Gyvename karo sąlygom. Kol kas tik informacinio, o gal reikėtų rašyti net informacinio. Priešininkas kaip ir bet kokiame kare žinomas. Dar 2000 metais Rusijos karinėje doktrinoje nurodyta, kad „dabartinei karinei politinei situacijai pasaulyje įtaką daro informacinis karas“. Jo tikslus rusų strategai apibrėžia irgi aiškiai – atgauti prarastas geopolitines pozicijas ir pirmiausia tai padaryti buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje.
Nuolat demaskuojamas vienas ar kitas rusiškos propagandos išpuolis. Rečiau apsvarstomi bendresni tokios propagandos teiginiai, todėl dera skirti dėmesio ir jiems.
Lietuvos valstybei priešiška propaganda remiasi teiginiu, kad lietuviai – darbšti, nuoširdžių žemdirbių tauta. Skaitytojui, kaip ir bet kam kitam, išgirdus tokį teiginį būtų pravartu suklusti. Ar tai komplimentas ar kažkas kita? Puiku būti draugiškam, nuoširdžiam, darbščiam, ar ne? Gera propaganda ne iškart sukelia įtarimą, pasipriešinimą. Bet… jei išties esame vien žemdirbių tauta, tai joje nelieka mokslininkų, menininkų arba jų yra mažai, o svarbiausia – joje nelieka politikų ir valstybės, nes žemdirbių bendruomenė nėra savarankiška valstybė. Kaip tuomet su lietuviu politinio, organizacinio ir karinio genijaus išraiška Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste? Rusų, deja net tik jų propagandistai, ją tiesiog nurašo, skelbia ją buvus ne lietuvių, o rusų valstybe, tiesmukiškai kalba apie rusiškąją Lietuvą ir grindžia savo teiginius tvirtinimais, kad didelė dalis jos gyventojų buvo slavai.
Galime pajuokauti – ar tokiu atveju Anglijos imperiją taip pat reikia pristatyti kaip Indijos imperiją, nes indų buvo keliolika kartų daugiau negu anglų? Rusų ir kai kurių baltarusių istorikų propagandistų mėgstamas niekuo nepagrįstas argumentas – Vytautas Didysis nekalbėjo lietuviškai. Atrodytų keista, kodėl vaikystėje būsimasis Lietuvos valdovas neišmoko motinos kalbos, o išmoko svetimą kalbą?
Tačiau propagandai svarbūs ar ne tie tarsi istoriniai ginčai apie tolimus laikus? Svarbūs, nes štai kaip jie pasukami toliau – jei Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę siūloma suvokti kaip nesavarankišką valstybę ir netgi kaip rusišką valstybę, tai suprantama, kad ji natūraliai susijungė su Rusijos imperija. O ilgamečiai karai virsta nesvarbiu epizodu. Čia atsiranda dar viena Rusijos propagandistų mėgstama sąvoka – atseit rusai ir lietuviai yra viena tauta. Mums šis teiginys iškart užkliūva, tačiau rusų kalboje žodis „narod“
reiškia ir tautą, ir liaudį. O prisiminus, kad lietuviai apibrėžiami kaip žemdirbiai (vadinasi, prastuomenė, ne aukštuomenė), galima įteigti, kad rusai ir lietuviai – ta pati tauta/liaudis.
Atrodo, kalbame apie praeitį, bet ką iš šito matome šiandien? Jei Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nebuvo savarankiška valstybė, tai kas tada atsitiko 1918 metais? Aiškinimas paprastas – Baltijos šalis sukūrė vokiečiai, ir tai joks valstybių atkūrimas, o sukūrimas, vien tik vokiečių žvalgybos veiksmai. Einama toliau – jei tai nėra tautų atgimimas, o tik vokiečių žvalgybos veiksmai, vadinasi, Lietuva 1940 metais ne okupuojama, o savarankiškai susijungia su Rusija. Todėl 1941 metais neįvyko jokio sukilimo, tai tik vokiečių agentai rengė diversijas. Todėl ir jokio tautos pasipriešinimo, partizaninio karo su okupantais nebuvo, o tik dalis nespėjusių pabėgti holokausto vykdytojų pasislėpė miške ir tapo banditais.
Tai aiškinamą pokario situaciją matome ir meniniuose filmuose, pvz., filme, rodytame per Lietuvos televiziją Valstybės dieną liepos šeštą dieną, pokario situacija vaizduojama kaip holivudiškame vesterne. Paprasti valstiečiai norėtų ramiai dirbti, bet blogiečiai banditai trukdo, tada susirenka mokantys šaudyti broliai ir nugali banditus. Šioje kovoje rusų kareiviai nedalyvauja, jie tik surenka lavonus. Nėra nei trėmimų, nei turto grobstymo, nei kultūros naikinimo, tiesiog geriečiai šaudosi su blogiečiais.
Sukūrus vaizdinį, kad nėra Lietuvos valstybės, nelieka ir jos okupacijos. Taip informacinio karo specialistai panaikina ir pretenzijas dėl okupacijos žalos.
Šia svarbu atskleisti ne atskirą išpuolį prieš Lietuvą, o nuoseklią politinės propagandos prieš mūsų valstybę schemą, kurioje gerai dera ir kiti jos aspektai. Pavyzdžiui, teiginys, kad politikų suskaldyta liaudis galėtų vėl susijungti. Tada žemdirbiai galėtų prekiauti Rusijoje ir niekas jiems netrukdytų šokti klumpakojo bei dainuoti sutartines. Viena, kas jiems draudžiama, – turėti savo valstybę.
Jei bent dalis žmonių patikės, kad be valstybės daug geriau – propagandos tikslas bus pasiektas. Nes lietuviai nebus pasirengę ginti valstybės. Ta pati propagandos kryptis egzistuoja ir Ukrainoje. Ten irgi nuolat peršama mintis, kad rusai ir ukrainiečiai – ta pati tauta.
Kad propagandinis karas turi laimėjimų, galime matyti iš apklausų. Jose vis dar atsiranda teigiančių, kad Lietuvos gynybai iš vis nereikia jokių lėšų – nes kas mus puls, nes vis vien neapsiginsime, nes NATO mūsų negins, nes tokios valstybės niekam nereikia, nes prie ruso buvo geriau….
Džiugu bent tai, kad tokių žmonių mažėja. Tačiau turime likti budrūs, nes gyvatė prie mūsų durų dar gaji.
2019.09.20; 05:00
Kiekvienas, kuris nors kiek prisiliečia prie žemės, žino, koks bjaurus padaras yra kurmis. Sunkiai sugaunamas, atbaidomas, rausdamas požeminius tunelius, daro žalą vejoms, darko landšaftą… O jeigu toks atsiranda įmonėje, įstaigoje ar valstybės aparate?
Šiuos „kurmius“ priimta vadinti tiesiai šviesiai – šnipais. Šiomis dienomis, kai, atrodo, Donaldas Trumpas ėmė siųsti ženklus, siekdamas pagerinti santykius su Rusija, pirmuose pasaulio žiniasklaidos puslapiuose atsirado Olego Smolenkovo pavardė. Šį Amerikos šnipą JAV specialiosios tarnybos išvežė iš Rusijos dar 2017 m., kai paaiškėjo, kad D. Trumpas gali netyčia išplepėti V. Putinui apie jo rezidentą Kremliuje. Mat, O. Smolenkovas buvo įsitaisęs šiltoje vietelėje šalia Rusijos prezidento – jo administracijoje ir galėjo perduoti informaciją apie svarbiausius Kremliaus vadovo sprendimus ir užkulisinius veiksmus.
Abi pusės pripažino, kad toks žmogus tikrai čia dirbo. Rusijos prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas patikslino, jog O. Smolenkovas prieš keletą metų buvo atleistas „vidaus potvarkiu“, ir jo pareigose nebuvo numatyta tiesioginių kontaktų su prezidentu, jis nedalyvavo pasitarimuose su V. Putinu. Po atleidimo Kremliuje nebuvo žinomas tolesnis O. Smolenkovo likimas.
Taigi, kur jis dingo, niekas nežino, jo nuotraukos nėra, duomenys apie šį veikėją smarkiai skiriasi, kokią informaciją jis teikė CŽA, neaišku… Vadinasi, tvirtina apžvalgininkai, jis tikrai buvo geras šnipas…
Kol Maskva trauko pečiais, nuduodama, kad šis „kurmis“ apgadino labai nedaug rusiškos vejos, naujas šnipų skandalas JAV plykstelėjo dar smarkiau. CNN paskelbė, jog CŽA šnipas buvo „vienu aukščiausio rango šaltiniu Rusijos vyriausybėje“, išgabentu iš Maskvos prieš dvejus metus, kad nebūtų atskleistas, nes paaiškėjo, jog D. Trumpas „nenulaiko liežuvio už dantų ir gali išplepėti slaptą informaciją“.
Žibalo į ugnį kliūstelėjo faktas, kad, žurnalistams pradėjus domėtis į JAV persikėlusia O. Smolenkovo šeima, ji skubiai dingo iš savo namo Stafordo mieste, Virdžinijos valstijoje. Buvęs CŽA informatorius jį nusipirko 2018 m. birželį. 760 kv. metrų ploto vila kainavo 925 tūkstančius JAV dolerių, turėjo šešis miegamuosius ir šešis vonios kambarius, stovėjo ant 1,2 ha ploto sklypo, namą saugojo slaptosios tarnybos. O. Smolenkovas jame gyveno su žmona Antonina ir trimis vaikais, bet rugsėjo 10 dieną, kai prie namo atvyko vieno Amerikos tabloido žurnalistai, šeima per 15 sekundžių automobiliu skubiai iš jų dingo…
Kol Kremlius nuduoda, kad šitas „kurmis“ jam jokios žalos nepridarė, užjūrio žiniasklaidoje vis plinta faktai, jog šis veikėjas nebuvo eilinis Amerikos šnipas. O. Smolenkovas dirbo Rusijos pasiuntinybėje Vašingtone ir Rusijos vyriausybės aparate Maskvoje. 2010 m. tuometinio prezidento D. Medvedevo įsaku vyriausybės departamento referentui buvo suteiktas III klasės valstybės patarėjo rangas, atitinkantis karinį generolo majoro laipsnį.
Sprendimas išgabenti šnipą iš Rusijos į Juodkalniją buvo skubiai priimtas po to, kai 2017 m. gegužę Baltųjų rūmų Ovaliniame kabinete susitiko D. Trumpas, Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas bei Rusijos pasiuntinys JAV Sergėjus Kisliakas. Būtent šis gegužės 10 d. vykęs pasitarimas Vašingtone sukėlė įtarimų, kad D. Trumpas galėjo Maskvai perduoti slaptą informaciją apie Rusijoje uždraustos teroristinės grupuotės „Islamo valstybės“ (ISIS) veiklą ir taip atskleisti CŽA šaltinį…
Nors ši žvalgybos tarnyba ragina Kongresą pradėti tyrimą dėl CNN skleidžiamų žinių, o V. Putinas ir D. Trumpas tvirtina nieko nežiną apie naują šnipą, JAV ir Rusijos santykiams suduotas naujas skaudus smūgis.
„The New York Times“ tvirtina, kad D. Trumpui baisiausia, jog šis informatorius gali patvirtinti, jog Rusija iš tikrųjų darė įtaką prezidento rinkimams 2016 m.
Dabar gi virš šio „kurmio“ ir jo šeimos pakibo kita didžiulė grėsmė: jie gali sulaukti Skripalių likimo…
2019.09.11; 11:25
Kad Rusijos caras Vladimiras Putinas vis labiau spaudžiamas į kampą tiek „savų“ (turiu galvoje rusų opoziciją, nors ir ne vieningą bei susiskaldžiusią – aut. past.), tiek „išorės jėgų“, siekiančių sukelti Rusijoje „oranžinę revoliuciją“, – tampa vis labiau akivaizdu.
