Vladas Turčinavičius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva jau 30 metų nepriklausoma valstybė, bet stebint mūsų valdžių elgesį vidaus ir užsienio srityje, susidaro vaizdas, kad jie dar nepribrendo savarankiškai valdyti valstybės, gal jie nesuvokia, kad Lietuva yra istorijos ir tarptautinės teisės subjektas.

Stebėtina, kad mūsų istorikai nerašo, o valdžios atstovai nesiremia svarbiausiu santykių su Rusija pamatu: 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Taikos sutartimi su Sovietų Rusija. Kaip tik šiandien sukanka 100 metų nuo šios Sutarties pasirašymo bei Lietuvos valstybės suvereno teisių gražinimo.

Istoriškai pažvelgsiu į buvusios didelės valstybės Lietuvos Dižiosios kunigaikštijos santykius su Rusijos imperija XIX a.

Po 2-jo ATR pasidalijimo 1793 07 22 Gardino Seimas sutiko, kad Baltoji Rusia iki Nemuno aukštupio atitektų Rusijai kaip stačiatikių rusėnų žemės ir tarėsi su Rusija dėl ilgalaikės taikos. Taip pat Seimas priėmė svarbiausią Lietuvai dokumentą – patvirtino sutartį su Rusijos imperija, kurioje prisiekė „amžiną ir nepajudinamą taiką“ tarp ATR ir Rusijos su apibrėžta Lietuvai siena tarp etninių lietuvių katalikų ir stačiatikių rusėnų. Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Stanislovas Augustas Poniatovskis savo ir būsimų valdovų vardu atsisakė nuo bet kokių pretenzijų į Rusijos užimtas teritorijas, o imperatorė Jekaterina II pažadėjo nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų.

Deja, grįžusio iš Amerikos Nepriklausomybės karų generolo Tado Kosciuškos sukeltas sukilimas dėl unitarinės Lenkijos valstybės atstatymo sulaužė šią sutartį ir buvo pralaimėtas bei tapo pretekstu visiškai panaikinti Lenkijos ir Lietuvos Rzeczpospolitą, ją pasidalijant tarp ano meto imperijų: Rusijos, Prūsijos ir Austrijos. Remiantis istoriniais faktais galima teigti, kad T. Kosciuškos sukilimas buvo beprasmis Lietuvos valstybingumui, atnešęs lietuvių tautai žudynes, o ypač pabrėžtina, kad T. Kosciuškos įsakymu buvo išžudytas LDK valdantysis elitas, veikiantis dėl Lietuvos valstybingumo išsaugojimo. Lietuvos DK Didžiojo kunigaikščio titulas atiteko Rusijos valdovei Jekaterinai II, kuris buvo paveldimas vėlesnių Romanovų dinastijos palikuonių.  Vilčių ir pastangų atstatyti LDK valstybingumą Rusijos imperijos sudėtyje buvo iki 1815 m. Vienos kongreso, apie tai rašiau ankstesniuose straipsniuose ir šiuos Lietuvos valstybingumo atstatymo žygius darė kunigaikštis, Rusijos Senato senatorius ir imperatoriaus Aleksandro I slaptasis patarėjas, Mykolas Kleopas Oginskis. Stebėtina, kad mūsų istorikai M. K. Oginskio politinės veiklos netyrinėja, gal jiems draudžia Lenkija, o gal nedrįsta žvelgti į istoriją iš Lietuvos interesų.

1863 m. Valstiečių sukilimas Lietuvoje. Konstantino Bogdano istorinė kompozicija. Slaptai.lt nuotr.

1814-15 m. Vienos kongresas sprendė Europos politinę ir ekonominę tvarką po Napoleono karų, kuris buvo sušauktas Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos ir  karo laimėtojos Rusijos iniciatyva kuriame dalyvavo 216 valstybių vadovai. Nors Vienoje buvo susirinkę visi valstybių atstovai, lemiamą žodį turėjo tik Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos, Rusijos, bei Prancūzijos atstovai. Vienos kongresas, vietoje Napoleono 1807 m. įsteigtos Varšuvos kunigaikštystės su Užnemunės Dainava ir Suduva, įkūrė Lenkijos karalystę Rusijos imperijos sudėtyje, Rusijai priskyrė ir autonominę Suomijos kunigaukštystę, ne veltui imperatoriui Aleksandrui I Helsinkyje buvo pastatytas ir stovi paminklas. Na, o Lietuvos DK suvereno teisės buvo  paliktos Rusijos imperijai ir ar buvo kongrese kalbama apie LDK nežinoma, nes Lietuvos istorijos institutas apie tai netyrinėja.

Lenkijos  Karalystė buvo vadinama Kongresinė ir turėjo autonomines teises Rusijos imperijoje, savo Seimą, Vyriausybę ir net kariuomenę. Šis Lenkijos Seimas savo nutarimuose net Lietuvos  vardo nemini, o vadina Vilniaus vaivadija, priešingai Rusijos imperija pagal  1792 m. II pasidalijimo sienas buvusią LDK teritoriją pavadino Lietuvos gubernija, kurioje vedė autonominę Lietuvos švietimo ir kultūros politiką. Ši palanki lietuvių tautai politika tęsėsi iki 1831 m. sukilimo, kurį tenka vadinti beprasmiu lietuvių tautai, nes tauta patyrė represijas, o autonominė kultūrinė švietėjiška politika buvusioje LDK teritorijoje buvo nutraukta ir Vilniaus universitetas uždarytas.

Po 1863 m. sukilimo Rusijos valdžia vykdė represijas prieš lietuvių tautą, o 1864 m. įvedė lietuviškos spaudos draudimą lotynišku raidynu, nors iki sukilimo S. Daukanto, M. Valančiaus ir kitų Žemaitijos šviesuolių pastangomis veikė lietuviškos mokyklos ir buvo leidžiama lietuviška spauda. Galima daryti išvadą, kad abu sukilimai  buvo beprasmiai lietuvių tautai, atnešę didžiules žmonių aukas, o  žvelgiant ano meto Lietuvos šviesuolių akimis buvo sukeltas Lenkijos politikų mesianizmo vykdyto lietuvių ir kitų LDK tautų atžvilgiu bei sukilimą skatino Vakarų imperijos, turėdamos tikslą susilpninti Rusijos imperiją. Žodžiu, karštuoliai ir lengvatikiai lenkai sukėlė abu sukilimus, kuriuose daugiausiai buvo žudoma ir nukentėjo lietuvių tauta.

Jonas Basanavičius. Skulptūros autorius – Gediminas Piekuras. Slaptai.lt nuotr.

Rusijos caro valdžia padarė ir nuolaidų valstiečiams, pataisė 1861 m. reformą, sumažino privalomosios žemės išpirkos mokestį, paspartindama baudžiavos liekanų likvidavimą ir kapitalizmo raidą. Susidarė sąlygos augti ūkininkams visoje Lietuvos gubernijoje (Rusijos Šiaurės vakarų krašte), ne tik Užnemunės Dainavoje ir Sūduvoje, kurioje baudžiava buvo panaikinta Napoleono dar 1807 m. ir ši Užnemunės teritorija buvo pavadinta Suvalkų gubernija. XIX a. antroje pusėje išsilavinusių ūkininkų sūnų dėka ėmė sparčiai rastis tautinė nekilmingųjų inteligentija. Nekilmingųjų sluoksnis tapo laisvės vedliu į 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybę. Užnemunės Lietuvoje užgimė idėja atkurti Nepriklausomą Lietuvą, kurią plėtojo nauji lietuvių tautos Didžiavyriai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kiti lietuvių šviesuoliai. Jie tęsė S. Daukanto ir M. Valančiaus idėjas: ugdyti lietuvių tautinę savimonę per kultūrą, švietimą, kalbą.

