Ne pirmą kartą važiuoju į Sintautus. Su žmonėmis, susirūpinusiais gimtojo žodžio, gimtosios kalbos likimu.
Kai lietuvių kalbą paskelbėme valstybine kalba, negalėjome nė pagalvoti, kad toks susirūpinimas mus šiandien slėgs. Tada ir poetas Justinas Marcinkevičius manė: dabar mes amžini. O išeidamas tuo jis jau labai abejojo.
Važiuojame į Sintautus nusilenkti mūsų amžininkui, mūsų dėstytojui, studijų draugui, kolegai profesoriui Juozui Pikčilingiui, prieš 20 metų atsigulusiam netoli didžiojo sintautiečio poeto Prano Vaičaičio. Važiuojame pakalbėti apie profesoriaus veiklą, susijusią su gimtojo žodžio puoselėjimu, apie naujo netikėto pavojaus ištiktą lietuvišką žodį, kuriuo taip rūpinosi profesorius.
