Ypatingas radinys: Vilniuje archeologai aptiko mistinės bažnyčios pamatus. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Vilniuje archeologai aptiko bažnyčios, kurios tiksli vieta iki šiol nebuvo žinoma, pamatus.

Viešosios įstaigos „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos” direktoriaus Zenono Baubonio teigimu, visuomenei tyrimų rezultatai bus pristatyti po savaitės.

Kaip Eltai sakė archeologas Justinas Račas, buvusios medinės reformatų bažnyčios pamatai atkasti sostinės Reformatų skvere, kuriame vyksta archeologiniai tyrimai.

„Spėjame, kad radome buvusios reformatų bažnyčios, statytos 16 amžiuje, liekanas. Ji buvo pusiau mistinė, mat niekas nežinojo, kur tiksliai ji yra. Vykdydami skvero archeologinius tyrimus atradome ir spėjame, kad liekanos yra būtent jos“, – sakė archeologas J. Račas.

Paprašytas patikslinti, kurioje vietoje rasti, kaip manoma, buvusios bažnyčios pamatai, archeologas minėjo, kad šiaurės vakariniame skvero krašte, arčiausiai Teatro ir Kalinausko gatvių, tolimojoje skvero dalyje.

Kaip pridūrė archeologas, rašytiniuose šaltiniuose minėta, kad buvusi medinė reformatų bažnytėlė sudegė, vėliau vietoje jos buvos pastatyta dabartinė reformatų bažnyčia, esanti Pylimo gatvėje.

„Radome pamatus, spėjame, kad jie būtent minėtos sudegusios bažnyčios laikotarpio – primityvūs, mūryti iš akmenų, naudojant ne skiedinį, o molį. Archeologams tai bet kuriuo atveju – vertingas radinys“, – komentavo archeologas J. Račas.

Eltos pašnekovo nuomone, radinys turės įtakos Reformatų skvero tvarkymo darbams. „Galbūt projektuotojai nuspręs pažymėti rastą bažnyčią ar bent jau stenduose parodyti, kad šioje vietoje toks statinys stovėjo“, – mano archeologas.

Vilniaus savivaldybė skelbė, kad archeologiniai tyrimai vienoje reikšmingiausių Vilniaus senamiesčio viešųjų erdvių – Reformatų sode – numatomi baigti lapkričio 30 dieną, pagal atliktų tyrimų rezultatus bus tikslinami ir projekto sprendiniai.

Šie tyrimai leis tiksliai lokalizuoti vertingąsias teritorijos savybes: buvusių kapinių tvoros, Šreterių ir Vinholdų koplyčių, Konsistorijos pastato vietas ir galimai išlikusius pirmosios reformatų medinės bažnyčios (XVI-XVII a.) pamatų fragmentus.

Pasak savivaldybės, kultūrinį-istorinį reformacijos paveldą reprezentuojančio sodo projektas kinta atidžiai įsiklausius į vilniečių paskutiniame etape prieš pat statybas pateiktus pasiūlymus.

Lapkričio mėnesį archeologinių žvalgomųjų tyrimų projektas suderintas su Kultūros paveldo departamentu ir gautas leidimas atlikti archeologinius tyrimus.

Projektą numatoma tikslinti, atsižvelgiant ne tik į vilniečių ir ekspertų išsakytas pastabas, bet ir į archeologinių tyrimų išvadas. Kaip akcentuoja Vilniaus savivaldybė, nauji projekto sprendiniai dėl to dar ne iki galo aiškūs ir nėra pristatomi viešai.

ELTA primena, kad miesto centre, ant Senamiesčio ir Naujamiesčio ribos esantis Reformatų sodas išsidėstęs tarp Pylimo, Basanavičiaus, Kalinausko ir Teatro gatvių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.18; 06:17

Diana Varnaitė, Kultūros paveldo departamento direktorė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų girdėjome bolševikinę mantrą: „Mes senąjį pasaulį sugriausim ir naują pastatysim“. Kas galėjo pagalvoti, kad beveik po trisdešimties Nepriklausomos Lietuvos metų šią mantrą ir vėl išgirsime buldozerio griausmu. Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson nerimsta ir siekia įgyvendinti savo 2017 m. odiozinę griovimo kultūros programą: tarsi Lietuvoje per 26 nepriklausomybės metus kultūra buvo taip nuniokota, kad dabar viską tenką pradėti nuo nulio… Reikia suprasti, kad atėjo naujieji kultūros „gelbėtojai“. Kažkur girdėta: „Mes jus išgelbėsim“.