Trumpai apie Lietuvos atgimimo patriarchą, Didžiavyrį Joną Basanavičių (1851-1927), gimęs Ožkabaliuose, Vilkaviškio apskrityje, lietuvių tautos atgimimo puoselėtojas, įkūręs ir redagavęs įžymųjį lietuvišką laikraštį „Aušra“, mokslininkas, gydytojas, vienas svarbiausių Lietuvos Nepriklausomybės siekėjų. 1879 m. birželio 11 d. baigęs Maskvos universitetą gavo teisę verstis gydytojo praktika. Kultūrinę, švietėjišką ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, etnologiją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi lietuvių tautos švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 

Gulinėti prie paminklo Vincui Kudirkai, pasirodo, – galima. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos Didžiavyris Vincas Kudirka (1858-1899) gimė Paežeriuose Vilkaviškio apskrityje – baigęs Marijampolės gimnaziją įstojo studijuoti mediciną į Varšuvos universitetą, kurį baigė 1889 m. Dar studijuodamas įsitraukė į politinę veiklą, dėl ko teko dviem metams nutraukti studijas. Gan per trumpą laiką gydytojas V. Kudirka paliko gilų ženklą lietuvių tautinio sąjudžio veikloje, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, J. Basanavičiaus „Aušros“ tesėjas, tautos atgimimo laikraščio „Varpas“ įkūrėjas ir redaktorius, Lietuvos himno „Tautiškos giesmės“ autorius.

Apgailėtina, kad šių didžiavyrių paminklai sostinėje Vilniuje buvo pastatyti tik 2009 m. V. Kudirkai ir 2018 m. J. Basanavičiui, nors 1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pirmoji Sąjudžio laikų Vilniaus Taryba paminklų sąraše šiuos asmenis įrašė pirmuosius.

Nekilmingųjų sluoksnis, išugdytas XIX a. antroje pusėje, atvedęs ir įgyvendinęs Lietuvos Nepriklausomybę, tai ne tik 20 asmenų Nepriklausomybės signatarų, bet būtina vardinti dar keletą Didžiavyrių: broliai Vileišiai – Petras (1851-1926), Antanas (1856-1919), Jonas (1872-1942). Ypač minėtini Lietuvos bajorai atsikratę prolenkiškos tapatybės (vis tik ką daro švietimas ir apsišvietusių lietuvių įtaka) ir savo veiklą skyrę Lietuvai: Žemaitijos bajorai – Stanislovas Narutavičius (1862-1932), broliai Biržiškos – Mykolas (1882 – 1962), Vaclovas (1884-1956) ir Dzūkijos bajoras Donatas Malinauskas (1869-1942). Galima pabrėžti, kad šie Lietuvai nusipelnę asmenys išsimokslino Rusijos universitetuose: Sankt-Peterburgo, Maskvos, Kijevo, Varšuvos, bet ne Vilniaus universitete, kuris buvo uždarytas dėl Lenkijos sukelto 1831 m. sukilimo.

Žvelgiant į XX a. istorinius įvykius yra minėtini: Rusijos valdžios sprendimas naudingas Lietuvos atgimimui – 1904 m. sugražinta lietuviška spauda, o 1905 m. įvykęs lietuviškų gubernijų atstovų Didysis Vilniaus Seimas, vadovaujant Jonui Basanavičiui nusprendė atkurti Lietuvos autonomiją – dar buvo vadovaujamasi paskutinių LDK vadovų tikslais.

Lietuvai atsikurti ir naujoms valstybėms Estijai ir Latvijai atsirasti bei įsitvirtinti palankios sąlygos susidarė prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir 1914 m. JAV prezidentui Tomui Vudro Vilsonui paskelbus Tautų apsisprendimo deklaraciją. Po bolševikų 1917 m. perversmo šią Tautų apsisprendimo teisę pripažino ir Sovietų Rusija, ji 1917 m. lapkričio 16 d. paskelbė „Rusijos tautų teisių deklaraciją“. Ši Deklaracija skelbė visų tautų lygias teises, jų suverenumą ir teisę patiems apsispręsti bei kurti savarankiškas valstybes. Nors Sovietų Rusijos deklaracija buvo daugiau propagandinė ir iš esmės šios deklaruojamos teisės vėliau buvo taikomos kitoms daugiatautėms valstybėms, ji padėjo skleisti komunistinę doktriną pasaulyje. Tačiau visa tai yra Sovietų Rusijos dviveidiško imperinio elgesio taktika, pagal kurią Lietuva neprivalo paklusti, o nuolat Rusijai priminti ir reikalauti elgtis pagal Tarptautinės teisės nuostatas. Sovietų Rusija privalėjo po Deklaracijos paskelbimo pripažinti Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės okupaciją kuri prasidėjo po 1831 m. sukilimo.

Tarptautinės teisės ir Tautų apsisprendimo deklaracijos nuostatas atitinka lietuviškų gubernijų atstovų konferencijos, vykusios 1917 m. rugsėjo mėn. Vilniuje, priimta Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija, kurioje buvo išrinkta  Lietuvos Taryba. Demokratiškai išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba, pirmininkaujant Jonui Basanavičiui, 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą: „Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybės šiuo pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

Lietuvos Taryba pranešdama apie tai vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

Nors pirmoji valstybė, 1918 m. kovo 23 d. pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę de fakto, buvo Vokietija, tačiau esanti Lietuvoje Vokietijos kariuomenė trukdė Nepriklausomybę įgyvendinti. Tik Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį  karą, Reichstagas pripažino tautų apsisprendimo teisę ir 1918 m. spalio 20 d. Lietuvai leido sudaryti Vyriausybę. Vokietijai strategiškai buvo naudinga turėti kaimynystėje Lietuvos valstybę, o ne Rusijos imperiją, juolab Sovietų Rusiją.

Pabrėžtina, kad 1918 m. rugpjūčio 29 d. Rusijos imperijos teisių perėmėja Sovietų Rusija panaikino Abiejų Tautų Respublikos (Rzeczpospollitos) pasidalijimų aktus.

Nors Sovietų Rusija 1919 m. dar bandė įsitvirtinti Lietuvos teritorijoje, pasiųsdama Raudonosios armijos būrius, tačiau Lietuvos savanorių kariuomenės ji buvo išvyta už Daugpilio. D. Britanija ir Estija taikos sutartis su Sovietų Rusija pasirašė dar 1920 m. vasario mėn., tuo pripažindamos bolševikinę Rusijos vyriausybę, ir tik praėjus pusei metų Sovietų Rusija atsisakė Lietuvos suvereno teisių, kurios buvo atitekę po Rzeczpospolitos pasidalijimų Rusijos imperijai bei lyg tai patvirtintų Vienos kongrese. Lietuvos santykiai su Sovietų Rusija galutinai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašytąja Taikos sutartimi. Pirmuoju Sutarties straipsniu Rusija iškilmingai patvirtino Lietuvos teises į nepriklausomybę ir kartu atsisakė bet kokių Rusijos siekių į Lietuvos teritoriją šiais žodžiais: „Pasirėmus „Rusijos tautų teisių  deklaracija“, visos tautos turi laisvą apsisprendimo teisę, kuri gali būti išplėsta ligi visiško atsiskyrimo nuo valstybės, kurios dalį sudarė Rusija, be paslėptų minčių pripažįsta Lietuvos valstybę nepriklausoma ir suverenia su visomis teisėmis ir išvadomis, išplaukiančiomis iš šio pripažinimo. Rusija amžiams atsisako suvereninių teisių į lietuvių tautą ir jos žemę. Ankstesnis Lietuvos priklausymas Rusijai lietuvių tautos jokiu požiūriu neįpareigoja savoje teritorijoje“.

