Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas. EPA – ELTA nuotr.

Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio Guterresas antradienį paragino JAV ir Kiniją pradėti dialogą, perspėjęs apie vis labiau susiskaldžiusį pasaulį.
 
„Tai yra bėdų receptas. Tai būtų kur kas mažiau nuspėjama nei šaltasis karas. Norint atkurti pasitikėjimą ir įkvėpti vilties, mums reikia bendradarbiauti“, – sakė A. Guterresas, atidarydamas Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją.
 
„Mums reikia dialogo. Mums reikia supratimo“, – pridūrė jis.
 
Viljama Sudikienė (AFP)
 
2021.09.22; 05:10

Amerikiečių karo laivas. EPA – ELTA nuotr.

ES nebuvo iš anksto informuota apie naują JAV, Jungtinės Karalystės (JK) ir Australijos karinę partnerystę, ketvirtadienį pareiškė bloko atstovas žiniasklaidai, nuogąstaudamas, kad Vašingtonas ignoruoja Europą.
 
Trečiadienį trijų šalių vadovai paskelbė aljansą, kuris laikomas siekiu pasipriešinti augančiai Kinijos galiai.
 
Susitarimas suteikti Australijai branduolinį povandeninį laivyną sukėlė nerimą ES narei Prancūzijai, kurios ankstesnis daugiamilijardinis sandoris su Kanbera buvo nutrauktas.
 
„ES nebuvo informuota apie šį projektą ar iniciatyvą, todėl mes bendraujame su minėtais partneriais, norėdami sužinoti daugiau, – sakė Europos Komisijos atstovas žiniasklaidai Peteris Stano. – Ir žinoma, turėsime tai aptarti ES viduje su savo valstybėmis narėmis, kad įvertintume pasekmes“.
 
Antroji atstovė žiniasklaidai Dana Spinant tvirtino, kad naujasis aljansas „neturės jokio poveikio“ santykiams su šiomis trimis šalimis.
 
JAV prezidentas Joe Bidenas, Australijos ministras pirmininkas Scottas Morrisonas ir JK premjeras Borisas Johnsonas pristatė naująjį aljansą, pavadintą AUKUS, kaip tik tuo metu, kai ES ketvirtadienį rengėsi paskelbti detales apie savo Indijos ir Ramiojo vandenyno regiono strategiją.
 
27 valstybių blokas siekia stiprinti ryšius regione, kuris, pasak jo, yra „strategiškai itin svarbus ES interesams“.
 
Balandžio mėnesį Briuselis pareiškė, kad ES strategija gali apimti Europos karinių jūrų pajėgų dislokavimo Indijos ir Ramiojo vandenyno regione stiprinimą.
 
Daug kas Europoje buvo sunerimę dėl to, kaip JAV pasitraukė iš Afganistano, o kritikai kaltino J. Bideną, kad dėl šio sprendimo sąjungininkai buvo nustumti į šoną.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2021.09.17; 04:16

G. Landsbergis su JAV sekretoriumi A. Blinkenu aptarė galimą pagalbą Lietuvai. Lietuvos ambasados JAV nuotr.

Vašingtone viešintis užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis tvirtina, kad su JAV valstybės sekretoriumi Antony’iu Blinkenu aptarė galimą ekonominę ir finansinę pagalbą Lietuvai, kuri dėl savo pozicijos Taivano atžvilgiu susiduria su Kinijos ekonominiu ir politiniu spaudimu.
 
„Galiu pasakyti, kad aptarėme tiek ekonominę, tiek finansinę galimą pagalbą, kuri galbūt būtų ir reikalinga šiandien Lietuvai. Tačiau kol kas daugiau apie tai kalbėti būtų šiek tiek anksti“, – Eltai telefonu sakė ministras po trečiadienį Vašingtone vykusio susitikimo su JAV valstybės sekretoriumi Antony’iu Blinkenu.
 
G. Landsbergis teigė besidžiaugiąs vykusiu susitikimu, nes su JAV valstybės sekretoriumi pavyko aptarti šiuo metu ganėtinai įtemptą Lietuvos situaciją.
 
„Susitikimas tikrai buvo geras, dalykiškas, atviras ir nuoširdus. Turėjau galimybę aptarti ir Lietuvos situaciją. Lietuva patiria beprecedentį spaudimą iš arti esančių autoritarinių valstybių: Baltarusijos, Rusijos. Taip pat susiduria su nauju reiškiniu – ekonominiu Kinijos spaudimu dėl Vyriausybės siekių plėtoti artimesnius ryšius su Taivano žmonėmis“, – sakė G. Landsbergis po pirmojo savo dvišalio susitikimo su A. Blinkenu.
 
Aptartos Vakarų atsakas dėl Rusijos ir Baltarusijos susijungimo
 
Vykusio susitikimo metu aptartas ir Baltarusijos bei Rusijos projektuojamos sąjunginės valstybės klausimas. G. Landsbergio teigimu, šis aspektas paliestas regioninio saugumo kontekste. Ministras pažymėjo, kad su JAV sekretoriumi svarstytos bendro Vakarų atsako šiai iniciatyvai, kuri keičia regioninio saugumo architektūrą, galimybės.
 
„Stiprėjanti Baltarusijos ir Rusijos karinė sąjunga dabar vykstančių pratybų kontekste didina mūsų regiono nesaugumą. Kitaip tariant, didina saugumo deficitą. Mes jį jaučiame Lietuvoje, lygiai taip pat jaučia mūsų kolegos ir partneriai Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje. Kalbėjome apie tai, ką daryti su šiuo saugumo deficitu, kaip užtikrinti ir kokių garantijų reikėtų Baltijos valstybėms ir Lenkijai, kad išsilygintų svarstyklės, kurios dabar yra pradėjusios svirti į kitą pusę“, – sakė G. Landsbergis.
 
„Aptarėme gal ir bendrą atsaką į gresiantį valstybių sujungimą ir koks turėtų būti Vakarų atsakas, gal net ir išankstinis, pasakant, kad mes nepripažinsime, jei tai įvyktų. Jei Baltarusijos prezidentas nelegitimus, jei jis neturi įgaliojimų iš savo žmonių ar net (veikia – ELTA) prieš savo žmonių įgaliojimus… Jis negali sudaryti sąjungos su Rusija“, – sakė G. Landsbergis.
 
Užsienio reikalų ministras šią savaitę Vašingtone lankosi su darbo vizitu. Vizito metu taip pat numatyti susitikimai su Baltųjų rūmų pareigūnais, analitinių centrų, verslo bendruomenėmis.
 
Kinija ėmė spausti Lietuvą dėl politikos Taivano atžvilgiu
 
Lietuvai ėmus megzti glaudesnius ryšius su Taivanu, ėmė blogėti santykiai su Kinija. Kinija šią vasarą konsultacijoms atšaukė savo ambasadorių Vilniuje ir paragino atšaukti Lietuvos ambasadorių Pekine. Lietuvos ambasadorė Kinijoje Diana Mickevičienė į Vilnių konsultacijoms grįžo rugsėjį. Kinijos užsienio reikalų ministerija tokį sprendimą argumentavo Vilniaus ketinimais Lietuvoje atidaryti Taivano prekybos atstovybę. Kinijos atstovų teigimu, toks Lietuvos ketinimas „įžūliai pažeidžia Lietuvos ir Kinijos komunikatą dėl diplomatinių santykių užmezgimo“. Pekinas Taivaną laiko dar viena savo provincija, todėl bet kokius kitų valstybių santykius su Taivanu vertina kaip prieštaraujančius pačios propaguojamam „vienos Kinijos principui“.
 
Todėl Pekinas stengiasi, kad Taivanas būtų izoliuotas pasaulio arenoje, ir trukdo bet kokiam oficialiam žodžio „Taivanas“ vartojimui, kad tai nesuteiktų salai tarptautinio teisėtumo jausmo.
 
Reikšdama savo nepasitenkinimą dėl sprendimo Vilniuje steigiamai atstovybei suteikti „Taivano“, o ne „Taipėjaus“ pavadinimą, Kinija Lietuvos atžvilgiu ėmėsi ir ekonominio spaudimo priemonių. Pekinas sustabdė krovininius traukinius į Lietuvą, taip pat sumažino Lietuvos įmonėms kredito limitus bei pakėlė kainas.
 
Santykius su Kinija aptemdė Vilniaus sprendimas trauktis iš 17+1 formato
 
Lietuva taip pat yra pasitraukusi iš Kinijos bendradarbiavimo su Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis forumo „17+1“. Pasak Lietuvos diplomatijos vadovo G. Landsbergio, šis dalies ES narių bendradarbiavimo formatas su Pekinu „skaldo“ ES. Jo teigimu, santykių su Kinija formate Lietuva galėtų dalyvauti, jei į jį būtų įtrauktos visos Europos Sąjungos šalys.
 
JAV atstovų parama Lietuvai dėl Kinijos išsakyta ne vieną kartą
 
Kiniją piktinančią poziciją dėl Taivano užėmusią Lietuvą užstoja JAV. JAV valstybės sekretorius A. Blinkenas dar rugpjūčio pabaigoje pareiškė paramą Lietuvai dėl Kinijos daromo spaudimo.
 
Vašingtono parama Lietuvai išsakyta ir šią savaitę. JAV prezidento Joe Bideno nacionalinio saugumo patarėjas Jake’as Sullivanas po pokalbio telefonu su premjere Ingrida Šimonyte pažymėjo, kad JAV palaiko Lietuvą diplomatiniame ginče su „prievartą taikančia“ Kinija.
 
Benas Brunalas (ELTA)
 
2021.09.16; 06:30

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Ar skaitėte filosofo Alvydo Jokubaičio tekstą „Apie kultūros žalą ir naudingumą“ (laikmetis.lt)? Susiraskite ir perskaitykite. Bent jau dėl šios citatos: „Tautinio atgimimo laikų lietuvių kultūra neturėjo tų mokslų ir menų, kuriuos turime šiandien, tačiau ji sugebėjo sukurti tai, ką vis sunkiau sugeba išlaikyti dabartinė tauta. Šiandieniniai mokslininkai ar menininkai naikina Lietuvą sukūrusią kultūrą. Jie nebežino, kas yra žmogus, šeima, vyras, moteris, Dievas, tiesa, grožis, tauta ir dorybės, t.y. nebežino pagrindinių dalykų.“

Tai – gilių apmąstymų verta mintis. Mat jei žvelgiame į Lietuvą paviršutiniškai, puikių pergalių pasiekėme visur, kur tik įmanoma: politikoje, kultūroje, moksluose, karyboje. Lietuva tikrai dar niekad nebuvo tokia turtinga ir saugi kaip šiadien. Bet jei analizuosime atidžiau, giliau?

Nebemokame lietuviškai rašyti

Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė

Pradėkime nuo paprastučių pavyzdžių. Susiraskime įtakinguose internetiniuose portaluose skelbiamų žymių politikų, žurnalistų, politologų straipsnius, komentarus, išpažintis. Jei tokia skurdžia, primityvia, iš rusiškų ar angliškų konstrukcijų sudėliota kalba prieš keletą dešimtmečių būčiau parašęs tekstą stodamas į Vilniaus Universiteto Žurnalistikos specialybę, mane išvytų lauk. Ir teisingai pasielgtų. Lietuvio tekstuose negali būti tiek daug rusiškų, angliškų konstrukcijų, svetimybių, biurokratinės kalbos štampų, tarptautinių žodžių. Deja, mūsų internetiniuose leidiniuose gausu būtent neva modernių, šiuolaikiškų „literatūrinių šedevrų“. Ir mažai kam skauda širdį, kokia nususinta kalba dėstome savo mintis. Mes jau nebepastebime, jog rašome ne lietuviškai, o kažin kokiu šlykščiu žargonu, sukonstruotu iš svetimų kalbų kalbelių.

Kur dėti Petro Cvirkos skulptūrą?

Šiuolaikinio meno pavyzdys. Slaptai.lt nuotr.

Kita mūsų gėda – skulptūros. Lukiškių aikštė jau buvo tapusi ir pievele, kur vedžiojami gamtinius reikalus atlikti šunys, ir čiuožykla, kur sportuojama, ir smėlėtu paplūdimiu, kur poilsiautojai Saulės spinduliuose degino savo užpakalius. O štai tapti reprezentacine aikšte, kurioje būtų aiškiai sudėlioti svarbiausi valstybiniai akcentai, – jai, regis, nelemta. Sovietinės Žaliojo tilto skulptūros jau kadaise nukeltos; ir puiku, kad nebėra tų primityvių sovietinio kario – okupanto baidyklių. Bet kas jas pakeitė? Kol kas tesugebėjome suvirinti iš geležgalių tuščiavidurius kubus, neva bylojančius, kad čia kažkas kažkada stūksojo. Netoliese akis drasko tas neva kažką jungiantis bjaurusis vamzdis. Vis dar vienas kitam kimbame į atlapus, ar leistina valstybę išdavusio rašytojo paminklą perkelti iš sostinės centro atokesnėn, kuklesnėn vieton.

Liaupsiname „antkapį Lietuvos valstybingumui“

Jau ne sykį esu stebėjęsis lietuvių drąsa tampyti už ūsų Kiniją. Gal tai ir teisinga pozicija. Ne visuomet laimi atsargiai, bailiai, pragmatiškai besielgiantieji. Kartais pergalę švenčia pasirinkę „drąsiųjų kelius“. Bet kur pradingsta mūsų drąsa, kai narpliojame tarpusavio santykius su, sakykim, šimtus kartų už Kiniją mažesne ir silpnesne Lenkija? Kas man gali paaiškinti, kodėl lietuviai Gegužės 3-osios Konstituciją paskelbė gerbtina data Lietuvos teritorijoje?

Pirmasis „Vilniaus golgotos“, pasakojančios apie Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. 

Žurnale „Kultūros barai“ paskelbtas puikus Alfonso Vaišvilos tekstas „Ką norime atminti minėdami 1791 m. priimtą Konstituciją?“ A. Vaišvilos analizėje rašoma: „Toje Kontitucijoje – valstybės santvarka pakeista Lietuvai nepalankia kryptimi“. Ten: „visur kalbama tik apie Lenkijos respubliką, net ir tada, kai prisimenama istorija“. Ten: „LDK čia jau ne sąjunginė valstybė, o tik viena iš trijų Lenkijos provincijų šalia Didžiosios ir Mažosios Lenkijos.“ Ten: „Konstitucijos autoriai neįrašė į ją nė vieno žodžio, kuris būtų galėjęs būti bet kokia atrama lietuviams, ginantiems savo gyvenimo tradicijas“. 

Alfonso Vaišvilos straipsnyje skelbiamas puikus apibendrinimas: „Nekeista, kad Jonas Šliūpas šią Lenkijos konstituciją atvirai vadino „antkapiu Lietuvos valstybingumui“, o akademikas Zigmas Zinkevičius – įstatymu, pasmerkusiu lietuvių tautą „lėtai mirčiai“.

Tačiau Lietuvos Seimas 2021-uosius paskelbęs būtent tos konstitucijos minėjimo metais. Kodėl? Bijome, kad Lenkija tuomet mūsų negins, jei užpuls Rusija? Jei mus kamuoja būtent tokios baimės, tai, regis, netrukus Lenkijai teks atiduoti ir Vilnių, užuot sugėdinus Varšuvą, girdi, strateginė partnerė galėtų susiprasti ir grąžinti bent jau okupuotus Punską ir Seinus. Jei ji – tikrai mūsų strateginė partnerė.

