Vilniaus apygardos teismas pirmadienį skelbs sprendimą dėl Lukiškių aikštės memorialo „Laisvės kova“ teisėtumo.
 
Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) skelbtoje memorialo atrankoje laimėjęs Andriaus Labašausko projektas „Laisvės kalva“ supykdė antroje vietoje likusios, realistinės Vyčio skulptūros autorius ir šalininkus.
 
Šie kreipėsi į teismą, remdamiesi Seimo priimta rezoliucija, kad kovotojų už Lietuvos laisvę memorialas turėtų būti su Vyčio skulptūra, taip pat paveldosaugininkų išaiškinimu, kad A. Labašausko kūrinys keistų aikštės reljefą, pripažintą vertingąja aikštės savybe.
 
Vyčio šalininkai prašo, kad ŠMC sprendimas paskelbti laimėtoją A. Labašausko kūrinį, būtų pripažintas neteisėtu.
 
Vyriausybė ir Kultūros ministerija Lietuvos laisvės memorialo įrengimui yra numačiusi skirti pusę milijono eurų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.18; 00:10

Vytis – Seimo istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje. ELTA nuotr.
Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė, prisimindama sovietmečiu Lukiškių aikštėje stovėjusį paminklą Leninui, sako jaučianti „alergiją paminklams“, nes bet kuris jų verčia galvoti ne apie ateitį, o apie praeitį. Todėl kai kalbama apie paminklus būtinai čia, man truputį neramu, kad bet koks paminklas, kokį bestatytumėme, visi jie nukreipti kažkuo į praeitį. O norėtųsi galvoti apie šiandieną, apie ateitį, nes matome, kad čia yra žmonės, vaikai“, – LRT televizijai Lukiškių aikštėje penktadienį sakė prezidentė.

Kalbėti apie dabartį ir ateitį neminint praeities, labai jau vartotojiška nuostata, juk visa dabartis atėjo iš praeities, o ant jos ir ateitis kuriama. Ir dabartis trunka tik akimirką, po jos lieka praeitis, o ateitį tik einame, jos vis dar nėra, dar nereali. Pati Lukiškių aikštė turi savo praeitį, yra mūsų valstybės sostinės reikšmingas komponentas, todėl ji turi atlikti ir piliečių ugdomąją funkciją, valstybę reprezentuojančią priedermę, o ne tik plynę, kuriame žmonėms ir vaikams būtų gera būti. Iš vartotojiškų paskatų sostinė jau virto būčiai nepalankiu „skruzdėlynu“, todėl žmonėms ir vaikams nereikia brautis į centrą, o nesunkiai rasti kitą vietą, kur būtų gera būti.

Lukiškių aikštė be didingo Lietuvos kario paminklo – ne aikštė. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Turint galvoje mano labai asmeninę alergiją paminklams, aš palikčiau šią aikštę gyvą, kad žmonės galėtų džiaugtis, ja naudotis ir kad ji būtų visiems vilniečiams ir mūsų svečiams“, – pridūrė šalies vadovė. Tačiau…

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Turint galvoje Lukiškių aikštės Seimo nutarimu įtvirtintą reprezentacinę funkciją, Prezidentės asmeninę alergiją paminklams pilietinė tauta turėtų ignoruoti.

Diskusijos dėl šios aikštės likimo vyksta nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Pernai Kultūros ministerijos skelbtą atranką neva laimėjo Andriaus Labašausko projektas „Laisvės kalva“, tačiau dalis politikų, visuomenininkų siekia, jog aikštėje atsirastų tarsi antrojoje vietoje likusi Vyčio skulptūra (ginčą nagrinėja teismas).

Visuomeninės organizacijos, nelaukdamos biurokratinių valstybinių institucijų apsisprendimo, jau įsteigė ir pašventino aikštėje „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ memorialo relikvijorių, išliejo pamatą paminklui. Juo turėtų tapti Vytis.

Vytis būtų paminklas ir drauge Valstybės simbolis (Lietuvos herbas), todėl Prezidentei, kaip Valstybės vadovei, reikėtų imtis paskatos greičiau jį pastatyti.

2018.09.04; 05:30

LLKS pirmininkas Jonas Burokas. Slaptai.lt nuotr.

Reprezentacinėje Lukiškių aikštėje 2018-08-27–31 dienomis įvyko naujos LRT vadovybės  didysis projektas „100 valandų“, skirtas Lietuvos jubiliejui. Viena reprezentacinės aikštės, pagal profesoriaus Gintaro Čaikausko, architektų Kęstučio Akelaičio, Lino Naujokaičio įgyvendinto projekto (sąstingio, okupacijos), dalis buvo užpildyta išmaniais paviljonais, scenomis, stendais, palapinėmis ir kita skoningai įrengta atributika.

Kitoje aikštės pusėje, vadinamoje laisvės dalimi, kurioje nutiesti pėsčiųjų takai simbolizuojantys „Gyvybės medį“, srūva jo mitybai reikalingos medžiagos – su gera nuotaika neskubėdami vaikšto įvairaus amžiaus vilniečiai ir svečiai, prie pulsuojančio fontano krykštauja, bėgioja vaikai. Aikštės vidurys tarp kietosios ir žaliosios – laisvės zonos paliktas pagarbai, tiesa, dar nebaigta tūkstantmečio juosta, o pačiam centre formuojamas Šimtmečio-Redos ratas, kurio centro ertmėje įamžinta 111 relikvijų. Jį dengia apvalus juodas granitinis dangtis su užrašu „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Atmintis ir pagarba.“ Relikvijas iš įvairių Lietuvos, Latvijos, Lenkijos vietų rinko ir dokumentaliai aktais teikė įamžindami žuvusiųjų atminimą per 300 asmenų. Jos buvo suvežtos iš Saulės, Žalgirio, Salaspilio, Širvintų, Giedraičių mūšių, Kryžių kalno, Kražių skerdynių, Gedimino kalne atsivėrusio 1863 m. sukilimo vadų išniekinimo kapo, Kalniškių, Virtuko, Lėno mūšių ir partizanų žūties, Tuskulėnų parko, kur buvo suvežta iš KGB rūmų ir Lukiškių kalėjimo arti tūkstančio nužudytų laisvės kovotojų, Sausio 13 aukų žūties, nužudytų pasieniečių Medininkuose, vietų.

Visuomeninių patriotinių organizacijų vadovai, Vyčio su laisvės kovotojų memorialu paramos ir labdaros fondas surinktomis lėšomis relikvijas paviešino ir ant dviejų granitinių plokščių iškalė jų sąrašą ir pašventinę iškilmingai padėjo prie šimtmečio rato nuo Gedimino prospekto pusės. Tai buvo padaryta, kad praeiviams, Vilniaus svečiams būtų informatyvu.

Vytis – Seimo istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje. ELTA nuotr.

Šioje garbingoje vietoje įvyko ir keli vandalizmo aktai, sudaužytas šimtmečio rate su trispalve perjuostas arkliukas, išniekintos relikvijos, pagrobti su relikvijomis lydimų dalis dokumentų, buvo dingę ir su relikvijų sąrašais granitinės plokštės. Kitą dieną paaiškėjo, kad jas išvežė Vilniaus miesto savivaldybė į „Grindos“ sandėlius. Jos pagal susitarimą buvo grąžintos Vyčio su laisvės kovotojų memorialu labdaros ir paramos fondui. Šiuo metu informacinės plokštės su relikvijų sąrašais grąžintos į tą pačią vietą, kurioje buvo iškilmingai, profesionaliai įtvirtintos, kad vandalai į jas nepasikėsintų.

Trumpai apibūdinau didžiojo LRT projekto panoramą, kurioje 100 valandų dieną ir naktį be pertraukos vyko įvairūs renginiai, pokalbiai, koncertai,  tuo pačiu primindamas, kad pagrindinis reprezentacinės Lukiškių aikštės akcentas yra ir bus šimtmečio ratas, kuriame įamžintas kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimas, kad čia yra tylaus susikaupimo, pagarbos kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę vieta.

Visuomeninės organizacijos, sužinojusios apie šventinį LRT 100 valandų trukmės renginį, nusprendė šventinę nuotaiką papildyti ir į jį įsilieti. Kreipėmės į vyriausią šventės prodiuserį Audrių Giržadą, kad leistų kartu dalyvauti  renginyje, bet jis nesutiko, tik leido prieš šventės pradžią šimtmečio rate padėti trispalvį vainiką su užrašu „Žuvusiems už Tėvynės laisvę“. Išsirikiavome. Augaloti vyrai su tvarkingomis uniformomis nešė vainiką, šalia jų ėjo uniformuoti kariai nešdami trispalves ir Vyčio vėliavas. Prašėme šventės vadovų ta proga dalyvauti, sugiedoti himną, giesmę „Lietuva brangi“, nufilmuoti mūsų eiseną. Likome neišgirsti, be atsako.

Todėl patys sugiedojome himną, pastovėjome garbės sargyboje ir po valandos tvarkingai išėjome iš pagerbimo vietos. Mums bestovint garbingiausioje Lukiškių aikštės vietoje, šimtmečio rate, nepriėjo nei vienas žurnalistas, šventės organizatorius, fotografas, nebent kas filmavo su slapta kamera. Šventinė diena buvo graži, nuotaika pakili, virš galvų sukosi dronas, kuris teikė vilties, kad užfiksuos žuvusiųjų pagerbimo ceremoniją. Vis kirbėjo mintis, kad gali būti per panoramą, vakarui, 20.30 val. paruoštas kitas scenarijus. Neapsirikome. Visų Lietuvos piliečių populiariausioje žinių laidoje išvydome Lukiškių aikštės konkurso pagal Kultūros ministerijos ir ŠMC kūrybinių dirbtuvių surežisuotą scenarijų „nugalėtoją“ A.Labašauską, kuris apsidžiaugė, kad Vilniaus miesto savivaldybė skyrė 32 tūkstančius jo projekto „kalvelės“, kaip tauta vadina, „bunkerio“ įgyvendinimui. Jis sakėsi, gavęs pinigus, važiuosiąs į miškus, į partizanų bunkerių vietas, rinksiąs medžius, juos inkrustuosiąs savo kūrinyje ir pradėsiąs darbą, kurį tikįs užbaigti iki metų pabaigos.

Lukiškių aikštėje privalo stovėli Laisvės karys. Slaptai.lt nuotr.

Manau, kad toks LRT vadovybės ir A.Giržado politinis užsakymas ir scenarijus buvo numatytas iš anksto. Vienas iš Lietuvos heraldikos žinovų Arvydas Každailis šį faktą komentare apibūdina taip: „Esu apdovanotas ženkliuku už nuopelnus Lietuvai Nr.001. Netikiu, kad p. A.Labašausko projektas bus įgyvendintas. Tai paauglio kliedesys, surežisuotas Kultūros ministerijos su Šiuolaikiniu meno centru…“ Jaunas, populiarus publicistas Vytautas Sinica teigia kad tai visiška degradacija, – už 32 tūkstančius „nugalėtojas“ keliaus į miškus, žiūrės bunkerius, rinks medžiagas projektui, kuris nebuvo net pateiktas, nebuvo sudaryta tikroji sąmata, nes nebuvo tikrojo projekto, tik teorinė vizija. Jau nekalbant apie tai, kad visi mokame už jauno kosmopolito meninį savęs ieškojimą. Jis net nebandė ir nežino, kur ieškoti tų medžių, tik pradės.

LRT 100 metų Lietuvai didžiojo projekto organizatoriai paskelbia A.Labašauską būsimo paminklo Lukiškių aikštėje „nugalėtoju“, kai vyksta du teisminiai procesai, kur nagrinėjami ŠMC kūrybinių dirbtuvių „kalvelės“ vertinimo rezultatai ir atrinkto projekto teisėtumas, nes prašoma sustabdyti visus realizavimo veiksmus ir finansines operacijas. Teismo metu iš Kultūros ministerijos ir ŠMC buvo pareikalauta papildomai pateikti visus kūrybinių dirbtuvių vertinimo rezultatus ir patvirtinimo dokumentus. Yra Kultūros paveldo departamento (KPD) dokumentas, kuriame patvirtinta, kad Lukiškių aikštės teritorijoje galioja specialūs paminklosaugos reikalavimai – lygaus reljefo išlaikymas. Tačiau ir čia 2018-08-31d žurnalistė Indrė Jančiukaitė paleido gandą, KPD savo poziciją keičia – gali būti aikštėje formuojama kalvelė. Po 4 valandų KPD tai paneigė.

Nesant juridinio pritarimo ŠMC kūrybinių dirbtuvių laimėtojui, neturint iki šiol parengto ir patvirtino projekto, tolesnis darbų finansavimas gali būti siejamas su lėšų švaistymu. Tai kelia nuostabą. Juk politiniai kaliniai, tremtiniai, laisvės kovotojai ir visos patriotinės jėgos jau daug metų susitikimuose Ariogaloje, savo susirinkimuose skelbia, kad Vilniuje, Lietuvos sostinėje turi būti įamžintas per amžius kovojusių ir žuvusių už Tėvynės laisvę atminimas su Vyčio simboliu. Vyčio su laisvės kovotojų memorialu projektas labdaros ir paramos fondas pagal suderintą su architektais ir Vilniaus miesto savivaldybe projektą jau investavo į šimtmečio rato memorialą apie 32 tūkstančius eurų. Visi per LRT didingą renginį pastebėjome, kaip gražiai atrodo Lukiškių aikštė, kaip derinasi šimtmečio ratas – memorialas, ypač kai stebima dronu iš viršaus. Nejaugi pagal politinį užsakymą ardysime aikštę, kursime kalveles ir vėl sukišime partizanus į vadinamą „kalvelę – bunkerį“, pridengtą inkrustuotais paminkle medžių atspaudais, įvardinant juos slapyvardžiais, kaip sovietiniais laikais be vardų ir pavardžių.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Tuo labai pasipiktinę likę gyvi partizanai ir jų ainiai. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis ruošiasi pastatyti paminklą Kryžkalnyje visiems žuvusiems  Lietuvos partizanams, įvardinant jų vardus, pavardes ir slapyvardžius. Šiomis dienomis taip yra padaryta Estijoje, Taline. Ir vėl Estija, nežiūrint į sudėtingą padėtį, mus aplenkė, ne tik iškėlė į tinkamą vietą sovietinį karį. Taline prie memorialo stovi garbės sargyba, įamžinta tūkstančiai žuvusių už Estijos laisvę atminimas. Nejaugi Vilniuje prie tokios „kalvelės“, ar neapsijuoksime, kai pagal protokolą pastoviai ar švenčių dienomis stovės garbės sargyba, prie tokio paminklo dės gėles ir vainikus atvykę į sostinę  karaliai, prezidentai ir valstybių vadovai.

