Danija. EPA – ELTA nuotr.
Kopenhaga, rugpjūčio 25 d. (AFP-ELTA). Danijos vyriausybė planuoja uždrausti Korano deginimą, penktadienį pareiškė teisingumo ministras po to, kai eilė islamo šventosios knygos išniekinimo atvejų Skandinavijos šalyje sukėlė musulmonų šalių pyktį.
Vyriausybė pateiks įstatymo projektą, kuriuo bus „uždrausta netinkamai elgtis su religinei bendruomenei svarbiais religiniais objektais“, žurnalistams sakė teisingumo ministras Peteris Hummelgaardas, pridurdamas, kad teisės aktas nukreiptas ypač prieš Korano deginimą ir išniekinimą viešose vietose.
Ministro teigimu, Korano deginimas yra „iš pagrindų paniekinantis ir nepagarbus veiksmas“, kuris „kenkia Danijai ir jos interesams“. Naujasis teisės aktas bus įtrauktas į Danijos baudžiamojo kodekso 12 skyrių, kuris apima nacionalinį saugumą.
P. Hummelgaardas teigė, kad pagrindinis draudimo „motyvas“ – nacionalinis saugumas. „Negalime toliau sėdėti rankas sudėję, kai keli asmenys daro viską, ką gali, kad išprovokuotų smurtines reakcijas“, – sakė jis.
Įstatymas bus taikomas ir Biblijos, Toros ar, pavyzdžiui, Nukryžiuotojo išniekinimui. Jį pažeidusiems asmenims gresia bauda ir dveji metai kalėjimo.
Jau esame keletą kartų kritikavę Švediją, leidusią atvykėliams iš kitų šalių jos teritorijoje niekinti musulmonams šventą knygą – Koraną.
Akivaizdu, jog Korano niekinimas, jį trypiant, plėšant į skutus ar deginant centrinėse Švedijos miestų aikštėse, – jokia saviraiškos laisvė. Civilizuotos, demokratinės valstybės neleidžia niekinti jokių knygų. Juolab – religinėms bendruomenėms svarbių knygų. Koraną supleškinti miesto aikštėje – lygiai tokia pat beprotybė, kaip ir mėginimai tyčiotis iš krikščionims šventos Biblijos ar žydams šventų torų. Jei nori pareikšti savo nuomonę, kritikuok laikraščių puslapiuose, televizijų ekranuose, socialiniuose tinkluose. Jei šito maža – išeik į aikštę rankose laikydamas plakatą, kuriame parašyta, kuo gi tau neįtiko šventa knyga. Bet liepsnose pleškinti Koraną, trypti jį kojomis arba aplieti srutomis, – sveiku protu nesuvokiama niekšybė.
Deja, Švedijos valdžia, pasirodo, nesuvokia elementariausių padorumo ir mandagumo taisyklių ir, nori nenori, pati tampa panaši į barbarus, chuliganus ar bepročius. Šitaip sakydamas omenyje turiu ir Švedijos karališkąją šeimą.
Beje, esama dar vieno svarbaus aspekto. Atkaklūs išpuoliai prieš musulmonams brangius simbolius labai panašūs į provokacijas, kurių tikslas – supjudyti visuomenes bei religines bendruomenes. Galbūt siekiama, jog Švedijoje kiltų rimtos riaušės tarp Korano gerbėjų ir Korano priešininkų. Suprask, tegul Švedija krenta į chaosą, kuris neleis švedams rūpintis svarbiausiais reikalais – kaip sustiprinti NATO aljansą, į kurį šių metų liepos 11 – 12 dienomis buvo oficialiai pakviesta. Tokio įtarimo neatmeskime: besiginčijant dėl knygų deginimo lengva pražiopsoti Rusijos provokacijas.
Švedijos ambasada. Rezervuota. Slaptai.lt foto
Švedijos vidaus žvalgybos tarnyba „Säkerhetspolisen“ ne šiaip sau perspėjo: Koranų deginimas Švedijoje padidino pavojų šalies saugumui. Slaptosios tarnybos teigimu, Švedijos reputacija nukentėjo dėl veiksmų, susijusių su jau kurį laiką vykusiomis dezinformacijos kampanijomis. Ilgai laikyta itin tolerantiška šalimi, dabar Švedija vertinama kaip priešiška islamui ir musulmonams, sakoma pranešime. Tai apima suvokimą, kad išpuoliai prieš musulmonus Švedijoje yra toleruojami, o socialinės tarnybos „grobia“ musulmonų vaikus.
Kaip skelbia agentūra DPA, „ypač pikta reakcija buvo Irake, vyriausybė net išsiuntė iš šalies Švedijos ambasadorių; prieš tai protestuotojai įsiveržė į Švedijos ambasadą Bagdade ir ją padegė“.
Kam Švedijai rietis su Iraku, jei didysis Stokholmo priešas – Kremlius? Kam švedams pyktis su Pakistanu, jei didysis Stokholmo priešas – Vladimiro Putino valdoma Rusija? Galų gale kam švedams erzinti kolegę Turkiją politiniame – kariniame NATO aljanse, jei didysis Stokholmo priešas – bjaurų karą prieš Ukrainą pradėjusi Maskva?
Deja, vos tik atsirado vilčių, esą Švedija po truputį atsikvošėja, kvailioti ėmė Danija.
Danija. EPA – ELTA nuotr.
Danijoje šią savaitę jau trečią sykį tyčiotasi iš Korano. Tai – kraštutinių dešiniųjų grupuotės „Danijos patriotai“ veikla. Provokacijas primenanti veikla. Pirmiausia jie niekino Koraną priešais Irako ambasadą, paskui – priešais Egipto ambasadą, po keliolikos valandų – prie Turkijos ambasados. Šaukdami „Velniop islamą!“ jie padegdavo šventąją musulmonų knygą.
Leiskite paklausti, iš kur ateina neapykanta Islamui? Danijos piliečiai verčiami tapti musulmonais? Jie prievartaujami skaityti Koraną? Jiems liepiama melstis mečetėse, laikytis musulmoniškų papročių? Galų gale – ką blogo Danijai padarė Irakas, Turkija, Egiptas? Jei Danijos aikštėse ugnies liepsnose būtų pleškinama Rusijos vėliava, Rusijos herbas, Rusijos prezidento V. Putino, „Wagner“ samdinių vado Jevgenijaus Prigožino, užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo, Rusijos gynybos ministro Sergėjaus Šoigu portretai, – suprasčiau. Šiandieninė Rusija kelia mirtiną pavojų ne tik Ukainai, bet ir visai Europai, įskaitant ir Europos Sąjungos viduryje esančią Danijos Karalystę. Dabar gi – nesuprantu. Toks danų patriotizmas panašus į idiotizmą, kai tyčia ar per kvailumą nesugebama matyti tikrųjų grėsmių ir pavojų.
O Lietuvos valdžia, kaip jai įprasta, pasirinko „tyla – gera byla” taktiką. Bijo net švelniai papriekaištauti kvailiojančiam Stokholmui ir kvailiojančiai Kopenhagai…
Laužo liepsnos. Vytauto Visocko nuotr.
Kopenhaga, liepos 25 d. (ELTA). Kraštutinių dešiniųjų grupuotė „Danijos patriotai“ Kopenhagoje suorganizavo antrąją per dvi dienas Korano deginimo akciją.
Tai antradienį pranešė Danijos leidinys „Jyllands-Posten“.
„Danijos patriotai“ surengė dvi nedideles akcijas: pirmiausia priešais Egipto ambasadą, paskui – prie Turkijos ambasados. Šaukdami „Velniop islamą!“ jie padegė šventąją musulmonų knygą.
Abi akcijos buvo tiesiogiai transliuojamos feisbuke ir atidžiai stebimos Kopenhagos policijos.
Išvakarėse du „Danijos patriotų“ nariai padegė Korano kopiją priešais Irako ambasadą Danijos sostinėje.
Provokacinės Korano deginimo akcijos Švedijoje anksčiau dar labiau pablogino Stokholmo santykius su Turkija, kuri blokuoja šalies stojimą į NATO.
Laužavietė. Vytauto Visocko nuotr.
Stokholmas, liepos 14 d. (ELTA). Švedijos policija penktadienį leido surengti žydų ir krikščionių šventųjų knygų deginimo akciją prie Izraelio ambasados Stokholme. Tai praneša portalas „eurointegration“, remdamasis Švedijos naujienų agentūra TT.
