Aleksejus Navalnas. EPA – ELTA nuotr.

Kremliaus kritikas Aleksejus Navalnas pareikalavo ES sankcijų Rusijos oligarchams.
 
„Beprasmiška sankcionuoti pulkininkus, generolus ar žmones, kurie iš tikrųjų nedaug keliauja į užsienį (…), neturi daug turto ar banko sąskaitų Europoje“, – sakė jis penktadienį per klausymus Europos Parlamente. Veiksmų prieš prezidento Vladimiro Putino kritikus priežastis, anot A. Navalno, visada yra pinigai. „Todėl ES turėtų nusitaikyti į pinigus, į oligarchus“, – kalbėjo jis.
 
A. Navalnas vaizdo ryšiu dalyvavo Europos Parlamento Užsienio reikalų komiteto klausymuose apie padėtį Rusijoje prieš kitais metais vyksiančius parlamento rinkimus. Jis yra vienas žinomiausių V. Putino kritikų. A. Navalnas po rugpjūtį įvykdyto pasikėsinimo šiuo metu sveiksta Vokietijoje.
 
Vokiečių ekspertai nustatė, kad A. Navalnas buvo apnuodytas karine kovine medžiaga „Novičiok“. Šis atvejis sukėlė įtampa Vokietijos ir Rusijos santykiuose.
 
ES asmenims, siejamiems su A. Navalno apnuodijimu, paskelbė sankcijas. Tarp jų yra prezidento administracijos vadovo pavaduotojas Sergejus Kirijenka bei Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadas Aleksandras Bortnikovas.
 
A. Navalnas pareikalavo ES daryti skirtumą tarp rusų tautos ir vadovybės. „Rusijos valstybė turi būti traktuojama kaip nusikaltėlių krūva, laikinai perėmusi valdžią“. – sakė jis.
 
Turėdamas omenyje rinkimus į Valstybės Dūmą ateinančiais metais, A. Navalnas reikalavo iš ES aiškios linijos. Jei opozicijos atstovams neleidžiama dalyvauti rinkimuose, Briuselis neturėtų pripažinti rinkimų, kalbėjo Kremliaus kritikas. Tai ES turi pareikšti Rusijos atstovams „visais lygiais“.
 
Tai esą kol kas svarbiau nei protestai prieš tikėtiną rinkimų rezultatų klastojimą. Jis teigė manąs, kad sukčiavimo bus. Rinkimų klastojimas yra „neišvengiama visų Rusijos rinkimų sudedamoji dalis“, – aiškino A. Navalnas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.11.27; 15:42

Kremlius pirmadienį sureagavo į JAV demokratų partijos kandidato prezidento rinkimuose Joe Bideno pareiškimą, kad Rusija yra didžiausia grėsmė JAV nacionaliniam saugumui. Kremliaus teigimu, toks vertinimas yra neteisingas ir skatina neapykantą Rusijos atžvilgiu, praneša agentūra „Reuters“.
 
„Mes visiškai nesutinkame“, – reporteriams sakė Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas, paprašytas pakomentuoti J. Bideno pareiškimą.
„Galime tik apgailestauti, kad tokiu būdu skleidžiama absoliuti neapykanta Rusijos Federacijai“, – pridūrė atstovas.
 
J. Bidenas interviu televizijos kanalui CBS teigė manąs, kad JAV didžiausią grėsmę kelia Rusija, o didžiausia konkurentė yra Kinija.
 
„Manau, kad šiuo metu didžiausią grėsmę Amerikai, turint omenyje pastangas pakirsti mūsų saugumą ir aljansus, kelia Rusija“, – atsakė J. Bidenas.
 
Tokius komentarus J. Bidenas išsakė, likus kiek daugiau nei savaitei iki JAV prezidento rinkimų, kuriuose jis susirungs su Donaldu Trumpu. Apklausose pirmauja J. Bidenas.
 
2014 metais Rusijai aneksavus Ukrainos Krymo pusiasalį, Maskvos ir Vašingtono santykiai pasiekė neregėtas žemumas. Tuo metu J. Bidenas ėjo viceprezidento pareigas.
 
Dvišaliai santykiai dar labiau suprastėjo, kai JAV žvalgybos agentūros padarė išvadą, kad Rusija bandė kištis į 2016 metais vykusius JAV prezidento rinkimus ir paveikti juos D. Trumpo naudai. Maskva tokius kaltinimus neigė.
 
Nepaisant to, Rusija liepos mėnesį teigė esanti pasiruošusi bendradarbiauti su bet kuriuo amerikiečių išrinktu prezidentu.
 
59-asis JAV prezidentas bus renkamas lapkričio 3 d.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.26; 19:18

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Pasirodo, Lietuvoje knibždėte knibžda CŽV ir Pentagono instruktoriai, veikia agresyvi katalikų kunigija, ir visa tai nukreipta prieš Baltarusiją.
 
Paskelbė tai Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (UŽT) vadovas Sergejus Naryškinas, kurio pareiškimo tekstą išplatino UŽT spaudos biuras, rašo TASS.
 
Pasak jo, JAV naudojasi nesąžiningiausiais metodais, kad įsiūbuotų situaciją šalyje.
 
„Remiantis turimais duomenimis, JAV be ceremonijų kišasi į religinę situaciją Baltarusijoje, siekdama konfrontuoti su stačiatikių ir katalikų krikščionybės šakų atstovais. Amerikiečiai, bandydami įtraukti vis dar santūrų Vatikaną į Baltarusijos įvykius, stengiasi aktyviau įtraukti katalikų kunigus į dalyvavimą antivyriausybiniuose protestuose “, – pabrėžė UŽT vadovas.
 
Jis pažymėjo, kad Romos katalikų bažnyčios dvasininkai raginami atvirai kritikuoti Baltarusijos valdžią ir naudoti religinius renginius, įskaitant pamokslus, maldas, religines procesijas, norint vykdyti opozicinę politinę propagandą tarp tikinčiųjų.
Sergėjus Naryškinas, Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos vadovas
 
Anot Naryškino, UŽT turi informacijos apie rezonansinės provokacijos rengimą Baltarusijoje.
 
„Remiantis turimais duomenimis, tarp dabartinių Baltarusijos ekstremistinių oponentų valdžiai, kurie dabar slepiasi užsienyje (matyt, daugiausiai Vilniuje, po Gitano Nausėdos sparneliu, – K.S.), yra rengiamas rezonansinės provokacijos planas, kurio metu vienas iš autoritetingų Romos katalikų bažnyčios dvasininkų būtų areštuotas, arba sužeistas, arba net nužudytas“, – sakė Naryškinas.
 
„Tikimasi, kad tai žymiai padidins antivalstybines katalikų nuotaikas ir paskatins juos aktyviau dalyvauti gatvių protestuose“, – sakė jis.
 
Ar skaitėte pastaruoju metu didesnį Kremliaus kliedesį? Bet gal čia už akių užbėgantis įspėjimas? Kai Kremlius nužudys kokį nors katalikų kunigą Baltarusijoje ir galės rėkti visam pasauliui: juk mes įspėjome, kad tai bus pačių Romos katalikų, greičiausiai lietuvių, darbas?
 
2020.09.30; 09:00

Visi Kremliaus remti gubernatoriai perrinkti dar vienai kadencijai. EPA – ELTA nuotr.

Per vietos valdžios rinkimus Rusijoje pergalę šventė visi Kremliaus partijos remiami gubernatoriai. Visuose 18 regionų daugiausiai balsų iškovojo „Vieningosios Rusijos“ palaikomi kandidatai, pirmadienį pranešė radijo stotis „Echo Moskvy“. Dageliu atvejų perrinkimo siekė kandidatai, priklausantys valdančiajai partijai.
 
Antrojo rinkimų rato nebus. Kremliui gubernatorių rinkimai buvo ypač svarbūs, nes Maskva per regionų vadovus tiesiogiai daro įtaką politikai atskirose šalies dalyse.
 
Milijonai žmonių turėjo teisę dalyvauti tris dienas trukusiame balsavime visuose Rusijos regionuose. Buvo renkami gubernatoriai, miestų valdžios atstovai, merai ir atskiri Valstybės Dūmos Maskvoje deputatai, kurių postai atsilaisvino dėl įvairių priežasčių. „Vieningoji Rusija“, vietos rinkimų komisijų duomenimis, daugiausiai apgynė savo daugumą.
 
Tačiau „Vieningoji Rusija“ nebėra stipriausia jėga Sibiro didmiesčių Novosibirsko ir Tomsko parlamentuose. Tomske partija surinko 24,47 proc. balsų. Tai atitinka 11 mandatų iš 37. Novosibirske partija laimėjo 44 proc. vietų, pranešė agentūra „Interfax“.
 
Visoje šalyje rinkimus temdė kaltinimai klastojimu. Nepriklausomi stebėtojai kalbėjo apie daugiau kaip 1 000 pranešimų apie galimus pažeidimus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.14; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip atrodo bent man, paprastai labai skystais argumentais yra grindžiamas tvirtinimas, kad dėl visos serijos Vladimiro Putino priešų apnuodijimo pats Putinas yra niekuo dėtas, nes esą jų smurtinės mirtys kenkia Kremliaus šeimininko įvaizdžiui, jo tarptautinei reputacijai.

Kas be ko, visi yra linkę pirmiausiai pagalvoti apie Putino pėdsaką tokių įvykių sekoje, kita vertus, Kremliaus priešininkų pašalinimas jokios apčiuopiamo naudos dar kol kas tvirtai ant kojų stovinčiam autoritariniam režimui tikrai neatnešė. Tačiau, kaip atrodo, čia reikia turėti galvoje, kad ne naudos, o liguistos satisfakcijos ir keršto visų pirma siekia toks režimas, naikindamas savo griežčiausius oponentus. Tarkime, tas pats Putinas visų pirma yra kraštutinai pagiežingas ir kerštingas  žmogus, kuris žudydamas nedraugus tenkina savo liguistus poreikius, reputacijos bylą palikdamas kažkur toli užpakalyje.

Vis dėlto su A.Navalną ištikusia tragedija, jam grįžtant iš kelionių po Sibirą, galimas daiktas, yra truputėlį kitaip. Nežiūrint to, kad minėtas opozicionierius yra laikomas garsiausiu Putino kritiku, režimas sąlyginai toleravo A.Navalną net ir didesnių išbandymų sau metu, galbūt nujausdamas, jog šitokio rango opozicijos vėliavnešys, be visa ko kito, teikia ir pridėtinę vertę, pastebimai prisidėdamas prie nacionalizmo dabartinėje Rusijoje stipinimo. Drauge pabandykime įsivaizduoti, kad A.Navalno pašalinimas, metant šešėlį Putinui, būtų nepaprastai vertingas dalykas būtent Baltarusijos diktatoriui, kuris trūks plyš siekia susieti lukašenkinės versijos diktatūros likimą su autoritarinio režimo Rusijoje išlikimo galimybėmis ir desperatiškai bando supanašėti su Putinu. Žinoma, čia svarbu, kad ir pats Putinas žengtų ar būtų pastūmėtas tokio supanašėjimo linkme.

Aleksejus Navalnas. EPA-ELTA nuotr.

Visame pasaulyje išgarsėjo Lukašenkos pareiškimai, kad neva žlugus Baltarusijai, tolesne seka neišvengiamai žlugtų ir Rusija, o, kita vertus, jis, dorasis žmogus, neva negali trauktis iš valdžios jau vien dėl to, jog priešingu atveju kerštaujanti liaudis išpjautų tarnyboje jam sadistiniais polinkiais išgarsėjusius baudėjus, nenutrūkstamu srautu siunčiamus ir šiandien užkardinti taikias žmonių eitynes. Kaip nesunku įsivaizduoti, Lukašenkai yra mirtinai svarbu dar labiau į savo reikaliukus įpainioti Putiną, o taip pat krauju susitepusius režimo gynėjus, bandant įpiršti mintį, kad jokio kelio atgal jau nėra. Diktatorius puoselėja viltį, kad su tokiais pagalbininkais, įtrauktais be išlygų į bjauriai purvinus reikalus, pavyks išsaugoti diktatūrą ir savo kailį.

Kaip tvirtina pats Lukašenka, jis ir Putinas yra panašūs tuo, jog abu labu yra kieti vyrukai. Kitą vertus, nesunku įsivaizduoti, kad toks gretinimas yra nepalankus dalykas Putinui beveik tokia pat proporcija, kiek yra palankus Lukašenkai, gando apie Putino ir Lukašenkos kaip sielos dvynių panašumą išplitimas būtų didžiausias laimėjimas Baltarusijos diktatoriui ir klaikus košmaras dabartiniam Rusijos carui. Kitaip tariant, bjauriausias Putino pažeminimas būtų tarp žmonių išplitęs įsitikinimas,  kad Lukašenka yra Putino karikatūra.  

Tarkime, Putinas iš tiesų yra nemalonus, švelniai tariant, žmogus, tačiau dabartinės Rusijos caro niekas toli gražu nelaiko juokingu personažu, o Lukašenka visų pirma yra komiška figūra, kažkas panašaus į siaubo pasakos pajacą, brendantį per kraujo upę.

V. Putinas ir A. Lukašenka planuoja susitikti Maskvoje. EPA-ELTA nuotr.

Be didelio gudragalviavimo esme pajėgūs suprasti, kad su savimi visur tampyti ant kupros užsimestą politinį lavoną nėra pats maloniausias užsiėmimas. Todėl kyla klausimas – kodėl Putinas taip vargsta, aukojasi? O atsakymas, kaip atrodo, yra labai paprastas – Lukašenkai pavyko pergudrauti Putiną, pirmasis manipuliuoja antruoju nelėtindamas tempo.