Džiaugiamės jauna LRT vadovybe ir gražiu 100 metų skirtu Lietuvai renginiu, tuo pačiu esame nustebinti politiniais užsakymais ir nepagarba tinkamai tą proga pagerbti kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimą. LRS 2018-08-31d. vyko iškilmingas svetimos kariuomenės 25 metų sukakties paminėjimas. Nepriklausomybės aikštėje tradiciškai buvo pakeltos vėliavos, aidėjo šūvių salvės. Po iškilmingo minėjimo valstybių vadovai – Prezidentė, Premjeras, LRT vadovybė ir kiti aukšto rango pareigūnai rinkosi Lukiškių aikštėje, kalbėjosi su žurnalistais, prezidentė bendravo su atrakcionuose įsikūrusiais vaikais. Visų buvo pakili nuotaika. Deja, patriotines jėgas, laisvės kovų dalyvius nuliūdino, kad nė vienas konkrečiai nepasakė apie pagrindinę Lukiškių aikštės funkciją, kad Lukiškių aikštė turi būti formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais.

1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas.

LRS 2017-05-02 priėmė rezoliuciją Nr,XIII-341, kad iki 2018-02-16 dienos, minint Lietuvos atkūrimo šimtmetį, Lukiškių aikštėje, Vilniuje būtų pastatytas ir atidengtas paminklas „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę atminti“, kuriame yra numatyta vieta tautos ir valstybės simboliui Vyčiui, kad galutinai būtų pastatytas visų laikų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimo įamžinimo memorialas. Tam pritarė politiniai kaliniai, partizanai. tremtiniai, visuomeninės patriotinės organizacijos. Tačiau Kultūros ministerija su ŠMC kūrybinėmis dirbtuvėmis sugriovė visus Jubiliejui numatytus planus. Jau prabėgo pusmetis, kai tai progai pažymėti Gedimino prospekte, liepsnojo 100 laužų, reikalai nepajudėjo, sėdime, turėdami tokią garbingą istoriją, lyg pelkėje ir negalime iš jos išsikapstyti.

Manyčiau pagrindinė kliūtis, kodėl nenorima pastatyti laisvės kovų memorialą ir paminklą su Vyčio simboliu, yra mūsų aukščiausio rango vadovų, Kultūros ministerijos nepagarba žuvusiems už Tėvynę. Per LRT 100 valandų Lukiškių aikštėje scenarijaus trukmę, būdami prie pat Šimtmečio rato, kur įamžintos relikvijos ir padėtos informacinės granitinės plokštės, nepadėta nė vienos gėlės, neuždegta žvakė. To nepadarė Prezidentė, Premjeras, Seimo pirmininkas, miesto šeimininkas meras ir net LRT vadovybė. Ypač nustebino LR Prezidentės pozicija, kad ji paminklams yra alergiška, kad bet kuris jų pradedant Leninu, verčia galvoti ne apie ateitį, o apie praeitį, kad aikštė yra skirta pasidžiaugti žmonėms, vaikams, ir to pakanka. Nejaugi baigdama kadenciją prezidentė pamiršo Lietuvos himno žodžius – iš praeities Tavo sūnūs te stiprybės semia, kad tautos žmonės be praeites yra kaip vaikai, kurie gali užmiršti garbingą Lietuvos istoriją. Ta patį kartoja premjeras, siūlydamas nesiknaisioti po praeitį, t.y. tęsiama buvusio LKP I sekretoriaus, LR prezidento Algirdo Brazausko politika, kuris siūlė išvežti  KGB archyvus į Grigiškes ir sudeginti. Taigi patriotinės jėgos, mylintys ir puoselėjantys meilę savo kraštui, kalbai tautiečiai gyvena sovietinio mąstymo vadovų apsuptyje. O juk Lukiškių aikštėje dar 1995 metais buvo pastatytas paminklinis akmuo, įvardinantis, kad šioje vietoje bus įamžintas laisvės kovotojo – partizano atminimas, o 1999 m. vasario 11 d. nutarimu NR.VIII-1070 Seimas paskelbė, kad aikštė turi būti formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiais akcentais.

Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Šarūno ir Žaibo būrių partizanai žygyje.

Dar turiu vieną pastabą ir pasiūlymą  visiems organizuojantiems renginius Lukiškių aikštėje. Laikykimės pagarbaus atstumo nuo memorialo, juk vietos aplink yra pakankamai. Šalia įamžintų relikvijų rato turi skambėti rami, klasikinė pagarbą žuvusiems išreiškianti muzika. Kita vertus, Lukiškių aikštės erdvė yra pakankamai didelė, erdvi ir norint pašėlti nesunkiai galima surasti kiek atokesnę nuo rato vietą. Tokia ir yra pagrindinė šios aikštės sprendinio idėja, kad joje sukurta reali galimybė suderinti visų visuomenės sluoksnių poreikius ir interesus. Tai ir yra tikroji laisvės išraiška.

Tikimės po mėnesio sulaukti teigiamo teismo sprendimo, kad laimės „Vyčio“ su laisvės kovų memorialu projektas. Užbaigsime šimtmečio rate formuojamą pagal projektą memorialą, o per tūkstantmečio suformuotą juostą atskries ir Vytis, primenantis M.K. Čiurlionio paveikslą „Preliudas“. Savo straipsnį baigiu pranašingais įžymios poetės, Lietuvos partizanės Dianos Glemžaitės žuvusios už Tėvynę posmu (beje, jis su relikvijas lydimais dokumentais įdėtas amžiams į Šimtmečio ertmę):

O juk bus dar diena kai pro vėliavų plazdantį mišką

Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštai suspindės,

Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs

Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.

Siūlyčiau visiems valstybės vadovams, pradedant Prezidente, mintinai išmokti šį posmą ir gerai susimąstyti, įsigylinti į kiekvieną poetės posmo žodį, pagyventi nors dieną partizanės Dianos aplinkoje – bunkeryje, jeigu nesusidaręs per puse amžiaus trukusią sovietinę okupaciją komunistinis skafandras ar ilgimąsi Lietuvos budelio Antano Sniečkaus – vadinto „šeimininku“ laikų, tikrai nuo alergijos paminklams pasveiksite. Aš asmeniškai skaitydamas jos eilėraštį „Mes mokėsim numirt“, matydamas istorinius partizanų žūtbūtinės kovos vaizdus, išniekintus miestų ir miestelių aikštėse mūsų didvyrių kūnus, girdėdamas jų liūdnas, bet viltingas dainas, vos vos susilaikau neverkęs. Galvoju, kad tai jausdamas nevaikėju. Tiesa, jau gyvenimo laikrodis pradėjo skaičiuoti devintą dešimtį metų. O profesoriui Vytautui Lansbergiui norėčiau priminti, kad tikrai sovietinės okupacijos metu Lietuvos komunistų partija buvo ir pataikaudama okupantams atliko tautos budelio darbus. Tai buvo ne fantomas ar vaiduoklis.

Lietuvos partizanai. Perfotagrafuota iš LGGRTC archyvo. Slaptai.lt nuotr.

V.Kudirkos „Varpas“ vėl kviečia kaip prieš 120 metų: “O skambink per amžius vaikams Lietuvos: Tas laisvės nevertas, kas negina jos“. Šiuo metu kasdien senus ir naujus laikus Vilniuje primena Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios kariljono varpai, kurie aidi Lukiškių aikštės aplinkoje, skelbdami, kad kovą už Lietuvos laisvę dar nebaigta. Kelkimės, kelkimės, kelkimės.

Vyčio su laisvės kovotojų memorialu labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkas, laisvės kovų dalyvis Jonas Burokas

2018.09.04; 05:00

Ketvirtadienio vakarą Kauno pilies kieme tūkstančių kauniečių bei šimtų kviestinių svečių akivaizdoje bus atidengta „Laisvės kario“ skulptūra, populiariai vadinama „Vyčiu“, atkeliavusi iš Ukrainos praėjusį savaitgalį ir pastatyta ant iš anksto jai parengto pjedestalo.

„Šis brangus praeities simbolis praeičiai ir dabarčiai yra didžiausia Kauno bei viso pasaulio lietuvių dovana savo šimtmetį švenčiančiai šaliai“, – sakė Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, kviesdamas visus į skulptūros atidengimo šventę.

Nacionalinės premijos laureato skulptoriaus Arūno Sakalausko sukurtas „Laisvės karys“ – daugiau kaip 3 tonas sveriantis, beveik 7 metrų aukščio bronzinis kūrinys – nulietas Ukrainos sostinėje Kijeve, talkinant vietiniams skulptoriams. Kaune prie skulptorių prisidėjo ir meistrų komanda iš Ukrainos, tad dalimis išlietas „Vytis“ buvo sumontuotas bei pastatytas ant postamento per rekordiškai trumpą laiką.

Kauno miesto savivaldybė pranešė, kad Vyčio liejimo darbai Ukrainoje kainavo 472 tūkst. eurų. Papildomai kainavo postamento įrengimas bei aikštelės ir aplinkos prie Kauno pilies sutvarkymas.

Prie šio projekto įgyvendinimo prisidėjo apie pusantro tūkstančio pavienių žmonių, šeimų ir įmonių. Lietuviai aukas per Vyčio fondą šiam iškiliam simboliui siunčia iš viso pasaulio. Aukoti galima ir toliau.

Kauno miesto savivaldybė, primena ELTA, yra įsipareigojusi greta gyventojų paaukotų pinigų padengti paminklo sukūrimui ir pastatymui reikalingų lėšų trūkstamą dalį biudžeto pinigais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.05; 07:04

Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Lietuviui šie metai ir pasiruošimas jiems – kažkas šventa. Visos svarbiausios datos – Vėlinės, Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, Trijų Karalių šventė – tai dvasinis pasiruošimas Sausio 13-ajai, Vasario 16-ajai, Kovo-11-ajai, Liepos 6-ajai… Aiman, šventinis laukas buvo smagiai užminuotas, ir žmonės nespėjo atsigauti nuo vieno sprogimo, kai pasigirsdavo kitas. Na, jei šventė – tai su fejerverkais…

Apžvelkime bendrą foną, kuriame tauta gyveno visą šį laiką, tikėdamasi kuo gražiausių išgyvenimų ir džiaugsmo.

Rugsėjis-spalis. Suprantama, didžiausias įvykis turėjo nutikti Lukiškių aikštėje, kada visi tikėjosi išvysti pagaliau suręstą paminklą laisvės kovotojams atminti. Tačiau pinigų aukotojai savo pastangų vaisių neišvydo. Du planuoti paminklai – „Vytis“ Vilniuje ir „Žvalgas“ Kryžkalnyje liko svajone. Keletą mėnesių vyko užkulisiniai mūšiai. Spalio mėnesį pinigai, surinkti Gintauto Lukošaičio „Žvalgui“, buvo perduoti kitam projektui, o visuomenei dar nežinant Kariuomenės dienos proga transliuotame koncerte per LRT, per pertraukos reklaminį intarpą staiga visi netikėtai pamatė keistą „koplyčią“, „Žvalgų“ – nė ženklo. Naujas, prastos kokybės darbelis buvo skubiai palaimintas Seime. Lygiai taip pat spalio 3 d. ŠMC su Kultūros ministerija paskelbė skubų alternatyvų konkursą „Vyčiui“, kuriam jau buvo suaukotos lėšos. Viskas įstrigo, „Vytis“ stovės Kaune, o Lukiškes kol kas sergsti LLKS inicijuotas relikvijų įamžinimas po žeme. Vis dar –

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

apkasuose? Ant žemės – smagus fontanėlis nuo vasaros karščių vaikučiams pasičiurkšti.

Lapkritis. Per Vėlines (Visų Šventųjų dieną) tautą sukrėtė Rūtos Vanagaitės „impičmentas“ A. Ramanauskui-Vanagui. „Vanagaitės skandalas“ baigėsi tuo, kad „Alma littera“ visas knygas atidavė į makulatūrą, nors tie, kurie garbstė „Mūsiškius“ (2016), spruko į krūmus, pasirodžius „Vištai strimėlės galva“ (2017). Visuomenės „veikėja“ ir „rašytoja“, nukentėjusi nuo tikro Vanago, Vytauto Landsbergio vykusiai įvardinta „Dušanskiene“, skyrybų su Zuroffu ir kitas žaizdas gydosi tarptautiniame PEN centre ir galimai rengiasi rašyti naują knygą, kurioje partizanai vėl patys „nusikapos sėklides ir išsidurs akis“ iš meilės KGB.

Tiesa, antisemitizmo eskalavimo temai buvo pasiruošta dar anksčiau – 2016 lapkričio 18 dieną, Vilniaus Rotušėje surengus diskusiją „Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?“ Kaip ir dar anksčiau, vykdant parodomuosius „viešuosius pilietinius teismus“ su visokiais parašų rinkimais ir pasmerkimais Juozui Brazaičiui, generolui Vėtrai, taip pat fabrikuojant „nuvainikavimą“ Sigitui Gedai, Justinui Marcinkevičiui, Romualdui Ozolui ir kitoms iškilioms asmenybėms, mėginama remtis kryptingai falsifikuojamais istorijos faktais ir iškreiptai interpretuojamomis pseudo mokslinėmis studijomis. 

Legendinis pulkininkas Kazys Škirpa

Nuo lapkričio 11 dienos prasideda #metoo skandalas, kai dėl seksualinio priekabiavimo „maudomi“ išskirtinai Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai ir garsenybės: Šarūnas Bartas, Jonas Gasiūnas, Gintautas Trimakas ir Jonas Vaitkus, taip pat soc. mokslų dr. Arvydas Lieponius. Visi be jokių teismų, vien paskelbus nuomones, neteko reputacijos, patalpų ir darbo vietų.

Gruodis. Spaudoje nuo 11 d. skelbiami nauji Nacionalinės premijos laureatai. Premijos negauna garbų jubiliejų švenčiantis žymus rašytojas ir dramaturgas Kazys Saja, visuomenei žinomas kaip nepalenkiamas antikomunistas, „Varpo“ autorius. Rašytojų sąjungoje vyksta renginys, skirtas rašytojų organizacijos leidinio „Metai“ (buvusios „Pergalės“) sukakčiai. Renginio metu pagrindinis pranešimas skiriamas komunistų rašytojo Juozo Baltušio, kurio dienoraščiai buvo spausdinami leidinyje visus metus, reabilitacijai. Pritariama jo minčiai (cituojamos ištraukos), kad klaidinga manyti, jog Lietuva gali būti savarankiška.

Gruodžio 5-6 d.d.  vyksta jungtinė Lietuvos ir Lenkijos mokslininkų konferencija (dalyvauja 24 institutai) Juzefo Pilsudskio garbei – gimimo 150-mečiui. Lietuvių tautos budelis Pilsudskis vaizduojamas kaip Lietuvos didvyris ar bent jau didžiai nusipelnęs veikėjas.

Naujieji metai pasitinkami Moscow City Ballet atvežtu baletu „Spragtukas“ Žalgirio arenoje Kaune ir 30 d. Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje. Visi garsiai ploja ir geria šampaną.

