Lietuvos statistikos departamentas (LSD) pradėjo Gyventojų tautybės, gimtosios kalbos ir išpažįstamo tikėjimo statistinį tyrimą. Jo metu gyventojų klausiama, kokia jų tautybė, gimtoji kalba, kokių kalbų moka, kokį tikėjimą išpažįsta.
Dienraščio „Vakarų ekspresas” žurnalistas Denisas Nikitenka atkreipė dėmesį, kad apklausoje galima pasirinktinai nurodyti, jog esi kuršis, prūsas ar lyvis, tačiau kitų senovinių bei išnykusiomis laikomų etninių, dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusių grupių – jotvingių, lamatų, sėlių, skalvių, žiemgalių ir kt. – nėra.
LSD Gyventojų statistikos skyriaus vedėja Vanda Vaitekūnienė dienraščiui paaiškino, jog buvo remiamasi 2011 m. vykdytos apklausos rezultatais. „Kuršiais save įvardijo daugiau nei 5 žmonės, todėl nusprendėme šiemet įtraukti šią etninę grupę. Matyt, sėliais ar skalviais savęs neidentifikavo apklaustieji arba jų buvo labai mažai. Bendroje statistikoje tie, kurie save įvardys kaip kuršių, žemaičių, aukštaičių ir kitų etninių grupių atstovais, vis viena bus pažymėti kaip lietuviai”, – „Vakarų ekspresui” sakė statistikė.
Paskutinio gyventojų ir būstų surašymo, kuris vyko 2011 metais, duomenimis, Lietuvoje gyveno 154 tautybių žmonės. Gyventojai priklausė 59-ioms skirtingoms religinėms bendruomenėms.
LSD informuoja, kad internetinė apklausa vyks nuo sausio 15 iki vasario 17 d. Siekiant užtikrinti statistinio tyrimo rezultatų kokybę ir reprezentatyvumą, pasibaigus internetinei apklausai, iš gyventojų registro planuojama atrinkti apie 40 tūkst. nedalyvavusių internetinėje apklausoje gyventojų. Juos apklaus klausėjai.
Gyventojų tautybės, gimtosios kalbos ir išpažįstamo tikėjimo duomenys bus pateikti kartu su 2021 m. gyventojų ir būstų surašymo rezultatais.
Kai šių metų rugsėjo
mėnesį paskelbiau straipsnį pavadinimu: „Klonuoti Roką Masiulį“, nė sapnuoti
nesapnavau, kad taip gali įvykti.
Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė
Klonuoti ministrą panorau
dėl jo gerosios patirties kovoje su korupcija bei valstybės lėšų švaistymu
nežinia kur ir nežinia kam. Vieną jo kloną siūliau įkurdinti teisingumo
ministerijoje, o kitą – vietoje ministrės Jurgitos Petrauskienės. Taip ir
parašiau: „Kitą Roko Masiulio kloną tupdyčiau į Švietimo ir
mokslo ministeriją. Ten pastaruoju metu irgi vyksta intensyvios biudžeto lėšų
paieškos“.
Kaip matot,
prisišnekėjau. Nemanau, kad mano straipsnius skaitė premjeras ar kas nors iš jo
komandos, tad belieka matyti čia Dievo pirštą…
Ir kodėl gi ne? Juk
dabar Adventas. Laukimo metas. Ir gražiausių vilčių išsipildymo metas.
Išsipildymo, kurį dažnas dar ir šiandien vadina stebuklu. O stebuklų mūsų
neramiame, rūpesčių lyg rūdžių išėstame gyvenime suaugusiems reikia ne mažiau,
kaip ir vaikams.
Reikia jų visiems, tik ne visus stebuklai ištinka. Nes, pasak J.V. Gėtės, stebuklas – tikėjimo kūdikis…
Amerikiečių teologui ir filosofui Abrahamui Joshua Hescheliui stebuklas – dvasinio pobūdžio įvykis, kuriame susijungia trys dalykai: Dievas, siela ir tinkamas laikas.
Šiandien gyvename
pasaulyje, kuriame materiali tikrovė užstoja mums kitą tikrovės pusę, tą,
kurioje veikia Dievas. Tačiau būna akimirkų („tinkamas laikas“), kai atsiveria
atodanga ir mes aiškiau pamatome dvasinį Dievo veikimą. Tai ir yra stebuklo
akimirkos, kurios jas patyrusiems suteikia šansą „perprasti kažkokią tiesą apie
savo gyvenimą“ /dominikonas Janas Kloczkowskis/.
