Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Keletą savaičių ar net mėnesių stebėjomės, su kokiu užsispyrimu Rusijos politikai, padedant jų lanksčiausiems istorikams, perrašinėja Antrojo pasaulinio karo  istoriją – nuo priežasčių iki pasekmių. Paskutinė naujiena – svarstymai, kaip, prisimindami Antrojo pasaulinio karo pabaigą, Gegužės 9-ją minėjo Lietuvoje gyvenantys rusai, ir piktinimasis tais, kurie ją šventė taip, kaip ir dauguma jų tautiečių Rusijoje.

Viskas – žmogiška, psichologiškai suprantama. Valstybės istorija – kaip ir žmogaus biografija. Ją rašantieji dažnai  neišsilaiko nenuslydę nuo aštrių objektyvumo ir bešališkumo ašmenų į beformį ir beskonį jovalą.

Deja, taip istorija „rašoma“ ne tik Rusijoje.

Pavyzdžiui, ne visada išlaiko patikrinimą objektyvumu, realiais faktais ir įvykių logika rašantieji Lenkijos istoriją. O baltarusiai netgi mėgina pasisavinti ištisus šimtmečius kaimyninių valstybių istorijos.

Įdomu, jog dauguma perrašinėtojų į „lankas“ nuklysta vardan savosios valstybės garbės, nors iš šalies ir atrodo, kad jie tą garbę supranta itin specifiškai…

Ką padarysi! Puikybė – labai žmogiška silpnybė…

Bet dar įdomiau, kodėl, kuo vadovaudamiesi (nejaugi finansuojamais grantais?) kai kurie lietuvių politikai, istorikai, net kai kurie rašytojai priima, pritaria kitų šalių istorikų, politikų kuriamoms fantazijoms Lietuvos istorijos tema? Maža to, dargi griebiasi iniciatyvos populiarinti tuos, švelniai tariant, „nukrypimus nuo tiesos“ ir netgi stengiasi juos padaryti oficialios, valstybiniu lygiu dėstomos Lietuvos istorijos nekvestionuojama dalimi?!

Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Tokie klausimai sukilo, skaitant Delfyje paskelbtą straipsnį ambicingu pavadinimu: „Ar Gegužės 3-oji taps Lietuvos ir Lenkijos bendrų geopolitinių ambicijų diena?“

Prisimenant prieš  porą šimtmečių Gegužės 3-čią priimtą Konstituciją, buvo kalbinamas gražiai suderintas trio: politikas europarlamentaras Andrius Kubilius, istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas ir politologas Andžej Pukšto (įdomu, ar specialiai Delfis surinko tokius pašnekovus, kurių vardai prasideda iš A raidės, sudarydami išraiškingą eilutę A+A+A?).

Jau iš pavadinimo, vien pamačius žodį „ambicija“, aišku, kad pirmuoju smuiku šitoje trijulėje griežia pats ambicingiausias (bent jau dažniausiai kutenantis visuomenės ambicijas) Lietuvos politikas Kubilius. Štai pagrindinės jo suformuluotos „melodijos“, kurias praplėsdavo kiti pašnekovai.

* Lietuvoje retai kas susimąsto apie šios datos svarbą Senajam žemynui (O ar tai būtina?).

* Gegužės 3-sios šventė „galėtų tapti Lietuvos politinio vaidmens regione įtvirtinimu“ (prie ko čia Lietuva? Pritarčiau, jei kalbėtume apie Lenkiją.).

Andžejus Pukšto. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

* „Jei Lietuva ir Lenkija veiks kartu, papildomai pritrauks ir kitus europinius partnerius sprendžiant Rytų Partnerystės reikalus, tai šis regionas vėl turės teisę grįžti į europietiškos kultūros bendriją.“ (O kas tą „regioną“ buvo išmetęs? Kas turėjo teisę taip pasielgti? Ir kokioj bendrijoj Lenkija ir Lietuva gyveno pastaruosius keliasdešimt metų, ypač po to, kai buvo priimtos į ES? Ką žino Kubilius, ko nežinome mes, milijonai Lenkijos ir Lietuvos piliečių, įsitikinusių, kad jie niekada nebuvo išėję iš europietiškosios kultūros, tik keliasdešimt metų visiems žinomas agresorius spygliuotomis tvoromis dirbtinai buvo atskyręs mūsų žemės kūną nuo likusios Europos teritorijos? Kūną, bet tik ne dvasią!).

*„Mes vis dar neatsakome sau į klausimą: kas yra Lietuvos istorija? Ar tai tik lietuvių, gyvenusių Lietuvos teritorijoje, istorija, ar tai yra istorija, visko, kas vyko Lietuvos teritorijoje?“ (pirmiausia, gerbiamas p. Kubiliau, atsakykite, kas jums yra Lietuva ir lietuviai, tada automatiškai susidėlios atsakymai į jūsų klausimus).

Alfredas Bumblauskas. Vytauto Visocko nuotr.

Istorikas A. Bumblauskas šias „gegužės tezes“ praturtina savuoju Lietuvos istorijos supratimu: „Reikia suprasti, kad mes nesame ta Lietuva, kurią kūrė Jonas Basanavičius“. Pasirodo, jam Basanavičiaus Lietuva yra toji rakštis, kuri, kažkada ryžtingai atmetusi P. Hymanso planą, šiandien Lietuvoje trukdo vertinti minimą Konstituciją taip, kaip ji vertinama Lenkijoje.

Savo žabelį į laužą, iš kurio kaip feniksas, turėtų iškilti nauja/naujoviška (sulenkinta?) Lietuvos istorija, įneša ir politologas. A. Pukšto nuomone, idėjos, kurių galima pasisemti iš tos Konstitucijos, galėtų būti patrauklios ne tik Lietuvai su Lenkija, bet ir Vakarų Europai. Telieka parodyti (ar įrodyti?), „kad ši Konstitucija tapo neatsiejama Europos dalimi bei ženkliai prisidėjo prie tolerancijos bei kultūros augimo visame Senajame žemyne“.

Gražus tikslas. Bet prie ko čia Lietuva ir lietuviai? Viena vertus, visa tai rodyti  Europai yra neatimama, sakytume, prigimtinė Lenkijos teisė ir pareiga, nes gegužės Konstitucija – lenkų tautos, lenkiškų ambicijų rezultatas.

Kita vertus, toje Konstitucijoje įžvelgti toleranciją galima nebent pro lenkiškus akinius. O dauguma lietuvių tolerancijos neaptinka net su jūrų binoklių pagalba.

Prieš porą metų po Gegužės Konstituciją atidžiai pasižvalgė teisininkas Liudvikas Narcizas Rasimas ir habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Alvydas Butkus. Nei vienas, nei kitas joje nesurado lietuvių tautos, bet įsitikino, jog Konstitucija įtvirtino vadovaujantį lenkų tautos vaidmenį visuomenėje ir valstybės valdyme. A. Butkaus nuomone, tai „daugiatautėje valstybėje skamba kaip apartheidas, tik ne rasinis, o tautinis. Šalis iš „Abiejų Tautų Respublikos“ pervadinta į „Lenkijos Respubliką“.“

Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas prof. Alvydas Butkus. Slaptai.lt nuotr.

Keista… Visi Delfio kalbintieji sutaria, jog didžiausias Gegužės 3-sios Konstitucijos privalumas yra tas, kad ji atstovauja daugiatautę valstybę, kurioje, jų manymu, įvairios tautos sugyveno taip pavyzdingai, kad gali tapti pavyzdžiu ir šiandieninei Europai. Kaip jie nepastebėjo, jog iš Konstitucijos buvo išmesta visa lietuvių tauta?

Tiesa, politologas A. Pukšto mėgina sudurstyti galus su galais: „Pastaruoju metu tikrai trūksta vaizduotės. Jei ir toliau taip pasyviai sėdėsime, tapsime ES užkampiu. Yra dvi kryptys: arba, prisimindami savo daugiakultūriškumą bei europietiškumą, surasime savo vietą Europoje, arba ir toliau galvosime tik apie save ir tapsim niekam nepatrauklūs“.

A. Pukšto teisus: neturint vaizduotės, lenkui, ko gero, neįmanoma „prisiminti“ daugiakultūriškumo, o tuo labiau kartu su lietuviais žaisti žaidimą „surask savo vietą Europoje“. Dar sunkiau be lakios vaizduotės įžiūrėti šviesią ateitį susitapatinime su Lenkijos istorija lietuviui…

Taigi, į kokią ateitį A. Kubilius kreipia visų mūsų ambicijas? Iš teksto aiškėja, jog jos yra kreipiamos į tai, kad būtų atkurtas (sukurtas?) geopolitinis fantomas, darinys, panašus į tą, kurio vardu buvo paskelbta minima Konstitucija. Todėl verta prisiminti, kokia gi tai buvo valstybė ir ką jos Konstitucija skelbė valstybės žmonėms. 

Konstitucija buvo priimta 1791-ųjų gegužės 3-ąją, ir, pasak ne vieno istoriko, tai buvusi pirmoji Europoje rašytinė Konstitucija. Ją rašė atstovai valstybės, kuri iki Konstitucijos priėmimo lietuviškoje tradicijoje buvo vadinama Abiejų tautų respublika (ATR). Lenkijoje tas pavadinimas nebuvo populiarus, dažniau naudotasi sutrumpintu Žečpospolita (Rzeczpospolita) ar dar trumpiau Korona, bet kuklioms lietuvių didikų ambicijoms to pakako.

Priėmus Konstituciją, valstybės pavadinimas pasikeitė. Lietuvos vardas, pasak L. N. Rasimo (žr. str. „Dviejų juostų kelias iki Gegužės 3-osios konstitucijos“), liko „tik karaliaus garbės titule, dvi valstybės Konstitucijoje paminimos tik kalbant apie Vyriausiojo tribunolo dekretus, t. y. jų teisėtumą, gi Lietuva laikoma tik viena iš Lenkijos provincijų.“

Tuometinis Žečpospolitos karalius Konstitucijos preambulėje pristatomas taip: „Stanislovas Augustas, iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos Karalius, Didysis Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mazovijos, Žemaitijos (čia ir toliau paryškinta mano – J.L.), Kijevo, Voluinės, Podolės, Palenkės, Livonijos, Smolensko, Severo ir Černigovo Kunigaikštis, drauge su dvigubos sudėties konfederuotu seimu, atstovaujančiu lenkų tautai“.

Aiškiai matome, jog Lietuva paminėta kaip administracinis vienetas, lygiateisis ne Lenkijos karalystei, o didesnėms ir mažesnėms kunigaikštystėms, tokioms, kaip Žemaitija ar Smolenskas.

Lietuvos ir Lenkijos vėliavos. LR kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

L. N. Rasimas sudėlioja taškus ant „i‘: „pagal šį įstatymą Lietuva visiškai prarado savo valstybingumą, buvusi jos teritorija tapo Lenkijos teritorija, dviejų tautų parlamentinė sąjunga tapo realine vienos lenkų tautos valstybe“.

Kas šitokioje iš įvairių teritorinių – administracinių lopinėlių sudurstytoje valstybėje galėtų parodyti tą kamputį, kuriame tilptų A. Kubiliaus ambicijos? Aš savosioms ambicijoms tokios vietos nematau, nors Žemaitijos paminėjimas kaip Lietuvos kunigaikštystei tolygaus administracinio vieneto, gal ir paglosto žemaitiškas ambicijas.

Baltistas profesorius A. Butkus straipsnyje „Gegužės 3-ios Konstitucija – karalius nuogas“ dar griežčiau, nei teisininkas L. N. Rasimas, vertina teisines Konstitucijos nuostatas, nes jos, pasirodo, toli gražu neatitinka  Konstitucijos apibūdinimo kaip dokumento, įtvirtinančio demokratiją.

A. Butkaus vertinimu, ši Konstitucija grąžina XVIII a. pabaigos valstybę ATR į viduramžių laikus. Mat, tuo laiku, kai aplinkinėse valstybėse, Čekijoje, Vengrijoje, Danijoje, Prancūzijoje, baudžiava jau buvo panaikinta, Gegužės 3 d. seime lenkai ją įtvirtino konstituciškai.

Tai kur čia tas išgirtasis demokratiškumas, modernumas,? Matyt, ten, kur ir tolerancija…

Beje, tokiai Konstitucijai pritarę Lietuvos didikai praregėjo gana greitai. Pamatė, kad ji ne tik stipriai susiaurino LDK dalį valstybėje, bet ir į neįžiūrimas paraštes ištrėmė pačią Lietuvos valstybę. Todėl tų pačių 1791 metų spalio mėn. LDK elitas išsireikalavo priimti „Abiejų tautų tarpusavio garantijų aktą“, bet teisės prasme, kaip pastebi teisės žinovai, padėtis nepasikeitė.

Galiausiai, vėl ne be LDK didžiūnų spaudimo, 1793 m. Gardino seime Gegužės 3-sios Konstitucija abiejų tautų atstovų savanorišku sutarimu buvo panaikinta!

Deja, didžiuotis tuo šiandien lietuviams nereikėtų, nes dar po poros metų buvo panaikinta, galutinai pasidalinta tarp didžiųjų šakalų ir pati Konstituciją paskelbusi lenkų valstybė…

Bet naudinga ir reikalinga prisiminti liūdną pabaigą tos pasakos, kurią mums šiandien mėgina sekti tendencingai ambicingas trio.

Prisiminti, pavyzdžiui, kaip perspėjimą, kuo gali baigtis nepamatuotos ambicijos, šiuo atveju – lenkų, kurie norėję tapti vienintele tauta valstybėje, dirbtinai suklijuotoje iš dviejų valstybių, dviejų netapačių tautų, ilgiems dešimtmečiams liko prie suskilusios geldos.

Todėl, kai A. Kubilius sielojasi, kad „Lietuvoje retai kas susimąsto apie šios datos svarbą Senajam žemynui“, aš atvirai prisipažįstu nesuprantanti, kuo Europai galėjo būti svarbi Konstitucija, gyvavusi vos porą metų ir pasibaigusi valstybės sunaikinimu? Juk niekas nesidžiaugia pirmu prisvilusi blynu, nors jis ir pirmas? Tuo labiau nesidžiaugia ambicingieji kulinarai…

Bet suprantu, kuo ta Konstitucija svarbi lenkams, ir mielai dedu puokštę gegužio žiedų ant jos atminimo aukuro.

Beje, jei atidžiau pasižvalgytume po šiandieninę Europą, įsitikintume, jog ne viena daugiatautė valstybė išties gyvena taip, kaip mėgino gyventi iš ATR išsirutuliojusi Lenkijos valstybė: dusinte dusina savo tautines mažumas. Ispanija – baskus ir katalonus, Prancūzija – tuos pačius katalonus ir t.t.

Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, nepalyginamai gilesnį istorijos procesų ir jų ilgalaikių pasekmių supratimą, nei kai kurie Lietuvos istorikai, pademonstravo kunigas Robertas Grigas. Priminęs tris pralaimėtus sukilimus prieš pavergėją Rusijos imperiją, jis klausia: „Taigi, ar toji konstitucija kaip nors padėjo sutelkti tautas, politikus, piliečius ir apginti tegul nors tą unijinį valstybingumą?“

Išties, ko verta Konstitucija, jei ji netampa tvirtu pagrindu visuomenei sutelkti ir todėl nepajėgia garantuoti valstybės išlikimo, tęstinumo?

Štai apie ką, J. Basanavičiaus kurtosios Lietuvos valstybės tęsėjų ir saugotojų nuomone, vertėtų mąstyti Lietuvos istorikams, politikams, politologams, minint seniausios Lenkijos valstybės Konstitucijos gimtadienį.

O ambicingiems politikams patarčiau nemąstyti taip, kaip A. Kubilius, kuris, norėdamas pagrįsti Gegužės 3-sios svarbą, neatsargiai leptelėjo, jog ta diena esanti „galimybė tarp kitų valstybei svarbių datų paminėti tą Lietuvą, kuri buvo dalis ATR“.

Juk kas gali paneigti, kad neateis ta diena ir neiškils kitas ambicingas politikas, kuris pareikalaus švęsti Spalio 7-ją kaip dieną, kada buvo paskelbta (paskutinioji, 1977 m.) SSSR Konstitucija, kaip konstitucija šalies, kurios dalimi buvo ir Lietuva, dar ir – su visu vardu: Lietuvos TSR?