Sausis, 6 d., „Trys karaliai“. Visuomenę, kuri švenčia katalikišką šventę, sukrečia KGB sąrašų skandalas: B. Burauskaitei  atostogaujant išviešinamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre saugomas KGB paliktas sąrašas, kuriame be bylų ir įrodymų, be analizės teigiama, kad Lietuvoje ir pasaulyje žinomos garsenybės Donatas Banionis, Saulius Sondeckis ir kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo KGB agentai. Vis dar tęsiasi seksualinio priekabiavimo viešinimai spaudoje.

Aktorius D. Banionis ir dirigentas S. Sondeckis. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.

Sausio 18 d. įsilaužta į naujienų portalą TV 3 ir paskelbta tikrovės neatitinkanti žeminanti informacija apie Krašto apsaugos ministrą Raimundą Karoblį ir Žinių radijo“ laidų vedėją Ridą Jasiulionį. Maždaug tuo pačiu metu užsienio interneto portaluose paskelbta, esą Lietuva įvedė Mongolijai ekonomines sankcijas dėl prezidento žodžių apie sovietų okupaciją.

Sausio 26 d. Vilnius reklamos agentų paskelbiamas „G-tašku“. Turistų malonumui su vaizdine medžiaga: važiuokite, čia sekso rojus. Naujiena išgarsinama per portalus.

Vasaris. Vasario 12 d. BNS praneša, kad vietoj Lietuvos himno nuskambėjo LTSR himnas per apdovanojimų ceremoniją dziudo Europos jaunių taurėje, kai buvo sveikinama aukso medalį iškovojusi Lietuvos sportininkė Justina Kmieliauskaitė Italijoje, Folonikoje.

Vasario 16-oji. Laisvės premijos laureatės Nijolės Sadūnaitės kalba iškilmingame Seimo posėdyje pabaigoje nutraukiama (išjungiamas mikrofonas kalbantis su prezidente), niekur didžiosios žiniasklaidos nepublikuojama, į jos klausimus oficialiai neatsakyta, jos pasisakymas traktuotas kaip nesusipratimas.

Vakaras: Vilniaus Gedimino prospektas skendi troškiuose dūmuose nuo tankiai sustatytų ir uždegtų „nepriklausomybės laužų“ (gal supainiojo su sausiu?). Tiesą sakant, tenka apsisukti ir dingti kuo toliau, kad nebūtum išrūkytas ir neuždustum. Puiki savivaldybės dūmų uždanga.

Vasario 23-kovo 2 d.d. Nr. 8 „Respublikoje“ Vitas Tomkus pradeda skelbti savo „įtariamųjų KGB sąrašą“. Sąrašas visuomenės pasitinkamas su skauduliu ir rimtai, svarstomas, nors redaktorius su jam būdinga ironija mėgina įrodyti tokių „sąrašų“ nepatikimumą. Painiava didėja.

Vasario knygų mugėje Krašto apsaugos stende nėra nė vienos aktualios knygos, skirtos visuomenei, pavyzdžiui, nuo pavojaus apsiginti (trys knygos išleistos, tik neaišku, kur jų įsigyti). Leidinių labai maža.

Kovas. Kovo 8 d. per naktį Lukiškių aikštėje išdygsta įtartinas objektas, primenantis paminklą. Pasirodė, kad jį pastatė Lietuvos fantastų konventas „Lituanicon XXIX“, klubas „TL Draugija“.

Balandis. 25 d. išniekintos relikvijos Lukiškių aikštėje – pavogta kapsulė su relikvijų sąrašu.

Birželis. Birželio 29 d. pranešama, kad išniekintos relikvijos Lukiškių aikštėje – pavogta kapsulė su relikvijų sąrašu. Vėliau sugauti neva besimušantys du chuliganai, vienas jų laikė tą kapsulę. Birželį pranešta, kad Sondeckis su Banoniu nedirbo KGB (jei kas išgirdo).

Jubiliejinė dainų šventė. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau reikėtų dėti daugtaškį, nes kažin, kas dar valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiančių lietuvių laukia per Pasaulinę dainų šventę liepos pradžioje ir Mindaugo karūnavimo dieną? Gal virš šokančių porų prabirbs sraigtasparnis ir išmėtys proklamacijas? O gal oro balione virš Vingio parko estrados kybos naujam politikos sezonui besirengiantis jogas Viktoras Uspaskich, ir kaip Kašpirovskis iš aukštybių mėgins numaldyti liaudies nerimą?

Aptariau tik rezonansinius atvejus, kurie visuomenę panardino į kažkieno planuotą (tuos planus paslaugiai išplatinus gandosklaidai) sąmyšį ir neviltį, užgožusį šventinę nuotaiką, vilties spindulius ir net ramybės valandėles šeimose. Apie vidines politines ir socialines rietenas ir scenarijus neverta net kalbėti. Kur raudona linija eina, matyti iš šios improvizuotos „stenogramos“. Aisbergo viršūnė pagal logiką didesnė už normalios lyties pagrindą. Šimto apverstų aisbergų karalystė.

Apie prasmingomis, įsimintinomis tautai dienomis tvyrantį chaosą bylojo „paminklas“ Lukiškių aikštėje, skirtas Kthulhu kultui. Net gaila, kad policija suprato jaunimo pokštą ir saugiai jį pašalino – būtų puiki instaliacija, iliustruojanti Leitavijos debiloidų[i] vertybes. Tiems, kas nesupranta, paaiškintina, jog šis linksmas statinys apeliuoja į siaubo ir fantastikos literatūros klasiko, amerikiečių rašytojo Howardo Phillipso Lovecrafto (1890-1937) apysaką „Kthulhu šauksmas“ apie iš žvaigždžių kilusio baisūno kultą, laukiantį savo atgimimo valandos: košmarišką požeminį mąstančių lavonų miestą, mišrūnų garbinamą titanišką Padarą Kthulhu, kuris pasakojimo pabaigoje išnyra iš gelmių ir persekioja jūreivius, kol yra įveikiamas, bet neilgam: „Matyt, ir toliau gyvuoja ir Kthulhu, uždarytas toje akmens properšoje, kuri jį saugo nuo tada, kai saulė buvo jauna. Jo prakeiktas miestas dar kartą nuskendo, mat po balandžio audros „Akylasis“ praplaukė pro tą vietą, tačiau jo dvasininkai Žemėje ir toliau bliauna, šokčioja ir žudo, susibūrę apleistose vietose aplink stabais vainikuotus monolitus. Skęstantis miestas jį turbūt įtraukė, kol jis buvo savo juodojoje bedugnėje, antraip pasaulis jau klyktų iš baimės ir klaiko. Kas žino, kuo viskas baigsis? Kas iškilo, gali nuskęsti, o kas nuskendo, gali iškilti“. (Ha-ha-ha)

Per visus kultinio rašytojo apsakymus vingiuoja jo sukurtų personažų ir miestų siužetinės linijos, juose vyrauja blogio simbolis – penkiakampė žvaigždė. Ji figūruoja daug kur, bet ypač – apsakyme „Beprotybės viršukalnės“: iš kosmoso prieš milijonus metų į Antarktidą atkakusių žvaigždžiagalvių kapus puošia penkiakampes žvaigždes primenantys ledo kauburiai su taškelių raštais, tiksliai atkartojantys ant žalsvų mezozojaus sluoksniuose atkastų muilo akmenų, buvusių piniginiu vienetu, esančius raštus; ekspedicijos dalyviai lėktuvu nukanka į fantastinį praeities miestą, kuriame randa „begalinio įmantrumo, antgamtiško masyvumo ir nežemiškos egzotikos pavyzdžių“. „Kai kurioms geometrinėms formoms pavadinimų tikriausiai nebūtų sugalvojęs net pats Euklidas – netaisyklingi, įvairiausiais kampais nukirsti kūgiai, įmantrių proporcijų terasos, keistai išgaubti stulpai, savotiškos aplūžusių kolonų grupės, įvairios penkiabriaunės ir penkiakampės beprotiško keistumo architektūrinės kompozicijos“ (…) Mus supančios architektūros formose ir keliuose gana neblogai išlikusiuose sienų ornamentuose nuolat atsikartojantys penki žvaigždės spinduliai taip pat kėlė miglotų, bet grėsmingų asociacijų“.

Remonto darbai Lukiškių aikštė. Vyčio čia nebus, todėl aikštė taip ir liks nyki, atgrasi, svetima. Slaptai.lt nuotr.

Žinant Lukiškių aikštės istorinį kontekstą ir simbolius, kurie joje ilgai gyvavo bei vis nori atsikurti naujais pavidalais, matyti kovo 8 dienos proga pastatyto objekto daugiaprasmė, taikliausia ir šmaikščiausia aliuzija bei situacijos įvertinimas. Bet kažin, ar Lovecrafto kūrybos rinktinę „Tykantis tamsoje“, išverstą į lietuvių kalbą ir išleistą šiais metais (Kitos Knygos, 2018), skaitys naujieji Leitavijosdebiloidai, kurie spokso per specialiai jiems skirto Rusijos TV kanalo „REN Lietuva“ siužetus apie ufonautus, atgal vykstančią evoliuciją (žmogus virsta beždžione) ir atvirą karo propagavimą.

[i] Pastabėlė: terminas sukurtas autorės; ji mielai įstotų į fantastų draugiją, jei ją pakviestų (kadangi nariai suskridę iš visų galaktikų, matyt amžiaus cenzas neribojamas).

2018.07.04; 08:30

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Birželio 3-iosios popietė. Vilnius. Mokslų Akademijos salė. Iškilmingas minėjimas „Sąjūdžio kova tęsiasi“ baigiamas. Paskutinysis žodį taria filosofas Vytautas Radžvilas. Salė – sausakimša. Salėje – daug žymių žmonių. Visų oratorių kalbos įsidėmėtinos – kalbėta apie mirtiną pavojų keliančius nutautėjimo, asimiliacijos, degradacijos pavojus.

Nė nepajusime, kaip ištirpsime

Filosofo V. Radžvilo žodžiai įsiminė tuo, kad jis pranašavo mums prūsų likimą. O ar ne taip? Emigracijos upė patvinusi tarsi per didžiausią pavasario atodrėkį, į savąją istoriją mus verčia žiūrėti taip, kaip patogiau kitataučiams, Lietuvoje, tarsi būtume okupuoti, skriaudžiama lietuvių kalba, lietuvių studentams demonstratyviai brukama teisė ignoruoti lietuvių kalbą, literatūrą, lietuviai vis mažiau augina vaikų, mūsų valstybė skęsta korupciniuose skandaluose, kuriuose nebeįmanoma susigaudyti net specialiai ir kantriai juos studijuojant… Apibendrinimas negali būti optimistinis: mes verčiami tapti globaliais pasaulio žaidėjais, nors globalizacija vos tris milijonus teturinčiai, į nutautėjimą polinkį turinčiai tautai – mirtinai pavojinga. Nė nepajusime, kaip ištirpsime.

Taigi birželio 3-osios popietę jaučiausi esąs tarp bendraminčių: sutinku, kad padėtis – kebli, paini, sutinku, kad ją reikėtų keisti. Bet prisipažįstu, jog su lyg kiekvienu išklausytu pranešimu augo ir nusivylimas tiek organizatoriais, tiek oratoriais. Kokia nauda iš mūsų verkšlenimų? Nejaugi neprisimename, kad labai panašiai kalbėjome ir prieš penkerius metus? Pastebėjimai, kas taisytina mūsų valstybėje, – pradeda erzinti. Tikėjausi, kad filosofas Vytautas Radžvilas bent šį sykį pasakys, ką privalu daryti, kad Europos Sąjungos platybėse neišnyktume taip greitai kaip vaivorykštė po lietaus nušvitus saulei. Bet filosofas ir vėl tevardino, kas yra ne taip, o kaip konkrečiai remontuoti valstybę – neužsiminė nė žodeliu. Patį svarbiausią, patį aktualiausią klausimą „Ką daryti“ jis viešai nurašė „techniniams klausimams“. Suprask – smulkmena.

„Techninis klausimas“

Bet juk tai – ne smulkmena. Dažni ir garsūs bei iškilmingi užkeikimai „Seimas – privalo“, „Vyriausybės pareiga“, „Prezidentūra neturi teisės ignoruoti“ – neverti nė cento, jei mes nežinome, kaip valdžią priverst ginti būtent Lietuvos valstybės, lietuvių tautos interesus. Ką darome, jei Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra elgiasi priešingai, nei mes reikalaujame? Rengsime protesto mitingus, organizuosime referendumus, patys dalyvausime rinkimuose? Ar ir vėl pasitenkinsime šnekomis siaurame bendraminčių būrelyje?

Drįstu manyti, kad nei filosofas V. Radžvilas, nei kiti Tautos Forumo atstovai nežino, ką daryti. Todėl ir vengia „techninių klausimų“, todėl ir kartoja tas pačias mintis, jau ne sykį išguldytas tiek Mokslų Akademijos, tiek Tarptautinių santykių ir politikos mokslų, tiek Vilniaus Karininkų ramovės salėse. Kiek dar kartų susirinksime diskutuoti, ko lietuviškoji valdžia nedaro, ir kada galų gale prabilsime, ko mes patys nenuveikiame, nors turėtume nuveikti?

Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Minėjimo organizatoriai išsiųstuose pakvietimuose tvirtino, kad „visapusiškos ir didžiulės Lietuvos vidaus krizės ir augančių geopolitinių grėsmių sąlygomis minėjimas negali tapti grynai memorialiniu renginiu“. Bet juk jis būtent tokiu tapo.

Vilniečiai pavydi kauniečiams

Pateiksiu tik vieną, ne patį svarbiausią, ir vis dėlto į akis labiausiai krentantį pavyzdį. Kiek rengėme protestų, mitingų, kiek rašėme deklaracijų, kiek surinkome parašų, į pagalbą pakvietėme net parlamentarus, o Laisvės kario paminklo Lukiškių aikštėje Vilniuje nepastatėme. Jį be didelio triukšmo sėkmingai stato Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, kurį žurnalo „Valstybė“ redaktorius ne sykį kritikavo dėl verslo su Rusija reikalų. Todėl ir klausiu: ar mums, vilniečiams, nėra gėda? 

Įsidėmėjau, kad organizatorių pakvietimuose buvo brėžiama nuostata: „numatyta įsteigti besikuriančių forumų atstovų arba įgaliotinių sueigą, turinčią paspartinti forumų tinklo atsiradimą visoje šalyje ir paruošti sąlygas steigiamajai nacionaliniam Tautos Forumo suvažiavimui“.