Arba diktatoriui pavyko savo kolegai pakišti po nosimi tokį stebuklingą veidrodėlį, į kurį žiūrėdamas Putinas mato vien tik Lukašenką ir jo interesus?

P.S.

Apie tokią įvykių versiją autorius sužinojo nugirdęs slaptą telefoninį pokalbį tarp  Lukašenkos patikėtinio ir vienos Venesuelos agentūros darbuotojo.

2020.09.11

Vladimiras Putinas – dziudistas. EPA – ELTA nuotr.

Rusijos rytuose esančiame Chabarovsko mieste apie 8 tūkst. žmonių šeštadienį išėjo į gatves, reikalaudami teisingumo sulaikytam krašto gubernatoriui ir teismo datos prezidentui Vladimirui Putinui ir jo šalininkams.
 
„Putino gauja turi būti patraukta teisman“, – toks užrašas puikavosi ant vieno protestuotojo nešamo plakato. Kiti šūkavo „Putinas pavogė mūsų gubernatorių“.
 
Tai jau devintasis protestų savaitgalis iš eilės – taip reaguojama į buvusio krašto gubernatoriaus Sergejaus Furgalo suėmimą. Jis Maskvoje greičiausiai bus kalinamas iki gruodžio. Tyrėjai jį kaltina prieš 15 metų bendrininkavus dviejuose nužudymuose.
 
Tačiau protestuotojai teigia, kad šie kaltinimai yra išgalvoti, o S. Furgalas iš posto buvo pašalintas todėl, nes nepriklauso V. Putino partijai „Vieningoji Rusija“. Jo paties liberalų demokratų partija yra laikoma lojalia Kremliui, tačiau prieš dvejus metus vykusiuose gubernatoriaus rinkimuose ji netikėtai sutriuškino „Vieningąją Rusiją“.
 
Dauguma protestuotojų reikalauja mažesnio Kremliaus kišimosi į vietos reikalus.
 
Vietos pareigūnų teigimu, į gatves tądien išėjo mažiau nei 1 tūkst. žmonių. Protestai piko metu pritraukdavo po 85 tūkst. demonstrantų. Tai – didžiausi protestai regione per kelis dešimtmečius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.06; 07:36

Kaukės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Susiginčijo Vova Nuodytojas ir Saša Baudėjas – kuris iš jų yra didesnis galvažudis? Tačiau niekas nepriėjo, niekas nepasakė (senasis lietuvis  Kindziulis jau buvo išėjęs į pensiją, o naujasis – Didžiulis dar neparvykęs iš Briuselio), kad svarbiausias dalykas čia yra ne suvestinės statistikos duomenys, o būtent tai, kad tiek vienas, tiek kitas (Vova ir Saša) verčia smarkiai nusivilti žmonijos progreso idėja.

                                                                      X

Vova Nuodytojas pageidaudavo, kad pusryčiams jam būtų paduodamos žmogienos kepenėlės su žemuogių uogiene, o Saša Baudėjas pirmai progai pasitaikius rydavo ekskrementus su kremo užtepėle. Ypač mėgdavo pagardintus kremu suviduriavusių omonininkų kruvinus ekskrementus.

                                                                      X

Saša Baudėjas buvo impotentas, bet jautė pašaukimą prievartauti vyrus su gumine milicininko lazda, tykiai prisėlinęs iš užpakalio. Vova Nuodytojas periodiškai prievartaudavo savo tautą dvigalvio erelio asmenyje, pakaitomis tiek iš kairės, tiek iš dešinės pusės.                  

                                                                      X

Pasižiūrėdavo Vova Nuodytojas į veidrodį ir matydavo tenai savo sielos dvynį  Sašą Baudėją, pasižiūrėdavo Saša Baudėjas į veidrodį ir matydavo tenai visados tiktai save patį, žiūrintį į save nustėrusiomis baimės akimis iš kitos veidrodinės simetrijos pusės. Kažkuris iš jų vis dėlto sirgo mozaikine psichopatija.

                                                                     X

V. Putinas ir A. Lukašenka planuoja susitikti Maskvoje. EPA-ELTA nuotr.

Lietuvoje labiausiai paslėptas dalykas buvo Vytauto Didžiojo kapas, užmirštas kažkur Didžiosios kunigaikštystės tyrose, pakeliui į sostinę, Šašos Baudėjo tėvonijoje rėžimo priešininkai pradingdavo ne mažiau slaptai, nepalikdami jokios išnaros ar kapelio, nė mažiausios užuominos apie palaidojimo vietą toli nuo sostinės. Dėl to Šašos Baudėjo rėžimas buvo vadinamas higieniškąja diktatūra, o pats Saša Baudėjas diktatoriumi be kapinių, kai savo ruožtu Vovos Nuodytojo aukų kapinėse buvo griežtai draudžiama lankytis dėl užkilusio čia ir pavojingo gyvybei radioaktyvaus fono.

                                                                     X

Savo istoriniu herojumi Vova Nuodytojas laikė Saljerį (Antonio Salieri), o Šaša Baudėjas buvo įsimylėjęs visus rūmuose iškabinėtus savo portretus, vaizduojančius tarakoną su kulkosvaidžiu rankose. Dar pasakojama, kad didžiaisiais lietuviais, tikraisiais Didžiosios kunigaikštystės paveldėtojais Saša ir Vova pripažino išimtinai tik Jedinskį ir Ivaškevičių.

                                                                    X

Liaudies padavimai byloja, kad Vovai Nuodytojui likimo buvo lemta būti pakartam sukilusios liaudies už pautų ant Kremliaus laikrodžio bokšto, o čigonės išmestos kortos savo ruožtu liudijo, kad Saša Baudėjas anksčiau ar vėliau bus pakabintas ant virtuvės durų balkio už kankorėžinės tarakono liaukos, besirandančios ten, kur turėtų būti pautai.

(Bus daugiau)

2020.09.01; 08:54

V. Putinas ir A. Lukašenka planuoja susitikti Maskvoje. EPA-ELTA nuotr.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Baltarusijos vadovas Aliaksandras Lukašenka susitarė artimiausiomis savaitėmis susitikti Maskvoje, sekmadienį paskelbė Kremlius, informuoja „Reuters“.
 
„Susitarta artimiausiomis savaitėmis surengti susitikimą Maskvoje“, – nurodoma Kremliaus paskelbtame pareiškime.
 
Sekmadienį vykusio telefoninio pokalbio metu abu prezidentai sutarė, kad jie turėtų stiprinti dvišalius santykius ir plėsti bendradarbiavimą.
 
V. Putinas ir A. Lukašenka nebuvo susitikę nuo tada, kai po ginčijamų Baltarusijos prezidento rinkimų šalyje įsiplieskė protestai. Oficialiais Baltarusijos centrinės rinkimų komisijos duomenimis, rinkimus triuškinama persvara laimėjo A. Lukašenka. Protestuotojai teigia, kad rinkimai suklastoti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.30; 14:27

Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.

Rusija vos tik paprašius suteiks visapusišką pagalbą, kad būtų užtikrintas Baltarusijos saugumas karinės grėsmės iš užsienio atveju. Tai šeštadienį per pasitarimą Baltarusijos gynybos ministerijos Strateginio valdymo centre pareiškė prezidentas Aliaksandras Lukašenka, praneša „BelTA“.
 
„Kalbant apie karinį aspektą, mes turime sutartį su Rusijos Federacija pagal Sąjunginės valstybės principus. Šie momentai kaip tik atitinka šią sutartį. Todėl šiandien su Rusijos prezidentu ilgai ir išsamiai aptarėme situaciją. Turiu pasakyti, aš net šiek tiek nustebau – jis absoliučiai informuotas apie tai, kas vyksta“, – teigė A. Lukašenka.
 
„Ir mes su juo susitarėme: kai tik mes paprašysime, mums bus suteikta visapusišką pagalba, kad būtų užtikrintas Baltarusijos saugumas“, – pareiškė prezidentas.
 
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka taip pat pabrėžė, kad šalyje yra sava pagal konstituciją sudaryta vyriausybė, o šalys, šiuo metu mėginančios tapti tarpininkėmis, pirmiausia turėtų įvesti tvarką savo teritorijoje.
 
Kaip pranešė naujienų agentūra „BelTA“, jis tai pareiškė šeštadienį per pasitarimą Baltarusijos gynybos ministerijos Strateginio valdymo štabe.
 
„Jūs ne blogiau kaip aš žinote, kas vyksta šalyje. Patylomis stengiamasi destabilizuoti padėtį, mūsų visuomenę. Prisikasė iki darbo kolektyvų. Aš jau daug sykių esu apie tai kalbėjęs. Tiesiog noriu dar kartą pasakyti, kad nieko iš to neišeis. Mes niekam neatiduosime šalies. Mes suvaldysime situaciją, – pabrėžė Baltarusijos prezidentas. – Aš nenoriu pasakyti, kad galima nusiraminti. Ne, mes niekada nenusiraminame. Toks jau mūsų likimas – būdami Europos centre, mes visada turime būti pasirengę laiku atsakyti į visus iššūkius“.
Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
 
Anot A. Lukašenkos, užsienyje Baltarusijai siūlomas kažkoks tarpininkavimas, formuojama užsienio vyriausybė šaliai. „Klausykite, mes turime normalią vyriausybę, sudarytą pagal konstituciją. Mums nereikia jokių užsienyje suformuotų vyriausybių, jokių tarpininkų. Neįžeisdamas šių šalių vadovų, noriu pasakyti: jūs patys įsiveskite tvarką“, – pareiškė jis.
 
Baltarusijoje rugpjūčio 9 d. įvyko prezidento rinkimai. Oficialiais galutiniais duomenimis, dabartinis valstybės vadovas Aliaksandras Lukašenka surinko 80,1 proc. balsų, opozicijos kandidatė Sviatlana Cichanouskaja – 10,12 proc.
 
Vos tik paskelbus pirmuosius balsavimo rezultatus, Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su milicijos darbuotojais. Buvo sulaikyta apie 6 tūkst. žmonių, nukentėjo daug demonstrantų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.16; 08:00
 

Vadim Birštein. „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“

Istorikas ir visame pasaulyje pripažintas molekulinės genetikos mokslų daktaras Vadimas Biršteinas, rašydamas knygą „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“, tam tikru požiūriu nuo savo pagrindinės genetiko specialybės nenutolo. Tik šįkart tyrimo objektas buvo ne žmogaus, organizmo DNR, o šalies genetinio kodo šifravimas.

Maskvoje gimęs, baigęs Maskvos universitetą ir čia apsigynęs daktaro disertaciją V.Biršteinas iki pat emigracijos į JAV 1991 m. buvo aktyvus žmogaus teisių gynėjas, akademiko Andrejaus Sacharovo įsteigtos Rusijos žmogaus teisių nevyriausybinės organizacijos „Memorial“ narys ir tyrinėtojas. Kodėl jam atrodė svarbu pasitelkus archyvinę medžiagą grįžti į Rusijos gyventojams ypač sunkų Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikotarpį, kuris oficialiojo Kremliaus visada buvo vaizduojamas gražesnis, nutylint, draudžiant kalbėti apie tai, kas nedaro garbės, pats autorius knygos įžangoje apibūdina taip:

„Kaip ir visi, gimę Maskvoje per karą, iš vaikystės girdėjau pasakojimų apie katastrofiškus 1941 metus, nes sovietų vadovybė buvo nepasirengusi vokiečių puolimui bei veržliam žygiui, ir apie paniką, kuri apėmė Maskvą 1941 m. spalio 16 d., kai vokiečių tankai pasiekė Maskvos priemiesčius. Mano mama, gydytoja, buvo mobilizuota 1941 m., tarnavo karo lauko ligoninėje nuo 1941 m. birželio iki 1943 m. pabaigos ir buvo daugelio baisių įvykių liudininkė. Pavyzdžiui, tūkstančiams civilių savanorių, pasiųstų ginti Maskvą pašauktinių, buvo duodamas vienas šautuvas trims kariams. Tas pats vienas šautuvas tekdavo trisdešimčiai Leningrado pašauktinių, o šaudmenų visai neturėta. […]Dar slogesni buvo šykštūs tėvų draugų pasakojimai apie kasdienį gyvenimą fronte: ypatingi šių be jokios suvokiamos priežasties suimamus karininkus, bausmės batalionus, kareivius, siunčiamus į ataką per minų laukus (mano tėvo artimiausias draugas tai patyrė pats), sušaudymus priešais rikiuotę, baisius lavonais nubarstytų laukų vaizdus, tankus, kurių vikšrai užkimšti iš žmogaus mėsos susidariusiu mišiniu.“

Atidžiau patyrinėti, kas karo metais vyko Raudonojoje armijoje, Rusijos kalėjimuose, šalį apraizgiusiuose lageriuose buvo akis badantys aukų skaičiai, kurie oficialiuose šaltiniuose irgi visada buvo stipriai pamažinti. Bet 2017 m. Rusijos Federacijos Dūmoje nuskambėjo naujas žmonių netekčių per vadinamąjį Didįjį tėvynės karą (tai yra Antrąjį pasaulinį) skaičius: „1941–1945 m. SSRS gyventojų sumažėjo daugiau kaip 52 milijonais 812 tūkst. Iš jų dėl karo įvykių poveikio – per 19 milijonų kariškių ir apie 23 milijonus civilių gyventojų.“

Galima palyginti: amerikiečių per Antrąjį pasaulinį karą visuose frontuose žuvo 416 tūkst., vokiečių ir jų sąjungininkų kariuomenė neteko nuo 3 iki 3,6 mln. kariškių Rytų (Rusijos) fronte ir nuo 1 iki 1,5 mln. – Vakarų fronte. Be to, žuvo maždaug 2 mln. civilių asmenų.