Pataikavimas Armėnijai

Kryptingas, tendencingas pataikavimas Armėnijai – dar vienas lietuviškas nesusipratimas. Nuo pat 1992-1994-ųjų Lietuva dėjosi nepastebinti, nežinanti, nesuprantanti, kad tai Armėnija iš Azerbaidžano atėmė Kalnų Karabachą. Visus tris dešimtmečius Lietuva elgėsi taip, tarsi auka – ne Azerbaidžanas. Nors oficialiai Vilnius pripažino Kalnų Karabachą esant neatsiejama Azerbaidžano teritorija, viešojoje erdvėje okupanto apibūdinimą mes begėdiškai primesdavome aukai.

Giandža po Armėnijos atakų 2020-ųjų metų rudenį

Vos tik 2020-ųjų rudenį Azerbaidžanas jėga susigrąžino didžiąją dalį 1988 – 1994-aisiais prarastų žemių, vėl painiojome sąvokas „okupantas“ ir „išlaisvintojas“. Jei Gruzija kariniu būdu susigrąžins savo kalnus ir lygumas, ją juk sveikinsime. Jei Ukraina karinėmis priemonėmis išvaduos Krymą, – sveikinsime Ukrainą. Jei Moldova tankų ir artilerijos pagalba sugrįš į Padniestrę, – sveikinsime moldavus. Tad kodėl nepasveikinome Azerbaidžano, kai šis susigrąžino Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą? Kodėl begėdiškai tylėjome, kai stambioji Armėnijos artilerija 2020-ųjų rudenį apšaudė su Kalnų Karabachu nieko bendro neturinčius azerbaidžanietiškus miestus – Giandžą, Terterą, Bardą? Kodėl nesidomime, ką, susigrąžinę Kalnų Karabachą, išvydo azerbaidžaniečiai? Sulygintos su žeme musulmoniškos kapinės, išvežti antkapiai su azerbaidžanietiškais užrašais, išrausti kapai ieškojus auksinių papuošalų, kiaulidėmis paverstos mečetės, barbariškai iškirstos senosios girios.

Išniekintų azerbaidžanietiškų kapinių ir mečečių vaizdų – gausu. Azerbaidžaniečiai kruopščiai filmuoja, fotografuoja. Nepraleidžia pro akis nė vieno armėnų separatistų nusižengimo kultūrai, istorijai, padorumui. Bet ar lietuviškoje žiniasklaidoje bent puse lūpų papriekaištauta Jerevanui, jog šitaip elgtis, kaip elgtasi Kalnų Karabache, – barbariška? Kas tai per lietuviška abrakadabra – Kinijos nebijome burnoti, o Armėniją kritikuoti – liežuvis iš baimės neapsiverčia? O gal mes tendencingai besielgianti prostitutė: kai mums naudinga – burnojame, jei neturime naudos – tylime? 

Kada aprašysime dušanskių, zimanų, raslanų, rocių „darbelius“?

Blaiviai mąstantiems žmonėms akivaizdu, kad Lietuva užtektinai dėmesio skiria Holokausto temai, labai atidžiai analizuoja savas klaidas, nuoširdžiai ieško savų nuodėmių. Prikišti, esą mes per mažai gerbiame žydų tautybės žmonių skausmą, galėtų tik tendencingai nusiteikusieji piktavaliai. Tačiau kodėl mus ištinka baimės priepuoliai, kai sveika nuovoka reikalauja į lietuvių – žydų tarpusavio santykius pažvelgti iš visų pusių?

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Prieš keletą savaičių nusiunčiau į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą laiškelį: „Jus trukdo žurnalistas Gintaras Visockas iš slaptai.lt portalo. Norėčiau žinoti, kada LGGRTC išleis knygų (brošiūrų, lankstinukų, monografijų ir t.t.) apie antilietuvišką Rociaus, Dušanskio, Raslano, Zimano ir kitų panašių veikėjų veiklą? Ar numatyti tokių monografijų vertimai bent jau į anglų kalbą? O jei LGGRTC nesiruošia nagrinėti šių temų, – kodėl?“.

Mirtina tyla. NKVD, MGB, KGB, Komunistų partijos struktūrose uoliai plušėjusių žydų tautybės žmonių veikla – Lietuvoje griežtai uždrausta tema. Nors Lietuva, kiek teko išgirsti pranešimų iš Vašingtono ar Briuselio, – demokratijos švyturys, demokatijos flagmanas, nebijantis pamokyti, kaip turėtų savo kieme tvarkytis per milijardą gyventojų turinti Kinija.

Vido Rachlevičiaus komentaras

Lietuvoje vėl laužomos ietys, analizuojant, kas teisus – tie, kurie protestuoja, priešindamiesi „Galimybių pasui“, ar mes, kurie tvirtiname, jog skiepytis – būtina?

Mano požiūriu, skiepų neišvengsime. Pritariu, jog nepatogumų turi patirti visi, kurie nenori skiepytis. Gal net labai griežtų. Tačiau jei jau esame demokratai, privalu gerbti nuomonę ir tų, kurie skiepų baiminasi tarsi Velnias kryžiaus. Jiems privalome suteikti tribūną bent jau visuomeniniame LRT. Tik čia regiu didžiąją valdžios klastą. Į diskusijas su protingiausiais valdžios atstovais kviečiami patys primityviausi vadinamieji „skiepų priešininkai“ bei „šeimų maršo aktyvistai“. Tuomet nuoširdi diskusija tikrai neįmanoma. Celofanų pravardėmis paženklintieji ir į juos panašios mokytojos – prasti pašnekovai. Todėl stebiuosi: kodėl jūs kviečiate tik keistai besielgiančius celofanus ir mokytojas, o ne, pavyzdžiui, filosofą Alvydą Jokubauską? Bijote, kad nepajėgsite atremti filosofo argumentų, baiminatės, kad filosofas sutrins į miltus jūsų tiesas?

Arba – kodėl nepakvietus į diskusiją žurnalisto Vido Rachlevičiaus? Portale delfi.lt jis paskelbė puikų rašinį, pavadintą „Lietuviškoji demokratija: teoriškai – arklys, praktiškai – neatsikelia“.

Protestuoja „geltonosios liemenės“. Paryžius. EPA – ELTA nuotr.

V.Rachlevičius, be kita ko, lygina lietuviškus ir prancūziškus protestus: „Protestų Prancūzijoje esmė – didžiulis nepasitenkinimas valdančiuoju elitu. Sostinės elitas gyvena kitame matavime ir visiškai nesupranta, kas realiai vyksta šalyje (…).Tokios nuotaikos tvyro vienoje seniausių demokratijų, tačiau Prancūzija yra tik platesnio Vakarų valdančiojo elito moralinio ir vertybinio nuosmukio fragmentas, nes vis daugiau įvairių šalių piliečių abejoja savo vyriausybių kompetencija. Lietuva – ne išimtis. Skirtumas tik tas, kad Lietuva gyvena tarsi strutis, sukišęs galvą į smėlį, čia nėra jokios diskusijos ir neatliekamos apklausos rimtais klausimais, kurios parodytų tikrąsias žmonių nuotaikas ir atskleistų visuomenės mentalitetą.“

Atidžiai skaitydamas V.Rachlevičiaus pastabas prisiminiau vaikystėje mamos papasakotą pasaką apie karalių, kuris, panoręs sužinoti, kas dedasi jo karalystėje, užuot, žavėjęsis patarėjų liaupsėmis, persirengė elgeta ir įsimaišė į minią, kad išgirstų, kaip jį iš tiesų vertina į turgavietę sugužėjusi prastuomenė.

Iš galvos neišdyla ir kažin kokiame istorijos vadovėlyje kadaise aptiktas pasakojimas, ką Rusijos carienė patarė badaujantiems valstiečiams. Pasiūlymo būta iškalbingo: „valgykite pyragus, jei neturi nė kriaukšlės duonos…“

Taigi: Lietuvos valdžios, nenorėdamos būti panašios į primityviąją carienę, privalo rimtai diskutuoti su rimtais oponentais. Intelektualių jėgų, kurios mato Lietuvą alinančių bėdų, – užtektinai.

2021.09.09; 06:00

Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Tikriausiai nereikia priminti, kaip tarp Lietuvos ir Kinijos įsiplieskė įtampa. Vos tik leidome Taivanui atidaryti Vilniuje savo atstovybę, iškart įsiutinome Pekiną. Kinija norėtų, kad mes laikytumėme Taivaną neatskiriama Kinijos dalimi – visus santykius su Taibėjumi megztume per Pekiną. Bulvariniai Kinijos leidiniai išvadino Lietuvą juokdare. Kinijos valdžia pagrasino Lietuvai griežtomis ekonominėmis sankcijomis.

Taigi komunistinio režimo valdoma šalis siunčia žinią Europai, esą jei Europos Sąjunga peržengs raudonąją liniją, skatindama demokratiškai tvarkomo Taivano norą atitrūkti nuo Pekino įtakos, sulauks skaudžių pasekmių. Kaip ir išsišokėlė Lietuva.

Ar derėtų Lietuvai baimintis kiniškų priekaištų?

Šį sykį neketinu leistis į diskusijas, kuo Taivanas gražesnis už Kiniją. Nekvestionuoju ir Lietuvos politinių sprendimų nuoširdžiau draugauti su demokratišku Taivanu nei su komunistine Kinija. Juolab kad po Kinijos bauginimų oficialusis Vilnius sulaukė įtakingų JAV valdžios atstovų skambučių, girdi, Vašingtonas padės „Lietuvai atsilaikyti prieš Kinijos vienašališkus agresyvius veiksmus ir politinį spaudimą“.

Mane neramina kiti niuansai – ar pagrįstas lietuvių optimizmas? Žurnalistas, politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka per LRT perskaitė komentarą „Grupės draugų ciniški interesai?“ Suprask, priežasčių susirūpinimui dėl Kinijos – jokių. „Jungtinės Valstijos visiškai remia Lietuvos politiką santykiuose su Kinija, „reikia pasidžiaugti išskirtiniu JAV dėmesiu Lietuvos reikalams“, „visa tai – realus mūsų diplomatijos laimėjimas“.

Kai nežinai, juoktis, verkti ar bijoti. Slaptai.lt nuotr.

Ir aš džiaugiuosi, kai Vašingtonas garsiai, aiškiai ir viešai visam Pasauliui pareiškia budriai saugosiąs Lietuvą. Ir vis tik prisiminkime JAV duotus pažadus akylai saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą. Tegul šios garantijos tebuvo memorandumas, o ne konkreti Senate ir Kongrese ratifikuota sutartis, tačiau minėtą dokumentą pasirašė ne šiaip sau vaikinas iš Vašingtono. Jį savo parašu patvirtino oficialus JAV prezidentas. Dabar gi matome, jog šiuo konkrečiu atveju JAV prezidento parašas – nieko vertas.

Ar panaši bėda neištiks ir mūsų, drąsiai draskančių akis kiniškam drakonui? Ar nesielgiame per daug naiviai, pasitenkindami vien aukšto rango JAV pareigūno drąsinančiu skambučiu, esą amerikiečiai neleis kinams skriausti lietuvaičių. O jei vis tik numos ranka, nusprendę, jog „Amerika – pirmiausia“?

Žvelkime realiai. Amerika turinti rimtų rūpesčių. Vienas iš paskutiniųjų liūdnųjų pavyzdžių – pasitraukimas iš Afganistano. Nesunku įsivaizduoti, kiek nuoširdžiausių patikinimų Amerika dalino tiek afganistaniečiams, tiek Kabulo valdžiai per pastaruosius du dešimtmečius! Šitaip rašydamas nenoriu įgelti Lietuvos sąjungininkei. Tenoriu priminti, jog gyvenime visaip nutinka – kartais net ir labai trokštant nebepajėgiama laikytis duoto žodžio. Kokia milžiniška našta ir atsakomybė šiandien gula ant JAV pečių – Kinija, Rusija, Ukraina, Afganstanas, Šiaurės Korėja, pakrantes siaubiantys uraganai ir štormai… Belieka tik stebėtis, kaip amerikiečiai vis dar pirmauja.

Tačiau blogų nuojautų – daug. Gal Amerika jau visai ne tokia, kokia ji buvo, sakykim, Ronaldo Reigano laikais? Gal išaušo diena, kai jau nebegalima niekuo pasitikėti – net pačiu savimi?

Lėlės šypsosi. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos dažnai nebesuprantu. Štai Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas buvo nuvykęs į stovyklą, kur apgyvendinti nelegaliai į Lietuvą atkeliavę migrantai. Mačiau vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas L.Kasčiūno pokalbis su Lietuvos valstybės sienos pažeidėjais. Panorau šį politiką pasveikinti už tai, kad su neteisėtai į Lietuvą prasibrovusiais migrantais jis kalbėjo griežtai, atvirai, vardindamas, kiek daug įstatymų šie pažeidė. Bet tuoj pat mūsų Seime pasigirdo balsų, esą taip piktai šnekučiuotis su nelaimėliais negalima. Išklausius abi puses man dingojasi, kad agresyviu tonu su Lietuvos pareigūnu neturėjo teisės bendrauti būtent anie – nelegaliai į Lietuvą prasibrovę iš Baltarusijos pusės. O parlamentaras L.Kasčiūnas galėjo būti dar aštresnis, dar piktesnis. Jei atvykėliai tokie įžūlūs jau dabar, kas nutiks, jei gaus leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, jei sulauks Lietuvos pilietybės?

Lietuvoje vis dar nesiliauja diskusijos, kaip turėtų elgtis mūsų protestuotojai, susirinkę prie Seimo, ir kaip į piktus, agresyvius mitingus turėtų reaguoti mūsų parlamentarai, mūsų policija. Vienas istorikas pastebėjo, jog agresyvioji minia, puldinėjusi parlamentą saugojusius pareigūnus, į aikštę atsitempusi improvizuotas kartuves, atsinešusi Holokaustą menančius ženklus, išniekino ir Lietuvos trispalves, atsineštas į akciją. Sutinku, Lietuvos vėliava mosuoti tinka ne visur, ne visiems. Tarp riaušininkų būta tokių, kurie neverti mūsų trispalvės. Bet straipsnyje istorikas nė neužsiminė, jog pasitaikydavo ir kitokių Lietuvos vėliavos išniekinimo atvejų. Pavyzdžiui, į Lietuvos vėliavą begėdiškai nusispjauta ir tuomet, kai vienas save menininku pavadinęs jaunuolis maždaug prieš keliolika metų išsitepė veidą šokoladu; paskui saldumynus nusišluostė lietuviška trispalve (visa tai nufilmuota ir skelbta esant kažin kokiu gilių minčių turinčiu videoperformansu). Tačiau ar mūsų šviesuomenė aršiai puolė nesusipratėlį? Nematau akivaizdaus skirtumo tarp tų, kurie išniekino trispalvę riaušėse prie Seimo ir tų, kurie šokoladu išteptą veidą šluostosi būtent mūsų valstybine vėliava, tarsi neturėtų po ranka rankšluosčio.

