Istorikas, ekonomistas, visuomenininkas plk. lt. Kęstutis Eidukonis. Slaptai.lt nuotr.
Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Pokalbis su istoriku, visuomenininku, ekonomistu plk. ltn. Kęstučiu Eidukoniu

Šalia darbo visuomeninėse pasaulio lietuvių ir JAV bendruomenių tarybose esate ir paklausus patarėjas ekonomikos klausimais Lietuvoje. Papasakokite apie savo veiklos pobūdį.

Kadangi atsirado valdiški finansavimai, buvo bandoma mane įtraukti į verslą, norima parduoti prekių Amerikoj. Ten rinka labai plati, bet į ją patekti labai brangu. Vienos valstijos rinkai rasti distributorių, kad ant lentynos atsirastų tavo produktai, kainuoja apie vienas milijonas dolerių.

Ar lietuviai turi nusistovėjusį eksportą į šią šalį?

Yra smulkių verslininkų. Daugiausia daromos reklamos išeivijai. JAV gyvena maždaug milijonas lietuvių.

Kaip ketinate padėti marketingui?

Lietuvoje kai kurios firmos išleidžia iki 7-8 mln. eurų marketingui Europoje. Kitos galėtų tai daryti susibūrę. Valstybė šiuo metu yra atidėjusi išlaidų dėl marketingo. Tik tuomet reikia rašyti projektus.

Paskui vyksta konkursai.

Nežinau tiksliai, ką Lietuvoje tokiu atveju reikia daryt. Tik dažnai verslininką „suraišioja su virvutėmis“, ir nepasisekus reikia ieškoti, kas kaltas. Atlikau tyrimą dėl investuotojų, bet amerikiečių kompanijos susiduria su labai dideliais mokesčiais, su „Sodros“ mokesčiais ir turto apsaugojimo problemomis. Tada nutariau, kad būtų lengviau lietuviškus produktus Amerikoje pristatyt. Kai lietuviai atveža produktą, jie daro marketingą arba rusams, arba lietuviams, tačiau jų rinka tokia maža, kad neretai nusiviliama.

Ar lietuviai turi pakankamai prekių eksportui?

Žemės ūkio, maisto produktai tinka, nes rinka Lietuvoje sumažėjo. Jie labai geri ir kitoniški. Čia (JAV) platintojai sako, kad paėmę naują produktą, turi nuimti kažką kita. Mažiausioj maisto produktų parduotuvėj produktų yra 50 tūkstančių rūšių. Jei nori gauti vietą ant lentynos, turi ją stačiai nupirkti. Keliems verslininkams sudarius bendrą krepšelį, į jį gali įeiti dešros, sūriai, alkoholis ir pan. Būtų gerai duona, bet ji turi trumpą galiojimo laiką. Čikagoj, Lemonte yra lietuviško maisto parduotuvių, restoranų. Arizonoj restoraną „Sonata“ labai mėgsta amerikiečiai, kuriems labai patinka kepta duona su sūriu.

Naujiems interesantams reikėtų paaiškinti, kaip veikia Amerikos rinka, o reklamą galima padaryti ir Lietuvoje, pasamdžius marketingo kompaniją. Ten būtų išperkamas reklamos laikas per televiziją arba internetą. Norėčiau padėti išplėsti eksportą į visą JAV rinką. Tam sąlygos yra, nes vyksta daug parodų. Reikia pateikti pavyzdžius, kalbėti, važinėti, įtikinėti – tai didelis darbas. Jis reikalauja ir nemažai išlaidų.

Kokios problemos gali kilti tokioje didelėje rinkoje?

Pirmiausia reikia žinoti, kad pavykus nebus parduodama viena dvi dėžės, o 40 – 50 konteinerių, tai yra, prekybos mastai labai dideli. Eksportuojantys į Kiniją sako, kad jau pritrūko lietuviškų karvių…

Nenuostabu, nes nuo pat įstojimo į ES ūkininkai buvo priversti beveik visas likviduoti, nes buvo „nebereikalingos“, o pieno produktai gamintojui iki šiol kone tik nuostolius neša, nes viską pasiima tarpininkai. Gal amerikiečiai padėtų pirkdami prekę ir lietuvišką žalmargę susigrąžinti.

