Lietuvių literatūros klasikas rašytojas Vincas Krėvė – Mickevičius.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.

Neseniai, klausydamasis radiją, įsijungiau laidą „Marijos radiją“, išgirdau apsakymus, skaitytus aktorės Liucijos Zorubaitės, ji išradingai perskaitė per du vakarus Vinco Krėvės apsakymus „Su dievuliu susitaikus“, „Pas Dangaus vartus“. Aš tuos apsakymus buvau skaitęs, bet jų nebuvau girdėjęs… Panagrinėsiu pastarąjį.

…Kodėl šventas Petras, kai prie dangaus vartų atėjo tik prieš kelias dienas mirusieji Jonas Kukis ir Kazys Gugis, ilgai neįleido į dangų? O dangaus vartų raktininkas, išklausęs Kazio Gugio minčių bei nepasitenkinęs savo atsakymais, pasikviečia išklausyti mirusiojo minčių išklausyti šventuosius Mykolą bei apaštalą šventąjį Joną Iškalbininką. Jie kartu visi trys neatsispyrė mirusiojo Kazio Gugio mintims. Ką gi skerdžius Kazys Gugis, kai kurių kaimiečių vadinamas „raganiumi“, tiems šventiesiems atsako?

Vincas Krėvė savo apysakoje „Raganius“, apsakyme „Kukis ir Gugis“, kuriame pavaizdavo nemenką ūkininką Joną Kukį, padorų, uoliai lankantį bažnyčią, nevengiantį pabarti ir savo kaimyną, skerdžių Gugį, ir kitus kaimiečius. Pavardės nelabai skiriasi, skirtumų daugiau rasime jų asmenybėse bei charakteriuose. Apsakyme „Kukis ir Gukis“, kuriame Vincas Krėvė atskleidė personažų Gugio ir Kukio charakterių priešingybes, pavaizdavo tų dviejų kaimiečių tikėjimo į Dievą principus, gilinosi į pareigų bei šeimos aplinkybes. Tai slėpiningas, mistinis apsakymas, o siužeto mistika atsirado, kai Gugis, palaidojus kaimyną Kukį, ir per jo pakasynas išgėręs, grįžtant žiemos vieškeliu namo sušalo ir mirė. Pakely Gukis susitinka Kukį, – jau nuo antro puslapio prasideda Vinco Krėvės apsakymo siužeto mistika.    

Pats Vincas Krėvė, kilęs iš kaimo, rinkdamasis profesiją, porą metų mokėsi kunigų seminarijoje. Jam apysakoje bei apsakymuose keliami probleminiai klausimai labai rūpėjo.

Minėtas apsakymas „Kukis ir ir Gugis“ prasideda vaizdeliu iš smuklės, kuriame Kukio sūnus Jonas geria degtinę ir pasiūlo pasivaišinti skerdžiui Gugiui, kuris paimdamas ištaria: „Ką vasarą, karveles beganydamas, uždirbau, visa nūnai pragėriau, iki paskutinio skatikėlio atidaviau Calkei“. 

Ir po šių Kazio Gugio žodžių pasigirsta prieštaraujantis kaimyno Jono Kukio balsas smuklėje:

  • Ir tu nesigėdini, seni, girtuokliauti! Pagalvotai geriau apie savo mirtį, ne apie stiklinę. Tavo amžiui labiau atitiktų… – subarė jį senyvas vyras, greta berno sėdįs, matyti, jo tėvas…
  • Gana, tėve! – nusigręžė bernas į senį, kuris barė skerdžių. – Ką tu jį bari, kad jis tau pikto nedaro. Didelis daiktas, kad išgeria žmogus kai kada.

Ir, pripylęs degtinės stikliuką, pakišo skerdžiui.

  • Gerk, dėde, ir nekreipk dėmesio į tėvo kalbą. Žinai, jis mėgsta pabarti kitus.