Kultūros paveldo sistemą Lietuvoje tikrai kūrėme nuo nulio. Šiandien šį kultūros paveldą ir vėl nori išnulinti naujieji „gelbėtojai“. Kaip sovietmečio pradžioje.

Nekompetentingais ir slapta rengiamais dokumentais sukėlusi valstybės kultūros įstaigų tinklo chaosą ir, kaip pabrėžia Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno įstaigų asociacija, pasirinkusi civilizuotoje visuomenėje nepriimtiną antidemokratinį kultūros įstaigų tinklo pertvarkos variantų parengimo kelią, „profesionalų – gelbėtojų“ Kultūros ministerijos politinė komanda griebėsi dar vienos srities – kultūros paveldo.

Kultūros „gelbėtojai“ ėmėsi viešųjų konsultacijų dėl kultūros paveldo sistemos reformos ir, kaip ir reikėjo tikėtis, patyrė fiasko. Vadinamasis reformos projektas parengtas itin neprofesionaliai: neįvardinant reformos reikalingumo, tikslų, nesiremiant jokiomis analizėmis ir tyrimais. Skubama. Nes kažkam labai jau prispyrė.

Numanau, kad čia tik laikinas „fiasko“. Nes archeologo kastuvą į buldozerį išmainęs bei nuo valdžios apsvaigęs buldozerininkas nesustos. Nepaisant viešai išreikšto nesutikimo su šia „reforma“ iš Lietuvos savivaldybių asociacijos, Lietuvos restauratorių sąjungos, Lietuvos dailės istorikų draugijos, Lietuvos architektų rūmų, Lietuvos Sąjūdžio, Kultūros paveldo departamento (KPD) ir kitų institucijų bei organizacijų, kultūros viceministras Renaldas Augustinavičius, tarsi koks patyręs propagandininkas, trimituoja apie „didelę reformos metmenų svarstymo sėkmę“. Užmojis sugriauti paveldosaugos sistemą dabar bus aprengtas kitu rūbu – sudaroma darbo grupė, kurios paskirtis vis dar neaiški, kuri vadovaujasi nežinia kokiais kriterijais. Provokacija tęsis.

Tačiau beprotiški dalykai yra netvarūs. Verta ramiai pažvelgti į tai, kas nuveikta ir kas padarytina, atsiremiant į geriausias savas ir europines praktikas.

Šie metai paskelbti Europos kultūros paveldo metais. Europa, o ir Lietuva kaip neatsiejama Europos dalis, siekia ne griauti, o integruoti savo paveldą vardan Europos piliečių tapatybės stiprinimo, vardan savivertės, vienybės ir tvarios gerovės. Kultūros paveldas – iš visų pusių geopolitinių priešų daužomos Europos aktualumas.

Pažvelkime į nuveiktą darbą. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais Aukščiausioji Taryba suteikė ypatingas galias Kultūros paveldo inspekcijai, kuri turėjo pakelti virsmo iš sovietinės sistemos iššūkį (restitucija, privatizavimas ir t.t.). 1995 m. įvykusi reforma sukūrė vieningą kultūros paveldo sistemą, kurios centre – Kultūros paveldo departamentas (KPD), jungiantis visas sistemos komponentes. Sklandžiai evoliucionuojanti sistema sėmėsi Vakarų šalių patirties, pradžioje daugiausia Baltijos jūros šalių regione, o įstojus į Europos Sąjungą, atsivėrė naujų galimybių.