Būtų pliusas, tik reikia sudaryti sąlygas. Lietuviška produkcija aukštos kokybės, organiška, o už ją mokama kaip už sintetinį, chemiškai apdorotą produktą. Žmonės dar nesusigaudo, kad už gerą natūralų daiktą gauna per mažai. Kita vertus, ne visi pieno produktų, pavyzdžiui, sviesto, sūrio gaminiai yra skanūs, itin kokybiški, todėl skonį ir kokybę reikėtų gerinti, jie turėtų skirtis nuo kitų.

Amerikoje vadinamasis „biomaistas“ (natūraliai išaugintas) labai paklausus.

JAV sumažėjus emigrantų srautui, iškart šoktelėjo darbo užmokestis. Per pastaruosius du mėnesius atlyginimai pakilo 3 procentais. Sumažėjo mokesčiai. Žmonės gauna daugiau pinigų.

Deja, mes čia apie visa tai beveik nieko negirdime.

Bedarbystė JAV 3,7 procentai. Darbo ieško 6 milijonai, o darbų yra 7 milijonai. Bet rengiant apklausas žmonės bijo pasakyti nuomonę, nes gal kitą dieną jei pasakysi, kad esi patenkintas, prie tavo namų demokratai surengs demonstraciją. Jei esi respublikonas, gali tave restorane užpulti, į maistą spjaudyti. Nes 95 procentai žinių apie prezidentą D. Trumpą yra negatyvios, žiniasklaida yra demokratų rankose. Bet įdomu, kad kuo daugiau apie jį kalba, tuo daugiau yra žiūrovų.

Per ką tik pasibaigusius rinkimus JAV demokratai perėmė Atstovų rūmų kontrolę, bet respublikonai išlaikė daugumą Senate. Bet impičmento, regis, vengiama.

EPA – ELTA nuotraukoje: JAV prezidentas Donaldas Trampas.

Demokratai nebėra tikri demokratai. Jei nesutinki su jų nuomone, jie nori tave užčiaupti. Jie nukeliavo į kairę pusę, viskas turi būti už dyka: mokslas, sveikatos draudimas. Jie skaldo žmones pagal rasę, nes tikisi surinkti sau balsuotojus iš meksikiečių, juodaodžių, ispanakalbių emigrantų, baltųjų atsisako. Bet 39 procentai juodaodžių eina už Trumpą. Todėl emigrantai iš Pietų Amerikos demokratams reikalingi. Jie galėtų balsuoti už miesto valdybą. Anksčiau tradiciškai demokratai buvo darbininkai. Dabar demokratai yra visi milijonieriai. Blumbergas, Sorosas, Stajeris  – jie rinkimams išleidžia milijardus. Vienam kandidatui į Senatą jau surinko milijoną dolerių. Kadangi universitetai valdomi socialistų ir komunistų, jaunimas toks pats. O Trumpą išrinko baltieji darbininkai, kuriuos demokratai atstūmė.

Perėmę Atstovų rūmus demokratai vėl kels mokesčius, nes yra įsitikinę, kad valstybė geriau generuoja mokesčius, negu patys žmonės.

Neįsivaizduoju socialistinės Amerikos.

Geras pavyzdys – Venesuela.

Tai amerikiečių jaunimas statys komunizmą JAV?

Jie suskilę per pusę, nes daugelis dar išauklėti tėvų. Bet jau mokykloje jie perauklėjami. Kai mokytojavau, iš 30 mokytojų aš vienintelis buvau respublikonas, konservatyvus.

Tai visuotinis reiškinys, jis matyti ir Europoje.

Nors B. Obama sakė, kad gamyba niekada negrįš į JAV, Trumpo dėka per 400 000 darbų sugrįžo į Ameriką. Todėl dabartinė situacija (žmonės turi daugiau pinigų, ieško naujų produktų, kurių nematę) Amerikoje yra dar palankesnė lietuviškam eksportui.

Ir nėra nė vieno demokrato, kuris matytų bent kažką pozityvaus?

Vienas Vakarų Virdžinijoje balsavo už teisėją, bet tik pabaigoje, kai jau matė, kad už jį surinkta dauguma balsų. Kitaip būtų balsavęs prieš. 

Lietuviai yra klaidinami, kad Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje yra socializmas. Ten jie patys save apmokestino, bet jų kapitalas didelis, sukauptas per šimtą metų, lietuviai jo neturi.

