Putinui – ne. Mitingas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.
Penktą savaitgalį iš eilės Rusijos Tolimuosiuose Rytuose esančiame Chabarovske vyksta dešimtis tūkstančių dalyvių sutraukiantis mitingas prieš Kremliaus politiką. Nepanašu, kad tokie savaitgaliniai mitingai prieš valdžią greitai nuslops.
Analitikai teigia, kad maždaug 600 tūkst. gyventojų turinčiame mieste, įsikūrusiame prie sienos su Kinija, demonstruojamas didelis pasipriešinimas Maskvos vykdomai politikai, o tai savo ruožtu galvos skausmą turėtų kelti Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.
Demonstracijas įžiebė netikėtas populiaraus Chabarovsko gubernatoriaus suėmimas žmogžudysčių byloje, tačiau nuo to laiko gyventojų nepasitenkinimas išplito į kitas sritis ir tapo nukreiptas būtent prieš Kremlių.
Protestuotojai reikalauja, kad regiono gubernatorius Sergejus Furgalas būtų arba paleistas, arba teisiamas Chabarovske.
Pastarosiomis savaitėmis ne viename Rusijos mieste į gatves išėjo Chabarovsko gyventojus palaikantys rusai, tiesa, šie mitingai nebuvo labai dideli. Bet keli rusų aktyvistai paragino tautiečius išeiti į gatves visoje šalyje kitą šeštadienį, rugpjūčio 14 d.
Šių metų liepos 21-ąją Didžiosios Britanijos Žvalgybos komitetas paskelbė oficialią ataskaitą, kaip rusų ofligarchai naudojo savo turtus, siekdami manipuliuoti Londono politikais.
Vertinant ataskaitą, britai, pasirodo, teturi vieną viltį – bent kiek sumažinti Kremliaus įtaką, nes visiškai atremti Kremliaus intrigų jau nebepavyks. Per daug susipainiota bei supainiota. Skaitant aaskaitą akivaizdu, kad britų žvalgybos pastaraisiais metais nesiteikė rimtai aiškintis, kokiomis priemonėmis ir būdais Rusija koreguodavo oficialiąją Londono politiką, omenyje turint ir 2016-ųjų metų referendumą dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos. Komiteto paskelbta ataskaita byloja, kaip su Kremliumi susijusiems rusų turtuoliams pataikaujantys britų politikai tapo Rusijos pažeidžiami.
Taigi ataskaitoje kritikuojama britų žvalgyba, nepajėgusi deramai ištirti Kremliaus pastangų paveikti Brexit rezultatus. Ataskaitos autoriai kritikuoja per didelį MI5 atsargumą, kai buvo tiriamos galimos Rusijos intrigos. Kai Žvalgybos komiteto vadovai paprašė MI5 vadovybės raštiškų įrodymų, įrodančių Rusijos pastangas kištis į politinius procesus Britanijoje, ši tesugebėjo pateikti vos šešių eilučių paaiškinimą, kuriame, beje, puikavosi iš viešųjų šaltinių paimta informacija.
Šnipinėjimo ypatumai Didžiojoje Britanijoje
„The Times“ klausia, ar britų politinė sistema galėjo tapti mažiau paveiki iš išorės, jei britų žvalgybos ir kontržvalgybos būtų rimčiau tyrusios ne tik „Brexit, bet ir 2019-ųjų rinkimus? Pasak ataskaitos sudarytojų, JAV, Švedijos ir Pancūzijos žvalgybos rimčiau ieškojo rusiškų pėdsakų, todėl jų rado.
Ataskaitoje taip pat perspėjama, kad Kremliaus pinigai taip plačiai pasklido po Didžiąją Britaniją, kad politinė Rusijos įtaka tapo … neišvengiama norma visoje Jungtinėje Karalystėje. Rusijos turtuoliai Londone ne tik išplovė milijonus vadinamųjų nešvarių pinigų, ne tik pataisė savo dalykines reputacijas, bet ir sėkmingai bendradarbiauja su britų nekilnojamojo turto, parlamento, viešųjų ryšių atstovais. Kai kurie valdančiosios konservatorių partijos donorai – rusų milijonieriai, turintys draugų Kremliuje.
Žodžiu, britams jau vargu ar pavyks visiškai atsikratyti Kremliaus įtakos. Jie tegali ją sumažinti.
Ataskaitoje pažymima, kad britų žvalgybas privalu rimčiau finansuoti nei iki šiol, taip pat derėtų peržiūrėti įstatymą „Dėl valstybės paslapties” ir įteisinti griežtas taisykles, reglamentuojančias užsienio lobistų veiklą JK teritorijoje (užsiregistravimas – būtinas, priešingu atveju – deportacija neišvengiama).
Informacijos šaltinis – „The Times“
XXX
Britų parlamentaras gerokai pavėlavo teikdamas ataskaitą apie Rusijos įtakas. Pavėlavo maždaug vienerius metus. Šios ataskaitos ypač nenorėjo britų premjeras Borisas Džonsonas. Jis kaip įmanydamas vilkino jos paskelbimo datą. Beje, B.Džonsonas šią temą norėjo palaidoti. Jam asmeniškai nepalanku, kad tokia tema buvo viešai nagrinėjama parlamento Žvalgybos komitete.
Kodėl? Ataskaita meta šešėlį, kad B.Džonsono partija susipainiojusi su rusų verslininkais.
Borisas Džonsonas (Johnsonas). EPA-ELTAnuotr.
Kokių pavyzdžių galima pateikti? Liubov Černuchin, turtinga verslininkė, dideliais pinigais rėmusi konservatorių partiją, ieškojusi galimybių papietauti su tuometine premjere Teresa Mei ir sužaisti bent vieną golfo partiją su B.Džonsonu. O juk jos vyras – buvęs Rusijos finansų ministro pavaduotojas.
Levas Michejevas – bankininkas iš Rusijos. Jis rėmė šią britų partiją solidžiomis pinigų sumomis. Kodėl jam to prireikė?
Aleksandras Temerko – irgi rėmė britų partijas.
Beje, šių britų politinius judėjimus finansavusių turtuolių pavardės neįrašytos 55 puslapių ataskaitoje.
Atidžiai perskaičius ataskaitą akivaizdu, kad britai dešimtmečius mielai priimdavo rusų oligarchus kaip brangius svečius – jiems leisdavo daugiau nei reikėjo, jiems pataikdaudavo daugiau nei vertėjo.
Dabar visiškai akivaizdu, kodėl B.Džonsonas paniškai nenorėjo, kad ataskaita būtų paskelbta prieš 2019-ųjų parlamento rinkimus, nes, į paviršių iškilus žinioms apie rusiškus pinigus, jo partija galėjo ir nelaimėti rinkimų. Dabar aiški ir kita detalė: kodėl B.Džonsonas stengėsi į Žvalgybos komiteto vadovo postą prastumti sau lojalų, tačiau žvalgybose nenusimanantį politiką.
Britų politikus dėl Brexit išjuokianti karikatūra. EPA – ELTA nuotr.
Nuo 2010 metų konservatorių partijos sąskaitas papildė maždaug 4 milijonų svarų sterlingų sumos, atkeliavusios iš rusų verslininkų piniginių.
Beje, po ataskaitos paskelbimo vis tiek lieka neaišku, ar 2016-ųjų referendumas dėl išstojimo iš ES – vien tik Rusijos darbas?
Težinoma, kad britų verslininkas Aronas Benksas prieš Brexit referendumą į kompaniją Leave.EU investavo 8 milijonus svarų sterlingų ir tapo vienu iš stambiausių politinių investuotojų Didžiosios Britanijos istorijoje. Tiesa, jis visąlaik neigė, esą tai – rusiški pinigai.
Informacijos šaltinis – Der Spiegel (Jorg Šindler)
Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) priėmė sprendimą uždrausti retransliuoti Lietuvoje Rusijos TV tinklo RT, „RT HD“, „RT Spanish“, „RT Documentary“ ir „RT Documentary HD“ programas dėl jų skleidžiamo Kremliui palankaus turinio.
RT, kuri anksčiau vadinosi „Russia Today“, yra televizijos programų tinklas, transliuojantis anglų, ispanų, arabų bei kitomis kalbomis. Lietuvoje šias televizijos programas retransliuoja 3 iš 45 LRTK reguliuojamų ūkio subjektų, užsiimančių televizijos programų retransliavimo veikla.
Kaip sakoma pranešime, anksčiau LRTK buvo atkreipusi dėmesį į Latvijos nacionalinės elektroninių žiniasklaidos priemonių tarybos (NEPLP) sprendimą stabdyti minėtas programas ir jos raginimą kitas ES nares padaryti tą patį, tačiau tam buvo reikalingos atitinkamos kompetentingų institucijų išvados.
Gavusi išvadą iš Užsienio reikalų ministerijos – kompetentingos už sankcijų įgyvendinimą institucijos, LRTK nusprendė sustabdyti minėtų televizijos programų laisvą priėmimą Lietuvoje.
LRTK pirmininkas Mantas Martišius atkreipė dėmesį, kad LRTK, kaip ir NEPLP, sustabdė šių programų laisvą priėmimą todėl, kad RT kontroliuoja Dmitrijus Kiseliovas, įtrauktas į asmenų, kuriems ES taiko sankcijas, sąrašą dėl savo svarbaus vaidmens Rusijos propaganda remiant 2014 metais įvykdytą Krymo aneksiją ir tebesitęsiančią Rusijos karinę veiklą Ukrainos rytuose ir pietryčiuose.
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis sako, kad, nors dezinformacinių žinučių iš Kremliaus temų skaičius stabilizavosi, tačiau, pasak jo, padaugėjo juos platinančių šaltinių. Dėl to, teigia R. Karoblis, bendrai yra jaučiamas padidėjęs propagandinės informacijos iš Rusijos srautas, kuris, tikėtina, toliau liks intensyvus.