Lenkiška juostelė. Slaptai.lt nuotr.

Įžvalgusis Rusijos poetas Fiodoras Tiutčevas, tas pats, kuris paleido į pasaulį sparnuotąją frazę „Умом Россию не понять“, sukūrė ir kitą ne mažiau pranašišką dvieilį: „Нам не дано предугадать, Как слово наше отзовется“ („Mums neduota numatyti, kokiu aidu atsilieps mūsų žodis“).

Todėl visiems, kuriems knieti perrašyti ar savaip traktuoti istoriją, vertėtų labai atsargiai rinktis žodžius ir siužetus. Maža, kas ir ką, ir kaip…

O į klausimą, kas yra istorija, seniai seniai, prieš porą šimtą metų atsakė Vilniaus universitete istoriją dėstęs Ignas Onacevičius (Ignac Žegota Onacewicz): „Nedaug teverta tokia istorija, kuri sausai atpasakoja ar išvardija įvykius, kas, kada ir kiek ilgai snaudė soste, kiek sugaišdavo apsirengimui, medžioklei ar kitoms pramogoms. Tikroji istorija remiasi sumaniu tautų kilimo ir žlugimo priežasčių išaiškinimu, priežastingumo nustatymu. Įvykiai yra užrašyti, bet jų raktas yra žmonių širdyse. Šitaip suvokiama bei suprantama istorija yra svarbi ir naudinga, tuomet ji tampa valdovų ir tautų mokytoja, gyvenimo vadovė“.

2020.05.14; 07:00

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Pasakyti, kad gyvename kapitalizmo sąlygomis – tai nieko nepasakyti apie šių dienų ekonomiką, kurioje klasikiniai dėsniai jau seniai nebegalioja. Įvyko  fundamentalių sąvokų transformacija, kuri verčia mūsų ekonominę sistemą apibrėžti kitaip.

Tačiau aš šiandien ne apie tai. Pateiksiu tik kelis pastebėjimus iš šių dienų aktualijų.

Dar metų pradžioje niekas negalėjo patikėti, kad pasaulinė pandemija išauks, ir staigiai, tokio masto ekonomikos nuosmukį. Sunku būti teisėju ir spręsti, kaip reikėjo teisingiau ar moraliau elgtis. Pirmas scenarijus, kuris ateina į galvą – reikėjo bandyti saugoti gyvybes, įvedant itin griežtas saugumo priemones, galinčias pristabdyti koronaviruso plitimą. Antras scenarijus – bijantis pakenkti ekonomikai, viską riboti labai saikingai ir tiesiog leisti įvykti natūraliai atrankai, t.y. leisti išlikti stipriausiems, o silpnesniems netrukdyti išmirti. Skamba ciniškai, bet ne tokia jau maža dalis populiacijos pasisako būtent už antrąjį, socialinio darvinizmo scenarijų.

Man džiugu, kad Lietuvoje vis tik turime tokią valdančiąją daugumą, kuri pasirinko pirmąją galimybę. Taip, pradžioje ji buvo pasimetusi, nes, visų pirma, to nesitikėjo ir neturėjo atitinkamos patirties. Antra, tam nė viena valdžia nesiruošė. Ir dėl nepasiruošimo negalima kaltinti tik dabartinės valdžios, nes kalti visi. Bet juk taip pat nepasiruošusios buvo ir už Lietuvą žymiai turtingesnės valstybės. Ir vis tik po pirminių nesklandumų valdantieji sugebėjo susitelkti ir veikti gan sklandžiai.

Čia būtina pastebėti, kad opozicija nesitikėjo, jog valdantiesiems pasiseks susidoroti su dar neturėta užduotimi. Mūsų laimei, viskas ko gero pasisekė. Nežinau, ar dėl to opozicija liūdi, ar ne, bet bent jau džiaugiantis ar padrąsinant valdžioje esančius, kai reikėjo priimti atsakingus ir rizikingus sprendimus, aš negirdėjau. Girdėjosi tik argumentais nepagrįstos priekabės. Ką bedarysi, jei opozicijoje  yra tik tokio intelektinio ir moralinio lygio politikai, kuriems svarbiau – ne prisidėti prie žmonių gyvybių gelbėjimo, o rūpintis reitingais. Liūdna ir tiek. Viena paguoda, kad gal gi didesnė dalis Lietuvos žmonių, atėjus laikui, tai teisingai įvertins.

Tačiau nebegaliu nutylėti, kai valdantieji, matydami, kokias žiaurias pasekmes sukėlė pandemija ekonomikai ir žmonių gyvenimams, imasi šią situaciją švelninti. Nes visiškai ją suvaldyti, apsieiti be neigiamų pasekmių tiesiog neįmanoma. Iš anksto turiu pasakyti, kad matau labai daug spragų šiose valstybės pastangose. Lenda mūsų valstybės bėdos, susiformavusios per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį. Pagrindinė iš jų – silpna, nepaslanki ar net netoliaregiška valstybės tarnyba, sugebanti ir gerus norus apipinti tokiomis biurokratinėmis kliūtimis, kad iš principo gera idėja tarp tų kliūčių tiesiog išnyksta. Būtent dėl to ir vėluojama su ekonomikos gelbėjimo priemonėmis. Ir bijau, kad net ne visi ministrai adekvačiai suvokia, koks pavojus iškilo – jau nekalbant apie tai, ar tą pavojų jie sugebės suvaldyti. Bet dar keisčiau atrodo opozicijos klyksmas dėl pagalbos patiems pažeidžiamiausiems visuomenės sluoksniams. Opozicija, kritikuodama valdančiuosius dėl vienkartinių išmokų pensininkams ir neįgaliesiems, ne tik pasirašė sau moralinį nuosprendį, bet ir pademonstravo visiškai neišmananti šiuolaikinės ekonomikos pagrindų.

Gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kuo daugiau gyventojai išlaidauja, tuo ekonomikai geriau. O vos tik gyventojai pradeda nebegalėti pirkti, ekonomika kolapsuoja.Tie 200 € labai greitai sugrįš atgal, jau vien per 21% PVM (kurį, beje, būtina mažinti nedelsiant). Manau, kad ko gero ekonomikai ir žmonėms būtų naudingiau, jeigu ši suma būtų ne 200, o ne mažiau 500 €. Kodėl JAV D.Trumpo administracija išmokėjo kiekvienam amerikiečiui po 1200 $? Atsakymas paprastas: tam, kad žmonės turėtų už ką pirkti ir grąžintų pinigus į apyvartą. Išvis pandemijos padariniams ekonomikoje gelbėti JAV paskyrė virš 3 trilijonų $, tai beveik 80% šalies biudžeto, kai JAV valstybės skola iki to jau buvo virš 17 trilijonų $. O mūsų opozicija tai vadina dar ir politine korupcija, įsivaizduojate? Tada pagal jų logiką net ir pandemijos suvaldymą reikėtų laikyti korupcijos atveju.

Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.

O kalbant apie ekonomiką, tai nors man asmeniškai ši sistema, pagrįsta besaikiu vartojimu, ir yra atgrasi ir todėl ją būtina keisti, aš pripažįstu, kad šito greitai niekas nepadarys. Tada belieka vienintelis kelias skatinti ekonomikos gyvastį, o tai galima padaryti tik skatinant vartojimą. Juk tai, ką padarė TS-LKD premjero Andriaus Kubiliaus vyriausybė 2009 m., sumažindama pensijas ir padidindama mokesčius, nepasiteisino. To pasekmė – didžiulė socialinė atskirtis, emigracija ir mažiausios algos ES. Niekaip nesuprantu to meto finansų ministrės Ingridos Šimonytės kritikos. Juk ji pati padidino valstybės skolą dvigubai, negana to, pasiskolino už tiesiog fantastiškas palūkanas, kurios siekia beveik 2 milijardus eurų. Ir dabar ji kritikuoja vyriausybę, padedančią išgyventi darbo netekusiems ir skurdžiausiai gyvenantiems. Jei dabar ji būtų premjerė, tai tikriausiai ir vėl pensininkams pensijas nurėžtų ir dar ir mokesčius padidintų – kad nepasirodytų maža. O jos šnekos apie 2008 metus, švelniai sakant, yra netiesos sakymas. Tuo metu premjero G.Kirkilo Vyriausybė buvo mažumos ir laikėsi tik konservatorių balsais. Ir būtent konservatoriai prieš rinkimus prisiūlė padidinti pensijas, o paskui, jų net nespėję padidinti, gavo valdžią ir apkarpė esamas. Be to, ponia Ingrida Šimonytė tuo metu buvo finansų viceministrė, bet man neteko girdėti jos atskiros nuomonės apie būtinybę ruoštis krizei. Nors tai detalės, bet, manau, svarbios.

Pervesti pinigus – labai paprasta. Slaptai.lt nuotr.

Esminis dalykas, kurį turime suprasti net ir artėjant rinkimams, yra tas, kad be vartojimo skatinimo ekonomika neatsigaus. Taip pat ir be skolinimosi. Šiandien didelėje pasaulio dalyje veikia skolų sistema. Šią sistemą maitina taip vadinamos išvestinės finansinės priemonės. Formuluojant labiau tiesmukiškai – maitina ne realūs, o virtualūs pinigai. Pačių grynųjų pinigų apyvartoje viso labo tėra apie 10-12%. Dabartiniai pinigai kaip mokėjimo priemonė nėra padengti nei auksu, nei kokiu kitu turtu. Todėl kol šiuos virtualius pinigus žmonės ir verslas pripažįsta, naudokimės jais ir mes. Tokios yra žaidimo taisyklės. Manau, tai gerai supranta ir opozicija, tik jai reikia kaip nors save parodyti. Ir viskas, net blefavimas, daroma tik dėl reitingų. O jie reikalingi tam, kad išrinktų, nes valdžia – kaip narkotikas. Neatspariems  dažnai išsivysto priklausomybė, kuri kaip ir tas virusas sunkiai gydoma.

Nors labai norėtųsi, kad šiuo mums visiems sunkiu laikotarpiu sugebėtume pakilti nors trupučiuką aukščiau už savo žemiausius instinktus – godumą, norą kitam perkąsti gerklę, pasiglemžti viską – net ir tai, kas nepriklauso. Suraskime savyje jėgų atjautos ir solidarumo jausmams sužadinti ir jiems puoselėti! Būkime nors šiek tiek verti tų gydytojų, savanorių, kurie šiandien pasaulyje, o ir mūsų Tėvynėje aukojasi dėl kitų.

Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Poltikos ir verslo ekspertas

2020.05.07; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

„Įsteigtas Sąjūdis prieš Astravo AE“ https://slaptai.lt/isteigtas-sajudis-pries-astravo-ae/, – praneša Lietuvos naujienų agentūros. Kas be ko, Sąjūdžio vardas mūsų bendruomenei turi magišką reikšmę, tačiau jeigu aną kartą pirmapradžiu pavidalu Sąjūdžiu buvo pavadintas ledus pralaužiantis, laiką paskubinantis žmonių sujudimas, tai šiuo atveju, kaip atrodo bent man, legendinis pavadinimas yra didesniu ar mažesniu laipsniu profanuojamas, nes Sąjūdžio burtažodis, daug nesusimąstant, čia yra pritaikomas kraupiai pavėlavusios sąmonės kolizijų nusakymui.

 Pranešimą lydinčioje momentinėje nuotraukoje manome visą būrį iškilių, daugiausia iš konservatorių partijos, Lietuvos žmonių, besibūriuojančių aplink Vytautą Landsbergį kaip centrinę šio įvykio arba net apskritai mūsų laikmečio figūrą.

Tarkime, V.Landsbergio dalyvavimas įvykyje bent iš dalies pateisina žodžio „Sąjūdis“ panaudojimą, tariant, kad ten, kur žengia V.Landsbergis, iš paskos velkasi ir Sąjūdžio  legenda, tačiau nevalia užmiršti, kad aną kartą V.Landsbergis buvo visados bent truputėlį pralenkianti, numatanti kelis ėjimus į priekį daugiau nei oponentai asmenybė, o kovos prieš Astravo AE pastatymą istorijoje, nežiūrint bravūriškų nuotraukos pozų, jis jau primena radikaliai pavėlavusį, ceitnoto negandų ištiktą žmogų. Dar kitaip tariant, kyla klausimas – kodėl tas pats V.Landsbergis, ilgą laiką tylėjęs taip intensyviai, tarsi būtų vandens prisisėmęs į burną, apie Astravo AE užtraukiamą mums egzistencinį pavojų prabilo tik pastaruoju laiku, nežiūrint to, kad didelės paslapties dėl tikrųjų Kremliaus finansuojamos AE statybos mūsų pasienyje ketinimų nebuvo jau daugelį metų. Kaip atrodo bent man, V. Lansbergio santūrumą šiuo klausimu lėmė, jo charakterį, įpareigojantį pasisakyti dėl Astravo AE taip nuodugniai, kaip dabar, radikaliai pavėlavęs, jis kartas nuo karto pasisako, – ilgą laiką tramdė partiniai interesai.

Įsteigtas Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.

Astravo AE statybos paruošiamieji darbai prasidėjo mažiausiai prieš 10 metų. Dar tada viešoje erdvėje įsivėliau į diskusiją su Andriumi Kubiliumi, kuris nepavargdamas mus įtikinėjo, kad neva pats asmeniškai dviračiu išvažinėjęs Baltarusiją skersai išilgai, niekur nerado nė mažiausios užuominos, jog Aliaksandras Lukašenka puoselėtų planus pasistatyti AE. Tiesą sakant, dirva Astravo AE statybai buvo išpurenta dar anksčiau, pavykus sužlugdyti LEO.LT.

Neslėpsiu, kad ši nešvanki Lietuvos energetinių planų užblokavimo ir po to sekusi Astravo AE pastatymo istorija (iš esmės tai yra viena ir ta pati istorija) nuodija mano sielą, jeigu nesakyti, veda į pasiutimą. Tačiau tikriausia niekas nepakvies manęs į minėtą nuotrauką pastovėti tarp šių gražių ponų, todėl mainais už tai perspausdinu savo 4 metų senumo straipsnelį apie Astravo AE, pavadinimu „Kaip jie mus išdūrė su ta elektrine“ https://verslas.lrytas.lt/energetika/2016/02/05/news/kaip-jie-mus-isdure-su-ta-elektrine-834714/.

X X X

Astravo atominės elektrinės (AE) arba dar kitaip vadinamos Baltarusijos AE statybos netoli Lietuvos sienos, tik 50 kilometrų atstumu nuo Vilniaus, yra įvykių, prasidėjusių dar Lietuvoje, loginė išdava ir vaizdi iliustracija to, kuo baigiasi mūsiškių bukapročių siautėjimas. 

Tiesą sakant, tai dar ne pabaiga, greičiau pabaigos preliudija, gerai įsivaizduojant, kad pasistačiusi tokią atominę jėgainę, aušinamą Neries vandenimis, Baltarusija nuodys mums gyvenimą visomis to žodžio įmanomomis ir neįmanomomis reikšmėmis. Taip pat neatmestina, kad V.Putino ir A.Lukašenkos hipotetiniuose planuose yra numatyta galimybė anksčiau ar vėliau panaudoti prie Lietuvos sienos pastatytą elektrinę kaip branduolinio užpuolimo ir totalinio keršto priemonę, tokiu būdu bandant atsiteisti  mūsų šaliai už jos išskirtinį vaidmenį  demontuojant sovietinės imperijos pamatus. Jeigu mielam skaitytojui pasirodys, kad pastaroji prielaida yra pernelyg siurrealistinė, prisiminkime tai, kokie neįtikėtini istoriniai siužetai susiklostė geopolitinėje erdvėje, į valdžios olimpą įkopus V.Putinui su savo revanšistiniais planais ir pagiežos deformuota sieliūkšte.

Tikriausiai dabar nereikės vėl veržtis pro atviras duris įrodinėjant visiems žinomą dalyką, kad Astravo AE statyba tapo galima tik Lietuvai atsisakius planų statyti Ignalinos AE. Tiesa, žodis „atsisakius“ čia skamba tragikomiškai, jeigu prisiminsime, kad tuomet buvo panaudota smūginė užpuolimo taktika, siekiant sužlugti bet kokius Lietuvos planus pasistatyti atominę jėgainę. Kita vertus, šiandien, jau išsisklaidžius dūmų uždangoms, drąsiai galima kelti klausimą – kam visų pirma buvo naudinga palaidoti jungtinę valstybės ir privataus kapitalo bendrovę  LEO LT, buvusią tikru Lietuvos sėkmės bilietu, forsuojant lietuviškos atominė jėgainės statybos planus, kas iš tiesų po to laimėjo numetus apkvailintiems žmonėms referendumo dėl pritarimo ar nepritarimo japoniškos Ignalinos AE statybos vizijai idėją.

