Marius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.

Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius sudvejojo dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriaus Dariaus Jauniškio teiginio, kad šiuo metu nėra fiksuojama Rusijos bandymų daryti įtaką Lietuvoje vyksiančiuose rinkimuose bei kad tarp dabartinių kandidatų į prezidentus nėra Kremliui palankių. 

„Žinia apie tai, kad VSD kol kas nefiksuoja atvejų, kad Kremlius bandytų daryti esminę įtaką artėjantiems rinkimams Lietuvoje, šiandien nuskambėjo ne mažiau garsiai, negu pati pateikta grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaita. O jei dar pridursime, kad VSD vadovas teigia, jog „Prezidento rinkimuose nėra Rusijai palankių“ kandidatų, ko gero, jau reiktų pradėti džiaugtis. 

Tačiau džiagtis neverta. Pirmiausia aš akcentuočiau tai, jog VSD vadovas pridūrė, kad prezidento rinkimų kandidatus Rusija vertina „pagal požiūrį į valdantįjį Kremliaus režimą ir jo vykdomą politiką“. Taigi Rusija tikrai gali turėti savo kandidatą Lietuvos prezidento rinkimuose, tačiau jis nebūtinai turi būti panašus į Algirdą Paleckį, kuris nuolat kartojo, kad sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“, – teigė analitikas. 

Pasak jo, svarbu įvertinti, už kokią politiką Rusijos atžvilgiu agituoja vienas ar kitas kandidatas ir ar yra sąsajos su Kremliaus režimu.

VSD vadovas Darius Jauniškis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

„Svarbiausia, mano įsitikinimu, suprasti, kad Rusijos įtaka rinkimams gali būti visai kitokia, negu mes įpratę manyti. Ir visai tikėtina, kad po visų rinkimų mes turėsime pripažinti, jog akivaizdaus Rusijos kišimosi nepastebėta, nors jis TIKRAI BUVO“, – feisbuke antradienį rašė M. Laurinavičius. 

Pristatydamas bendrą VSD ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą, D. Jauniškis antradienį teigė, kad Rusija neabejotinai yra suinteresuota veikti politinius ir socialinius procesus Lietuvoje, tačiau kol kas dar sisteminės įtakos Lietuvos politinei sąrangai nėra įgijusi.

D. Jauniškis pažymėjo, kad kol kas ryškių požymių, jog Rusijos žvalgybos bandytų daryti įtaką rinkimams, nefiksuoja. „Tačiau tokios galimybės atmesti jokiais būdais negalime“, – akcentavo jis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.06; 06:30

Marius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.

Po Rusijos agresijos Kerčės sąsiauryje Lietuvos vadovai prakalbo apie karinės paramos Ukrainai didinimą ir būtinybę visais įmanomais tarptautiniais kanalais ginti Ukrainos siekį į nepriklausomybę bei teritorinį vientisumą.

Tačiau iš didžiųjų Vakarų valstybių lyderių panašių kalbų iki šiol negirdėti. Nėra ir užuominų apie konkrečius įrankius, kuriais būtų tramdoma geopolitinę sumaištį regione ir pasaulyje nešanti Kremliaus politika.

Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius sako nesitikįs, kad artimiausiu metu išgirsime apie tokias priemones. Jo teigimu, nors tokių priemonių padėti Ukrainai ir atgrasyti Rusiją yra daugybė, vargu ar artimiausiu metu sulauksime naujų sankcijų dėl tarptautinę teisę paminančių Maskvos veiksmų.

Analitiko manymu, toks pasyvumas rodo, kad Vakarai, nepaisant Rusijos vykdomos agresijos Gruzijoje, Ukrainoje ir cheminių atakų NATO priklausančioje Didžiojoje Britanijoje, tiesiog vengia veltis į aštresnę konfrontaciją su demokratines vertybes ir tarptautinę teisę paminančiu režimu.

„Vakarai nebėra pasiryžę konfrontacijai. Nepaisant to, kad jie yra nuolat Rusijos puolami įvairiausiomis formomis, Vakarai tam tiesiog nėra pasiryžę. Tuo tarpu Rusija demonstruoja, kad yra pasiryžusi ir tokiu būdu šantažuoja Vakarus“, – pabrėžė M. Laurinavičius.

