Gintariniai papuošalai. Slaptai.lt nuotr.

Simbolius mes sutinkame aplink save visą gyvenimą. Jie visada neša informaciją, pagal juos mes galime sužinoti praeities istoriją, tradicijas ir papročius.

Simboliai skirti išmanantiems suteikia daug informacijos. Simboliai yra visur ir yra skirti apšviestiesiems. Žmogiškasis smalsumas visada žmones vertė domėti  simboliais, jie perkeldavo ten savo baimes, perkeldavo pasaulio mistinius ar nesuprantamus reiškinius.  Ir ne visada atsargumo principu, dažniausiai pasiremdami liaudies išmintimi, teigiančia, kad atsarga gėdos nedaro.

Iš simbolių ir amuletų nešiojimo papročių galime sužinoti kokiu tikslu juos nešiojo, nuo ko turėjo apsaugoti, kokią jų paskirtis ir nuo ko mus saugo. Galime geriau pažinti žmones, galime nuspėti erą, kurią jie gyveno.    

Saulės simbolis – yra bene populiariausias visose srityse simbolis Lietuvoje ir pasaulyje. Šis simbolis matomas  tiek tautinių tradicinių amuletų gamyboje, tiek juvelyrikoje, senųjų papuošalų, įvairių ženklų gamyboje. Gamyba šių gaminių siekia tūkstančius metų. Saulės vaidmuo  pabrėžiamas tradiciniuose tautiniuose renginių ritualuose. Daugumoje šalių saulė ir menulis simbolizuoja du šviesulius, o apsijungus šiuos du simbolius ateina nušvitimas. Šie simboliai visumoje yra šviesos ir žinių simboliai.

Simbolis Mėnulis – jaunikaičiu, ponaičiu, laimės nešėju. Vaizduojamas kaip ragų ar pasagos pavidalo ženklas. Senovėje aisčiai ir sarmatai labai gerbė Saulė ir Mėnulį. Saulė saugojo mus dieną, Mėnulis saugojo nuo visokiausių pavojų naktyje, Žvaigždės saugojo Mėnulį.

Mitai apie simbolius: dabar dauguma rašydami ima jėzuitų primetama versiją, kad šie simboliai susiję su velniais arba saugojo nuo jų. Tai yra visiškas melas šie simboliai buvo populiarūs 1-14 amžiuose iki krikščionybės atsiradimo, kurį dauguma mūsų protėvių simbolių sunaikino. Mėnulis saugojo nuo ugnies, vandens, ligų, nelaimių, suteikė sveikatos, gerovės.

Žaltys – priskiriamas prie antgamtinių būtybių: saugojo namus, namų židinį, gerovės, sveikatos ir vaisingumo mirusių protėvių dievybė. Jis šimtus metų laikomas gerąja namų dvasia ir globėju. Sunku paaiškinti žmogaus pagarbą kas lėmė tokį elgesį ar žibanti žalčio išvaizda, ar baimę keliantis žvilgsnis, ar tai kad jis išsineria iš savo odos. Dažnai simbolis žalčiai siejamas Žemės ir Saulės simboliais. Tai – žemės derlingumo, saulės simbolis.

Žalčiai vieni seniausių mūsų protėvių: aisčių ir sarmatų simboliai. Mitologinėse legendose žalčio funkcija –teikti gerovę namams, kuriuose gyvena. Buvo laikomas kaip pilnavertis namų gyventojas maitinamas, girdomas, saugomas….

Kirvio simbolis –akmens amžiaus populiarus simboliai. Kirvis simbolizuoja dangaus-dievybės jėgą. Gintariniai kirvio pavidalo amuletai buvo paplitę tarp baltų. Šiuos simbolius nešiodavo ištisus amžius kaip stiprybės simbolį….

Lietuvių mitologija kirvį priskiria dangaus dievui Perkūnui. Kirvio ženklas naudojamas architektūroje: geležinėse stogastulpių ir kryžių viršūnėse, kryželio galai užbaigiami kirvuku arba mediniai kirvukai kartais puošia trobos kraigai.

