų menininkų ir net sovietinės nomenklatūros atstovų. Kaip pažymi KGB Vilniaus skyriaus viršininkas A. Ramanauskas, tarp 35 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių būta 16 komunistų.
Šis dvilypumas atsispindi 1988 m. liepos 19 d. LSSR KGB pirmininko pavaduotojo S. Caplino rašte KGB padaliniams: „Sąjūdžio veiklos analizė rodo, kad kartu su oficialiai skelbiama ir apibendrintai teigiamai vertintina linija pavieniai jos atstovai, kaip Juozaitis, Skučas, Tomkus, Landsbergis, Čekuolis ir kai kurie kiti mitinguose, susirinkimuose skelbia nepatikrintus faktus, niekuo nepagrįstus apibendrinimus ir reikalavimus, peraugančius į aiškią demagogiją. Pažymėtinos pavienės atviro nacionalizmo apraiškos ir raginimai nepaklusti“. Taip pat rašte pažymima, kad kai kurie Sąjūdžio atstovai bendrauja su „nacionalistiniais elementais“ ir derina bendrus veiksmus. Todėl nurodoma į steigiamas Sąjūdžio palaikymo grupes „įvesti patyrusius agentus“, „neleisti Sąjūdžio grupių susiliejimo su nacionalistais, klerikalais ir kitais priešiškai nusiteikusiais elementais“.
1988 m. rugpjūčio 16 d. LSSR KGB pirmininkas E. Eismuntas rašte LKP Centro komitetui Sąjūdį vadina „legalia opozicija“ atsiradusia „pagal lenkišką ir čekoslovakišką modelį“. Ko gero, omenyje turimi taikūs čekų (1968 m.) ir lenkų (1980 m.) bandymai ištrūkti iš sovietinės imperijos gniaužtų, kurie buvo sutraiškyti tankų vikšrais.
1988 m. rugpjūčio 20 d. vidaus reikalų ministras S. Lisausko įsaku įsakoma Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose sudaryti jėgos dalinius iš vidaus pulkų, aukštųjų karinių mokyklų, kurie veiktų ypatingomis aplinkybėmis. Šios naujos jėgos vadovavimui sudaroma operatyvinė grupė iš aukštų milicininkų, vadovaujama VRM viceministro V. Žemgulio. Įsakymo vykdymui iš Maskvos, Minsko, Kijevo, Mogiliovo vidaus dalinių lėktuvais ir mašinomis į Vilnių atgabenami 8,5 tūkst. kariškių, 5 tūkst. guminių lazdų (vadinamųjų „bananų“), 12 tankečių (BTR), 66 automobiliai, 7 tūkst. plieninių šalmų, 1 tūkst. skydų, 3 tūkst. plastikinių kaukių, 5 tūkst. racijų, 5 judančios ryšio stotys, dujos „Čeriomucha“. Įsakyme minimi planai „Pūga“ ir „Taifūnas“, skirti demonstracijoms ir mitingams vaikyti.
Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.
Dalis šių „papildomų priemonių“ buvo išbandyta 1988 m. rugsėjo 28 d. jėga išvaikant Lietuvos laisvės lygos mitingą Vilniuje – ši prievarta paplito pavadinimu „bananų balius“.
Komunistų partija nesiryžta naudoti jėgos, tikisi laimėti prieš Sąjūdį taikiu keliu, ir tai nervina KGB vadovus.
KGB veiksmai dar paaštrėja, kai 1989 m. vasario 16 d. Kaune Sąjūdžio Seimas paskelbia sieksiąs visiškos Lietuvos nepriklausomybės.
1989 m. balandžio mėn. Lietuvos SSR KGB pirmą kartą įvykdo kovinės parengties mokymus, parengia planą, nurodantį ne tik sukomplektuoti agentų smogikų grupes specialiosioms užduotims atlikti, bet ir numatantį būdus, kaip sulaikyti „ypač pavojingus“ asmenis ir „antisovietinius elementus“.