Jos nebūtinai pasireiškia materialia forma. Svarbiau yra dvasiniai atradimai, nutraukiantys kasdienės banalybės tąsą ir atveriantys gilesnę tikrovę. Stebuklas arba gilesnės tikrovės atodanga kiekvienam suteikia šansą perprasti kažkokią tiesą apie savo gyvenimą…
Daugeliui stebuklai padeda išsaugoti tikėjimą, jog gėrio gyvenime yra daugiau, nei blogio….
Štai šį mėnesį pabaigta viena iš Lietuvos amžiaus statyba: pastatytas naujas pastatas Kretingos viešajai Motiejaus Valančiaus bibliotekai.
Nutarta statyti buvo dar 2006 metais. Bibliotekos statyba buvo įtraukta į Kultūros ministerijos valstybės investicijų programą, jai pritarė Seimas bei Vyriausybė.
Pirmieji darbai
prasidėjo 2008-jų metų balandžio 29-ją. Kertinį akmenį pašventino tuometinis Kretingos katalikų parapijos klebonas Evaldas
Darulis.
Gražiai pradėtus
statybos darbus pristabdė ekonominė ir finansinė krizė, o paskui finansavimą ir
darbus stabdė kai kurių valdžios vyrų ir moterų įsitikinimas, kad tokio užkampio
žemaičiai tokios gražios bibliotekos neverti.
Tačiau patys to kampo žemaičiai galvojo „ontrep“: jiems nauja biblioteka buvo ir tebėra reikalinga kaip oras, kaip duona, kaip kasdienis „Ačiū Dievui“… Ir atsitiko taip, kad Visagalis išgirdo ne ministrų ir vienos buvusios Seimo narės blogą linkinčius pasisakymus (ir veiksmus), o klebono maldą; atsiliepė į bibliotekos darbuotojams talkinančių miesto gyventojų, knygų mylėtojų troškimą ir štai: jau išdalinti pakvietimai į iškilmingą naujos bibliotekos atidarymą šių metų gruodžio 21-ją dieną.
Iki šv. Kalėdų likus vos kelioms dienoms. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kitas nuostabus
dalykas: Darbėnų seniūnijos Lendimų kaimo žemaičio Gedemino Jepšo ir jo dukros
Ingos dueto pergalė LRT konkurse „Du balsai – viena širdis“. Tos pergalės
karštis dar nespėjo atvėsti, dramatiškos konkurso peripetijos dar neišblėso iš dalyvių
ir klausytojų atminties. Kas nulėmė pergalę, žemaičių sirgalių vienybė, meilė
savo krašto žmonėms, ar Dievo šypsena – tebus tai šio Advento stebuklinga
paslaptis…
Inga, Gedemino duktė,
dalyvavimo konkurse prasmę nusakė žemaitiškai lakoniškai: „Man norisi, kad ir kiti vyresnio amžiaus
žmonės suprastų, jog niekada nėra vėlu gyvenime patirti ką nors naujo. Tereikia
drąsos ir pasiryžimo. Ir dar – nesvarstyti, „o ką žmonės pasakys?“.
Stebuklingai gruodžio 11 dieną Šventosios miestelio bendruomenė ir jos bičiuliai atšventė savo žemiečio, archeologo, istoriko, kraštotyrininko Mikelio Balčiaus 70 metų jubiliejų.
Balčių giminė Šventojoje gyvena ne mažiau, kaip tris šimtus metų, bet didžiuoju atradimu ne tik Šventajai, bet ir Lietuvai su Latvija tapo Mikelis.
„Tai žmogus – enciklopedija, žmogus legenda, žmogus, gebantis išklausyti, išgirsti ir suprasti kitus. Turintis savo nuomonę ir niekada nesukantis jokiais nežinomais takais – nebent archeologijoje, – per gyvenimą einantis su šypsena, visiems padedantis. Mano giliu įsitikinimu, jis – išties garbingiausias Šventosios žmogus,“ – taip Mikelį apibūdina Šventosios seniūnijos bendruomenės pirmininkas Domininkas Jurevičius.
