
Seimui ketvirtadienį paskyrus du iš trijų Konstitucinio Teismo (KT) teisėjus, prezidentas Gitanas Nausėda sako turįs viltį, kad tai paskutinis kartas, kada KT teisėjų rotacija trunka taip ilgai.

Lietuvos teisinė sistema buvo surėdyta taip, jog čia aukščiausioji teisminė institucija yra Konstitucinis teismas (KT), už Konstitucinį teismą Lietuvoje aukštesniu gali būti laikomas nebent tik Paskutinysis teismas, septyniems angelams pakėlus triūbas prie lūpų.
Kitas dalykas, kad LR Konstituciniam teismui ne visados pavykdavo išsaugoti savo nepriekaištingą reputaciją, pateisinti žmonių lūkesčius, kuriuos sužadina aukštasis Konstitucinio teismo vardas ir ypatingas statusas. Kad ir kaip žiūrėtume, per nepriklausomybės trisdešimtmetį buvo visko: kai kurie LR KT sprendimai yra sukėlę nemažai diskusijų, pasitaikė net tokių atvejų, kai dėl priimtų KT išaiškinimų kilo abejonės – ar aukštieji teisėjai nepasidavė politiniam užsiangažavimui vienos kurios partijos naudai, ar visados sugebėdavo atsispirti pagundai į pirmą vietą iškelti teisininkų luomo interesus? Iš tiesų, buvo, kad vieną ar kitą kartą surašyta KT nuomonė vertė krapštytis pakaušius. Taigi, galbūt ne be reikalo žmonės plepėjo ir plepa, kad Lietuvoje KT yra aukščiau net už Konstituciją.
Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra vienas iš svarbiausių demokratinės teisinės valstybės principų, o Konstitucinio teismo nepriklausomumas ir nešališkumas civilizuotoje visuomenėje turėtų būti užtikrintas aukščiausiu laipsniu.
Tai be visa ko kito reiškia, kad KT teisėjais gali būti skiriami tik aukščiausios kvalifikacijos, niekados neleidę suabejoti savo padorumu teisininkai, tačiau Lietuvoje, kaip atrodo, be dalykinių ir moralinių kandidato savybių, siekiančiam pelnyti tokį paskyrimą dar yra reikalingas ir partinis užnugaris.
Be to, teisėjai taip pat yra žmonės su skirtingais vertybiniais įsitikinimais, su savo politinėmis simpatijomis ir antipatijomis.
Prieš eilę metų KT teisėju buvęs, dabar universitete dirbantis profesorius Vytautas Sinkevičius iš visų savo likimo brolių, KT eksteisėjų išsiskiria tuo, kad, nežiūrint seniai nugarmėjusių laikų, politinius įvykius anas ir toliau komentuoja žongliruodamas konstitucingumo terminais, vertina menamo atitikimo Konstitucijos normomis požiūriu, kitaip tariant, toli gražu nesijaučia išėjęs į užtarnautą poilsį.
Nieko tokio, jeigu eksperto kvalifikacijas turintis žmogus net ir bėgant laikui nepraranda ūpo bei entuziazmo, tačiau drauge išryškėja ta bėda, kad buvusio KT teisėjo vardą, Konstitucijos komentavimo žodyną anas dabar naudoja siekdamas prastumti vienos politinės partijos interesus.
Ar yra taip, kad laimėjęs KT teisėjo nominaciją žmogus privalėjo slėpti savo politinį užsiangažavimą, o, dirbdamas universitete, tas pats žmogus jau turi teisę konstitucingumo užkeikimais dangstyti labiausiai egoistinius vienos partijos pasirinkimus, šitaip begėdiškai profanuodamas šventą Konstitucijos vardą? Kaip atrodo bent man, ne teisininkui, tokia V.Sinkevičiaus saviveikla vis labiau pradeda panašėti į žiauriai prasikišantį nepadorumo ekscesą. Tikriausiai būtent dar ir dėl to, kad politinis užsiangažavimas ir preferencijos vienos partijos naudai iškreivina teisinio diskurso erdvę, žinomo teisininko V.Sinkevičiaus plačiai cituojami pasisakymai konstitucingumo temomis pastaraisiais metais neretai yra be galo suvelti ir logiškai prieštaringi.
Savo ruožtu pastarosiomis dienomis matome kažką panašaus į V.Sinkevičiaus užsidegimo apipavidalinti partinius interesus teisiškai paūmėjimą, kai anas grūmodamas Konstitucija įrodinėja, kad prezidentas Gitanas Nausėda neturi beveik jokios teisės kištis į ministrų paskyrimo procesą. V.Sinkevičius dabar kala be perstojo, tarsi būtų pasamdytas („Konstitucijos ekspertas įspėja: savo pareiškimais Nausėda jau įvarė save į kampą“; delfi.lt). Esą atmesti kandidatą būtų galima tik remiantis konstituciškai pagrįstais argumentais, o kompetencijos reikalavimas neva nėra konstituciškai pagristas argumentas, siekiant atrinkti tinkamiausius pretendentus (čia pat V.Sinkevičius tvirtina, kad visi kandidatai į ministrus yra užtektinai kompetentingi, taigi kaip dorybę konstituciniame kandidatų paskyrimo procese nurodo tai, kas neva neturi jokios vertės konstitucingumo požiūriu).
Kaip užbrėžti ribą tarp konstituciškai pagrįsto ir konstituciškai nepagrįsto argumento? Nebūkite naivūs, kas ne kas, o Konstitucijos guru V.Sinkevičius dėl tokių niekų galvos sau nekvaršina…
2020.12.04; 06:15
Dvyliktasis Seimas skaičiuoja paskutines savo darbo dienas. Pasak Seimo Pirmininko pirmosios pavaduotojos Rimos Baškienės, tikėtina, kad paskutinis šio Seimo posėdis gali įvykti lapkričio 11 d. Tai ji sakė ketvirtadienį iš Seimo tribūnos pristatydama kitos savaitės darbotvarkę.
Vienas iš neužbaigtų darbų yra parlamentarų grupės iniciatyva dėl galimų Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT), – sakė R. Baškienė. Parlamentarai norėtų KT paklausti, ar per Seimo rinkimus daugiamandatėje rinkimų apygardoje Andriaus Tapino ir viešosios įstaigos „Laisvės TV“ vykdoma plataus masto informacinė kampanija „Viso gero, Woldemortai“, nukreipta prieš partiją „Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga“ (LLRA-KŠS), bei pažeidimai vienmandatėje Panerių-Grigiškių rinkimų apygardoje Nr. 11 turėjo esminės įtakos Seimo rinkimams ir ar nereikėtų pakartoti Seimo rinkimų daugiamandatėje ir nurodytoje vienmandatėje apygardose. Pasak R. Baškienės, šis klausimas bus pradėtas svarstyti lapkričio 10 d., bet gali būti pratęstas ir lapkričio 11 d.
Prieš tai LLRA-KŠS rinkimų rezultatus apskundė Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), bet ši esminių pažeidimų agitacinėje rinkimų kampanijoje neįžvelgė. Neįžvelgė jų ir Prezidento teisininkai.
Bet ar Kreipimosi į KT projekto svarstymas Seimo posėdyje lapkričio 10 d. turi prasmę?
Kaip žinia, Seimas ne vėliau, kaip per 24 valandas po to, kai Vyriausioji Rinkimų Komisija paskelbė galutinius Seimo rinkimų rezultatus, turėjo būti supažindintas su LLRA-KŠS Kreipimosi į KT projektu, ir po to, ne vėliau, kaip per 48 valandas, kreiptis arba nesikreipti į KT. Terminai suprantami. Valstybė negali ilgai gyventi nežinioje.
Akivaizdu, kad lapkričio 10 d. priimtas teigiamas Seimo sprendimas bus, švelniai tariant, gerokai pavėluotas, o todėl teisiškai nemotyvuotas apriori. Pagal Konstitucijos 106 straipsnį KT turi teisę atsisakyti priimti nagrinėti bylą ar rengti išvadą, jeigu kreipimasis grindžiamas ne teisiniais motyvais.
Tačiau valdančioji dauguma nutarė, kad Kreipimosi į KT klausimas svarstytinas, nes Seimas nebuvo laiku, per 24 valandas, informuotas apie LLRA-KŠS Kreipimosi į KT projektą, o todėl ir 48 valandų terminas gali būti ištęstas tiek, kiek reikia valdančiajai daugumai.
Dėl to, kad Seimas nebuvo laiku, per 24 valandas, informuotas apie LLRA-KŠS Kreipimosi į KT projektą, Seimo narys p. Česlav Olševski lapkričio 6 d. apkaltino Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį, kuris, neva, neįvykdė savo pareigų, laiku nepateikęs Seimui svarstyti Kreipimosi į KT projektą (15min.lt: „Česlav Olševski: Ar Seimo pirmininkui suteikta galia pažeisti įstatymus?“). Pasak jo, LLRA-KŠS spalio 31 d. 20 val. 19 minučių kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą ir į Lietuvos Respublikos Seimą dėl pažeidimų, galėjusių turėti esminės įtakos Seimo rinkimų rezultatams. Dokumentai buvo nusiųsti elektroniniu paštu. Taigi, pasak Seimo nario, Kreipimosi projektas išsiųstas spalio 31 d. 20:19 minučių, praėjus kiek daugiau nei 4 valandoms po to, kai Vyriausioji rinkimų komisija oficialiai paskelbė rinkimų rezultatus. Tačiau Seimo Pirmininkas, anot jo, neatliko savo pareigų, o viešai pateikia klaidinančią ir melagingą informaciją. Pasak jo, Seimo Pirmininkas lapkričio 3 d. vietoj to, kad informuotų Seimo narius apie gautą dokumentą, organizuotų Seimo posėdį, nusprendė, kad Seimas – tai aš ir paskelbė nesikreipsiantis į KT. Maža to, pamelavo, kad neva LLRA-KŠS pavėlavo pateikti Kreipimosi į KT projektą.
Seimo narys p. Česlav Olševski, deja, nesugebėjo nurodyti, kokius Konstitucijos ar įstatymų straipsnius pažeidė Seimo Pirmininkas. Nes tokių nėra.
Kai dėl LLRA-KŠS pavėlavimo pateikti Kreipimosi projektą Seimo Pirmininkui, tai pastarasis teisus.
Gal aš ir klystu, bet Seimo narys p. Valdemar Tomaševski šeštadienio, spalio 31 d., vakare, 20:19 val. nenusiuntė Kreipimosi projekto Seimo pirmininkui jo adresu Viktoras.Pranckietis@lrs.lt, o nusiuntė į Seimo priimamąjį priim@lrs.lt. Tai matyti iš sunkiai įskaitomos laiško siuntimo-gavimo faksimilės, pateiktos Č. Olševski straipsnyje.
Nežinau, ar privalėjo dirbti Seimo priimamasis vėlų šeštadienio vakarą, ir dar prieš Vėlines. Nežinau, taip pat, ar Seimo priimamasis privalo informuoti visus Seimo narius apie gautą laišką, ar tik Seimo Pirmininką, jei laiškas adresuotas visam Seimui, t.y., visiems Seimo nariams. Bet tai, kad laiškas pasiekė Seimo Pirmininką praėjus 25 val. po galutinių Seimo rinkimų rezultatų paskelbimo VRK (Seimo Pirmininkas tvirtina, kad jo elektroniniame pašte nurodytas būtent toks laiško gavimo laikas, ir tai nesunku patikrinti), yra, matyt, paties V. Tomaševskio nesusivokimo situacijoje pasekmė. Nesusiprato p. V. Tomaševski pranešti telefonu Seimo Pirmininkui, kad yra skubus reikalas, kad Seimo priimamojo pašto dėžutėje jo laukia skubus laiškas. Tik tokiu atveju nereikia kaltinti Seimo Pirmininką ir klaidinti Lietuvos žmones.
Tačiau, tarkime, Konstitucinis Teismas atsižvelgs į praleistą 24 valandų terminą dėl pateisinamos priežasties, dėl šventinių ir kitokių nesusipratimų Seimo darbe. Bet juk jau pirmą darbo dieną po Vėlinių, antradienį, lapkričio 3, Kreipimosi projektas pasiekė Seimo narius. Jei 48 valandų terminą Kreipimosi projekto apsvarstymui ir Kreipimosi pateikimui KT pradėti skaičiuoti nuo trečiadienio 00:00 valandų, tai Seimo plenariniame posėdyje numatytas svarstyti klausimas, kurio pradžia – lapkričio 10 d. 10:35 val., įvyktų po 154 su puse valandų. Nemanau, kad KT pateisins tokį vėlavimą. Konstitucinis Teismas per daug užimtas, kad aiškintųsi, ar 48 valandų termino reikalavimas neįvykdytas dėl to, kad pirmas bandymas tvarkingai surinkti parašus Kreipimosi projekto svarstymo įtraukimui į Seimo posėdžio dienotvarkę nepavyko ir teko gaišti laiką naujam parašų rinkimui, ar dėl kitų priežasčių.
Ar ne geriau būtų paprasčiausiai išimti beprasmį Kreipimosi į KT klausimą iš Seimo plenarinio posėdžio dienotvarkės? Tai būtų protingiausia, ką gali padaryti nueinanti valdančioji dauguma, ruošiantis sekantiems Seimo rinkimams. Priešingu atveju rinkėjų atmintyje išliks jos teisinis nihilizmas Seimo darbe. Tai liudija ir Seimo Kanceliarijos Teisės departamento išvada, kad nustatytas terminas Seimui kreiptis į KT su paklausimu dėl Seimo rinkimų įstatymo pažeidimo pasibaigė 2020 m. lapkričio 3 d., ir konstitucinės teisės profesorius, buvęs Konstitucinio teismo teisėjas Vytautas Sinkevičius. “Jei Seimas net ir priimtų tą sprendimą kreiptis, mano galva Konstitucinis Teismas atsisakytų jį nagrinėti, nes yra praleistas kreipimosi terminas“, – portale 15min sakė V.Sinkevičius.
2020.11.09; 15:00
Kažkada, ir ne taip jau seniai, Šv. Jonas Paulius II taip apsakė valstybės uždavinį: „Pagrindinis valstybės uždavinys – sukurti tokią teisinę aplinką, kurioje kiekvienas žmogus galėtų laisvai išskleisti prigimtinius talentus ir veikti drauge su kitais vardan bendro tikslo“.
Užtikrinti, kad valstybė su visomis teisingumo institucijomis deramai vykdytų šią užduotį, jei neklystu, turėtų Konstitucinis Teismas.
Ar taip ir yra mūsų valstybėje?
Deja… Su nerimą keliančiu reguliarumu ir pastovumu mūsų visuomenėje sproginėja nepasitenkinimo teismais ir apskritai visa teisėsauga bei teisėtvarka burbulai, purvu aptaškydami šviesų laisvos ir demokratiškos valstybės įvaizdį.
Savąją (privalomąją?) purvo porciją į tuos burbulus neretai įneša ir KT sprendimai. Liūdina ne tik tai, kad KT sprendimai kartais prieštarauja piliečių įsivaizduojamam teisingumui, bet ir tai, kad jie būna tokie stilistiškai suvelti, kad tik patys KT teisėjai gali suvokti, kas norėta pasakyti. O štai „kiekvienas žmogus“, vardan kurio, sakytume, pluša mūsų teisingumo sistema su KT viršūnėje, KT nutarčių prasmės ir esmės suprasti dažnai neįstengia, nors ir stengiasi.
