Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kas rytą važiuojant į darbą troleibusu akys kartas nuo karto užkliūva už šios transporto priemonės langų kampučiuose smulkiu šifru įsprausto užrašo: „Avarijos atveju langą daužkite plaktuku“. Žinoma, akys tokiu atveju nevalingai pradeda klaidžioti ieškant kažkur netoliese įmautėje pakabinto plaktuko arba desperatiškai siekia pamatyti kokią nors rodyklę, teikiančią užuominą apie tai, kur toks mistinis plaktukas pagaliau galėtų būti paslėptas. 

Įdomu tai, kad anksčiau be įrašo apie būtinybę nelaimės atveju naudotis tokiu įrankiu, paties įrankio komplektacija troleibusuose nebuvo numatyta, siekiant nepasunkinti visuomeninio transporto priemonės važiuoklės, o dabar paprastai lieka tik pažymėta vieta, kur jis naujaisiais laikais galėtų kaboti troleibuso salone, bet nekaba, nes kažkas nusprendė įrankį pasiskolinti ir užmiršo grąžinti į vietą.

Kadangi kelionė troleibusu užtrunka tam tikrą laiką, galima užsiimti naudinga veikla, kultivuojant savo vaizduotę, pradedant spėlioti – ar toks dabar gyvybinę reikšmę mums įgyjantis, visas meditacines pajėgas įmagnetinantis plaktukas yra bent vairuotojo kabinoje, tarkime, įrankių dėžėje, padėtas kartu su kitais įrankiais? Tačiau visiškai išgalvotu dalyku, iliuzija, kurios stveriamės, šiuo atveju, kaip atrodo, yra pati įrankių dėžė, nes, tiesą sakant, troleibuso vairuotojas nėra remontininkas tepaluotomis rankomis, taigi joks įrankis vairuotojo kabinoje savaime nesiveisia, – tai svarbu žinoti, pripažįstant darbo pasidalijimo reikšmę pažangos reikalui.

Jono Noreikos – Generolo Vėtros garbei. Slaptai.lt nuotr.

Kitaip tariant, yra tik tokia loginė išeitis, kad kiekvienas iš troleibuso keleivių privalo plaktuką vežiotis su savimi, portfelyje, rankinėje arba rankinuke, pasiėmęs išganingąjį įrankį iš namų kaip būtiną išsigelbėjimui priemonę galimos nelaimės atveju. Būnant nuosekliam iki galo (ką sugeba tik prisiekęs neurastenikas), nieko kito nelieka…

Tačiau mūsų laikais atsirado neskaitlingas porūšis būtybių, kurios išeina į trasą jau su ilgakojais kūjais ant peties, grasindamos sudaužyti tautos didvyrių pašlovinimui pakabintas paminkline lentas. Kaip nesunku įsivaizduoti, šie mutantai nevažinėja nei troleibusais, nei autobusais, o iki akcijos vietos yra pavėžėjami ilgais kaip košmaras, ištįsusiais Rusijos ambasados limuzinais.

Dar Carlas Gustavas Jungas yra pastebėjęs, kad vyrus su menka saviverte labai traukia prie ilgų limuzinų, o kartais anie neva dar bando pasididinti savo mikroskopinį orumą pasikabindami pistoletą su  nutįsusia kabura prie šono. Tačiau net C.G. Jungas negalėjo nuspėti, kad impotento kompleksai gali įgyti tokį visus vimdanti pavidalą, kai užbambęs vyriokas su ilgakoju kūju pradeda daužyti paminklą, įrengtą pagerbti Lietuvos didvyrį, vyrą iš didžiosios raidės.

Ginkdie, – nežiūrint mūsų natūralaus pasipiktinimo, kalbėjimas čia beveik atviru tekstu apie „antrą galą“ nėra nesuvaldyto tulžingumo pademonstravimas, susidūrus su baisiu cinizmu, o greičiau yra taip, kad psichoanalizės įdarbinimas šiuo atveju leidžia pamatyti blogio menkumą, nesavarankiškumą arba net komišką pobūdį, padarui pasivadinus kūjologijos profesoriumi. Būtų užvis kvailiausia, jeigu mes, demonizuodami blogį, antiherojų nevalingai prilygintume herojui su minuso ženklu. Žinia, taip pat ir krikščionybė skelbia, kad blogis nėra savarankiška gyvenimo jėga, o yra tik būties (gėrio) trūkumas.

