E. Masiulis neigia visus jam metamus kaltinimu ir sako esąs nusivylęs teisėsauga. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Į „MG Baltic“ politinės korupcijos skandalą įsivėlęs buvęs Liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis sako, kad kaltinimai jam yra sufabrikuoti. Buvęs politikas teigia, kad visos jo iniciatyvos, kurios figūruoja korupcijos byloje, buvo atliktos ne tarnaujant siauriems koncernų interesams, tačiau laikantis liberalių vertybių.
Anot E. Masiulio, kaltinimus jam galėjo inicijuoti Vyriausybė arba kiti politikai. E. Masiulis pabrėžė, kad yra labai nusivylęs teisėsaugos darbu, ir toliau kartoja, kad pinigai, gauti iš Raimondo Kurlianskio, buvo paskola. Anot E. Masiulio, ne į visus faktus prokurorai atsižvelgia jo byloje.
Buvęs liberalas teigė, kad iki pareikštų kaltinimų tikėjo objektyviu teisėsaugos darbu. E. Masiulis sakė nuoširdžiai atsakęs į teisėsaugos užduotus klausimus, nekūręs sąmokslų teorijų ir net nesirgęs.
„Buvau tikras, kad teisinėje valstybėje bus atliktas tyrimas ir viskas bus išsiaiškinta ir galiausiai kaltinimai bus panaikinti“, – trečiadienį aiškino E. Masiulis.
„Tai yra tariama realybė, kuri man yra neatpažįstama“, – kalbėjo E. Masiulis ir pabrėžė, kad nėra nė vienos iniciatyvos, dėl kurios yra kaltinamas, autorius.
E. Masiulis aiškinosi dėl 106 tūkst. eurų, kuriuos gavo iš tuomečio MG Baltic“ koncerno viceprezidento R. Kurlianskio. Anot jo, tai, kad įprasta paskolos sutartis nebuvo sudaryta, buvo didžiausia jo padaryta klaida.
„Tai yra mano didžioji klaida, kurią esu padaręs. Suvokiau moralinę ir politinę atsakomybę, todėl atsistatydinau iš einamų pareigų“, – kalbėjo E. Masiulis.
Tačiau E. Masiulis toliau kartojo, kad buvo pasirašytas dvišalis paskolos „raštelis“, kurio pareigūnai nepaėmė, kai jo namuose atliko kratą.
„Tai, kad mano automobilyje buvo rastas paskolos susitarimas, iki šiol nėra įtraukta į tyrimo protokolus“, – kaltino prokurorus E. Masiulis.
„Prokurorai piktybiškai ignoruoja šį faktą“, – pabrėžė E. Masiulis.
Buvęs politikas aiškinosi dėl konkrečių sprendimų, kurie figūruoja politinės korupcijos byloje.
E. Masiulis aiškino, kad kai kuriuos sprendimus dėl atsiskaitymų grynaisiais pinigais ar greitųjų vartojimo kredito pataisas jis inicijavo kaip liberalas, siekdamas sumažinti perteklinius suvaržymus.
Anot E. Masiulio, sprendimus dėl iniciatyvų kelio Vilnius-Utena projekto atžvilgiu taip pat inicijavo kaip liberalas, siekdamas užtikrinti viešąjį interesą.
E. Masiulis atmetė kaltinimus, kurie yra susiję su Jono Basanavičiaus paminklo statymo klausimu Vilniuje.
Daktaras Jonas Basanavičius Auszros išleidimo metu – 1883 m.
E. Masiulis nesureikšmino ir kaltinimų dėl to, kad jam buvo sudarytos išskirtinės sąlygos „MG Baltic“ priklausomoje žiniasklaidoje. Anot jo, normalu, kad partijų pirmininkams po rinkimų yra skiriamas išskirtinis dėmesys.
Nesuprantamas ir su realybe prasilenkiantis kaltinimas yra tai, kad jis su „MG Baltic“ pagalba bandė spausti bendrapartietį Antaną Guogą ir reikalauti atsisakyti E. Masiuliui nenaudingo sprendimo – įkurti Liberalų sąjūdžio partijoje „Klestinčios Lietuvos“ frakciją.
Antradienį Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Vilniaus valdyba pranešė, kad baigė nagrinėti „MG Baltic“ politinės korupcijos bylą.
Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Martynas Jovaiša antradienį sakė, kad yra surašytas kaltinamasis aktas, kuris bus įteiktas kaltinamiesiems, o pati byla trečiadienį perduota teismui. Nesant kliūčių byla galėtų būti pradėta nagrinėti jau rugpjūčio mėnesį.
Byloje įtarimai pareikšti koncernui „MG Baltic“, Darbo partijai ir Liberalų sąjūdžiui, taip pat Eligijui Masiuliui, Gintarui Steponavičiui, Šarūnui Gustainiui, Vytautui Gapšiui ir Raimondui Kurlianskiui.
Darbo partija įtariama kyšininkavimu ir prekyba poveikiu, Liberalų sąjūdis – kyšininkavimu, prekyba poveikiu ir piktnaudžiavimu, o „MG Baltic“ įtariamas šių partijų papirkimu ir prekyba poveikiu.
Įtariama, kad politikai ėmė kyšius iš tuomečio „MG Baltic“ koncerno viceprezidento R. Kurlianskio, o vėliau Seime ar kitose institucijose siūlė arba palaikė koncernui palankias iniciatyvas.
Prokuratūra skelbia, kad yra apklausta daugiau nei 150 asmenų, iš kurių daugiau kaip 50 – praeitos ir šios kadencijos Seimo nariai, keletas buvusių ministrų, Europos Parlamento (EP) narių. Įvykdyta daugiau nei 200 apklausų ir daugiau nei 30 kratų.
„MG Baltic“ atstovaujantys teisininkai prognozuoja, kad teismo procesas tęsis kelerius metus.
„Mūsų laukia ne vieni metai ginčų, kurie tik įrodys, kad tai, dėl ko ginčijamasi, neaišku patiems kaltintojams“, – pranešime spaudai cituojamas „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus, kuris bylą vadina politizuota.
Liberalų sąjūdis. Slaptai.lt nuotr.
Teisėsauga išaiškino, kad E. Masiulis iš R. Kurlianskio paėmė 106 tūkst. eurų kyšį. Taip pat nustatė, kad buvęs politikas buvo papirkinėjamas ir kitais būdais.
Įtariama, kad R. Kurlianskis taip pat organizavo E. Masiuliui ir Liberalų sąjūdžiui palankių laidų ir pasisakymų transliavimą koncernui priklausančių televizijų laidose. Taip buvo didinamas E. Masiulio ir liberalų partijos autoritetas.
Įtariama, kad R. Kurlianskis taip pat galėjo pasinaudoti savo įtaka ir iš tuomečio Liberalų sąjūdžio pirmininko pirmojo pavaduotojo, dabartinio europarlamentaro Antano Guogos reikalauti atsisakyti E. Masiuliui nenaudingo sprendimo – įkurti Liberalų sąjūdžio partijoje „Klestinčios Lietuvos“ frakciją.
Įtariama, kad R. Kurlianskis siekė koncernui naudingų sprendimų, Seime svarstant ir priimant Vartojimo kredito įstatymo projektą, Seimo nutarimą dėl viešojo ir privataus sektorių partnerystės projekto „Kelias Vilnius-Utena“, siekio paveikti pasiūlymą dėl Atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo įstatymo projekto pakeitimo.
„MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus. Irmanto Sidarevičiaus (ELTA) nuotr.
Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) Vilniaus valdyba baigė nagrinėti „MG Baltic“ politinės korupcijos bylą, kuri galutinai bus perduota teismui trečiadienį.
„Šiandien norėtume pranešti, kad Vilniaus apygardos prokuratūra ir STT Vilniaus valdyba baigė politinės korupcijos bylą, yra surašytas kaltinamasis aktas, kuris įteikinėjamas kaltinamiesiems, teikimo procesas turėtų būti baigtas, ir byla bus perduota Vilniaus apygardos teismui“, – antradienį žurnalistams sakė Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiasis prokuroras Martynas Jovaiša.
Tuo metu STT Vilniaus valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininkas Ramūnas Lukošius sakė, kad svarbiausia, jog „MG Baltic“ atvejis iškilo į viešumą.
„Byla rodo, kad verslo atstovai dėjo visas pastangas per savo atstovą tam, kad būtų papirkti politikai, kad būtų daroma įtaka sprendimui, kad būtų daroma įtaka žmonėms, kurie sprendimus priima aukščiausiu lygmeniu, ir šitas mechanizmas svarbiausia, kad neliko latentinis, iškilo viešumon, ir mes turėjome galimybę jį atskleisti“, – sakė STT Vilniaus valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriaus viršininkas R. Lukošius.
Jis taip pat pridūrė, kad svarbiausia yra ne tai, kokių dydžių kyšiai galimai buvo skiriami, bet visas veiklos mechanizmas.
„Kaltinimai yra reiškiami dėl kyšininkavimo, papirkimo, prekybos poveikiu, sumos yra ganėtinai įspūdingos, bet esmė ne sumose, bet veiklos mechanizme, jos sistematiškume, nebijant tiesioginių prieigų prie politinių veikėjų ir kitų aukštų pareigūnų, valdžios atstovų, kurie gali priimti ir priima sprendimus, kalbėtis su jais, reikalauti, prašyti palankių sprendimų“, – kalbėjo R. Lukošius. Jo teigimu, bylos perdavimas teismui truko 17 mėnesių, ir tai – optimalus terminas.
Anot R. Lukošiaus, kai kurie įtarimai nepasitvirtino.
„Pirminiai įtarimai ir juose aprašomos aplinkybės yra tikslinamos, kaip ir kiekvienoje byloje, taip ir šioje, pirminiuose įtarimuose buvo įtarimai dėl generalinio prokuroro skyrimo, tai šitos aplinkybės nėra likusios“, – sakė jis.
R. Lukošiaus teigimu, kai kurie įtariamieji kaltę neigia, vieni duoda išsamius parodymus, kiti nuo jų susilaiko.
Byloje įtarimai pareikšti koncernui „MG Baltic“, Darbo partijai ir Liberalų sąjūdžiui, taip pat Eligijui Masiuliui, Gintarui Steponavičiui, Šarūnui Gustainiui, Vytautui Gapšiui ir Raimondui Kurlianskiui.
STT (Specialiųjų tyrimų tarnyba). Slaptai.lt nuotr.
Įtariama, kad Š. Gustainis gavo daugiau nei 8 tūkst. eurų kyšį, G. Steponavičius – 15 tūkst. eurų, V. Gapšys – daugiau nei 27 tūkst., E. Masiulis kaltinamas daugiau nei 106 tūkst. eurų kyšio paėmimu.
Darbo partija įtariama kyšininkavimu ir prekyba poveikiu, Liberalų sąjūdis – kyšininkavimu, prekyba poveikiu ir piktnaudžiavimu, o „MG Baltic“ įtariamas šių partijų papirkimu ir prekyba poveikiu.
Įtariama, kad politikai ėmė ar tarėsi su „MG Baltic“ dėl kyšių su koncerno viceprezidentu Raimondu Kurlianskiu, o vėliau Seime ar kitose institucijose siūlė arba palaikė koncernui palankias iniciatyvas.
Pirmadienį išplatintame pranešime „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus bylą pavadino politizuota, o pats koncernas bei politikai kaltinimus vadina nepagrįstais.
Kol kas yra apklausta daugiau nei 150 asmenų, iš kurių daugiau kaip 50 – praeitos ir šios kadencijos Seimo nariai, keletas buvusių ministrų, Europos Parlamento (EP) narių. Įvykdyta daugiau nei 200 apklausų ir daugiau nei 30 kratų.
Armėnija: opozicija blokuoja parlamento prieigas. EPA-ELTA nuotr.
Agentūra ELTA pranešė, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė teikia Seimui ratifikuoti Europos Sąjungos (ES) ir Europos atominės energijos bendrijos bei jų valstybių narių ir Armėnijos Respublikos visapusiškos ir tvirtesnės partnerystės susitarimą.
Kodėl Prezidentė pasirašė šį dekretą? Taip liepia mūsų Konstitucija. Mat Briuselyje praėjusiais, 2017-aisiais, metais lapkričio 24 dieną per ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimą priimtas specialus susitarimas, kuris, pasirašiusiųjų manymu, paskatins glaudesnius ES ir Armėnijos politinius, ekonominius bei verslo ryšius. Šį paaiškinimą teikia Prezidentės spaudos tarnyba.
Na, visa tai, ką skelbia ELTA ir Prezidentės spaudos tarnyba, – tiesa. Bet esama ir kitos medalio pusės. Ar ES pagrįstai skuba draugauti su Armėnija? Juk Armėnijoje ilgam įsikūrusi Rusijos karinė bazė. Be to, Armėnija okupavusi Azerbaidžanui priklausantį Kalnų Karabachą ir nusispjovusi į visas Europos rekomendacijas kuo greičiau grąžinti tai, kas neteisėtai užgrobta. Oficialusis Jerevanas į Jungtinių Tautų rezoliucijas nedeliant pasitraukti iš okupuotų žemių nereaguoja jau du dešimtmečius. Štai su kokia šalimi Europa ketina bičiuliautis?! Europa vis dar naiviai tiki, kad Rusija, tvirtai įkėlusi karinę koją į Armėniją, leis armėnams laisvai rinktis vakarietišką politikos kryptį? Gal Briuselis ir Strasbūras pamiršo skaudžias Ukrainos pamokas? Jei Rusija grubiai bandė pakenkti ukrainiečiams, tai armėnams ji žymiai lengviau pakiš koją. Tiesiog neleis.
Ir dar viena pastaba – Armėnijai vadovauja Seržas Sargsianas, kurio valdymo metu korupcija Armėnijoje taip išsikerojo, kad daugiau jau nebėra kur eiti. Visa Armėnijos valdžia ir ekonomika – S.Sargsiano klano rankose. O jis, pasibaigus trečiąjai kadencijai, sumanė išlikti vyriausiuoju šalies vadovu tapdamas … Armėnijos premjeru (panašiai kaip Vladimiras Putinas sužaidė rokiruotę su Dmitrijumi Medvedevu). S. Sargsianas prieš šių metų balandžio 17-osios balsavimus taip susitvarkė, kad nuo šiol, jam tapus Ministru pirmininku, būtent jis, šalies premjeras, turės didesnius įgaliojimus nei ką tik naujai išrinktas prezidentas. Nuo dabar Armėnijos prezidentas atliks daugiau reprezentacinę funkciją, o Seržo rankose bus sukoncentruota reali vykdomoji valdžia. Taigi Armėniją jis valdys dar ir vadinamąją ketvirtąją kadenciją.
Tad su Armėnija bičiuliautis trokštančiai Europai ir vėl teks pirmiausia ištiesti ranką vienam iš labiausiai pasaulyje korumpuotų politikų – Seržui Sargsianui. Juk pagal naująją Armėnijos tvarką šalies premjerą 2018-ųjų balandžio 17-ąją rinks (galima neabejoti, kad išrinks) parlamentas, nes daugumą ten sudaro S.Sargsiano susodinti politikai. Tad sunku suvokti, kaip už tiesą, grožį ir padorumą pasisakanti ES vadovybė ruošiasi draugauti su vienu iš labiausiai korumpuotų žmonių ne vien Pietų Kaukaze?
Kad tokiais ratifikavimais Europa gali tik apsijuokti, byloja ir Jerevane šiomis dienomis kilę neramumai, kai skurstanti armėnų tauta sužinojo, jog valstybės vairo ir vėl imasi iki kaulo smegenų nusibodęs Seržas.
Informacinės agentūros TASS-ELTA informuoja, kad Armėnijos opozicijos atstovai blokuoja gatves ir sankryžas Jerevano centre, taip pat teritoriją prie šalies parlamento.
„Aš raginus visus eiti prie Armėnijos parlamento pastato. Šiandien neturi būti jokių kitų reikalų, blokuokite gatves ir sankryžas, pradėkite visuotinį streiką“, – antradienio rytą pareiškė opozicinės partijos „Piliečių sutartis“ lyderis, parlamento deputatas Nikolas Pašinianas. Jis teigė, kad balandžio 17-oji turi tapti „totalinės blokdos diena“.
Neramumai Armėnijoje. EPA-ELTA nuotr.
Šiuo metu žinoma, kad demonstrantai nuo balandžio 13-osios blokuoja Jerevano centrą, protestuodami prie Seržo Sargsiano kandidatūrą į Armėnijos ministro pirmininko postą.
Antradienį Armėnijos parlamente – balsavimas dėl šalies ministro pirmininko. Bagramiano prospekte, kur yra parlamento pastatas, sutelkta daug policijos, specialiosios technikos, net šarvuočių.
Ar policija imsis represijų? Armėnijos policija paragino žurnalistus, pasakojančius apie Jerevane vykstančią protesto akciją, laikytis atokiau nuo protestuotojų. Šią žinią pranešė „RIA Novosti“.
„Susirinkimų laisvės įstatymas įgalioja policiją išvaikyti mitingą naudojant specialiąsias priemones. Policija pasirengusi bet kada atlikti savo pareigas. Turėdami omenyje tokių veiksmų padarinius, raginame žurnalistus laikytis protingo nuotolio nuo sambūrio dalyvių“, – sakoma policijos pareiškime.
Anksčiau parlamento deputatas Nikolas Pašinianas, vadovaujantis opozicijos akcijai prieš S. Sargsiano išrinkimą premjeru, pareiškė, kad protestuotojai antradienį mėgins užblokuoti visas parlamento prieigas.
Kaip praneša TASS, padėtis Jerevano gatvėse tebėra labai įtempta. 12 valandą vietos laiku (11 valandą Lietuvos laiku) turėjo prasidėti specialus parlamento posėdis, kurio metu deputatai išrinks naują šalies ministrą pirmininką. Vienintelis kandidatas į šį postą – buvęs Armėnijos prezidentas, valdančiosios Respublikonų partijos lyderis S. Sargsianas.