1989 m. birželio 27 d. KGB pirmininkas E. Eismuntas kartu su laikinai einančiu vidaus reikalų ministro pareigas Marijonu Misiukoniu (buvusiu KGB pulkininku, vėliau tapusiu pirmuoju nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministru) parengia įsakymą apie tarpusavio ryšių stiprinimą, kuriame rašoma: „Operatyvinė padėtis respublikoje tebėra sunki. Įvairaus plauko nusikaltėliški elementai ir politiniai avantiūristai (…) stengiasi surengti masinius neramumus, kelia tikslus destabilizuoti padėtį įvairiuose respublikos regionuose“.
Tuo tarpu VRM Vidaus tarnybos vadas N. Rogozianskis nurodo, kad vien per pirmuosius tris 1989-ųjų mėnesius Vilniuje įvyko 12 mitingų ir 28 susirinkimai, iš kurių 33 nesankcionuoti, Kaune 5 mitingai ir 1 eisena, Radviliškyje 3 mitingai, Klaipėdoje, Marijampolėje, Telšiuose po 2 mitingus ir t.t.
KGB lentelėje, sudarytoje 1989 gegužę, išvardintos 47 organizacijos, „dominančios KGB organus“: Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis, pirmininkas V. Landsbergis – 180 tūkst. narių, 1730 grupių; tremtinių klubas „Tremtinys“ – 15,5 tūkst. narių, 41 skyrius; Žaliųjų judėjimas, pirmininkas Z. Vaišvila – 16 tūkst. narių, 40 grupių ir t.t. (visi duomenys pateikti pagal KGB statistiką).
Įdomu tai, kad šiame sąraše taip pat nurodytas ir KGB kontroliuojamas „socialistinis judėjimas už perestroiką „Jedinstvo“ (vad. I. Kučerovas), kuris, KGB-istų nuomone, narių skaičiumi buvo lygiavertis „Sąjūdžiui“ – 178 tūkst. narių, 414 grupių. Kituose savo raštuose KGB taip pat nerealiai padidina „Jedinstvos“ masiškumą: pvz., KGB Vilniaus skyriaus viršininkas savo analizėje „Apie pasikeitusią padėtį Vilniuje“ rašo, kad 1989 m. vasario 12 d. prie Sporto rūmų surengtame „Jedinstvos“ mitinge neva dalyvavo nuo 80 iki 100 tūkst. žmonių. Ir iš vėlesnių KGB raštų matyti, kad dalis KGB darbuotojų negalėjo susitaikyti su istorine realybe, todėl pateikdavo Maskvai iškreiptą vaizdą.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę KGB ir kitos sovietų jėgos struktūros visgi pabandė „pagal lenkišką ir čekoslovakišką modelį“ užgniaužti Lietuvos laisvę (1991 m. sausio 11-13 d.) bei teroristiniais išpuoliais naikinti Lietuvos valstybingumą – jos pasieniečius, muitininkus ir kitus pareigūnus.
Tačiau laisvės sąjūdžio dvasia buvo stipresnė: 1991 m. vasario 9 d. referendume 2 mln. 28 tūkst., t.y. 76 proc. rinkėjų pritarė Lietuvos nepriklausomybei (147 tūkst., t.y. 5 proc. pasisakė prieš), o 1991 m. rugpjūčio 23 d., po nesėkmingo KGB ir sovietų armijos organizuoto perversmo Maskvoje, Lietuvos vyriausybė pareikalavo nutraukti KGB padalinio veiklą ir išvesti okupacinę kariuomenę.
Jubiliejus – puiki proga atsigręžti į praeitį, prisiminti tuos įvykius, kurie jubiliejaus kontekste atrodo patys reikšmingiausi. Kadangi dabar minime Sąjūdžio jubiliejų, mintis iškart nušoka į „Šiaurės Veneciją“ – į miestą, kuriame prasidėjo mano ir ne vieno ten gyvenusio lietuvio Sąjūdžio kelias, kurį nuėjome kartu su viso pasaulio lietuviais, suburti į vieną tautą – „vardan tos Lietuvos”.
Lietuviškąją diasporą Leningrade (dabar –Sankt Peterburgas), panašiai kaip ir Maskvoje, sudarė du sluoksniai: nuolatiniai, vyresnio amžiaus lietuviai, ir laikinieji: aukštosiose mokyklose besimokantys studentai ir aspirantai bei jaunuoliai, atliekantys privalomąją tarnybą Leningrado karinėje apygardoje.