Dėl Rusijai taikomų Vakarų sankcijų už Krymo okupaciją, jos ekonomika beveik nebeauga jau penketą metų, o žmonių pragyvenimo lygis vis labiau smunka.
Rusijoje užaugo karta žmonių, kurie jokio kito prezidento, kaip Putinas, savo šalyje nuo gimimo nėra matę. Tačiau jie jau spėjo pamatyti ir susivokti, kokiomis vertybėmis gyvena Vakarų pasaulis, ir koks gyvenimas jų tėvynėje.
Tą patvirtina ir pastarųjų savaičių protesto akcijos Maskvoje po to, kai valdžia neleido opozicijos atstovams užsiregistruoti artėjančiuose rinkimuose į sostinės dūmą. Rekordiniai, per pusantro tūkstančio protestuotojų, areštai pašiurpino civilizuotą pasaulį. To nebuvo nuo 2012-ųjų protestų Maskvos Bolotnaja aikštėje, kuomet vienu iš pagrindinių opozicijos reikalavimų buvo Rusijos politinių kalinių išlaisvinimas. Tuomet trečiajai kadencijai išrinktojo Rusijos prezidento Vladimiro Putino inauguracijos dienos išvakarėse policijos ir OMON pastangomis „Milijonų maršas“ buvo išvaikytas, nemažai jo dalyvių atsidūrė kalėjime.
Praėjusį šeštadienį Kremliaus jėgos struktūros pademonstravo dar žiauresnius metodus, panaudotus prieš demonstrantus.
Internete pasirodė vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip vienas riaušių policijos pareigūnas per protesto akciją už laisvus rinkimus kumščiu smogia jaunai moteriai į pilvą. Už ką? Pasak liudytojo, už tai, kad moteris paprašė nemušti kito mitinguotojo: „Nebejte jego, on že invalid“, – šaukė moteris.
Šį vaizdo įrašą peržiūrėjo milijonai internautų, todėl Rusijos vidaus reikalų ministerijai nebuvo kur dėtis – pirmadienį pranešė, kad pradėjo tyrimą.
Tokie Rusijos jėgos struktūrų pareigūnų veiksmai nėra jokia naujiena, greičiau kasdienybė.
Tačiau bjauriausia yra tai, jog net ir po tokių brutalių veiksmų, vienas įtakingiausių Kremliaus propagandistų, sukūręs net padlaižūnišką dokumentinį filmą apie „niekada neklystantį“ vadą, Vladimiras Solovjovas savo laidoje, komentuodamas šį mitingą, ciniškai, net nesumirksėjęs laidos pabaigoje „asmeniškai ir iš visos širdies“ padėkojo policijai: „Vyručiai, jūs esate šaunuoliai, savo darbą atlikote be priekaištų. Dėkoju asmeniškai“.
Ką daro žiurkė, užspeista į kampą? Studijų metais bendrabutyje teko savo akimis matyti: begalinio pykčio ir nevilties apimta ji spjaudosi seilėmis ir krauju pasruvusiomis akimis iš paskutiniųjų jėgų bando įkąsti bet kam.
Dar viena iš tos pačios Kremliaus propagandistų kohortos, Ana Šafran, kitoje politinių šou laidoje įkvėptai ėmė aiškinti, jog viską kursto ir organizuoja Vakarai, o labiausiai aršios yra Baltijos šalys. Esą nuo senų senovės Baltijos šalių ir Lenkijos žemės buvo rusų, todėl jos vis tiek bus atsiimtos: „Tegu jie ten nedžiūgauja kenkdami didžiajai Rusijai…“
Galima būtų tokią „išmintį“ nurašyti į menko intelekto, tačiau save žurnaliste vadinančios personos sapaliojimą, jeigu tai nebūtų ištransliuota pagrindiniame, Kremliaus akylai kontroliuojamame televizijos kanale.
Rusijai atrodo, jog ją visi skriaudžia. O skriaudžia dėl to, jog gviešiasi jos neišsenkančių žemės gelmių turtų.
Prieš keletą dienų virš Baltijos jūros skrido Rusijos gynybos ministras.
NATO Baltijos oro policijos misijos reaktyviniai lėktuvai pakilo į orą, kad identifikuotų lėktuvą, kuris skrido šalia sąjungininkų oro erdvės. Identifikavę tą lėktuvą, naikintuvai grįžo į bazę.
Šiame incidente dalyvavęs naikintuvas priklausė Ispanijos karinių oro pajėgų grupei, dislokuotai Lietuvoje, kurios orlaiviai nuo gegužės dalyvauja Aljanso vykdomoje Baltijos šalių oro policijos misijoje ir bus Lietuvoje iki rugpjūčio 31 dienos.
Tačiau šis įvykis sukėlė Rusijos pyktį. Patalogiškai Baltijos šalių nekenčiantis propagandistas, armėnų kilmės politologas Armenas Gasparianas pagrasino, esą Lietuvai, kuri be G taško daugiau neturi kuo pasididžiuoti, tai atsirūgs.
Suaktyvėjęs Kremliaus propagandinis karas prieš Baltijos šalis verčia suklusti – ar po invazijos į Ukrainą netapsime kitu vis labiau agresyvėjančios Rusijos taikiniu.
2019.08.14; 20:29
Didžiosios Britanijos muzikos teatras „Grange Park Opera“ stato operą „Aleksandro Litvinenkos gyvenimas ir mirtis“ (The Life & Death of Alexander Litvinenko). Pasaulinė premjera numatyta 2020 metų birželį.
Buvęs Federalinės saugumo tarnybos (FSB) agentas, kuris 2006 m. lapkritį mirė Londone šiurpia mirtimi, išgėręs polonio izotopu užnuodytos arbatos, tapo Rusijos slaptųjų tarnybų veiklos metodų simboliu. Europa buvo šokiruota: imperijos agentų čiuptuvai yra apraizgę visą Vakarų demokratinį pasaulį. Šnipinėjimo skandalai neblėsta. Naujienų išgirstame kiekvieną mėnesį.
Lietuva: tarp įtariamųjų – ir žinomas politikas
Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje išaiškinta 12 asmenų, įtariamų šnipinėjimu. Pusė jų yra jau nuteisti.
Šių metų balandžio pradžioje Klaipėdoje septyneriems metams laisvės atėmimo nuteistas 44 metų klaipėdietis Romanas Šešelis. Rusijoje gimęs rusų tautybės Lietuvos pilietis buvo sulaikytas 2017 metų gruodį. Teismas įrodė, kad jis buvo užverbuotas Rusijos žvalgybos, 2015-2017 m. rinko ir pardavinėjo informaciją apie Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijoje esančius Lietuvos strateginius objektus, NATO karo laivus bei jais gabenamą karinę techniką.
Tačiau tai, kad 2018 m. rudenį buvo sulaikytas šnipinėjimu įtariamas žinomos politikų bei visuomenės veikėjų dinastijos atstovas Algirdas Paleckis, – Nepriklausomoje Lietuvoje analogų neturintis skandalas.
Prokuratūros pateikiamais šykščiais duomenimis, jis yra vienas iš įtariamųjų. Ikiteisminio tyrimo duomenys konfidencialūs, apie įtariamojo sulaikymą visuomenė buvo informuota tik gruodžio 19 d., baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu perdavus nagrinėti teismui. Kol bus baigtas tyrimas, gali praeiti dar maždaug vieneri metai.
Visuomenė informuota, kad sulaikymo įstaigoje laikomas A. Paleckis, įtariama, Rusijos Federacijai rinko informaciją apie Sausio 13-osios bylą.
Policijos generalinis komisaras Linas Pernavas balandžio 23 d. portalo „Delfi“ laidoje „Dienos tema“ komentavo, kad šnipinėjimo objektas nebūtinai turi būti slapta informacija; kitas valstybes gali dominti ir vieša informacija apie valstybės ekonominį saugumą, tam tikrus ekonominius bei kitus klausimus.
Latvija: nuo eilinio pensininko iki pulkininko leitenanto
Kaimyninė Latvija susiduria su ne mažesniais iššūkiais. Pripažįstama, kad čia aktyviai tęsia darbą visos Rusijos slaptosios tarnybos: Federalinė saugumo tarnyba, Ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo Vyriausioji valdyba (anksčiau Vyriausiojo žvalgybos valdyba), Užsienio žvalgybos valdyba.
Kita vertus, šalis, kurioje daugiau nei 37 proc. gyventojų yra rusakalbiai, Maskvos yra kaltinama rusofobija, „rusų šnipų“ medžiokle.
Laisvės atėmimo bausmę šiuo metu atlieka buvęs geležinkelio meistras pensininkas Olegas Krasnoperovas. Tyrimo duomenimis, jis 2015-2016 m. neteisėtu būdu Jelgavos stoties teritorijoje reguliariai rinko slaptą karinio ir komercinio pobūdžio informaciją. Perfilmuodavo geležinkelio sistemų vaizdo stebėjimo įrašus, taip gaudavo duomenų apie NATO karinės technikos judėjimą. Informaciją perduodavo kontaktiniam asmeniui Rusijoje.
Rusijos naudai šnipinėjęs Jelgavos gyventojas yra maža žuvelė palyginti su rudenį sulaikytu asmeniu Olegu Buraku. Tai buvęs teisėsaugos sistemos darbuotojas, aukštas pareigas ėjęs pulkininkas. Iki 2006-ųjų spalio, kai išėjo į pensiją, jis buvo Vidaus reikalų ministerijos Informacijos centro Šaunamųjų ginklų skyriaus viršininkas.
Rusų tautybės karininkas turėjo dvi nuobaudas dėl nepakankamo valstybinės kalbos mokėjimo. Dėl O. Burako prorusiška žiniasklaida pakėlė isteriją: tai ligotas pagyvenęs žmogus, buvęs Afganistano karo dalyvis, neįgalaus sūnaus tėvas; prieš jį naudojami žiaurūs informacijos išgavimo metodai, o sulaikytas jis esą dėl to, kad atskleidė korupcijos faktą, kuriame dalyvavo jo tiesioginis viršininkas. Latvijos valdžia kaltinama rusofobija. Latvijos antinacistinis komitetas, palaikomas Latvijos rusų sąjungos, surengė solidarumo mitingą, pateikia Buraką kaip politinį kalinį.
Rygos centriniame kalėjime laikomam Latvijos piliečiui iškelta baudžiamoji byla pagal tris Baudžiamojo kodekso straipsnius: šnipinėjimo, pornografijos platinimo bei neteisėto įrangos, skirtos operatyviniam darbui, naudojimo.
Per dvi kratas rasta pakankamai įkalčių: 13 tūkst. failų duomenų, du savadarbiai šaunamieji ginklai, šoviniai, sprogmuo, operatyvinio darbo įranga. Pasak tyrėjų, Burakas ilgą laiką sistemingai rinko informaciją, valstybės paslaptis, už atlygį vykdė Rusijos žvalgybos tarnybos užduotis. Jam gresia iki dvidešimties metų laisvės atėmimas.
Estija: demaskuotas ne vienas šnipas su antpečiais
Estijoje pastaraisiais metais taip pat buvo demaskuotas ne vienas karininkas, dirbęs Rusijos naudai.
Šių metų kovo pabaigoje sulaikytas šnipinėjimu įtariamas buvęs Estijos specialiųjų tarnybų darbuotojas, valstybinį apdovanojimą už šalies gynybos stiprinimą turintis Vladimiras Kulikovas.