Paskutiniais duomenimis remiantis, per protestus prieš buvusio šalies vadovo Seržo Sargsiano tapimą premjeru sulaikyta 80 žmonių.
Pareikšti prieštaravimą dėl, kaip teigia opozicija, buvusio prezidento bandymo savo rankose neteisėtai išsaugoti valdžią, Armėnijos sostinės centre susirinko 15 tūkst. protestuotojų.
Seržas Sargsianas. Karikatūra
Anot valstybinės žiniasklaidos, protestuotojai siaubė valstybės turtą, pjaustė oficialių transporto priemonių padangas. Remiantis ankstesniais teisėsaugos pranešimais, buvo sulaikyti vos keli demonstrantai.
S. Sargsiano, kurio antroji ir paskutinė kadencija prezidento poste baigėsi praėjusią savaitę, kandidatūrą į premjerus parlamentarai patvirtino 77 balsais prieš 17. Šalies opozicija griežtai kritikuoja Konstitucijos pakeitimus, padidinančius išrinktojo premjero įgaliojimus.
Esama nukentėjusiųjų. Pirmadienį keli demonstrantai sužeiti, kai pareigūnai, mėgindami išsklaidyti minią, panaudojo ašarines dujas.
Štai tokios žinios iš Armėnijos, kuriame kviečiame į Europą.
Valentinas Mazuronis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Pirmadienį Europos Parlamento narys Valentinas Mazuronis pristatė savo Prezidento rinkimų programą. Joje politikas dosniai dalijo pažadus, kalbėjo apie Norvegijoje grobiamus lietuvių vaikus ir baimės bei cenzūros atmosferą Lietuvoje.
V. Mazuronis, pristatydamas savo prezidentinę programą, leido kritikos strėles ne tik visiems Seime esantiems politikams, bet ir Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Pasak V. Mazuronio, D. Grybauskaitė yra atsakinga tiek už suprastėjusį piliečių gyvenimą, tiek už baimės atmosferą, kuri, anot jo, įsivyravo šalyje.
V. Mazuronis ragino išsivaduoti nuo lozungų, tačiau savo rinkimų programoje negailėjo pažadų sukurti lietuviškas avialinijas, žiniasklaidą, kelti visiems viešajame sektoriuje dirbantiems atlyginimus, Lietuvą padaryti patraukliausia regiono valstybe.
V. Mazuronio rinkimų šūkis, kad situacija Lietuvoje „užknisa“, pasak politiko, yra aktuali didžiajai daliai šalies piliečių.
„Visa tai, kas vyksta šiandien ir kiekvieną dieną, galima įvardinti tik vienu žodžiu – tokia situacija užknisa ir ją reikia keisti“, – skandavo susirinkusiems klausytojams V. Mazuronis, pabrėždamas, kad dabar svarbiausios problemos Lietuvoje yra baimė, draudimai, reguliuojama teisėsauga ir dvigubi standartai.
Europarlamentaras savo prezidento rinkimų programoje iškėlė tris žingsnius, kuriuos įgyvendinęs, pasak jo, pakeistų Lietuvą. Pirma, stiprinti tautinę valstybę, antra, išsilaisvinti nuo kvailų draudimų, suvaržymų, korupcijos bei politinių intrigų ir trečia, sukurti klestinčią pilietinę visuomenę.
Detalizuodamas šiuos tris programinius žingsnius V. Mazuronis sakė, kad norint sustiprinti tautinę valstybę reikia kurti ir stiprinti lietuviškus bankus, lietuviškas avialinijas, geležinkelius, galų gale – žiniasklaidą.
V. Mazuronis teigė, kad Lietuva turėtų daug ko pasimokyti iš Izraelio.
„Žydų valstybė Izraelis yra pavyzdys, kuriuo turėtume sekti“, – kalbėjo politikas. Anot jo, tai, kad Izraelyje gyvena ir kitos tautybės, žydams netrukdo kurti ir stiprinti valstybę, gerbiant savo kultūrą ir istoriją.
„Mes privalome tapti patraukliausia regiono valstybe. Kiek galima apie tai tuščiai kalbėti“, – kalbėjo politikas. V. Mazuronis akcentavo ir būtinybę stiprinti pilietinį dalyvavimą.
„Būtinas tiesioginio piliečių vaidmens šalyje didinimas. Užtenka bijoti savo žmonių. Padarykime pirmą žingsnį. Leiskime jiems inicijuoti referendumus“, – sakė V. Mazuronis, pabrėždamas, kad dabar žmonių valia yra stipriai apribota.
Europarlamentaras palietė ir socialinės atskirties klausimą, ir ragino atsisakyti lozungų sprendžiant šias problemas.
„Žmonių nebegalima toliau laikyti skurde. Gana lozungų. Imkime ir padarykime. Pradėkime, kad ir nuo valstybės samdomų žmonių, nuo gydytojų, mokytojų, socialinės srities darbuotojų. Kas mums trukdo tai padaryti?“, – klausė V. Mazuronis.
Jis kalbėjo net apie kovą su Norvegijoje grobiamais vaikais ir Lietuvos antstoliais.
„Neleiskime grobti savo vaikų Norvegijoje. Apginkime savo piliečius nuo antstolių savivalės Lietuvoje. Ir jūs pamatysite, žmonės supras, kad valstybė juos gina“, – svarstė politikas.
Galiausiai V. Mazuronio programos pristatymo svarbiu akcentu tapo baimė, už kurią, pasak politiko, daugiausiai yra atsakinga D. Grybauskaitė.
„Šiandien Lietuvoje sklindanti baimės atmosfera yra akivaizdi. Žmonės bijo kalbėti. Jūs pažiūrėkit savivaldybių lygiu“, – kalbėjo politikas, detalizuodamas, kad savivaldybėse žmonės bijo merų ir laisvai kalbėti.
„Neduok Dieve, ką nors pasakysiu, meras ir jo komanda išmes mane iš darbo, aš neturėsiu ką daryti su vaikais ir panašiai“, – vaizdžiai kalbėjo V. Mazuronis. Tačiau pabrėžė, kad baimės atmosfera yra pradedama kurti Prezidentūroje.
„Ir šiandien baimės atmosferą, kuri Lietuvoje, mano manymu, sklinda, prasideda nuo valstybės Prezidentės Dalios Grybauskaitės ir eina žemyn. Šiandien teisėsauga žiūri į viršų, kaip čia įsiteikti, darydami vienus ar kitus absurdiškus žingsnius, kas didina baimę“, – kritikavo D. Grybauskaitę V. Mazuronis. Anot jo, dabartinė baimės ir cenzūros atmosfera nebeleidžia lietuviams būti kūrybiškiems.
Europos Parlamento narys Valentinas Mazuronis ir politologas Vytautas Dumbliauskas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Vienai iš svarbiausių sričių, už kurią yra atsakingas Lietuvos prezidentas, V. Mazuronis daug dėmesio neskyrė. Abstrakčiai paminėjo, kad reikia įgyvendinti išmintingą ir naudingą Lietuvos užsienio politiką. Visgi politikas pabrėžė, kad Rusijos grėsmė šiandien Lietuvai yra reali, tačiau nepaaiškino, kokią politiką Rusijos atžvilgiu jis įgyvendintų tapęs Lietuvos prezidentu.
64 metų V. Mazuronis vienas pirmųjų pareiškė, kad dalyvaus Prezidento rinkimuose 2019 metais. Politikas teigia, kad kol kas rinkimų kampaniją finansuoja pats.
Nuo 2014 m. V. Mazuronis yra Europos Parlamento narys. Jis buvo išrinktas pagal partijos Tvarka ir teisingumas sąrašą. Į europarlamentaro kėdę jis atsisėdo atsisakęs aplinkos ministro portfelio. 2015 m. pradžioje V. Mazuronis paliko „tvarkiečių“ partiją ir perėjęs į korupcija kaltinamą Darbo partiją tapo jos pirmininku. Paskutiniai Seimo rinkimai politikui ir jo vadovautai Darbo partijai buvo labai nesėkmingi. Partija į Seimą nepateko.
Karikatūra: Seržas Sargsianas pats save apdovanoja
Dešimt metų Armėniją valdęs Seržas Sargsianas sakosi nesitaikantis tapti ministru pirmininku, kuris nuo šiol bus valstybėje pirmuoju asmeniu. Tačiau valdžioje esantys ir pinigais aptekę jų šalininkai vos ne ant kelių maldauja neatsisakyti. Tik iš tikrųjų parklupdyti žmonės ištuštėjusioje tėvynėje tyli.
Prezidentą šalin, tegyvuoja ministras pirmininkas!
Kodėl Armėnijoje parlamento naujai išrinktą šalies prezidentą lygina su Elžbieta II, o kandusis Shame.am net pavadino „Anglijos karaliene“? Ne todėl, kad balandžio 9 d. parlamente – Nacionaliniame susirinkime prisiekęs Armenas Sarkisianas buvo Armėnijos pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje ir bičiuliavosi su karališkos šeimos nariais. Tiesiog šalies konstitucijos pataisos, priimtos 2015 m. gruodžio 6 d. vykusiame referendume, paliko prezidentui visiškai nedaug tų galių, kuriomis dešimt metų naudojosi jo bendrapavardis. Naujasis prezidentas prisiekė būsiąs konstitucijos vykdymo nepolitinis garantas. Naujajam prezidentui pradėjus vykdyti savo pareigas, vyriausybė nustoja savo įgaliojimų, tačiau iki balandžio 17-osios, kai išrinks naują ministrą pirmininką, pirmuoju asmeniu šalyje bus ne prezidentas, o Nacionalinio susirinkimo pirmininkas; bent taip rašoma, nes ir patiems žurnalistams keblu susivokti permainose.
Didžioji galių dalis tenka naujajam ministrui pirmininkui, kuris ir bus valstybės pirmasis asmuo. Beje, jam paliekama ir prezidento rezidencija, taip pat prezidentiniai lėktuvas ir sraigtasparnis. Nors Armėnija vadinsis parlamentine respublika, girdėti balsų iš tikrųjų joje būsiant vienvaldystę – ministro pirmininko. Antai negausios parlamento opozicinės frakcijos „Jelk“ atstovai mano, kad naujoji konstitucija suteikia ministrui pirmininkui absoliutinę valdžią. Niekas negalės jo sugriebti už rankos darant nusikaltimą, nes jam pavaldi bus ir policija, ir nacionalinio saugumo tarnyba. Pridurtina, kad karo atveju jis bus ir ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas.
O kodėl tą pačią balandžio 9-ąją dešimt metų valdymą prezidento poste pabaigęs Seržas Sargsianas lyginamas su Vinstonu Čerčiliu? Pastarasis pripažintas labiausiai Didžiajai Britanijai nusipelniusiu veikėju per visą karalystės istoriją ir pripažintas visų laikų tikriausiu džentelmenu. Tuo tarpu Sargsiano Armėnijoje vis dėlto nevadina „Seržiku Didžiuoju“. Viskas prasidėjo dar 2014-ųjų pavasarį, kai Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas sutiko pataisyti konstituciją ir pusiau prezidentinį valdymą joje pakeisti parlamentiniu.
O kuo Seržas Sargsianas prastesnis už Vinstoną Čerčilį?
Tada, 2014 metų pavasarį, jis pasakė, kad įvykus šiai permainai nesieksiąs aukščiausių valstybės postų: Aš netgi įsitikinęs, kad vienas asmuo per savo gyvenimą negali pretenduoti daugiau kaip du kartus stovėti prie valdžios vairo. Šitą pažadą žurnalistai priminė praėjusiais metais, kai parlamento rinkimus laimėjusios Armėnijos respublikos partijos atstovai tai šen, tai ten prasitarė 2018 metų pavasarį geriausiu kandidatu į ministro pirmininko postą esant jų pirmininką – Seržą Sargsianą.
2017 metų gruodžio 19 d. Armėnijos nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas Eduardas Šarmazanovas (kitos jo pareigos – Armėnijos respublikos partijos spaudos sekretorius), komentuodamas valdančiosios respublikonų partijos atstovų tikinimus vieninteliu ir nepakeičiamu kandidatu į premjerus esant Sargsianą, pasakė: Kai tam ateis laikas, mes sukviesime posėdį dalyvaujant Armėnijos prezidentui ir apsvarstysime visas kandidatūras. Sargsiano žodis, žinoma, bus lemiamas (mes – tai respublikonų partijos Vykdomasis organas, kuri sudaro 21 narys, ir Taryba).
Seržas Sargsianas. Karikatūra
Tačiau pritarė partijos bičiuliams, kad jų pirmininkas geriausiai tinka į šį postą: Išmintingesnio ir geriau pasirengusio veikėjo visose srityse, pradedant gynybos sritimi ir baigiant užsienio politika, iš veikiančių politikų aš tiesiog nežinau. Be to, nepamirškite, būtent Seržas Sargsianas jau seniai dalyvauja derybose dėl Karabacho klausimo sureguliavimo.
Šarmazanovas tada sakė, kad naujasis premjeras bus atsakingas ne tik už vyriausybės politikos ekonominę dalį, bet ir už vidaus bei užsienio politiką. Tai labai sunki našta, ir mes visi kartu nuspręsime, ant kieno pečių turime ją užkelti. Žurnalistai priminė: o kaip Sargsiano pažadas neiti į valdžią, pasibaigus prezidento įgaliojimams? Šarmazanovas paaiškino: kai Seržas Sargsianas tai sakė, nebuvo įvykę kai kurie įvykiai. Istorijoje yra tūkstančiai atvejų, kai pasikeitus politinėms aplinkybėms keitėsi ir tų ar kitų veikėjų planai. Pirmiausia Seržas Sargsianas vadovausis valstybės interesais, jis premjero ministro pareigose reikalingas visai mūsų tautai. Tai ne jo noras – taip susiklostė aplinkybės.
Artėjant pavasariui, respublikonai prabilo visu balsu. Tiesa, didele iškalba jie negarsėja. Respublikonų partijos pirmininko pavaduotojas Galustas Saakianas tiesiog nemato Armėnijoje nė vieno, prilygstančio Seržui Sargsianui: Kadaise jis pareiškė, kad nenori būti premjeru ministru, ir dabar jis to nenori, tačiau sistema tokia, kad nėra kito žmogaus, į kurį galėtume kreiptis, kad jis taptų premjeru ministru. Respublikonų frakcijos parlamente vadovas Vagramas Bagdasarianas vasario 27 d. leido suprasti, kad partijos pirmininkas kaip ir spyriojasi, tačiau jam nėra kur dėtis: Seržas Sargsianas ne tik Armėnijos respublikos partijos lyderis, bet ir eilinis jos narys, jis privalo paklusti politinės jėgos sprendimams. Žodžiu, jeigu ožiuosis – priversime.
Kitą dieną tas pats Šarmazanovas pakartojo žurnalistams sakyta pernai, pridūręs (tai išimtinai mano nuomonė, kuriai pritaria daugelis mūsų partijos narių) naujų epitetų: neturime labiau tinkamo, atsakingo, patyrusio, išmintingo, lanksčiai, kilus iššūkiams, veikiančio… Priešingai kitiems veikėjams, Seržas Sargsianas yra valstybės veikėjas, o valstybės veikėjas vadovaujasi ne savo asmeninėmis ambicijomis, o valstybės interesais. Kaip to reikalaus valstybės interesai, taip mes ir padarysime. Ir vėl – o pažadas priėmus konstitucines pataisas nepretenduoti į aukščiausius valstybės postus? Čerčilis ir Šarlis de Golis pareikšdavo viena, o vėlesniais metais žengdavo žingsnius, kurie prieštaravo šiems pareiškimams, tačiau atitiko jų tautų ir valstybių interesams. Skambu!
Tarp kita ko: Čerčilis meluodavo, tačiau kitaip
Buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano, tampančio Armėnijos premjeru, karikatūra
Tai sakydamas respublikonų partijos spaudos sekretorius greičiausiai turėjo galvoje užsienio politiką (jų tautų ir valstybių interesams), tačiau konkrečių šių veikėjų žingsnių nenurodė. Ir iš viso – iš kur jis, beje, istorikas, visa tai ištraukė? Didžioji Britanija kovojo vienoje pusėje su Sovietų Sąjunga prieš Hitlerį, tačiau Čerčilis, didelis komunistų priešininkas, niekada neprisiekinėjo nepaduosiąs Stalinui rankos. Prancūzija 7 dešimtmečio viduryje atsisakė atsiskaitinėti doleriais ir išstojo iš NATO, tačiau Šarlis de Golis ir nežadėjo niekada to nedaryti, priešingai – jis ne kartą sakė, kad Prancūzija, kaip savo politikos šeimininkė, turi teisę viską daryti savo nuožiūra.
Dėl vidaus reikalų, tai konservatoriams pralaimėjus Čerčilis pasitraukė iš valdžios (1945), o laimėjus (1952) vėl grįžo į premjero pareigas ir atsistatydino ėmus šlubuoti sveikatai (1956). Mirė 1965 metais, palaidotas su labai nedaugeliui tekusiu valstybiniu pagerbimu. De Golis 1946 metais demonstratyviai atsistatydino iš vyriausybės vadovo pareigų, ketindamas vėl grįžti į valdžią susiklosčius daug palankesnėms aplinkybėms (anot jo paties, kaip Napoleonas) ir sulaukė savo valandos: jį išrinko prezidentu 1959 ir 1965 metais, tiesa, teko kaip reikiant pakovoti. 1969 metų pavasarį pateikė parlamento aukštųjų rūmų pertvarkymo projektą referendumui, iš anksto pasakęs, kad projekto nepriėmus atsistatydinsiąs. Dar nesulaukęs suskaičiuojant balsus, tačiau matydamas persvarą būsiant ne jo šalininkų pusėje, tuoj po pusiaunakčio pranešė ministrui pirmininkui: Aš nustoju vykdęs prezidento pareigas. Šis sprendimas įsigalioja šiandien, vidurdienį. Atsistatydinęs rašė savo sodyboje prisiminimus, kritikavo naują valdžią, sugriovusią Prancūzijos didybę, ir nė nežiūrėjo į Paryžiaus pusę, nors jo nesaistė jokie įsipareigojimai. Netrukus mirė, palaidotas, kaip prašė, kaimo kapinėse, dalyvaujant artimiesiems ir Pasipriešinimo bendražygiams.