Astravo AE. EPA – ELTA nuotr.

Kalbėti dabar apie tuos nesenos istorijos įvykius galiu tik prisiversdamas, jausdamas baisų diskomfortą, taip tarsi būčiau įpareigotas laupyti dar neužgijusios žaizdos šašus, negalėdamas nusišalinti nuo atminties, kad tuo metu klūpodamas prašiau žmonių atsitokėti visoje serijoje lrytas. lt išspausdintų straipsnių, neretai sulaukdamas tik pajuokos, kad be reikalo panikuoju. Žinia, kiemsargio balsas į dangų neina, gal net plėšikui atrodo, kad šunelis palos ir kada nors nustos.

Dar prieš 5 ar 6 metus, užsimindamas apie sužlugdytas viltis pasistatyti AE, tarsi žiūrėdamas į vandenį, rašiau „įsivaizduoju, jog po kelerių metų A.Kubilius įrodinės, jog gerus jų planus sugriovė valdžią perėmę politiniai oponentai. http://lietuvosdiena.lrytas.lt/-12827967551281344704-i%C5%A1davyst%C4%97s-anatomija.htm.

Kaip pirštu į akį, ar ne, bet dėl tokios savo „aiškiaregystės“ dabar nejaučiu jokios satisfakcijos palaimos, kad vis dėlto buvau teisus, o tik nevilties kartėlį. Be to, apdergtos pakrantės personažų veiksmus ir mintis nesunku nuspėti, čia nereikia didelio proto.

O, iš tiesų, kas labiausia yra kaltas, kad taip ilgai buvome kvailinami ir galbūt savo rankomis išsikasėme duobę?

Nuo Astravo AE iki Vilniaus – ranka paduoti

Čia dabar pacituotas straipsnelis vadinosi „Išdavystės anatomija“. Tačiau neprašau visko suprasti pažodžiui, nebandau įpiršti tiesmukišką mintį, kad pagrindiniai istorijos herojai pasirašė sielos pardavimo sutartį su velniu. Kažkas, žinoma, režisavo visą tą peklą, o kiti paprasčiausiai pasinaudojo susiklosčiusia konjunktūra, realizuojant savo interesus, tarkime, įgydami teisę plėtoti verslą su Rusija labiausiai palankiomis sąlygomis, drauge nuduodami nesupratę, už ką yra mokami papildomi dividendai. Taip pat ir mūsų D. Grybauskaitė, – čia nereikia slaptų pažymų, viskas ir taip matosi kaip ant delno, – užšuoliavo ant aukščiausiosios politinės keteros, pasibalnojusi LEO LT išardymo purvinų purviniausią kumelę. Ar pastaroji aplinkybė nesako, kad galbūt dabar pati mūsų valstybė yra hibridinės prigimties, – klausimas, kurį palieku spręsti  jūsų, mielieji, sąžinei.

Nedrįstu dar kartą minėti R. Garbaravičiau pavardę, kuris per savo advokato surašytus raštus redakcijai tada grasino jūsų nuolankų tarną užtampyti teismuose https://www.lrytas.lt/verslas/rinkos-pulsas/2010/12/01/news/itakingo-konservatoriaus-r-garbaraviciaus-advokatai-moko-rasyti-lrytas-lt-autoriu-e-ciulde-5612121/. Vis tik negaliu nulaikyti liežuvio nepastebėjęs, kad R.Garbaravičiui pasitraukus iš konservatorių partijos, kai kurie šios partijos veikėjai toliau daugiau ar mažiau užmaskuotu pavidalu gynė buvusio partiečio verslo interesus energetikos sferoje. Kitaip neįmanoma paaiškinti to fakto, kad konservatoriai, nežiūrint tuščių užkeikimų, neparodė didesnio noro pasipriešinti demoralizuojančių intencijų referendumui dėl Ignalinos AE statybos.

Demokratinėje visuomenėje tikrai nedera kitą, net labai nesimpatišką, kaip atrodo tau, klystantį žmogų vadinti išdaviku. Kita vertus, daug sakantis faktas yra tai, kad Garliavos istorijoje valstybės užpuolime beveik vienas prie vieno dalyvavo ta pati komanda, kuri pasižymėjo ir užsirekomendavo kovodama prieš Lietuvos energetinio savarankiškumo užmojus. Ką gi, labai tikėtina, kad vis dėlto kai kurie iš jų turi įgaliojimus ir sugebėjimą nuspausti slaptas spyruokles. Į tai verta atkreipti dėmesį vien dėl to, kad kitą kartą žinotume, kaip galima būtų išlipti iš duobės su mažesniais nuostoliais.   

2020.02.02; 05:00

Šį ketvirtadienį Europos Parlamente nuspręsta į plenarinio posėdžio, vyksiančio Strasbūre kitą savaitę, antradienį, darbotvarkę įtraukti debatus dėl rezoliucijos dėl Rusijos Federacijos neteisėto persekiojimo veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvos Respublikos teisėjus ir prokurorus, nagrinėjusius Sausio 13-osios bylą. Rezoliuciją priimti planuojama kitos savaitės ketvirtadienį.
 
Rezoliucijos projekte reikalaujama, kad „Rusijos valdžios institucijas nutrauktų neteisėtus veiksmus prieš Lietuvos Sausio 13-osios bylą nagrinėjusius prokurorus ir teisėjus”. Taip pat dokumente primenama, kad „neteisėtas prokurorų ir teisėjų persekiojimas dėl jų profesinės veiklos yra nepriimtinas išorinis spaudimas, besikertantis su teisės viršenybės principu“.
 
Tuo atveju, jeigu Europos Sąjungos šalys narės gautų Rusijos federacijos abipusės pagalbos teisinius prašymus, susijusius su neteisėtu Rusijos persekiojimu, nukreiptu prieš Lietuvos prokurorus ir teisėjus, dalyvavusius Sausio 13-osios byloje, kviečiama laikyti juos politiškai motyvuotais ir bendradarbiauti su kompetentingomis Lietuvos institucijomis bei atsisakyti teikti teisinę pagalbą Rusijos Federacijai.
 
Be to, rezoliucijos projekte pažymima, kad Rusijos valdžios veiksmai, susiję su Lietuvos teisėjais ir prokurorais, pažeidžia teismų pareigūnų bei prokurorų nepriklausomumą.
 
Taip pat dokumente pabrėžiama, kad „Rusijos Federacijos valstybės kontroliuojamose žiniasklaidos priemonėse vykdoma propagandos ir dezinformacijos kampanija, o oficialūs atstovai kuria konspiracijos teorijas, susijusias su Sausio 13-osios byla ir tai yra hibridinio karo prieš Europos Sąjungą ir demokratiją dalis“.  
 
EP Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto (LIBE) narė, Europos liaudies partijos frakcijos atstovė, Rasa Juknevičienė paragino matyti Sausio 13-osios bylą „platesniame Kremliaus vykdomo hibridinio karo kontekste“, kai neigiami sovietų nusikaltimai ir atsakomybė už juos. 
 
Pasak Europos Parlamento narės R. Juknevičienės, tai pirmasis kartas, kai Kremlius pasitelkia politiškai pagrįstą terorą prieš kitos šalies teisėjus ir kitus pareigūnus kerštaudamas už priimtą sprendimą. “Jei Rusijos valdžia negaus labai aiškaus ES atsako, jog tai nepriimtina, „saugus nebesijaus nė vienas ES teisėjas, prokuroras ar teisėsaugos pareigūnas, dirbantis su bet kuria byla, kurioje Kremlius neigia savo piliečių kaltę“, – pridūrė EP narė.
 
Lapkričio 12 d. Parlamento LIBE komitetas aptarė Rusijos sprendimą iškelti bylas Sausio 13-osios bylą nagrinėjusiems Lietuvos teisėjams ir prokurorams.
 
Informacijos šaltinis – Europos Parlamento narių A. Kubiliaus ir R. Juknevičienės biuras, Viešųjų ryšių grupė
 
2019.11.24; 00:30

Į Europos Tarybos (ET) generalinio sekretoriaus pareigas Vyriausybės teikiamas konservatorius Andrius Kubilius teigia, kad nesiektų bet kokia kaina išlaikyti Rusijos Europos Taryboje. Pasak jo, kiekviena šiai organizacijai priklausanti valstybė, nepriklausomai nuo jos dydžio ir įnašo į Europos Tarybos biudžetą, turi laikytis nustatytų taisyklių.

Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

A. Kubilius pernelyg nesureikšmina pasigirstančių nuogąstavimų, kad po Krymo okupacijos balsavimo teisės Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje netekusi Rusija gali apskritai pasitraukti iš organizacijos. Konservatoriaus teigimu, Rusijos išlaikymo ET tikslas neturi būti savaiminis, nes, tvirtino jis, agresiją kitų valstybių atžvilgiu vykdantis Kremlius, o ne Europos Taryba turi keisti savo elgesį. 

Todėl, tvirtina A. Kubilius, jo strategija, tapus ET generaliniu sekretoriumi, būtų paprasta – siekis, kad visos valstybės laikytųsi nustatytų principų. 

„Mano strategija yra paprasta – Rusija turi elgtis pagal tas Europos Tarybos nustatytas taisykles, kokios galioja visoms kitoms valstybėms. Tai, kad Rusija yra didelė, tai, kad Rusijos įnašas (į ET. – ELTA) pakankamai didelis, taisyklių nekeičia. Nėra skirtingų taisyklių mažoms valstybėms ir didelėms valstybėms. Mums iš tikrųjų rūpi, kad Rusija kiek galima labiau sugrįžtų prie europinių taisyklių ir prie žmogaus teisių“, – penktadienį „Žinių radijui“ sakė A. Kubilius. 

Jis pabrėžė, kad negalima nuolaidžiauti ir užsimerkti prieš pažeidinėjamus ET principus, todėl, tvirtino politikas, norėdama tęsti savo narystę ET, Rusija privalo laikytis europinių, demokratija ir žmogaus teisėmis grįstų vertybių. Pasak konservatoriaus, Lietuva turi išskirtinį interesą, kad Rusija prie šių principų grįžtų. 

„Mums tikrai rūpi padėti Rusijai, kad ji sugrįžtų prie šių vertybių, Lietuva čia turi specifinį interesą, nes demokratinė, europinių vertybių besilaikanti Rusija nebūtų tokia agresyvi, kokia kartais būna dabar (…). Mano įsitikinimu, koks nors nuolaidžiavimas arba pataikavimas ir leidimas Rusijai pačiai pažeidinėti tas taisykles tik blogina pačios Rusijos situaciją“, – apibendrino A. Kubilius. 

ELTA primena, kad po Krymo okupacijos ir karinių veiksmų Rytų Ukrainoje Rusijai buvo atimta balsavimo teisė Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje. Į tai reaguodama Rusija nuo 2017 m. nutraukė privalomas įmokas ET ir pareiškė, kad jų nemokės tol, kol Rusijai nebus sugrąžintos visos turėtis teisės ET. 

1949 metais įkurtos ET tikslas yra saugoti ir plėtoti žmogaus teises, demokratiją ir teisės viršenybę Europoje.

Vyriausybė ketvirtadienį pritarė siūlymui kelti parlamentaro A. Kubiliaus kandidatūrą į ET generalinio sekretoriaus pareigas. 

Generalinis sekretorius renkamas penkerių metų kadencijai balsavimu ET Parlamentinėje Asamblėjoje.

2014 m. ET Parlamentinėje Asamblėjoje penkerių metų kadencijai generaliniu sekretoriumi buvo išrinktas buvęs Norvegijos premjeras Thorbjornas Jaglandas. Jo kadencija baigiasi 2019-aisiais. Generalinis sekretorius atsako už ET veiklos strateginį planavimą bei biudžeto vykdymą ir vadovauja kasdieniam organizacijos ir sekretoriato darbui.

Benas Brunalas (ELTA)

2018.12.29; 05:00

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis, Akmenės meras Vitalijus Mitrofanovas ir kiti aukšti valstybės pareigūnai neseniai dalyvavo naujo fabriko statybos iškilmėse bei džiaugėsi investicijomis Akmenėje. Per paskutinius dvejus metus Lietuvoje sparčiai gausėjo užsienio, o ir Lietuvos, įmonių, kurios kuria arba plečia veiklą Lietuvoje. Tuo šiandien galime džiaugtis todėl, kad prieš 7–8 metus valstybė tinkamai ėmėsi vykdyti investicijų pritraukimo politiką.

Investicijų nebūtų, jei ne 2009 m. proveržis

Politikai žino, kad rinkėjų atmintis trumpa, todėl rezultatų reikia greitai. Strateginiai valstybės sprendimai daromi vangiai, nes rezultatai pamatomi po 5 ar 10 metų. Investicijų pritraukimo politika yra būtent toks pavyzdys, kai daug metų buvo kalbama, bet realiai niekas nieko nedarė. Galime prisiminti, kad pirmosios laisvosios ekonominės zonos (LEZ) įkurtos dar 1996 m., bet įkurtuvių deklaracijomis visa politika baigėsi. Taip ir stovėjo dešimtmečius tušti laukai ir tai niekam nekliudė. Stambiosioms Lietuvos įmonėms ir koncernams net buvo naudinga, kad konkurentų dėl darbuotojų nelabai yra.

Viskas pasikeitė 2009 m., kai ūkio ministru tapus Dainiui Kreiviui, buvo imtasi iš esmės pertvarkyti investicijų pritraukimo politiką. Buvo įkurtos specializuotos agentūros „Investuok Lietuvoje“ ir „Versli Lietuva“, buvo pakeista teisinė ir ekonominė aplinka. Tuometis Premjeras Andrius Kubilius pats skraidė į Ameriką, važinėjo po Europą ir kvietė investuoti Lietuvoje. Pagaliau buvo pasitelkta ir gausi lietuvių diaspora. Tai buvo didelė naujiena tuometėje politikoje. Iki tol jokie ministrai taip nesirūpino investuotojų pritraukimu, o premjerai apskritai net nekalbėjo jokia užsienio kalba, išskyrus rusų.

Po to sekė ūkio ministrų Birutės Vėsaitės ir Evaldo Gusto bandymai investicijų pritraukimo bendroves sugriauti ir politizuoti, bet dabar jau niekas neabejoja, kad politiškai patogiausia yra ne pastatyti kišeninius vadovus, bet sulaukti gerų rezultatų. Dabartinis Ministras Pirmininkas, ūkio ministras, Seimo nariai – visi džiaugiasi žiniomis apie investicijas, atrodo, taip juk visada buvo ir investuotojai kažkaip patys staiga suprato Lietuvos privalumus.

Nespėti darbai

Jeigu prisiminsime 2009-2012 metus, tai prioritetai buvo krizės suvaldymas ir energetinė nepriklausomybė. Galima džiaugtis, kad buvo spėta pertvarkyti investicijų pritraukimo politiką, šiandien raškome vaisius. Deja, kai kurių tikslų nebuvo spėta pasiekti ir jie vis dar yra Lietuvos problema, nes neatsiranda kompetentingų politikų, kurie turėtų viziją ką ir kaip reikia daryti.

Viena iš skaudžiausių bėdų yra Darbo birža ir visa darbo politika. Ūkio ministro D. Kreivio sumanymas buvo darbo politikos valdymą iš socialinės srities iškelti į ekonomikos. Buvo norima pakeisti pačią filosofiją, kad darbas yra ne socialinė problema, bet ūkio plėtros stuburas. To nebuvo spėta padaryti ir dabar turime prasčiausius darbo politikos rezultatus visoje Rytų Europoje. Išleidžiami milijardai ES investicijų, neva bedarbių kvalifikacijai tobulinti, padėti įsilieti į darbo rinką, bet specialiųjų poreikių bedarbių turime beveik daugiausiai Europoje. Niekam nerūpi, išskyrus gal tik Seimo narę Aušrą Maldeikienę, labai blogi įdarbinimo rodikliai tarp riboto darbingumo žmonių, kalinių, senjorų ar jaunimo. Švaistomi pinigai, o rezultatai apgailėtini. Net formalus Lietuvos nedarbo rodiklis sukasi apie 7 proc., kai Estijoje, Lenkijoje vos 4 proc., o Čekijoje tik apie 2 proc. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis vaizduoja labai susirūpinusį, bet rezultatų pasiekti negeba, tik pažadėjo pakeisti Darbo biržos pavadinimą į Užimtumo tarnybą ir atleisti 25 darbuotojus iš beveik 1,5 tūkst., štai ir visa reforma.