Lietuvoje užsienio investuotojai tampa kapitalistais, kurie viską ir nusavina. Nemokama savo kapitalo atgauti, saugoti, gausinti.

Tam trukdo valstybė per mokesčių sistemą. Tu dar nieko neuždirbai, o jau tave apmokestina.

Jei įvyktų stebuklas, ir mokesčiai sumažėtų, o pradedantiesiems iš viso būtų atidėti, kokioj srity jį galima būtų auginti? Ne tik dešrų ir pieno?

Dešros ir pienas gerai.

Bet buvo anekdotas: atvyko Izraelio premjeras B. Netanjahu. Jis pamatė, kad Lietuvoje daug talentingo jaunimo, kuris laimi visokias tarptautines olimpiadas ir pasiūlė bendradarbiauti aukštųjų technologijų srityje. Neabejoju, kad tai perspektyviausias kelias. Tačiau per žinias buvo ištransliuota, kad lietuviai ir gali pasiūlyti tik dešras ir pieną… Tai buvo panašu į reportažą, pajuokiantį lietuvius. O juk turėjo būti bent pasakyta, kad taip, mes stengsimės bendradarbiauti pasiūlytose srityse?

Aš pažįstu tokių žmonių Kaune, kalbinu dėl technologijų pardavimo JAV. Bet jie neturi net pinigų vertėjam pasisamdyti… Per 20 metų, kiek pažįstu lietuvius, jie sako: tu viską finansuok ir būk mums pardavėjas. Tokia filosofija.

Lietuviams dar stinga prekybininko instinkto, jis buvo sunaikintas ir per sovietmetį – ir liko sugebėjimas „kombinuoti“, nusukti, nusavinti. Ne darbu uždirbti ką nors, bet perskirstant, įsisavinant, uždedant prievoles ir pan.

Didžiausias lietuvių trūkumas tas, kad jie nemoka pardavinėti. O antra, į pardavėjus žmonės žiūri kreivai. Pardavėjas nėra profesija, kuria gali pasigirti. Ir išeivijoje lietuviai kalbėjo tik apie aukštąjį mokslą – ar būsi daktaras, ar inžinierius, būtinai – profesorius. Lietuvių kultūroj visi turi turėti aukštąjį išsilavinimą. O Amerikoje daugiausiai uždirbantys žmonės yra pardavėjai. Tai labai svarbu, nes gali turėti geriausias idėjas, išradimus, bet nemokėsi parduoti, ir niekas nepirks. Viskas ir guli stalčiuose. Marketingas yra strategija. O pardavimas yra kitas darbas. Kas nors turi nueiti pas žmogų ir įkalbinti jį pirkti tą prekę.

Maisto produktai. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje yra tokia mistinė profesija – vadybininkas. Jų prikepta labai daug.

Visi nori iškart turėti gerą automobilį, ofisą, ir sako: o aš vadovausiu.

Kitaip sakant, duokit man viską, o aš pavadovausiu? Lietuviškas „kapitalizmo“ variantas.

Vadybininkas yra prestižinis asmuo, o pardavėjas – pažemintas.

Vadinasi, Lietuvoje reikia kelti pardavėjo prestižą ir mokyti pardavinėti. Kaip Amerikoje vadinasi pardavėjai (kad būtų prestižiška)?

Įdomu, kad firmose visi jie yra viceprezidentai. Jeigu pas tave ateina salesman’as, su juo nesikalbės. Bet jei ateina viceprezidentas, tai jis lygus su manim, ir gal jis man ką nors parduos.

Prekybos psichologijos išmanymas irgi duoda pelno.

Viceprezidentas dirba su didelėm pinigų sumom. Jei ateini į firmą, turi iš pradžių įrodyti, kad esi „rainmaker’is“, pritraukti klientų, tik po to gali tapti partneriu.

Įrodyti, kad gali padaryti, kad lytų pinigais…

Kad gali pritraukti daugiausia klientų, pirkėjų.

Taigi lietuviai turi daugiausia profesorių, vadybininkų, teisininkų, inteligentų su aukštuoju išsilavinimu, paskui dar klerkų, aptarnaujančio personalo, biurokratų, darbininkų, bet neturi pardavėjų (prekijų) klasės.

