Šiais geopolitinio šaltojo karo laikais kiekviena didesnė valstybė ar valstybių aljansas turi tikslą didinti savo įtakos sferas. Tam pasitelkiamos visos įmanomos priemonės – nuo karinių, ekonominių iki kultūrinių ir religinių.
Kartais gali būti sunku suvokti, kodėl viena ar kita pasaulio galybė susidomi ir investuoja į kurią nors valstybę, kai net geografiškai ši šalis nėra niekaip susijusi su besidominčia.
Tačiau įtaka yra labai svarbi ir nėra didelio skirtumo šalies geografinėje padėtyje, religiniuose ar kultūriniuose dalykuose ar net ekonomikoje. Juk visos įtakingesnės šalys ir aljansai stengiasi įtakoti Afrikos žemyne esančias šalis, tas pats – ir Pietų Amerikoje.
Lengviausia visus šiuos procesus palyginti su prekybos tinklų plėtra Lietuvoje. Kartais Maximos parduotuvė atidaroma netoli kitos Maximos vien tam, kad ten neatsidarytų IKI ar Norfos parduotuvė. Ir nėra labai svarbu, kad ši parduotuvė nebus labai rentabili, bet ji bus kaip forpostas, kaip kliūtis tam tikrame areale atsirasti konkurento įtakai.
Po šios įžangos pereikime prie pagrindinės šio straipsnio temos. Kokius žaidimus JAV politikai ir diplomatai, Europos komisija ir Europos parlamentarai žaidžia su Armėnija ir Azerbaidžanu, kas trukdo sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą ir kam visa tai naudinga?
2013 metų pavasari į Maskvą atvykusiam Didžiosios Britanijos premjerui Deividui Kameronui Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas įteikė 42 metų išlaikymo armėnišką konjaką, primindamas, kad 1945 metais Jaltoje vykusiame sąjungininkų susitikime panašų konjaką Josifas Stalinas padovanojo tuometiniam Didžiosios Britanijos premjerui Vinstonui Čerčiliui.
Šis pavyzdys yra labai simbolinis. Rusijos prezidentas, kuris ne kartą išreiškė pagarbą tokioms istorinėms asmenybėms kaip Ivanas Rūstusis ir Josifas Stalinas ir kuris dažnai apgailestauja dėl Sovietų Sąjungos griūties, dovanoja svečiui iš užsienio tai, ką jo šalis, jo imperija turi brangiausio, tuo parodydamas, kad Armėnija yra jo imperijos dalis.
Pamėginkime įsivaizduoti, jei Didžiosios Britanijos premjeras savo svečiams dovanotų indiškos arbatos rinkinį, primindamas tuos laikus, kai Indija buvo Anglijos kolonija ir pastarosios valdovai dovanodavo tokias dovanas kitų šalių garbingiems asmenims. Jei Didžiosios Britanijos diplomatija padarytų tokią nedovanotiną klaidą, atgarsis kiltų visame pasaulyje, Indija paskelbtų notą ir t.t.
O Putino ir armėniško konjako atveju to neįvyko – nei pasaulis pasipiktino, nei Armėnija kaip nors sureagavo. Iš to galime daryti toli siekiančias išvadas, pavyzdžiui, kad Armėnijai yra numatyta vieta Vladimiro Putino kuriamoje „Rusų pasaulio“ geopolitinėje koncepcijoje, arba, kad Rusijos politiką ir diplomatiją įtakoja armėniškas konjakas, kartais susukdamas galvas patiems rusams, o kartais ir įtakingiems užsienio diplomatams ir politikams.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad viskas aišku ir jokių čia didelių diplomatinių demagoginių išvedžiojimų būti negali. Faktai kalba: „1993 metais Jungtinių Tautų Organizacija priėmė rezoliucijas Nr. 822, 853, 874 ir 884, kuriose teigiama, kad armėnai okupavo azerbaidžaniečių žemes ir vykdė neteisingą karą prieš Azerbaidžaną ir jo teritorinį vientisumą. JT rezoliucijos Kalnų Karabachą pripažino nedaloma Azerbaidžano teritorija.
Tačiau taip būtų, jei nebūtų tos „konjakinės demokratijos“, kuri aptemdo valstybių vadovų ir politikų protus ir tarnauja iškreiptiems Rusijos imperialistinės politikos siekiams. Jau daugiau kaip 20 metų Armėnija yra atplėšusi didelę dalį Azerbaidžano teritorijos, nesilaiko Jungtinių Tautų sprendimų ir kaitina atmosfera Pietų Kaukazo regione. Dešimtys tūkstančių žuvusių, daugiau kaip milijonas azerbaidžaniečių, kurie negali grįžti namo į savo žemę, jie jau daugiau kaip du dešimtmečius valgo pabėgėlio duoną.
Ant šito nesantaikos lauželio šildosi ne tik Rusijos imperialistai, bet ir kai kurie Europos Sąjungos politikai. Jei pasaulinės organizacijos būtų principingos ir nešališkos, sprendimas jau seniai būtų priimtas. Iš Armėnijos būtų griežtai pareikalauta per kuo trumpesnį laikotarpį išvesti savo karius iš svetimos teritorijos.
Po armėnų separatistų pasitraukimo ten įsivyrautų taika ir galų gale šis neapsakomu gamtos grožiu ir naudingomis iškasenomis apdovanotas Kalnų Karabacho regionas galėtų vystytis ir judėti į priekį.
Deja, šiuo metu kenčia visos trys šalys – Azerbaidžanui ir Gruzijai skauda dėl neteisėtai iš jų atplėštų teritorijų, paverstų pabėgėliais tautiečių, o Armėnijai tikriausiai irgi daug džiaugsmo neatneša šis nesąžiningas svetimos teritorijos administravimas, tuo labiau, kad nėra taip, kad Armėnija pati savarankiškai valdytų Kalnų Karabachą.