Per dvidešimt metų buvo pasiekti monumentalūs rezultatai. Sukurtas Kultūros vertybių registras, kuriame aprašytos, įvertintos ir įregistruotos apie 70 proc. (per 22 tūkst. nekilnojamųjų ir kilnojamųjų kultūros vertybių ir jų kompleksinių dalių). Atgaivinti istoriniai objektai – dvarai, pilys, rūmai, piliakalniai, reikšmingiausi etnografiniai kaimai, restauruoti maldos namai skaičiuojami ne dešimtimis, o šimtais. Vien dvarų sodybų kone pusantro šimto. Jau tapo įprasta, kad didžiąsias metų šventes, svarbiausias Valstybės sukaktis (Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, Valstybės – Mindaugo karūnavimo – dieną) švenčiame išpuoselėtose kultūros paveldo vietose. Turistiniai maršrutai sujungė atskirus regionus (kaip antai Panemunių maršrutas), istorinius parkus, žymių LDK giminių vietas ir t.t. Prisijungėme prie Europos kultūros kelių tinklo, aktualizuodami Šv. Jokūbo kelio ir Lietuvos žydų kultūros paveldą. Išgyvename meno festivalių, organizuojamų ant kultūros paveldo pagrindo (Pažaislio festivalis, Mykolo Oginskio festivalis, Kristupo festivalis), tradicinių amatų, unikalių gyvosios istorijos bei meno projektų sklaidos žydėjimo metą.

Atgimimo darbo ėmėsi valstybės ir savivaldybių, įvairių bendruomenių ir privataus sektoriaus jungtinės pastangos. Galiu tvirtinti, kad Tautos savasties monumentą – kultūros paveldą – atgaivina visa Tauta. KPD atlieka šios pastangos koordinatoriaus ir metraštininko pareigą.

Mūsų kelio teisingumą patvirtina visos Europos Sąjungos, kuri vis labiau telkiasi apie savo europinę savastį, strateginės pastangos. Europos paveldo strategija XXI amžiui ir tarptautinės Lietuvos jau ratifikuotos konvencijos akcentuoja paveldo svarbą ir skatina plėtoti integruotą paveldo modelį, kurio tikslas – užtikrinti kuo efektyvesnį paveldo išsaugojimą. Tiesiog privalu įtvirtinti integruotą europietišką požiūrį, kad kultūros paveldas būtų kryptingai puoselėjamas kaip nacionalinis piliečių savimonės tvirtinimo resursas visose valstybės srityse.

Kultūros ministerija gi kviečia eiti visiškai priešingu nei KPD geroji, o kartu ir europinė praktika – dezintegruoti atiduodant šių išteklių valdymą savivaldybėms, kurios neturi nei profesionalių, nei finansinių galimybių.

KPD kryptinga veikla ir geroji praktika yra paremta viešo intereso įtraukimu į kultūros paveldo objektus, sujungiant viešo ir privataus sektorių pastangas. Tai yra šiuolaikinė europinė praktika, kurios dėka šiandien yra jau atkurtas ne vienas brangus Lietuvos kultūros perlas.

Sėkmės atvejis – bendradarbiavimas su Vilniaus miesto savivaldybe, rengiant Bendrąjį miesto planą. Diskusija su Vilniaus meru ir savivaldybės atstovais parodė, kad mūsų tikslai tie patys – išsaugoti kultūros paveldo vertes ir kurti naują tvarią vertę, derinant Vilniaus miesto tapatybę suformavusį palikimą ir šiuolaikinę kokybišką architektūrą.

Šie principai atsispindės Vilniaus Bendrojo plano sprendiniuose.

Kyla klausimas: kodėl Kultūros ministerijai pavaldžios įstaigos – KPD – sėkmingos gerosios praktikos (beje, ir vykdant 2015 m. Vyriausybės kanceliarijos užsakymu parengtas rekomendacijas) yra atmestinos kartu su visa institucija?

Sutarimo kelias, t.y. vietos bendruomenių, savivaldos, verslo ir nacionalinių institucijų bendro darbo integravimo kelias, yra vienintelis teisingas kelias, kuris pasiteisina ir kuriuo šiandien eina solidžios Europos valstybės.