Neturi net pardavėjų, kad parduotų lietuvišką prekę. Iš savo pusės noriu rasti tą kabliuką žmonių galvose, kodėl kol kas nesame sėkminga valstybė. Ko mums trūksta? Ir viską mes išvardinom. Ką turim, o ko neturim. Konsultuodamas mokau, kad stalas karvei melžt stovi ant trijų kojų: tai personalas, produktas arba servisas ir trečias dalykas, trečia ir svarbiausia koja – mokėti tuos dalykus pardavinėt. Jei stovi ant krėslo, kuris turi tik dvi kojas, tai nepastovėsi ir greitai atsidursi ant žemės.

Ačiū už pokalbį.

2018. 11. 12; 06:32

Slaptai.lt nuotraukoje: europarlamentarė Dr. Laima Andrikienė, šios apžvalgos autorė.

Lapkričio 26-ąją BNS pranešė, kad Lietuvos Ministras Pirmininkas S. Skvernelis išvyksta į Vengriją, kur 16 Vidurio ir Rytų Europos šalių vyriausybių vadovai susitiks su Kinijos premjeru Li Keqiang’u, o S. Skvernelis su Kinijos premjeru taip pat dalyvaus atskirame dvišaliame susitikime.

Jo patarėjas užsienio politikos klausimais D. Matulionis sakė, kad premjerai kalbėsis apie Lietuvos maisto produktų eksportą į Kiniją, bendradarbiavimą logistikos bei transporto srityse. O svarbiausia – Lietuva ir Kinija planuoja pasirašyti memorandumą, vadinamą Šilko kelio susitarimu. Pekinas viliasi, kad 2013-aisiais pristatyta OBOR arba Šilko kelio – ekonominės juostos strategija „padės atgaivinti senovinius prekybos maršrutus iš Azijos į Europą ir Afriką. Ši iniciatyva apjungia 65 valstybes, kuriose gyvena 60 proc. pasaulio gyventojų ir yra sukuriama maždaug trečdalis pasaulio bendrojo vidaus produkto (BVP)”, rašoma BNS pranešime. Santykiai su Kinija taip pat bus aptariami regioniniame Vidurio ir Rytų Europos šalių premjerų forume.

Vėliau buvo paskelbta, kad Lietuva ir Kinija Budapešte pasirašė memorandumą dėl bendradarbiavimo pagal Šilko kelio strategiją. Štai tokie pranešimai apie fasadinę susitikimo pusę, strategijos tikslus buvo skirti Lietuvos vartotojams. O kas iš tiesų slepiasi už gražaus, net romantiškai skambančio Šilko kelio pavadinimo? Kokios apskritai yra Kinijos vykdomos politikos pasekmės Europai ir konkrečiai Lietuvai? Kokias perspektyvas Lietuvai atveria Ministro Pirmininko S. Skvernelio susitikimas su Kinijos premjeru Budapešte ir ten pasirašytas dvišalis Lietuvos ir Kinijos memorandumas dėl bendradarbiavimo pagal Šilko kelio – ekonominės juostos ir 21 a. Jūrų šilko kelio iniciatyvą?

2013 metai: Šilko kelio strategijos paskelbimas

Jau prieš porą metų rašiau, kad nuo 2013 m. svarbiausias Kinijos prioritetas – Šilko kelio – ekonominės juostos strategija arba OBOR (angl. One Belt, One Road; Silk Road, Economic Belt). Vienas strategijos tikslų – „deatlantizuoti” pasaulį. Paprasčiau pasakius, sumenkinti JAV įtaką pasaulyje, kirsti per ES–JAV ekonominius ir prekybinius ryšius.