Giltinės dalgis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pritariu delfi.lt portale riaušes prie Seimo komentavusiai Liudvikai Pociūnienei, jog „kvailumas daug žavingesnis nei protas“. Taip, protas turi ribas, o kvailumui ribų – nėra. L.Pociūnienė teisi ir tuomet, kai pareiškė, esą mitinguotojai nuvarytų valstybę į kapus, jei tik jiems suteiktume teisę valdyti šalį. Taip, tarp riaušininkų darkėsi ir Lietuvos žlugimo siekiančių personų. Neabejoju, jog neramumus prie Parlamento troško kurstyti mums priešiškų kaimyninių šalių specialiosios tarnybos. Tačiau tikėjausi, jog L.Pociūnienė bent užsimins, jog į mitingą sugužėjo ir daug nuoširdžiai Lietuvą mylinčių piliečių, su kuriais, norim ar nenorim, privalome ieškoti „bendrų sąlyčio taškų“. Tikėjausi, kad L.Pociūnienė bent žodeliu užsimins, jog konservatoriai ir jų lyderiai ne visuomet moka bendrauti su „žmonėmis iš gatvės“. Šitaip tvirtinu omenyje turėdamas visus pastaruosius tris dešimtmečius.

Juk į riaušėmis pavirtusį mitingą prie Seimo vertėtų bet kartą pažvelgti ne tik pro Lietuvos Prezidentūros, Lietuvos Vyriausybės ar Lietuvos Seimo langus. Prisiminkime, kaip protestuoja žmonės Prancūzijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Australijoje, JAV. Nejaugi nematėme nuotraukų, nufilmuotų vaizdų, kaip įsiutusi minia Briuselyje, Berlyne, Paryžiuje, Sidnėjuje degina automobilius, daužo parduotuvių vitrinas, į policininkus svaido akmenis, butelius su padegamuoju skysčiu?

Mūsų riaušininkai, lyginant juos su, sakykim, „geltonosiomis liemenėmis“ Paryžiuje, – klusnūs angeliukai.

Kokią brėžiu išvadą? Nenorėčiau, kad taptume tikrais juokdariais, kurie, užuot kukliai patylėję, kelia didžiulį šurmulį, o ten, kur išties būtina kalbėti garsiai ir piktai, – pabrukę uodegas nutyla.

www.draugas.org

2021.09.03; 06:00

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Šį sykį štai dėl ko rašau – baugu. Nerimauju ne dėl to, kad Kinijos komunistų partijos kontroliuojamas bulvarinis laikraštis „Global Times“ tvirtina, esą Kinija turėtų veikti išvien su Rusija ir Baltarusija‚ skaudžiai pamokydama Lietuvą; nors jei viena iš galingiausių Pasaulio valstyių svarsto galimybę suduoti stiprų smūgį Lietuvai – tai jau nėra juokai.

Įsiminė Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos interviu, duotas „The Financial Times“. Tame interviu mūsų vadovas teigia, kad Lietuva nenusileis ginčuose su Baltarusija ar Kinija, kad pasiryžusi ginti demokratijos vertybes visur ir visada. Neneigiu – teisinga laikysena. Demokratija – vertybė. Ją verta puoselėti. Šiandieninė žmonija kol kas nieko geresnio už demokratiją nesugalvojusi. Juolab mums nedera krūpčioti, nes esame ne vieni. Mus budriai saugo tiek NATO, tiek Europos Sąjunga. Tačiau atkreipiau dėmesį, jog mūsų prezidentas (ir ne vien jis) kažkodėl vengia vartoti žodžius „tiesa“ ir „teisingumas“. Vengia neatsitiktinai. Vakarų pasaulis, įskaitant ir Lietuvą, ne visuomet elgiasi teisingai.

Žvelkime į Kiniją ne vien per demokratijos, bet ir per teisingumo žiūronus. Ar teisinga Lietuvai kištis į Kinijos vidaus reikalus nurodinėjant Pekinui, kokią santvarką jis privaląs pasirinkti? Ar Lietuva turinti moralinę teisę pamiršti, jog, apart pagarbos demokratijai dar galioja ir pagarba šalies teritorinio vientisumo taisyklėms? Nejaugi nėra skirtumo tarp totalitarinių šalių, kurios viduje bjauriai elgiasi ne tik su savais, bet ir tautinėmis mažumomis, tačiau bent šiuo metu nepuldinėja savų kaimynų, ir totalitarinių valstybių, kurios terioja ir saviškius, ir tautines bendrijas, ir dar siunčia tankus aplinkiniams okupuoti? Šiuos skirtumus derėtų bent omenyje turėti.

Kinijos karys

Nepamirškime ir dar vienos aksiomos – ne visuomet teisinga kištis į kitos valstybės vidaus reikalus turint net pačius gražiausius ketinimus. Pavyzdžiai – tarsi ant delno. Ar padaugėjo demokratijos, padorumo, sąžiningumo Libijoje, Irake, Afganistane, Sirijoje nuo tos akimirkos, kai Vakarų pasaulis puolė Tripoliui, Bagdadui, Kabului ir Damaskui griežtai, įskaitant karines priemones, nurodinėti, kaip jie privalą tvarkytis? Jei demokratija – tokia gera ir pažangi, tinkanti visiems ir visur, kodėl šiandien amerikiečiai pabrukę uodegą gėdingai sprunka iš Afganistano, atiduodami valdžios svertus Talibanui?

Mane baugina keliaklupsčiavimas prieš Jos didenybę Demokratiją. Ji turinti rimtų trūkumų. Imkime didžiausią demokratijos šalininkę Ameriką. Prisiminkime, kiek JAV sukišo milijardų į Prezidento rinkimų kampaniją, į valdžią atvedusią Donaldą Trampą? Kiek triukšmingų mitingų, debatų televizijose, straipsnių žiniasklaidoje? Bet vos tik D.Trampas atėjo į valdžią, iškart pradėta abejoti, ar teisingai suskaičiuoti balsavimo biuleteniai, tuoj pat pradėta tirti, ar Kremlius kišosi į laisvus demokratiškus amerikiečių rinkimus, ar tik naujasis prezidentas nėra Kremliaus agentas? Aiškių atsakymų į šiuos klausimus iki šiol nėra.

Dabar amerikiečiai išsirinko naują prezidentą. Juo tapo Džo Baidenas. Mano supratimu, šis pasirinkimas nedaro garbės Amerikai. Dž. Baidenas – labai garbaus amžiaus žmogus. Nejaugi laisva, demokratiška, padori ir galinga JAV nerado bent kiek jaunesnio patyrusio politiko? Juk prezidentavimas – labai sunkus darbas.

Bet senatvė – ne pats didžiausias priekaištas naująjam JAV prezidentui. Dž.Baidenas pripažino, atsakydamas į žurnalistų klausimus, jog Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas laikytinas nusikaltėliu. Bet tuoj pat suskubo su juo ieškoti draugysčių. Tarsi nežinotų patarlės: „Pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas esi tu“. O štai su į Vakarus besiveržiančios, nuo Rusijos agresijos jau beveik dešimtmetį narsiai besiginančios Ukrainos prezidentu Volodymiru Zelenskiu ponas Dž.Baidenas iki šiol nesusitiko (pokalbis Vašingtone numatytas tik rugpjūčio 30-ąją). Ar taip turįs elgtis tikrai demokratiškos valstybės tikrai demokratiškas prezidentas? Amerikoje gyvenantis Rusijos ekonomistas Andrejus Ilarionovas, kurio komentarus youtube.com kanale vertinu už gilumą, objektyvumą ir konkretumą, brėžia išvadą, jog Dž.Baidenas, Ženevoje pasišnekėjęs su V.Putinu, išdavė Ukrainą. Išdavė greičiausiai tik todėl, kad jo sūnelis, sukęs verslus Ukrainoje, pateko į šios šalies teisėsaugos akiratį, o Kijevas iškeltų bylų, kuriose minima ir Dž.Baideno sūnaus pavardė, neuždaro. Būtent tokią prielaidą brėžia pesimistiškai nusiteikęs A.Ilarionovas, baiminantis, jog po Dž.Baideno išdavysčių Ženevoje Rusijos prezidentui V.Putinui atrištos rankos šį rudenį pradėt plačius išpuolius prieš Ukrainą. Jei tai – tiesa, tada turime šokiruojantį politinės korupcijos atvejį. Vardan asmeninių interesų JAV prezidentas aukoja valstybinius interesus!

Džo Baidenas spaudžia dešinę ranką nusikaltėliui. EPA – ELTA nuotr.

Tiesa, Ukrainos prezidento kanceliarijos Strateginių komunikacijų vadovas, karinis ekspertas Aleksejus Arestovičius, beje, duodamas išsamius videokomentarus ne tik ukrainiečių, bet ir azerbaidžaniečių žurnalistams, politologams, istorikams, mano, jog Ukrainos padėtis, atėjus į valdžią D.Baidenui, nėra tokia bloga, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nes JAV Kongrese ir Senate esama daug politikų, kurie linkę ginti Ukrainą nuo Rusijos agresijos nepaisant Dž.Baideno laikysenos.

Tačiau savuosiuose komentaruose A.Arestovičius pripažįsta, jog Ukraina, siekdama draugystės su NATO ir Europos Sąjunga, neturinti aklai paklusti kiekvienai Vašingtono ir Briuselio užgaidai. Vaizdingai tariant, Ukraina turėtų rūpintis ne vien demokratijos, bet ir teisingumo reikalais. Dažnai pabrėždamas, jog dėsto tik savo asmeninę nuomonę, A.Arestovičius ragina Ukrainą atkreipti dėmesį į šiandieninės Turkijos ir Azerbaidžano laikyseną. 2020-ųjų pabaigoje Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, sugebėjo susigrąžinti Kalnų Karabachą, kuris jam priklauso vadovaujantis tarptautinėmis teritorinio vientisumo taisyklėmis. Azerbaidžanas ir Turkija pasielgė teisingai, kariniu būdu susigrąžinę savas žemes. O štai Europos Sąjunga, visus pastaruosius tris dešimtmečius siekusi, jog Kalnų Karabachas liktų Armėnijos jurisdikcijoje, pamynė teisingumo principus. Pasak A.Arestovičiaus, Turkija ir Azerbaidžanas ne visuomet paklūsta Europos rekomendacijoms: savus specifinius interesus gina sumaniai, išradingai. Ir tai – labai teisinga laikysena. Nes tik teisingumo ieškančios, tik teisingai besielgiančios valstybės turi ateitį.

Aleksejus Arestovičius. Slaptai.lt nuotr.

Kalnų Karabachas – tik vienas iš pavyzdžių, kada Europa elgėsi neteisingai, savo neteisingumą pridengdama neva rūpesčiu dėl demokratijos likimo. O Lietuva, deja, pūtė į tą pačią dūdą kaip ir Europa, užuot drąsiai prabilusi, jog Armėnijos, kol ji nepasitrauks iš svetimų žemių, negalima remti nei politiškai, nei finansiškai. Deja, Lietuva drauge su visa Europa rėmė okupantą – Armėniją, mažąją Rusijos kopiją.

Tad jei turėčiau galimybę, Lietuvos prezidentui G.Nausėdai patarčiau dažniau prisiminti žodį „teisingumas“. Nenorėčiau, jog Lietuva būtų priskirta teisingumą pamynusių šalių grupei. Juolab kad demokratija kartais šlubuoja net ir mūsų šalyje. Prie Seimo neseniai surengtas daugiatūkstantinis mitingas, pavirtęs riaušėmis, byloja, kad mūsų valdžia nelinkusi atvirai, nuoširdžiai kalbėtis su tauta. Taip, Lietuvoje – daug kvailių, žioplių, primityvų, piktybiškai nusiteikusių antivalstybininkų. Jų būta ir demonstracijoje. Tačiau argi nėra teisus filosofas Alvydas Jokubaitis, apgailestaujantis, jog užsispyrusi Lietuvos valdžia nesišneka su tauta? O jei ir bando šnekėtis, tai – nenuoširdžiai, paviršutiniškai, tik savireklamos sumetimais. Tokia valdžios laikysena – antidemokratiška. Visuomeninėje LRT televizijoje senų seniausiai turėjo būti surengta gausybė rimtų diskusijų, kai ginčytis pakviečiami visi be išimčių, o ne tik tie, kurie linkę kalbėti kuo švelniau ir atsargiau. Besirūpindami demokratijos plėtra Kinijoje nepamirškime savų bėdų.

Jau nūnai nebenoriu aklai pasitikėti ir Vašingtono saugumo garantijomis. Iš galvos niekaip neišdyla pasityčiojimą primenantis Amerikos pažadas saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą.

Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas Amerikos lietuvių laikraštis Draugas.org

2021.08.19; 06:00

Laikraštis The Financial Times

Prezidentas Gitanas Nausėda, duodamas interviu „The Financial Times“, tikino, kad Lietuva nenusileis ginčuose su Baltarusija ar Kinija ir yra pasiryžusi ginti demokratijos vertybes, kurios yra puolamos.
 
G. Nausėda sakė „The Financial Times“, kad su Rusija ir Baltarusija besiribojanti Lietuva per savo ilgametę istoriją priprato prie „sunkių kaimynų“ ir išmoko kaip su jais elgtis.
 
„Ko gero svarbiausia žinia, kurią galėtume nusiųsti Baltarusijos režimui, yra ta, kad demokratinės šalys nėra silpnos. Demokratinės šalys – stiprios, vieningos ir gerbia teisės viršenybę. Nereikėtų manyti, kad mes silpni – mes būsime ryžtingi“, – sakė prezidentas.
 
Šalies vadovas pabrėžė, kad Lietuva susiduria su Baltarusijos hibridine ataka, kuri yra nukreipta prieš visą Europos Sąjungą. Pastarosiomis savaitėmis Minskas per sieną pasiuntė daugiau nei 4 000 migrantų, daugiausiai Irako piliečių.
 
Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis teigia, kad Baltarusija migraciją naudoja kaip ginklą.
 
Be to, praeitą savaitę Lietuva tapo pirmąją ES valstybe, iš kurios Kinija atšaukė savo ambasadorių. Taip Pekinas reagavo į Lietuvos sprendimą Vilniuje steigti Taivano atstovybę.
 
Kinijos komunistų partijos kontroliuojamas bulvarinis laikraštis „Global Times“ trečiadienį rašė, kad Kinija turėtų veikti išvien su Rusija ir Baltarusija, kad „nubaustų“ Lietuvą. „Kinijai ir Rusijai reikia drauge suduoti stiprų smūgį vienam ar dviem JAV pakalikams ir taip perspėti kitas valstybes“, – rašoma kinų laikraštyje.
 
G. Nausėda sakė, kad Lietuva tuo pačiu metu susiduria su spaudimu iš Baltarusijos ir Kinijos, ir tai veikiausiai nėra sutapimas. Jis taip priminė, kad Lietuva laikėsi „vienos Kinijos politikos“ nuo tada, kai 1991 m. abi valstybės užmezgė diplomatinius santykius.
 
„Norėtume, kad santykiai su Kinija remtųsi abipusės pagarbos principu. Kitu atveju dialogas virsta vienašaliais ultimatumais, reikalavimais, kurie nepriimtini tarptautiniuose santykiuose“, – sakė Lietuvos prezidentas.
Baltarusijos tankai. EPA – ELTA nuotr.
 
Jis tikisi, kad Kinija apsigalvos ir pakeis savo sprendimą dėl ambasadoriaus atšaukimo bei pabrėžė, kad būdama suvereni ir nepriklausoma valstybė Lietuva gali laisvai spręsti su kuriomis šalimis ar teritorijomis vystyti ekonominius ir kultūrinius santykius.
 
Po beveik 50 metų trukusios okupacijos 1990 m. Lietuva iškovojo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos ir tapo viena didžiausių demokratijos gynėjų tarp NATO ir ES narių.
 
„Kartais tie principai ir vertybės nelabai patinka mūsų kaimynams ir kai kurioms kitoms valstybėms. Tačiau mes negalime pasirinkti kito kelio. Tai yra mūsų kelias. Mes puikiai suprantame, kad šis kelias ne pats lengviausias“, – pabrėžė G. Nausėda.
 