Gautomis žiniomis, 30 metų vyras pateikė paraišką dėl Toros ir Biblijos deginimo. Jis paaiškino, kad ši akcija yra atsakas į birželio pabaigoje prie Stokholmo mečetės įvykusį rezonansinį Korano deginimą ir „simbolinis susirinkimas dėl saviraiškos laisvės“. Manoma, kad akcija bus surengta šeštadienį prie Izraelio ambasados Stokholme.
Izraelio ambasadorius Švedijoje Zivas Nevas Kuhlmanas jau sureagavo į susidariusią situaciją. Jis pareiškė, kad „griežtai smerkia šventųjų knygų, kurios yra šventos bet kuriai religijai, deginimą kaip neapykantos ir nepagarbos aktą, kuris neturi nieko bendra su saviraiškos laisve“.
Aukščiausi Izraelio pareigūnai – prezidentas Yitzhakas Herzogas, ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu ir užsienio reikalų ministras Eli Cohenas – taip pat pasmerkė planuojamą akciją, rašo „The Times of Israel“. Laužavietė. Ugnis. Vytauto Visocko nuotr.
Portalas primena, kad birželio pabaigoje pabėgėlis iš Irako Salvanas Momika Stokholme sudegino Koraną. Tai sukėlė didžiulį pasipiktinimą musulmoniškajame pasaulyje, taip pat ir Turkijoje, kuri ilgai blokavo Švedijos paraiškos prisijungti prie Šiaurės Atlanto aljanso patvirtinimą. Po to Švedijos centras prieš smurtinį ekstremizmą paragino šalies Vyriausybę pakeisti viešosios tvarkos įstatymą, kad būtų galima uždrausti tokius viešus renginius kaip Korano deginimas, jei jie kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.
Galingi, nes vieningi
Antradienį Vilniuje prasideda dvi dienas truksiantis aukščiausio lygio NATO viršūnių susitikimas. Tai pirmasis tokio lygio tarptautinis renginys Lietuvoje, kuriame dalyvaus per 40 užsienio valstybių lyderiai, diplomatijų vadovai bei gynybos ministrai, kiti aukšto rango pareigūnai.
Skelbiama, kad liepos 11-12 dienomis Vilniuje svečiuosis per 3000 užsienio delegacijų narių, maždaug 2000 nevyriausybinių organizacijų bei tarptautinės žiniasklaidos atstovų.
Aljanso lyderių darbotvarkėje – dėmesys NATO kolektyvinės gynybos, atgrasymo stiprinimui, paramos Ukrainai klausimams.
Parama Ukrainai ir Kyjivo narystė NATO
Vilniaus viršūnių susitikime Ukraina tikisi gauti aiškų signalą dėl narystės NATO perspektyvos. Visgi, Vakarų šalių bei Aljanso vadovai nurodo, kad besitęsiant Rusijos karui Ukrainoje, narystės klausimas negali būti svarstomas.
Praėjusią savaitę NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas nurodė, kad Lietuvoje Aljansas „patvirtins“ ankstesnį įsipareigojimą – kad ateityje Ukraina įstos į NATO.
Jis teigė, kad lyderiai sutars ir dėl ilgalaikės paramos paketo, stipresnių politinių ryšių – dėl Ukrainos-NATO tarybos steigimo. Tuo metu JAV skelbia, kad Vašingtonas yra pasirengęs Ukrainai pasiūlyti panašias saugumo garantijas, kokias taiko Izraeliui. Abrams tankas – iš arti. Gintaro Visocko foto
Šių diskusijų kontekste imta spekuliuoti, ar Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, negaudamas aiškios žinutės iš NATO, beatvyks į Lietuvos sostinėje vyksiantį suvažiavimą. Jis leido suprasti, kad nemato reikalo dalyvauti susitikime, jei NATO lyderiai nepademonstruos „drąsos“ pradėti Ukrainos stojimo į Aljansą procesą. Tačiau NATO vadovas patvirtino, kad Ukrainos prezidentas NATO viršūnių susitikime dalyvaus.
NATO valstybės dar 2008 m. sutarė, kad Ukraina taps Aljanso nare.
Švedijos narystė NATO
Artėjant aukščiausio rango viršūnių susitikimui Vilniuje viltasi, kad Lietuvos sostinėje NATO galės pasveikinti Švediją kaip 32-ąją Aljanso narę.
Vilniaus viršūnių susitikimo išvakarėse NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas kartu su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu bei Švedijos premjeru Ulfu Kristerssonu susėdo prie bendro derybų stalo išspręsti dvišalius nesutarimus. Prieš susitikimą viltasi, kad Ankara atsisakys vetuoti Švedijos narystę.
Po keletą valandų trukusių derybų, vėlų pirmadienio vakarą pranešta, kad Turkijos prezidentas sutiko nedelsiant pateikti šalies parlamentui ratifikuoti Švedijos stojimo protokolą. Turkijos kariai
Turkijos vadovybė blokavo Švedijos stojimą, teigdama, kad Stokholmas esą nepakankamai kovoja su „teroristinėmis organizacijomis“, turėdama omenyje kurdų Darbininkų partiją. Be to, pokalbius tarp šalių lyderių apsunkina ir pastaruoju metu Stokholme užfiksuotas incidentas, kai protesto metu buvo sudegintas Koranas.
Savo ruožtu NATO plėtros procesus vilkina ir Vengrija, paskelbusi, kad balsavimą dėl dokumentų ratifikavimo nukėlė iki rudens.
Po Rusijos invazijos į Ukrainą, Švedija ir Suomija pasiprašė priimamos į NATO. Suomija tapo oficialia Aljanso nare nuo šių metų balandžio.
Didesni asignavimai gynybai
Aljanso narės ketina sutarti ir dėl didesnių asignavimų gynybos sričiai. Šiuo metu valstybės vadovaujasi 2014 m. Velso susitarimu, kuriame numatoma, jog NATO šalys iki 2024 m. sieks skirti bent 2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) krašto apsaugos išlaidoms.
Vokiečių kareivis ant Leopard šarvų. Slaptai.lt foto
Vilniaus suvažiavime norima sutarti, kad 2 proc. BVP būtų minimali riba – vadinamosios „grindys“.
Šį tikslą jau šiais metais turėtų pasiekti arba viršyti tik 11 iš 31 Aljanso narių – JAV, Jungtinė Karalystė, Suomija, Graikija, Vengrija, Lenkija, Lietuva, Estija, Latvija, Rumunija bei Slovakija.
Praėjusiais metais Lietuvos asignavimai gynybai siekė 2,52 proc. BVP.
Rytinio Aljanso flango stiprinimas
NATO lyderiai taip pat ketina sutarti dėl poreikio skirti daugiau dėmesio Aljanso rytiniam flangui bei stiprinti NATO priešakinius gynybos pajėgumus, oro ir priešraketinę gynybą.
Baltijos šalys siekia reikšmingai sustiprinti regiono atgrasymo ir gynybinius pajėgumus, įtvirtinant pernai Madride priimtus įsipareigojimus. Madrido viršūnių susitikime patvirtinti sprendimai dėl atgrasymo ir gynybos stiprinimo aprėpia ir dvišalį Vokietijos ir Lietuvos susitarimą dėl brigados dydžio vieneto dislokavimo.
Praėjusią savaitę prezidentas Gitanas Nausėda Lietuvos žiniasklaidai teigė, kad Vilniaus NATO viršūnių susitikimo deklaracijos tekste „atsispindės“ Berlyno įsipareigojimai Vilniui. Tuo metu pirmadienį, po dvišalio susitikimo su J. Stoltenbergu, jis nurodė, kad vokiečių iniciatyva didinti gynybos pajėgas rytiniame NATO flange turėtų būti pasveikinta NATO komunikate. Amerikietiškasis Abrams. Slaptai.lt nuotr.
„Manau, kad būtų naudinga NATO komunikate pasveikinti sąjungininkus už jų ryžtą stiprinti priešakinę gynybą“, – kalbėjo G. Nausėda.
Siekiant atliepti regione kylančias grėsmes po Rusijos invazijos į Ukrainą, NATO pristatė naujus Aljanso regioninės gynybos planus. Susitikimo išvakarėse užsienio spaudoje skelbta, kad pastarieji planai jau buvo patvirtinti – tai esą tvirtino keletas diplomatų.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Roma, liepos 3 d. (dpa-ELTA). Popiežius Pranciškus pasmerkė Korano sudeginimą Švedijoje. „Esu pasipiktinęs ir pasibjaurėjęs“, – sakė jis Saudo Arabijos dienraščio „Al-Ittihad“ leidėjui Hamadui al Kaabiui.
