Ką tik per TV3 eteryje nuskambėjusį Vladimiro Laučiaus interviu su prezidentu Gitanu Nausėda prezidentas atkreipė dėmesį į apverktiną mūsų teisėsaugos būklę: „Patys pirmieji mėnesiai parodė, kad teismų sistemoje mes turime labai stipriai apsišluoti. Tas apsišlavimas nėra toks jau paprastas, kadangi pati teismų sistema pastaraisiais dešimtmečiais yra tapusi savotiškai uždara, pati save reguliuojanti. Kuomet iš išorės bandai daryti teismų sistemai įtaką, matosi gynybiniai refleksai. Tai parodė ir į korupcijos pinkles patekusių teisėjų byla, ir mūsų mėginimai apvalyti nuo nesąžiningų teisėjų. Mes pasiekėme tikrai nemažą rezultatą, bet ateityje norime pasiekti dar daugiau“.
Dėl mūsų teisėsaugos netobulumo, nesugebėjimo išryškinti ir nubausti korupcionierius prieš porą dienų skundėsi ir LR Seimo narys Vytautas Bakas. Portalui www.lrt.lt aiškindamas savo pasitraukimą iš Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posto, jis pasidalijo įžvalga: „Jei prieš 10 metų teisėsauga būtų efektyviai veikusi, dalis dabartinės koalicijos lyderių būtų teisiami“
Vytautas Bakas. Slaptai.lt nuotr.
Prisimindamas savo darbą kartu su „valstiečiais“, politikas atviravo: „(…) Mes ėjome su siekiu pirma grąžinti pasitikėjimą pačia politika, grąžinti sprendimų priėmimą į Seimą, sustiprinti jį, kaip galios centrą parlamentinėje valstybėje. Tai kaip mes galime tai padaryti, jeigu svarbiausiuose postuose sėdi teisiamų partijų pirmininkai arba lyderiai, kurie kūrė, ko gero, didžiausias iki šiol politinės korupcijos schemas: aš kalbu apie LEO LT, santykius su „MG Baltic“ savininkais. Mes praktiškai patys grąžiname tuos politikus į politinę areną ir tai yra visiškai nepriimtina. Tai buvo tai, kas būtų jau tiesiog neteisinga ar nesąžininga prieš tuos pačius žmones, todėl aš pasakiau, kad trauksiuosi“.
Deja, mūsų teisėsauga, teisėjai stringa ne tik korupcijos pinklėse, bet lyg kokios paikos muselės susipainioja ir nekompetentingų ar politiškai angažuotų “tyrėjų“ numegztuose istorijos tinkluose.
…Europos Žmogaus Teisių Teismas 2015 m. paskelbė, kad Lietuvos teismai neteisingai, nepagrįstai nuteisė buvusį saugumietį Vytautą Vasiliauską dėl genocido prieš partizanus. Kaip vėliau paaiškėjo, tai galėjo įvykti dėl Lietuvos tyrėjų kompetencijos stygiaus ir teisėjų nepakankamai argumentuotai (pritrūko „sofistinės kazuistikos” gebėjimų) suformuluoto sprendimo.
Šitą nutartį komentavęs LR Seimo narys profesorius Vytautas Landsbergis sakė: „Sofistinės kazuistikos pinklėse Lietuva patyrė neleistiną politinį pralaimėjimą, EŽTT dauguminiu balsavimu nutarė, kad stribas Vasiliauskas nekaltas dėl genocido, nes Lietuvos pasipriešinimas nebuvęs visuotinis tautos pasipriešinimas. /…/ Manau, Lietuvos teisininkai-konstitucininkai, ne doktrinų gamintojai ir garbintojai, turi grįžti prie šio klausimo. Galvokit, jaunieji, Europos Žmogaus Teisių Teismas dar ne viešpats Dievas. Padirbėkite, Lietuvos teisės istorikai, padirbėkite, pažeistų pamatų taisytojai“, – ragino profesorius.
Ir tai toli gražu nebuvo pirmas kartas, kai teismai sujaukė nusikaltimus žmoniškumui ir genocidą. Tie, kurie skelbė, jog „Lietuva bus be lietuvių“, toje Lietuvoje, kuri vis dar tebėra su lietuviais, arba patys, arba jų advokatai rado kelių, būdų ginčyti, skelbti savo nekaltumą, pasinaudodami sofistiniais išvedžiojimais: „Taip, žudžiau, bet tai ne genocidas“!
Lietuvos partizanė. LGGRTC nuotr.
Anuomet, po Strasbūro teismo sprendimo dėl genocido sąvokos taikymo nagrinėjant su okupacija kovojusių partizanų naikinimu susijusias bylas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. apkaltinamąjį nuosprendį V. Vasiliauskui panaikino.
Ir EŽTT, ir Lietuvos Konstitucinis Teismas buvo pripažinę, kad pagal tarptautinės teisės normas genocidu laikomi tik veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Apie socialines ir politines grupes anuomet nebuvo kalbama.
Tuo tarpu diskusija tęsėsi. Kai kurie ekspertai teigė, kad genocidu turėtų būti laikomi tik nacių žudymai, o komunistinio režimo nusikaltimams ši sąvoka, esą, netinkanti. O jų oponentų nuomone, okupacinės sovietų valdžios vykdyti Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą, partizanų ir jų rėmėjų naikinimas visiškai prilygsta genocidui.
Ir štai pagaliau – juridinė ir moralinė pergalė: praėjusią rugsėjo savaitę Strasbūro teismas kovą prieš Lietuvos partizanus pripažino genocidu!