Ryšius su Rusijos žvalgyba jis užmezgė 2012 m., kai pasitraukė iš tarnybos Estijos saugumo policijoje (KaPo). Materialiniu nepritekliumi negalėjo skųstis: gavo policininko pensiją bei išmoką už sužeidimą. Be to, dirbo vaikų dziudo treneriu. Manoma, kad buvo užverbuotas tuo metu, kai lankėsi Rusijos Federacijoje.
Pasak žiniasklaidoje pateiktos versijos, atleidimą iš KaPo lėmė tai, kad Kulikovas per nepriklausomybės metus neišmoko valstybinės estų kalbos. Žinoma, Kremliaus režimui tarnaujanti žiniasklaida tai interpretuoja kaip rusofobiją, rusakalbių persekiojimą.
Šis atvejis propagandos meistrams – tikras saldainis. Kulikovas tarnyboje yra pasižymėjęs: buvo sužeistas, 1995 m. išrinktas geriausiu KaPo darbuotoju.
Tai ne vienintelė pastaruoju metu Estijos viešojoje erdvėje šmėžavusi pavardė, siejama su šnipinėjimu.
Pernai rugsėjį buvo sulaikyti, šių metų vasarį dėl šnipinėjimo Rusijos naudai nuteisti tėvas ir sūnus: Estijos gynybos pajėgų štabo karininkas majoras Denisas Metsavas ir Piotras Volinas, sovietiniais metais buvęs KGB Pasienio pajėgų karininkas.
Į šios bylos tyrimą buvo įtraukta aukščiausia Estijos policijos ir kariuomenės vadovybė.
Asmenys apkaltinti Estijos valstybinių paslapčių, įslaptintos tarnybinės bei vidaus reikalų informacijos rinkimu ir perdavimu Rusijos Ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo Vyriausioji valdybai. Metsavas antivalstybine veikla užsiimė daugiau nei dešimtmetį, o jo tėvas – apie penkerius metus. Už teikiamą informaciją gaudavo atlygį. Majorui teismas skyrė 15 metų ir šešių mėnesių, o jo tėvui – pusmečio laisvės atėmimo bausmę.
Švedija: diplomatinė priedanga ir pramoninis šnipinėjimas
Diplomatinėje priedangoje įvairiose šalyse dirba šimtai Rusijos žvalgybos agentų. Precedento neturinčiu žvalgybinės informacijos kiekiu praėjusį pavasarį pasidalijo Didžioji Britanija. Tam ryžtasi dėl jos Britanijoje įvykdytos cheminės atakos, kai buvęs dvigubas agentas Sergejus Skripalis ir jo duktė Julija buvo apnuodyti Rusijoje pagaminta nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“. Vakarų valstybės Maskvai pateikė koordinuotą atsaką: dešimtys pasaulio valstybių, tarp jų devyniolika ES narių, iš savo šalių išsiuntė daugiau nei pusantro šimto rusų diplomatų – šnipų, dirbusių diplomatinėje priedangoje. Tai buvo rimtas smūgis Rusijos šnipų tinklui.
Tąkart Švedija paprašė šalį palikti vieną Rusijos diplomatą. O šį pavasarį dėl šnipinėjimo skandalo į Švedijos užsienio reikalų ministeriją ir vėl buvo iškviestas Rusijos pasiuntinys Stokholme Viktoras Tatarincevas. Švedai pareikalavo iš šalies išsiųsti pasiuntinybės darbuotoją, įtariamą šnipinėjimu. Diplomato pavardė neįvardijama.
Rusijos specialiąsias tarnybas domina įvairi informacija. Verbuojami asmenys ir pramoniniam šnipinėjimui.
Apie demaskuotą šnipą šių metų vasarį pranešė Švedijos saugumo tarnyba (SEPO). Buvo sulaikytas 45-erių švedas, dirbęs informacinių technologijų įmonėje. Įtariama, kad jis buvo užverbuotas Rusijos specialiųjų tarnybų ir jai teikė slaptą informaciją. Pasak SEPO, užsienio žvalgyba aktyviai domisi švedų IT pramonės naujovėmis. Nepaisant suaktyvėjusio kibernetinio šnipinėjimo, informacija renkama ir „tradiciniais metodais“.
Belgija: į šnipinėjimo voratinklį įtrauktas kontržvalgybininkas
Tuo pačiu laiku, kaip ir Švedijoje, įsiplieskė kur kas didesnio masto skandalas.
Pasaulį apskriejo skandalinga žinia iš Briuselio: šnipinėjimu Rusijos naudai įtariamas kontržvalgybininkas Klementas Vandenborė (Clement Vandenborre), kuris daugiau nei 40 metų dirbo įvairiose Belgijos kariuomenės struktūrose, Belgijos bendrosios informacijos ir žvalgybos tarnyboje vadovavo Žvalgybos skyriui!
Briuselyje jau ilgokai nerimaujama dėl saugumo grėsmių. Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) prieš pat šį įvykį įspėjo Belgijos pareigūnus stebėti „šimtus šnipų“ iš įvairių užsienio šalių, tarp jų Rusijos bei Kinijos. Kaip nurodyta Europos Sąjungos diplomatinės tarnybos pranešime, Briuselyje veikia „maždaug 250 Kinijos ir 200 Rusijos šnipų“.
Įtariama, kad generolas Vandenborė 2016 m. per specialią operaciją Serbijoje perdavė slaptą informaciją moteriai, kuri buvo dviguba agentė ir dirbo Maskvai. Gali būti, kad perduota informacija apėmė paslaptis, susijusias su Šiaurės Atlanto sutarties organizacija, kurios steigėja yra Belgija. Aukštas pareigūnas taip pat kaltinamas slaptų dokumentų slėpimu. Žinoma, visus kaltinimus generolas kategoriškai atmeta.
Belgijos gynybos ministerija patvirtino, kad vyksta šnipinėjimo veiklos tyrimas, tačiau detalių nekomentuoja. Daugiau jokių žinių apie Vandenborę nuo vasario mėnesio nėra. Ateityje turėtume išgirsti įdomių naujienų!
Austrija: Vakarų žvalgyba abejoja, ar saugu dalytis informacija
Austrija viena iš nedaugelio Europos šalių su Rusija palaiko draugiškus ryšius. Vienos neutralumas, įtvirtintas 1955 m. Valstybės sutartyje, ir anksčiau Maskvai buvo labai parankus. Tačiau dabartinė Austrijos valdančioji koalicija Kremliui sudaro sąlygas į Vieną žvelgti kaip į savo žaidimų aikštelę.
Skirtingai nei kitos demokratinės valstybės, Austrija „liko neutrali“ Krymo aneksijos klausimu. Nestebina, kad pernai pavasarį ji atsisakė prisijungti prie Londono ir kitų Vakarų valstybių sostinių sprendimo dėl „Skripalių bylos“ išsiųsti diplomatinės tarnybos priedangoje dirbančius šnipus.
Dabartinė Austrijos valdančioji koalicija, ultradešinioji Laisvės partija (FPO) flirtuoja su Kremliumi. Neatsitiktinai Vladimiras Putinas rugpjūčio mėnesį atsidūrė užsienio reikalų ministrės Karinos Kneissl vestuvėse, su ja šoko prieš kameras.
Tačiau orams atvėsus smagumas dingo. Dešinieji pateko į nemalonią situaciją. Ponia Kneissl gruodį turėjo vykti į Maskvą, tačiau kelionę teko atšaukti…
Lapkričio mėnesį per vieną savaitę buvo sulaikyti du rusų agentai. Vienas iš jų – buvęs Austrijos ginkluotųjų pajėgų pulkininkas 70-metis Martin M. Įtariama, kad jis 20 metų dirbo Rusijos karinei žvalgybai. 1988 m. Teherane užverbuotas austras užkoduotą informaciją kas dvi savaites perduodavo kontaktiniam asmeniui „Jurijui“ specialiu imtuvu: apie Austrijos karines oro pajėgas, artilerijos sistemas, migracijos situaciją, taip pat apie daugelį austrų aukštų karininkų. Atsargos pulkininkas už rusams perduotą slaptą informaciją galėjo uždirbti 300 tūkst. eurų. Pastebima, kad jis veikė „labai profesionaliai“, užėmė nereikšmingą postą Austrijos kariuomenės štabe. Pagal Austrijos įstatymus, už valstybės paslapties išdavimą šnipui gresia iki dešimties metų laisvės atėmimo bausmė.
Pasak Austrijos gynybos ministerijos pranešimo, šnipas buvo sulaikytas perspėjus „draugiškoms tarnyboms“. Rusijos reakcija buvo irzli. Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Austrijai derėjo su savo įtarimais kreiptis tiesiogiai į Rusijos Federaciją, o ne griebtis „mikrofoninės diplomatijos“. Kremliui dirbanti žiniasklaida ironizavo: Austrija išpūtė „šnipų skandalą“ su Rusija, kad susirinktų taškų ES.
Austrų opozicinės politinės partijos atstovas naujienų agentūrai „Reuters“ atskleidė, kad Vakarų žvalgybos agentūros, ypač britų agentūra MI5 ir olandų žvalgybos agentūra, pradėjo itin atsargiai dalytis informacija su BVT. Valdančiųjų dešiniųjų artumas Maskvai jau seniai kelia jų susirūpinimą. FPO atstovai yra gynybos bei vidaus reikalų ministrai, o Vidaus reikalų ministerija savo ruožtu prižiūri pagrindinę Austrijos žvalgybos agentūrą BVT.
Įtarimų dėl galimo duomenų nutekinimo kilo dar 2017 m. Todėl nutarta Austrijos kontržvalgybą laikinai nušalinti nuo darbo Berno klube – neoficialaus žvalgybos ir saugumo tarnybų vadovų susivienijimo, kuriame keičiamasi informacija tarp 30 Europos valstybių.
Rusija: ar įvyks mainai?
Rusija akylai saugo savo valstybės paslaptis. Už šnipinėjimą gresia 20 metų laisvės atėmimo bausmė.
Maskvos miesto teismas šį balandį už šnipinėjimą nuteisė 63-ejų norvegą Frude Bergą, kuris buvo sulaikytas Maskvoje 2017 m. gruodį. Teismo nuosprendis – 14 metų griežtojo režimo kolonijoje.
Norvegas pripažintas kaltu dėl šnipinėjimo prieš Rusiją. Tyrimo duomenimis, buvęs Norvegijos pasienio inspektorius buvo pasiųstas į Rusiją rinkti duomenų apie rusų povandeninius atominius laivus. Slaptų dokumentų apie Rusijos karinį jūrų laivyną jam pavyko gauti iš užverbuoto gynybinės įmonės darbuotojo Aleksejaus Žitniuko, kuris esą veikė kontroliuojamas saugumo tarnybos.
Žitniukas buvo nuteistas jau anksčiau, 2018 m. gruodį. Tėvynės išdavimu apkaltintas vyras turės 13 metų kalėti kolonijoje.
Bergas pateikė malonės prašymą. Pernai rugsėjį norvegai Osle buvo sulaikę ir be teismo paleido šnipinėjimu įtartą Rusijos pilietį Michailą Bočkariovą. Tuo tarpu pasak Rusijos žiniasklaidoje pateikiamos versijos, Bočkariovas buvo sulaikytas nepagrįstai, todėl ir paleistas…
2019.05.25; 07:19
Socialiniuose tinkluose liejasi kritika premjerui Sauliui Skverneliui, nusprendusiam kreiptis į Valstybės saugumo departamentą (VSD) dėl galimos Kremliaus specialiųjų tarnybų įtakos konservatoriams.