Pavyzdžių? Prašom.
Skaitome šių metų liepos 24 d. KT nutartį: „Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Įstatymas) 24 straipsnio 7 ir 8 dalys (2013 m. birželio 13 d. redakcija), pagal kurias asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, arba kuriam teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta tris kartus, ši teisė grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai („Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą“), konstituciniam teisinės valstybės principui“.
Žurnalistai mėgino tą nutartį padaryti suprantamesnę.
Ramūnas Jakubauskas, remdamasis BNS, dėsto taip: „Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatos dėl teisės vairuoti grąžinimo tik po dešimties metų, kai vairuotojas dukart įkliuvo neblaivus, prieštarauja Konstitucijai, penktadienį paskelbė Konstitucinis Teismas (KT)“.
Tas pats autorius tęsia KT nutarties perpasakojimą: „Be kita ko, KT pripažino prieštaraujančia Konstitucijai ir įstatymo nuostatą, kurioje buvo įtvirtinta, kad jeigu asmeniui teisė vairuoti atimta tris kartus, ji gali būti grąžinama ne anksčiau nei po 10 metų“.
Aritmetika pagrįsta logika čia gana aiški: jei tas pats asmuo neblaivus vairuodamas buvo įkliuvęs policijai nebe pirmą kartą, t. y. ne vieną, o du ar tris kartus, tai įkliuvęs antrą (ar trečią…) kartą, jis baudžiamas gana griežtai, atimant iš jo teisę vairuoti 10 (dešimčiai !) metų.
Ir štai šitą nuobaudą, kai asmuo įkliuvo nebe pirmą kartą, KT paskelbė prieštaraujančią Konstitucijai.
O kas šituo klausimu parašyta Konstitucijoje? Skaitome:
LR Konstitucija 31 str. 5 dalis: Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.
Skaitytojų prašau atkreipti dėmesį į šį Konstitucijoje pavartotą žodžių junginį: „už tą patį nusikaltimą“.
Kyla klausimas: ar galima antrą ar trečią kartą nusikaltus, pavyzdžiui, pažeidus kelių eismo taisykles, teigti, jog padarytas tas pats nusikaltimas?
Lietuvių kalbos jausmo nepraradę skaitytojai tikriausiai supranta, kad tą patį nusikaltimą pakartoti antrą ar trečią kartą neįmanoma taip pat, kaip ir du, tris kartus pagimdyti tą patį vaiką. Gimdyti – galima. Tą patį vaiką – ne, niekaip neišeina.
Lėčiau mąstantiems aiškinu: pažeisti eismo taisykles (vairuoti išgėrus, apsvaigus nuo narkotikų, „pakeliui“ ką nors partrenkiant ar suvažinėjant) galima ir du, ir tris, ir daugiau kartų – tiek, kiek tai leidžia kurčia ir akla lietuviška Temidė. Tai reiškia: galima pakartoti tokį pat nusižengimą. Bet du ar daugiau kartų padaryti tą patį nusikaltimą realiame gyvenime, ne fantastiniame filme – neįmanoma. Net jei pažeidėjas sugebėtų toje pačioje kelio vietoje toje pačioje perėjoje partrenkti tą pačią neatsargią pensininkę ar tą patį (turint galvoje paso duomenis) išsiblaškiusį paauglį, sunku įsivaizduoti, kad ir oras būtų tas pats, ir automobilio greitis tas pats, ir promilės tos pačios. Pagaliau, kiekvienas eismo įvykio dalyvis būtų jau keliais mėnesiais ar net metais vyresnis, taigi, ir organizmo reakcija kitokia…
Dar aiškiau skirtumą tarp „tas pats“ ir „toks pat“ rodo toks pavyzdys: į tą patį posėdį penki KT teisėjai gali ateiti pasirišę tokius pat kaklaraiščius, bet neįmanoma, kad jie posėdžiautų pasidabinę tuo pačiu kaklaraiščiu.
Tai grįžkim prie Konstitucijos ir pamėginkime aiškintis, kokią žinią siunčia mums Konstitucija, drausdama antrą kartą bausti už tą patį nusikaltimą.
Pagal mūsų įstatymus, neblaivus vairuotojas gali būti baudžiamas ir pagal Administracinių nusižengimų ar Baudžiamąjį kodeksą, ir pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymą. Matyt, turėdami galvoje būtent šitą puokštę galimų nuobaudų, Konstitucijos kūrėjai perspėjo, kad baudėjai pasirinktų tik vieną iš tų trijų galimų bausmių, o ne sūdytų nusikaltusiajam už tą patį nusižengimą kelias galimas nuobaudas.
Tačiau Konstitucija nedraudžia bausti nusikaltėlį kiekvieną kartą, kai tik jis pakartoja (du ar daugiau kartų) tokį pat nusikaltimą! Būtent turėdami galvoje pakartotinus tokio pat pobūdžio (bet ne tuos pačius !) nusikaltimus, teisininkai numatė už tai vis griežtėjančias bausmes.
Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 ir 8 skyriuose nurodoma:
Beje, čia nekalbama apie pasekmes, kokias gali turėti vairavimas apsvaigus. O juk pasekmių būna įvairių, nuo lengvesnių (išverstas pakelės stulpelis) iki sunkesnių (kūno sužalojimas) ir net baisių (negyvai suvažinėtas praeivis), todėl vien teisių vairuot atėmimu tikrai ne visada apsiribojama. Bet apie tai – kita kalba.
Atvirai kalbant, ir mane nustebino, kad tokio pat dydžio bausmė skiriama tiek už antrą, tiek ir už trečią to paties pobūdžio pakartotinį nusikaltimą. Ir jei garbusis KT būtų ėmęs svarstyti ir sprendęs dėl to, kad bausmes kelių ereliams reikia susisteminti ir padaryti adekvatesnes nusikaltimui, nebūčiau įsivėlusi į svarstymus, kuo tas pats nusikaltimas skiriasi nuo tokio pat.
Beje, bylą Konstitucinis Teismas ėmėsi nagrinėti pagal Telšių ir Vilniaus miesto apylinkių teismų prašymus. Teises praradę vairuotojai šiems teismams teigė, kad numatyta sankcija yra neproporcinga ir prieštarauja Konstitucijos nuostatai, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.
Sakytum – raštingi piliečiai, susipažinę su Konstitucija…
Tačiau įsigilinus į bylas ir į pareiškėjų pareiškimus (čia aš mėgdžioju teisininkų stilių) aiškėja, jog skundžiamosios nutartys buvo priimtos dėl to, kad asmenys nusižengė pakartotinai (cituoju KT nutarties tekstą): „Tokie sprendimai buvo priimti atsižvelgus į tai, kad iš šių asmenų teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus (paryškinta mano – J.L.) už tai, kad jie padarė teisės pažeidimą būdami neblaivūs, ir dar nebuvo suėjęs dešimties metų terminas, nustatytas Įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje, kad teisė vairuoti transporto priemones galėtų būti grąžinta“.
Primenu, jog teisė vairuoti dešimčiai metų atimama po to, kai asmuo tam pačiam įstatymui nusižengia (padaro tokį pat, bet ne tą patį nusikaltimą) antrą ar trečią kartą. Todėl logiška būtų skųstis nebent dėl to, kad bausmė už antrą kartą (o ne trečią ar ketvirtą kartą) pakartotą nusikaltimą yra per griežta.
Tačiau šitie nusikaltėliai turėjo labai „gerus“ (šiuo atvejų teisingiau būtų sakyti – suktus) advokatus. Vildamiesi, kad KT teisėjai yra žmonės su visomis žmogiškomis savybėmis bei silpnybėmis, tarp kurių gali pasitaikyti ir neraštingumas, ir aplaidumas, ir nesąžiningumas, advokatai ieškinius surašė taip, kad „žmogiški“ teisėjai arba nesuprato, arba nenorėjo suprasti, jog skunde tyčia yra suveliamas skirtumas tarp to paties nusižengimo (už kurį negalima bausti du kartus) ir tokio pat pobūdžio antrą kartą padaryto nusižengimo, už kurį ankstesnis teismas teisėtai, t. y. pagal galiojančius įstatymus, atėmė teisę vairuoti dešimčiai metų.
Pareiškėjų pareiškimų stilistika buvo sudėliota taip, kad KT galėtų pasirinkti, ar gilintis į esmę ir svarstyti tik iš esmės teisingos bausmės griežtumo laipsnį, ar nutarti taip, kaip nutarė: antrą kartą bausti negalima.
O kad tokia dviprasmiška nutartimi KT stato dorus teisėjus bei viešojo intereso gynėjus prokurorus į keblią padėtį, KT nerūpi. Rūpi tik mums, eiliniams piliečiams, kuriuos visokio plauko nusikaltėliai, vieną kartą nubausti už vairavimą išgėrus (už išprievartavimą, už kūno sužalojimą ar net žmogžudystę…), pasibaigus bausmės galiojimo laikui, galės nebaudžiamai daryti tokius pat nusižengimus (vairuoti išgėrus, prievartauti, žudyti…), nes KT nutarė, jog antrą kartą jų bausti nebegalima. Ir kam ten, išskyrus aukas, rūpi, ar jie padarė tą patį, ar tokį pat nusikaltimą.
O tam, kad smalsūs piliečiai, panorėję patys paskaityti KT nutartis, nieko nesuprastų, nutartys rašomos tokia lietuvių kalba, už kurią – turiu galvoje stilių, – smetoninės ir net sovietinės mokyklos lituanistai būtų rašę žemiausią balą. Pavyzdžiui: „Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad pagal Konstituciją, be kita ko, konstitucinį teisinės valstybės principą, užtikrinti saugų eismą yra viešasis interesas. Todėl įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokius saugaus eismo reikalavimus, kurie yra būtini viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai užtikrinti, be kita ko, atitinkamus reikalavimus eismo dalyviams. Turi būti nustatyti reikalavimai asmenims, siekiantiems įgyti teisę vairuoti transporto priemones, susiję, be kita ko, su jų amžiumi, sveikatos būkle, saugaus eismo taisyklių išmanymu, transporto priemonių vairavimo gebėjimu, asmenų elgesiu. Pagal Konstituciją, be kita ko, konstitucinį teisinės valstybės principą, siekdamas užtikrinti eismo saugumą, įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisės vairuoti transporto priemones suteikimo teisinį reguliavimą, pagal kurį ši teisė nebūtų tam tikrą laiką suteikiama asmenims, padariusiems šiurkščiausius eismo taisyklių pažeidimus, be kita ko, neblaiviems ar apsvaigusiems pakartotinai vairavusiems transporto priemones ar sistemingai šiurkščiai pažeidinėjusiems eismo taisykles„.
Kaip matote, nėra nė vieno sakinio be parazitinio pertaro „be kita ko“, o paskutiniame sakinyje jis pakartotas net du kartus. Be jo sakiniai ne tik sutrumpėtų, bet ir taptų šiek tiek aiškesni. Nors vis tiek liktų neaišku, kodėl tiek daug kalbėjus (pliurpus?) apie viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, savo pagrindine nutartimi KT perbraukia juos riebiu juodu brūkšniu…
Manoji „nutartis“ kur kas trumpesnė ir, tikiuosi, aiškesnė: kol yra TOKIE teisėjai, TOKIE advokatai ir TOKIE žemi reikalavimai valstybinės lietuvių kalbos mokymo ir mokėjimo lygiui, viešasis interesas graudžiai rauda, valstybės nesaugomas ir neginamas.
2020.08.03; 07:00
Prezidentas Gitanas Nausėda, ketvirtadienį skaitydamas savo pirmąjį metinį pranešimą, sureagavo į abejones, keliamas dėl Konstitucinio Teismo savarankiškumo ir darbo, – pasak šalies vadovo, tokiais veiksmais valstybė yra neatsakingai stumiama į konstitucinę krizę.
G. Nausėda kalboje taip pat pažymėjo, kad būtina užtikrinti teisėjų etikos standartų laikymąsi ir neleisti politizuoti teisingumo sistemos.
„Gerovės valstybė neįmanoma be teisingumo, tačiau inercijos šioje srityje yra bene daugiausiai. Žmonių pasitikėjimas teismais tebėra siekiamybė, kuriai įgyvendinti nėra staigiai veikiančių receptų. Teismų sistema dar neatsigavo po teisėjų korupcijos skandalo, kurio pėdsakus žmonių atmintyje ištrins tik sąžiningų ir ištikimų savo priesaikai teisėjų ilgametis darbas“, – kreipdamasis į Seimo narius sakė prezidentas.
Šalies vadovo teigimu, jo nepakantumas teisėjo vardą pažeminusiems teisėjams liks, vis dėlto, pabrėžė G. Nausėda, to neužtenka, nes atsakomybę turi prisiimti ir teismų vadovai.
„Ypač svarbi teismų savivaldos ir bendrai visos teismų bendruomenės netolerancija etikos standartų neatitinkančiam bendruomenės narių elgesiui. Tik nuosekliai įgyvendindama savo įgaliojimus teismų savivalda prisidės prie teisėjų etikos standartų laikymosi. Atsakomybė už tai tenka ir teismų vadovams“, – atkreipė dėmesį G. Nausėda.
XXX
Prezidentas tikino, kad jis toliau sieks užkirsti kelią „vis pasikartojantiems bandymams politizuoti teisingumo sistemą, paversti teismus politinių interesų įnagiais ar įkaitais“. Kartu šalies vadovas akcentavo, kad ne viena valdžios institucija vis dar neturi nuolatinio vadovo.
„Ne paslaptis, kad šiandien ne viena valdžios įstaiga neturi nuolatinio vadovo. Užstrigo kai kurių kertinių teisinės sistemos institucijų atsinaujinimas, įskaitant ir tas, į kurias kandidatus teikia prezidentas. Mane vargiai būtų galima apkaltinti nenoru tartis, tačiau nesitaikstysiu su spaudimu skirti parankius atskiroms partijoms asmenis, kuomet matau geresnių kandidatų“, – pabrėžė G. Nausėda.
Prezidento teigimu, aistros dėl Konstitucinio Teismo stumia valstybę į konstitucinę krizę.
„Pastaruoju metu bandoma kelti daug aistrų dėl Konstitucinio Teismo. Sąmoningai ar nesąmoningai daromi žingsniai, kurie stumia šalį į konstitucinę krizę. Tai yra neatsakinga. Visuomenės pasitikėjimas valdžios institucijomis augs, jeigu jos veiks pagal suteiktus įgaliojimus. Jeigu valstybės institucijų darbas bus nukreiptas į pasitikėjimo valdžia stiprinimą, o ne viena kitos menkinimą“, – pridūrė G. Nausėda.
Kaip ELTA rašė anksčiau, valdantieji antradienį pranešė apie kreipimąsi į šalies vadovą Gitaną Nausėdą, atkreipdami dėmesį, kad, jų nuomone, pasikeitus Konstitucinio Teismo (KT) įstatymui, teismo pirmininko Dainiaus Žalimo įgaliojimai „negalėjo būti pratęsti“. Kiek anksčiau iš valdančiųjų pusės buvo suabejota ir Konstitucinio Teismo savarankiškumu. Tokias valdančiųjų pozicijas sukritikavo tiek pats Konstitucinis teismas, tiek Prezidentūra, tiek ekspertai bei Seimo opozicija.
