Lakštingalos

Žurnalisto užrašai

Rožių puokštė. Slaptai.lt foto

Gintaras Visockas

Čečėniška rožė

Pro atidarytas balkono duris į kambarį veržėsi ramybės lydima gaiva. Anapus upės sužaliavusiuose Antakalnio tankumynuose plyšavo lakštingalos. Lakštingalų giesmės paslaptingos, viltį ir džiaugsmą skelbiančios, pavasarį šlovinančios.

Aplink visi dar kietai įmigę. Žirmūnų tiltu nuūžė pirmieji troleibusai. O paskui – vėl tik lakštingalų trelės, atkeliaujančios iš Neries pakrantėse sužėlusių miškelių.  

Tokius gegužės rytmečius mėgau. Gulėdavau patogiai įsisukęs į patalus, snūduriuodavau. Džiaugiausi viskuo – jaunyste, turįs geležinę sveikatą, mėgiamą užsiėmimą, kad dar – viskas priešaky. Gyvenimas atrodydavęs gražus ir prasmingas.

Taip jaučiausi ir aną rytą. Kai sučirškė telefonas – krūptelėjau. Kas gi triukšmauja penktą valandą ryto, gal išprotėję? O jei tai – bėdos pranašas? Mano abi močiutės, sulaukusios garbaus amžiaus, stipriai negalavo. Žinojome, nelaimė ištiksianti galbūt net labai greit.

Bet ne, tikriausiai beldžiasi iš redakcijos. Kelis sykius jau pasimokiau, kaip nutinka, triukšmingai atšventus didžiuosius balius. Savaitraštyje plušėjo du padauginti mėgę rašytojai. Kartais jie, pritrūkę butelio, nesigėdydavo žadinti bendradarbius net vidury nakties. Ne kartą ir mane buvo išvertę iš lovos. Nors užmušk, jiems reikalingi velnio lašai. Jei nesurasiu bent mažyčio buteliuko degtinės, – jie galą gaus. Vakar kaip tik redakcijoje ūžta. Aš į tas linksmybes nespėjau. Užtat įtariamieji lengvai nuspėjami.

Tačiau ir linksmuoliai rašytojai šį kartą, regis, niekuo dėti. Telefonas čirškėjo ypatingai. Taip jis gurguliuodavo, kai skambindavę iš kitos valstybės. Net neįsivaizdavau, kas galėtų ieškoti iš už jūrų marių. Gal tiesiog supainioję numerį. Bet vis pasąmonėje dingčiojo, kad šis skambutis lemtingas – kažką mano gyvenime apversiąs, išjudinsiąs, pakeisiąs.

Nuojauta neapgavo.

Pakirdęs iš lovos pakėliau ragelį. Įsitempiau. Pasiruošiau netikėtumams. Ilgokai niekas nepratarė nė žodžio. Tik šnopavo į ragelį. Po kelių piktokų „alio“ galų gale išgirdau nedrąsų moterišką balselį:

  • Čia tu, Gintari?

Krūptelėjau iš netikėtumo. Taip mano vardą tardavo tik vienas žmogus pasaulyje – čečėnė Roza. Mano tikrasis vardas – Gintaras. Kietai ir kampuotai. Be minkštumo ženklų. O ji švelnindavo visas mano vardo raides. Tardavo labai atsargiai, pagarbiai.

Išgirdęs Rozos balsą apsidžiaugiau. Labai apsidžiaugiau. Ji – gyva. Tai – svarbiausia. Visa kita – antraeilės temos. Bet džiugesys sumišo su nerimu. Virpantis iš susijaudinimo Rozos balsas priminė, ką buvau primiršęs. Čečėnijoje – karas. Pats įkarštis, didžiausi baisumai. Rusija prieš čečėnus pasiuntusi milžinišką karinę armadą. Vargu ar mano pamiltieji čečėnai atlaikysią. 

Klausantis Rozos bėdų skaudėjo taip, tarsi kažkas brūžautų švitriniu popieriumi per žaizdą. Jos balselis sugrąžino 1994-ųjų vasaron, kai Grozne dar buvo ramu, kai vaikštinėdavome sostinės gatvėmis, imdami intervių iš praeivių, klausydavomės prie prezidentūros susirinkusių karių pasakojimų, šlamšdavome sultingus čečėniškus šašlykus… Dar ir šiandien prisimenu latvių žurnalisto Ilmarso, su kuriuo susipažinome Grozne, pastebėjimą: „geri laikai, gražūs laikai“.