Ši Taikos sutartis apibrėžė sienas, lietuvių  gyvenamoje teritorijoje  su Gardino ir Lydos sritimis ir tai beveik atitiko 1792 m. II padalijimo sienas, tarp stačiatikių rusėnų ir katalikų lietuvių.

Štai kur pagal tarptautinę teisę yra tolimesnių santykių tarp Rusijos ir Lietuvos pamatas, todėl galima tik apgailestauti, kodėl dabartinės Lietuvos valdžia nemini šios sutarties 100-mečio, o viešojoje erdvėje per 30 metų neaptinkame jokių diskusijų šia tema.

Sovietų Rusija 1922 m. tapusi Sovietų sąjunga,  1926 m. rugsėjo 28 d. pasirašė su Lietuva Nepuolimo paktą, kuris dar kartą patvirtino 1920 m. Taikos sutartį su nubrėžtomis sienomis, kurio pirmasis ir antrasis straipsnis  nustatė: 1. „Taikos sutartis, pasirašyta tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos Maskvoje, 1920 m. liepos 12 d., kurios visi nuostatai palieka galioje ir nepažeidžiami, lieka Lietuvos – Sovietų Sąjungos santykių pagrindu. 2. Lietuvos Respublika ir Sovietų Sąjunga įsipareigoja tarpusavy visomis aplinkybėmis respektuoti jų suverenumą, kaip ir jų teritorijų integralumą ir nepažeidžiamumą“. Sovietų komisaras užsienio reikalams Maksim Litvinov pareiškė: „Visas pasaulis turi matyti, kad mūsų pasirašytos sutartys nėra laikinos ir nepriklauso nuo konjuktūros, nuo atsitiktinių aplinkybių, bet yra išreiškimas mūsų pastovios ir amžinos taikos, kurios pagrindiniu elementu yra jaunų Pabaltijo valstybių nepriklausomybių išlaikymas…“

Lenkijos herbas. Slaptai.lt nuotr.

Po Pilsudskio perversmo Lenkijoje, Kaune susidarė įspūdis, jog Lenkija Lietuvos atžvilgiu turi pavojingų kėslų. Savaitę prieš pasirašant Nepuolimo sutartį Maskvoje, 1926 rugsėjo 21, Lietuvos vyriausybė per savo atstovus užsienyje įteikė įvairių kraštų vyriausybėms memorandumą, iškeliantį Lenkijos agresyvumą ir jos grasinimą karu rytų Europai – štai pavyzdys dabartinei Lietuvos valdžiai, kaip duoti atkirtį neteisėtiems Lenkijos reikalvimams keisti lietuvių kalbos raidyną bei rašyti pase pavardes lenkų raidėmis. Būdamas Maskvoje premjeras Mykolas Sleževičius gavo iš Sovietų sąjungos užsienio reikalų komisaro Georgijaus Čičerino notą, kuri patvirtino, „kad faktiškas Lietuvos sienų sulaužymas, kuris Lenkijos buvo padarytas priešingai lietuvių tautos valiai, nepakeitė Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungos nusistatymo dėl teritorinio Lietuvos suvereniteto, nustatyto 1920 metų liepos mėn. 12 d Taikos sutarties Lietuvos su Rusija 2 straipsnyje ir jo priede.“

Pagaliau iš G. Čičerino notos paaiškėjo ir tai, dėl ko Lietuva dar neturėjo raštiško pareiškimo iš Sovietų Sąjungos dėl jos sutarties su Lenkija. Jos 1921.III.18  Taikos sutartis su Lenkija pasirašyta Rygoje, nors ir nustatė Lenkijos valstybės sieną toli į rytus nuo Kerzono linijos, Maskva notoje dar kartą raštiškai patvirtino Lietuvai, kad ir toliau galioja 1920 m. Taikos sutartis su Lietuva ir joje apibrėžtomis sienomis.

Šiomis sutartimis nustatyti santykiai dar labiau sustiprėjo Sovietų Sąjungai 1934 m. įstojus į Tautų Sąjungą ir tapus Tarptautinės teisės subjektais. Tačiau Sovietų Sąjungai 1939 m. žiemą užpuolus Suomiją, o Vakarų valstybės, vengdamos konflikto su Sovietų sąjunga, efektyviai nepadėjo Suomijai, tačiau 1939.XII.14 ją tik pašalino iš Tautų sąjungos. Prisitaikanti Lietuva, norėdama išlikti ištikima savo neutralumo politikai, 1939 m. rugsėjo 1 d. griežtai laikėsi tarptautinių ir iš dvišalių sutarčių išplaukiančių įsipareigojimų.

Kai Lietuva vykdanti neutralumo politiką 1939 m. rugsėjo pirmoje pusėje nėjo atsiimti Pietryčių Lietuvos su Vilniumi, tuomet Sovietų sąjunga rugsėjo 17 d. puolė Lenkijos okupuotą Pietryčių Lietuvą, ją okupavo, tuo pažeidė tarptautinę teisę ir sutartis su Lietuva. 1939 m. spalio 10 d. Prievartine sutartimi su Lietuva sugražino tik dalį Lietuvos teritorijos su Vilniumi, tačiau privertė mūsų vadovus įsileisti 25 tūkst. Raud. Armijos karių ir sukurti 5-ias jų karines bazes. Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Vilniaus krašto teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos. Tai buvo pradžios žygis 1940 m. birželio 16 d. visiškai Lietuvos okupacijai, kai Sovietų sąjunga po grasinančio ultimatumo Lietuvai, įvedė 250 tūkst Raudonosuios armijos karių. Diktuojant Krermliui buvo sudaryta vadinama Liaudies vyriausybė su Justu Paleckiu priešakyje.

nkvd_000
NKVD budeliai

Surengtas Liaudies Seimo rinkimų farsas, nes nebuvo renkama, o tik balsuojama už Komunistų partijos pasiūlytus kandidatus ir sovietų teroro struktūrai NKVD verčiant piliečius eiti ir balsuoti. Ši vyriausybė ir Seimas negalėjo priimti sprendimų, kurie būtų išreiškę Lietuvos valstybės ir tautos valią, nes esant okupacinei Sovietų sąjungos kariuomenei, nei referendumai, nei rinkimai pagal tarpatautinę teisę nėra laikomi laisvi ir tuo pačiu teisėti. Tad Lietuvos komunistų partijos vadovaujama delegacija 1940 m. rugpjūčio 3 d. nuvykusi į Maskvą ir pareiškusi norą  būti priimtai į Sovietų sąjungą yra neteisėtas veiksmas. Po Lietuvos okupacijos ir inkorporacijos prasidėjo Lietuvos piliečių ir vadovų teroras ir tremtys. Visa tai vykdė sovietinės teroro organizacijos NKVD, KGB, prisidengę socialinių klasių kovos ideologija vykdė tautos genocidą. Teroras tęsėsi iki pat nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų sąjungos 1941 m. birželio 22 d. karo pradžios.

