NATO pajėgų Europoje vadas JAV generolas Kertisas Skaparotis (Curtis Scaparrotti) ketvirtadienį pareikalavo iš Rusijos liautis „kištis“ į Europos šalių rinkimus. Tai jis pareiškė tvyrant susirūpinimui, kad Kremlius galėjo kištis į Katalonijos krizę.
Ispanijos žiniasklaida apkaltino Kremliaus remiamas žiniasklaidos priemones, tokias kaip „Russia Today“ (RT) ir „Sputnik“, informaciją teikiančias ir ispanų kalba, atlikus destabilizuojamą vaidmenį po spalio 1 dienos referendumo dėl Katalonijos nepriklausomybės kilusioje krizėje.
Maskva taip pat kaltinama kišimusi į pernai metų JAV prezidento rinkimus ir Didžiosios Britanijos „Brexit“ referendumą. K. Skaparotis savo ruožtu teigė esąs susirūpinęs dėl „piktybiškos Rusijos įtakos“ ir kitose šalyse.
„Tą matėme Jungtinėse Valstijose, tą patį matėme ir daugelyje Europos valstybių per neseniai vykusius rinkimus“, – Briuselyje vykstančio NATO narių gynybos ministrų susitikimo metu reporteriams sakė jis.
JAV gynybos sekretorius Džimas Metisas (Jim Mattis) savo ruožtu informavo, kad NATO ministrai „išsamiai aptarė nuolatinėmis tapusias Rusijos pastangas kištis į suverenius demokratinius procesus“.
Teigiama, kad fiktyvios naujienos ir nuotraukos, kuriomis buvo plačiai dalijamasi socialiniuose tinkluose, padėjo pakurstyti dėl neteisėto spalio 1-osios dienos referendumo Katalonijoje kilusią krizę.
Tuo tarpu pernai Maskva JAV buvo surengusi kibernetinių įsilaužimų ir dezinformacijos socialiniuose tinkluose kampaniją. Visu tuo siekta padidinti Donaldo Trampo (Donald Trump) galimybes laimėti prezidento rinkimus.
Paklaustas, ar turi konkrečių nuogąstavimų dėl Katalonijos krizės, padariusios neigiamą įtaką svarbiai Aljanso narei Ispanijai, K. Skaparotis atsakė: „Matėme tokio pobūdžio veiklą ir kitose šalyse. Tai dalis to… ką vadinu destabilizavimo kampanija.“
„Ragintume Rusiją laikytis priimtos tarptautinės tvarkos ir gerbti visų suverenių valstybių teisę pasirinkti savo valdymo formą ir tai, kaip vadovauti savo vyriausybėms“, – teigė K. Skaparotis.
Daily News viršelis skelbia: „Trumpas užveria auksines duris“; „verkianti laisvės statula“; „antikonstitucinis“, „neamerikietiškas“, „pažeidžiantis įstatymus“ – tokie ir panašūs šūkiai bei epitetai lydi pirmuosius Baltuosiuose rūmuose įsikūrusio išrinktojo JAV prezidento sprendimus. Lydi ir nuo 1960 metų šalyje nematyto chaoso bei protestų visoje šalyje banga.
Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.
Donaldas Trumpas nuosekliai vykdo programą, dėl kurios jį rinko darbo klasė. Akcentuodamas smulkiojo verslo skatinimą ir 25 milijonų darbo vietų sukūrimą, jis jau pasiekė, kad kai kurios didžiosios korporacijos atitraukia gamybą iš užsienio.
Kitas daugelio ilgai lauktas žingsnis – tikros sienos su Meksika statyba. Šiuo požiūriu jam pasisekė mažiau: Meksikos prezidentas Enrique Peña Nieto nesutiko mokėti už sieną tarp JAV ir Meksikos, tai lėmė susitikimo atšaukimą ir D. Trumpo sprendimą apmokestinti Meksikos eksportą 20 procentų. Ekonominius sprendimus priimant pirmenybė teikiama dvišaliams susitarimams.
„Transformuojanti politika“, kaip ją įvardija nuosaikieji, gana nuosekliai atmeta Baracko Obamos inicijuotus potvarkius, pavyzdžiui, sveikatos apsaugos srityje. Bendra D. Trumpo programos kryptis kelia daug klausimų ne tik dėl konservatyvumo, būdingo respublikonams.