Istorikas, muziejininkas Dainius Elertas irgi pabrėžia Mikelio Balčiaus svarbą visam šiandieninių baltų kraštui: „Jis – labiausiai žinomas Šventosios kuršis. /…/ Šventojoje jis atlieka tam tikrą patriarcho vaidmenį, jungdamas žemaitišką, latvišką ir kuršišką klodus, parodydamas kitokią tapatybės spalvą ir niekada nebandydamas žeisti ar sumenkinti vieną kurią pusę: jis yra tiltas tarp Lietuvos ir Latvijos. Ne tik Šventajai, bet visai Lietuvai Mikelis Balčius nusipelnė tuo, kad jo dėka į paviršių iškilo akmens amžiaus gyvenvietės. Tad visi mokslininkai, kurie tyrinės akmens amžiaus istoriją Lietuvoje, turės paminėti šią pavardę“.
Labai gražiai garsųjį
šventojiškį apibūdino Kretingos muziejaus direktorė Vida
Kanapkienė, palyginusi jį su unikaliu, labai retai į krantą išmetamu
Baltijos gintaru su inkliuzais…
M. Balčiaus pasišventimą istorijai, kuršių paveldui aukštai įvertino Latvija: jis buvo apdovanotas Trijų žvaigždžių ordinu, kurį įteikė prezidentė Vaira Vykė Freiberga.
Šventosios „gintaro su inkliuzu” jubiliejus neliko nepastebėtas ir Lietuvoje. Labai šiltą, turiningą vakarą-šventę suorganizavo ir gausiai jame dalyvavo Šventosios miestelio bendruomenė. Sveikinimus atsiuntė Lietuvos kultūros ministrė, LR Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, jubiliatą sveikino Seimo narys Antanas Vinkus, daug draugų, kolegų iš Klaipėdos, Palangos… Specialiai M. Balčiaus jubiliejui buvo skirtas laikraščio „Šventosios respublika“ numeris.
Atrodytų, kad šį kartą
nepasiteisino biblinis posakis, jog savame krašte pranašu netapsi. Bet Palangos
savivaldybė, kuri administruoja Šventosios seniūniją, liko ištikima Biblijai:
ji jau beveik metus „nemato“ garsaus šventojiškio, nesuteikia jam Palangos garbės piliečio vardo. Bet tai jau – nebe iš
stebuklų kraitelės, o iš biurokratinių ambicijų arsenalo…
O kartais stebuklas prisiartina tyliai, prisiliečia vos juntamai, lyg angelo sparno mostas, palydimas kūdikio šypsenos, šiltų tėvo rankų, neapsakomai atsargiai glėbiančių savo pirmagimį, motinos akių, su begaline meile ir viltimi žvelgiančių į kūdikį… Ir į pasaulį, kuriame lemta jos kūdikiui augti…
Toks stebuklas ištiko
mane, vieną Advento vakarą gurkšnojusią arbatą vienuolių pranciškonų
administruojamoje arbatinėje „Špitolė“. Į jaukią, gėriu, grožiu ir skanumynais
turtingą arbatinę vienas po kito įriedėjo trys vežimėliai su dar metų neturinčiais kūdikiais, apie kuriuos
tupiniavo jauni tėvai su pora šeimų draugų. Pasirodo, jie susirinko čia švęsti
vienos mamų gimtadienio, kurį pradėjo bendra tylia ir labai gražia malda-
dėkojimu Dievui už jiems dovanotą draugystę, meilę ir iš meilės gimusius naujus
Žmones…
Sėdėjau savo kampelyje
nustėrusi iš susižavėjimo, nes net nebežinau, ar kada nors anksčiau gyvenime
teko džiaugtis tokia kaimynyste, tokia neapsakoma ramybe ir jaukumu!
Eglė gražuolė – Arkikatedros aikštėje Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
„Kai esame vaiko
akivaizdoje, nors turime daug problemų ir sunkumų, bet mes šypsomės, nes prieš
save matome viltį: vaikas yra viltis!
Šitaip ir gyvenime galime įžvelgti vilties kelią, leidžiantį mums rasti Dievą –
Dievą, dėl mūsų tapusį Kūdikiu. Jis privers mus šypsotis, Jis duos mums viską!”
– tikina popiežius Pranciškus.
Belieka juo patikėti… Nes tik tikėjimas nušviečia pasaulį Betliejaus žvaigždės šviesa ir sušildo dieviškojo Kūdikio šypsena…