Anot jo, ne tik Rusijos turima karinė galia bei branduolinių ginklų arsenalas, tačiau ir Vakarų politinio ryžto stoka Kremliui atriša rankas destruktyviai elgsenai.

„Daugelis klausimų yra ne apie juos, o apie mus. Mūsų bankininkai padeda jiems plauti pinigus, mūsų nekilnojamojo turto atstovai padeda jiems pirktis namus mūsų sostinėse, mūsų teisininkai padeda jiems įregistruoti bendroves ir pirkti pilietybes. Visa tai yra didelė egzistuojančios problemos dalis“, – Eltai kalbėjo M. Laurinavičius.

Rusija užgrobė šiuos Ukrainos laivus Kerčės uoste. EPA-ELTA nuotr.

Eksperto teigimu, pradžiai pakaktų, kad Vakarai, reaguojant į Rusijos agresiją, bent užsimintų apie galimas sankcijas ar kitokio pobūdžio veiksmus.

„Atsakas galėtų būti vien pasakymas, kad dėl šios agresijos Vakarai svarsto naujas sankcijas ar kitokio pobūdžio reakcijos priemones. Tačiau to nėra ir nė iš vienos valstybės to negirdėjome. Vien pasakymas, kad yra svarstoma konkreti galimybė, skirtingai nuo dabartinių pabarimų, gali turėti bent jau kažkokios reikšmės“, – kalbėjo M. Laurinavičius. Visgi jis neatmetė galimybės, kad ilgainiui JAV subręs naujoms sankcijoms, tačiau, pasak analitiko, tam tikriausiai bus visas kompleksas priežasčių.

Nepaisant to, kad Ukrainos lyderiai kalba apie Rusijoje brandinamus planus organizuoti dar vieną intervenciją, M. Laurinavičiaus manymu, tai yra mažai tikėtina. Analitiko manymu, Kremliaus agresija Kerčėje neturėtų išvirsti į atvirą Rusijos ir Ukrainos konfliktą. L. Laurinavičius aiškino, kad Rusija greičiausiai ir toliau sieks tiesiog destabilizuoti padėtį šalies viduje.

„Pagrindinės pajėgos bus mestos būtent į nematomą destabilizacijos karą ir provokacijų organizavimą. Kitaip tariant, jiems dabar svarbiausia ne tai, kas vyksta Donbase, o pirmiausia, kaip klostysis prezidento ir Rados rinkimai. Reikia suprasti, kad Rusija, priešingai nei kitos valstybės, nedaro skirtumo tarp taikos ir karo. Jiems viskas yra karas. Tad, aš manau, kad Rusija ir toliau naudos hibridines priemones“, – kalbėjo ekspertas.

Kita priežastis, kodėl, M. Laurinavičiaus manymu, Maskva nesiryš veltis į platesnio masto konfliktą, kariniu lygmeniu Ukraina yra sustiprėjusi.

„Nors Rusijos karinė galia ir yra didesnė, tačiau dabartinės Ukrainos ginkluotosios pajėgos jau tikrai nebėra tos būklės, kokios buvo 2014 metais. Todėl šiuo metu Rusijai būtų labai sudėtinga įsivelti į didelio masto konfliktą. Rusijos režimas prie viso savo nežmoniškumo ir agresyvumo yra pakankamai racionalus“, – apibendrino analitikas.

ELTA primena, kad sekmadienį jūroje netoli aneksuoto Krymo pusiasalio Rusija apšaudė ir užėmė tris Ukrainos karinio jūrų laivyno laivus bei sulaikė jų įgulos narius. Europos Sąjunga, JAV ir NATO iš karto paragino Rusiją nedelsiant paleisti jūrininkus ir grąžinti Kijevui laivus.