„Konkrečių skaičių negaliu pasakyti, bet paskutiniu metu ir COVID situacijoje matomas dezinformacinių ir propagandinių žinučių srauto didėjimas. Tai liečia visas iš esmės ES šalis, bet kliūva ir mums. Žinučių temų skaičius stabilizavosi, gal net sumažėjo, bet atsirado daugiau šaltinių, per kuriuos tos žinutės platinamos, ir tas dažnis intensyvesnis“, – pirmadienį po Valstybės gynimo tarybos posėdžio spaudos konferencijos Prezidentūroje metu sakė R. Karoblis.
Ministras pripažino, kad tikėtina, jog dezinformacijos srautas ir toliau liks intensyvus.
„Visiškai nenustebčiau ir greičiausiai taip bus, kad tas intensyvumas reklamuojant tiek Dūmos iniciatyvą dėl Ribentropo-Molotovo pakto, tiek dėl Lenkijos (didės – ELTA), jis jau dabar yra. Tas leitmotyvas su bandymu ir toliau propaguoti tas Rusijos žinias – straipsniai, pritaikyti atskirų šalių auditorijoms, – manau, kad tik didės“, – teigė krašto apsaugos ministras.
Emmanuelis Macronas, Prancūzijos prezidentas. EPA – ELTA nuotr.
Rusija iš naujo ketina pakviesti užsienio šalių lyderius, įskaitant Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną, į didžiulį Pergalės dienos karinį paradą Maskvoje, vyksiantį birželio 24 d., teigia Rusijos Užsienio reikalų ministerijos (URM) Europos reikalų departamento vadovas Aleksejus Paramonovas.
„Kvietimai pakartotinai bus išsiųsti visiems dalyviams, įskaitant Prancūzijos prezidentą“, – naujienų agentūrai „RIA Novosti“ sakė A. Paramonovas.
Gegužės 9 d. Rusijoje kasmet vykstantis Pergalės dienos karinis paradas buvo atidėtas iki birželio 24 d. dėl koronaviruso pandemijos.
Apie naują Pergalės dienos parado datą antradienį pranešė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Pasak jo, Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių paradą galima rengti, nes Rusijoje neva jau praėjo koronaviruso protrūkio pikas.
Birželio 24-oji pasirinkta, nes Rusijoje tą dieną minimos 75-osios pirmojo parado Maskvos Raudonojoje aikštėje metinės.
Gegužės 9-ąją turėjusiame vykti Pergalės dienos parade Maskvoje ketino dalyvauti Kinijos lyderis Xi Jinpingas ir E. Macronas. Kvietimai buvo išsiųsti ir JAV prezidentui Donaldui Trumpui bei Jungtinės Karalystės premjerui Borisui Johnsonui.
Rusijoje COVID-19 atvejų skaičius siekia daugiau nei 379 tūkst.
Ukrainos sociologinės tarnybos „Ukrainos barometras„ direktorius Viktoras Neboženko gegužės 19 d. FB parašė (vertimas iš rusų kalbos):
2020 M. GEGUŽĖS 15 D. – JUODA DIENA KREMLIUI
2020 m. gegužės 15 d. Vladimiro Putino laukė blogos žinios. Maža, kad Putiną išgąsdino koronaviruso epidemija, kad jis dar ir rimtai susirūpinęs naftos krize ir prasidėjusia Didžiąja pasauline depresija. Tačiau bėda neateina viena. Ir ji dar didesnė – būtent gegužės 15 d. tuo pačiu metu du buvę sąjungininkai per Antrąjį pasaulinį karą, Japonija ir Vokietija, pateikė jam nemalonių naujienų, staigmenų su didelėmis geopolitinėmis pasekmėmis Kremliui. Šią nelemtą dieną Putino laukė ypač nemalonus aplinkybių sutapimas arba didelis atsitiktinumas.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
2020 m. gegužės 15 d. Japonijos užsienio reikalų ministerija oficialiai paskelbė, kad Japonija išplėtė savo suverenitetą Pietų Kurilų saloms, kurios buvo užgrobtos per Antrąjį pasaulinį karą. Nuo šio momento Tokijas šias salas atvirai laiko Rusijos okupuotomis. Dabar Japonija, kaip ir Ukraina, reikalaus atiduoti okupuotas savo teritorijas. Atitinkamai, – Kurilus ir Krymą-Donbasą.
2020 m. gegužės 15 d. Vokietija oficialiai paskelbė Rusijai, kad atsisako kovos dėl „Nord Stream-2“ likimo remdamasi Federalinės tinklų agentūros sprendimu ir atnaujintos ES dujų direktyvos normomis. Dabar Kremliui bent kurį laiką teks atsisveikinti su planais atsisakyti Ukrainos dujų transportavimo sistemų panaudojimo, ir Putinas praranda galingą šantažo Kijevui svirtį.
75-ųjų Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių proga Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tautiečius ragino būti vieningus, praneša AFP.
„Mes žinome ir tvirtai tikime, kad esame nenugalimi, kai būname vieningi“, – sakė V. Putinas per televiziją transliuotoje kalboje.
Šįmet Rusija planavo didžiulę Pergalės dienos šventę, kurioje dalyvauti turėjo pasaulio lyderiai ir 15 000 kareivių Raudonojoje aikštėje, tačiau Kremliui nenoromis teko keisti planus dėl koronaviruso pandemijos.
Savo kalboje V. Putinas apie koronavirusą tiesiogiai nekalbėjo, nepaisant to, kad, oficialiais duomenimis, Rusijoje infekuota 188 000 žmonių ir pagal atvejų skaičių ji užima penktą vietą pasaulyje.
Vietoje to Rusijos prezidentas padėjo vainiką prie Amžinosios ugnies memorialo Kremliuje ir pasakė kalbą.
Po prezidento kalbos žygiavo garbės sargybos kariai, o virš Maskvos demonstruodami Rusijos karinę galią praskrido kariniai sraigtasparniai, bombonešiai ir naikintuvai.
Publicistas Leonas Jurša, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pažadėjo parašyti išsamų straipsnį, paneigiantį prasimanymus apie Antrojo pasaulinio karo kilimo priežastis. Rusija nesiliauja kaltinusi visus istorijos klastojimu, tačiau iš SSRS paveldėtus svarbiausius 1939-1945 metų dokumentus laiko archyvuose po devyniomis spynomis.
Te jie paspringsta faktais ir argumentais
Vladimiras Putinas 2019-ųjų pabaigoje – 2020-ųjų pradžioje bent šešis kartus įvairiose auditorijose kaltino Vakarų valstybes ir ypač Lenkiją Antrojo pasaulinio karo padegimu. Apžvalgininkai suskato aiškintis, ko jam taip parūpo karo istorija. Rusijos prezidentą galėjo papiktinti Lenkijos vadovybės atsisakymas pakviesti jį į renginius, skirtus karo pradžios 80-mečiui, ir Osvencimo koncentracijos stovyklų išlaisvinimo 75-ųjų metinių minėjimą. O daugelio nuomone, tai buvo atsakymas į Europos parlamento 2019 metų rudenį priimtą rezoliuciją dėl Europos istorinio atminimo svarbos jos ateičiai.
Europos parlamento rezoliucijoje sakoma, kad Antrąjį pasaulinį karą sukurstė dviejų totalitarinių režimų – komunistinės Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos – 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyta nepuolimo sutartis, arba Molotovo–Ribentropo paktas, su slaptaisiais protokolais, pagal kuriuos jie pasidalijo Europą. Nors 1989 metų pabaigoje SSRS liaudies deputatų suvažiavimas pasmerkė su nacistine Vokietija sudarytų susitarimų pasirašymą, teigiama rezoliucijoje, dabartinė Rusijos valdžia pastaraisiais metais nepripažįsta SSRS atsakomybės už šį susitarimą bei jo pasekmes ir kaltina karo sukurstimu Lenkiją, Baltijos valstybes ir Vakarų šalis. Rusija nesidygi kraipyti istorinius faktus tam, kad pateisintų sovietinio totalitarinio režimo įvykdytus nusikaltimus. Prie dokumento kūrimo daugiausia prisidėjo kaip tik Lenkijos atstovai (neliko nuošalyje ir Lietuvos).
Europos deputatų užuominą, kad SSRS irgi atsakinga už Antrojo pasaulinio karo kilimą, Putinas pavadino „visiška nesąmone”. SSRS prilyginimą Vokietijai jis praėjusių metų pabaigoje, ataskaitinėje spaudos konferencijoje, pripažino „cinizmo viršūne”; kas taip sako, piktinosi, „nežino istorijos, rašyti ir skaityti nemoka”. Tada ir pažadėjo parašyti straipsnį apie SSRS veikimą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. „Aš būtinai jį paskelbsiu, – pažadėjo. – Kai aš skaitau archyvų dokumentus, viskas tampa absoliučiai aišku.”
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Sausio viduryje Maskvoje vykusioje spaudos konferencijoje laikinasis užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas papasakojo apie Rusijos diplomatų žygius senaisiais metais. Be kitų dalykų, jis pasakė, kad nesiliaus mėginimai apmeluoti šalį kalbant apie Antrojo pasaulinio karo baigtį ir jo kilimo priežastis, taip pat mėginimai pasitelkti šį melą Rusijos vaidmeniui tarptautinėje arenoje sumenkinti. Lavrovas vėl patvirtino prezidentą Vladimirą Putiną rašant išsamų straipsnį apie Antrąjį pasaulinį karą, kuris „grindžiamas išimtinai faktais – naujais duomenimis, paimtais iš Rusijos archyvų”.