Tikriausias anglų džentelmenas Vinstonas Čerčilis politikoje dar ir kaip pameluodavo, tačiau jis neprisiekinėjo taip, kaip Armėnijos prezidentas 2014 metų balandį: … oficialiai pareiškiu, kad aš, Seržas Sargsianas, daugiau niekada… Ir Šarlis de Golis: pasakė – padarė. Balsas tyruose (komentaras): Vyras, nekalbant jau apie šalies vadovą, turi būti savo žodžio šeimininkas. Ir jeigu jis (Sargsianas) nenori būti savo žodžio įkaitu, tai kodėl armėnų tauta turi būti šio nevykusio režimo įkaitu?
Planas „Forever“ – iki gyvos galvos?
Galiausiai kovo 19 d. Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas internetiniam leidiniui Tert.am pasakė, ką manąs apie prieš ketverius metus pasakytus savo žodžius. Aš aiškiai pasakiau, kad nebūsiu Armėnijos prezidentu ir dabar nepretenduoju į premjero ministro postą. Tačiau aš niekada nelaikiau savęs žmogumi, kuris vadovaujasi prietarais ar stereotipiniu mąstymu. Aš negaliu nesiskaityti su realybe ir vengti atsakomybės už mūsų valstybės tolesnį sklandų vystymąsi. Jis paaiškino, kad, viena vertus, užsienio politikoje matyti akivaizdūs teigiami poslinkiai, suteikiantys valstybei rimtą tvarumo atsargą, o vidaus politikos stabilumas pasiekė tokį lygį, kad ėmė palankiai veikti ir ekonomikos raidą. Kita vertus, negalima nematyti grėsmių, kurios vykdant konstitucinę reforma, deja, tik padidėjo. Priminė mūšį su Azerbaidžano kariuomene praėjusių metų balandžio mėnesį, ginkluoto maištininkų būrio ataką pačiame Jerevane, mitingus ir demonstracijas.
Aišku – niekas kitas, tik Seržas Sargsianas apgins Armėniją nuo šių grėsmių! Kovo 28 d. Armėnijos išeivijos reikalų ministrė, respublikonų partijos Vykdomojo organo narė Granuš Akopian, kalbėdamasi su žurnalistais, pasakė neabejojanti, kad Seržo Sargsiano kandidatūra bus iškelta ir jis bus išrinktas. O apie tai, ką jis pasakė prieš ketverius metus, neverta nė kalbėti: Gyvenimas nėra dogma, kad šiandien kažką pareiškus būtina tai daryti (ateityje). Gyvenimas keičiasi, vystosi. Manau, visi žino apie dialektikos dėsnius. Tai buvo ne pažadas, tai buvo pasakyta tuo konkrečiu momentu. Kiekvienas momentas turi savo logiką. Akopian žodžiais, dabar susiklostė tokia situacija, kai sistemai labai reikia Seržo Sarsiano darbo patirties. Juk siūlant kandidatą turi būti atsižvelgiama į jo žinias, ryšius, patirtį. Negalima to ignoruoti, – kalbėjo ji. – Pažiūrėkite, Angela Merkel renkama jau ketvirtą kartą ir Vokietijoje tam neprieštaraujama.
Tą pačią kovo 28-ąją savo žodį tarė nepartinis parlamento valdančiosios koalicijos narys, valstybės ir teisės komisijos pirmininkas Gevorkas Kostanianas (2008-aisiais tapo prezidento Seržo Sargsiano patarėju, vėliau ėjo generalinio prokuroro pareigas, irgi Vykdomojo organo narys). Jis žurnalistui pasakė savo ausimis girdėjęs Sargsiano pažadą nepretenduoti į prezidento ir ministro pirmininko postus. Išeivijos reikalų ministrė, kaip girdėjome, pasitelkė dialektiką (toli gražu ne visi žino apie jos dėsnius, o moka juos taikyti vienetai, bet daugelis išmano demagogijos taisykles). Tuo tarpu buvęs prokuroras pasirinko lingvistinę logiką. Jis esą pats nepretendavo į generalinio prokuroro postą, tačiau buvo išrinktas. Seržas Sargsianas irgi nepretenduoja (nesiima veiksmų norui įvykdyti) į ministrus pirmininkus. Ar gali jis tapti premjeru? Mano giliu įsitikinimu, dabartinės realybės sąlygomis tai neišvengiama, – pasakė buvęs prokuroras ir kaip kirviu nukirto: – Man svarbiausia, kad kare vadas nekeičiamas, viskas.
Dabar Rusijoje naujienų tarnyba „Regnum“ (piestu stoja už Armėniją su Kalnų Karabachu, tačiau Sargsiano toli gražu neliaupsina) primena: tada, prieš ketverius metus, Seržas Sargsianas sakė esąs prieš tai, kad šalis pereitų prie parlamentinio valdymo, tačiau daugeliui jau tada buvo akivaizdu – visa išmonė su naująja Konstitucija yra Seržo Sargsiano plano likti valdžioje po 2018 metų balandžio mėnesio dalis. Labai greitai pamatysime, ar iš tikrųjų toks planas buvo.
Neramumai Jerevane. Scanpix/Sputnik nuotr.
Vasario pabaigoje politologas Armanas Grigorianas paaiškino, kad respublikonų partija visaip vilkins pagarsinti kandidato į premjerus vardą ir paskelbs apie savo sprendimą iškelti į šitą postą Seržą Sargsianą pačią paskutinę valandą, kad neaudrintų visuomenės. Jo manymu, Sargsianas neturi politinių konkurentų, tačiau vis viena prisibijo galint žmones išeiti į gatves, paskelbus jo planus iš anksto (toks bruzdėjimas jau vyksta, naujas sąjūdis „Armėnijos valstybės vardan“ pagąsdino balandžio 9-16 dienomis protestuosiąs prieš Seržo Sargsiano išrinkimą ministru pirmininku – kasdien). Politologas nesuklydo. Likus mėnesiui iki ministro pirmininko rinkimų, žiniasklaida pranešė, kaip viskas vyks, valandomis: balandžio 15 d. respublikonų partijos viršūnės aptars kandidatūrą, balandžio 16 d. iki 18:00 ji bus pateiktas parlamentui, o balandžio 17 d. 12:00 parlamente įvyks balsavimas. Protestams lieka pusdienis…
10 metų rengėsi užsimoti
Respublikonų vadovybė kiek įmanydama liaupsina Seržo Sargsiano išmintį, patirtį, institucinę atmintį (Gevorkas Kostanianas). Atrodo, vos ne ant kelių maldaujamas užimti ministro pirmininko postą jis kaip ir nesipriešina, dargi prašo jam leisti pasidarbuoti valstybės vadovui formaliai nepriklausančiame bare: norėtų pamokyti jaunus politinius lyderius. Pasak jo, šis klausimas yra labai svarbus, prie jaunųjų ugdymo turi prisidėti visi, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų. Sargsianas norėtų perteikti jauniesiems regimąją ir paslėptąją mūsų šalies patirtį per praėjusius ir dabartinius metus.
Pakalbėkime apie regimąją patirtį. Ko gali pasimokyti jaunimas iš dešimt metų šalį valdžiusio Seržo Sargsiano ir jo bendražygių? Praėjusių metų vasarą, Sargsiano 63 metų sukakties proga, leidinys Sut.am paskelbė prezidento neįvykdytų pažadų sąrašą (Sut.am – Armėnijos visuomeninės organizacijos „Informuotųjų piliečių sąjunga“ įkurtas leidinys, seka, kas valdžios žmonių kalbose ir oficialiuose pranešimuose neatitinka tikrovės, kitaip sakant, ką jie pameluoja).
2008-ųjų metų prezidento rinkiminės kampanijos metu Sargsianas dievagojosi: Patikinu jus, kad aš niekada neleisiu atsitraukimo (rusiškame tekste tarptautinis žodis – регресса) nei vienoje srityje: ar tai būtų ekonomika, ar demokratija, ar žmogaus teisės. Kai 2009 metais ekonomika smuko iškart 14%, prezidentas skėstelėjo rankomis: pasaulinė finansinė krizė, nieko nepadarysi. 2013 metais prezidentas pagrasino: vyriausybė, kuri nepasieks ekonomikoje kasmetinio 7 % prieaugio, privalo atsistatydinti. Tokio prieaugio taip ir nesulaukta, tačiau vyriausybės dirbo kaip niekur nieko, o jų vadovai keitėsi dėl kitų dalykų. Net nacionalinė statistikos tarnyba turėjo pripažinti, kad žmonių gyvenimas pablogėjo: 2008 metais skurdo 27,6% gyventojų, o 2016 metais – 29,4%. Per Sargsiano valdymo metus kelis kartus padidėjo valstybės skola – iki $ 7 milijardų. Dėl demokratijos ir laisvių: ankstesniais metais „The Economist Intelligence Unit“ Armėniją įrašė pusiau autoritarinių valstybių sąraše, o 2017 metais ji atsidūrė autoritarinių grupėje, greta Nigerijos, Mauritanijos…
2008-ųjų gruodyje Giumrio mieste, prieš du dešimtmečius smarkiai apgriautame žemės drebėjimo, prezidentas Seržas Sargsianas pasakė: Per kelerius metus mums pavyks visiškai įveikti katastrofos pasekmes. Kai sakau „visiškai“, turiu galvoje, kad neliks šeimų, neturinčių stogo virš galvos. Ir statė, dargi prezidento brolis Aleksandras (pravarde „Sašikas 50%“) prisidėjo, greičiausiai, ne be naudos sau. Praėjusių metų pabaigoje šiame mieste lankęsis partijos „Klestinčiosioji Armėnija“ vedlys Gagikas Carukianas skyrė vargingai gyvenantiems miestiečiams išdalyti 100 milijonų dramų, iš jų 50 milijonų – gyvenantiems nameliuose. Jau rytojaus dieną dosniojo deputato patikėtiniai pradėjo dalybas: 5 000 šeimų – po 20 tūkstančių dramų. Nesunku apskaičiuoti, kiek žmonių, praėjus jau trims dešimtims metų, glaudžiasi dar sovietinės valdžios tam kartui suteiktuose konteineriuose, barakuose – nameliuose. Turi stogą, tačiau ne iš prezidento malonės. Iki žemės drebėjimo Giumryje gyveno 240 tūkstančių žmonių, dabar jų likę beveik tris kartus mažiau. Širako apskrityje, kurios administracinis centras yra Giumris, 46% žmonių gyvena blogiau skurdo ribos – tai didžiausias neturtas visoje Armėnijoje.
Dabar Sargsianą nei į tvorą, nei į mietą palygino su Čerčiliu, tačiau su juo pačiu jau galima lyginti tuos žmones, kurie kalba apie neįgyvendinamus dalykus, ir sakyti apie tokius svajotojus: užsimojo kaip Seržikas. Pradėdamas valdyti sakė Armėniją tuoj pat pradėsiant statyti naują atominę jėgainę, žadėjo nutiesti geležinkelį, tačiau viskas susiklostė pagal Jerevane sumanytos dialektikos dėsnius: pažadėta nebūtina daryti. 2017 metų pavasarį, kalbėdamas naujai išrinktame parlamente, privertė visus suklusti: iki 2040 metų reikia padidinti bendrojo vidaus produkto dydį (BVP) iki $ 50-60 milijardų, o skaičiuojant vienam gyventojui – iki $ 15 000. Dabar BVP sudaro 10,5 milijardo ir 3,5 tūkstančio žmogui, tačiau kasmet didinant jį po 5 % esą ir susidarys 50-60 milijardų.
Šiaip jau drąsiausi ekonomistai šiame sparčiai kintančiame pasaulyje taip toli nežvelgia, kadaise sovietai planavo penkmečiais, tačiau ir dabar paprastai planuojama 5-10 metų į priekį. Sunku tikėtis Sargsianą būsiant valdžioje po ketvirčio amžiaus ir atsiskaitysiant šiandien dar negimusiems. Vis dėlto imta skaičiuoti. Anot Sut.am, paprasta aritmetika rodo, kad 10,5 milijardo, kasmet pridedant po 5 %, per 23 metus tepadidės tris kartus, o ne penkis su puse, kaip paskelbė prezidentas. Savo ruožtu rimti ekonomistai paskaičiavo: Iki 2040 metų BVP vienam žmogui įmanoma padidinti iki $10 000 ir jis sudarys apie $22 milijardus, tačiau su sąlyga, kad tuo metu Armėnijoje gyvens ne daugiau kaip 2,1 – 2,2 milijono žmonių. Tačiau tai prieštarauja kitam Sargsiano užmojui – iki tų pačių 2040-ųjų pasiekti, kad Armėnijoje gyventų 4 milijonai žmonių.
Tai kiek gi Armėnijoje likę gyventojų?
Apie keturis milijonus gyventojų iki 2040 metų Sargsianas pasakė praėjusį rudenį vykusiame 6-ajame Armėnijos ir armėnų išeivijos atstovų kongrese. Netrukus postą turintis palikti šalies prezidentas kalbėjo: mes skelbiame savo siekiu… artimiausiais metais mūsų pastangos bus nukreiptos… Jau kitame kongrese (ne tuoj pat, tačiau ir labai ilgai nedelsiant) bus kalbama, kaip padaryti ir ką turi nuveikti vyriausybė ir visos bendruomenės, kad 2040 metais Armėnijoje gyventų 4 milijonai žmonių. Kritikai nesusilaikė: o ką jis darė visus dešimt savo valdymo metų? 2011 metais viename pasitarime prezidentas Sargsianas nuogąstavimą šalyje smarkiai mažėjant gyventojų pavadino išsigalvojimu, o dabar – grėsminga tendencija.
Tiesa, nepasakė, kad per jo valdymo metus šalį paliko, oficialiais duomenimis, 300 tūkstančių žmonių (10% gyventojų). Jungtinių Tautų demografijos fondo specialistų nuomone, iki 2035 metų gyventojų Armėnijoje bus likę 2,5-2,6 milijono – jeigu nebus imtasi rimtų žygių; kaip reikiant sukrutus galima būtų tikėtis apie 3,2 milijono. 2017 metais šalyje gimė kaip niekada mažai vaikų – 37 700 (2010-aisiais – apie 45 tūkstančius). Mokyklų klasėse matyti labai mažai mergaičių – dėl atrankinio nėštumo nutraukimo (tėvai mažiau tikisi iš mergaičių ateityje). 2016 metais vadinamuosius selektyvinius abortus uždraudė, tačiau specialistai neatmeta, kad dėl jų iki 2060 metų bus netekta 93 tūkstančių mergaičių.
Autoriams, kurie ne per seniausiai parašė, kad Armėnijos istorija yra daugiau kaip dviejų tūkstančių metų senumo, respublika užima 29,8 tūkstančio kvadratinių kilometrų teritoriją, o gyventojų skaičius, 1995 metų duomenimis, sudarė 3,8 milijono gyventojų, reikėtų priminti: didžiausias Armėnijos gyventojų skaičius, oficialiais duomenimis, buvo 1990 metais – 3,5 milijono. Ir paklausti: argi nesama naujesnių duomenų? Armėnijos nacionalinė statistikos tarnybos pranešimu, 2018 m. sausio 1 d. nuolatinių gyventojų skaičius šalyje buvo 2 972,9 tūkstančio, arba 13,2 tūkstančio mažesnis nei prieš metus (išvyko 23,5 tūkstančio, natūralusis prieaugis – 10,3 tūkstančio).
Tai – oficialūs duomenys. Pasak ekonomikos apžvalgininko Aiko Gevorkiano, tikrovė yra daug liūdnesnė (Реальность намного печальнее). Tačiau ir jis neatsako į klausimą, kurį Rusijos naujienų tarnyba „Regnum“ pateikė dar 2011 metų pavasarį: „Tai kiek gi Armėnijoje likę gyventojų?“ (Так сколько же в Армении осталось населения?). „Regnum“ sudomino pranešimas armėniškame laikraštyje „Graparak“ (laikomas liberaliu, vakarietiškos krypties): statistikos tarnyba skelbė, kad 2009 m. balandžio 1 d. Armėnijos gyventojų skaičius buvo 3 238 900, tačiau oficialūs duomenys apie gyventojų skaičių yra beveik du kartus didesni už realius. Tai, kad Armėnijoje gyvena mažiau kaip 2 milijonai žmonių, leidinio šaltiniui pasakęs vienos Europos valstybės, kurios „Graparak“ nenurodė, pasiuntinys Jerevane.
Šis klausimas (Так сколько же в Армении осталось населения?) buvo keliamas iki tol ir po to. 2001 metais Maskvos savaitraštyje „Novoje vremia“ žurnalistė Nairi Ovsepian parašė: labai apytiksliais apskaičiavimais, šalyje likę nuo 1,8 iki 2 milijonų žmonių. 2006 metais „Ekspert Online“ (vienas iš įtakingiausių Rusijos savaitinių analitinių verslo leidinių, kaip pats skelbiasi) išspausdino išsamų straipsnį apie Armėniją. Jo autoriai rašo, kad Armėnija per praėjusius 15 metų pasiekė absoliutų gyventojų migracijos rekordą – iš šalies išvyko daugiau kaip pusė gyventojų ir dabar likę 1 milijonas 800 tūkstančių.