Pagaminta Kinijoje

Laikas pradėti įgyvendinti šią strategiją buvo pasirinktas neatsitiktinai: JAV ir ES, dvi didžiausios ekonominės galios pasaulyje, dar buvo neatsigavusios po milžinišką žalą joms padariusios ekonominės ir finansų krizės. Antra, ES ir JAV buvo bepradedančios derybas dėl precedento pasaulyje neturinčio laisvosios prekybos susitarimo TTIP (angl. Transatlantic Trade and Investment Partnership). JAV ir ES jau ir dabar sudaro labiausiai integruotą prekybos zoną pasaulyje, o naujasis susitarimas turėjo panaikinti beveik visus galiojusius prekybos ir investicijų barjerus, kvotas, muitus ir t. t. Laisvosios prekybos susitarimo (TTIP) įsigaliojimo atveju taisyklės ES ir JAV verslui taptų dar laisvesnės, o šios rinkos apsaugos priemonės, galiojančios trečiosioms šalims, griežtesnės. Rinka, turinti 510 milijonų vartotojų ES ir 323 milijonus vartotojų JAV, kurių perkamoji galia yra nepalyginamai didesnė nei daugumos pasaulio valstybių ar regionų, be to, kurios viduje panaikinti prekybos apribojimai, palengvintos investicijos, neabejotinai būtų tokia jėga, su kuria bet kam būtų sunku konkuruoti.

Todėl ir kinai, ir rusai visomis priemonėmis stengėsi išvengti ES ir JAV laisvosios prekybos sutarties. Globaliame pasaulyje jiems gerokai paprasčiau konkuruoti su ES ir JAV atskirai. Sutarčiai nepritarė ir visokiausio plauko antiglobalistai, neretai maitinami rusiškais ir kiniškais pinigais. Šiais metais Rusija ir Kinija švenčia pergalę: tapęs prezidentu D. Trumpas derybas tarp ES ir JAV nutraukė, nors iki derybų pabaigos tebuvo likęs mažmožis – tik braškę ant torto uždėti.

Šilko kelio strategijos esmė ir Lietuvos vieta joje

Nors Kinijos OBOR strategija pristatoma kaip ekonominio bendradarbiavimo strategija, jos ištakos – Kinijos nacionalinio saugumo, karinių reikalų žinybose, jos esmė – ekonominė ekspansija į Europą, Aziją ir Afriką, tenkinant ekonomiškai sustiprėjusios Kinijos politines ambicijas. Visa ši strategija – tai konservatyvaus militarizmo ir pažangaus ekonominio globalizmo derinys. Strategijos įgyvendinimui 2013–2014 m. įkurtas ne vienas bankas, tarp jų ir AIIB – Azijos infrastruktūros investicijų bankas su 100 milijardų dolerių pradiniu kapitalu, taip pat ir Šilko kelio fondas (angl. Silk Road Fund) su 46 milijardų dolerių kapitalu.

Nemažai į AIIB „bendrą kasą” sunešė senosios Europos valstybės, tarp jų Vokietija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir kitos. Tarp šio banko steigėjų ir akcininkų, matyt, neatsitiktinai nerasime JAV bei Japonijos ir Taivano – JAV sąjungininkių regione.

Kinijos vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Nors kai kam Lietuvoje atrodo, kad milžiniška, toli esanti Kinija palyginti nedidelės, prie Baltijos jūros prigludusios Lietuvos net neįžiūri, taip nėra. Kinai žemėlapyje brėžia OBOR strategijos įgyvendinimui būtinus šešis ekonominius „koridorius”. Suplanuota, kad tas „šilko diržas“ apjuos daugiau nei 60 valstybių 3 kontinentuose. Vienas iš šešių koridorių, vadinamasis Eurazijos tiltas, baigiasi būtent Klaipėdoje. Iš Kinijos geležinkeliais per Centrinės Azijos valstybes – Kazachstaną, Kirgiziją, Uzbekiją – į Europą, per Rusiją – į Klaipėdą.

Beje, Kinijos pirmasis vicepremjeras G. Zhangas, 2015 m. birželį lankęsis Lietuvoje, ir buvo tas aukščiausio rango pareigūnas, kuris atsako už OBOR strategijos įgyvendinimą. Ne Lietuvos pieno ir mėsos produktų importas į Kiniją domina Kinijos valdžią, ne investicijos į šias pramonės šakas Lietuvoje. Kinus domina Klaipėdos uostas, taip pat inovatyvios pramonės šakos, aukštosios technologijos. Pieno produktai gali būti tik priedas prie svarbesnių dalykų, nors pieno produktų, ypač skirtų vaikų mitybai, kinams labai reikia.