Bet kokią šventa laikomą knygą būtina gerbti iš pagarbos tikintiesiems, pabrėžė Katalikų bažnyčios vadovas. Žodžio laisvė esą niekada neturėtų būti naudojama kaip priemonė niekinti kitus.
Praėjusią savaitę vienas vyras prie pagrindinės Stokholmo mečetės suplėšė ir sudegino Koraną. Švedijos teismai prieš tai nusprendė, kad policija neturi teisės neleisti deginti Korano ir argumentavo tai žodžio laisve. Koranas. Slaptai.lt foto
Korano sudeginimas virtinėje musulmoniškų šalių sukėlė griežtus protestus. Tarp jų yra ir Turkija, kurios parama Švedijai būtina siekiant tapti NATO nare.
Interviu Pranciškus užsiminė ir apie savo sveikatą po pastarosios pilvo operacijos. „Buvo sunku, bet dabar, dėkui Dievui, man jau geriau“, – teigė jis ir padėkojo medicinos personalui už gydymą ir profesionalumą.
R. T. Erdoganas. Turkijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Ankara, birželio 29 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas piktai pasmerkė Švediją už tai, kad leido protestuotojui sudeginti koraną, tai dar labiau aptemdė šios Šiaurės šalies galimybes greitai įstoti į NATO.
„Galiausiai pamokysime arogantiškus vakariečius, kad musulmonų įžeidinėjimas nėra žodžio laisvė“, – per televiziją sakė R. T. Erdoganas ir pridūrė, kad „kuo griežčiausiai“ smerkia incidentą.
Man vis tik atrodė, jog Švedija užtektinai rimta valstybė. Šiandien – iš nuostabos svyra rankos. Civilizuotos, brandžios valstybės rašo knygas, jas platina, reklamuoja, rengia jų parodas, aptarimus, verčia į užsienio kalbas, tobulina knygų leidybos procesus, knygas pagarbiai saugo bibliotekų archyvuose, knygynuose. Civilizuotos, brandžios valstybės niekad niekam neleidžia niekinti jokių knygų.
Deja, Švedija pastaruoju metu elgiasi priešingai! Ji neprieštarauja, kad jos miestuose būtų deginamos knygos tarsi pačiais tamsiausiais inkvizicijos ar cenzūros laikais. Beje, Švedija leido tyčiotis iš ypatingai svarbios musulmonams knygos – šventojo Korano. Niekinimo vieta – prie pat Stokholmo mečetės. Data taip pat parinkta vadovaujantis pačiu niekšiškiausiu cinizmu – musulmonų šventės Eid al-Adha išvakarėse.
Dar pridėkime aplinkybę, jog Švedija šiandien trokšta tapti NATO nare, o Turkija šiam švediškam siekiui priešinasi, mat oficialusis Stokholmas bent jau iki šiol globojo turkams priešiškas kurdų grupuotes bei lengva ranka leisdavo Švedijos teritorijoje pleškinti Koraną, – ir turėsime užtektinai ryškų paveikslą. Saviraiškos laisvė – čia niekuo dėta. Visa tai, ką padarė 37 metų Salwanas Momika, prieš kelerius metus pabėgęs iš Irako į Švediją, labiau panašu į provokaciją nei į žodžio ir nuomonės laisvę.
Be kita ko, kaip praneša ELTA, S. Momika trypė Koraną, po to įvyniojo į jį lašinių gabalėlių ir padegė knygos lapus. Vyras taip pat mojavo Švedijos vėliavomis. Šitaip jis neva išreiškė savo nuomonę apie Koraną, šitaip jis neva pabrėžė žodžio laisvės svarbą.
Prie Švedijos ambasados Vilniuje. Rezervuota. Slaptai.lt foto
Nesąmonė, demagogija. Kam šis drastiškas išpuolis naudingas? Mano žvilgsnis krypsta į Kremlių. Tai Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui naudinga, jog Švedija nebūtų priimta į NATO, jog Turkija, svarbi Aljanso narė, prieš pat NATO viršūnių susitikimą Vilniuje liepos 11 – 12 dienomis mirtinai susipyktų su kandidate į NATO nares Švedija. Gal tas pabėgėlis iš Irako ir nesupranta, ką iš tiesų padarė, gal jį panaudojo jam pačiam nesuvokiant visų pasekmių. Bet Švedijos parlamentaras, Švedijos premjeras, Švedijos teisėjai ir Švedijos slaptosios bei specialiosios tarnybos, man regis, turėjo susigaudyti, kas, kodėl ir kaip juos mausto tarsi aklus kačiukus. O jei nesuvokia, nesupranta, nesusigaudo, tai kokia nauda iš aklos ir kučios Švedijos mūsų Aljansui?
Sprendžiant iš Turkijos užsienio reikalų ministro Hakano Fidano pasipiktinimų, Ankara rimtai supyko. „Aš prakeikiu niekšišką veiksmą, įvykdytą prieš mūsų Šventąją Knygą, Šventąjį Koraną, pirmąją Eid al Adha dieną“, – pareiškė tviteryje Turkijos užsienio reikalų ministras Hakanas Fidanas. „Nepriimtina leisti imtis šių antiislamiškų veiksmų saviraiškos laisvės dingstimi. Užmerkti akis į tokius siaubingus poelgius reiškia būti bendrininku“, – pridūrė jis.
Mano supratimu, Švediją už idiotiškus laužus prie mečečių turėtų pasmerkti ne tik Turkija. Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis vos prieš keletą dienų skambino Turkijos kolegai ponui H. Fidanui ir įrodinėjo, kaip svarbu palaiminti Švedijos narystę NATO struktūrose. Teisinga, kad skambino Turkijos užsienio reikalų ministrui, pagirtina, jog užtarė Švediją. Bet jei Lietuva – rimta valstybė, Lietuvos URM vadovas G. Landsbergis privalėjo skambinti ir į Stokholmą. Jis privalėjo spausti švedus atsikvošėti. Bet, sprendžiant iš susirūpinimų bei pranešimų viešojoje erdvėje, niekas iš Lietuvos vadovų viešai ir atvirai nepasmerkė Švedijos kvailiojimų.
O juk Švedija šiandien nusipelnė pačių pikčiausių pasmerkimų. Jei Švediją į itin kvailą padėtį įstumti pajėgus vienui vienas pabėgėlis iš Irako, jei Švedija jau nebe pirmą sykį leidžia, kad ją maustytų nežinia iš kur atsidanginę žmonės, demagogiškai prisidengdami žodžio ar saviraiškos laisve, tokia valstybė tiek ir teverta pagarbos. Švedijos žvalgybos veltui valgo duoną.
Švedijos policija. EPA – ELTA nuotr.
Stokholmas, birželio 28 d. (AFP-ELTA). Švedijos policija pranešė davusi leidimą protestui, per kurį organizatorius planuoja trečiadienį sudeginti koraną prie pagrindinės Stokholmo mečetės tuo metu, kai prasideda trijų dienų musulmonų šventė Eid al Adha.
Leidimas duotas praėjus dviem savaitėms, kai Švedijos apeliacinis teismas atmetė policijos draudimą rengti protestus, per kuriuos deginamas koranas. Šis draudimas buvo paskelbtas po musulmonams šventos knygos sudeginimo sausio mėnesį prie Turkijos ambasados. Dėl to kilo kelias savaites trukę protestai, buvo raginama boikotuoti švediškas prekes, toliau strigo Švedijos priėmimo į NATO procesas.
Kartuvės
Teheranas, gegužės 8 d. (dpa-ELTA). Irane dviem vyrams įvykdyta mirties bausmė dėl šventvagystės, pirmadienį paskelbė Irano teismai.
Pasak Irano valstybinės naujienų agentūros IRNA, abu vyrai, įvardyti kaip Yousefas Mehrdadas ir Sadrollah Fazeli Zare, buvo pakarti ankstyvą pirmadienio rytą.
Y. Mehrdadas ir S. Fazeli Zare buvo kaltinami tuo, kad pokalbių grupėse, be kita ko, skleidė šventvagiškus įžeidimus islamo ir Pranašo atžvilgiu. Irano prokurorai taip pat kaltino vyrus palaikius ryšius su antireliginiais tinklais.
Teismų informacinėje svetainėje „Mizan“ taip pat teigiama, kad Y. Mehrdado mobiliajame telefone buvo rastas vaizdo įrašas, kuriame matyti deginamas Koranas.