Barakas Obama. EPA – ELTA nuotr.

Krikščioniška samprata apie blogį kaip būties trūkumą neneigia blogio realumo, siaubingumo, nebando nuslėpti baisios blogio smarvės, o tik siekia užginčyti blogio statuso pretenzijas, neigia jo lygiavertiškumą gėriui, atsisakant blogį laikyti kūrybine  jėga. 

Blogis parazituoja gėrio sąskaita, reiškiasi per būtį kaip jos trūkumas, kai daiktas ar veiksmas neturi to tinkamumo, kurį privalėtų turėti pagal savo idėją.

Prisimenama, kad labiausiai V. Putiną žeisdavo Baracko Obamos žodžiai, kad dabartinė Rusija yra tik regioninė galia. Blogis išties yra regioninė galia net ir tuo atveju, kai blogio imperija driekiasi per kelis žemynus.

2019.04.15; 20:00

Žvelgdami į tą tuščią vietą ant sienos, kur kabojo Lietuvos didvyriui Jonui Noreikai pagerbti skirta atminimo lenta, supraskime, kad jeigu nesitelksime ir tylėsime, tokia pat tuščia vieta liks iš Lietuvos valstybės.

Būtų labai naivu ir paviršutiniška manyti, kad buvo sudaužyta tik lenta. Šitaip kiekvieną akimirką yra daužoma Lietuvos valstybė. Be jokios abejonės, šito vandališko išpuolio iniciatorius ir vykdytojas siekė pigaus politinio populiarumo norėdamas surinkti parašus ir patekti į Europos Parlamento rinkimus.

Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Tikroji jo poelgio prasmė yra politinė ir kur kas gilesnė. Jis yra gerai žinomo pono K. Juraičio, viešai kvietusio Vladimirą Putiną „išvaduoti“ Lietuvą, artimas bendražygis. Taigi turime to, ką vadinu penktąja ir šeštąja Putino kolonimis Lietuvoje, sintezę. Vienas kreipiasi į Putiną ir šaukiasi pagalbos iš Rytų. Kitas, šitas vandalas, sudaužęs atminimo lentą, didžiuojasi, kad jis yra plačiai mąstantis ir europinėmis vertybėmis besivadovaujantis subjektas.

Bet juos sieja viena ir ta pati nuostata – neapykanta lietuvių tautai ir pačiai Lietuvos valstybei. Dar svarbiau suprasti, kad tokie išpuoliai niekada nenutinka tuščioje vietoje, nenukrenta iš dangaus. Juk tai yra logiška pabaiga kelio, kuriuo Lietuva eina jau daugelį metų. Taip, Lietuva šiandien yra šalis, kurioje galima knygose dergti iškiliausius Lietuvos partizaninio judėjimo vadus ir tai bus pavadinta menine kūryba ir vaizduotės polėkiu.

Tuo tarpu kitas žmogus, kuris tuos pačius partizanus viešai pavadina žudikais ir nusikaltėliais, yra teisiamas parodomuoju būdu. Skirtumas tik tas, kad vienas gauna valstybinę premiją, kitas – simboliškai nubaudžiamas. Visgi retoriškai paklausime savęs: kuri kolona pavojingesnė? Ar atviro Putino garbintojo, kuris dergia Lietuvos partizanus, ar tokį pat žeminantį ir žeidžiantį vaizdinį į tūkstančių Lietuvos žmonių – pirmiausiai jaunųjų piliečių – sąmones brukančio ir peršančio mintį, kad partizanų kova buvo beprasmiška.

Šiandien Lietuva yra šalis, kurioje partizanų persekiotojai ir naikintojai yra nebaudžiami, motyvuojant tuo, kad jie vykdė to meto įstatymus. Taigi mes ateiname į tarpsnį, kai galime drąsiai pasakyti – kryptingai, nuosekliai ir metodiškai rengiama dirva naujai Lietuvos okupacijai. Šitos strategijos tikslas – sujungti visas antitautines ir antivalstybines jėgas, nesvarbu, į ką – į Rytus ar į Vakarus – jos būtų orientuotos. Jas siekiama sujungti bendram tikslui – įbrukti lietuviams į sąmonę, kad Lietuvos valstybė yra nesusipratimas, kad ji yra nereikalinga.