Praeitą savaitę Lietuva, regis, ėmė suvaldyti nelegalią migraciją iš Baltarusijos po to, kai įtikino Iraką nutraukti skrydžius į Minską ir įgaliojo pasieniečius neįleisti iš Baltarusijos migrantų, bandančių patekti į Lietuvą ne per pasienio kontrolės punktus. Atrodo, kad po to Baltarusija migracijos srautus nukreipė į kaimynines Latviją ir Lenkiją.
 
Pastaruoju metu Lietuva susidūrė su keliais incidentais, kurie, prezidento patarėjų teigimu, gali būti tarpusavyje susiję. Anksčiau šią savaitę įvyko riaušės prie parlamento ir kilo neramumai nelegalių migrantų stovykloje prie Vilniaus, o Užsienio reikalų ministerija susidūrė su kibernetine ataka.
 
„Pastaruoju metu mes įpratome kovoti su hibridinėmis atakomis. Matome, kad yra vykdomos kibernetinės atakos. Lietuva iš tikrųjų puikiai supranta, kad įtampa regione padidėjo ir mes privalome būti pasiruošę į tai reaguoti“, – sakė G. Nausėda.
 
Prezidentas pirmadienį kalbėjo su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu ir paprašė Lietuvoje dislokuoti NATO Kovos su hibridinėmis grėsmėmis paramos grupę. Jis taip pat minėjo, kad artėjančios bendros Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad“ gali prisidėti prie įtampos regione.
 
Kinijos karys

Latvijos užsienio reikalų ministras jau įspėjo apie galimus incidentus. Tuo metu G. Nausėda teigė, kad nors ir nėra įrodymų, jog Rusija gali būti prisidėjusi prie Baltarusijos vykdomos hibridinės atakos, tačiau „niekas negali paneigti, kad šie įvykiai daugiau ar mažiau naudingi Rusijai“.
 
G. Nausėda sako, kad atgavusi nepriklausomybę Lietuva išmoko tam tikras „moralines pamokas“ ir, būdama NATO ir ES narė bei atsižvelgdama į savo istorinę patirtį, rimtai suvokia savo atsakomybę.
 
„Mūsų istorija skausminga. Mūsų istorija sudėtinga. Tačiau manome, kad principai ir vertybės net ir XXI amžiuje reiškia daug ir mes bandome juos ginti“, – sakė prezidentas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.16; 06:42

Kanados verslininkas Michaelis Spavoras. EPA – ELTA nuotr.

Kanados verslininkas Michaelis Spavoras Kinijoje nuteistas 11 metų laisvės atėmimo bausme. Dandongo miesto teismas trečiadienį pripažino jį „kaltu dėl šnipinėjimo ir neteisėto valstybės paslapčių perdavimo“. Šis nuosprendis laikomas dideliu smūgiu Kanados ir Kinijos santykiams.
 
Kanados ambasadorius Kinijoje Dominicas Bartonas po nuosprendžio paskelbimo teisme sakė: „Mes smerkiame šį sprendimą“. Pasak diplomato, M. Spavoras turi galimybę nuosprendį skųsti.
 
Solidarizuodamiesi su Kanada, trečiadienį Kanados ambasadoje Pekine susirinko 50 diplomatų iš 25 šalių.
 
M. Spavoras buvo sulaikytas 2018 metais kartu su savo tautiečiu Michaeliu Kovrigu – buvusiu Kanados diplomatu. Praėjusių metų birželį jiems abiem pateikti kaltinimai dėl šnipinėjimo, procesas vyko kovą.
 
Kanados premjeras Justinas Trudeau tada kritikavo „savavališką“ abiejų vyrų įkalinimą ir „nepakankamą skaidrumą“ proceso metu. M. Spavoro šeima teigė, kad jis nekaltas. Jis esą daug prisidėjo prie „konstruktyvių santykių“ tarp Kanados, Kinijos ir Šiaurės Korėjos.
 
M. Spavoras yra Šiaurės Korėjos ekspertas, jis ne kartą susitiko su šios šalies lyderiu Kim yon-unu ir, pavyzdžiui, organizavo buvusio amerikiečių krepšininko Denniso Rodmano vizitus Pchenjane. Vėliau kanadietis savo kontaktų su Šiaurės Korėjos vadovybe dėka užėmė tarpininko vaidmenį tarp užsienio ir izoliuotos šalies institucijų.
 
Kinų tarnybų veiksmai prieš M. Spavorą ir M. Kovrigą jau kurį laiką kelia diplomatinį ginčą tarp Kanados ir Kinijos. Jų sulaikymas traktuotas kaip kerštas už aukšto kinų „Huawei“ bendrovės atstovo sulaikymą Kanadoje keliomis dienomis anksčiau – ir kaip spaudimo priemonė vyriausybei Otavoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.11; 10:30

Jungtinių Amerikos Valstijų Valstybės departamento atstovas Nedas Price‘as tviterio paskyroje pareiškė palaikymą Lietuvai dėl santykių su Taivanu.
 
„Esame išvien su mūsų sąjungininke Lietuva ir smerkiame Kinijos Liaudies Respublikos pastaruosius atsakomuosius veiksmus – ambasadoriaus Vilniuje atšaukimą ir reikalavimą, kad Lietuva atšauktų savo ambasadorių Pekine. JAV remia Europos partneres, mezgančias ryšius su Taivanu“, – teigė N. Price‘as.
 
ELTA primena, kad Kinijos užsienio reikalų ministerija antradienį informavo Lietuvos užsienio reikalų ministeriją (URM) dėl savo ambasadoriaus Vilniuje atšaukimo konsultacijoms, argumentuodama dėl Lietuvos pozicijos Taivano atžvilgiu bei pasiūlė Lietuvai konsultacijoms atšaukti savo ambasadorių Pekine, teigta URM pranešime.
 
Lietuvos URM apgailestauja dėl tokio Kinijos žingsnio ir dar kartą pabrėžia, kad, gerbdama vienos Kinijos principą, yra nusiteikusi plėtoti abipusiai naudingus ryšius su Taivanu, kaip ir daugelis kitų Europos Sąjungos ir pasaulio valstybių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.12; 00:30

Kinijos diplomatinė atstovybė. Slaptai.lt foto

Antradienį Kinijos užsienio reikalų ministerija informavo Lietuvos užsienio reikalų ministeriją (URM) dėl savo ambasadoriaus Vilniuje atšaukimo konsultacijoms, argumentuodama dėl Lietuvos pozicijos Taivano atžvilgiu, bei pasiūlė Lietuvai konsultacijoms atšaukti savo ambasadorių Pekine, sakoma URM pranešime.
 
Lietuvos užsienio reikalų ministerija apgailestauja dėl tokio Kinijos žingsnio ir dar kartą pabrėžia, kad, gerbdama vienos Kinijos principą, yra nusiteikusi plėtoti abipusiai naudingus ryšius su Taivanu, kaip ir daugelis kitų Europos Sąjungos ir pasaulio valstybių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.08.10; 13:00

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva nėra nei labai drąsi, nei itin principinga. Taip, mūsų politikų elgesys kritikuojant didžiąsias Pasaulio galybes, pavyzdžiui, nedemokratišką Rusiją, Baltarusiją, Kiniją, – ne tik žavingas, bet ir teisingas. Tiesos sakymas – geriau nei nutylėjimai ir dviveidystės. Tardami karčią tiesą mes rūpinamės pirmiausia savais interesais. Kalbant atvirai, viliamės, kad demokratiškosios šalys įvertins mūsų sąžiningumą – gelbės mus, lietuvius, kai ištiks bėda. Rašydamas žodį „bėda“, omenyje dažniausiai turiu galimą Rusijos agresiją.

Lietuvos bailumas ir neprincipingumas

Tačiau drąsiai priekaištaudami Maskvai, Pekinui ir Minskui mes tarsi turėtume be baimės vertinti ir partnerių iš NATO ir Europos Sąjungos elgesį. Taip būtų logiška: jei drąskome akis oponentams ir priešams, kodėl nekritikuojame savųjų, kai šie elgiasi neteisingai?

A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.

Štai čia įžvelgiu bjaurųjį niuansą. Ar drįstame atvirai šnekėtis su savo sąjungininke Vokietija? Ne, nekalbame be užuolankų. Pats naujausias pavyzdys – masiškai į Lietuvą plūstantys nelegalūs migrantai. Kiekviena normali šalis nelegaliai valstybės sieną kertančius asmenis traktuotų kaip rimtus nusikaltėlius. Juolab kad jie veržiasi per tą Lietuvos sieną, kuri dar traktuojama kaip NATO ir ES siena. Tačiau mes išprievartauti elgtis taip, tarsi nelegaliai į Lietuvą patekę asmenys, vaizdžiai tariant, turėtų kur kas didesnes „žmogaus teises“ nei mes, vietiniai. Dėl šiandieninės nelegalių migrantų krizės Lietuvoje … labiausiai kaltos didžiosios Europos Sąjungos valstybės, sukurpusios neteisingas žaidimo taisykles. Tad kai mūsų užsienio diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis skrenda į Turkiją ir Iraką tartis dėl migrantų krizės sureguliavimo, derėtų bent sykį nuskristi ir į Berlyną pas ponią Angelą Merkel. Tegul šią košę užvirusi ponia dabar priglaudžia savo asmeninėje viloje visus alei vieno nelaimėlius, atsidūrusius Dieveniškėse ir Rūdininkuose, tegul pasidalina su jais savo asmeninėmis santaupomis.

Štai ką turkų užsienio reikalų ministerijos spaudos atstovas Tandžu Bilgičas atkirto Austrijos kancleriui Sebastjanui Kurcui, kai šis viename interviu Turkiją pavadino „šalimi, kurioje būtų patogiausia priglausti afganų pabėgėlius“. Turkijos diplomatai atšovė, jog Austrija, užuot kalbėjusi apie bendras pastangas valdyti nelegalią migraciją, šiandien tapusią viso Pasaulio problema, elgiasi egoistiškai. Turkija nesaugos ES sienų (Turkija – NATO narė) ir netaps pabėgėlių stovykla. Austrijai, kaip ir kitoms šalims, 1951-aisiais pasirašiusioms Vienos konvenciją dėl nelegalių migrantų teisių, privalu ne bėgti nuo atsakomybės, o dalytis nelegalių migrantų keliama našta. Taigi Turkija niekad neprisiims trečiųjų šalių įsipareigojimų…

Vokietijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Nesu naivus; puikiai suprantu, jog užsienio politika taip, kaip norėtųsi šių eilučių autoriui, – nekonstruojama. Bet kodėl bent mažumėlę nepasvajojus!

Kiek sykių per pastaruosius kelerius metus pačiu aukščiausiu lygiu priekaištavome Vokietijai, jog ši susimokė su Rusija – Baltijos jūros dugnu tiesia dujotiekį „Nord Stream 2“? Kiek kartų ant kilimėlio į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją buvo iškviestas Vokietijos ambasadorius – tegul paaiškina tikrąsias flirto su Kremliumi priežastis? Galų gale kiek valandų mūsų visuomenininkai protestavo prie Vokietijos ambasados Vilniuje: už karius, kuriuos mums Berlynas atsiuntė į pagalbą atgrąsant agresorių – ačiū, o už tai, kad puoselėjate „Nord Stream 2“, – didžiausia gėda. Ar ne taip turėtume elgtis?

Kodėl nė sykio neprotestuota prie JAV ambasados?

Dabar jau pats metas ant raudonojo kilimo J.T.Vaižganto gatvėn (ten – mūsų URM) kviestis Vilniuje reziduojantį JAV ambasadorių. Tegul paaiškina, kodėl naujasis Amerikos prezidentas atšaukė sankcijas „Nord Stream 2“ dujotiekį tiesiančiai Vokietijai? Tegul pakomentuoja, kaip Baltųjų rūmų vadovas drįso Vokietijai skirtus ekonominius suvaržymus atšaukti nepasitaręs su Vilniumi, Ryga, Talinu ir Varšuva? Jeigu jau NATO aljanse esame lygūs, vienodai gerbiami ir mylimi, tai ir elkimės taip, kaip elgiasi džentelmenai solidžiame klube. O jei politinio etiketo žinovams atrodo, jog tai būtų nedovanotinas sąjungininkės Amerikos įžeidimas, – prisiminkime Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės akibrokštą, tėkštą Barakui Obamai. Man regis, Vašingtonas tik dar labiau pradėjo gerbti mažytę Lietuvą. O ir visi kiti didieji NATO nariai įsidėmėjo – D. Grybauskaitės stumdyti negalima, kils skandalas.

Pavojingas užmaršumas

Kita tema – JAV, Didžiosios Britanijos ir Rusijos Federacijos dar 1994-aisiais pasirašytas Budapešto memorandumas. Jį pasirašydami amerikiečiai ir britai (apie Maskvos garbės žodį šnekėti – tuščiai burną aušinti) įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo atsisakymą turėti atominį ginklą. 2014-aisiais nuo Ukrainos vis tik buvo atplėštas Krymas. Šiandien – 2021-ieji. Ar kur nors girdėjote oficialius Vašingtono ir Londono paaiškinimus, kodėl JAV ir Didžioji Britanija nesilaiko duotų pažadų Ukrainai?

Beje, Ukrainoje nūnai kilusi diskusija, ar prezidentas Volodymiras Zelenskis, rugpjūčio 30-ąją pakviestas į susitikimą su JAV vadovu Vašingtone, turėtų Dž.Baidenui priminti 1994-ųjų memorandumą? Mano supratimu, – privalo, nors ši tema Dž. Baidenui, be abejo, nebus maloni. Jau vien tai, kad nei Barakas Obama, nei Donaldas Trampas, o dabar ir Dž. Baidenas nepaskelbė oficialios Vašingtono pozicijos dėl Budapešto memorandumo, – gėdinga Amerikos laikysena. Mano supratimu, amerikiečiai su britais turėjo viešai visam pasauliui senų seniausiai paaiškinti, kas atsitiko: Budapešto memorandumas išmestas į šiukšlių kibirą, Amerika ir Britanija laužo duotą žodį, vos tik iškyla nenumatytų keblumų, Vašingtonas ir Londonas tokie ištižę, kad paniškai bijo Rusijos?

JAV ambasadorius Lietuvoje ponas R. S. Gilchristas, JAV ambasados Vilniuje nuotr.

Kokia šiuo klausimu turėtų būti Lietuvos laikysena? JAV ambasadorių privalome karts nuo karto kviestis ant raudonojo kilimėlio – kur oficialūs paaiškinimai! Ypač derėtų užvaikyti dabartinį JAV ambasadorių Vilniuje poną Robertą S. Gilchristą. Jei jam leista atlėkti į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistecijos tyrimų centrą ir jo direktoriui teikti primygtines  rekomendacijas, kaip Lietuvos istorikams privalu vertinti lietuvių ir žydų tarpusavio santykius Antrojo pasaulinio karo metais, Lietuva juo labiau turinti moralinę teisę tardyti poną ambasadorių, kodėl Amerika pamiršo savuosius tarptautinius įsipareigojimus (teritorinis vientisumas ir atominis ginklas – ne juokai). Drįstu manyti, jog jei Lietuva turėtų susiformavusią brandžią, pilietinę visuomenę, kuriai rūpi ne tik siauri asmeniniai interesai, kaip, sakykim, tapti Seimo nariu, prie JAV ir Didžiosios Britanijos ambasadų sienų seniausiai būtų surengta protesto akcijų: už amerikiečių ir britų karius Lietuvos poligonuose – nuoširdžiausia padėka, visi gražūs Vašingtono ir Londono žestai iškilminga pagerbiami, o už tai, kad apgavote Ukrainą – didžiausia gėda.