Kitas rūpestis, kurio niekas negali įveikti, nors visi ekspertai apie tai kalba, yra regionų politika. Akivaizdu, kad Lietuvos provincija degraduoja: gyventojų mažėja, jaunimas išvažiuoja, bet vyriausybės nariai tik kalba apie regionų politiką, bet nieko nedaro. Danija, Estija, Vokietija į regionus perkelia valstybines institucijas, kurios tampa ekonominio augimo židiniais, bet Lietuvoje to girdėti nenorima. Priešingai, kaip skelbia Statistikos departamentas, visoje Lietuvoje mažėja valstybės tarnautojų jau keletą metų, tik ne Vilniuje. S. Skvernelio vyriausybė aktyviai uždarinėja valstybines įstaigas regionuose ir viską telkia išimtinai sostinėje. Jei dar 2013 m. Vilniaus apskrityje valstybės apmokamų darbuotojų buvo 114,2 tūkst., tai 2017 m. šis rodiklis pasiekė 115,6 tūkst.

Statistika. Slaptai.lt nuotr.

Naujausias pavyzdys yra 8 mln. eurų investicijos Antakalnyje archyvų saugyklai statyti. Kodėl tokia saugykla negali atsirasti Šalčininkuose, Širvintose, Švenčionyse ar bet kuriame kitame Lietuvos mieste? Kodėl saugykla turi veikti būtinai Antakalnyje, kur yra vienos didžiausių Lietuvos nekilnojamojo turto kainos ir žemė labai patraukli investuotojams?

Nesvarbu ministro, mero ar bet kurio politiko partinė priklausomybė, bet svarbu, ar jis turi viziją ir geba jos siekti. Nuo to priklauso Lietuvos sėkmė. Džiaugiamės visa Lietuva, kad kažkada buvo pasistengta dėl investicijų pritraukimo, gal pagaliau atsiras sumanus politikas, kuris pasieks proveržį ir darbo politikoje ar sustabdys regionų žlugimą?

2018.08.21; 15:25

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

„Valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio iniciatyva vykdyti dar vieną parlamentinį tyrimą bus iššūkis ne tik frakcijai ir opozicijai, tačiau ir pilietinei visuomenei, sako Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Vytautas Bakas.

„Valstiečių“ partijai priklausantis politikas neslepia nepasitenkinimo R. Karbauskio iniciatyva ir penktadienį savo feisbuko paskyroje rašė, kad Lietuva turi rinktis – tapti skaidriausia šalimi regione ar dar giliau klimpti.

„Turime unikalią galimybę susitelkti ir tapti skaidriausia šalimi regione, išvalyti ir apsaugoti savo politinę sistemą, sukurti šalyje gerą, pasitikėjimu grįstą atmosferą. Turime galimybę klimpti dar giliau ar bent jau stovėti vietoje. Ši tyrimo iniciatyva bus iššūkis frakcijai, opozicijai, pilietinei visuomenei. O gal ir nauja galimybė. Jei neįsijausime, tuomet atskirsime, kur spektaklis, o kur tikrovė“, – feisbuke rašė V. Bakas.

„Ne visi spektakliai reiškia teigiamas pasekmes. Po „ledų“, „sveiko proto“, „Leo“ spektaklių buvo sunkios pagirios“, – įraše pabrėžė NSGK pirmininkas.

Ketvirtadienį valdančiųjų „valstiečių“ lyderis R. Karbauskis įregistravo Seimo nutarimo projektą atlikti naują parlamentinį tyrimą dėl neteisėtos įtakos politiniams procesams dviejų buvusių Andriaus Kubiliaus ir Algirdo Butkevičiaus vyriausybių valdymo laikotarpiu.

Vytautas Bakas, Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

V. Bakas ne kartą yra pareiškęs, kad nepritaria naujam parlamentiniam tyrimui. Anot jo, reikia įgyvendinti jau atlikto ir birželį patvirtinto NSGK atlikto tyrimo išvadas. Politikas buvo užsiminęs, kad trauktųsi iš „valstiečių“ frakcijos, jei būtų nuspręsta tyrimą tęsti. Tačiau R. Karbauskui įregistravus Seimo nutarimo projektą atlikti naują parlamentinį tyrimą V. Bakas sušvelnino savo poziciją.

Naujam parlamentiniam tyrimui griežtai prieštarauja opozicijoje esantys konservatoriai. Pasak jų, nauju tyrimu „valstiečiai“ siekia susidoroti su politiniais oponentais.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė inicijuojamą tyrimą, kurio objektu gali tapti jos susirašinėjimas su buvusiu liberalu Eligijumi Masiuliu, pavadino dėl verslo įtakos politikai teisiamų oligarchų kerštu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.04; 05:30

Seimo narys Artūras Skardžius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Andrius Kubilius, Arvydas Anušauskas ir Stasys Šedbaras siūlo nepritarti parlamentarui Artūrui Skardžiui palankioms apkaltos komisijos išvadoms, paviešinti tyrimo medžiagą ir pratęsti tyrimą.

„Seimo Apkaltos komisija, teigdama, kad Seimo nario A. Skardžiaus padaryti pažeidimai yra nevertinti kaip šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, ir taip užkirsdama kelią Konstituciniam Teismui vertinti tokių pažeidimų santykį su Konstitucija, iš esmės padarė faktais ir tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis nepagrįstą politinį sprendimą, kuriuo buvo siekiama tiesiog nepagrįstai išteisinti Seimo narį A. Skardžių“, – sakoma trijų konservatorių Seimo posėdžių sekretoriate įregistruotame pasiūlyme.

A. Kubilius, A. Anušauskas ir S. Šedbaras mano, kad tokiomis aplinkybėmis Seimas turėtų nepritarti apkaltos komisijos išvadai; priimti sprendimą paviešinti tyrimo metu gautus liudininkų parodymus, komisijos posėdžių stenogramas bei kitą jos sukauptą medžiagą; taip pat spręsti klausimą dėl tyrimo pratęsimo, sudarant naują objektyvią komisiją.

„Apkaltos komisijos išvada, kad nėra pagrindo apkaltai, nėra objektyvi, nes išvadoje nėra objektyviai atspindėtos esminės tyrimo metu tirtos versijos, nėra atspindėti esminiai liudijimai, kurie pagrindžia kai kurias versijas, taip pat yra padaryta nepagrįsta išvada, kad Seimo nario veiksmai, kuriais buvo pažeisti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimai, nėra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas“, – sako A. Anušauskas, A. Kubilius ir S. Šedbaras.

Jie taip pat siūlo pripažinti, kad specialioji tyrimo komisija „nepajėgė pateikti objektyvios išvados, todėl tyrimas turi būti pratęstas, sudarant naują specialiąją tyrimo komisiją“.

Kaip ELTA jau skelbė, Seimo sudaryta specialioji tyrimo komisija nemato pagrindo Seimo nario Artūro Skardžiaus apkaltai. „Komisija (….) daro išvadą, kad Seimo narių grupės teikime pradėti apkaltos procesą Seimo nariui Artūrui Skardžiui pateikti kaltinimai yra nepagrįsti, todėl nėra pagrindo pradėti Seimo nario Artūro Skardžiaus apkaltos procesą Seime“, – sakoma komisijos išvadoje, kurią apkaltos komisijos pirmininkė Agnė Širinskienė įregistravo Seimo posėdžių sekretoriate.

Konservatoriai Andrius Kubilius, Arvydas Anušauskas ir Stasys Šedbaras. ELTA nuotr.

Už ją balsavo 8 Seimo nariai, niekas nebuvo prieš, susilaikė 1 parlamentaras.

Komisija nemano, kad A. Skardžius galimai šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką.

„Teigti, kad Seimo narys A. Skardžius galimai šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, kai nedeklaravo savo asmeninių (šeiminių) interesų atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje, pateikė savo kandidatūrą ir veikė nuolatinio interesų konflikto sąlygomis Seimo Energetikos komisijoje ir Ekonomikos komitete, nėra pagrindo, nes, komisijos įsitikinimu, Seimo nario veikloje pasitaikantys pavieniai etikos pažeidimai, atsirandantys laiku nedeklaravus interesų, nevertintini kaip šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, tad negali būti traktuojami kaip priesaikos sulaužymas, nes kitoks traktavimas pažeistų proporcingumo principą“, – sakoma komisijos išvadose.

Planuojama, kad jos bus pateiktos Seimui dar šią savaitę.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.27; 03:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Su reformų pažadais į valdžią atėjęs valstiečių ir žaliųjų kinkinys, iš pradžių opozicijos kritikuotas už reformų vilkinimą, dabar taip įsibėgėjo, kad tik laikykis!

Pradėję nuo moralei ir skrandžiui įdomių dalykų (alkoholio ribojimas, nauja vaistų įsigijimo tvarka, mokinių meniu praturtinimas margarinu…), ministrai ėmėsi čiupinėti ir valstybės biudžetui jautrias vietas: pedagogų darbo apmokėjimą, mokesčius, pensijas…

Opozicija, atrodo, jau nebespėja reaguoti, tik negarsiai aikčioja, o į pedagogų, pensininkų ar apmokestinamųjų stūgavimus nereaguoja valdžia – visi tie reformas inicijuojantys ir skubinantys ministrai bei jiems padedantys biurokratai.

Kad visuomenė ir valstybė reformų „nusipelnė“, mažai kas abejoja. Bet dar mažiau kas supranta, kodėl jos kuriamos ir diegiamos taip skubiai, remiantis ne susitarimais,   įrodymais, argumentais, diskusijomis, o primityviu valdžios „buldozeriu“.

Iš pirmo žvilgsnio, stipriausia visų reformų dalis – ankstyvesnių reformų ar esamos padėties kritika, kuri ir sukuria pamatą naujoms reformoms.

O iš antro ar trečio žvilgsnio jau pasimato silpnosios pusės. Jos dažniausiai būna specifinės kiekvienai reformuojamai sričiai, su vienu bendru, nerimą keliančiu bruožu: skuba, su kokia tos reformos yra stumiamos.

Kadangi man likimas rinkėjų pasirinkimo ir mero potvarkio pavidalu lėmė rūpintis švietimo reikalais, švietimo reforma tapo nuolatinio dėmesio objektu.

Iš pradžių tik stebėjau ir stebėjausi, nes „reformatoriai“ tyliai, už aukštų kabinetų sienų triūsė Vilniuje, ministerijoje, o savivaldybes pasiekdavo tik prieštaringi gandai.

Buvo užsimota nuo „mokinio krepšelio“ pereiti prie „klasės krepšelio“.

Kol apačios aptarinėjo galimus rezultatus, ministerijoje dėl kažkokio sąmonės nušvitimo buvo nutarta iš pradžių paleisti  pilotinį projektą: pagal „klasės krepšelį“ pasiūlyta gyventi ir dirbti tik kelių rajonų mokykloms.

Pamačius, jog sąmyšio ir neaiškumų toks krepšelis sukelia dar daugiau, nei prieš tai naudotasis „mokinio krepšelis“, projektas buvo sustabdytas, ir nutarta kurti naują projektą, kuriame klasės krepšelio idėjos likučiai būtų praturtinti etatinio pedagogų darbo apmokėjimo idėja.

Logiška buvo tikėtis, jog ir šita idėja, prieš ją diegiant į visas respublikos savivaldybes ir mokyklas, bus aprobuota keliose savivaldybėse. Bet, matyt, ministerijos reformatoriams skirtas „nušvitimo“ limitas tam periodui buvo išeikvotas, tad ministerija užgulė reformą visu biurokratiniu korpusu, gąsdindama ir save, o dar labiau – savivaldybes, jog pagal naująjį darbo apmokėjimo modelį mokyklos turės pradėti gyventi jau nuo šių metų rugsėjo 1-os dienos.

Dienos naujienomis besidomintys skaitytojai tikriausiai jau žino, kaip neigiamai tokį sumanymą priėmė Vilniaus ir kai kurių kitų miestų savivaldybės, reikalaudamos arba atšaukti, arba stabdyti, lėtinti reformų vežimo riedėjimą.

Ministerija tačiau negirdi, nereaguoja, tik kviečia atskiromis grupelėmis tai vienų, tai kitų mokyklų direktorius „apmokymams“, kaip reikės apskaičiuoti pedagogų krūvius ir atlyginimus pagal naujas lenteles. Ir kaskart būdavo pateikiami nauji variantai, pakeitimai, gal būt, patobulinimai…

O laikas jau net ne bėga, o skrieja juodbėriais žirgais…

Nenumaldomai  artėja mokslo metų pabaiga, pedagogams, direktoriams ateina atostogų metas, tačiau naujoji apmokėjimo sistema vis dar nepatvirtinta jokiais įstatymais, poįstatyminiais aktais, aprašais… Reformos galimos pasekmės Damoklo kardu tebekaba virš rajonų savivaldybių, grasindamos sujaukti ir jau patvirtintą 2018 m. biudžetą, ir sureguliuotą mokyklų tinklą, ir turimų pedagogų etatų skaičių.

Kyla klausimas: nejaugi ministerija, žinodama (ir ne kartą primindama), jog mokyklų steigėjos yra savivaldybės, iš kurių biudžetų švietimo reikmėms yra išskiriama svari suma, nebežino, kad savivaldybės savo biudžetus tvirtina ne prieš rugsėjo pirmąją, o baigiantis kalendoriniams metams?

Finansinė logika ir pagarba pedagogams reikalautų naują darbo apmokėjimo sistemą įgyvendinti jau naujais biudžetiniais metais, kad būtų teisingai apskaičiuotas  finansavimas, o naujasis biudžetas suformuotas 2019 metams.

Bet juodbėriams žmogiška logika ir emocijos – nė motais. Jiems rūpi tik pinigai.

Vyriausybė, kaip jau žinome, ką tik „prastūmė“ kitą – finansų, mokesčių – reformą, kuri stipriai kirs per savivaldybių biudžetus.

Kernavėje – gražuoliai žirgai. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo dauguma nubalsavo už tokius mokesčių ir pensijų sistemos pakeitimus, dėl kurių jau kitais metais biudžeto pajamos sumažės 320 mln. eurų, o 2021 m. į valstybės biudžetą bus surinkta 750 mln. eurų mažiau pajamų iš Gyventojų pajamų mokesčio. Tai reiškia, kad bus nuskurdintas (dar labiau!)  viešasis sektorius.

Kaip apskaičiavo Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Andrius Kubilius, 180 mln. eurų papildomų lėšų kitais metais būtų užtekę tam, kad visiems 35 000 vidurinių mokyklų mokytojams atlyginimai galėjo būti padidinti, kiekvienam pridedant po 300 eurų „į rankas“.

A. Kubilius spėja, jog kai valdžia daro tokius sprendimus, neapskaičiuodama jų ilgalaikių pasekmių visam viešajam sektoriui, „tai ji yra arba visiškai kvaila arba turi užduotį galutinai sugriauti viešąjį sektorių, o tuo pačiu ir pačią valstybę“.

Ką sugriaus tokios reformos, parodys gyvenimas, bet šiaip ar taip, naujas pedagogų darbo apmokėjimo modelis turi vieną, viešai neįvardijamą tikslą: pasinaudodama šia reforma, vyriausybė nori priversti savivaldybes naikinti mažesnes mokyklas ir atleidinėti mokytojus, taip „sutaupant“ lėšų bent jau esamų algų lygio išlaikymui.

Štai ir paaiškėjo, kur šuoliuoja valstiečių juodbėriai: pirmyn, į gūdžią praeitį…

2018.06.23; 06:40

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tėvynės sąjungos- Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) garbės pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis įvertino „valstiečių“ politikos metodus.

Komentuodamas ketvirtadienį „valstiečių“ balsais pašalintą konservatorių Andrių Kubilių iš Artūro Skardžiaus apkaltos komisijos, V. Landsbergis sakė, kad valdantieji veikia Stalino ir kolūkio pirmininko metodais.