Bet juk suvažiavimui reikalingi veiklūs, protingi, pareigingi žmonės. Kur jie, jei labai daug mūsiškių išvažiavę dirbti svetur, jei jau užaugusi naujoji – pinigų – karta, kuriai į Sąjūdžio idealus – nusispjauti, kuriai neįdomios nei filosofo Vytauto Radžvilo, nei politikos žinovo Vytauto Sinicos įžvalgos, jei net ir tie, kurie tądien sugužėjo į Mokslų Akademijos salę – per daug skirtingi, kad susivienytų?

Atidžiai perskaičiau Tautos Forumo sostinės, Kauno, Klaipėdos padalinių deklaracijas. Graudu, liūdna. Valdžiai pareikšti priekaištai – teisingi. Tik nėra paaiškinimo, kaip jie, forumiečiai, žada tobulintinti susiklosčiusią politinę, visuomeninę, kultūrinę Lietuvos santvarką neturėdami nei valdžios, nei tribūnos, nei resursų?

Kada atsikvošės lietuviška dvasia? Slaptai.lt nuotr.

Beje, tose trijose deklaracijose pastebėjau keistoką tendenciją. Visi priekaištai adresuojami tik Europos Sąjungai. Ji – didžiausia blogybių ir pavojų nešėja. Apie Rusijos tebekeliamus pavojus – beveik neužsiminta. Deklaracijose rašyta, jog pasikliovimas vien Vakarais – neišmintinga politika. Bet kur tvirtinimas, jog ne tik kultūrai, bet ir karinėms reikmėms Lietuva privalo skirti užtektinai daug lėšų – ne mažiau kaip 2 proc. nuo BVP? Ar Lietuvos kariuomenės reikalai forumiečiams neįdomūs?

Žodžiu, birželio 3-osios popietė, praleista tvankioje, sausakimšoje Mokslų Akademijos salėje, sukėlė dvejopus jausmus. 

Tekstas buvo paskelbtas JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“

2018.06.05; 09:00

Vytis – ne žaisliukas. Vytis – Tautos simbolis. Slaptai.lt nuotr.

Kauno pilies prieigose iškilsiančios legendinio kario – Vyčio – skulptūros gimimas pasiekė pusiaukelę, praneša Kauno savivaldybė. Prasidėjusį itin svarbų bronzos liejimo etapą planuojama pabaigti iki birželio vidurio, o skulptūros atidengimas numatytas liepos 5-ąją.

„Liepos 5 dieną Kaune turėsime didžiulę šventę, kuomet bus atidengta Vyčio skulptūra. Savo akimis įsitikinom

Vytis. Slaptai.lt nuotr.
Vytis. Slaptai.lt nuotr.

e „Laisvės kario“ didybe. Ko gero, tai bus didžiausia bronzinė skulptūra Lietuvoje“, – pranešime cituojamas šią savaitę Ukrainoje viešėjęs Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Šiuo metu pradėtas vienas svarbiausių skulptūros gamybos etapų – bronzinių dalių liejimas. Į nuimtas gipsines formas išliejus vašką, vaškinės dalys perduotos į bronzos liejikų rankas.

„Iš bronzos bus nulieta daugiau kaip 500 atskirų dalių, iš kurių susidės visa skulptūra. Tai tarsi mozaika, kurią privalėsime sudėti į vieną nuostabų kūrinį“, – pasakojo skulptūros gamyba besirūpinantis Nacionalinės meno premijos laureatas skulptorius prof. Arūnas Sakalauskas.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Bet Laisvės karys stovės Kaune. Slaptai.lt nuotr.

Pasak jo, šiuo metu iš bronzos liejamas pjedestalas bei apatinė skulptūros dalis. Išlieti visas skulptūros dalis tikimasi iki birželio mėnesio vidurio. Vėliau detalės bus suvirinamos ir nušlifuojamos.

„Gipsinės formos bus laikomos tol, kol skulptūra bus pastatyta ant pjedestalo. Kadangi detalių iš tikro daug, šios formos bus tarsi garantas, kad vienai iš detalių suskilus, būtų galima operatyviai pagaminti naują“, – aiškino A. Sakalauskas.

Vytis – kariuomenės vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.

„Įsitikinome, jog darbai vyksta dieną ir naktį. Papildomai samdomi liejimo meistrai tam, kad procesas vyktų kuo sklandžiau ir sparčiau. Darbai vyksta pagal grafiką, todėl tikimės geriausio rezultato“, – sakė iš Ukrainos sugrįžęs ir ten gyvai skulptūros gamybos darbus apžiūrėjęs architektas, prof. Jonas Audėjaitis.

Kol skulptoriai dirba Ukrainoje, Kaune, pasak savivaldybės pranešimo, pradėti Vyčiui skirtos aikštelės įrengimo darbai: iškastas gruntas, įrengti pjedestalą laikysiantys poliai. Kiek vėliau bus sumontuotas aikštelę apjuosiantis metalinis apvadas, supiltos atsijos.

Bronzinė skulptūra stovės ant tamsaus granito 6 metrų skersmens sferos. Aplink pjedestalą iš šviesaus granito plokščių bus suformuota kietos dangos dalis, kuri pereis į skaldos dangą, nuo vejos atitvertą metalo apvadu.

Pasak projektą rengusių architektų, skulptūra stovės Kauno pilies kiemo centre. Tarp dviejų pilies bokštų, gynybinės sienos ir skulptūros susidaro menamas ryšys, sukuriantis vientisą kompoziciją.

Siekiama, kad skulptoriaus A. Sakalausko sukurtas bronzinis paminklas būtų pastatytas už žmonių bei įmonių suaukotas lėšas, kurias renka Vyčio paramos fondas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.14; 00.56

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Turėkime savigarbos. Nepraraskime sveiko proto. Nepradėkime kvailioti.

Pinigai dėžėje

Kai žiniasklaidos puslapiuose ir televizijos eteriuose piktai kritikuojamas Eligijus Masiulis, iš „MG Batic“ paėmęs kartoninėje dėžėje per 100 tūkst. eurų grynaisiais, – suprantama. E.Masiuliui nejaučiame nei gailesčio, nei užuojautos net tada, kai jis pareiškė tik skolinęsis pinigus. Bet kuriuo atveju toks privačios firmos dosnumas Seimo nario mandatą turėjusiam parlamentarui, Liberalų sąjūdžio partijos lyderiui, – akivaizdžiai įtartinas. Net klausti nereikia, ką apie liberalo elgesį gali pamanyti vidutinis statistinis Lietuvos rinkėjas bei skaitytojas.

Bet šių eilučių autoriui tikrai nesuprantama, kodėl užsipuolamas, sakykim, Laurynas Kasčiūnas ar Gabrielius Landsbergis, taip pat turėję susitikimų su „MG Baltic“ vadovais. Politikai neturi bijot susitikti su pačių įvairiausių pakraipų verslininkais. Net ir restoranuose. Drįstu manyti, kad neturėtų bijot pietauti net už verslininko pinigus. Didelio čia daikto! Argi nemokamai pasistiprinęs kad ir labai prabangioje užeigoje politikas tik už tiek parsiduos? Štai už 100 tūkst. eurų – jau kas kita.

Nemokama kava

Todėl ir sakau – persekiokime ponus, kurie pinigus ima dėžėmis. O tuos, kurie tik nemokamai išgėrė kavos, – palikime ramybėje. Politikams leiskime dirbti – laisvai, atvirai, be baimės susitikti ne vien su rinkėjais provincijoje, tačiau ir su verslo atstovais. Tiek įtakingais, tiek pradedančiais. Kalbėtis, bendrauti, ginčytis, kaupti informaciją, vertinti, ieškoti naudingų pažinčių, investicijų, – tai tiesioginis politikų darbas. Svarbu ne tai, su kuo susitiko L.Kasčiūnas, svarbu, kokie po susitikimo padaryti sprendimai. Su Rusijos atstovais bendravęs Mindaugas Bastys taip pat nepadarė nieko blogo, kol nepradėjo rusiškų idėjų propaguoti Lietuvos institucijose.

Taip pat kvaila reikalauti, kad parlamentarai dalyvautų visuose be išimties plenariniuose Seimo posėdžiuose. Jei parlamentaras praleidžia pusę posėdžių, jei pravaikštos – be pateisinamos priežasties, tokį išdaigininką būtina bausti. Sakykim, nemokant atlyginimo už pravaikštas. Bet politika – sudėtingas žaidimas. Čia reikalinga ne tik disciplina. Jei matuosime Seimo nario darbo efektyvumą skaičiuodami plenarinių posėdžių salėje praleistas valandas, būsime kvailesni už patį didžiausią kvailį.

Kur turėtų būti tikras žurnalistas?

Galėčiau pasidalinti asmenine patirtimi. Mano pirmoji darbovietė buvo savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Sykį penktadienio popietę susidūriau akis į akį su tuometiniu šviesios atminties vyriausiuoju redaktoriumi Leonidu Jacinevičiumi. Maniau, kad būsiu pagirtas už stropumą: vidurvasaris, penktadienis, gerokai po pietų, o aš, skirtingai nei senbuviai, dar darbe. Bet jis draugiškai priekaištavo. Tikri žurnalistai ilgai darbe nekiurkso. Atneša rankraštį, pasitaria dėl būsimų temų, ir strimgalviais mauna į gatvę. Su kolegomis kalbasi kavinėse, sėdi bibliotekose, lanko knygynus, eina į teatrus, namie skaito ką tik dienos šviesą išvydusio rašytojo romaną… Toks buvo redaktoriaus L.Jacinevičiaus palinkėjimas.

Lietuva – ne kaimas

Taip pat nesižavėkime verslininkais, kurie drįsta tvirtinti, esą „kai gyveni Lietuvoje, tai sergi kaimo sindromu, bet kai išvažiuoji iš Lietuvos, sindromas pradingsta“. Taip, šią „išmintį“ pažėrė Gediminas Žiemelis, sėkmingai Rusijoje užsiimantis aviacijos verslu, o Lietuvoje, vertinant viešas ataskaitas, atidžiai stebimas Lietuvos slaptųjų tarnybų. Mat visiems senų seniausiai žinoma: be Kremliaus palaiminimo sėkmingai kurti verslą Rusijoje itin sunku. Ypač jei tu – lietuvis iš NATO aljansui priklausančios valstybės. Taigi šis sėkmės vyras tegul nepasakoja pasakų, kad „jie yra apolitiški“. Jau vien Lietuvos pravardžiavimas, kad ji – kaimas, – didelė politika. Lietuva niekad nebuvo kaimas. Šiaurės Atėnai, Europos centras, Baltijos šalių lyderė, Blogio imperiją sužlugdžiusi šalis, su sovietų okupacija narsiai kovojusių partizanų kraštas, – taip. Tik ne užkampis.

Advokatas ir jo ginamasis – skirtingos kategorijos

Nebūkime primityvūs vertindami ir advokatų patikimumo reikalus. Jei advokatas gynė žmogžudį, sukčių, – tai dar nereiškia, kad jis teisina savo ginamojo poelgius. Advokato negalima tapatinti su ginamuoju. Taip manyti būti didelė kvailystė. Tai, kad jis kadaise gynė Prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovės Daivos Ulbinaitės ar „MG Baltic“ interesus, – jokia nuodėmė. Advokatas Giedrius Danielius galėjo būti Teisingumo ministru.

Amžiaus gėda

Tačiau kokia didžiausia mūsų nuodėmė? Negebėjimas sutramdyti Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro. Būtent šių institucijų intrigos sutrukdys Lukiškių aikštėje pastatyti dididingą Laisvės karį. Vietoj ryškaus, iš toli matomo, lengvai nufotografuojamo, visiems suprantamo Vyčio teturėsime tik vadinamąjį „Bunkerį“, kuris, būkime atviri, asocijuojasi ne su kova, nacionaliniu išdidumu ar laisvės troškimu. Greičiau atvirkščiai – su baime, pastangomis slėptis. Tik nemanykite, jog noriu pasakyti, girdi, bunkeriuose ir žeminėse gyvenę mūsų miško broliai buvo bailiai. Niekad niekada. Tokios tuomet buvo kariavimo sąlygos. Kitaip jie negalėjo. Bet reprezentacinėje aikštėje įkastas bunkeris ir ant postamento aukštai iškeltas kardą laikantis raitelis, – du akivaizdžiai skirtingi simboliai. Plačiosios masės bunkerį tapatins su bailumu, atsargumu, nenoru gintis. Raitelis žadintų visai kitas emocijas.

Šiuolaikinio meno centras. Slaptai.lt nuotr.

Todėl ir įtariu, kad šiandien specialiai kuriamas besislapstančių, o ne narsiai kovojančių lietuvių įvaizdis. Mums pateikiama neįpareigojanti laisalaikio zona, nors ten turėtume susikaupti valstybinių švenčių dienomis, oficialių vizitų metu privalėtume pakviesti užsienio šalių prezidentus, premjerus, karalius. Dabar tokios vietos neturėsime.

Mes turėtume jausti didžiausią gėdą ir apmaudą. Mūsų istorija ištrinama iš pačios svarbiausios, reprezentacinės valstybės aikštės, o mes tarsi nieko negalime pakeisti.

P.s. Vieną dieną Vilniaus gatvėse išvydau troleibusą, papuoštą Vytį vaizduojančiais mokinių piešiniais. Graži, prasminga akcija. Bet ji tik dar labiau išryškina mūsų bejėgiškumą: fundamentalaus raitelio, centrinėje sostinės aikštėje stovėsiančio šimtmečius, mums negalima turėti. Mums leidžiama tik tiek: keletą savaičių pasidžiaugti Vyties vaizdais ant visuomeninio transporto sienų, stiklų, paskui tuos piešinius nulups ir vėl bus tylu ir ramu…

2018.04.23; 07:00

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Azerbaidžano sostinė Baku. Asmeninio archyvo nuotr.

Balandžio 15 dieną pasaulis minėjo Pasaulio kultūros dieną. 1935-aisiais JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas ir Lotynų Amerikos valstybės įsipareigojo saugoti kultūros paveldą:  architektūrą ir paminklus, meną ir mokslą. Nuo 2006-ųjų šią dieną mini ir Lietuva. Šia proga verta pamąstyti ne apie kultūrai skirtus renginius, bet apie tai, su kokia kultūros samprata Lietuva ją mini, kokiu paveldu pasitinka valstybės atkūrimo šimtmetį ir ką saugo.

Pradėsiu nuo svarbiausio, regimiausio ir daugiausia ginčų sukėlusio objekto: Vasario 16-osios šimtmetį Vilnius pasitiko paskubom aptvarkyta, bet tuščia Lukiškių aikšte. Lietuvos valstybės reprezentacinėje aikštėje seniai numatytas nacionalinės reikšmės paminklas Lietuvos laisvei ir jos gynėjams neiškilo. Rezistentai, visuomenininkai bei dauguma tautos, siekiančios įsakralinti erdvę Vyčiu ir pagarbos žuvusiesiems įamžinimu, susidūrė su Kultūros ministerijos vadovybe bei Šiuolaikinio meno centru, proteguojančiais neįpareigojančią laisvalaikio zoną. Laisvės kovotojai suskubo į Šimtmečio žiedą įkasti kapsulę su 100 unikalių relikvijų (žemės, surinktos iš Saulės ir Žalgirio mūšių, sukilėlių ir partizanų kovų ir palaidojimo vietų, kitų daiktų), palydimąjį raštą ir vietą pašventinti.