Taip turėtų tarpusavyje bendrauti kolegos iš NATO aljanso. Ten, kur teisinga ir gražu, kelkime šampano taures, renkime prabangius banketus, bet jei matome klaidas, išdavystes ir gudravimus, – kibkime į atlapus. Tikri partneriai dėl kritikos neįsižeidžia.

Išdavystė ar pagalba?

Ukrainietiškuose internetiniuose portaluose dabar itin gausu svarstymų, ar tik JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas) nebus pardavęs Ukrainos, kai su Vladimiru Putinu šnekučiavosi Ženevoje. Peržiūrėjau dešimtis videointerviu pradedant tais, kurie įsitikinę, jog Dž. Baidenas rūpinasi Ukraina net labiau nei derėtų (Jurijus Švecas, Dmitrijus Galkinas), ir tais, kurie įžvelgia amerikietiškąją išdavystę (Andrėjus Ilarionovas, Garry Tabaxas, Alfredas Kochas), ir net tuos, kurie atvirai nereiškia savo nuomonės (sakykim, Dmitrijus Gordonas iš leidinio Gordonua.com).

Andrejus Ilarionovas – ukrainietiškoje laidoje Ukraina 24

Buvęs Rusijos prezidento V. Putino ekonomikos patarėjas A. Ilarionovas, šiuo metu gyvenantis JAV, pastebi, jog, Dž. Baidenui įžengus į Baltuosius rūmus, Ukrainos padėtis ženkliai pablogėjo. A. Ilarionovas įsitikinęs, jog, nepaisant grąžių Dž. Baideno žodžių, JAV prezidentas atrišo rankas V. Putinui terioti Ukrainą. Pasak A. Ilarionovo, didelė tikimybė, jog šį rudenį Rusija pradėsianti plačią karinę kampaniją prieš Ukrainą. Nes Dž. Baidenas nebeduoda Ukrainai nieko: nei pinigų, nei ginklų, nei vilties, jog Ukraina taps bent jau strategine JAV partnere kaip Pietų Korėja ar Japonija.

Paskutinysis kantrybės lašas – ekonominių sankcijų atšaukimas išdavikiškąjį „Nord Stream 2“ tiesiančiai Vokietijai. Verta atkreipti dėmesį į aplinkybę, kada numatytas D. Baideno ir V. Zelenskio susitikimas – pačioje rugpjūčio pabaigoje, kai didžioji dauguma politikų atostogauja, ir Ukrainos vadovas neturėsiąs galimybių susitikti su Ukrainai palankiais JAV senatoriais bei kongresmenais.

Begėdiškas Dž. Baideno  elgesys, be kita ko, pridengiamas priekaištais, esą Ukraina – baisiausiai korumpuota šalis, esą Kijeve knibždėte knibžda Rusijos įtakos agentų, tad didžioji parama, atkeliaujanti iš Vakarų, neva nusėsianti sukčių kišenėse. Dujotiekio netekimas Ukrainai, suprask, net bus ilgainiui naudingas, mat iš jo pelnydavosi korupcionieriai. Taip, Ukrainoje esama korupcijos, esama Rusijos šnipų. Bet, pridėję ranką prie širdies, pasakykite, kur gi nėra korupcijos ir rusiškų agentų? Amerika, Didžioji Britanija juos visus demaskavusi, išvaikiusi, susodinusi į kalėjimus?

Nesuprantamas Vakarų pataikavimas Armėnijai

Imkime kitą pavyzdį. Štai Rusijos karinę bazę turinti Armėnija. Nejaugi kas nors iš mūsų tiki, jog ten nerastume nė vieno nesąžiningo valdininko? Bet kažin kodėl Vakarai šiai Pietų Kaukazo valstybei skiria milijonines dotacijas nereikalaudama „pirmiau išnaikinkite korupciją, tada mes jums jau atseikėsime pinigėlių“. Armėnijai atleidžiama net tai, kad ji keletą dešimtmečių laikė okupavusi jai nepriklausantį Kalnų Karabachą (Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija).

Karabachas. Šuša. Chano rūmų griuvėsiai

Prisiminkime ir gėdingą kelių Vakarų šalių ambasadorių akibrokštą, kai šie atmetė oficialiojo Baku kvietimą aplankyti nuo okupacinių pajėgų išlaisvintą Šušą. Šie išvaduoto Kalnų Karabacho neaplankė sąmoningai, mat Azerbaidžanas būtų jiems parodęs, kaip barbariškai šiame krašte pastaruosius keletą dešimtmečių elgėsi armėnai, naikindami azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros paminklus (pavyzdžiui, mečetėje įrengta kiaulidė), teršdami ir niokodami gamtą (iškirstos sengirės, užteršti vandens telkiniai, iškastos beveik visos naudingosios iškasenos). Kaip, sužinojusi šį faktą, privalėjo elgtis Lietuva? Lietuvos diplomatai privalėjo sugėdinti bent jau Prancūzijos diplomatus – kiauliškai elgiatės, ponai prancūzai;  jūs kompromituojate Europos Sąjungą musulmoniškų valstybių akyse.

Taigi Vakarų  nuolatiniai pabrėžimai, kad Ukraina privalo pirma išvaikyti kyšius imančius pareigūnus, – tėra dūmų uždanga. Šį Vakarų gudravimą puikiai apibūdino JAV gyvenantis atsargos karininkas G. Tabaxas. Ukrainai, pasak G. Tabaxo, sakoma: „Kol neišmoksite plaukti, tol į baseiną nepripilsime vandens“. Šį kalambūrą verta prisiminti ir tuomet, kai omenyje turime Ukrainoje verslininkavusį Dž. Baideno sūnų. Tik nereikia įrodinėti, jog oficialusis Kijevas turįs absoliučią laisvę nepriekaištingai, sąžiningai tirti visas galimas finansines machinacijas, kur minima Dž. Baideno sūnelio pavardė.

Kinijos faktorius

Kita sudėtinga tema – kodėl Dž. Baidenas išdavė Ukrainą? Šią versiją neigiantys komentatoriai įrodinėja, jog Amerika privalanti į Pasaulio reikalus žvelgti plačiau, globaliau, todėl matanti kylančią Kinijos karinę ir ekonominę grėsmę. Vašingtonui, norim ar nenorim, reikalinga Rusijos parama. Neprieštarauju, Kinija yra kietas riešutėlis. Jos kepurėmis neužmėtysi. Gal tikrai nėra kitos išieties – vardan bendros Pasaulio gerovės dabar reikia paaukoti Ukrainą, nes priešingu atveju ilgainiui tapsime tautinėmis mažumomis Kinijos valdomoje imperijoje.

Kinijos karys. Youtube.com
Kinijos karys. Youtube.com

Bet kodėl tada siuntate, kai Ukraina karštligiškai ieško išeities? Vos tik Ukrainos prezidento administracijos ekspertas Aleksejus Arestovičius pareiškė, jog Vakarų išduota Ukraina tuomet bus priversta sąjungininkų ieškoti kitur, kilo baisiausias triukšmas, esą tai – provokacija. Mat V. Zelenskio patarėjas A. Arestovičius buvo prakalbęs apie sąjungininkių paieškas Rytuose, atsargiai užsimindamas ir apie galbūt draugiškesnius nei iki šiol santykius su Pekinu. Pats A. Arestovičius, komentuodamas  jam metamus priekaištus, pabrėžė, jog oponentai iškraipė jo žodžius. Jis kalbėjęs ne tik apie Kiniją. Nors Kinija, jo teigimu, labai griežtai elgiasi su Rusija. Kaip didysis brolis, nekenčiantis savo jaunesniojo brolio. Todėl Rusiją priešu laikančioms šalims antirusiška Kinijos politika turėtų patikti.

Kinijos pavyzdį prisiminiau specialiai. Nėra tokios lazdos, kuri neturėtų dviejų galų. Jei JAV, burdama plačiąją koaliciją prieš kinus, tikrai leido V. Putinui tvarkytis Ukrainoje kaip geidžia širdis (tai turėtų labiau paaiškėti po rugpjūčio 30-osios, po Dž. Baideno ir V. Zelenskio susitikimo Vašingtone), kodėl oficialusis Kijevas neturi moralinės teisės išduoti Amerikos, susidėdamas su komunistiniu Pekinu? Nejaugi išduota Ukraina vis tiek privalo nusižeminusi klūpėti ant kelių, maldaudama Vakarų pagalbos? Amerikai ir Vokietijai tikriausiai labai patiktų: mes į Ukrainą nusišluostėme kojas, o ji vis tiek kaip ištikimas šunelis laižo mums rankas!

Azerbaidžanietiškas pavyzdys

Čia vėl derėtų prisiminti Azerbaidžano elgesį. Kelis dešimtmečius laukęs tuščiai posėdžiavusių Vakarų pagalbos, Baku vieną gražią dieną prarado kantrybę. Susiradęs partnerių (omenyje turima Turkija) 2020-ųjų rudenį per 44 paras susigrąžino tai, kas iš jo buvo neteisėtai atimta 1988 – 1994 metais. Įvairios Minsko grupės, sudarytos iš Vakarų šalių derybininkų, pasirodė esančios niekam tikusios rimtiems darbams. Gražiai papliurpti iš tribūnų, pasiimti solidžius honorarus, išsimiegoti prabangiuose viešbučiuose jie moka. O štai padėt Azerbaidžanui atkurti teritorinį vientisumą – per skystos blauzdos. Todėl Lietuva, nebijodama pirmiausia Prancūzijos susierzinimo, privalėjo pasveikinti Azerbaidžaną su puikia politine – karine pergale. Galėjo net pareikalauti, jog Briuselis viešai paskelbtų visų tų vakariečių derybininkų, kurie dešimtmečiais nesėkmingai narpliojo Kalnų Karabacho galvosūkį, – pavardes ir atlyginimus, kiek gi tie nevykėliai uždirbo honorarų imituodami derybas.

Rugsėjo mėnesį – galima Rusijos karinė invazija

Taigi Ukraina, pasak A. Ilarionovo, privalanti skubiai ieškoti partnerių ne vien Vakaruose. Pasak A. Ilarionovo, Ukrainos reikalus puikiai išmano Baltijos šalys, Lenkija, čia galimas ir Turkijos supratimas. Jei Kijevas nesuskubs, šį rudenį, jau rugsėjo mėnesį, galimas plataus masto Rusijos puolimas. Visi ženklai (pradedant Dž. Baideno elgesiu, „Nord Stream 2“ ir baigiant naujuoju V. Putino straipsniu, jog nėra jokios Ukrainos) byloja apie Kremliaus pasiruošimą dideliam kraujo praliejimui.

Kur važiuoja šie tankai

Tiesa, A. Ilarionovas yra kalbėjęs, jog puolimo Ukrainai derėtų laukti pietuose, o štai D. Gordonas vienoje laidoje užsiminė turįs žinių, jog puolimą Kremlius suplanavęs iš Baltarusijos – tiesiai į Kijevą. Bet, pagarsinęs turimas žinias, jog Rusija šį rudenį tikrai puls Ukrainą iš Baltarusijos miškų, D. Gordonas pridūrė, jog jis asmeniškai netikįs, esą V. Putinas ryžtųsi plačiai karinei ekspancijai.

Pagyvensime – pamatysime. Kaip rašė buvęs Rusijos ekonomikos patarėjas A. Ilarionovas, jis labai džiaugtųsi, jei jo prognozės dėl didelio karo rugsėjo mėnesį neišsipildytų. Gal vis tik aplinkybės susiklostys taip, kad V. Putinas nedrįs pradėt didelio karo? Gal įvykiai pakrypsią Ukrainai naudinga linkme? Gal Dž. Baidenas dar atsikvošės?

O jei vis tik rudenį įsiplieks didelis Rusijos – Ukrainos konfliktas, dėl karo kalčiausi bus ne Kremliaus diktatoriai (ko iš jų benorėt), o dabartiniai JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos vadovai, nesugebėję pažaboti V. Putino agresijų.

2021.08.01; 07:00

Kinijos karinė galia. Youtube.com

JAV Pentagono vadovas Llloydas Austinas antradienį sukritikavo didėjantį Kinijos atkaklumą Pietų Kinijos jūroje ir pareiškė, kad Pekino pretenzijų į ginčijamus vandenis „negalima pagrįsti tarptautine teise“.
 
„Šis atkaklumas pamina kitų regiono šalių suverenitetą“, – teigė jis, pradėdamas kelionę į Pietryčių Aziją, kur kelios valstybės ginčijasi su Kinija dėl jūros padalijimo.
 
„Toliau remsime regiono pakrantės valstybes ginant savo teises pagal tarptautinę teisę“, – pridūrė L. Austinas.
 
Kalbėdamas Singapūre, Pentagono vadovas taip pat nurodė, kad JAV „nė nekrūptelės, kai iškils grėsmė mūsų interesams, tačiau nesiekiame konfrontacijos“ su Kinija.
 
„Esu pasirengęs siekti konstruktyvių, stabilių santykių su Kinija, įskaitant stipresnį komunikavimą su Liaudies išlaisvinimo armija krizių metu“, – kalbėjo L. Austinas.
 
Kinija reiškia pretenzijas į beveik visą gausių išteklių turinčios Pietų Kinijos jūros teritoriją, per kurią laivais kasmet praplukdoma kelių trilijonų dolerių vertės krovinių. Tačiau analogiškas pretenzijas į šiuos vandenis reiškia Brunėjus, Malaizija, Filipinai, Taivanas ir Vietnamas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.07.27; 16:24

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Aš noriu, kad Rusija liautųsi puldinėjusi savo kaimynes, trokštu, jog Baltarusijos ir Kinijos politikos būtų konstruojamos pagal demokratijos taisykles. Tačiau man – neramu, nes Lietuva įsivėlė jau į tris dideles priešpriešas. Turiu omenyje Rusiją, Baltarusiją ir Kiniją. Ar Lietuva pajėgi kautis trijuose frontuose?

Taip, Rusija – senas mūsų galvos skausmas. Rusiją kritikuoti mes privalome: per pastaruosius keletą šimtmečių ji mus ne sykį teriojo, laužydama sutartis. Dabar Baltijos šalių, tiesa, neatakuoja, užtat ciniškai puldinėja kitas kaimynes, ir jei jas įveiks, savo „žaliuosius žmogelius“ galbūt pasuks Vilniaus, Rygos, Talino pusėn.

Deja, Rusija – ne vienintelis danties skausmas. Pašonėje dar turime Baltarusiją. Nevalia tylėti, kai Minske žiauriausiomis priemonėmis persekiojami mitinguotojai. Tačiau kaimynę kritikuojanti protinga šalis, mano supratimu, negalėjo neprisiminti, jog valstybinė siena su Baltarusija – skylėta kaip rėtis. Draskyti akis A.Lukašenkai dėl pažeidžiamų žmogaus teisių, dėl kankinimų kalėjimuose, dėl netinkamai pastatytos Astravo AE, dėl pagrobto keleivinio lėktuvo, – neišvengiama būtinybė. Bet tuo pačiu privalėjome tyliai stiprinti savo sienas su Baltarusija ne vien aštrias briaunas turinčiomis vielomis. Senų seniausiai. Tokiu atveju būčiau rašęs, jog Lietuva elgiasi išmintingai: rūpinasi ir demokratijos plėtra, ir savo saugumu. Dabar – net nežinau, kaip komentuoti. Paaiškėjo, jog Lietuva, būdama rytiniu NATO ir Europos Sąjungos buferiu, turi tik simbolinę kelių šimtų kilometrų ilgio sieną su nuo Rusijos priklausoma Baltarusija. Šį barjerą nesunkiai galį įveikti ne tik kariškiai, bet net civiliai – moterys su vaikais.

