Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorius Žydrūnas Bartkus. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovas Žydrūnas Bartkus po susitikimo su prezidentu Gitanu Nausėda ir aplinkos ministru Kęstučiu Mažeika sakė, kad Aplinkos ministerijos daromos reformos yra fragmentiškos.
 
„Susitikime atkreipiau dėmesį į tai, kad viena iš priežasčių, leidžiančių įvykti korupciniams dalykams arba kilti didelėms neigiamoms pasekmėms, yra valstybės ir konkrečių institucijų fragmentiškumas. (…) Ministerija jau daro žingsnius dėl reformų, jie yra daugiau formalūs, nes, sujungiant regiono aplinkos apsaugos departamentus į vieną juridinį vienetą, vietose situacija neišsispręs savaime. Ji gali išsispręsti tik tada, jeigu centre ministerija, ministerijos padaliniai valdys informaciją apie tai, kas vyksta regionuose“, – teigė Ž. Bartkus.
 
„Nė viena ministerija, įskaitant Aplinkos ministeriją, negali susikoncentruoti tik į savo sektoriaus reformos įgyvendinimą“, – pridūrė jis.
Pasak STT vadovo, antikorupcinė aplinka ministerijoje nėra sukurta.
 
STT būstinė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

„Antikorupcinė aplinka Aplinkos ministerijoje, beje, ne vienintelėje ministerijoje, nėra sukurta. Tai indikuoja ir skaičius pranešimų, kiek gauname apie tai, kad paprastą aplinkos inspektorių vienas ar kitas suinteresuotas asmuo bandė papirkti. Šis skaičius yra lygus nuliui. Arba niekas nesistengia išsispręsti korupciniu būdu problemų, arba paprasčiausiai aplinka nėra sukurta tokia, kokia būtų atspari korupcijai, ir žmonės, susidūrę su ta situacija, signalizuotų visais įmanomais kanalais“, – sakė Ž. Bartkus.
 
ELTA primena, kad Lietuvos teisėsauga po atliktos operacijos praėjusią savaitę paviešino nustačiusi, kad įmonei „Grigeo Klaipėda“ priklausančiame gamybiniame objekte susidarančios nuotekos nepatenka į valymo įrenginius, o išteka beveik nevalytos tiesiai į nuotekų vamzdžius, kuriais pasiekia Kuršių marias. Skelbiama, kad aplinkai padaryta žala galėjo siekti ne vieną milijoną eurų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.14; 17:43

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kažkas jau yra pastebėjęs, kad žmonijos išlikimui didžiausią pavojų užtraukia net ne branduolinių ginklų perteklius, o žemės ūkio chemizacijos intensyvinimas, vedantis į visuotinį Homo sapiens rūšies individų apnuodijimą, jų susargdinimą, klimato subjaurojimą, žemės nususinimą ir apsigimimų padauginimą visoje gyvojoje gamtoje. Šiai hipotezei savotiško pikantiškumo priduoda lietuviškas koloritas, nes mūsų padangėje  svarbiausieji žemės ūkio chemizacijos baronai yra žaliaisiais valstiečiais (sic) pasivadinę personažai.

Didžiosios mūsų kaimynės vadovą dėl jo polinkio eksperimentuoti su nuodais, išbandant nuodingųjų medžiagų efektyvumą visų pirma ant savo priešų kailio, būtų galima pavadinti Vladimiru Nuodytoju, tačiau Lietuvoje, kaip atrodo, visa  populiacija totaliai bus apnuodyta, nelaukiant V.Putino atėjimo, lietuviško verslo, besidangstančio socialiai atsakingų ir aplinką tausojančių įmonių įvaizdžiu, pastangomis, kaip labai akivaizdžiai parodo „Grigeo Klaipėda“ veikla, nuodingas nuotekas pilant tiesiogiai į Kuršių marias, per papildomus vamzdžius apeinant valymo įrengimus.