Dabar visa tai negrįžtamai prapuolę ir tikriausiai niekad nebepasikartos. Negailestingas karas viską sumaitojęs.

Roza nespėjo nieko paaiškinti, o aš jau nujaučiau, kas atsitikę. Jai reikia pagalbos. Jei ji, išdidi čečėnų mergina, skambina, vadinasi, neturinti kitos išeities. Kitaip nebūtų manęs ieškojusi.

Paskubomis mergina bėrė, kaip ji atsibeldusi į Mineralinius Vandenis, kaip tirpstą paskutiniai pinigai, kad nežinanti, kur prisiglausti. Jos namus su žeme sulygino tankai. Pasas sudegęs per paskutinį bombardavimą. Artimieji išblaškyti. Ji nenutuokianti, kur anie slapstosi. Brolis, be abejo, – kalnuose. Kaip gi kitaip – kariauja. Ar begyvas – galinti tik spėlioti. Jau keletą mėnesių iš kalnų nesulaukusi nė menkiausios žinutės. Baiminasi, kad rusų kariškiai medžioja ir ją. Ji reikalinga kaip įkaitė. Taip tikisi priversią pasiduoti brolį…

Tada Roza pratrūko:

  • Gintari, tu privalai mane parsivežti į Lietuvą, tu juk žadėjai…

Aš tikrai kvietęs Rozą pasisvečiuoti Lietuvoje. Bet kviečiau pusiau juokais, puikiai suprasdamas, kad ji niekad neatvažiuosianti. Niekaip neįsivaizdavau Rozos, vaikščiojančios Vilniaus gatvėmis. Ir ji, be abejo, neįsivaizdavo savęs, sėdinčios vienoje iš lauko kavinių Vilniaus centre.

Pakvietimo žodžius ištariau 1994-ųjų vasarą, kai niekas karo nesapnavo net slogiausiuose sapuose. Taip, ji man velniškai patiko. Net širdis apmirdavo, kai sublizgėdavo lyg anglis juodos akys arba temperamentingai sumojuodavo rankomis. Prisipažinsiu, ne sykį mintyse užsisvajodavau: o jei paimčiau ją į žmonas, gal būtume laimingi? Tik tokias mintis iškart vydavau šalin. Neįmanoma. Jai nieks neleisią tekėti už kitatikio. Tokia čečėniška tvarka. Griežta tvarka. Ar teisinga – ne mums, lietuviams, laužyti galvą.

Nūnai  likimo pirštais spragtelta kitaip – aš ją galiu pasiimti Lietuvon. Vien tam, kad išplėsčiau iš pavojų. Meilės intrigas stumiu šalin. Ne simpatijos nūnai svarbiausia. Dilema tik tokia: jei neištiesiu pagalbos rankos – jausiuosi esąs menkysta. Aš negalįs jai mestelėti: sukis pati, kaip išmananti…

Miegai išlakstė tarsi nė neprigulta. Galvoje sukosi: pirmiausia privalau surasti, pas ką ji Mineraliniuose Vandenyse galėtų saugiai pasislėpti. Bet juk ten neturiu nė vieno pažįstamo.

Ir štai tada, klausydamasis graudžių merginos pergyvenimų, prisiminiau Mineraliniuose Vandenyse gyvenat gruziną Arčilą, kuris buvo suorganizavęs mano kelionę į Tbilisį. Jo telefoną kažkur turėjau užsirašęs. Bet ar jis begyvena ten? Ar sutiksiąs padėti? Tai – kol kas vienintelė galimybė. Jei ji žlugsianti, nors pasikark. Kaip reikės Rozai paaiškinti, kad nebežinau ko griebtis?

Pertraukiau Rozą. Patikinau, kad tikrai nepaliksiu bėdoje. Tegul nusiraminusi truputėlį palaukia. Po dviejų valandų ji mane vėl privalanti susirasti, tuomet aš jau žinosiu, kas, kur ir kaip.