Senbuviai irgi buvo skirtingi. Daugiausia – mišrias šeimas sudariusieji bei jų atžalos. Buvo ir tremtinių, politinių kalinių ar jų palikuonių, bet – nedaug, ir aktyviai reikštis jie vengė. Maloni išimtis buvo broliai Jurgis ir Viktoras Masaičiai, kurių tėvas stalininio teroro metais buvo sušaudytas ir užkastas – tokių niekas nelaidodavo, tiesiog užkasdavo – vadinamojoje Levašovo dykynėje, motina irgi buvo suimta ir kalinama, tad vaikai augo vaikų namuose, bet tėvų gimtinės neužmiršo.
Sąjūdžiui įsibėgėjus, išryškėjo ir dar viena grupė: sovietinių struktūrų darbuotojai, tarp kurių netrūko ir kagėbistų, ir sovietų valdžiai kitaip tarnaujančių funkcionierių bei jiems prijaučiančių.
Kadangi, skirtingai nuo daugumos nuolat Leningrade gyvenusių lietuvių – juos dar galima būtų pavadinti senbuviais, – besimokantis jaunimas palaikė itin intensyvius ryšius su Lietuva, tai jie pirmieji pagavo Sąjūdžio idėjas ir skleidė jas Leningrade arba betarpiškai, savo aplinkoje, „iš lūpų į lūpas“, arba platindami iš Lietuvos atsivežtus spaudos leidinius. Platinimo procesas ypač suaktyvėjo, kai imta leisti Sąjūdžio spaudą ir rusų kalba. Itin populiarus buvo leidinys „Soglasije“.
Pirmieji Sąjūdžio mitingai Lietuvoje 1988 m. vasarą padarė jaunuoliams tokį stiprų įspūdį, jog rudenį, grįžę į Rusiją po vasaros atostogų, jie nutarė įkurti Leningrade Sąjūdžio palaikymo grupę. Aktyviausi buvo universiteto ir konservatorijos studentai, ir pirmasis susirinkimas, į kurį akademinis jaunimas pakvietė keletą jiems žinomų senbuvių leningradiečių – lietuvių, įvyko būtent universiteto patalpose.
Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Senbuvių, tarp kurių buvau ir aš, atėjo vos pora. Likusieji buvo atsargūs ir neskubėjo veltis į politiškai įtartiną veiklą. Tai, matyt, ir nulėmė, kad aš buvau išrinkta tos besikuriančios lietuvių organizacijos pirmininke. Pavaduotoju tapo mano kraštietis, žemaitis nuo Darbėnų Arūnas Alonderis, studijavęs Leningrado universitete filosofiją. Tarybos nariai irgi buvo studentai. Prisimenu Rasą Žiburkutę, generolo Žiburkaus dukrą, Mindaugą Gecevičių, Karolį Kulkiną, Leningrade gimusį ir užaugusį vaikiną.
1934-1936 metais Rusijoje uždraudus bet kokias tautines bendrijas, buvo uždarytos ir kelios dar gerokai prieš revoliuciją Peterburge pradėjusios veikti lietuvių draugijos. Tad iki Sąjūdžio Leningrade nebeveikė jokia lietuvių draugija, tik laikas nuo laiko, su pertrūkiais atgydavo ir vėl užgesdavo Baltijos šalių akademinį jaunimą vienijusi draugija „Balticumas“.
Sąjūdis davė impulsą vienytis lietuviams, o netrukus į savo bendrijas pradėjo jungtis ir kitos Leningrado tautinės bendruomenės ir mažumos.
Kadangi pirmoji lietuvius suvienijusi bendrija įsisteigė kaip Sąjūdžio rėmimo grupė, tai ir tikslas buvo atitinkamas: skleisti tiesą apie Sąjūdį Rusijoje, o, pirmiausia, žinoma, Leningrade.
