Kritika nelygu kritikai. Kai Lietuva piktai keikia Rusiją, kuri užpuolė Ukrainą, – viskas aišku tarsi giedrą dieną. Oficialusis Vilnius elgiasi sąžiningai, teisingai, padoriai. Tokiais atvejais mums nedera pergyventi dėl Kremliaus burnojimų, esą lietuviai – ir kreivi, ir šleivi. Lietuviai teisūs, kritikuodami agresyvius Maskvos žingsnius.
Taivanas – Kinijos teritorija
Tačiau užmegzdami ypatingus ekonominius santykius su Taivanu mes, regis, persistengėme. Visi tarptautiniai žaidėjai pripažįsta, jog Taivanas – tai Kinijos teritorija. Taip pat ir Lietuva laikosi šios nuostatos. Skirtumas tik toks, jog, mūsų akimis, Taivano saloje – daugiau laisvių nei žemyninėje Kinijoje.
Bet ar šis pastebėjimas leidžia vakariečiams tvirtinti, esą Taivanas turi teisę į nepriklausomybę nuo komunistinės Kinijos? Lietuva, 1991-aisiais, pasirašydama bendradarbiavimo sutartis su oficialiuoju Pekinu, pažadėjo gerbti Kinijos teritorinį vientisumą. Lietuva tąsyk įsipareigojo su Taivano sostine Taibėjumi bičiuliautis tik tuomet, kai gaus Pekino leidimą. Šį savo paties oficialių politikų parašais kadaise sutvirtintą pažadą Lietuva neseniai sulaužė. Sulaužė vienašališkai. Todėl dėl Kinijos priekaištų ir pykčių mums derėtų pergyventi. Nes pasielgėme, vaizdžiai tariant, – kreivai ir šleivai.
Lietuvos gudravimai dėl Karabacho
Panaši situacija klostosi ir dėl Lietuvos požiūrio į Pietų Kaukazo skaudulius. Oficiali Lietuvos laikysena teisinga: Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija, taigi azerbaidžaniečiai turi teisę šiame regione elgtis kaip tikri šeimininkai. Tačiau – tai tik regimybė. Iš tiesų Lietuva laviruoja taip, tarsi reikalautų, jog Azerbaidžanas nusileistų armėnų separatistams. Lietuva tarsi perša nuostatą, jog armėnai šiandien turį teisę šeimininkauti Karabache maždaug taip pat laisvai, kaip jie čia savivaliavo nuo 1992-1994 metų, neteisėtai okupavę šias žemes.
Žinoma, Lietuvos politika dėl Pietų Kaukazo reikalų oficialiai – nepriekaištinga. Jei Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda susitinka su Armėnijos premjeru Nikolu Pašinianu, netrukus organizuojamas susitikimas su Azerbaidžano lyderiu Ilhamu Alijevu. Jei Lietuvos diplomatijos šefas Gabrielius Landsbergis skrenda į Jerevaną, netrukus ponas G. Landsbergis keliaus ir į Baku. Tačiau – tai tik optinė apgaulė, jog išlaikoma lygybė. Jei žiūrėsime priekabiai, per beveik tris dešimtmečius, skaičiuojant nuo pat 1990-ųjų Kovo 11-osios, kai paskelbėme nepriklausomybę, Lietuva nė sykio nepriekaištavo Armėnijai. Visos pastabos, perspėjimai, nepasitenkinimai buvo skiriami tik Azerbaidžanui, nors ši šalis yra nukentėjusioji pusė. Ne Azerbaidžanas okupavo 20 proc. Armėnijos žemių, o Armėnija atsiriekė 20 proc. Azerbaidžano teritorijos ir ją tris dešimtmečius teriojo, griaudama azerbaidžanietiškus istorijos, kultūros, religijos paminklus. Atkreipkime dėmesį – ne milijonas armėnų buvo priversti palikti savo gimtuosius namus, o būtent milijonas azerbaidžaniečių 1988 – 1994-aisiais buvo išvyti iš gimtųjų teritorijų. Bet Lietuvos užsienio politika konstruota taip, kad vis tiek kalčiausi … azerbaidžaniečiai.
