Graikijos vėliava

Graikijos URM griežtai pasmerkė kraštutinei dešiniajai partijai „Chrisi Avgi“ („Auksinė aušra“) atstovaujantį Europos Parlamento narį Yannis`ą Lagos`ą, kuris neseniai kalbėdamas Europos Parlamente suplėšė popieriaus lapą su Turkijos vėliavos atvaizdu.
 
„Graikija kuo griežčiausiai smerkia bet kurį nacionalinio simbolio, šiuo atveju – Turkijos nacionalinio simbolio, įžeidimo aktą“, – sakoma ketvirtadienį paskelbtame Graikijos URM pareiškime.
 
„Neleistini neonacistų veiksmai yra nukrypimas nuo Graikijos ir Europos tradicijų. „Chrisi Avgi“, kurios veikla nagrinėjama teismuose ir kurią Graikijos visuomenė per visuotinius rinkimus išvijo iš šalies parlamento, mėgina reklamuotis. Neonacistai atstovauja tik sau“, – pabrėžė URM.
Turkijos vėliava
 
Anksčiau ketvirtadienį Y. Lagos`o veiksmus griežta sukritikavo Turkija. „Šitie rasistiniai individai geriau už kitus žino, kaip mes sumušame ir išmetame į jūrą tuos, kurie drįsta pulti mūsų šlovingą vėliavą. Išlepinti rasistiniai Europos vaikai turi žinoti savo vietą. Europa turi padaryti galą rasizmui ir priešiškumui islamo atžvilgiu“, – parašė tviteryje Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu.
 
Anot jo, „niekas neturėtų abejoti, kad mūsų vėliava išdidžiai plevėsuos amžinai!”. „Tikimės, kad EP imsis reikiamų priemonių prieš šį klouną”, – pridūrė Turkijos URM vadovas.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. EPA – ELTA nuotr.
 
Y. Lagos`as nuo 2012 iki 2019 metų buvo Graikijos parlamento deputatas, jis atstovavo kraštutinei dešiniajai partijai „Chrisi Avgi“.
 
Kalbėdamas Briuselyje Y. Lagos`as apkaltino Turkiją organizuojant nelegalius migracijos srautus į Europą, sukritikavo prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą už grasinimus atidaryti sieną migrantams ir suplėšė popieriaus lapą su Turkijos vėliavos nuotrauka.
 
2019 metų gegužę Graikijoje per rinkimus į EP „Chrisi Avgi“ užėmė penktąją vietą su 4,87 proc. balsų ir iškovojo vieną mandatą. Graikijai Europos Parlamente atstovauja 21 deputatas. Per visuotinius rinkimus praėjusių metų liepą „Chrisi Avgi“ neįveikė 3 proc. barjero ir neturi nė vienos vietos Graikijos parlamente.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.31; 00:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Liūdnai pagarsėjęs Lietuvoje, kontraversiškasis Arkadijus Vinokuras su didžiausiu aplombu tvirtina, kad Genocido tyrimo centro darbuotojo Daliaus Stanciko pateikta pažyma apie Jono Noreikos-Generolo Vėtros talkininkavimą žydų gelbėjimo akcijose yra niekinė, nes pažymos autorius yra geologas pagal išsilavinimą https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/arkadijus-vinokuras-kaip-geologas-iskasinejo-istorines-pazymas.d?id=83113425.

Kaip teigia ten pat A. Vinokuras, tai esą stipriai prasilenkia su ištikimybe tiesai. Vargeli, tu mano, ar papeckiotas popieriukas, vadinamas diplomu, gali tapti tiesos laidininku? Kita vertus, kaip dingojasi bent man, diplomas, specialaus išsilavinimo kredencialai toli gražu neparodo net žmogaus tikrojo pasirengimo  dirbti vienoje ar kitoje sferoje, yra begalė pavyzdžių, kai profesinių aukštumų pasiekė žmogus, neturintis tokių kredencialų. Nesakau ir niekados nesakysiu, kad profesinis pasiruošimas yra nereikalingas, tačiau būna ir tokių atvejų, kai, įsivyravus profesinio apsigimimo apraiškoms, suintensyvėjus profesijos aplinkos konjunktūrai, atėjusio iš kitos terpės žmogaus šviežias žvilgsnis labai praverčia, yra godotinas reiškinys.

Naujosios Lietuvos istorikų plejados kunigaikštis Edvardas Gudavičius pagal išsilavinimą buvo inžinierius, baigęs Kauno politechnikos institutą (KPI), o neseniai kažkieno gražiai pavadintas filosofų karaliumi Arvydas Šliogeris pagal išsilavinimą buvo to paties KPI absolventas, įgijęs cheminės technologijos specialisto diplomą.

Jeigu norite, pateiksiu atvirkštinį pavyzdį, tuščiagarbiai pasigirdamas, kad baigiau Vilniaus universitetą geriausiais savo kurse pažymiais, įgydamas istoriko diplomą, tačiau jau studijų pabaigoje gerai žinojau, kad istoriku netapsiu, nes tokiam pasirinkimui, nežiūrint tariamo pirminio pasirengimo, nebuvau „pateptas“ iš aukščiau, kokiais buvo visa grupė mano mokslo draugų, su pasišventimu stojusių į  tarnystės istorijos mūzai kelią. Ne kiekvienas Edvardas gali tapti istoriku arba, kitaip tariant, universitetinių studijų pažymiai ir tariamas žinių bagažas yra tik balastas, jeigu drauge nėra pasišventimo ir įkvėpimo.