Buvo užmegztas ryšys su Sąjūdžio Vilniaus grupe. Penkiems nariams buvo suteikta galimybė dalyvauti I-jame Sąjūdžio suvažiavime delegatų teisėmis, bet dėl organizacinių nesklandumų likome svečiais. Be lietuvių, suvažiavime dalyvavo ir kai kurie leningradiečiai rusai, kurie, susibūrę į „Klubas „Perestrojka“, pradėjo organizuotis į Leningrado Liaudies frontą (toliau – LLF), tad vyko į Vilnių idėjų ir patirties semtis. Tarp jų geru žodžiu minėtinas Petras Filipovas, daug prisidėjęs prie Sąjūdžio spaudos gabenimo ir sklaidos Leningrade. Vėliau tapęs vienu iš Rusijos demokratinio judėjimo lyderių, Filipovas buvo išrinktas į pirmąją Rusijos Dūmą, dirbo Rusijos vyriausybėje, Ekonominių reformų grupėje. Iki šiol jis ir jo šeima tebegyvena gerais prisiminimais apie Lietuvą, Sąjūdį ir tuos lietuvius, su kuriais jiems betarpiškai teko bendrauti.
Išgirdę apie susibūrusią lietuvių „Sąjūdžio rėmimo grupę“, su kvietimu bendradarbiauti kreipėsi leningradiečiai, Nikolajus Kornevas ir Aleksandras Seriakovas (vėliau jie tapo susikūrusio LLF Koordinacinės tarybos nariais kartu su P. Filipovu ir kitais).
Neilgai trukus apie naujai susibūrusią lietuvių organizaciją ėmė dūgzti KGB darbuotojai ir jų agentai, todėl, nenorėdami būti apkaltinti antitarybine veikla ir išvaikyti, nutarėme „persikrikštyti“ į Leningrado Lietuvių kultūros draugiją (LLKD), kuri buvo atvira ne tik lietuvių kilmės asmenims, bet ir kitų tautybių žmonėms, besidomintiems ir/ar populiarinantiems Lietuvos kultūrą, istoriją. Tai suvaidino labai teigiamą vaidmenį, skleidžiant Leningrade netendencingą, objektyvią tiesą apie Lietuvos-Rusijos santykių istoriją, Sąjūdžio idėjas ir tikslus, apie tikrąją, o ne propagandos iškreiptą tuometinės SSSR valdžios politiką Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse. Vėliau, reikalaujant Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovybei, LLKD šiek tiek pakeitė pavadinimą – tapo tiesiog Sankt Peterburgo lietuvių bendruomene ir uždarė duris lietuviško kraujo neturintiems peterburgiečiams. Beje, kaip ir anuomet, taip ir šiandien tebemanau, jog tai nebuvo teisinga, nes susiaurėjo ne tik Lietuvai ir Sąjūdžiui palankių leningradiečių – peterburgiečių ratas, bet ir atitinkamai susiaurėjo veikla, iš visuomeninės-kultūrinės virsdama išimtinai kultūrine.
O rusams, išskyrus vieną kitą humanitarą, išties labai stigo objektyvių, „nesurusintų“ žinių apie Lietuvos istoriją. Net ir būdami labai kritiškai nusiteikę SSSR valdžios bei komunizmo idėjų atžvilgiu, jie niekaip negalėjo suprasti, kodėl lietuviai, estai, latviai nori atsiskirti: „Negi jums buvo blogai su mumis? Negi mes kartu negalime griauti šitą raudonąjį bastioną?“ – klausinėjo jie.
Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Reikėjo nemažos kantrybės ir geranoriškumo įtikinėjant, kad mes, lietuviai, netapatiname visų rusų su komunistais, bet norime tęsti savo, nepriklausomos valstybės istoriją, eiti savo keliu.
Abipusis pasitikėjimas ir bendras darbas davė puikių rezultatų. Jau 1988 m. lapkričio mėnesį buvo suorganizuoti trys Leningrado visuomenės susitikimai su Lietuvos Sąjūdžio bei Estijos ir Latvijos Liaudies frontų atstovais. Lietuvos Sąjūdžiui atstovavo Virgilijus Čepaitis ir Kazimieras Uoka, Latvijos LF – žurnalo „Daugava“ tuometinis redaktorius Vladlenas Dozorcevas, Estijos LF – Martas Tarmakas ir dar vienas asmuo, kurio pavardės nebeprisimenu.
Leningrado srities (O gal miesto? Kas ten juos suvaikys…) partijos komitetas, trumpai vadinamas tiesiog „Smolniu“ dėjo visas pastangas, kad susitikimai neįvyktų. Buvo daromas spaudimas vadovams įstaigų, kurių patalpose buvo numatyti susitikimai, tad likus dienai ar net pusdieniui iki renginio, jie kelis kartus buvo atšaukti. Ir jei ne bičiulių, vietinių nelietuvių leningradiečių iš būsimojo LLF pastangos ir geranoriškumas, mes, lietuviai, vieni tikrai nebūtume sugebėję įveikti tų trukdžių.