Roza nusiminė. Ji, matyt, pamanė, kad bandau atsikratyti netikėtai užgriuvusiais rūpesčiais. Ji lygiai po dviejų valandų, žinoma, susuksianti mano namų telefono numerį. Bet aš turėčiau suvokti: jei neatsiliepsiu, ji, išdidžioji čečėnų mergaitė, daugiau manęs neieškosianti.

Kai padėjo ragelį, puoliau karštligiškai naršyti užrašų knygeles. Intensyviai ieškojau Arčilo telefono numerio. Net suplukau besirausdamas archyvuose. Vis tik aptikau. Susukau numerį jaudindamasis, tarsi tai būtų gyvybės ar mirties klausimas. Ir ką jūs sau galvojate? Netrukus atsiliepė ne kas kitas, o pats Arčilas. Išgirdęs mano balsą apsidžiaugė. Nieko neslėpdamas išdėsčiau, kas nutikę. Arčilas, regis, dar labiau apsidžiaugė – kad aš jį prisiminiau, kad reikalinga jo pagalba. Jokių bėdų. Jo namai – mano namai. Jo namai – mano draugų namai.

Arčilas nė nesuprato, kaip mane pradžiuginęs. Net kraujas stingsta pagalvojus, kaip viskas galėjo bjauriai pakrypti, jei ne tas geraširdis gruzinas. Rozos akyse, matyt, būčiau visiems laikams likęs ištižėliu, kuris kietas tik tuomet, kai viskas gražu ir ramu.

Arčilas nurodė, kada Roza turėsianti prieiti prie viešbučio „Aeroflot“ ir ten kantriai dairytis baltos „volgos“. Valstybinis automobilio numeris – toks ir toks. Vairą užgulęs sėdės jis, o šalia jo greta įsitaisysianti žmona Nina. Ant užpakalinės sėdynės siaus du patrakėliai berniukai. Taip jie visi Rozą ir parsivešią į svečius. Galėsianti pas juos gyventi kiek tik patiks. Jai duosią atskirą kambarį. Berniukai mielai susispaus. Atsisveikindamas Arčilas dar mįslingai, nežinia kodėl pridūrė, kad mano pasirinkimas teisingas – čečėnės labai geros žmonos. Ne tokios puikios kaip gruzinės, bet vis tik – gyvensi ir vargo nematysi.

Po dviejų valandų man paskambino Roza. Liūdna. Ji buvo tikra, kad nieko nenuveikiau. Kai išgirdo jau turinti, kur gyventi, – džiūgaute džiūgavo. Pabrėžė niekad neabejojusi, kad lietuvio žodis toks pat vertingas kaip ir čečėnų patikinimas: pažadėjai – padarei.

Per pietus vėl sulaukiau Rozos skambučio. Jau šnekėjo ne iš pašto, o iš Arčilo namų. Tiesiog visa švytėjo, nors jos ir nemačiau. Ja čia visi rūpinasi, prižiūri. Kambarys, kur miegos, – pats geriausias Arčilų bute, skirtas garbingiems svečiams. Berniukai pasiskelbė esantys jos asmeniniais sargybiniais!

XXX

Pirmasis galvosūkis buvo išlukštentas netikėtai lengvai. Roza – patikimose rankose. Dabar aš turįs laiko sugalvoti, kaip ją, neturinčią paso, parsivežti į Vilnių.

Padėjo buvęs klasiokas, tarnavęs vienoje iš Lietuvos slaptųjų tarnybų. Kaip tarnavo – neišduosiu. Kad jo būta sukčiaus, negalėčiau tvirtinti. Toks apibūdinimas neteisingas. Per griežtas. Jis tiesiog mokėjo gyventi. Sukosi kaip vijurkas. Sutvarkyti mano reikalą jam – tarsi kelis kartus nusišnypšti nosinėn. Juolab kad kalendoriuje – 1995-ieji, vos keletas metų po nepriklausomybės paskelbimo. Sienos – skylėtos kaip rėtis, tarnybos – dar besiformuojančios. Lietuvoje siautėjo banditų grupuotės, klestėjo reketas. Nė nesuprasi, kas ką griebia už gerklės, kas kam rausia duobę…

Man gi svarbiausia, kad kuo greičiau galėčiau parsivežti Rozą. Nekantravau ją išvysti Vilniuje ir tuo pačiu – baiminausi. Jei iš Lietuvoje gyvenančių mano pažįstamų čečėnų suuostų, nežinia kokį triukšmą pakeltų. Puikiai supratau, jog manęs nė pirštu neliestų. Nedrįstų ištarti nė vieno priekaišto. Tačiau koks likimas lauktų Rozos? Ją priskirtų paleistuvėms?