Pasauliniame kontekste ji keičia JAV įvaizdį ir rodo sąmoningą mėginimą grįžti į šaltojo karo laikus – jūs sau, mes sau. Tai recesija, kurios mastas tik pradeda aiškėti, o dėl iš verslo pasaulio atėjusio žmogaus politinių įgūdžių stokos ir kitų subjektyvių priežasčių yra pagrindo manyti, kad darbo principus radikaliai keičiantis D. Trumpas suka ne tik regresyviu, bet ir pavojingu keliu, kuris gali išbalansuoti tarptautines jėgas.
D.Trumpas – pirmasis šalies vadovas, beatodairiškai keičiantis iki šiol išrinktųjų prezidentų vadovavimo stilių, tiek demokratų, tiek respublikonų. Tarp daugiausiai aptarinėjamų yra jo pomėgis žiūrėti televiziją, sekti socialinius tinklus ir žinių pagrindu savo nuomonę iškart skelbti trumpomis žinutėmis „Twitter“‘yje anksti ryte. Niekas iš administracijos tokiais būdais iki šiol nesinaudojo, o į „New York Times“ kritiką prezidentas atsakė liepimu patylėti. Tvitinti ir konfrontuoti su žiniasklaida, juolab laikyti ją „opozicine partija“ galėtų privatus asmuo, tačiau šalies vadovas rado būdą tiesiogiai kreiptis į rinkėją, kad ir kaip neįprastai ir vaikiškai tai atrodytų. Turint galvoje, jog „Twitter“‘is galingai padėjo pasiekti pergalę, galime manyti priešingai: kad ir neįprasta, bet efektyvi priemonė gali tapti rimtu įrankiu manipuliuoti masių jausmais, o žiniasklaidos analitikų refleksija nebebus reikalinga.
Kitas ir daugiausiai bangų sukėlęs prezidento dekretas yra dėl sienų kontrolės, vadinamasis „Keliavimo draudimas“ (Travel Ban), pagal kurį 90 dienų draudžiama atvykti žmonėms iš 7 šalių (Jemeno, Sirijos, Irano, Irako, Somalio, Libijos ir Sudano), 120 dienų sustabdyta pabėgėlių programa. Pabėgėliams iš Sirijos iš viso neribotam laikui uždrausta atvykti į šalį. Buvo nustatyta, kad iš šių 7 šalių nė vienas pilietis neatliko teroro aktų JAV, todėl draudimas laikomas „musulmonų draudimu“ su kita žodžio potekste – „ištrėmimo nuosprendis“. Administracija vėliau mėgino šią poziciją švelninti, juolab, kad krikščionių lyderiai parašė atvirą laišką, kuriame teigia visų religijų ir tikėjimų lygybės viršenybę.
Nacionaliniame JFK oro uoste ir kituose sustabdyti atvykėliai su vizomis, visoje šalyje išplito protestai. Daugelis žmonių įstrigo tarp dviejų šalių: sutuoktiniai, verslininkai, studentai, dėstytojai, kurių judėjimas automatiškai tapo apribotas dėl kilmės šalies ar darbo vietos. Sulaikytų žmonių speciali apklausa ir patikra bei prieglobstis, galimi teismo procesai mokesčių mokėtojams kainuos nemažai. Kita vertus, D. Trumpas teigia, kad draudimas „veikia gražiai“, ir kad jo tikslas nuo terorizmo pavojaus apsaugoti pirmiausia amerikiečius. Buvęs R. Reagano politinis patarėjas Edas Rollinsas taip pat sako, kad grėsmė iš islamo teroristų pusės išlieka, o Jeffrey Lordas primena Rugsėjo 11-ąją ir mini du sirus, dėl kurių žuvo amerikiečiai.
Tačiau nelogiškas ir prieštaringas potvarkis pranoksta kitų prezidentų taip pat taikytus apribojimus kaip dalines priemones norint JAV piliečius apsaugoti nuo teroristų atakų. Į ypač nemalonią padėtį pateko irakiečiai, kurie kartu su Irako valdžia dešimt metų remia JAV kovą su ISIS. Aštriausiai šiuo aspektu dekretą kritikuoja respublikonai Johnas McCane‘as ir Lindsey Grahamas. Taip pat gali būti, kad dėl plataus dekreto pobūdžio ir reakcijų į jį laikina priemonė gali tapti nuolatine, ypač turint omeny terorizmo prigimtį, kuris iš esmės skaičiuoja šimtmečius ir yra faktiškai neprognozuojamas.