Lukiškių aikštėje privalo stovėli Laisvės karys. Slaptai.lt nuotr.

„Lukiškių aikštė kol kas – taip pat itin prasmingai – tuščia. Kas joje pastatys paminklą Lietuvos partizanams, tas ir išves tautą iš aklavietės, nes šis paminklas gali stovėti tik su viena sąlyga – atlikus juridinę ir simbolinę desovietizaciją“, – rašiau „Kultūros barų“ puslapiuose 2013 metų kovą, gerokai prieš įsiplieskiant visai nesimboliniam nuomonių gaisrui, kuris pats ryškiau nei keliaaukštė statula nušvietė tiesą, jog vieši simboliai, ypač ketinami ręsti amžiams ir tautai švenčiant kas kelias kartas pasitaikantį valstybinės reikšmės jubiliejų, yra absoliučios vertės, net jei jie absoliučiai neigiami. Įstrigo ir naujovių iniciatorių „patriotams mesta pirštinė“ – jauno menininko parengtas liaudyje „Bunkerio“ pavadinimą įgijęs projektas, vienų vertinamas kaip neoriginalus, netinkamas aikštės struktūrai, kitų – kaip klaidingai reprezentuojantis paminklo koncepciją, kuri turėtų ne laidoti, bet išaukštinti laisvės kovų idėją, o trečių – kaip kompromisinis variantas (ir memorialas, ir kalvelė piknikui, šunims vedžioti).

Aklavietė – kaip ant delno, o desovietizacijos nebuvimą per 27 metus vaizdžiai rodo Lukiškių aikštės lietuviškasis ground zero, kairiųjų intelektualų sovietinių paminklų gynimas (pasišovimą pagrindinėse miestų erdvėse saugoti okupantų paliktus jų piktadarybes nebyliai, tačiau iššaukiamai šlovinančius simbolius reikėtų laikyti net ne anachronizmu, o sąmoningu pritarimu) bei vėlgi jų pasaulėžiūros diktuojamas nuomonių labirintas, iš kurio į tą pačią aklavietę veda anarchistinių, postkomunistinių, šiaip keistų ir būtinai vertybių vertikalę griaunančių projektų skatinimas. 2017 metų lapkritį Kauno bienalėje pristatyti darbai (pavyzdžiui, japonų menininko į sovietinės virtuvės interjerą įsprausta Juozo Zikaro paminklo Laisvei kopija ant languotos klijuotės), pasak kritikės Aistės Virbickaitės, įgalina „išsirinkti savo favoritą ar leistis išstumiamiems iš sau įprasto žinojimo, kam reikalingi paminklai“; dar daugiau, jie įtvirtina postmodernią, todėl ir vienintelę teisingą pasaulėžiūrą, nes „šiandien šalyse, kur paminklų nebestato karaliai ir didieji vadai, kiekviena paminklo griovimo ar kūrimo istorija yra visuomenės tolerancijos, išsilavinimo ir gebėjimo susitarti istorija“.  

Mąstyti apie vizualumo apskritai didėjančią reikšmę mūsų laikais tenka jungiant skirtingų meno formų refleksiją, tačiau ne dėl to, kad kreiptume dėmesį į tarpdiscipliniškumą, kuris kaip metodas sukelia daugiau neapibrėžties, nei inicijuoja naujovių. Tai būtina matant, jog ankstyvas arba paviršutiniškas postmodernizmo ir progresyvizmo formų perkėlimas iš Vakarų į posovietinę erdvę išsikreipia dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, o jaunatviškas noras išsiveržti iš senų stereotipų kol kas negimdo jokių patvaresnių ar meniškai įtaigių pavidalų. „Drąsa kalbėti apie paminklus“ ir kovai su laiko nugludintomis jų prasmėmis skirti bienales pridengia faktą, jog Lietuvoje nuolat žlungantys konkursai nurodo ne tik į pavėluotą kontrkultūros žygį į anksčiau draustiniais laikytas teritorijas, bet pačios pasaulėžiūros, ideologijos ir reiškinio filosofinį lėkštumą, nevaisingumą ir trumpalaikiškumą, užkoduotą pačioje jo esmėje.

Nežinia, ar dabartiniai Kultūros ministerijos ir ŠMC ideologai pastebėjo beveik tuo pačiu metu (gruodžio mėnesį) Lietuvoje demonstruotą švedo Rubeno Östlundo filmą „Kvadratas“, 2017 metais Kanų festivalyje pelniusį Auksinės palmės šakelę. Filmas prasideda švediško „Vyčio“ (kario ar valdovo ant žirgo) skulptūros griovimu. Jos vietoje įkurdinama instaliacija – kvadratas. Tai erdvė, kuri Stokholmo šiuolaikinio meno muziejaus projektų kūrėjų valia turi tapti socialinio jautrumo realizacijos punktu. Režisierius satyriškai vaizduoja projekto ir realaus gyvenimo priešingybę, kritikų snobiškumą ir visuomenės hipokrizę: siekdami pelno ir skandalingo dėmesio, reklamos autoriai klipe, vaizduojančiame aikštėje į kvadratą patalpintą mergaitę, ją susprogdina; parodų rūmuose šlavėja per klaidą sušluoja meno kūrinį, palaikiusi jį šiukšlėmis; galiausiai filmo pabaigoje aukštuomenės pobūvyje gorilą vaizduojantis aktorius, kaip ir visa siužeto slinktis, iki maksimumo išryškina politinio korektiškumo kvailybę. Išbandomos pakantumo ribos, ir paaiškėja, kad tolerancija tėra paprasčiausia baimė ir nesugebėjimas ne tik atjausti, bet ir apskritai matyti tai, ko nenori matyti.

Filmo „Kvadratas“ afiša

Man šis filmas pasirodė vertingas ne tiek dėl meninės kalbos, kiek dėl drąsos kalbėti apie meno šarikovus (perkeltinė aliuzija į Olego Kulikovo performansą ir tiesioginė – į nuolaidžiavimą laukiniškumui). Raitelio skulptūra, pseudomenas, šiuolaikinio meno kuratorių ir visuomenės cinizmas – viskas stebuklingai laiku interpretuota filme, į kurį kaip į veidrodį turėtų pažvelgti ne tik švedų ar prancūzų, bet ypač lietuvių kultūros politikos formuotojai paminklų vajaus kontekste. Kvadratų kūrimas – melagingos tikrovės konstravimas – bent jau po šio pelnytai išgarsėjusio kino kūrinio nebeturėtų būti laikomas išsilavinimo ženklu ar tikros tolerancijos raiška. Kita vertus, karalių ant žirgo Europos aikštėse tiek daug, kad europiečiai gali sau juoktis iš instaliacijų į valias, o Lietuvoje šios rūšies paminklų – vakuumas; net Gediminą skulptorius pabijojo užsodinti ant ristūno. Lemtingai suvėluota net šioje srityje. Galiausiai Vytis tinka visoms LDK buvojusioms tautoms, nebent būtų nepriimtinas norintiesiems paneigti ar bent sumenkinti ilgą ir turtingą Lietuvos valstybės istoriją.

Kinas XXI amžiuje tampa pirmaujančiu visuomenę ir pasaulėžiūrą formuojančiu veiksniu ir meno forma, juolab kad dėl plačių tinklaveikos galimybių yra vis geriau prieinamas viso pasaulio žmonėms. Kaip tik dėl galingo poveikio protui ir jausmams, suteikdamas regos pojūčiui pirmenybę, ekranas virsta mūšio poligonu ir veiksminga priemone bet kuriai pažiūrų sistemai įtvirtinti ir propaguoti. Dažnai dailė, šokis, literatūra – visos kultūros sritys – perkeliamos į ekraną ir išgyvena galutinę įsikūnijimo fazę sinkretiniu arba miksuotu pavidalu. 

Dėsninga, jog vyraujančios filosofinės sistemos, virstančios ideologija, kinui diktuoja ne tik temas, bet ir metodą. Postmodernizmas, struktūralizmas ir iš jų išsišakojančios vis naujesnės mąstymo bei meno kryptys įkandin modernizmo tarsi tęsia šiuolaikiško pasaulio naratyvą. Jo esmė – kova su neteisybe, nelygybe, religiniais prietarais, akademizmu, tai yra visas rinkinys kairiųjų vertybių. Tačiau dadaizmą ar absurdo estetiką dar įmanoma laikyti natūraliu menininkų protestu, atoveikiu į pasaulinių karų paliktą egzistencinę tuštumą, o dabartinius vedinius (fluxus, bjaurasties estetiką ir kt.) kultūros formomis įvardyti būtų netikslu. Savo esme ir manifestais tai gryniausia kontrkultūra, jos tikslas griauti, o ne tobulinti, tyčiotis, o ne gėrėtis.

Lietuvoje kontrkultūra su kultūros paveldu nieko bendro, išskyrus juos skiriančias barikadas, neturi. Neturi vien todėl, kad to paveldo, išskyrus invazines struktūras (sovietiniai paminklai, euroromanas, graffiti ir pan.), nepripažįsta. Mat privalu, kaip liepta, dirbti mistifikuoto Kito labui. Nelyginant andai komunistai, atvirai save įvardijantieji „Gariūnų karta“ žmonės, perėmę kultūros vairą, pasaulį kuria iš naujo, tik nelabai jiems sekasi („Literatūra ir menas“ tuščiais puslapiais). „Iš sau įprasto žinojimo save išstumia“ ir kino menininkai, dažnai bendradarbiaujantys su literatais ir kompozitoriais. Jie perima aukščiau aptartą kvadrato tikrovę su visais iš to išplaukiančiais padariniais, nė nenujausdami, jog tariamu naujumu ne tik atsilieka, kuria lėkštą neįtaigų gaminį, bet gilina kultūrinį vakuumą. Juk jeigu nujaustų ar sąmoningai tai darytų, kaip tai reikėtų suvokti? Klausimas visai ne retorinis. Net LRT kultūros kanalo diskusijų dalyviai bjaurastį ir šlamštą priversti vadinti kultūros rūšimi, nes ten įsikaraliavo kultūrinis nihilizmas, o tikrąjį kultūros paveldą gerbiančiuosius tolydžio išstumia tuščiažodžiaujantys progresyvistai.

Tegu mano žodžiai neatrodo kaip priekaištas; tai tėra bandymas reflektuoti 27 metų laikotarpį ir užčiuopti ne tik tai, ką sukūrė ir ateičiai paliks mūsų talentingieji (jų visada buvo, yra ir bus), bet ir tai, kaip vidutinybės prasiskverbia ir ima diktuoti madas, suryja piniginius išteklius, apdovanojimus, kaip dėl to suvulgarėja ir nusigyvena vieša kultūros erdvė, o jaunieji seka įkandin klaidinančių žaltvykslių. Sunku pripažinti, bet vis dėlto regis, jog kai kuriais atvejais neokomunistinis lokomotyvas paleistas ne nuoširdžių kovotojų dėl žmonijos ateities, bet nevykėlių, nekenčiančių genijų ir trokštančių atkeršyti visam pasauliui, net ir tiems, kurie niekuo dėti dėl to, kad jų paprasčiausiai nepriėmė į savo gretas tikrieji kūrėjai. Didingoji pasaulinė kova už žmogaus teises ar pirmarūšį meną pasirodo esanti mažutė asmeninė infantilaus Kristiano tipo žmogelio drama… 

Kadras iš Lietuvos kino studijos meninio filmo „Herkus Mantas“ (režisierius Marijonas Giedrys)

Ir visai puiku, kad globaliame pasaulyje kultūros tampa prieinamos ir gali viena kitą apžiūrėti iš arti. Galima lyginti save su kitu – kad ir ekrane. Istorinis filmas ypač svarbus valstybėms ir tautoms, siekiančioms įamžinti savo pasiekimus. Per sezoną jos sukuria bent vieną tokį filmą ar serialą. Serialas ir daugiaserijinis TV filmas įsigali kaip vieni populiariausių. Jei meninis filmas yra tarsi baigtinis operos ar spektaklio opusas, tai serialo serijos primena knygą, kurios skyrius versti iki galo norisi priklausomai nuo režisieriaus gebėjimo suintriguoti. Arba dailės albumą, estampų ciklą. Tačiau lietuviai iki šiol vengia kurti filmus apie žymias istorines asmenybes, tvirtinusias Lietuvą kaip politinę instituciją. Herkus Mantas („Herkus Mantas“ 1972, 1997) – ganėtinai laike nutolusi figūra, tad drąsiau spekuliuoti prūsų istorija. Užtat išgarsinamas plėšikas Tadas Blinda („Tadas Blinda“ 1972, 2011), tarsi nuotykių filmas kompensuotų tikrą herojinį kiną, kurio iki šiol… nėra. Išimtis – filmas apie partizaną Juozą Lukšą-Daumantą „Vienui vieni“ (rež. Jonas Vaitkus, 2004), poetiškas, tačiau sergantis lietuvių kinematografui būdinga yda – silpnu scenarijumi. Dažniausias prasto scenarijaus palydovas – fragmentiškumas, nenatūrali aktorių kalbėsena.

Knygos „Lietuviai prie Laptevo jūros“ viršelis

Nedrąsūs bandymai kreiptis į skaudžią trauminę patirtį – filmai „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas, 2017), „Ekskursantė“ (rež. Audrius Juzėnas, 2013). Pirmasis – apie sovietmetį ir kolaboravimą po Romo Kalantos susideginimo, antrasis skirtas tremtinių tematikai. Visgi nė vienas iš jų neatspindi istorinės tikrovės, ir, anot kino kritikų, pataikauja okupanto galiai personažų charakteristikomis ir netiksliomis detalėmis. Interpretacija abejotina tampa tada, kada heroizmas lyg netyčia virsta komedija, karikatūra ir šaržu. Tai, kad vis dar bijoma savo heroizmo, rodo ir valstybės šimtmečio proga pristatytas filmas „Pelėdų kalnas“ (rež. A. Juzėnas, 2018). Čia ir vėl pagal įsišaknijusią tradiciją centre atsiduria ne laisvės kovotojai, partizanai, bet konformistai ir kolaborantai. Nors filmas meniniu atžvilgiu gan įtaigus, trikdo laukiamos pagrindinės siužeto linijos ištirpdymas šalutinėse temose ir ypač – perteklinis erotizavimas (šokiruojančios sekso scenos), kuriuo patikėti, turint omeny to meto lietuvių etinę kultūrą ir aplinkybes, tiesiog neįmanoma. Kino produkcijos pagaminama vis daugiau, bet ji negvildena patriotiškumo temos. Humoras, seksas, lėkšti santykiai, buitiniai motyvai, įsivyravę lietuvių kino ekrane, kartais visai išmoningi, rodo veikiau ne negalią, bet baimę pradėti naują kino meno puslapį. Gal ir ne kiekvienam pagal jėgas perteikti lietuvių tautos tragizmą? O gal arčiau dūšios ne Aischilas, bet Aristofanas?