Politinė organizacija Lietuvių aktyvistų frontas, kuris 1940 m. buvo įkurtas Lietuvos diplomatų Vakarų valstybėse, o jo vadovaujantys centrai veikė Vilniuje ir Kaune bei jo sukūrimui pritarė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Lietuvių aktyvistų frontas pogrindyje  subūrė apie 36 tūkstančius Lietuvos piliečių, kurių tikslas buvo atkurti Lietuvos valstybės suverenumą, todėl organizavo Lietuvoje sukilimą prieš Sovietinius okupantus. Sukilimas prasidėjo 1941 m. birželio 22 d.  sukilėliai užėmė Vilnių, Kauną, kitus miestus ir buvo išvyta okupacinė Raudonoji armija, o birželio 23 d. jau buvo sudaryta Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, kuri paskelbė Lietuvos valstybės Aktą atstatantį Lietuvos valstybės Nepriklausomybę ir viešai – per radiją paskelbė Laikinosios Vyriausybės sudėtį. Akivaizdu, kad naujasis okupantas nacistinė Vokietija užėmė Lietuvą kaip suverenios valstybės teritroriją, todėl po penkių savaičių Laikinąją Lietuvos vyriausybę paleido.

Pirma, todėl atsižvelgiant į tarptautinę teisę tenka pabrėžti, kad 1941 m. Laikinosios Lietuvos Vyriausybės Birželio 23 d. Nepriklausomybės deklaracija yra veiksni ir ja reikia remtis kalbant su Vakarais, registruojant JT bei duodant atkirtį dabartinės Rusijos valdžios propagandai.  Reikia reikalauti Seimo, kad 1941 m. Birželio 23 d. paskelbtas Nepriklausomybės Aktas būtų priimtas  Lietuvos valstybės Aktu. Ypač dabar tapo labai svarbu ir lengviau  kai  Europos Teismas pripažino teisėta Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus, o partizanų naikinimą lietuvių tautos genocidu.

Antra, pagal teisinę logiką tais atvejais kai tuo pačiu klausimu yra du teisės aktai, tai galioja tas, kuris yra paskesnis. Net jei 1940 m. liepos mėn. neteisėtai išrinkto Liaudies Seimo  nutarimu Lietuvos valstybės suverenumas tapo atiduotas Sovietų Sąjungai, o 1941 m. Tautos sukilimu jis iš Sovietų Sąjungos atkovotas ir Birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Nepriklausomybės Atkūrimo Aktu   paskelbtas pasauliui ir tapo Tautos kaip suvereno teisės turėtojos atkurtas. Tokiu atveju teisiškai akivaizdu, kad sąjungininkai 1944 metais negalėjo laikyti Lietuvą išvaduota kaip Sovietų Sąjungos respublika. Sovietų sąjungine respublika pagal statusą Lietuva  jau nebebuvo nuo 1941 m. birželio 23-osios ir faktiškai ją išvadavo kaip suverenios Lietuvos valstybės teritoriją, laikinai okupuotą nacistinėsVokietijos. Tai reiškia, kad po karo Lietuva turėjo suvereno teisę lygią su tokiomis išvaduotomis šalimis, kaip Lenkija, Čekoslovakija ar kitos šalys ir po karo gavusios atskiros Liaudies demokratinės valstybės statusus. Sovietų Sąjunga, diktavusi sąlygas Vakarų sąjungininkams dalinantis pokarinę Europą, šią Lietuvos teisę į suverenumą pažeidė be teisėto pagrindo priskirdama ją Sovietų Sąjungos teritorijai. Akivaizdu, kad tam, jog po karo Lietuva teisėtai galėtų būti laikoma Sovietų Sąjungos dalimi, teisiškai buvo būtina iš naujo atlikti 1940 m. įvykdytą Lietuvos “įstojimo” į ją ceremonialą arba rengti referendumą Jungtinių Tautų priimta tvarka – dalyvaujant jų atstovams ir JT kariniems daliniams. Nei viena, nei kita atlikta nebuvo, todėl Sovietų Sąjungos veiksmai, vykdyti po karo Lietuvos valstybės kaip teisėtos suvereno teisės turėtojos atžvilgiu, be pagrindo laikant ją Sovietų Sąjungos teritorijos dalimi, yra neteisėti ir nusikalstami.

Rusiškas automatas. Slaptai.lt nuotr.

Akivaizdu, kad Sovietų sąjungos diktatoriaus J. Stalino veiksmai prieš karą ir po karo yra nusikalstami prieš tarptautinę teisę ir prieš humanitarinę teisę ir nagrinėtini Tarptautiniame Teisme. Tenka priminti Lietuvos valdžiai, kad J. Stalinas 1956 m. Sovietų sąjungos valdžios buvo pripažintas nusikaltėliu, todėl šiuolaikinės Rusijos propagandai bei jos prezidentui, vykdančiam II Pasaulinio karo kilimo priežasčių reviziją, yra pats laikas apie tai priminti, o gal net pradėti derybas su Rusija dėl šių nusikaltimų ir Lietuvos piliečių genocido kompensacijų bei Lietuvos teritorijų grobimo. Ypač svarbu Europos sąjungai kelti klausimus dėl karinės bazės likvidavimo Karliaučiaus srityje ir Kultūros paveldo konvencijos pažeidimų pakeičiant srities istorinius pavadinimus  sovietiniais pavadinimais.

„Lietuvai šiandien būtina turėti savo istorijos ir kultūros politiką. Istorijos politika nėra istorijos profesorių politikavimas. Istorija yra mokslas ir ją reikia tyrinėti. Požiūrio į istorinius įvykius derinimas tik su viena tauta, valstybe ir apeinant kitas, dalyvavusias tuose pačiuose įvykiuose, yra negalimas iš principo“. – sako teisininkas Liudvikas Rasimas, Nepriklausomybės paskelbimo signataras.

Teksto autorius – istorikas Vladas Turčinavičius

2020-07-12

Štai ir vėl prisimename 1991-ųjų Sausio 13-ąją. Ar prasmingai, teisingai prisimename? Ar jau viską supratome, suvokėme, įsisąmoninome? Minėjimų gausa, skambūs politikų žodžiai iš papuoštų tribūnų, kariniai paradai dar nereiškia, kad valstybė – sveika, stipri, drąsi.

Ar gūdžią 1991-ųjų sausio 13-osios naktį, stovėdami barikadose prie tuo metinės Aukščiausiosios Tarybos rūmų, numanėme, kad ir po 26-erių metų bus sunku ir pavojinga? Juk atlaikyti atvirą smurtą kur kas paprasčiau nei atremti slaptąsias intrigas. Ar įveiksime būtent tuos slaptuosius pavojus, kurių daugelis iš mūsų nė neįtaria egzistuojant arba apsimeta jų nematantys vardan ramaus, sotaus asmeninio gyvenimo? 

2017-ųjų sausio 13-osios dienos išvakarėse portalas Slaptai.lt paskelbė 1991-ųjų sausio 13-ąją dieną Parlamento gynėjusius laiminusio kunigo Roberto GRIGO kalbą, pasakytą 2016-ųjų sausio 13-osios išvakarėse. Prasmingi, gilūs žodžiai. Šią nesenstančią kalbą dar sykį prisimename – jau 2019-aisiais metais.

Taip pat Jūsų dėmesiui – keliolika Vytauto VISOCKO nuotraukų, kuriose užfiksuotos 2016-ųjų sausio 13-osios minėjimo akimirkos. 

KUNIGO ROBERTO GRIGO KALBA LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS 25-ŲJŲ METINIŲ MINĖJIME 

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

…Sunkus buvo tankas, kuris ant tavęs užvažiavo,
Plieniniai ir aštrūs vikšrai, kurie draskė susmigę.
Ar spėjai sušukti – ir ką? – dangui, rytdienai, mamai? –
Tėvynė! Ir laisvės – šviesos – kupina begalybė!