XXX

Viskas klojosi lyg iš pypkės. Baltarusijos – Lietuvos sieną kirtome be nuotykių. Niekas nė nepastebėjo mano draugužio gudrybių. Kaip sakoma, nė šuo nesulojo. Tiesa, situacija susiklostė pavojinga. Net šiandien, prisimenant anas akimirkas, šiurpsta oda – o jei pasieniečiai būtų pastebėję klastotes? Visi trys sėdėtume areštinėje. Klasiokas greičiausiai mane prakeiktų, nes jį būtų išspyrę iš tarnybos. Mane gi išveistų iš redakcijos – kaip sukčių, susipainiojusį su čečėnų mafija. O Rozą deportuotų iš Lietuvos, ir tada tikriausiai visa Čečėnija sužinotų, kaip ji bandė patekti Lietuvon pas 1994-aisiais Grozne gyvenusį lietuvį. Tokia reputacija čečėnų merginai – mirtinai pavojinga, kad ir kaip besiteisintumei.

Bet ar mes galėjome pasielgti kaip nors kitaip?

XXX

Vilniuje išnuomavau Rozai vieno kambario butą. Su Roza po darbo susitikdavome mieste. Bet ne centre, o kiek atokesniuose rajonuose. Jaučiau, kad ji bijanti atsitiktinai akis į akį susidurti su savo tautiečiais. Jei pastebėtų čečėnai, jie, be abejo, pultų priekaištauti, kodėl vaikštinėjanti ne su savais. Jiems būtų kilę bjauriausių įtarimų. Grozne išvis nebūdavo įmanoma nė žingsnio žengti be palydos – be pažįstamų vyrų iš „Čečėnpress“. Čečėnijoje jauna mergina negalinti šnekučiuotis ar tuo labiau vaikštinėti su kitataučiu be tėvo, brolio ar bendradarbio draugijos. Tos pačios taisyklės galiojusios ir po pasaulį išsibarsčiusioms, tradicijų besilaikančioms jaunoms čečėnėms. Taigi – ir Rozai.

Vilniuje anuomet sutikti gatvėje čečėną buvo menka tikimybė. Tokia pat, kaip loterijoje išlošti milijoną. Bet Roza lengviau atsipųsdavo, kai sulįsdavome kavinėn į patį atokiausią kampą kuo toliau nuo langų. Su ja mes pasimatydavome keletą kartų per savaitę. Kartu papietaudavome arba pavakarieniadavome. Kaip draugai, pažįstami, bendradarbiai. Nė menkiausios užuominos dėl simpatijų ar antipatijų. Maniau būsią išmintingiausia nieko neskubinti. Tegul atsipalaiduoja, pailsi, nusiramina.

O ir aš pats jaučiau didžiulę įtampą. Parsivežti čečėnų merginą – tai ne šuniuką nusipirkti Kalvarijų turgavietėje. Tai kas kad ji bėgusi nuo karo. Tradicijų, griežtai reglamentuojančių vyro ir moters santykius, niekas Čečėnijoje neatšaukęs.

Roza elgėsi kaskart drąsiau, užtikrinčiau. Jau ir pajuokaudavo, ir nusistebėdavo, išvydusi po miestą vaikščiojant šortus dėvinčius vyrus ar ant suoliuko parke besibučiuojančius įsimylėjelius.

  • Grozne tai būtų neįmanoma, tu puikiai žinai, kad čečėnai taip niekad nepasielgtų, – nuoširdžiai sutrikdavo išvydusi įžūlokai apsinuoginusius ar atvirai meiles demonstruojančius lietuvius.