Žmogaus teisių aktyvistai jau daug metų kritikuoja dažną mirties bausmės taikymą Irane. Tačiau šiitų dvasininkų valdomoje šalyje mirties bausmės už šventvagystę vykdomos itin retai.
Iranas šiais metais jau įvykdė mirties bausmę 199 kaliniams, teigiama prieš kelias dienas paskelbtame Norvegijoje įsikūrusios kurdų žmogaus teisių organizacijos „Hengaw“ pranešime.
Koranas. Slaptai.lt foto
Stokholmas, balandžio 4 d. (AFP-ELTA). Švedijos teismas antradienį panaikino policijos sprendimą uždrausti du Korano deginimo protestus, sakydamas, kad grėsmė saugumui nėra pakankamas pagrindas apriboti teisę į demonstracijas.
„Policijos pareigūnai neturėjo pakankamo pagrindo savo sprendimams“, – pareiškė teisėja Eva-Lotta Hedin, turėdama omenyje planuotus protestus prie Turkijos ir Irako ambasadų Stokholme.
Švedija permetė papildomų pajėgų Gotlando salai ginti. EPA-ELTA nuotr.
Londonas, vasario 19 d. (dpa-ELTA). Švedijos ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas sekmadienį dienraščio „Financial Times“ (FT) internete paskelbtame interviu įspėjo dėl Suomijos prisijungimo prie NATO be Švedijos.
„Labai glaudus Švedijos ir Suomijos karinis bendradarbiavimas prieš mums tampant NATO narėmis būtų labai apsunkintas, jei būtume padalytos kaip narės“, – teigė U. Kristerssonas.
„Suomija ir Švedija užtikrina saugumą. […] Savo pasaulio dalyje turime pajėgumų, kuriais naudosis visos NATO šalys, įskaitant Turkiją“, – pridūrė jis.
Penktadienį Suomijos ministrė pirmininkė Sanna Marin Miuncheno saugumo konferencijoje išsakė panašias mintis.
„Mes pasiuntėme aiškią žinią, kad norime prisijungti prie NATO tuo pačiu metu“, – kalbėjo S. Marin. – Švedija ir Suomija […] yra suinteresuotos, kad į NATO įstotų vienu metu.“
Suomija ir Švedija paraiškas stoti į NATO pateikė 2022 metų gegužę, reaguodamos į Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Tačiau NATO narė Turkija iškart pareiškė tam prieštaraujanti. Prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pritaria Suomijos paraiškai, tačiau blokuoja Švedijos prašymą, motyvuodamas tuo, kad ši glaudžia asmenis, kuriuos Turkija įvardija kaip teroristus. Dėl tokio pritarimo paraiškoms atidėjimo Suomijoje kilo diskusijos, ar ji turėtų laukti, ar ne.
Ankaros pozicija dėl Švedijos stojimo į NATO smarkiai sugriežtėjo po to, kai dešinieji ekstremistai sudegino Koraną prie Turkijos ambasados Stokholme.
Informacinės agentūros AFP ir ELTA pranešė, kad vasario 8-ąją Švedijos policija nesuteikė leidimo rengti protestus, kurių metu ketinta viešai deginti Koraną – musulmonams šventą knygą.
Tai – džiugi žinia. Civilizuota, demokratinė Švedija jau seniai turėjo suvokti, jog demonstratyvus, viešas knygų metimas į laužą nėra priimtinas. Ypač nepriimtinas viešas naikinimas knygų, kurios brangios religinėms bendruomenėms. Nejaugi civilizuotoms, išsilavinusioms, demokratinėms valstybėms sunku suprasti, jog viešas Korano pleškinimas liepsnose – tai bjaurus, barbariškas, niekšiškas žingsnis?
Tačiau Korano deginimas miestų aikštėse ir gatvėse turi daugiau nei vieną – padorumo – aspektą. Tai – dar ir gyvybiškai svarbi saugumo tema. Degindami musulmonams šventas knygas mes juos tarsi specialiai erziname, kiršiname, audriname? Kam visa tai? Norime musulmonams parodyti, kad jų nebijome, kad mes – pranašesni, kad giliau suprantame šį pasaulį? Šių eilučių autoriui atrodo priešingai – aikštėse prie ambasadų degindami musulmoniškus šventraščius mes demonstruojame, kad nesame tokie išsilavinę ir civilizuoti, kaip dedamės. Pleškindami Koraną mes tarsi rodome, kokie esame primityvūs, kvaili, barbariški. Išlepinti gero gyvenimo, vaikydamiesi dirbtino originalumo, ieškodami stiprių dirgiklių, jau nebežinome, kaip dar begalėtume kvailioti.
Taigi šiandien džiaugiuosi: švedai prisipažino, jog Korano deginimas galįs išprovokuoti teroro išpuolius Švedijoje arba išpuolius prieš Švedijos interesus. Galų gale švedai viešai praregėjo: „Korano deginimas prie Turkijos ambasados 2023 m. sausio mėnesį padidino grėsmes ne tik Švedijos visuomenei, bet ir pačiai Švedijai, jos interesams užsienyje ir švedams užsienyje. Švedija tapo prioritetiniu išpuolių taikiniu.“
Švedijos policija. EPA – ELTA nuotr.
Teisinga švediška išvada. Seniai derėjo Stokholmui susigaudyti, kuo teisė protestuoti skiriasi nuo sąmoningo bendruomenių kiršinimo. Kažkoks absurdas: ankstesniais kartais Rasmusas Paludanas degindamas Koraną puikavosi prieš kameras, o jį saugojo policijos pareigūnai, kad, gink Dieve, jam niekas nesutrukdytų pleškinti musulmonams šventos knygos, kad niekas jo neužpultų, nesuturėtų jo už degtuką laikančios rankos.
Taigi nutiko tai, kas privalėjo nutikti. Įsižeidė musulmoniškoji Turkija. Prisiminkime: Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas prašė, kad Švedija nustotų remti „kurdų teroristus“. Oficialusis Stokhomas iš pradžių atkirto – čia ne jūsų reikalas. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas prašė, kad švedai niekam neleistų savo šalyje viešai deginti Korano. Oficialusis Stokholmas vėl atkirto: „tokie štai švediški įstatymai, todėl nesikiškite į mūsų vidaus reikalus“.
Koranas. Slaptai.lt foto
O paskui švedai, koks paradoksas, oficialiai kreipiasi į Turkijos valdžią prašydami, kad turkai nedelsdami ratifikuotų Švedijos stojimo į NATO aljansą dokumentus. Turkija teisingai atšovė: jums nerūpi mūsų bėdos, mums nerūpi jūsų vargai. Mano supratimu, turkiškas atkirtis buvo kur kas teisingesnis, suprantamesnis nei švedų mikčiojimai, esą kurdai ir Koranas … neturi nieko bendro su kolektyvine gynybos sistema. Oficialiai – nesusiję. Bet ir Korano deginimas, pripažinkime, nė kiek nepanašus į žodžio laisvę, į saviraiškos laisvę.
Švedijos slaptoji tarnyba SAPO jau perspėjusi savo visuomenę apie padidėjusią terorizmo grėsmę tiek Švedijai, tiek Švedijos interesams. Bet ar SAPO žino, kas toji menkai žinoma maža Švedijos asociacija „Apallarkerna“ ir su ja susidraugavęs ponas R. Paludanas, aikštėse deginantis Koraną?
Tikiuosi, kad Turkija ir Švedija ilgainiui ras „bendrąjį vardiklį“. Tačiau paskutinieji įvykiai tegul bus rimta turkiška pamoka ne tik švedams, norvegams ir suomiams, bet visam NATO aljansui: „draugystė privalo būti abipusė“. Atsikvošėkime. Liaukimės kvailioję. Juk dar nežinia, kada ir kaip baigsis Rusijos pradėta agresija prieš Ukrainą. Jei mums svarbiau laužo liepsnose supleškinti keletą musulmoniškų šventraščių nei draugystė su įtakinga musulmoniška Turkijos valstybe, mes – didžiuliame pavojuje.
Švedijos policija. EPA – ELTA nuotr.
Stokholmas, vasario 8 d. (AFP-ELTA). Trečiadienį Švedijos policija nesuteikė leidimo surengti protestą, per kurį ketinta sudeginti koraną. Toks protestas sausio mėnesį supykdė Turkiją ir dėl to įstrigo Švedijos narystė NATO.
Švedijos policija retai kada draudžia protestus, nes juos garantuoja teisė į susirinkimų laisvę, tačiau šįkart policija nurodė, kad protestas gali išprovokuoti teroro išpuolius arba išpuolius prieš Švedijos interesus.