„Kas yra bolševikai – tie, kurie turi balsų daugumą ir jaučiasi diktatoriais. Jiems nereikia kalbėtis su kitą nuomonę turinčiais žmonėmis“, – penktadienį „Žinių radijui“ vaizdžiai kalbėjo V. Landsbergis.

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas pabrėžė, kad šiuo metu galima matyti „daugumiečių“ diktatūrą.

„Žmonės, pasijutę, kad turi kelių balsų persvarą, daro ką nori, ir „vsio zakono“. Balsuoja taip, kaip reikia didžiajam dvarininkui ar kokiam kitam vadui“, – sakė TS – LKD garbės pirmininkas. Pasak jo, tokia sistema neturi nieko bendro su demokratija.

Anot V. Landsbergio, panašiais metodais veikta Stalino laikais. Pasak jo, komunizmo laikais parlamentinės procedūros buvo tik formalumas.

„Ką politbiuras nutarė – pasakyta pakelt rankutes, pabalsuoti, ir viskas važiuoja. Kažkas ilgisi, matyt, valstybinės kolūkio tvarkos. Kolūkiečiai niekada nebalsuodavo prieš kolūkio pirmininką ir neturėjo net minčių, kad gali būti kitaip, negu pirmininkas liepia“, – „Žinių radijui“ kalbėjo V. Landsbergis.

Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas užsiminė ir apie trečiadienį pristatytas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pateiktas išvadas.

Pasak jo, ne visus svarbius klausimus NSGK tyrimas palietė. V. Landsbergis klausė, kodėl tyrimo medžiagoje neatsidūrė „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis, kuris 2014 metais agitavo už referendumą, kuriuo siekta neleisti parduoti žemę užsieniečiams.

Šią R. Karbauskio iniciatyvą V. Landsbergis siejo su tarnyste „Rosatom“ ir bandymu priversti Lietuvą pasitraukti iš ES.

„O kur dabartiniai valdytojai, kurie anksčiau dalyvavo tokiuose veiksmuose, kaip, pavyzdžiui, tarnaujant „Rosatomui“ ir žlugdant Visagino elektrinės idėją, skelbiant referendumą dėl išstojimo iš Europos Sąjungos“, – kalbėjo V. Landsbergis.

„Juk mes galėjome būti ankstesni už Didžiąją Britaniją. Būtų ne „brexitas“, o „litšitas“. Lietuvai buvo pasiūlyta balsuoti už tai, kad nutrauktume sutartį su Europos Sąjunga“, – kalbėjo TS – LKD garbės pirmininkas, aiškindamas, kad ši R. Karbauskio iniciatyva prieštaravo Lietuvos sutarties su ES principams.

Ketvirtadienį „valstiečių“ iniciatyva A. Kubilius buvo pašalintas iš parlamentaro Artūro Skardžiaus apkaltos komisijos.

Seimo TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis po tokio balsavimo pareiškė, kad konservatoriai traukiasi iš visų esamų ir būsimų apkaltos komisijų ir nedalyvaus „valstiečių“ organizuojamuose parlamentiniuose tyrimuose.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.01; 12:29

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jubiliejus – puiki proga atsigręžti į praeitį, prisiminti tuos įvykius, kurie jubiliejaus kontekste atrodo patys reikšmingiausi. Kadangi dabar minime Sąjūdžio jubiliejų, mintis iškart nušoka į „Šiaurės Veneciją“ – į  miestą, kuriame prasidėjo mano ir ne vieno ten gyvenusio lietuvio Sąjūdžio kelias, kurį nuėjome kartu su viso pasaulio lietuviais, suburti į vieną tautą – „vardan tos Lietuvos“.

Lietuviškąją diasporą Leningrade (dabar –Sankt Peterburgas), panašiai kaip ir Maskvoje, sudarė du sluoksniai: nuolatiniai, vyresnio amžiaus lietuviai, ir laikinieji: aukštosiose mokyklose besimokantys studentai ir aspirantai bei jaunuoliai, atliekantys privalomąją tarnybą Leningrado karinėje apygardoje. 

Senbuviai irgi buvo skirtingi. Daugiausia – mišrias šeimas sudariusieji bei jų atžalos. Buvo ir tremtinių, politinių kalinių ar jų palikuonių, bet – nedaug, ir aktyviai reikštis jie vengė.  Maloni išimtis buvo broliai Jurgis ir Viktoras Masaičiai, kurių tėvas stalininio teroro metais buvo sušaudytas ir užkastas – tokių  niekas nelaidodavo, tiesiog užkasdavo – vadinamojoje Levašovo dykynėje, motina irgi buvo suimta ir kalinama, tad vaikai augo vaikų namuose, bet tėvų gimtinės neužmiršo.

Sąjūdžiui įsibėgėjus, išryškėjo ir dar viena grupė: sovietinių struktūrų darbuotojai, tarp kurių netrūko ir kagėbistų, ir sovietų valdžiai kitaip tarnaujančių funkcionierių bei jiems prijaučiančių.

Kadangi, skirtingai nuo daugumos nuolat Leningrade gyvenusių lietuvių – juos dar galima būtų pavadinti senbuviais, – besimokantis jaunimas palaikė itin intensyvius ryšius su Lietuva, tai jie pirmieji pagavo Sąjūdžio idėjas ir skleidė jas Leningrade arba betarpiškai, savo aplinkoje, „iš lūpų į lūpas“, arba platindami iš Lietuvos atsivežtus spaudos leidinius. Platinimo procesas ypač suaktyvėjo, kai imta leisti Sąjūdžio spaudą ir rusų kalba. Itin populiarus buvo leidinys „Soglasije“.

Pirmieji Sąjūdžio mitingai Lietuvoje 1988 m. vasarą padarė jaunuoliams tokį stiprų įspūdį, jog rudenį, grįžę į  Rusiją po vasaros atostogų, jie nutarė įkurti Leningrade Sąjūdžio palaikymo grupę. Aktyviausi buvo universiteto ir konservatorijos studentai, ir pirmasis susirinkimas, į kurį akademinis jaunimas pakvietė keletą jiems žinomų senbuvių leningradiečių – lietuvių, įvyko būtent universiteto patalpose.

Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Senbuvių, tarp kurių buvau ir aš, atėjo vos pora. Likusieji buvo atsargūs ir neskubėjo veltis į politiškai įtartiną veiklą. Tai, matyt, ir nulėmė, kad aš buvau išrinkta tos besikuriančios lietuvių organizacijos pirmininke. Pavaduotoju tapo mano kraštietis, žemaitis nuo Darbėnų Arūnas Alonderis, studijavęs Leningrado universitete filosofiją. Tarybos nariai irgi  buvo studentai. Prisimenu Rasą Žiburkutę, generolo Žiburkaus dukrą, Mindaugą Gecevičių, Karolį Kulkiną, Leningrade gimusį ir užaugusį vaikiną.

1934-1936 metais Rusijoje uždraudus bet kokias tautines bendrijas, buvo uždarytos ir kelios dar gerokai prieš revoliuciją Peterburge pradėjusios veikti lietuvių draugijos. Tad iki Sąjūdžio Leningrade nebeveikė jokia lietuvių draugija, tik laikas nuo laiko, su pertrūkiais atgydavo ir vėl užgesdavo Baltijos šalių akademinį jaunimą vienijusi draugija „Balticumas“.

Sąjūdis davė impulsą vienytis lietuviams, o netrukus į savo bendrijas pradėjo jungtis ir kitos Leningrado tautinės bendruomenės ir mažumos.

Kadangi pirmoji lietuvius suvienijusi bendrija įsisteigė kaip Sąjūdžio rėmimo grupė, tai ir tikslas buvo atitinkamas: skleisti tiesą apie Sąjūdį Rusijoje, o, pirmiausia, žinoma, Leningrade.

Buvo užmegztas ryšys su Sąjūdžio Vilniaus grupe. Penkiems nariams buvo suteikta galimybė  dalyvauti I-jame Sąjūdžio suvažiavime delegatų teisėmis, bet dėl organizacinių nesklandumų likome svečiais. Be lietuvių, suvažiavime dalyvavo ir kai kurie leningradiečiai rusai, kurie, susibūrę į „Klubas „Perestrojka“, pradėjo organizuotis į Leningrado Liaudies frontą (toliau – LLF), tad vyko į Vilnių idėjų ir patirties semtis. Tarp jų geru žodžiu minėtinas Petras Filipovas, daug prisidėjęs prie Sąjūdžio spaudos  gabenimo ir sklaidos Leningrade. Vėliau tapęs vienu iš Rusijos demokratinio judėjimo lyderių, Filipovas buvo išrinktas į pirmąją Rusijos Dūmą, dirbo Rusijos vyriausybėje, Ekonominių reformų grupėje. Iki šiol jis ir jo šeima tebegyvena gerais prisiminimais apie Lietuvą, Sąjūdį ir tuos  lietuvius, su kuriais jiems betarpiškai teko bendrauti.

Išgirdę apie susibūrusią lietuvių „Sąjūdžio rėmimo grupę“, su kvietimu bendradarbiauti kreipėsi leningradiečiai, Nikolajus Kornevas ir Aleksandras Seriakovas (vėliau jie tapo susikūrusio LLF Koordinacinės tarybos nariais kartu su P. Filipovu ir kitais).

Neilgai trukus apie naujai susibūrusią lietuvių organizaciją ėmė dūgzti KGB darbuotojai ir jų agentai, todėl, nenorėdami būti apkaltinti antitarybine veikla ir išvaikyti, nutarėme „persikrikštyti“ į Leningrado Lietuvių kultūros draugiją (LLKD), kuri buvo atvira ne tik lietuvių kilmės asmenims, bet ir kitų tautybių žmonėms, besidomintiems ir/ar populiarinantiems Lietuvos kultūrą, istoriją. Tai suvaidino labai teigiamą vaidmenį, skleidžiant Leningrade netendencingą, objektyvią tiesą apie Lietuvos-Rusijos santykių istoriją, Sąjūdžio idėjas ir tikslus, apie tikrąją, o ne propagandos iškreiptą tuometinės SSSR valdžios politiką Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse. Vėliau, reikalaujant Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovybei, LLKD šiek tiek pakeitė pavadinimą – tapo tiesiog Sankt Peterburgo lietuvių bendruomene ir uždarė duris lietuviško kraujo neturintiems  peterburgiečiams. Beje, kaip ir anuomet, taip ir šiandien tebemanau, jog tai nebuvo teisinga, nes susiaurėjo ne tik Lietuvai ir Sąjūdžiui palankių leningradiečių – peterburgiečių ratas, bet ir atitinkamai susiaurėjo veikla, iš visuomeninės-kultūrinės virsdama išimtinai kultūrine.

O rusams, išskyrus vieną kitą humanitarą, išties labai stigo objektyvių, „nesurusintų“ žinių apie Lietuvos istoriją. Net ir būdami labai kritiškai nusiteikę SSSR valdžios bei komunizmo idėjų atžvilgiu, jie niekaip negalėjo suprasti, kodėl lietuviai,  estai, latviai nori atsiskirti: „Negi jums buvo blogai su mumis? Negi mes kartu negalime griauti šitą raudonąjį bastioną?“ – klausinėjo jie.

Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Reikėjo nemažos kantrybės ir geranoriškumo įtikinėjant, kad mes, lietuviai, netapatiname visų rusų su komunistais, bet norime tęsti savo, nepriklausomos valstybės istoriją, eiti savo keliu.

Abipusis pasitikėjimas ir  bendras darbas davė puikių rezultatų. Jau 1988 m.  lapkričio mėnesį buvo suorganizuoti trys Leningrado visuomenės susitikimai su Lietuvos Sąjūdžio bei Estijos ir Latvijos Liaudies frontų atstovais. Lietuvos Sąjūdžiui atstovavo Virgilijus Čepaitis ir Kazimieras Uoka, Latvijos LF – žurnalo „Daugava“ tuometinis redaktorius Vladlenas Dozorcevas, Estijos LF – Martas Tarmakas ir dar vienas asmuo, kurio pavardės nebeprisimenu.

Leningrado srities (O gal miesto? Kas ten juos suvaikys…) partijos komitetas, trumpai vadinamas tiesiog „Smolniu“ dėjo visas pastangas, kad susitikimai neįvyktų. Buvo daromas spaudimas vadovams įstaigų, kurių patalpose buvo numatyti susitikimai, tad likus dienai ar net pusdieniui iki renginio, jie kelis kartus buvo atšaukti. Ir jei ne  bičiulių, vietinių nelietuvių leningradiečių iš būsimojo LLF pastangos ir geranoriškumas, mes, lietuviai, vieni tikrai nebūtume sugebėję įveikti tų trukdžių.

Numatyti susitikimai įvyko pedagoginiame institute bei universitete. O skaitlingiausias, įspūdingiausias susitikimas vyko Leningrado Rašytojų sąjungos rūmuose (po kelerių metų juos sunaikino gaisras).

Kaip prisipažino tuometinis rašytojų sąjungos pirmininkas Michailas Čiulakis, Smolnis ir jam mėgino daryti spaudimą, reikalaudamas susitikimą atšaukti. Bet Čiulakis atsakęs, jog yra nepartinis ir Smolnio nurodymai jam nesą privalomi. Galiausiai buvo surastas kompromisas: leidimas buvo duotas su sąlyga, jog rašytojų sąjunga gruodžio mėnesį organizuos ir kitą susitikimą, tik šį kartą – su Baltijos šalių interfrontininkais.

Malonu prisiminti, jog susitikimas su interfrontininkais tiek dalyvių skaičiumi, tiek rezonansu visuomenėje nė iš tolo neprilygo susitikimui su  Baltijos šalių išsivaduojamojo judėjimo atstovais. Erdvi salė netalpino visų  norinčių iš pirmų lūpų išgirsti apie tai, dėl ko ir vardan ko sujudo Baltijos šalių tautos. Buvo radiofikuoti visi rūmų aukštai, koridoriai, žmonės sėdėjo ant laiptų, ant palangių (o per susitikimą su interfrontininkais salėje buvo likę daug tuščių vietų). Ypač aktyviai Sąjūdžiu domėjosi Leningrado liaudies fronto steigėjai, miesto inteligentija, rašytojai, žurnalistai bei baltarusių, gruzinų ir armėnų diasporos atstovai.

Vėliau  miesto Rašytojų ir Žurnalistų sąjungų iniciatyva, Leningrade lankėsi Halinos Kobeckaitės vadovaujama Lietuvos inteligentų, sąjūdiečių grupė, ir jų visur laukdavo sausakimšos salės.

Tų pačių 1988-1989 m. žiemą  į Leningradą Sąjūdžio spaudos platinimo klausimu buvo atvykęs aktyvus sąjūdietis, dabar ambasadorius Petras Vaitiekūnas. Buvo suorganizuota veikli grandinėlė: Vilniuje Sąjūdžio spauda būdavo įdedama į traukinį Berlynas – Leningradas, o čia ją perimdavo LLF aktyvistai ir toliau platindavo ją norintiems. Vienas  punktų, kur Sąjūdžio leidiniai patekdavo į leningradiečių rankas, buvo  tie kultūros rūmai, kur kartą savaitėje vykdavo LLF Koordinacinės Tarybos posėdžiai. Jie  buvo atviri, galėdavo dalyvauti visi norintys, tik be  sprendžiamojo balso. Aš reguliariai juose  lankydavausi ir mačiau, kaip į rūmų fojė kuprinėmis būdavo atitempiami rusų kalba leidžiami Sąjūdžio laikraščiai, o į eilutę išsirikiavę leningradiečiai graibstė juos, kaip karštus pyragėlius… Dažniausiai juos atnešdavo ir dalindavo tuometinis Rusijos SFSR Aukščiausios Tarybos deputatas Genadijus Bogomolovas.

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Be to, reguliariai beveik dvejus metus (1989 – 1990 mm.) kas savaitę, pašto banderoles su įdomiausiais Sąjūdžio ir ne tik Sąjūdžio leidiniais, man siuntinėjo profesorius Česlovas Kudaba. Neretai profesorius, taupydamas vietą ir banderolės svorį, iškirpdavo atskirus straipsnius ir dar pabraukdavo tas vietas, į kurias, jo nuomone, vertėjo atkreipti ypatingą dėmesį.