Dar vieną „ekonominį koridorių” kinai tiesia per Pirėjo uostą Graikijoje. 2016 m. birželį Pirėjo uostas „krito”: 63 proc. jo akcijų įsigijo Kinijos valstybinė kompanija „Cosco”. Pirkta už, švelniai sakant, „prieinamą” kainą, kurią padiktavo tuometinė kritinė, krizinė Graikijos ekonominė ir finansinė padėtis.

Pastebimas ypatingas kinų suaktyvėjimas ir Jungtinėje Karalystėje, kur po Brexit referendumo kainos nukrito, kur galima palyginti pigiai nupirkti tai, kas anksčiau buvo neprieinama. Po Jungtinės Karalystės de facto pasitraukimo iš Europos Sąjungos draugystės ir bendradarbiavimo su Kinija turėtų būti dar daugiau. Ne iš meilės, o iš reikalo.

O ir Klaipėdoje jau keleri metai nestinga įvairaus lygio delegacijų iš Kinijos. Joms svarbios uosto plėtros galimybės, uosto infrastruktūra. Kaip nestinga kinų dėmesio ir Lietuvos geležinkeliams. Koridorius yra koridorius… Dabar šioje dėlionėje jau fiksuojame ir Kinijos bei Lietuvos premjerų susitikimą, bendradarbiavimo memorandumo dėl Šilko kelio strategijos įgyvendinimo pasirašymą.

Išvada aiški: matydami Rusijos veikimą mūsų regione, matykime ir tai, ką mūsuose veikia Kinija. Turime ne tik žinoti, bet ir suvokti, kad esame Kinijos strategijos dalis, taigi, turime galvoti apie galimas pasekmes, ne tik ekonomines, bet ir politines.

Užsienio investicijų patikra ES ir Kinijos faktorius

Šiais metais kai kam netikėtai Europos Parlamente pradėtas rengti pranešimas dėl užsienio investicijų patikros. Iš pirmo žvilgsnio atrodo: užsienio investicijos – kas čia gali būti blogo? Juk tai gamybos ar paslaugų plėtra, naujos darbo vietos ir t. t. Žinoma, mūsų valstybės žmonės geriau nei kitur Europoje supranta, kad užsienio investicijos gali turėti ir neigiamų pasekmių, todėl savo įstatymuose esame „įsukę” tam tikrus saugiklius, turinčius apginti mūsų strateginius objektus ir sektorius nuo nepageidaujamų partnerių invazijos, net ir žaidžiant pagal laisvosios rinkos taisykles. Puikiai žinome: saugomės nuo nepageidaujamų Rusijos investicijų. Tačiau ar to pakaks, siekiant apsisaugoti nuo neigiamų Kinijos ekonominės ekspansijos pasekmių – tai klausimas Lietuvos Seimui ir Vyriausybei.

Informacija pamąstymui: nuo 2008 m. finansinės krizės Kinijos investicijos Europos Sąjungos valstybėse narėse padidėjo 10 kartų! – nuo 2 mlrd. eurų 2009-aisiais iki beveik 20 mlrd. eurų 2015 metais. Vien 2016 metais Kinijos tiesioginės užsienio investicijos Europos Sąjungoje siekė 35 mlrd. eurų. Lyginant su 2015 metais, padidėjimas siekė 77 proc., o lyginant su netolimais 2010 metais padidėjimas sudaro 1500 procentų!!! Tuo pat metu, 2016 metais, ES verslo investicijos Kinijoje sumažėjo 25 proc., ir laukiama, kad artimiausiais metais dėl Kinijos vykdomos politikos, Europos verslui daromų kliūčių ši tendencija išliks.

Kinijos žemėlapis

Kinijos įtakos didėjimas svarbiausiuose Europos ekonomikos sektoriuose, įskaitant aukštųjų technologijų sektorių, kasmet didina Pekino įtaką mūsų kontinente. Pasinaudojant tuo, kad ES yra sutelkusi dėmesį kovai su Rusijos vykdomu terorizmu mūsų kaimynystėje ir iki šiol nematyto lygio kišimusi į ES valstybių politinį gyvenimą, rinkimų kampanijas, Kinija taps ypatingos svarbos išorės jėga, kuri ateityje bus vienas didžiausių iššūkių Europos kaip ekonominės galios išlikimui.