Ukrainos parlamentas pirmadienį pritarė prezidento Petro Porošenkos sprendimui nuo trečiadienio šalies pasienio teritorijose įvesti karo padėtį. Planuojama, kad ji turėtų galioti 30 dienų. Tačiau, jei situacija normalizuosis, ji gali būti atšaukta ir anksčiau, teigė Ukrainos Nacionalinio saugumo tarybos vadovas Oleksandras Turčynovas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.28; 09:00

Slaptai.lt skelbia beveik 30 minučių trukmės videointerviu Lietuvos saugumo tema, kuriame dalyvavo Seimo NSGK pirmininkas Vytautas Bakas, Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas Marius Laurinavičius ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijos diplomatas Eitvydas Bajarūnas. Pokalbį moderuoja Indrė Makaraitytė.

Šiame pokalbyje gvildenamos aktualios Lietuvai temos: ar mums pavyks išvengti Rusijos kišimosi į Prezidento rinkimus; ar Rusijoje įmanomas nepriklausomas verslas; kodėl kadaise savo vieną svarbiausių ir brangiausių įmonių patikėjome uždaryti Rusijos kompanijai; kokia Rosatom įtaka; ar Rusijos slaptosios tarnybos turi informacijos apie mūsų pažeidžiamus politikus, verslininkus, žurnalistus; kuo labiausiai MG Baltic įdomus buvo Seimo NSGK?

2018.10.26; 12:00

Marius Laurinavičius. Slaptai.lt foto

Minint 10-ąsias Rusijos agresijos prieš Sakartvelą metines, politologai vis dar nemato galimybės Pietų Kaukazo valstybei artimiausiu metu tapti NATO nare. Pasak jų, ne tik neišspręsti teritoriniai ginčai su Rusija, bet ir politinės motyvacijos stoka siekiant narystės trukdo Sakartvelui tapti galingiausio pasaulyje gynybinio aljanso dalimi.

Pasak Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiojo analitiko Mariaus Laurinavičiaus, NATO pasiūlymai Gruzijai tapti Aljanso nare buvo migloti tiek prieš Gruzijos-Rusijos karą, tiek ir dabar. Tačiau, akcentuoja M. Laurinavičius, politinės valios siekti NATO narystės trūksta ne tik Aljansui, bet ir pačiai Gruzijai.

„Vertinant realią situaciją, deja, bet reikia pripažinti, kad politinės valios nėra pakankamai abiejose pusėse. Tiek Vakaruose, tiek Gruzijoje. Mano vertinimu, nors Gruzija nuolat nuosekliai deklaruoja norą įstoti į NATO, tokio pasiryžimo, kokį savu laiku rodė narystės siekianti Lietuva, Gruzijoje šiuo metu aš, ko gero, nematau“, – Eltai sakė M. Laurinavičius.

Pasak Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiojo analitiko, Gruzijos ir Rusijos konflikto sprendimo galimybių kol kas nematyti.

Rusija, akcentavo analitikas, suinteresuota tik savo įtakos didinimu regione ir nėra linkusi atsižvelgti į kitų valstybių interesus. O be abiejų pusių interesų derinimo santykiai klostytis ir gerėti negali.

Rusija ir toliau elgiasi kaip stipri okupacinė jėga. Ji ne tik neatsižvelgė į konflikto sureguliavimą įsikišusios tarptautinės bendruomenės reikalavimus („Šešių punktų“ planas), bet iki šiol vykdo laipsnišką okupuotų teritorijų pasienio stūmimą gilyn į Gruziją.

Rusija po keletą ar net kelis šimtus metrų nelegaliai pastumia Pietų Osetijoje okupuotos zonos sieną į Gruzijos teritoriją, tvirtina M. Laurinavičius.

Vis dėlto, nepaisant abipusės nuolatinės konfrontacijos, Gruzijos Vyriausybės pozicija šiek tiek keičiasi. M. Laurinavičiaus teigimu, šiuo metu Gruzija siekia atnaujinti prekybinius kelius su Rusija.