XXX
Prezidentas Gitanas Nausėda savo pirmame metiniame pranešime Seime, kalbėdamas apie Lietuvos ateitį, pabrėžė, kad šaliai bus svarbios ne tik teisingos investicijos, bet ir švietimo sistemos pertvarka.
„Krizei pasibaigus privalėsime grįžti prie gyvenimo pagal pajamas. Telksime pastangas, kad Lietuvos mokesčių sistema būtų teisingesnė ir neaptarnautų konkrečių interesų grupių arba net asmenų reikmių. Tačiau net ir teisingiausia mokesčių sistema neužtikrins žmonėms oraus gyvenimo, kol bendro gėrio kūrimui skirti pinigai bus išparceliuojami ir iššvaistomi, o ne investuojami į ateitį.
Todėl mano prioritetas yra skaidrūs viešieji pirkimai ir korupcijos pažabojimas. Sėkmės atveju sutaupytume lėšas, kurias galėtume skirti sveikatos apsaugai, švietimui, pensijoms ir kitoms socialinėms reikmėms. Mes pateikėme svarstyti Viešųjų pirkimų ir Korupcijos prevencijos įstatymų projektus ir tai yra tik pradžia“, – Seime kalbėjo G. Nausėda.
„Visuomenę piktina pastaruoju metu padažnėję korupcijos skandalai, tačiau tai yra neišvengiamas ligos gydymo etapas. Neatvėrus pūlinio neįmanoma pašalinti infekcijos“, – pridūrė šalies vadovas.
Prezidentas pabrėžė, kad Lietuva artimoje ateityje turės galimybę pritraukti investicijas, kurios pakeistų šalies veidą.
„Esame patikrinti pandemijos. Situacija mums strategiškai palanki – atsiveria milžiniški finansiniai ištekliai, kuriuos suteikia Europos Sąjungos daugiametė finansinė perspektyva ir gaivinimo fondas. Europa permąsto pandemijos krizės pamokas ir yra pasirengusi kokybiniam atsinaujinimui.
Artimiausius šešerius septynerius metus Lietuva turi unikalią galimybę kryptingomis investicijomis iš esmės pakeisti savo veidą. Ne papudruoti, o pakeisti. Tai ne tik ambicija, tai ir išgyvenimo konkurencinėje kovoje klausimas.
Kad galime, įrodėme pandemijos mėnesiais, kuomet XXI a. iššūkiams pribrendusios ir patriotizmo kupinos Lietuvos įmonės per itin trumpą laiką persiorientavo gaminti tai, kas būtina žmogaus gyvybei išsaugoti. Tai ne tik pakėlė jų pasitikėjimą savo jėgomis, bet ir iš esmės sustiprino pozicijas vietos ir pasaulio rinkose. Jų pavyzdys galėtų tapti įkvėpimo šaltiniu visam verslui“, – kalbėjo šalies vadovas.
XXX
Prezidentas pasisakė neigiamai vertinantis švietimo sistemą Lietuvoje.
„Blogai vertinu amžinas sistemos reformas, darbo imitavimą, negebėjimą optimizuoti mokyklų tinklo, atnaujinti mokymo programų turinį, pinigų nutekėjimą pro šalį. Nacionalinis švietimo susitarimas yra partijų skola Lietuvai. Ji gali būti atiduota jau artimoje ateityje. Trūksta tik vieno dalyko – partijų ryžto padaryti darbą iki galo“, – sakė G. Nausėda.
Prezidentas teigė sieksiantis, kad būtų įsteigta vyriausiojo mokslo ir inovacijų pareigūno pareigybė ir sukurtas už mokslą ir inovacijas atsakingų atstovų valstybės institucijose tinklas.
„Manau, kad būtina įgyvendinti mokslo ir inovacijų srities institucijų pertvarką, konsoliduojant jų veiklą. Apie tai byloja toliau už mus pažengusių šalių patirtis. Šiandien mes visi esame atsakingi už tai, kokiais žmonėmis užaugs mūsų vaikai. Privalome suvokti, kad kultūra kuria didžiulę ekonominę ir humaniškąją vertę, yra visuomenės turtas, emocinės ir socialinės gerovės šaltinis, ji užtikrina Lietuvos įvaizdžio sklaidą pasaulyje“, – sakė G. Nausėda.
„Todėl kultūros puoselėjimas yra viena geriausių investicijų kuriant savimi pasitikinčią valstybę“, – pridūrė prezidentas.
„Deja, pandemijos krizė atskleidė, kad šiomis investicijomis ne tik ugdome, bet ir supriešiname kultūrą. Valstybinės ir savivaldos kultūros įstaigos prieš nevyriausybinį kultūros sektorių ir komercines kūrybines industrijas, kultūros infrastruktūra prieš turinį, statybininkų kranai ir plaktukai prieš užgimstančius šiuolaikinius kultūrinės raiškos būdus. Privalome suvokti, kad mūsų kultūra įdomi tiek, kiek ji yra daugialypė, savita ir laisva“, – tęsė G. Nausėda.
Prezidento teigimu, Lietuva nepajudės iš vietos, jei toliau bus vadovaujamasi „pono ir baudžiauninko santykiais“.
„Šiandien mes esame atsakingi už tai, ar turėsime tolygiai augančią Lietuvą. Kiekvieną mėnesį vykstu dirbti į kitą šalies regioną, tačiau visur girdžiu pasikartojančias problemas: regionų politika neveikia, dialogas su centrine valdžia silpnas, centrinės valdžios nepasitikėjimas savivalda aukštas.
Mes nepajudėsime iš vietos, jei toliau vadovausimės pono ir baudžiauninko santykiais. Mūsų siūlomuose įstatymų projektuose atveriamos galimybės savivaldos institucijoms savarankiškai spręsti dėl taikomų viešųjų pirkimų organizavimo bei korupcijos prevencijos priemonių“, – kalbėjo G. Nausėda.
XXX
Prezidentas Gitanas Nausėda, skaitydamas savo pirmąjį metinį pranešimą, atkreipė dėmesį, kad užsienio politikoje didelę svarbą jis teikia ryšiams su kaimynais, transatlantiniais sąjungininkais bei aktyviam Lietuvos vaidmeniui kuriant ambicingesnę Europos Sąjungą, skatinant Rytų partnerystės procesą.
Kalbėdamas apie santykius su kaimynais, prezidentas pasidžiaugė, kad santykiai su Lenkija grįžo į glaudaus bendradarbiavimo lygmenį.
„Santykiai su Lenkija grįžo į strateginį glaudaus bendradarbiavimo lygmenį“, – sakė šalies vadovas.
Prezidentas taip pat teigė, kad Baltijos šalys dabar turi puikią progą pasitikrinti, ar tvirta draugystė apsiriboja vien šventinėmis deklaracijomis, ar atlaiko ir ekonominio bei finansinio solidarumo svorį.
„Ieškoti baltiškojo sutarimo mus įpareigoja ir sinchronizacijos su kontinentinės Europos elektros tinklais projektas, kuris pakels mūsų energetikos sistemų saugumą ir nepriklausomybę į kokybiškai naują lygį“, – sakė šalies vadovas.
G. Nausėda pabrėžė, kad atnaujintame dialoge su Baltarusija svarbu neperžengti nubrėžtų raudonų linijų.
„Atnaujinome dialogą su kaimyne Baltarusija, neperžengdami mūsų visų kartu nubrėžtų raudonų linijų branduolinės energetikos ir žmogaus teisių klausimais. Baltarusijos suverenitetas yra ir Lietuvos nacionalinio saugumo interesas“, – teigė prezidentas.
XXX
G. Nausėda atkreipė dėmesį, kad Rusija vis dar bando perrašyti XX a. istoriją.
„Lietuvos santykiuose su Rusija vis dar yra neįveikiamų kliūčių, maža to, jų net padaugėjo. Kalbu apie Kremliaus pastangas užmauti tragišką daugeliui tautų XX a. vidurio istoriją ant valdžios interesų kurpalio, paversti istoriją klusnia politikos tarnaite. Lietuva su tuo niekada nesutiks – pernelyg brangiai mums tai kainavo“, – sakė prezidentas.
XXX
Lietuvos prezidentas sakė, kad NATO viršūnių susitikime Londone JAV prezidentas Donaldas Trumpas jo paklausė, ką Lietuvai reiškia narystė Europos Sąjungoje ir NATO.
„Sureagavau lakoniškai: Europos Sąjunga – geresniam gyvenimui, NATO – tiesiog gyvenimui. Ši sentencija taupiai ir tiksliai atspindi esmę. NATO ir JAV karinis buvimas Europoje ir mūsų regione išlieka esmine taikos ir saugumo prielaida. Savo ruožtu Lietuva garbingai vykdo įsipareigojimą skirti krašto apsaugai ne mažiau kaip 2 proc. BVP. Tai yra ir mano kaip prezidento asmeninis įsipareigojimas“, – sakė šalies vadovas.
XXX
G. Nausėda teigia, kad Lietuva turi aiškią Europos Sąjungos politikos kryptį.
„Mums reikalinga ekonomiškai stipri ir politiškai stabili Europos Sąjunga. Galima priekaištauti, kad sprendimų priėmimo mechanizmas joje yra sudėtingas, dažnai stokojama greičio ir nuoseklumo. Tačiau kritikai pamiršta, koks unikalus darinys yra Europos Sąjunga ir kokiems principams ji atstovauja. Joje nėra diktatorių ir diktatoriukų – sprendimai priimami sutarimu, gerbiant vienas kito teises ir laisves. Siekiant bendrojo gėrio visiems“, – sakė prezidentas.
Anot šalies vadovo, ketvirtadienį vyksiantis Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės šalių vadovų susitikimas yra svarbus ženklas Rytų partnerystės šalims.
„Reformas jose paskatintų aiški vizija ir veiksmų algoritmas, leisiantis Rytų partnerystės valstybėms artėti Europos link. Jei jose nebus vietos europietiškoms vertybėms, rasis vietos kitokioms – nebūtinai vakarietiškoms“, – teigė G. Nausėda.
XXX
Prezidentas padėkojo institucijoms už bendradarbiavimą, kuomet tarp Lietuvos ir Rusijos buvo įvykdyti piliečių mainai. 2019 metų lapkričio mėnesį į Lietuvą po kelerių metų kalinimo Rusijoje sugrąžinti Jevgenijus Mataitis ir Aristidas Tamošaitis, taip pat Norvegijos pilietis Frode Bergas. Jie iškeisti į Lietuvoje dėl šnipinėjimo nuteistą kadrinį Rusijos saugumo pareigūną Nikolajų Filipčenką ir Sergejų Moisejenką. Už sugrąžintą Norvegijos pilietį Lietuvai padėkojo šios šalies premjerė.
„Galima abstrakčiai kalbėti apie žmogaus svarbą ir nedaryti nieko. Tačiau galima imtis sudėtingos tarptautinės operacijos, siekiant išgelbėti trijų žmonių gyvenimus. Štai kodėl man buvo garbės reikalas du Lietuvos ir vieną mums draugiškos Norvegijos pilietį sugrąžinti į savo šeimas“, – sakė prezidentas.
„Sprendžiant šią problemą, Seimas parodė deramą vienybę. Tarnybos demonstravo profesionalumą ir gebėjimą organizuoti trijų valstybių veiksmus. Ačiū Jums už puikų darnos pavyzdį, kuriuo patvirtinome, kad Lietuvai žmogus nėra pėstininkas geopolitinėje šachmatų lentoje, o kartu sustiprinome savo šalies prestižą NATO sąjungininkų akyse“, – sakė G. Nausėda.
XXX
Prezidentas Gitanas Nausėda savo pirmajame metiniame pranešime Seime pabrėžė, kad atsakomybės perdavimas kitiems dėl Astravo atominės elektrinės statybų Lietuvai nepadės.
„Pripažinkime – Astravo atominė elektrinė yra ir mūsų 12-ka metų trunkanti klaida. Atsakomybės permetimas finišuojantiems šios estafetės dalyviams nepadės komandai. Šiandien mūsų visų dėka padaryti žingsniai, kurie leidžia užkirsti kelią nesaugios elektros energijos patekimui į Lietuvą iš trečiųjų šalių“, – kalbėjo G. Nausėda.
Anot prezidento, Lietuvos iniciatyva Europos Vadovų Taryba įtvirtino reikalavimą ES kaimynystėje plėtojamiems trečiųjų šalių projektams užtikrinti aukščiausius tarptautinius aplinkosaugos ir saugumo standartus. Vis dėlto šalies vadovas pridūrė, kad vietinės reikšmės memorandumai nebepadės.
„Lietuva kėlė ir kels nesaugiai statomos elektrinės Astrave problemas tarptautinei bendruomenei, reikalaudama imtis atsakomybės ir veiksmų. Juk akivaizdu, kad šis atominis monstras kelia grėsmę ne tik Baltarusijos kaimynams, bet ir visam regionui.
Tačiau mūsų vietinės reikšmės memorandumai ir laiškai vienas kitam čia nepadės. Sutelkime jėgas ir drauge kalbėkimės su užsienio valstybių vadovais ir tarptautinėmis organizacijomis, nes užsidarymas savo kieme ir piktas skiauterės kratymas pasirodė esąs visiškai nerezultatyvus“, – teigė G. Nausėda.
ELTA primena, kad Baltarusija 2 400 MW galios atominę elektrinę stato netoli Astravo miesto, nuo Vilniaus nutolusio vos per 50 km. Jėgainę sudarys du 1 200 MW galios blokai.
Lietuvos ir Latvijos užsienio reikalų ministrai pripažįsta, kad sutarimo dėl Astravo AE energijos nepirkimo nėra.
XXX
Prezidentas Gitanas Nausėda ketvirtadienį pirmajame savo, kaip šalies vadovo, pranešime nepagailėjo kritikos Lietuvos politikos kultūrai, kurioje, pasak jo, nuolat reikia priminti, kad „civilizuotoje visuomenėje yra ieškoma interesų balanso“.
Kreipdamasis į Seimą prezidentas priminė, kad politikai turi tarnauti visuomenei, tačiau atkreipė dėmesį, jog asmeniniai ir grupiniai interesai vis dar vyrauja beveik visose srityse.
„Tarnauti, o ne valdyti, galvojant, kad valdžia išmano geriau, o turintys galią sprendžia už visus likusius. Baigę kadenciją politikai valstybę turi palikti stipresnę nei tuomet, kai prisiėmė piliečių jiems suteiktą atsakomybę atstovauti. Civilizuotoje visuomenėje yra ieškoma interesų balanso, o ne dominuoja atskirų, paprastai stipresnių grupių poreikiai. Deja, šią tiesą reikia nuolat priminti. Asmeniniai ir grupiniai interesai prasimuša beveik visose srityse – nuo kaimo seniūnijos iki Seimo“, – ketvirtadienį skaitydamas savo metinį pranešimą Seime sakė G. Nausėda.
Šalies vadovas paaiškino, kad dėl minėtų priežasčių vetavo įstatymo pataisas, numatančias žemesnę patekimo į parlamentą kartelę, nes, pabrėžė prezidentas, „žaidimo taisyklių keitimas likus mažiau nei metams iki rinkimų yra ne demokratijos stiprinimas, o sąlygų sau pasigerinimas“.