Bet tavąjį kūną į žemę įspaudė metalas,
Į taurę suliejo drauge su krauju savanorių.
O siela pakilo, ir vėl – antrą kartą – pastojo jiems kelią
Nematomu milžinu. Ir tankai sustojo.

Taip, praėjus metams po neginkluotų Lietuvos laisvės karių žūties Vilniuje, bandžiau išreikšti mūsų bendrą patirtį ir išgyvenimus čia, unikalaus žmonijos fronto linijose prieš 25-erius metus.

Apvaizdos gerumas leido mūsų tautai patirti ir pasaulio istorijai palikti nedažnai sutinkamą pamoką. Mes žinome ir TV žiniose kasdien matome, kaip vyksta įprastinės žmonių kovos už laisvę arba tai, kas laikoma laisve: kaukėmis veidus prisidengę jaunuoliai svaido akmenis į kokių nors specialiųjų dalinių grandinę; sprogsta Molotovo kokteiliai, abi pusės talžo viena kitą lazdomis, pykčio perkreiptais veidais skanduojami šūkiai.

Paskui, po laimėtų ar pralaimėtų mūšių, savo darbą atlieka medikai ir duobkasiai. Kaip akmens amžiuje, kaip tendencingai niekinamais viduramžiais, taip ir savo pažangumu besididžiuojančiame XXI amžiuje (pažvelkite į bado blokadomis marinamus apgultus Sirijos miestus). Anot Aleksandro Solženicyno įžvalgos „Gulago archipelage“: „Mušti priešą kuoka – tai mokėjo ir urvinis žmogus.“

Šiame kontekste, kurio tarsi stengiasi nepastebėti galingieji pasaulio lyderiai, nuolat užsiėmę rutininiais verslo, finansų, politkorektiškų tiesos slėpimų reikalais – nepastebėti, kad iki šiol mes, kaip konkuruojančios primatų bandos pirmykščiame miške, nesiliaujame moderniais ginklais medžioti vieni kitus, savo rūšies brolius – šiame fone Lietuvos išsivadavimo kelias yra vertas apmąstymo.

Mes susidūrėme su visu tuo agresijos, politinio smurto ir „vyresniojo brolio“ arogancijos bjaurumu, kokį nuolat matome pasaulyje ir šiandien, galingųjų valstybių ir tautų vykdomą mažesniųjų ir silpnesniųjų atžvilgiu. Bet neatsakėme tuo pačiu, tarsi natūraliu ir logišku atoveiksmiu.

Į okupantų smogikus Vilniuje nelėkė akmenys, lazdos ir kulkos iš mūsų pusės. Kentėme smurtą, bet neatsakėme smurtu. Stovėjome prieš jų šarvuočius ir durtuvus, ir dainavome apie mums brangius dalykus. Apie tai, dėl ko čia buvome, dėl ko rinkomės būti mirties akivaizdoje ir nesitraukti. Tautos dvasia, kultūra – prieš brutalią karinę prievartą. Daina – prieš kalašnikovų kulkas.

Ir (tariama) mūsų silpnybė paradoksaliai tapo mūsų didžiausia jėga. Imperinė prievartos mašina apnuogino prieš pasaulio viešąją nuomonę visą savo menkystę. Naikinama, bet nesmurtaujanti Lietuva iškilo kaip kankinių žemė ir laimėjo visuotines simpatijas. Prieš moralinį lietuvių pranašumą ir Sausio 13-osios kraują ėmė blankti propagandinis Gorbio demokrato žavesys. Galbūt Kristaus kvietimas nugalėti blogį neperimant smurtinių to paties blogio kovos būdų, nėra jau toks naivus ir negyvenimiškas.

Būdami tokio iš tiesų nepaprasto dvasinės kovos paveldo dalininkai, manau, turime ir svarbių įpareigojimų vieni kitiems, ypač vadinamoji politinė klasė – savo tautai. Sausio 13-osios auka ir grožis bus beprasmiai, jei neišsaugosime savo tautos.

Kai nuolat girdime apie senų ir jaunų žmonių, vaikų alkoholines žudynes mūsų miestuose ir kaimuose, kai važiuodami visais keliais matome nesuskaičiuojamas žvakeles ir kryželius žūčių – dažniausiai girtų – vietose, sunku atsikratyti minties, kad politikai, Seimo nariai, kurie, visa tai žinodami, metų metais diskutuoja, ar būtina griežčiausiai, visais įmanomais būdais riboti alkoholio prieinamumą, kad jie nemyli savo tautos. Nekenčia Lietuvos, panašiai kaip Alfa smogikai prieš 25 metus. Nes kaip kitaip tą kruvino kvaišalų verslo globą suprasti?

Kai matome išemigruojančią, išmirštančią, demografiškai kaip šagrenės oda besitraukiančią Lietuvą – ar galime bent kaip pateisinti eksperimentų su prigimtine šeima, su vyro ir moters santuoka politiką? Ar galima suprasti fanatiškas kovas už „teisę“ abortuoti savo kūdikius, t. y. teisę į legalią kolektyvinę savižudybę? Juk faktiškai tuo pasakoma – nenorime, kad jaunos, iš kartos į kartą gyvenimo estafetę perduodančios Lietuvos būtų daugiau.

Kai einame mūsų didesniųjų miestų gatvėmis, ir svetimakalbių afišų, užrašų pastebime kone daugiau, negu lietuviškų, kai jaunimo ir vaikų dainų konkursuose – kaip ir iki 1990 metų – tarsi privalomai turi skambėti kūriniai nelietuvių kalba – nejučiomis nusipurtai, lyg košmariškam sapnui sugrįžus: palaukite, kur mes esame, nejaugi Lietuva vėl kažkaip nepastebimai okupuota?! Kur mūsų savigarba, mūsų pareiga apginti nepaprastomis aukomis išsaugotą tautinę tapatybę? Žinau visas tas mantras, kuriomis man būtų atsakyta – Europos Sąjunga, globalizacija, pasaulio Lietuva, modernus pasaulis… „Tas pasenęs Jūsų etnolingvistinis patriotizmas…“

Nemanau, kad visa tai pateisina įtartinai lengvą vienintelės ir nepakartojamos savasties išsižadėjimą, savasties, kuria mes ir tegalime praturtinti tą pačią ES ir pasaulį. Todėl neturėtume skubėti unisonu pasmerkti suverenias valstybių teises ES viduje ginančių Lenkijos ir Vengrijos, o galbūt verčiau pasimokyti – nebūtinai analogiškose srityse – formuoti ir apginti savo požiūrį. Ypač tai turėtų galioti šeimos, kultūrinių tradicijų ir švietimo politikai, kuriai kairuoliška „vyraujanti srovė“ diktatoriškai primetinėja neomarksistinę Markuzė ideologiją.

Mieli Tautiečiai ir Bendrapiliečiai, esu įsitikinęs, kad pavieniai interesų klanai tampa tauta ir patvaria valstybe, kai sugebama pripažinti lyderį – pavyzdžiui, Mindaugą lietuvių valstybės aušroje – ir stoti jam į talką. Kol kiekvienas kovoja už save (savo „gentį“, partiją, grupuotę), tol visi esame potencialus godžių agresorių grobis. Todėl, neįsižeiskite, apgailėtinas buvo Seimo daugumos sprendimas neskirti šių metų Laisvės premijos Vytautui Landsbergiui. (Plojimai)

Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jūs ne Profesoriui pagarbą ar nuopelnus laisvės kovai paneigėte, jūs Lietuvai Sausio 13-osios 25-mečio šventę sugadinote. Nėra V. Landsbergis šventasis iš saldžių paveikslėlių, kaip, beje, ir tikėjimo Šventieji nėra tokie, kaip jie sentimentaliuose paveikslėliuose vaizduojami. Tačiau jo sutelkiantys nuopelnai vieningam priešo puolamos Tėvynės pasipriešinimui yra neginčijamas faktas, ir nebuvo prasmingesnio akcento šiam 25-mečiui, kaip fakto pripažinimas ir adekvatus įvertinimas.