O ir man – vis ramiau, linksmiau, kad Roza atsigaunanti po patirtų baimių ir pavojų. Maniau turėsiąs užtektinai laiko, kad suvokčiau, ko aš ir ji laukiame iš šio gyvenimo…

XXX

Tačiau neprabėgo nė kelios savaitės, ir vieną kartą, kai buvau puikiai nusiteikęs, Roza neatėjo sutarton vieton. Kavinėje, kurioje kartu su čečėne mėgdavome užkandžiauti, prie mūsų mėgiamo staliuko patogiai įsitaisęs arbatą gurkšnojo čečėnas. Tas pats, kuris finansavo mano kelionę į Grozną, pas kurio gimines kalnuose net keletą savaičių gyvenau, kurio broliai mane vedę pasižiūrėti vilkų medžioklės bei gretimame aūle surengto senolių teismo, analizavusio, ar skelbiamas kraujo kerštas čečėną netyčia nužudžiusiam čečėnui…

Apmiriau iš netikėtumo. Avturchanovas pakilo pasilabinti pagal čečėnišką paprotį – apsikabinant. Tai buvo ženklas, kad nusiteikęs draugiškai. Bet aš įsitempęs laukiau, ką gi jis pasakysiąs. Supratau, kad jie viską žiną apie Vilniun parsivežtą Rozą. Iš kur – nebesvarbu. Svarbu, kad Rozą jie iš manęs atima. Ne atima, o jau atėmę. Tad nebėra nė menkiausio reikalo slėpti, išsisukinėti, gudrauti. Taip, parsivežiau, o ką? Derėjo merginą atiduoti rusų agentams į rankas? Jaučiausi supykęs, įžeistas, pažemintas. Siutau dėl bejėgiškumo.

Bet Avturchanovas buvęs puikus diplomatas. Užuot priekaištavęs jis gyrė mane. Suprask, aš – tikras šaunuolis, kad pagelbėjau į nelaimę patekusiai merginai. Bet nuo šiol Roza rūpinsis jie, čečėnai. Jie išvaduojantys mane nuo naštos rūpintis čečėne. Jei prireiksią mano pagalbos, jie, žinoma, paskambinsią. Bet daugiau aš neturėčiau ieškoti Rozos. Ji jau išvežta į naują butą, kur gyvensianti drauge su kitomis dviem čečėnų pabėgėlėmis moterimis ir jų mažamečiais vaikais.

Aš tylėjau. Viskas nutiko taip netikėtai, kad nežinojau, ko griebtis. Avturchanovo tonas kiek sušvelninęs mano pyktį.

Tada Avturchanovas vėl pasielgė subtiliai.

  • Žinau, tu įsižeidęs. Bet iš tikrųjų aš turėčiau pykti. Tai mano dėka tu iškeliavai į Grozną. Mano šeima tavimi rūpinosi kaip saviškiu. Mes tavęs nė sykio neišdavėme. O tu sumanei Lietuvon parsivežti čečėnę nė nesiteikęs šnibžtelėti man į ausį. Nusprendei, kad tai – ne mano reikalas. Kraujo broliai taip nesielgia…
  • Atleisk, kad neinformavau, – galvoje dingtelėjo, jog išties greičiausiai būsiu pasielgęs kvailai, nepasitaręs su Avturchanovu. Gal jis būtų išmintingiau sureguliavęs.
  • Bet man reikia pasišnekėti su Roza akis į akį, be liudininkų, be pašalinių ausų, – piktai pridūriau.

Avturchanovas papurtė galva:

  • Jei linki merginai gero, o tavo nuoširdžiais jausmais niekas neabejoja, palik ją ramybėje. Nelaužyk jos gyvenimo.

Graužė apmaudas, jog greičiausiai nieko negalįs pakeisti, pykau, jog taip kvailai viskas susiklostę, nujaučiau, kad visiems laikams netenku kažin ko labai artimo ir brangaus.

Štai koks tas gyvenimas – kaip greit viskas prašvilpiama. Tiek svarstymų, abejonių, planų, vilčių, taip sunkiai viską dėliojau ir, veizėk, per akimirką – nieko nebelikę. Tik tuštuma ir skausmas.

Žinoma, jei būčiau ardęsis, Avturchanovas tikriausiai surengtų akistatą. Bet Roza, esu tikras, pareikštų liekanti su savais, čečėnais. Kitokius žodžius ji jau vargu ar drįstų ištarti.