Kitas šio potvarkio aspektas – ne techninis, bet moralinis. Sureagavo „Microsoft“, „Apple“ ir „Facebooke“ vadovai ir pabrėžė būtinybę laikyti atviras duris visiems pabėgėliams nepaisant šalies, kalbos ar religijos, nes žmonių laisvė neturi nukentėti, o imigracijos įstatymai turi juos ginti. Vėliau panašią nuomonę išreiškė „Wikipedijos“ kūrėjas. Iš politikų neigiamai šį potvarkį įvertino ką tik Vašingtone viešėjusi Theresa May, taip pat Angela Merkel. Anglijos ministrė pirmininkė susitikime su D. Trumpu patvirtino istorinio bendradarbiavimo tęstinumą ir NATO svarbą, tačiau ji pasakė, kad stebės, kaip „Keliavimo draudimas“ paveiks šalių santykius. Regis, poveikis buvo žaibiškas, nes surinkta jau beveik du milijonai britų balsų, kviečiančių nepriimti D. Trumpo pagal numatytą vizitą.
Iranas savo ruožtu rengiasi deportuoti amerikiečius iš šalies, jais gali pasekti kiti juodojo sąrašo kraštai. Yra balsų, teigiančių, kad dekretas ne tik atkreips islamistų įtūžį, bet ir paskatins rasistinius Vakarų šalių gyventojų išpuolius. Sekmadienio vakarą Kanados ministras pirmininkas paskelbė, kad kviečia sirų pabėgėlius į savo šalį, o jau pirmadienio rytą pasaulis sužinojo, kad Kvebeke į musulmonų kultūros centrą per pamaldas įsiveržė šauliai, 6 nukauti, 8 sužeisti. Jauno prancūzų kilmės kanadiečio, garbinančio Marine Le Pen ir D. Trumpą išpuolį policija kvalifikuoja būtent kaip teroro aktą, už kurio gali būti tarptautiniai ryšiai.
Iš esmės tai nėra paprastas klausimas „leisti–neleisti“. Tokio masinio įvairaus išsilavinimo, rasės, kilmės ir lyties žmonių nepritarimo vien priešiškų ideologijų provokatoriams ar atskiriems judėjimams neprirašysi. Daugelis mano, kad visus 7 šalių piliečius ir visus musulmonus iš anksto paskelbti nusikaltėliais yra betikslis ir žalingas, diskriminuojantis ir žeminantis požiūris, visiškai nebūdingas amerikiečių pasaulėžiūrai. Kadangi dekretu nusitaikyta kur kas giliau, nei paprasta atsargine priemone, jis išjudino ypač galingus svertus ir tikrai turės milžiniškų pasekmių, kurias dar ne visi pajuto.
Pirmieji tai suprato teisėsaugininkai. Teisėjai laikinai sustabdė dekreto vykdymą, o demokratų senatorius iš Niujorko Chuckas Schumeras sunkiai sulaikė ašaras, teigdamas, jog „šis dekretas buvo blogos dvasios ir neamerikietiškas. Jis buvo įdiegtas siekiant sukurti chaosą ir sąmyšį šalyje ir pasitarnaus padrąsinti ir įkvėpti tuos pasaulyje, kurie mums padarys žalos. Jis turi būti kuo greičiau atšauktas, ir demokratai pradės įstatymų leidybą taip greitai, kaip įmanoma“.
Tačiau D. Trumpas per vieną dieną pasiekė tai, kam R. Nixonui prireikė dešimtmečio: sausio 31 dieną jis atleido iš pareigų generalinę teisėją Sally Yates, kuri atsisakė vykdyti dekretą ir paskyrė naują, Daną J. Boente. Vasario 1 dieną išrinko jauną konservatyvių pažiūrų Aukščiausiojo teismo teisėją Neilą Gorsuch‘ių. Nepaisant nieko, nežinia, kaip demokratams pavyks oponuoti, nes D. Trumpas kongrese turi daugumą, kurios B. Obama neturėjo per abi vadovavimo kadencijas.
Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims, kurios yra Vakarų demokratijos kraštinis sparnas, ypač svarbu, kokios politikos JAV prezidentas laikysis su Rusija. Jeigu kitoms valstybėms tai rūpi daugiau dėl ekonominių ar pasaulėžiūrinių sumetimų, buvusios sovietų imperijos „dalims“ tai – gyvybės ar mirties klausimas. D. Trumpas teigia, kad visos NATO šalys turi mokėti deramą įnašą ir pritaria Vladimiro Putino nuomonei, esą “NATO pasenusi“. Jis mano, kad sankcijų didinimas Rusijai yra per ankstyvas.