Štai evoliucinis ir civilizuotas sistemos tobulinimo kelias. KPD siūlo Kultūros ministro įsakymu sudaryti Nacionalinę kultūros paveldo komisiją, proporcingai atstovaujamą valstybės deleguotų paveldo ekspertų, savivaldos institucijų ir visuomeninių organizacijų. Savivaldos institucijų atstovų delegavimas turėtų būti rotuojamas, priklausomai nuo to, kurios paveldo vietovės ar objekto verčių ir veiksmų planai aptariami. Šios komisijos darbo rezultatas – konkrečios darnaus kultūros paveldo vystymo gairės. Šios gairės taptų pagrindu suinteresuotų šalių sutarimui ir konkretiems paveldo autentiškumą kaip viešą interesą tvirtinantiems sprendiniams.

Deja, šiandien Kultūros ministerijos paskelbti kultūros paveldo reformos metmenys bloškia paveldosaugą į posovietinius laikus; ne sutarimo, o viešojo intereso dezintegracijos ir … chaoso link. Kodėl naikinama institucionalizuota geroji patirtis, kodėl griaunamos sutelktos partnerystės? Ir vis garsiau skamba: „Mes senąjį pasaulį sugriausim ir naują pastatysim“? Kodėl į XXI a. nepriklausomą Lietuvą grįžo bolševikai?

Nepaisant 27 metų darbo paveldosaugoje, esu Kultūros ministerijos politikų ignoruojama ir, drįstu pasakyti, niekinama ne tik kaip valstybės tarnautoja, bet kaip ir asmuo. Visgi nieko kito iš kultūringais apsimetusių „gelbėtojų“ negaliu tikėtis… Tokia bolševikinio užkrato esmė. Rytų Mordoro dvasia šmėkščioja po Kultūros ministeriją. Nors visi kartu padėjome pamatus nuosekliam evoliuciniam kultūros paveldo puoselėjimui, iškilo šios sistemos sunaikinimo grėsmė. Kultūros užvaldymo nuojauta pasėta visame kultūros lauke.

Kad ir kas būtų ir kad kas atsitiktų, išlieku optimistė ir tikiu, kad sveikas protas nugalės, o aš pati iš tos kovos niekur nesitrauksiu. Valstybė yra viena; ir gyvenimas yra vienas. Valstybės puoselėjimas yra mano gyvenimo misija. Pradėsime iš naujo.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2018.06.30; 06:30

Baltijos šalių pilių ir dvarų asociacijų spaudos konferencija. Gintaras Karosas, Ilona Kalnina ir Riin Alatalu.

Š. m. gegužės 17 d. Latvijos 100-mečio informacijos centre Nacionalinėje Latvijos bibliotekoje įvyko bendra visų Baltijos šalių pilių ir dvarų asociacijų spaudos konferencija. Pristatytas projektas „Pažinkime Baltijos šalių pilis ir dvarus“, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo ir Latvijos bei Estijos šalių nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiams ir Europos kultūros paveldo metams.

Net 131 istorinė pilis ir dvaras trijose Baltijos šalyse atvers duris lankytojams šių metų vasarą. Trijų šalių pilių ir dvarų asociacijos susivienijo organizuodamos tarptautinį projektą, padėsiantį vizualizuoti šių šalių dvarų tinklo tankumą, pabrėžti dvarų, kaip kultūrinės, ekonominės ir regioninės raidos variklių, svarbą praeityje ir dabar. Lankytojai laukiami nuo gegužės 24 d. iki rugsėjo 16 d.

Projektą organizuoja Lietuvos pilių ir dvarų asociacija, Latvijos pilių, rūmų ir dvarų asociacija, Estijos dvarų asociacija ir Estijos dvarų mokyklų asociacija.

Švęsdamos Lietuvos valstybės atkūrimo ir Latvijos bei Estijos šalių nepriklausomybės paskelbimo šimtmečius, trijų šalių pilių ir dvarų asociacijos sujungė savo jėgas, taip parodydamos simbolinę Baltijos kelio tąsą.

Baltijos šalių praeitis, taip pat ir dabartis, pilna iššūkius keliančių palikimo ir tarpkultūrinių dialogų prieštaravimų. Viena iš įdomių temų yra dvarų likimas XX amžiuje. Buvę politinės galios, architektūrinės ir kultūrinės didybės nešėjai, – žinomų pasaulio tyrinėtojų, menininkų, rašytojų, mokslininkų ir pan. gimimo ir gyvenimo vietos, – dvarai įgavo naujas funkcijas, o kai kurie buvo apleisti ir nyko (jau nuo 3-iojo dešimtmečio, o dramatiškai – sovietų okupacijos laikotarpiu). Dvarų palikimas labai iš lėto atgimė 9-ajame dešimtmetyje – pirmieji tyrimai ir išsaugojimo darbai 1991 metais nutiesė kelią Baltijos šalių kultūros paveldo aktualizavimui Europos kontekste.