Kiek ankstėliau Rusijos prezidentas savo pranešime Federaliniam susirinkimui priminė, kad šiemet šalis minės Pergalės Didžiame Tėvynės kare 75-metį ir pareiškė, kad „mes turime apginti tiesą apie Pergalę”. Įžūlus melas, mėginimas perversti istoriją atremtini faktais ir tam bus pateiktas išsamiausias archyvinių dokumentų kompleksas, prieinamas ir šalies piliečiams, ir visam pasauliui. Po kelių dienų paaiškėjo, kad tai bus Antrojo pasaulinio karo meto dokumentų centras. „Mes būtinai įkursime archyvinių dokumentų centrą, – pasakė Rusijos prezidentas susitikime su karo dalyviais ir patriotinės visuomenės atstovais Sankt Peterburge. – Mes užkimšime burną tiems, kurie mėgina perversti istoriją, parodyti ją melagingoje šviesoje ir sumenkinti mūsų tėvų ir senelių vaidmenį, mūsų didvyrių, kurie žuvo gindami savo Tėvynę ir visą pasaulį nuo rudojo maro, nuo nacizmo.” Ir pakartojo: „Mes šitas bjaurias burnas užkimšime dokumentais visiems laikams.” Ir dar kartą, atsiprašęs už rupumą: „Šitas bjaurias kai kurių užsienių veikėjų burnas, kurias jie varsto dėl trumpalaikės politinės naudos, mes užkimšime teisinga dokumentine informacija.”
Putinas užsimojo parašyti straipsnį, nesulaukęs knygos „Ant karo slenksčio. 1939 metai” (На пороге войны. 1939 год) pristatymo, įvykusio Maskvoje kovo pabaigoje. Straipsnių rinkinio pristatytojai pasigyrė, kad prie jo prisidėjo (tokia seka vardijama) Rusijos, Didžiosios Britanijos, Baltarusijos, Vokietijos, Ukrainos, JAV, Italijos istorikai. „Ši knyga yra pavyzdys, kad istoriją turi tirti istorikai, o ne politikai ir ne politikieriai, – pasakė Rusijos karo istorikų draugijos globėjų tarybos pirmininkas Sergejus Ivanovas (buvęs Prezidento administracijos vadovas, dar anksčiau – gynybos ministras; atsargos generolas pulkininkas, karjerą pradėjęs viename padalinyje su Vladimiru Putinu Leningrado KGB). – Autoriai pateikė gerą pamoką tiems, kurie mėgina perprasminti istoriją ir pavaizduoti save aukomis.” Minėtos draugijos pirmininkas Vladimiras Medinskis (dar neseniai – kultūros ministras, dabar Rusijos prezidento patarėjas) nurodė, kad šios knygos pranašumas yra 30 profesionalių istorikų „kolektyvinė įžvalga”, kai tuo tarpu nūnai paplitęs „autorinis” požiūris dažnai iškreipia istoriją.
Pastarasis priekaištas taikomas, suprantama, ne Putinui, o siuvantiems, kaip buvo pasakyta, pagal 8 dešimtmečio „Amerikos balso” veikalus. Ir vis dėlto – kadangi minėtoji knyga skirta visiems norintiems žinoti „tikrą tiesą apie Antrojo pasaulinio karo pradžią”, o knygoje nurodoma, kad „sovietų ir vokiečių paktas tapo paskutiniu mėginimu sustabdyti kraujo praliejimą” ir kita, ką Putinas ne kartą yra aiškinęs, nekyla abejonių jo straipsnyje visa taip ir liksiant. Kitas reikalas yra „nauji duomenys, paimti iš Rusijos archyvų” – išeitų, jie istorikams iki šiol nežinomi?
Klastojimo nuojauta
Po Putino „užčiaupsime” kas piktinosi ar šaipėsi, o vienas komentatorius prisiminė Jozefo Gebelso kalbą apie totalinį karą, pasakytą Berlyno sporto rūmuose 1939 metų vasarį (ji laikoma vienu manipuliavimo masine sąmone pavyzdžių). Joje būsimasis Trečiojo reicho švietimo ir pripagandos ministras patarė žydų spaudai nustoti melavus, „nes ateis diena, kada mūsų kantrybė trūks ir mes užčiaupsime žydams jų įžūlias, melagingas burnas”. Bet tai, kaip sakoma, emocijos.
„Nėra reikalo kopijuoti dokumentus ir telkti juos kažin kokiame dirbtiniame centre, – atsakė į Putino sumanymą istorikas Nikita Petrovas. – Ne centrą reikia kurti, o tiesiog nubraukti slaptumo žymą nuo visų sovietinių dokumentų.” Pasak jo, dokumentų apie prieškarį ir karo pradžią yra pakankamai. Tačiau esama labai svarbaus Raudonosios armijos (RKKA) aukščiausiosios vadovybės, Vyriausiosios vadovybės būstinės dokumentų klodo, kuris iki šiol neatskleistas. Reikia vykdyti įstatymą, kuris nurodo, kad valstybės paslaptį sudarantys duomenys negali būti slepiami ilgiau nei 30 metų, o žvalgybos – 50 metų. Tuo tarpu slaptumas vis pratęsiamas, nors įstatymas leidžia tai daryti tik išimtiniais atvejais.
Tolumoje – FSB (buvęs KGB) pastatas
Taip istorikas kalba praėjus dešimtmečiui po to, kai jis nesėkmingai skundė teismuose Ferderalinės saugumo tarnybos (FSB) draudimą susipažinti su kai kuriais SSSR saugumo ministerijos (MGB) įsakymais, reikalingais jo tyrimui apie NKVD-MGB veikimą Vokietijoje 1945-1953 metais. Ir tik Konstitucinis teismas galiausiai (2012) išaiškino, kad 30 metų dokumentų slaptumo režimas taikomas duomenims „ir iki, ir po įstatymo priėmimo”. Tačiau archyvuose dokumentas ir toliau gali likti paslaptyje – tyrėjams daug kas neprieinama dėl draudimo susipažinti su asmeninio ir šeiminio gyvenimo duomenimis nepraėjus 75 metams be tų asmenų ar jų palikuonių sutikimo.
Pastaruosius du dešimtmečius archyvus lankantys istorikai savo kailiu patyrė, kaip juose darėsi vis sunkiau gauti pageidaujama (nuo 10 dešimtmečio ėmė slėpti ir tai, kas buvo paskelbta), ir labai abejoja, kad jiems staiga ant lėkštelės atneš iki tol po devyniomis spynomis laikytus dokumentus. Nikita Petrovas pranašauja, kad tame centre bus surinkta tai, kas reikalinga, ir nebus to, kas nereikalinga, tai yra bus tai, kas reikalinga istorijos suvokimui Kremliaus nustatyta vaga kreipti.
Komunistų išpažintis miniai reikalaujant
2011 metais Tarptautinės draugijos „Memorialas” atstovas istorikas Janas Račinskis kalbėjo, kad Rusija yra šalis su pavogta istorija. „Kas rašyta įvairiais sovietinės valdžios laikotarpiais – tai penkios skirtingos istorijos versijos, visos jos melagingos, kalnai melo, o visa šalies istorija tebeslepiama archyvuose.” (Prisiminkime humoristo „Rusija yra šalis su nenuspėjama istorija”; deja, ne „visa”, štai tik vienas pavyzdys: gal perdedama sakant, kad Stalino įpėdiniu 1953-aisiais tapęs ir po trejų metų diktatoriaus kultą nuvainikavęs Nikita Chruščiovas „archyvus naikino vagonais”, bet nurodoma, kiek maišų dokumentų su jį patį kompromituojančiais dokumentais buvo sunaikinta – vienuolika).
Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir SSRS vadovu (1985 – 1991) tapusio Michailo Gorbačiovo paskelbtų reformų dalis buvo atvirumas – garsiai prabilta apie valstybės įvykdytus nusikaltimus Josifo Stalino valdymo metais. Pirmą kartą paskelbtas Chruščiovo slaptas pranešimas apie Stalino asmens kultą, kurį jis perskaitė Sovietų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavime 1956 m. vasario 25 d. (beje, birželio 4 d. jį išspaudino „The New York Times”). Apie Molotovo ir Ribentropo akto pasmerkimą jau pasakyta. Ilgai spyriojęsis Gorbačiovas galiausiai (1990) pripažino: turimi archyviniai dokumentai leidžia padaryti išvadą, kad dėl karininkų ir kitų belaisivių lenkų žudynių Katynėje bei kitose vietovėse 1940 metų pavasarį yra atsakingi SSRS vidaus reikalų komisariato (NKVD) vadovai.
NKVD budeliai
1992 metais Rusijoje vykdant demokratine reformas priimtas archyvų įstatymas atvėrė Rusijos ir užsienio tyrėjams visas saugyklas, kuriuose buvo laikomi su politinėmis represijomis ir žmogaus teisių pažeidimu SSRS 1917 -1991 metais susiję dokumentai; visuomenė sužinojo, kad politiniais motyvais buvo represuota daugiau kaip 4 milijonai žmonių. Dabar šviesą išvydo dokumento iš vadinamojo „Paketo nr. 1”, iki tol prieinamo tik valstybės vadovams, pirmas egzempliorius – komunistų partijos viršūnės, politinio biuro, sprendimas be kaltinimų sušaudyti NKVD karo belaisvių stovyklose laikomus 14 700 asmenų ir 11 000 asmenų, kalinamų vakarinių Ukrainos ir Baltarusijos sričių kalėjimuose.
Išslaptinti archyvai davė daug naujo peno ir istorikams, tiriantiems SSRS vadovybės politiką Antrojo pasaulinio karo išvakarėse bei karinės vadovybės veikimą pradiniu Vokietijos-SSSR karo laikotarpiu. Antai buvo paskelbti 7 ypatingo slaptumo dokumentai dėl SSRS ginkluotųjų pajėgų strateginio paskleidimo Rytuose ir Vakaruose; 1940 metų pavasarį parengtame Juodosios jūros laivyno oro pajėgų operacijų plane nurodomi šie galimi priešininkai: Anglija, Prancūzija, Rumunija, Turkija (planuota bombarduoti laivus Bosforo sąsiauryje, Sueco kanale, Karinių oro pajėgų vyriausioji valdyba buvo parengusi maršrutų Indijoje aprašymą ir karo pramonės objektų sąrašą toje pačioje Indijoje, taip pat Turkijoje, Irane, Afganistane, Irake, Sirijoje, Palestinoje, Egipte). Naujausieji „svarstymai” buvo parengti ne anksčiau kaip 1941 m. gegužės 15 d. karo su Vokietija ir jos sąjungininkais atvejui ir ragino Kremlių nedelsti: kadangi Vokietija mobilizavo savo kariuomenę su užnugariu, reikia užbėgti už akių jos paskleidimui ir smogti, kol ji nespėjo organizuoti frontų ir kariuomenės rūšių sąveikos.