Prašymą leisti surengti protestą prieš narystę NATO pateikė menkai žinoma maža Švedijos asociacija „Apallarkerna“. Kaip ir per ankstesnį kraštutinių dešiniųjų aktyvisto Rasmuso Paludano protestą, priešais Turkijos ambasadą Stokholme būtų sudegintas koranas.
„Korano deginimas prie Turkijos ambasados 2023 m. sausio mėnesį (…) padidino grėsmes ne tik Švedijos visuomenei, bet ir pačiai Švedijai, jos interesams užsienyje ir švedams užsienyje, – sakoma policijos sprendime. – Švedija tapo prioritetiniu išpuolių taikiniu.“
Sausio pabaigoje Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pareiškė, kad Švedija, kurią Ankara jau ir taip kaltina teikiant prieglobstį kurdų „teroristams“, nebegali tikėtis, kad Turkija ratifikuotų jos prašymą įstoti į NATO, jei leis deginti koraną.
Turkija ir Vengrija yra vienintelės šalys, dar neratifikavusios Švedijos narystės NATO.
Korano deginimas, kurį R. Paludanas demonstravo prieš kameras saugomas policijos pareigūnų, paskatino antišvediškas demonstracijas keliose musulmoniškose šalyse. Nuo to laiko Švedijos ir Turkijos derybos dėl šios Skandinavijos šalies įstojimo į NATO nutrūko.
Trečiadienį Švedijos saugumo tarnyba „Sapo“ perspėjo apie padidėjusią terorizmo grėsmę Švedijai ir Švedijos interesams.
Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Stokholmas, vasario 1 d. (dpa-ELTA). Švedijos užsienio reikalų ministras Tobiasas Billströmas pareiškė, kad jo šalis įgyvendina pirminį susitarimą su Turkija dėl stojimo į NATO, tačiau kompromisai dėl saviraiškos laisvės nebuvo šio pakto dalis.
Turkija, pernai NATO viršūnių susitikime pasirašiusi memorandumą, kuriuo buvo atvertas kelias Švedijai ir Suomijai įstoti į NATO, buvo išgąsdinta Švedijoje vykusių protestų prieš Turkiją ir jos prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą.
Dešiniųjų pažiūrų ekstremistas, Danijos ir Švedijos politikas Rasmusas Paludanas net sudegino Koraną, o R. T. Erdoganas dabar teigia, kad gali leisti Suomijai įstoti į NATO, bet ne Švedijai.
Tačiau T. Billströmas naujienų agentūrai TT sakė, kad „religija nėra susitarimo su Turkija dalis“.
Jis sakė suprantantis turkų pyktį dėl incidentų, kurie, nors ir teisėti, nėra pagarbūs. Jis pridūrė, kad dabar visoms pusėms būtina nusiraminti ir kad derybos su Turkija bus tęsiamos.
R. T. Erdoganas vykdo rinkimų kampaniją, nes gegužės viduryje Turkijoje numatoma surengti parlamento ir prezidento rinkimus.
Kvailumas
Budapeštas, sausio 31 d. (AFP-ELTA). Vengrija antradienį sukritikavo Švedijos „kvailumą“ dėl ekstremistinio incidento Stokholme, kuris baigėsi tuo, kad Turkija sustabdė stojimo į NATO derybas su šia Šiaurės šalimi ir jos kaimyne Suomija.
Turkija ir Vengrija išlieka vienintelės 30 valstybių turinčio Vakarų gynybinio aljanso narės, neratifikavusios Švedijos ir Suomijos paraiškų dėl narystės.
Švedijos policijos sprendimas leisti surengti protestą, kurio metu kraštutinių dešiniųjų ekstremistas šį mėnesį sudegino Koraną prie Turkijos ambasados Stokholme, sukėlė Ankaros pasipiktinimą.
Kito tikėjimo šventraščių deginimas yra „nepriimtinas“, sakė Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Szijjarto bendroje spaudos konferencijoje Budapešte su Turkijos kolega Mevlutu Cavusoglu.
Pareiškimas, kad šis veiksmas priskiriamas „žodžio laisvės“ apsaugos sričiai, yra „kvailystė“, pridūrė P. Szijjarto, turėdamas omenyje Švedijos ministro pirmininko pareiškimą po incidento.
„Jei šalis nori įstoti į NATO ir siekia įgyti Turkijos paramą, galbūt jai reikėtų elgtis šiek tiek atsargiau“, – sakė P. Szijjarto.
Naujoms aljanso narėms reikia vienbalsio visų 30 NATO valstybių narių pritarimo.
Vengrijos opozicija kaltina ministro pirmininko Viktoro Orbano valdančiąją partiją „Fidesz“ vilkinimu balsuojant dėl ratifikavimo.
V. Orbanas, artimas Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano sąjungininkas, taip pat laikosi dviprasmiškos neutralios pozicijos dėl karo Ukrainoje, reikšdamas tik vangią paramą Kyjivui.
P. Szijjarto antradienį sakė, kad Vengrijos parlamentas kitą mėnesį priims sprendimą dėl abiejų NATO paraiškų patvirtinimo. „Mes turime aiškią poziciją. Pritariame NATO plėtrai“, – sakė jis.
Po Azerbaidžano ambasados Teherane užpuolimo sausio 27-ąją prabėgo kelios dienos. Kokios tendencijos ima ryškėti?
Irano slaptųjų tarnybų braižas
Azerbaidžano ambasada Teherane
Irano režimas skleidžia versiją, jog dėl kruvinos atakos prieš azerbaidžaniečių diplomatus kaltas asmeninių bėdų turėjęs vienišius iranietis. Girdi, jo žmona – azerbaidžanietė, su kuria ilgokai negalėjo susitikti dėl sudėtingų Baku ir Teherano santykių. Todėl neva ėmė keršyti šaudydamas iš automato „kalašnikov“ (užmušdamas Azerbaidžano ambasados apsaugos viršininką Orchaną Askerovą, o dar du apsaugos darbuotojus – sužeisdamas).
Tuo tarpu, kaip perduoda Kavkazcenter, Azerbaidžanas įsitikinęs, kad šis užpuolimas – ne dėl asmeninių priežasčių (ne todėl, kad vyras ir žmona – vienas nuo kito atskirti). Baku įsitikinęs, jog tai – Irano slaptųjų tarnybų išpuolis. Tai – tarsi bandymas grasinti Azerbaidžanui ir jo sąjungininkei Turkijai.
Priminsime keletą šios versijos argumentų. Pirma, Irane gyvena apie 30 milijonų etninių azerbaidžaniečių, tad Teheranas paniškai bijo, kad šie nesugalvotų prisijungti prie žymiai sėkmingiau politiškai ir ekonomiškai besitvarkančio Azerbaidžano. Antra, Iranas palaiko su Azerbaidžanu pastaruosius tris dešimtmečius konfliktuojančią Armėniją, kuri po sėkmingos azerbaidžaniečių karinės operacijos 2020-ųjų rudenį buvo priversta šiems grąžinti 1992 – 1994-aisiais neteisėtai okupuotą Karabachą (Baku beliko atsiimti vos keletą nedidelių rajonų). Trečia, Iranas kategoriškai prieštarauja Zangezuro koridoriaus, kuris sujungtų Azerbaidžaną su Nachičevanės regionu, atidarymui (dabar dėl Armėnijos priešiškumo Azerbaidžanas neturi sausumos ryšio su Nachičevane).
Irano – Rusijos vėliavos
Taip pat nereikia pamiršti, jog per pastaruosius tris dešimtmečius Teheranas slapta rėmė Armėniją ginklais – labai panašiai, kaip dabar padeda Rusijai siųsdamas bepiločius orlaivius.
Tad egzistuoja įtarimai, jog Azerbaidžano atstovybę užpuolęs šeimyninių problemų turėjęs nestabilios psichikos vyriškis, – tėra priedanga (dar verta pasiteirauti, iš kur gavo automatą „kalašnikov“, kodėl jo prie įėjimo vidun nesulaikė Azerbaidžano ambasadą oficialiai saugojęs Irano policijos atstovas?).
Kad padėtis – rimta, byloja ir Azerbaidžano sprendimas iš Irano evakuoti visus ambasados darbuotojus. Azerbaidžano ambasada Teherane uždaroma.
Nikolai Pašinianui derėtų prikąsti liežuvį
Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.