Prezidentas ir premjeras ta proga išsakė savo nugąstavimus, kad tokių savo lėšas visų mūsų sveikatos sąskaita taupančių įmonių gali būti ir daugiai, Sauliaus Skvernelio žodžiais tariant, Neris, nežiūrint visos valymo įrenginių regimybės, yra periodiškai „pakvimpanti“ upė https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2020/01/09/news/s-skvernelis-grieztai-pasisake-apie-grigeo-skandala-dabar-klausimas-kas-kitas–13191968/. Žinia, S.Skverneliui tekę išbadymai gali būti papildomas dirgiklis, skatinantis aktualiau nei įprasta snaudžiančiai sąmonei suvokti žmogaus aplinką nuodijančių faktorių pragaištingumą.

Galbūt išties tas meninės instaliacijos vamzdis Neries krantinėje yra tikrasis mūsų gyvenimo simbolis, kai, augant kalbų apie verslo orumą ir taurią visuomeninę misiją srautui, mums primenama, neleidžiama pamiršti, kad tikroji verslo esmė yra neapvalytų nuotėkų vamzdis.

Tarkime, neapvalytų nuotėkų vamzdis yra simbolinis necivilizuoto gobšumo, kaip svarbiausios verslo spyruoklės, pavaizdavimas, jeigu norite, yra MG Baltic,  Grigeo ir panašių konglomeratų garbei pastatytas paminklas.

Ar sakote, kad nieko naujo čia nepamatėme, tokia yra žmogaus prigimtis, kai savi marškiniai – arčiau kūno. Iš tiesų, neatsitiktinai Apšvietos amžiaus teoretikai laisvosios verslininkystės dvasios suklestėjimą siejo su žmogaus natūraliosios prigimties kompleksų išlaisvinimu, galop tokia aiškinimo seka yra labiau įtikinama nei fantasmagoriškas pasakojimas apie kapitalizmo dvasios užgimimą iš protestantiškos etikos (Max Weber).

Įdomu tai, kad naujoji Lietuvos nomenklatūra tokio neapvalytų nuotekų vamzdžio tipo kapitalizmo interesų gynimą suprantą kaip stovėjimą sveiko proto sargyboje. Tikriausiai pastebėjote, kad dabar neretai visa neoliberalizmo esmė supaprastintu pavidalu yra suvedama į vadinamojo sveiko proto postulatus, taigi ir  visur kišamas sveiko proto užkeikimas dažniausiai yra tik nesuvaldytos gobšumo dvasios verslininkystėje ir greičiausiai parsiduodančios biurokratijos tarpusavio simbiozės įkyri demonstracija.

Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų gražesnė. Slaptai.lt nuotr.

Žmogus stojantis prieš tarnybų piktnaudžiavimą, atimant vaikus iš tėvų pagal Bernevernet įsteigtą pavyzdį, tautiečiai užstojantys krūtine miškus nuo  baisesnio nei gaisras iškirtimo pavojaus, žmogus prisirišęs prie medžio, taip siekdamas apsaugoti savo likimo bendražygį prieš pjūklą, naujosios nomenklatūros neabejotinai bus atpažįstami kaip „nesveiko proto“ (net nežinau, kur čia reikėtų dėti kabutes), isteriškos prigimties būtybės, per tokią priešpriešą naujanomenklatūrininkams dar labiau sustiprinant savo tikėjimą „sveiko proto“ visuotinu blizgesiu. Tačiau ne viskas, kas blizga, yra auksas, ar ne?

Dukra neseniai pasakojo apie kelių metų senumo nutikimą, kai ji Vilniaus Halės turguje žuvies prekybos paviljone andai paprašė labiausiai tinkančios žuvies mažam vaikui, o paviljono šeimininkas paprotino, kad visa jo dispozicijoje esanti žuvis yra sužvejota Kuršių mariose, taigi toli gražu netinka mažam vaikui kaip didesniu ar mažesniu laipsniu apkrėsta nuodingomis atliekomis produkcija. Galimas daiktas, kad šis tikrai netikėto temperamento prekijas verslo logikos požiūriu yra „nesveiko proto“ žmogus, tačiau paminėtas pavyzdys, regis, aiškiai parodo, kad vardan to paties proto sveikatos būtų pravartu kartas nuo karto nusiimti „sveiko proto“ kaukę.