Tačiau daugiausia nerimo sukėlė tai, kad jis suabejojo savo šalies žvalgybos institucijų pateiktais faktais dėl Rusijos kibernetinio įsikišimo į JAV prezidento rinkimus. Sausio 28 dieną kalbėdami telefonu apie 45 minutes JAV ir Rusijos prezidentai šių jautrių temų nelietė arba apie tai neskelbė, svarbiausia tema buvo kova su ISIS ir terorizmu, taip pat aptartos Šiaurės Korėjos, Irano ir Krymo problemos. Pašnekovai pokalbį laiko dalykišku ir kuriančiu naujus Vašingtono ir Maskvos ryšius. Žinome, jog D. Trumpas dar tik susitiks su V. Putinu asmeniškai. Tačiau vargu ar sutapimas, kad po pokalbio ir net penktadienį sustiprėjo separatistų atakos Rytų Ukrainoje. Šalies prezidentas Petro Porošenka paskelbė, jog „prieš civilius buvo panaudoti sunkieji pabūklai“.
Gali būti, kad tokios linijos D. Trumpą laikytis verčia įvykiai Vidurio Rytuose, nes jis pareiškė, kad „mes saugosime savo žmones ir sienas atsižvelgdami į tą siaubą, kuris vyksta Sirijoje“. Reali politika ar nekritiškas Rusijos prezidento siūlymų priėmimas lemia jo užsienio politiką, dar pamatysime. Tačiau vasario 1 dieną Europos tarybos vadovas Donaldas Tuskas padėtį įvertino vienareikšmiškai: „Donaldas Trumpas – tai grėsmė“. Tačiau kažin ar D. Trumpas supranta, kad „grėsmingai“ atriša rankas Rusijai taikyti Alepo scenarijų ne tik Ukrainoje, bet ir visur, kur siekia jos sukti interesai.
Status, stambus ir dantytą diagramą primenantis Donaldo Trumpo parašas rodo pasitikėjimą savimi, polinkį rizikuoti, kartu kategoriškumą ir sprendimų kietumą. Kai žiūri į JAV prezidentą, stulbinamu greičiu paraidžiui vykdantį rinkimų pažadus, matai ir aikštingą papūstomis lūpomis vaiką, kuris linkęs įsižeisti, jei jo užgaida netenkinama. Kartais atrodo, jog D. Trumpas ne tik nelinkęs dirbti komandoje, bet dirba pagal įvaldytą šou programų scenarijų, kai gali tučtuojau sušukti: „Tu atleistas! Sekantis…“ ir palikti net savo aplinkos žmones pasimetusius. Į vienvaldystę linkusį charakterį rodo tai, kad jis net užsienio šalių vadovus linkęs mokyti tarsi jie būtų kandidatai eilėje į darbo vietą… Anksčiau „mokęs“ Kiniją ir Japoniją, Vokietiją apkaltino dėl esą dirbtinai sumažinto euro, gadina santykius su Iranu griaudamas tai, ką susitarimais pasiekė B. Obama, o štai susikivirčijęs su Australijos ministru pirmininku dėl pabėgėlių šiurkščiai nebaigęs pokalbio metė telefono ragelį… Visi šie poslinkiai signalizuoja apie neregėtą susipriešinimą moderniojoje JAV ir jų sąjungininkių bei potencialių partnerių istorijoje.
Dėmesį patraukia ir faktas, jog pirmoji šalies dama visą šį laiką buvo Niujorke ir dar nepadarė nieko, ką paprastai iškart atlieka išrinktųjų prezidentų žmonos. Galbūt neryžtingą ir mielą Melania Trump sėkmingiau pavaduos prezidento duktė Ivanka?
Dekretai ir spalvingai atsiskleidžiantis netipiškas prezidentas smarkiai išjudino viso pasaulio žiniasklaidą ir verčia stebėtis tuo, kas vyksta galingiausioje pasaulio šalyje. Tačiau kad ir ką nuspręstų JAV administracija, kiekvienas veiksmas turės ilgalaikį atgarsį ir pasekmes globaliu mastu. Belieka tikėtis, kad D. Trumpo aplinka įtikins savo lyderį, jog politika nėra tik linksmas spektaklis, o už sprendimus teks atsakyti.
„Per 30-imt operatyvinio darbo CŽV metų aš daug kartų girdėjau apmaudžius šūksnius: „Jeigu man negalima naudotis ta informacija, tai kokia iš jos nauda? Kam tada apskritai ją kaupti?“ – prisimena The Washington Post puslapiuose Stivenas L. Holas, kurio specializacija šioje agentūroje – Rusija.
Autorius aiškina: „Paprastai taip šūkalioja ambasadoriai ar nacionalinio saugumo aparato aukšti bendradarbiai Vašingtone, o kartais net žvalgybos tarnybų analitikai, kuriems prieinama iš tikrųjų stulbinanti informacija, slapta gauta iš informatorių ar techninėmis priemonėmis“.