Rekomenduoju visiems susipažinti su tautinę simbolika paremta senovės tradicijomis ir archeologiniais radiniais. Tokius gaminius:  papuošalai, juvelyriniai dirbiniai, lietos baldų ir interjerų apdailos detalės, medaliai ir kitus tautinio paveldo artefaktus gamina ir rekonstruoja Neįgaliųjų socialinė įmonė UAB „Ūlos juvelyrų studija”.

Parengė Nerijus Bakasėnas

Nuotraukos iš Neįgaliųjų socialinės įmonės UAB „Ūlos juvelyrų studija” kolekcijos.

Paroda „Lyngby kirvis”. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologijos ekspozicijoje trečiadienio vakarą atidaroma unikalaus radinio paroda. Biržų rajono Parupės kaime atrastas kirvis tapo seniausiu šiuo metu žinomu ir datuojamu archeologiniu radiniu Lietuvoje ir įsitaisė labai retai Europoje randamų Lyngby tipo kirvių sąraše.
 
Seniausiam kirviui Lietuvoje – 13 tūkstančių metų. Mokslininkų teigimu, tokio senumo rago dirbiniai įprastai sunyksta, tad stebuklas yra ne tik tai, kad jis išliko, bet ir tai, kad po virtinės atsitiktinumų pasiekė mūsų laikus.
 
„2014 m. kasdami žemę Viliaus Venckūno sodyboje vyrai aptiko netikėtą radinį – ragą. Ragas jiems padarė įspūdį, užtat jį atidavė sklypo savininkui. Po kiek laiko pas V. Venckūną viešėjo draugas iš Vokietijos. Pamatęs radinį, prisiminė, kad panašų matė Vokietijos muziejuje. Savininkas, supratęs, koks senas ir retas šis radinys, atidavė jį specialistams, o nuo šios savaitės unikalų radinį bus galima išvysti ir parodoje, – pasakoja Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologė Dalia Ostrauskienė.
 
Prakalbinti unikalų eksponatą padėjo Klaipėdos universiteto specialistų dr. Tomo Rimkaus, prof. habil. dr. Algirdo Girininko, dr. Gvido Slah atlikti tyrimai, leidžiantys kalbėti apie kirvio naudojimo paskirtį bei intensyvumą. Kirvis buvo tiriamas Klaipėdos universiteto Archeologinės medžiagos tyrimų bei Londono Biomokslinių inovacijų centro (BETA) radiokarboninėje laboratorijose.
 
„Parodoje lankytojai išvys ganėtinai lygaus paviršiaus kirvį, tačiau mikroskopu priartinus vaizdą 115 kartų, galima matyti paviršiaus blizgesį ir įsirėžusias linijas. Jos parodo, kad įrankis buvo naudojamas dažnai, o tik tam tikroje vietoje pastebimas blizgesys išduoda kirvio rankenos sąlytį su kailiu ar oda. Rankena dėl patogumo galėjo būti apvyniota oda arba nešiojamas kirvis intensyviai kontaktavo su kailiniais ar odiniais šiaurės elnių medžiotojo rūbais”, – tyrimų akcentus atskleidžia G. Slah.
Paroda „Lyngby kirvis”. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Viename rago įtrūkime aptiktas mažytis angliukas iš vėlesnės žmogaus veiklos nepaliesto sluoksnio. Tai leidžia spėti, kad kirvis ilgą laiką, o gal ir niekuomet po to, kai buvo pamestas, nebuvo judintas.
 
Tokie iš šiaurės elnio rago pagaminti kirviai buvo naudoti regione aplink Baltijos jūrą. Nors savo laiku jie buvo plačiai paplitę, tačiau yra randami itin retai. Pirmasis tokio tipo kirvis prieš daugiau nei šimtą metų rastas Nųrre Lyngby vietovėje Danijoje, ir nuo tada visi tokio tipo kirviai vadinami šios vietovės vardu. Šiaurės Europos regione aptikta kelios dešimtys tokių kirvių, o Rytų Baltijos šalyse jų žinomi tik vienetai – penki dar iki Antrojo pasaulinio karo buvo aptikti buvusios Rytų Prūsijos teritorijoje, o 2009 metais toks radinys aptiktas ir Latvijoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.09; 13:25