Knygos „Mes nežudėme“ pristatymas Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje. Iš kairės į dešinę: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė, knygos „Mes nežudėme“ autorius Arkadijus Vinokuras, Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Vilniaus žydų viešosios bibliotekos vadovas Žilvinas Beliauskas. Slaptai.lt nuotr.

A. Vinokuras mini Lietuvos istorikų, kurie neva yra rimtai pasirengę pasitarnauti tiesai, pavardes, priešpastatydamas minimus istorikus D.Stancikui. Tačiau taip sutampa, kad čia tiesos riteriais yra pavadinami ryškiausi nomenklatūros vėliavnešiai. Kita vertus, mano, Istorijos fakulteto absolvento, pirminio išsilavinimo užtenka pradėti pokalbį apie tai, kad A.Vinokuro proteguojamų istorikų profesionalumą vis labiau nustelbia faktas, jog jie kaip tolesnį savo likimą ir karjeros tramplyną pasirinko konjunktūrinių kriuksių kelią (kai vieną patraukus už uodegos, žviegti pradeda visas jų  būrys).

Žinia, pats A. Vinokuras ilgai dirbo cirko artistu, jeigu neklystu, klounu. Ar klouno profesija daro žmogų jautresniu tiesai nei visais kitais atvejais? Taip galėtų būti nebent ta šekspyriška prasme, kad neva juokdarys neretai pasako tą tiesos dalį, kuri paprastai yra nutylima. Tačiau A. Vinokuro juokeliai išties jau  seniai nebejuokina, o greičiai primena piktas grimasas, tokiu būdu forsuojant tarpusavio susipriešinimą, didinant įtampą ir spaudimą.

 A. Vinokuras be didelio konfūzo sakinys po sakinio Joną Noreiką-Generolą Vėtrą vadina nacių kolaborantu, nežiūrint to, jog teismo sprendimas užginčija tokį Lietuvos didvyrio vertinimą.    

Taigi, kaip matome, teisinės valstybės principai Lietuvoje galioja ne visiems, čia ne tik leidžiama į istoriją žiūrėti apsimetant nieko nenutuokiančiomis kiaulėmis, bet ir toleruojamas kai kurių bendrapiliečių pasirinktas šventųjų karvių statusas.

Jau keletą kartų esu kėlęs klausimą – kas įkvepia, užveda, palaiko A. Vinokurą tokioje, kaip turėtų atrodyti normalių refleksų žmogui, nedėkingoje veikloje, aukojant savo gyvenimą kitos etninės bendrijos sąžinės masažuotojo pareigų įgyvendinimui? Ar nėra toks pasirinkimas dėl mūsų pernelyg didelė auka, žinant, kad savo istorinės tėvynės ir tėvynainių bendruomenės sąžinės balanso reikalus anas per dabartinį savo užimtumą visiškai apleido, neskiria dėmesio net puspadžių pakutenimui?

Baidyklė. Slaptai.lt nuotr.

Kai atrodo bent man, A. Vinokuras, kaip ir kiek anksčiau Leonidas Donskis, yra įkvėpti Henriko Zimano pavyzdžio, siekdami naujomis aplinkybėmis pratęsti jo reikalą, toliau puoselėti anojo įdirbį, „padedant lietuviams atsikratyti nacionalistinių prietarų“.

Tačiau pats laikas būtų prisiminti ir tai, kad H. Zimanas yra karo nusikaltėlis, išprovokavęs Pirčiupių tragediją, suplanavęs, jog kaimo prieigoje specialiai jo vadovaujamo sovietinių partizanų būrio palikti nužudytų vokiečių kariškių kūnai turėtų iššaukti neadekvačią (ar kaip tik adekvačią) hitlerininkų reakciją. Kalbama, kad H. Zimanas visą savo sąmoningo komunisto gyvenimą labai didžiavosi tokiu gudriu (?) užmanymu, atvedusiu į  baisų žmonių nukankinimą.

Ką  apie tai mano mūsų konjunktūrinis/nekonjunktūrinis Lietuvos istorijos institutas?

2019.12.30

smile

Šypsenos poveikis yra senesnis už pačios žmonijos istoriją. Net gyvūnai naudojo šią gudrybę. Pakėlus lūpų kampučius į burną patekdavo daugiau oro, balsas tapdavo aukštesnis ir riksmas nebeatrodydavo toks grėsmingas. Tai buvo pirmasis draugiškumo ženklas.

Šypseną, kaip džiaugsmo išraišką, žino visi žmonės, net nuo išorinio pasaulio atskirtos gentys Indonezijoje ar Naujojoje Gvinėjoje ir akli vaikai, negalintys jos nusižiūrėti iš aplinkinių.

Continue reading „Šypsotis, šypsotis, šypsotis“