Žvejai mariose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip sako klausiamąja intonacija jaunoji mama, eilinis paviljono prekiautojas jau nuo seno žino, kad Kuršių marios yra užnuodytos, o nuodus į marias purškiančios gamyklos savininkas to niekados nežinojo?.. Kažin kažin…

Vadinamojo sveiku protu darželyje vargu bau ar kada nors galėtų užgimti moralinė pasaulio refleksija. Išties moralė dažnai prasilenkia su natūraliaisiais prigimties refleksais, toli už savęs paliekant sveiką protą, taigi ji greičiau yra prigimtinių gyvenimo ribų peržengimas nei natūraliosios žmogaus prigimties puoselėjimo užtaisas.

Klaipėdos jūrų uoste. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau mus galėtų paguosti bent tai, kad naujoji Lietuvos nomenklatūra, nežiūrint dabartinės, sveikata trykštančios jos išvaizdos, vis dėlto nėra monolitinis darinys. Kaip įsivaizduoju bent aš, užtektų to, kad į naujosios nomenklatūros gretas patektų bent vienas „nesveiko proto“ žmogus, „sveikojo proto“ naujajai Lietuvos nomenklatūrai iškiltų didelis užkrato pavojus. Kas be ko, svarbiu tokio sėkmingo kortų perdalinimo faktoriumi yra tai, kad tas „vienišas karys“ jau būtų aukštas pareigas užimantis žmogus, tarkime, šalies prezidentas. Taigi dabar jau galima perklausti taip – „sveiko“ ar „nesveiko“ proto žmogus yra naujai išrinktas šalies prezidentas Gitanas Nausėda? Tvirto atsakymo į šį klausimą neturiu.  

Kaip sakoma, viena kregždė neatneša pavasario, tačiau prezidento pasiruošimas uždegti žalią šviesą žmonių smegenų plovimo akcijoms, papildant VSD įstatymą naujomis nuorodomis, tarsi ir byloja apie prasimušančią tendenciją  įtvirtinti „sveiko proto“ pozicijas moralinių pasaulio pagrindų  tvirtumo sąskaita.

XXX

Rimvydas Valatka į mėgstamą jo užkeikimą „sveikas protas“, ypač padažnėjusį pastaruoju metu liberalus ištikusių negandų fone, įdeda kažkokią labai savitą papildomą prasmę, todėl valatkišką šios sąvokos vartoseną kaip asmeninės leksikos ypatumus kol kas palikime už skliaustelių dabar užsimoję kritiškai inventorizuoti tokį dalyką kaip „sveikas protas“.

Tarkime, minėtasis R.Valatka sveiką protą visų pirma supranta kaip veiksmingiausią užkardą socialistinių refleksų įkyriam pasikartojimui,  tačiau išties užknisa viešojoje erdvėje įsivyravęs masinis papūgavimas, kai toks „sveiko proto“ užkeikimas vartojamas jau visiškai be proto, kaip atrodo, pasiduodant žodžio „sveikas“ žadinamų lūkesčių magijai arba R. Valatkos kalbėjimo sugestijai mechaninio pamėgdžiojimo būdu (dėl to gerbiamas žurnalistikos grandas tikrai neneša atsakomybės).

Pirmiausiai reikia atkreipti dėmesį, kad lietuvių kalboje įvardijimas „sveikas protas“ yra klaikus barbarizmas, atsirandantis sukryžminus lotynišką terminą „sensus communis“ ar anglišką ištarmę „common sense“  (liet. bendrasis protas“) su rusišku užkeikimu „sdravy smysl“ (liet. sveika prasmė), dėl ko iškart atsiranda ydingas prasmės užpainiojimas.

Taigi „sveikas protas“, suprantant jį kaip bendrąjį protą, nurodo į standartinių išvadų ar mąstymo nuodėvų be kūrybinio potencialo, be mažiausios refleksijos sankaupą. Toks protas be visa ko kito yra filosofinės refleksijos negatyvus reljefas, iškylantis filosofijai bandant įveikti masinį sąmonės nususimą, taigi vartojant užkeikimą „sveikas protas“ nevalingai galima įpiršti nuomonę, kad štai filosofija yra ne kas kita kaip nesveikas protas.