Ir jeigu mes nesuvoksime tikrojo šio išpuolio masto ir pavojingumo, iš tiesų sulauksime dienos, kai duš ne tik atminimo lentos, bet mums net nespėjus susivokti, kas vyksta, duš ir Lietuvos valstybė.

Propatria.lt

2019.04.09; 08:00

« 2 2 »

(Šaltojo karo politinių karikatūrų ir propagandos paroda)

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas surengė Šaltojo karo laikotarpio politinių karikatūrų ir propagandos parodą. Paroda „Kūjis, pjautuvas ir pieštukas“ skirta Europos dienai (stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti) bei Baltijos kelio dienai paminėti.

Tokio pobūdžio paroda Lietuvoje surengta pirmą kartą. Slaptai.lt savo skaitytojams pateikia per 30-imt Vytauto Visocko nuotraukų bei Ryčio Daukanto tekstą, informuojantį, kuo ši paroda įsimintina.

XXX

Rytis Daukantas

XX amžius – vienas žiauriausių žmonijos istorijoje. Du pasauliniai karai, dešimtys milijonų prarastų gyvybių ir dar daugiau suluošintų žmonių likimų.

Po to Šaltojo karo laikotarpis – nuo 1946-ųjų iki 1991 metų – pasižymėjo geopolitine, ekonomine konfrontacija tarp JAV ir Sovietų Sąjungos. Ideologija buvo svarbiausias ginklas šiame kare. Nenuostabu, kad abejose konfrontuojančiose šalyse karikatūristai suvaidino itin svarbų vaidmenį. Būtent jie galėjo sau leisti pasakyti daugiau negu politikai, žurnalistai ar karininkai.

Ekspozicijoje pateiktos Šaltojo karo eigą JAV ir SSRS atspindinčios karikatūros. Dailininkų darbai fiksuoja svarbiausius šio laikotarpio įvykius. 1956 metais – sukilimas Vengrijoje, 1968-aisiais – Prahos pavasaris Čekoslovakijoje, 1962-aisiais – Karibų krizė, vėliau – Maršalo planas, Baltijos šalių kova už nepriklausomybę ir t.t.

Politinė karikatūra JAV turi itin senas tradicijas ir yra neatsiejama demokratijos palydovė. XX amžiaus JAV dienraščiai neįsivaizdavo savo redakcijos be karikatūros. Karikatūros vaidmuo ypač sustiprėjo Šaltojo karo akivaizdoje. Dailininkai per kelias valandas nuo konkretaus įvykio sugebėdavo pateikti redakcijai vaizdinę jo interpretaciją.

Toks žaibiškas darbas reikalavo ne tik puikių meninių sugebėjimų, bet ir gero politikos bei istorijos išmanymo. JAV karikatūristai, nors ir priklausė nuo laikraščio politinės pakraipos ir redakcijos pozicijos, vis dėlto turėjo laisvę piešti įvykius taip, kaip jie matė ir suprato.

Išimtimi galima laikyti nebent 6-ajame dešimtmetyje makartizmo laikotarpį. Tuomet prisiekęs antikomunistas senatorius Joseph McCarthy ir jo vienminčiai surengė komunistų ir kitaip mąstančių šalies piliečių vadinamąją raganų medžioklę. JAV visuomenė tapo paranojiška ir visur įžvelgė raudonųjų grėsmę. Daug karikatūristų bijojo laisvai reikšti savo kūrybines mintis. Šis kelerius metus trukęs niūrus Amerikos istorijos laikotarpis baigėsi staiga, kaip ir prasidėjo. Nuomonių laisvė vėl įsitvirtino amerikiečių spaudoje.

Sovietų Sąjungos karikatūristų padėtis buvo visai kitokia. Savo meniniais sugebėjimais dailininkai nenusileido karikatūristams iš JAV. Tačiau kūrybinės laisvės jie neturėjo. Politinė karikatūra komunistų valdomoje totalitarinėje šalyje buvo išimtinai vaizdinės propagandos įrankis. XX amžiaus 3-ąjame dešimtmetyje po Spalio perversmo Rusijoje bolševikai susidorojo su šalies elitu. Papasti žmonės nemokėjo skaityti. Komunistai suprato, kad karikatūra – universali kalba ir ji puikiai tinka visuomenės nuomonei formuoti.