O apsakyme „Pas dangaus vartus“ slėpiningoje kelionėje į dangų, skerdžius Kazys Gugis už savo visa galva oponentą pranašesnis; Jonas Kukis visą laiką išsigandęs, ir klausydamasis Kazio Gugio pamąstymų, išsigąsta ne tuo keliu pasukęs, ragina Gugį eiti ne į dangų, bet į skaistyklą. Kai apsakymo mistiniame siužete „dievo angelas“, parodęs į tris kelius, nuskrido, tada Kukis ir Gugis išvydo tokį vaizdą: „Apsidairė abu, vienu pasilikę, ir mato, kad keliais, kurie veda skaistyklon ir pragaran, eina didžiausios minios – ir vyskupų, ir kunigų, ir ponų, ir šiaup sau visokių žmonelių ir moterų… Keliu į dangų, kaip akimi užmesti, nebuvo matyti nei vieno keliaujančio. Gugis tiesiog pasuko į tą kelią ir pasileido eiti“. Jis nepaisė savo kaimyno Kukio prieštaravimų, kaip ir šito: „Žmonės, brolau, net vyskupai ir kunigai juo žengia, – skubėdamas paskui Gugį, aiškinasi Kukis. – Jie, mat, daugiau nusimano… Ir mudu su jais eitume. Krūva vis geriau, negu dviem“.  

Į tai Gugis atsako:

 „Aš, žemėj gyvendamas, visuomet elgiausi, kaip man atrodė geriau, neatsižvelgamas į žmones. Kodėl dabar aš turiu jų paisyti? „Visgi ne tiek būtų baisu, kaip dabar. Tepakentėtume truputį“. Ir Gugio atsiliepimas: „Kvailas tu, broli, nors gyvas būdamas, stateisi gudruoliu. Ko aš turiu bijoti kad ir paties dievulio, jei aš niekam pikto nesu daręs?“

Kai Kukis pasiūlo eiti į dangų kitu keliu, Gugis atsisako:

„Ne, aš brol, eisiu tiesiog. Tuo keliu dar suspėsime pasukti, kai dangun neįleis. Ko skubėti. kur nereikia? Matai, ir dangaus vartai arti…

Priėjęs prie dangaus, Kazys Gugis pradėjo belstis į vartus. O Jonas Kukis „susirietė iš baimės, susikūprino ir pasitraukė tolėliau“. Po kiek laiko atsiradęs šventas Petras paklausė, kas čia beldžiasi? Kazys Gugis atsakė, vakar miręs ir dabar norįs į dangų. Šventas Petras atsako apie jį nieko nežinąs, apie jį nepranešta, todėl į dangų nepriimsiąs. Tačiau jam pranešta, kad bažnyčios varpai „apie kažkokį Joną Kukį, apie jį, vadinasi, esu girdėjęs, bet apie Kazį Gugį  nieko negirdėjau“. Čia Gukis pirmą kartą sukritikavo šventąjį Petrą: „Juk aš pats žinau, šventasis Petrai, kur man reikia, ir kad prašausi dangun, vadinasi, čia man ir reikia; o kodėl tau niekas nepranešė apie mane, tai, jau ne aš kaltas, bet tavo angelai, kurie turėjo pranešti“.

Šis ąžuolas auga Vilniaus pakraštyje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šventasis Petras paklausė: „Bet kodėl gi apie tave nepranešė bažnyčios varpai, net nepaskambino? Gal tu ne katalikas, ar gal ir numirei kaip nekatalikas?

Šventam Petrui paliudijo, skųsdamasis Gugiu, Jonas Kukis: „Gukis esąs truputį raganius, todėl dievas jam neleido mirti, kaip miršta geras katalikas“.

„Girdi, ką tavo draugas sako, – nusistebėjo šventas Petras. – Ir raganius buvai, ant žemės gyvendamas, ir mirei be kunigo. Kaipgi aš tave tokį galiu dangun įsileisti?“

„Atsitiko man tokia nelaimė, o kaip ji atsitiko, aš patsai nežinau. Būtų gal visai neatsitikusi, jei aš Kukio  pakasynose nebūtau truputį išgėręs“.

 Šventam Petrui užteko savų argumentų, jis ir toliau neleido jo į dangų.  Ir Kukis šventam Petro sprendimui pritarė, sakydamas, kad „nevertėtų Gukio dangun įsileisti, tepakentėtų dėl to truputį skaistykloje“.   

Šventas Petras, išgirdęs tuos Kukio žodžius, „nusigręžė ir buvo beeinąs atgal, raktais barškindamas“. Bet skerdžius pradėjo daužyti kumščiais, ir sugrąžino šventajį Petrą. Ir Kazys Gukis antrą kartą jį sukritikavo, sakydamas, „ar dėl to, kad jis žemėje išgėręs, jau nebegali būti vertas dangaus?“ Ir Kazys Gukis klausimą užbaigė žodžiais: „Juk ir pats gėrei ten kažkokiose vestuvėse, ant žemės gyvendamas. Ar gal užmiršai?“ „Gerti tai gėriau, bet tuo aš niekam pikto nepadariau, tik suteikiau šeimininkams ir jauniesiems malonumą“.