Kaip tame animaciniame filme, kur Kūlverstukas pasisiūlo padėti krokodilui Genai panešti jo sunkų krepšį, jei krokodilas paims jį nešti ant sprando su visu krepšiu. Juk realiai Kalnų Karabachą, kaip ir Abchaziją, Padniestrę, Pietų Osetiją, Donecko ir Luhansko „liaudies respublikas“, valdo Rusija, tuo pačiu valdydama kaip savo koloniją ir pačią Armėniją.
Viskas per tą konjakinę diplomatiją, kuri sėja miglą ir painiavą.
NATO ir Jungtinės Amerikos Valstijos negali stipriai veikti šio regiono ne todėl, kad tai būtų dar vienas atviras konflikto tarp jų ir Rusijos židinys (Armėnijoje yra Rusijos karinės bazės), bet labiau dėl didelės ir įtakingos JAV armėnų diasporos, kuri savo įtaka kai kuriais klausimais gali būti lyginama su kitomis įtakingomis Amerikos diasporomis. Todėl į valdžią atėjus prezidentui Barakui Obamai Armėnija net tikėjosi legalizuoti savo neteisėtą dalies Azerbaidžano teritorijos okupaciją.
Kitas svarbus dalykas – tai NATO patirtis, kai susikirto dviejų jos narių – Graikijos ir Turkijos interesai. Bet koks ryškesnis NATO žingsnis sprendžiant Armėnijos ir Azerbaidžano santykius ir nesutarimus gali vėl išjudinti konfliktus tarp Turkijos ir Graikijos, kuri greičiausiai nedvejodama paremtų Armėnijos pusę.
Europos Sąjunga žaidžia daug žaidimų vienu metu, ji nenorėdama prarasti įtakos Armėnijai, nesielgia su ja kaip su šalimi agresore, netaiko ekonominių sankcijų, o atvirkščiai – visokiais būdais stengiasi ją įtraukti į savo įtakos orbitą. Tuo pačiu Europos Sąjungos politikos architektams labai svarbu pritraukti ir Azerbaidžaną, kuris galėtų būti rimta alternatyva rusiškų dujų monopolijai Europoje.
Todėl daugybė Europos komisijos biurokratų ir Europos parlamento deputatų dažnai užsuka į Jerevaną ir būna pavaišinti tuo gėrimu, kuriuo Josifas Stalinas prieš daugiau kaip pusę amžiaus bandė užmigdyti Vinstono Čerčilio budrumą. Tačiau Čerčilis buvo profesionalas ne tik politikoje, bet ir alkoholį vartojant, gero, išlaikyto ir stipraus gėrimo skonis neaptemdė jam proto ir jis pasmerkė Sovietų imperijos plėtrą, Baltijos šalių okupaciją ir Rytų Europos priverstinį „susocialistinimą“.
Deja, armėniškai rusiška konjakine diplomatija apsvaigintų veikėjų atsiranda net ir ES. Kai kuriuose ES šalių parlamentuose buvo netgi įkurtos „Draugystės su Kalnų Karabachu parlamentinės grupės“. Niekaip nesprantama – kam, kodėl prireikė draugauti su iš Azerbaidžano žemę atėmusiais armėnų separatistais?
Kodėl kai kurie ES politikai pakviesti pasivečiuoti Jerevane tarsi netyčia užsuka ir į Kalnų Karabachą, nederindami savo vizito su teisėtu šios teritorijos suverenu – Azerbaidžano Respublika. Tai buvo spjūvis Azerbaidžano valstybei į veidą. Tokiais atvejais azerbaidžaniečiai turi moralinę teisę paklausti mūsų, europiečių, gal netrukus mes, europiečiai, kursime draugysčių su Talibanu grupes?
O kol Vakarų šalys geria diplomatinį konjaką ir dėlioja diplomatinius pokerius, Rusija stiprėja ir didina savo įtaką visame pasaulyje, nes ji turi tikslą, ji nesmerkia savo carinės imperinės politikos, nesmerkia savo totalitarinio sovietinės imperijos palikimo ir toliau eina dar caro Ivano Rūsčiojo nušviestu žiaurumo ir nesiskaitymo su niekuo keliu. Ši šalis neatsiprašė savo valdytų ir išnaudotų kolonijų, kiek galėjo jų išlaikė, o išsprūdusias stengiasi paveikti informacinėmis, ekonominėmis, kultūrinėmis ir karinėmis priemonėmis, laukdama palankios progos jas „susigrąžinti“, kaip „susigrąžino“ Krymą.
Ją sustabdyti gali tik sąžininga ir kieta Vakarų šalių politika, vienas iš šios politikos aspektų turėtų būti Jungtinių Tautų rezoliucijų vykdymas.
Baigiant norėtųsi palinkėti Azerbaidžanui susigrąžinti savo istorines žemes, juk nieko nėra neįmanoma, tereikia pažiūrėti į Lietuvos pavyzdį, XX amžiuje ją draskė iš visų pusių, bet dabar ji susigrąžino didžiąją dalį sau brangiausių žemių su sostine Vilniuje ir uostu Klaipėdoje.
O Armėnijai palinkėkime rasti drąsos pripažinti savo klaidas ir atsisveikinti su tuo, kas jai nepriklauso. Savanoriškai atsisakiusi neteisėtai valdomo Kalnų Karabacho ji galėtų įgyti daug vertingesnį dalyką – laisvę ir tikrą nepriklausomybę.
2017.09.12; 05:00