XXX

Sykį, kai po paskutinio susitikimo su čečėnų mergina prabėgo beveik mėnuo, atlėkęs į redakciją pas sekretorę pasiimti skaitytojų laiškų, išgirdau, jog man ką tik skambinusi rusakalbė mergina ir dėkojusi už viską viską, ką jai gero esu padaręs. Ją išveža iš Lietuvos kažkur į Kaukazą. Ji nebegalėsianti man paskabinti.

Rozos daugiau niekad nemačiau. Ar norėčiau žinoti, kiek ji šiandien auginanti vaikų? Nežinau. Man labiau rūpėtų suprasti, kokia manoji klaida – ar tuomet, kai per daug lengvai atidaviau, ar tada, kai dėjau per daug vilčių?

Šito nepaaiškinęs man net Avturchanovas, kuriam iki grabo lentos dėkingas už parūpintą kelionę į karingųjų čečėnų sostinę.

Beje, kiek atlėgo tik tuomet, kai perskaičiau Michailo Lermontovo romaną apie Belą…

2020.12.07

Žurnalisto užrašai

Gintaras Visockas, šių pastabų autorius. Slaptai.lt nuotr.

Aš pasiilgau Rygos. Taip stipriai pasiilgau, jog kartais net dingteli liūdna mintis – gal daugiau šio miesto niekad nepamatysiu? Juk gali taip nutikti.

Bet širdyje rusena viltis: kada nors galėsiu čia pabūti tiek, kiek geidžia širdis, o ne tiek, kiek komandiruotės lape nurodė redaktorius, – juokingai trumpai.

Pasiilgau nuotaikų, kvapų, spalvų, išgyvenimų, kuriuos patyriau klaidžiodamas jaukiomis Rygos senamiesčio gatvėmis. Tik nežinau, kokiais žodžiais visa tai geriau perteikti, kad jau pirmąsias eilutes perskaitę, pasakytumėte: taip, tai niekas kitas, tai – Ryga. Dažnai prisimenu Ernesto Hemingvėjaus romaną „Turėti ir neturėti“. Havanos panorama atsivėrė perskaičius jau pirmąjį sakinį. Užteko to vienintelio sakinio, ir visą laiką, kol skaičiau romaną, man atrodė, kad Havaną pažįstu ne blogiau už gimtąjį Vilnių. Aš, žioma, ne Hemingvėjus. Man nepasiseks vaizdingai ir įtaigiai apibūdinti Rygos charakterio nei keliais, nei keliomis dešimtimis sakinių. Pavyzdžiui, nemoku žodžiais nupiešti nuotaikos, kuri apima žiūrint iš 21-ojo „Latvijos“ viešbučio aukšto ankstų vasaros rytą.

Bet nerašyti apie Rygą negaliu. Šiame mieste jaučiuosi savas. Tie latviški žodžiai, kurie lydėdavo mane kiekvieną žingsnį, dievaži, turi magiškos galios. Man gera, man ramu, man gražu, kai aplink kalbama latviškai, kai latvių kalbos neužgožia nei rusų, nei anglų žodžiai. Panašų ramybės jausmą esu patyręs tik Taline, kai girdėdavau tarpusavyje šnekučiuojantis estus.

Prisimenu Laisvės bulvarą, kur stūkso didingas paminklas Latvijos Laisvei. Pirmą kartą bulvarą išvydau dar anais laikais, kai jis vadinosi Lenino bulvaru, o netoliese Laisvės paminko stūksojo paminklas Leninui – gremėzdiškas svetimkūnis pačioje Rygos širdyje. Mane nustebino gėlių jūra, visomis, kokios tik gali būti, spalvomis mirguliuojanti Laisvei prie kojų. Trys raudoni gvazdikai, kuriuos iš mano rankų paėmė latvė, žiūrinti tvarkos, ištirpo gėlių jūroje. O prie Lenino kojų (Leninas stūksojo niūrus vos už kelių šimtų metrų) pamesti stirksojo keli suvargę žiedeliai. Tąsyk nepastebėjau svarbiausio: Laisvės ir Lenino statulos viena į kitą demonstratyviai atsukusios nugaras, o tariant kiek vaizdingiau, Laisvė visąlaik buvo demonstratyviai nusisukusi nuo Lenino.

Lakštingalos suokia latviškai. Slaptai.lt nuotr.