Prie sienos su Baltarusija VSAT pareigūnai sulaikė 58 neteisėtus migrantus. VSAT nuotr.

Nedovanotinai šioje istorijoje tris dešimtmečius elgėsi ir NATO bei Europos Sąjungos vadovai. Briuselis nepateikė Lietuvai nė vieno griežto perspėjimo, nors privalėjo Lietuvai skelbti pačią griežčiausią notą: deramai neatsitversite nuo Baltarusijos, išmesime lauk tiek iš NATO, tiek iš ES. Maždaug taip turėjo grūmoti mums Briuselis pastaruosius tris dešimtmečius. Bet NATO ir ES biurokatai, labai mėgstantys ginti LGBT teises ir labai atidžiai ieškantys bent menkiausios antisemitizmo dėmelės, dėl kiauros valstybinės sienos prie Baltarusijos – Lietuvos sandūros – nė mur mur.

O juk Baltarusijos diktatorius A.Lukašenka galįs paleisti Lietuvos pusėn ne vien išvargusius ar tik apsimetusius išvargusiais pabėgėlius iš Irako, Libijos, Sirijos. Jis galįs susprogdinti Astravo AE, iš kurios pasklidusi radiacija nusės Vilniuje, mirtinai išgąsdindama mūsų šalyje dislokuotus sąjungininkų karius.

Dabar dar pašlis, regis, Lietuvos santykiai su Kinija. Mat Lietuva žada priimti Taivano, kuris siekia nepriklausomybės nuo Kinijos, o Kiniją jį laiko sava žeme, atstovybę. Lietuva drąsiai ardo ekonominių Kinijos susitarimų su Vakarais tinklus. Lietuva piktinasi žiauriu kinų bendravimu su uigūrais, pergyvena dėl Tibeto ateities. Iškart brėžiu: Lietuva elgiasi teisingai. Oficialusis Vilnius negali išduoti nei JAV, nei NATO, nei ES interesų, nei, galų gale, savo humanistinių nusiteikimų.

Ir vis tik jaučiu nerimą. Mes draskome akis jau trims galybėms – Rusijai, Baltarusijai ir Kinijai. Ar atlaikysime? Žinoma, mes turime galingus sąjungininkus. Jais pasitikime. Atliekame kai kurias jų užduotis, su jais deriname savo žingsnius, į jų nuomones įsiklausome, prašome jų paramos. Bet ar jie mūsų lemiamu momentu nepaliks vienui vienų?

Komunistinio teroro Kinijoje aukų minėjimas Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Nenorėčiau būti juoduoju metraštininku. Tačiau žvelkime priekabiai. Kas nutiko, kai Vakarai pakvietė prie demokratinių šalių prisijungti Gruziją? Ši prarado keletą savo teritorijų. Kas atsitiko, kai Ukraina panoro prisijungti prie NATO ir ES šeimos? Vėl – teritoriniai praradimai. Kai Londone radioaktyviuoju poloniu buvo nužudytas iš Rusijos pabėgęs KGB karininkas Aleksandras Litvinenka, ar Vakarai nubaudė Kremlių? Po to Didžiojoje Britanijoje radioaktyviuoju „Novičioku“ bandyta nužudyti į Vakarus pasitraukusį Rusijos slaptųjų tarnybų karininką Skripalių. Vladimirui Putinui nuo galvos vėl nenukrito nė vienas plaukas. Virš Ukrainos teritorijos rusų kariškiai kartu su prorusiškais separatistais numušė keleivinį orlaivį. Ar Kremlius buvo pamokytas, jog taip elgtis – nevalia? GRU agentai Čekijoje susprogdino karinės amunicijos sandėlius. NATO ir ES atsakas – jokio atsako. Galų gale prisiminkime, kaip „žalieji žmogeliukai“ okupavo Krymą! Vakarų žvalgyboms šio pusiasalio okupacija, regis, buvo didžiausias netikėtumas. Vašingtonas ir Londonas buvo įsipareigoję ginti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į ukainiečių pažadą atsisakyti atominio ginklo. Bet ko verti amerikiečių ir britų pažadai, jei Krymas – iki šiol okupuotas?

Tęskime juodąjį sąrašą. Prisiminkime „Nord Stream 2“ dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu istoriją. Rytų Europos šalys, įskaitant Lenkiją, Baltijos šalis ir Ukrainą, prašo Berlyno, kad šis atsisakytų Rusijai labai palankaus politinio – ekonominio projekto. Vokietijos politikai nusispjovė į mūsų baimes, nors, peržiūrėjus NATO ir ES dokumentus, Vokietija yra ne Rusijos, o Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos sąjungininkė.

„Nord Stream 2“. EPA-ELTA foto

Dabar, regis, dėl „Nord Stream 2“ mus išdavė ir naujasis JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Bidenas). Visų keiktas Donaldas Trampas buvo sumanęs nubaust Vokietiją už tai, kad Kremliui į rankas įduoda dujotiekį, kuriuo V.Putinui bus dar lengviau šantažuoti Europą. D.Trampas paskelbė Vokietijai ekonomines sankcijas, o Dž.Baidenas, Ženevoje pasišnekučiavęs su V.Putinu, ekonomines sankcijas atšaukė. Dž.Baidenui nė motais, jog Vokietija dėl šio išdavikiško dujotiekio verta rimtų ekonominių baudų? Kaip pasitikėti Amerika, kai vienas jos prezidentas priima vienokius sprendimus, o po kelerių metų kitas – diametrialiai priešingus?

Prisiminkime Prancūzijos prezidentų pataikavimus Kremliui, kai šie norėjo Rusijai parduoti karinius laivus „Mistral“, prisiminkime Emanuelio Makrono svaičiojimus, jog, nepaisant net pačių didžiausių niekšybių, su V.Putinu būtina susitikti ir kalbėti, kalbėti, kalbėti. Šiandieninis Prancūzijos lyderis E.Makronas net nenori girdėti, jog kai kurios NATO ir ES šalys mano kiek kitaip.

Kita svarbi tema – Kaukazas. Visus tris pastaruosius dešimtmečius Europa nė piršto nepajudino, kad Azerbaidžanas, remiantis tarptautine teise, taikiai susigrąžintų savo teritorijas – Kalnų Karabachą. Visus pastaruosius dešimtmečius Europa niekšingai gudravo: tarsi ir sutiko, jog Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano žemė, bet dėjo milžiniškas pastangas, kad Kalnų Karabachas taip ir liktų Armėnijos okupuotas. O kai Baku, padedamas Turkijos, 2020-ųjų pabaigoje per 44 dienas karinėmis priemonėmis susigrąžino tai, kas jam priklauso, Europa vėl puolė begėdiškai pataikauti agresoriui: Jerevanui skiria milijardines dotacijas, nebara Jerevano, kodėl šis praėjusių metų pabaigoje iš sunkiųjų pabūklų apšaudė Azerbaidžano miestus Terterą, Bardą ir Giandžą, kodėl Kalnų Karabachą administravusi okupacinė armėnų valdžia ten barbariškai kirto miškus, teršė upes, naikino azerbaidžanietiškus istorijos ir kultūros paminklus.

Azerbaidžano sostinė Baku. Karinis paradas. Švenčiama pergalė. EPA – ELTA nuotr.

Lietuva – taip pat nuodėminga. Ji akivaizdžiai nusikaltusi sąžiningumo, padorumo principams, kai mūsų Seimas 2005-ųjų gruopdžio 15-ąją priėmė rezoliucija „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“. Posėdyje dalyvavo apie trečdalį (!) Seimo narių: 55 iš 141. Rezoliucija buvo pateikta, apsvarstyta ir priimta vienu ypu, pakako vos dešimties minučių. Kas pastūmėjo mus šiam žingsniui – iki šiol plačioji Lietuvos visuomenė nežino.

O juk prieš priimant šį dokumentą Lietuva privalėjo į Turkijos archyvus nusiųsti bent keletą istorikų, kad šie ten padirbėtų bent pusmetį ir ištirtų, kokius argumentus turį turkai. Bet Lietuva metė kaltinimus buvusiai Osmanų imperijai pasikliaudama vien armėniška propaganda, išklausiusi tik vieną pusę.

Lietuvos URM vadovas Gabrielius Landsbergis ir Turkijos URM vadovas Mevlütas Çavuşoğlu. URM.lt nuotr.

Dabar, kai į Lietuvą plūstelėjo nelegalių migrantų, mūsų užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis suskubo į Turkiją. Prašė turkų pagalbos, kad šie neleistų iš Turkijos būsimiems migrantams skrist į Baltarusiją. Be abejo, nieko nepešė. Pirma, sustabdyti nelegalią migraciją nėra paprasta, jei skrydžius organizuoja privačios kompanijos. Antra, sprendžiant iš viešojoje erdvėje pasirodžiusių pranešimų, mūsų diplomatijos šefas G.Landsbergis neatsiprašė Turkijos už netaktišką Lietuvos elgesį 2005-ųjų rudenį. Nors būta puikios progos pareikšti Ankarai, jog Lietuva ieškos istorikų, kurie sutiktų analizuoti, ką rašo turkiški archyvai apie 1915-ųjų tragediją, ir, atsižvelgdama į jų išvadas, koreguos 2005-ųjų rezoliuciją – arba patvirtins senąją, arba skelbs naująją jos redakciją.

Keisto būta Lietuvos URM vadovo G.Landsbergio skrydžio ir į Iraką. Prieš lekiant į Bagdadą prašyti pagalbos derėjo pasidomėti ne vien tuo, ar Irako valdžia kontroliuoja visą savo teritoriją, ar labai korumpuota. Dar reikėjo susimąstyti, kaip irakiečiai vertina lietuvių vaidmenį prisijungus prie Vakarų koalicijos medžiojant Sadamą Huseiną ir „Al Qaedos“ narius ar ieškant masinio naikinimo ginklų. Ar irakiečiai neturi teisės mums rodyti trijų pirštų kombinacijos: anuomet bombardavote, o dabar meldžiate pagalbos (kai JAV ir Didžioji Britanija išgelbėjo nuo karinės Irako invazijos Kuveitą, – visai kita istorija)?

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis su Irako kolega Fuadu Husseinu. URM nuotr.

Štai kokią pastabą portale delfi.lt šia tema yra skelbęs politikas, verslininkas, buvęs Vilniaus meras Artūras Zuokas: „Priminsiu, dėl situacijos Irake kažkiek atsakingi ir mes, nes ir mūsų kariai su sąjungininkais prisidėjo, kad šalis būtų sugriauta „per žvalgybos klaidą“. Kam įdomu, tegu pasiskaito Jungtinės Karalystės Parlamento tyrimo medžiagą internete.“

Štai todėl man neramu – ką darsime, jei į Dieveniškes, vaizdžiai tariant, plūstelės kinų migrantai, jei Vokietija ties naujus dujotiekius į Rusiją, o Amerikos prezidentų rinkiminės kalbos kaip diena ir naktis skirsis nuo konkrečių darbų?

Kiek turime draugų, kurie išties pagalbos ranką ir tų, kurie, nelaimės atveju, pakiš po nosimi trijų pirštų kombinaciją?

2021.07.26; 10:00

Kinija toliau švelnina savo šeimos planavimo politiką ir leidžia poroms turėti ne daugiau kaip tris vaikus, kadangi neseniai atliktas gyventojų surašymas parodė, jog šalies populiacija sparčiai senėja, pirmadienį pranešė valstybinė naujienų agentūra „Xinhua“.
 
„Siekiant aktyviai reaguoti į populiacijos senėjimą… porai leidžiama turėti tris vaikus“, – pranešė „Xinhua“, cituodama pirmadienį vykusį Kinijos valdančiosios partijos politbiuro vadovų komitetą, kuriam pirmininkavo prezidentas Xi Jinpingas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.31; 14:30

Rusijos povandeninis laivas

Su Kinijos valstybės institucijomis susijusi programišių grupuotė surengė ataką prieš Sankt Peterburge įsikūrusį svarbiausią Rusijos povandeninių laivų konstruktorių biurą Rubin. Ataką užfiksavo ir paviešino JAV kibernetinio saugumo bendrovė Cybereason.

Kaip nustatė saugumo ekspertai, įsilaužėliai surengė vadinamojo personalizuoto fišingo (angl. spear phishing) ataką, kurios taikiniu tapo Rubin generalinis direktorius Igoris Vilnitas. Į jo elektroninio pašto dėžutę patekęs laiškas atrodė išsiųstas iš kito Sankt Peterburgo koncerno Gidropribor, kuris gamina torpedas, jūrines minas bei karinės ir civilinės paskirties savaeigius povandeninius prietaisus. Būtent tokio prietaiso eskizas buvo pavaizduotas prie I.Vilnitui adresuoto elektroninio laiško prisegtame dokumente. Vartotojui atidarius dokumentą turėjo būti aktyvuojama itin piktybiška kenkėjiška programinė įranga.

Nors programišių tapatybė nėra tiksliai patvirtinta, atsižvelgdami į atakai pasirinktą programinę įrangą Cybereason ekspertai daro prielaidą, kad ją surengę įsilaužėliai yra susiję su Kinijos valstybės institucijomis. Tokią pat programinę įrangą dažnai naudoja su Kinija siejamos grupuotės Tonto Team ir TA428, kurios ir anksčiau yra pastebėtos vykdančios atakas prieš Rusijos gynybos ir mokslo tyrimų organizacijas.

Informacijos šaltinis – VSD.lt

2021.05.27; 09:00

Lietuva pasitraukė iš Kinijos „17+1“ grupės ir ragina kitas ES šalis padaryti tą patį, POLITICO sakė Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.
 
„Jau nebėra tokio dalyko, kaip „17+1“, Lietuvai iš esmės pasitraukus“, – elektroniniame laiške sakė G. Landsbergis, omenyje turėdamas dešimtmetį gyvuojančią Pekino iniciatyvą Vidurio ir Rytų Europoje.
 
Lietuvos užsienio reikalų ministras paragino ir kitas ES valstybes apleisti iniciatyvą. „Mūsų požiūriu, dabar tinkamas metas ES judėti nuo skaldančio „16+1“ formato prie vienijančio, todėl daug efektyvesnio, „27+1“ formato, – sakė G. Landsbergis. – ES yra stipriausia, kai visos 27 valstybės narės veikia vieningai su ES institucijomis.“
 
„Vakcinacijos kampanijos vykdymas, kova su pandemija yra tik keletas pastarųjų ES valstybių vienybės, siekiant solidarumo ir bendrų tikslų, pavyzdžių. 27 valstybių narių vienybė yra raktas, siekiant sėkmingų ES santykių su išorės partneriais. Santykiai su Kinija neturėtų būti išimtis“, – teigė G. Landsbergis.
 
Kinijos misijos ES pasiuntinys teigė, jos Kinija „nežinojo“ apie Lietuvos žengtą žingsnį. Jo teigimu, „Kinijos ir Vidurio ir Rytų Europos šalių bendradarbiavimo mechanizmas yra tarpregioninio bendradarbiavimo mechanizmas, kurį bendrai inicijavo Kinija ir Vidurio bei Rytų Europos valstybės. Jis atitinka visų pusių norus kartu siekti plėtros“.
 