1998 metais Rusijos prezidento Boriso Jelcino pavedimu išėjusio dviejų tomų dokumentų rinkinio „1941 metai” pratarmėje akademikas Aleksandras Jakovlevas (kadaise vienas aktyviausių SSRS reformatorių) rašė, kad „tik dabar atsirado galimybė pažvelgti į slaptus archyvus ir pamėginti atskleisti tiesą apie 1941 metų tragediją” (turimas galvoje Stalino valdymo laikotarpiu ir vėlesniais dešimtmečiais nutylimas arba prasimanymais dangstomas RKKA triuškinimas Vokietijos-SSSR karo pradžioje). Sudarytojai susipažino su 10 tūkstančių įslaptintų sovietinės politinės ir karinės vadovybės dokumentų, iš kurių atrinko daugiau kaip 600, išsamiausiai apibūdinančių Didžiojo tėvynės karo pradžios įvykius; daugelis jų skelbiami pirmą kartą. Pratarmės pabaigoje akademikas rašo, kad tai – tik dalis archyvuose esančių dokumentų ir kad knyga bus paskata plėsti šio Tėvynei kritinio meto tyrimą.
Valstybės vadovo archyvas ar Mėlynbarzdžio siaubo kambarys?
Aleksandro Jakovlevo palinkėjimas liko balsas tyruose. Jeigu pirmojo Rusijos prezidento Boriso Jelcino valdymo pradžioje įvyko, kaip dažnai pasakoma, „archyvinė revoliucija”, tai visa, kas dėjosi šiame fronte XX amžiaus pabaigoje ir ypač XXI amžiaus pirmajame dešimtmetyje, prašosi pavadinama „kontrrevoliucija”.
Kai 2000 metais išėjo Michailo Meltiuchovo knyga («Упущенный шанс Сталина») – išsamiausias Antrojo pasaulinio karo priešistorės tyrimas, kolegos pastebėjo skyriuje „Sovietinis karinis planavimas 1940 – 1941 metais” iš 122 šaltinių archyviniais tesant 7. Pats istorikas pripažino turėjęs pasitenkinti tuo, kas prieinama. Esą Rusijos istoriografija susidarė gana išsamų vaizdą, kaip buvo rengiami karinio planavimo dokumentai strateginiu lygiu, tačiau kompleksinis dokumentų, sudarančių sovietinį operatyvinį planą (paskleidimas, pradinių strateginių operacijų vykdytojų tikslai ir užduotys) tebelieka neįmanomas dėl atitinkamų 1939 – 1941 metų dokumentų slaptumo.
KGB archyvų paslaptys
Jau prieš dešimtmetį nepriklausomi istorikai pastebėjo: diskusijos dėl Antrojo pasaulinio karo kilimo priežasčių ir jo pobūdžio vyksta, tačiau abi pusės savo išvadas grindžia nedaugeliu antraeilių arba netiesioginių dokumentų, iš kurių neįmanoma susidaryti nuoseklaus vaizdo. O kažin kur visiškai netoliese dūli tonos neprieinamų popierių – esminių dokumentų, kurių paskelbimas aiškiai atsakytų į daugelį, o gal ir visus klausimus. Ir esama žmonių, kurie viską kuo geriausiai žino, – tai slaptųjų archyvų saugotojai. Tačiau jie tyli. Todėl peršasi akivaizdi išvada: valdiškieji karo istorikai iš Generalinio štabo archyve saugomų paslapčių nieko naudinga jų skleidžiamai oficialiajai versijai išpešti jau negali – kitu atveju visa tai seniai būtų išslaptinta; moksliniai duomenys slepiami tik tam, kad nepapultų į priešininkų rankas. Kremliui paklusniems istorikams telieka plūsti, pravardžiuoti, bauginti oponentus; socialiniuose tinkluose veikia to paties raugo istorikų grupė, kuri su piktdžiuga pjudo šunimis jiems nepatinkančius.
Rusijos federalinė archyvų tarnyba stebisi: ko triukšmaujama, iš valstybiniuose archyvuose esančių dokumentų vos 4,3 % tebelieka įslaptinta.
Prieš penkerius metus istorijas Leonidas Maksimenkovas rašė („Закрытые папки”), kad Didžiosios Pergalės 70-čio išvakarėse sudėtinga gauti netgi tuos karo laikų dokumentus, kurie nėra slapti. Istorikas nesutinkantis su Federalinės archyvų tarnybos vadovo žodžiais, esą išslaptinta ir tyrėjams prieinama 95 % dokumentų iš dabar Rusijos valstybiniame socialinės ir politinės istorijos archyve (РГАСПИ) laikomo asmeninio Stalino fondo. Iš 1693 dokumentų nprieinami 224 – tai yra ne tiek jau mažai, turint galvoje, kad prieinama ir daugybė archyvinio šlamšto: laikraštinės iškarpos, paties Stalino parašyti veikalai, knygos iš jo asmeninės bibliotekos. Kai kurių dokumentų įslaptinimas kelia nusistebėjimą, antai slepiama ir Stalino pataisos ultimatume feldmaršalui Pauliui ir jo vadovaujamai kariuomenei, apsuptiems prie Stalingrado, ir „Pravdos” laikraštyje skelbti Stalino atsakymai darbo žmonėms, aukojusiems tankų ir lėktuvų gamybai. Kitų įslaptintų dokumentų net pavadinimai neatskleidžami.
Tie kiti iš tikrųjų yra „ypatingos svarbos”. Tokią išvadą padarė apsilankęs Kanadoje, Toronto univertsiteto bibliotekoje: ir iš ten esančio Stalino fondo pilno apyrašo sužinojo, kas Maskvoje užklijuota. Iš karo laikų neprieinama: Vyriausiosios vadovybės būstinės ir Valstybinio gynybos komiteto direktyvos ir įsakymai, Generalinio štabo ir Žvalgybos valdybos, karo oro pajėgų, karo laivyno, karo pramonės komisariatų šifruotos telegramos, gynybos liaudies komisaro įsakymai, Vyriausiosios vadovybės būstinės ir Valstybinio gynybos komiteto direktyvos ir įsakymai, šifruotos Stalino telegramos liaudies komisariatų, vietiniams partiniams, sovietiniams, ūkiniams vadovams, frontų ir partizaninio pasipriešinimo vadams etc. etc.
LRT studijoje komentuojamas Rusijos valdžios sprendimas uždraust rodyti filmą „Stalino mirtis”. Slaptai.lt nuotr.
Slepiama, apie ką Stalinas susirašinėjo su pirmuoju Sovietų Sąjungos maršalu ir gynybos liaudies komisaru Vorošilovu, Raudonosios armijos (RKKA) frontų karo tarybų nariu Chruščiovu, RKKA vyriausiosios politinės valdybos (prieš tai vadinosi „politinės propagandos”) viršininku, generolų siaubu Mechliu. Istorikas, Išvardijęs tai ir dar daugiau, klausia: „Ar galima be šio dokumentų rinkinio kalbėti apie Sovietų Sąjungos karinę ir politinę istoriją iš viso ir apie pasirengimą karui ir pradinį jos laikotarpį skyrium?”
Visiškoje tamsoje tarptautiniai santykiai. Antai slepiamas Stalino susirašinėjimas ne tik su Lenkijos Respublikos vyriausybės tremtyje vadovais, bet ir Kremliui lojaliais lenkų veikėjais. Negalima sužinoti, ką Stalinas rašė Antihitlerinės koalicijos narės Prancūzijos vadovams, dėl ko derėjosi su JAV prezidento Ruzvelto patikėtiniu 1941 metų rudenį, apie ką visą karo metą susirašinėta su JAV diplomatais. Austrija, Bulgarija, Čekoslovakija, Iranu, Ispanija, Italija, Japonija, Suomija…
Istorikas apgailestauja: jau vien Stalino ranka rašytos pastabos, pataisos, nurodymai daugelyje dokumentų (o juk dar yra įslaptintas 738 lapų „Su Stalino rezoliucijomis siunčiamų dokumentų registravimo žurnalas”) galėtų pasitarnauti ne vienai daktarinei disertacijai, bet šio žanro kūryba slepiama… Ta proga galime prisiminti Michailo Gorbačiovo žodžius: „Stalinas visas kraujyje. Aš skaičiau jo rezoliucijas ant nutarimų, kuriuos pluoštais jis pasirašinėjo kartu su Molotovu, Vorošilovu, Kaganovičiumi ir Ždanovu. Šis penketas buvo uoliausias.”
Nuo rusų liaudies slepiama, kaip ji nugalėjo
Prieš dvejus metus žiniasklaidoje pranešta, kad Rusijos gynybos ministerijos centrinis archyvas planingai išslaptino beveik visas Didžiojo tėvynės karo laikotarpio bylas, neatskleista teliko apie 0,02%, arba daugiau kaip 2 000 bylų. Istorikas Igoris Ivlevas pakomentavo: esminiai yra fronto, karinės apygardos, aukščiau – Generalinio štabo ir Gynybos liaudies komisariato dokumentai, iš kurių tyrėjams teprieinama, geriausiu atveju, ne daugiau kaip 25%. Todėl teigtina, kad tik vienas ketvirtadalis oficialiai skelbiamų duomenų apie karą yra pagrįsta esminiais dokumentais. Visa kita – kaip atrodo „dvaro istorikams”, kaip nutarė vadovybė. Konkrečiai istorikus domina kovinių veiksmų operatyviniai planai ir visa, kas susiję su konkrečių kariuomenės padalinių veikimu po mobilizacijos; 1941 m. gegužės 24 d. įvykusiame posėdyje, kuriame dalyvavo Gynybos ir Karinio jūrų laivyno komisariatų, generalinio štabo ir visų Vakarų karinių apygardų vadai, štabų viršininkai, karinių oro pajėgų vadai ir kita, jau nekalbant apie terminus.