„Piešinys“ požeminėje perėjoje. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau, tarkime, jau politikoje sveikas protas įgyja labiau gerbtiną statusą, yra traktuotinas kaip pozityvi vertybė, jeigu drauge pripažįstame faktą, kad politika visų pirma yra banalybių kalbėjimo menas. Dar daugiau, – sveikas ar bendrasis protas gali būti suprantamas kaip kompromisų galimybės būtinoji sąlyga, kaip mūsų politinio bendrumo pagrindų pagrindas, tačiau reikalas tas, kad dabar mūsų politinę sistemą ištikusios krizės sąlygomis sveiko proto užkeikimas įgijo kažkokią diametraliai priešingą reikšmę ir dažniausiai pasitarnauja siekiant atskirti saviškius, gyvenančius pagal tuos pačius refleksus, nuo svetimųjų, priskiriamų nesveikiesiems. Taigi kažkokiu kompromisu čia net nekvepia. 

Buvau užsimojęs pasiūlyti sveiko proto konceptą išmainyti į panašią, bet, regis, labiau subalansuotą blaivaus proto sampratą, tačiau prisiminiau, kad mūsų padangėje vis dar tęsiasi toks sprogstamojo pobūdžio kovos už blaivybę vajus, kuris jau peržengia ne tik blaivaus proto, bet ir bet kokio racionalumo ribas.

2020.01.10; 06:02

Tolumoje – Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.
Liepos 28 dieną sukanka 40 metų, kai Klaipėdoje, Kopgalyje, duris atvėrė Lietuvos jūrų muziejus. Muziejui pradžią davė dar 1971 metų Klaipėdos kraštotyros muziejuje Herkaus Manto gatvėje sukurta Jūrų skyriaus ekspozicija.
 
1972 metais prasidėjo Nerijos forto (Kopgalio tvirtovės) restauravimas (architektai – Petras Lapė ir Laima Šliogerienė), akvariumo statyba, buvo įrengti baseinai, ekspozicijų salės. Remontas užtruko iki 1979 metų.
 
 Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė sako, kad Lietuvos jūrų muziejų kūrė ypatingi žmonės ypatingoje vietoje.
 
„Čia, Kuršių nerijos smaigalyje, susitinka žemė, jūra, marios ir žmogus. Labai abejoju, ar be tuomečio Klaipėdos vadovo Alfonso Žalio, istoriko, muziejaus įkūrėjo ir ilgamečio jo direktoriaus Aloyzo Každailio, apskritai būtų atsiradęs ir išaugęs Lietuvos jūrų muziejus. Seno Prūsijos forto griuvėsiai virto Lietuvos perlu, kuriame klesti vandenų gyvybė ir sekamos istorijos apie tai, kaip žmogus gyvena prie jūros ir jūroje. Į muziejų traukia šimtai tūkstančių lankytojų iš Lietuvos ir užsienio“, – sakė O. Žalienė.
Kuršių marios. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Jūrų muziejus per 40 metų sulaukė apie 24 milijonus lankytojų. Tai rodo jo reikšmę ir Klaipėdos, ir Lietuvos ekonominiam gyvenimui. Šiandien šis muziejus – lankomiausias ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse. Vien pernai jame apsilankė beveik 800 tūkst. lankytojų.
 
„Jūrų muziejus augo kiekvienais metais: senajame Nerijos forte pradėjo nardyti Kaspijos eršketai, skleidėsi koralai, kalėdines giesmes giedojo pingvinai, išsirito pirmieji Kopgalio pingvinukai, poilsiautojų vasaros buvo neįsivaizduojamos be Šiaurės jūrų liūto Bocmano. Raudonskliautės požeminės parako saugyklos sekė jūrą Lietuvai atvėrusias istorijas, ant pylimų, buvusiose pabūklų aikštelėse, išsikerojo jūrų dugno arklai–inkarai, marių pakrantėje sužydėjo šimtmečio pradžios Etnografinė pajūrio žvejo sodyba, o į sausumą greta jos išplaukė senieji žvejybos laivai“, – pasakoja Jūsų muziejaus Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vedėja Nina Puteikienė.
 