Opozicinės partijos „Erkir Cirani“ (Abrikoso šalis) pirmininkė Zaruji Postandžian praėjusių metų pabaigoje paskelbė kaip ir manifestą: Iki atkuriant mūsų Tėvynės teritorinį vientisumą mes privalome atkurti šiuolaikinės armėnų tautos vienumą vadovaujant vienam prezidentui, vyriausybei ir parlamentui. Kitaip sakant, valstybę turi sudaryti visi armėnai – kad ir kur jie gyventų. Kam to reikia? Kai kuriais duomenimis, armėnų skaičius pasaulyje sudaro daugiau kaip 10 milijonų. Atgavus nepriklausomybę, atrodė, jog Armėniją užplūs grįžtančiųjų banga. Deja, apgailestauja politikė, esama politinė santvarka susino politinį, ekonominį ir kultūrinį Sovietinės Armėnijos potencialą, neskatino išeivijos prisidėti prie valstybės stiprinimo. Deja, per ketvirtį amžiaus Armėniją paliko daugiau kaip 1,5 milijono žmonių (oficialiais duomenimis – 600 tūkstančių).
Dar kartą prisiminkime Armėnijos geopolitikos šventajame gėrio ir blogio kare kūrėją Rubeną Barencą, kuris 2016 metais išleistoje savo knygoje („Где путь спасения, камогрядеши?“) rašo: Armėnijoje turėjo būti 5-6 milijonai žmonių, o likę gyventi daugiausia 1,8 milijono (Kalnų Karabache gyventojų skaičius sumažėjo nuo 150 tūkstančių iki 70-80 tūkstančių). Dėl viso to kalti šalies vadovai. Apie pirmąjį prezidentą, Levoną Ter Petrosianą, autorius nė nenori kalbėti (pasaulinio judaizmo agentas), o štai du paskesni, Kočarianas ir Sargsianas, įvykdė armėnų tautos genocidą.
Vargšai sviesto ir mėsos nepripažįsta
Praėjusių metų pabaigoje Armėnijoje sunerimus dėl artėjančio maisto produktų ir kita pabrangimo, valdančiosios respublikonų partijos atstovai kalbėjo, esą tai neatsilieps paprastiems žmonėms – nes jie valgo ne mėsą ir sviestą, o bulves. Parlamento sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų nuolatinės komisijos pirmininkas Akopas Akopianas pasidalijo savo įžvalga apie vieną vargingai gyvenančių žmonių įprotį: jie vengia pirkti pabrangusias ar brangias prekes. Ne todėl, kad neturi pinigų, o todėl kad taip įpratę, taip juos vaikystėje auklėjo… Kitas deputatas šitaip samprotavo: koks skirtumas šeimoms, kurios maitinasi tik bulvėmis, ar mėsa brangi, ar pigi – jos vis viena neturi pinigų mėsai pirkti ir toliau minta bulvėmis.
Riaušės Jerevane. Reuters/Scanpix nuotr.
„Akakanžamanak“ nusprendė atverti akis šiems deputatams ir visiems valdančiosios partijos atstovams (dienraščiui vadovavo iki išrenkamas į parlamentą 2012 metais Nikolas Pašinianas, vienas kalbiausių režimo kritikų). Armėnijoje varguoliai vis dar mato ant savo stalo sviestą ir net valgo mėsą! Tik vis mažiau – nuo 2008 metų, kai šalį ėmė valdyti respublikonų partija ir jos vedlys Seržas Sargsianas. Tai matyti iš oficialių statistikos tarnybos duomenų. 2008 metais vargingiausio gyventojų sluoksnio atstovai (10%) vartojo per mėnesį vidutiniškai po 200 g sviesto, o 2016-aisiais – 100 gramų; mėsos ir mėsos produktų – atitinkamai 1 kg ir 900 gramų; vaisių ir uogų – 2 kg ir 1,7 kilogramo; cukraus vartojimas sumažėjo 2 kartus. O bulvių? Vargšai Armėnijoje tiek nuskurdo, kad net ir bulvių ėmė vartoti mažiau: 2008 metais vartojo vidutiniškai po 3,3 kg per mėnesį, o 2016-aisiais – 2,8 kilogramo.
Viskas suskaičiuota, viskas žinoma dešimtųjų dalių tikslumu. Kita vertus, kaip mano, etnografė Granuš Charatian tvirtina: nacionalinės statistikos tarnybos duomenys neparodo tikrojo skurdo masto šalyje. Sociologo Agarono Adibekiano tyrimais, apie 50% Armėnijos gyventojų laikosi žemiau skurdo ribos, nes jų dienos pajamos yra mažesnės negu $2 (Jungtinių Tautų nustatytas skurdo slenkstis). Be to, 25% jų pajamų sudaro valstybės pašalpa… O štai ir „dialektika“: Pasaulio bankas paskelbė pranešimą apie žmonių gėrovę 141 valstybėje, iš kurio matyti Armėnijoje ėmus gyventi bent kiek geriau. Tačiau čia pat priduriama: rodikliai pasikeitė sumažėjus gyventojų.
Rinkėjų balsai pigiai perkami…
Viename armėnų leidinyje ne be kartėlio pripažįstama: Armėnijos ateitį vėl lėmė ne sveikas protas, ne jos piliečių atsakomybė dėl jų pačių ateities, o apgailėtini 10 000 dramų ($20 su viršum), visur kur dalijamų vilties netekusiai liaudžiai, kuri graibė šiuos grašius, ramiai ir nuolankiai parduodama savo balsą, taigi ir teisę turėti orumą ir ginti jį. Tai buvo balandyje (rinkimai į respublikos parlamentą, 2017), o dabar, gruodyje, pagarsėję atstovai partijos, nupirkusios už 10 000 dramų dalies tautos orumą, siūlo šiems piliečiams, o kartu su jais – visai armėnų tautai, neverkšlenti dėl produktų pabrangimo ir sėdėti ant savo bulvių – šios, girdi, nebrangsta (beje, gerokai pabrango).
Iš tikrųjų – 2017-ųjų vasario pradžioje, artėjant parlamento rinkimams, svarbiausioji pokalbių tema buvo rinkiminės pakyšos dydis. Apie jas, rašė žiniasklaida, jau sklinda legendos. Kalbama, jog už vieną balsą žadama nuo 10 tūkstančių iki 40-50 tūkstančių dramų. Artėjantys rinkimai gali virsti pinigų karu (168 Žam). Respublikonų partija eina teisingu keliu, ne be ironijos rašė „Aikakanžamanak“. Viskas rodo, jog skurdo mažinimas – tiesioginė grėsmė šiai partijai. Pirkti balsus rinkimuose yra kebliau, kai vargšų mažėja – brangiau kainuoja. Vadinasi, respublikonams yra naudingiau, kad žmonės liktų skurde, tačiau ne mirštantys iš bado, o dar įstengiantys paimti pinigus ir balsuoti…
Po 2017-ųjų pavasario parlamento rinkimų pirmas Armėnijos prezidentas Levonas Ter Petrosianas išspausdino straipsnį leidinyje iLur.am, kuriame nesutiko su tais, kurie dėl tokios rinkimų baigties kaltino ne balsų pirkėjus, o paperkamuosius. Anot jo, demokratinėse valstybėse rinkimų rezultatus lemia ne administraciniai ištekliai, ne turtuoliai ar skurdžiai, o vidurinioji klasė. Tačiau šioji klasė Armėnijoje tiesiog sunaikinta. Dabar šalis yra papirkinėjamų valdininkų, siundomos teisėtvarkos pareigūnų, kriminalinių nusikaltėlių ir monopolistų oligarchų rankose. Paprasta liaudis savo šalyje paversta baudžiauninkais ir akivaizdu, kad duonos kriaukšliu gyvi, skolose ir paskolose paskendę žmonės neatsispiria rinkiminei papirkai. Baimė netekti darbo, atsidurti gatvėje be pragyvenimo šaltinio verčia žmones išsižadėti savo principų ir politinių nuostatų.
Ne rinkėjus reikia kaltinti, kad ima pinigus, o valdžią, įstūmusią piliečius į neviltį. Tai, kaip išdidžią tautą, įstengusią sutelkti jėgas ir stoti prieš sovietų tironiją, per 20 metų tiesiog paklupdė, yra sukrečiama, – rašo kruopščiai žodžius pasveriantis filologijos daktaras, senųjų rankraščių tyrinėtojas.
1998 metų pradžioje Ter Petrosianas atsistatydino iš prezidento posto, nes jo pasiūlytam Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo planui (išvesti kariuomenę, grąžinti Azerbaidžanui dalį okupuotų žemių) nepritarė vyriausybės nariai: ministras pirmininkas Robertas Kočarianas, gynybos ministras Vazgenas Sarkisianas (vėliau premjeras, žuvo parlamento rūmuose nuo įsibrovusių teroristų kulkų 1999 10 27, pagrindinis jų taikinys), vidaus reikalų ir nacionalinio saugumo ministras Seržas Sargsianas. 2007-ųjų rudenį kandidatas į šalies prezidentus Ter Petrosianas kritikavo Kočariano vyriausybę dėl masinės korupcijos ir pavogus mažiausiai tris iš keturių milijardų dolerių per praėjusius penkerius metus. Kitų metų pradžioje vykusius prezidento rinkimus laimėjo Seržas Sargsianas (tiksliau būtų sakyti, rinkimų komisija paskelbė jį nugalėtoju), o išėję protestuoti Ter Petrosiano šalininkai buvo išvaikyti ginklo jėga, aštuoni žuvo, daugelį policininkai ir kareiviai sužeidė. Praėjo dešimt metų, tačiau prezidentas Seržas Sargsianas nė piršto nepajudino, kad būtų nustatyti kaltieji.
…ir pelningai perparduodami
2015-ųjų pradžioje jau patį Seržą Sarsgsianą panašiais žodžiais kaltino partijos „Klestinčioji Armėnija“ vedlys Gagikas Carukianas. Per Sargsiano valdymo laikotarpį šalies užsienio skola padidėjo 3 milijardais dolerių – kur šitie pinigai, pone Sargsianai? Kur pinigai, priklausantys pensininkams, gydytojams, mokytojams, valstiečiams, kariams, policininkams, dėstytojams ir studentams? Pasikeitus valdžiai, iš tautos milijardus dolerių pavogę 2-3 žmonės turės grąžinti juos į biudžetą! “Armenian Report“ apžvalgininko nuomone, neviltyje gyvenantys Armėnijos žmonės patikėjo Carukianą esant nesutaikomą kovotoją su valdžia. Tačiau karštas taikaus perversmo šauklys netrukus visiškai dingo iš politikos, o grįžęs su kitais partijos atstovais parlamente (aljansas „Carukian“) balsuoja taip, kaip pageidauja respublikonai, nors formaliai užima opozicijos vietas.
Per tą laiką oligarchas Carukianas (kadaise kėlęs balsą: kodėl verslo terorizavimas tapo valstybės politika, kodėl emigracijos tempai didėja su kiekviena diena, kodėl šalyje finansinis nestabilumas, kodėl bankuose užstatyti ištisi kaimai, namai, piliečių turtas?) tapo monopolistu lošimų versle, jo žentą paskyrė Kotaiko srities gubernatoriumi, mokesčių inspektoriai parodomai tikrina jo verslą, tačiau pažeidimų neranda. Kažin kokia aukšta kėdė (ar kelios) „Klestinčiosios Armėnijos“ atstovams turėtų tekti ir išrinkus naują ministrą pirmininką. Balsai ne tik perkami, bet ir pelningai perparduodami.
Liūdnai pagarsėjęs Seržas Sargsianas vėl išliks valdžioje?
Politikos apžvalgininkas, buvęs Armėnijos nacionalinio kongreso narys Davidas Šachnazarianas dar 2013 metais sakė: Baisiausia dabar Armėnijoje tai, kad oligarchija jau užėmė opozicijos lauką, ir tai padarė „Klestinčioji Armėnija“. Ji ir pati pripažįsta, kad yra ne opozicija, dar daugiau – ji valdžioje. „Klestinti Armėnija“ buvo ir lieka valdžioje. 2017 metų pradžioje, jau kylant pabrangimo bangai, Nacionalinio susirinkimo pirmininko pavaduotojas „Carukian“ atstovas Mikaelas Melkumianas žurnalistams pareiškė: Armėnijoje nesama ypatingų prielaidų socialiniam maištui kilti. Kartu jis pripažino, jog šalyje išlieka didelis skurdas (30%) ir nedarbas (20%), daug žmonių išvykę uždarbiauti svetur. 2018 metų valstybės biudžete nenumatyta didinti atlyginimų, pensijų ir pašalpų. Valstybės skola padidės iki $7,2 milijardo (praėjusiais metais siekė 6,8 milijardo). Ir vis dėlto – nesama prielaidų.
Radosi nemažai jam pritariančių: Armėnijoje yra visos socialinio maišto prielaidos, išskyrus vieną esminių – politinę jėgą, kuri reikštų žmonių nepasitenkinimą. 2015-ųjų vasarą, padidinus elektros energijos kainą, Jerevane daugybė žmonių bruzdėjo aikštėse ir gatvėse gal pusę mėnesio. Kaukazo instituto direktorius Aleksandras Iskandarianas atkreipė dėmesį: pro praėjusių metų balandyje įvykusių parlamento rinkimų neįvyko protesto akcijų – pirmą kartą nepriklausomos Armėnijos istorijoje pagrindinės politinė jėgos pripažino rinkimų rezultatus. Armėnijoje tikrąją politinę opoziciją visiškai sunaikino. Pasak šio specialisto, opozicija iš esmės nustojo atstovauti armėnų visuomenei.
Lapė pamokys vištidę saugoti
Armėnijoje reikalinga nauja politinė kultūra, teigė tas pats Aleksandras Iskandarianas praėjusių metų lapkričio pabaigoje, klausiamas apie artėjančias permainas respublikos santvarkoje (parlamentinė respublika). Viena aišku, sakė, žmonės seniai pradėjo tolti nuo politikos, o dabar matyti visiška jų apatija. O jeigu žmogus niekuo netiki, niekuo nepasitiki ir nieko nesitiki, tai gali balsuoti, kaip jo paprašys bendruomenės vadovas, darbdavys, pažįstamas valdininkas, verslininkas. Jam už tai atlygins: pinigais ar kitaip. Kaip tik taip dabar Armėnijoje balsuoja didelė dalis žmonių. Imti 10 tūkstančių dramų ir tuo pat metu tikėtis šalyje įvyksiant esmines permainas vien dėl to, kad valdžioje pasirodys penki nauji žmonės vietoj penkių pasitraukusių – tai nesubrendimas, kurį visuomenė vieną kartą turi įveikti. Pasak Iskandariano, permainos įmanomos tik brandinant politinę kultūrą ir to labui dar daug turi nuveikti politologai, žurnalistai, mokyklų ir universitetų dėstytojai. Imant pakyšą negalima tikėtis revoliucinių permainų. Tai neįmanoma.
… Tą pačią kovo 19 d.Seržas Sargsianas susitiko su ginkluotųjų pajėgų vadovybe ir kalbėjo apie korupciją: Šis reiškinys tapo blogiu ir mūsų valstybėje, ir mūsų armijoje. Gynybos ministerija – didelis vartotojas ir pirkėjas. Kareivių ir jaunesniųjų karininkų nepasitikėjimo vadovybe ir valstybe šaknys glūdi korupcijoje. Kiekvienas kareivis širdyje turi laikyti, kad armijos ir valstybės turto švaistymas – nedovanotina, tai nusikaltimas, lygus išdavystei. Geras pamokymas. Bet štai apie patį Seržą Sargsianą skaitome: Būtent jis, būdamas gynybos ministru, pavertė Armėnijos ginkluotąsias pajėgas visuotinės korupcijos ir kriminalinių nusikaltimų daigynu. Jo pėdomis bene toliausiai nužengė generalinio štabo viršininkas Jurijus Chačaturovas. Didžiausias akibrokštas: popieriuje gyvavo 5 tūkstančių pagal sutartį tarnaujančių karių pulkas, kurio gyvo niekas akyse neregėjo. Tačiau jam nenutrūkstama srove tekėjo milijonai: atlyginimams ir visiems kitiems reikalams. O ir muilą su dantų pasta „mirusioms sieloms“ tiekė su viršininku susijusi bendrovė…
Tad ko į ministrus pirmininkus šiaip nepretenduojantis, tačiau kitos išeities neturintis (tauta nesupras) Seržas Sargsianas gali pamokyti jaunimą?
Kažkuris mūsų ekonomistas, berods, Raimondas Kuodis, mėgsta kartoti, jog didžiausios mūsų problemos – korupcija ir kvailumas.
Taip, mes – toli gražu ne šventieji…
„Mes“ – Lietuvos visuomenė. Bet visuomenę sudaro individai, tokie, kaip „Aš“. Ne visi tie „Aš“ korumpuoti, ir ne visi kvaili. Tačiau kaip atskirti vienus nuo kitų?
Korumpuotiesiems išaiškinti yra sukurtos bent kelios valstybinės institucijos, pradedant STT ir baigiant teismais. Bet pasidžiaugti pastebima sėkme kol kas negalime. Greičiausiai todėl, kad net tose institucijose pasitaiko ir korumpuotų, ir kvailų.
Dar blogesnė padėtis dėl kvailių demaskavimo ir jų galių apribojimų, nes nėra sukurta aiškesnių taisyklių, kaip atskirti kvailius nuo protingų. Šioje srityje viešpatauja totalus subjektyvizmas, ir vos ne kiekvienas „Aš“ yra šventai įsitikinęs, jog yra protingesnis už kitus ar, dar paprasčiau, – „aplink vieni durniai“.
O juk tai irgi neteisinga, kaip neteisinga tvirtinti, jog aplink – vieni kyšininkai ir vagys…
Padėtis be išeities? Žinoma, ne, nes išeities nėra tam, kuris sėdi ar stovi vietoj, rankas sudėjęs, ir niekur nejuda. O judėdamas vis kur nors nueisi, su tuo tik skirtumu, kad protingas išeitį ras greičiau, o kvailys dar ilgai suksis aplink savo uodegą…
Protingesniems kartais padeda kitų – žmonių, tautų, valstybių – patirtis. Bet … Kiekviena lazda turi du galus, tad ir kitokia patirtis būna dvejopa. Protingi atsirenka protingesnes patirtis, o kv…, atsiprašau, neprotingi susižavi neprotingomis patirtimis.