Karinis paradas Maskvoje. EPA – ELTA nuotr.
Kai 2011 metais Rusijoje išleido dokumentų rinkinį, skirtą Didžiojo tėvynės karo pradžios 70-mečiui, šis istorikas atkreipė dėmesį, kad nauja jame beveik nėra. Tuo tarpu neskelbiama tonos daug svarbesnių dokumentų iš uždarų fondų. Jo akimis, nuo rinkinio „1941 metai” pasirodymo 1998 metais naujų autentiškų to meto dokumentų nebuvo atskleista. Rusijos istoriografija tarsi sustojo kažin kokiame „mirties taške”. Kas atsitiko? Kodėl išleistoje naujoje 12-os tomų Didžiojo tėvynės karo istorijoje (Истории Великой Отечественной войны 1941-1945 гг.) nerašoma apie žygio į Vokietiją planus, kuriuos jis skaitęs ir konspektavęs?
Cenzūra: pasakyti galima ne viską ir ne visada.
„Matyti, tyrėjai pasiekė barjerą, kurį įveikus galėtų būti atskleisti labai nemalonūs ir, ko gero, netgi gėdingi šalies tikrosios istorijos, taip pat ir karo, puslapiai,” – spėja istorikas. Atskleidus visus dokumentus, gali būti, paaiškėtų tikrasis ir kitų sovietinių politinių ir karo veikėjų vaidmuo tragiškuose 1939 -1945 metų įvykiuose, o ne tik ta kaltė, kurią oficialioji istorija priskiria vienam Stalinui.
Kito istorikas, Kirilo Aleksandrovo, nuomonė: atskleidus visus Gynybos ministerijos centriniame archyve slepiamus dokumentus, Stalino įpiršta karo versija pasirodys visiškai nepagrįsta. O svarbiausia, gali rastis atsakymas į klausimą: kodėl šalis už pergalę kare sumokėjo tokią pasibaisėtiną kainą ir kas dėl to kaltas? Gali būti, kad slepiami armijos politinių skyrių dokumentai, pavyzdžiui, dėl moralinių dalykų, irgi padarys slogų įspūdį. Ši tiesa nepasitarnaus triumfo nuotaikoms visuomenėje kelti.”
Rusija atideda didelį karinį paradą, skirtą 75-osioms Sovietų Sąjungos pergalės prieš hitlerinę Vokietiją metinėms. To priežastis – koronaviruso pandemija, ketvirtadienį pranešė prezidentas Vladimiras Putinas, kurį cituoja agentūra „Interfax“.
Rusijai gegužės 9-ąją planuotas paradas buvo svarbiausias metų politinis įvykis.
Rizika dėl viruso neleido pasirengti paradui, sakė V. Putinas. Tačiau jis esą įvyks dar šiais metais. Data kol kas nenustatyta. V. Putinas taip pat atšaukė visus kitus masinius renginius gegužės 9 dieną.
75-ųjų Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių proga Maskvoje buvo laukiama svečių iš daugelio pasaulio šalių. Planuotas didžiausias paradas Rusijos istorijoje.
Paradas Raudonojoje aikštėje laikomas ir branduolinės Rusijos galios demonstravimu. Jį kasmet stebi šimtai tūkstančių žmonių.
Seimas antradienį priėmė rezoliuciją „Dėl Rusijos Federacijos istorinio revizionizmo“.
Už šią rezoliuciją vieningai balsavo 97 balsavime dalyvavę Seimo nariai.
Rezoliucija pasmerktas Rusijos Federacijos vykdomas istorinis revizionizmas ir skleidžiama dezinformacija, kuria neigiamas Sovietų Sąjungos, kaip vienos iš pagrindinių Antrojo pasaulinio karo iniciatorių, vaidmuo, siekiant jį perkelti agresijos aukoms ir pateisinti 1939-ųjų Molotovo-Ribentropo paktą ir jo Slaptuosius protokolus, kurių vaidmuo, pasmerkiant Vidurio ir Rytų Europą okupacijos ir priespaudos dešimtmečiams, yra įrodytas istorinių šaltinių.
„Artėjant gegužei, Antrojo pasaulinio karo metinėms, yra suintensyvėjusi mūsų kaimynų propaganda. Vien per porą kovo savaičių per 100 žinučių Antrojo pasaulinio karo tematika, iškraipant istorinę tiesą, paleista į pasaulį, ir pajėgumai tos propagandinės mašinos nepalyginamai didesni negu mūsų ir mūsų sąjungininkų“, – pristatydamas rezoliucijos projektą, sakė užsienio reikalų ministras Linas Antanas Linkevičius.
Pasak ministro, Lietuva gerbia Antrojo pasaulinio karo dalyvių kovoje su nacizmu atminimą. Priimta rezoliucija kartu yra primenama, kad nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos pasirašytas 1939 m. Molotovo-Ribentropo paktas iš tikrųjų yra viena iš tikrųjų priežasčių, dėl kurių ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.
„Karo pabaiga nei Lietuvai, nei kitoms Vidurių ir Rytų Europos valstybėms neatnešė laisvės, priešingai, lėmė antrąją, penkis dešimtmečius trukusią, sovietų okupaciją ir tremtis, kaip mes puikiai žinome. Rezoliucija kartu parodome solidarumą su strategine savo sąjungininke ir partnere Lenkija ir su kitomis sąjungininkėmis, kurias Rusijos Federacija siekia apkaltinti, prisidėjus prie Antrojo pasaulinio karo pradžios, ir pateisinti Molotovo-Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus“, – sakė užsienio reikalų ministras.
Rusijos gydytojui, kuris praėjusią savaitę šalies prezidentui Vladimirui Putinui aprodė pagrindinę Maskvos ligoninę, kurioje gydomi koronaviruso infekcija sergantys asmenys, pačiam diagnozuotas koronavirusas, praneša „Reuters“.
Prezidentas praėjusį antradienį susitiko su gydytoju Denisu Procenka, kuris vadovauja COVID-19 liga sergančius pacientus gydančiai Komunarkos ligoninei Maskvoje. D. Procenka yra vyriausiasis šios ligoninės gydytojas. Prezidentas ir gydytojas kalbėjosi apie tai, kaip ligoninei sekasi dorotis su pacientų antplūdžiu.
V. Putino atstovas Dmitrijus Peskovas antradienį teigė, kad prezidentas reguliariai tikrinamas dėl koronaviruso ir yra sveikas.
Sostinėje Maskvoje užfiksuota daugiausiai koronaviruso atvejų visoje Rusijoje. Šalyje patvirtintų užsikrėtimo koronavirusu atvejų skaičius yra didesnis kaip 2 300, 17 užsikrėtusių žmonių mirė.
Gediminas Navaitis, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr.
XXI amžius informacinių technologijų, žinių amžius. Tiek pat teisinga pasakyti – melo ir gandų amžius. Gandai tapo paveikia priemone, kurią naudoja geltonoji, bulvarinė ir panašia įvardinama žiniasklaida. Melo ir prasimanymų pilna internete.
Tyrinėti gandai irgi ne kartą. Psichologas Gordon Willard Allport pasiūlė gandų įvertinimo formulę, pagal kurią gandas gali būti aprašytas kaip įvykio reikšmingumas padaugintas iš jo dviprasmiškumo ir neaiškumo. Akivaizdu, kad koronavirusas, karantinas mums visiems svarbus įvykis. Taip pat akivaizdu, kad ir jį tiriantys mokslininkai dar daug ko apie šį virusą nežino.
Gandų ir pasakojimams pagrindas bendras. Tai dėmesys visuomenės nestabilumui ar nepatenkintiems poreikiams. Antai, žmogus – voras, Robinas Hudas, Tadas Blinda kovoja už socialinį teisingumą, baudžia tuos, kurių neįstengia nubausti valstybinės institucijos. Gandai ir pasakojimai patvirtina žinojimo bei galios pakeisti padėtį stoką. Jie apibendrina atskirą atvejį, turintį klausytojams platesnę prasmę, atitinkantį jų vaizdinius apie pasaulį. Todėl vieniems žmonėms tas pat gandas yra nieko nereiškianti nesąmonė, o kitiems jų įsitikinimų patvirtinimas. Gando esmė – demaskuoti blogį ir apsimetėlius, slepiančius tiesą.
Gandas yra efektyvi informacijos skleidimo priemonė, kuri remiasi žmonių baimėmis ir norais. Taigi, yra visos prielaidos gandams apie koranavirusą sklisti. O juos skleidžiantys gana retai nori mums gero.
Europos išorės veiksmų tarnyba (EEAS) paskelbė pranešimą apie dezinformaciją, kuri skleidžiama apie koronavirusą. Svarbiausia šio pranešimo žinia – gausėja melagingų žinių, Ją kryptingai skleidžia Kremliui pavaldi ar artima žiniasklaida. Nemažai melagingų žinių paskelbia socialinių tinklų dalyviai
EEAS pateikė daug dezinformacijos pavyzdžių. Iš jų labiausiai paplitę:
Koronavirusas yra biologinis ginklas, kurį naudoja Kinija ar JAV.
Koronavirusas neatsirado Uhane. Ji sukūrė JAV kariškiai.
Centralizuota valstybė, tokia kaip Kinija, geba įveikti koronavirusą, o demokratinės valstybės – ne.
Europa turėtų būti dėkinga Kinijai už koronaviruso plitimo sustabdymą. ES turi atsiprašyti Kinijos dėl dokumentų, kuriuose Kinija įvardinta kaip grėsmė.