EŽTT atmetė prašymą peržiūrėti Lietuvos teismų paskelbtą sprendimą, kuriuo sovietų represijos prieš Lietuvos partizanus buvo pripažintos genocidu. Penkių teisėjų kolegija nusprendė, kad šis sprendimas turi įsigalioti, o pagrindo perduoti jį Didžiajai kolegijai nėra.
Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.
Peržiūrėti sprendimą buvo pateikęs partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijoje kartu su Nachmanu Dušanskiu ir dar keliais kitais kagėbistais-sadistais dalyvavusio Stanislovo Drėlingo gynėjas Kęstutis Rakauskas.
Pagaliau Lietuvos teismai (ar bent keli teisėjai) išmoko anksčiau neišmoktas istorijos pamokas ir sugebėjo suformuluoti „raštingą“ nutartį. Todėl dabar jau ir Strasbūro teismas sutiko su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, kad sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu.
Tikra likimo dovana, jog šitą dar naujumo karščiu tebealsuojančią žinią išgirdau iš partizanų vado dukters Auksutės Ramanauskaitės – Skokauskienės lūpų Kretingos viešojoje M. Valančiaus bibliotekoje, kur ponia Auksutė pristatė fotografijų albumą, skirtą tėvui, bei Danguolės Bunikienės filmą „Nužudytas, bet nenugalėtas“.
Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Negalima buvo atsistebėti stiprybe šios moters, kai ji taip išoriškai ramiai, santūriai jau keliasdešimtąjį (kelisšimtąjį?) kartą dalijasi širdį draskančiais prisiminimais apie savo tėvų ir savo pačios gyvenimą, kurie kelia šiurpą tik vieną kartą juos išklausius… Apie kankinimus, kuriuos teko iškęsti jos tėvui… Apie sunkią našlės, kalinės, tremtinės dalią, ištikusią jos mamą. Apie artimuosius, apie močiutę, kuriai metų metus teko slapstytis nuo budrios valdžios ir dar budresnės išdaviko akies, saugant mažąją anūkę…
Atsikvėpti po gerklę gniaužiančių jaudulio spazmų padėjo, turbūt, dėkingumas tiems žmonėms, tiems paprastiems lietuviams, kurie, galėdami nusisukti nuo našlaitės, apsimesti, jog „ne mano kiaulės, ne mano pupos“, nenusisuko, kurie, galėdami išduoti, neišdavė…
Bet nebuvo nieko, kas būtų galėję išvaduoti iš kankinančio gėdos jausmo, kai teko klausytis, kiek daug kartų, kiek beviltiškai ilgų metų dukrai teko belstis į įvairiausias ATKURTOS, NEPRIKLAUSOMOS valstybės institucijas, kad jos rūpintųsi surasti palaikus žmogaus, kurio auka didele dalimi nulėmė tai, kad šiandien galima vadintis ir laisva, ir nepriklausoma valstybe!
Įstatymas ir teisingumas
Tik nebesutramdomų emocijų pertekliumi galiu pateisinti savo aitrų klausimą partizanų vado dukrai, kodėl ji nesikreipė į mūsų teisėsaugą, kai jau suradus tėvelio palaikus, vėl buvo pradėta jį šmeižti.
Ponia Auksutė keletą labai išraiškingų sekundžių patylėjo (ir tai buvo tiesioginis atsakymas į klausimą), o paskui vėl savo įprasta santūria, ramia maniera papasakojo, kokius penkerių metų trukmės kryžiaus kelius per Lietuvos ir ES teismus teko nueiti jai ir jos advokatams, kitiems teisininkams, kol pagaliau aukščiausia Europos Sąjungos žmogaus teises ginanti institucija paskelbė galutinį verdiktą: sovietų represinių struktūrų vykdytas smurtas prieš Lietuvos žmones, prieš kovotojus už laisvę – genocidas!
Atrodo, kad ne tik susitikimo dalyviai Kretingoje, bet ir kiti Lietuvos žmonės iki šiol nesusivokė, kokią reikšmingą, kokią likiminę valstybei ir visuomenei žinią pasiuntė Strasbūro teismas: lietuvių tauta turi teisę į savo valstybę, turi teisę ją ginti ir gintis priemonėmis, adekvačiomis toms, kuriomis ji buvo naikinama!
Nenoriu piktdžiugauti dėl to, kad teisė gyventi ir gintis dabar suteikta ne vien „Dievo išrinktajai“ tautai. Jos netektys kraujuoja tuo pačiu raudonu krauju, kaip ir mūsų… Tik noriu tikėti, kad dabar Lietuvos teisėsauga, turėdama oficialų teisinį pagrindą, pagaliau išdrįs vykdyti teisingumą, vykdyti savo pareigą ne vien pagal Briuselio liberalų ar Maskvos revanšistų nurodymus.
Teisingumo deivė
Ir dar, ko labai norėtųsi: kad išmoktume sekti geriausiais kitų žmonių, kitų tautų pavyzdžiais. Kad, pavyzdžiui, kaip žydų tauta, išmoktume būti dėkingi tiems žmonėms, kurių jautrumo, sąžiningumo, pasiaukojimo dėka mes esame dar gyvi kaip tauta (nors ir labai susitraukę), kaip laisvų žmonių valstybė. Ir kad kuo greičiau šitą pamoką išmoktų Vilniaus meras Šimašius, kol nepavertė Lietuvos sostinės teisinio ir moralinio nihilizmo sostine.
Jei tikrai siekiame ne keršto, o teisingumo, pirmiausia išmokime viešai pasakyti „Ačiū“ tiems, kurių dėka per visus amžius neblėsta teisingumo vilties žiburėlis!
Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Spalio 22 dieną, 12 valandą, grupė visuomeninių organizacijų rinkosi prie Lietuvos radijo ir televizijos protestuodamos prieš cenzūrą Lietuos televizijos eteryje. Teisingai, ne prieš televizijos cenzūravimą, kuriuo kaltinamas dabartinis Seimas, o prieš pačioje televizijoje įsigalėjusią nuomonių ir pažiūrų cenzūrą. „Cenzūra LRT – GRĖSMĖ LIETUVAI! LRT turi būti sugrąžinta Tautai!” – skelbia mitingo rezoliucija, kurioje LRT ne kartą vadinama propagandine televizija.
Siaurusevičiaus palikimas – vienos tiesos televizija
Kaltinimai skandalingi ir baisūs, tačiau negali sakyti, kad nepagrįsti. Iki jų privedė nevaržomo vienos grupelės įsigalėjimo Lietuvos televizijoje dešimtmetis.
Dar šių metų sausį antisovietinis rezistentas, viena ryškiausių katalikiško pogrindžio figūrų kunigas Robertas Grigas parašė LRT vadovams viešą laišką, kuriame kaip nuolatinis visuomeninio transliuotojo programų žiūrovas išreiškė nusivylimą pristatomos informacijos vienašališkumu ir subjektyvumu.
„2018 m. sausio 21 d. „Panorama“ vieną iš nedaugelio kartų greta protesto prieš Donaldą Trampą mitingo parodė ir jį palaikantį mitingą. Bet, kaip visada pagal „sistemos ideologijos“ papročius – santykiu maždaug 5 min. protestuojantiems kairiesiems (su eile jų pasisakymų, interviu) – ir 0,5 min. Trumpą remiantiems dešiniesiems (nė vieno jų atstovo pasisakymo). Ir taip visada. Nuolat transliuojamos TV žinios apie Lenkijos kairiųjų demonstracijas už „teisę“ į abortus, prieš vyriausybės vykdomą teismų reformą. Ir neteko matyti reportažų su Lenkijos tautininkų, krikščionių politiką palaikančiais renginiais. Ar tai reiškia, kad tokie Lenkijoje nevyksta? Ar labiau tai, kad pasirinkimas, kokią žinią, kokiu rakursu ir kiek laiko transliuoti priklauso nuo vyraujančios – leftistinės – ideologijos atrankos „sietelio“?“, – retoriškai klausė R. Grigas.
Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ideologinis sietelis pastebėtas jau seniai ir yra vieša paslaptis. LRT „Panoramos“ užsienio naujienų reportažus rengiančio Vykinto Pugačiausko kosmopolitinės ir progresyvistinės pažiūros yra seniai žinomos, kaip ir priešiškumas Donaldui Trumpui. Žurnalisto profesionalumą atskleidžia jo gebėjimas sąžiningai nušviesti jo nemėgstamus politikus ir pozicijas. Tačiau kada „Panoramoje“ matėte pozityvų reportažą apie konservatyvias ar antiglobalistines reformas bet kur Europoje ar pasaulyje? Reportažus iš masinių demonstracijų už gyvybės apsaugą ar vadinamąją „tradicinę“ šeimą?
Tą pačią sausio 21 dieną Paryžiuje nepaisant šalčio ir lietaus protestuodami prieš abortus pražygiavo dešimtys tūkstančių žmonių (tiesa, pasak progresyvių medijų, vos tūkstantis). JAV analogišką demonstraciją sveikino net Donaldas Trumpas, tačiau tai nesulaukė dėmesio JAV žiniasklaidos, paprastai komentuojančios kiekvieną Trumpo gestą ar rankos paspaudimą. Tikriausiai per žinias to nepamatėte, kaip prieš keletą metų negalėjote pamatyti ir tūkstantinių protestų Taline ar šimtatūkstantinių protestų Romoje prieš vienalyčių partnerysčių įteisinimą. LRT užsienio naujienos atlieka misiją Lietuvos žiūrovą įtikinti, kad mūsų visuomenėje svetima „moralinė pažanga“ Vakaruose yra negrįžtamai įvykusi, taigi privaloma ir mums.
Tai nėra būdinga visoms LRT televizijos laidoms. Tačiau būdinga pačioms svarbiausioms – gaunančioms geriausią eterio laiką. Dar 2009 metais iš LRT Tarybos trauktis nutaręs Romas Sakadolskis komentavo direktoriumi tapus A. Siaurusevičiui prasidėjusį vienos nuomonės įsigalėjimą, uždaromas nepatogias laidas, vienpusiškus „patogius“ pašnekovus kitose laidose. Tarp tokių, R. Sakadolskio žodžiais, „tipiškai nešališkų“ linčiavimo laidų kūrėjų jau tada minėta Ritos Miliūtės pavardė. Praėjo beveik dešimtmetis, bet „Teisė žinoti“ ir šiandien atitinka aukščiausius propagandinės žurnalistikos standartus. Bet kas, atsivertęs R. Miliūtės facebook paskyrą netruks įsitikinti, kad asmenines jos pažiūras galima apibūdinti kaip progresyvias. Kartais kritikuojama, o kartais tiesiog tyčiojamasi tai iš valstybinės kalbos, tai iš prigimtinės šeimos, tai iš klasikinio Vyčio paminklo šalininkų, tai iš Europos Sąjungos krypties kritikų, tai iš dar ko nors, pagal vyraujantį marksistinį-liberalų konsensusą, „nepažangaus“. Būtent šioms pažiūroms suteikiama tribūna R. Miliūtės laidose.