Taip nuolat atsitinka ir mums, tautai, kuri sugebėjo be didesnio sąmyšio, be didesnio kraujo praliejimo išsiveržti iš SSSR gniaužtų, bet niekaip nebesuranda to tiesesnio, trumpesnio kelio, kuris visus ar bent jau didesnę daugumą nuvestų į „šviesią ateitį“.
Gal ne tais pavyzdžiais, ne ta patirtimi vadovaujamės?
Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino dvikova. Laimėjo Borisas Jelcinas, tapęs Rusijos prezidentu. O M.Gorbačiovui teko pasitraukti.Skandalingasis Rusijos politikas Vladimiras Žirinovskis.
Ne taip seniai per Rusijos TV kanalą „Sdelano v SSSR“ („Padaryta SSSR‘e“) nuskambėjo žinia, jog prezidentas V. Putinas pasveikino su gimtadieniu pirmąjį ir paskutinįjį SSSR prezidentą M. Gorbačiovą.
Dūma jį irgi „pasveikino“. Labai savotiškai: LDPR arba „žirinovskininkai“ pateikė Dūmai projektą nutarimo, kuriuo būtų pripažįstama nusikaltimu tiek M. Gorbačiovo, tiek ir pirmojo Rusijos Federacijos prezidento Boriso Jelcino veikla, jiems užimant prezidento postą.
V. Žirinovskis savo socialinėje paskyroje aiškina: „ Būtent jie (Gorbačiovas ir Jelcinas – J.L.) yra atsakingi už mūsų šalies (turima galvoje SSSR – J.L.) subyrėjimą, už katastrofiškas „reformas“, už ekonomikos sunaikinimą, už daugybę mūsų žemėje praūžusių karų“.
Žirinovskininkai jau ne kartą mėgino įtraukti tokį projektą į Dūmos darbotvarkę, tačiau tik šiemet jiems tai pavyko, ir projekto svarstymas numatytas kovo mėnesiui.
Matot, kaip paprasta: keli bendrapartiečiais save vadinantys sėbrai susėdo ir nutarė, kad šių iškiliausių XX a. antros pusės Rusijos valstybės vadovų politika yra nusikalstama. Nei tau tyrimų, nei diskusijų, nei kokios darbo grupės, kuri tirtų, buvo nusikaltimas, ar ne…
Ką gi, tai įprastinė rusiška, tautiška tradicija: naujas valdovas stengiasi sunaikinti (o jei tas spėjo pasimirti, tai bent jau moraliai sutrypti) pirmtaką, ypač jei tas sugebėjo iškilti aukščiau kitų pirmtakų ar įpėdinių.
Prancūzijos prezidentas Šarlis de GolisVinstonas Čerčilis
Kai kas gali prisiminti, jog ir Europoj buvo laikai, kai karaliai, karalienės ir princai stengdavosi visokiais būdais paskatinti varžovus į sostą, garbę ir valdžią kuo greičiau iškeliauti į dausas.
Bet tai jau praeitis. Šiandien nepatinkančius ar neįtinkančius Europoje žudo nebent Rusijos slaptosios tarnybos ar islamistai – radikalai. Gi pasitikėjimą ar simpatijas praradusius aukštuosius politikus, prezidentus, premjerus sudoroti stengiamasi demokratiškesnėmis procedūromis: demonstracijomis, mitingais, kaip populiarųjį Prancūzijos lyderį Šarlį de Golį (Charles de Gaulle), ar rinkimais, kaip atsitiko su dar populiaresniu Didžiosios Britanijos premjeru Vinstonu Čerčiliu (Winston Churchill).
Ar jie kuo nors nusikalto? Ar buvo įtariami nešvariais sandoriais, kaip šiandien yra įtariamas buvęs Prancūzijos prezidentas Sarkozi?
Ne… Tiesiog visuomenė, matyt, pavargsta nuo savo pernelyg iškilaus, pernelyg reiklaus lyderio, kurio reiklumas, gal būt, imamas painioti su įnoringumu… O gal pavargstama mąstyti, pasiduodama valdžios ištroškusiems naujosios kartos lyderiams, manipuliatoriams, ir visuomenė tampa irzlia minia…
Nuo senųjų lyderių, autoritetų labai dažnai pavargstame ir mes, lietuviai. Na, jei tik kritikuotume, jei pagailėtume savo balsų per rinkimus ar organizuotumės į daugiatūkstantinius protesto mitingus, kaip buvo Sąjūdžio eroje, galėtume sakyti, jog perimame europietiškas tradicijas.
Betgi – ne. Perimame „rytietiškąją“ tradiciją: ne tik kritikuojame, bet būtinai dar norime ir apkaltinti, iškapstyti „nusikalstamą“ veiklą.
Iki šiol kai kas vis tebesistengia iš moderniosios Lietuvos istorijos ištrinti prezidentą Antaną Smetoną, kaltindami jį „fašizmu“.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Na, gal dar atsiras kokia nors eilinė vanagaitė, atsibus koks nors zuroffas ir „prikabins“ iškiliesiems lyderiams antisemitizmą… O kol kas nepraranda vilties ir Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio kritikai, kurie vis ieško jo veikloje kriminalo ar bent kokio nors „amoralo“, kad nutemptų jį į tribunolą…
Naujausia „naujiena“ – tai Seimo daugumos įgarsinta svajonė pripažinti nusikalstama buvusio premjero Andriaus Kubiliaus finansinės krizės metu vykdytą ekonominę-finansinę politiką.
Atrodo, lyg kažkuris žirinovskininkas dirba tų svajoklių patarėju…
O juk dar Vinstonas Čerčilis perspėjo: „Kiekvienas kvailys gali įžvelgti, kas yra negerai. Pabandykite pamatyti, kas yra gerai!“
Tad pretendentams į iškilių asmenybių budelius tenka kapanotis natūraliame žmogiškosios prigimties netobulume, dėl ko, viena vertus, nė vienas iš sudėtingo pastarojo šimtmečio Vakarų Europos ar Lietuvos politinių lyderių nenusipelnė nei šimtaprocentinio susižavėjimo, kita vertus, nesulaukė ir visuotinio pasmerkimo.
Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
O tie, kurie juos kritikuoja (kritikavo), taip ir nesugeba (nesugebėjo) iškilti aukščiau savo bambos, palikti savo šalies istorijoje gilesnius, reikšmingesnius pėdsakus… Nes, kaip sakė prancūzų nacijos lyderis Šarlis de Golis, „tikras lyderis bet kuriuo momentu turi sugebėti nustebinti taip, kaip kiti negali numanyti – tai skatina visuomenę užgniaužti kvapą” /Šarlis de Golis/.
Na, o jei norime būti laimingesni ilgiau, nei tęsiasi Šv. Velykų šventė, paklausykime, ką mėgo kartoti ne kartą klydęs, bet daug atgailavęs tėvas Stanislovas: „Niekas mums nepadės, nepalengvins, jei nesiliausime vieni kitų nekentę, vieni kitiems keršiję ir vieni ant kitų spjaudę.“
Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
Seimo Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis mano, kad sulaukęs raginimų nusišalinti nuo darbo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (NSGK) konservatorius Laurynas Kasčiūnas galėtų nusišalinti ne nuo darbo komitete, bet nuo parlamentinio tyrimo dėl politikų ir verslo subjektų ryšių.
„Diskusija gali būti tokia. Tik aš manau, kad ne tiek nusišalinti nuo darbo pačiame komitete, o galbūt nuo pačio tyrimo, kuris siejamas su klausimais, kurie buvo viešumoje iškilę“, – ketvirtadienį žurnalistams sakė G. Landsbergis.
Jis neatmetė to, kad galbūt pats L. Kasčiūnas priims sprendimą ir nusišalins nuo darbo tuo klausimu.
„Tik norėčiau tada priminti apie dvigubų standartų taikymą. Kaimo reikalų komitete lygiai taip pat visi turėtų nusišalinti, kurie turi ryšius su „Agrokoncernu“ ir kitomis didelėmis žemės ūkio bendrovėmis, bet, kiek žinau, jie nenusišalino, dalyvavo diskusijose. Seimas ne sykį yra įrodęs, kad standartai yra dvigubi. Mes įsiklausyme į pastabas iš visuomenės, bet priminsiu, kad valdantieji nedaro to paties“, – apgailestavo politikas.
Jo teigimu, situaciją artimiausiu metu ketina svarstyti TS-LKD Priežiūros komitetas, kuris „gali pasiūlyti įvairių drausminių priemonių“.
Kaip jau skelbta, Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) ir Lietuvos socialdemokratų darbo (LSDD) frakcijos ragina Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūną G. Landsbergį atšaukti Seimo narį L. Kasčiūną iš Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nario pareigų.
Frakcijos tokį sprendimą priėmė reaguodamos į viešojoje erdvėje pasirodžiusią prieštaringą informaciją apie konservatorių L. Kasčiūną, jo apklausas Specialiųjų tyrimų tarnyboje, galimus ryšius su UAB „MG Baltic“ ir Raimondu Kurlianskiu.
Kai kurie TS-LKD frakcijos nariai kaip liudytojai buvo apklausti STT tiriant Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio ir „MG Baltic“ koncerno politinės korupcijos bylą.
Buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy stos prieš teismą dėl kaltinimų prekyba poveikiu ir korupcija, praneša Prancūzijos žiniasklaida, kuria remiasi BBC.
Ši byla susijusi su 2014-aisiais vykusiais telefono pokalbiais. Teigiama, kad jų metu N. Sarkozy bandė daryti įtaką teisėjams, tyrusiems įtarimus dėl galimo neteisėto jo rinkimų kampanijos finansavimo.
Šioje byloje prieš teismą turėtų stoti ir minėtasis teisėjas, Gilbert’as Azibert’as, bei N. Sarkozy advokatas.
Visi jie savo kaltę neigia.
Teigiama, kad minėtuose telefono pokalbiuose N. Sarkozy, prisidengęs Paulio Bismuth’o slapyvardžiu, G. Azibert’ui siūlė prestižines pareigas Monake mainais į informaciją apie jo rinkimų kampanijos finansavimo bylą.
Be kita ko, N. Sarkozy anksčiau šį mėnesį buvo pateikti kaltinimai atskiroje byloje. Ji susijusi su įtarimais, kad buvusio Prancūzijos prezidento rinkimų kampanija galėjo būti finansuojama buvusio Libijos diktatoriaus Muammaro Gaddafio lėšomis.
Slovakijos policija sulaikė italų verslininką Antonio Vadalą, kuris įtariamas prisidėjęs prie interneto leidinio „Aktuality.sk“ žurnalisto Jano Kuciako nužudymo ir palaikęs ryšius su nusikalstama Kalabrijos grupuote „Ndrangheta“.
Tai antradienį pranešė leidinys „Noviny.sk“.
Antonio Vadala buvo sulaikytas Italijos prašymu. Roma reikalauja jį išduoti dėl dalyvavimo organizuojant tarptautinę narkotikų kontrabandą. Janas Kuciakas tyrė „Ndrangheta“ veiklą Slovakijoje, vienas pagrindinių jo publikacijos „herojų“ buvo Antonio Vadala, užmezgęs ryšius šalies vyriausybinėse institucijose.
Vasario 25-ąją kartu su savo sužadėtine nužudytas žurnalistas atskleidė korupciją Slovakijos valdžios struktūrose. Viename iš jo straipsnių, be kita ko, buvo minimi dviejų Slovakijos ministro pirmininko Roberto Fico padėjėjų vardai. Jie tučtuojau paliko savo postus. Taip pat atsistatydino vidaus reikalų ministras Robertas Kaliniakas ir kultūros ministras Marekas Madjaričius.
Slaptai.lt skelbia dviejų dalių videointerviu su europarlamentare Laima ANDRIKIENE. Pokalbio centre – Rytų partnerystės programos įgyvendinimo keblumai, sudėtingumai, intrigos. Juk narystės Europos Sąjungoje siekiančios šalys, sakykim, Moldova, Gruzija, Ukraina, Azerbaidžanas ar Armėnija, – labai skirtingos. Be to, šiai politikai kaip išmanydama kenkia Rusija…
Šiandien Jūsų dėmesiui – 1-oji dalis. Netrukus bus paskelbta 2-oji pokalbio dalis.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Rimantas Jonas Dagys kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją ir Generalinę prokuratūrą dėl Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos nario Vytauto Bako pasisakymų šią savaitę, antradienio Seimo plenarinio posėdžio metu.
„Gruodžio 12 d. posėdyje Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas V. Bakas teigė, kad visuomenėje plačiai nuskambėjusio E.sveikatos tyrimo nebūtų, jei nebūtų pigių prokurorų, o sistemą sukūrė, prisidėjo ir tokius prokurorus „pagimdė“ R. J. Dagys ir Algirdas Sysas“,- sako R. J. Dagys.
Jis cituoja V. Bako išsakytus žodžius: „Tai ponas Dagy, nedaug liko… nešti tiesiog tokius vėjus ir demagogiją šitoje salėje“.
Parlamentaras R. J. Dagys Seimo Etikos ir procedūrų komisijos prašo įvertinti, kokiais įrodymais remiantis jis yra kaltinamas prisidėjęs prie E.sveikatos tyrimo metu atskleisto galimo nusikaltimo ir konkrečių asmenų galimai korupcinio elgesio. Taip pat klausiama, ar R. J. Dagį „kaltinantis ir viešai jam grasinantis V. Bakas nepažeidė etikos, Konstitucijos, Seimo nario priesaikos, Seimo statuto, Valstybės politikų elgesio kodekso ir kitų teisės aktų“.
Klausiama, ar V. Bako pareiškimas, kad „nedaug liko“, ypač kai juos sako Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, neviršija jo, kaip Seimo nario ir komiteto pirmininko, įgaliojimų.
„Išsakyti teiginiai žemina mano, kolegos A. Syso, visos prokuratūros ir atskirų prokurorų orumą, ir yra nesuderinami su ypatingu Seimo nario statusu bei duota priesaika. Todėl prašau komisijos atsakyti į klausimus, įvertinti V. Bako elgesį ir išaiškinti, ar tuo nebuvo pažeista Konstitucija ir kiti teisės aktai“, – pažymėjo R. J. Dagys.
Į generalinį prokurorą kreipėsi abu V. Bako minimi Seimo nariai – R. J. Dagys ir A. Sysas, prašydami įvertinti Seimo nario žodžius, kuriuose jis įžeidžiamai kalbėjo apie kolegas Seimo narius R. J. Dagį, Algirdą Sysą, prokurorus vadino pigiais. V. Bako žodžiuose prokurorams skambėjo toks teiginys: „Tyrimo metu paaiškėjo, kad vienas bestuburis, pigus, korumpuotas prokuroras tiesiog nusprendė nepradėti tyrimo dėl „E.sveikatoje“ vykstančių vagysčių. Tokius prokurorus „pagimdė“ šitie du politikai“.
„Kadangi V. Bako pasisakymas įvyko diskusijos dėl visų prokurorų atlyginimų didinimo kontekste ir Seimo narys vartojo daugiskaitą, manytina, kad jis kalbėjo apie visus prokurorus, niekam nedarydamas išimčių“, – sako kreipimosi iniciatoriai. Todėl generalinio prokuroro jie prašo įvertinti tokius V. Bako teiginius apie visą prokurorų bendruomenę.
Viešai prieinami tikrųjų savininkų registrai, veiksminga informatorių apsauga ir griežtesni įstatymai yra būtini kovai su mokesčių vengimu, trečiadienį pažymėjo Europos Parlamentas (EP). Kartu jo nariai abejoja ES šalių politine valia didinti mokesčių skaidrumą.
Parlamentas patvirtino daugiau kaip 200 rekomendacijų, kurias per pusantrų metų suformulavo EP tyrimo komitetas, vertinęs, ar tinkamai įgyvendinamos ES kovos su pinigų plovimu ir mokesčių vengimu taisyklės.
Europarlamentarai abejoja, ar ES valstybės turi pakankamai politinės valios didinti skaidrumą ir bendradarbiavimą kovojant su mokesčių slėpimu ir pinigų plovimu. Jie apgailestauja, kad ES Tarybos sprendimams mokesčių srityje būtinas vienbalsiškumas, ir ragina pereiti prie kvalifikuotos daugumos principo.
Siūloma ES lygiu standartizuoti, nuolat atnaujinti bei viešinti tikrųjų įmonių savininkų registrus. Savo ruožtu EP ragina priimti naujas taisykles, kurios griežčiau reguliuotų tarpininkus (teisininkus ar buhalterius), padedančius plėtoti agresyvų mokesčių planavimą, taip pat numatyti nuobaudas taisykles pažeidusiems tarpininkams ir bankams.
Be to, siūloma sutarti dėl vienodų tarptautinių apibrėžimų, kas yra lengvatinių mokesčių centras, mokesčių rojus, slaptumo jurisdikcija, mokesčių srityje nebendradarbiaujančios šalys ir teritorijos, taip pat pinigų plovimo požiūriu didelės rizikos šalis. Kartu EP nariai siekia veiksmingos informatorių apsaugos.
Europarlamentarai taip pat pritaria siūlymui kitoje EP kadencijoje įsteigti nuolatinį mokestinių klausimų komitetą.
Rezoliucijai pritarė 492 EP nariai, nepritarė 50, o susilaikė 136.
„Būtina, kad Europos mokesčių politikoje įvyktų tektoninis lūžis, kuris leistų aktyviau kovoti su mokesčių rojais, mokesčių vengimu ir slėpimu“, – pažymėjo EP pranešėjas Jepė Kofodas (Jeppe Kofod, socialistai ir demokratai, Vokietija). „EP komiteto tyrimas rėmėsi žurnalistų paviešinta medžiaga, kuri leido įvertinti ES taisyklių įgyvendinimą ir pateikti rekomendacijas, kaip kovoti su mokesčių vengimu ir slėpimu. Svarbu toliau užtikrinti tinkamą šių rekomendacijų įgyvendinimą“, – pridūrė kitas EP pranešėjas Petras Ježekas (liberalai ir demokratai, Čekija).