Pasak jos, prieš ketvirtį amžiaus atkurtai valstybei žengiant pirmus žingsnius, muziejus lenkė laiką – drąsiai augo: buvo pastatyti delfinų namai ir juose apsigyveno Juodosios jūros afalinos.
 
„Delfinai moko mus pažinti ir pamilti vandenų pasaulį. Tik toks santykis žmogų daro jautriu ir globojančiu – ir Baltiją, ir viso pasaulio jūras“, – sako O. Žalienė.
 
Trisdešimt metų muziejus yra jauki ir svetinga priebėga pilkiesiems Baltijos jūrų ruoniukams. Išgydyta ir paleista atgal į jūrą apie 80 rastinukų. Dabar už delfinariumo jau kyla Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centras, kuris po poros metų atvers duris, kaip ruonių ir kitų Baltijos jūros gyvūnų gydykla ir tyrimų centras.
 
„Tūkstantmečių sandūroje pokyčius išgyveno ir Jūrų muziejus: atsinaujinusi jūrų gamtos ekspozicija kvietė keliauti laiku ir pažinti gyvybės atsiradimo žemėje istoriją. Po kelerių metų muziejuje atsirado ir didžiausios bei keisčiausios tropinių jūrų žuvys – nors ir skulptūrinės, bet plėšrios ir pavojingos. Iškėlė bures ir pirmasis plaukiojantis eksponatas – kurėnas „SüD 1“. Jis ne tik tyrinėjo Kuršių marių žvejų paveldą, bet ir garbingai reprezentavo Lietuvą ir Klaipėdą tarptautiniuose jūriniuose renginiuose“, – pasakoja N. Puteikienė.
 
Pasak jos, kurėno ekspedicijos atgaivino ir senųjų laivų statybą Lietuvoje. Kurėnas įkvėpė ir unikalų projektą – Nacionalinę ekspediciją, senųjų laivų replikomis apiplaukusią visas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes. O muziejus tęsė laivybos istorijos tyrimus, buvo atidaryta ekspozicija apie burlaivių epochą Klaipėdoje.
Baltijos jūros gyventojas. Slaptai.lt nuotr.
 
Delfinariume jau kuris laikas veikia delfinų terapijos užsiėmimai, pažadinę viltį ne vienai šeimai, auginančiai vaikus su negalia. Gydymo tikslais delfinariume jau apsilankė apie tūkstantį šeimų. Daugeliui iš jų susitikimas su delfinais tapo nauju gyvenimo etapu. Delfinų terapijos centras vykdomi ambicingi tyrimai ir tarptautiniai projektai.
 
Ketvirtą dešimtį skaičiuojantis Lietuvos jūrų muziejus įžengė į atsinaujinimo kelią. Prieš penkerius metus buvo atlikta delfinariumo rekonstrukcija: pertvarkyta ne tik žiūrovų salė ir lankytojams skirta infrastruktūra, pagerintos gyvūnų gyvenimo sąlygos, bet ir pastatytas Delfinų terapijos centras, kuriam analogų iki šiol nėra visoje Europoje. O delfinai ir kaliforniniai jūrų liūtai dabar turi galimybę vasaras leisti naujoje Saulės įlankoje po atviru dangumi.  
       
„Didžiausias mūsų turtas – muziejaus darbuotojai. Dabar Lietuvos jūrų muziejuje dirba daugiau nei 150 aukščiausios kvalifikacijos savo srities profesionalų. Drąsiai galiu sakyti, kad jaučiamės, kaip viena šeima. Dalijamės ir džiaugsmais, palaikome vienas kitą ir tada, kai nesiseka“, – sako savo darbo metus kartu su muziejaus užgimimu skaičiuojanti muziejaus direktorė O. Žalienė.
 