Numatyti susitikimai įvyko pedagoginiame institute bei universitete. O skaitlingiausias, įspūdingiausias susitikimas vyko Leningrado Rašytojų sąjungos rūmuose (po kelerių metų juos sunaikino gaisras).
Kaip prisipažino tuometinis rašytojų sąjungos pirmininkas Michailas Čiulakis, Smolnis ir jam mėgino daryti spaudimą, reikalaudamas susitikimą atšaukti. Bet Čiulakis atsakęs, jog yra nepartinis ir Smolnio nurodymai jam nesą privalomi. Galiausiai buvo surastas kompromisas: leidimas buvo duotas su sąlyga, jog rašytojų sąjunga gruodžio mėnesį organizuos ir kitą susitikimą, tik šį kartą – su Baltijos šalių interfrontininkais.
Malonu prisiminti, jog susitikimas su interfrontininkais tiek dalyvių skaičiumi, tiek rezonansu visuomenėje nė iš tolo neprilygo susitikimui su Baltijos šalių išsivaduojamojo judėjimo atstovais. Erdvi salė netalpino visų norinčių iš pirmų lūpų išgirsti apie tai, dėl ko ir vardan ko sujudo Baltijos šalių tautos. Buvo radiofikuoti visi rūmų aukštai, koridoriai, žmonės sėdėjo ant laiptų, ant palangių (o per susitikimą su interfrontininkais salėje buvo likę daug tuščių vietų). Ypač aktyviai Sąjūdžiu domėjosi Leningrado liaudies fronto steigėjai, miesto inteligentija, rašytojai, žurnalistai bei baltarusių, gruzinų ir armėnų diasporos atstovai.
Vėliau miesto Rašytojų ir Žurnalistų sąjungų iniciatyva, Leningrade lankėsi Halinos Kobeckaitės vadovaujama Lietuvos inteligentų, sąjūdiečių grupė, ir jų visur laukdavo sausakimšos salės.
Tų pačių 1988-1989 m. žiemą į Leningradą Sąjūdžio spaudos platinimo klausimu buvo atvykęs aktyvus sąjūdietis, dabar ambasadorius Petras Vaitiekūnas. Buvo suorganizuota veikli grandinėlė: Vilniuje Sąjūdžio spauda būdavo įdedama į traukinį Berlynas – Leningradas, o čia ją perimdavo LLF aktyvistai ir toliau platindavo ją norintiems. Vienas punktų, kur Sąjūdžio leidiniai patekdavo į leningradiečių rankas, buvo tie kultūros rūmai, kur kartą savaitėje vykdavo LLF Koordinacinės Tarybos posėdžiai. Jie buvo atviri, galėdavo dalyvauti visi norintys, tik be sprendžiamojo balso. Aš reguliariai juose lankydavausi ir mačiau, kaip į rūmų fojė kuprinėmis būdavo atitempiami rusų kalba leidžiami Sąjūdžio laikraščiai, o į eilutę išsirikiavę leningradiečiai graibstė juos, kaip karštus pyragėlius… Dažniausiai juos atnešdavo ir dalindavo tuometinis Rusijos SFSR Aukščiausios Tarybos deputatas Genadijus Bogomolovas.
Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Be to, reguliariai beveik dvejus metus (1989 – 1990 mm.) kas savaitę, pašto banderoles su įdomiausiais Sąjūdžio ir ne tik Sąjūdžio leidiniais, man siuntinėjo profesorius Česlovas Kudaba. Neretai profesorius, taupydamas vietą ir banderolės svorį, iškirpdavo atskirus straipsnius ir dar pabraukdavo tas vietas, į kurias, jo nuomone, vertėjo atkreipti ypatingą dėmesį.
Vėliau, man pradėjus reguliariai bendradarbiauti „Atgimime“, Sąjūdžio spaudą pašto banderolėmis gaudavau tiesiai iš redakcijos. Retkarčiais, iš Lietuvos žiniasklaidos sužinoję apie LLKD veiklą, mano adresu kai kuriuos laikraščius atsiųsdavo net visai nepažįstami žmonės. Tai buvo labai svarbu, nes informacija visais laikais yra labai veiksminga priemonė, pritraukianti žmones, o anuomet tai buvo priešnuodis prieš tendencingą oficialiąją žiniasklaidą.