„Vyriausybės bando neva atskirti prekybą nuo politikos, tai yra plėtoti prekybinius ir kultūrinius santykius su Rusija. Visai neseniai ypač suaktyvėjo prekybos koridoriai netgi per okupuotas teritorijas Šiaurės Osetiją ir Abchaziją (…) Žvelgiant iš teisinės perspektyvos, man kyla klausimas, ar tai neprieštarauja pačios Gruzijos įstatymui dėl okupuotų teritorijų. Taigi šiuo atžvilgiu Gruzijos Vyriausybės pozicija man yra pakankamai dviprasmiška“, – kalbėjo M. Laurinavičius.

M. Laurinavičius aiškino, kad labai tikėtina, jog konfliktas ir toliau bus įšaldytas, nes, pasak jo, nereikėtų tikėtis, kad susitarimas dėl okupuotų Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijų būtų pasiektas.

saakasvislis_veliava
Gruzijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

„Aišku, Rusija nesiruošia šių teritorijų grąžinti Gruzijai. Taip pat pakankamai aišku, kad ir Gruzija nesutiks, jog Rusijos įtakoje liks šios okupuotos teritorijos. Konfliktas yra užšaldytas ir jo sprendimo aš kol kas nematau. Tarptautinis sprendimas taip nepadeda ir neduoda jokių rezultatų. Realiausias scenarijus – šis konfliktas ir toliau liks užšaldytas“, – sakė Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.

M. Laurinavičiui antrino Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Margarita Šešelgytė. Mokslininkė tvirtino, kad Rusija vis dar žiūri į posovietines valstybes kaip į savo įtakos zoną ir nėra suinteresuota, kad jos ilgainiui taptų transatlantinės saugumo struktūros narėmis.

M. Šešelgytė pripažino, kad Gruzijos ir Ukrainos perspektyvas tapti NATO narėmis stipriai apsunkino karas su Rusija. Kremlius, pasak jos, tikslingai siekia trukdyti galimai šių valstybių integracijai į Vakarų saugumo struktūras. Maskva suinteresuota, pabrėžia M. Šešelgytė, Gruziją ir Ukrainą paversti euroatlantinėms institucijoms nepatraukliomis krizių zonomis.

Pasak TSPMI docentės, Gruzija nėra vienintelė posovietinė valstybė, kuri rodo iniciatyvą tapti Aljanso nare. Tiek Ukraina, tiek Moldova bei Armėnija taip pat to siekia.

Tačiau Kremliaus išprovokuoti teritoriniai, etniniai nesutarimai stipriai apsunkina realias valstybių galimybes artėti Vakarų ekonominių ir saugumo struktūrų link. Rusija laikosi įšaldytų konfliktų strategijos posovietinėse šalyse ir siekia, kad jos tarptautinės bendruomenės akyse atrodytų nestabilios ir nepatikimos.

Du Rusijos kontroliuojamus Gruzijos regionus Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę pripažino Nikaragva, Sirija, Venesuela, Vanuatu ir Nauru.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.07; 06:00

Julius Panka, šio komentaro autorius

Šiame straipsnyje tęsiame pažintį su įtakingais Latvijos žmonėmis. Taip jau yra, kad visada žmones labiau domino neigiami, kontraversiški personažai, nei padorūs ir tvarkingi piliečiai. Todėl ankstesniuose straipsniuose šiek tiek aptarę įtakingiausius Latvijos oligarchus, šiame pamėginsime pristatyti vieną žymiausių pastarųjų dešimtmečių šios šalies kenkėjų.

Jei paklaustume eilinio lietuvio, kas mūsų šalyje žymiausi paskutinių keleto dešimtmečių Lietuvos nepriklausomybės priešininkai, išgirstume pačius įvairiausius atsakymus. Vieni tikriausiai prisimintų Burokevičių, Kuolelį, Švedą ir Jarmalavičių, kiti antilietuviškos organizacijos „Jedinstvo“ lyderį Vladimirą Ivanovą, tikriausiai nebūtų užmirštas ir Algirdas Paleckis bei Valdemaras Tomaševskis… Tai žmonės, kuriems laisva Lietuvos valstybė atrodo kaip ašaka įstrigusi gerklėje, jie dėjo visas pastangas, kad liktume grubiuose laukinio Rytų kaimyno gniaužtuose.