Dar apmaudžiau tais atvejais, kai vyriausybė ir amerikiečiai reikalauja atsakymų į sudėtingus klausimus.
„Būtent tokioje situacijoje mūsų šalis atsidūrė svarstant JAV žvalgybinės bendruomenės versiją, kuri skelbia, kad Rusijos hakeriai bandė paveikti prezidento rikimų eigą Amerikoje“, – rašo autorius.
Holo nuomone, įrodyti platiesiems visuomenės sluoksniams, kad toji versija atitinka tikrovę, bus sudėtinga. „Kibernetinių įsilaužimų ir to, ką apie juos žino Amerikos žvalgybos tarnybos, versijų svarstymas tiesiogiai susijęs su daugybe pačių delikačiausių mūsų profesijos niuansų: kaip geriausiai apsaugoti šaltinius ir metodus, kaip panaudoti slapta gautą informaciją aštriems politiniams klausimams sureguliuoti“, – aiškina autorius.
Jis perspėja: esama rizikos, kad paviešinus techninį potencialą, kuriam sukurti JAV sunaudojo milijonus dolerių ir sugaišo daugybę metų, jis taps bevertis, o informatoriai neteks gyvybės.
Toks pagrindinis prieštaravimas tarp slapto žvalgybinės informacijos rinkimo ir atviros visuomenės. Amerikos žvalgybos tarnybos kurtos tam, kad teiktų žvalgybos duomenis aukštiems valdininkams iš valdžios vykdomosios šakos, „bet viešai skelbti žvalgybinius duomenis, iš esmės, niekada nebuvo numatyta“, pabrėžia Holas.
„Galima suprasti skeptikus, kurie atmes žvalgybos tarnybų raginimus: „Paprasčiausiai patikėkite mumis“, – tuo labiau, kad Amerikos žvalgybos tarnybos ne visuomet daro teisingas išvadas“, – rašo autorius. Idėja teikti žvalgybinius duomenis tik aukštiems valdininkams gali pasirodyti senamadiška.
Bet užsienyje esantys informatoriai supranta, kad rizikuoja. Jeigu jie pajus, kad jų saugumo garantijų nėra arba garantijos bevertės, tai patys atsijos informaciją, kurią perduoda Amerikos žvalgybai, o kartais paprasčiausiai jos nepraneš. Jeigu pagarsinsime techninius metodus, priešininkas skubiai užkirs priėjimą prie paslapčių.
„Abiem atvejais žvalgybinių duomenų srautas nutruks, o ateityje jų gali smarkiai sumažėti. Teks verbuoti naujus informatorius ir atlikti naujus techninius darbus. Tam reikia daug metų ir brangiai kainuoja“, – sakoma straipsnyje.
„Bet ar mes negalime sugalvoti, kaip išslaptinti nors dalį žvalgybinių duomenų apie Rusijos hakerių atakas, nesukeldami pavojaus šaltiniams ir metodams? Kartais galime“, – pripažįsta autorius. Galima pakeisti formuluotes ir praleisti kai kurias detales.
Bet „kai vyriausybę drasko politiniai prieštaravimai ir daugelis nesutarimų pasireiškia viešai, ypač slaptos informacijos nutekėjimo (iš bet kurios politinės barikados pusės) galimybė darosi nepriimtinai didelė“, – sakoma straipsnyje.
„Pakartosiu garsųjį Lenino klausimą: „Ką daryti?“ – rašo autorius. – Viena vertus, žmonėms svarbu suprasti, kad Rusijos hakerių atakos buvo tik dalis žymiai platesnių bandymų paveikti amerikiečių nuomonę dešimtmečiais nudailintais propagandiniais metodais, – pavyzdžiui, skleidžiant apgaulingas naujienas, kurios suteikia vienam kandidatui privalumų prieš kitą“. Kita vertus, jeigu bus paskelbti kokie nors žvalgybiniai duomenys, ta ar kita politinė stovykla manys, kad informacija naudinga jos priešininkams, ir pareikalaus pateikti jai papildomų žinių bei pranešti, kaip šios buvo gautos.
Galimas dalykas, žvalgybos tarnyboms teks paskelbti dalį žvalgybinių duomenų, kuri nebūtų rizikinga informacijos rinkimui. Bet toks variantas nepatiks nei žvalgams, nei tiems, kas reikalauja skelbti plačiau, mano autorius. „Žinoma, dėl tos paskutinės problemos kalti ne rusai, o mūsų pačių suskaldyta politinė sistema“, – priduria Holas.
Informacijos šaltinis: The Washington Post leidinys.