Ieškodamas atsakymų, kodėl karą laimėjusi Rusija patyrė milžiniškų žmogiškųjų nuostolių, V. Biršteinas tarsi po ląstelę ir molekulę narsto archyvinę medžiagą, istorinius dokumentus, įvairių istorikų tyrimais paremtus veikalus, liudininkų, amžininkų prisiminimus.

Kas tie knygos įžangoje autoriaus minimi ypatingišiai? Tai pervadinti slaptos Stalino įkurtos ir tiesiogiai jam pavaldžios organizacijos „SMERŠ“ darbuotojai, dar vadinti smeršininkais.

Liguistai siekdamas kontroliuoti viską, kas vyksta šalimais ir toli nuo jo, 1943 m. pradžioje Stalinas slaptu įsakymu įsteigia karinę kontržvalgybos struktūrą „SMERŠ“ (trumpinys iš „Smertj špionam“ – „Mirtis šnipams“). Smeršininkai nekovoja su priešais, bet gaudami sotesnį kąsnį už frontininkus patogiai įsikuria fronto linijų užnugaryje ir prižiūri Raudonosios armijos vadus, generolus, paprastus karius bei sėja baimę. Dėl slaptumo „SMERŠ“ darbuotojus kartais būdavo sunku atpažinti net Raudonosios armijos kariškiams. Jie dėvėjo įprastą karinę uniformą ir turėjo įprastinius karinius laipsnius, t. y. formaliai ši tarnyba buvo pavaldi gynybos liaudies komisariatui. Kažkas suabejojo Stalino įsakymu ar žodžiu, parodė nepagarbą – ir iš „savųjų“ gretų išlindęs smeršininkas tokį be gailesčio ir teismo sprendimo galėdavo sušaudyti vietoje priešais karių rikiuotę. Pradėjęs nuo nedidelių grupelių fronto linijose, į karo pabaigą „SMERŠ“ aparatas įspūdingai išsiplėtė.

Maskvoje įsikūrusiai kontržvalgybos „SMERŠ“ vyriausiajai vadovybei (jai vadovavo tiesiogiai Stalinui pavaldus Viktoras Abakumovas, kurio valdiniai kurpė bylas, tardė, sadistiškai kankino) priklausė 646 darbuotojai, o „SMERŠ“ lauko padaliniai turėjo ne mažiau kaip 18–20 tūkstančių žmonių. 1943 m. „SMERŠ“ kontržvalgybos valdybos veikė 12 frontų ir 4 karinėse apygardose, o kiekvienoje šių valdybų būta 112–130 (frontų) ar 102–193 (apygardos) darbuotojų. Kiekvienas frontas ar apygarda buvo sudaryta iš 2–5 armijų su savais „SMERŠ“ skyriais. Taigi visose 680 divizijų veikė kontržvalgybos „SMERŠ“ skyriai, kurių kiekvienas turėjo po 57 darbuotojus, o korpusuose jiems dar buvo pridedama po 5 darbuotojus.

Beje, Rusijoje archyvinė medžiaga apie karinę kontržvalgybą „SMERŠ“ pirmąkart tapo prieinama tik 2003 m. „SMERŠ“ darbuotojai sekė savus sovietų kariškius, dažnai Stalino įsakymu suimdami net aukščiausius vadus, tyrė milžinišką kiekį tariamų ir tikrų tėvynės išdavikų bei šnipų bylų ir filtravo (tai reiškia tardė ir kankino) buvusius karo belaisvius. Rusų kareivis ištrūko iš vokiečių nelaisvės ir jam pavyko pasiekti savus? Nėra ko džiaugtis, nes patekus atgal pas „savus“ laukdavo kvotos ir kankinimai. „SMERŠ“ tapo pačiu tikriausiu teroro įrankiu, kurio saviškiai bijojo ne ką mažiau nei priešo.

smersh
Smersh

„Jie buvo ištobulinę sadistišką būdą: apverčia tave ant nugaros, nutraukia kelnes, išskečia kojas ir kad ims čaižyti šikšniniu rimbu. Neištveriamas skausmas, ypač jei čaižo patraukdami… Čia jau pasirašysi net tai, kad pasmaugei savo motiną, likus trejiems metams iki tavo paties gimimo“, – pasakojo Ivanas Černovas, kuriam pavyko išlikti gyvam.

Toks pat „filtras“ laukė priešo užimtoje teritorijoje atsidūrusių, bet „išlaisvintų“ civilių, o vėliau, karui pasibaigus, smeršininkai ėmė filtruoti visus vokiečių nelaisvę išgyvenusius repatriantus.

Iš viso nuo 1941 iki 1945 m. karo tribunolai nuteisė 472 tūkst. sovietų kariškių, kurių bylas kurpė karinė kontržvalgyba, ir iš jų 217 tūkst. sušaudyti. Maždaug 5,4 mln. sovietų karo belaisvių ir į Vokietiją darbams išvežtų civilių asmenų buvo perkošti per „Smeršo“ darbuotojų „filtrą“. 600 tūkst. iš jų nuteisti ir pateko į Gulago lagerius. Rytų Europoje „SMERŠ“ operatyvininkai „valė“ užkariautas teritorijas, šalindami visus, kurie ateityje galėjo bent menkiausiai priešintis būsimajam šių šalių sovietizavimui.

Tiesą sakant, smeršininkai okupuotas šalis ne tik „valė“, tai yra nebaudžiami žudė, kankino, prievartavo, bet kartu su kitais „išvaduotojais“ marodieriavo: traukiniais į Rusiją iš Vokietijos, Vengrijos, Rumunijos, Baltijos ir kitų „išvaduotų“ šalių buvo vežamos mašinos, baldai, meno kūriniai, juvelyriniai dirbiniai ir apskritai viskas, ką jie manydavo esant vertinga, net matracai, butų durų matiniai stiklai, vonios ir t.t.

Pasibaigus karui Stalinui žudynių nepakako. Jam ėmė vaidentis, kad nuolat rezgami sąmokslai prieš jį. Ligoninėje mirė svarbus jo aparato žmogus – Stalinui pasirodė, kad aplaidūs gydytojai žydai jį nužudė, ir gimė daugybę šios profesijos atstovų į lagerius ar sušaudyti pasiųsta „Gydytojų sionistų byla“. Viena giminaitė, Stalino įsitikinimu, per daug kalba – ir „SMERŠ“ darbuotojai, paties įpykusio Stalino vadovaujami, suima jo gimines, šių draugus, kolegas bei tolimus pažįstamus ir kurpia „Alilujevų bylą“.

Nuo Stalino draugo, giminaičio iki „liaudies priešo“ – mažiau nei vienas žingsnis. Beveik dešimtmetį Stalino įsakymu žiauriai kitus kankinęs, luošinęs, žudęs ir apskritai per daug žinojęs „SMERŠ“ vadovas V. Abakumovas galiausiai pats apkaltinamas pataikavimu sovietų pareigūnų gydytojams žydams. O tai reiškė sabotažą prieš patį Staliną ir tėvynės išdavimą. V. Abakumovas, daugiau nei pora metų žiauriai tardytas ir muštas buvusių savo pavaldinių, 1954 m. pabaigoje pats išgirsta nuosprendį sušaudyti.

„Jei neatskleisite teroristų, amerikiečių agentų tarp gydytojų, tai būsite ten, kur dabar yra Abakumovas“, „Aš iš MGB neprašinėsiu. Aš galiu ir pareikalauti, ir per snukį duoti, jei jūs nevykdysite mano reikalavimų“, „Mes jus užvaikysime kaip avinus“, – tokiais žodžiais „didysis“ Stalinas plūdo naująją pervadintą „SMERŠ“ vadovybę.

Šiuo metu, kai Rusija įžūliai glaisto jai nepatogius istorinius faktus, su jos oficialiąja ideologija besikertančias tiesas ir vėl ima atstatinėti paminklus, kurti filmus apie tuos žmones, kuriuos pasaulis vadina žmogžudžiais ir nusikaltėliais, ši knyga pasitarnauja kaip tiesos veidrodis. Čia nėra interpretacijų ar asmeniškumų, čia kalba faktai, bylos, įstatymai, prisiminimai, tyrimai. Ir ilgas sąrašas, kur ir ką patiems galima susirasti bei pasitikrinti.

Šio išsamaus veikalo kantrius skaitytojus istorikas ir molekulinės genetikos specialistas V. Biršteinas tarsi priverčia pamąstyti: kokia dabartinės Rusijos DNR? Ar, palyginti su Stalino laikais, ji keičiasi, į kurią pusę mutuoja, kiek tamsi Stalino Rusijos praeitis turi įtakos dabartiniam šios šalies genetiniam kodui.

XXX

Ištrauka iš Vadimo Biršteino knygos „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“

Vadus – nubausti

1943 m. 60 % Leningrado frontot ribunolų nagrinėtų bylų figūravo kaltinimai „antisovietine propaganda“ (58-10 straipsnis)11. Daugumai nuteistųjų bausmė nuo penkerių iki dešimties metų PDL buvo pakeičiama tarnyba bausmės batalionuose bei kuopose.

Nuteistiems karininkams trys mėnesiai bausmės batalione prilygo dešimčiai metųkalėjimo. Net generolai frontuose buvo suiminėjami už „antisovietinę propagandą“ ar išdavystę. Štai keletas pavyzdžių. 1943 m. gegužę smeršininkai suėmė generolą leitenantą Vladimirą Tamručį, Pietvakarių fronto tankų junginių vadą, vos jam išėjus iš ligoninės: buvo apkaltintas valstybės išdavimu, ir septynerius metus praleido Suchanovo kalėjimo vienutėje nežmoniškomis sąlygomis. 1950 m. jis mirė, taip ir nesulaukęs teismo.

Netrukus ilgalaikiu Suchanovo kaliniu tapo kitas generolas. 1943 m. gruodį generolas leitenantas Ivanas Laskinas iškviestas į Maskvą neva gauti paskyrimo į naujas pareigas. Laskinas, tarnaudamas Šiaurės Kaukazo fronto štabo viršininku, tapo pasaulyje žinomu kariškiu. Būtent jis 1943 m. sausio 31 d. vadovavo operatyvinei grupei, kuri Stalingrade paėmė nelaisvėn 6-osios armijos aukštuosius karininkus drauge su feld-maršalu Friedrichu Pauliumi. Be to, Paulius kaip tik pasidavė pačiam Laskinui.

Maskvoje generalinio štabo pavaduotojas Aleksejus Antonovas pranešė Laskinui apie jo paskyrimą 4-ojo Ukrainos fronto štabo viršininku. Bet iš pradžių gynybos liaudies komisariato vyriausiosios kadrų valdybos viršininkas Filipas Golikovas pasiuntė Laskiną į pamaskvės sanatoriją „Archangelskoje“, kad jis neva pailsėtų. Tačiau jau kitą dieną, gruodžio 18-ąją, į Laskino kambarį įėjo jam nepažįstamas majoras ir pareiškė, kad yra pasiųstas Golikovo jį nugabenti į Maskvą. Kaip netrukus paaiškėjo, majoras ir du jį lydintys kiti karininkai iš tikrųjų buvo „Smeršo“ operatyvininkai. Jie privertė Laskiną sėsti į automobilį, kuriuo generolas buvo nuvežtas į į nelemtai pagarsėjusio Lubiankos valstybės saugumo pastato vidinį kiemą. Atsiminimuose Laskinas rašė:

nkvd
NKVD budeliai

„Karininkai atėmė iš manęs asmeninį ginklą ir iškratė kišenes… Buvau įvestas į didelį kambarį be langų, tuojau nuo pečių nulupo generolo antpečius, nuo krūtinės – ordinus, ir du sargybiniai, suėmę mane už rankų aukščiau riešų, nuvedė geležiniais laiptais pas visų svarbiausią asmenį – „Smeršo“ generalinės valdybos viršininką…generolą pulkininką Abakumovą, kuris nužvelgė mane nuo kojų iki galvos ir nuožmiu balsu pasakė: „Klok apie savo nusikaltimus.“ Aš kategoriškai atsakiau, kad prieš Tėvynę niekada ir jokių nusikaltimų nesu padaręs ir nemaniau padaryti… „Mes norėjome tave suimti, – toliau rėkė jis, – dar 1938 metais… ir be reikalo taip nepadarėme. O tu iki šiol mėginai ignoruoti mūsų organus. Dabar sužinosi, kas esi!“

Kaip žinoma, „organais“ čekistai mėgo vadinti patys save. Iš pradžių Laskinas laikytas ir tardytas Lefortovo kalėjime, o vėliau perkeltas į Suchanovo kalėjimą. Likimo ironija, kad 1943 m. gruodžio 31 d. Amerikos vyriausybė jį apdovanojo kryžiumi „Už didžius nuopelnus, už ypatingą didvyriškumą per karines operacijas prieš mūsų bendrą priešą, Vokietiją, Antrajame pasauliniame kare“. Matyt, Vakarų sąjungininkams feldmaršalo Pauliaus paėmimas nelaisvėn atrodė labai svarbus.