S. Skvernelio sprendimu stebisi ir žengtą žingsnį valstybei pavojinga politine klaida vadina ne tik opozicijoje esantys Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos lyderiai, bet ir politikos ekspertai. Pasak jų, pastaroji premjero retorika ir sprendimai tik dar labiau didins įtampas valstybėje, kuriomis pasinaudoti nevengs ta pati Rusija. Ekspertai pabrėžia, kad VSD politizuoti jokiu būdu negalima.
„Kol klykia Gražulis, tai dar suprantu – Seime turime klouną. Bet kai taip pat klykia premjeras, darosi neramu. Dar daugiau, šis asmuo į savo isteriką įtraukia ir tarnybas, darosi mažiau juokinga. Reiškia jau visas valstybės aparatas jam yra tiesiog politinis instrumentas oponentams bauginti“, – rašė feisbuke konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis ir svarstė, ar dar ilgai premjeras liks savo poste.
„Kuo toliau, tuo aiškiau darosi, kad politinė įtampa premjerui nepakeliama ir verčia jį elgtis neadekvačiai. Beliko atsakyti į klausimą, ar ilgai dėl įtampos premjeras liks dar savo poste“, – samprotavo G. Landsbergis.
Konservatorių kandidatė 2019 m. prezidento rinkimuose Ingrida Šimonytė S. Skvernelio užmojį įvardino kaip prasilenkiantį su vakarietiška demokratija. Pasak jos, pastarieji Vyriausybės vadovo žingsniai rodo, kad kalbos apie S. Skvernelio siekį sukurti „policinę valstybę“ nėra tik kalambūras.
„Kreipimasis į specialiąsias tarnybas dėl opozicinės partijos yra įvykis, kuris nėra vakarietiškos demokratinės valstybės požymis. Jau kuris laikas įvairiausių bandymų keisti demokratiją į iškabų demokratiją buvo, dauguma nesėkmingų. Tačiau tik dabar, valdžios ponams iš esmės nesivaldant dėl problemų, su kuriomis susiduria turbūt bet kuri Vyriausybė, kai sukuria didesnius lūkesčius, nei gali įgyvendinti, imamasi žingsnių, kuriuos galėtum įsivaizduoti tose šalyje, kurių demokratijos būklei tarptautinės organizacijos turi labai rimtų pastabų“, – savo feisbuko paskyroje antradienį rašė I. Šimonytė. Ji apgailestavo, kad, pasak jos, dėl negebėjimo oriai atremti oponentų kritikos specialiosios tarnybos įveliamos į politikų ginčus.
„Specialiosios tarnybos turi užtikrinti saugumą nuo tikrų nedraugų ir tirti nusikalstamas veikas, o ne būti išnaudojamos kitokią nei valdžios nuomonę turinčiųjų „nuraminimui“. Ir tai kvepia jau ne vien kalambūrais apie policinę valstybę. Ten, kur baigiasi politika, tikrai ateina policinė valstybė, viena tiesa ir viena partija. Telieka tikėtis, kad toms tarnyboms užteks išminties atsiriboti nuo šių bandymų“, – teigė I. Šimonytė ir pabrėžė, kad valdžios lyderių kalbėjimas vis labiau panašėja į tai, ką rašo ir kalba kontraversiškai vertinamas Seimo narys Petras Gražulis.
Kritiškai premjero žingsnį įvertino ir politologai. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas premjero kreipimąsi į VSD pavadino milžiniška klaida.
„Premjeras padarė milžinišką klaidą: panoro įvelti žvalgybos tarnybas į politines kovas su opozicine partija. Negalima politizuoti VSD, net jei nuoširdžiai kažkam atrodo, kad opozicija prisideda prie visuomenės įaudrinimo, protestų organizavimo ir taip didina riziką, jog tokiomis nuotaikomis Rusija naudosis ir bandys dar labiau padidinti visuomenės susiskaldymą ar sukelti politinę krizę. Rusija visose šalyse naudojasi tuo pačiu modeliu – ieško silpniausių vietų valstybėse ir jas dar labiau paskatina, sudirgina. Žaidžia abiejose pusėse, nes taip geriausia įsiūbuoti situaciją“, – feisbuke rašė politologas. Pasak jo, aukščiausio lygmens politikams dėl vidaus politinių nesklandumų tiesiog negalima iškart pulti ieškoti išorės kaltininko.
„Mokytojai pradėjo streikuoti ne dėl Rusijos kišimosi. Mitingai vyksta ne dėl to, kad juose dalyvauja vien tik Kremliaus agentai. Tai tiesiog normali politikos dalis. Labai tikiuosi, kad VSD išliks neutralus ir niekaip neįsitrauks į bandymus pasinaudoti žvalgyba kaip politinės kovos su oponentais instrumentu. Tai būtų visų žvalgybos reformų, kurių esminis tikslas buvo VSD depolitizavimas, nubraukimas ir žvalgybos institucijų nusviedimas į 90-uosius“, – samprotavo TSPMI profesorius.
Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius, komentuodamas premjero žengtą žingsnį, klausė, ar tikrai tai yra klaida, o ne sąmoningas premjero sprendimas.
„Buvo daug pašaipų, kai premjeras pirmą kartą prabilo apie neva konservatorių ir Kremliaus bendrai rengiamą perversmą. Jau tada man buvo visai nejuokinga. Tačiau dabar nejuokinga dar labiau, nes dabar jau tenka klausti, ar premjero retorika kartais nebuvo ir nėra tik „klaida“. Dabar jau tenka klausti, ar tai nėra sąmoningas veiksmas. Reikia suprasti, kad RUSIJOS GRĖSMĖS IR REALIŲ RUSIJOS ĮTAKOS OPERACIJŲ DISKREDITAVIMAS YRA VIENAS IŠ KREMLIAUS TIKSLŲ. O tokiais premjero pareiškimais ir net veiksmais ši grėsmė būtent ir yra diskredituojama“, – feisbuke rašė M. Laurinavičius.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.12.12; 06:00
Nė vienoje šalyje nepriimta patarnautojų sodinti prie vieno stalo su karinių žinybų vadovais. Rusijoje irgi. Išskyrus vieną restoranų savininką.
Rusų virėjas derasi su Libijos maršalu
Lapričio 9 d.„Novaja gazeta“ paskelbė Libijos karinių pajėgų vyriausiosios vadovybės informacijos biuro vaizdo įrašą apie prieš dvi dienas Maskvoje įvykusį Rusijos gynybos ministro susitikimą su Libijos maršalu. Tarp Rusijos generolų, sėdinčių prie derybų stalo, matyti… Jevgenijus Prigožinas. Vadinasi, ir jis svarstė padėtį Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje ir kovos su terorizmu reikalus? „Novaja“ priminė, kad Kremlius energingai palaiko šį maršalą, kurio vadovaujamos pajėgos užimė didelę dalį Libijos rytinių rajonų. Ten pastebėti ir Rusijos karo specialistai. Ar tik Prigožino dalyvavimas derybose nebus susijęs su Libijoje pasirodžiusiomis privačiomis karinėmis kompanijomis, kurias jis, kaip tvirtinama, kontroliuoja?
Po kelių valandų valstybinė naujienų agentūra „Novosti“ paaiškino, koks Prigožino vaidmuo šiose derybose: „surengė oficialius pietus ir dalyvavo svarstant Libijos delegacijos vizito kultūrinę programą“; tai leidinys sužinojęs iš „karinio-diplomatinio šaltinio“. Apie tai pranešė kitos Rusijos naujienos tarnybos, o vėlai vakare tai patvirtino ir valstybinė naujienų tarnyba TASS („Источник: Пригожин организовал официальный обед на встрече Шойгу и Хафтара“). TV kanalas „Cargrad“ nepraleido progos neįgėlęs „liberaliajai žiniasklaidai“, spėjusiai iškelti daugybę sąmokslo teorijų, pavyzdžiui, apie Libijoje planuojamą „kruviną valymą“ dalyvaujant „Rusijos samdiniams“. O tiesa pasirodė esanti daug paprastesnė ir logiškesnė, negu liberalių žurnalistų pramanai.
„Novaja gazeta“ atsikirto: nė vienoje šalyje nepriimta aptarnaujančio personalo sodinti prie vieno stalo su karinių žinybų vadovais. Kitas dalykas, kad Rusijos ir Libijos generolų derybos prasidėjo Maskvoje apie 14 val. ir Libijos delegacija išvyko dar esant šviesai, tad nebuvo nė laiko pietums. „Novaja“ pasiuntė paklausimą Gynybos ministerijai su prašymu paaiškinti, kam šiose derybose atstovavo verslininkas Jevgenijus Prigožinas.
Kaip prisimename, vasario 8 d. JAV vadovaujamos koalicijos pajėgos smarkiai aptalžė Sirijos režimo pusėje kariaujančius Rusijos samdinius, puolusius Deirez Zoro miesto apylinkėse. „The Washington Post” kiek vėliau parašė amerikiečių žvalgybą sužinojus, kad vienas Rusijos oligarchas prieš puolimą ir po jo daug bendravo su aukštais Kremliaus valdininkais (tarp jų – prezidento administracijos vadovu Antonu Vainu bei jo pavaduotoju) ir Damasko pareigūnais. Tas oligarchas – tai Jevgenijus Prigožinas. Amerikiečiai yra „beveik tikri“ (almost certainly) jį kontroliuojant Rusijos samdinius, kariaujančius prezidento Bašaro Asado pajėgose; juos siunčia kompanija „Vagner“. O Sankt Peterburgo „Fontanka“ išnarpliojo, kad Rusijos bendrovė „Euro Polis“ įsipareigojo išlaisvinti Asado priešininkų užgrobtas naftos bei dujų radimvietes mainais į vieną ketvirtadalį išgaunamų išteklių. Ir kompaniją valdančios bendrovės telefono numeriai tokie patys, kaip ir dar dviejų dešimčių bendrovių, siejamų su oligarchu Jevgenijumi Prigožinu.
2018 metų vasarą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš vykdamas su vizitu į Austriją atsakė į austrų televizijos ir radijo kompanijos ORF klausimus; Arminas Volfas klausinėjo ir apie Prigožiną, siejamą su visokiais tamsiais reikalais. „Paprašyčiau Jus skirti Rusijos vyriausybę, Rusijos valstybę ir Rusijos piliečius ar kokius nors galbūt juridinius asmenis, – pasakė prezidentas. – Jūs dabar pasakėte, kad poną Prigožiną vadina Putino virėju. Jis iš tikrųjų verčiasi restoranų verslu, tai jo ekonominė bazė, jis restoranų savininkas Peterburge.“ Žurnalistas neatstoja: jis ne tik restoranų veikla verčiasi, turi daug firmų, sudariusių kontraktą su Gynybos ministerija, ir kita. Kam jam viso to reikia? Putinas: „Klauskite jo paties. Rusijos vyriausybė su tuo neturi nieko bendra.“
Prisiminimai apie Sodomą ir Gomorą
Lapkričio 15 d. „Federalinė naujienų tarnyba“ įdėjo interviu su buvusia „Novaja gazeta“ stažuotoja (2012-1013). Ši, vėl radusi apie ją parašyta „Novaja“ puslapiuose, nusprendė daugiau neslėpti tiesos ir sąžiningai papasakoti, kas dedasi „teisingiausių“ žurnalistų kolektyve. „Federalinė naujienų tarnyba“ prirašė savo pastabą: pokalbio su Marija Kupraševič įrašas ir įkalčiai, tam tikra dalimi įrodantys jos žodžius, yra redakcijos žinioje. „Po kruopštaus faktų patikrinimo mes neradome priežasčių abejoti merginos pasakojimu“ (beje, „merginai“ – 34 metai, ji pati sako, kad yra mama ir dabar laukiasi).