O kai Gugis paklausia, ar gerdamas esu kam pikta padaręs? Tai šventasis Petras atsako, kad nėra apie tai girdėjęs, kad „danguje skundų nebuvo“.

O kai dialogas pasisuko apie bažnyčią, tačiau Gukis ir čia nepasidavė šventajam, atsakydamas, kad ir Petras, ant žemės gyvendamas, ne visada lankė bažnyčią, Kai Petras atsakė, kad „Aš dėl darbo neturėjau laiko“, tai Gukis atsako, kad jis „dėl savo darbo, dėl savo gyvulėlių ganymo neturėjo laiko bažnyčios lankyti“.

Šventas Petras sutinka su tuo, tačiau Gukiui atsako: „Bet visgi tu be kunigo ir dar girtas mirei“. Gugis ir šį Petro kaltinimą atremia: „Tai čia nusidėjimas? Argi aš to norėjau? Tiesą pasakius, aš visai mirti nesirengiau, o kad staiga ir netikėtai miriau, aš dėl to visai nesu kaltas“. 

Gukis priminė šventam Petrui, kad ir jis tris kartus buvo dievo atsižadėjęs. „O aš niekuomet švento vardo neužmiršdavau, net ir girtas būdamas, jį garbindavau“.

Kai šventas Petras kalbėjo apie atgailą, kad jis jos nepmirštąs, dariau ir iki šios dienos darau“, tai Gukis atsako: „Kaip aš galėjau atgailą daryti, jei aš staiga miriau ir tuo niekam pikto nepadariau. Matai, tu didesnis esi mane nusidėjėlis buvai, o dabar esi dangaus vartų šeimininkas ir nenori manęs įsileisti dangun. Ar  tai gera, ar tai teisinga, šventasai Petrai?“

Ir nuėjo Petras atsivesti kito šventojo, vyskupo Mikalojaus, kuris apkaltina tuo, kad Gukis be išpažinties yra miręs. Gukis jam atsako, kad jeigu jis be išpažinties yra miręs, tai dėl to dievulis kaltas. „O vėl – ką man išpažintis yra davusi, jei aš ir kunigui neturėjau nieko pasakyti, nes nieko pikto nesu niekam padaręs“.

Ir į kitus vyskupo Mikalojaus klausimus Gukis rasdavo tinkamus atsakymus. Ir šventas Petras priverstas pasikviesti kitą, ir išmintingesnį šventąjį, Jono Iškalbininko šauktis.

(Tuo metu pradėjo Kukis girti Gukį, kad drąsiai kalbąs, kad apšnekėjęs ne tik šventąjį Petrą, bet ir Mikalojų. „Vis tiek čia nieko nepeši“, ir ragina eiti į skaistyklą.“Kaip nepešiu, jei nežinau kuriems turiu eiti skaistyklon. Reikės – visą dangų prikelsiu, patį dievulį pažadinsiu, bet nenusileisiu).

Atėjo šventas Petras, pasakęs, jog atsivedė Jėzaus mylimiausiajį apaštalą, šventą Joną, kuris išaiškins Gugiui, kodėl jo kelias yra ne dangun, o skaistyklon. „Pasakyk, man, broli, ką, ant žemės gyvendamas, esi dėl pono Jėzaus gero padaręs, kad dabar nori dangun patekti? „Ką aš gero esu daręs, klausi, šventasis apaštale? Gyvulėlius gerai ganiau, visus žmones, paukščiukus, gireles, saulutę, žalias pieveles mylėjau ir bemylėdamas dievulį garbinau, kad taip gražu ir gera jo pasauly gyventi“. Jonas atsako: „Tai maža, broli, kad dangun patektai. Reikėjo, kaip aš, nukentėti dėl jo švento vardo“. „Kaip aš galėjau nukentėti, šventasai apaštale, dėl jo švento vardo, kad mane niekas nekankino. Aš visus mylėjau, pikto niekam nedariau, ir man niekas nedarė. Pasijuokdavo, net parailindavo vienas kitas, kai žmones linksminau, bet aš neužsigaudavau“. Šventas Jonas: „Taigi, mes žinom, kad tu nepadorias giesmes dainavai, juokus krėtei, gėrei pagaliau. Visa tai – ir už tai turi atkentėti skaistykloje“.