Į tai atkreipė dėmesį latvė senutė, turėjusi trobelę Rygos pakraštyje. Taip jau atsitiko, jog tą dieną nepadėjo net žurnalisto pažymėjimas. Rygoje dirbo kelios tarptautinės konferenijos, viešbučiai buvo perpildyti, ir man nieko kito nebeliko, kaip apsigyventi medinėje dviejų galų trobelėje. Buvo pavasaris. Vakarais, kai sugrįždavau iš klajonių po Rygą, tekdavo užsikurti krosnį. „Buržuikos“ nasruose liepsnodamos jaukiai traškėjo pliauskos, skleidusios malonią šilumą. Prie jos ruošdavausi rytdienos pokalbiams su latvių rašytojais. O rytais semdavausi iš šulinio ledinio vandens ir čia pat, po senomis, susikūprinusiomis obelimis, prausdavausi. Šiame sode kiaurą naktį nenuilsdamos plyšavo lakštingalos.

Nė kiek nesigailiu, jog tuokart teko gyventi ne prestižiniame „Rygos“ ar „Latvijos“ viešbutyje. Žinojimas, jog mane priglaudė namai, kuriuose daugiau kaip pusę amžiaus gyveno gausi latvių šeima, atlaikiusi visas rusifikacijas, man buvo labai svarbus. Sunkiai apčiuopiami dalykai, kuriuos pajutau gyvendamas trobelėje, vertingesni nei honorarai, „užkalti“ Rygoje. Su kokia meile senutė pasakojo apie savo namelį: čia stalas, ant jo negalima užsigulti, mat kliba viena koja; čia lova, ji garsiai girgžda, užtat labai patogi; priemenėje, jeigu prilaistysi vandens, būtinai pašluostyk – kitaip supus rastai; praėjusį kartą čia gyveno ruskiukai, tai ant stalo peiliu išraižė „zdes byl“, tu būk geras, neprirašinėk, o semdamas iš šulinio vandens, nepaskandik kibiro.

Šiandien drąsiai sakau: prilaistęs ant medinių grindų, bemat rūpestingai jas išsluostydavau, stalo neišniekinau kvailais užrašais, kibiro nepaskandinau. Jeigu šiuos žodžius girdėtų senelė, ji greičiausiai apsiverktų. Tikrai susigraudintų, nes jos trobelės jau nėra. Toje vietoje išdygo gyvenamasis šešiolikos aukštų namas su žaliais balkonais. Nebėra ir sodo, kuriame taip gražiai naktimis suokė lakštingalos. Jis sulygintas su žeme. Man belieka padėkoti latvių senolei, nes prisiglaudęs jos trobelėje suvokiau, kad čia ir lakštingalos kitoniškai suokia – ne taip, kaip vilniškės Antakalnio miškuose. Rygos lakštingalos suokia latviškai, kaip gi kitaip…

Gilausią įspūdį paliko pokalbis su rašytoju Visvaldžiu Lamu. Latvijos rašytojų sąjungoje man taip ir pasakė: jeigu nori pasišnekėti su rašytoju, kuris ir sovietiniais metais buvo tikras latvis, kurio nespausdino, kurį ignoravo, kurį spaudė, bet jis vis tiek atlaikė, susirask Lamą. Nepaprastai įdomi asmenybė: karo metais tarnavo vokiečių legione, dalyvavo daugelyje mūšių su sovietų armija, buvo sužeistas, ištremtas į Sibirą; dabar štai išleido autobiografinį romaną „Šiaurės pašvaistė“. Romanu labai pasipiktinę Latvijos rusai, ypač karo veteranai. Jie nesuvokia, kaip buvo galima stoti į SS legioną. Kvaili tie rusai, jei nuoširdžiai nesupranta, – kodėl?

Lamą maždaug taip ir įsivaizdavau: aukštas, plačiapetis, žilstelėjęs, niūraus žvilgsnio, pašaipiai atsiliepiantis apie kolegas, liaupsinusius tarybinę Latviją. Rašytojų sąjungoje su juo ir šnekučiavomės. Lamas darkyta rusų kalba nupiešė savo gyvenimo istoriją: kaip partorgai jį įtikinėjo pataisyti „Šiaurės pašvaistės“ antrąją dalį – perrašyti idėjiškai „teisingai“, bent jau „teisingiau“, kaip jis nepakluso, kaip po to niekas niekur jo nepublikuodavo, kaip buvo priverstas dirbti mūrininku, kiemsargiu, santechniku, kaip į jį tada paniekinančiai žvelgė iš pataikavimo Maskvai lobstantys kolegos.