Prasidėjus „Perestrojkai“, Rusijoje anksčiau nei Lietuvoje išlaisvėjo radijo “Svoboda“ bei „Laisvoji Europa“ balsai, kurie nešykštėdavo informacijos apie Sąjūdžio veiklą. Galų gale atviriau apie įvykius Lietuvoje ėmė pasakoti ir Lietuvos radijo laida „Lietuvos radijas užsieniui“ .
Visa tai tiems, kurie norėjo žinoti, leido būti neblogai informuotiems. O man tai suteikė pagrindą, kuriuo remiantis galėjau rengti spaudos ir naujausių Lietuvos įvykių apžvalgą, iš pradžių – LLKD nariams, vėliau pradėjau bendradarbiauti demokratinės pakraipos Leningrado dienraščiuose, Leningrado bei Rusijos TV ir radijo laidose.
Lietuvių diasporos Leningrade aktyvia veikla, matyt, galima paaiškinti ir tą faktą, kad į kruvinus 1991 m. sausio įvykius Vilniuje pirmieji sureagavo būtent leningradiečiai: jau Sausio 13–sios rytą, kai kiti Rusijos miestai tik akis krapštė po nakties miego, didžiausioje miesto Dvorcovaja aikštėje jau šurmuliavo daugiatūkstantinis mitingas, pasmerkęs armijos veiksmus Lietuvoje.
Pagaliau, Leningradas buvo vienintelis miestas Rusijoje, kurio vietinės tarybos deputatai vieningai (iš 400 deputatų tik 40 komunistų susilaikė, prieš nebuvo nė vieno) pasmerkė Kremliaus įvykdytą kruvinąją akciją Vilniuje. O viso posėdžio metu balkone priešais prezidiumą, plevėsavo didžiulė Lietuvos trispalvė, kurią buvo atsinešę LLKD nariai, nors prieš tai Tarybos pirmininkas A. Sobčakas atskiru potvarkiu buvo uždraudęs posėdžių salėje kelti kitų respublikų, kitų šalių vėliavas, išskyrus Rusijos Federacijos.
Taigi, atstovauti Sąjūdį Leningrade nebuvo sunku, nors kartais šiek tiek pavojinga, bet tai bent buvo suprantama. Mes parodėme ir įrodėme, jog net ir nedemokratinėje valstybėje diaspora tikrai gali būti naudinga savo istorinei tėvynei, sprendžiant tam tikras jos problemas, jei a: diaspora nori veikti, o ne tik deklaruoti, kaip ji myli tėvynę, ir b: jei tėvynė supranta diasporos galimybes, geranoriškai atsiveria jai ir ją remia.
Štai su šito punkto realizacija sekėsi kur kas sunkiau.
Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sudėtinga, pavyzdžiui, buvo įgyti kai kurių Lietuvos sąjūdiečių pasitikėjimą, rasti bendrą kalbą su jais. Jie besąlygiškai pasitikėjo Vakaruose esančia diaspora, o į buvusios SSSR respublikose, ypač į Rusijos žiūrėjo su nepasitikėjimu ir šiek tiek iš aukšto.
Viena vertus, juos galima suprasti, bet kita vertus, taip buvo prarasta daug gerų progų išplėsti Lietuvą, Sąjūdį suprantančių ir palaikančių draugų būrį Rusijoje. Maža to, pastebėję daugumos Lietuvos lietuvių politikų santūrumą, pereinantį į abejingumą, kagėbistai nepraleido progos to neišnaudoję, kad būtų griaunamas Rusijos žmonių, netgi demokratų pasitikėjimas Lietuvos (kaip ir kitų Baltijos šalių) demokratiška nacionaline politika ten gyvenančių tautinių bendrijų atžvilgiu.
Kita vertus, išeivija irgi ne kartą parodė, kad jos asmeniniai interesai yra aukščiau Lietuvos valstybės ir ten gyvenančios tautos interesus.