Su šia, sakytum, gėda pasitikdamas valstybės atkūrimo šimtmetį pamėgino susidoroti ne režisierius, o aktorius Saulius Balandis ir kompanija „Videometra“, išsiilgusiems žiūrovams pristačiusi daugiaserijinį TV filmą „Laisvės kaina. Savanoriai“ (2016-2017). Dar viena balta dėmė kine – Lietuva po vasario 16 akto pasirašymo – buvo pildoma visai sėkmingai. Tik kažkodėl filmo prieinamumas per internetą buvo ribotas, transliacija triko, ką jau kalbėti apie jo tiražavimą užsienyje. Tai beveik ir viskas, ką turime. Ir kritikų verdiktą: anot Norberto Černiausko, „Lietuva beveik neturi patirties kurti istorinę filmografiją, o ypač – daugiaserijinę“. Tradicijos „tiesiog nėra“.

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Ir čia į pagalbą ateina pasaulio lietuviai. Pagal Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“, jau išverstą į 50 pasaulio kalbų ir tapusį „New York Times“ bestseleriu, Los Andžele gimęs režisierius Marius Markevičius sukūrė filmą, kurį jau pristatė JAV neseniai viešėjusiai Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei ir Kongreso nariams, o Lietuvoje premjera numatyta spalio 12 dieną. Filmas turėtų pasiekti anglakalbę visuomenę ir kitur. Filmą kūrė Lietuvos, Amerikos ir Anglijos kūrėjų komanda, montavo ir muziką rašė „Oskarų“ nominantai. Režisierius supranta tikrąją kultūros reikšmę: „Dabar, kai sienų nebėra, saugoti kultūrą svarbiau, nei buvo bet kada anksčiau. Amerikoje visi ieško tikrosios savo tapatybės. Juk niekas nėra tikras amerikietis, nebent jei kilęs iš vietinių indėnų“, – interviu KINFO teigė M. Markevičius.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Pasiektas tarptautinis lygmuo pasakojant tremtinių istoriją pasauliui yra didelis laimėjimas. Knyga, o turbūt ir filmas, skirta jaunesnio amžiaus skaitytojui, taigi atlieka labai reikalingą auklėjamąją ir pažintinę funkciją. Norėtųsi atkreipti pasaulio lietuvių dėmesį į būtinybę pradėti ekranizuoti ne vien išeivių sukurtas istorijas, sužinotas iš antrinių šaltinių ir todėl nestokojančias netikslumų, bet knygas, kurios iškentėtos ir atspindi tikrą egzistencinę patirtį. Kvapą gniaužiančiu serialu gali tapti ne viena biografinė knyga – Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės „Žuvusiųjų prezidentas“ apie Joną Žemaitį, Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės „Likimo išbandymai“, Jono Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis ir daugybė kitų jau klasika tapusių tekstų, atsiminimų ir dienoraščių. Juozo Lukšos-Daumanto istorija taip pat turėtų sulaukti naujos ekranizacijos. Iš meninių knygų apie stalinizmo baisumus kaip viršukalnė iškyla Vlado Kalvaičio novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“, itin tinkamas serialo žanrui. Vadinasi, vertingų knygų, kurias galima paversti scenarijais, turime daug. Taip pat jas reikia išversti į užsienio kalbas. Minint valstybės atkūrimo šimtmetį, kovo 11-ąją iš Seimo tribūnos Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė pasakė skaudžius žodžius, jog jos Tėvelio Adolfo Ramanausko-Vanago knyga „Daugel krito sūnų…“ per 27 metus neišversta nė į vieną kalbą! Seimas 2018-uosius paskelbė Sąjūdžio, Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Lietuviai turi atsakomybę ir moralinę pareigą pagaliau imtis darbų, kuriuos dirba visos save gerbiančios tautos. Žodžio „korektiškas“ reikšmė yra „pagarbus“, „padorus“. Iš tiesų politiškai korektiška ir būtų tiesą atskleidžiančiais veiksmais išreikšti pagarbą tiems, be kurių šiandien nebūtų nei unikalios lietuvių kultūros, nei valstybės ir jos atkūrimo.

Taigi su tokiu kraičiu pasitinkame svarbią datą. Istorijos turtai po ranka, savo eilės laukia kunigaikščiai, prezidentai, šviesuoliai, mokslo ir meno žmonės. Pasinaudokime globalaus pasaulio teikiamais išradimais, televizija ir internetu. Kinas ir filmai – vis dar neišnaudota galimybė prusinti jaunuomenę ir supažindinti kitas tautas su mūsų brangiausiu, iškiliausiu kultūros paveldu, įkūnijančiu valstybinės reikšmės prioritetus. Galėtume didžiuotis ne tik juo, bet ir jį naujomis universaliomis formomis įamžinančiais kūrėjais.

Informacijos šaltinis – www.pasauliolietuvis.lt

2018.04.21; 08:00

Algis Uzdila, šio teksto autorius

Kaunas – tikroji ar laikinoji Lietuvos sostinė? Visų valstybių piliečiai sostinę laiko savo miestu ir ten kaupia ne tik valdžios rūmus, bet ir visą savo dvasios spindesį. Sostinės veidas atspindi tautos mąstyseną. Kur užsienio turistas Lietuvoje turės ieškoti šio krašto charakteristikos ir tautai būdingų simbolių, jei ne sostinėje?

Deja, Lietuva į šitą sistemą negula, nors ir kiek bebūtų kalbama apie krašto europėjimą. Kai mūsų piliečiai ieško sau Europos ir emigruoja, jie nesuvokia, kad su savimi vežiojasi savo skursną po visą Europą. Kas ją turi savyje, neprivalo jos kur kitur ieškoti.

Pasiklausius Viniaus mero Remigijaus Šimašiaus kalbų viešmenyse (televizijoje ar radijuje) susidaro vaizdas, kad jo mąstysena nepraaugusi seniūno pareigybių, nes jam Vilnius – tai geriausiu atveju vienas iš Lietuvos miestų ir nieko daugiau.

Labai nenoriai kalbu apie žmonių trūkumus viešai (kun. B.Lyris moko: „Kai kito silpnumas ir klaidos Tavęs nepiktina – Tu pasieki brandą“). Bet kai žmogus užima viešąjį postą, kitaip, matyt, ir negalima.

Vilniaus meras š.m. lapkričio 29 d. pakviestas į LTV ir žurnalisto Edmundo Jakilaičio užlauštas kalbėjo gan akiplėšiškai, net nesuvokdamas, ko jo iš tikrųjų laidos vedėjas klausinėja. Išmokęs savo maldelę ją ir pyškino.

Kurie Lietuvos politikai draudžia Lukiškių aikštėje statyti didingą Laisvės paminklą – Vytį? Slaptai.lt nuotr.

Viena mano mokytoja kartodavo: „Pasakyk, koks tavo vardas, ir aš žinosiu, kas tavo tėvai“. Kas čia bendro su filosofija – paklaus ne vienas. Vardus rinkdami tėvai atskleidžia savo intelekto lygį. Jeigu suprastų, ką lotyniškai reiškia „claudus“ ir „claudius“ (šlubas, šlubis), neskubėtų savo vaikams rinkti Klaudijaus vardo.

Žavimės ir Remigijais (irkluotojais), Gitanomis, Konsuelomis ir pan. Ne, ne. Nesu nei rasistas, nei bala žino kas. Tik suprantu, kad šeimos intelektinė atmosfera labai dideliu sluogu gula vaiko sąmonę. Ir kol žmogus gyvena privatų gyvenimą, jokios reikšmės tas neturi. Bet kai eina į viešumą, ne visai tas pats, kas kaip mąsto.

Tarpukarį Lietuva gedėjo, netekusi savo senosios sostinės Vilniaus. Ją atgavusi nemoka tuo džiaugtis ir didžiuotis, nemoka išnaudoti jos poveikio visos tautos dvasiniam gyvenimui. Turėjome laikinąją sostinę Kauną, ir toji tradicija gula mūsų sąmonę, kad dar ir šiandien ne vieno valdininko sielą gniuždo.

Vyčio likimas geriausias to pavyzdys. Vytis, Lietuvos simbolis, kūrybinės dvasios polėkis, iškeliamas į laikinąją sostinę Kauną. Žinoma, dar gerai, kad ne į Sangrūdą. Drįstame pasakyti, kad Lietuvos partizanai aukojo gyvybę už Lietuvą ir kryžių, nes buvo tikintys, bet jiems ir Vytis spindėjo akyse, nes su kuo dar galėjo sieti Lietuvą, dėl kurios laisvės aukojosi.

Lietuvos sostinės nusostėjimas labai parankus kažkam, tik jau tikrai ne mūsų tautai.

2017.12.01; 05:00

Apginkime Vytį. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

2016 m. vasario 16 d. vertinimo komisija paskelbė geriausius Vyčio paramos fondo paskelbto skulptūros, įamžinančios kovojusius už Lietuvos laisvę, konkurso rezultatus. Daugiausia komisijos narių balų surinko ir konkurso 1-ąją vietą laimėjo skulptorius iš Klaipėdos, Nacionalinės premijos laureatas Arūnas Sakalauskas – už skulptūros projektą „Laisvės karys“. 

2017 m. gegužės 2 d. Seimas, 91 parlamentarui balsavus už, nė vienam nebuvus prieš ir vienam susilaikius, priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“.

Kurie Lietuvos politikai draudžia Lukiškių aikštėje statyti didingą Laisvės paminklą – Vytį? Slaptai.lt nuotr.

Priimtu dokumentu Seimas atsižvelgė į tai, kad Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais; tačiau praėjus aštuoniolikai metų nuo tai nustačiusio Seimo priimto nutarimo įsigaliojimo, nėra jokio aiškumo dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo darbų užbaigimo iki Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo; Vyriausybės skirto finansavimo nepakanka net būtiniausiems aikštės sutvarkymo darbams užbaigti, o kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialui lėšų iš viso neskirta. Taip pat atsižvelgta į tai, kad idėjai 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje būtų pastatytas ir atidengti paminklas „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę atminti“, kuriame yra numatyta vieta tautos ir valstybės simboliui Vyčiui, pritarė visuomeninės patriotinės organizacijos. 

Priimta rezoliucija, siekiant, kad iki 2018 m. vasario 16 d. būtų galutinai sutvarkyta Lukiškių aikštė Vilniuje ir pastatytas visų laikų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimo įamžinimo memorialas, Seimas prašė Vyriausybės skirti papildomų lėšų Lukiškių aikštės sutvarkymo darbams užbaigti iki 2018 m. vasario 16 d.; pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga iki 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštėje, Vilniuje, pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą su Vyčio skulptūra.

Lukiškių aikštei labiausiai tiktų įspūdingas Vytis. Slaptai.lt nuotr.

Kartu Seimas ragino Vyriausybę ir Vilniaus miesto savivaldybę, bendradarbiaujant su Vyčio paramos fondu, operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus, susijusius su paminklo ,,Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ pastatymu iki 2018 m. vasario 16 d.

Nors Lietuvos šviesuomenė beveik vieningai pasisakė už visuomenės surengtame visuomeniniame konkurse išrinkto Vyčio paminklo „Laisvės karys“ statybą Vilniaus Lukiškių aikštėje, tačiau iki šiol kultūrine kompetencija ir organizaciniais gebėjimais nepasižymėję  Kultūros ministerijos valdininkai ir Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) veikėjai paskelbė naują konkursą su internetiniu suktai sukurptu balsavimu, sau pasilikdami teisę net į 50 proc. balsų galią. Konkursas „įvyko“, „nugalėtojas“ (ne Sakalauskas) paskelbtas, pripažintas projektas – žemių sangrūda, pavadinta bunkeriu. Partizaninis karas prieš sovietinius okupantus Lietuvoje vyko 1944–1953 metais, tarsi jiems ir palikta vieta tęsti savo būtį požemyje. O kur memorialas „per amžius kovojusiems ir žuvusiems“? 

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kultūrinio paveldo departamentas nurodė, jog pagal galiojančias vertingąsias aikštės savybes aikštėje neturi būti į „bunkerį“ panašių žemių sangrūdų, todėl projektas patenka ir į teisinę koliziją. 

Įvertinus susiklosčiusią padėtį, visuomenės ir Seimo nuomonę, Kultūros ministerijos konkursą ir laimėtojo paskelbimą turime laikyti niekiniu.

Siūlymai koreguoti „bunkerio“ projektą prilygtų mėšlo perdirbimui į medauninką (spalva gal būtų panaši, bet pirminis kvapas išliktų).

Lukiškių aikštėje Vytis įsiteisėja. 

2017.11.29; 04:30

Kultūros ministerija ir Šiuolaikinis meno centras (ŠMC) surengė „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ pavadintą konkursą – karštligiškai ieško Lukiškių aikštei tinkamo paminklo. O į Vyčio paramos fondą susibūrę visuomenininkai išplatino pareiškimą.

Vytis. Slaptai.lt nuotr.
Vytis. Slaptai.lt nuotr.O į Vyčio paramos fondą susibūrę visuomenininkai išplatino pareiškimą.

Kodėl derėtų paremti Vyčio paramos fondą?

Šių metų kovo mėnesį „Vilmorus“ agentūra savo iniciatyva atliko apklausą, kaip visuomenė vertintų Vyčio paminklo pastatymą sostinės Lukiškių aikštėje. Reprezentatyvios apklausos rezultatai (apklausta 1,002 asmenys) sugriovė „modernistų“ mitą – esą simboliai reikalingi tik nueinančiai kartai, senukams. Pasirodo, už Vytį pasisako 86,4 procento moksleivių ir studentų, 81,4 proc. asmenų su aukštuoju išsilavinimu.

Taip pat sugriautas dar vienas mitas – esą Vytis reikalingas tik kurios nors politinės pakraipos rėmėjams: gegužės 2 dieną atitinkamą rezoliuciją už Vytį Lukiškių aikštėje priėmė Lietuvos Respublikos Seimas. Už paminklą, kurį inicijavo Vyčio paramos fondas, balsavo 91 Seimo narys (esant vos vienam susilaikiusiam).

Galima buvo tik stebėtis, kad net susiklosčius tokiomis sąlygomis atsirado pareigūnų (ne politikų, ne prisiekusių valstybei), kurie metė iššūkį žmonėms ir Seimui. Esą, Vytis nėra prioritetas, o dėl paminklo nuspręs ir jį realizuos ne kas kitas, kaip nebent „vamzdžiu“ pagarsėjęs Šiuolaikinio meno centras (ŠMC).