Šalies vadovas taip pat kalbėjo apie tai, kad būtina išmokti dalintis su stokojančiais. Dėl to, sakė G. Nausėda, jis inicijavo mokesčių pakeitimus, kurie sumažintų gyventojų pajamų nelygybę ir padidintų sistemos teisingumą.
„Atleidau ir teikiau atleisti teisėjus, pažeminusius teisėjo vardą, bet pretendavusius į privilegijas. Vetavau bandymą perkelti krizės naštą ant vartotojų pečių ir valstybės siekį reguliuoti kainas. Nesutikau, kad valstybinius kelius valdančios valstybės įmonės sprendimai būtų grindžiami politiniais motyvais, o ne profesionaliu situacijos šiame sektoriuje vertinimu“, – tikino prezidentas.
Kritikos sulaukė ir įsisenėjusių problemų ignoravimas, taip pat – aukšto rango pareigūnų atsakomybės kartelės nuleidimas. Kalbėdamas parlamentarams G. Nausėda pabrėžė, kad už tokią politinę kultūrą, kokia vyrauja dabar, yra atsakingi visi.
„Gėdinga, kad aukšto rango valdžios pareigūnų politinės atsakomybės kartelę nuleidome iki visiško dugno. Atseit, visi veiksmai, kurie nebaudžiami sodinimu už grotų, yra teisingi ir teisėti. Niekaip nesugebame išspręsti įsisenėjusių problemų, nes žiūrime ne į tai, kas yra siūloma, o į tą, kuris siūlo. Glumina politikų užsispyrimas priešintis iniciatyvoms, kurios yra ne jų sugalvotos, nors naudingos Lietuvos piliečiams“, – teigė šalies vadovas.
Galiausiai prezidentas parlamentarus paragino eiti į kompromisą, kas, anot G. Nausėdos, neparodo silpnumo. Prezidentas taip pat pabrėžė, kad politikų darbas – „kurti bendrą gėrį“.
„Įsisąmoninkime pagaliau, kad eiti į kompromisą – nėra silpnumas. Politinės daugumos darbas – ne buldozeriu sulyginti su žeme kitus. Politinės opozicijos darbas – ne kritika dėl kritikos. Visų darbas – kurti bendrą gėrį“, – pažymėjo G. Nausėda.
XXX
Prezidentas Gitanas Nausėda, skaitydamas savo pirmąjį metinį pranešimą, teigė, kad koronavirusas parodė stipriąsias ir silpnąsias valstybės vietas.
„Koronavirusas parodė, kas visuomenėje ir politikoje yra pasirengęs konstruktyviai spręsti problemas, o kas linkęs į tuščią retoriką ir destruktyvius veiksmus, kas tiesiog sąžiningai dirba savo darbą, o kam reikia dramos ir superdidvyrių, kas tiesia bendradarbiavimo ranką partneriui, o kas ieško momentinės šlovės ir matuojasi laurų vainiką“, – sakė šalies vadovas.
Pasak prezidento, atmetę pirmojo krizės etapo sukeltas emocijas, galime konstatuoti, kad šalies specialistai, pilietinė visuomenė egzaminą virusu išlaikė, demonstruodami profesionalumą ir pasiaukojimą.
„Tai Jūs, mūsų medikai, mokytojai, pareigūnai, valstybės tarnautojai ir diplomatai, neskaičiavę darbo valandų. Pilietinė visuomenė testą virusu išlaikė. Vieni – organizuotumu, kiti – drausmingumu. Tai Jūs, savanoriai, nevyriausybinės organizacijos, bendruomenės ir sąmoningi gyventojai“, – sakė G. Nausėda.
„Verslas pasitikrino vertybes ir lankstumą. Vieni problemas perkėlė partneriams ir vartotojams, kiti savo sąskaita saugojo darbo vietas, tiekė maistą kovojantiems arba greitai prisitaikė gaminti trūkstamą įrangą“, – sakė prezidentas.
G. Nausėda taip pat teigė, kad ne visoms valstybės institucijoms pavyko išlaikyti koronaviruso testą.
„Lankstumą, gebėjimą reaguoti operatyviai, be biurokratinių vilkinimų priimti sprendimus tikrinosi ir politikai, ir valstybės institucijos. Anaiptol ne viskas pavyko taip, kaip norėtųsi“, – sakė šalies vadovas.
Prezidentas teigė, kad šalis nebuvo pakankamai pasiruošusi, todėl susidūrė su apsaugos priemonių tiekimo ir paskirstymo problemomis.
„Žvelgdami atgal matome, kad vėlavome imtis žingsnių, kurie būtų padėję sustabdyti viruso plitimą sveikatos įstaigose. Nebuvome pakankamai pasiruošę, todėl susidūrėme su apsaugos priemonių tiekimo ir paskirstymo problemomis. Šiandien matome, kad, deja, stokojame ryžto ir vėluojame imtis priemonių, kurios padėtų sustabdyti viruso plitimą šalies ekonomikoje. 8 ar 10 procentų numatytos paramos, kuri pasiekė Lietuvos verslą, nėra tai, ko šiandien tikimasi iš valstybės“, – sakė G. Nausėda.
Prezidentas taip pat padėkojo Lietuvos gyventojams, kad šie drausmingai laikėsi karantino sąlygų.
„Jūs sukūrėte dešimtis pilietinių iniciatyvų, kurios žaibiškai sutelkė bei organizavo pagalbą pažeidžiamiausiems asmenims ir pirmose kovos su virusu linijose stojusiems specialistams. Jūs drausmingai laikėtės karantino reikalavimų. Jūs vykdėte savo profesines pareigas ir tuo pat metu tvarkėtės su asmeniniais bei šeimyniniais rūpesčiais, kurie slėpėsi po žodžių junginiu „likite namuose“. Jums už tai nuoširdžiai dėkoju“, – sakė G. Nausėda.
Informacijos šaltinis – ELTA
2020.06.18; 11:00
Dėl kokių priežasčių valstybės vadovo siūlyta kandidatūra į LAT pirmininkus net nesvarstytina?
Ne taip jau seniai žiniasklaidos buvo paskelbta, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda 2019-12-16 dekretu kreipėsi į Teisėjų tarybą su prašymu atleisti LAT teisėją Sigitą Rudėnaitę iš šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų ir skyrimo LAT pirmininke. Šiai nuolankiai, neprincipingai, nekvalifikuotai patarus pritarti, 2019-12-16 dekretu Nr. 1K-164 teikė LR Seimui atleisti LAT teisėją Sigitą Rudėnaitę iš šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų ir skirti ją LAT pirmininke.
Visa įprasta procedūra formaliai išlaikyta, viskas lyg ir pagal LR Konstituciją, galiojančius įstatymus, bet ir, kažin kodėl, labai skubotai. Tai negerai. Dar trūksta vieno vienintelio ir labai svarbaus, nepraleistino atsižvelgimo į ypač reikšmingas aplinkybes. Ar jos paisytos? Kad ir kaip absurdiškas, neįmanomas atrodytų esamas reiškinys, būtinas neišvengiamas konstatavimas, kad nepermaldaujamos ir nebepakeičiamos ypač reikšmingos aplinkybės jau seniai nebepaisomos, apskritai, ne tik šiuo atveju. Lyg nuo jų egzistavimo ar neegzistavimo, visiškai nebepriklausytų kaip, akcentuotina, privalo būti nustatoma, koks jų santykis su LR Konstitucija, teisės viršenybe, dėl to ir galiojančių įstatymų atitinkamais nustatymais bei jų praktiniu taikymu. Taigi, jau ypatingai negera padėtis ir būtina imtis nedelsiamų veiksmų tokios padėties ištaisymui.
Jei valstybės vadovui norėtųsi ką nors tinkamai keisti tokioje jam ankstesnės vadovės sudarytoje sudėtingoje ir keblioje valstybės situacijoje teisės srityje, teisėkūroje ir praktikoje, jis jau tą galėjo labai lengvai pradėti daryti. Ir nedelsiamai, kadangi jam LR Konstitucija numatė įstatymų iniciatyvos teisę, kuria jis gali prireikus bet kada naudotis – 68 str. 1 p. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. Bet jei valstybės vadovui, kaip ir LR Seimui bei Vyriausybei, ilgai nepraeis noras vaizduoti tai, kas yra vaizduojama, tada yra puikiausioji alternatyva – patiems valstybės piliečiams tvarkytis valstybės valdyme, ir taip, kaip jiems geriausiai tiktų. Dalis to numatyta ir LR Konstitucijos 68 str. 2 p. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai. 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti.
Dar daugiau numatyta LR Konstitucijos 9 str. Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas. Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę. Ypač atkreiptinas dėmesys, kad tą atgyvenusią ir tikrovės nebepaisančią 300 tūkstančių piliečių (atitinkamai, 50 tūkstančių piliečių, įstatymų leidybos iniciatyvos teisei), turinčių rinkimų teisę, nuostatą, reikėjo jau seniai pakeisti. Tai yra vieni iš pačių svarbiausiųjų, prioritetinių klausimų, reikalaujančių neatidėliotino išsprendimo, valstybės piliečių tiesioginiam įsitraukimui į valstybės reikalų tvarkymą. Reiktų keist nurodytas LR Konstitucijos straipsnių nuostatas į 20 ir 50 tūkstančių, atitinkamai. Tik kažkodėl LR Seimas to nenori daryti? Tą jo didelį suinteresuotumą nekeisti, patvirtina ir vis tebesitęsiančios kalbos apie siūlymų keisti tokią nuostatą (kaip ir rinkimų tvarką) pasvarstymai. Ir jei Seimas to nevykdo – netarnauja žmonėms, valstybės piliečiai tą privalo atlikti patys tiesiogiai – nedelsiamai organizuojamu privalomuoju referendumu.
Ką siūlė valstybės vadovas ir kas yra LAT Civilinių bylų skyriaus pirmininkė Sigita Rudėnaitė? Skaitom surašymą čia (2008-01– iki šiol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, teisėja; nuo 2012-05-18 iki 2017-05-18; 2017-11-13 iki šiol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Civilinių bylų skyrius, pirmininkė; 2011-07–2012-12 Pretendentų į teisėjus egzamino komisija, narė 2011-09–2014-09 Pretendentų į teisėjus atrankos komisija, narė 2016-12–iki šiol Nuolatinė teisėjų veiklos vertinimo komisija, narė). Taigi, rūpinosi, kad teisėjais taptų jais būti verti asmenys. Lyg ir būtų viskas gerai, visi formalumai tinkamai atlikti. Tik esmė tokia, kad yra labai nepatogių aplinkybių, kurias valstybės vadovas ir jo visi padėjėjai, patarėjai, pritarėjai ir visi prijaučiantieji, palaikytojai privalėjo ne tik žinoti, bet ir tinkamai įvertinti, dar prieš šios personos siūlymą kandidate į aukštesnes pareigas. Deja, jų nepateisinamai nepaisyta. Kaip ir pačios pretendentės į kandidates – būti verta LAT pirmininke.
Kiekvienas/a aplinkui besižvalgantis/i, kaip ir pridera valstybės piliečiams, mato, kad ir ji pati, dar ir manipuliuojančios žiniasklaidos propaguota, (skaitykim) savo nuosavu paviršutiniškumu, energingai įsijautė į pasiūlytą jai vaidmenį. Tik ar ne per anksti? Išvadas pasidarys kiekvienas paskaitęs tą interviu. Jo detaliau nekomentuodamas, savo nuomonės, minčių ir pozicijos jo atžvilgiu neišsakydamas, pastebėsiu tik vieną aspektą. Iš esmės neteisėtai, nepagrįstai į LAT pirmininkes pasiūlyta LAT CBS pirmininkė Sigita Rudėnaitė, neteisėtai tapusi siūlytoja, kito tokio paties kaip ir ji, į KT teisėjus (žemiau), atkreipkit dėmesį, stengiasi per informacijos priemonę įtikinti valstybės piliečius tuo, kuo ji turėtų būti ypač suinteresuota nedelsiamai ir teisingai išspręsti. Suprantama, tik tuo atveju, jei būtų bent jau kvalifikuota profesionali teisėja ir morali persona. Taigi ji tvirtino, kad pagaliau viešumon iškilęs ir pradėtas aiškintis korupcijos skandalas teismuose jau yra “po”, nors žmonių nuomonė apie teismus dar nėra tokia, kokios ji pageidautų. O kaip jinai bus labai gera, kaip šioji persona ir, neabejotinai, visi jos kolegos pageidautų, jei beveik niekas dar neišspręsta, ir korupcija kaip niekur nieko – toliau sau vyksta, kaip kad ir vyko. Spręskit, ar tą patvirtina, kas aprašoma.
Kandidatės į LAT pirmininkus siūlytas kandidatas į Konstitucinio Teismo teisėjus
Toji valstybės vadovo tokiose nepatogiose aplinkybėse pasiūlyta LAT Civilinių bylų skyriaus pirmininkė Sigita Rudėnaitė, dar net LR Seimo nepatvirtinta LAT pirmininke, jau pasiūlė mums, valstybės piliečiams, kandidatą į LR Konstitucinio Teismo teisėjus. Tai LAT pirmininką įpareigojo LR Konstitucijos 103 str. nuostata. Tik nepatogi aplinkybė, kad ji dar nėra LAT pirmininkė? Tai kokia čia teisė ir pareiga? Jau baisingai negerai. Ir ką ji pasiūlė? Ogi, ką daugiau? Savo kolegą! LAT Civilinių bylų skyriaus teisėją Algį Norkūną. Kurį, suprantama, irgi gerai pažįsta. Lygiai gerai, kaip ir jau dabar, turbūt, buvusį kolegą Egidijų Laužiką? Valstybės vadovo dekretas (Pastaba: straipsnelio autorius neteigia ir netvirtina buvusio LAT teisėjo Egidijaus Laužiko kaltumo ar nekaltumo, veikų įvykdymo ar panašiai. Tik svarsto, komentuoja viešai skelbtus ir visiems prieinamus faktinius duomenis, už kurių teisingumą bei kitus aspektus jis nėra ir negali būti atsakingas, ir išsako pagal tuos duomenis savo kritinę nuomonę, siūlydamas valstybės piliečiams tų faktų apsvarstymo būtinybę pačių piliečių tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme labui.)
Kas toks Egidijus Laužikas? Skaitome, išsilavinimas: 1982 m. Vilniaus universitetas Teisės fakultetas; 1982-1984 m. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės katedros asistentas; 1984–1988 Teisingumo ministerijos konsultantas; 1988–1995 Vilniaus rajono teismas, teisėjas, pirmininko pavaduotojas; 1995–1997 Vilniaus apygardos teismas, teisėjas; 1997–1999 Lietuvos apeliacinio teismas, teisėjas; 1999–iki šiol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Civilinių bylų skyrius, teisėjas (2019-02-19 Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1K-1553 sustabdyti įgalioji-mai); 1982–1984 m. ir nuo 1993 m. iki šiol – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros lektorius; Buvo naujojo Civilinio proceso kodekso (CPK) projekto, kitų įstatymų projektų rengimo darbo grupių narys, CPK priežiūros komiteto narys, CPK komentaro bendraautorius; 2008-11– iki šiol Teisėjų taryba, nuo 2010-11-2014-12 pirmininko pavaduotojas; nuo 2014-12-05-2016-11 Teisėjų tarybos pirmininkas, 2016-11–iki šiol Teisėjų taryba, narys.