O įžvalgesni skaitytojai gal dar paminėtų ir tokius antivalstybiškai nusiteikusius personažus kaip Petras Auštrevičius, kuris ne tik kad nejaučia kaltės, kad buvo apgailėtinas Lietuvos atstovas derybose dėl narystės Europos sąjungoje, bet dar ir prieš keletą metų įkūrė Lietuvos eurofederalistų judėjimą, kurio galutinis tikslas Lietuvos valstybingumo panaikinimas. Arba neseniai viešojoje erdvėje „sublizgėjęs“ naujai iškeptas liberalusis konservatorius „eurotautininkas“ Bernardas Gailius. Pastarasis veikėjas neseniai publikavo tekstą, kad tautinės valstybės jau mirė ir jas reikia tinkamai palaidoti, kad visi ankščiau ar vėliau ištirpsime nutautėjusių mankurtų apgyventame multikultūriniame darinyje – Europos federacijoje, ir siūlė susitaikius su šia lemtimi stengtis iš to išpešti kuo daugiau naudos. Taip ir norisi prisiminti maždaug prieš  dešimtmetį pasakytus tuometinio Seimo pirmininko Viktoro Muntiano žodžius: „jei prievartauja ir niekaip negali išsivaduoti, pamėgink nors malonumą pajausti…“ Taigi užderėjo Lietuvoje ne vienas ir ne du veikėjai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių galėtų būti išvadinti išdavikais ir galėtų pretenduoti į kokį nors „Judo kilpos“ ordiną ar „30 sidabrinių“ medalį. Bet šis straipsnis ne apie Lietuvą.

Liūdnai pagarsėjęs Vladimiras Lindermanas. Baltnews nuotr.

Latvijos „judų“ sąrašą galima būtų pradėti nuo ypatingai spalvingos ir vis dar aktyviai politiniame ir visuomeniniame gyvenime besireiškiančios asmenybės – Vladimiro Lindermano, dar žinomu pravarde „Abelis“. Tai šiemet šešiasdešimtmetį švęsiantis politikas. Nors Vladimiras neslepia savo žydiškos kilmės, savo veiklą vykdė tik Rusijoje ir Latvijoje. Tai vienas ryškesnių rusų nacionalbolševikų politinės krypties lyderių. Jį galima apibūdinti kaip labai prieštaringą asmenybę, 1989 metais jis aktyviai prisidėjo prie Latvijos Tautos fronto veiklos (tai Lietuvos Sąjūdžio atitikmuo Latvijoje), redagavo laikraščio „Atmoda“ (Atgimimas) rusišką variantą. Prisidėjo prie Rusijos disidentinių leidinių platinimo ir leidybos. Nuo 1991 metų pradėjo leisti savo laikraštį pavadinimu Ješčo“ (Ещё) (Dar), kuris buvo atvirai erotinio, kartais net pornografinio turinio. Tačiau vulgarybių ir laisvo sekso pripildytuose tekstuose jis mėgdavo dėstyti ir politines, ideologines tezes. 1994 metais Rusijos Federacijos prezidento įsaku leidinys „Jesčo“ buvo uždraustas ir jo leidyba nutrūko, Lindermanas buvo įsitikinęs, kad taip su juo susidorojo įtakingi konkurentai.

Maždaug tuo pačiu laiku jis susipažįsta su kita ne mažiau prieštaringa asmenybe – Eduardu Limonovu. Šis veikėjas – rusų nacionalbolševizmo ideologijos kūrėjas, tiesa, pats daug metų gyveno užsienyje, Sovietų sąjungos buvo išmestas iš šalies neva už disidentinę veiklą ir kūrybą. Labai keista, kad tuo metu, kai milijonai sovietinių piliečių svajodavo apie nors trumpą pasisvečiavimą už geležinės uždangos, dalis disidentų būdavo tiesiog ištremiami iš Sovietų sąjungos. Tokių pavyzdžių buvo ir Lietuvoje. Galbūt, jei ateityje bus atverti sovietinio saugumo archyvai, esantys Maskvoje, mes sužinosime, kodėl aštunto dešimtmečio viduryje ir vėliau tokie disidentai, kaip Alfonsas Svarinskas būdavo nuteisiami kalėti lageriuose ir kalėjimuose arba nužudomi, kaip kunigai Juozas Zdebskis ar Česlovas Laurinavičius, o tokie kaip savo tautą niekinantis Sovietinės Lietuvos himno žodžių autoriaus sūnus Tomas Venclova ar nuolatos pleištą lietuvių ir žydų santykiuose kalantis klounas Arkadijus Vinokuras būdavo tiesiog ištremiami į užsienį, kur gaudavo visokias disidentų stipendijas ir galėdavo sau leisti prabangaus latro gyvenimo būdą. Kol kas apie tai galime tik spėlioti.