Pietinės Europos valstybės, tokios kaip Graikija, Portugalija, Ispanija ir Italija, kelis pastaruosius metus sulaukė milžiniškų Kinijos investicijų. Tokios apimties, kad šiuo metu ES taryboje, aptariant patikros mechanizmo įvedimo būtinumą užsienio investicijoms Europos Sąjungoje, šios šalys jau reflektuoja Kinijos interesus ir priešinasi tokio mechanizmo ES įteisinimui.

Didžiausios ir galingiausios ES valstybės narės – Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė – taip pat yra Kinijos ekonominės ekspansijos taikinys. Lyginant su 2015 metais, Kinijos investicijos vien Vokietijoje 2016 metais padidėjo 10 kartų ir pasiekė 11 mlrd. eurų per metus. Minėtose šalyse Kinija nusitaikė pirmiausia į inovacijų ir aukštųjų technologijų sektorius.

Rytų ir Vidurio Europa – taip pat Kinijos taikiklyje. Pekino iniciatyva 2011 metais buvo sukurtas 16+1 formatas, skirtas mūsų regiono valstybėms. Šio formato susitikime Budapešte ir dalyvavo Lietuvos premjeras S. Skvernelis, į kurį buvo atvykęs Kinijos premjeras. Iki pastarojo susitikimo šešios mūsų regiono ES valstybės narės buvo pasirašę bendradarbiavimo memorandumus su Kinija – Bulgarija, Kroatija, Čekija, Vengrija, Lenkija ir Slovakija. Dabar šį sąrašą papildė ir Lietuva. Ar turėtume dėl to džiaugtis? Tuo labiau, kad mūsų regione Kinijos investicijos iki šiol buvo palyginti menkos, o 16+1 formatas visų pirmiausia Kinijos buvo iš- naudojamas ne investicijų į šį regioną skatinimui, o ES skaldymui ir tarpusavio supriešinimui.

OBOR strategijos įgyvendinimo pradžioje Kinija pirmenybę teikė ES galingiesiems, bet ateis ir mūsų eilė. Tam akivaizdžiai ruošiamasi.

Kuo atsakys Europos Sąjunga?

Europos Sąjunga imasi gynybos, vienas jos instrumentų – investicijų patikros mechanizmo įteisinimas. Jei dėl valstybių, jau atsidūrusių Kinijos „kišenėje“, prieštaravimų nepavyktų to padaryti ES mastu, reikia pasirūpinti turėti reikiamus saugiklius nacionaliniu, mūsų atveju – Lietuvos lygmeniu. Patikros mechanizmo įvedimo iniciatorė yra Vokietija, jau patyrusi atkaklų Kinijos skverbimąsi į aukštųjų technologijų sektorių, dažnai tas įmones, kurios susiję su valstybės gynyba ir saugumu. Kaip ir į inovacijų sektorių, ypatingai svarbų valstybės pažangai ir konkurencingumui pasaulyje.

Kinijos kariuomenė. Reuters nuotr.

Beje, kai kurie Lietuvos verslininkai, dirbantys inovacijų ir aukš- tųjų technologijų srityje, jau prieš kelerius metus man pasakojo apie savo patyrimus, įmonės koridoriuose netikėtai sutinkamus kinus, kurie nežinia kaip pateko į įmonę ir negali (?) paaiškinti, ką jie veikia gamykloje.

Kitas gynybos instrumentas – spausti Kiniją tarptautiniu lygiu, kaip nesilaikančią taisyklių, grubiai pažeidžiančią tarptautinius susitarimus. Kinija yra Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) narė, bet jai iki šiol nepripažintas rinkos ekonomikos statusas. Kitaip sakant, Kinija dažnai žaidžia pagal kitokias taisykles arba visai be taisyklių, o mes, europiečiai, esame priversti laikytis taisyklių, je ne – esame baudžiami.

Trečias gynybos instrumentas – mano jau minėtas ES ir JAV laisvosios prekybos susitarimas, TTIP, dėl kurio derybas Kinijos ir Rusijos džiaugsmui sustabdė JAV prezidentas D. Trumpas. Europos Sąjunga nenuleidžia rankų, dirbame toliau, siekdami derybų atnaujinimo ir sėkmingo užbaigimo. Tiek šį kartą. Nes straipsnis turi turėti pabaigą…

„Europos laiku“ Nr. 26 2017 m. gruodis

2017.12.28; 07:00