Neabejotina, labai daug kur teisinėje veikloje prikišęs savo profesinius nagus. Teisėjų taryba privalėjo motyvuotai patart Lietuvos Respublikos Prezidentui dėl teisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo iš pareigų, dėl teismų pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų, skyrių pirmininkų skyrimo ir atleidimo iš pareigų. Būdamas išrinktu jos pirmininku ir nariu, jis privalėjo rūpintis teismų savireguliacijos ir savivaldos principo įgyvendinimu, teisėjų atsakomybės realizavimo užtikrinimu. Pagal savo supratimą? Neabejotina, kreipė teisėkūrą ir teismų praktiką ta linkme, kokia jam atrodė tinkama? Ruošė naujus teisės specialistus, suprantama, irgi pagal savo įsivaizdavimą? Dar buvo teisėjų savivaldos organo pirmininkas, narys? Ir dar teisėjavo, irgi pagal savo supratimą? Taigi, veikė išties plačiu mastu. Ir kokie gi viso to jo profesinių nagų prikišimo rezultatai? Gal nepriekaištingai ir neklystančiai veikianti valstybėje teisingumo vykdymo teisėtu teismo procesu, pagal LR Konstitucijos įsakmias nuostatas, sistema?
O gal labiau priešingai? Mažiausiai, tai verta išsamaus valstybės piliečių apgalvojimo ir atitinkamų veiksmų. Pastaba: aukščiau nurodytas Teisėjų tarybos rūpestis teismų savireguliacijos ir savivaldos principo įgyvendinimu, teisėjų atsakomybės realizavimo užtikrinimu iš esmės yra rūpinimasis teisėjų ir teismų nepriklausomumu. Kaip kad jų tai yra suprantama, nebūtinai teisingai, ir siekiama įteigti valstybės piliečiams. Tas noras, siekimas įteigti rėksmingai akivaizdus ir 2020-03-04 Teisėjų tarybos pirmininko Algimanto Valantino atvirame kreipimęsi. Atidžiai skaitykim LR Konstitucijos 2-7, 109-118 str. įsakmias nuostatas. Ir labai aiškiai bei tiksliai teismų ir teisėjų nepriklausomumo klausimą (tiksliau, jo falsifikuotą aiškinimą valstybės piliečiams) trumpai ir dorai aptarusio, atmetus visas teisines gudrybes, gerbiamo pono Stasio Petrausko straipsnį Pilietinė pasakėlė teismų nepriklausomumo klausimu.
Būdama LAT Civilinių bylų skyriaus pirmininke Sigita Rudėnaitė buvo atsakinga už šio teisėjo veiklą. Bent jau tiek ir tokiu mastu, kad nebūtų vykdomos korupcinės veikos. Bet su tomis pareigomis šiuo aspektu ir konkrečiu atveju jai sekėsi labai sunkiai. Taigi, ir labai sunkiai susidorojo nurodytose aplinkybėse su priimta teisėjo priesaika prisiimtomis pareigomis, nepaisydama tos ir kitų ypač reikšmingų aplinkybių priėmė pasiūlymą būti kandidate į LAT pirmininkes, ir dar nebūdama LAT pirmininke, jau siūlė kandidatą į LR Konstitucinio Teismo teisėjus. Ar ne per dideli užmojai? Nieko, net ir to, kas būtina, nepaisyti?
Pasiūlytasis kandidatas
Kas toks jos pasiūlytasis kandidatu LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjas Algis Norkūnas? Skaitom (1999-06– iki šiol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, teisėjas, 2010-07–2016-11 Teisėjų etikos ir drausmės komisija, narys, nuo 2010-11 iki 2016-11 šios komisijos pirmininkas 2016-11–iki šiol Tei-sėjų taryba, narys Lietuvos teisėjų asociacijos narys. Baltijos šalių teisėjų asociacijos vicepirmininkas. Mykolo Romerio universiteto lektorius). Taigi, mažų mažiausiai, laiko save irgi labai nusipelniusiu teisininku. Ir be teisėjavimo, būdamas išrinktu nurodytoje komisijoje ir taryboje, privalėjo rūpintis teisėjų etika ir drausme. Tai kaip jis rūpinosi teisėjų etika, kai pats dar teisiniuose klystkeliuose tebebraido? Kad pats nurodytose kebliose aplinkybėse, nepaisydamas egzistuojančių ypač reikšmingų aplinkybių, sutiko su tuo, kas jam buvo taip gražiai įvyniotai pasiūlyta? Tik ar vertėjo taip skubintis? Gal blogai ne tik su etika, bet ir teisės suvokimu? Vietoje skubinimosi, būtinai reikėjo luktelt, kol jau bus LAT pirmininkas patvirtintas LR Seimo.
Ir toks, kuris/i nekeltų valstybės piliečiams nė menkiausių įtarimų, abejonių. Kad toliau jiems profesionaliai bus vaidinama tai, kas ir iki šiol buvo vaidinama. Turima omenyje “teisingumo vykdymas”, kai jis toks buvo, pagal elementariausios logikos nepaisančią teismų praktiką. Kaip valstybės piliečiai ne tik suvokė, bet tam turi egzistuojančių ir nepaneigiamų faktinių duomenų, kurių buvo nedovanotinai nepaisyta, teismo (valstybės valdžios) tarnavime valstybės žmonėms (LR Konstitucija 5 str.). Tokiose aplinkybėse, ir ta jos siūlomo (pirmiausia, jos siūlymas yra priešingas teisės viršenybei, vienareikšmiškai neteisėtas, kadangi ji dar nėra LAT pirmininkė, taigi dar ir viršijantis įgaliojimus, nekvalifikuotas, neetiškas ir nemoralus veikimas) į LR Konstitucinio Teismo teisėjus, savo kolegos, LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjo Algio Norkūno kandidatūra, iškelta ne tik gerokai per anksti, bet ir nepaneigiamai neteisėtai. Dar dėl jo paties sutikimo būti iškeltu į tokius kandidatus, tokiomis aplinkybėmis, ir profesiniu, ir kvalifikaciniu, tuo labiau, etikos, moralės aspektais, visiškai netinkama ir nepriimtina.
Jis taip pat ilgą laiką teisėjavo LAT, viename ir tame pačiame Civilinių bylų skyriuje, kaip ir aukščiau nurodytas Egidijus Laužikas. Abu kartu ilgai veikė ir Teisėjų taryboje, ir privalėjo darniai veikti su juo, esančiu Teisėju tarybos pirmininko pavaduotoju, pirmininku ir nariu, taip pat ilgą laiką būdamas Teisėjų etikos ir drausmės komisijos pirmininku. Ir jis, kaip ir jį į aukštesnes pareigas siūlančioji, taip pat nieko nematė, nepastebėjo, negirdėjo, neįtarė apie kolegos Egidijaus Laužiko vykdomas korupcines veikas? Gal dar reiktų pasigilinti ir paieškoti daugiau faktinių duomenų, reikšmingų aplinkybių, kuriuos valstybės piliečiai pagal atitinkamas procedūras paviešintų, pateiktų, kurie tokią ar priešingą išvadą patvirtintų, dėl visų trijų aukščiau nurodytų asmenų? Tokia būtina procedūra nepakenktų ne tik šiuo atveju, ne tik aukščiau nurodytoms konkrečioms personoms, bet ir visiems kitiems būsimiems kandidatams į aukštus postus, ir visiems kitiems būsimiems atvejams.
Dėl to, besižvalgantiems valstybės piliečiams/tėms nesueina galai it tiek. Kaip čia taip vis mūsų (o gal jau visai nebe mūsų pačių) valstybėje nutinka? Ir kyla jiems/joms klausimai: Kaip, kokiu būdu, dar tik valstybės vadovo siūlyta kandidatūra į LAT pirmininkus (o gal jau iš anksto nuspręsta, kad esama persona tose pareigose yra) jau gali siūlyti kandidatūrą į Konstitucinio Teismo teisėjus? O tas pasiūlytas kandidatas, nepaisydamas aukščiau nurodytų tokių reikšmingų aplinkybių, jau ir sutinka būti siūlomu? Valstybės piliečiams tokie, nuolatos besikartojantys atvejai, nė iš tolo nekvepia ir neprimena taip jų trokštamos, ir taip lengvai, kaip baltas debesėlis danguje, jiems pažadėtos, sieksiamos gerovės, be jokio išsakyto apčiuopiamo turinio, valstybės. Valstybės piliečiams reikia ne lengvų, betūrių pažadų, o visiško aiškumo ir konkretumo, kaip tie besibraunantieji į valdžių postus tarnaus valstybės, jos piliečių interesams. Ir jiems reikia valstybės, kurioje būtų paisoma elementariausios teisės viršenybės, sprendžiant visus klausimus.
Ankstesnės praktikos: Ir kaprizai, instrigos, arogancija, ignorancija?
Čia būtų verta, kad ir labai trumpai aptarti ar tik paminėti, ankstesnes panašių paaukštinimų pareigose, paskyrimų į jas, praktikas. Nežinia kaip, staiga, be didesnės teisėjo praktikos, pilietis Rimvydas Norkus tapo LAT pirmininku 2014 m. gruodžio mėn., dekretas ir dekretas. LAT nuolatinio vadovo neturi nuo 2019 m. liepos 19 d., pakeitus jo pareigas. Kas toks yra Rimvydas Norkus? Skaitom Vilniaus universiteto teisės magistras (2001m.); Mykolo Romerio universiteto teisės daktaras (2005 m.); studijos Šveicarijos lyginamosios teisės intstitute (ISDC), Bonos ir Vilniaus universitetuose (2002–2006m.); konsultantas Lietuvos apeliaciniame teisme (1999–2000m.); Lietuvos apeliacinio teismo pirmininko patarėjas (2000–2003m.); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Teismų praktikos departamento direktorius (2003–2009 m.); Europos Parlamento teisininkas lingvistas (2009–2010m.); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų ir apibendrinimo departa-mento direktorius (2010–2012m.); Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas (2012–2013m.); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas (2013–2014m.); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas (2014–2019 m.); Mykolo Romerio universiteto Privatinės teisės instituto profesorius (2012–2019 m.); My-kolo Romerio universiteto asocijuotasis profesorius (2007–2008 m.); Lietuvos teisėjų tarybos pirmininkas (2016–2018m.); daugelio publikacijų autorius; Bendrojo Teismo teisėjas nuo 2019 m. rugsėjo 26 d.
Pastebėtina, kad jis buvo LAT pirmininku tuo metu, kai LAT CBS teisėjo pareigas ėjo ir aukščiau minėtasis Egidijus Laužikas. Buvęs LAT pirmininkas Rimvydas Norkus, dar ir Teisėjų tarybos pirmininkas 2016–2018m., kaip ir LAT Civilinių bylų skyriaus pirmininkė Sigita Rudėnaitė, buvo tiesiogiai atsakingi už jo veiklą, bet taip pat, kaip ir anksčiau minėtieji, nieko per visą savo atsakomybės laiką nematė, neįtarė, nežinojo, negirdėjo. Ar tikrai valstybės piliečiai nesikreipė į juos su pagrįstais įtarimais bei įrodymais per visą tą ilgą laikotarpį, kad LAT ir jo CBS vyksta labai įtartinos veikos? Neabejotina, kad kreipėsi. Tik ar LAT ir CBS vadovai tinkamai atliko pareigas, ką nuveikė, kokių priemonių ėmėsi, kad jų nevyktų?
Tą geriausiai patvirtina buvusio LAT teisėjo Egidijaus Laužiko veikos, kurios, kaip galiausiai išaiškėjo (kaip esame informuoti), nesuderinamos su buvimu teisėju. Tai kaip tokie asmenys galėjo būti tinkami LAT ir CBS pirmininkai, vadovai, kai visą, ką privalėjo matyti, žinoti, girdėti – nematė, nežinojo ir negirdėjo? Bet staiga, nieko nepaisant, nurodyti asmenys aukštinami pareigose? Už ką? Kad labai prastai vykdė pareigas? Ir, nepaisant šių ypač reikšmingų aplinkybių, aptariamu aspektu labai prastai besitvarkęs, neišbuvęs nė visos kadencijos LAT pirmininkas Rimvydas Norkus, vėl buvo labai staiga, netikėtai, paaukštintas, išsiunčiant jį kur? Kieno pastangomis? Dėl paprasčiausio neišmanymo ir kokiu tikslu? Dalytis patirtimi, sugebėjimu nematyt korupcinių veikų, kurios vyko jam po nosimi, ir apie kurias jis buvo net informuotas, bet nesiėmė jokių būtinų veiksmų? Paskatinimui už jo nematymą vykstančių korupcinių veikų LAT? Ar valstybės piliečius tai tenkina? Gal piliečiai norėtų kelti ir kitus susijusius neišvengiamus, ir labai nepatogius, klausimus?
Pavyzdžiui, kokiais gi kriterijais vadovavosi ir tebevadovaujasi tie, kurie siūlė ir siūlo tokį aptartą asmenį į tokias pareigas, ir kokiu tikslu, siekiu jie tai daro? Ar tai vienintelis pirmas standartinis atvejis ir pavyzdys, kai tokiu būdu ir labai neaiškiais tikslais veikiama? Klausiu rimtai. Ir neabejoju, kad piliečiai suras, išgaus būtinus atsakymus.
Ir dar tuo metu, nurodytomis ir nepaisytomis reikšmingų aplinkybių sąlygomis, kai iš anksto žinota, jog tokiomis veikomis valstybėje vienareikšmiškai bus sukelta teisinė sumaištis. Dar daugiau, ta teisinė sumaištis ne tik nebuvo savalaikiai išspręsta pareigas einančio valstybės vadovo ir LR Seimo, bet palikta spręsti naujajam valstybės vadovui? Kuris, deja, dar labiau įklimpo toje teisinėje sumaištyje, nesiėmęs, negebėjęs imtis, tinkamų veiksmų. Tai kam tada tiek prezidentūros patarėjų reikia, jei nesugebama tvarkytis esminiuose valstybės reikaluose? Tokios išvados patvirtinimui turime ir puikiausią iliustraciją, kaip tik įvykusią pastaruoju metu. Ne šiaip sau kokiu nors metu, o būtent Valstybės atkūrimo šventimo dienomis.
Tokiam elementariausiam administraciniam prezidentūros negebėjimui pademonstruoti būtina paminėti ne šiaip aktorės, bet Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Viktorijos Kuodytės neįleidimo į šios premijos teikimo ceremoniją, vykusią 2020-02-13 prezidentūroje. Toks “neapsižiūrėjimas” nepateisinamai pažemino ne tik laureatę, bet ir visus valstybės piliečius. Nuo kurio neatskiriami ir po to išsakyti “ekspertų” vertinimai. Tie tik seiliojosi ir svarbiausiame taške, kai neišvengiamai būtina daryti išvadas, prarijo liežuvį, vietoje pasakę, kas nesusitvarko. Tai nereikėtų ir vaidint esant “ekspertais”.