Apie „leidinyje vyraujančius papročius“ galima spręsti iš antraštės: kvaišalai, ujimas, kankinimai, korupcija („От наркоты и травли до пыток и коррупции: экс-сотрудница «Новой газеты» рассказала о нравах, царящих в издании“). To, kas dėjosi kolektyve, pasakotojos žodžiais, kitaip kaip orgijomis nepavadinsi. Būdavo, užeini į ofisą, o ten vėmalai, prezervatyvai, atsiprašant, š*** voliojosi. Šlykštu. Vyriausiasis redaktorius vedasi į savo kabinetą tai berniukus, tai mergaites – aiškiai ne tam, kad pasikalbėtų. Ką jie ten darydavo – neturiu supratimo, su žvake, suprantate, niekas nestovėjo, tačiau sklido kalbos apie priekabiavimą tiesiog darbo vietose. Pasakotoja išėjo iš redakcijos dar ir todėl, kad nesutiko mokėti redaktoriams „procentų“ (откаты). „Ten apskritai visi pamišę dėl pinigų. Gobši mūsų opozicinė spauda.“ Ji žinanti ne tiek jau daug, tačiau redakcijoje sklido kalbos, kad vadovybė prievartauja iš politikų ir verslininkų pinigus. Jeigu kas atsisako – „Novaja“ išeina straipsnis, kuriame tas žmogus drabstomas purvais. „Todėl jie, tarp kitko, nekenčia Prigožino – tas atsisakė mokėti 2011 metais. Ir susirėmė su jais. Laikraščiui tai buvo akibrokštas.“
Tą patį vakarą interviu atpasakojo… „Gosnovosti“! Seniai žinoma, kad „Novaja gazeta“ – LGBT-iečių, rusofobų, iškrypėlių ir narkomanų priebėga. Buvusią darbuotoją redakcija tiesiog užujo ir persekioja iki šiol. Todėl moteris nutarė papasakoti visą tiesą interviu „Federalinei naujienų tarnybai“. Ten dirbti buvo neįmanoma. Moteris krūpčiodama prisimena tuos laikus. Ypač kentėjo nauji darbuotojai – juos tiesiog ujo. Be to, „senukai“ mėgo malšinti stresą alkoholiu ir net narkotikais, kartais iškeldavo tikras orgijas. Ten dirbančios merginos gyveno nuolatinėje baimėje dėl redakcijos senbuvių priekabiavimo – joms praėjimo neduodavo, o tos tylėjo, bijodamos būti atleistos… Paleistuvavimas ir anarchija. Tikras gyvačių lizdas. Sodoma ir Gomora („Новая газета“ — это Содом и Гоморра“: затравленная Купрашевич больше не может молчать“).
„Federalinei naujienų tarnybai“ moteris pasakė Deniso Korotkovo nepažįstanti, tačiau žurnalistų pasaulis nedidelis ir ji iš kolegų sužinojusi kadaise jį dirbus organuose, kur karjera jam nesusiklostė. Beje, „Novaja gazeta“ jis parašė tik tris straipsnius – visus nukreiptus prieš Jevgenijų Prigožiną. Visi straipsniai aiškiai užsakomieji. Ar gali toks žmogus vadintis žurnalistu? Jo parašytas tikrumas yra labai abejotinas. „Gosnovosti“ pridėjo: „nepažįstanti skandalingojo žurnalisto Deniso Korotkovo, „pagarsėjusio“ Sirijoje kariaujančių savanorių asmeninių duomenų atskleidimu, tačiau žino, kas tai per žmogus.“ Ir dėl Peterburgo verslininko Jevgenijaus Prigožino: jis atsisakė mokėti dar 2011 metais. „Niekas nesitikėjo, kad verslininkas kaip reikiant atsikirs“ (даст настоящий отпор).
„Federalinės naujienų tarnybos“ žurnalisto klausiama, kodėl Andrejus Michailovas ją paminėjęs pastarojoje „Novaja gazeta“ publikacijoje, Marija atsakė, kad jie seni pažįstami. Jis dirbo savo būsimos žmonos vadovaujamame „Laikraštyje apie laikraščius“. Teisybę sakant, tai ne itin malonus žmogus, ji nenorėjusi su juo bendrauti. Dėl pinigų jis gali paminti visus principus. Pažįstami sakė, kad jis prikiaulinęs žmonai: paėmęs jo vardu keletą kreditų, įsiskolino ir antstoliai atėmė iš jos butą. Michailovas yra nevykęs verslininkas – prarado visus savo pinigus. „Gosnovosti“ papildė: „Kaip žinoma, Andrejus Michailovas pokalbyje su Korotkovu paminėjo Kupraševič. Marija mano, kad jo interviu „Novaja“ – ne atsitiktinumas, juk dėl pinigų jis gali paminti visus principus.“
Žodžiu, baisesnių žurnalistų, nei „Novaja gazeta“, pasaulyje nerasi. Ko gero, dar ir nuorūkas ant grindų mėtė… Kaip jie ir kojas bepavelka iki šiol? Ir Korotkovas su Michailovu, kaip lietuviai pasakytų, abudu tokie per tvorą permetus – vienas antro neatsvertų. Galima suprasti: gujama moteris negalėjo daugiau tylėti. Tik abu leidiniai klaidina, ypač „Gosnovosti“ su savo „kaip žinoma“: Korotkovas su Michailovu apie Mariją nekalbėjo. „Novaja“ įdėjo nuorodą į leidinyje dar 2013-ųjų vasarą skelbtą tyrimą („Маша Хари. Кто шпионит в российских СМИ. Раскрываем технологию слежки“). „Maša Hari“ – tai “Federalinės naujienų agentūros“ pašnekovės pravardė, prilipusi jai po, sakykime, incidento „Novaja gazeta“ redakcijoje – pagal Mata Hari, garsiąją prancūzų šnipę.
Ar ne teisingiau būtų lyginti su Ana Čapman?
2012 metais į skelbimą, kad „Novaja gazeta“ reklamos skyriui reikalinga vadybininkė, atsiliepė tokia Marija – ji sutinkanti iš pradžių dirbti be atlygio, nes jai esą „labai patinkantis“ šis leidinys ir ji pritarianti jo krypčiai. „Novaja“ žurnalistai tą vasarą kaip tik studijavo į redakciją pakliuvusius kompanijos „Konkord“ dokumentus – aiškinosi, kaip „Prigožino struktūros“ prisidėjo prie NTV vasario mėnesį parodyto dokumentinio filmo „Protesto anatomija“, kaltinančio opozicijos veikėjus žmonių papirkinėjimu. Tarp jų buvo ir „Novaja“ skelbimo kopija. Redakcija ėmėsi aiškinti, ar tik nebus sulaukusi kokio „šnipo“. Iš kitų dokumentų paaiškėjus, kad Marija – „Konkordo“ PR skyriaus darbuotoja, ją imta stebėti.
(Beje, ši reklamos skyriaus stažuotoja, studijavusi aktorystės meną ir žurnalistiką, visiškai neatrodė „ujama“. Nevengdavo taurelės švenčiant gimimo dienas, koketavo su „berniukais“ ir šnibždėjosi su „mergaitėmis“. Tarp kita ko, kaip pastebėta, vyrus ji mėgo nepalyginti labiau. Kuo ne 2010 metais JAV suimta rusų šnipė Ana Čapman, tiek priartėjusi prie vieno prezidento Barako Obamos administracijos nario, kad Federalinio tyrimų biuro kontržvalgybininkai „negalėjo ilgiau laukti“.)
„Šnipei“ netrukdė kopijuoti kas jau netekę svarbos ir gabenti tai diskeliuose iš redakcijos. Po kurio laiko ji pasiūlė sudaryti sutartį dėl „Laikraščio apie laikraščius“ reklamos, kartu ir galimybės skaitytojams dalyvauti „labiausiai parsidavusių žurnalistų rinkimuose“ (daugiau nei pusė kandidatų – iš „Novaja gazeta“). Galiausiai po įvykusio „konfidencialaus pokalbio“ išaiškėjo, kad vienas jos „kuratorių“ – Andrejus Michailovas. Dar vėliau ji prisipažino, kad į „Novaja gazeta“ ją palydėjo pats Jevgenijus Prigožinas. Per mėnesį buto nuomai apmokėti ir kitoms išlaidoms ji gaudavusi iš „Konkord“ buhalterijos apie 130 tūkstančių rublių… Atsisveikinant susitarta, kad ji daugiau su tokiais dalykais neprasidės. Tačiau netrukus Marija įsidarbino „Moskovskij komsomolec“ Peterburgo redakcijoje ir vėl „sudegė“. Taigi ji sulaužė duotą žodį ir todėl „Novaja“ atskleidžianti jos žygius Maskvoje. Tai buvo paskelbta 2013 m. birželio 28 d.
Pastaroji Marijos „išpažintis“ – ne pirmoji. 2013 m. birželio 28 d. ji savo skiltyje „V Kontakte“ papasakojo apie tai, kaip bendradarbiavo leidiniuose „Novaja gazeta“ Maskvoje ir „MK“ redakcijoje Peterburge. ilgai kentė, bet vis dėlto nusprendė atskleisti, kaip yra. Blogiau, girdi, jau nebus. Maskvos leidinį ji pasirinkusi todėl, kad studijavo žurnalistiką ir „NG“ daugeliui buvo „idealas“. „Novaja“ pradėjo bendradarbiauti su „Laikraščiu apie laikraščius“, tačiau tai tęsėsi neilgai. Viršininkas (direktoriaus pavaduotojas toks ir toks) dėl nutrūkusio bendradarbiavimo apkaltino ją ir paprašė tapti „dviguba agente“. Kai jai nepavyko tuo tikslu įsidarbinti „Konkorde“, ji turėjo įkalbėti iš anksto parengtą tekstą apie šią kompaniją, Prigožiną ir „Laikraščio apie laikraščius“ vyriausiąją redaktorę. Nenorėjui to daryti, bet prieš pat filmavimą direktoriaus pavaduotojas jai pasiūlęs vandens – greičiausiai į tą vandenį buvo kažin kas „įberta“, nes „valia tarsi pradingo, buvau pati nesava“.
Savo „išpažintį“ Marija baigė karingai: „Kur ji, jūsų žurnalistinė tiesa? Net juokinga girdėti po to, kai pas jus pabuvau.“ Tada, prieš penkerius metus, žurnalistai padarė išvadą, kad šis įrašas buvo mėginimas paaiškinti, kaip „Novaja gazeta“ ir „Fontanka“ išgavo kompaniją „Konkord“ kompromituojančius duomenis. Iš anksto parašytas tekstas, kažin kas įberta… Panašu, kad „Prigožino struktūros“ kitus vis tepa, kuo patys kvepia.
„Atsitiktinis praeivis“ Peterburge…
2014 metų gegužės pabaigoje interneto įsilaužėliai („Анонимный интернационал“) paskelbė„Internetinių tyrimų tarnybos“ vadovybės susirašinėjimą. Ta proga žurnalistinių tyrimų leidinys „The Insider“ priminė, kad ši kompanija priklauso „Putino virėjui“, holdingo „Konkord“ įkūrėjui Jevgenijui Prigožinui (asmeniškai pažįstančiam prezidentą), o tiesiogiai kompanijai vadovauja Marija Kupraševič (žinoma tuo, kad įsidarbindavo liberaliuose leidiniuose šnipinėti)“. Dar 2013-ųjų vasaros pabaigoje „trolių gūžtoje“ (taip imta vadinti tos „agentūros“ darbuotojus) lankėsi „Novaja gazeta“ Sankt Peterburgo skyriaus žurnalistė su drauge – „susiviliojusios“ skelbime žadamu geru uždarbiu ir „nemokamu maitinimu!!!“ Vėliau ji parašė skaičiusi iškabintą įsakymą, draudžiantį, be kita ko, „glaudžius asmeniškus kontaktus verslo komplekso teritorijoje“. O kitą dieną, joms jau sėdint naujose darbo vietose, į kabinetą įžengusi aukšta blondinė, „kaip du vandens lašai panaši į „Mašą Hari“… „Anoniminio internacionalo“ paskelbtame garso įraše girdėti, kaip jai dėl nežinia kur pradangintų 10 milijonų rublių priekaištauja „agentūros“ vykdomasis direktorius Michailas Burčikas (šių metų pradžioje JAV Kolumbijos federalinės apygardos didysis žiuri apkaltino jį ir dar 12 Rusijos piliečių su Jevgenijumi Prigožinu priešakyje kišimusi į šalies prezidento rinkimus).