Beje, šis antiazerbaidžanietiškas išpuolis sutampa su desperatiškais Jerevano žingsniais bet kokia kaina vilkinti taikos derybas su Azerbaidžanu. AFP-ELTA sausio 26-ąją pranešė, kad „Armėnija apkaltino didžiausią savo priešą Azerbaidžaną vykdant „etninio valymo politiką“ ir verčiant etninius armėnus išvykti iš atsiskyrusio Karabacho regiono“.
AFP-ELTA tvirtinimu, Armėnijos ministras pirmininkas Nikolas Pašinianas apkaltino Baku darant „ekonominį ir psichologinį spaudimą, kad išprovokuotų armėnus išvykti iš Karabacho“. Pasak N. Pašiniano, dėl blokados Karabache uždaryti vaikų darželiai, mokyklos ir universitetai, tūkstančiams studentų „atimta teisė į mokslą“.
Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas atmetė kaltinimą kaip „nepagrįstą, melagingą ir absurdišką“. Azerbaidžano vadovas sakė, kad Rusijos taikdariai ir Raudonasis kryžius garantuoja prekių pristatymą civiliams Karabache. „Nuo gruodžio 12 d. į Karabachą įvažiavo ir iš jo išvažiavo tūkstančiai civilių automobilių“.
Komentuojant N. Pašinianą verta prisiminti lietuvišką patarlę: kuo pats kvepia, tuo kitą tepa. Slaptai.lt portalo nuomone, dėl etninių valymų Armėnijos premjeras N. Pašinianas turėtų prikąsti savo ilgą liežuvį. Armėnija – viena iš nedaugelio pasaulio valstybių, kurioje nėra kitataučių. Armėnai šioje Kaukazo respublikoje sudaro 99, 99 proc. Sutikit, tokia padėtis – labai įtartina. O štai Azerbaidžanas – daugiatautė valstybė, kurioje gyvena ne tik azerbaidžaniečiai (apie 90 proc.), bet ir žydai, kurdai, lezginai, talyšai, avarai, turkai, armėnai, totoriai, ukrainiečiai.
Be to, prieš kaltinant Azerbaidžaną dėl etninių valymų ponui N. Pašinianui derėtų prisiminti, kaip nuo 18 iki 20-ojo amžių azerbaidžaniečiai buvo vejami iš Karabacho, Jerevano, Nachičevanės regionų. Gal ponas N. Pašinianas norėtų prisiminti tuos metus, kuomet Jerevanas buvo išskirtinai azerbaidžaniečių miestas, kuomet ten stovėjo vien mečetės – musulmonų religiniai pastatai?
Štai tik keli ryškiausi pavyzdžiai iš Jerevano miesto istorijos. Anksčiau šis miestas buvo vadinamas Iravanu, Erivanu. 1918-aisiais metais šį miestą azerbaidžaniečiai perdavė Armėnijai. Perdavė ne savo noru. Juos privertė taip pasielgti sovietinė Rusija.
O iki 1828 metų absoliučią šio miesto gyventojų daugumą sudarė azerbaidžaniečiai. Jie – tai 75,6 proc. šio miesto gyventojų. Armėnų tuomet ten gyveno tik 24,4 proc.
Bet 1916-aisiais metais jau viskas kardinaliai pasikeitę – azerbaidžaniečių liko tik apie 24 proc. Po 1918 – 1920-ųjų karų ir deportacijų azerbaidžaniečių ten tebuvo likę tik apie 7,6 proc. 1970-aisiais metais šiame mieste azerbaidžaniečių beveik nėra – gyveno vos 0,4 proc. 1988-aisiais jų ten visai neliko.
Belieka ironiškai spėlioti, kodėl azerbaidžaniečiai išsikraustė iš Jerevano? Gal armėnai buvo tokie įkyriai draugiški, meilūs, kad azerbaidžaniečiams nieko kito nebeliko, kaip bėgti iš gimtųjų namų neapsikentus armėniškų draugiškumų?
Rusijos slaptųjų tarnybų pėdsakas
Išpuolį prieš Azerbaidžano ambasadą Teherane reikėtų analizuoti turint omenyje dar ir išpuolius prieš Koraną.
GRU būstinės foje
2023 metų sausio 21 dieną kraštutinių dešiniųjų atstovas Rasmusas Paludanas viešai sudegino Koraną prie Turkijos ambasados Stokholme. Švedijos televizijos kanalo SVT duomenimis, tai padaryti R. Paludanui pasiūlė vietos žurnalistas Changas Johannesas Frickas.
Tikėtina, kad Rusijos karinė žvalgyba pasinaudojo nieko neįtariančiu R. Paludanu, tarpininkaujant Ch. J. Frickui, kuris, kaip rodo daugybė požymių, yra GRU agentas, užverbuotas psichologinėms operacijoms. Vieta – teritorija prie Turkijos ambasados Stokholme – buvo pasirinkta specialiai, nes veiksmas buvo nukreiptas prieš Ankarą. Operacija surengta prieš numatytą Turkijos gynybos ministro vizitą į Švediją.
Kaip rašoma Roberto Lansingo instituto (RLI) analizėje, Ch. J. Frickas (iki 1995 metų – Changas Georgas Lindbergas) valdo naujienų portalą „Nyheter idag“ ir veda laidą televizijos kanale „SD Riks“ (kurį finansuoja Švedijos demokratų partija, t. y. kraštutiniai dešinieji). Yra daugybė požymių, rodančių, kad šis vyras slapta bendradarbiauja su Rusijos karine žvalgyba GRU ir yra su ja susijęs. Anksčiau jis daugiau nei metus dirbo Rusijos valstybinėje naujienų agentūroje „Ruptly“ – „RT/Russia Today“ dukterinėje įmonėje – kaip „laisvai samdomas darbuotojas su nuolatinėmis užduotimis“. Su Rusijos gynybos ministerija ir karine žvalgyba susijusi RT, be kita ko, atliko aktyvų vaidmenį koordinuojant pastangas sukompromituoti tarptautinį MH17 lėktuvo numušimo 2014 metais tyrimą.
GRU emblema
RLI manymu, Rusija pasirinko R. Paludaną tokiai akcijai todėl, kad jis jau anksčiau yra dalyvavęs Korano deginimo akcijose Danijoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje, taip pat demonstravęs pranašo atvaizdą, kas islame yra griežtai draudžiama.
Kaip praneša portalas „Guild Hall“ ir ELTA, prorusiškos pajėgos ir toliau aktyviai imasi priemonių pakenkti Ukrainos sąjungininkių Vakaruose vienybei. Po Korano deginimo akcijos Švedijoje oficialioji Maskva eskaluoja situaciją Nyderlanduose, kur su Rusija susijusios ekstremistinės organizacijos lyderis sekmadienį Hagoje surengė panašią provokaciją – ten Koranas buvo suplėšytas.
Taigi Roberto Lansingo institutas (RLI), regis, teisus: Rusijos slaptosios tarnybos, pasitelkdamos į pagalbą „naudingus idiotus“, sėkmingai žlugdo Švedijos integracijos į NATO planus, kiršina Švediją su įtakinga NATO nare Turkija…
Parengta remiantis: Kavkazcenter, AFP, ELTA, Roberto Lansingo institutas (RLI), Guild Hall, Švedijos televizijos kanalas SVT, slaptai.lt informacija
Švedijos žemėlapis
Stokholmas, sausio 24 d. (AFPELTA). Švedijos ministras pirmininkas Ulfas Kristerssonas antradienį pareiškė norintis atkurti „dialogą“ su Turkija, nes derybos dėl Švedijos stojimo į NATO įstrigo, kai prie Ankaros ambasados Stokholme buvo sudegintas koranas.
„Mūsų bendra žinia yra ta, kad norime paraginti nusiraminti, pamąstyti, nurimti šiame procese, kad galėtume grįžti prie veikiančių Švedijos, Suomijos ir Turkijos derybų dėl mūsų bendros narystės NATO“, – per spaudos konferenciją sakė U. Kristerssonas. Jis pridūrė, kad nori grįžti prie „dialogo“.
Jau esu ne sykį užsiminęs: Pasaulį stebime, vertiname iš įvairiausių kampų. Tačiau man atrodo, jog pats tikriausias tarptautinių santykių vertinimo kriterijus, nors šiandien ne itin populiarus, – teisinga ar neteisinga. Visos kitos temos – apsižioplino ar veikė sąmoningai, turėjo išeičių ar ne, – šalutinės. Pirmiausia atsakykime į klausimų klausimą – teisinga ar klaidinga?
Šiandien jūsų dėmesiui – trys pavyzdžiai.