LRT vadovaujant liūdnai pagarsėjusiam Audriui Siaurusevičiui, televizija ne tik buvo paversta draugiškų viešųjų pirkimų iš prodiuserinių kompanijų vieta (draugiškų, nes draugams). Finansinę ir vadybinę grupelės šeimininkavimo pusę nušvietė Seimo komisijos išvados. Daug žalingiau už švaistomas lėšas tai, jog vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT įsivyravo ir labai aiški pasaulėžiūrinė savicenzūra. Galima nesutarti dėl akcentų, tačiau svarbiausių (geriausiu laiku rodomų) kasdienių TV eterio laidų vedėjų Ritos Miliūtės ir Edmundo Jakilaičio laidose beveik niekada nebuvo objektyvumo ir lygaus nuomonių atstovavimo. Už mokesčių mokėtojų pinigus siauram įtakingų žmonių rateliui leista paversti LRT savo pažiūrų sklaidos platforma.
Pokyčiai?
A. Siaurusevičiaus pasitraukimas ir naujos direktorės M. Garbačiauskaitės-Budrienės atėjimas neabejotinai reiškia apsivalymo galimybę. Yra ženklų, kad pozityvūs pokyčiai įmanomi. LRT portalas jau anksčiau buvo V. Laučiaus sukurta pavyzdinės žodžio laisvės oazė Lietuvos didžiajai žiniasklaidai. Jo tereikia nesugadinti. Problemiškiausias cenzūros prasme buvo ir išlieka TV eteris. Naujoji vadovybė greitai išsiskyrė su visiems savo nuomonę piršusiu Edmundu Jakilaičiu, vietoje jo galiausiai pakvietė nešališkumu garsėjantį (ir būtent dėl to kai kam nepatinkantį) Raigardą Musnicką, naujienų tarnybai paskyrė vadovauti profesionalią Ingą Larionovaitę. Visa tai pozityvūs pokyčiai. Svarbiausias klausimas, ar jie virs sisteminiais, ar kosmetiniais.
Yra daug pagrindo abejoti. Naujoji direktorė niekur ir niekad neįvardijo vertybinio šališkumo ir „neteisingų“ pažiūrų cenzūros LRT problema. Neįvardijus problemos neįmanoma su ja kovoti. Protestuotojai negali ir, tikiu, nesiima daryti apibendrinimų, jog LRT vyrauja blogi žmonės ar blogi žurnalistai. Tai būtų absurdas. Dauguma žmonių šioje tarnyboje siekia informuoti, o ne indoktrinuoti visuomenę ir pagal išgales atlieka savo darbą. Tačiau kelių raktines pareigas užimančių asmenų vaidmuo nulemia visos LRT veidą ir toną. Radijo programose tai G. Litvaitienė, „Panoramoje“ – užsienio naujienų cenzorius V. Pugačiauskas, politinių diskusijų laidose – R. Miliūtė. Pirmiausiai šių žmonių dėka LRT veidas daugybės šalies žiūrovų ir klausytojų akyse yra cenzūros veidas. Naujoji direktorė nėra kalta dėl situacijos LRT, bet neišvengiamai prieš save turi uždavinį tą palikimą pakeisti ir situaciją išspręsti. Ar turės ryžto tą padaryti, parodys artimiausia ateitis. Akivaizdu, protestuotojai reikalauja ryžtis šiems pokyčiams ir nelaukti švenčių.
Tai kur ta cenzūra? Vienos laidos analizė
Suprantama, daug skaitytojų, ypač pritariantys LRT vyraujančioms pozicijoms, cenzūros ir vienašališkumo LRT eteryje nepastebi. Tačiau net ir jie neabejotinai sutiks, kad nešališkumas yra žurnalistų profesionalumo apibrėžimo dalis, būtina laisvos žiniasklaidos darbo sąlyga. Būtent šališkumas, aktyviai ginant prieš tradicines ir tautines pažiūras nukreiptas pozicijas, yra vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT diskreditavęs ir iki šiol niekaip neišgydytas vėžys. Nors jau išėjęs iš LRT eterio (o gal kaip tik dėl to labiau tinkamas iliustracijai), Edmundas Jakilaitis buvo vienas šios problemos simbolių. Pažvelkime į jo vestas laidas, pradžiai, į vieną.
Jeigu kada gerbiamam skaitytojui prireiks lietuviškos propagandinės žurnalistikos pavyzdžio, įsijunkite šių metų gegužės 21 dienos „LRT forumo“ laidą, kurios vedėjas – trejus metus iš eilės įtakingiausiasLietuvos žurnalistas, tas pats Edmundas Jakilaitis. Kur tik buvo įmanoma būti šališkam, laidos vedėjas tą ir padarė. Laidą traktuodami kaip propagandos spektaklį (kokia ji ir buvo), suskirstykime ją į veiksmus.
Laidoje keltas klausimas, kodėl Lietuva neratifikuoja Stambulo konvencijos. Atsakymo paieškoms pasikviesti šeši pašnekovai: dvi ekspertės, trys politikai ir vienas temai aktualią problemą nuolatos sprendžiančios institucijos atstovas. Dalyvių atranka – pirmasis propagandinio spektaklio veiksmas. Abi ekspertės, D. Leinartė ir B. Sabatauskaitė, savo viešais pasisakymais ilgus metus ragino ratifikuoti konvenciją, tad akivaizdžiai priklauso jos šalininkų stovyklai. Nors esama daugybės – visų pirma šeimų ir tėvų – organizacijų, kurios viešai oponuoja Stambulo konvencijai, nė vienos jų atstovų laidoje nėra. Ekspertų vaidmuo laidose yra esminis, nes žiūrovai nepalyginamai rimčiau vertina ir pasitiki būtent jais, o ne politikais, ypač Seimo nariais. Kaip įprasta, ir šį kartą prieš konvenciją palaikančias ekspertes kviečiama viena oponuojanti Seimo narė Rita Tamašunienė – renkama politikė iš itin žemo visuomenės pasitikėjimo institucijos. Laidoje dar du nerenkami politikai, ministrai – konvencijos klausimu nuolatos svyruojantis ir savo vardu oponuoti jai neprisiverčiantis Linas Kukuraitis ir konvencijos ratifikavimą savo asmeniniu kryžiaus žygiu pavertęs bei Seimą nuolatiniais raštais agituojantis Linas Linkevičius. Paskutinis laidos dalyvis nešališkiausias – smurto prieš moteris situacijas sprendžiančios policijos generalinis komisaras Linas Pernavas. Disbalansas akivaizdus.