1944 m. sausio 3 d. Laskinui pateiktas kaltinimas, esą jis buvęs vokiečių agentas ir vykdęs šnipinėjimo veiklą prieš Sovietų Sąjungą (58-1b straipsnis). Tačiau jis nebuvo teisiamas, o toliau laikomas Suchanovkoje. Tik 1952 m. rugsėjo 2 d. SSRS aukščiausiojo teismo karinė kolegija nuteisė Laskiną, tada jau kaltinamą karinės pareigos nevykdymu (193-17a straipsnis), dešimčia metų laisvės atėmimo. Laskinas neva sulaužė karinę priesaiką 1941 m., kai jo kariuomenė buvo vokiečių apsupta, sunaikino savo partijos nario bilietą, atsikratė pistoleto ir pakeitė karinę uniformą į civilius drabužius. Jį taip pat tardė vokiečių vadovybė – šį faktą jis nuo „organų“ slėpė ilgą laiką. Matyt, visi šie išgalvoti kaltinimai buvo panaudoti, siekiant nuslėpti tai, kad Laskinas, nepadaręs jokio realaus nusikaltimo, jau beveik dešimt metų praleido Maskvos tardymo kalėjimuose. 1953 m. gegužės 29 d., po Stalino mirties, Laskinui nuosprendis buvo panaikintas ir byla nutraukta nesant nusikaltimo sudėties. Laskinas paleistas iš kalėjimo, ir sovietiniai apdovanojimai jam grąžinti. Paskui jis toliau tarnavo kariuomenėje.

Vykstant Laskino teisių SSKP eilėse atkūrimui, paaiškėjo ir priežastis, dėl kurios visa tai jam nutiko. Kaip Laskinui pranešė partinės komisijos pirmininkas, jį įskundė Abakumovui Šiaurės Kaukazo fronto KŽS „Smerš“ viršininkas Michailas Belkinas, kuris labai norėjo gauti antrą Lenino ordiną, bet Laskinas nesutiko pristatyti jo šiam apdovanojimui sakydamas: „Beje, aš visiškai nežinau, kaip atrodo jūsų darbas fronte.“ Vietoj šio apdovanojimo fronto karo taryba Belkiną teikė apdovanoti 1-ojo laipsnio Tėvynės karo ordinu, kurį šis ir gavo.

Tikriausiai Laskino nesutikimas Belkiną labai nustebino. Sprendžiant iš Boriso Averbucho, turėjusio seržanto laipsnį ir tarnavusio 8-osios gvardijos armijos KŽS „Smerš“ vertėju,  „Smeršo“ karininkai lengvai gaudavo kovinius apdovanojimus:

„Smeršo“ karininkams ordinų negailėta, ir niekas negalėjo suprasti, kaip kontržvalgybos skyriuje veikia apdovanojimų virtuvė. Vyresnysis leitenantas Traiciukas per pusantrų metų gavo keturis kovinius ordinus, nors nė karto nesilankė pirmosiose linijose. Jis, nė karto neperžengęs fronto linijos ir nedalyvavęs likviduojant kokią nors diversantų grupę, turėjo ant kitelio prisikabinęs kovinių apdovanojimų daugiau nei bet kuris šaulių bataliono vadas.

„Smerše“ tarnavusių raudonarmiečių ir seržantų beveik nesiimta apdovanoti, tik pačioje karo pabaigoje keletas žmonių pamaloninti ordinais ir medaliais. Aš atėjau į kontržvalgybą su koviniu medaliu ir 1945 m. gegužę už dalyvavimą spec. operacijoje per Berlyno šturmą buvau apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu.“

Laskino suėmimas ir visa „byla“ buvo Belkino keršto padarinys. Tik 1966 m. Laskinui buvo atiduotas Amerikos kryžius „Už didžius nuopelnus“.

Sibiro karinės apygardos KOP operatyvinės valdybos viršininko generolo majoro Boriso Teplinskio byla buvo asmeniškesnė už Abakumovo bylą. Generolas Teplinskis suimtas dėl savo draugo, aukštas pareigas einančio NKVD karininko Viktoro Iljino, tuo metu NKVD 3-iosios valdybos (slaptos politinės) 2-ojo skyriaus viršininko. Pagal vieną iš dviejų versijų, Iljinas pateikė Abakumovui kompromituojančios informacijos apie jo, Abakumovo, meilės nuotykius. Tačiau Pavelas Sudoplatovas atsiminimuose tikina, kad Iljinas suimtas todėl, kad Teplinskiui pranešė apie VKŽV „Smerš“ rengimąsi jį suimti, o Abakumovas šį atvejį panaudojo kaip dingstį pasiskųsti Stalinui Merkulovo ir Berijos bei jų valdinių veiksmais. Tikriausiai abu šie įvykiai nebuvo laužti iš piršto.

Kad ir kaip ten būtų, 1943 m. balandžio 28 d. Abakumovas pats suėmė Teplinskį, o po penkių dienų, gegužės 3-iąją, Merkulovo kabinete suimtas Iljinas. Teplinskis su Iljinu apkaltinti priešiška veikla, sąmokslu ir antisovietine propaganda. Sprendžiant pagal tai, kad Iljinas kaltintas dar ir „slaptų žinių atskleidimu“, jis, matyt, iš tiesų įspėjo Teplinskį. Ši byla tapo viena iš tų, kurios buvo neatverstos daugelį metų. Per tardymus Teplinskis buvo negailestingai mušamas, ir jis vienuolika kartų skelbė bado streiką.

Tik 1952 m. vasarį YPA prie MGB nuteisė Iljiną aštuonerius metus ir 10 mėnesių laisvės atėmimo už antisovietinę propagandą, o tada jis paleistas, nes tas laikas jau praėjo, kol buvo tardomas. Po mėnesio, 1952 m. kovą, karinė kolegija nuteisė Teplinskį 10 metų laisvės atėmimo. Jis buvo paleistas po Stalino mirties. Abu netrukus reabilituoti nesant kokio nors jų padaryto nusikaltimo sudėties.

1944 m. balandžio 1 d. Abakumovas pateikė Stalinui ilgą pranešimą, kuriame jis išvardijo savo valdinių pranešimus apie tai, kad „Vakarų fronto vadas armijos generolas [Vasilijus] Sokolovskis ir jo štabo viršininkas [Aleksandras] Pokrovskis neužtikrina vadovavimo kovinėms operacijoms.“

Štai keletas šio pranešimo ištraukų:

„Taigi Raudonosios armijos generalinio štabo operatyvinio užnugario viršininkas generolas leitenantas [A. I.] Šimonajevas pareiškė: „Vakarų frontas nuo 1942 metų iki šios dienos eikvoja šaudmenų du tris kartus daugiau nei kiti frontai, bet norimų laimėjimų nebuvo ir nėra… Sokolovskis ir Pokrovskis prastai organizuoja žvalgybą, todėl neturi aiškaus supratimo apie priešą – apie jo karinių inžinerinių įtvirtinimų skaičių, nors tai labai svarbu renkantis vietą priešo gynybai pralaužti.“ […}

Sovietinis lageris

…Papulkininkis Aleksejevas pasakė: „Vakarų fronte ištikus menkiausioms nesėkmėms, štabas tyčia perdėtai įvertina priešo pajėgų dydį. Tikslių duomenų apie kariuomenę neteikia… Akių muilinimo įvertinant priešo pajėgas faktai vyksta [fronto žvalgybos skyriaus pulkininko J.] Iljino pastangomis pagal Pokrovskio nurodymą“ […]

Raudonosios armijos generalinio štabo žvalgybos skyriaus viršininkas [Fiodoras] Kuznecovas, turėdamas iš mūsų gautos medžiagos apie nekokią padėtį Vakarų fronto žvalgybos skyriuje, š. m. sausį [1944 m.] pasiuntė ten komisiją, vadovaujamą [SSRS prokuroro pavaduotojo] generolo leitenanto [Afanasijaus] Vavilovo, kurioje buvo majoras Krylovskis. Komisija aptiko žvalgybos skyriaus darbe daug bjaurių dalykų ir priešo pajėgų dydžio išpūtimo faktų…

Iljinskis, Pokrovskiui pritariant, ėmėsi priemonių, siekdamas sukompromituoti šią komisiją, ir net apkaltino Krylovskį, kad jis, būdamas Vakarų fronte, užuot dirbęs, sistemingai girtavo. Taip Pokrovskis ir Iljinskis pasiekė, kad dėl nustatytų bjaurių dalykų Vakarų fronto karo taryba reikalingų priemonių nesiėmė…

Š. m. kovo 25 d.… dėl prasto organizavimo per artilerinį rengimą RS įrenginiai [t. y. „katiušos“] paleido salvę į saviškius pėstininkus, dėl ko 352-osios divizijos daliniai patyrė didelių nuostolių. Pokrovskis… prašė niekam apie tai nepasakoti…

Vakarų fronto karo tarybos narys generolas leitenantas [Levas] Mechlis, kalbėdamasis su kontržvalgybos valdybos viršininku generolu leitenantu [Pavelu] Zeleninu, pasakė, kad Sokolovskis nesuprantamas žmogus, uždaras, nepatenkintas generalinio štabo atskirais žmonėmis… vadino juos veltėdžiais, o kartais dėl kai kurių paliepimų ironizuoja ir juos kritikuoja…“

Stalinas, siekdamas susigaudyti, kokia padėtis susiklostė Vakarų fronte, paskyrė naują specialią penkių žmonių komisiją, vadovaujamą Georgijaus Malenkovo. Komisijos nariai buvo DVRAPV viršininkas Aleksandras Ščerbakovas ir žvalgybos valdybos viršininkas Fiodoras Kuznecovas. Mechlis perdavė Malenkovui vieno iš vadų, kuris skundėsi Abakumovo valdiniais, anoniminį laišką. Turbūt Mechlis norėjo pavaizduoti, kad jis visomis jėgomis stengiasi padėti nubausti Sokolovskį. Nežinomo vado anoniminis laiškas buvo parašytas su didele aistra ir neapykanta smeršininkams:

„Šis laiškas yra kaip skaudančios širdies šauksmas, ir prašau Jus, draugas Stalinai, manęs už tai griežtai nesmerkti.

Štai kokia padėtis susidarė Vakarų fronte, vykstant dalinių ir junginių vadų pjudymui bei persekiojimui. Vadais absoliučiai nepasitikima. Daliniuose ir junginiuose viską valdo, kaip sakoma, karaliauja ir viešpatauja kontržvalgybos įgaliotiniai. Jie kaip nori, taip savivaliauja… Jais visada tikima, o vadais – niekada…

…Vadai sekami kiekviename žingsnyje. Jei vadas ką nors išsikviečia, tai jis po susitikimo su vadu iškart patenka į kontržvalgybą: kam kviestas ir koks buvo pokalbis…

Iš vado atimtos visos teisės ir iniciatyvos. Vadas negali nieko nuspręsti be kontržvalgybos įgaliotinio sutikimo. Iš vadų atimtos moterys [ŽLŽ], o kiekvienas kontržvalgybininkas turi po vieną ar po dvi. Kiekviename žingsnyje gąsdinama Mechliu, ir dabar nuotaika nepavydėtina, o juk dauguma iš jų, negailėdami savo gyvybių, gynė tėvynę ir turi nuo 4 iki 8 ordinų.

Kodėl taip yra? Nejau grįžo 1937-ieji, 1938-ieji metai – taip skaudu ir apmaudu.

Aš nepasirašau, nes žinau, kad jei pasirašysiu, tai tikrai pražūsiu, ir ši padėtis yra tikra.“

1944 m. balandžio 11 d. didžiulės apimties Malenkovo komisijos pranešime buvo aprašyta dar didesnį pasipiktinimą keliančių faktų negu tie, apie kuriuos pranešė Abakumovas. Per tą laiką žlugo vienuolika Vakarų fronte pradėtų karinių operacijų. Nuostoliai buvo didžiuliai: „Tose be rezultatų likusiose operacijose nuo 1943 m. spalio 12 d. iki 1944 m. balandžio vien aktyviuose [kovos] veiksmų ruožuose frontas neteko 62 326 žuvusiųjų, 219 419 buvo sužeistųjų. Dar pridėjus nuostolius pasyviuose fronto ruožuose, išeitų, kad Vakarų frontas nuo 1943 m. spalio iki 1944 m. balandžio neteko 330 587 žmonių. Be to, per tą laiką iš Vakarų fronto į ligonines pateko 53 283 ligoniai.“ Istoriko Boriso Sokolovo skaičiavimais, per tą patį laiką vokiečių nuostoliai šiame fronte buvo apie 13 000 žuvusiųjų, t. y. maždaug penkiskart mažesni negu Raudonosios armijos.

Komisijos išvada buvo štai kokia: „Operacijų Vakarų fronte nesėk-mių svarbiausia priežastis yra nepatenkinamas fronto vadovybės vadovavimas.“28 Pranešime taip pat rekomenduojama pašalinti iš pareigų Sokolovskį, Pokrovskį, Ilnickį ir kitus vadus. Pranešime kaltinamas iki Mechlio buvęs karo tarybos narys Nikolajus Bulganinas, taip pat Mechlis, kad nepranešė vyriausiajai vadovybei apie Vakarų fronto karinės vadovybės klaidas, ir rekomendavo Bulganinui skirti papeikimą. 1944 m. balandžio 12 d. Stalinas pasirašė direktyvą, kad nesėkmingas Vakarų frontas pervadinamas „3-iuoju Baltarusijos frontu“29. Trys buvusio Vakarų fronto armijos perduotos naujai sukurtam 2-ajam Baltarusijos frontui.