Nuo tada valstybės, savivaldybės, paveldo institucijos, o labiausiai šimtai privačių savininkų ir entuziastų paskyrė savo laiką, išteklius ir jėgas buvusiai dvarų didybei išsaugoti ir atgaivinti. Šiandienos iššūkis yra atkurti dvarų, kaip kaimiškų vietovių ekonominės ir kultūrinės raidos variklių šiuolaikinėje visuomenėje, poziciją.

Nuotraukų koliažas, pasakojantis apie Baltijos šalių pilis ir dvarus

XXI amžiaus pradžioje dvarų savininkai ir valdytojai susibūrė į nacionalines asociacijas, siekdami dalintis žiniomis, patirtimi ir remti vienas kitą. Šiemet pirmą kartą trijų Baltijos šalių pilių ir dvarų asociacijos susivienijo, kad sukurtų bendrą kelionių „žaidimą“, leisiantį pažinti dvarų tinklo tankumą, atrasti panašumus ir skirtumus, paliudyti pastangas žmonių, sunkiai dirbančių, kad išsaugotų mūsų bendrą kultūros paveldą.

2018-aisiais lankytojams duris atvers daugybė dvarų. Keliautojai kviečiami į dvarus, jau gerai žinomus dėl savo kruopščios restauracijos, dėl įdomių muziejų, puikių paslaugų ar aukšto lygio kultūrinių veiklų. Tačiau verta pažinti ir daugybę kitų – mažų ar didelių, geresnės ar prastesnės būklės dvarų. Visi ir kiekvienas iš jų yra praėjusių laikų liudytojas ir daro įtaką kultūrinei ir ekonominei vietovės raidai.

Pažinimo ir kelionių projekto simbolis yra raktas kaip užuomina į atveriamas pilies ar dvaro duris. Lankytojai rinks simbolinius pilių ir dvarų raktus kaip patirčių ir įspūdžių prisiminimą.

Šis projektas skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo ir Latvijos bei Estijos valstybių paskelbimo šimtmečiams, Europos kultūros paveldo metams paminėti, taip pat ir daugybei asmenų bei institucijų, kurie dirba turėdami svarbią misiją – išsaugoti šį unikalų kultūros paveldą.

Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos prezidentas Gintaras Karosas spaudos konferencijoje Rygoje pasakė: „Džiaugiamės, kartu su Latvija ir Estija, švęsdami savo tūkstantmetės Lietuvos valstybingumo atstatymo šimtmetį ir tiesdami Baltijos pilių ir dvarų kelią. Kiekviena pilis ar dvaras pasakoja atskirą legendą, o kraštovaizdžio ir architektūrinis paveldas teikia nepakartojamą galimybę grįžti šimtmečius atgal ir pajusti praeities auros dvelksmą“ ir pakvietė keliautojus  patirti nepakartojamų įspūdžių Baltijos šalių lobyne – pilyse ir dvaruose.

Lankytojai pilyse ir dvaruose laukiami nuo gegužės 24 d. iki rugsėjo 16 d.

Gegužės 24 d. 12.00 val. Alantos dvare – kelionių po Lietuvos dvarus pradžios renginys. Simbolinio rakto perdavimas pirmam lankytojui, atversime dvarų duris ir pakviesime domėtis ir keliauti po dvarus visuomenę. 

Gegužės 24–25 d. – atvirų durų dienos 26-iuose Latvijos dvaruose.

Informacijos šaltinis – www.visitbalticmanors.com

2018.05.18; 14:31

Vyriausybė nusprendė, kad valstybės institucijų derinimo veiksmai dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo plano korekcijų turi būti stabdomi.

„Toks sąstingis šioje istorijoje jau tęsiasi per ilgai. Iš atsakingų institucijų nepavyksta sulaukti suderintų veiksmų, kurie būtų palankūs visoms pusėms – tiek gyventojams, tiek verslininkams. Tuo pačiu nevykdomi ir teismo sprendimai. Ši situacija turi pagaliau išsispręsti“, – teigė Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis.