Neilgai trukus, „Anoniminis internacionalas“ paskelbė nemažai įdomybių iš kompanijos „Konkord“ saugumo tarnybos elektroninio pašto. 2013 metų pradžioje Prigožino saugumiečiams pavyko įdarbinti TV kanale „Dožd“ PR vadybininką ir šis pateikė šio kanalo darbuotojų sąrašą; toliau jis turėjo aiškintis organizacijos struktūrą, padalinių sąveikavimą ir santykius kolektyvo viduje. Pranešamą apie „IT specialistą“, parengtą įdarbinti leidinyje „Novaja gazeta“ . Iš ten mūsų pažįstama „Maša Hari“ siunčia visokius duomenis: kas dirba ir kiek uždirba, kaip jie gyvena, kokie gandai plinta…
„Novaja“ redakcijoje vienas pagrindinių žurnalistų vertėsi labai sunkiai ir jį atakuoti manyta pagal tris scenarijus: sukompromituoti, pakišus verslininką su užsakomuoju straipsniu ir nufilmavus pinigų perdavimą; tariamam rėmėjui pasiūlyti žurnalistui paprašyti straipsnių, pereinant nuo neutralių prie demaskuojančių opozicijos lyderius ir žurnalistus; pasiūlyti vesti TV laidą, kurioje jis išliks „nesutaikomas kovotojas už teisybę“: anksčiau kritikavo blogą valdžią, tačiau įsitikino, kad opozicija dar blogesnė. Šis žurnalistas leidiniui „The Insider“ vėliau patvirtino gavęs pasiūlymą įkurti naują laikraštį, kur jis uždirbsiąs $10 000 per mėnesį. Jo manymu, dideliais pinigais norėta į naują laikraštį pervilioti ir kitus pagrindinių leidinių žurnalistus, įtraukti juos į PR tamsybes ir sukompromituoti.
„Prigožino struktūros“, kaip paaiškėjo, ne tik siuntė „agentus“ į redakcijas, sekė žurnalistus ir vykdė provokacijas – privatiems saugumiečiams kažin kas leido šniukštinėti po policijos elektroninius išteklius ir rankioti kompromituojančius duomenis. Pasamdė kelias teisininkų grupes (сразу несколько бригад юристов) „Novaja gazeta“ paskelbtuose tekstuose „ką nors neteisėta“ (что-то противозаконное) aptikti ir šie surinko į vieną vietą „Novaja“ autorių teiginius, prie kurių galima prikibti teisiniais pagrindais (tarp jų – ir publicistės Julijos Latytinos; jos tekstus sekė itin akylai ir visuose leidiniuose). Pateikė skundusį Rusijos ryšių ministerijos padalinį, kurį galima vadinti cenzūros tarnyba (Роскомнадзор) ir teisėsaugos organus.
Ir dar ar apie vieną seną, išmėgintą kompromitavimo būdą. 2012 metų pabaigoje turėjo įvykti „Novaja gazeta“ korporatyvinė naujametė šventė ir ta proga „Konkord“ saugumiečiai atliko tokius parengiamuosius darbus: „darbuotojų įtaisymas į aptarnaujantį personalą ir medicininių priemonių panaudojimas“ (использование медикаментозных средств). Laiške-ataskaitoje pranešama, kad vakarėlio metu kelis kartus kilusios peštynės, pastebėta hetero ir galbūt homoseksualinių ryšių. O vienas redakcijos bendradarbis vakarėliui pasibaigus primušė „atsitiktinį praeivį“… Ne vienam šios ataskaitos skaitytojui kilo įtarimas, kad tas ne kartą kabutėmis įrėmintas „praeivis“ galėjo ir nebūti „atsitiktinis“. Apkultasis padavė pareiškimą baudžiamajai bylai iškelti. Tiesa, neturima vaizdo įrašo ir todėl neįmanoma to su visu akivaizdumu panaudoti „NG diskredituoti“. „Laikome tikslinga šiems įvykiams nušviesti pasamdyti nedidelę, mažai žinomą televizijos kompaniją, kuri neturi ryšių su centriniais kanalais, tačiau vėliau gali perduoti nufilmuotą siužetą tiražavimui.“
… ir rinkimai Ukrainoje
Tada, 2014-aisiais, žurnalistai suskaičiavo, kad „trolių fermos“ (vadino ir taip) išlaikymas Prigožinui gali kainuoti iki $10 milijonų per metus. O dar „Nevskije novosti“ (3 milijonai rublių per mėnesį) „Charkovo naujienų tarnyba“ (daugiau kaip 1 milijonas) ir kiti projektai. Minėtosios naujienų tarnybos filialas Simferopolyje, kaip paaiškėjo iš paskelbto susirašinėjimo, jau 2013 metų lapkritį, tai yra iki „Euromaidano“ ir kitų įvykių, buvo parengusi veiksmų Rusijos įtakai Ukrainoje stiprinti projektą (Проект по организации деятельности, направленной на усиление влияния Российской Федерации на территории Автономной Республики Крым, Юго-Востоке Украины (Новороссии), а также Украине в целом). Šie veiksmai turėjo padėti: laimėti Rusijos statytiniams rinkimus į vietos tarybas bent jau Kryme ir Pietryčių Ukrainoje; padaryti veiksmingą įtaką prezidento rinkimuose; suburti šalies parlamente didelę frakciją; paskirti reikalingus žmones į svarbiausius valstybės postus.
Ne per seniausiai, žiniasklaidoje vėl ėmus linksniuoti Jevgenijaus Prigožino pavardę, prabilo ir žurnalistas Arkadijus Babčenka. Kaip žinoma, gegužės 29 d. Kijeve Ukrainos specialiosios tarnybos inscenizavo šio žurnalisto nužudymą – tam, kad nustatytų iš tikrųjų rengiamo pasikėsinimo į jį užsakovą. Buvo sulaikytas vienas šio pasikėsinimo rengimu įtariamų asmenų. Jis susitarime su Ukrainos generaliniu prokuroru pripažino padaręs nusikaltimą (teroristinio akto nužudant visuomenės veikėją rengimas) ir rugpjūčio pabaigoje buvo nuteistas 4,5 metų kalėti. Dabar žurnalistas Facebook‘e parašė, kad baigėsi šio susitarimo sąlygų neatskleidimo terminas ir jis galįs papasakoti, kas buvo išaiškinta tyrimo eigoje.
Babčenka tvirtina, kad Rusija beveik metus rengėsi masiniams teroro aktams Ukrainoje. Mėgino, kaip paaiškėjo iš Ukrainos saugumiečių įrašyto bendrininkų pokalbio, sutrikdyti padėtį šalyje artėjant prezidento rinkimams ir diskredituoti veikiančią valdžią. Žurnalistas paaiškina, kodėl manąs šių teroristinių aktų užsakovu esant „Putino virėją“ Jevgenijų Prigožiną: jam pavaldžios „struktūros“ glaudžiai sąveikauja su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Greičiausiai iš ten viskas ir koordinuojama. „Tai duoda pagrindo kalbėti apie valstybinį terorizmą. “Kijeve įvyksiančių Europos futbolo lygos rungtynių išvakarėse greičiausiai planuota nužudyti ne jį. Tačiau balandžio 23 d. Babčenka parašė „trolių fabriko“ šeimininką Prigožiną turint vieno Peterburgo viešbučio rūsyje „kankinimų kamerą“ prasikaltusiems pavaldiniams ir tada „užsakė“ jį.
Tomis pačiomis dienomis planuota dar vieną žmogų, žinomą Rusijos opozicijos veikėją, nužudyti Vilniuje, kur šis politinį prieglobstį Didžiojoje Britanijoje gavęs žmogus turėjo atvykti. Tai turėjo padaryti Ukrainoje pasamdytas žudikas („tai jiems svarbu – kad pėdsakai vestų į Ukrainą“). Ir ne konkretus asmuo jiems, anot žurnalisto svarbiausia, o tai, kad būtų žinomas veikėjas ir jo mirtis sukeltų sumaištį. „Niekas dar nesibaigė, – rašo Babčenka. – Jie tęs pradėta.“ (Dėl Ukrainos: žinoma, kad po Boriso Nemcovo nužudymo 2015 metų vasaryje „troliai“ turėjo skleisti tokią „pagrindinę idėją“: prie Rusijos opozicijos veikėjo mirties gali būti prisidėję Ukrainos veikėjai, tai – akivaizdi provokacija, kuria siekiama paskatinti opozicijos veikėjus organizuoti šalyje mitingus bei eisenas valdžiai nuversti.)
Šalinkitės nepažįstamų vyrų su puokšte rankose!
Dėl Vilniaus, tai čia buvo įsikišusios ir britų MI5, ir Lietuvos atitinkamos tarnybos. O tai, ką apie Prigožiną rašo Babčenka, – toks „baletas“, kad sunku ir patikėti vieną žmogų tiek visur pripėdavus…
Pastariesiems Prigožino kritikų ir jo gynėjų mūšiams kaistant, interneto leidinys „Republic“ (gyvuoja prenumeratorių pinigais ir tai, anot šios redaktorių ir autorių bendrijos, „leidžia išsaugoti geidžiamą nepriklausomybę – nuo valstybės, reklamos teikėjų ar rėmėjų“) paskelbė žurnalisto, publicisto, rašytojo Olego Kašino apmąstymus. Iš rašoma žiniasklaidoje apie Prigožiną gali kilti įspūdis, rašo šis ne vienos politinės publicistikos knygos autorius, kad kažin koks artimas Putinui žmogus gali būti apdovanotas teise daryti ką panorėjęs ir kur panorėjęs – Peterburgo tarpuvartėse, Sirijos dykumose ar Afrikos džiunglėse. Iš tikrųjų jis veikia išimtinai aukščiausiosios valdžios interesais, prisiimdamas atsakomybę, kurios valdžia dėl daugelio priežasčių vengia. Kaip nafta valstybėje priklauso tam, dvasingumas – kitam, valstybės užsakymai – tretiems, lygiai taip mirtis yra viena valstybinių interesų sferos šakų ir visų pripažintas mirties reikalų ministras – Jevgenijus Prigožinas.