Bet su tokiu nuosprendžiu nesutiko Kazys Gugis: „Kodėl negerai, šventasis apaštale, jei visa tai dariau iš meilės. Man buvo gera ir linksma, aš norėjau, kad ir kitiems būtų linksma, todėl džiuginau žmones, kaip išmaniau. Juk ir tu, šventasis apašatale, paliepei visus mylėti, o dabar, dėl to tavęs paklausiau, bari mane, dangun neįleidi ir dar liepi skaistykloje kentėti. Argi tai teisinga?“

Pagalvojo šventas Jonas, šiuos žodžius išgirdęs, ir sako šventam Petrui: „Teks vartai atkelti. Teeina dangun!“

Bet prieš įleisdamas į dangų Kazį Gugį, Petras dar turėjo palūkėti. Mat, Gugis užsimanė nepalikti už vartų kelionės draugo Jono Kukio, sakydamas, „kur jis, vargšas, tiek bailus bebūdamas, vienas pasidės“? Vartų šeimininkas Petras, priminęs Gukiui, kad „Kukis ir ant žemės gyvendamas didžiavosi savo dorumu, dievobaimingumu, visus peikė ir barė, puikybės pagautas. Pagaliau čia ar jis neniekino, neskundė man?“

Velniai. Slaptai.lt nuotr.

Gugis nesutinka su Petro nuomone: „Leisk jį dangun, ir gana. Vis tiek neleisiu Tau užkelti vartų, kol jo neįleisi. Pamanyk patsai, ar aš galiu apleisti kelionės draugą, palikti žmogų ir dar tokį, kuris visko bijosi. Juk dėl to vieno būtau vertas, kad mane vėl iš dangaus išvarytų. Vėl, kaip aš galėsiu džiaugtis dangaus laime, žinodamas, kad už mane geresnis žmogus skaistykloje kankinasi.“

Ir Gukis su Kukiu pateko dangun…

Alberto Zalatoriaus mintys apie šį apsakymą.

„Gukiui dievas – švelnus ir geras senelis, kurį visada dera pagarbinti ir prisiminti, bet kurio nebūtina atsiklausti. Gyventi reikia taip, kaip liepia širdis. Kukio dievas – visai kitoks. Jis panašus į prievaizdą ir bažnyčios įstatymų rinkinį: ką liepia bažnyčia, vadinasi, liepia ir dievas. Gugio dievas – laisvė, Kukio dievas – paklusnumas ir tvarka. Gugiui dievas pelno žmonių meilę, nes tik tokį jausmą Gukis labiausiai vertina. Kukiui dievas pelno tvirtą materialinę padėtį ir ją lydinčią kaimynų pagarbą, tegul ir ne visai nuoširdžią, su baimės priemaiša, bet ribotą Kukį visai patenkinančią… Dauguma gyventojų vis dėlto persiėmę bažnyčios suformuota dievo samprata, todėl Gukį, gyvenantį pagal savąją „širdies religiją“, jie linkę laikyti raganiumi… Gukio paveikslu Vincas Krėvė norėjo parodyti, ką lietuvis kaimietis būtų išsaugojęs, jeigu jo sąmonės nebūtų suparalyžiavęs suprastintas bažnyčios mokymas apie dievybę, gamtą ir žmogų… Gukių visuomenėje būtų šimtąsyk maloniau gyventi negu kukių visuomenėje, deja, ir bažnyčia, ir civilizacija daugiau yra linkusi sudaryti sąlygas kukiams“.

(A. Zalatorius, „Vincas Krėvė“, nebaigta monografija,  2003, p. 419).  

2020.03.27; 14:01

juskaitis

Korkovado Kristus ištiesęs rankas viršum didžiausių pasaulyje viešų karnavalinių ištvirkavimų ten, Brazilijoje, kur, pasak Šventojo Tėvo, šaudomi benamiai vaikai. Iš viso pasaulio piniguočiai važiuoja į Braziliją pažiūrėti stebuklo – įspūdingai prožektoriais apšviestos didžiausios žemėje Kristaus statulos ant nepaprasto kalno ir, ko gero, restoranuose paūžę … palieka po vaiką žudyti brazilams.

Kuo skiriasi tada rusų gigantomaniški pasigėrėjimai patrankų ugnies grožiu per Antrąjį pasaulinį karą, kai viename fronto kilometre iššaudavo penki šimtai patrankų iš karto; arba amerikiečių bombardavimai… Visos Egipto piramidės, nepaisant statytojų gudrybių, rastos išplėštos, palaikai iš brangenybių išmėtyti.

Continue reading „Nepriklausomybės saulėje ( 2 )“