Praeis 5, 10 metų, ir mūsų daugelio su jumis nelabai kas beprisimins, o Vytautas Landsbergis – manau, tai supranta ir jo draugai, ir nemėgėjai – išliks Lietuvos istorijos vadovėliuose greta Basanavičiaus, Kudirkos, Smetonos, Žemaičio. Norite to ar nenorite, patinka tai kam ar nepatinka. Negebėjimas dėl asmeninių antipatijų priimti tikrovę terodo vien skaudžią valstybinio mąstymo stoką, „gentinės“ ir klaninės savivokos recidyvus.

Turime juos įveikti, kad išliktume – šviesi ir stipri Sausio 13-osios Lietuva. Ačiū.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.01.11; 03:32

Paskutinę 2018-ųjų dieną minimos Lietuvos Respublikos himno autoriaus Vinco Kudirkos gimimo 160-osios metinės. Ta proga prezidentė Dalia Grybauskaitė ragina palydint valstybės atkūrimo šimtmetį prisiminti Vincą Kudirką, gimusį prieš 160 metų gruodžio 31 dieną.

Vinco Kudirkos paminklas Vilniuje. Skulptorius – Arūnas Sakalauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Tautiškos giesmės“ autorius nesulaukė Vasario 16-osios, bet jo įsiūbuotas laisvės varpas iki šiol gaudžia plačiai ir galingai“, – sako šalies vadovė.

V. Kudirka – žymiausias XIX a. pabaigos lietuvių publicistas, „Varpo“ steigėjas, leidėjas ir autorius formavęs pozityvistinę lietuvių kultūros kryptį. V.Kudirka sukūrė „Tautišką giesmę“, tapusią Lietuvos Respublikos himnu, parašė eilėraščių ir satyrų, priklausančių lietuvių literatūros klasikai.

V.Kudirka gimė 1858 m. gruodžio 31d. Vilkaviškio apskrityje, Paežerių kaime, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Mokėsi Paežerių pradžios mokykloje, kur pasižymėjo visokeriopais savo gabumais. 1871 m. baigęs pradžios mokyklą, įstojo Į Marijampolės gimnaziją. Didelę įtaką jam padarė Adomo Mickevičiaus, Juozapo Ignoto Kraševskio, Vladislavo Syrokomlės, Julijaus Slovackio ir kitų lenkų rašytojų kūryba, ir jos veikiamas jis save gimnazijoje laikė gente lituanus, natione polonus. Dar gimnazijoje V.Kudirka pradėjo rašyti eilėraščius lenkų kalba.

Baigęs šešias klases, tėvo verčiamas V.Kudirka įstojo į Seinų kunigų seminariją. Čia jis mokėsi dvejus metus ir buvo pašalintas dėl „pašaukimo stokos“. Netekęs materialinės tėvo paramos, 1879 m. jis vėl tęsė mokslą Marijampolės gimnazijoje remiamas Zapyškio klebono kun. Jurgio Kolytos. Iš visų skyrėsi savo literatūriniais gabumais ir pradėjo leisti satyros ir humoro laikraštėlį „Klamstwo“ (Melas).

1881 m. V.Kudirka sidabro medaliu baigė gimnaziją, ir galėjo gauti Maskvos universitete stipendiją, tačiau jis be jokios piniginės paramos išvyko studijuoti į Varšuvos universitetą. Vienerius metus studijavo istorijos-filologijos fakultete, vėliau perėjo į medicinos fakultetą. Lėšų pragyvenimui užsidirbdavo privačiomis pamokomis ir perrašinėdamas rankraščius.

Nors Varšuvoje V.Kudirka buvo stipriai veikiamas lenkų kultūrinės aplinkos, jis nebuvo abejingas lietuviškiems reikalams. 1883 m. pasirodęs laikraštis „Aušra“ paskatino V.Kudirką ne tik žengti kartu su tautiškai bei kultūriškai atbundančia Lietuva, bet ir stoti jos priešaky, jai vadovauti. 1885 m. Aušroje pasirodė pirmasis spausdintas V.Kudirkos kūrinys – pasakėčia „Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos“. Tais pačiais metais dėl Karlo Markso „Kapitalo“ perrašymo hektografavimui, V.Kudirka buvo suimtas, kalintas ir pašalintas iš universiteto. 1887 m. vėl grįžo į universitetą, kurį baigė 1889 m. 1888 m jis įkūrė Varšuvos lietuvių studentų nelegalią draugiją „Lietuva“. Draugija 1889m. pradėjo leisti „Varpą“, kurį V.Kudirka kelerius metus redagavo.

1890-1894 m. V.Kudirka dirbo gydytoju Šakiuose. Rašė literatūrinius kūrinius, rinko tautosaką, komponavo muzikines pjeses. Susirgęs džiova, 1894 m. pabaigoje išvyko į Jaltą (Krymą) gydytis, bet dėl lėšų stokos 1895 m. grįžo į Lietuvą. Įsikūrė Naumiestyje, atsidėdamas tik literatūriniam darbui. Tais pačiais metais dėl lietuviškos veiklos buvo suimtas, bet greit paleistas. Sveikatai silpnėjant, 1895 m. išvyko į Sevastopolį. 1896 m. pavasarį grįžo atgal į Naumiestį. 

Vos 40 metų V.Kudirka mirė 1899 m. lapkričio 6 d. Naumiestyje (dabar Kudirkos Naumiestis), kur ir palaidotas.

Nuo 1890 m.V.Kudirkos iniciatyva buvo leidžiamas laikraštis „Ūkininkas“. 1890-1894 m. V.Kudirka dirbo gydytoju Šakiuose. 

Nuo 1895 m. gyveno Naumiestyje, čia ir parašė „Tautišką giesmę“, kuri buvo išspausdinta 1898 m. šeštajame „Varpo“ numeryje. 1919 m. šis V. Kudirkos eilėraštis tapo Lietuvos himnu. 

V. Kudirka rašė satyras, straipsnius, vertė dramas. Jo palikimas – tai satyriniai apsakymai „Viršininkai“, „Vilkai“, „Lietuvos tilto atsiminimai“, „Cenzūros klausimas“, poezijos rinkinys „Laisvos valandos“, lietuvių liaudies dainų rinkinys „Kanklės“. Vincas Kudirka taip pat atsiliepė ir į modernios lietuvių kalbos tapsmą, prisidėjo prie lietuvių kalbos tobulinimo V.Kudirkos literatūrinį palikimą sudaro vertimai (Friedricho Šilerio „Orleano Mergelė“, „Vilius Telis“, A.Mickevičiaus „Vėlinių“ 3 dalis ir kt), poezija (rinkinys „Laisvos valandos“), satyros, publicistika (jiems buvo skirtas specialus „Varpo“ skyrius antrašte „Tėvynės varpai“), tautosakos darbai (liaudies dainų rinkinys „Kanklės“).

V.Kudirkos didelė įtaka atgyjančiai lietuvių tautai nesiriboja vien XIX a. paskutiniu dešimtmečiu; ji siekia ir mūsų laikus: jo skelbtos idėjos tebegyvos ir tebeaktualios, nes jis nustatė teisingas gaires kultūriškai atgyjančiai ir laisvės siekiančiai tautai.