Įrašai, kuriuos gruodžio 5 dieną pademonstravo Aukščiausiojoje Radoje generalinis prokuroras Jurijus Lucenka, sudavė smūgį ne tiek pačiam jų figūrantui – Michailui Saakašviliui, kiek jo bendražygiams ir sąjungininkams, kovojantiems su šaliai reikalingų reformų vilkinimais ir korupcija.
UNIAN leidinys pasidomėjo, kaip jie reagavo į tą situaciją. Kadangi ukrainiečiai jau velniškai pavargo nuo deklaracijų apie korupciją – neva tai paveldėtą iš anos valdžios, kurios ne tik įveikti, bet bent jau sumažinti dabartinė valdžia negali net savo kabinetuose, nenuostabu, kad mažai kas tiki šitos valdžios atstovais.
Alyvos į ugnį vis šliūkšteli ir nuolatiniai korupciniai skandalai, kuriuose dalyvauja aukšti pareigūnai. Juk jų rezultatas – ne realūs teismo nuosprendžiai, o jėgos žinybų tarpusavio rietenos, neleidžiančios surinkti adekvačios įrodymų bazės apie tokių bylų figūrantus, o tai kelia įtarimus, kad esama suokalbio tarp ankstesnio ir dabartinio politinio elito – bent jau dėl ankstesniais metais iš Ukrainos išvestų lėšų grąžinimo arba pabėgusių buvusių Ukrainos valdininkų bei politikų aktyvų išsaugojimo iki tol, kol jie ateityje, gal net triumfuodami, sugrįš į tėvynę…
Todėl į kaltinimus „Naujųjų jėgų judėjimo“ partijos lyderiui Michailui Saakašviliui, kad jis bendradarbiavo su Janukovičiaus laikų jaunuoju oligarchu Sergejumi Kurčenka, kuriuos gruodžio 5 dieną iš parlamento tribūnos pagarsino generalinis prokuroras, nepaisant įtikinamų vaizdo bei garso įrašų, ukrainiečiai reaguoja gana skeptiškai. Kai kas netiki, kad tokius dalykus galima aptarti telefonu, kažkas abejoja, kad kalbėjosi realūs Saakašvilis, Kurčenka ir jų atstovai, kažkas atkreipia dėmesį, kad, sprendžiant iš pašnekovų balsų skambesio kokybės, įrašinėjama buvo iš pabėgėlio verslininko – jaunojo oligarcho – pozicijų, ir, kadangi juos įsigijo Ukrainos specialiosios tarnybos, tai viskas galėjo atsitikti tik kai kuriems asmenims susitarus su FSB (kaip žinoma, Kurčenka slapstosi Rusijoje) ir t. t., ir t. t…
Ukranos slaptoji tarnyba SBU
Ir vis dėlto, kaip bežiūrėtum į GPU juostelių turinį (kai kurie Saakašvilio šalininkai linkę teisinti savo lyderį – girdi, imti pinigus iš Kurčenkos – ne nusikaltimas, o apie tai, kad kažkas ten ruošėsi kažką nudėti, Michailas galėjo ir nežinoti), bet, šiaip ar taip, jie sudavė rimtą smūgį ne tiek pačiam Saakašviliui (jo logika, iš principo, paprasta: jei kas pasirengęs duoti pinigų politikos įsukimui, kodėl gi jų nepaimti?..), kiek jo viešiems bendražygiams bei sąjungininkams, nuosekliai pasisakiusiems prieš Kurčenką ir apskritai prieš patį bendradarbiavimą su Janukovičiaus „šeima“ ir jo aplinkos žmonėmis. Tiems, kas dėl įvairių priežasčių ir skirtingu laiku vienaip ar kitaip rėmė Gruzijos eksprezidento organizuotą judėjimą arba atskirus lozungus ir reikalavimus, garsinamus per protestus.
Tiesą sakant, tai patvirtina laikinų Michailo Saakašvilio sąjungininkų, naujo parlamentinio „kraujo“ atstovų – Eurooptimistų – reakcija į vakarykščius įvykius. Antai, liaudies deputatė iš „Petro Porošenkos bloko“ frakcijos Svetlana Zališčiuk pažymėjo, kad „jeigu prokuratūros juostelės pasitvirtins, tai bus stiprus smūgis demokratinėms jėgoms ir žmonių pasitikėjimui taikiu protestu“. Jos nuomone, Saakašvilis turi duoti „išsamius atsakymus į visus klausimus“. „Konkrečiai, smulkiai papasakoti apie savo jėgų finansavimą… Kurčenkos pinigai reikštų ne šiaip išdavystę, o visišką antikorupcinės kovos perspektyvų sužlugdymą šioje šalyje, o tai labai svarbu prezidentui. Žmonės katastrofiškai nepasitiki politikais. Ir kai valdžia negali to pasitikėjimo savimi sustiprinti, situacija su Kurčenkos pinigais atitrauks dėmesį nuo esminių korupcinių reikalų šalyje: Rotterdam+, NAZK (Nacionalinė korupcijos užkardymo agentūra) priežiūra, NABU (Ukrainos nacionalinis antikorupcinis biuras) sunaikinimas, išeikvojimų tyrimai Gynybos ministerijoje, šliaužiantis schemų grąžinimas ir srautų paskirstymas, Nasirovo tyrimas, ministro kuprinės ir t. t.“, – vardija ji.
Savo ruožtu, jos bendrapartietis Mustafa Najemas pareiškė, kad „Michailui Saakašviliui ir jo komandai vertėtų duoti išsamius atsakymus į visus kylančius klausimus. Nutylėti į prokuratūros mestus kaltinimus – ne išeitis. Visiškai įmanoma, kad Jurijaus Lucenkos pagarsinta medžiaga sufabrikuota. Bet „Kurčenkos finansavimas“ – tai tas atvejis, kai nesinori spėlioti. Ar Dangadzė buvo Michailo patikėtinis? Ar jis ar jo aplinka turėjo kontaktų su Sergejumi Kurčenka? Ar Saakašvilio komanda gavo kokios nors paramos iš Rusijos Federacijos? Tylėjimas, lozungai ir išsisukinėjantys atsakymai nepriimtini. Karo su Rusija aplinkybėmis bet kokie klausimai be atsakymų, įtarimai ir faktai, kurių neįmanoma paaiškinti – būtų savižudybė“, – parašė jis savo puslapyje Facebook socialiniuose tinkluose.
Kijeve kilo susirėmimai tarp Michailo Saakašvilio šalininkų ir Ukrainos specialiųų tarnybų. EPA – ELTA nuotr.
Analogiškų klausimų iškėlė ir Automaidano aktyvistas Aleksejus Gricenka: „Man svarbu išgirsti: ar būta kokio nors bendradarbiavimo su Kurčenka? Kokie „Naujųjų jėgų judėjimo“ veiklos finansavimo šaltiniai ir iš kokių lėšų dabar gyvena [partijos] lyderis?“ Daugelį iš jų jau spėjo paženklinti gėdos ženklu generalinis prokuroras, girdi, sulaikant Gruzijos eksprezidentą, jie trukdė „tesėtiems Ukrainos SBU (Ukrainos saugumo tarnybos) veiksmams ginant Ukrainos valstybę“. „Baudžiamąja veika mes laikome – ir dėl to jau užregistruota baudžiamoji procedūra – veiką visų asmenų, kurie trukdė teisėtiems veiksmams ginant Ukrainos valstybę, SBU teisėsaugos tarnybas. Tarp jų – veikiantieji liaudies deputatai: Igoris Lucenka, Jurijus Derevianka, Svetlana Zališčiuk, Mustafa Najema, Olegas Petrenka, Jurijus Levčenka, Sergejus Leščenka, Viktoras Čiumakas“, – kalbėjo Jurijus Lucenka iš parlamento tribūnos ir pridūrė, kad tyrimas būtinai iškvies juos ir įvertins jų veiksmus.
Proprezidentinė frakcija žengė dar toliau – „BPP“ (Petro Porošenkos blokas) taryba kreipėsi į Zališčiuk, Leščenką ir Najemą ir paragino juos prisipažinti nusikaltus. „Mes reikalaujame viešai paaiškinti visai Ukrainos visuomenei, rinkėjams, kurie už jus balsavo, paaiškinti savo poziciją ir motyvaciją kurstant Ukrainos piliečius prisidėti prie protesto akcijų… Savo kolegas mes raginame atgailauti ir pripažinti savo kaltę“, – sakoma frakcijos pareiškime.
Į tai Sergejus Leščenka ir Mustafa Najemas atsakė, jog tikisi, kad jie bus pašalinti iš frakcijos. Beje, jie savo frakcijos to prašo jau seniai, ir vargu ar BPP vadovybė pateiks jiems tokią „dovaną“ kaip „bausmę“ (Ukrainos teisinės realijos numato, kad deputatas, pats pasitraukiantis iš frakcijos, netenka savo deputato mandato. O jeigu frakcija iš savo gretų deputatą pašalina, jis išsaugo savo statusą, lieka nefrakcionuotas liaudies deputatas, ir jau lyg ir būna nebeatsakingas už politinės jėgos, pagal kurios sąrašus pateko į Aukščiausiąją Radą, veiklą).
Be to, Saakašvilio bendražygiai pažymi, kad valdžia, susitelkusi prieš jį, atkakliai nepastebi kitų veikėjų, žymiai labiau kenkiančių Ukrainai. „Man situacija su Saakašviliu nėra netikėta. Aš žinojau, kad taip atsitiks, klausimas – kada ir kokia forma. Kai dėl pokalbių su Kurčenka, man atrodo nekorektiška komentuoti jų iki oficialaus pareiškimo, kurį turi padaryti pats Saakašvilis. Ir vis dėlto, visa tai panašu į suplanuotą kovą su kitaminčiais, kurie daro atvirus pareiškimus prieš Porošenką. Užtat SBU aiškiai ignoruoja Truchanovo, oligarcho iš RF Novinskio, Putino draugo Medvedčiuko ir dar virtinės separatistų iš Donbaso rusišką pilietybę. Visi jie laisvėje, nors čia „Kremliaus pėdsakams“ įrodyti nereikia jokių juostelių“, – sakė UNIAN buvęs liaudies deputatas Jegoras Firsovas. „[Valdžia] turi suprasti, kad žmonės išeina ne už Saakašvilį, o prieš sistemą, prieš totalią korupciją. Ir aš įsitikinęs, kad mitingai tęsis, valdžia savo rankomis daro juos radikalesnius“, – įsitikinęs jis.
Tuo tarpu kai kurie Michailo Saakašvilio sąjungininkai sukruto atsižegnoti nuo ryšių su juo. Antai, pasak „Samopomošč“ liaudies deputato Jegoro Sobolevo, jis asmeniškai protesto akcijose atstovauja „Išsivadavimo judėjimui“, visai ne “Naujųjų jėgų judėjimui“. „Mes – atskira stovykla. Ir mes stengiamės jums paaiškinti tai nuo pirmos dienos, – pareiškė jis UNIAN. – Mes išėjome patys, mes buvome spalio 17-osios mitingo iniciatoriai“. Pasak jo, „Išsivadavimo judėjimo“ atstovai niekada nerėmė Saakašvilio. Užtat visada stojo prieš politines represijas. Todėl, nepriklausomai nuo to, prieš ką jie nukreipti – prieš žurnalistus, savanorius ar visuomenės aktyvistus, – „mes visada ateidavome ir ateisime žmonėms į pagalbą“, ir, jeigu represijos nukreiptos prieš Saakašvilį, „mes ateiname ir jam į pagalbą“. „Bet jūs suprantate skirtumą tarp paramos ir pagalbos?“ – gilinosi į semantines subtilybes parlamentaras.
Jis pažymėjo: kadangi „Išsivadavimo judėjimo“ reikalavimų valdžia taip ir neįvykdė – įstatymas dėl deputato neliečiamybės atšaukimo kol kas tebuvo pasiųstas į Konstitucinį teismą, rinkimų kodeksas priimtas praėjo tik pirmąjį skaitymą, apkaltos įstatymas nepateiktas sesijų salėje, o įstatymas dėl antikorupcinio teismo net nepateiktas Aukščiausiajai Radai, tai „apie jokį „išsiskirstome“ negali būti nė kalbos“. „Kas bus su Saakašvilio byla – laikas parodys. Man, plačiau žiūrint, nusispjauti į jį kaip politiką. Jeigu ėmė Kurčenkos pinigus – turi atsakyti. Ir politiškai, ir baudžiamąja prasme, – parašė savo paskyroje socialiniame tinkle Facebook nefrakcionuotas liaudies deputatas Olegas Petrenka. – Bet kaskart, kai mano akyse vyks liaudies ir specialiosios paskirties būrio priešprieša, nesvyruodamas nė minutės, aš visada prisidėsiu prie žmonių, o tik paskui galvosiu ir analizuosiu. Ir nusispjauti į galimus reputacijos nuostolius bei baudžiamąjį persekiojimą“.
Pats Michailas Saakašvilis tai ketina aiškintis su teisėsaugininkais, tai persigalvoja ir slepiasi palapinėse, nors logiškiausiai atrodo, kad politikas turi būti suinteresuotas nuodugniai pasisakyti apie įrašus. Teisėsaugininkai gi tai negali jo išlaikyti, tai nekreipia dėmesio į viešas kalbas šalia Rados, tai pradeda ieškoti palapinėse, provokuodami susirėmimus su mitinguojančiaisiais. Deputatai slapukauja, o protesto akcijų dalyviai neįstengia atsakyti, „už ką stovime“. Apskritai, visa tai labai panašu į vieno velionio ukrainiečių politiko „mes jų priveisėme, kaip kačiukų“ stiliaus spektaklį.
Bet net su to frik-šou kaukėmis, su visais vangiais protestais, yra akivaizdi reali problema. Reformos šalyje iš tikrųjų nejuda reikiamu tempu, valdininkų iš Janukovičiaus aplinkos liustracija įstrigo, o kova su korupcija, atrodo, kartais žengia atgal. Todėl iš valdžios galima kai ko pareikalauti. Bet reikalavimai turi būti apčiuopiami ir įvykdomi. Maža to, protestai privalo turėti kažkokį galutinį tikslą. O tai, ką dabar pagarsina Saakašvilis, deja, neturi nei tikslo (pašalinti „grobuonių valdžią“ – suprantama, o toliau?), nei tikslaus įvykdymo mechanizmo. Antai, apkaltos įstatymui reikia 300 balsų pritarimo, o prieš tai reikia kreiptis į Konstitucinį teismą išaiškinimų, o toliau deputatai gali ištisas savaites ginčytis apie realų tokios iniciatyvos realizacijos mechanizmą“.
Todėl, net jeigu tokiam reikalavimui paremti išeis keli šimtai tūkstančių žmonių, jie ten sėdės palapinėse iki kitų rinkimų. O politinė akcija, nesibaigianti pergale, pati savaime jau pralaimėjimas tiems, kas pelnytai kritikuoja valdžią, stengdamasis paskatinti ją dirbti geriau… Ir valdžia tai puikiai supranta.
Buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis pradėjo bado streiką, protestuodamas prieš jo suėmimą bei kaltinimus Rusijos remiamo perversmo rengimu.
Kijevo policija penktadienį antrą kartą šią savaitę suėmė M. Saakašvilį – po pirmojo suėmimo politikas, padedamas savo šalininkų, sugebėjo pabėgti iš specialiųjų tarnybų automobilio.
„M. Saakašvilis skelbia neterminuotą bado streiką“, – „Facebook“ tinkle rašė žurnalistas ir artimas M. Saakašvilio bičiulis Vladimiras Fedorinas.
Panašią informaciją naujienų agentūrai „Interfax-Ukraine“ skelbė ir buvusio Gruzijos prezidento advokatas Ruslanas Chornoluckis, pridėjęs, kad 49-erių politikas neigia jam mestus „melagingus kaltinimus“.
Po to, kai M. Saakašvilis sugebėjo pabėgti antradienį, jis toliau rengė ir vadovavo protestams prie parlamento, reikalaudamas apkaltos prezidentui Petro Porošenkai dėl šio nesėkmingų bandymų kovoti su korupcija.
M. Saakašvilis į dėmesio centrą grįžo per Maidano įvykius 2014-aisiais, kurių metu jis rėmė prorusišką valdžią nušalinti siekusius protestuotojus. Už jo nuopelnus sukilimo metu Ukrainos prezidentas P. Porošenka atsidėkojo M. Saakašviliui paskirdamas jį Odesos regiono gubernatoriumi.
Tačiau M. Saakašvilio ir P. Porošenkos santykiai greitai pašlijo, dėl ko iš gruzino buvo atimta Ukrainos pilietybė. Nepaisant to, šių metų rugsėjį M. Saakašviliui, su savo šalininkų pagalba, pavyko sugrįžti į Ukrainą.
Antradienį Seimas priėmė Pranešėjų apsaugos įstatymą, kuris, kaip tikimasi, taps lūžiu kovoje prieš korupciją viešajame ir privačiame sektoriuose.
Du dešimtmečius teisėsaugos įstaigose dirbęs Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narys, Seimo narys Dainius Gaižauskas teigia, kad tai – istorinis įstatymas, nes prireikė net 27 nepriklausomos Lietuvos metų, kad įteisintume pagrindinį kovos prieš korupciją įrankį – pranešėjų apsaugos mechanizmą.
Pasak jo, įstatymo poreikį lėmė siekis ieškoti priemonių, kaip paskatinti Lietuvos žmones bendradarbiauti su teisėsauga.
„Daugybė atsakingų valstybės ar savivaldybės tarnautojų turi įvairios informacijos apie daromus korupcinius nusikaltimus, tačiau dažnas nedrįsta bendradarbiauti su teisėsauga dėl baimės nukentėti, tapti persekiojamu, netekti darbo ar panašiai. Tokios žmonių baimės yra natūralios, ir valstybė turi pareigą užtikrinti, kad žmonės, teikiantys teisėsaugai reikalingą informaciją, jaustųsi saugūs. Naujasis įstatymas šiuo žmonių saugumu pasirūpins: sukurs deramą pranešėjų apsaugos mechanizmą“, – sako D. Gaižauskas.