Gėdingi dvigubi standartai
Imkime paskutiniuosius keletą metų. Dar 2020-ųjų pradžioje Azerbaidžanas pareiškė daugiau negalįs laukti, kol Jerevanas atsikvošės – geruoju patrauks iš jam nepriklausančių teritorijų visas savo ginkluotas struktūras. Dar pirmaisiais 2020-ųjų mėnesiais oficialusis Baku priminė Vakarams, jog iš Briuselio tris dešimtmečius organizuotų derybų – jokios naudos. Tad arba Vakarai rimtai paspaudžia agresorę Armėniją, arba Baku pats išlaisvins 1992 – 1994-aisiais prarastas žemes.
Deja, Vakarai neatsisakė gėdingų dvigubų standartų, nesiliovė slaptai pataikavę Armėnijai. Azerbaidžanui nieko kito nebeliko – surengė karinę operaciją. 2020-ųjų rudenį per 44 dienas azerbaidžaniečiai pasiekė įspūdingų karinių laimėjimų. Išlaisvino beveik visą Karabachą. Bet Lietuva nepasveikino oficialiojo Baku, kai šis įžengė, pavyzdžiui, į Šušą, antrąjį pagal svarbą Karabacho miestą, dar vadinamą kultūrine Karabacho sostine. Lietuva nepasmerkė Armėnijos, kai ši 2020-ųjų rudenį iš sunkiųjų ginklų apšaudė tris su Karabachu niekaip nesusijusius Azerbaidžano miestus – Bardą, Terterą ir Giandžą. Lietuva nenoriai dalyvavo Azerbaidžano organizuotose išvykose po išlaisvintas Karabacho teritorijas. Bent jau apie tai, ką pamatė, nesiteikė papasakoti plačiajai Lietuvos visuomenei. Nes tai, ką išvydo savo akimis, būtų pakenkę Armėnijos kaip kultūringos, džentelmeniškos, padorios šalies reputacijai. Lietuva apsimetė nemačiusi, kaip musulmoniškos mečetės buvo paverstos kiaulidėmis.
Tiesa, nenoriai šiose ekskursijose dalyvavo ir kitų Vakarų šalių diplomatai. Iš 40-ies Azerbaidžane akredituotų užsienio šalių atstovybių tik 17 diplomatų atvyko pasižiūrėti, kaip armėnų separatistai siautėjo svetimose žemėse. Jie, kaip ir lietuviai, nenorėjo matyti kiaulidėmis, sandėliais, šiukšlynais paverstų musulmoniškų maldos namų.
Ginčai dėl Lačino koridoriaus
Šiandien, 2023-aisiais, Lietuva elgiasi lygiai taip pat kaip ir prieš keletą ar keliolika metų. Nei Lietuvos prezidentas G. Nausėda, nei Lietuvos URM vadovas G. Landsbergis aiškiai ir nedviprasmiškai nesipiktino, kodėl armėnų separatistai minuoja paliekamas teritorijas, kodėl kartas nuo karto mėgina nelegaliai į Karabachą įvežti ginklų, karių, kodėl šaudo Azerbaidžano pusėn. Lietuva niekur viešai nesistebėjo: vos tik Armėnijos vadovybė derybose oficialiai pripažįsta Karabachą esant Azerbaidžano teritorija, tuoj pat pasienio regionuose kažkas organizuoja karines provokacijas. Tuomet Jerevanas energingai užsipuola Azerbaidžaną ir nedelsiant atšaukia savo prieš keliolika dienų duotus pažadus. Lietuva, žinoma, elgiasi taip, tarsi tikrai žinotų, jog provokacijas surengė Azerbaidžano kariai, nors, vadovaujantis sveiku protu, tos provokacijos Azerbaidžanui ypač nenaudingos.
Lietuva niekur aiškiai negynė net Azerbaidžano teisės ir į Lačino koridorių. O juk Lačino koridorius – tai Azerbaidžano teritorija. Tad azerbaidžaniečiai čia esančius vartus turi teisę tiek atidaryti, tiek uždaryti. Juolab kad Lačino koridoriaus iki Armėnijos agresijų 1992 – 1994-aisiais nebuvo. Šį kelią nutiesė tuomet, kai Armėnija buvo okupavusi visą Karabachą. Lačino kelias – tai šiandieninio Krymo tilto analogas. Krymo tiltas, sujungęs pusiasalį su žemynine Rusija, – tai Rusijos okupantų statinys, turėjęs palengvinti Ukrainos teritorinio vientisumo negerbiantiems asmenims keliauti pirmyn ir atgal, apeinant ukrainietiškus įstatymus.