Eleonora Budzinauskienė (ELTA)

2018.12.31; 18:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Rusijos caras Petras Pirmasis 1703 m. paskelbė įsaką, kuriuo savo bojarinams liepė kalbėti ne iš popierėlio, kad „kiekvieno kvailumas visiems būtų matomas“. Įdomu, ar caras buvo nekvailas, ar jo moskovitai buvo tokie protingi, kad jau sugebėdavo vien iš viešų kalbų atskirti protingą nuo kvailio? Maža to, jiems tai dar ir rūpėjo!

Tik pamanykite: toje snobų niekinamoje Rusijoje jau prieš tris šimtus metų kažkam (carui? visuomenei?) rūpėjo atsijoti protingus nuo kvailių ir pastarųjų neleisti į viešumą! Nes gėda!

Užtat XXI a. pradžios Lietuvoje mažai kam rūpi ir dar mažiau kam gėda viešai nusišnekėti. Netgi priešingai – kuo daugiau ir dažniau nusišneka, tuo greičiau kopia karjeros laiptais. Iki ministro, iki premjero, iki Seimo pirmininko.

Lapkričiui baigiantis „Žinių radijuje“ Seimo pirmininkas svarstė, kokias funkcijas atlieka Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK), Lietuvių kalbos institutas ir Lietuvių kalbos inspekcija, ir nutarė, kad VLKK funkcijas „puikiausiai galėtų atlikti Lietuvių kalbos institutas“.

Nebūtų keista, jei šitaip kalbėtų koks prasigėręs pašalpininkas. Bet šitaip nušneka vienas aukščiausių valstybės pareigūnų, savo žinioje turintis armiją padėjėjų ir patarėjų, kurie privalėtų jam išaiškinti, kuo skiriasi minėtų institucijų tikslai ir funkcijos! Bet agronomo išsilavinimą turinčiam partijos išrinktajam nė į galvą neatėjo, kad gali nežinoti, ką veikia Lietuvių kalbos institutas, o ką – VLKK ar kalbos inspekcija. Metus pasėdėjęs aukštoje kėdėje, žmogus įtikėjo, kad dabar jau žino viską – ir vos ne prievarta stumia Seimą prie klaidingų sprendimų. Tad kas gali paneigti, kad į jį panašūs visažiniai politikai artimiausiu laiku nenustums visos valstybės į bedugnę?

Bet ar jis vienas toks?

Savo visažinyste, siūlomų sprendimų neklaidingumu įtikėjusių politikų, pradedant Andriaus Kubiliaus ir Gedimino Kirkilo duetu, baigiant su elementariomis žiniomis ir sveiku protu (o neretai ir su sąžine) susipykusių Agnės Armonaitės ar Gintaro Vaičekausko tipo liberalų nesustabdo specialistų, pasaulyje žinomų mokslininkų išvados ir perspėjimai nelįsti į lietuvių kalbos sistemą su ją išreguliuosiančiais politizuotais reikalavimais. Jau gera dešimtis metų visokio rango politikai nesiliauja bandę kalbos politiką iš specialistų-kalbininkų perimti į savo kibias rankas. Kadangi jiems vis nesiseka to pasiekti, tai ima kaltinti VLKK politikavimu (nors politikuoja patys!) arba suranda kalbos išdavikų tarp pačių lituanistų, kurie pritaria  politikų svaičiojimams.

Naikinti VLKK ragina visas pulkas liberalų, jaunų ir nelabai jaunų. A.Armonaitė mano atskleidusi baisią paslaptį, jog VLKK „nuo pat savo pradžios buvo glaudžiai susijusi su politikais ir politika“. O kaip gali būti kitaip, jei tos komisijos steigėjas yra ne kas kitas, o LR Seimas ir jei kiekvienas Seime kėdes trinantis mažaraštis, nieko bendra su kalbos mokslu neturintis politikas laiko savo šventa pareiga nurodinėti Komisijai, kokius sprendimus dėl lietuvių kalbos vartojimo ji privalanti priimti? Čia kaip tame anekdote, kur pats pagadinęs orą, pats vaiposi, kad smirdi.

Niekas nesistebi, kai stokodami patirties ir išmanymo, mūsų politikai pasinaudoja kitų šalių patyrimu. Bet ir svetimas patyrimas mažai tepadeda, jei savo proto stinga. Nežinau, ko pristigo A. Armonaitei, proto ar sąžiningumo, kai ji ėmė meluoti rinkėjams, piliečiams, jog neva niekur kitur nesą institucijų, panašių į kalbos priežiūros institucijas Lietuvoje. Juk jas nesunku aptikti ne tik artimiausiose kaimyninėse šalyse, Latvijoje bei Lenkijoje, bet ir Norvegijoje, Prancūzijoje ir kt.

Bet ko norėti iš liberalės? Juk sąžiningumas niekada nebuvo stiprioji šios partijos narių savybė!

Jaunasis (liberal) konservatorių lyderis, kaip taikliai jį išvadino kalbininkas Aldonas Pupkis, Gabrielius Landsbergis atrado neegzistuojančią „Didžiąją lietuvių kalbos gramatiką“ ir dalijasi neva iš jos pasemtais leidimais rašyti taip, kaip šiandien reikia G. Landsbergiui ir jo bendraminčiams. Galima būtų nereklamuoti jo pliauškalų, jei… ne giminystės ryšiai su lietuvių literatūrinės kalbos tėvu-kūrėju Jonu Jablonskiu, kuriam ten, aukštybės, turėtų būti labai negera, stebint palikuonio veiksmus, labai primenančius proprosenelio viso gyvenimo darbo išdavystę…

Kol ietis į tautą ir kultūrą laužo Seimo nariai, mėgindami priversti VLKK priimti jiems patinkančius sprendimus, Vyriausybė nebelaukia malonių nei iš VLKK, nei iš Konstitucinio Teismo ir pati ėmėsi lietuviškosios tapatybės pagrindų naikinimo.

Kryžiaus žygį prieš tradicinę lietuvių kultūrą ir kultūrinę atmintį rengia kultūros ministrė. Stebint jos akibrokštus dėl Lukiškių aikštės, dėl paminklų istorinėms asmenybėms, Lietuvos valstybei svarbių datų, įvykių atminimui, nebelieka abejonių: šiai ministrei  mažiausiai rūpi tiek Lietuvos ir lietuvių istorija, tiek ir jų kultūra. 

Antra, kas irgi vis labiau aiškėja: tokia ministrė labai tinka premjerui bei visą sužaliavusį šabakštyną į valdžią atvedusiam Naisių kriviui. Nes kol visuomenė stebisi protu nesuvokiamais kultūros ministrės veiksmais ar neveikimais, valstiečių vedlys patyliukais supirkinėja Lietuvos  žemės ūkio įmones, diriguoja ūkių stambinimui, taip galimai ruošdamas erdvę asmeniniam monopoliui. 

Akylesni piliečiai tiesiai šviesiai porina veidaknygėje: „Manau, jokios Ruokytės ir Ko nedrįstų ignoruoti Lietuvos simbolių, jeigu sistema nebūtų nuleidusi tokio užsakymo: pateikti nutautintą, blankų kūrinį, krūvą, neva bunkerį puskvailiams voliotis ir šunims [šuniškus] reikalus atlikinėti. Kitas klausimas: kas diktuoja, tipo, patarinėja sistemai?“

Oi, geriau neklauskite, nes liežuvis, ko gero, iki Putino nuves…

Ir dar viena ministrė labai tenkina tautos apgavikų partiją: švietimo ir mokslo. Atrodo, jai pavyks tai, kas nepavyko iki šiol liberalų reformatoriams: Lietuvoje artimiausiu laiku nebeliks nei švietimo, nei mokslo… Net jei dar ir liks vienas kitas moksleivis ir mokytojas, studentas ir dėstytojas, tai nebebus lietuviškas švietimas lietuviams, lietuviškas mokslas. Geriausiu atveju tai bus  švietimo ir mokslo imitacija Lietuva vadiname administraciniame ES regione.