Jurijaus Felštinskio argumentai
Jurij Felštinskij. Slaptai.lt foto
Štai JAV šiuo metu gyvenantis rusų istorikas Jurijus Felštinskis keliuose viešuose savo komentaruose minėjo, jog didžiosios NATO ir Europos Sąjungos valstybės buvo nutarusios paaukoti Ukrainą. Vakarai manė, jog Rusija – labai stipri, o Ukraina – silpna, todėl laikėsi taktikos, jog Kijevui neverta padėti, mat po kelių dienų ar kelių savaičių jis neabejotinai kris. Vašingtonas, Berlynas bei Paryžius buvo įsitikinę, jog jiems ir vėl teks derėtis su Kremliumi, nes Ukrainos tiesiog nebebus.
Štai kodėl JAV ir kitos NATO šalys deramai neparėmė Ukrainos rimtais ginklais karo išvakarėse. Štai kodėl Vakarai net dabar neduoda Ukrainai pačių svarbiausių ginklų – puolamosios ginkluotės, įskaitant tankus, toliašaudę artileriją ir naikintuvus. Jie tiesiog neatsikvošėję po patirto šoko, kai Ukraina užtektinai lengvai pasipriešino Rusijos agresijai puikiai parodydama, kad Velnias – ne toks juodas, kaip buvo galima manyti.
Tačiau Vakarai vis dar paniškai bijo Rusijos, todėl kiekvienas Vladimiro Putino pagrūmojimas net mažiausiu piršteliu verčia juos iš baimės tūpčioti, aikčioti, griebtis už galvos.
Esama vilčių, jog Vakarai po truputį atgauna žadą vis giliau suprasdami, esą Rusija, jei šiandien jos nesutramdysime, netrukus kels dar bjauresnių problemų. Tačiau tai, kad Vašingtonas, Paryžius ir Berlynas 2022-ųjų vasario pradžioje buvo nusprendę paaukoti Ukrainą lygiai taip pat, kaip kadaise aukojo Čečėniją, Moldovą, Gruziją (Sakartvelą), – didelė jų nuodėmė. Vakarai nebeturi nė menkiausios teisės vadinti savęs demokratais, kuriems pirmiausia – padorumas, sąžiningumas, garbė, tiesa. Vakarai pasirodė esą maždaug tokie pat cinikai, kaip ir tos valstybės, kurias jie kaltina korupcija, amoralumu ar žiaurumu. Ar šią mirtiną vakarietišką nuodėmę kada nors bus galima pamiršti, ją dovanoti nurašant į praeitį? – nežinau. 2022-ieji metai parodė, kad iki tikro nuoširdumo bei padorumo – dar labai toli.
Vokietijos kanclerio išdavystė
Būtent tokiu žvilgsniu vertinu Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo delsimą paremti Ukrainą moderniais Leopard 2 tankais. Man atrodo, jog Vokietijos politikas elgiasi gėdingai, bjauriai, neteisingai. Net jei rytoj ar poryt Vokietijos kancleris atsikvošės, šios nuodėmės jau niekad nenusiplaus. Nes kiekviena uždelsta diena – tai skaitlingos ukrainiečių netektys.
Olafas Scholzas. EPA – ELTA nuotr.
Visus Berlyno pasiteisinimus (vengia atominės tragedijos, neturi užtektinai ginkluotės, jau ir taip daug padeda ukrainiečių kariams, derina savo žingsnius su amerikiečiais, kaltina ukrainiečius korupcija) metu į šiukšlių kibirą. Vokietija neturi nė vieno bent kiek rimtesnio pasiteisinimo. Rusija senų seniausiai demonstravo agresyvumą. Tik kvailiai, idiotai ir Kremliaus agentai šito nematė. O kaip tuomet elgėsi Angela Merkel? Ji išsijuosusi griovė Vokietijos ginkluotąsias pajėgas: jos valdymo metais iš, regis, 26 stambių karinių junginių liko vos 6 ar 8 junginiai. Ponia Merkel savo kariuomenę sumažino beveik keturis sykius!
Puikiai prisimenu, kaip anuomet, būdamas jaunas žurnalistas, džiaugiausi, kai Lietuva sėkmingai įstojo į Europos Sąjungą ir NATO. Džiaugsmas liejosi per kraštus. Dabar puikiai matau, jog preteksto dideliems džiūgavimams nebuvo. Šios dvi organizacijos – labai gražios, puikios. Bet tik – šiltnamio sąlygomis. Užtenka Rusijai pradėt mojuoti savo kuokomis, ir europietiškos institucijos tampa bedantės, bailios, ištižusios.
Kai giliau žvelgiu vidun, matau vien klaidas ir klystkelius.
Europietiška korupcija
Štai Belgijos teismas atsisakė paleisti iš kardomojo kalinimo Graikijos europarlamentarę Evą Kaili, kuri viena iš svarbiausiųjų figūrų plačiai nuskambėjusioje Europos Parlamento korupcijos byloje.
Priminsiu: E. Kaili ir kiti trys sulaikytieji, įskaitant vieną, kuris tapo valstybiniu liudytoju, nes pripažino, kad skirstė kyšius, gautus iš Kataro ir Maroko, kaltinami korupcija. 44 metų buvusi žinių vedėja jau daugiau kaip mėnesį laikoma Belgijos areštinėje, nors ir pasisiūlė nešioti elektroninę sekimo apyrankę, jei bus laikinai paleista į laisvę iki teismo. Tačiau paskutiniojo teismo posėdžio metu Briuselio teisėjai paliko ją sulaikytą, nes prokurorai perspėjo, kad ji gali bandyti pabėgti, sunaikinti įrodymus arba susimokyti su kitais įtariamaisiais. E. Kaili suėmimo metu buvo EP vicepirmininkė, kaltinama gavusi dideles grynųjų pinigų sumas iš užsienio valstybių, norėjusių daryti įtaką EP pozicijoms ir gauti sau palankių sprendimų.
Kasparas Karampetianas ir Eva Kaili. Caliber.az foto montažas
Kad Europa demaskuoja savus kyšininkus, – puiku. Tačiau E. Kaili tema tarsi byloja, jog Europa mažai kuo skiriasi nuo tų šalių, kurias pastaruosius keletą dešimtmečių įkyriai kaltino korupcija. Pasipūtusi, išdidi Europa nurodinėjo kitoms šalims, kokius įstatymus šios privalo priimti, kokius saugiklius naudoti, kokias bausmes skirstyti. Dabar akivaizdu, jog pirmiausia derėtų apsišluoti savo kieme, ir tik po to – ieškoti svetimų nuodėmių. Lietuviai turi puikią patarlę: „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“.
Tačiau net E. Kaili byloje europiečiai elgiasi ne iki galo nuosekliai. Kodėl nagrinėjami vien E. Kaili ryšiai su Kataru ir Maroku. Kodėl nuošalėje lieka armėniškoji linija? Juk ši moteris, dirbdama EP, pasižymėjo ir tuo, jog labai „myli Armėniją ir nekenčia Azerbaidžano“. Ji – viena iš tų 33-jų EP narių, kurie priklausė Draugystės su Armėnija grupei. Toji grupė pastaruosius kelerius metus vieną po kito kepė proarmėniškas ir antiazerbaidžanietiškas rezoliucijas, pareiškimus. Pavyzdžiui, 2020-ųjų rudenį, kai Azerbaidžanas nusprendė jėga susigrąžinti jam priklausantį Karabachą, E.Kaili savo socialinių tinklų paskyras pavertė „fronto linija“, kur buvo žeriami nepagrįstai, nesąžiningai Azerbaidžaną kaltinantys pareiškimai, siunčiami įvykius iškreipiantys laiškai Europos Sąjungos vadovybei (Tarptautinė bendruomenė Karabachą laiko neatsiejama Azerbaidžano dalimi, tad, vadovaujantis ir sveika logika, ir tarptautine teise, azerbaidžaniečiai turi teisę susigrąžinti savo teritorijas; lygiai taip pat, kaip ir Ukraina, laisvindama savas žemes karinėmis, diversinėmis, politinėmis priemonėmis).
Įsidėmėtina ir tai, kad EP Draugystės su Armėnija grupė, kuriai priklausė E.Kaili, bičiuliavosi (bent iki paskutiniųjų įvykių) su Europos armėnų ir organizacijomis. Vienai iš armėniškųjų organizacijų vadovauja labai turtingas Kasparas Karampetianas.