Liūdnai pagarsėjęs Eduardas Limonovas

Susipažinęs su Limonovu ponas Lindermanas iš karto užsitarnavo jo pasitikėjimą. Įsteigė visuomeninį judėjimą „Uzvara“ (Pergalė), kuris iš esmės tapo Rusijos nacionalbolševikų partijos filialu Latvijoje. Kai 2002 metais Rusijoje prasidėjo Eduardo Limonovo teismai už ekstremizmą, Lindermanas atvykęs į teismą prisiėmė didžiąją dalį nacionalbolševikų vedliui mestų kaltinimų sau, tuo įnešdamas sumaištį Rusijos teismuose prieš Limonovą. Maždaug tuo pat metu Latvijos specialiosios tarnybos atliko kratą Vladimiro Lindermano namuose Rygoje. Krata buvo vykdoma viską fiksuojant filmuotoje medžiagoje, jos metu buvo rasta ginklų, sprogstamųjų medžiagų ir atsišaukimai, kviečiantys nuverti teisėtą Latvijos valdžią. Netrukus po to Latvijos teisėsaugos institucijos paskelbė tarptautinę „Abelio“ paiešką dėl neteisėto ginklų ir sprogstamųjų medžiagų laikymo, kurstymų nuversti teisėta valdžią ir planų pasikėsinti į tuometinės Latvijos prezidentės Vaivos Vykės Freibergos gyvybę.

Iš karto po tarptautinės paieškos paskelbimo Vladimiras Lindermanas pasiprašė politinio prieglobsčio Rusijoje, tačiau jam nepavyko susiderinti abiem pusėms priimtinų politinio prieglobsčio suteikimo sąlygų. Kremliaus valdžia pareikalavo iš „Abelio“ nutraukti bet kokią politinę veiklą Rusijoje mainais į politinio pabėgėlio statusą. Savaime aišku savo kovingumu jau spėjusiam išgarsėti veikėjui tai buvo griežtai nepriimtina sąlyga. 2003 metais Rusijos teisėsaugos organai suėmė Lindermaną ir sprendė apie jo išdavimą Latvijai, tačiau užtarus aukštai sėdintiems žmonėms, buvo priimtas sprendimas atmesti Latvijos prašymą. Latvija nenusileido ir siuntė pakartotinus prašymus Rusijai. Tuo pat metu Vladimiras Lindermanas nesėdėjo rankų sudėjęs ir stengėsi aktyviai dalyvauti Rusijos vidaus politikoje, jis išrenkamas į Nacionalbolševikų partijos Centro komitetą ir tampa pirmuoju Eduardo Limonovo pavaduotoju. Partija išgyvena pakilimo laikotarpį, visoje Rusijoje kuriasi nauji skyriai, drąsiai reiškiamos revanšistinės ir radikalios idėjos pradeda traukti nemažai jaunimo.