Lietuvos jūrų muziejus yra Lietuvos muziejų asociacijos, Tarptautinės muziejų tarybos, Tarptautinės jūrų žinduolių gydytojų asociacijos, Tarptautinės jūrų žinduolių trenerių asociacijos, Europos akvariumų kuratorių sąjungos, Europos jūrų žinduolių globos asociacijos narys.
Lietuvos jūrų muziejus – vienas didžiausių Lietuvoje. Jo teritorija užima apie 13 hektarų plotą. Muziejaus rinkiniuose saugoma beveik 90 tūkstančių eksponatų.
Baltijos jūra. Slaptai.lt nuotr.
Baltijos jūra. Slaptai.lt nuotr.
 
Tikrąją gimtadienio dieną – liepos 28-ąją rengiamas simbolinis muziejaus vartų atvėrimo renginys. O pačią šventę muziejininkai pažymės liepos 31-rugpjūčio 1 dienomis rengiamu tarptautiniu forumu „Mus jungia Baltija“.
 
Tai – muziejų profesionalų renginys, kuriame pranešėjai iš Prancūzijos, Italijos, Rusijos, Vokietijos, Lenkijos, Norvegijos ir Lietuvos leis pajusti Europos muziejų gyvenimo pulsą, padiskutuoti aktualiais klausimais, aptarti ES šalių ir Lietuvos muziejų bei gamtos centrų vystymosi tendencijas, apžvelgti muziejinių tradicijų kaitą bei perspektyvas, pasidalinti inovatyvios muziejų veiklos pavyzdžiais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.27; 06:37

Kaliningrado srities (buvusi Mažoji Lietuva) žemėlapis
Gegužės 17-ąją Nobelio premijos laureato Czeslawo Miloszo kultūros centre Šeteniuose (Kėdainių r.) startavęs nacionalinio kultūros paveldo aktualinimo, kultūros ir meno sklaidos projektas Lietuvos muziejų kelias „Lietuvos kraštovaizdžiai: vandenų kultūrinė atmintis“ pasiekė Mažąją Lietuvą.
 
Lietuvos muziejų kelias liepos 22-rugpjčio 11 dienomis kviečia apsilankyti Mažosios Lietuvos muziejuose ir galerijose. Trims savaitėms duris atveria ir lankytojus į šiai temai skirtus renginius, edukacines programas, parodas kviečia Kintų kultūros centras, Kuršių nerijos istorijos muziejus, Jono Gižo etnografinė sodyba, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Lietuvos jūrų muziejus, Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejus, Prano Domšaičio galerija Klaipėdoje, Šilutės Hugo Šojaus muziejus, Miniatiūrų muziejus Juodkrantėje.
 
Mažosios Lietuvos istorija ir kultūra užima išskirtinę vietą mūsų šalies gyventojų pasaulėžiūroje. Dažnam – tai didžiųjų Lietuvos vandenų kraštas, susijęs su vasaros atostogomis pajūryje ar prie Kuršių marių. 
 
Lietuvos muziejų kelio „Lietuvos kraštovaizdžiai: vandenų kultūrinė atmintis“ projekto vykdytojai Mažojoje Lietuvoje siekia plėsti šį požiūrį ir pristatydami Lietuvos jūrinį paveldą, skatina puoselėti ir propaguoti jūrinę kultūrą ir tradicijas, ugdyti jūrinį mentalitetą, atskleisti savo šalies kaip jūrinės valstybės ne tik geografine prasme, bet ir politikos, ekonomikos, kultūros lygmeniu svarbą.
 
Žvejai mariose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Muziejuose lankytojų laukia dailininkų marinistų parodos, edukacinės vėtrungių gamybos ir istorijos programos, parodos aktualiomis ir šiandien temomis („Gyventojų migracijos Kuršių nerijoje XX a. viduryje“, Kuršių nerijos istorijos muziejus), pasakojimai apie žvejo gyvenimą krante ir vandenyje („Žvejų šventė“, Lietuvos jūrų muziejus) ir, žinoma, laivai (Tradicinių istorinių laivų paradas „Dangės flotilė“, Lietuvos jūrų muziejus).
 