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nepaisant sunkių kaltinimų Abakumovo ir Malenkovo pranešimuose, šį kartą Vakarų fronto vadams bausmė buvo itin švelni. Sokolovskis buvo nušalintas, bet tuojau paskirtas 1-ojo Ukrainos fronto štabo viršininku. Pokrovskis toliau tarnavo, eidamas 3-iojo Baltarusijos fronto štabo viršininko pareigas. Tik Ilnickis neteko savo posto. Mechlis tapo 2-ojo Baltarusijos fronto karo tarybos nariu, o Bulganinas –1-ojo Baltarusijos fronto karo tarybos nariu.

Netrukus, 1944 m. lapkritį, Bulganinas taip pat pakilo tarnyboje iki gynybos liaudies komisaro pavaduotojo pareigų. Jis taip pat tapo VGK nariu. Dabar frontų karinė vadovybė raportuodavo Bulganinui, o šis pranešdavo Stalinui, kas jam atrodė reikalinga. Stalinui tiesiogiai toliau buvo pavaldūs tik Abakumovas ir Ščerbakovas su savo valdybomis.

Priežastys, dėl kurių Stalinas palaikė ir rėmė Bulganiną, nėra žinomos. Pagal veteranų atsiminimus, tarp kariškių frontuose klaidžiojo legendų apie Bulganino girtavimą bei apie tai, kad jis laikė ištisą haremą jaunų moterų. Be to, būdamas karo tarybų narys, jis turėjo penkis adjutantus, du telefonistus, virėją, ordonansą, t. y. tarną, ir asmeninių sargybinių. Štai kaip aprašė generolas Piotras Grigorenka Bulganino dalyvavimą fronto karo tarybos posėdyje:

„Per vaidinimą [t. y. būsimosios operacijos aptarimą pas 2-ojo Pabaltijo fronto vadą Markianą] Popovą, atėjo Bulganinas – girtas iki žemės graibymo. Veidas ryškiai raudonas, išpurtęs, po akimis maišeliai. Priėjo prie Markiano Michailovičiaus, kyštelėjo ranką ir nudribo greta prie stalo. O kitiems net nelinktelėjo… Popovas Bulganinui pasakė:

– Nikolajau Ivanovičiau, paprašyk visus atėjusius drauge su tavimi persikelti į priimamąjį.

– Aš nenoriu palikti politinio biuro nario vieno, – griežtai ir aiškiai mesdamas iššūkį ištarė baisūnas NKVD uniforma.

– Nikolajau Ivanovičiau, aš dar kartą prašau. Negaliu toliau dirbti, kol čia bus bent vienas pašalinis.

– Štai kaip jūs visi užsikrėtėte įtarumu. O reikia suprasti ir draugą – mano apsaugos viršininką. Jis taip pat turi instrukcijų ir net gali jų nepaisyti. Aš jam duosiu įpareigojimą, o jis tuojau paskųs, kad trukdau jam eiti tarnybą.

– Nežinau, nežinau, Nikolajau Ivanovičiau, bet aš, esant pašaliniams, operacijos plano neaptarinėsiu.

Jie dar šiek tiek pasiginčijo. Ir galiausiai Bulganinas įsakė visiems išeiti. Visą likusią aptarimo dalį jis prasnaudė. Ir paskui pasirašė viską nė nežvilgtelėjęs.“

Stalino aplinkoje Bulganinas buvo laikomas profesiniu atžvilgiu menkiausiai išsimokslinusiu kariškiu. Ir atrodo visiškai neįtikima, kad per visą karą Bulganinas laikytas SSRS valstybės banko valdybos pirmininku.

Ištrauka iš Vadimo Biršteino knygos „SMERŠ: slaptas Stalino ginklas“

2020.08.11; 15:00

Rusijos karinis transporto orlaivis

Gintaras Visockas

Po liepos 12-osios, kai Armėnijos ginkluotosios pajėgos surengė karinę provokaciją Azerbaidžanui priklausančiame Tovuzo rajone, apšaudydama jį iš pačių galingiausių pabūklų, – prabėgo vienas mėnuo. Azerbaidžano karinės pajėgos tuomet sėkmingai atrėmė priešiškus išpuolius. Skirtingai nuo Armėnijos, Tovuzo rajone žuvo ne tik azerbaidžaniečių kariškių, bet ir su kariuomene nieko bendro neturinčių civilių gyventojų.

Dabar ten – ramu, nors Azerbaidžanas neatmeta galimybės, jog Armėnija vėl bandys puldinėti. Būtent – Tovuzo kryptimi. Juk Tovuzas – labai svarbus rajonas ne tiek Azerbaidžanui, kiek Gruzijai, Turkijai ir net Europos Sąjungai. Per jo žemes driekiasi patys įvairiausi vamzdynai, kuriais transportuojamos dujos ir nafta ne tik turkams, gruzinams, bet ir į keletą Europos Sąjungos šalių. Tovuzo regione nutiesta ir daug svarbių geležinkelių, vedančių į kaimynines šalis. Tad jei Armėnijai pavyktų sugriauti tuos vamzdynus ar geležinkelius, kentėtų ne vien azerbaidžaniečiai. Finansinių sunkumų patirtų ir turkai su gruzinais bei keletas pietinių Europos Sąjungos šalių.

Šių aplinkybių nederėtų pamiršti. Taip pat – ir šios: Tovuzas neturi nieko bendro su Kalnų Karabachu, kurį vis dar okupavę armėnų separatistai ir aplink kurį iki šiol dažniausiai kildavę susišaudymai.  

Dabar aiškėja naujų svarbių detalių. Pavyzdžiui, kas padėjo oficialiąjam Jerevanui surengti 2020-ųjų liepos 12-osios kruviną išpuolį prieš Azerbaidžaną Tovuzo regione.

Ogi Rusija. Nors Rusijos užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo pavaduotojas Andrėjus Rudenko, duodamas interviu agentūrai TACC, yra dievagojęsis, esą Kremlius deda milžiniškas pastangas sureguliuoti šį incidentą ir elgiasi taip, kad nekiltų naujų susišaudymų, šio Rusijos diplomato nuoširdumu patikėti sunku. Sunku patikėti ir diplomato A.Rudenkos patikinimais, jog ir 2016-aisiais Rusija dėjo milžiniškas pastangas, kad nuramintų tarp Azerbaidžano ir Armėnijos kilusį karinį susidūrimą Kalnų Karabacho pusėje.

Kremliaus bokštai

Sunku patikėti oficialiais Kremliaus patikinimais, nes modernūs kariniai Azerbaidžano bei Turkijos radarai yra užfiksavę, kaip incidento Tovuze išvakarėse iš Rusijos miesto Rostovo į Jerevaną (Rostovas – Mineraliniai Vandenys – Aktau – Turkmenbaši – Rešt – Megri – Jerevanas) vienas po kito skrido galingi Rusijos kariniai transporto lėktuvai IL-76, pajėgūs gabenti 40 tonų svorio krovinius. Tų skrydžių į Armėnijos sostinę Tovuzo incidento išvakarėse būta net keliolika. Taigi liepos 4-ąją į Jerevaną buvo nugabentas itin solidus krovinys. Kas tai – pliušiniai meškiukai, medicininės kaukės nuo COVID-19, vaistai ar ginklai?

Viešojoje erdvėje prasprūdo pranešimų, kad 2020-ųjų liepos 4-ąją, paskui liepos 17-ąją ir net rugpjūčio 4-ąją rusų kariniai transporto orlaiviai Il-76 labai dažnai, pakilę Rostovo aerodrome, skrisdavo Jerevano kryptimi. Kai kurių NATO valstybių žvalgybos mano, jog Tovuzo karinės operacijos išvakarėse Rusija specialiai apginklavo Armėniją pačiais moderniausiais ginklais. Skatino, ragino pulti, o gal net liepė atakuoti Azerbaidžaną pažadėdama visokeriopą pagalbą nesėkmės atveju. Liepos 17-osios ir rugpjūčio 4-osios IL-76 skrydžiai Rostovas-Jerevanas maršrutu byloja, jog Rusija parengusi Armėniją naujiems kariniams išpuoliams.

Ar keista, kad Rusijos valdžia – viena šneka, o visai kitaip elgiasi? Visiems senų seniausiai aišku, kad Armėnija visiškai priklausoma nuo Rusijos.

Prisiminkime 1997-uosius metus. Tuomet Rusijos Dūmos deputatas Levas Rochlinas viešai iš Dūmos tribūnos kaltino Kremlių, kad šis į Jerevaną nugabeno ginklų už milijardą dolerių. Anuomet, beje, kaip ir dabar, Armėnija buvo labai skurdi šalis, ir tokių pinigų Rusijai sumokėti už ginklus tikrai nepajėgė. Tad Rusija greičiausiai 1997-aisiais tiesiog padovanojo Armėnijai modernios ginkluotės už milijardą tuometinių JAV dolerių. Beje, generolas L.Rochlinas netrukus žuvo keistomis aplinkybėmis (esą jį 1998 metų liepos mėnesį pamaskvės viloje nušovė žmona).

Rusiški automatai. Slaptai.lt nuotr.

Viešojoje erdvėje ne sykį buvo rašyta, kaip Rusija dovanoja Armėnijai ginklų ir 2009-ųjų sausio mėnesį. Nei daug – nei mažai: už 800 milijonų JAV dolerių. Tą mėnesį Armėnijos ginkluotosios pajėgos buvo papildytos tankais T-72, moderniais šarvuočiais, raketomis „Šilka“, „Strela“, „Grad“, „Kub“, savaeigėmis artilerijos mašinomis „Akacija“, „Gvazdika“, granatsvaidžiais, automatais „Kalašnikov“, rankinėmis granatomis.

Tad 2020-ųjų liepos mėnesį surengta Armėnijos provokacija Tovuzo regione – ne vien oficialiojo Jerevano kaltė. Atsakomybė už Tovuze pralietą kraują tenka ir Armėniją nuo galvos iki kojų kontroliuojančiam Kremliui.

Tiesa, Kremlius kategoriškai neigia šių metų liepos pradžioje į Jerevaną skraidinęs modernių, galingų ginklų. 

Slaptai.lt informacija

2020.08.09; 18:20

Putinui – ne. Mitingas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.

Penktą savaitgalį iš eilės Rusijos Tolimuosiuose Rytuose esančiame Chabarovske vyksta dešimtis tūkstančių dalyvių sutraukiantis mitingas prieš Kremliaus politiką. Nepanašu, kad tokie savaitgaliniai mitingai prieš valdžią greitai nuslops.
 
Analitikai teigia, kad maždaug 600 tūkst. gyventojų turinčiame mieste, įsikūrusiame prie sienos su Kinija, demonstruojamas didelis pasipriešinimas Maskvos vykdomai politikai, o tai savo ruožtu galvos skausmą turėtų kelti Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.
 
Demonstracijas įžiebė netikėtas populiaraus Chabarovsko gubernatoriaus suėmimas žmogžudysčių byloje, tačiau nuo to laiko gyventojų nepasitenkinimas išplito į kitas sritis ir tapo nukreiptas būtent prieš Kremlių.
 
Protestuotojai reikalauja, kad regiono gubernatorius Sergejus Furgalas būtų arba paleistas, arba teisiamas Chabarovske.
 
Pastarosiomis savaitėmis ne viename Rusijos mieste į gatves išėjo Chabarovsko gyventojus palaikantys rusai, tiesa, šie mitingai nebuvo labai dideli. Bet keli rusų aktyvistai paragino tautiečius išeiti į gatves visoje šalyje kitą šeštadienį, rugpjūčio 14 d.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.09; 03:00

Britų žvalgybos būstinė

Šių metų liepos 21-ąją Didžiosios Britanijos Žvalgybos komitetas paskelbė oficialią ataskaitą, kaip rusų ofligarchai naudojo savo turtus, siekdami manipuliuoti Londono politikais.

Vertinant ataskaitą, britai, pasirodo, teturi vieną viltį – bent kiek sumažinti Kremliaus įtaką, nes visiškai atremti Kremliaus intrigų jau nebepavyks. Per daug susipainiota bei supainiota. Skaitant aaskaitą akivaizdu, kad britų žvalgybos pastaraisiais metais nesiteikė rimtai aiškintis, kokiomis priemonėmis ir būdais Rusija koreguodavo oficialiąją Londono politiką, omenyje turint ir 2016-ųjų metų referendumą dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos. Komiteto paskelbta ataskaita byloja, kaip su Kremliumi susijusiems rusų turtuoliams pataikaujantys britų politikai tapo Rusijos pažeidžiami.

Taigi ataskaitoje kritikuojama britų žvalgyba, nepajėgusi deramai ištirti Kremliaus pastangų paveikti Brexit rezultatus. Ataskaitos autoriai kritikuoja per didelį MI5 atsargumą, kai buvo tiriamos galimos Rusijos intrigos. Kai Žvalgybos komiteto vadovai paprašė MI5 vadovybės raštiškų įrodymų, įrodančių Rusijos pastangas kištis į politinius procesus Britanijoje, ši tesugebėjo pateikti vos šešių eilučių paaiškinimą, kuriame, beje, puikavosi iš viešųjų šaltinių paimta informacija.