Apskritai, net neturi reikšmės, kiek jis iš tikrųjų susijęs su visais tais siužetais – nuo mėginimo nunuodyti antropologą iki žurnalistų sušaudymo Afrikoje. Kada nors Putino epocha bus prisimenama pirmiausia kaip „Prigožino laikai“, nes šis personažas priklauso išimtinai nūdienai – savo Prigožino nebuvo nei 10-ajame dešimtmetyje, nei prie caro, nei prie Stalino, iš viso – niekada. Jis atsirado būtent dabar kaip tarpininkas tarp valdžios ir mirties – pirmiausia dėl to, kad būtent dabartinė valdžia tapo pirmąja, kuriai prireikė tokio tarpininko. Jis reikalingas tam, kad visuomenėje nekiltų šoko pamačius tiesioginį ryšį tarp valdžios ir mirties…
Patį šio teksto autorių, kai buvo jaunesnis, kūlė ir valstybiniai sargybiniai, ir neaiškūs tipai. 2010-ųjų rudenį žiauriai sumušė prie namo tykoję nepažįstamieji. Vienas iš jų rankoje laikė gėlių puokštę su viduje paslėptu geležiniu strypu. Beje, ir pastarajame tekste minimas antropologas (Prigožino kompanijų sandorius tyrusios Kovos su korupcija fondo teisininkės sutuoktinis), žingsniuodamas prie daugiabučio laiptinės durų, praėjo pro žmogų su puokšte rankose – joje buvo paslėptas švirkštas su kažin kokiais nuodais. Pastarieji žurnalisto Deniso Korotkovo pašnekovai nepasakė, kur buvo paslėptas virbas, kuriuo sulaužė ranką tinklarašiui Sočyje…
O kitą kartą gali užkalbinti „tiesiog Marija“…
(Pabaiga)
2018.11.23; 07:20
Valdančiųjų „valstiečių“ lyderiui Ramūnui Karbauskiui priklausantis „Agrokoncernas“ trąšas importuoja ne tik iš Rusijos trąšų gamintojų „Phos Agro“ ir „Acron“ – LRT Tyrimų skyrius išsiaiškino, kad į Lietuvą keliauja ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino vaikystės bičiulių, stačiusių Krymo tiltą, trąšos.
Arkadijui Rotenbergui, turinčiam vieną didžiausių Rusijos azotinių trąšų gamyklų „Minudobreniya“, taikomos tarptautinės sankcijos. Tačiau didžiausios valdančiosios frakcijos Seime lyderio R. Karbauskio tai neskatina nutraukti verslo ryšių su minėta trąšų gamintoja. R. Karbauskis tikina, kad jam priklausančiame „Agrokoncerne“ dirbantys agronomai negali žinoti visų akcininkų.
„Minudobreniya“ – Rusijos Voronežo srityje, Rosošo mieste, esanti azotinių trąšų gamykla. Ji įsikūrusi netoli sienos su Ukraina.
Daugiau nei 80 proc. „Minudobreniya“ akcijų priklauso Rusijos oligarchui Arkadijui Rotenbergui. Tam pačiam, kuriam dėl artimų ryšių su Kremliaus lyderiu nuo 2014 m. taikomos tarptautinės sankcijos.
Kaip išsiaiškino LRT Tyrimų skyrius, „Agrokoncernas“ iš A. Rotenbergui priklausančios „Minudobreniya“ perka NPK trąšas, tai yra kompleksines trąšas, kurių sudėtyje yra azoto, nitratinio azoto, amonio azoto, fosforo pentoksido ir kalio oksido.
Kokie trąšų kiekiai importuojami būtent iš „Minudobreniya“, „Agrokoncernas“ neatskleidžia. Aiškina, kad iš Rusijos pirktų trąšų kiekis pernai esą sudarė mažiau nei trečdalį visų bendrovės pirktų trąšų, o šiemet nesiekia ir penktadalio. Detalės apie importą iš konkretaus gamintojo yra komercinė paslaptis. Šios informacijos neišduoda ir Lietuvos muitinė.
„Minudobreniya“ gamykla yra už 1400 km nuo Lietuvos. Tačiau, kaip tikina „Agrokoncernas“, Rosoše gaminamas trąšas jis perka netiesiogiai iš „Minudobreniya“, o per tarpininkus – iš Jungtiniuose Arabų Emyratuose įsikūrusios DMCC laisvosios ekonominės zonos. Ji – kone šešiskart toliau nuo Lietuvos nei Rosošo gamykla.
„Gamintojo OAO „Minudobreniya“ trąšas 2017 m. pirkome iš „Agricultural Minerals“ DMCC. Ši įmonė pirkimo metu pasiūlė mums priimtiniausią kainą perkamiems produktams“, – LRT Tyrimų skyriui atsiųstame atsakyme rašo „Agrokoncernas“.
Vis dėlto „Agrokoncernas“ pripažįsta, kad, nors trąšos perkamos Dubajuje, į Lietuvą jos atvežamos esą ne iš ten.
Tačiau kam „Agrokoncernui“ trąšas pirkti Jungtiniuose Arabų Emyratuose, o vežtis iš Rusijos? „Agrokoncernas“ šiuo klausimu tyli, tikina negalintis komentuoti, kaip dirba tarpininkai.
Kaip išsiaiškino LRT Tyrimų skyrius, „Minudobreniya“ didžiąją dalį pardavimų vykdo būtent per „Agricultural Minerals“ DMCC. Maža to, daugiau kaip 50 proc. „Minudobreniya“ eksportui skirtos produkcijos tiekiama produktotiekiu „Toljati-Odesa“, einančiu per Ukrainos teritoriją.
R. Karbauskis, pagrindinis „Agrokoncerno“ akcininkas, tikina nežinojęs, nei kas tas A. Rotenbergas, nei to, kad jo valdomas verslas trąšas importuoja iš šiam oligarchui priklausančios bendrovės „Minudobreniya“.
„Nežinau, aišku, nežinau, – LRT Tyrimų skyriui sakė jis. – Aš sakau, negaliu jums paaiškinti, nes aš nežinau, iš kur importuoja, kiek importuoja, bet kiek žinau, Lietuvoje ne viena įmonė importuoja, niekas neturi išskirtinių teisių.“
R. Karbauskis mano, kad klausimai dėl trąšų importo iš A. Rotenbergui priklausančios įmonės turėtų būti keliami ne jam.
„Šitą klausimą pirmiausia reikėtų kelti mūsų institucijoms. Jeigu įmonė gautų pranešimą, kad iš vienos ar kitos įmonės Rusijoje ar kurioje nors kitoje šalyje produkcijos negalima importuoti, niekas iš jos ir neimportuotų tikriausiai. Nes tikriausiai iš įmonės nebūtų galima importuoti, o jūs pradedate klausti, ar aš žinau… Ne aš turiu žinoti, turi žinoti valstybinės institucijos. Jos turi informuoti įmones, kad tos veiklos negalima vykdyti“, – tikino „valstiečių“ lyderis.
Be to, R. Karbauskis tikina, kad nuo savo verslo klausimų yra nusišalinęs: „Ką reiškia žinoti, aš realiai veikloj nedalyvauju veikiausiai jau 20 metų.“
Paklaustas, ar jam, kaip politikui, atrodo moralu verslą vykdyti bendradarbiaujant su bendrovėmis, kurių savininkai yra sankcijų sąraše, R. Karbauskis tikino: „Jūs man užduodate labai keistą klausimą. Jeigu tam verslui netaikomos jokios sankcijos, tai jos netaikomos kažkieno sprendimu. Europos Sąjungos ar kažkokiu kitu sprendimu.“
Apie trąšų importą iš A. Rotenbergo bendrovės tikino nežinojęs ir Seimo Nacionalinio saugumo bei gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas. Iš pradžių jis teigė, kad šiam klausimui jam reikia pasiruošti.
O pasiruošęs pateikė tokį komentarą: „Komitetui nėra žinoma, kas importuoja į Lietuvą trąšas, komitetas neanalizuoja kiekvienos įmonės, kuri bendradarbiauja su Rusija. Bet informacija, kurią jūs pateikėte, verta gilesnės analizės. Bet aš manau, kad atėjo laikas mūsų įmonėms, kurios bendradarbiauja su įmonėmis, kurių savininkai yra įtraukti į sankcijas ar kurie susiję su verslais, įtrauktais į sankcijas, manau, ateina laikas pačiam verslui konsultuotis.“
Tiek A. Rotenbergas, tiek jo brolis Borisas yra laikomi artimais V. Putino bičiuliais. Su V. Putinu Arkadijus Rotenbergas bičiuliaujasi nuo pat vaikystės. 12-metis Arkadijus ir 11-metis Vladimiras susipažino Leningrado srityje, kai kartu lankė dziudo treniruotes.
2000 m., kai V. Putinas tapo Rusijos Federacijos prezidentu, jo vaikystės draugas A. Rotenbergas dar buvo palyginti smulkus Sankt Peterburgo verslininkas. Tačiau taip jau sutapo, kad Kremliuje šeimininkaujant V. Putinui, savo milijardinę verslo imperiją ėmė lipdyti ir A. Rotenbergas.
Su broliu Borisu jis įkūrė „SMP banką“. 2008 m. iš penkių bendrovių, nupirktų iš „Gazprom“, suformavo bendrovę „Stroygazmontazh“. Ėmė tiesti ir federalinius kelius Rusijoje. Vienas po kito pasipylusius pelningiausius valstybinius užsakymus A. Rotenbergo verslas laimėdavo be konkursų.
A. Rotenbergas kontrolinį trąšų gamyklos akcijų paketą įsigijo 2011 metais. O akcijas pirko per du Kipre registruotus ofšorus – „Yaibera Holdings Limited“, įgijusią 79,31 proc. „Minudobreniya“ akcijų, ir „Laguz Management Limited“ (3,45 proc. akcijų). Akcijos įsigytos iš tarptautinės norvegiško kapitalo įmonių grupės „Yara International“. Tai, kad A. Rotenbergas įsigijo „Minudobreniya“ akcijų, 2011 metais patvirtino ir jo spaudos tarnyba.
Kitos trąšų gamyklos akcijos – 17,24 proc. – priklauso Rusijos naftos koncernui „Gazprom“.
Taigi sankcijomis baudžiamas A. Rotenbergas ir „Gazprom“ – duetas, kuris slepiasi už rusiškų trąšų, importuojamų į Lietuvą.
Lietuvoje Rusija išlieka trąšų importo lyderė. Beje, trąšos importuojamos ne tik iš „Minudobreniya“, „PhosAgro“, „Acron“, bet ir dar iš vieno V. Putinui artimo oligarcho bendrovės „Uralchem“. Ši bendrovė priklauso Dmitrijui Mazepinui, Baltarusijoje gimusiam Rusijos milijardieriui.
Bendrovės „Uralchem“ valdybai jis vadovauja nuo 2007 m. Dar prieš tai D. Mazepinas vadovavo Rusijos energetikos įmonei „Sibur“, iš dalies priklausančiai V. Putino žentui Kirilui Šamalovui ir Genadijui Timčenkai – Kremliaus vadovo bičiuliui ir verslo partneriui, kuriam JAV taiko sankcijas.
D. Mazepinas buvo ir Kirovo regioninio parlamento narys, priklausęs V. Putino „Vieningosios Rusijos“ partijai, be kita ko, rašoma LRT tyrime.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.11.09; 07:00
Anna Villner / Focus
Siaubas, sukeltas masinių žudynių koledže Rusijos aneksuotame Krymo pusiasalyje, vis dar neslopsta, rašo Focus žurnalistė Ana Vilner.
„Pažymėtina tai, kaip greitai ir kokiais mastais Rusijos valstybės saugumo institucijos sureagavo į įvykį. (…) Tai rodo, kokią didelę reikšmę Maskva teikia šiam incidentui“, – pabrėžia žurnalistė.
Vilner nuomone, yra keletas priežasčių, kodėl Maskva taip jautriai sureagavo į studento surengtą kruviną susidorojimą.
„Krymo aneksavimas jėga 2014 metais – tai didžiausia Vladimiro Putino pastarųjų metų vidaus politikos sėkmė. (…) Reikia atkreipti dėmesį, kad kartu su signalu kitoms šalims, jog jis gali keisti sienas ir pažeisti tarptautinę teisę kada tik panorėjęs, Putinui tai bylojo ir apie ką kita: Krymo aneksija daugeliui rusų yra nacionalinis laimėjimas ir istorinė Putino pergalė. (…) Tai ir paaiškina, kad kas susiję su Krymu, Putinui turi didelę politinę reikšmę“, – rašo žurnalistė, pridurdama, kad į Krymo infrastruktūrą Maskva investuoja milijardus eurų.