„Vietoj to, kad būtų dominuojamas Kinijos, mechanizmas savanorystės, išsamaus konsultavimo, bendro indėlio, atvirumo pagrindu, į bendradarbiavimą įtraukia visas puses“, – sakė Kinijos misijos ES pasiuntinys.
 
„Kinijos ir Vidurio ir Rytų Europos šalių bendradarbiavimas per pastaruosius devynerius metus atnešė daug vaisių. Tai davė apčiuopiamos naudos dalyvaujančioms valstybėms ir išplėtė Kinijos ir ES santykius“, – teigė jis.
 
Lietuvos sprendimas yra dar vienas požymis, kad santykiai tarp Kinijos ir ES tampa vis nestabilesni.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.23; 07:00

Tango. Wikipedia nuotr.

Visą žvalgybos bendruomenę atstovaujantis JAV Nacionalinės žvalgybos direktoriaus biuras (Office of the Director of National Intelligence – ODNI) paskelbė kas ketverius metus atnaujinamą ateinančio dvidešimtmečio pasaulinių tendencijų apžvalgą „Global Trends 2040“.
 
Apžvalgą rengia JAV Nacionalinė žvalgybos taryba (National Intelligence Council – NIC), jungianti žvalgybos bendruomenę su akademiniu ir verslo pasauliu ir vystanti JAV žvalgybos tarnybų dialogą su politikos formuotojais. Pagal susiklosčiusią tradiciją NIC pateikia savo pasaulinių tendencijų vertinimą naujos JAV prezidento kadencijos pradžioje.

„Global Trends 2040”, kai kurių JAV ekspertų apibūdinta kaip „niūriausia prognozė, kokią tik prisimena“, piešia pasaulį, kurio gyventojai dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių linkę poliarizuotis ir užsidaryti viena kitai prieštaraujančiose stovyklose. Dėl to ne tik auga įtampa atskirų valstybių viduje ir tarp valstybių, bet ir vis labiau destabilizuojama tarptautinė tvarka, paralyžiuojamas tarptautinių normų ir organizacijų veikimas. Atidesni skaitytojai pastebės, kad apžvalgoje išryškėjantis Rusijos vaidmuo ateities pasaulyje yra reikšmingas tik dėl savo destruktyvumo. Tuo tarpu Kinijai netiesiogiai siūloma, nors ir nesutariant su JAV, suvokti ir sąmoningai prisiimti bendrą atsakomybę už globalią ateitį.

Savo išvadas NIC ekspertai formuoja atskleisdami tris tarpusavyje sąveikaujančius žiūros kampus. Dokumentas pradedamas globalių struktūrinių pokyčių vertinimu, iš kurių išplaukia aiškėjanti globali visuomenių, valstybių ir tarptautinės bendruomenės dinamika, kuri, savo ruožtu, leidžia numatyti galimus konkrečius pasaulio raidos scenarijus.

Globalūs struktūriniai pokyčiai

Globaliais struktūriniais pokyčiais NIC ekspertai vadina tokius veiksnius, kurie visiškai ar iš dalies nepriklauso nuo atskirų žmonių, organizacijų ar net valstybių sprendimų, bet daro poveikį pasaulio visuomenėms, valstybėms ir tarptautinei tvarkai. Dokumente konkrečiai įvardijami šie globalūs struktūriniai pokyčiai: demografija ir žmonių gerovė, aplinka ir klimatas, ekonomika bei technologijos.

NIC vertinimu, gyventojų skaičiaus augimas pasaulyje stoja, vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja ir visuomenė sensta net augančios ekonomikos valstybėse, tokiose, kaip Kinija. Tuo pat metu gyventojų skaičius labiausiai auga santykinai skurdžiose valstybėse, kurios dėl intensyvios urbanizacijos nepajėgia užtikrinti reikiamos infrastruktūros ir švietimo, kad galėtų išnaudoti šį pozityvios demografijos potencialą.

Klimato pokyčiai (auganti vidutinė oro temperatūra, kylantis jūros lygis ir dažnesni ekstremalūs gamtos reiškiniai) per artimiausius dešimtmečius bus juntami visose pasaulio valstybėse. Tai skatins diskusijas dėl poveikio aplinkai mažinimo, bet daugumai valstybių bus sunku užtikrinti pakankamai žemą taršos lygį. Todėl kai kurios iš jų gali imtis pavojingų geoinžinerinių eksperimentų siekdamos atvėsinti klimatą.

JAV Nacionalinės žvalgybos direktoriaus biuras (Office of the Director of National Intelligence – ODNI)
JAV Nacionalinės žvalgybos direktoriaus biuras (Office of the Director of National Intelligence – ODNI). Herbas. Wikipedia nuotr.

Globali ekonomika taip pat išgyvens sudėtingą laikotarpį dėl augančių valstybių skolų, pasaulinės prekybos problemų ir nedarbo. Nestabili ekonominė aplinka kurs palankias sąlygas iškilti ir stiprėti galingoms korporacijoms, galinčioms varžytis dėl įtakos pasaulyje net su kai kuriomis valstybėmis. Tuo tarpu technologijų plėtra ir poveikis tik augs, tuo pačiu intensyvėjant kovai dėl technologinio dominavimo pasaulyje ir globaliems žaidėjams konkuruojant dėl technologijų žinių, talentų ir rinkų.

Svarbus ne tik atskirų globalių struktūrinių pokyčių daromas poveikis, bet ir šių veiksnių tarpusavio sąveika. Pavyzdžiui, stebimos demografinės tendencijos skatina migraciją – tiek darbo jėgos, tiek talentų nutekėjimą iš santykinai skurdžių valstybių. Tai dar labiau apsunkins šių valstybių ekonominę padėtį ir mažins jų galimybes prisidėti prie tarptautinės bendruomenės iniciatyvų stabdant neigiamą klimato kaitos poveikį. Tuo tarpu santykinai turtingose valstybėse imigracija didins socialinės apsaugos naštą, kurią gali būti sunku finansuoti lėčiau augant ekonomikai. Be to, intensyvėjantis žmonių judėjimas, kaip rodo Covid-19 pandemijos patirtis, didina užkrečiamų ligų plitimo riziką, o šią tendenciją dar stiprina augantis mikroorganizmų atsparumas gydymui antibiotikais.

Globali dinamika

Tarpusavyje sąveikaujantys globalūs struktūriniai veiksniai, pasak NIC ekspertų, sukuria globalią dinamiką: visuomenės ir valstybės pokyčius, pasireiškiančius visose ar daugelyje pasaulio šalių, bei iš jų plaukiančius tarptautinės tvarkos peržiūros reikalavimus. Kitaip nei globalūs struktūriniai veiksniai, globali dinamika tiesiogiai priklauso nuo atskirų žmonių, jų bendruomenių ir valstybių pasirinkimų, todėl jos kryptis gali keistis greičiau ir lengviau.

Šiuo metu, NIC vertinimu, pasaulio visuomenės gyvena aštrėjančio pasidalijimo ir konflikto nuotaikomis. Sulėtėjęs ekonomikos augimas ir demografiniai lūžiai kursto žmonių nesaugumo jausmą ir skatina nepasitikėti vyriausybėmis ir institucijomis, kurių veikla vertinama kaip neefektyvi, nes globalių struktūrinių pokyčių poveikis konkrečių žmonių gyvenimui išlieka neigiamas. Šios patirtys skatina žmones burtis į bendraminčių grupes, o šiuolaikinės technologijos stiprina tokių grupių informacinį uždarumą, tuo pat metu sudarydamos galimybę joms veikti tarptautiniu mastu. Tokiu būdu vis labiau poliarizuotos visuomenės įgyja vis daugiau priemonių vykdyti plataus masto agitaciją ir kurti spaudimą vyriausybėms.

Dėl šių visuomenės tendencijų pasaulio vyriausybės vis dažniau susiduria su augančia praraja tarp visuomenės lūkesčių ir valdžios galimybių. Politikai yra priversti reaguoti į globalius struktūrinius pokyčius, bet kartu patiria vis didesnį spaudimą iš įvairių visuomenės grupių, kurių reikalavimai dažnu atveju vienas kitam prieštarauja. Tai ne tik kelia grėsmę demokratijai, bet atskirais atvejais gali nulemti ir politinės galios perėjimą iš valstybės institucijų kitoms struktūroms (pvz., įmonėms ar nevyriausybinėms organizacijoms), kurios pasirodo pajėgios išspręsti konkrečias problemas. Toks konfliktiškas visuomenės ir valdžios santykis gali įtakoti radikalias konstitucijos bei valstybės valdymo pertvarkas šalyse, susiduriančiose su ypač giliomis krizėmis, pagimdančiomis charizmatiškus lyderius.

NIC požiūriu, visuomenių ir valstybių nestabilumas paveiks ir tarptautinę tvarką. Dėl nesutampančių interesų ir ideologijų, o ypač – dėl JAV ir Kinijos konkurencijos gali kisti valstybių aljansai, tarptautinių organizacijų veiklos galimybės ir pobūdis, taip pat gali būti peržiūrimos ir keičiamos valstybių tarpusavio santykius reguliuojančios normos. Tokioje konkurencingoje aplinkoje išauga ir tarpvalstybinių konfliktų grėsmė, kurią papildomai didina ir įprastus karinius pajėgumus papildančios naujos technologijos, atveriančios naujas poveikio priešininkams galimybes per kibernetines atakas ir kitus agresyvius veiksmus.

Pasaulio raidos scenarijai

Įvertinę globalius struktūrinius pokyčius ir globalią dinamiką NIC ekspertai numatė penkis galimus pasaulio raidos scenarijus: „Demokratijų renensansas“, „Dreifuojantis pasaulis“, „Konkurencinga koegzistencija“, „Siloso bokštai“ bei „Tragedija ir mobilizacija“. Nesunku pastebėti, kad dauguma scenarijų yra pagrįsti konkrečių valstybių strategijų sėkme ar nesėkme.

„Demokratijų renesansas“ numato, kad JAV visiškai susigrąžina dominuojantį vaidmenį pasaulyje ir veda klestinčių demokratijų aljansą. Sėkmingas verslo ir vyriausybės bendradarbiavimas užtikrina demokratijų technologinę pažangą, kuri padeda atgaivinti ekonomikas ir pakelti pajamų lygį demokratinėse valstybėse. Dėl to šių valstybių patrauklumas auga, o Rusijoje ir Kinijoje perdėta visuomenės kontrolė stabdo pažangą ir atstumia talentus, kuriuos pritraukia JAV ir jų partneriai. Tai vienintelis visiškai optimistinis scenarijus.

Antrąjį scenarijų „Dreifuojantis pasaulis“ galima perskaityti kaip tam tikrą JAV žvalgybos bendruomenės perspėjimą Kinijai. Pagal šį scenarijų Kinija iš esmės įgyvendina savo strategiją, aplenkia JAV ir tampa didžiausia pasaulio ekonomika. Tačiau net ir tai įgyvendinusiai Kinijai nepakanka galios visapusiškai dominuoti pasaulyje. Todėl tarptautinė bendruomenė tampa vis labiau susiskaldžiusi ir praradusi kryptį, o tai trukdo jai bendradarbiauti sprendžiant globalių struktūrinių pokyčių diktuojamas problemas, tokias, kaip klimato kaita.

Trečiasis scenarijus „Konkurencinga koegzistencija“ vaizduoja tam tikrą JAV ir Kinijos įtakos balansą. Abi galios išlieka fundamentaliai priešiškos ir telkia aplink save ideologiškai artimus sąjungininkus. Tačiau tuo pat metu joms pavyksta sutarti dėl esminių prekybos principų ir užtikrinti abipusiai naudingus ekonominius santykius. Dėl didžiųjų pasaulinių galių tarpusavio priklausomybės plataus masto karo tikimybė šiame scenarijuje yra menka.

JAV Nacionalinės žvalgybos direktoriaus biuras (Office of the Director of National Intelligence – ODNI)

„Siloso bokštai“ – tai pasaulis, susiskaldęs į keletą regioninių blokų. Juos formuoja JAV, Kinija, Rusija, Europos Sąjunga (ES) ir dar keletas regionų lyderių. Blokai beveik nebendradarbiauja tarpusavyje, yra orientuoti į ekonominį savarankiškumą, atsparumą ir gynybą. Dėl to jie perorientuoja savo tiekimo grandines, siekia visiškos ar dalinės informacinės izoliacijos ir fragmentuoja tarptautinę prekybą. Tokiame pasaulyje beveik neįmanoma spręsti globalių problemų. Tarp scenarijaus eilučių galima perskaityti, kad tai – Rusijos aktyviai propaguojamas ir siekiamas „daugiapolis pasaulis“, kuris nėra naudingas nei JAV, nei Kinijai.

Paskutinis scenarijus „Tragedija ir mobilizacija“ skirtas netikėtumui – pasaulinio masto klimato ar aplinkos katastrofai, kurios pasekme tampa globaliai jaučiamas maisto trūkumas. Tokiu atveju nauja mobilizacija prasideda ES valstybėse, kur rinkimus laimi žaliųjų partijos. ES inicijuoja plataus masto tarptautinį atsaką, telkdama valstybių koaliciją, siekiančią realių globalių sprendimų neutralizuojant neigiamus klimato kaitos padarinius ir įveikiant skurdą. Prie koalicijos prisijungia Kinija, o vėliau – ir kitos Vakarų valstybės, įskaitant JAV. Tačiau pokyčiams priešinasi Rusija ir kitos valstybės, priklausomos nuo pajamų iš gamtos išteklių.

Informacijos šaltinis – VSD.lt

2021.05.06; 07:12

Atsargiai – jus stebi. Slaptai.lt nuotr.

Žvalgybos tarnybos gali būti suinteresuotos ne tik rinkti informaciją kitose valstybėse, bet ir daryti įtaką priimamiems sprendimams ar kontroliuoti kurią nors bendruomenę. Pavyzdžiui, Kinijos žvalgybos tarnybos įtakos darymui Australijoje pasitelkė žinomus kinų bendruomenės lyderius,  o kinų programišiai šnipinėja užsienyje gyvenančius uigūrus.

Ilgos Pekino „rankos“

Australijoje jau kuris laikas viešai kalbama apie vieno iš kinų bendruomenės lyderių, buvusio kandidato į parlamentą Duongo Di Sanho veiklą. Įtariama, kad jis šnipinėjo Kinijai ir bendradarbiavo su šios šalies žvalgybos tarnybomis bei Jungtinio fronto darbo departamentu – tai organizacija, kuri atsakinga už kinų bendruomenių užsienyje kontrolę, informacijos rinkimą bei Pekino įtakos skleidimą Komunistų partijos naudai. Įkalčiai prieš šį asmenį yra tokie išsamūs, kad Australijos žvalgybos tarnybos netgi paprašė teismo pratęsti laiką, skirtą jų patikrinimui.

Sąsajomis su Kinija įtariamas ir dar vienas kinų bendruomenės lyderis, dirbęs vienos iš Australijos partijų patarėju, Zhangas Johnas. Pasak Skynews.com.au, manoma, kad per ryšius su Kinijos konsulu Sidnėjuje, Kinijos žurnalistais ir akademinės bendruomenės nariais, kurių daliai uždrausta atvykti į Australiją, jis bendradarbiavo su Kinijos žvalgybos tarnybomis bei jau minėtu Jungtinio fronto darbo departamentu. 