Vėliau, man pradėjus reguliariai bendradarbiauti „Atgimime“, Sąjūdžio spaudą pašto banderolėmis gaudavau tiesiai iš redakcijos. Retkarčiais, iš Lietuvos žiniasklaidos sužinoję apie  LLKD veiklą, mano adresu kai kuriuos laikraščius atsiųsdavo net visai nepažįstami žmonės. Tai buvo labai svarbu, nes informacija visais laikais yra labai veiksminga priemonė, pritraukianti žmones, o anuomet tai buvo priešnuodis prieš tendencingą oficialiąją žiniasklaidą.

Prasidėjus „Perestrojkai“, Rusijoje anksčiau nei Lietuvoje išlaisvėjo radijo “Svoboda“ bei „Laisvoji Europa“ balsai, kurie nešykštėdavo informacijos apie Sąjūdžio veiklą. Galų gale atviriau apie įvykius Lietuvoje ėmė pasakoti ir Lietuvos radijo laida „Lietuvos radijas užsieniui“ .

Visa tai tiems, kurie norėjo žinoti, leido būti neblogai informuotiems. O man  tai suteikė pagrindą, kuriuo remiantis galėjau rengti spaudos ir naujausių Lietuvos įvykių apžvalgą, iš pradžių – LLKD nariams, vėliau pradėjau bendradarbiauti demokratinės pakraipos Leningrado dienraščiuose, Leningrado bei Rusijos TV  ir radijo laidose.

Lietuvių diasporos Leningrade aktyvia veikla, matyt, galima paaiškinti ir tą faktą, kad į kruvinus 1991 m. sausio įvykius Vilniuje pirmieji  sureagavo būtent leningradiečiai: jau Sausio 13–sios rytą, kai kiti Rusijos miestai tik akis krapštė po nakties miego, didžiausioje miesto Dvorcovaja aikštėje jau šurmuliavo daugiatūkstantinis mitingas, pasmerkęs armijos veiksmus Lietuvoje.

Pagaliau, Leningradas buvo vienintelis miestas Rusijoje, kurio vietinės tarybos deputatai vieningai (iš 400 deputatų tik 40 komunistų susilaikė, prieš nebuvo nė vieno) pasmerkė Kremliaus įvykdytą kruvinąją akciją Vilniuje. O viso posėdžio metu balkone priešais prezidiumą, plevėsavo didžiulė Lietuvos trispalvė, kurią buvo atsinešę LLKD nariai, nors prieš tai Tarybos pirmininkas A. Sobčakas atskiru potvarkiu buvo uždraudęs posėdžių salėje kelti kitų respublikų, kitų šalių vėliavas, išskyrus Rusijos Federacijos.

Taigi, atstovauti Sąjūdį Leningrade nebuvo sunku, nors kartais šiek tiek pavojinga, bet tai bent buvo suprantama. Mes parodėme ir įrodėme, jog net ir nedemokratinėje valstybėje diaspora tikrai gali būti naudinga savo istorinei tėvynei, sprendžiant tam tikras jos problemas, jei a: diaspora nori veikti, o ne tik deklaruoti, kaip ji myli tėvynę, ir b: jei tėvynė supranta diasporos galimybes, geranoriškai atsiveria jai ir ją remia.

Štai su šito punkto realizacija sekėsi kur kas sunkiau.

Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sudėtinga, pavyzdžiui, buvo įgyti kai kurių Lietuvos sąjūdiečių pasitikėjimą, rasti bendrą kalbą su jais. Jie besąlygiškai pasitikėjo Vakaruose esančia diaspora, o į buvusios SSSR respublikose, ypač į Rusijos žiūrėjo su nepasitikėjimu ir šiek tiek iš aukšto.

Viena vertus, juos galima suprasti, bet kita vertus, taip buvo prarasta daug gerų progų išplėsti Lietuvą, Sąjūdį suprantančių ir palaikančių draugų būrį Rusijoje. Maža to, pastebėję daugumos Lietuvos lietuvių politikų santūrumą, pereinantį į abejingumą, kagėbistai nepraleido progos to neišnaudoję, kad būtų griaunamas Rusijos žmonių, netgi demokratų pasitikėjimas Lietuvos (kaip ir kitų Baltijos šalių) demokratiška nacionaline politika ten gyvenančių tautinių bendrijų atžvilgiu.

Kita vertus, išeivija irgi ne kartą parodė, kad jos asmeniniai interesai yra aukščiau Lietuvos valstybės ir ten gyvenančios tautos interesus.

Daugiau nei prieš dvidešimt metų, kai dar gyvenau Peterburge ir atstovavau Peterburgo lietuvių kultūros draugiją įvairiuose diasporos susitikimuose, vieno tokio susitikimo kažkur Ignalinos miškuose metu pasiūliau steigti kokią nors organizaciją, komisiją, kurioje bendrai dirbtų, bendrai spręstų aktualias Lietuvos ir jos diasporos problemas PLB ir Lietuvos Seimo atstovai. Tuometinis PLB pirmininkas Bronius Nainys mano pasiūlymą atmetė. Bet jį išgirdo JAV Lietuvių bendruomenės tuometinė pirmininkė Regina Narušienė, susidomėjo, ir galiausiai buvo nutarta: jei bendro veikimo su Seimu nenori PLB, to imsis JAV lietuvių bendruomenė.

Ir keletą pirmųjų metų veikė būtent tokia, JAV lietuvių ir LR Seimo komisija, kuriai iš Seimo pusės pirmininkavo Romualdas Ozolas, o iš JAV – Skučas. Ir tik vėliau, man  sugrįžus į Lietuvą ir pasitraukus iš veiklos diasporoje, Komisija persiformavo į PLB ir Seimo komisiją, kokia ji yra dabar.

Turiu pasakyti, kad ji nebe panaši į tą, pirmąją, mūsų su ponia Regina sumanytąją Komisiją, tiek sprendžiamų klausimų tematika, tiek priimtų sprendimų poveikiu Lietuvos ir diasporos gyvenimu. Tai pastebėjo ir dabartinė PLB pirmininkė Dalia Henke, atkreipusi dėmesį į tai, kad pastarųjų penkerių metų sesijų programos beveik nesiskiria, o jose surašytos problemos neišsprendžiamos. Nežinau, kokias problemas turėjo galvoje ponia Henkė, bet  kiek galima spręsti iš žiniasklaidos, vienintelė problema, kuriai PLB skiria nuolatinį dėmesį, tai dvigubos pilietybės problema, ir aš tikrai nesielvartauju, kad toji problema vis dar neišspręsta, nes tai, ko siekia diaspora, prieštarauja Lietuvos valstybės ir tautos interesams.

Lietuvos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.

Ponia Henkė kaip vieną argumentų „už“ dvigubos pilietybės išplėtimą diasporos daugumai, pasitelkia Vokietijos pavyzdį. Belieka tik apgailestauti, kad žmogus, užimantis tokį svarbų postą, neįžiūri esminių skirtumų tarp Vokietijos ir Lietuvos istorijos, geopolitinių niuansų, ekonomikos ir, pagaliau vokiečių ir lietuvių tautinio mentaliteto. Quo vadis, PLB?

Taigi, diaspora išties gali būti naudinga, istorinei tėvynei mezgant ir plėtojant santykius su diasporos šalimis, ir kuri ne tik deklaruoja, kaip  ji mylinti tėvynę, bet ir sugeba susitelkti bendrai veiklai. Tik, žinoma, jei istorinė tėvynė pati yra pasirengusi bendradarbiauti su savo diaspora ne vien oficialių vizitų forma.

Kad Lietuva, net Sąjūdžio žmonės, nebuvo pasirengę susitikimui su  savo tautiečiais iš Rusijos, paaiškėjo jau nuo pačių pirmųjų dienų.

Atsimenu, nutarus siųsti savo delegatus į Sąjūdžio pirmąjį suvažiavimą, atvykau į Vilnių ir prisistačiau į Sąjūdžio būstinę. Pirmieji sąjūdiečiai, su kuriais  teko susipažinti, buvo Andrius Kubilius ir Mečys Laurinkus. Kubilius priėmė nesvetingai, nenorėjo net kalbėtis. Gal jam už manęs, atvykėlės iš Rusijos, vaidenosi KGB šmėkla?

Ką gi, išties mūsų draugiją ta organizacija atidžiai stebėjo, „globojo“. Netrūko ir provokacijų, mėginimų įdiegti į draugiją „bildukų“. Ypač nuosekliai buvo stengiamasi atriboti draugijos veiklą nuo Lietuvos politinių įvykių, nuo Leningrado visuomeninių ir politinių organizacijų, netgi – nuo kitų tautinių bendrijų. Ir tai pavyko, ypač man sugrįžus į Lietuvą… Bet anuomet toks nepasitikėjimas ir stebino, ir skaudino. 

Tiesa, M. Laurinkus elgėsi visai kitaip. Jis  iškart labai susidomėjo leningradiečiais, maloniai paaiškino, kur kreiptis, su kuo tartis.

Labai šiltai Peterburgo lietuvius priėmė ir visokeriopai rėmė Lietuvos kultūros fondo vadovas profesorius Č. Kudaba. Rusijos lietuviais rūpinosi ir Kazimieras Uoka. Tačiau daugiausia dėmesio Peterburgo lietuviams skyrė Romualdas Ozolas – žmogus, kuris dažnai būdavo išvadinamas nacionalistu, vos ne šovinistu.

Iš tikrųjų R. Ozolas žmones vertino ne pagal tautybę ar pilietybę, bet pagal jų išpažįstamas vertybes ir santykį su Lietuva, tauta ir valstybe. Todėl jis galėjo griežtai neigiamai atsiliepti apie lietuvių kilmės žmones, jei jie, jo nuomone, netinkamai elgėsi Lietuvos atžvilgiu, ir negailėti nei laiko, nei jėgų, nei dėmesio bet kokios tautybės žmonėms, lietuviams ir nelietuviams, jei tik jie parodydavo norą ir  gebėjimą būti naudingi Lietuvai.

O šiandien belieka konstatuoti, kad Lietuvos bičiulių Peterburge gerokai sumažėjo. Manau, kad tam įtaką turėjo ne tik arši putinistinė propaganda, bet ir smarkiai susilpnėję Leningrado/Peterburgo ryšiai su demokratine laisva Lietuva po to, kai Lietuvos nepriklausomybę pripažino tarptautinė bendruomenė. Tiek Lietuvos naujoji valdžia, tiek ir pati visuomenė ėmė  tolti ne tik nuo Putino Rusijos, nuo Maskvos, bet ir nuo Rusijos demokratijos flagmanu buvusio Peterburgo. Gal būt, tai buvo neišvengiamas procesas, bet, mano nuomone, Lietuva nepamatuotai jį greitino, neišnaudodama daugelio puikių galimybių.

Prisimenu 1993 m. prezidento rinkimus, kuriuos laimėjo Algirdas Brazauskas. Peterburge – tuomet Leningradas jau buvo vėl tapęs Sankt Peterburgu, – atsirado žmonių, kurie teigė žinantys, jog Brazauskui laimėti padėjo Rusijos pinigai, ir net buvo pasiruošę padėti išsiaiškinti kanalus, kuriais tie pinigai tekėjo į Lietuvą. Tik tam reikėjo šiokio tokio finansavimo.

Pasidalinau šia informacija su kai kuriais atsakingais asmenimis Lietuvoje – jokios reakcijos, jokio susidomėjimo. Tik po keleto metų, kai konservatoriai ruošėsi 1996 m. Seimo rinkimams, gavau pasiūlymą grįžti prie to reikalo. Bet žmonės Rusijoje, kurie prieš tai man buvo siūlę savo  tarpininkavimą, dabar griežtai atsisakė ir perspėjo mane: „Jei nori gyventi, užmiršk tą istoriją. Mes gyventi norime…“

O gal apskritai Lietuvos politikai linkę nepasitikėti niekuo, kas nepriklauso siauram jų bendrapartiečių ar švogerių rateliui?

Užtat jie pasidaro labai veiklūs ir iniciatyvūs, kai atsiranda galimybė pasisavinti, suimti į savo rankas viską, net ir kitų žmonių veiklos rezultatus. O jei to padaryti nepavyksta, yra neįmanoma, tai tokiais atvejais nusisuka, ignoruoja, atmeta bet kokias, ne iš jų kilusias iniciatyvas, net jei toks ignoravimas būtų žalingas valstybės interesams…

Deja, mūsų visuomenė tampa akla ir kurčia pačiam svarbiausiam žmogaus egzistencijos tikslui: kilti virš žinomybės ribų ir pagelbėti vienas kitam. O juk būtent taip – kildami ir pagelbėdami – elgėsi Sąjūdžio įkvėpti žmonės, lietuviai ir nelietuviai…

2018.06.01; 06:18

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Andrius Kubilius ir Dainius Kreivys kreipėsi į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį, atkreipdami dėmesį, kad vykdomas Astravo atominės elektrinės (AE) projektas yra Kremliaus geopolitinis projektas, kuriuo siekiama Lietuvą ir kitas Baltijos šalis išlaikyti energetinėje priklausomybėje.

„Į šį geopolitinį projektą, kaip ir į „Nord Stream 2“ projektą, Kremlius investuoja milžiniškas, 10 mlrd. eurų siekiančias sumas. Akivaizdu, kad tokių geopolitinių projektų realizavimas Kremliui yra tiek svarbus, kad tikslui pasiekti gali būti pasitelktos įvairios priemonės, taip pat energetinio šantažo. Galima prognozuoti, kad netrukus galime sulaukti atitinkamo Kremliaus šantažo, grasinant, kad Lietuva ir kitos Baltijos valstybės bus artimiausiu metu atjungtos nuo BRELL sistemos, kol jos dar tam nėra tinkamai pasirengusios ir dėl to tariamai patirs didelių nuostolių. Vienintele sąlyga išvengti tokių pasekmių tokio šantažo atveju gali būti pasiūlyta visam laikui įsileisti Astravo AE elektrą į Lietuvos rinką, nors tą ir draudžia neseniai priimtas specialus įstatymas. Paklusimas tokiam šantažui Lietuvai turėtų labai blogų geopolitinių pasekmių“, – konstatuoja Seimo narys Andrius Kubilius, nuogąstaudamas, ar Vyriausybė pasiruošusi tokiai situacijai.

Pasak parlamentaro, toks galimas Kremliaus šantažas gali tapti viena iš svarbių 2019 metų Prezidento ar 2020 metų Seimo rinkimų temų. A. Kubilius atkreipia dėmesį, kad tokiam galimam Kremliaus šantažui Lietuva turi būti ne tik tinkamai politiškai ir techniškai pasirengusi, bet ir apie tokį pasirengimą pranešusi, o tam reikia neatidėliotinai įgyvendinti dvi nuostatas.

„Pirma: jau artimiausiu metu, dar šį pusmetį, Vyriausybė, taip pat Seimas, turėtų viešai pareikšti, kad tuo atveju, jeigu Kremlius bandys daryti tokį politinį šantažą, grasindamas jau 2020 ar 2021 metais Lietuvą išjungti iš BRELL sistemos, tuo pat metu gąsdinant elektros kainų Lietuvoje tariamu padidėjimu ar galimu Lietuvos elektros sistemų veikimo nestabilumu, Lietuva ir jos Vyriausybė tokiam šantažui nepasiduos, nes tokiam įvykių scenarijui bus tinkamai pasirengusi“, – sako A. Kubilius.

Antra: Vyriausybė neatidėliodama turi, jo nuomone, parengti, paskelbti ir pradėti įgyvendinti techninį Lietuvos desinchronizacijos planą. Politiko teigimu, jis turi susidėti iš keleto labai konkrečių kalendorinių tarpusavyje susijusių veiksmų planų, kuriuos įgyvendinus Lietuva galėtų nesibaiminti, kad Kremlius gali imtis šantažuoti, jog nuo 2021 metų sausio 1 d. Lietuva bus atjungta nuo BRELL sistemos.

„Šiuo metu Seimo komitetams Vyriausybės pateikiami veiksmų planai parodo, kaip Lietuva, nuo 2020 metų pradėjus veikti Astravo AE, neįsileis Baltarusijoje pagamintos elektros energijos, tačiau to neužtenka. Iki 2021 metų turime būti įgyvendinę planą, kaip Lietuvos elektros sistemos veiktų stabiliai ir be trukdžių tuo atveju, jeigu Lietuvos elektros sistema būtų atjungta nuo BRELL sistemos“, – sako Seimo narys D. Kreivys.