Šių metų programos „Lietuvos kraštovaizdžiai: vandenų kultūrinė atmintis“ renginiuose Mažojoje Lietuvoje siekiama įvardyti ir aktualizuoti šio krašto vandenų kultūrinę atmintį. Dalis Lietuvos muziejų kelio programos sutampa su didžiausiu šio krašto vasaros įvykiu – Jūros švente. Dėl to keliaujantys į pajūrį ar prie marių galės dalyvauti ir Lietuvos muziejų kelio projekto „Lietuvos kraštovaizdžiai: vandenų kultūrinė atmintis“ renginiuose. 
 
Liepos 22-rugpjūčio 11 dienomis Kintų Vydūno kultūros centre veiks etnokultūrinė paroda „Kuršmarių vėtrungės – vėlukai“. Lankytojai galės apžiūrėti atkurtas originalaus dydžio vėtrunges su skirtingais žvejų kaimų ženklais. Paroda iliustruota senaisiais vėtrungių piešinius, kurie parengti pagal Hanso Woede’s (1902-1983) 1965 m. Vokietijoje išleistą knygą „Kuršmarių vėtrungės“. Ilgą laiką laikyta Kuršių marių vėtrungių gamybos vadovėliu, ši knyga 2016 m. išleista ir lietuvių kalba.
 
Kuršių nerijos istorijos muziejuje veiks paroda „Gyventojų migracijos Kuršių nerijoje XX a. viduryje“.
klaipeda_7
Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.
Jono Gižo etnografinėje sodyboje Drevernoje vyks edukaciniai užsiėmimai „Mano vėtrungė“.
 
Liepos 24 d. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje 17.00 val. numatytas renginys „Slėpiningi Klaipėdos vandenys“. Dalyviams bus pristatyta meninė instaliacija, vyks pašnekesys „Klaipėda XIII-XVIII a.“.
 
Pasitelkus istorinę medžiagą ir menines priemones bus atkuriamas XIII-XVIII a. Klaipėdos vandenų tinklas, senoji planinė struktūra.
 
Liepos 26 d. Kintų Vydūno kultūros centre vyks edukacinė programa „Kuršmarių vėtrungės – vėlukai“. Dalyviai susipažins su vėtrungių atsiradimo istorija. Gavęs vėtrungėlės formos magnetuko šabloną ir spalvinimo priemonių (dažų, teptukų), kiekvienas galės prisiminimui išsinešti nusispalvintą suvenyrinės vėtrungės formos magnetuką.
 
Liepos 26-28 dienomis vyks tradicinių istorinių laivų paradas „Dangės flotilė“ ir Žvejų šventė.
 
Renginys vyks Klaipėdoje, Danės krantinėje, prie „Žvejo“ paminklo.
 
Tradicinių istorinių laivų parado tikslas – pristatyti Lietuvos jūrinį paveldą, puoselėti ir propaguoti jūrinę kultūrą ir tradicijas. Renginyje matysime senuosius laivus, kurie plaukė tik padedami vėjo ir irklų, bei identiškas jų kopijas. Krante veiks edukacinė platforma, kurioje bus nuolat pasakojama apie senųjų žvejų, gyvenančių aplink Kuršių marias, buitį.
Kuršių marios. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Žvejų šventėje bus siekiama atskleisti žvejų ir žvejybos aplink Kuršių marias ypatybes, panašumus ir skirtumus; bus pristatyti tradiciniai istoriniai laivai ir jų statymo būdai; bus pasakojama apie žvejo gyvenimą krante ir vandenyje. Veiks plaukiojanti ekspozicija: bus galima aplankyti tradicinius istorinius laivus, stebėti jų paradą tarp Biržos ir Pilies tiltų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.22; 03:00

Karinių jūrų pajėgų Jūrų gelbėjimo koordinavimo centras informuoja, kad žvejų gelbėjimo nuo Kuršių marių ledo operacija baigta. Jos metu saugiai krantą pasiekti padėta 75 asmenims.

Operacijos metu Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM) laivas ant oro pagalves ties Nida ir Preila išgelbėjo 27 asmenis, kurie buvo nugabenti į krantą. 

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM gelbėjimo tarnybos pareigūnai ties Nida krantą padėjo pasiekti dar 48 asmenims.

Continue reading „Gelbėjimo operacija Kuršių mariose baigta, krantą pasiekti padėta 75 asmenims“