Nejaugi Belgijos teisėsaugai neįdomu, kas tas paslaptingasis Kasparas Karampetianas? Beje, apie jį nerasite daug faktų. Žinoma tik tiek, kad vaikystė prabėgo Beirute, kur siautėjo teroristinių armėnų organizacijos ASALA, Gnčak, Dašnakcutiun. Šiandien jis turi Graikijos pilietybę. Dažnai vieši Briuselyje. Belgijoje įsteigęs prabangių juvelyrinių parduotuvių, kurios prekiauja ne tik aukso, sidabro dirbiniais, bet ir deimantais. Dar žinoma, kad 2017-ųjų kovo mėnesį viename iš Strasbūro restoranų jis buvo pakvietęs papietauti keliolika EP narių. Keletas iš pietavusiųjų netrukus išsiruošė į Karabachą (aplenkdami Azerbaidžaną), kad „patys neva savo akimis pamatytų, kaip kenčia armėnai, baimindamiesi žiauraus Azerbaidžano atakų“.
Beje, pono K.Karampetiano šiandien ieško Azerbaidžano teisėsauga. Paieška paskelbta 2018-aisiais. K.Karampetianas kaltinamas, kad 2014- 2018 metais neteisėtai siuntė Europos politikus į Karabachą (vadovaujantis tarptautine teise, visi, kurie nori įžengti į Karabachą, privalo gauti Azerbaidžano leidimą – azerbaidžanietiškąją vizą). Šį įstatymą K.Karampetianas ignoravo (į Karabachą siųsdavo Europos politikus iš Armėnijos pusės).
Tad, jei norime E.Kaili istoriją išnarplioti iki paskutiniojo siūlelio, turėtume atidžiai peržiūrėti ir jos entuziazmą ginant tarptautinėje arenoje nesąžiningai besielgiančią Armėniją. Kaip bežiūrėsi, Armėnija – agresorė. Visos draugystės su armėnų separatistais ir juos palaikančiomis įtartinomis europietiškomis organizacijomis Europos Parlamente turėtų būti smerkiamos.
Tačiau šią temą šiandien atidžiai nagrinėja, regis, tik Azerbaidžano spauda.
Švediška kvailystė
Kurdų karinė grupuotė
Kita europietiška nesąmonė, kurią užfiksavau, – Švedijoje. Prie Ankaros ambasados Stokholme buvo sudegintas Koranas – musulmonams šventa knyga. Keista, kad išsilavinusi Švedija nemato nieko blogo, kai viešai deginamos knygos. Juolab keista, jog išsilavinusi Švedija nesutrukdė prieš islamą nusiteikusiam politikui Rasmusui Paludanui viešai deginti Korano teisindamasi neva „plačia savo šalies žodžio laisvės samprata“. Tiesa, Švedijos politikai smerkė Koraną išniekinusį kraštutinių dešiniųjų pažiūrų aktyvistą. Tačiau tvirtino, jog būtent tokia „žodžio laisvės samprata“. O man atrodo, kad šiuo konkrečiu atveju teisesnis Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, įsitikinęs, jog Korano deginimas yra „neapykantos nusikaltimas“, jog „niekas neturi teisės tyčiotis iš šventųjų“.
Nesuprantu švedų net tada, kai jie leido Švedijoje gyvenantiems kurdams prie Stokholmo rotušės žemyn galva pakabinti R. T. Erdoganą vaizduojančią lėlę. Jei Turkijos prezidento iškamšą Švedijoje būtų išniekinę švedai, – būtų viena byla. Dabar gi įsidėmėkime: Turkijos prezidentą įžeidinėja ne švedai, o į Švediją atvykę kurdai. Įžeidinėja būtent tuo metu, kai Stokholmui verkiant reikia Turkijos pritarimo stojimui į NATO.
Kaip į tokius antiturkiškus, antimusulmoniškus išpuolius reaguoja oficialioji Ankara? Akivaizdu, jog turkai įsižeidę. Suprantama, jog Turkijoje reziduojantys švedų diplomatai buvo iškviesti pasiaiškinti dėl antiturkiškų išpuolių. Nenuostabu ir tai, kad Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas pareiškė: „Tegul Švedija nesitiki mūsų paramos siekdama įstoti į NATO“.
Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Tad kaip dabar bus, jei Turkija tikrai mirtinai supyko ir niekad niekaip nepritars Švedijos narystei NATO aljanse? Beje, nepritardama Turkija teisi: jei sėdime vienoje valtyje, privalome tarpusavy derinti savus interesus. Jei Švedijai nusispjauti į turkiškas problemas, turkai turi teisę nusispjauti į švediškas problemas. Turkai turi teisę pareikšti: „dabar švedus nuo galimos Rusijos agresijos tegul gina kurdai“.
Visiems aišku, jog kurdai niekad negins Švedijos. Švedijos saugumas jiems tiek ir terūpi. Bet gal tai ir yra didžioji Kremliaus afera: kurdų pagalba Švediją sukiršinti su Turkija?
Labai paprasta, genealu, jei naivieji švedai Rusijos žvalgybinėje operacijoje temato „žodžio laisvę“…
Koranas. Slaptai.lt nuotr.
Ankara, sausio 23 d. (AFP-ELTA). Po protesto prie Ankaros ambasados Stokholme, kai buvo sudegintas koranas, pirmadienį Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas perspėjo Švediją, kad siekdama įstoti į NATO ji nesitikėtų Turkijos paramos.
„Tegul Švedija nesitiki mūsų paramos siekdama įstoti į NATO“, – sakė R. T. Erdoganas, pirmą kartą oficialiai reaguodamas į šeštadienio incidentą per protestą, kuriam Švedijos policija pritarė nepaisydama Turkijos prieštaravimų, jį surengė prieš islamą nusistatęs politikas.
Pikti R. T. Erdogano komentarai dar labiau atitolina Švedijos ir Suomijos galimybes prisijungti prie Vakarų gynybos Aljanso prieš gegužę vyksiančius Turkijos prezidento ir parlamento rinkimus.
Turkija ir Vengrija yra vienintelės NATO narės, neratifikavusios istorinio Šiaurės šalių sprendimo atsisakyti tradicinės karinio neprisijungimo politikos reaguojant į Rusijos invaziją į Ukrainą. Po korano deginimo R. T. Erdoganas perspėjo Švediją dėl narystės NATO. EPA-ELTA nuotr.
Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas žada, kad kitą mėnesį šalies parlamentas pritars dviejų valstybių paraiškoms. Tačiau R. T. Erdoganas stabdo procesą prieš artėjančius rinkimus, per kuriuos mėgins sustiprinti savo nacionalistinių rinkėjų bazę.
„Akivaizdu, kad tie, kurie atliko tokį gėdingą veiksmą prie mūsų šalies ambasados, nebegali tikėtis mūsų geranoriškumo dėl jų prašymo įstoti į NATO“, – sakė R. T. Erdoganas.
Švedijos lyderiai griežtai pasmerkė kraštutinių dešiniųjų politiko Rasmuso Paludano veiksmus, bet gynė plačią savo šalies žodžio laisvės sampratą.
R. T. Erdoganas jau iškėlė daugybę griežtų sąlygų, įskaitant reikalavimą Švedijai išduoti dešimtis įtariamųjų, daugiausia kurdų, Ankaros kaltinamų „terorizmu“ arba dalyvavimu nepavykusiame 2016 m. perversme.
Po daugybės Švedijos aukščiausių ministrų kelionių į Ankarą atrodė, kad Švedijai pavyks palenkti Turkiją. Be to, Stokholmas patvirtino Konstitucijos pataisą, leisiančią priimti griežtesnius kovos su terorizmu įstatymus, kurių reikalauja Ankara.
Vengrijos vėliava. EPA – ELTA foto
Tačiau viskas pakrypo į bloga, kai anksčiau šį mėnesį nedidelė kurdų grupė prie Stokholmo rotušės pakabino R. T. Erdoganą vaizduojančią lėlę. Turkija iškvietė Švedijos ambasadorių ir atšaukė kvietimą parlamento pirmininkui apsilankyti Ankaroje. Švedijos policijos sprendimas leisti R. Paludanui surengti protestą sulaukė panašaus atsako. Turkija dar kartą iškvietė Stokholmo ambasadorių ir atšaukė suplanuotą Švedijos gynybos ministro vizitą.
R. T. Erdoganas sakė, kad musulmonų šventosios knygos sudeginimas yra neapykantos nusikaltimas, nepateisinamas jokia žodžio laisve. „Niekas neturi teisės įžeidinėti šventųjų“, – sakė jis per nacionalinę televiziją.