Kreipimosi autoriai prašo padaryti viešą pareiškimą, kad tuo atveju, jei būtų pastatyta ir pradėtų veikti Astravo atominė elektrinė, Lietuva nepasiduos spaudimui įsileisti elektrą iš Baltarusijos net jei būtų sulaukta grasinimų destabilizuoti Baltijos šalių elektros energetikos sistemos darbą. Taip pat reikalaujama pateikti aiškų veiksmų planą, kaip išlaikyti Lietuvos ar Baltijos valstybių elektros energetikos sistemos stabilų veikimą ilgesnį laikotarpį, kol Baltijos valstybės pradės veikti sinchroniškai su kontinentinės Europos tinklais tuo atveju, jei Rusija imtųsi veiksmų destabilizuoti mūsų energetinę sistemą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.26; 08:45

Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Seimo narys konservatorius Andrius Kubilius pasiūlė „valstiečių“ lyderiui parlamentarui Ramūnui Karbauskiui Seimo komitete kartu „išsitirti dėl ryšių su Rusija“.

„Aš, Ramūnai, kviečiu jus būti vyru ir nebijoti, eikime ir išsitirkime. Aš tikrai nebijau, juk tirtų jūsų daugumos komitetas. Ramūnai, parodykime abu skaidrumo standartus ne vien kalbomis. Jeigu jūs ir po šio mano kvietimo neišdrįsite tokiame tyrime atsakyti į klausimus, aš prižadu: iki rinkimų į jūsų komitetą kojos nekelsiu“, – iš Seimo tribūnos pareiškė A. Kubilius, svarstant klausimą dėl jo pašalinimo iš Artūro Skardžiaus apkaltos komisijos.

Po pasirodžiusios informacijos apie A. Kubiliaus sūnaus ryšius su Baltarusijoje plėtojamu verslu, ketvirtadienį Seimui buvo pateiktas siūlymas pašalinti A. Kubilių iš komisijos sudėties. Už tokį apkaltos komisijos pirmininkės Agnės Širinskienės pristatytą nutarimo projektą po pateikimo ketvirtadienį balsavo 61 Seimo narys, prieš buvo 37, susilaikė 3 Seimo nariai. Konservatoriams paprašius, šio klausimo svarstyme padaryta pertrauka iki kito posėdžio.

A.Širinskienės nuomone, būtų buvęs geriausias sprendimas A. Kubiliui pačiam nusišalinti nuo tyrimo, tačiau „deja, jis to vakar nepadarė“. A. Širinskienė paprašė Seimo, kad jis „įvertinęs aplinkybes, galimus interesus ir labai negerą šešėlį, kuris krenta ant tos komisijos tyrimo, tiesiog ryžtųsi pakeisti A. Kubilių kitu konservatorių frakcijos atstovu“.

Konservatorius Jurgis Razma ragino nepriiminėti šio sprendimo, nes reikėtų sulaukti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) ar Seimo Etikos ir procedūrų komisijos sprendimo, kurie pasakytų, ar yra interesų konfliktas, ar ne.

Pats A. Kubilius tvirtino, kad didžiuojasi savo sūnumis.

„Aš sūnumi tikiu ir pasitikiu, jis nėra akcininkas, stebėtojų taryba renkasi porą kartų per metus“, – iš Seimo tribūnos aiškino A. Kubilius.

Jis tvirtino, kad dėl savo sūnaus Vytauto veiklos neturįs jokių interesų konfliktų. Beje, politikas pastebėjo, kad sūnus kenčia nuo jo politinės veiklos. „Kitaip kaip antikonstituciniu persekiojimu už kritiką to pavadinti negaliu“, – piktinosi A. Kubilius.

Laikraštyje „Kauno diena“ buvo publikuota informacija, kad A. Kubiliaus sūnus Vytautas Kubilius yra įmonės „Modus grupė“ stebėtojų tarybos narys, o grupei priklausanti įmonė „Modus energy“ plėtoja saulės ir biodujų energetikos verslą Baltarusijoje. Dalis verslo – biodujų jėgainės – yra vystomos agrokombinate, kuris tiesiogiai pavaldus Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos administracijai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.25; 05:00

A.Kubilius prašo A.Širinskienės paneigti galimai melagingą informaciją. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Andrius Kubilius kreipėsi į Seimo specialiosios komisijos, tiriančios, ar pradėti apkaltos procesą Seimo nariui Artūrui Skardžiui, pirmininkę Agnę Širinskienę, prašydamas pagrįsti arba paneigti jos trečiadienį viešai paskleistą informaciją, kad kažkas iš į komisijos posėdį iškviestų liudininkų tariamai atsisakė liudyti, nes komisijoje dirba A. Kubilius.

A.Širinskienė trečiadienį Eltai sakė, kad komisija išklausė liudininkus, tačiau „kai kurie atsisako liudyti, nes nenori atskleisti duomenų konkuruojančiam verslui“.

„Žiniasklaida spėja, kad tai yra liudytojas Romualdas Patalavičius. Tačiau vakar jis liudijo, ir aš pats jį klausinėjau apie žemės sklypų nuomą Šilutės rajone. Kiek žinau iš kitų komisijos narių, net ir man išėjus iš posėdžio, jokių R. Patalavičiaus pareiškimų, kad jis atsisako ką nors komisijai liudyti, nebuvo, – komentavo A. Kubilius. – Tokia situacija verčia abejoti, ar vakar Jūs viešai paskelbėte teisingą informaciją. Todėl prašau nedelsiant viešai paaiškinti, kuris iš liudininkų yra atsisakęs liudyti komisijai dėl to, kad joje dirba Seimo narys A. Kubilius. Taip pat prašau nedelsiant pateikti raštu Jūsų turimus tokio atsisakymo įrodymus“.

Pasak parlamentaro, jeigu per šią dieną tokia informacija nebus viešai paskelbta, teks pripažinti, kad Seimo narė A. Širinskienė dar kartą melavo.

A.Kubilius Seimo narės taip pat prašo pagrįsti, kodėl ji „Modus Group“ grupės savininką Kęstutį Martinkėną laiko ištikimu TS-LKD bičiuliu.

„Aš asmeniškai jo nepažįstu. Mano kolegos TS-LKD vadovybėje taip pat jo nepažįsta. Todėl prašau nedelsiant viešai paskelbti Jūsų turimus įrodymus, kad „Modus Group“ grupės savininkas yra TS-LKD bičiulis. Nesulaukęs tokio Jūsų viešo paaiškinimo, ir šiuo atveju turėsiu skelbti, kad Jūs ir čia skleidėte melagingą informaciją“, – sako A. Kubilius.

Kaip ELTA jau skelbė, ketvirtadienį Seimui planuojama pateikti nutarimo projektą, kuriame siūloma dėl nuslėptų interesų ir galimų sąsajų su Aliaksandro Lukašenkos režimu pašalinti konservatorių Andrių Kubilių iš Artūro Skardžiaus apkaltos komisijos narių.

Apkaltos komisijai vadovaujanti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė ketvirtadienį sakė, kad A. Kubiliaus galimas interesų konfliktas sukelia didelę grėsmę ir komisijos darbui, nes ji negali surinkti visos reikiamos informacijos. Anot jos, kai kurie liudytojai atsisako liudyti komisijai, nes nenori atskleisti duomenų konkuruojančiam verslui.

Pats A. Kubilius pareiškė, kad tai, jo nuomone, asmeninė A. Širinskienės iniciatyva, neparemta jokiais argumentais. „Tai pats grubiausias Konstitucijos pažeidimas, tai yra persekiojimas už kritiką“, – tvirtinant darbotvarkę Seime pareiškė A. Kubilius.

Jis teigė, kad A. Širinskienė „bando advokatauti A. Skardžiui“. A. Kubilius paprašė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto, kad jis apsvarstytų jo šalinimo iš apkaltos komisijos iniciatyvą ir įvertintų, ar tai neprieštarauja Konstitucijai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.25; 07:00

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) foto

Parlamentinį tyrimą atliekančiame Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (NSGK) dirbantis Seimo narys konservatorius Arvydas Anušauskas kaltina Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderį Ramūną Karbauskį atviru viešu spaudimu šiam laikinosios komisijos statusą turinčiam komitetui.

Taip jis Seimo TS-LKD frakcijos narių, dirbančių NSGK, vardu reagavo į R. Karbauskio trečiadienį paskelbtą komentarą, kuriame jis pažėrė kritikos konservatoriams, kaltino juos prorusiškumu ir pataikavimu Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, taip pat reiškė pretenzijas Prezidentei.

„Vis dėlto mums nepriimtinas viešas spaudimas, kurį daro Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis, tas žmogus, kuris padarė taip, kad nebūtų sukurta komisija dėl padėties žemės ūkyje, tas, kuris prekiavo ir tebeprekiauja trąšomis ar kažkokia žemės ūkio technika. Tuo tarpu tie pareiškimai, kurie dabar padaryti ir jo socialiniame tinkle, išviešinti interneto portaluose, mums susidaro toks įspūdis, kad taip mėginama paveikti mūsų partijos narius, metant jiems nepagrįstus kaltinimus, metant nepagrįstus kaltinimus ir partijai. Šiuo atveju, kadangi tyrimas nebaigtas, o išvados galbūt bus priimtos kitą savaitę, tai laikome atviru viešu spaudimu šios laikinosios komisijos nariams“, – trečiadienį žurnalistams pareiškė A. Anušauskas.

Jo vertinimu, tokie R. Karbauskio pareiškimai tai yra niekas kitas kaip tik „atviras spaudimas, siekiant galbūt pridengti savo paties interesus ir bendravimą su Putino oligarchais“.

Paklaustas, kokių žingsnių imsis, A. Anušauskas sakė, kad apsiribos šiuo politiniu pareiškimu.

Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

„Šiuo atveju aš padariau politinį pareiškimą. Palikime tai politinių pareiškimų žanrui“, – sakė jis.

Į A. Anušausko kalbą sureagavęs „valstietis“ Dainius Gaižauskas tvirtino, kad niekas nieko nebando apjuodinti, ir esą visas vaizdas bus aiškus po NSGK tyrimo išvadų, ir tai, matyt, konservatoriams kelia nerimą.

„Niekas nebando nieko apjuodinti, paprasčiausia aiškinamos aplinkybės, o visas vaizdas bus kaip ant delno, kaip ten atrodo Tėvynės sąjunga, o tai jiems kelia, ko gero, nerimą, nes blokavo mano klausimus ir tuo pačiu Gabrieliaus Landsbergio iškvietimą į NSGK“, – sakė D. Gaižauskas.

TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Anot jo, sprendimas nekviesti į kitą komiteto posėdį G. Landsbergio buvo priimtas kelių balsų persvara, buvo atsisakyta jį iškviesti, kad būtų „skaidru ir viskas būtų matoma“.

D. Gaižausko teigimu, yra klausimų, į kuriuos turėtų atsakyti G. Landsbergis, pavyzdžiui, „patikslinti aplinkybes dėl galimos įtakos Tėvynės sąjungai kaip partijai arba politiniams procesams iš tam tikro koncerno“.

Kaip ELTA jau skelbė, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis Ramūnas Karbauskis apibendrino skandalą, kuris kilo paviešinus Valstybės saugumo departamento (VSD) informaciją.

R. Karbauskio kritikos epicentre atsidūrė konservatoriai ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. „Valstiečių“ lyderis reiškė pretenzijas konservatoriams Andriui Kubiliui dėl pavėluotų deklaruoti interesų, Rasai Juknevičienei – dėl to, kad jos brolis, pasak R. Karbauskio, galimai turi sąsajų su strateginėmis Rusijos įmonėmis.

„Valstiečių“ lyderis, kaip ne kartą jau yra daręs, kaltino konservatorius, kad šie vadovaujasi V. Putino politikos standartais.

„Deklaruojame, kad mums nepriimtina Putino politika, tačiau tarp konservatorių atsiranda tokių, kurie priima Putino malonę įvairiomis formomis. Tai moralu? Kritikuojame Baltarusijos vykdomą energetikos projektą, Astravo atominės statybas, bet tuo pačiu konservatorių lyderiai palaiko ryšius ir interesų deklaracijose, kaip kad A. Kubilius, slepia interesus versluose, susijusiuose su Baltarusijos administracija, ir padeda jai plėtoti kitus energetikos projektus – saulės energijos ir biodujų sektoriuje“, – rašė R. Karbauskis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.24; 05:44

Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnas Ramūnas Karbauskis kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK) su prašymu ištirti, ar Andrius Kubilius nepažeidė įstatymų, nuslėpdamas nuo visuomenės ir kolegų Seimo narių duomenis apie sūnaus Vytauto Kubiliaus atstovaujamą verslą, kuris siejamas su artima Baltarusijos prezidento Aliaksandro Lukašenkos aplinka.

R. Karbauskis taip pat prašo VTEK įvertinti, ar konservatorius nepasinaudojo savo tarnybine padėtimi, siekdamas gauti sūnaus verslui naudingą informaciją, kuri yra įslaptinta ir pasiekiama tik Seimo nariams, kurie su tokia informacija gali dirbti tik Artūro Skardžiaus apkaltos komisijoje.

„Šiandien ryškėjant politinės korupcijos apraiškoms, turime kalbėti apie nulinę toleranciją asmenims, kurie akivaizdžiai naudojasi tarnybine padėtimi, nes yra pratę būti nebaudžiami, dangstomi politinių jėgų ir rėmėjų. Įstatymai visiems galioja, konservatoriams taip pat“, – sako R. Karbauskis.

Prieš porą dienų dienraštyje „Kauno diena“ paskelbta informacija, kad A. Kubiliaus sūnus V. Kubilius yra UAB „Modus grupė“ stebėtojų tarybos narys. Akcinių bendrovių įstatymo nuostatos patvirtina, kad stebėtojų tarybos nariui yra prieinama visa informacija apie bendrovę bei suteikti platūs įgaliojimai.

A. Kubiliaus sūnus V.Kubilius UAB „Modus grupė“ stebėtojų tarybos nariu tapo 2016 m. rugsėjo 13 d. Informacija apie sūnaus pareigas šioje bendrovėje, anot dienraščio „Kauno diena“, A. Kubiliaus privačių interesų deklaracijoje buvo nurodyta tik 2018 m. balandžio 19 d.

A. Kubilius yra apkaltos A. Skardžiui komisijos narys. Pasak R. Karbauskio, nėra duomenų, kad A. Kubilius iki nutarimo dėl Apkaltos komisijos sudarymo priėmimo būtų atskleidęs informaciją, kad jo sūnus V. Kubilius yra įmonės „Modus grupė“ stebėtojų tarybos narys, o grupei priklausanti įmonė „Modus energy“ plėtoja saulės ir biodujų energetikos verslą Baltarusijoje, kurio dalis (biodujų jėgainės) yra vystomos agrokombinate, pavaldžiame Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos administracijai.

Seimo narys Artūras Skardžius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Pasak R. Karbauskio, A. Kubilius aktyviai dalyvavo ir domėjosi A. Skardžiaus šeimos verslu Baltarusijoje, S. Skardžiuvienės turimomis akcijomis Baltarusijoje veikiančioje saulės energiją plėtojančioje įmonėje, kai tuo metu jo sūnaus privatūs interesai Baltarusijoje (V. Kubiliui einant UAB „Modus grupė“ stebėtojų tarybos nario pareigas) siejasi su ta pačia – saulės energetikos – sritimi.

„A. Kubiliui galėjo tapti žinoma ir įslaptinta informacija. Atsižvelgiant į sužinotą informaciją apie jo sūnaus privačius interesus, kuriuos sudarant Apkaltos komisiją A. Kubilius nuslėpė, galima daryti pagrįstą prielaidą, kad A. Kubilius pažeidė įstatymuose įtvirtintus įpareigojimus – vengti interesų konflikto, tinkamai atlikti tarnybines pareigas“, – sako R. Karbauskis.

Dienraščio „Kauno diena“ teigimu, bendrovė, kurios stebėtojų tarybos narys yra A. Kubiliaus sūnus, šiuo metu turi dešimt elektrinių. „Modus grupei“ priklausanti UAB „Modus Energy“ veikia ir saulės energetikos nišoje. Bendrovei priklauso 19 saulės elektrinių. UAB „Modus grupė“ prieš kelerius metus plačiai įžengė ir į Baltarusiją, kur plečia veiklą saulės energetikos bei biodujų elektrinių statybos bei eksploatacijos versle.