„Tai rodo Krymo statusą Kremliui: Tai, kiek pinigų išleidžiama pusiasaliui, atrodo beveik nesvarbu, kol prezidentas gali rodyti savo gyventojams, kad Krymą kontroliuoja Rusija. Ir atvirkščiai, tai reiškia: įvykis Kryme kelia ypatingą nerimą Kremliui – kaip ir viskas, kas gali pakenkti šūkiui „Krymas mūsų“ („Krym naš“), – įsitikinusi Vilner.
„Iš pradžių tikėtasi, kad Kremlius apkaltins Kijevo vyriausybę ryšiais su ataka koledže, – tęsia žurnalistė. – Maskvoje iš principo egzistuoja tendencija audrinti kaltinimais sabotažu priešiškas Kijevui nuomones, kad sutelktų rusus Kremliaus kursui palaikyti. Ar ir čia įsivažiuos Putino propagandos mašina, suprasime artimiausiomis dienomis“.
Po Krymo aneksijos Rusijos prezidentas galėjo džiaugtis aukštu reitingu, kuris kartais pakildavo beveik iki 90 proc.. Dabar gi „Putino, ministro pirmininko Medvedevo ir vyriausybės reitingas smunka jau kelis mėnesius, mažėja pasitikėjimas parlamentu ir kitais institutais“. Anot Levada-centro atliktos apklausos, Putinu pasitiki tik 58 proc. gyventojų. „Reikia manyti, kad Putinui tai nepatinka, pagaliau, protestą prieš savo politiką jis vertina kaip ataką ne tik prieš jo asmeninę valdžią. (…) Rusijos vyriausybei būdinga bijoti, kad Vakarai gali kartą politinius neramumus panaudoti tam, jog įvestų provakarietišką vyriausybę Rusijoje“, – mano Vilner. – Tai, kad gyventojai dabar aiškiai nepalaiko jo vieningai, tikriausiai, sustiprina Putino nerimą“.
Be to, – toliau rašo žurnalistė, – regioniniuose rinkimuose smuko Putiną remiančios partijos „Vieningoji Rusija“ reitingas. Kad šiaip jau apolitiški gyventojai regionuose vis labiau nepatenkinti vyriausybe ir tai parodo rinkimuose, – tai naujas reiškinys, kuris dar kvaršins galvas Kremliui, – baigia Vilner.
Šaltinis: Focus
2018.11.02; 12:00
Slaptai.lt skelbia Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitiko Mariaus Laurinavičiaus paskaitą nūnai itin aktualia tema – ar Kremlius kišasi į Vakaruose rengiamus prezidento ir parlamento rinkimus? O jeigu sutinkame, kad kišasi, tai knieti paklausti – o kaip jis tai daro, kodėl jam pavyksta?
Marius Laurinavičius pateikia gausybę įdomių, sensacingų pavyzdžių iš JAV ir Europos, kurie, kurie, beje, paremti konkrečiais, neginčijamais įrodymais.
Paskaitos trukmė – 38 min.
2018.10.25; 12:00
Julian Repke / Bild
Nuotraukoje, kurią išspausdino VFR ambasada Maskvoje rugsėjo 20-ąją, greta ambasadoriaus Riudigerio fon Fričo matoma jauna rusė. Tai Aleksandra Konkina – 2017 metų gruodį ji vadovavo leidiniui Sputnik Deutschland, kuris greta RT Deutsch yra Kremliaus propagandos ruporas Vokietijoje, rašo nuolatinis Bild autorius Julianas Repke.
Leidinys paklausė Vokietijos URM, kodėl RF valstybės tarnautoja pozuoja nuotraukoje šalia VFR ambasadoriaus. „Fotografuota buvo per buvusių Bundestago programos „Tarptautinė parlamentinė stipendija“ (IPS) dalyvių ir Rusijos partnerinių organizacijų susitikimą“, – pareiškė užsienio politikos žinyba. Ir toliau pakomentavo, kad palaikyti kontaktus su buvusiais programos stipendininkais yra VFR diplomatinių atstovybių 42-ose šalyse, dalyvaujančiose IPS, uždavinys. „Ponia Konkina savo laiku buvo IPS stipendininkė“, – pažymėjo leidinio pašnekovas.
„Ar ambasadoriaus rezidencijoje rusė apsilankė tik kaip privatus asmuo ir buvusi stipendininkė?“ – svarsto klausimą Repke. Žurnalistas mano, kad „nelabai tikėtina“.
Išsyk po vizito VFR ambasadoje Konkina išspausdino savo Twitter‘yje keletą laiškučių iš ambasadoriaus rezidencijos. Po viena nuotrauka ji parašė: „Šiandien mes kalbamės su VFR ambasadoriumi ponu Riudigeriu fon Friču ir Bundestago deputatu Štefenu Kotre (AfD, – Alternatyva Vokietijai – red. past.) apie tarptautinius jaunimo mainus su Rusija“.
Po keturių dienų Sputnik Deutschland paskelbė interviu su deputatu, kurį Konkina paėmė per jo vizitą Maskvoje, sakoma straipsnyje. Jame Kotre apgailestavo, pažymi autorius, kad Angela Merkel skleidžia „melą dideliais kiekiais“ ir ryšium su tuo Vokietija „pasuko į diktatūrą“. Interviu politikas pasisakė ir už sankcijų Rusijai panaikinimą nedelsiant, perduoda Bild.
Leidinys dar pasidomėjo Vokietijos URM‘os, ar tuo metu, kai vyko renginys ambasadoje, ponia Konkina vadovavo vieno valstybinio žiniasklaidos leidinio redakcijai? Ministerija atsakė, kad „Vokietijos ambasada Maskvoje palaiko reguliarius darbo kontaktus tiek su valstybine, tiek ir su nevalstybine žiniasklaida“.
Konkrečiau pasisakė pati Aleksandra Konkina, rašo Repke. Į jo klausimą Twitter‘yje, ar buvo planuota nusifotografuoti šalia ambasadoriaus ir AfD deputato, ji atsakė teigiamai.
Amerikiečių ekspertė informacinių karų technologijų srityje Moli Makju kalbėdama su Bild sako, kad „ponia Konkina yra dalis Kremliaus propagandos mašinos, kurios taikinys yra Vokietija. Tokie žmonės negauna panašių pareigų be ryšių ir rekomendacijų, ypač kai kalbama apie tokius svarbius taikinius, kaip Vokietija“.
Kaip rodo patirtis, Rusija realizuoja savo įtaką kitose šalyse per tokius „agentus“ kaip „studentai, verslininkai, žurnalistai ar kultūros atstovai“. Konkinos istorija demonstruoja panašumą su Marija Butina, dar viena rusų „studente“, kuri buvo sulaikyta JAV, įtarus šnipinėjimu, pabrėžia ekspertė.
„Sputnik – tai Kremliaus karo prieš Vakarus instrumentas, ir kiekvieną, kas tame dalyvauja, reikia vertinti kaip pačios sistemos dalį“, – įsitikinusi Makju.
Informacijos šaltinis – Bild
2018.09.28; 05:00
Markas Švircas ir Chose Bautista / The New York Times
Manoma, kad buvęs rusų žvalgybininkas Sergejus Skripalis, kurį bandė nunuodyti nervams kenkenčia medžiaga Solsberio mieste, ne vienerius metus bičiuliavosi su Ispanijos žvalgybos atstovais. Kas bendra tarp buvusio GRU pulkininko ir Ispanijos žvalgybos? Ispanija pastaruosius kelis dešimtmečius rimtai domisi organizuotomis rusų nusikaltėlių grupuotėmis, turinčiomis ryšių su Rusijos vadovybe.
Taip rašo „The New York Times“ žurnalistai Markas Švircas ir Chose Bautista. Žurnalistai remiasi dviem šaltiniais – neįvardintu Ispanijos žvalgybos pareigūnu ir žinomu ispanų žurnalistu, rašytoju Fernando Ruedu.
Išėjęs į pensiją ponas S. Skripalis nenuobodžiavo – teberengė brifingus žvalgybos specialistams Čekijoje ir Estijoje. Dabar susidaro įspūdis, kad S. Skripalis buvo aktyvus ir Ispanijoje. O tai – akivaizdi paralelė su kitu iš Rusijos žvalgybos pasitraukusiu, politinį prieglobstį Didžiojoje Britanijoje gavusiu bei radioaktyviuoju poloniu Londone nunuodytu Aleksandru Litvinenka.
Beje, Ispanijos valdžia pastaruoju metu kategoriškai neneigia versijos, jog A. Litvinenko jai padėjo susigaudyti, kaip veikia rusų mafija ir kaip ji bendradarbiauja su Kremliumi.
Redakcijos duomenimis, kadaise S. Skripalis, dar būdamas GRU pulkininku, oficialiai dirbo Rusijos ambasadoje Madride. Oficiali priedanga – karinis atašė. Būtent tada ir ten S. Skripalį, bent jau remiantis rusų teismuose sukaupta informacija, užverbavo britų žvalgybininkai.
Tada S. Skripalio gyvenimas klostėsi ne itin palankiai: 2004-aisiais metais jį suėmė Rusijoje, teisė, bet Maskva iškeitė į Vakaruose sučiuptus ir ten įkalintus rusų šnipus. 2010-aisiais metais buvęs GRU pulkininkas S. Skripalis jau buvo persikėlęs į Didžiąją Britaniją. Tačiau manoma, kad jis, gyendamas kažkur Britanijoje, karts nuo karto išvažiuodavo į Ispaniją, kur susitikdavo su Ispanijos žvalgybos atstovais iš Nacionalinės žvalgybos centro (CNI). Tiesa, kada konkrečiai buvęs GRU pulkininkas svečiavosi Ispanijoje, – nežinoma. Ši informacija įslaptinta, kaip ir įslaptintos žinios, su kuo konkrečiai S. Skripalis ten susitikdavo.
Regis, Ispanijos žvalgybai labai reikėjo S. Skripalio patarimų, kadangi „mes, ispanai, nežinojome, kaip veikia rusų kriminalinės gaujos, turinčios ryšių Kremliuje. Skripalis, Litvinenko – jie mums suteikė daug svarbių žinių, ir mes jų dėka galėjome susidaryti išsamesnį rusų nusikaltėlių veiklos paveikslą“ (tai – vieno Ispanijos žvalgybininko, nenorėjusio, kad jo pavardė būtų viešai paskelbta, pastaba).
Laikraštis primena, kad Litvinenkos šeimos advokatas yra tvirtinęs, jog Aleksandras buvo apmokamas Ispanijos žvalgybos agentas ir kad ruošėsi vykti į Ispaniją duoti duomenų apie rusų mafijos ir Kremliaus bendradarbiavimą.
Minėtame straipsnyje teigiama, kad S. Skripalio išvykos į Čekiją, Estiją ar Ispaniją nebuvo kuo nors išskirtinės. Jos panašios į tai, kuo užsiima daugelis į pensiją išėjusių žvalgybininkų. Tačiau Rusija galėjo manyti priešingai – baimintis, kad S. Skripalio veikla Vakaruose vis tik kenkia Kremliaus interesams.
Kaip tvirtina į atsargą išėjęs FSB pulkininkas Aleksandras Gusakas, „rusai jaučia genetinę neapykantą išdavikams, todėl nereikia gūžčioti iš nuostabos pečiais, kodėl tiek GRU, tiek SVR, tiek FSB persekioja į Vakarus perbėgusius savo kolegas“.
Informacijos šaltinis – The New York Times
2018.09.08; 06:42