Panaši ir Lačino kelio istorija – jį nutiesė armėnų separatistai, kad būtų lengviau susisiekti su Armėnija. Skirtumas tik toks: kai ukrainiečių kariai bombarduoja Krymo tilto atramas arba grasina jį iki pamatų sugriauti, niekas iš Vakarų, įskaitant ir Lietuvą, neverkia, esą Ukraina elgiasi barbariškai, esą Kryme kils humanitarinė krizė. O kai azerbaidžaniečiai savo žemėje ima kontroliuoti Lačino perėjas, kyla vakarietiška nepasitenkinimo banga. Girdi, Karabache gyvenantys armėnai nebeturės nei maisto, nei geriamo vandens. Ar tikrai mirs badu? Juk, imant patį blogiausią variantą (beje, civiliams armėnams, Lačino keliu gabenantiems maisto produktus, azerbaidžaniečiai nedaro jokių trukdžių) egzistuota Agdamo kelias, kuriuo įmanoma laisviausiai patekti į Karabachą. Bet armėnai būtent šiuo keliu nenori naudotis. Jį patys ir blokuoja. Bet Lietuva ir jos Vakarų partneriai neklausia armėnų, kodėl šie nesinaudoja Agdamo keliu.
Gruzijos (Sakartvelo) pavyzdys
Galų gale imkime Gruziją (Sakartvelą). Ten esama teritorijų, pavyzdžiui, Samcchė – Džavachetija, kur kompaktiškai susibūrę armėnai. Bet, skirtingai nei iki šiol jų tautiečiai Karabache, jie ten gyvena pagal gruziniškus įstatymus, naudojasi gruziniškais pasais, tarnauja gruzinų kariuomenėje, oficialiose įstaigose kalba gruziniškai, į Armėniją keliauja tik tais keliais, kuriais keliauti leidžia oficialusis Tbilisis. Galvosūkis: kodėl nei Lietuva, nei jos partneriai Briuselyje ir Strasbūre nesipiktina, jog gruzinai (sakartvelai) pažeidžia armėnų teises?
Nė neabejoju, Lietuvai anksčiau ar vėliau teks kentėti dėl neteisingos politikos Pietų Kaukaze. Ką čia kalbu – kritikos mes jau sulaukėme. Susiraskite azerbaidžanietišką leidinį Caliber.az, kuriame prieš keletą dienų buvo paskelbtas dešimties minučių trukmės videokomentaras „Samcchė – Džavacherija – vienintelis modelis Karabacho armėnams“. Ten demaskuojami visi Vakarams garbės nedarantys žingsniai. Kritikuojami boreliai, macronai ir … lietuviai. Net keletą kartų parodomas Lietuvos užsienio reikalų ministras G. Landsbergis, meiliai besišnekučiuojantis su Armėnijos atstovais. Komentare pabrėžiama, kad Azerbaidžanas ne tik įsižeidęs, bet ir pasipiktinęs Vakarų dviveidiškumu. Azerbaidžano prezidentas I. Alijevas gūžčioja pečiais, kodėl Vakarai elgiasi tarsi prokurorai, turintys teisę nurodinėti, kaip Azeraidžanas privalo elgtis savo namuose.
Štai dėl tokios kritikos Lietuva turėtų pergyventi. Nes Lietuva akivaizdžiai užėmusi neteisingą poziciją dėl Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykių. Jei oficialusis Vilnius tęs primityvią pataikavimo Armėnijai politiką, ilgainiui žodis „lietuviai“ Azerbaidžane taps neteisingos, nesąžiningos tautos sinonimu. O gal ir dar aršiau – keiksmažodžiu…
Kam už tai turėsime dėkoti? Neteisingą poziciją užėmusiems G. Nausėdai bei G. Landsbergiui ir jų slaptiems kuratoriams Briuselyje ir Strasbūre?
2023.07.31; 09:00