Šnipinėjimo ypatumai Didžiojoje Britanijoje

„The Times“ klausia, ar britų politinė sistema galėjo tapti mažiau paveiki iš išorės, jei britų žvalgybos ir kontržvalgybos būtų rimčiau tyrusios ne tik „Brexit, bet ir 2019-ųjų rinkimus? Pasak ataskaitos sudarytojų, JAV, Švedijos ir Pancūzijos žvalgybos rimčiau ieškojo rusiškų pėdsakų, todėl jų rado.

Ataskaitoje taip pat perspėjama, kad Kremliaus pinigai taip plačiai pasklido po Didžiąją Britaniją, kad politinė Rusijos įtaka tapo … neišvengiama norma visoje Jungtinėje Karalystėje. Rusijos turtuoliai Londone ne tik išplovė milijonus vadinamųjų nešvarių pinigų, ne tik pataisė savo dalykines reputacijas, bet ir sėkmingai bendradarbiauja su britų nekilnojamojo turto, parlamento, viešųjų ryšių atstovais. Kai kurie valdančiosios konservatorių partijos donorai – rusų milijonieriai, turintys draugų Kremliuje.

Žodžiu, britams jau vargu ar pavyks visiškai atsikratyti Kremliaus įtakos. Jie tegali ją sumažinti.

Ataskaitoje pažymima, kad britų žvalgybas privalu rimčiau finansuoti nei iki šiol, taip pat derėtų peržiūrėti įstatymą „Dėl valstybės paslapties“ ir įteisinti griežtas taisykles, reglamentuojančias užsienio lobistų veiklą JK teritorijoje (užsiregistravimas – būtinas, priešingu atveju – deportacija neišvengiama).

Informacijos šaltinis – „The Times“

XXX

Britų parlamentaras gerokai pavėlavo teikdamas ataskaitą apie Rusijos įtakas. Pavėlavo maždaug vienerius metus. Šios ataskaitos ypač nenorėjo britų premjeras Borisas Džonsonas. Jis kaip įmanydamas vilkino jos paskelbimo datą. Beje, B.Džonsonas šią temą norėjo palaidoti. Jam asmeniškai nepalanku, kad tokia tema buvo viešai nagrinėjama parlamento Žvalgybos komitete.

Kodėl? Ataskaita meta šešėlį, kad B.Džonsono partija susipainiojusi su rusų verslininkais.

Borisas Džonsonas (Johnsonas). EPA-ELTA nuotr.

Kokių pavyzdžių galima pateikti? Liubov Černuchin, turtinga verslininkė, dideliais pinigais rėmusi konservatorių partiją, ieškojusi galimybių papietauti su tuometine premjere Teresa Mei ir sužaisti bent vieną golfo partiją su B.Džonsonu. O juk jos vyras – buvęs Rusijos finansų ministro pavaduotojas.

Levas Michejevas – bankininkas iš Rusijos. Jis rėmė šią britų partiją solidžiomis pinigų sumomis. Kodėl jam to prireikė?

Aleksandras Temerko – irgi rėmė britų partijas.

Beje, šių britų politinius judėjimus finansavusių turtuolių pavardės neįrašytos 55 puslapių ataskaitoje.

Atidžiai perskaičius ataskaitą akivaizdu, kad britai dešimtmečius mielai priimdavo rusų oligarchus kaip brangius svečius – jiems leisdavo daugiau nei reikėjo, jiems pataikdaudavo daugiau nei vertėjo.

Dabar visiškai akivaizdu, kodėl B.Džonsonas paniškai nenorėjo, kad ataskaita būtų paskelbta prieš 2019-ųjų parlamento rinkimus, nes, į paviršių iškilus žinioms apie rusiškus pinigus, jo partija galėjo ir nelaimėti rinkimų. Dabar aiški ir kita detalė: kodėl B.Džonsonas stengėsi į Žvalgybos komiteto vadovo postą prastumti sau lojalų, tačiau žvalgybose nenusimanantį politiką.

Britų politikus dėl Brexit išjuokianti karikatūra. EPA – ELTA nuotr.

Nuo 2010 metų konservatorių partijos sąskaitas papildė maždaug 4 milijonų svarų sterlingų sumos, atkeliavusios iš rusų verslininkų piniginių.

Beje, po ataskaitos paskelbimo vis tiek lieka neaišku, ar 2016-ųjų referendumas dėl išstojimo iš ES – vien tik Rusijos darbas?

Težinoma, kad britų verslininkas Aronas Benksas prieš Brexit referendumą į kompaniją Leave.EU investavo 8 milijonus svarų sterlingų ir tapo vienu iš stambiausių politinių investuotojų Didžiosios Britanijos istorijoje. Tiesa, jis visąlaik neigė, esą tai – rusiški pinigai.

Informacijos šaltinis – Der Spiegel (Jorg Šindler)

2020.07.23; 08:00

Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) priėmė sprendimą uždrausti retransliuoti Lietuvoje Rusijos TV tinklo RT, „RT HD“, „RT Spanish“, „RT Documentary“ ir „RT Documentary HD“ programas dėl jų skleidžiamo Kremliui palankaus turinio.
 
RT, kuri anksčiau vadinosi „Russia Today“, yra televizijos programų tinklas, transliuojantis anglų, ispanų, arabų bei kitomis kalbomis. Lietuvoje šias televizijos programas retransliuoja 3 iš 45 LRTK reguliuojamų ūkio subjektų, užsiimančių televizijos programų retransliavimo veikla.
 
Kaip sakoma pranešime, anksčiau LRTK buvo atkreipusi dėmesį į Latvijos nacionalinės elektroninių žiniasklaidos priemonių tarybos (NEPLP) sprendimą stabdyti minėtas programas ir jos raginimą kitas ES nares padaryti tą patį, tačiau tam buvo reikalingos atitinkamos kompetentingų institucijų išvados.
 
Gavusi išvadą iš Užsienio reikalų ministerijos – kompetentingos už sankcijų įgyvendinimą institucijos, LRTK nusprendė sustabdyti minėtų televizijos programų laisvą priėmimą Lietuvoje.
 
LRTK pirmininkas Mantas Martišius atkreipė dėmesį, kad LRTK, kaip ir NEPLP, sustabdė šių programų laisvą priėmimą todėl, kad RT kontroliuoja Dmitrijus Kiseliovas, įtrauktas į asmenų, kuriems ES taiko sankcijas, sąrašą dėl savo svarbaus vaidmens Rusijos propaganda remiant 2014 metais įvykdytą Krymo aneksiją ir tebesitęsiančią Rusijos karinę veiklą Ukrainos rytuose ir pietryčiuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.09; 08:00

Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis sako, kad, nors dezinformacinių žinučių iš Kremliaus temų skaičius stabilizavosi, tačiau, pasak jo, padaugėjo juos platinančių šaltinių. Dėl to, teigia R. Karoblis, bendrai yra jaučiamas padidėjęs propagandinės informacijos iš Rusijos srautas, kuris, tikėtina, toliau liks intensyvus.
 
„Konkrečių skaičių negaliu pasakyti, bet paskutiniu metu ir COVID situacijoje matomas dezinformacinių ir propagandinių žinučių srauto didėjimas. Tai liečia visas iš esmės ES šalis, bet kliūva ir mums. Žinučių temų skaičius stabilizavosi, gal net sumažėjo, bet atsirado daugiau šaltinių, per kuriuos tos žinutės platinamos, ir tas dažnis intensyvesnis“, – pirmadienį po Valstybės gynimo tarybos posėdžio spaudos konferencijos Prezidentūroje metu sakė R. Karoblis.
 
Ministras pripažino, kad tikėtina, jog dezinformacijos srautas ir toliau liks intensyvus.
 
„Visiškai nenustebčiau ir greičiausiai taip bus, kad tas intensyvumas reklamuojant tiek Dūmos iniciatyvą dėl Ribentropo-Molotovo pakto, tiek dėl Lenkijos (didės – ELTA), jis jau dabar yra. Tas leitmotyvas su bandymu ir toliau propaguoti tas Rusijos žinias – straipsniai, pritaikyti atskirų šalių auditorijoms, – manau, kad tik didės“, – teigė krašto apsaugos ministras.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.29; 14:42

Emmanuelis Macronas, Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.

Rusija iš naujo ketina pakviesti užsienio šalių lyderius, įskaitant Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, į didžiulį Pergalės dienos karinį paradą Maskvoje, vyksiantį birželio 24 d., teigia Rusijos Užsienio reikalų ministerijos (URM) Europos reikalų departamento vadovas Aleksejus Paramonovas.
 
„Kvietimai pakartotinai bus išsiųsti visiems dalyviams, įskaitant Prancūzijos prezidentą“, – naujienų agentūrai „RIA Novosti“ sakė A. Paramonovas.
 
Gegužės 9 d. Rusijoje kasmet vykstantis Pergalės dienos karinis paradas buvo atidėtas iki birželio 24 d. dėl koronaviruso pandemijos.
 
Apie naują Pergalės dienos parado datą antradienį pranešė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Pasak jo, Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių paradą galima rengti, nes Rusijoje neva jau praėjo koronaviruso protrūkio pikas.
 
Birželio 24-oji pasirinkta, nes Rusijoje tą dieną minimos 75-osios pirmojo parado Maskvos Raudonojoje aikštėje metinės.
 
Gegužės 9-ąją turėjusiame vykti Pergalės dienos parade Maskvoje ketino dalyvauti Kinijos lyderis Xi Jinpingas ir E. Macronas. Kvietimai buvo išsiųsti ir JAV prezidentui Donaldui Trumpui bei Jungtinės Karalystės premjerui Borisui Johnsonui.
 
Rusijoje COVID-19 atvejų skaičius siekia daugiau nei 379 tūkst.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.28; 14:00

Kremliaus bokštai

Ukrainos sociologinės tarnybos Ukrainos barometras direktorius Viktoras Neboženko gegužės 19 d. FB parašė (vertimas iš rusų kalbos):

2020 M. GEGUŽĖS 15 D. – JUODA DIENA KREMLIUI

2020 m. gegužės 15 d. Vladimiro Putino laukė blogos žinios. Maža, kad Putiną išgąsdino koronaviruso epidemija, kad jis dar ir rimtai susirūpinęs naftos krize ir prasidėjusia Didžiąja pasauline depresija. Tačiau bėda neateina viena. Ir ji dar didesnė – būtent gegužės 15 d. tuo pačiu metu du buvę sąjungininkai per Antrąjį pasaulinį karą, Japonija ir Vokietija, pateikė jam nemalonių naujienų, staigmenų su didelėmis geopolitinėmis pasekmėmis Kremliui. Šią nelemtą dieną Putino laukė ypač nemalonus aplinkybių sutapimas arba didelis atsitiktinumas.

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

2020 m. gegužės 15 d. Japonijos užsienio reikalų ministerija oficialiai paskelbė, kad Japonija išplėtė savo suverenitetą Pietų Kurilų saloms, kurios buvo užgrobtos per Antrąjį pasaulinį karą. Nuo šio momento Tokijas šias salas atvirai laiko Rusijos okupuotomis. Dabar Japonija, kaip ir Ukraina, reikalaus atiduoti okupuotas savo teritorijas. Atitinkamai, – Kurilus ir Krymą-Donbasą.

2020 m. gegužės 15 d. Vokietija oficialiai paskelbė Rusijai, kad atsisako kovos dėl „Nord Stream-2“ likimo remdamasi Federalinės tinklų agentūros sprendimu ir atnaujintos ES dujų direktyvos normomis. Dabar Kremliui bent kurį laiką teks atsisveikinti su planais atsisakyti Ukrainos dujų transportavimo sistemų panaudojimo, ir Putinas praranda galingą šantažo Kijevui svirtį.

2020.05.20; 15:00

75-ųjų Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių proga Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tautiečius ragino būti vieningus, praneša AFP.
 
„Mes žinome ir tvirtai tikime, kad esame nenugalimi, kai būname vieningi“, – sakė V. Putinas per televiziją transliuotoje kalboje.
 
Šįmet Rusija planavo didžiulę Pergalės dienos šventę, kurioje dalyvauti turėjo pasaulio lyderiai ir 15 000 kareivių Raudonojoje aikštėje, tačiau Kremliui nenoromis teko keisti planus dėl koronaviruso pandemijos.
 
Savo kalboje V. Putinas apie koronavirusą tiesiogiai nekalbėjo, nepaisant to, kad, oficialiais duomenimis, Rusijoje infekuota 188 000 žmonių ir pagal atvejų skaičių ji užima penktą vietą pasaulyje.
 
Vietoje to Rusijos prezidentas padėjo vainiką prie Amžinosios ugnies memorialo Kremliuje ir pasakė kalbą.
 
Po prezidento kalbos žygiavo garbės sargybos kariai, o virš Maskvos demonstruodami Rusijos karinę galią praskrido kariniai sraigtasparniai, bombonešiai ir naikintuvai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.09; 15:11

Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pažadėjo parašyti išsamų straipsnį, paneigiantį prasimanymus apie Antrojo pasaulinio karo kilimo priežastis. Rusija nesiliauja kaltinusi visus istorijos klastojimu, tačiau iš SSRS paveldėtus svarbiausius 1939-1945 metų dokumentus laiko archyvuose po devyniomis spynomis.