Kremlius
Pandemiją sukėlė migrantai, kurie koronavirusą platina Europoje.
Koronavirusas yra susijęs su 5G internetu. Uhanas yra 5G bandymo vieta.
ES nėra pasirengusi skubiai teikti paramą savo valstybėms narėms – vietoj to jos turi pasitikėti išorės parama (pvz., iš Kinijos).
Šengeno sutartis nebeegzistuoja. Europiečiai yra karantine, tačiau migrantai gali laisvai judėti po Europą.
Koronavirusas yra apgaulė, jo nėra.koronavirusas
Koronavirusui išgydyti yra natūralių priemonių.
Naudodamasi koronaviruso sukeltomis problemomis, rusiška propaganda tęsia jai įprastų idėjų, kuriomis siekiama susiskaldyti visuomenę, pasėti nepasitikėjimą, kelti sumaištį platinimą. Pastebimi rusiškos dezinformacijos skirtumai, jei žinios platinamos vidaus ar tarptautinėse auditorijose.
Rusijos auditorijai skirtuose pranešimuose koronavirusas apibūdinamas kaip užsienio agresijos būdas, teigiama, kad jis sukurtas slaptose JAV ar Vakarų šalių laboratorijose, pabrėžiama, kadkoronaviruso iššūkiui Europa nepasirengusi, o Rusija sėkmingai su juo kovoja.
Pranešimuose, skirtuose tarptautinei auditorijai (skelbiamuose anglų, vokiečių, italų ar lietuvių kalbomis), daugiausia dėmesio skiriama sąmokslo teorijoms, susijusioms su „pasauliniu elitu“, biologinio ginklo bandymu. Jomis siekiama sukelti nepasitikėjimą nacionalinėmis ir ES institucijomis, sveikatos apsaugos sistemomis ir mokslo ekspertais. Pavyzdžiui, Rusijos okupuotame Kryme įkurtas tinklalapis „Naujienų frontas“ paskelbė straipsnį „Lietuviai pradėjo užsikrėtusių koronavisuru tautiečių „medžioklę“. Užtenka perskaityti vien pavadinimą – komentuoti nereikia. Tinklalapis „Sputnik“ paskelbė medžiagą, kurioje išsakyta prielaida, kad koronavirusas sukurtas Latvijoje, nes šioje šalyje daug talentingų mokslininkų ir farmacininkų, o pandemija naudinga valdžiai. Gal kam ir patiks „pagyrimas“ talentingiems latviams?
Internete apie Covid-19 – gausybė įvairiausių pranešimų. Slaptai.lt nuotr.
Gandams nebūdingas logiškumas ir nuoseklumas. Jis nebūdingas ir dezinformacijai, kuria siekiama įbauginti ir sujaukti mąstymą. Todėl ta pati dezinformacijos priemonė vieną dieną gali skelbti žinią, kad pandemija tėra prasimanymas, o kitą – pranašauti pasaulio pabaigą. Tačiau išlieka pagrindinis teiginys – Vakarai blogis, Putino režimas geris.
Šiuolaikinio rusiško imperializmo ideologas A. Duginas rašo, kad pandemija „išvalys pasaulį“. O kaip atrodys „švarus pasauli“? Jame neliks demokratijos, bus įvesta griežta karinė diktatūra. Taigi, dar kartą bandoma įteigti, kad Putino Rusija – gerovės ir laisvės šalis. Deja, vis atsiranda besmegenių, kurie tuo patiki.
Jei bent dalis žmonių patikės dezinformacija – ją skleidžiančių tikslas bus pasiektas. Todėl turime likti budrūs, turime mąstyti ir nepasikliauti gandais, turime rinktis patikimus informacijos šaltinius, nes nekenčiantys Lietuvos dirba savo juodą darbą.
Interviu autorius – Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr. Gediminas Navaitis
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šeštadienį pasirašė savo paties pasiūlytą konstitucinių reformų paketą, į kurį įtrauktas ir straipsnis, leisiantis jam dalyvauti prezidento rinkimuose trečią kadenciją iš eilės.
Kremlius paskelbė 68 puslapių įstatymo projektą savo oficialiame tinklalapyje. V. Putino parašas leis pradėti specialią procedūrą, pagal kurią įstatymas gali būti priimtas kitaip nei įprasta.
Reformų paketą ateinančią savaitę svarstys Rusijos Konstitucinis Teismas, vėliau dėl reformų referendume balsuos Rusijos gyventojai.
Kremlius nurodė, kad referendumas vyks balandžio 22 d., o Rusijos Federacijos Tarybos pirmininkė Valentina Matvijenko šeštadienį pareiškė, kad balsavimas „turi įvykti, nepaisant įvairaus nerimo dėl koronaviruso“.
Pastarosiomis savaitėmis pasirodė gandai, kad Kremlius gali leisti balsuoti internetu, tačiau opozicija tokį balsavimo būdą pavadino tiesiu keliu į referendumo rezultatų suklastojimą.
67-erių V. Putinas sukrėtė šalį antradienį pritaręs paskutinės minutės pasiūlymui prie reformų paketo pridėti ir straipsnį, leisiantį 2024 m. jam vėl kandidatuoti į Rusijos prezidento postą, nors jis buvo prezidentu jau dvi kadencijas iš eilės. Putinas senatvėje. Foto montažas
V. Putino pasiūlymas buvo skubiai priimtas tiek Valstybės Dūmoje, tiek Federacijos Taryboje, tiek ir regioniniuose parlamentuose.
Rusijos lyderis Konstitucijos reformas pasiūlė sausį, tačiau iki šios savaitės V. Putinas neigė, kad taip siekia pratęsti savo valdymą. V. Putino atstovai tikino, kad prezidentas savo nuomonę pakeitė dėl nestabilumo pasaulyje.
Konstitucinės reformos taip pat pakeistų galios balansą Rusijoje, sustiprintų Valstybės Tarybos vaidmenį ir suteiktų naujų galių parlamentui ir prezidentui.
Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Dėl dabartinio neramaus laikotarpio pasaulyje prezidentas Vladimiras Putinas pakeitė nuomonę dėl prezidento kadencijų skaičiaus ribojimo ir pritarė planui, kuris leistų jam kandidatuoti į dar dvi kadencijas iš eilės ir būti perrinktam, teigė Kremliaus atstovas.
Kremliaus teigimu, V. Putino sprendimas pritarti pasiūlymui, kuris leistų jam likti valdžioje po 2024 metų, susijęs su nestabilumu pasaulyje ir grėsmėmis Rusijai, įskaitant naująjį koronavirusą.
„Padėtis pasaulyje tapo mažiau stabili“, – teigė atstovas Dmitrijus Peskovas ir pridūrė, kad tarp veiksnių, privertusių V. Putiną pakeisti nuomonę, yra „koronaviruso pandemija, pasaulinio nuosmukio grėsmės, virtinė regioninių konfliktų ir Vakarų sankcijos“.
Putinas senatvėje. Foto montažas
„Šiais sunkiais laikais valdžios institucijų stabilumas, valdžios tvirtumas ir pastovumas turi didelę svarbą. Tokiais sunkiais laikais kai kurios šalys priėmė sprendimus leisti pareigas einančiam prezidentui likti pareigose. Tokiais sunkiais laikais svarbu išlaikyti stabilią, tvirtą ir nuoseklią politiką“, – aiškino D. Peskovas.
Kiek anksčiau V. Putinas teigė nenorįs panaikinti prezidento kadencijų skaičiaus ribojimo ar naudotis kitomis įvardijamomis priemonėmis savo valdžiai pratęsti po 2024 metų.
Rusijos prezidentas anksčiau šiais metais pasiūlė virtinę Konstitucijos pakeitimų, tačiau iki šios savaitės antradienio atmetė spėliones, kad reformų ėmėsi tam, jog pratęstų savo valdžią.
67 metų V. Putinas valdžioje yra jau du dešimtmečius. Jis prie šalies vairo stovi nuo 2000 metų ir tuo laikotarpiu ėjo tiek Rusijos prezidento, tiek premjero pareigas. Dabartinė jo kadencija prezidento poste baigsis 2024 metais. Rusijos opozicija surengė demonstraciją „už Rusiją be Putino“. EPA-ELTA nuotrauka
V. Putinas dar praėjusią savaitę teigė, kad laikysis prezidento kadencijų skaičiaus ribojimo, o tai reiškia, kad jis būtų turėjęs atsistatydinti 2024 metais.
Rusijos Valstybės Dūma, žemesnieji parlamento rūmai, šios savaitės trečiadienį pritarė Konstitucijos pataisoms, kurios leistų prezidentui V. Putinui būti perrinktam iki 2036 metų. Tačiau D. Peskovas teigė, kad V. Putinas dar nepaskelbė, ar 2024 metais vėl sieks Rusijos prezidento posto.
Dėl esminių pokyčių V. Putino kadencijos būtų skaičiuojamos iš naujo.
Visuomenės balsavimas turėtų įvykti balandžio 22 d.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ragina Europos Sąjungos valstybių atstovus nevykti į Pergalės dienos minėjimą Maskvoje gegužės 9 dieną. Pasak jo, Rusija mėgsta simbolius, todėl, akcentuoja ministras, Kremliaus pasiekta pergalė Antrajame pasauliniame kare, bus pasitelkta įprasminti ir dabartinę Rusijos karinę politiką.
„Rusija mėgsta simbolius. Gegužės mėnesį vyksiantis paradas Maskvoje – ne vien pergalės II-ajame pasauliniame kare iškilmės. Juo taip pat siekiama pažymėti šiuo metu vykdomos Rusijos karo politikos pergales”, – teigia L. Linkevičius Užsienio reikalų ministerijos išplatintame pranešime.