Daugiau nei prieš dvidešimt metų, kai dar gyvenau Peterburge ir atstovavau Peterburgo lietuvių kultūros draugiją įvairiuose diasporos susitikimuose, vieno tokio susitikimo kažkur Ignalinos miškuose metu pasiūliau steigti kokią nors organizaciją, komisiją, kurioje bendrai dirbtų, bendrai spręstų aktualias Lietuvos ir jos diasporos problemas PLB ir Lietuvos Seimo atstovai. Tuometinis PLB pirmininkas Bronius Nainys mano pasiūlymą atmetė. Bet jį išgirdo JAV Lietuvių bendruomenės tuometinė pirmininkė Regina Narušienė, susidomėjo, ir galiausiai buvo nutarta: jei bendro veikimo su Seimu nenori PLB, to imsis JAV lietuvių bendruomenė.
Ir keletą pirmųjų metų veikė būtent tokia, JAV lietuvių ir LR Seimo komisija, kuriai iš Seimo pusės pirmininkavo Romualdas Ozolas, o iš JAV – Skučas. Ir tik vėliau, man sugrįžus į Lietuvą ir pasitraukus iš veiklos diasporoje, Komisija persiformavo į PLB ir Seimo komisiją, kokia ji yra dabar.
Turiu pasakyti, kad ji nebe panaši į tą, pirmąją, mūsų su ponia Regina sumanytąją Komisiją, tiek sprendžiamų klausimų tematika, tiek priimtų sprendimų poveikiu Lietuvos ir diasporos gyvenimu. Tai pastebėjo ir dabartinė PLB pirmininkė Dalia Henke, atkreipusi dėmesį į tai, kad pastarųjų penkerių metų sesijų programos beveik nesiskiria, o jose surašytos problemos neišsprendžiamos. Nežinau, kokias problemas turėjo galvoje ponia Henkė, bet kiek galima spręsti iš žiniasklaidos, vienintelė problema, kuriai PLB skiria nuolatinį dėmesį, tai dvigubos pilietybės problema, ir aš tikrai nesielvartauju, kad toji problema vis dar neišspręsta, nes tai, ko siekia diaspora, prieštarauja Lietuvos valstybės ir tautos interesams.
Lietuvos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.
Ponia Henkė kaip vieną argumentų „už“ dvigubos pilietybės išplėtimą diasporos daugumai, pasitelkia Vokietijos pavyzdį. Belieka tik apgailestauti, kad žmogus, užimantis tokį svarbų postą, neįžiūri esminių skirtumų tarp Vokietijos ir Lietuvos istorijos, geopolitinių niuansų, ekonomikos ir, pagaliau vokiečių ir lietuvių tautinio mentaliteto. Quo vadis, PLB?
Taigi, diaspora išties gali būti naudinga, istorinei tėvynei mezgant ir plėtojant santykius su diasporos šalimis, ir kuri ne tik deklaruoja, kaip ji mylinti tėvynę, bet ir sugeba susitelkti bendrai veiklai. Tik, žinoma, jei istorinė tėvynė pati yra pasirengusi bendradarbiauti su savo diaspora ne vien oficialių vizitų forma.
Kad Lietuva, net Sąjūdžio žmonės, nebuvo pasirengę susitikimui su savo tautiečiais iš Rusijos, paaiškėjo jau nuo pačių pirmųjų dienų.
Atsimenu, nutarus siųsti savo delegatus į Sąjūdžio pirmąjį suvažiavimą, atvykau į Vilnių ir prisistačiau į Sąjūdžio būstinę. Pirmieji sąjūdiečiai, su kuriais teko susipažinti, buvo Andrius Kubilius ir Mečys Laurinkus. Kubilius priėmė nesvetingai, nenorėjo net kalbėtis. Gal jam už manęs, atvykėlės iš Rusijos, vaidenosi KGB šmėkla?
Ką gi, išties mūsų draugiją ta organizacija atidžiai stebėjo, „globojo“. Netrūko ir provokacijų, mėginimų įdiegti į draugiją „bildukų“. Ypač nuosekliai buvo stengiamasi atriboti draugijos veiklą nuo Lietuvos politinių įvykių, nuo Leningrado visuomeninių ir politinių organizacijų, netgi – nuo kitų tautinių bendrijų. Ir tai pavyko, ypač man sugrįžus į Lietuvą… Bet anuomet toks nepasitikėjimas ir stebino, ir skaudino.