Antrasis propagandos veiksmas, žinoma, yra vedėjo įžanginis žodis. Nešališkas vedėjas galėtų subalansuoti ir nelygiaverčiai atstovaujamų stovyklų diskusiją. Tačiau E. Jakilaitis klausia, cituoju: „Kodėl Lietuvoje niekaip neratifikuojama Stambulo konvencija, aiškiai apibrėžianti Vyriausybių veiksmus ir priemones, siekiant kovoti su smurtu šeimose, bei konkrečius būdus, siekiant iš tiesų sulyginti moterų ir vyrų teises?“. Po tokio pristatymo ir pats noriu ją ratifikuoti. Laidos vedėjas apie jokią kritiką konvencijai nėra girdėjęs, o jei ir girdėjęs, tai nemato reikalo apie ją užsiminti šalia pagyrų. Sąžiningesnė diskusija, jo akimis, vystosi tada, kai oponavimas konvencijai atrodo neracionalus ir nepagrįstas, tiesiog vykstantis dėl nežinomų, gal laidos eigoje paaiškėsiančių priežasčių.
Trečiasis propagandos veiksmas reikalauja pasitelkti asmeniškas istorijas ir sukelti žiūrovų emocijas. Tam laidos pradžioje pakalbinamos dvi smurtą šeimoje patyrusios moterys, galiausiai krizių centrų ir policijos pagalba sugebėjusios palikti kas vyrą, kas sugyventinį. Moterų iš tiesų gaila, tačiau konvencijai niekas neoponuoja tuo pagrindu, kad smurtas prieš moteris neva ne problema. Tiek vedėjas, tiek dalyviai gerai žino du esminius dalykus. Pirma, pagrindinė kritika konvencijai yra dėl jos privalomose nuostatose įtvirtinto genderizmo – nediskriminavimo dėl socialinės lyties, lyties raiškos ir lyties tapatybės. Antra, ne viena analizė atskleidė, kad konvencija neturi ką esmingai naujo pasiūlyti Lietuvos teisės aktams smurto prieš moteris srityje.
Taigi deklaruojamais tikslais ji perteklinė, o nedeklaruojamais – nepageidautina. Moterų liudijimai kažką įrodytų, jeigu diskusija būtų apie tai, ar gerai mušti moteris. Tačiau tokios diskusijos Lietuvoje, ačiū Dievui, nėra. Sąžiningas vedėjas (t.y. neapsimetantis, kad nežino konvencijai adresuojamos kritikos dėl socialinių lyčių ir lyties tapatumų) galėtų ir turėtų minėtų moterų paklausti, ar jos sutiktų, kad jų vaikai būtų mokomi apie translytiškumo normalumą ir lyties tapatybių pasirinkimo galimybę, kaip reikalauja pati Stambulo konvencija. Turėtume visapusišką situacijos vertinimą, tegu ir ne ekspertinį, bet būtent tų žmonių, kuriems reikės su siūloma konvencija gyventi. Tačiau neturime.
LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.
Ketvirtas ir pagrindinis propagandos veiksmas yra diskusijos valdymas. Atkreiptinas dėmesys, kad tuos pačius įžangoje sakytus komplimentus konvencijai vedėjas vėliau kartoja ir užduodamas pirmąjį klausimą vienintelei konvencijos kritikei R. Tamašunienei. „Kas jums kliūna?“ – klausia jis. Užduodamas klausimus konvencijos šalininkėms, kritikos konvencijai vedėjas neprideda. D. Leinartė nepertraukiama nei karto, R. Tamašunienės jau pirmasis pasisakymas pertraukiamas keturis kartus. Svyruojantis ir vietoje savo pozicijos apie „per didelį nesutarimą visuomenėje“ kalbantis L. Kukuraitis vedėjo taip pat pertraukiamas žodžiais: „konvencijoje yra daugybė priemonių, kurios yra geros, tai akivaizdu“. Gal tai padės ministrui apsispręsti? „Jeigu jau jums čia labai kliūna ta socialinė lytis…“, – nutraukia kitą R. Tamašunienės pasisakymą. Nebus melas pasakyti, kad tas pats moderavimo stilius išlieka iki laidos pabaigos. Žiūrovas turi būti arba labai kritiškas, arba labai bukas, kad toks laidos vedimas nedarytų įtakos jo apsisprendimui laidoje svarstomu klausimu.