Vilnius iki šiol neturi paminklo Laisvei. Užtat turi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“. Slaptai.lt nuotr.

Mūsų Fondas – ne prieš meno paieškas. Norint galima surasti laiką ir vietą tiems eksperimentams atlikti. Tačiau dabar „meno provokacijomis“ norima sutikti Atkurtos valstybės 100-metį.

Valstybės ir tautos sukaktis žymima metu, kai plaunamas valstybinis identitetas ir istorinė atmintis, kai nuvertinami autoritetai, kai kaip niekad reikia susimąstyti dėl visų mūsų ateities. O juk paminklai – tai ne tik meno kūriniai, tai ir nepaprastai svarbūs simboliai.

Valstybės simboliai reikalingi visuomenės vienijimui, žmonių sutelkimui krašto gynybai ir turtinimui. Pagrindinė šalies aikštė nėra parodų sale ar eksperimentų erdvė. Tai valstybės širdis. Ten turime matyti orientyrus sau ir ateities darbams.

Lukiškių aikštė – vis dar be didingo paminklo Lietuvos laisvės paminklo. Vytauto visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Politiniam elitui nuskendus rinkiminiuose pažaduose ir diskusijose, mes pakėlėme pirštinę. Grupė visuomenininkų, kultūros atstovų pakvietė žmones įprasminti valstybės sukaktį dovana – už suaukotas lėšas 100-mečiui pastatyti Lietuvos laisvės kovotojus pagerbiantį memorialą. Kartu mes pakvietėme iškiliausius Lietuvos skulptorius skirti sukakčiai geriausius kūrinius. Autoritetinga komisija balsuodama iš 13 pasiūlytų atrinko Nacionalinės premijos laureato Arūno Sakalausko „Laisvės karį“.

Mes pasistengėme, kad diskusijose dėl paminklo dalyvautų kuo platesnė visuomenės dalis. Visą laiką save tikrinome – ar visuomenė mus remia. Šimtai žmonių, tiesiogiai pervedę į Fondo sąskaitą aukas, užrašę savo mokesčių procentus, jau dalyvavo savotiškoje apklausoje, kurią tik apibendrino „Vilmorus“.

Liepos 17 dieną Fondo atstovai drauge su Seimo rezoliuciją inicijavusiais skirtingų partijų politikais apsilankė Kultūros ministerijoje. Mums nėra tas pats, kad simbolių nemylinti mažuma primeta visuomenei savo nuomonę. Mes nesutinkame, kad vilkinamas laikas, ignoruojama valstybės sukaktis, nuvertinami pripažinti autoritetai, ŠMC eksperimento kaštus norima užmesti ant mokesčių mokėtojų pečių. 

Lukiškių aikštėje iki šiol nėra Lietuvos valstybingumą ir kovas už laisvę menančio didingo paminklo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mes pateikėme Kultūros ministerijai (tai perduota ir šalies politinei vadovybei) pasiūlymą, kaip KM paskirti ekspertai galėtų įvertinti viešame konkurse jau atrinktą ir visuomenės pripažintą darbą. Nepretenduojame į vienintelę tiesą ar žinojimą. Autorius A. Sakalauskas yra pasirengęs išklausyti visas nuomones bei pastabas, bus dėkingas už vertingiausias, kurios leis patobulinti modelį.

Tačiau Fondas pakartotinai teigia, kad neatsisakome pagrindinio principo – kad aukštos meninės vertės paminklas būtų dovana savo valstybei, kad šis drauge su valdžios institucijomis sukurtas paminklas iškiltų per svarbią visiems mums datą – Atkurtos valstybės 100-metį.

Tik toks paminklas, toks simbolis, prie kurio darbais bei lėšomis prisidės tūkstančių tūkstančiai, atliks savo užduotį – telks ir ves į priekį Lietuvos žmones.“

Informacijos šaltinis – Vyčio paramos fondas.

2017.07.29; 10:22

„Aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis; jis teisingai teisia ir kovoja“ (Apr 19, 11) 

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gerbiami Lietuvos Vyskupai, Broliai Kunigai, mūsų Tėvynės geros valios žmonės, šias Apreiškimo Apaštalui Jonui eilutes nuoširdus katalikas ir karštas Lietuvos patriotas Oskaras Milašius (1877 – 1939), kaip manoma, turėjęs mistinių dovanų, sunkiais mūsų Tėvynei laikais aiškino kaip viltingą ženklą, kad Apokalipsės minimas Šviesos raitelis, Dievo Sūnus, istorijos lėmimu yra vaizduojamas lietuvių tautinės  ir valstybinės tapatybės simbolyje – Vyčio herbe. Milašiui tai reiškė patvirtinimą, kad, nepaisant didelių sukrėtimų ir netekčių, Apvaizdos globa neapleis Lietuvos.

Galime poeto įžvalgą priimti kaip nuorodą tautos gyvenimo dvasinei krypčiai, galime laikyti tiktai gražia meninės vaizduotės išraiška. Visais atvejais turėtume džiaugtis, kad mūsų tautos emblema yra pasirinktas ne koks nors grėsmingas žvėris, ne plėšrus viengalvis ar dvigalvis paukštis, kaip daugelio pasaulio valstybių herbuose, o žmogus, valdantis žirgą, taip ženklinant ir civilizacinį, kultūrinį turinį – žmonijos ir kūrinijos, gamtos vienovę. Požiūrį, tokį artimą mūsų tautinei jausenai ir mentalitetui. Žmogus – vyras, pasirengęs ginti savo mylimuosius, savo namus ir dėl jų aukotis. Vyčio herbas yra ir vienas labai senų europinių valstybinių simbolių.

Vytis – kol kas tik vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.

Todėl būtų sunku surasti vaizdinį, kuris labiau negu okupantų ilgai draustas ir persekiotas Vyčio ženklas tiktų būti atminimo paminklu Lietuvos sostinėje Vilniuje, Lukiškių aikštėje, pagerbiant visų laikų Tėvynės gynėjus, kentėjusius ir žuvusius dėl tiesos ir laisvės. Patriotinių organizacijų ir nuo represijų nukentėjusių asmenų iniciatyva yra įkurtas paramos fondas „Vyčio su laisvės kovotojų memorialu projektas“. Jis siekia telkti visuomenės paramą ir lėšas, kad iki Valstybės 100-mečio sukakties 2018 02 16 d. Lukiškių aikštėje, iš kurios laisvei pabudusios tautos valia pašalino diktatoriaus Lenino stabą, būtų pastatytas skulptoriaus Arūno Sakalausko talentingai sukurtas Vyčio paminklas – „Laisvės karys“. 

Žinodamas, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia visais laikais skatino ir palaikė sveiką krikščionišką patriotizmą, kaip svarbią asmeninę ir visuomeninę dorybę, kreipiuosi į Jus, gerbiami Ganytojai ir broliai kunigai, kviesdamas Jums priimtinais būdais, viešai ar privačiai, moraliniu palaikymu ir materialine parama, taip pat paraginant tikinčiuosius, paremti mūsų Tėvynės istorijos ir dvasios įpaminklinimą reprezentacinėje sostinės aikštėje Vyčio simboliu.

Pagarbiai – kun. Robertas Grigas, Laisvės kovų dalyvis, Labdaros ir paramos fondo „Vyčio su laisvės kovotojų memorialu projektas“ valdybos narys

2017.06.17; 17:51

Angliškai sakoma „The devil is in the details“ – kipšas tūno atrodytų smulkmenose.

Ypač apmaudu, kai skubant, neapsižiūrėjus, gerai nepagalvojus nelabajam leidžiama prikišti rankas prie monumentaliojo meno. Juo labiau jeigu kūriniai yra iš tųjų, prie kurių, anot Vilniaus miesto vyriausiojo architekto Mindaugo Pakalnio, užsienio valstybių vadovai ateis dėti gėlių.

Aštuonis kartus matavo

Praėjusį  antradienį Seimo nariai balsavo kaip reta vieningai. Priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“ 91 balsu už, neatsirado nė vieno prieš, vienas susilaikė. Neatidėliotinų! Šimtmečio proga! Nes kur tai matyta: praėjo 18 metų, kai parlamentas priėmė nutarimą Lukiškių aikštę padaryti pagrindine reprezentacine Lietuvos valstybės aikšte su laisvės kovų memorialiniais akcentais (1999), tuo tarpu iki šiol neaišku, kaip ji atrodys. 

Vytis – vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.

Seimas šioje rezoliucijoje prašo Vyriausybės skirti papildomų lėšų Lukiškių aikštei sutvarkyti iki 2018 m. vasario 16 d., taip pat pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai – Valstybės atkūrimo šimtmečio proga ten pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę memorialą su Vyčio skulptūra. Seimas paragino Vyriausybę ir Vilniaus miesto savivaldybę, bendradarbiaujant su Vyčio paramos fondu, operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus dėl paminklo „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“.

Prieš tris savaites LRT laidoje „Dėmesio centre“ Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas Arūnas Gelūnas priminė, kad diskusijos dėl aikštės kilo dar 1995 metais, Vilniaus savivaldybė buvo paskelbusi konkursą, tačiau jis baigėsi niekuo. 2010 metais Vyriausybės kanceliarija su Aplinkos ministerijos surengė konkursą, ir vėlgi projektas nebuvo įgyvendintas. Paskesniais metais skelbė dar ne vieną, iš viso ar ne septynis, pastarajame nugalėjo projektas devizu „Tautos dvasia“, tačiau jam pasipriešino keliasdešimt visuomeninių organizacijų. Vien konkursams išleista tikrai nemažai pinigų.

Ir vis dėlto buvęs kultūros ministras rado kuo pasidžiaugti: bent pradėta tvarkyti aikštė. Tai jau yra didžiulis valstybės laimėjimas, nes pagaliau apsispręsta, kas ten turi būti. Kitas pašnekovas, Vyriausybės vicekancleris, Lukiškių aikštės tvarkymo darbų derinimo grupės pirmininkas Alminas Mačiulis, kalbėjo: Nemanau, kad turime verstis per galvą ir būtinai 2018 metų vasario 16-ajai turėti paminklą… Manau, radus sprendimą, paminklas galėtų atsirasti ir šiek tiek vėliau, kad ir 2018 metų pabaigoje. Kitu atveju mes toliau vieni kitiems 100 metų priekaištausime, kad ne tą pastatėme.

Ne, mieli ponai, reikia iki 100-mečio! Tais pačiais žodžiais sukrusti ragino ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, balandžio 8 d. ataskaitiniame susirinkime priėmusi rezoliuciją – dėl neatidėliotinų veiksmų… LLKS priminė: 2016 metais visuomeninių patriotinių organizacijų ir Lietuvos intelektualų iniciatyva įsteigtas Vyčio paramos fondas surengė monumento visų laikų kovotojams už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimui įamžinti konkursą (aštuntą? – red.), su jo laimėtoju pasirašyta skulptūros gamybos sutartis. Taigi trypčioti nėra kada, reikia veikti, o Kultūros ministerija su Vilniaus savivaldybe išvedžioja apie pievą su drugeliais

Vyčio paramos fondo vertinimo komisija Vasario 16-osios išvakarėse tinkamiausia Lukiškių aikštėje statyti išrinko Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato skulptoriaus Arūno Sakalausko realistinę skulptūrą „Laisvės karys“. Seimui paraginus bendradarbiauti su Vyčio paramos fondu, labai gali būti, kad kaip tik šis projektas (architektai Algis Vyšniūnas ir Laimonas Bogušas) ir bus įkūnijamas.

Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Viešai parodytas realistinės skulptūros maketas ne visiems patiko. Neilgai trukus atsiliepė kita intelektualų grupė. Jos peticijoje „Už laisvą Lukiškių aikštę!“ Prezidentės, Seimo pirmininko, kultūros ministrės ir Vilniaus mero prašoma aikštę palikti tokią, kokia yra, – be paminklų, tinkamą žmonėms burtis. Mums reikia gyvybingų, iš tikro gyvenimo kylančių programų, mūsų valstybės kūrimo ir stiprinimo idėjų, kurios sutelktų Lietuvos visuomenę ir stiprintų viltį. Vyčio paramos fondo konkursą laimėjusi skulptūra (Vyčio paminklas) tam netinka ir dėl  jos abejotinos meninės vertės. Pretenduojama į realizmą, tuo tarpu žirgas anatominiu požiūriu atrodo apgailėtinai – neįtikina ir nežavi, o ir raitelis laikosi ne kaip derėtų. Stilizuotas sprendimas šiek tiek gelbėtų, bet tik šiek tiek, – mano peticiją pasirašę Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos, Lietuvos dailės istorikų draugijos nariai, Lietuvos kultūros tyrimų instituto darbuotojai, tiksliau – narės ir darbuotojos, nes vyrų tarp pusės šimto pasirašiusių asmenų – kiek ant rankos pirštų.

Tuo tarpu Seimo narys Ramūnas Karbauskis „Laisvės kariui“ pritarė. Valstiečių partijos vadovo nuomone, Vyčio skulptūra Lukiškių aikštėje turėtų atitikti daugumos piliečių poreikius. Seimo Kultūros komiteto pirmininko tėviškėje, Naisių kaime Šiaulių rajone, veikia žirgynas, kur veisiami ir treniruojami lietuviškos veislės arkliai – žemaitukai. Pats Karbauskis – Žemaitukų arklių augintojų asociacijos tarybos narys. Ir vis dėlto jo išsilavinimas – mokslinis agronomas. Jis galėjo ir nematyti Leonardo da Vinčio „Arklio paminklo“ škicų (1486). O štai peticiją „Už laisvą Lukiškių aikštę!“ pasirašiusios menų profesorės ir daktarės – priešingai.

Žirgas šiaip sau uodegos neriečia

Šiuo reikalu paskutinį žodį turi tarti Vyriausybė po to, kai savo išvadas pasakys tam tyčia į viešą menininkų dirbtuvę suburti autoritetai. Menininkų dirbtuvė, kaip toje pačioje LTR laidoje „Dėmesio centre“ sakė Vilniaus miesto vyriausiasis architektas Mindaugas Pakalnis, yra labai gera forma prireikus aptarti ar pataisyti kažkokią idėją. Vytis, kaip vienijantis simbolis, yra geras. Turime Vytį, kuris buvo ant lito monetų, turime dabartinį Vytį ant dabartinės heraldikos, sukurtą Každailio. Ir dabar turėtume dar vieną Vytį – tūrinį. Iš esmės, darome trečiąjį Vytį. Jo išraiška, jo ekspresija, jo aplinka yra didelių diskusijų objektas. Kaip architektas galiu pasakyti, kad kol kas yra tik užuomazgos to, kas galėtų būti paminklu. 