Veikiama ir kitose valstybėse. Pavyzdžiui, socialinis tinklas Facebook viešai paskelbė, kad Kinijos programišių grupė šnipinėjo uigūrus, gyvenančius užsienyje. Ji konkrečiai taikėsi į uigūrų kilmės aktyvistus, žurnalistus ar disidentus Turkijoje, Kazachstane, JAV, Sirijoje, Australijoje, Kanadoje ar kitur.

Kinijos diplomatinė atstovybė. Slaptai.lt foto

Programišiai susikūrė netikras paskyras ir apsimetė žmogaus teisių rėmėjais, siekdami įgyti pasitikėjimą. Vėliau dalindavosi nuorodomis į kenkėjiškas svetaines, kurios užkrėsdavo vartotojų kompiuterius ar išmaniuosius įrenginius ir suteikdavo galimybę juos sekti. Socialinis tinklas pranešė užblokavęs svetaines ir pašalinęs netikras paskyras.

Uigūrai yra daugiausia Kinijos Sindziango provincijoje gyvenanti tautinė ir religinė mažuma, prieš kurią Kinija vykdo itin represyvią politiką. Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas 2018 metais paskelbė, kad Kinija daugybę musulmonų uigūrų laiko įkalinusi perauklėjimo stovyklose. Už Kinijos ribų apsigyvenę uigūrai dažnai skundžiasi Pekino persekiojimu ir bauginimais.

Kaip veikia Maskva?

Tuo metu Rferl.org praneša, kad Rusijos Federalinė saugumo tarnyba (FSB) Kryme sulaikė dvigubą Rusijos ir Ukrainos pilietybę turintį laisvai samdomą žurnalistą Vladislavą Jesipenką ir apkaltino jį šnipinėjimu Ukrainai. Remiantis žurnalisto advokatu, vyras buvo mušamas, kratomas elektros šoku, jam grasinta mirtimi. Žurnalistui palūžus jis buvo priverstas perskaityti paruoštą tekstą prieš kamerą – per televizijas parodyta, kaip jis prisipažįsta šnipinėjęs Kijevo naudai.

Vakarų žiniasklaida ir oficialūs pareigūnai pasmerkė šį poelgį ir pareikalavo paleisti žurnalistą į laisvę.

Maskva. Kremlius. EPA – ELTA nuotr.

Žurnalistų kankinimai – ne vienintelis Rusijos žvalgybos tarnybų veikimo būdas. Vokiečių Der Spiegel pranešė, kad su Rusijos karine žvalgyba (GRU) siejama grupuotė bandė įgyvendinti kibernetinę ataką prieš Vokietijos valdančiųjų partijų parlamento narius. Nusikaltėliai taikiniams siuntė suklastotus laiškus ir įsilaužė į kai kurių politikų pašto dėžutes, nors parlamento infrastruktūros nepažeidė.

Beje, Rusija arba Šiaurės Korėja įtariamos slypinčios ir už atakos prieš Australijos televizijos transliuotoją Channel 9. Kaip praneša Skynews.com.au, ataka siejama su Maskva ar Pchenjanu dėl to, kad televizija tuo metu kaip tik turėjo transliuoti kritiškus reportažus Rusijos ir Šiaurės Korėjos atžvilgiu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2021.04.15; 05:42

Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Trečiadienį užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis Seimo Užsienio reikalų komitete (URK) pristatė Lietuvos planus dėl tolesnių santykių su Azijos regiono valstybėmis. Kaip teigia G. Landsbergis, Lietuva turi keisti laikyseną Kinijos atžvilgiu ir užmegzti glaudesnius santykius su kitomis, ekonomiškai pažangiomis bei demokratiškomis valstybėmis. Dėl to jau artimiausiu metu Lietuva atidarys dvi naujas diplomatines atstovybes Pietų Korėjoje ir Singapūre.
 
Vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl Lietuva pasirinko steigti atstovybę Singapūre, kaip teigia G. Landsbergis, yra tai, kad ši valstybė yra viena reikšmingiausių Lietuvos partnerių regione. Kita vertus, jis pridūrė, kad Kinijos daromas spaudimas ir įtaka yra dar vienas argumentas, kodėl reikia gerinti santykius su Singapūru.
 
„Kinija yra tikrai aktuali tema. Ir mes, suprasdami, kad su ekonomiškai stipria valstybe ateina ir politiniai iššūkiai, esame nusprendę, kad vis dėlto norėtume tuos iššūkius atremti. Pirmiausia turime ieškoti partnerių ten, kur jų anksčiau galbūt nebuvome aktyviai ieškoję“, – teigė užsienio reikalų ministras.  
 
„Nepaisant dydžio, tai yra vienas svarbiausių mūsų ekonominių partnerių regione. Įdomus aspektas, kad 2019 m. į Kiniją mes eksportavome už 277 mln. eurų, o į Singapūrą – bemaž tiek pat – už 216 mln. eurų“, – sakė ministras.
 
„Tokios nedidelės valstybės, kaip Lietuva, dažnu atveju renkasi būtent Singapūrą, kaip savo naują partnerį regione dėl jo ryšių su visomis aplinkinėmis valstybėmis“, – tvirtino ministras.
 
URK pristatyta strategija dėl Lietuvos atstovavimo Indijos–Ramiojo vandenyno regione
 
Užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas Seimo komitete pristatė Lietuvos bendradarbiavimo stiprinimo strategiją su Indijos–Ramiojo vandenyno valstybėmis.
 
Siekiant stiprinti Lietuvos atstovavimą minėtame regione, anot E. Meilūno, jau 2022 m. planuojama atidaryti nauja ekonominė atstovybė Singapūre, kuri bus akredituota Indonezijai, Malaizijai, Tailandui ir Vietnamui. Jo teigimu, dar šiais metais taip pat bus atidaroma Lietuvos ambasada Pietų Korėjoje. Ateityje, viceministro teigimu, bus svarstoma ir apie atstovybių steigimą Indonezijoje ir Malaizijoje. 
 
Kaip teigia, E. Meilūnas, Lietuvos bendradarbiavimas su Kinija visgi nepateisino lūkesčių. Todėl Lietuvai atsirado poreikis pergalvoti strategines partneres šiame regione. Kaip pažymi viceministras, Lietuva nebetęs veiklos su Kinija formate 17+1, tačiau bendradarbiavimas su Kinija išlieka Europos Sąjungos mastu plėtojant formatą 27+1.
 
„Dideli lūkesčiai, kuriuos turėjome pradėję dvišalį bendradarbiavimą su Kinija, visgi nepasiteisino. Rodikliai nėra labai aukšti. Tad šiame kontekste nebetęsime Lietuvos veiklos iniciatyvoje 17+1. Sieksime plėtoti dvišalius abipusiai naudingus santykius. Taip pat su partneriais ir Europos Sąjungos institucijomis aktyviai dirbame plėtojant formatą 27+1“, – akcentavo viceministras.
 
Komitete daug dėmesio skirta Lietuvos santykių stiprinimui su Japonija
 
Nuo 2022 m., kaip URK minėjo užsienio reikalų viceministras E. Meilūnas, Lietuvos ambasada Japonijoje pradės pilną bendradarbiavimą ekonomikos srityje.
 
„Tikimasi ir dvišaliai žymiai pagilinti ir išplėsti bendradarbiavimą siekiant strateginės partnerystės. Mus su šia šalimi, be jokios abejonės, sieja tos pačios demokratinės vertybės. Japonija yra mūsų labai svarbi ekonominė partnerė – Lietuvos eksportas į Japoniją visada viršijo importą. Todėl prekyboje visada buvo teigiamas balansas“, – kalbėjo E. Meilūnas.
 
„Esame įsitikinę, kad per artimiausius metus tiek prekyba, tiek įvažiuojamasis turizmas iš Japonijos atsigaus. Taip pat pastebimas Japonijos susidomėjimas ir Lietuvos investicijomis, kaip „Rail Baltica“, sinchronizavimo projektas ir kt.“, – sakė viceministras.
 
E. Meilūnas teigė, kad beveik visi Lietuvos universitetai yra užmezgę partnerystes su Japonijos švietimo įstaigomis. 
 
Posėdyje dalyvavusi prezidento patarėja užsienio politikos klausimais Dalia Tamošiūnienė teigė, kad prezidentas Gitanas Nausėda taip pat labai sveikina ir remia Azijos rinkų diversifikaciją bei nuolat palaiko ryšius su tų valstybių verslo asociacijomis. Primindama, kad Lietuvą ir Japoniją sieja ilgalaikiai draugiški ryšiai ir 2022 metais bus minimos 100-osios diplomatinių santykių užmezgimo metinės.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.04.01; 00:05

Suomijos žvalgyba SUPO

Suomijos saugumo ir žvalgybos tarnyba (SUPO) konstatuoja, kad dažniausiai prieš Suomiją šnipinėja Rusija ir Kinija, tačiau kadangi pandemija apribojo informacijos rinkimą žmogiškaisiais kanalais, ši veikla persikėlė į elektroninę erdvę. SUPO teigia, kad praėjusiais metais valstybių inicijuotas kibernetinis šnipinėjimas buvo nukreiptas prieš šalies užsienio politikos ir saugumo institucijas, viešojo administravimo įstaigas bei privačias įmones.

Iš viso suomių saugumo ir žvalgybos tarnyba savo kasmetiniame leidinyje palietė keletą temų: minėtąjį šnipinėjimą, islamiškąjį radikalizmą ir kraštutinės dešinės organizacijų ekstremizmą bei kritinės infrastruktūros apsaugą.

Pandemijos metai vadinami kibernetinio šnipinėjimo metais

SUPO savo veikloje apima tiek žvalgybą, tiek kontržvalgybą bei renka informaciją apie terorizmo keliamas grėsmes nacionaliniam saugumui. Ji pavaldi Vidaus reikalų ministerijai. Suomijoje taip pat veikia karinė žvalgyba, kuri yra sudėtinė ginkluotųjų pajėgų dalis.

Metiniame leidinyje, kuriame atsiskaitoma visuomenei, SUPO praėjusius metus vadina kibernetinio šnipinėjimo metais, nes pandemija apribojo žmogiškuosius kontaktus. Pasak suomių saugumo ir žvalgybos tarnybos, aktyviausiai prieš Suomiją šnipinėja Rusija ir Kinija, o užsienio valstybių remiamas kibernetinis šnipinėjimas daugiausia buvo nukreiptas prieš Suomijos užsienio ir saugumo politikos institucijos, viešojo administravimo įstaigas bei privačias įmones.

SUPO konstatuoja, kad kibernetinis šnipinėjimas prieš užsienio politikos ir saugumo institucijas buvo „išskirtinai intensyvus“, o prieš privačias įmones – panašus kaip ir anksčiau.

Radikalus islamizmas ir dešinysis ekstremizmas papildo vienas kitą

Suomių saugumo ir žvalgybos tarnyba didelė dėmesį skiria kovai su terorizmu, todėl atskirai aptarė, kaip vystosi radikalusis islamizmas bei kraštutinis dešinysis ekstremizmas.

Pasak SUPO, po Islamo valstybės“ žlugimo radikalaus islamizmo keliamas pavojus vis tiek išlieka svarbus, nes šios ideologijos sekėjų kiekis nesumažėjo. Ypač didelį susirūpinimą kelia sugrįžėliai iš konflikto zonų Sirijoje ar Irake, kurie Europoje formuoja sąveikos tinklus. SUPO pastebi, jog daugelis radikalių islamistų šiuo metu yra itin skatinami veikti Europoje – skleidžiant islamistų propagandą bei Vakarų gyvenimo būdui priešiškas nuostatas siekiama radikalų islamizmą paversti tarsi įprasta idėjų sistema bei suburti kuo didesnę rėmėjų bendruomenę.

Tačiau suomių saugumo ir žvalgybos tarnyba mano, jog sugrįžėliai iš konflikto zonų nėra vienintelė problema. Pasak tarnybos, dėmesį reikia atkreipti ir į musulmonų šeimose įsitvirtinančią radikalizacijos tradiciją. „Suomijoje yra šeimų, kuriose radikalizacija paveikė jau trečią kartą“, – sakoma metiniame SUPO leidinyje.

Vis tik SUPO išryškina abi medalio puses – nors radikalusis islamizmas išlieka itin didele Europos šalių problema, bet taikiai gyvenančios musulmonų bendruomenės tampa kraštutinių dešiniųjų teroristų taikiniais. Suomių saugumo ir žvalgybos tarnyba sako, jog radikalusis islamizmas ir kraštutinis dešinysis ekstremizmas maitina vienas kitą. SUPO Suomijoje identifikuoja ir stebi asmenis, kurie remia kraštutinės dešinės teroristines idėjas ar simpatizuoja tokio tipo judėjimams. Anot tarnybos, kraštutinių dešiniųjų keliamas pavojus šalies nacionaliniam saugumui pastaruoju metu yra išaugęs. 

Kalbant apskritai apie radikalųjį islamizmą ir kraštutinį dešinįjį ekstremizmą, didžiausią grėsmę potencialiai kelia galimos vienišų vilkų arba smulkių grupių atakos. Suomijoje yra apie 390 asmenų, kurie kelia rizikų: kai kurie jų yra praėję mokymus, kaip elgtis su ginklais, buvo įsitraukę į ginkluotus konfliktus arba išreiškė norą dalyvauti ginkluotoje operacijoje.

Be to, SUPO stebi ir pavojų nacionaliniam saugumui, kurį gali kelti kraštutinės kairės judėjimai, pavyzdžiui, Kurdų darbininkų partija (PKK), kuri Europos Sąjungoje yra paskelbta teroristine organizacija. PKK veikia daugiausia Turkijoje ar kituose kurdų gyvenamuose regionuose. Suomijoje ir kitur Europoje PKK siekia suburti rėmėjus savo operacijoms kurdiškuose regionuose. Iš Suomijos keletas savanorių yra prisijungę prie kurdiškų organizacijų ir dalyvavę ginkluotame konflikte Sirijoje.

Bendrą terorizmo grėsmę Suomijoje SUPO vertina kaip antrojo lygio iš keturių arba „padidintą“. Taip pat ji buvo vertinama ir pernai.

Kaip saugo kritinę infrastruktūrą?

Dar viena Suomijos saugumo ir žvalgybos tarnybos atsakomybės sritis – kritinės infrastruktūros apsauga. Tarnyba pažymi, kad įsigaliojus teisės aktų pakeitimams Suomijoje tapo įmanoma rinkti informaciją apie potencialias grėsmes, nors nėra duomenų apie padarytą kriminalinį pažeidimą ar nusižengimą.

Nors valstybių teisės aktai būna įvairūs, bet paprastai žvalgybinis ir teisinis procesai skiriasi: žvalgybiniame procese renkama informacija apie potencialias grėsmes nacionaliniam saugumui, o teisiniame – siekiama surinkti įrodymus ir nubausti už konkrečią neteisėtą veiką. Naujas reguliavimas leido SUPO žvalgybiniais tikslais tikrinti registrus, gauti informaciją iš bankų, o įžvelgus rizikas – pradėti žvalgybinį tyrimą.

Apsaugant kritinę infrastruktūrą SUPO bendrauja su vietos valdžia bei privačiomis įmonėmis, kurios dažniausiai yra tokios infrastruktūros savininkės ir valdytojos. Suomių saugumo ir žvalgybos tarnyba teigia, jog verslo įsigijimai ir investicijos yra dažniausias būdas, kaip autoritarinės valstybės susikuria įtakos kanalus kitose šalyse. Tokios tendencijos pastebėtos ir Suomijoje, todėl SUPO teigia proaktyviai teikianti informaciją apie grėsmes kritinei infrastruktūrai.

Informacijos šaltinis – VSD.lt

2021.03.30; 08:31