Te jie paspringsta faktais ir argumentais

Vladimiras Putinas 2019-ųjų pabaigoje – 2020-ųjų pradžioje bent šešis kartus įvairiose auditorijose kaltino Vakarų valstybes ir ypač Lenkiją Antrojo pasaulinio karo padegimu. Apžvalgininkai suskato aiškintis, ko jam taip parūpo karo istorija. Rusijos prezidentą galėjo papiktinti Lenkijos vadovybės atsisakymas pakviesti jį į renginius, skirtus karo pradžios 80-mečiui, ir Osvencimo koncentracijos stovyklų išlaisvinimo 75-ųjų metinių minėjimą. O daugelio nuomone, tai buvo atsakymas į  Europos parlamento 2019 metų rudenį priimtą  rezoliuciją dėl Europos istorinio atminimo svarbos jos ateičiai.

Europos parlamento rezoliucijoje sakoma, kad Antrąjį pasaulinį karą sukurstė dviejų totalitarinių režimų – komunistinės Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos – 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyta nepuolimo sutartis, arba Molotovo–Ribentropo paktas, su slaptaisiais protokolais, pagal kuriuos jie pasidalijo Europą. Nors 1989 metų pabaigoje SSRS liaudies deputatų suvažiavimas pasmerkė su nacistine Vokietija sudarytų susitarimų pasirašymą, teigiama rezoliucijoje, dabartinė Rusijos valdžia pastaraisiais metais nepripažįsta SSRS atsakomybės už šį susitarimą bei jo pasekmes ir kaltina karo sukurstimu Lenkiją, Baltijos valstybes ir Vakarų šalis. Rusija nesidygi kraipyti istorinius faktus tam, kad pateisintų sovietinio totalitarinio režimo įvykdytus nusikaltimus. Prie dokumento kūrimo daugiausia prisidėjo kaip tik Lenkijos atstovai (neliko nuošalyje ir Lietuvos).

Europos deputatų užuominą, kad SSRS irgi atsakinga už Antrojo pasaulinio karo kilimą, Putinas pavadino „visiška nesąmone“. SSRS prilyginimą Vokietijai jis praėjusių metų pabaigoje, ataskaitinėje spaudos konferencijoje, pripažino „cinizmo viršūne“; kas taip sako, piktinosi, „nežino istorijos, rašyti ir skaityti nemoka“. Tada ir pažadėjo parašyti straipsnį apie SSRS veikimą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. „Aš būtinai jį paskelbsiu, – pažadėjo. – Kai aš skaitau archyvų dokumentus, viskas tampa absoliučiai aišku.“

Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Sausio viduryje Maskvoje vykusioje spaudos konferencijoje laikinasis užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas papasakojo apie Rusijos diplomatų žygius senaisiais metais. Be kitų dalykų, jis pasakė, kad nesiliaus mėginimai apmeluoti šalį kalbant apie Antrojo pasaulinio karo baigtį ir jo kilimo priežastis, taip pat mėginimai pasitelkti šį melą Rusijos vaidmeniui tarptautinėje arenoje sumenkinti. Lavrovas vėl patvirtino prezidentą Vladimirą Putiną rašant išsamų straipsnį apie Antrąjį pasaulinį karą, kuris „grindžiamas išimtinai faktais – naujais duomenimis, paimtais iš Rusijos archyvų“.

Kiek ankstėliau Rusijos prezidentas savo pranešime Federaliniam susirinkimui priminė, kad šiemet šalis minės Pergalės Didžiame Tėvynės kare 75-metį ir pareiškė, kad „mes turime apginti tiesą apie Pergalę“. Įžūlus melas, mėginimas perversti istoriją atremtini faktais ir tam bus pateiktas išsamiausias archyvinių dokumentų kompleksas, prieinamas ir šalies piliečiams, ir visam pasauliui. Po kelių dienų paaiškėjo, kad tai bus Antrojo pasaulinio karo meto dokumentų centras. „Mes būtinai įkursime archyvinių dokumentų centrą, – pasakė Rusijos prezidentas susitikime su karo dalyviais ir patriotinės visuomenės atstovais Sankt Peterburge. – Mes užkimšime burną tiems, kurie mėgina perversti istoriją, parodyti ją melagingoje šviesoje ir sumenkinti mūsų tėvų ir senelių vaidmenį, mūsų didvyrių, kurie žuvo gindami savo Tėvynę ir visą pasaulį nuo rudojo maro, nuo nacizmo.“ Ir pakartojo: „Mes šitas bjaurias burnas užkimšime dokumentais visiems laikams.“ Ir dar kartą, atsiprašęs už rupumą: „Šitas bjaurias kai kurių užsienių veikėjų burnas, kurias jie varsto dėl trumpalaikės politinės naudos, mes užkimšime teisinga dokumentine informacija.“

Putinas užsimojo parašyti straipsnį, nesulaukęs knygos „Ant karo slenksčio. 1939 metai“ (На пороге войны. 1939 год) pristatymo, įvykusio Maskvoje kovo pabaigoje. Straipsnių rinkinio pristatytojai pasigyrė, kad prie jo prisidėjo (tokia seka vardijama) Rusijos, Didžiosios Britanijos, Baltarusijos, Vokietijos, Ukrainos, JAV, Italijos istorikai. „Ši knyga yra pavyzdys, kad istoriją turi tirti istorikai, o ne politikai ir ne politikieriai, – pasakė Rusijos karo istorikų draugijos globėjų tarybos pirmininkas Sergejus Ivanovas (buvęs Prezidento administracijos vadovas, dar anksčiau – gynybos ministras; atsargos generolas pulkininkas, karjerą pradėjęs viename padalinyje su Vladimiru Putinu Leningrado KGB). – Autoriai pateikė gerą pamoką tiems, kurie mėgina perprasminti istoriją ir pavaizduoti save aukomis.“ Minėtos draugijos pirmininkas Vladimiras Medinskis (dar neseniai – kultūros ministras, dabar Rusijos prezidento patarėjas) nurodė, kad šios knygos pranašumas yra 30 profesionalių istorikų „kolektyvinė įžvalga“, kai tuo tarpu nūnai paplitęs „autorinis“ požiūris dažnai iškreipia istoriją.

Pastarasis priekaištas taikomas, suprantama, ne Putinui, o siuvantiems, kaip buvo pasakyta, pagal 8 dešimtmečio „Amerikos balso“ veikalus. Ir vis dėlto – kadangi minėtoji knyga skirta visiems norintiems žinoti „tikrą tiesą apie Antrojo pasaulinio karo pradžią“, o knygoje nurodoma, kad „sovietų ir vokiečių paktas tapo paskutiniu mėginimu sustabdyti kraujo praliejimą“ ir kita, ką Putinas ne kartą yra aiškinęs, nekyla abejonių jo straipsnyje visa taip ir liksiant. Kitas reikalas yra „nauji duomenys, paimti iš Rusijos archyvų“ – išeitų, jie istorikams iki šiol nežinomi?

Klastojimo nuojauta

Po Putino „užčiaupsime“ kas piktinosi ar šaipėsi, o vienas komentatorius prisiminė Jozefo Gebelso kalbą apie totalinį karą, pasakytą Berlyno sporto rūmuose 1939 metų vasarį (ji laikoma vienu manipuliavimo masine sąmone pavyzdžių). Joje būsimasis Trečiojo reicho švietimo ir pripagandos ministras patarė žydų spaudai nustoti melavus, „nes ateis diena, kada mūsų kantrybė trūks ir mes užčiaupsime žydams jų įžūlias, melagingas burnas“. Bet tai, kaip sakoma, emocijos.

„Nėra reikalo kopijuoti dokumentus ir telkti juos kažin kokiame dirbtiniame centre, – atsakė į Putino sumanymą istorikas Nikita Petrovas. – Ne centrą reikia kurti, o tiesiog nubraukti slaptumo žymą nuo visų sovietinių dokumentų.“ Pasak jo, dokumentų apie prieškarį ir karo pradžią yra pakankamai. Tačiau esama labai svarbaus Raudonosios armijos (RKKA) aukščiausiosios vadovybės, Vyriausiosios vadovybės būstinės dokumentų klodo, kuris iki šiol neatskleistas. Reikia vykdyti įstatymą, kuris nurodo, kad valstybės paslaptį sudarantys duomenys negali būti slepiami ilgiau nei 30 metų, o žvalgybos – 50 metų. Tuo tarpu slaptumas vis pratęsiamas, nors įstatymas leidžia tai daryti tik išimtiniais atvejais.

Tolumoje – FSB (buvęs KGB) pastatas

Taip istorikas kalba praėjus dešimtmečiui po to, kai jis nesėkmingai skundė teismuose Ferderalinės saugumo tarnybos (FSB) draudimą susipažinti su kai kuriais SSSR saugumo ministerijos (MGB) įsakymais, reikalingais jo tyrimui apie NKVD-MGB veikimą Vokietijoje 1945-1953 metais. Ir tik Konstitucinis teismas galiausiai (2012) išaiškino, kad 30 metų dokumentų slaptumo režimas taikomas duomenims „ir iki, ir po įstatymo priėmimo“. Tačiau archyvuose dokumentas ir toliau gali likti paslaptyje – tyrėjams daug kas neprieinama dėl draudimo susipažinti su asmeninio ir šeiminio gyvenimo duomenimis nepraėjus 75 metams be tų asmenų ar jų palikuonių sutikimo.

Pastaruosius du dešimtmečius archyvus lankantys istorikai savo kailiu patyrė, kaip juose darėsi vis sunkiau gauti pageidaujama (nuo 10 dešimtmečio ėmė slėpti ir tai,  kas buvo paskelbta), ir labai abejoja, kad jiems staiga ant lėkštelės atneš iki tol po devyniomis spynomis laikytus dokumentus. Nikita Petrovas pranašauja, kad tame centre bus surinkta tai, kas reikalinga, ir nebus to, kas nereikalinga, tai yra bus tai, kas reikalinga istorijos suvokimui Kremliaus nustatyta vaga kreipti.

Komunistų išpažintis miniai reikalaujant

2011 metais Tarptautinės draugijos „Memorialas“ atstovas istorikas Janas Račinskis kalbėjo, kad Rusija yra šalis su pavogta istorija. „Kas rašyta įvairiais sovietinės valdžios laikotarpiais – tai penkios skirtingos istorijos versijos, visos jos melagingos, kalnai melo, o visa šalies istorija tebeslepiama archyvuose.“ (Prisiminkime humoristo „Rusija yra šalis su nenuspėjama istorija“; deja, ne „visa“, štai tik vienas pavyzdys: gal perdedama sakant, kad Stalino įpėdiniu 1953-aisiais tapęs ir po trejų metų diktatoriaus kultą nuvainikavęs Nikita Chruščiovas „archyvus naikino vagonais“, bet nurodoma, kiek maišų dokumentų su jį patį kompromituojančiais dokumentais buvo sunaikinta – vienuolika).

Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir SSRS vadovu (1985 – 1991) tapusio Michailo Gorbačiovo paskelbtų reformų dalis buvo atvirumas – garsiai prabilta apie valstybės įvykdytus nusikaltimus Josifo Stalino valdymo metais. Pirmą kartą paskelbtas Chruščiovo slaptas pranešimas apie Stalino asmens kultą, kurį jis perskaitė Sovietų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavime 1956 m. vasario 25 d. (beje, birželio 4 d. jį išspaudino „The New York Times“). Apie Molotovo ir Ribentropo akto pasmerkimą jau pasakyta. Ilgai spyriojęsis Gorbačiovas galiausiai (1990) pripažino: turimi archyviniai dokumentai leidžia padaryti išvadą, kad dėl karininkų ir kitų belaisivių lenkų žudynių Katynėje bei kitose vietovėse 1940 metų pavasarį yra atsakingi SSRS vidaus reikalų komisariato (NKVD) vadovai.

nkvd_000
NKVD budeliai

1992 metais Rusijoje vykdant demokratine reformas priimtas archyvų įstatymas atvėrė Rusijos ir užsienio tyrėjams visas saugyklas, kuriuose buvo laikomi su politinėmis represijomis ir žmogaus teisių pažeidimu SSRS 1917 -1991 metais susiję dokumentai; visuomenė sužinojo, kad  politiniais motyvais buvo represuota daugiau kaip 4 milijonai žmonių. Dabar šviesą išvydo dokumento iš vadinamojo „Paketo nr. 1“, iki tol prieinamo tik valstybės vadovams, pirmas egzempliorius – komunistų partijos viršūnės, politinio biuro, sprendimas be kaltinimų sušaudyti NKVD karo belaisvių stovyklose laikomus 14 700 asmenų ir 11 000 asmenų, kalinamų vakarinių Ukrainos ir Baltarusijos sričių kalėjimuose.

Išslaptinti archyvai davė daug naujo peno ir istorikams, tiriantiems SSRS vadovybės politiką Antrojo pasaulinio karo išvakarėse bei karinės vadovybės veikimą pradiniu Vokietijos-SSSR karo laikotarpiu. Antai buvo paskelbti 7 ypatingo slaptumo dokumentai dėl SSRS ginkluotųjų pajėgų strateginio paskleidimo Rytuose ir Vakaruose; 1940 metų pavasarį parengtame Juodosios jūros laivyno oro pajėgų operacijų plane nurodomi šie galimi priešininkai: Anglija, Prancūzija, Rumunija, Turkija (planuota bombarduoti laivus Bosforo sąsiauryje, Sueco kanale, Karinių oro pajėgų vyriausioji valdyba buvo parengusi maršrutų Indijoje aprašymą ir karo pramonės objektų sąrašą toje pačioje Indijoje, taip pat Turkijoje, Irane, Afganistane, Irake, Sirijoje, Palestinoje, Egipte). Naujausieji „svarstymai“ buvo parengti ne anksčiau kaip 1941 m. gegužės 15 d. karo su Vokietija ir jos sąjungininkais atvejui ir ragino Kremlių nedelsti: kadangi Vokietija mobilizavo savo kariuomenę su užnugariu, reikia užbėgti už akių jos paskleidimui ir smogti, kol ji nespėjo organizuoti frontų ir kariuomenės rūšių sąveikos.