Labai įdomus epizodas, nors ir ne propagandos anatomijos dalis yra laidos viduryje Dalios Leinartės įnirtingai kartotas teiginys, jog naujasis oficialus konvencijos vertimas į lietuvių kalbą gender verčia nebe kaip „socialinę lytį“, o tiesiog kaip „lytį“. Tai esą viską išsprendžia ir diskusijos apie genderizmo ideologijos įtaką netenka prasmės. Taip būdų, 1) jeigu konvencijos įsipareigojimai kiltų iš jos vertimo, o ne iš originalaus angliško teksto, tačiau kyla būtent iš jo, todėl vertimas nėra svarbus; 2) jeigu konvencijoje būtų tik pats žodis, o ne visas jo apibrėžimas, kuris dėl to kaip išverčiame patį žodį niekaip nepasikeičia; 3) konvencijoje nebūtų dar radikalesnės „lyties tapatybės“ sąvokos, visame žmogaus teisių diskurse nedviprasmiškai suprantamos kaip galimybė savo lytį suvokti nebūtinai sutampančiai su biologine lytimi. Suvokti bent vienam iš šių punktų, kurie niekais paverčia D. Leinartės „naujojo vertimo argumentą“, nereikia jokių specifinių teisinių ar politinių žinių, kurių iš įtakingiausio žurnalisto visgi galima tikėtis. Tereikia logikos ir būti skaičius tekstą, apie kurį rengiama laida. Tačiau laidos vedėjas į šį akivaizdžiai dalyvius ir žiūrovus klaidinantį viražą nereagavo niekaip. Patikėjo, kad naujas vertimas išspręs visas problemas? E. Jakilaičio šalininkai mėgsta pabrėžti jo kritiškumą, gebėjimą politikams kaip mat prikišti jų melus ir klaidas, neleisti išsisukti eteryje. Bėda, kad šis gebėjimas visada naudotas selektyviai, o vadinamąjį hard talk jo laidose tekdavo patirti tik „neteisingų“ pažiūrų atstovams.
Ką daryti?
Jau dabar LRT įstatyme yra aiškia parašyta, kokiais pagrindais turi remtis nacionalinė televizija. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis skelbia, kad „LRT radijo ir televizijos programose turi būti užtikrinta temų ir žanrų įvairovė, programos turi būti skirtos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. LRT radijo ir televizijos programose neleidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms; LRT informacinėse programose, komentaruose pateikiama informacija turi būti pagrįsta, atspindėti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios – autorizuotos, patikrintos ir išsamios.“
Viename įstatymo straipsnyje net tris kartus pabrėžtinai kartojama būtinybė užtikrinti, kad neįsivyrautų vienos pažiūros ir įsitikinimai, priešingai, programos turi būti skirtos įvairių įsitikinimų žmonėms. Tai iš tiesų esminis reikalavimas. Nepriklausomai nuo to, kokia valdžia susiformuoja per rinkimus, visuomenėje egzistuoja skirtingos pažiūros. Visuomeninį transliuotoją išlaiko visų pažiūrų piliečių mokesčiai, visi esame nacionalinės televizijos dalininkai. Įstatymo siekis atspindėti skirtingas, nacionalinei valstybei lojalias ir grėsmės jai nekeliančias, pažiūras tad yra pagrįstas ir natūralus. Tačiau Lietuvoje ne tik yra LRT neatstovaujamų pozicijų. Priešingai, daugeliu (šeimos, kalbos, migracijos, darbo kodekso, mokesčių progresyvumo ir kt.) klausimų yra neatstovaujama būtent daugumos piliečių nuomonė. LRT vakarinių laidų žiūrovas, tylioji dauguma, sėdi prie televizoriaus ir yra ne informuojamas, o vertybiškai auklėjamas edukacinę misiją prisiėmusios žurnalistų ir ekspertų mažumos. Tai ne atsitiktinė, o sisteminė problema. Kaip rašė kadaise buvęs LRT direktorius K. Petrauskis, vienoje televizijoje įsivyravus tų pačių rengėjų laidoms, natūralu, jog įsivyrauja ir tų pačių rengėjų pažiūros.
Pradžioje cituotas Roberto Grigo viešas laiškas neblogai iliustruoja, kaip, žiūrovo akimis, LRT sekasi įgyvendinti LRT įstatymo priesaką išvengti vienašališkumo ir atspindėti įvairias politines pažiūras. Savo laišką R. Grigas baigia paprastu prašymu: „Kaip nuolatinis LRT žinių laidų žiūrovas, pageidaučiau tolygaus ir neutralaus informacijos pateikimo, nei tiesiogiai, nei tarp eilučių „nepadedant“ žiūrovui suprasti, kuri nuomonė ar pozicija „teisinga“ ar „neteisinga“. Kitaip informacija pamažu tampa indoktrinacija. Palikite informacijos vartotojams patiems nuspręsti, kokia idėjinė kryptis, politinė laikysena ar viešieji asmenys jiems priimtinesni. Labai nesinorėtų, kad nejučia sugrįžtų mano kartai dar pažįstamas žinių pateikimo metodas „viena partija (ideologija), viena tiesa“.
Naujoji LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Ko gero, po juo pasirašytų ne tik šio teksto autorius, bet ir absoliuti dauguma žiūrovų. Taip nedaug norime, bet niekaip negalime gauti. Aptarta laida yra chrestomatinis pavyzdys žurnalistikos, dėl kurios visuomenėje kyla nepasitenkinimas LRT darbu. Tai nei pirma, nei paskutinė tokia E. Jakilaičio, o taip pat ir R. Miliūtės laida. Skeptiškam skaitytojui teksto autorius įsipareigoja šį mėnesį facebooke pateikti išsamesnį pagal tą patį scenarijų vykstančių Ritos Miliūtės laidų sąrašą – aktualumo nebus praradęs.
Nacionaliniam transliuotojui vadovaujant A. Siaurusevičiui toks propagandinis žanras tiesiog klestėjo, kaip, panašu, klestėjo ir biudžeto lėšų švaistymas draugų komerciniams projektams. Su naujos direktorės išrinkimu ir jos formuojama komanda bei vizija visuomenė siejo didžiulius pokyčių – visų pirma skaidrumo, bet taip pat ir sąžiningos žurnalistikos – lūkesčius. Neįmanoma apsimesti, kad nesuprantame, apie ką kalbama, kai skundžiamasi „šališka žurnalistika“ ar tiesiog „propaganda“. Pavyzdys visiems prieš akis. Belieka sulaukti pokyčių. Bet pasyvus laukimas dar niekur jų nepaskatino.