Tiesa, M. Laurinkus elgėsi visai kitaip. Jis iškart labai susidomėjo leningradiečiais, maloniai paaiškino, kur kreiptis, su kuo tartis.
Labai šiltai Peterburgo lietuvius priėmė ir visokeriopai rėmė Lietuvos kultūros fondo vadovas profesorius Č. Kudaba. Rusijos lietuviais rūpinosi ir Kazimieras Uoka. Tačiau daugiausia dėmesio Peterburgo lietuviams skyrė Romualdas Ozolas – žmogus, kuris dažnai būdavo išvadinamas nacionalistu, vos ne šovinistu.
Iš tikrųjų R. Ozolas žmones vertino ne pagal tautybę ar pilietybę, bet pagal jų išpažįstamas vertybes ir santykį su Lietuva, tauta ir valstybe. Todėl jis galėjo griežtai neigiamai atsiliepti apie lietuvių kilmės žmones, jei jie, jo nuomone, netinkamai elgėsi Lietuvos atžvilgiu, ir negailėti nei laiko, nei jėgų, nei dėmesio bet kokios tautybės žmonėms, lietuviams ir nelietuviams, jei tik jie parodydavo norą ir gebėjimą būti naudingi Lietuvai.
O šiandien belieka konstatuoti, kad Lietuvos bičiulių Peterburge gerokai sumažėjo. Manau, kad tam įtaką turėjo ne tik arši putinistinė propaganda, bet ir smarkiai susilpnėję Leningrado/Peterburgo ryšiai su demokratine laisva Lietuva po to, kai Lietuvos nepriklausomybę pripažino tarptautinė bendruomenė. Tiek Lietuvos naujoji valdžia, tiek ir pati visuomenė ėmė tolti ne tik nuo Putino Rusijos, nuo Maskvos, bet ir nuo Rusijos demokratijos flagmanu buvusio Peterburgo. Gal būt, tai buvo neišvengiamas procesas, bet, mano nuomone, Lietuva nepamatuotai jį greitino, neišnaudodama daugelio puikių galimybių.
Prisimenu 1993 m. prezidento rinkimus, kuriuos laimėjo Algirdas Brazauskas. Peterburge – tuomet Leningradas jau buvo vėl tapęs Sankt Peterburgu, – atsirado žmonių, kurie teigė žinantys, jog Brazauskui laimėti padėjo Rusijos pinigai, ir net buvo pasiruošę padėti išsiaiškinti kanalus, kuriais tie pinigai tekėjo į Lietuvą. Tik tam reikėjo šiokio tokio finansavimo.
Pasidalinau šia informacija su kai kuriais atsakingais asmenimis Lietuvoje – jokios reakcijos, jokio susidomėjimo. Tik po keleto metų, kai konservatoriai ruošėsi 1996 m. Seimo rinkimams, gavau pasiūlymą grįžti prie to reikalo. Bet žmonės Rusijoje, kurie prieš tai man buvo siūlę savo tarpininkavimą, dabar griežtai atsisakė ir perspėjo mane: „Jei nori gyventi, užmiršk tą istoriją. Mes gyventi norime…“
O gal apskritai Lietuvos politikai linkę nepasitikėti niekuo, kas nepriklauso siauram jų bendrapartiečių ar švogerių rateliui?
Užtat jie pasidaro labai veiklūs ir iniciatyvūs, kai atsiranda galimybė pasisavinti, suimti į savo rankas viską, net ir kitų žmonių veiklos rezultatus. O jei to padaryti nepavyksta, yra neįmanoma, tai tokiais atvejais nusisuka, ignoruoja, atmeta bet kokias, ne iš jų kilusias iniciatyvas, net jei toks ignoravimas būtų žalingas valstybės interesams…
Deja, mūsų visuomenė tampa akla ir kurčia pačiam svarbiausiam žmogaus egzistencijos tikslui: kilti virš žinomybės ribų ir pagelbėti vienas kitam. O juk būtent taip – kildami ir pagelbėdami – elgėsi Sąjūdžio įkvėpti žmonės, lietuviai ir nelietuviai…
Prieš 25 metus pasitraukė Lietuvą siaubusi okupacinė kariuomenė 