Tada, kaip tik tokiu momentu, kai nebėra jokios kitos išeities, nes tie taip visur reikalingi “ekspertai” jiems patogiausiame nuolankume prarado kalbėjimo dovaną, būtinai reikia rastis kokiam nors Jurgiui, Motiejui, Pilypui, Joneliui, kuris, neatsitiktinai, ir randasi. Kadangi jam privalu visiems suprantamai išdrožti tai, kas tuo metu privaloma. Ir jis tiesiai drožia, kad išvada iš viso to yra neišvengiama ir negailestinga: valstybės vadovas nesusitvarko net savo prezidentūroje. Gal sakysit, per ankstyvos jų išvados? O ar tikrai nėra dar daugiau įtikinančių to pavyzdžių, kaip ir kitų personų atžvilgiu, besikaupiančių kiekvieną dieną? Dėl to ir nėra nė mažiausios tikimybės, kad jis/jie susitvarkytų valstybės reikaluose, ką puikiausiai demonstruoja ir betvarkė valstybėje bei jos vyriausybėje, ir su jos kai kuriais ministrais, ir LR Seime ir santykiuose su tuo viskuo. Ir ypač akivaizdžiai matoma grėsmingos pandemijos sąlygomis.
Gal tokios klampios aplinkybės jam sudarytos buvo specialiai, iš anksto apgalvojus? Skaitom dar 2018-12-17, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė pritarė Vyriausybės Rimvydo Norkaus ir Gedimino Mesonio kandidatūroms į Europos Sąjungos Bendrojo Teismo teisėjus. Ar jie įgis tas pareigas, dar tik turės paaiškėti pavasarį, kadangi tam būtinas ne tik Seimo, bet ir specialaus įgalioto komiteto pritarimas. Jeigu pritars, Bendrajame Teisme kadencija prasidėtų 2019 m. rugsėjo mėn. Jau tada buvo aišku, kad tokių veiksmų pasekoje, prireiktų ir naujo Konstitucinio Teismo teisėjo, ir naujo Aukščiausiojo Teismo pirmininko. Irgi aišku, kad prezidentės kadencija baigsis 2019 m. liepos mėn., ir kad Aukščiausiojo Teismo pirmininką, prezidento teikimu, skiria Seimas. Šios dvi institucijos privalėjo užtikrinti nepertraukiamumą, tęstinumą, kad aplaidžiai neapsižiūrėjus nebūtų situacijos, jog Aukščiausasis Teismas liktų be pirmininko. Dėl to, logiška ir neišvengiama buvo Aukščiausiojo Teismo pirmininką skirti iki 2019 m. liepos mėn. Iki datos, kada baigsis tiek prezidentės kadencija, tiek Seimo sesija. Bet aplaidžiai nepaskyrė.
Taigi, paprasčiausia išvada, kad akivaizdžiai nesusitvarkė su pareigomis, kaip aukščiau nurodyta, ir ankstesnė valstybės vadovė. Dar vienas, pasiektus vadovavimo rezultatus vienareikšmiškai parodantis, sprendimas? Ir klusniai veikusiam asmeniui – Rimvydui Norkui, už prastą darbą, labai neprastas paskatinimas ir apdovanojimas? Ne klausiu, ne prašau. Valstybei, jos piliečiams reikia atsakymų, jie reikalauja atsakymų. Dėl to ir jų tinkamas klausimas. Kokia atsakomybė seka už asmens nesusitvarkymą pagal priimtą priesaiką? Kur tokiu nesusitvarkymu pasiekti rezultatai veda valstybę, jos piliečius? Kodėl ankstesnės valstybės vadovės buvo tai neišspręsta pagal priimtą priesaiką, nevykdyta tarnystė valstybės piliečiams, kai iš anksto žinota, jog priešingu atveju tai sukels valstybėje vienareikšmišką teisinę painiavą? Iš to vėl akivaizdu, kad priimant tokius svarbius sprendimus buvo vadovautasi kuo tik norite, tik ne teisės viršenybės principais, tik ne valstybės, jos piliečių, valdžios tarnavimo žmonėms, interesais.
Kas dar, privalėję tarnaut žmonėms, nieko nematė, neįtarė, negirdėjo ir nežinojo to, ką privalėjo?
Paminėjus Rimvydą Norkų, reiktų paminėti ir anksčiau prieš jį ilgą laiką buvusį LAT teisėju, pirmininku, dabartinį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėją, teismo pirmininką Gintarą Kryževičių. Kas jis toks? Skaitom, nuo 2007-06–2017-04 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Civilinių bylų skyrius, teisėjas; nuo 2009-11–2014-11 šio teismo pirmininkas 2009-11–2014-11 Teisėjų taryba, narys, nuo 2010-11-29 iki 2014-11-04 Teisėjų tarybos pirmininkas 2017-04–iki šiol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisėjas, šio teismo pirmininkas 2017-04–iki šiol Teisėjų taryba, narys.
Taigi, jis irgi ne tik ilgą laiką kartu teisėjavo LAT su minėtuoju Egidijum Laužiku, bet ir siūlė šį asmenį į Teisėjų tarybos pirmininkus dar 2018-11-30, kai jau buvo visai arti įdomybių valstybės piliečiams praskleidimo. Siūlė tik dėl to, kadangi buvo geri pažįstami ir kolegos? Ar dar ir dėl to, kad siejo bendri interesai? Gražiai apibūdinęs savo siūlomą kandidatą, Egidijų Laužiką, irgi turint charizmą, autoritetą, ir dar gerai visus pažįstantį, bei jau ėjusį šias pareigas. Neblogą lektorių, vykdžiusį reformas, kitokiais darbo metodais, nei ankstesnės tarybos vadovų, dėl ko jam, senam teisėjui, ne viskas buvo priimtina. Gal nežino ką siūlė? Bet jau tada kiti teisėjai nurodė ir E. Laužiko trūkumus – ryžtingumo stoką, bei laikė jį minkštoku žmogum. Gal šitie irgi nežino ką alternatyvai siūlė ir išsirinko? Gal visų jų veikta labai tikslingai ir apskaičiuotai? Kad geriau pagal priimtą priesaiką tarnauti valstybės piliečiams?
Taigi, visi jie buvo LAT teisėjo Egidijaus Laužiko kolegos, tiek ilgai kartu teisėjavę, vykdę teisingumą vienintelėje kasacinėje instancijoje, “nematę, neįtarę, negirdėję, nežinoję” apie jo korupcines veikas. O jis veikė teisinėje srityje tiek ilgai, daugybę metų – nuo 1999–iki 2019-02-19 buvo LAT CBS teisėju. Dabar jau išaiškėjo, kad veikė vienareikšmiškai korumpuotai. Nors dar galutinių atsakymų valstybės piliečiai nėra gavę, ir dar nežinia, kada jų viešo pateikimo sulauks, jei tinkamai tų pateikėjų neparagins. Kiek viešojoje erdvėje skelbta, jis kaltinimus neigia ir dėl to bylinėjasi. Jei jis neveikė korupcingai, ir įrodys, kad korupcingai veikė tie, kurie jį kaltina tuo, įskaitant specialiąsias tarnybas, LR generalinę prokuratūrą, Teisėjų tarybą, atitinkamai patarusią prezidentui, ir pats prezidentas, kreipęsis į LR Seimą, puiku. Valstybės piliečiams šiuo atveju, ir visais kitais, svarbiausia ne tai, kieno nosytė labiausiai užsirietus, bet tai, kad valstybėje nepriekaištingai funkcionuotų LR Konstitucijos, teisės viršenybė, jos atspindys – teisėtas teismo procesas.
Gal šis asmuo veikė taip – palaipsniui, ar gal veikė taip – staiga? Ir, suprantama, veikė vienui vienas!? Tik kaip veiksi vienas, jei kasacinėje instancijoje, LAT, bylas nagrinėja teisėjų kolegija, mažiausia iš trijų teisėjų? Kai korupcinei veikai būtina dar ir kita, tokia veika ypač suinteresuota, pusė!? Tai gal visas LAT, bent jau jo CBS, su visais jo vadovais ir teisėjais, ir egzistavo ilgą laiką vien tik tam, kad LAT ir tame skyriuje labai ilgą laiką teisėjavusio (žmonių likimus sprendusio) teisėjo Egidijaus Laužiko, “veikusio vienui vieno”, kolegos nieko nematytų, negirdėtų, nežinotų, neįtartų, apie jo vykdomas korupcines veikas? Ar visas “teisingumo vykdymas” valstybėje tiek ilgai tik ir tebuvo korupcinės veikos? Tai gal dar ir tebėra? Ar jau tikrai nebėra? Tegul jie kiekvienas ir kiekviena dabar, po laiko, aiškinasi tai, kuo tik jiems ir joms patinka. Nei vienas/a jų, nei profesiniu, nei kvalifikaciniu, nei teisinio įsipareigojimo, nei etiniu, tuo labiau moralinės atsakomybės, aspektu, yra visiškai netinkami siūlyti, kelti kandidatais į aukštesnes pareigas. Ir patys/pačios priimti tokį pasiūlymą, ir pretenduoti, ir užimti aukštesnes pareigas.
Atvirkščiai, jiems ir joms, visiems/oms iki vieno, kaip ir visiems valstybės piliečiams, bei tos valstybės aukščiausiems pareigūnams bei institucijoms, labai patartina gerai pagalvoti, kaip patiems išsiropšti iš taip netikėtai žemai puolus į tokią nemalonę. Ir dar gerai pagalvoti ar jie ir jos, visi su tuo susiję, apskritai, yra tinkami toliau eiti jau ilgai eitas pareigas. Kadangi nematė, neįtarė, negirdėjo, nežinojo to, ką privalėjo. Jei jau jie ilgą laiką nematė to, kas aukščiau nurodyta, tai jie, kyla pagrįstas įtarimas ir abejonė, labai tikėtina, nematė ir to, ką privalėjo matyti, ir nagrinėtose bylose? Bet jos buvo, ir be žiūrėjimo bei matymo, – išspręstos? Buvo nuspręsti žmonių likimai? Ar bent jau labai paveikti žmonių likimai? Tik jau nei vienas valstybės pilietis/ė net nedrįskite teisėtai suabejoti, imti įtarinėti (labai nemandagiai, nepagarbiai, užmiršę įgimtą žmogaus orumą ir garbę, kas nuolat mums nepagrįstai prikišama, tik neužmiršę LR Konstitucijos viršenybės, jos numatytos teisės kritikuoti – 33 str. 2 p. Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką), kuo nors ar ką nors ne taip atlikus teisingumo vykdyme. Viskas buvo “atlikta kaip priklauso”! Pagal įstatymą, ir velniai žino kam naudingai išgalvotą jo nustatymą, tiksliau, pagal jų, teisėjų, vidinį įsitikinimą (interesą)!?
Tik valstybės piliečiams labai įdomu, kaip jiems patiems (LAT teisėjams/oms, ir visiems kitiems) patiktų (ne tik reikėtų, bet reikalinga, būtina, neišvengiama) įgyti nuosavą patirtį ir pasekmes, lygiai tokių pačių kaip jie/jos LAT teisėjų, pagrįstai įtariamame ir tiek ilgai tęsiamame “teisingumo vykdyme”. Turint omenyje ir tai, kad taip teisingumą vykdžiusieji, kaip papuolė arba pagal savo interesus, ne tik nepatiria už tai jokios atsakomybės, bet yra ginami visomis “nepriklausomumo” nuo atsakomybės dėl įvykdytų neleistinų veikų ir veiksmų, nepaisančiomis LR Konstitucijos įsakmių nuostatų, jas iškreipiančiomis, priemonėmis.
Atkreipiu dėmesį, labai rimtai, susikaupus, pagarbiai žmogaus gyvybei ir asmens atminimui. Bet kaip tik lyg tyčia, tuo metu, kai viskas taip jau “po”, kaip teigiama LAT CBS pirmininkės Sigitos Rudėnaitės interviu, ėmė Vilniaus apygardos teismo teisėja Ona Gasiulytė, teisėjavusi jame nuo 1998 metų iki 2020 sausio 29 d., ir iškrito pro 6-o aukšto buto langą. Skaitykit. Bet būtina klausti dar konkrečiau ir aiškiau. Teisėjai, kaip ir visi kiti piliečiai, lyg niekur nieko, neiškrenta iš namo, kuriame gyvena ar negyvena, šešto ar kokio tai kito aukšto? Tokių dalykų, paprastai, labai retai pasitaiko. Teisėjai, šiaip sau, be jokios priežasties, niekada nekrenta. Nei iš savo pareigų, nei iš namų, pastatų aukštų. Jei tik, žinoma, jiems kas nors, ypatingu, suktu, prievartingu būdu nepadeda tai “patiems” atlikti.
Ir kaip įprasta, tuoj pat besispecializuojančių tame specialistų “paaiškinama”, kad jos pačios specialiai taip neapdairiai pasielgta? O čia dar tas nelemtas sutapimas, siūlomos kandidatės prisistatyme interviu su tokiu daugiareikšmišku žodelyčiu “po”. Tai gal yra ir kokių nelemtų ypač svarbių aplinkybių dar ir su alternatyviuoju tam žodeliu “prieš”? Dėl to, valstybės piliečiams visos valstybės valdžios, kurios tarnauja žmonėms, privalo šiuo konkrečiu atveju, kaip ir visais kitais atvejais, visada, kuo greičiau atlikti visus būtinus veiksmus ir daugiau neraginamai, nedelsiamai pateikti jiems išsamius atsakymus.
Sakysite, jog jiems esant LAT pirmininkais, jai esant CBS pirmininke, kitam minėtajam buvus kolegai, tuo metu buvęs ilgametis LAT teisėjas Egidijus Laužikas dar tikrai nevykdė korupcinių veikų. Ar tikrai? Kaip įdomu! Korupcinių veikų labai ilgai nei jis, nei niekas kitas, nevykdė. Bet netikėtai, niekam nieko nežinant, nematant, neįtariant, staiga ėmė ir vykdė. Tik nežino, net nenori žinoti, nuo kada ir kiek ilgai. Ir netikėtai, staiga, jau dabar vėl yra “po” jų: korupcinių veikų vykdymo, vėl niekas jų nebevykdo. Pasitikslinkim. Viskas jau yra “po”? Po to įdomumo, korupcinių veikų vykdymo, tam tikrų asmenų ir institucijų, kad ir labai pavėluoto, pasidomėjimo, kaip ir kas jas vykdė ar vykdo, tik dar nėra pateikta abejonių nekeliančių atsakymų valstybės piliečiams. Dabar jau vėl viskas kaip buvę anksčiau, kaip buvo įprasta. Kai nuolatos buvo vykdoma, be nurodyto įdomumo, visiems valstybės piliečiams.
Tokiam įsitikinimui patvirtinti ar paneigti, tebevykdomos ar jau nebevykdomos korupcinės veikos “teisingumo vykdyme”, reikia labai nedaug. Tik išdrįsti pasidomėti esančiais įrodymais ir juos tinkamai išanalizuoti. Tada ir būtų vienareikšmiški atsakymai. Jei tik, kaip aukščiau minėta, būtų paisoma egzistuojančių faktinių aplinkybių, o ne jas ignoruojant. Kadangi būtent to savalaikiai ir pareigingai nevykdė daugybė sudarytų institucijų, konkrečiai tokioms veikoms aiškintis ir savalaikiai jas užkardyti, tą puikiausiai, ir geriausiuoju būdu, visada buvo pajėgūs ir nepriekaištingai atlikdavo patys valstybės piliečiai. Tereikia tik jiems panorėti ir išdrįsti veikti pagal esamas reikšmingas aplinkybes. Priešingu atveju ir toliau turėsime padėtį kaip buvo prieš aprašytąjį “po” – kai nuolatos vykdoma, be nurodyto įdomumo, visiems valstybės piliečiams.