Pradedama svarstyti rezonansinė politinės korupcijos byla. Baudžiamąją bylą nagrinėja trijų teisėjų – Jurgitos Kolyčienės, Ugniaus Trumpulio ir Nijolės Žimkienės – kolegija. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Penktadienį pradėjus nagrinėti politinės korupcijos bylą, kaltinamieji reikalavo nušalinti tiek prokurorą, tiek pačią teisėjų kolegiją.
Dėl to teismas pasisakys birželio 15 dieną, 8 valandą, kai bus skelbiama nutartis.
Byloje teisiamieji siekia nušalinti tiek prokurorą Justą Laucių, tiek ir visą teisėjų kolegiją. „MG Baltic“ koncernas poveikiu teismui kaltina ir prezidentę Dalią Grybauskaitę. O Eligijus Masiulis teigia, kad prokuroras šią savaitę lankėsi Prezidentūroje, tad turėtų nusišalinti.
Prokuroras J. Laucius po posėdžio žurnalistams teigė, kad net jei jį nušalintų, „nepakeičiamų prokurorų nėra“, tačiau advokatų argumentai, kad jis yra šališkas, yra nepagrįsti. Jis taip pat neigė E. Masiulio kaltinimus, kad jis šią savaitę lankėsi Prezidentūroje.
„Šešiolika metų nesilankiau tame pastate“, – žurnalistams po posėdžio sakė prokuroras.
Į tai E. Masiulis atkirto, kad „viskas artimiausiu metu taps aišku“, tačiau į žurnalistų klausimą, ar tai reiškia, jog jis pateiks įrodymų, neatsakė.
E. Masiulis taip pat teigė, kad nors posėdyje prokuroras tikino, jog susirašinėjimas elektroniniu paštu su prezidente yra byloje, per apklausas tai nebuvo pateikta.
„Noriu objektyvaus proceso, kad prokuroras neišiminėtų iš bylos to, kas jam pasirodė nesvarbu. O teisėjams tai gal pasirodys svarbu“, – sakė E. Masiulis.
Koncerno advokatas Linas Belevičius, Vilniaus apygardos teismui posėdyje padarius pertrauką, žurnalistams teigė, kad teisėjų kolegija turėtų nusišalinti. Be to, užsiminė apie planus kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT).
„Paskaitykime NSGK išvadą, kurią patvirtino Seimas. Jau šioje išvadoje koncernas yra įvardytas kaip nusikalstama grupė. Tai gal apskritai nebereikia teismo, Seimas galėtų ir bausmę paskirti. Vytautas Bakas jau skaičiuoja milijardus, galėtų ir metus paskaičiuoti. Lygiai taip pat apie atskirus įrodymus yra kalbėjusi prezidentė per pastarąjį laikotarpį. Esant tokiai situacijai, tos garantijos, kurių reikalauja Europos Žmogaus Teisių Teismas, iš kaltinamųjų yra atimtos – tiek į nepriklausomą teismą, tiek į nekaltumo prezumpciją“, – žurnalistams sakė L. Belevičius.
Anot jo, valstybė nesugeba organizuoti teismų darbo.
„Jeigu valstybė nesugeba organizuoti tokių teismo procesų, reiškia ji nesugeba. (…) Galbūt tegul organizuoja NSGK posėdžius ir parlamentinius tyrimus. Labai puikiai sekasi. (…) Aš manau, kad sulaukime teismo sprendimo, tai buvo gynybos argumentai, kur galiausiai pasisakys Europos Žmogaus Teisių Teismas“, – tikino L. Belevičius.
Anot jo, į EŽTT bus kreipiamasi, kai ateis „tam tinkamas procesinis laikas“.
Šį kartą į teismo posėdį atvyko visi teisiamieji: buvę liberalai Gintaras Steponavičius, Šarūnas Gustainis, E. Masiulis, taip pat buvęs „darbietis“ Vytautas Gapšys ir buvęs koncerno „MG Baltic“ viceprezidentas Raimondas Kurlianskis.
R. Kurlianskis pareiškė norintis, kad būtų nušalinta visa teisėjų kolegija. E. Masiulis nori, kad būtų nušalintas prokuroras J. Laucius, pastarąjį nušalinti nori ir Š. Gustainis. Nušalinimų reikalauja ir „MG Baltic“ koncernas. V. Gapšys ir G. Steponavičius nepareiškė noro nušalinti teisėjus arba prokurorą.
E. Masiulis teismo posėdyje nusprendė pasisakyti ne tik per advokatą, bet ir pats. Jis teigė, kad prokuroras turėtų išvengti bet kokių įtakų, o, jo žiniomis, trečiadienį, apie 10.45 val., prokuroras lankėsi Prezidentūroje. Tai E. Masiuliui sukėlė įtarimų, apie ką buvo kalbamasi.
E. Masiulio advokatas Mindaugas Bliuvas prokurorą kaltino šališkumu, nusistatymu prieš E. Masiulį bei kad jis teismui pateikė ne visą informaciją.
Š. Gustainio advokatas Linas Kuprusevičius kaip argumentą naudojo konservatoriaus, kurio narystė partijoje sustabdyta, Lauryno Kasčiūno susitikimą su „MG Baltic“ atstovu. Anot jo, situacija analogiška kaip Š. Gustainio, skiriasi tik jų atstovautos partijos. Pasak advokato, Mantas Adomėnas susitikimuose su „MG Baltic“ prašė paramos. Tačiau, advokato teigimu, nors duomenų gerokai daugiau, L. Kasčiūnas ir M. Adomėnas buvo apklausti kaip liudytojai ir jiems „net nebuvo suteiktas specialiojo liudytojo statusas“.