Neformalioje ES užsienio reikalų ministrų diskusijoje L. Linkevičius pabrėžė, kad šiuo metu nėra prielaidų keisti ES politikos Rusijos atžvilgiu. Kaip teigė Lietuvos diplomatijos vadovas, Rusija ir toliau nekeičia savo užsienio politikos, toliau kišasi į kaimyninių ir kitų valstybių reikalus, o pastaruoju metu jos elgesys tapo dar agresyvesnis.
„Rusija demonstruoja savo galybę ne tik regione, bet ir pasaulyje. Vakarai negali kliautis partneryste su Rusija, nes ši ne dalyvauja sprendžiant konfliktus, o juos kuria. Kalbame ne tik apie Sakartvelą ar Ukrainą, bet ir apie Idlibą Sirijoje, apie eskalaciją Libijoje”, – sakė L. Linkevičius.
Jis taip pat pabrėžė, kad ES santykius su Rusija ir toliau privalo grįsti penkiais principais, dėl kurių buvo sutarta 2016 metais ir kurie dar kartą ES valstybių narių patvirtinti 2018-aisiais.
Ketvirtadienį L. Linkevičius dalyvavo neformaliame ES užsienio reikalų ministrų susitikime (Gymnich) Zagrebe, kuriame daugiausiai dėmesio skirta bendrai ES politikai Rusijos atžvilgiu.
ELTA primena, kad 2015 metais Vakarų valstybių lyderiai atmetė kvietimus dalyvauti 70-ųjų pergalės metinių minėjime Maskvoje. Tai lėmė Rusijos vykdyta agresija Ukrainoje.
Rusijos ambasada Vilniuje. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Rusija sureagavo į Lietuvos žvalgybos tarnybų parengtą grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą. Rusijos ambasados Lietuvoje teigimu, Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) šią savaitę pateiktas grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas primena ligos istoriją. Pasak jos, su Maskva susijusios grėsmės yra klijuojamos su maniakiniu atkaklumu.
„Atkreipėme dėmesį į eilinę Lietuvos specialiųjų tarnybų ataskaitą. Dokumentas palieka nemalonų įspūdį ir primena ligos istoriją. Metų metus jo autoriai su maniakiniu atkaklumu klijuoja „nacionalinio saugumo grėsmės“ etiketę bet kuriam reiškiniui ar faktui, kuriame įžvelgiamos, o kartais net neįžvelgiamos, tik numanomos sąsajos su Rusija“, – rašoma ambasados komentare.
Jų teigimu negalima nepastebėti, kad žvalgybos institucijų pristatytas dokumentas yra direktyvinis ir, kad su juo turi būti derinami ne tik valstybės struktūrų, bet ir visuomeninių organizacijų veiksmai.
„Negalima nepastebėti, kad šis dokumentas Lietuvoje laikomas nustatomuoju, pagal kurį savo veiksmus turi derinti ne tik valstybės institucijos, bet ir visuomeninės organizacijos, taip pat ir įsteigtos išeivių iš užsienio valstybių. Nesilaikantiems VSD nustatytų normų ir taisyklių taikomi bauginimai, sulaikymai, suėmimai, atliekami tyrimai, jiems gresia viešas pasmerkimas ir t.t. Neslėpsime, tokia „auklėjamoji praktika“ yra gerai žinoma iš visiškai nesenos istorijos“, – teigia ambasada išplatintame pranešime.
Lietuvos žvalgyba antradienį paviešintoje grėsmių ataskaitoje teigė, kad Rusija kelia vis dar didžiausias grėsmes šalies kariniam, informaciniam, ekonominiam ir energetiniam saugumui.
Rokas Masiulis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininkui Ramūnui Karbauskiui antradienį paviešinus daugiau informacijos apie buvusio susisiekimo ministro Roko Masiulio veiklą, pastarasis sako, kad „valstiečių“ lyderis palaiko Kremliui palankią retoriką.
Kartu R. Masiulis pažymi, kad R. Karbauskio pasidalintoje informacijoje yra daug melo.
„R. Karbauskis toliau stebina – imdamas faktus ir pramanytus dalykus, skaičius daugindamas iš 100 ir juos klastingai interpretuodamas, naujam gyvenimui prikėlė jau prieš 7 metus paneigtą A. Skardžiaus komisijos medžiagą. Pateiktose „sensacijose“ nematau nieko naujo – tik išlaikoma ta pati linija taip naudinga Kremliui – torpeduoti visus svarbiausius mūsų valstybės energetinius projektus. SGD terminalas, elektros linijos de facto davė mums energetinę nepriklausomybę ir sumažino dujų ir elektros kainas, o tai neleidžia priešams ramiai miegoti“, – feisbuke antradienį rašė R. Masiulis.
Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Dar daugiau – daugelyje p. Karbauskio aprašytų epizodų mano dalyvavimo net nebuvo, dėl to akivaizdu, kokia tendencinga yra ši srutų srovė“, – pridūrė buvęs susisiekimo ministras.
ELTA primena, kad antradienį R. Karbauskis socialinio tinklo „Facebook“ profilyje dar kartą paviešino informaciją apie R. Masiulio veiklą. Kurį laiką žadėjęs kompromituojančią informaciją apie buvusį susisiekimo ministrą, R. Karbauskis pastarąją savaitę paviešino asmenų sąrašą, kuriuos, kaip tvirtina „valstiečių“ pirmininkas, Susisiekimo ministerijai pavaldžiose institucijose įdarbino buvęs ministras R. Masiulis.
Politikas dėl to planuoja kreiptis į Specialiųjų tyrimų tarnybą, kad ši įvertintų, ar buvęs energetikos, o vėliau ir susisiekimo ministras R. Masiulis bei su juo susiję asmenys nekūrė įsidarbinimo aukštose pareigose valstybinėse įmonėse schemų.
Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Jungtinės Karalystės (JK) premjero Boriso Johnsono susitikimas savaitgalį Berlyne buvo konstruktyvus, paskelbė V. Putino atstovas Dmitrijus Peskovas, pareikšdamas, kad JK vyriausybė neva klaidingai pranešė apie B. Johnsono išsakytą perspėjimą Maskvai.
D. Peskovas teigė, kad pirmasis lyderių susitikimas sekmadienį Berlyne vykusios Libijos taikos konferencijos kuluaruose buvo „lakoniškas, bet tuo pat metu gana konstruktyvus, su susitaikymo pozicija“.
D. Peskovas pareiškė, kad V. Putino ir B. Johnsono susitikimas skyrėsi nuo to, kaip jį apibūdino Dauningo gatvė. JK vyriausybės pranešime teigiama, kad B. Johnsonas perspėjo V. Putiną nekartoti tokių išpuolių, kaip 2018 m. įvykdytą cheminė ataka Solsberyje, per kurią beveik žuvo buvęs dvigubas agentas Sergejus Skripalis.
„Bent jau susitikimo esmė aiškiai skyrėsi nuo Dauningo gatvės pranešimo esmės“, – tikino D. Peskovas.
Dauningo gatvė savo ruožtu paskelbė, kad susitikime su V. Putinu britų premjeras „aiškiai pasakė, kad JK pozicija dėl Solsberio nesikeičia – tai buvo beatodairiškas cheminių ginklų panaudojimas ir begėdiškas bandymas Jungtinėje Karalystėje nužudyti nekaltus žmones“.
„Jis pasakė, kad tokia ataka neturi kartotis“, – sakoma B. Johnsono spaudos biuro pranešime.
Rusija ne kartą neigė kaltinimus dėl to, kad Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GRU) pareigūnai bandė nervus paralyžiuojančia medžiaga nunuodyti S. Skripalį ir taip atkeršyti už jo bendradarbiavimą su Vakarų žvalgybos tarnybomis.
V. Putinas gruodį, pasveikinęs su B. Johnsoną su pergale parlamento rinkimuose, paragino pradėti „konstruktyvų dialogą“.
Pasak Dauningo gatvės, susitikęs su V. Putinu, B. Johnsonas pareiškė, kad „mūsų dvišaliuose santykiuose nebus normalizacijos, kol Rusijos nenutrauks destabilizuojančios veiklos, kuri kelia grėsmę JK ir mūsų sąjungininkams ir kenkia mūsų piliečių saugumui ir mūsų kolektyviniam saugumui“.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė nenorintis, kad valstybės vadovas šiuolaikinėje Rusijoje valdytų iki mirties ir tinkamai nepasirūpintų pareigų perdavimu įpėdiniui, kaip, pasak prezidento, dažnai nutikdavo sovietiniu laikotarpiu.
67-erių Rusijos lyderis pareiškė, kad valdžios perdavimo planas valstybei yra ypač svarbus. Prieš kelias dienas V. Putinui paskelbus pasiūlymą keisti Konstituciją, atsistatydino vyriausybė ir buvo paskirtas naujas premjeras.
Susitikimo su Antrojo pasaulinio karo veteranais metu jau du dešimtmečius Rusiją valdantis V. Putinas buvo paklaustas, ar, siekdamas visiškai atsisakyti prezidento valdymo laikotarpio apribojimų, svarstytų keisti Konstituciją. V. Putinas tokią galimybę atmetė.
„Mano manymu, sugrįžimas į tokią situaciją, kokia buvo devinto dešimtmečio viduryje, kai visi valstybės vadovai išliko valdžioje iki jų dienų pabaigos ir kabinetą paliko nepasirūpinę tinkamomis sąlygomis valdžiai perduoti, keltų daug nerimo, – sakė V. Putinas. – Tad labai ačiū, tačiau manau, kad geriau negrįžti į devinto dešimtmečio situaciją.“
Leonidas Brežnevas, Jurijus Andropovas ir Konstantinas Černenka valdė iki pat mirties. Po K. Černenkos į valdžią atėjęs Michailas Gorbačiovas įvykdė perestroiką ir valdė iki Sovietų Sąjungos subyrėjimo.
V. Putinas, kuris 2024 m., ketvirtai kadencijai pasibaigus, turės palikti postą, teigė suprantąs, kad daugumai žmonių valdžios tęstinumas kelia nerimą.