Pasak premjero, bylose dėl žalos atlyginimo dėl nugriautų statinių turėtų atstovauti Aplinkos ir Kultūros ministerijos, kurių reguliavimo srities įstaigos nesusitarė dėl Kurčių nerijos tvarkymo plano korektūros. Valstybei patyrus žalą, turės būti kreipiamasi į teismą dėl žalos atlyginimo regreso tvarka iš atsakingų asmenų ir institucijų.

Prieš dvejus metus tuometinis ministrų kabinetas pritarė Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) tvarkymo plano tikslinimui. Pagal jį UNESCO saugomoje Kuršių nerijoje numatyta nugriauti penkis objektus. Vienus iš jų sudaro keli statiniai. Aplinkos ministerija turėjo parengti minėtą planą ir pateikti tvirtinti Vyriausybei.

Iki šiol ministerijai pavaldžiai Valstybės saugumo teritorijų tarnybai tokio plano nepavyksta suderinti su teritorijų planavimo sąlygas išdavusia institucija – Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriumi. Dėl to planą negali tvirtinti ir Vyriausybė.

Dabartinis ministrų kabinetas buvo nurodęs Kultūros ir Aplinkos ministerijoms dar iki spalio vidurio baigti derinti minėto plano korekcijas. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba siūlo nežymiai adaptuoti neteisėtus  statinius, kad jie nebūtų griaunami. Tačiau tam prieštarauja Kultūros paveldo departamentas.

Pakoregavus KNNP tvarkymo planą, atsirastų galimybė sudaryti taikos sutartis ir užbaigti bylinėjimosi procesus dėl druskų sandėlio griovimo, nebūdingų jungčių tarp pastatų išardymo, priestatų griovimo, pastatų architektūros, būdingos Kuršių nerijai, pertvarkymo ir kt.

Pažymėtina, kad KNNP tvarkymo plano tikslinimas glaudžiai susijęs su teisminiais ginčais. Dėl neteisėtai išduotų leidimų, kurių pagrindu vykdytos statybos, teismas nusprendė šiuos statinius nugriauti arba perstatyti. Tai padarius gyventojai įgytų teisę regreso tvarka reikalauti žalos atlyginimo iš savivaldybės, valstybės biudžeto lėšų.

Šis Vyriausybės nutarimas įsigalios 2018 metų vasario mėnesį.

Informacijos šaltinis – ELTA

201711.16; 00:35

2013 m. gruodžio 18 d. visuomeninės organizacijos kreipėsi į Prezidentę, Seimo pirmininkę, Ministrą pirmininką ir Vilniaus merą dėl viešai nedemostruotino, žeidžiančio Laisvės kovotojų jausmus, paveldo žemiau pateiktu raštu.

Omenyje turimos sovietmetį garbinančios Žaliojo tilto skulptūros Vilniaus mieste.

Slaptai.lt skelbia visuomeninių organizacijų raštą be sutrumpinimų.

Continue reading „Viešai nedemonstruotinas paveldas“

naglis_puteikis

Ketvirtadienį įvyko Seimo nario Naglio Puteikio spaudos konferencija „Kodėl dega kultūros paveldas?“

N.Puteikis sakė, kad valstybėje vyraujant tokiam atmestinam požiūriui į kultūros paveldą, Labanoro bažnyčią, Tytuvėnų ansamblį nusiaubę gaisrai ir toliau naikins nacionalines šalies vertybes.

Žurnalistams parlamentaras teigė, kad valstybė liberalizuojama sparčiais tempais, jos funkcijas apribojant ekonomika, ES pinigais, darbo vietų kūrimu. Kultūros paveldas vertinamas kaip „ne mūsų reikalas“. Tokios politikos pasekmė itin skaudi bažnytiniam paveldui. Valstybė nesikiša į Bažnyčios reikalus, tuo tarpu Bažnyčia mano mokanti pati susitvarkyti su neįkainojamomis vertybėmis.

Continue reading „Valstybės liberalizavimas veda prie susinaikinimo“