„MG Baltic“ advokatas L. Belevičius teigė, kad abejotina, jog teisėjai gali būti nešališki. Anot jo, tuo laikotarpiu, kai teisėjai turėjo susipažinti su bylos medžiaga – nuo balandžio pabaigos iki ketvirtadienio – aukščiausi šalies vadovai ne kartą „MG Baltic“ įvardijo kalta, organizuota nusikalstama organizacija.
Pasak jo, prezidentė D. Grybauskaitė kelis kartus pasisakė apie bylą, taip darydama spaudimą teismui. Jis įvardijo D. Grybauskaitės interviu LRT televizijai ir portalui delfi.lt, kur ji kalbėdama apie galimą E. Masiulio kyšį, įvardindama „paskolą dėžutėje“ iškėlė rankas ir parodė kabučių ženklą. Advokato teigimu, tai yra nepalankios visuomenės nuomonės formavimas, tai galima vertinti kaip jos nuomonės išsakymą teismui, kokio sprendimo ji tikisi.
Jis taip pat teigia, kad tai, jog VSD pažymos apie „MG Baltic“ buvo paviešintos žiniasklaidai, rodo, kad Seimo NSGK nariai galėjo norėti iš anksto suformuoti nuomonę apie bylą.
L. Belevičius taip pat įvardijo, kad prie spaudimo prisidėjo Seimo narių V. Bako, Rasos Juknevičienės, Gabrieliaus Landsbergio, Naglio Puteikio pasisakymai, taip pat Vilniaus miesto mero – Remigijaus Šimašiaus – teiginiai.
„Už žiniasklaidos kampanijos metu informacijos atsakinga yra būtent valstybė ir valstybės pareigūnai. (…) Kampanija vyko tuo metu, kai buvo suformuota teisėjų kolegija“, – posėdyje sakė L. Belevičius, teigdamas, kad žiniasklaidoje pasirodę pranešimai daugiausiai buvo VSD ataskaitų turinio perrašymas.
R. Kurlianskio advokatas Simonas Slapšinskas teigė, kad tiek prezidentės pasisakymai, tiek kitų politikų svarstymai, ar E. Masiulio gauti pinigai buvo paskola, darė įtaką teisėjų kolegijai.
„Jeigu gerbiama kolegija padarytų tas pačias išvadas kaip prezidentė, natūralu, kad kils klausimų apie nešališkumą. (…) Tam, kad būtų išvengta abejonių teismo nešališkumu, manau, kad visgi esant šioje situacijoje, yra pagrindo gerbiamai kolegijai nusišalinti“, – posėdyje sakė S. Slapšinskas.
Prokuroras J. Laucius, kalbėdamas apie teisėjų nušalinimą, teigė, kad tai, jog šalies vadovai pasisakė apie „MG Baltic“ bylą, nėra privaloma teismui, todėl tai nėra tinkamas argumentas nušalinti kolegiją.
„Šalyje realiai veikia valdžių padalijimo principai. (…) Neturi jokio pagrindo išvadai, kad būtent dėl to, kad teisėjai turėtų kažkaip reaguoti į Seimo narių ar kitas pastabas“, – sakė prokuroras.
Prieš teismo posėdį G. Steponavičius, dėl kurio neatvykimo ketvirtadienį buvo atidėtas bylos nagrinėjimas, teigė, kad nežinojo, jog bylos nagrinėjimas sutriks.
„Nemaniau, kad mano nepasirodymas sutrikdys bylos nagrinėjimą. (…) Esu suinteresuotas kuo greitesniu bylos nagrinėjimu“, – prieš teismo posėdį žurnalistams teigė G. Steponavičius.
Kaltinimai pareikšti ir pačioms Liberalų sąjūdžio ir Darbo partijoms bei „MG Baltic“.
Buvęs liberalas Eligijus Masiulis (k) ir buvęs MG Baltic viceprezidentas Raimondas Kurlianskis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Teisėsauga įtaria, kad politikai, imdami kyšius iš „MG Baltic“, palaikė ar inicijavo koncernui palankius sprendimus Seime bei kitose valstybės institucijose, taip pat darė poveikį nulemiant viešųjų pirkimų laimėtojus.
Ikiteisminio tyrimo metu apklausta daugiau nei 150 asmenų, iš kurių daugiau kaip 50 – praėjusios ir šios kadencijos Seimo nariai, keletas buvusių ministrų, Europos Parlamento narių. Atlikta daugiau nei 200 apklausų ir daugiau nei 30 kratų.
Įtariama, kad Š. Gustainis gavo daugiau nei 8 tūkst. eurų kyšį, G. Steponavičius – 15 tūkst. eurų, V. Gapšys – daugiau nei 27 tūkst., E. Masiulis kaltinamas daugiau nei 106 tūkst. eurų kyšio paėmimu. Darbo partija įtariama kyšininkavimu ir prekyba poveikiu, Liberalų sąjūdis – kyšininkavimu, prekyba poveikiu ir piktnaudžiavimu, o „MG Baltic“ įtariamas šių partijų papirkimu ir prekyba poveikiu.
Įtariama, kad politikai dėl kyšių tarėsi su koncerno „MG Baltic“ viceprezidentu R. Kurlianskiu, o vėliau Seime ar kitose institucijose siūlė arba palaikė koncernui palankias iniciatyvas.
Visi įtariamieji savo kaltę neigia. „MG Baltic“ prezidentas Darius Mockus bylą pavadino politizuota, o kaltinimus laiko nepagrįstais.
Baudžiamąją bylą nagrinėja trijų teisėjų – Jurgitos Kolyčienės, Ugniaus Trumpulio ir Nijolės Žimkienės – kolegija.