Su šį reiškinį lydinčiu nepasitikėjimu ir nuolatiniu visų valstybės piliečių pagrįstu įtarinėjimu, abejojimu, kad “teisingumas vykdomas” kaip patinka tiems, kurie tokį vykdo. Su dar didesniu visų, tokiu jo vykdymu suinteresuotųjų, nematymu, nežinojimu, kad tokios korupcinės veikos yra toliau įprastai ir nuolat vykdomos.
Teisėjų tarybos vaidmuo
Koks visuose šiuose kandidatų tam tikroms pareigoms užimti siūlymuose, ir patarime tam, yra Teisėjų tarybos vaidmuo? Skaitom Teisėjų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija, užtikrinanti teismų ir teisėjų nepriklausomumą. Jos kompetencija apima daugybę klausimų, ir motyvuotai pataria valstybės vadovui dėl teisėjų skyrimo, paaukštinimo, perkėlimo ir atleidimo iš pareigų, dėl teismų pirmininkų, pirmininkų pavaduotojų, skyrių pirmininkų skyrimo ir atleidimo iš pareigų; Ar tai dar vienas valstybės sanklodos ir jos nevykusio funkcionavimo standartinis pavyzdys, kai viena formaliai šnekama ir esmingai priešingai daroma, vykdoma, arba visiškas atotrūkis, praraja tarp teorijos ir praktikos.
Klausimą vertėtų svarstyti teisinių įsipareigojimų, atsakomybės, moralės aspektais. Suprantama, Teisėjų tarybą formaliai atliko įstatymų jai nustatytą užduotį, ir patarė, šį kartą pritarė, valstybės vadovo siūlomai Sigitos Rudėnaitės kandidatūrai į LAT pirmininkes. O kas, tokiu kebliu jiems atveju, norėtų išsišokti ir nepatarti? Juk čia vien tik gryniausias politikavimas, ceremoninis formalumų laikymasis. Dėl to, kaip aukščiau nurodyta, kad nepateisinamai, neatleistinai nepaisomos ypač svarbios aplinkybės. O jei nepolitikuosi, taip kaip diktuojama, tai gali labai greitai būti išpolitikuotas iš tų pareigų, kurias dabar užimi. Ir be jokios perspektyvos į paaukštinimus ateityje. Kas “sveiku protu” to norės? Dėl to ir prisieina politikuoti, dėl to ir yra “politikuota teisė”. Nors gal ir nelabai kam nors iš jų tai patinka, bet toks politikavimas griežtai reikalauja politinės, jokios kitos, ištikimybės. O mums, valstybės piliečiams, dėl tokio jų nusipolitikavimo kas, gerovės valstybė išdygo ar bent kiek pagerėjo nuo to?
Klausimas gerokai rimtesnis, nei paprašyti Teisėjų tarybą patarti, o šiai patarti paprašymui. Klausimas yra tik toks: ką valstybės piliečiai mano apie tokius prašymus, patarimus ir paskyrimus? Ar jie pritaria tam, kam prašo Teisėjų tarybos patarimo valstybės vadovas ir kam pritardama pataria Teisėjų tarybą? Dar tiksliau, ar juos tenkina tas vaidmuo, kai kiti, šiuo atveju, valstybės vadovas ir Teisėjų taryba, už juos taip sunkiai darbuojasi nugaras lenkdami, prakaitą liedami ir galvas sukdami, kaip čia geriau tiems žmonėms tarnaut. Kad tik jiems nuo to nesavanaudiško tarnavimo bent jau kiek geriau gyvent pasidarytų, ir gerovės valstybė nors kiek labiau link jų priartėtų. Bet nė velnio jinai nepriartėja, kad ją kur bala, ir tiek. Tai kur išeitis, po perkūnais? O toji išeitis kiūti po krūmu ir leipsta iš juoko. Taigi, jei tie visi įstatymų žinotojai ir sugalvotojai taip gerai juos vykdo, tarnauja žmonėms, tai kodėl nieko gero iš to vykdymo, tarnavimo žmonėms jiems neišeina?
O neišeina jiems nieko gero tik dėl vieno mažo dalykėlio. Po šimts pypkių, greičiau sakykit, koks čia dar tas mažas dalykėlis būtinai reikalingas, kad jiems bent kas nors iš to tarnavimo (prisigalvotų įstatymų ir taisyklėlių vykdymo) žmonėms išeitų, nes baigiam pritrūkt kantrybės! O ką jau čia sakysi, kad patys tą viską seniai žinot. Na, gerai! Žinom, tai žinom! O kas toliau? Tai ir visa bėda, kad nenaudojat to, ką žinot. Nebegadinkit sveikatos – sakykit pagaliau! Tai ką mes žinom ir ko nenaudojam? Skubu, kiek tik įmanydamas. Kad jūsų, visų mūsų, valstybės piliečių, pasišaukę tarnauti žmonėms neatsiklausia, kaip mums visiems gerai nuo tų visų jų darymų, tvarkymų, vykdymų, tarnavimų žmonėms, kiek jau daug jų yra lig šiol buvę. Kad nėra mūsų visų įnašo į tą, mūsų samdytųjų tarnystei žmonėms, taip menkai išmanomą ir dar neišmaningiau vykdomą, bendrą darbelį valstybės ir jos žmonių interesais. O tas būtinas darbelis yra mūsų pritarimas arba nepritarimas tam, ką jie yra dar sumanę, kad tik geriau savo valstybei ir mums visiems tarnaut. Be kurio, toji jų tarnystė niekaip ir nenusisekė, nenusiseka ir dar ilgai nenusiseks, kad ir kaip tie visi tarnaujantys mums besi-stengė iki šiol, ir toliau besistengtų.
Taigi, valstybės piliečiams visiškai nesvarbu kas, ką, ko paprašė patarti, ir kas, ką, kam patardami pritarė. Jiems, valstybės piliečiams, svarbiausia, kad tas jų visas veikimas būtų kuo mažiau formalus ir ceremoningas, kad tik tas veikimas savo esme – tarnautų valstybei ir jos žmonėms. Tik tiek! Kad jų kiekvienas prisiimtos tarnystės veiksmas nebūtų priešingas valstybės ir piliečių interesams, nekeltų pagrįstų abejonių, įtarimų. Bet susilauktų ir žmonių, kuriems tais veiksmais privalomai tarnaujama, pritarimo. O jei nesusilaukia tokio pritarimo? Tai kam tokį veikimą, valdžios vykdymą, tokią tarnystę, vaidint, jei net tie, kuriems vaidinama, nepritaria? Dėl to, viskam, kas yra vykdoma, kuo tarnaujama žmonėms, ne tik valstybės piliečių pritarimas yra svarbus, bet jis yra privalomas, būtinas. Toks pritarimas yra neišvengiamas ir egzistencinis pačios piliečių valstybės stiprinimui. Nes, priešingu atveju, yra kenkimas valstybei, jos žmonėms. Tuo pačiu ir tiems visiems, kurie savo veikimu dar turi ketinimų ar ir išties tarnauja valstybės žmonėms.
Tokiu atveju vėl garantuotai, neišvengiamai atsiranda Jurgis, kadangi jis privalo išpoškinti visą tai, ką privalo, kas visiems ir taip aišku. Ir kad tiems, kuriems iki šiol dar buvo neaišku, būtų pasakyta, kad jie irgi žinotų. Nes nepasakius, jie ir lieka nežiną. Ir jis visiems tiems, ne visada atsakingiems, nedelsdamas susako, kad tokie nesavanaudiško tarnavimo vaidintojai ne tik per brangiai kaštuoja, atsieina žmonėms, bet ir, apskritai, nereikalingi valstybei ir jos piliečiams, kadangi niekam tikę, tokiu savo veikimu tik kenkia jai ir jiems, ir dar veltui duoną valgo.
Dėl Seimo pirmininko pasiūlytos kandidatės į Konstitucinio Teismo teisėjas
Pavasario sesiją pradėjusiam Seimui 2020-03-10 pristatyti trys kandidatai į Konstitucinio Teismo (KT) teisėjus. Teikdamas I. Danėlienės kandidatūrą į KT teisėjas V. Pranckietis kiek tik įmanydamas ją gyrė ir motyvavo ją vien tik iš gerosios pusės. Bet ar gerajai nėra ir antrosios, ne tokios jau geros, pusės? Kurios, savo kandidatės pristatytojas, nenori matyti? Tada kyla pagrįstas klausimas, ar jis sakė tiesą Seimui ir valstybės piliečiams ir ar tokiu būdu tarnavo valstybės ir jos piliečių interesams? Ar tokiam tikslui veikė? O gal ne tik nenorėjo matyti, girdėti ir žinoti (susižinoti), apie ne tokią jau gerą kitą siūlomos kandidatės pusę? Gal tiesiog, neaiškiu tikslu, nesakė visos tiesos Seimui ir valstybės piliečiams? Tai ar ši persona susitvarko su priesaika prisiimtomis pareigomis? Ir ar tokio nesusitvarkymo su pareigomis įrodymų nedaugėja su kiekviena diena? Toks angeliškas, atitrūkęs nuo realybės, siūlomas kandidatės apibūdinimas, patvirtino, kad Seimo pirmininkas šiuo atveju tikrai netarnavo valstybei ir jos žmonėms. Angeliukai, net ir tie, ir visi kiti, išgirdę ir pajautę Dievo pašaukimą tarnystėn, kartais per didelį neapdairumą prisidaro tokių visai neangeliškų reikaliukų, kad net normaliems žmonėms gaila į tokias negražybes bepažiūrėt.
Kadangi prarado, ar galim tikėt, kad tik tuo metu, kritinį mąstymą, tai Seimo pirmininkas vienareikšmiškai ir nusipelnė labai aštrios kritikos. Vietoj to jau geriau būtų angeliukus kur nors tinkamoje vietoje piešęs. Bet kadangi valstybės valdžia yra nepalyginamai aukščiau dangaus, su Dievu ir visais kitais jo būtinais atributais bei visur lydinčiais angeliukais, kuo mes, valstybės piliečiai, visi iki vieno, visada nesam nesuabejoję, tai jie visada ir neklysta, visada nebūna neteisėti ir neteisingi, ko visada nepatvirtina kiekvienas jų stengimąsis ką nors nuveikt valstybės ir žmonių labui. Kuo mes taip pat, visi iki vieno, niekada net nesuabejojom. Tik vien perdėtas, bet kokio siūlomo kandidato į aukštas pareigas, tariamų ar išties esamų savybių ir nuveiktų darbų, gyrimas, sukelia mums nelabai malonų jausmą, ar net dar gerokai daugiau. Kaip tik tai, neabejotinai, sukels valstybės piliečiams teisėtus įtarimus, abejones. Gal ir dar galvojantiems Seimo nariams? Ir dėl paties siūlytojo, ir jo siūlomos kandidatės, ir dėl paties siūlymo, jo kokybiškumo ir atsakomybės už jį. O tas siūlytojas yra Seimo pirmininkas. Kaip ir visi kiti Seimo nariai, prisiekęs būti ištikimu Lietuvos Respublikai ir vadovautis jos Konstitucija, valstybės interesais.
Ar toks jo veikimo būdas nesukompromitavo ne tik Seimo pirmininko instituto, bet dar ir viso Seimo, kaip valstybės valdžios vykdytojo. Taip pat ir Konstitucinio Teismo? Jei siūloma tokia persona, tai gal ten yra ir daugiau į ją panašių, ir apskritai, tos institucijos veiklos, LR Konstitucijos viršenybės užtikrinimo, teisėtumo bei efektyvumo prasme? Seimo pirmininko vienpusės pagyros siūlomai kandidatei įtartinos vien jau dėl to, kad nebūna vien saulėtų dienų. Pasitaiko, ir mažiau saulėtų, ir visai apniukusių, ir lietingų. Todėl Seimo pirmininkui, šiuo atžvilgiu, reikėjo žymiai daugiau kuklumo. Visapusiško susižinojimo, kruopštaus ir sąžiningo, išsamaus pasvarstymo, prieš kan-didatės siūlymą. Vietoj, perdėtų, labai dažnai ir nenusipelnytų pagyrų, svarbu buvo pasitikrinti ar tikrai nėra ypač svarbių aplinkybių, kurios vienareikšmiškai trukdo šią personą siūkyti, o siūlomai kandidatei priimti tokį siūlymą, kandidatuoti ir užimti siūlomas pareigas. Tą Seimo pirmininkui buvo būtina atlikti iki savo siūlomos kandidatės teikimo. Gal išties būtų paaiškėję kokių ypač svarbių aplinkybių, siūlomos kandidatės įvykdytų veiksmų, kurie akivaizdžiai jai trukdo būti siūlomai, jai pačiai priimti tokį siūlymą ir užimti siūlomas pareigas.
Pasidomėti apie siūlomos kandidatės veiksmus, bent jau per pastaruosius kelerius metus, gal būtų išaiškėję aplinkybių, kad Seimo pirmininkui geriau būtų nė nereikėję tokių pagyrų viešai sakyti (o gal kaip tik metas žmonėms tą buvo išgirsti ir dar kartą įsitikinti). Bet surasti tikrai vertą kandidatą, ir dar svarbiau, patikimą ir nepriekaištingą būdą visiems atvejams kaip tai daroma, siūlomoms pareigoms užimti. Gal per tokį išsamų susižinoji-mą Seimo pirmininkas būtų galėjęs pastebėti ir kitus, valstybės ir jos piliečių interesams, žalingus reiškinius ir jų apraiškas? Kurie nuolatos vyksta valdžios funkcijos vykdymo institucijose. Kad ir tai, ar nėra veikiama priešingai įstatymais nustatytiems institucijoms veiklų tikslams, ar jų veiksmuose nėra akivaizdžios korupcijos apraiškų, ypač pačioje svarbiausioje valstybei srityje, valdžios vykdyme, apskritai, ir teisingumo vykdymo sistemoje? Pastebėtina, kad tas ypač reikšmingas aplinkybes, jų egzistavimą ar neegzistavimą, teisingai nustato ne kas nors kitas, o tik patys valstybės piliečiai, savo vieša nuomone apie valdžios vykdymą.