Lamas kalbėjo ir apie Lietuvą: džiaugėsi, kad lietuviai po 1945 metų išėjo į miškus, nesusidėjo su vokiečiais, lygino Lacį su Baltušiu, įdomiai svarstė, kurie rašytojai stipresni – lietuvių ar latvių, sakė rašąs romaną, kuriame daug vietos skirs lietuvių kovoms su kryžiuočiais.

Išsiskiriant padovanojo „Šiaurės pašvaistę“ su autografu: „Mielam Gintarui Visockui…“.

Grįžęs į Vilnių ėmiau rūpintis, kad „Literatūros ir meno“ (tuo metu ten dirbau) skaitytojai išgirstų bent keletą žodžių apie niekad niekam Latvijos neišdavusį rašytoją.

Atsimenu tą jaudulį, kuris tvyrojo vėlų vakarą Latvijos Aukščiausiosios Tarybos plenarinių posėdžių salėje. Tuometinis parlamento pirmininkas Anatolijus Gorbunovas dešimtims žurnalistų iš viso pasaulio pranešė apklausos, ar Latvija nori tapti nepriklausoma valstybė, preliminarius rezultatus. Latvija pareiškė norinti nepriklausomybės! Mes, būrelis artimiau susidraugavusių žurnalistų, panūdome pasivaikščioti po naktinę Rygą. Buvome įsitikinę – tokią nuostabią naktį miegoti šventvagiška. Bet ir sugrįžus į viešbutį neteko sudėti bluosto. Viešučio darbuotojai latviai žurnalistus iš Lietuvos ir Estijos nemokamai vaišino kava, sumuštiniais, įpylė net latviško balzamo.

Latvijos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Po to savo dienoraštyje rašiau: „Štai, atrodo, ir viskas, po kelių valandų išvažiuoja traukinys į Vilnių. Svečiuotis milžino Lačplėsio žemėje man liko maždaug valanda. Praleidau ją sėdėdamas kavinėje Rygos senamiestyje. Pro langą tarsi ant delno atsivėrusi pati didžiausia, pati gražiausia Rygos aikštė, į kurią subėga dešimtys siaurų, vinguotų „ielų“. Balzamas, nuo kurio šiek tiek sukosi galva, buvo ir stiprus, ir skanus, ir labai brangus. Kavinėje prisiminiau latvių rašytojo Valdžio Rujos žodžius, kokia privalo būti latvio gyvenimo prasmė. Ta prasmė lengvai nuspėjama, lengvai nusakoma – sunkiomis tautai akimirkomis būti kartu su Latvija. Kai valstybė laiminga, žinoma, leistina ir kitaip elgtis. Tačiau kai valstybė kenčia, vargsta arba liūdi, latvis neturi teisės pamiršti Tėvynės. Latvijos padėtis būtent tokia, kad ji niekad negalės laisviau atsipūsti. Latvija – per maža ir per tirštai apsupta grobuonių, kad galėtų bet minutėlei atsipalaiduoti. Todėl latviams privalu rūpintis Latvija nuolat, be perstojo, be atsotogų ir išeiginių, žiemą – vasarą, dieną – naktį…   

Baigiau gurkšnoti kavą. Pasičiupau kelionės krepšį, prigrūstą prirašytų užrašų knygelių, ir patraukiau geležinkelio stoties link. Tai buvo mano paskutiniai žingsniai per „ielų“ akmenis, pro upelį, kurio pakrantę nutūpusios mieguistos antys, požeminę perėją, kur pardavinėjamos spalvotos pusnuogių merginų ir raumeningų rembo fotografijos.

Stotis. Automatais „kalašnikov“ ginkluoti latvių policininkai su muitininkais. Traukinys, vežantis namo į Lietuvą.

Lik sveika, Ryga, aš tavęs pasiilgsiu!

1993 metų gruodis, laikraštis „Amžius“