Dienraštyje pateikiama informacija, kad 2016 m. vasarą „Modus Energy“ Baltarusijoje, Minsko apskrityje, greta Rudošanų kaimo, vietoj apleisto smėlio karjero pastatė 5,8 MW galingumo saulės energijos elektrinę, į kurią investavo 10,6 mln. JAV dolerių. Pusę lėšų skyrė patys, kitą pusę suteikė Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas.

„Modus Energy“ ketina baigti projektą biodujų elektrinių, kurių bendras pajėgumas bus 25 MW srityje, investicijos turėtų siekti maždaug 100 mln. eurų. Baltarusijoje yra registruotos dvi antrinės bendrovės – „Kobylovka biodujos“ ir „Porochonskoje biodujos“. Elektrinės veiks trijuose kolūkiuose: „Tėvynės“ (Pružanų rajone), „Parohonskoje“ (Pinsko rajonas) ir „Vosyliškės“ (Ščiučino rajonas). Visi šie kolūkiai priklauso agrokombinatui „Mačiulišči“, kuris tiesiogiai pavaldus Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos administracijai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.18; 11:16

Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos seniūnui Ramūnui Karbauskiui prabilus apie galimą apkaltą konservatoriui Andriui Kubiliui, Seimo Tėvynės sąjungos -Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis mano, kad „valstiečių“ lyderis priartėja prie savo tikslo – pakalbėti apie apkaltą kiekvienam konservatorių frakcijos nariui.

„Manau, kad Ramūnas Karbauskis po truputėlį artėja prie savo tikslo – pakalbėti apie apkaltą kiekvienam konservatorių frakcijos nariui. Tai, matyt, žmogus tokią mato savo misiją, tebūnie. Tą žodį tikrai visiems įkalė į galvas, tas žodis nieko greit nebereikš apskritai“, – mano G. Landsbergis.

Jis ragina nedramatizuoti to, kad A. Kubilius nedeklaravo sūnaus verslo ryšių, nes dėl deklaravimo kartais politikai atsiduria keblioje situacijoje.

„Matote, iš tikrųjų mes esame šiek tiek keblioje situacijoje dėl to, kad giminės ir giminaičiai, kurie ypatingai tolimesni ar rečiau su jais bendraujame, kurie yra versle ar atidaro naujas įmones, natūralu, kad politikai kartais būna neinformuojami, kad tokie pokyčiai yra. Kai apie tai sužino, reikia deklaruoti.

Aš galbūt žiūrėčiau į tai šiek tiek su mažiau dramatizmu tokiu. Kitokia situacija yra, kaip, pvz., kažkoks politikas, pavadinkime jį Ramūnu, nusprendžia nedeklaruoti savo kokio nors sandorio, kuris šimtai tūkstančių eurų yra su jo artimiausiais žmonėmis, ir tai yra daroma piktybiškai. (…) Tai čia aš matyčiau problemą, nes akivaizdu, kad žmogus slepia sandorius“, – sakė G. Landsbergis.

Ironizuodamas jis kreipėsi į savo gimines ir paprašė informuoti, jeigu bus, pvz., kokioje nors stebėtojų taryboje. „Tikrai informuokite mane, nes Ramūnas Karbauskis man pradės apkaltą“, – pastebėjo G. Landsbergis.

Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Kaip ELTA jau skelbė, viešumoje pasirodžius faktams apie konservatoriaus A. Kubiliaus sūnaus verslo ryšius Baltarusijoje, R. Karbauskis įžvelgia labai rimtą pagrindą galimai šio politiko apkaltai.

Dėl nuslėptų interesų ir galimų sąsajų su Aliaksandro Lukašenkos režimu, Seimui siūloma šalinti konservatorių A. Kubilių iš Artūro Skardžiaus apkaltos komisijos narių.

R. Karbauskis ketina kreiptis į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją (VTEK) dėl A. Kubiliaus sūnaus atstovaujamo verslo, kuris, anot „Kauno dienos“, glaudžiai susijęs su Baltarusija ir Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos administracija bei šiuo metu sukuria Seimo nariui interesų konfliktą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.18; 05:30

Konservatoriai suvažiavime diskutuoja dėl vizijų Europai ir Lietuvai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Šeštadienį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos nariai, susirinkę Vilniuje į suvažiavimą, priėmė kelias deklaracijas, apibrėžiančias strateginę partijos laikyseną susiduriant su iššūkiais valstybės viduje ir Europos Sąjungoje.

TS-LKD deklaracija „Tikime Europa“ skelbia, kad Lietuvos nacionalinis interesas ES atžvilgiu yra padaryti viską, kad ir ateityje ES būtų pajėgi atlikti tokį vaidmenį Lietuvos interesų atžvilgiu.

„Savo tikėjimą Europa siekiame paversti mūsų racionaliu indėliu į ES vykstančias diskusijas dėl Europos ateities. Suvokdami svarbiausius Lietuvos nacionalinius interesus ES atžvilgiu – Lietuvos geopolitinio saugumo didinimą, lietuvių tautos išlikimą savo istorinėje Tėvynėje ir spartesnį Lietuvos žmonių ekonominės-socialinės gerovės stiprinimą – formuluojame mūsų principines nuostatas dėl ES ateities“, – sakoma deklaracijoje.

Diskusijoje dėl deklaracijos partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis sakė, kad šiandien atsirandant vis daugiau euroskepticizmo Europoje, Lietuva turi būti koalicijoje už Europos Sąjungą.

„Prieš akis turime vieną svarbiausių dokumentų mūsų partijos laikotarpyje. Šiandien jaučiame grėsmę iš Kremliaus, todėl Europos Sąjunga turi būti vieninga. Aš noriu, kad Lietuva būtų koalicijoje už Europą. Mes nedalyvausime ardant Europą, mes nebūsime Putino pusėje. Mes esame už Europą“, – sakė partijos pirmininkas.

Partijos narys Andrius Kubilius pritarė G. Landsbergiui ir pridūrė, kad norint pasipriešinti Rusijai, Europos Sąjunga turi plėstis, todėl pabrėžė, kad Balkanų šalys reikalingos ES.

„Mes norime platesnės ES, esame už tai, kad Balkanų šalys įstotų į ES“, – pabrėžė A. Kubilius.

Tuo tarpu Mantas Adomėnas tiki, kad Jungtinė Karalystė grįš į ES.

„Šiandien kaip niekada iki šiol turime prisiimti atsakomybę dėl ES ateities. Turime būti už nesuskilusią ES. Aš manau, mes dar pamatysime, kaip į ES sugrįš Jungtinė Karalystė. Europa gyvuos“, – savo prognoze dalinosi M. Adomėnas.

Žygimantas Pavilionis pabrėžė, kad TS-LKD yra vienintelė Lietuvos partija, kuri visuomet palaikė ES idėją.

„Mes esame vienintelė partija, kuri visą laiką rėmė ES. Jeigu mes to netęsime – laimės Kremlius. Arba mes susitelksime, arba mes prarasime laisvą ateitį. Nepamirškime savo misijos ir jos neišduokime“, – skatino partijos narius Ž. Pavilionis.

Deklaracija skelbia, kad narystė ES padeda įgyvendinti svarbiausius Lietuvos interesus – stiprina Lietuvos geopolitinį saugumą ir skatina spartesnį Lietuvos žmonių ekonominės ir socialinės gerovės augimą.

Taip pat deklaracija supažindina su nacionalinėmis grėsmėmis Lietuvai.

„Kita vertus, veikia ir jėgos, priešingos Lietuvos gyvybiniam interesui. Europos vienybės ardymas yra geopolitinis Kremliaus tikslas, kuriam jis pasitelkia daugybę priemonių ir deda neeilines pastangas. Iš Kremliaus sklinda ir klaidinantys, kiršinantys bei nepriimtini teiginiai, neva europietiškumas gresia mūsų savitumui, kalbai, kultūrai, istorija grįstam tautiškumui ir teisei patiems priimti suverenius, unikalia pasaulėjauta ir vertybėmis paremtus sprendimus. Nevieninga Europa – nesaugi ir silpna. Todėl mes turime visokeriopai prisidėti prie Europos vienybės stiprinimo, padėdami atpažinti skaldymo ir kiršinimo strategijas, atremti hibridines grėsmes, konsoliduoti Europos vidaus ir išorės atsparumą“, – sakoma dokumente.

Suvažiavimo metu taip pat vyko „Lietuvos ąžuolų“ apdovanojimai – tradiciškai teikiami bendruomenės žmonėms, siekiant padėkoti ir pagerbti tuos, kurie neteko savo artimųjų 1991-aisiais metais, kuomet vyko esminė Lietuvos kova dėl išlikimo ir laisvės.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.12; 19:00

Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis užstoja į skandalą įsivėlusią Prezidentę Dalią Grybauskaitę.

Politikas gina teisę į politikų privačius pokalbius. Tačiau, komentuodamas „valstiečių“ reiškiamas pretenzijas Prezidentei, neabejoja, kad jei būtų paviešintas „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio ir buvusios Seimo narės Gretos Kildišienės susirašinėjimas, kiltų ne mažesnis ažiotažas.

„Nuoširdžiai nesuprantu, kas yra tragiško privačiuose pokalbiuose kalbėtis apie dalykus, kurie vyksta Lietuvoje“, – penktadienį tiesioginės transliacijos feisbuke metu sakė G. Landsbergis.

Konservatorius ironizavo, kad jei R. Karbauskis kalbasi su kitais politikais, tai jo pokalbiai turėtų būti ne mažiau įdomūs visuomenei.

„Aš noriu pabrėžti, kad Prezidentė kalbasi su žmonėmis, ji kalbasi su kitais politikais. Aš kalbuosi su kitais politikais. Aš neabejoju, kad Ramūnas Karbauskis kalbasi su kitais politikais. Aš tikiuosi, kad jis vis dar kalbasi su kitais politikais. Aš tikiuosi, kad yra besikalbančių su juo. Jeigu tuos pokalbius paviešintų, ypač privačius pokalbius, aš manau, kad visų antakiai kilsteltų“, – kalbėjo konservatorius.

G. Landsbergis svarstė, kad būtų įdomu paskaityti ne tik Prezidentės, tačiau susirašinėjimą tarp R. Karbauskio ir G. Kildišienės. Tačiau kartu pabrėžė, kad jie turi teisę į susirašinėjimo privatumą.

„Tikriausiai būtų labai netikėtų kalbų, labai netikėtų žinučių, turbūt būtų netikėtos leksikos panaudota, bet ar jie turi teisę tai daryti, aš manau, kad jie turi teisę kalbėtis. Ar mes privalome apie tai sužinoti, aš nesu tuo įsitikinęs“, – aiškino G. Landsbergis.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė atidarė „The Tall Ships Races“ burlaivių regatą. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

„Bet jei taip nutiktų, manau, sakytume, kad jie yra žemiau „plintuso“, – apibendrino politikas.

Tiek politikų, tiek politologų nuomonės vertinant paviešintų Prezidentės laiškų istorija išsiskiria.

Prezidentė susilaukė aštrių žodžių neigiamų vertinimų ne tik iš valdančiųjų „valstiečių“, tačiau ir iš opozicijoje esančių liberalų.

Europarlamentaras ir liberalų kandidatas 2019 m. prezidento rinkimuose Petras Auštrevičius penktadienį sakė, kad D. Grybauskaitės ir E. Masiulio ryšiai primena neregistruotą lobizmą ir iškraipo politinę aplinką bei visuomenės nuomones.

Politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka ketvirtadienį LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ sakė, kad Prezidentė savo poelgiu valstybę pastatė žemiau „plintuso“.

Tuo tarpu dalis politologų skeptiškai vertina reiškiamus kaltinimus Prezidentei. Pasak jų, D. Grybauskaitė nepažeidė įstatymų ir kalbos apie apkaltą ar inicijuojamą tyrimą Prezidentei yra tiesiog nepagrįstos.

Konservatorių lyderiai taip pat palaiko Prezidentę. Andrius Kubilius sako, kad paviešintais laiškais Prezidentė tiesiog parodo savo susirūpinimą esama politine padėtimi, tuo tarpu R. Karbauskis stoja į kaltinamųjų „MG Baltic“ korupcijos byloje pusę.

Penktadienį A. Kubilius feisbuke rašė, kad niekas taip ir negali paaiškinti, kas yra iš tikrųjų blogo Prezidentės paviešintuose laiškuose.

„Visi rėkia ir dejuoja apie tai, kad tai yra „žemiau plintuso“, – rašė A. Kubilius, pridėdamas, kad „skalikų“ pabaidymas, kai jie įsijaučia į neteisėtos įtakos darymą valstybės sprendimams, yra teigiamas, o ne neigiamas dalykas.

„Atrodo, jog korupcinės bylos yra rimtos, kad išsigandę kaltinamieji imasi tokius dirbtinius skandalus kelti. Likusiems yra gera proga apsispręsti, kurioje pusėje stovėti – ar padėti kaltinamiesiems slėptis po tariamu skandalu, ar neleisti to pasiekti. Ramūnas Karbauskis apsisprendė. Ir aš apsisprendžiau. Nenuostabu, kad atsidūrėme skirtingose pusėse“, – kilusį skandalą feisbuke apibendrino A. Kubilius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.05; 05:52

Neįsileiskime lenkiškų raidžių. Slaptai.lt nuotr.

2018-05-03 d. nuo 9 val. Vilniaus Sąjūdžio taryba Nepriklausomybės aikštėje organizuoja mitingą dėl bandymų pažeisti Lietuvos Respublikos Konstituciją įteisinant nelietuviškas raides ir dėl Gegužės 3-iosios Konstitucijos metinių minėjimo LR  Seime.

70 pasirašiusių ir prisiekusių A. Kubiliaus-G. Landsbergio, G. Kirkilo–I. Šiaulienės ir S. Skvernelio grupuočių parlamentarų dėl lenkiškų raidžių vartojimo lietuviškuose dokumentuose pažeidė LR Konstituciją  ir paniekino priešrinkiminius įsipareigojimus.

ATKREIPIAME DĖMESĮ, kad tarp 150 šalies kultūros ir mokslo darbuotojų, agitavusių rinkti 50 tūkst. parašų dėl valstybinės kalbos išsaugojimo, buvo ir prof. V. Pranckietis. V. Pranckietis, tapęs Seimo Pirmininku, balsuodamas prisideda prie paminėtų grupuočių TRIMS NELIETIVIŠKOMS RAIDĖMS ĮTEISINTI. SEPTYNIASDEŠIMTUKAS talkina tomaševskininkams niekinant Lietuvą.

2018-05-03 d. 10 val. LR Seime vyks minėjimas, skirtas Gegužės 3 – osios Konstitucijos metinėms. Minėjime dalyvaus Lenkijos ir Ukrainos Parlamentų vadovai.

ŽINOMA, kad šioje Konstitucijoje nėra paminėtas Lietuvos vardas.

DAUGELIUI AIŠKU, kad 1791 m. Gegužės 3-osios Konstitucijoje visiškai nekalbama apie Lietuvos valstybę. Tos Konstitucijos pasekmė – pradėta naikinti Lietuvos Didžioji kunigaikštystė ir išaukštinama Lenkija.

Piketas dėl nepagrįstų lenkiškų pretenzijų Vilniuje, prie Seimo rūmų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Reikėtų, kad LR Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis iš tribūnos pasisakytų apie lenkišką Vilniaus krašto okupaciją 1920-1939 metais, apie armijos Krajovos vykdytas žudynes Lietuvoje, apie bandymus sukurti Vilniaus krašto teritorinę autonomiją. Seimo pirmininkas turėtų įvardyti Lietuvos patirtus nuostolius ir praradimus dėl paminėtų Lenkijos veiksmų.

Seimo narys A. Kubilius iš tribūnos privalėtų pasakyti, kad Lietuvos raštija apsieis be lenkiškų raidžių, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

REIKALAUKIME, KAD LENKIJOS IR LIETUVOS POLITIKAI TARPVALSTYBINIUOSE REIKALUOSE NESIEKTŲ NAUDOS IŠ LENKIŠKŲ RAIDŽIŲ ĮVEDIMO Į LIETUVOS RAŠTIJĄ.          

Ypatingas dėmesys ir pagarba Lietuvoje ir Seime turėtų būti parodytas Ukrainos delegacijai, ukrainiečių kovai prieš Rusijos agresiją ir padedant Ukrainai.           

Informacijos šaltinis – Vilniaus Sąjūdžio taryba

2018.05.01; 05:00