Jei valstybinį egzaminą, iki šiol vadintą lietuvių kalbos ir literatūros egzaminu, bus galima laikyti neskaičius nė vieno lietuvių autorių kūrinio, o pakaks šį tą suskrebanti pagal kokį nors vieno iš atrinktų keturių užsienio autorių kūrinį – kam apgaudinėti save ir moksleivius? Tai bus tik lietuvių  (kol kas?) kalba rašomas literatūros darbas.

O gal pasinaudosime premjero Sauliaus Skvernelio iniciatyva, atsisakysime lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos apibrėžimo ir egzaminą pavadinsime gimtąja kalba rašomu literatūros egzaminu? Kokia laisvė, koks demokratijos siautulys! Lenkai rašys lenkiškai, rusai – rusiškai, žydai – hebrajiškai, kiniečiai – kinietiškai… Visi lygūs ir laisvi nemokėti nei lietuvių kalbos, nei lietuvių literatūros. Juolab, kad premjero planuose numatyta „užtikrinti fizinių asmenų teises į administracinį, baudžiamąjį, civilinį procesą nediskriminuojant kalbos pagrindu, nepritarta siūlymui institucijose dokumentus priimti tik lietuvių kalba“.

Kas kita, jei būtų laikomasi ligšiolinio konstitucinio reikalavimo visus dokumentus rašyti tik valstybine kalba. Bet ši vyriausybė  apie valstybę ir jos atributus, simbolius jau nebesivargina galvoti.  Iš inercijos dar paleidžia į orą vieną kitą nei darbais, nei finansais neparemtą frazę, kaip antai premjero ištartoji: „Mes privalome užtikrinti lietuvių kalbos taisyklingą vartojimą, jos puoselėjimą, nes gimtoji kalba – valstybės piliečius jungianti ir vienijanti jėga, mūsų kultūros pamatas“. Bet premjeras, regis, pamiršo, o gal niekada ir nepasivargino žinoti, kad Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje šiuolaikinėje daugiatautėje valstybėje, egzistuoja ne viena gimtoji kalba, o kelios dešimtys. Kuri bus ta „vienijančioji“ pagal Saulių Skvernelį? Girdėjau, jis intensyviai mokosi anglų… Gal anglofilas Andrius Kubilius paprotino?

Iš pradžių tautos išrinktųjų nusišnekėjimai keldavo ir juoką, ir lengvą nuostabą: na, kiek galima? Netgi tada, kai žemyn ėmė  riedėti šalies demografija, kai tauta ėmė trauktis kaip šagrenės oda, atrodė, jog tai bendra visų bėda, ir politikai nėra kaltesni už mus, už tuos, kurie juos išrenka.

Bet šiandien jau taip nebeatrodo. Šiandien ir žlibas mato, kad, suvedžiojusi rinkėjus pažadais visą dėmesį bei lėšas skirti lietuvių kalbos, lietuvių kultūros, švietimo ir mokslo puoselėjimui, LVŽS, entuziastingai pritariant liberalams ir liberaliuojantiems konservatoriams, nuosekliai veikia prieš kalbą, prieš kultūrą, prieš tautą… Ir jei taip, tai nebesvarbu, kiek tos tautos bus, milijonas ar keturi milijonai. Nes tai nebebus ta lietuvių tauta, kurią kūrė ir gaivino Valančius, Basanavičius, Kudirka, „Sąjūdis“… Tai bus beveidė minia, kalbanti makaronine, iš visų Europos kalbų surankiotų  žodžių kalba, rašanti neįmanoma makalyne, o galiausiai – ir visai neberašanti, tik spoksanti į judančius paveikslus…

O tas …laivas (patys žinote, koks), šalis ta, kurią kieta ranka vairuoja vairininkas su antpečiais, vis dar Lietuva vadinas…

2017.12.04; 04:15

Su tais paminklais, su tom atminimo lentom tikra bėda. Pastatėm Lietuvos himno autoriui Vincui Kudirkai paminklą. Aiškiai paskubėjome. Reikėjo atsiklausti Valatkos, o dar geriau – Zingerio. Jie būtų įspėję, patarę palūkėti: gal ne tokioje reprezentacinėje vietoje Kudirka turėtų stovėti, gal ne toks didelis, gal tik biustas? Juk, o Viešpatie, tas publicistas, žurnalistas, daktaras, varpininkas buvo antisemitas, šaipėsi iš žydų!

Kai kas dabar ragina tą paminklą griauti, kiti, geriausiu atveju, prie paminklo matomoje vietoje bent pritvirtinti lentą, apie himno autoriaus antisemitizmą informuojančią. Žodžiu, devynis kartus atmatuok, atsiklausk galingesių ir įtakingesių. Ne Buroko, ne Sinicos, o Valatkos, Zingerio, Zurofo, Parulskio, Truskos ir t.t.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Esu kaltas, esu labai kaltas“

Sekmadienį pakeliui į bažnyčią pažįstamas parapijietis pasididžiuodamas tarė: „Nusipirkau knygą „Raudonoji dalia“… Pasitikslinau pavadinimą, kadangi nesupratau, ką pabrėžia epitetas, ar žmogaus dalią, ar žmogaus vardą (atmintyje tuoj pat iškilo B. Sruogos istorinė dramos pavadinimas „Apyaušrio dalia“).

„Taip, taip, apie mūsų prezidentę Dalią“, – patvirtino parapijietis … Žinojau apie jo „kairiąsias“ pažiūras (dažnai kritikuoja konservatorių politiką, per prezidentinius rinkimus balsavo už Zigmą Balčytį), labai nenustebau, kodėl jisai nusipirko šią „politinę“ , o ne, sakykim, grožinę knygą, pavyzdžiui, ką tiktai prieš kelias dienas mirusio rašytojo Romualdo Granausko, kurio, kaip tyčia, dvi knygas nešiausi į bažnyčią paskolinti kitai parapijietei.

Continue reading „Pakeliui į bažnyčią“

Vis pavartau, kartais pacituoju Romualdo Ozolo leidžiamus „Nepriklausomybės sąsiuvinius“. Labai pavėluotai, tik šiomis dienomis, perskaičiau 2012 metų „sąsiuvinyje“ paskelbtą Lino V. Medelio straipsnį „Tu mano naktis ir dangus. Apie Maironį beveik be lyrikos“ (2012-ieji buvo Maironio metai, 150 metų nuo jo gimimo). Kitų Maironio metų jaunoji lietuvių karta sulauks beveik tik po penkių dešimtmečių. Ar sulauks? Ar lauks?

„Maironis tolinamas ir tolsta nuo mūsų dar ir dėl to, kad apie lietuvybę, lietuviškumą, patriotizmą, tėvynę ir meilę jai šiandien tampa vis sunkiau kalbėti dėl nuolatinio „europinių banderlogų“ išorinio spaudimo apskritai pašalinti tokius žodžius iš kalbinės vartosenos. Yra ir vidinių paskatų jų negirdėti – juk tokius žodžius pripažįstant tektų pripažinti ir pareigas, dėti pastangų, kad tokios sąvokos turėtų realią vertę.

Continue reading „Rusija, visai to nenorėdama, skatina priešintis“