Pranešėjams bus garantuotas konfidencialumas, suteiktos darbo vietos garantijos, nemokama teisinė pagalba, teisminių išlaidų kompensavimas ir kita, net tiesioginė finansinė motyvacija. Be to, pranešėjų apsauga bus užtikrinama ne tik viešojo administravimo sistemoje, bet ir privačiose įmonėse. Įstatymas taip pat numato priemones didinti informacijos apie pranešėjams teikiamą apsaugą prieinamumą tiek tiesiogiai organizacijų viduje, tiek per koordinuojančią centrinę įstaigą bei žiniasklaidą.
LVŽS pirmininko Ramūno Karbauskio teigimu, kova prieš korupciją buvo ir bus vienas pagrindinių prioritetų šio Seimo darbotvarkėje.
„Seimo nusiteikimą kovoti prieš korupciją rodo priimti ar šiuo metu priimami sprendimai, kuriais plečiamos korupcijos prevencijos galimybės (pavyzdžiui, didinamas tarnybų finansavimas, planuojami kelti pareigūnų atlyginimai), didinama atsakomybė už jau padarytas nusikalstamas veikas, imamasi priemonių užtikrinti, kad visuomenėje būtų jaučiamas atsakomybės už padarytas veikas neišvengiamumas“, – sako R. Karbauskis.
R. Karbauskio teigimu, pranešėjų apsaugos užtikrinimo klausimas yra reikšmingas ir derybose dėl Lietuvos narystės Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje (EBPO). Šio tarptautinio pažangiausių valstybių klubo ekspertai reguliariai vertina Lietuvos pažangą, ir priimtas įstatymas bus privalumas sprendžiant apie Lietuvos galimybes tapti šios 35 šalis vienijančios organizacijos nare.
Įstatymo projektą parengusios darbo grupės pirmininkė Seimo narė Agnė Bilotaitė teigia, kad šio įstatymo priėmimas yra didžiulis žingsnis į priekį siekiant efektyvios kovos su korupcija: „Iki šiol visi, kas stojo į atvirą kovą su korupcija, buvo beginkliai, valstybė jų negynė. Šis įstatymas yra tvirtas teisinis įrankis, kuris užtikrins pranešėjų saugumą ir konfidencialumą, taip pat paskatins žmones drąsiau pranešti apie įstatymų pažeidimus jų darbovietėje“.
Pranešėjų apsaugos įstatymas parengtas remiantis geriausia tarptautine praktika. Jį rengiant dalyvavo Teisingumo ministerija, Generalinė prokuratūra, organizacijos „Transparency International“ Lietuvos skyrius ir daug kitų institucijų.
Įstatymas numato, kad nuo pranešimo apie įstatymo pažeidimą momento prieš pranešėją draudžiama imtis drausminio poveikio priemonių, atleisti jį iš darbo, pažeminti pareigose, perkelti į kitą darbo vietą arba taikyti bet kokias kitas neigiamo poveikio priemones kaip bauginimas, priekabiavimas, grasinimai susidoroti, atlyginimo sumažinimas, darbo sąlygų pabloginimas.
„Tiriant korupcijos bylas, tenka liūdnai konstatuoti, kad darbuotojai, žinantys situaciją įstaigų viduje, retai apie pažeidimus praneša patys. Jie baiminasi prarasti darbą, jaučia psichologinį darbdavio spaudimą, todėl apie korupciją dažniausiai sužinome iš išorės. Labai svarbu užtikrinti, kad apie negeroves pranešantys asmenys nesusilauktų neigiamų pasekmių iš darbdavių ir būtų apsaugoti valstybės“, – sako Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius.
Už pranešėjų apsaugos ir pagalbos jiems proceso koordinavimą bus atsakinga viena institucija – Generalinė prokuratūra.
Antradienį už Pranešėjų apsaugos įstatymą balsavo 70 Seimo narių, niekas nebuvo prieš, susilaikė 9 parlamentarai.
Kinijos centrinės karinės tarybos narys generolas pulkininkas Džan Jangas (Zhang Yang) nusižudė, kai valdžia jo atžvilgiu pradėjo tyrimą dėl įtarimų korupcija. Tai antradienį pranešė naujienų agentūra „Xinhua“.
Aukščiausios Kinijos karinės vadovybės atstovo lavonas buvo rastas jo bute lapkričio 23 d., bet apie tai pranešta tik dabar.
Kinijos teisėsaugos institucijų duomenimis, Džan Jangas buvo tiesiogiai susijęs su generolų pulkininkų Su Caihou (Xu Caihou) ir Guo Bosiongo (Guo Boxiong) byla. Pirmajam buvo pateikti kaltinimai korupcija, bet jis mirė nuo vėžio, nesulaukęs teismo. Guo Bosiongą už analogiškus nusikaltimus 2016 metų liepą karo tribunolas nuteisė kalėti iki gyvos galvos.
Europos Sąjungos (ES) ir šešių Rytų partnerystės šalių lyderiai penktadienį susitinka Briuselyje rengiamame ES Rytų partnerystės viršūnių susitikime, kuriame bus siekiama stiprinti ryšius. Tačiau tokie opūs klausimai, kaip Rusijos įtaka ir karas Ukrainoje, buvo išbraukti iš darbotvarkės.
Lyderiai didžiausią dėmesį skirs planams padėti Ukrainai, Gruzijai, Moldovai, Armėnijai, Azerbaidžanui ir Baltarusijai kovoti su korupcija, stiprinti teisinės valstybės principus ir modernizuoti jų ekonomiką.
Remiantis naujienų agentūros dpa pranešimais, tai bus penktasis nuo 2009 metų viršūnių susitikimas, kuriame ES susitinka su Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos lyderiais, siekiant ekonomiškai ir politiškai priartinti šias šalis prie Europos.
Taip pat bus diskutuojama, kaip toliau bendradarbiauti kuriant stipresnę ekonomiką, valdymą ir visuomenę šiose šešiose Rytų partnerystės šalyse. Armėnija, Azerbaidžanas, Gruzija, Moldova ir Ukraina į viršūnių susitikimą siunčia savo prezidentus ir ministrus pirmininkus, tuo tarpu Baltarusija siunčia užsienio reikalų ministrą Vladimirą Makejų, nors kvietimas buvo skirtas prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai. Tai pirmasis kartas, kai ES pakvietė A. Lukašenką, nes ankstesnių Rytų partnerystės viršūnių susitikimų metu prezidentas buvo įtraukas į ES sankcijų sąrašą.
Taip pat tikėtina, kad susitikimą Briuselyje temdys Didžiosios Britanijos išstojimas iš ES, nes jame taip pat dalyvaus Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Teresa Mei (Theresa May).
Seimui ketvirtadienį priėmus vadinamąjį „Magnickio“ įstatymą, draudžiantį į Lietuvą atvykti asmenims, padariusiems nusikaltimus žmoniškumui, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis įregistravo jį įgyvendinančią rezoliuciją, kuria siūloma uždrausti atvykti į Lietuvą 44 asmenims.
„Seimo palaikymas „Magnickio“ įstatymui įrodo, kad suvokiame savo, kaip demokratinės valstybės, atsakomybę neleidžiant žmogaus teisių pažeidėjams, kuriuos gina korumpuota valdžia, likti nenubaustiems. Už tokių nusikaltimų, kaip Sergejaus Magnickio kankinanti mirtis kalėjime, stovi konkretūs žmonės, ir jie turi būti įvardinti. Šia rezoliucija siekiu, kad 44 asmenims, kurie yra įtraukti ir į JAV Magnickio sąrašą, būtų pritaikytos lietuviškojo „Magnickio“ įstatymo sankcijos“, – sako Seimo TS-LKD frakcijos seniūnas G. Landsbergis.
Rezoliucijoje pabrėžiama, kad Seimo priimti Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties pakeitimai yra svarbus žingsnis, užtikrinantis, kad į Lietuvos teritoriją atvykti būtų draudžiama užsieniečiams, įvykdžiusiems stambaus masto nusikaltimus žmogaus teisių, korupcijos ir pinigų plovimo srityse, ir prisidedantis prie Lietuvos nacionalinio saugumo stiprinimo. Tačiau taip pat akcentuojama, kad šis procesas bus užbaigtas tik tada, kai bus priimti teisės aktai, užkertantys kelią tokiems asmenims Lietuvoje ir per Lietuvą įsigyti turtą bei laikyti nusikalstamu būdu įgytas lėšas ir užtikrinantys jų įšaldymą.
G. Landsbergis tikisi, kad už šių įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatų įgyvendinimą atsakingi užsienio reikalų ir vidaus reikalų ministrai nedelsdami imsis veiksmų, reikalingų jas įgyvendinti, bei inicijuos atitinkamas konsultacijas su „Magnickio“ teisės aktus priėmusiomis šalimis.
Be to, Seimui siūloma šia rezoliucija kreiptis į kitų Europos Sąjungos ir NATO valstybių nacionalinius parlamentus, raginant priimti „Magnickio“ teisės aktus, taip stiprinant bendrą teisingumo, atsakomybės ir skaidrumo erdvę. O Lietuvos Vyriausybė raginama šį klausimą kelti atitinkamais ES Tarybos lygiais. ES vyriausioji įgaliotinė Federika Mogerini (Federica Mogherini), Europos Komisija bei Europos Taryba kviečiami įsiklausyti į Europos Parlamento raginimus priimti „Magnickio“ sankcijas ES lygiu ir artimiausiu metu pradėti visapusiškas diskusijas dėl atitinkamo ES teisės akto.
Sergejaus Magnickio vardu pavadintus, sankcijas numatančius teisės aktus jau yra priėmusios JAV, Estija, Didžioji Britanija ir Kanada.
Ketvirtadienį minimos Rusijos teisininko Sergejaus Magnickio, atskleidusio finansines Rusijos Federacijos pareigūnų bei piliečių machinacijas, kalinto 358 dienas bei kankinto ir 2009 m. lapkričio 16 d. mirusio, mirties metinės.
Rusijai nepavyks Vakaruose pasėti nesantaikos, pirmadienį teigė Didžiosios Britanijos premjerė Teresa Mei (Theresa May).
Kasmečiame kreipimesi į Londono Sičio mero pokylio dalyvius, T. Mei vardijo Rusijos veiksmus – nuo Krymo aneksijos iki „siekio informaciją paversti ginklu“, – kurie, pasak jos, kelia grėsmę tarptautinei tvarkai.
„Maskva pasitelkia valstybines žiniasklaidos organizacijas, kad šios skelbtų melagingas naujienas ir „fotošopu“ retušuotas nuotraukas, taip siekdama sėti nesantaiką Vakaruose ir kenkti mūsų institucijoms“, – kalbėjo Didžiosios Britanijos vyriausybės vadovė.
„Todėl Rusijai turiu labai paprastą žinutę: mes žinome, ką darote. Ir jums nepavyks“, – įspėjo T. Mei.
T. Mei teigė, kad Rusija tinkamai neįvertino Vakarų demokratijos atsparumo, „laisvų ir atvirų visuomenių patrauklumo bei Vakarų šalių įsipareigojimų jas saistantiems aljansams“.
Aštrūs Didžiosios Britanijos premjerės komentarai kontrastavo su JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) pozicija – su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu jis siekia palaikyti draugiškus santykius ir neigia, kad Rusijos vadovas nurodė kištis į JAV prezidento rinkimus.
Tačiau, nepaisant to, T. Mei, vadovaujanti trapiai, skandalų alinamai vyriausybei, kuri turi išvesti šalį iš Europos Sąjungos (ES), siekė patvirtinti transatlantinių ryšių svarbą ir Jungtinės Karalystės (JK) vietą pasaulyje po „Brexit“.
Ji tikino, kad JK su Rusijos veiksmais ir toliau kovos per aljansus, kuriems priklauso, ir tuo pat metu sieks reformuoti NATO. Pastarasis punktas – ilgalaikis D. Trampo reikalavimas.
Be to, T. Mei pažadėjo stiprinti kibernetinį saugumą ir griežtinti finansinį reguliavimą, kad užkirstų kelią iš Rusijos į Didžiąją Britaniją patekti „iš korupcijos gautoms pajamoms“.
Tačiau JK premjerė tuo pat metu pasistengė sumažinti įtampą, paragindama ir toliau palaikyti ryšius su Maskva, ir pakartojo, kad šalies užsienio reikalų sekretorius Borisas Džonsonas (Boris Johnson) ateinančiais mėnesiais apsilankys Rusijoje.
„Nenorime grįžti į Šaltojo karo laikus ar būti nuolatinėje konfrontacijoje“, – tikino T. Mei, pridurdama kad yra „kitas kelias“.
„Daugelis mūsų į posovietinę Rusiją žiūrėjome su viltimi, – tęsė premjerė. – Nes žinome, kad stipri ir klestinti bei taisyklių besilaikanti Rusija yra Jungtinės Karalystės, Europos ir viso pasaulio interesas.“
Valstybės politinį elitą yra ištikusi gili identiteto krizė. Gal ir gerai, kad nenorima su šia būsena susitaikyti, bet pripažinti ją derėtų. Kol to neįvyks, tol racionalių sprendimų neverta tikėtis, nes krizė galvose gilės, o drauge su ja – ir anomalijos Seime, valstybėje ir net Gedimino kalne.
„Elitinės galvos“ – ne statistiniai vienetai gyventojų surašymuose, o tokios, kurios turi galių lemti valstybės raidą ir joje gyvenančių piliečių gerovę – tad ignoravimas klausimo: „kas aš esu?“, veda į užprogramuotus klystkelius. Vietoj savęs suvokimo ten, kur esi ir tokio, koks esi, renkamasi kažkas kito – būti ne ten, kur turėtum ir apsimesti kažkuo kitu, t.y. prisiimti roles ir bandyti pagal jas vaidentis viešumoje.
Seimo narys Linas Balsys. Slaptai.lt nuotr.
Rūstus, bet ir graudžiai juokingas yra Lino Balsio atvejis. Žaliųjų partijos tarybos narys ir buvęs pirmininkas, turėjo lyg ir puikiai jaustis Seime, kai rinkimus laimėjo tegu ir ne jo Žalioji partija, bet, kaip bebūtų, – Žaliųjų ir valstiečių sąjunga, taigi bendraminčių parlamente turėjo būti kaip niekada anksčiau.
Turėjo būti, bet buvo kažkas kito. Žmogus bandė ieškoti žaliųjų tarp Seimo agronomų, policininkų, netgi tarp veterinarų ir chemijos pramonės prekeivių, kol pradėjo nebesuvokti: jeigu jie yra žalieji, tai kas yra jis pats? Kuo tai baigėsi – visa Lietuva matė ir nesuprato, o kaip pripažįsta pats L. Balsys, dėl tokių egzistencinių klausimų kėlimo, jis turėjo pavartoti nuskausminamųjų ir raminamųjų vaistų.
Viską suprato tik Seimo žalieji ir valstiečiai, iš pradžių pabandė parlamentarą sulaikyti padedami policijos, pasiuntė į jo paiešką bent kelis ekipažus, o kai nepavyko L. Balsio ne tik sulaikyti, bet ir surasti, suskubo reikšti užuojautą, esą, žmogus serga ir reikia jam padėti.
Tokia veidmainyste nepatikėtų net labiausiai patyręs bambalių rinkėjas, tad ar galima manyti, kad patikės raminamųjų pavartojęs išsilavinęs žmogus ir buvęs garsus žurnalistas.
Girtuokliai Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.
Kuo skiriasi postringavimai, kad esą L. Balsys Seime pijokauja, nors jis pats tai neigia ir tuo netiki, nuo neabejotinai blaivia galva skelbiamų tvirtinimų, kad Ramūnas Karbauskis, Saulius Skvernelis, Kęstutis Navickas, Viktoras Pranckietis, Agnė Šurinskienė, Kęstutis Mažeika ir t.t. yra žalieji? Jie patys gal ir tiki, bet ar to pakanka, kad jais patikėtų L. Balsys ir visi šiek tiek praprusę bambalių ir Seimo narių rinkėjai.
Prieštaravimų, matyt, nekyla tik R. Karbauskiui, vienos didžiausių Lietuvoje žemės ūkiui skirtų chemijos produktų prekiaujančios bendrovės savininkui ir Seimo kultūros komiteto pirmininkui. Jis tiki, kad yra ir žaliasis, ir žymus kultūros veikėjas, ir kad alkoholis labiau nuodija Lietuvos žmones, nei laukų tręšimas cheminiais preparatais. Tad visiškai normalu, kad ir L. Balsys tiki, kad jis yra blaivininkas.
Gražus – aš, baisus – jis
Kitas charakteringas pavyzdys yra S. Skvernelio įtikėjimas, kad jis nuostabiausias Lietuvos premjeras, kokių dar nebuvo šalis regėjusi. Retkarčiais per tokius savo įtikėjimus pakliūna žmogus į gana komiškas situacijas.
Pasaulio banko „Doing Business“ verslo aplinką vertinančiame reitinge Lietuvai pakilus penkiomis pozicijomis iš 21 į 16 vietą tarp 190 valstybių, Saulius Skvernelis suskubo girtis: „Verslo aplinkos gerinimo srityje vyriausybė išsikėlė ambicingus tikslus. Pokyčiai „Doing Business“ reitinge signalizuoja, jog einame teisingu keliu – ir einame sparčiai. Pirmųjų metų, o jei tiksliau – pirmojo pusmečio darbo rezultatas džiugina, tačiau ties tuo tikrai nesustosime“, – BNS naujienų agentūros išplatintame pranešime cituojamas premjeras.