Taip dėliojantis aplinkybėms Rusijos teismai persigalvoja ir priimamas sprendimas Vladimirą Lindermaną perduoti Latvijai, pirmos instancijos teismo sprendimas apskundžiamas, bet apeliacinis teismas patvirtina žemesniojo teismo sprendimą. Todėl 2006 metų vasarą „Abelis“ įsodinamas į traukinį „Maskva – Ryga“, bet… kelionės metu pradingsta kaip į vandenį. Latvijos pusė praneša, kad neturi duomenų, kad įtariamasis kirto Latvijos sieną. Prabėgus dar porai metų, 2008 metų vasario mėnesį Vladimiras Lindermanas vėl sulaikomas Maskvoje, konspiraciniame bute. Teismas vėl priima sprendimą išsiųsti jį iš šalies. Pradžioje nerimstančiam politiniam veikėjui pasiūloma prašyti prieglobsčio Izraelyje, kuris, kaip žinome, dažnai suteikia juridinę apsaugą įvairius nusikaltimus visame pasaulyje padariusiems žydų tautybės asmenims.

Tačiau visų nuostabai „Abelis“ atsisako prašytis prieglobsčio ir galų gale yra išsiunčiamas į Latviją, kur jo laukia baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Byla užsitęsia beveik dvejus metus, bet pasibaigia visišku ekstremisto išteisinimu. Iš kalėjimo paleistas Vladimiras nesėdi rankų sudėjęs, iš nepatenkintų kolonistų ir jų palikuonių įkuria judėjimą „Rodnoj jazyk“ (Gimtoji kalba), kuris surenka reikiamą kiekį parašų ir organizuoja Latvijoje referendumą dėl rusų kalbos kaip antrosios valstybinės statuso. Ačiū Dievui, Latvijos patriotai susitelkia ir nelemtasis referendumas pralaimi triuškinamu rezultatu.

Iš karto po nepavykusio referendumo šis veikėjas susijungia su atvirai neonacistines idėjas propagavusia rusakalbių partija, kuri keletą kartų keitė pavadinimus ir veiklos formas, jos lyderis visada buvo marginalas iš Liepojos Jevgenijus Osipovas, sugebėjęs suderinti atvirai reiškiamą simpatiją Vokietijos nacionalsocialistų ideologijai ir simboliams su rusišku imperiniu šovinizmu. Lindermanas tampa naujos partijos „Za rodnoj jazyk“ vadovu, o Osipovas jo pavaduotoju. Tačiau net tarp nedraugiškai į Latviją žiūrinčios rusakalbių mažumos, partija didelio susidomėjimo ir palaikymo nesulaukė ir 2015 metais teismo buvo uždaryta. Po partijos uždarymo Vladimiras Lindermanas išplatino pranešimą spaudai, kad Latvijoje nėra demokratijos ir kad jis yra priverstas trauktis į pogrindį. Tačiau pogrindyje šis veikėjas neužsibuvo. Dar tais pačiais 2015 metais jis pakliuvo į valstybės saugumo policijos rankas dėl separatistinių idėjų platinimo. Lindermanas ragino dalyje Latvijos įkurti Latgalos liaudies respubliką, pagal vadinamųjų Donecko ir Luhansko teroristinių gaujų pavyzdį.

Paskutinis plačiau nuskambėję Lindermano nuotykis, tai jo aktyvus dalyvavimas kovojant prieš Latvijos švietimo reformą, kuri panaikina kitataučių mokyklas, de facto įteisindama perėjimą prie viso mokymo proceso organizavimo valstybine kalba. Jis surengė keletą mitingų, kuriuose pasisakė labai radikaliai, už ką buvo suimtas ir tik po daugiau kaip savaitės paleistas. Nors jo kalbose buvo labai daug neapykantos skatinimo, bet teismai jį vėl išteisino ir paleido.

Straipsnį baigiant galima apibendrinti, kad tokie asmenys kaip Vladimiras Lindermanas yra labai pavojingi šalių, kuriose jie gyvena, nacionaliniam saugumui. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jie eiliniai marginalai ar tiesiog politikos paraščių klounai, taip tikrai nėra. Kad ir kaip bežiūrėsi, šis ir į jį panašūs veikėjai labiausiai naudingi Kremliui. Visų pirma Lindermanas kelia sumaištį Latvijos visuomenėje, kurios žymią dalį sudaro sovietmečiu atvykę kolonistai ir jų palikuonys. Nors didelė Latvijos rusakalbių dalis savo ir savo šeimų ateitį sieja su Latvija, tačiau sukurstyti tokių kaip Lindermanas, jie kovoja už tautinių mažumų jaunimo getų, vadinamų rusakalbėmis mokyklomis, išlikimą.

Latvijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Antra, tokių lindermanų pavojingumo priežastis – tai jų nuolatos laimimos bylos. Dažniausiai scenarijus klostosi taip: ekstremistas padaro ką nors balansuojančio ant nusikaltimo ribos, kai yra suimamas, garsiai visam pasauliui šaukia, kad yra pažeidžiamos jo kaip žmogaus teisės ir kad Latvijoje yra politinių kalinių. Tai juodina Latvijos tarptautinį įvaizdį ir kursto aistras visuomenėje, galų gale kažkuriame etape teismai jį išteisina ir po kiek laiko viskas prasideda iš naujo.

O geriausias įrodymas, kad tai nėra tiesiog paprastas, suklaidintas ir naivus aktyvistas, galėtų būti jo ilgametė veiklos patirtis, atsisakymas slėptis Izraelyje ir nebijojimas susidurti su realui laisvės apribojimu. Buvimo arešto ir įkalinimo sąlygose laiko jam galėtų pavydėti ne vienas recidyvistas, tai tikriausiai galima daryti išvadą, kad kalėjime jis jaučiasi kaip namie.

O mes, lietuviai, apsidairykime aplinkui ir pagalvokime, kokie lindermanai yra apnikę mūsų šalį ir ar šio ilgamečio Latvijos priešo aktyvizmo istorija neprimena kai kurių personažų Lietuvoje. Tik juos gerai pažinę ir perpratę galėsime justi saugūs savo šalyje, nes priešas nesnaudžia, Kremliaus šeimininkas griežia dantimis, norėdamas atkurti Tautų kalėjimą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.12; 18:45

politkovskaja 009

Rusijos žurnalistė Ana Politkovskaja buvo nužudyta savo namo laiptinėje Maskvoje 2006 metų spalio 7 dieną. Šiandien – 2009-ųjų spalis. Po A.Politkovskajos mirties prabėgo keleri metai. Ilgas ar trumpas šis laiko tarpas? Tikriausiai – ilgas. Gyvenimas nestovi vietoje, įvykiai veja įvykius, todėl nenuostabu, kad visuomenė pamiršta arba bent jau primiršta svarbius reiškinius. O juk A.Politkovskajos “Rusijos dienoraštis”, kurį galime perskaityti jau ir lietuvių kalba, yra vienas iš tų veikalų, kurių nederėtų nei pamiršti, nei primiršti. Ypač “Rusijos dienoraščio” nederėtų ignoruoti mūsų politikams, diplomatams bei istorikams, televizijos ekranuose bei laikraščių puslapiuose besiginčijantiems dėl sudėtingų Lietuvos ir Rusijos tarpusavio santykių.

Debatų, kas kaltas dėl Lietuvos ir Rusijos priešpriešos, – šiandien apstu. Atmintin įstrigo na kad ir maždaug prieš dvi savaites surengta LRT žurnalisto Virginijaus Savukyno laida, kurioje dėl Vilniaus ir Kremliaus tarpusavio nesutarimų ietis laužė ir parlamentaras Justinas Karosas. Toje ginčų laidoje J.Karosas nuolat pabrėždavo, esą Lietuvos ir Rusijos politinis, ekonominis ir kultūrinis bendradarbiavimas šlubuoja dar ir dėl to, kad didįjį kaimyną Rytuose mes nuolat erziname skelbdami priešiškus pareiškimus. Parlamentaras bandė įpiršti nuomonę, girdi, Rusija norėtų su mumis draugauti, bet negali, nes mes ją nuolat įžeidinėjame, užgauliojame, kritikuojame. Beje, Rusiją mes dažnusyk barame, anot J.Karoso, net be pagrindo, nes visuomet palaikome tik Kremliaus oponetus, sakykim, Ukrainą ir Gruziją, nors Rusijos oponentai taip pat nėra šventieji.

Continue reading „Ką byloja Anos Politkovskajos knyga “Rusijos dienoraštis”? ( 1 )“