Tik, deja, tam dar neturime, metodo, mechanizmo, instrumento. Tiksliau, jei ir žinome tokį, tai jis dar neveikia, dar neturime galimybės juo naudotis. Ar būtų įmanoma patikėt, kad niekas iš valstybės piliečių tokiais klausimais nesikreipė ir į jį – Seimo pirmininką? Jei nesikreipė, tai mes gyvename ne ant nuodėmingų žmonių žemės, bet dauguje, nuo gerai pažįstamos kasdieninės realybės į dangų pakilę. Gal kartu su Seimo pirmininko taip pamėgtais piešiamais angeliukais? Ir labai įdomu valstybės piliečiams, kokių gi būtinų veiksmų jis nedelsdamas ėmėsi, jam valstybės piliečių praneštais atvejais? Gal toliau piešė angeliukus? Sakysit, čia jau ne jo užduotis? Tikrai ne jo, piešt angeliukus, nebent laisvalaikiu. Bet kaip tada su jo būtinai prisiimama atsakomybe visiems mums už siūlomos kandidatės tinkamumą į siūlomas pareigas? Ir atsiminkim aukščiau nurodytas aplinkybes dėl korupcinių apraiškų LAT? Gal tokių yra ir ne tik LAT? Ir mums, valstybės piliečiams tą būtina ne tik nedelsiamai sužinot, bet pareikalaut atsakomybės ir teisingai išspręst tuos klausimus. Gal pasidomėjęs, kaip siūlomai kandidatei sekėsi taikyti įgytą didelę praktiką, savo tyrimuose nagrinėjamų konstitucinių teismų įgaliojimai iššūkių teisės viršenybei kontekste, žmogaus teisių raida jurisprudencinėje Konstitucijoje, nebūtų ir tokių Seimo pirmininko pasirinkimo motyvų – ją siūlyti? Ar toks Seimo pirmininko veikimo būdas šiuo atveju, nesaikingas, perdėtas pagyrūniškumas, tenkina valstybės piliečius?
Neabejotina, kad daugybę valstybės piliečių ne tik neįtikino toks nekuklus pagyrų dalinimas, bet priešingai, sukėlė dar niekuomet nepatirtą pagrįstą abejonę, įtarumą, kad čia ne viskas taip gražu kaip piešiama. Manęs neįtikino. O Jus, ar įtikino? Esu neabejotinai prie paskutiniųjų, jei tik ne pats paskutinysis, ištikimai, sąžiningai ir dorai tikėjęs valdžios nesavanaudišku tarnavimu valstybės ir jos piliečių interesams. Niekada, net košmariškiausiame sapne, tuo nesuabejojęs. Niekada, net menkiausio minties šmėstelėjimo dėl jos taurių ketinimų, išminties ir veiksmų neklystamumo ir neklaidingumo, neturėjęs. Niekada, man net pasąmonėje nesirado vietos jokiai velniškai pagundai, net smulkiausiam įtarumui, abejonei, dėl didingų valdžios siekių dar geriau tarnauti žmonėms. Tai kur jau ten galėtų rastis koks nepasitenkinimo burbtelėjimas prieš mūsų visų, iki vieno, neribotą meilę tokiai gerai savo valdžiai. Kuri taip stengiasi visus mūsų rūpestėlius už mus pačius išspręsti. Ir mes dar esame per mažai jai už tai dėkingi, turėtume būti nepalyginamai daugiau. Bet prižadame, dar būsime, būtinai. Kai pagaliau valdžia ims tarnauti žmonėms, savo noru. Arba, priešingu atveju, mums paliepus. Ir pareikalavus atsakomybės, už ne visko ir ne visada vykdymą pagal priimtą priesaiką. Ką jau ten tokiu atveju bekalbėti apie kokį menką piktžodžiavimą valdžios atžvilgiu ar visiškai teisėtą, pagrįstą jos kritikavimą, visada per švelnų ir per kuklų, dėl to ir nepasiekiantį reikiamo tikslo, kad ne tik ne savo vietoje yra, bet ir nesusitvarko su priesaika prisiimtomis pareigomis ir taip laukiama atsakomybe už tai.
Bet po šitokio Seimo pirmininko kandidatės pristatymo ir savęs prisistatymo, nekuklumų, nesaikingumų, sukompromitavus tokiu siūlymu ir save patį, ir savo siūlomą kandidatę, imsiu pagrįstai ir logiškai, kritiškai ir analitiškai mąstydamas, pergalvoti, paisydamas visų žinomų faktinių aplinkybių. Ir teisėtai tapsiu įtaresniu. Gal ne tik Seimo pirmininkas, bet ir pats Seimas ne viską, ir ne visada, gerai yra atlikęs? Gal leisit man kukliai nepriminti, kaip šis Seimas, ir šio Seimo pirmininkas yra atsidūrę ten, kur dar vis yra ir, berods, išbus iki šiųmetinio rudens rinkimų?
Lygiai kaip ir Konstitucinis Teismas, kad ir kokia šventvagiška mintis tai beatrodytų, visiems tolerancija įvairoviškumui (paisyti ar ne Konstitucijos viršenybės) pertekusiems? Kuriame dirbdama Seimo pirmininko išgirtoji kandidatė į KT teisėjas atsakė (ar dar turės galimybę patirti atsakomybę) už KT teisininkų darbo kokybę, ir taip labai rūpinosi konstitucinės justicijos bylų rengimu bei kokybe. Būtinas valstybės piliečių tiesioginis dalyvavimas, kad tokios siūlomos personos į KT teisėjus netrukdytų jo tinkamai veiklai ir konstitucinių vertybių apsaugai. Tokia padėtis vienareikšmiškai reikalauja, kad valstybės piliečiai savo tiesioginiu veikimu rastų būdą ir patys užsitikrintų LR Konstitucijos viršenybę, ir bet kieno neišvengiamą atsakomybę už jos nepaisymą.
Jei toks Seimo pirmininko veikimas netenkina valstybės piliečių, tai gal netenkina ir Seimo narių? Atsiprašau, bent jau kai kurių? Į vieną ir kitą, ne taip ilgai trukus, atsakys patys piliečiai. Bet aukš-čiau aprašyti įtikinami pavyzdžiai nieko gero nežada, tiems aprašytiesiems.
Geriausios išeitys iš susidariusios padėties
Po tokio išsiaiškinimo, viskas dabar jau aišku, net labai paprasta. Tai kaip čia dabar iš tokios prisi-darytos bėdos geriausia išeiti arba kokia geriausia išeitis iš esamos situacijos?
Tokiomis reikšmingomis aplinkybėmis nėra geresnio būdo kaip prisipažinimas, tiksliau, patvirtini-mas, kokiais profesiniais ir moraliniais (įskaitant ir profesinėje srityje vyraujančiais) kriterijais vadovaujamasi tarnavime valstybei ir žmonėms. Valstybės piliečiams, Tautai, Valstybei, nereikia jokių asmenų, kad ir labai aukštai susiklosčiusių aplinkybių iškeltų, tuščiažodžiaujančio dievagojimosi. Patikinėjimo ir atleidimo prašymo, kad supratome, daugiau jau jokiu būdu taip, kaip visą laiką buvome įpratę daryti, nebedarysime. Sugalvosime, ką nors nauja. Paprasčiausi veiksmai piliečiams bus pats geriausias patikrinimas, patvirtinimas ir patyrimas. Kiekvienas, elementariausiai kvalifikuotas ir moralus asmuo, tokiomis aplinkybėmis, savo pasirinkta pozicija tai pademonstruoja.
Šiuo konkrečiu atveju, neegzistuoja geresnio sprendimo, tik: atsiprašau, neturiu nepriekaištingos reputacijos, kaip jos reikalaujama įstatymo nustatymu (galima pasiskaityti, LR Teismų įstatymas 52 str. Nepriekaištinga reputacija. 4 p. neatitinka kitų Teisėjų etikos taisyklių reikalavimų.) Su tuo labai susijusi duota priesaika, 59 str. Teisėjo priesaika 1. Teisėju paskirtas asmuo, prieš pradėdamas eiti pareigas, iškilmingoje aplinkoje prisiekia jį paskyrusiems Respublikos Prezidentui arba Seimui. Prisiekiantis asmuo turi teisę pasirinkti vieną iš šių priesaikos tekstų: 1) „Aš, teisėjas (-a) (vardas, pa-vardė), iškilmingai prisiekiu būti ištikimas (-a) Lietuvos Respublikai, savo pareigas atlikti garbingai, vykdyti teisingumą pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, ginti žmogaus teises, laisves ir teisėtus interesus, visada būti nešališkas (-a), sąžiningas (-a), humaniškas (-a), saugoti man patikėtas valstybės paslaptis ir visada elgtis, kaip dera teisėjui. Tepadeda man Dievas.“; Su tuo susi-jusi ten pat nurodyta 83 str. Teisėjo drausminė atsakomybė 1. Teisėjas drausmine tvarka atsako Tei-sėjų garbės teisme. 2. Teisėjas gali atsakyti drausmine tvarka: 1) už teisėjo vardą žeminantį poelgį; 2) už kitų Teisėjų etikos kodekso reikalavimų pažeidimą; 3) už įstatymuose numatytų teisėjų darbinės ar politinės veiklos apribojimų nesilaikymą.
Dar ir paaiškinimas – įstatymo straipsnio 3 d. Teisėjo vardą žeminantis poelgis – tai su teisėjo garbe nesuderinamas ir Teisėjų etikos kodekso reikalavimų neatitinkantis poelgis, kuriuo pažeminamas teisėjo vardas bei kenkiama teismo autoritetui. Teisėjo vardą žeminančiu poelgiu taip pat pripažįstamas bet koks pareiginis nusižengimas – aiškiai aplaidus konkrečios teisėjo pareigos atlikimas arba jos neatlikimas be pateisinamos priežasties (Pastebėsiu klausimu, o kaip tokie privalomi vykdyti teisės viršenybės nustatymai derinasi su aukščiau nurodytu?). Dėl to bereikalingas LAT teisėjos ir LAT CBS pirmininkės, laikinos LAT pirmininkės Sigitos Rudėnaitės vaidinamas kuklinimasis.
O kaip kitų siūlomų? Geriau kukliai pripažintų – neturiu būtinų savybių. Ne tik, ne visada sugebėjau susidoroti su priesaika prisiimtomis pareigomis būti LAT teisėja, nesugebėjau tvarkytis ir su man patikėtomis, prisiimtomis pareigomis būti LAT Civilinių bylų skyriaus pirmininke. Nepateisinamai nepastebėjau, ką privalėjau, kad tokių ilgą laiką vykdytų korupcinių veikų LAT nevyktų (ką patvirtina Egidijaus Laužiko, ilgamečio LAT teisėjo, dirbusio kaip tik šios teisėjos vadovaujamame LAT CB skyriuje, ir labai aktyvaus visų lygių veikėjo, tei-sėjų savivaldos organe, teisėkūroje, ir pedagoginėje veikloje, veikos).
Dėl to, net neturiu teisės būti keliama kandidate. Ne tik nepriimu tokio siūlymo, bet ir nesvarstau to-kios galimybės. Ir darau tai, kas valstybei, valstybės piliečiams, geriausia, susikompromitavusi traukiuosi iš šios profesinės veiklos. Kad aukštesnių, nei mano, profesinių, dalykinių, etinių, moralinių savybių turintys asmenys, turėtų galimybę atverst naują puslapį valstybės teisingumo vykdymo sistemoje, kurioje valstybės piliečiams skirtas nepalyginamai didesnis vaidmuo. Tuo pačiu, atskleistų piliečių pasitikėjimo teisėsaugos sistema įdiegimo galimybę. O kaip šiuo metu yra veikiama? Kelta, siūlyta, peršama kaip tinkama kandidatė, ir jos pačios to siūlymo priėmimas, apsisprendimas ir pri-sistatymas (pristatymas aukščiau nurodytame interviu), tik neatleistinai nepaisoma aprašytų ypač svarbių aplinkybių. O tai garantuoja, kad visais aspektais neveikianti sistema, ir toliau “veiks”. Su visomis neišvengiamomis nemaloniomis pasekmėmis valstybei ir jos piliečiams. Kodėl taip prastai tarnaujama žmonėms?
Atsakymas – vienareikšmis ir akivaizdus: nepatiriama atsakomybė dėl įvykdyto. Neužglaistomas atotrūkis tarp visų valdžių prisisvajotų įsivaizdavimų ir nenuneigiamos realios tikrovės valstybės žmonėms. Kaip visa tai patinka valstybės piliečiams?! Klausiu labai rimtai, nesijuokit, nes tikrai prisijuokausim. Tiksliau, jau baigiam prisijuokauti, kas labai visiems mums nebepatinka. Būtent tai, kad nebepatinka, ir yra dar tik pati švelniausioji atsakomybė, neišvengiamai patirsiamos tikrosios atsakomybės pradžia. Visiškai nealiarmuoju, nepanikuoju, tik primenu, kad angeliški reikaliukai gerokai aukščiau žemės. Ir kad už svarbių aplinkybių nepaisymą, kieno tai bebūtų vykdoma, visada yra atsakomybė, ypač tiems nepaisytojams, ir dar tiems, kurie nekreipia dėmesio į tokį nepaisymą. Ar tik toji realybė šiurkščiai nepatvirtins, kad jau esam prisiprašę Dievo rykštės? Nepaisant visų, vaikiškų ligų nepersirgusių vakarietiškų šiauriečių lūpos tempimo, dėl to-kio negražumo? Gal jie net neleis tam neišvengiamam įvykti?
Koks esamos neleistinos ir nepriimtinos aukščiau aprašytos situacijos išsprendimo būdas tenkintų valstybės piliečius?
Juos tenkintų tik pats geriausias būdas, kaip tai išsprendžiama, apie ką jau kiek užsiminta aukščiau. Patys valstybės piliečiai tiesiogiai, o ne už juos, kad ir kas tai bedarytų ir kokiais tai bebūtų gražiais pažadėjimais, privalo išsirinkti visus: ir teisėjus, ir prokurorus, ir būtinus teisingumo vykdymo teisėtu teismo procesu prižiūrėtojus ir dalyvius visose bylose ir visose jų pakopose – teismo tarėjus. Dar būtini išsirinkti, tų aprašytųjų nežabotų veikų žalingų pasekmių likviduotojai ir sukėlusiųjų tai atsakomybių pareikalautojai. Kad būtų pilnas komplektėlis. Ir tie patys valstybės piliečiai tiesiogiai, jei tik prireiks, aplinkybės pareikalaus, nedelsiamai atšauks jiems suteiktą (jų išrinktųjų prisiimtą) įgaliojimą. O ne kas nors kiti tai darytų jų, valstybės piliečių, vardu, savo paskyrimais ir gera-noriškais ketinimais. Kaip gerai tai kiekvieną kartą baigdavosi, visi yra ne kartą jau patyrę ir jau se-niai yra praradę bet kokį norą dalyvauti tokių ceremonijų tęsime.
Tai yra vienintelis, tiesiausias ir tikriausias, greičiausias ir efektyviausias, patikimiausias būdas, kaip išvengti tolimesnio klaidžiojimo, dabartiniu metu (daugybė pavyzdžių patvirtina) visiškai pasiklydusiame teisingumo, įskaitant teisėkūrą, vykdyme ir piliečių pasitikėjimo, visa valstybės teisingumo vykdymo sistema, įsigijime. Tai ne toks jau sunkus, ir ne epizodinis, laikinas, darbelis, o pats maloniausias – nuolatinis. Ne šiaip koks saldžiagražiasuktakalbių sukurstytas, pažadais suviliotas, įkalbėtas patriotizmo ir pareigos Tėvynei vykdymo, visai be didelio noro, atliktas prabalsavimas rinkimuose, kaip kiekvieną kartą anks-čiau, pabaigtas išrinktųjų pažadų neįvykdymu, arba tiesiog – apgavyste.
Taip, tai ilgas ir sunkus kelias, bet vertas visų pastangų iki galo jį nueiti. Vien dėl to, kad tokio ėjimo į išsikeltą tikslą vaisiai ypač saldūs. Tai nuolatinis atlyginimas už tą nesibaigiantį valstybės piliečių triūsą.
2020.04.23; 23:00