Kodėl gi nepasigyrus tokiais gražiais Lietuvos pasiekimais, tik specialistai patikslina, kad ši vyriausybė dėl to šuolio niekuo dėta. Kaip „Delfi“ portale teigia vyriausiasis Baltijos šalims „Danske Bank“ ekonomistas Rokas Grajauskas, šuolis šiame reitinge praėjusios vyriausybės ir nemaža dalimi – buvusio premjero nuopelnas Lietuvos ekonomikai. Esmė tokia, kad „Doing Business“ vertina šalis pagal labai konkrečius įstatyminių nuostatų parametrus, kurie buvo paruošti ir iš dalies įgyvendinti Algirdo Butkevičiau vyriausybės.
Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Verta paminėti ir kitą „reitingą“, kur Lietuva užtikrintai pirmauja – emigravusiųjų iš Lietuvos gyventojų skaičių. Išankstiniai šių metų duomenys apie emigracijos mastą rodo, kad per 9 šių metų mėnesius iš Lietuvos išvyko beveik tiek pat žmonių, kiek pernai per visus metus (pernai – 50 300 žmonių, per š. m. 9 mėn. – 47 030).
Už šiuos rodiklius S. Skernelis nuopelnų kratosi. Edmundo Jakilaičio LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ premjeras tvirtina, kad „Dalis tų skaičių susiję su papildoma deklaravimo tvarka, kas buvo padaryta metų pradžioje, ką reikėjo padaryti norint susimokėti ar nemokėti tam tikrų mokesčių. <…> Galiausiai ir gamtinės sąlygos, kai kurie atvirai deklaruoja, kad važiuoja į kitas šalis dėl vaikų tam tikrų ligų ir panašiai. Tai yra natūralu. Žmonės jaučiasi nelaimingi, tai skatina pakankamai didelį nusivylimą. Rezultate imamas lagaminas ir išvažiuojama. Negalima to neigti. <…> Ta situacija negimė per 10 mėn. Mes turime pasekmę ir turime ieškoti priežasčių. Mes tas priežastis žinome, tai jas ir sprendžiame. Tie, kurie dabar sako, kad jie galėtų padaryti, tai jiems reikėjo galvoti anksčiau, kai priiminėjo savo sprendimus, išvijusius žmones iš Lietuvos.“
Negalima su premjeru nesutikti dėl to, kad emigracija ne tik šios vyriausybės sukurta problema, tačiau faktai tokie, kad emigracijos padidėjimas įvyksta dabar, tad ir susijęs su dabartine valdančiosios daugumos politika.
Žaliojo ir konservatoriaus tapatybė
Bandymai prisiimti teigiamus nuopelnus, kurie su veikiančiosios vyriausybės veikla nesusiję ir neprisiimti atsakomybės dėl neigiamų tendencijų, – išties būdinga ne tik S. Skvernelio, bet ir kitoms buvusioms vyriausybėms. Kai tik suveikdavo švytuoklės principas ir rinkėjai atsikandę vienos partijos valdymo, rinkdavo oponavusiąją – tai kartojosi kas 4 m., jau 8 kartą nuo Nepriklausomybės atgavimo – kalti tapdavo buvusieji, geri – esantieji. S. Skernelio partijai patogu neprisiimti atsakomybės už visą praėjusį laikotarpį, nes kaip ir dauguma naujai į valdžią atėjusių populistinių jėgų, jos neturi istorijos šleifo, kuris dažnai būna ne tik atspirtis, bet ir žemyn tempiantis inkaras.
Gabrielius Landsvergis. LRS nuotr.
Tarkim, Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis apie emigraciją postringauja kitaip – įsijautęs į opozicijos rolę, LRT televizijos laidoje „LRT forumas“ jis aiškino, kad artėja tas laikas, kai teks pripažinti, kad nei šiai, nei praėjusioms vyriausybėms nepavyko nieko pakeisti, sprendžiant emigracijos problemą.
„Ekspertai kalba globaliomis frazėmis, bet mes negirdime recepto. Vyriausybė sako – mėginame daryti vieną ar kitą pataisymą, kažką pataisysime, galbūt kažkas pasitaisys, bet esminis dalykas – mes susiduriame su egzistencine vyriausybės krize. Neaišku, ar ši valstybė išliks ir kokia ji išliks per kitą ateinantį dešimtmetį“ – gąsdina konservatorius.
Tačiau esminė išlyga G. Landsbergio kalboje yra ta pati – už esamą situaciją atsakinga ši bei praėjusi vyriausybė ir čia padedamas taškas. Prieš jas buvusi A. Kubiliaus vadovaujama konservatorių vyriausybė jau neatsakinga.
Du politiniai lyderiai, vienas jų dabartinės vyriausybės premjeras, kitas valdančiosios giminės konservatorių partijoje favoritas, realiai pretenduojantis po 2020 m. Seimo rinkimų užimti premjeros kėdę, iš esmės yra labai panašūs tuo, kad nei vienas iš jų neprisiima atsakomybės už tai, ką patys daro ir jų vadovaujamos institucijos darė ir daro, abu tik prisiima roles – vienas sėkmingo premjero, kitas – sėkmingo opozicijos lyderio.
Elito atstovų pavyzdžiai užkrečia
Nemaloniai nuteikia tiek G. Landsbergio, tiek S. Skevernelio prasta vaidyba, tačiau už tai galima atleisti – jie neprofesionalūs aktoriai. Tačiau, kad nesuvokiamas jų atliekamų rolių turinys, ką jos reiškia šiai valstybei ir jos piliečiams, nuteikia gerokai liūdniau. Nes gyvenimas, kuris patiriamas savo žemėje, savo aplinkoje ir savo valstybėje – nėra rolės nei scenos atlikėjui, nei parterio žiūrovui. Gyvenimas yra tikras – su savo džiaugsmais ir nusivylimais, labai konkrečiais dalykais, pradedant pinigų sumomis už vaikų mokslą, maistą, rūbus, mokesčiais valstybei už tai, kad egzistuoji, sveikatos paslaugų neprieinamumu dėl to, kad jos per brangios ir t.t.
Tame žemajame „ne elito“ lygmenyje nebelieka vietos melui. Šeima, tėvas ir motina, išgali išlaikyti savo vaikus arba neišgali, jauni žmonės mato perspektyvą savo šalyje arba nebemato – tarpinių variantų labai nedaug. Todėl, kai šalies politiniai lyderiai, kurių užimamos pozicijos juos leidžia laikyti tikruoju šalies elitu, kratosi asmeninės atsakomybės, išsisukinėja arba giriasi nebūtais dalykais, akivaizdžiai apsimeta ne tuo, kuo yra (žaliaisiais, blaivininkais ir pan.), perspektyvos iš tiesų nebelieka. Nes ir bambalių, ir Seimo rinkėjai padaro paprastą išvadą – jeigu ten valdžios aukštybėse taip elgtis normalu – tai reiškia, kad tokia sistema turėtų galioti nuo viršaus į apačią visur, o jei dar negalioja, tai ilgainiui įsigalės.
Tad ir normalu, kad patikėję tikrais ir tariamais dalykais, jog „gera ten, kur mūsų nėra“, žmonės prisiima atsakomybę tik už save ir be sąžinės graužaties išvažiuoja, palikdami šalies lyderiams prisiimti ar neprisiimti atsakomybę už sistemą, kurios vertybes demonstruoja jie patys savo elgsenos pavyzdžiais.
Tyrimų išvados – sveikas arba sergi
Nors reikia pripažinti, kol Lietuva netapo policine valstybe ir galioja demokratinės žaidimo taisyklės, tam tikrų prošvaisčių blyksteli ir dabartinių valdančiųjų galvose. Tarkim, kad ir iniciatyva atlikti parlamentinius tyrimus, skirtus įvairiems politikų veiklos aspektams išnagrinėti, jei tik jie nesibaigs bereikšmiu pareiškimu, kaip Artūro Skardžiaus atveju – „galėjo supainioti interesus“, ir nebus naudojami politinėms sąskaitoms suvedinėti, bet taps pagrindu moralinei politikų atsakomybei prieš šalies piliečius įvardinti.
Andrius Kubilius
Pasak R. Karbauskio, ketinama tirti, kodėl per 2009–2012 m. ekonomikos krizę tuometinė A. Kubiliaus vyriausybė priėmė sprendimą už didžiulius procentus skolintis iš rinkos, o nesiskolino, kaip latviai, iš Tarptautinio valiutos fondo. „Jeigu nėra, tai bus aišku, kodėl šiandien visi mokame papildomas palūkanas, kiekvienas esame praradę kažkokias lėšas dėl keistų, o galbūt ir nusikalstamų sprendimų. Tai tikrai nėra nukreipta prieš konservatorių partiją. Mes norime atsakymų: kodėl sprendimai buvo daromi“, – aiškina žaliųjų ir valstiečių lyderis.
Intencija pagirtina, bet tyrimas apart idėjos paviešinimo toliau ir nenukeliavo. Bent jau iki šiol panašūs klausimai ir tyrimai apie buvusių valdančiųjų Seimo ar Vyriausybės narių atsakomybę neturėdavo perspektyvų. Tokiais kaltinimais yra ir buvo mėgstama pasisvaidyti viešumoje, tačiau tuo viskas ir baigdavosi. Priežastis paprasta. Jei atsiras precedentas – tai sugrįžę į valdžią „tiriamieji“ gali atsilyginti tuo pačiu. Kad yra ką tirti jau ir šios vyriausybės per metus nuveiktuose darbuose – nekyla abejonių vien tik pažiūrėjus, į ką išvirto vadinamoji urėdijų reforma.
Nediskutuojant, ar pati reforma buvo reikalinga, tačiau kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad reformai buvo nepasiruošta, šiuo metu situacija nevaldoma, vyksta spartus miškų kirtimas, tik jau atsakomybę už tai prisiima ne kokia nors „sovietinė sistema“, kurią esą reikėjo sugriauti, bet dabartinė vyriausybė.
Iš esmės dabartinės vyriausybės metų veikla ir pažymėta tuo, kad sėkmingai vykdyti tik griaunamieji darbai, visai neįvaizduojant, kas vietoj jų bus statoma ir kiek tai kainuos. O reformos, geros ar blogos jos bebūtų, visada kainuoja.
Kaip taupo Vyriausybės aparatas
Nenuostabu, kad vietoj išliaupsinto valstybės išlaidų taupymo ten, kur valdantieji kojos nekelia, „arčiau kūno“ vyksta tradiciniai procesai. Tarkim, vietoj žadėtų sutaupyti 40–50 tūkst. eurų, Vyriausybės kanceliarijai kitąmet biudžeto projekte numatoma papildomai skirti 555 tūkst. eurų daugiau. Gal tai ir pagrįstos išlaidos, nes atėjusi naujoji Vyriausybė sugebėjo paralyžiuoti savo kanceliarijos darbą, įstrigdyti teisės aktų rengimo procedūras ir užsiėmė tik tuo, kad priiminėjo praeitos vyriausybės parengtus teisės aktus.
Tačiau nesunku įsivaizduoti, kas vyksta ten, kur realiai taupoma, nors jau iki tol funkcijoms atlikti lėšų trūko, tarkim, kad ir kultūros srityje. Kad Gedimino kalnas neišeitų pas Mahometą, anot premjero, pinigų bus tiek, kiek reikės, bet tie kalno gelbėjimo darbai yra Kultūros finansavimo biudžeto eilutėse, tad labai didelė tikimybė, jog galiausiai turėsime išbetonuotą kalną ir dykras visuomenės kultūros dirvonuose.
Biudžeto formavimo principai
Galima spėlioti, kad S. Skverneliui labai patinka Michailo Bulgakovo kūryba, nes premjeras dažnai mėgsta postringauti apie tai, kad viskas valstybėje buvo apleista ir iškreipta, vešėjo nepotizmas, korupcija, protekcionizmas, dvigubi standartai, neūkiškumas, neefektyvus valdymas, nelegalūs susitarimai, procesų imitavimas ir t.t.
Tačiau kokia prasmė iš šių policininko, o ne premjero rolei tinkančių pareiškimų? Premjero atsakomybė ir pareiga – naujų sprendimų priėmimas, kurie būtų susiję ne tik su tuo, kad nepotizmas nevešėtų, bet ir su tuo, kad pradėtų vešėti gerovė joje gyvenantiems piliečiams. Per metus laiko to gerovės suvešėjimo taip niekam, išskyrus patį premjerą, ir nepavyko įžvelgti, jokių proveržių neatskleidžia ir 2018 m. biudžeto projektas.
Kadangi naujasis biudžetas tik pradėtas svarstyti ir jo priėmimas dar užtruks, procesai tik įsisiūbuoja. Sklinda gandai, kad siekiant pelnyti „korumpuotų“ liberalų ir piktų konservatorių prielankumą žalieji ir valstiečiai svarsto portfelių ministerijose perdalijimą.
Tarp galimų kandidatų: liberalas Vitalijus Gailius, pretendentas į Teisingumo ministro postą, ir apie savo priklausomybę konservatorių komandai pareiškęs Aivaras Abromavičius, pretenduojantis į Ūkio ministro postą. Tačiau tai tik viena politinių intrigų pusė Žaliųjų ir valstiečių sudarytai vyriausybei stokojant daugumos palaikymo Seime.
Kiti procesai vyksta visuomenėje. Pirmieji sukruto gydytojai, pagrasinę streiku, jei nebus 30 proc. padidinti atlyginimai medicinos sektoriui. Iš esmės atskirų visuomenės grupių (pvz. policininkų, šveitimo darbuotojų) pastreikavimai priimant biudžetą yra cikliški, įvykstantys ko ne kasmet biudžeto svarstymo metu ir dažniausiai duodantys didesnį ar mažesnį teigiamą tai grupei rezultatą.
Seimo posėdžių salėje. Slaptai.lt nuotr.
Ne tik dabartinė, bet ir ankstesnės vyriausybės į tokius bruzdesius žiūrėdavo jautriai, tad viena iš formų visuomenės grupėms nulemti biudžeto svarstymo procesus savo naudai, išties tampa streikai, nes kitaip vyriausybė jų negirdėtų. S. Skvernelis į žinią apie streiką sureagavo sau būdingu stiliumi – išvadino gydytojus šantažistais, tačiau, panašu, kad medikams jų pageidavimai bent iš dalies bus išpildyti.
Pavyzdžių yra – noro nėra
Tačiau kokiais principais, neskaičiuojant „grasinimų“ streikuoti, biudžetas formuojamas, kodėl vienur asignavimai didinami, o kitur mažinami, atspėti darosi vis sudėtingiausi net ir žymiausiems Lietuvos šamanams bei astrologams. Strateginių krypčių jame niekas neranda ir jau ne pirmą kartą pažymi, kad ši valdančioji dauguma neturi nei savo strategijos, nei pajėgi ją sukurti, nes patys nežino, kas jie tokie yra. Ko nori, suprantama, žino, bet norai skirtingi ir nesuvokiama, kaip juos realizuoti, o ypač tokio naivaus ir nuoširdaus noro „kad būtų žmonėms geriau.“
Tarp begalės pasiūlytų „idėjų Lietuvai“ verta paminėti „Lietuvos žiniose“ publikuotą Manto Bileišio, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Vadybos katedros vedėjo, sąmojį: „kai kurioms turto grupėms įvesti indeksuojamus mokesčius, kurių tarifas priklausytų nuo to, kiek reikėtų surinkti lėšų, kad viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai būtų ne mažesni nei, tarkime, Estijoje, t. y. jei Seimas negali nuspręsti, koks yra orus mokytojo ar gydytojo atlyginimas, leiskime tai padaryti estams. Ir jei Seimas negali nuspręsti, iš kur paimti pinigų, paimkime jų automatiškai“.
Pasiūlymas pernelyg paprastas, kad būtų įgyvendintas, bet jei būtų įgyvendintas, ko gero, galiotų. Jei skaičiuosime bendrąjį vidaus produktą, Lietuva yra turtingesnė ne tik už Estiją, bet ir už Latviją, Bulgariją, Rumuniją, net ir Lenkiją. Vadinasi, kaip skelbė garsus Nepriklausomybės pradžioje „Sekundės“ bankas – „yra tų pinigų!“ Tačiau kur jie leidžiami, kad gyventi šioje valstybėje nori vis mažiau žmonių, niekas negali pasakyti, nesuprato šito nė viena ir iki šiol buvusi vyriausybė – bent jau tuo piliečius bando įtinkinti dabartinis premjeras.
Kurie reitingai yra svarbesni
Gal iš tiesų ramia sąžine galime smuktelti 5 ar daugiau pozicijų kokiame nors Pasaulio banko „Doing Business“ reitinge, jeigu po to bent 5 proc. Lietuvos žmonių, kurie jau buvo susikrovę lagaminus į laimės paieškas svečiose šalyse, juos išsikraus ir pasiliks. Ne dėl idėjos, bet pasiliks todėl, kad ir Lietuvoje gaunamos pajamos jiems leis oriai išgyventi.
Pilaitės parke – pirmoji šalna. Iki pavasario – dar labai toli. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tokiems sprendimams reikia politinės valios. Kol kas ta politinė valia dėl streikų baimės, kritulių kiekio ir kt. paslaptingų priežasčių pasireiškia mažinant vienus, didinant kitus asignavimus ir sukant galvą, kaip apmokestinti kuo daugiau žmonių, kad įplaukos į biudžetą padidėtų.
Žmonių Lietuvoje mažėja, tad mažėja ir įplaukos iš jų. Negi iš tiesų S. Skvernelio ir R. Karbauskio sukurtos „Žaliosios“ programos tikslas yra Lietuva be žmonių – tai yra tik žali gamtos turtai, be perteklinių, tuos turtus naudojančiųjų. Jei taip yra, peršasi išvada, kad bambalių rinkėjai nuo Seimo narių rinkėjų, nieko nesiskiria. Seimo nariams tinka bet kokie rinkėjai, rinkėjams tinka bet koks Seimas. Turime pagaliau valdžią, kokios esame verti, kuriai pagaliau svarbu, ką nors pastatyti Lukiškių aikštėje Vilniuje, kad tik visuomenė nepastatytų ten Vyties, svarbu kovoti su nepotizmu ir vietoj jo kurti sunkiai identifikuojamos prasmės despotizmo atmainą.