Šiaip jau skulptoriams už talentingus kūrinius reikėtų dosniai atlyginti, valstybiniais apdovanojimais juos pagerbti, užuot patarinėjus sekti atvaizdais ant monetų ir valstybės herbo. Visur rašoma, jog 1990-ųjų pavasarį Lietuvos Aukščiausioji Taryba patvirtino Lietuvos valstybės herbo kompoziciją, kurioje atkartojamas skulptoriaus Juozo Zikaro 1925 metais monetoms sukurtas skulptūrinis Vyčio atvaizdas. Toks Vytis išaustas dailininko Kęstučio Balčikonio gobelene, kabančiame Seimo senojoje posėdžių salėje (Kovo 11-osios). 1991 m. rugsėjo 4 d. Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas patvirtino patobulintą valstybės herbo variantą. Rašoma, jog dabartinis herbas nuo ankstesniojo skiriasi spalvomis, metalais. Ir tarytum ko gėdinantis nutylima apie tai, kas iš karto krinta į akis: Zikaras pavaizdavo žirgą šuolyje su nuleista uodega, o dabartiniame herbe jis pasistiepęs ir su užriesta uodega (taip vaizduota ir 1918-1940 metais).

Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tas pats ir su litais bei centais. Smulkius centus kaldino pagal Zikarą, o 50 centų ir litų monetas – su užriesta žirgo uodega. Ant mažesnės vertės banknotų žirgas vaizduojamas su pakelta uodega, o 100, 200, 500 litų – su neleista. Ant centų žirgas pavaizduotas teisingai, sakė žmonės, turėję ar turintys reikalų su arkliais, o ant litų – neteisingai. Esą žirgas, darydamas šuolį, uodegos nekelia. Pati uodega plevėsuoja su pašiauštais ašutais. Ant litų galima įžvelgti žirgą įveikiant mums nematomą kliūtį, o raitelis tam nepasirengęs… Šiaip jau aprašyta, kokiais atvejais arkliai kelia uodegą, vienas jų – kai išsigąsta. Nelengva atsikratyti įspūdžio, jog „Laisvės kario“ valdomas žirgas kažin ko pasibaidė, ir karys (norėtųsi rašyti „raitelis“) užsimojo kalaviju: aš tau parodysiu gąsdinti mano žirgą!  Gal ir realistiška, tačiau kūrinio devizas juk ne toks.

Pasakojama, Salvadoro Dalio kartą paklausę, kaip atskirti tikrą menininką nuo apsimetėlio. Bene garsiausias siurrealizmo atstovas atsakęs: Pastatykite prieš jį arklį. Kuris sugebės nupiešti, tas tikrasis dailininkas. Pats Dalis savo kūriniuose darkė arklius kaip įmanydamas, tačiau paveiksle „Raitelis, vardu Mirtis“ arklys atrodo labai realistiškai. 1796 metais Peterburge viename rūmų kieme praeiviai matydavo vis tą patį vaizdą: gvardijos karininkas užjoja ant medinės pakylos ir pakelia arklį piestu. Šitai trukdavo po kelias valandas per dieną. Skulptorius Etjenas Falkonė (Etienne Falconet) sėdėjo prie lango priešais pakylą ir škicavo, ką matė. Italų menininkas Petrą I pavaizdavo ant žirgo su žemyn vilnijančia uodega ne todėl, kad skulptūrai reikėjo trečio atramos taško, o todėl, kad tai matė. Tiesą sakant, gal kiek per ilga (atrama), tačiau nė kiek nedarkančia monumento didingumo – judėjimo ir rimties dermės.

Ir mūsų dienomis išjodinėjimo meistrai atlieka figūras, atkeliavusias iš riterių laikų. Kai riterį apsupdavo priešo pėstininkai, išlavintas kovinis žirgas stodavosi piestu (ši figūra vadinama levada, ją dažnai pasirinkdavo skulptoriai) ir raitelis gindavosi kardu nuo puolančių iš vienos ar kitos pusės. Verždamasis iš apsupties, raitelis paragindavo ant užpakalinių kojų stovintį žirgą padaryti 3-4 šuolius į priekį (courbette). Tada aukštai iššokdavo (сapriole). Nusileidusį ant žemės ant užpakalinių kojų žirgą raitelis staigiai apgręždavo (pirouette) ir vėl varydavo ant priešo. Baltarusiai savąją Погоня aiškina vyrų papročiu sėsti ant žirgų vytis jų namus staigiu antpuoliu nusiaubusius priešus, pagrobusius turtą ir išsivariusius belaisvius. Vytis, persekioti – lėkti šuoliais (beje, 1991-1995 metais Baltarusijos Respublikos herbe žirgas buvo pavaizduotas su palaida uodega – kaip ir daugelyje ankstesnių amžių herbų). Nulipdžius žirgą, ar nederėtų pirmiausia jį parodyti išjodinėjimo varžybų teisėjui?

Visur rašoma, jog dabartiniame Lietuvos herbe vaizduojamas raitelis, pasirengęs kalaviju apginti savo kraštą ir valstybę. Tačiau Vyčio simbolis – ne tik valdovas, karys mūšio lauke. Vytis, sako žinovai, kartu yra ir dvasinis riteris. Mūsų baltas Vytis, dvasios karys, joja per šį gyvenimo karo, gyvenimo kovos, gyvenimo mūšio sumaištį, – kadaise aiškino mitologijos tyrėjas Dainius Razauskas. – Vien jam pasirodžius, priešas yra nugalėtas, tik reikia tikėtis, kad tas priešas yra mūsų pačių tamsioji pusė… Gal ir tai pavyktų išreikšti? Tam, kad kai kuriems Vytis neatrodytų užsimojęs kalaviju ant Genocido centro. Ir iš viso – kad neliktų priežasties šiuolaikines realistines skulptūras tapatinti su sovietine monumentaliąja propaganda.

Ar vytis skrybėlę, ar tuščia jos?

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui Vilkaviškyje. Skulptorius – Antanas Žukauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų dienomis virtualiąją tikrovę paredaguoti bepigu, tam yra programa „Photo Shop“. Tiesa, kipšas, vardu Liapsusas, ir joje tūno. Antai Rusijos stačiatikių patriarcho Kirilo spaudos tarnybos redaktoriai fotografijoje savo šeimininkui nuo riešo pašalino žmones papiktinusį brangų laikrodį, tačiau… liko „Breguet“ atspindys poliruotame stalo paviršiuje. Sovietiniais laikas į spaudą dedamas nuotraukas padailindavo retušuotojai. Dar atrasime menančių, kaip dailininkė uždėjo skrybėlę ant galvos SSRS aukščiausiosios tarybos pirmininkui Podgornui. Visi jį oro uoste pasitinkantys aukštieji draugai su skrybėlėmis, o valstybės, galima sakyti, prezidentas – vienplaukis. Ne pagal etiketą! Kitą rytą laikraštyje skaitytojai išvydo Podgorną su dviem skrybėlėmis, tąją, kurios nepastebėjo retušuotoja, jis laikė rankoje…

Vilniuje jau stovi Vincas Kudirka ir rengiamasi pastatyti Joną Basanavičių. Klaipėdietė aktorė Virginija Kochanskytė viename interviu pasakė, kad Kudirkos paminklas jai labai patinkąs: stovi jaunuolis, rankos kišenėse… Toks trumpas vyriškas paltukas, kurį visais laikais ir dabar vaikinai ir vyrai nešioja, ir žiūri virš minios… Laisvas, nepriklausomas, vienišas, drąsus… Aš dažnai pajuokauju, kad Arūnas čia savo jaunystės portretą sukūrė. 

Vinco Kudirkos paminklas Vilniuje. Skulptorius – Arūnas Sakalauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Anot Kochanskytės, Vincas Kudirka, būdamas tikras kaimo vaikas, išpuoselėjo savyje aristokratiškas manieras ir net buvo to meto dandy. Aktorė turi galvoje XIX amžiaus vyrus, kurie labai žiūrėjo savo išvaizdos, manieringai elgėsi ir kalbėjo. 2004-aisiais viešai rodytame ankstesniame paminklo variante Kudirka dėvi ilgą apsiaustą, o rankas nukišęs už nugaros. Kadangi vienplaukis, tai galuž nugaros turi skrybėlę? Fotografijoje nematyti. Autorius patobulino ankstesnį variantą. Ir štai stovi Kudirka sostinės aikštėje su palteliu, žiūri virš minios, vienplaukis ir rankos – kišenėse. O minia iš tikrųjų susirenka, ir „Tautiška giesmė“ skamba, o jos autorius – rankos kišenėse.

Žmonės nemato rankų – rašytojo, gydytojo, smuikininko. Ir apskritai – inteligentui laikyti rankas kišenėse, tegul ir apsiausto, yra labai nemandagu. Vaikams nuo mažumės tai aiškiname. Virginijos Kochanskytės vyras Arūnas – tai skulptorius Arūnas Sakalauskas, paminklų Vincui Kudirkai, Liudvikui Rėzai ir kitiems kūrėjas, „Laisvės kario“ sumanytojas. Gal jaunystėje jis ir laikė rankas kišenėse, tačiau sunku patikėti, kad taip darė tardamas žodelius savo išrinktajai. Pridurtume, kad laikyti rankas kišenėse yra netgi pavojinga. Krašto apsaugos ministerija 2015 metais išleido atmintinę, ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui. Vienas iš patarimų: kalbėdami su ginkluotu žmogumi, nelaikykite rankų kišenėse, nedarykite staigių judesių. Žodžiu, stovėkite, kaip paminklas. Tačiau Vinco Kudirkos paminklas – ne pavyzdys.

Dar vienoje nuotraukoje užfiksuota šio paminklo statymo akimirka: skulptūrą kranu nuleido ant postamento. Bronzą dar apjuosta diržais, ir dabar vienplaukis Kudirka atrodo realistiškai – kaip žandarų supančiotas. 1895 metais Vincą Kudirką žandarai iš tikrųjų buvo suėmę ir išvežę į Kalvarijos kalėjimą, tačiau be fizinės prievartos. Toje pačioje nuotraukoje matome ir patį skulptūros autorių su padėjėju. Vienplaukiai… O juk darbo saugos taisyklės reikalauja tokiais atvejais dėvėti statybininkų šalmus. Kitaip atvejais galioja kitos taisyklės, jų laužymas gali tapti meno kūrinio idėja, tačiau kai nei iš to, nei iš šio – išeina lapsus.

Daiktinių įrodymų nelikę, tačiau esama liudijimų Vincą Kudirką nevaikščiojus vienplaukį. Juozas Tumas-Vaižgantas straipsnyje „Vincas Kudirka ir „Varpas“ prisimena viešnagę Tilžėje: Kudirka vieną kartą apsirgo, pats sau pasirašė receptą, ir aš jam parnešiau iš vaistinės gydgabę. Buvo atvažiavęs su perpučiama jūros žolių kepure; jos tuolaik buvo madoje. Bet čia nusipirko skrybėlę, o dviem palagais kepuraitę dovanojo man. Aš ją ilgai dėvėjau. Taigi be didelio vargo galima nustatyti ir tai, kaip galėjo atrodyti toji skrybėlė. Ir kas buvo toji perpučiama jūros žolių kepurė, tikusi kunigui.

O štai kokią skrybėlę nešiojo Jonas Basanavičius – matome Vilkaviškio krašto muziejuje. Beje, netoli Kudirkos smuiko. Vilkaviškyje leidžiamoje „Santakoje“ Aušrinė Vaščėgaitė parašė, kad muziejininkams ją perdavė garsiojo kraštiečio vaikaitė, iškeliaudama į globos namus. Sužinome, jog muziejuje eksponuojamą skrybėlę Basanavičius dėvėdavo Ožkabaliuose lankydamas ligonius. Apie Basanavičiaus skrybėles žinome ir daugiau. Gabrielė Eleonora Mohle-Basanavičienė savo prisiminimuose papasakojo apie Vienoje ir Prahoje 1882-1883 metai kartu su būsimuoju vyru praleistas dienas. Vieną vėjuotą vakarą (švietė mėnulis) daktaras Basanavičius du kartus turėjo vytis savo skrybėlę, ir manoji buvo ištrūkusi… Jis paklausė mane, už ko aš tekėčiau? Atsakiau, kad už nieko. Ar už jo taip pat ne? Arba už tavęs, mano vienintelis mylimasis, arba už nieko. Jis stipriai mane apkabino, pabučiavo… 

Vilnius iki šiol neturi paminklo Laisvei. Užtat turi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką. Slaptai.lt nuotr.

Kaip žinome, Vilniaus miesto savivaldybės skelbtą Jono Basanavičiaus skulptūros idėjos konkursą laimėjo Gedimino Antano Sakalio, Gediminas Piekuro ir Algirdo Rasimavičiaus siūlomas paminklas. Visa figūra yra lengvai identifikuojama, – pasakė apie jų kūrinį ekspertų komisijos pirmininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, skulptorius prof. Gediminas Karalius. – Lengva nustatyti žmogų, jis oriai žengia per gyvenimą. Skulptūra yra XIX amžiaus stiliaus, tai yra atitinka laiką, kai gyveno ir veikė Basanavičius. Tačiau reikia dar taip padaryti, kad atitiktų ir ateities kontekstą, – pridūrė profesorius. 

Publicistas Leonas Jurša. Vinco Kudirkos aikštė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Ateitis ateitimi, o štai XIX amžiaus pabaigoje pamatyti gatvėje pasirodęs ponas su lazdele, vilkintis paltuką tiesiai ant liemenės ir be skrybėlės būtų gerokai nustebinęs praeivius. O būtent tokį ir norima pavaizduoti Tautos patriarchą konkursą laimėjusiame kūrinyje! Oriai žengia per gyvenimą. Basanavičius iš tikrųjų rūpinosi dalyku, kuris dabar vadinamas įvaizdžiu. O paminklo makete atrodo tarytum lydėtų akimis vėjo tolyn nešamą skrybėlę: ar vytis, ar tuščia jos? Arba svarstytų: reikėtų grįžti namo pamirštos skrybėlės, kitaip žmonės nežinia ką pamanys apie šiuolaikinius inteligentus. Ir dar ranka kelnių kišenėje!

Tiesiog kažin koks pamišimas su tomis rankomis kišenėse. Tinkamas rankų padėjimas vaizduojamajame mene rodo autoriaus talentą ne mažiau kaip Salvadoro Dalio siūlomas testu arklio piešinys. Kaip gi be rankų? Štai skaitome: ne tik stilistai mano, kad rankos yra svarbi įvaizdžio dalis, Visi, pradedant chiromantais ir baigiant biologais, vienu balsu tvirtina, kad ne akys, o rankos – sielos veidrodis.

Žodžiu, patys išsitraukime rankas iš kišenių ir savo kūriniams ištraukime, dar kartą apžvelkime juos iš visų pusių. Pamatuokime ir devintą kartą. Kipšas tūno atrodytų smulkmenose… 

2017.05.07; 05:55