„Dauguma mūsų žmonių sieja tai su visuomenės stabilumo, valstybės – užsienio bei vidaus politikos – stabilumo klausimu. Aš puikiai tai suprantu“, – teigė jis.
Manoma, kad V. Putinas siekia kontrolę išlaikyti ir tada, kai paliks Kremlių. Kritikai jį apkaltino organizuojant konstitucinės valstybės perversmą.
Trečiadienį V. Putinas nustebino paskelbęs apie siūlomus Konstitucijos pakeitimus, įtraukiant ir didesnės valdžios perdavimą Rusijos Valstybės Dūmai bei Valstybės Tarybos, kaip patariamosios institucijos, vaidmens įtvirtinimą. Prezidento pareiškimas paskatino atsistatydinti visą Dmitrijaus Medvedevo vadovaujamą vyriausybę ir patį premjerą.
Netrukus Rusijos Valstybės Dūma pritarė V. Putino siūlymui Rusijos mokesčių tarnybos vadovą Michailą Mišustiną skirti naujuoju šalies ministru pirmininku.
„Pagaliau apie nužudymą mažame Tiergarten parke Berlyne atvirai prabilo Vokietijos vyriausybės koalicijos vidaus politikos reikalų ekspertas“, – rašo Vokietijos bulvarinis leidinys „Bild”.
„Politine prasme šis atvejis yra visiškai akivaizdus: tai Rusija davė įsakymą nužudyti, šios žmogžudystės užsakovas – Kremlius. Apie tai byloja užtektinai aiškūs prezidento Vladimiro Putino pareiškimai Paryžiaus spaudai, kai jis net pagrindė, kodėl tas žmogus buvo nušautas”, – pokalbyje su „Bild“ žurnalistais tvirtino Uli Gretch, SPD partijos politinių partijų ekspertas.
Vokiečių leidinys „Bild”
Kaip pastebi „Bild“, anksčiau Angela Merkel ir jos vyriausybė buvo įtartinai santūrūs vertindami Zelimkhano Hangoshvili nužudymo Berlyne aplinkybes.
„Aš žinau, kad žmogžudystė Mažajame Tiergarten parke – vienas didžiausių pastarųjų metų skandalų, – pabrėžė Uli Gretch. – Užsienio valstybė siunčia žudiką į Vokietiją, į sostinės centrą, kad šis nužudytų Kremliaus priešą vidury baltos dienos.“
Taigi Uli Gretchas prieštarauja Federalinės konstitucijos apsaugos tarnybos vadovui Thomasui Haldenwangui, kuris 2019-ųjų gruodžio pradžioje paskelbė, esą dėl šios konkrečios žmogžudystės neįmanoma atvirai apkaltinti konkrečios šalies, nes trūksta įtikinamų įrodymų.
Zelimchanas Changošvili
Anot SPD eksperto Uli Gretcho, įrodymai yra akivaizdūs ir nedviprasmiški: „Neginčijamų įrodymų problemos nebėra! Turime nusikaltėlį, nusikaltimo įrankį, liudytojus, tikrą pasą su kamufliažo asmens duomenimis. Turime sukurtą legendą, kaip gauti vizą pasitelkiant Rusijos gynybos ministerijos fiktyvią kompaniją, turime prezidento Putino pareiškimus, kad Berlyne nužudytas asmuo neva buvo teroristas. Ir vis dėlto prieš keletą metų Rusijos valdžia išbraukė jį iš ieškomų asmenų sąrašo.
Įdomu dar ir tai, kad gruodžio 11 d. uždarame Bundestago komiteto vidaus reikalų komitete posėdyje atsakydamas į klausimą, ar nėra įrodymų apie užsienio valstybės dalyvavimą nusikaltime, Generalinės prokuratūros atstovas atsakė trumpai ir aiškiai: „Taip”.
„Matyt, praėjus kelioms dienoms po žmogžudystės, iš draugiškų žvalgybos agentūrų buvo gauta neginčijama informacija, rodanti Kremliaus atsakomybę“, – rašo „Bild“.
Pridedame Sauliaus Kizelavičiaus publikaciją „Šūviai Berlyne. Vėl – GRU pėdsakas“, kur buvo paskelbta 2019 metų rugsėjo 2-ąją slaptai.lt portale.
2019 metų rugpjūčio 23 dieną Vokietijos sostinėje Berlyne netoli Reichstago buvo nužudytas Zelimchanas Changošvili. Šis Sakartvelo (Gruzija) pilietybę turėjęs čečėnas nužudymo dieną buvo paprašęs politinio prieglobsčio. Jo prašymą Vokietijos valdžia labai atidžiai nagrinėjo, nes baiminosi, ar jis neturi ryšių su teroristais – islamistais.
Nūnai vis daugiau įtarimų, kad šį čečėną likvidavo ne kas kitas, o būtent Rusijos slaptosios tarnybos arba jų prižiūrimas liūdnai pagarsėjęs šiandieninis Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas.
Kad tai gali būti Rusijos slaptosios tarnybos GRU rankų darbas (o gal – FST?), ypač daug rašo vokiški leidiniai, sakykim, Der Tagesspiegel ir Der Spiegel. Tačiau šios versijos neatmeta ir tokie tiriamosios žiniasklaidos leidiniai kaip Bellingcat ir The Insider, tokiais įtarimais dalinasi ir rusiški leidiniai svoboda.org bei Radio Svoboda.
Zelimchanas Changošvilis
Pirmiausia, nužudytasis kadaise buvo Čečėnijos nepriklausomybės šalininko, šios Šiaurės Kaukazo respublikos prezidento Aslano Maschadovo patikėtinis. Taigi tiek Rusija, tiek Kremliui pataikaujantis R.Kadyrovas jį būtinai traktuoja esant mirtinu priešu. Antra, Zelimchanas Changošvili yra gyvenęs Gruzijoje, kur, įtariama, talkino tuometiniam Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui, 2008-aisiais pralaimėjusiam Rusijai karą dėl Pietų Osetijos vadinamąjame penkių dienų kare. Tad Kremlius šio čečėno turėtų nekęsti dar ir dėl to, kad šis palaikė Gruzijos nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą. Tačiau kai Gruzijoje pasikeitė valdžios, Zelimchanui ten tapo nesaugu, ir jis persikėkė į Ukrainą, pas Odesos srities gubernatoriumi tapusį tą patį M.Sakašvilį. Tad Zelimchanas galėjo būti Kremliaus įtrauktas į juoduosius sąrašus ir dėl požiūrio į Maskvos – Kijevo konfliktą.
2016-aisiais metais šis čečėnas, baimindamasis grasinimų, persikėlė gyventi į Vokietiją, kur paprašė politinio prieglobsčio, bet Vokietija suteikti neskubėjo: maždaug dvejis metus aiškinosi, ar jis nepalaiko ryšių su teroristais – islamistais, kai paaiškėjo, jog čečėnas – švarus, tapo jam palankesnė.
Twitter paskyroje dėl nužudymo užuojautą suskubo pareikšti pats M.Saakašvilis, pridurdamas, esą žudiką užsakė Rusijos slaptosios tarnybos.
Kad šūvius paleido Rusijos specialiųjų tarnybų žmogus, mano ir Zelimchano brolis Zurabas. Jo teigimu, Zelimchanas turėjo daug priešų. Visi jo priešai – Rusijos imperialistai.
Ir tai – panašu į tiesą, nes į šį čečėną jau buvo keletą kartų pasikėsinta. Jis buvo sužeistas į petį ir ranką. Pavyzdžiui, vienas pasikėsinimas surengtas 2015 metais Tbilisyje. Paskutiniuoju metu Z.Changošvili dangstėsi svetima pavarde.
Vokietijos policijai pavyko sulaikyti įtariamąjį. Įtariamasis žudikas sulaikytas netrukus po žmogžudystės. Vyras bandė pasprukti dviračiu, turėjo peruką. Šiuos daiktus išmetė į upę, o pats slapstėsi krūmuose. Mažytį pistoletą, iš kurio paleido keletą šūvių, taip pat išmetė į upę.
Įtariamasis – 49 metų Vadimas Sokolovas. Nors vyras neprisipažįsta esąs kaltas, įtarimus sustiprina kelios aplinkybės: prašydamas vizos prancūzų konsulate Maskvoje jis nurodė, kad gyvena Irkutske Alpių gatvėje, nors ten tėra Alpių skresgatvis. Be to, prašydamas vizos, nenurodė nei namo, nei buto numerio, nors tai – privalu. Vėliau, patikrinus, ar toks vyriškis kada nors gyveno nurodytu adresu, sulaukta neigiamo atsakymo.
Į Vokietiją įtariamasis pateko per Prancūziją. Keista, kad įvažiavęs į Prancūziją iškart pradingo. Į Maskvą turėjo grįžti po žmogžudystės praėjus parai.
Tėra viena švelninanti aplinkybė – įtariamasis turi keletą tatuiruočių. Vargu ar profesioaliam GRU žudikui būtų leista turėti tatuiruočių – juk jos krenta į akis, jas lengva atpažinti. Bet gal tos tauiruotės byloja buvus gudrų sumanymą – nukreipti dėmesį nuo įtariamojo. Arba suimtasis nėra tikras GRU daruotojas – jį galėjo pasamdyti tik šiam konkrečiam išpuoliui…
Vokietijos Bundestagas. EPA-ELTA nuotr.
Jei paaiškės, kad čečėną Berlyne prie Bundestago vidurdienį nušovė pagal Rusijos slaptųjų tarybų užsakymą, turėsime įspūdingą Europoje GRU atliktų žmogžudysčių sąrašą – Aleksandras Litvinenka, Sergejus Skripalius, dabar – Zelimchanas Changošvili.
O Vokietija lyg niekur nieko ir toliau tiesia dujotiekį Nord Stream II.
Ironiškai paklauskime Angelos Merkel: kas čia nuostabaus – juk šaudo dar ne Bundestage, šaudo dar tik šalia Bundestago…