1998 metais Rusijos prezidento Boriso Jelcino pavedimu išėjusio dviejų tomų dokumentų rinkinio „1941 metai“ pratarmėje akademikas Aleksandras Jakovlevas (kadaise vienas aktyviausių SSRS reformatorių) rašė, kad „tik dabar atsirado galimybė pažvelgti į slaptus archyvus ir pamėginti atskleisti tiesą apie 1941 metų tragediją“ (turimas galvoje Stalino valdymo laikotarpiu ir vėlesniais dešimtmečiais nutylimas arba prasimanymais dangstomas RKKA  triuškinimas Vokietijos-SSSR karo pradžioje). Sudarytojai susipažino su 10 tūkstančių įslaptintų sovietinės politinės ir karinės vadovybės dokumentų, iš kurių atrinko daugiau kaip 600, išsamiausiai apibūdinančių Didžiojo tėvynės karo pradžios įvykius; daugelis jų skelbiami pirmą kartą. Pratarmės pabaigoje akademikas rašo, kad tai – tik dalis archyvuose esančių dokumentų ir kad knyga bus paskata plėsti šio Tėvynei kritinio meto tyrimą.

Valstybės vadovo archyvas ar Mėlynbarzdžio siaubo kambarys?

Aleksandro Jakovlevo palinkėjimas liko balsas tyruose. Jeigu pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino valdymo pradžioje įvyko, kaip dažnai pasakoma, „archyvinė revoliucija“, tai visa, kas dėjosi šiame fronte XX amžiaus pabaigoje ir ypač XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje, prašosi pavadinama „kontrrevoliucija“.

Kai 2000 metais išėjo Michailo Meltiuchovo knyga («Упущенный шанс Сталина») –  išsamiausias Antrojo pasaulinio karo priešistorės tyrimas, kolegos pastebėjo skyriuje „Sovietinis karinis planavimas 1940 – 1941 metais“ iš 122 šaltinių archyviniais tesant 7. Pats istorikas pripažino turėjęs pasitenkinti tuo, kas prieinama. Esą Rusijos istoriografija susidarė gana išsamų vaizdą, kaip buvo rengiami karinio planavimo dokumentai strateginiu lygiu, tačiau kompleksinis dokumentų, sudarančių sovietinį operatyvinį planą (paskleidimas, pradinių strateginių operacijų vykdytojų tikslai ir užduotys) tebelieka neįmanomas dėl atitinkamų 1939 – 1941 metų dokumentų slaptumo.

KGB archyvų paslaptys

Jau prieš dešimtmetį nepriklausomi istorikai pastebėjo: diskusijos dėl Antrojo pasaulinio karo kilimo priežasčių ir jo pobūdžio vyksta, tačiau abi pusės savo išvadas grindžia nedaugeliu antraeilių arba netiesioginių dokumentų, iš kurių neįmanoma susidaryti nuoseklaus vaizdo. O kažin kur visiškai netoliese dūli tonos neprieinamų popierių – esminių dokumentų, kurių paskelbimas aiškiai atsakytų į daugelį, o gal ir visus klausimus. Ir esama žmonių, kurie viską kuo geriausiai žino, – tai slaptųjų archyvų saugotojai. Tačiau jie tyli. Todėl peršasi akivaizdi išvada: valdiškieji karo istorikai iš Generalinio štabo archyve saugomų paslapčių nieko naudinga jų skleidžiamai oficialiajai versijai išpešti jau negali – kitu atveju visa tai seniai būtų išslaptinta; moksliniai duomenys slepiami tik tam, kad nepapultų į priešininkų rankas. Kremliui paklusniems istorikams telieka plūsti, pravardžiuoti, bauginti oponentus; socialiniuose tinkluose veikia to paties raugo istorikų grupė, kuri su piktdžiuga pjudo šunimis jiems nepatinkančius.

Rusijos federalinė archyvų tarnyba stebisi: ko triukšmaujama, iš valstybiniuose archyvuose esančių dokumentų vos 4,3 % tebelieka įslaptinta.

Prieš penkerius metus istorijas Leonidas Maksimenkovas rašė („Закрытые папки“), kad Didžiosios Pergalės 70-čio išvakarėse sudėtinga gauti netgi tuos karo laikų dokumentus, kurie nėra slapti. Istorikas nesutinkantis su Federalinės archyvų tarnybos vadovo žodžiais, esą išslaptinta ir tyrėjams prieinama 95 % dokumentų iš dabar Rusijos valstybiniame socialinės ir politinės istorijos archyve (РГАСПИ) laikomo asmeninio Stalino fondo. Iš 1693 dokumentų nprieinami 224 – tai yra ne tiek jau mažai, turint galvoje, kad prieinama ir daugybė archyvinio šlamšto: laikraštinės iškarpos, paties Stalino parašyti veikalai, knygos iš jo asmeninės bibliotekos. Kai kurių dokumentų įslaptinimas kelia nusistebėjimą, antai slepiama ir Stalino pataisos ultimatume feldmaršalui Pauliui ir jo vadovaujamai kariuomenei, apsuptiems prie Stalingrado, ir „Pravdos“ laikraštyje skelbti Stalino atsakymai darbo žmonėms, aukojusiems tankų ir lėktuvų gamybai. Kitų įslaptintų dokumentų net pavadinimai neatskleidžami.

Tie kiti  iš tikrųjų yra „ypatingos svarbos“. Tokią išvadą padarė apsilankęs Kanadoje, Toronto univertsiteto bibliotekoje: ir iš ten esančio Stalino fondo pilno apyrašo sužinojo, kas Maskvoje užklijuota. Iš karo laikų neprieinama: Vyriausiosios vadovybės būstinės ir Valstybinio gynybos komiteto direktyvos ir įsakymai, Generalinio štabo ir Žvalgybos valdybos, karo oro pajėgų, karo laivyno, karo pramonės komisariatų šifruotos telegramos, gynybos liaudies komisaro įsakymai, Vyriausiosios vadovybės būstinės ir Valstybinio gynybos komiteto direktyvos ir įsakymai, šifruotos Stalino telegramos liaudies komisariatų, vietiniams partiniams, sovietiniams, ūkiniams vadovams, frontų ir partizaninio pasipriešinimo vadams etc. etc.

LRT studijoje komentuojamas Rusijos valdžios sprendimas uždraust rodyti filmą „Stalino mirtis“. Slaptai.lt nuotr.

Slepiama, apie ką Stalinas susirašinėjo su pirmuoju Sovietų Sąjungos maršalu ir gynybos liaudies komisaru Vorošilovu, Raudonosios armijos (RKKA) frontų karo tarybų nariu Chruščiovu, RKKA vyriausiosios politinės valdybos (prieš tai vadinosi „politinės propagandos“) viršininku, generolų siaubu Mechliu. Istorikas, Išvardijęs tai ir dar daugiau, klausia: „Ar galima be šio dokumentų rinkinio kalbėti apie Sovietų Sąjungos karinę ir politinę istoriją iš viso ir apie pasirengimą karui ir pradinį jos laikotarpį skyrium?“

Visiškoje tamsoje tarptautiniai santykiai. Antai slepiamas Stalino susirašinėjimas ne tik su Lenkijos Respublikos vyriausybės tremtyje vadovais, bet ir Kremliui lojaliais lenkų veikėjais. Negalima sužinoti, ką Stalinas rašė Antihitlerinės koalicijos narės Prancūzijos vadovams, dėl ko derėjosi su JAV prezidento Ruzvelto patikėtiniu 1941 metų rudenį, apie ką visą karo metą susirašinėta su JAV diplomatais. Austrija, Bulgarija, Čekoslovakija, Iranu, Ispanija, Italija, Japonija, Suomija…

Istorikas apgailestauja: jau vien Stalino ranka rašytos pastabos, pataisos, nurodymai daugelyje dokumentų (o juk dar yra įslaptintas 738 lapų „Su Stalino rezoliucijomis siunčiamų dokumentų registravimo žurnalas“) galėtų pasitarnauti ne vienai daktarinei disertacijai, bet šio žanro kūryba slepiama… Ta proga galime prisiminti Michailo Gorbačiovo žodžius: „Stalinas visas kraujyje. Aš skaičiau jo rezoliucijas ant nutarimų, kuriuos pluoštais jis pasirašinėjo kartu su Molotovu, Vorošilovu, Kaganovičiumi ir Ždanovu. Šis penketas buvo uoliausias.“

Nuo rusų liaudies slepiama, kaip ji nugalėjo

Prieš dvejus metus žiniasklaidoje pranešta, kad Rusijos gynybos ministerijos centrinis archyvas planingai išslaptino beveik visas Didžiojo tėvynės karo laikotarpio bylas, neatskleista teliko apie 0,02%, arba daugiau kaip 2 000 bylų. Istorikas Igoris Ivlevas pakomentavo: esminiai yra fronto, karinės apygardos, aukščiau – Generalinio štabo ir Gynybos liaudies komisariato dokumentai, iš kurių tyrėjams teprieinama, geriausiu atveju, ne daugiau kaip 25%. Todėl teigtina, kad tik vienas ketvirtadalis oficialiai skelbiamų duomenų apie karą yra pagrįsta esminiais dokumentais. Visa kita – kaip atrodo „dvaro istorikams“, kaip nutarė vadovybė. Konkrečiai istorikus domina kovinių veiksmų operatyviniai planai ir visa, kas susiję su konkrečių kariuomenės padalinių veikimu po mobilizacijos; 1941 m. gegužės 24 d. įvykusiame posėdyje, kuriame dalyvavo Gynybos ir Karinio jūrų laivyno komisariatų, generalinio štabo ir visų Vakarų karinių apygardų vadai, štabų viršininkai, karinių oro pajėgų vadai ir kita, jau nekalbant apie terminus.

Karinis paradas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.

Kai 2011 metais Rusijoje išleido dokumentų rinkinį, skirtą Didžiojo tėvynės karo pradžios 70-mečiui, šis istorikas atkreipė dėmesį, kad nauja jame beveik nėra. Tuo tarpu neskelbiama tonos daug svarbesnių dokumentų iš uždarų fondų. Jo akimis, nuo rinkinio „1941 metai“ pasirodymo 1998 metais naujų autentiškų to meto dokumentų nebuvo atskleista. Rusijos istoriografija tarsi sustojo kažin kokiame „mirties taške“. Kas atsitiko? Kodėl išleistoje naujoje 12-os tomų Didžiojo tėvynės karo istorijoje (Истории Великой Отечественной войны 1941-1945 гг.) nerašoma apie žygio į Vokietiją planus, kuriuos jis skaitęs ir konspektavęs?

Cenzūra: pasakyti galima ne viską ir ne visada.

„Matyti, tyrėjai pasiekė barjerą, kurį įveikus galėtų būti atskleisti labai nemalonūs ir, ko gero, netgi gėdingi šalies tikrosios istorijos, taip pat ir karo, puslapiai,“ – spėja istorikas. Atskleidus visus dokumentus, gali būti, paaiškėtų tikrasis ir kitų sovietinių politinių ir karo veikėjų vaidmuo tragiškuose 1939 -1945 metų įvykiuose, o ne tik ta kaltė, kurią oficialioji istorija priskiria vienam Stalinui.

Kito istorikas, Kirilo Aleksandrovo, nuomonė: atskleidus visus Gynybos ministerijos centriniame archyve slepiamus dokumentus, Stalino įpiršta karo versija pasirodys visiškai nepagrįsta. O svarbiausia, gali rastis atsakymas į klausimą: kodėl šalis už pergalę kare sumokėjo tokią pasibaisėtiną kainą ir kas dėl to kaltas? Gali būti, kad slepiami armijos politinių skyrių dokumentai, pavyzdžiui, dėl moralinių dalykų, irgi padarys slogų įspūdį. Ši tiesa nepasitarnaus triumfo nuotaikoms visuomenėje kelti.“

2020.05.05; 08:00

Rusija atideda didelį karinį paradą, skirtą 75-osioms Sovietų Sąjungos pergalės prieš hitlerinę Vokietiją metinėms. To priežastis – koronaviruso pandemija, ketvirtadienį pranešė prezidentas Vladimiras Putinas, kurį cituoja agentūra „Interfax“.
 
Rusijai gegužės 9-ąją planuotas paradas buvo svarbiausias metų politinis įvykis.
 
Rizika dėl viruso neleido pasirengti paradui, sakė V. Putinas. Tačiau jis esą įvyks dar šiais metais. Data kol kas nenustatyta. V. Putinas taip pat atšaukė visus kitus masinius renginius gegužės 9 dieną.
 
75-ųjų Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių proga Maskvoje buvo laukiama svečių iš daugelio pasaulio šalių. Planuotas didžiausias paradas Rusijos istorijoje.
 
Paradas Raudonojoje aikštėje laikomas ir branduolinės Rusijos galios demonstravimu. Jį kasmet stebi šimtai tūkstančių žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.17; 03:00