1922 metais Maskvoje pradėtas spausdinti politinės satyros žurnalas „Krokodil“. Ši data laikoma sovietinės karikatūros gimtadieniu. Vėliau, jau pokariu, visose sovietinėse respublikose buvo spausdinami šį žurnalą atitinkantys leidiniai: Lietuvoje ėjo „Šluota“, Latvijoje – „Dadzis“, Ukrainoje – „Perec“ ir t.t.

Pažymėtina, kad net pačioje žurnalo „Krokodil“ redakcijoje dirbantys dailininkai turėjo susitaikyti su hierarchija ir negailestinga cenzūra. Dauguma dailininkų privalėjo tenkintis meninėmis ir buitinėmis temomis. Tik nedaugelis buvo užsitarnavę sovietinės cenzūros pasitikėjimą ir galėjo piešti politines karikatūras, nukreiptas prieš Vakarus.

Aukso amžių sovietinė karikatūra išgyveno 2-ojo pasaulinio karo metu, kai talentingiausi dailininkai sutelkė visas jėgas prieš nacistinę Vokietiją. Neprabėgus nė metams nuo karo pabaigos pasaulyje įsiliepsnojo Šaltasis karas ir SSRS karikatūristai vėl kibo į darbą. Šį kartą jų taikinys buvo JAV ir Amerikos sąjungininkai. Kitaip nei karikatūristai iš už Atlanto, jie nesibodėjo piešti svastiką ir prilyginti vakariečius nacistams.

Labai dažnai karikatūrų tematika ir kompozicija atkartodavo karo metų antinacinius piešinius. Galima būtų teigti, kad SSRS karikatūristai išsisėmė, tačiau labiau tikėtina, kad tokia technika buvo naudojama specialiai, norint šalies viduje sukurti ir įtvirtinti vakariečių kaip fašistų įvaizdį.

Svarbu pažymėti, kad Šaltojo karo metu SSRS karikatūristai, nors ir ištikimai tarnavo propagandinei mašinai, vis dėlto pateikdavo spaudai tikrai taiklių karikatūrų, kurios išryškindavo vakariečių gyenimo ydas, pavyzdžiui, juodaodžių teisių pažeidinėjimus JAV.

Ekspoziciją sudaro 20-imt originalių Šaltojo karo karikatūrų: 14 – JAV dailininkų, 6 – sovietų karikatūros. Tarp amerikiečių menininių darbų galima pamatyti karikatūras, kurių autoriai yra Pulitzerio premijos laureatai: Vanghn Shoemaker, Bruce Shanks, Carles G.Werner.

Pulitzerio premija – tai savotiškas žurnalistikos Oskaras. Nuo 1922-ųjų metų JAV kasmet apdovanojamas geriausias šalies karikatūristas. Sovietų Sąjungos karikatūristams atstovauja pripažintų menininkų Konstantino Jelisejevo, Vladimiro Galbos, liaudies menininko ir Stalino premijos laureato Boriso Jefimovo karikatūros.

Parodoje taip pat galima susipažinti su dešimčia satyrinių knygų ir žurnalų. Vieni šaltojo karo leidiniai išspausdinti Sovietų Sąjungoje, kiti – Vakaruose. Ekspozicijoje galima išvysti ir 20-im sovietinės propagandos plakatų, nukreiptų prieš JAV ir NATO.

Politinė karikatūra Lietuoje neturi ilgaamžių tradicijų. Vyrauja klaidinga nuomonė, kad šio meno tikslas – prajuokinti žiūrovą. Iš tikrųjų yra atvirkščiai. Politinė karikatūra yra pats rimčiausias ir bene liūdniausias grafikos žanras. Jis istorijos kontekste leidžia pamatyti blogąsias žmogaus prigimties savyves. Tai meno, istorijos, politikos ir žurnalistikos samplaika.

Ekspozicijoje surinktos karikatūros ir agitaciniai plakatai atskleidžia milžinišką propagandos vaidmenį totalitarinėje visuomenėje.

Šio teksto autorius – Rytis Daukantas.

Nuotraukų autorius – Vytautas Visockas (Slaptai.lt).

2014.08.22; 08:07