Vilniuje pavasaris. Vytauto Visocko nuotr.

Gegužės 1-ąją minima Tarptautinė darbo diena. Jau kurį laiką netyla diskusijos, ar verta ją ir toliau laikyti poilsio diena, kai darbuotojai gali neiti į darbus. Vieni teigia, kad tai nereikalinga poilsio diena, daranti žalą ekonomikai, kiti – jog tai puiki proga darbuotojams garsiai kovoti už savo teises.
Vilniuje – pavasaris. Vytauto Visocko nuotr.
 
Sociologas ir ekonomistas Romas Lazutka mano, kad, jei šios nedarbo dienos nebūtų, nenutiktų nieko baisaus. Tuo pačiu, anot jo, tie, kurie nesutinka su šios dienos šventimu, gali tiesiog pasinaudoti laisva poilsio diena.
 
„Jeigu jos nebūtų, nebūtų nieko baisaus, bet jei ji buvo padaryta, tai reikėtų sustoti. Šventė, žinoma, sugadinta sovietmečio, bet daug kas sovietmečio sugadinta, o kilmė – ne Sovietų Sąjungos. Kitose šalyse įvairiai pažymima, vienur – mažiau, kitur – labiau, tai niekam netrukdo, kas nori, gali švęsti, kas nenori, gali naudotis laisvu laiku, juolab pavasaris, lietuviai sodus turi, į kaimus važiuoja. Geru metu laisva diena niekam netrukdo“, – Eltai teigė R. Lazutka.
 
„Kas ideologiškai negali priimti, gali džiaugtis saule ir tiek“, – pridūrė ekonomistas.
 
Pasak jo, daugiau klausimų kelia, ar turėtų nedarbo diena būti lapkričio 2-oji, dėl kurios Seimas apsisprendė praėjusiais metais, prijungdamas ją prie kitos nedarbo dienos – lapkričio 1-osios.
 
Ekonomistas taip pat pabrėžė, kad dėl poilsio dienos patiriamos ekonominės žalos skaičiavimas kai kuriais atvejais gali būti klaidingas.
 
„Daug kas labai aritmetiškai mechaniškai skaičiuoja, kiek sukuriama BVP, padalina iš darbo dienų. Bet tai yra primityvus skaičiavimas, nes ir laisvalaikis skatina ekonomiką. Laisvu metu žmonės turi kada pavaikščioti po parduotuves, pramogauja, vartoja, daugiau perka, tokiu būdu tik paskatina ekonomiką.
 
Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Jei didelė paklausa tam tikrose rinkose ir nespėjama pagaminti, reikia papildomos darbo jėgos, darbdaviai sugalvoja, kaip padaryti. Priima papildomą darbuotoją, pasamdo žmones dirbti viršvalandžius, už juos apmoka ir tą problemą išsprendžia, tai nėra taip, kad ekonomikos rezultatai būtų priklausomi tik nuo darbo dienų skaičiaus“, – sakė jis.
 
Tuo metu ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė mano, kad poilsio dienų Lietuvoje ir taip yra labai daug.
 
„Apskritai visokių švenčių, laisvadienių, nedarbo dienų yra palyginus nemažai. Šita gegužės pirmoji tikrai neturėtų būti, nes nei ta šventė Lietuvoje labai stipriai švenčiama, nei kažkuo labai ypatinga. Esame besivejanti ekonomika, kur kiekviena diena kuria pridėtinę vertę ir tam yra svarbi“, – sakė ekonomistė.
 
Anot jos, darbuotojų ateitis yra susijusi su lankstesniais darbo santykiais.
 
Analitikė Indrė Genytė-Pikčienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

„Daugelis profesijų, įmonių tuos santykius sprendžia ir vertina pagal padarytą darbą. Laisvadieniai gali būti darbdavio ir darbuotojų tarpusavio susitarimo klausimas, o ne valdžios tvarka, kuri šiuo atveju net ir to rimto pagrindo nelabai turi“, – teigė I. Genytė-Pikčienė.
 
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė mano, kad ši šventė yra susijusi su darbuotojų teisėmis, todėl siūlymus atšaukti nedarbo dieną, pasak jos, teikia tik tie, kurie negerbia darbuotojų.
 
„Tokius siūlymus teikia tie, kurie negerbia darbuotojų. Gegužės 1 diena – tarptautinė darbo šventė, visas pasaulis būtent šią dieną primena visiems apie problemas, su kuriomis susiduria įvairių profesijų darbuotojai: darbo apmokėjimas, darbo ir šeimos santykių derinimas, atlyginimų klausimai, darbų sauga.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Tai ta diena, kai garsiai galime pasakyti, kad ne viskas yra gerai darbo rinkoje ir darbuotojai vis dar yra silpnoje pusėje ir šiandien absoliučiai neapsaugoti“, – Eltai sakė I. Ruginienė.
 
„Mes turime dėti didesnes pastangas, kad padarytume taip, jog kiekvienas darbuotojas, ypatingai Lietuvoje, jaustųsi saugiai“, – pridūrė ji.
 
Lietuvos Respublikos darbo kodeksas numato 14 švenčių dienų, kai kurios jų – savaitgaliais. Seime jau buvo pateiktas ne vienas siūlymas, siekiant Gegužės 1-ąją išbraukti iš šventinių dienų sąrašo.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.01; 07:06

lazutka_3
Romas Lazutka. Slaptai.lt nuotr.

Ekonomistas Romas Lazutka teigia, kad nors praeitų metų bendrojo vidaus produkto (BVP) augimas buvo spartesnis nei prognozuota, jis yra tik vienas iš visuomenės gerovės rodiklių, kuris daug ko neatskleidžia.
 
„Žinoma, kad labai geri duomenys, kad BVP augo ir santykinai gana sparčiai, ir daug sparčiau nei prognozuota (…). Kitas dalykas – BVP daug ko neatskleidžia (…), jis yra vienas iš visuomenės gerovės rodiklių, bet nepakankamas, tikrai“ , – ketvirtadienį spaudos konferencijoje sakė profesorius.
 
„Matėme, kad daugiausia skaičiuojama gamybos metodu (…), bet visuomenei reikšmingiau žinoti pajamų metodu – atlyginimų augimas įspūdingas, pelnų augimas įspūdingas“, – vardijo jis.
 
Kaip ketvirtadienį pranešė Statistikos departamentas, 2019 metų realus BVP pokytis sudarė 3,9 proc. Profesorius atkreipė dėmesį į tai, kad 2019 metų BVP rodiklis žymiai pralenkė visas prognozes. Anot jo, tai rodo, kad visgi ekonomistai nėra pajėgūs visada tiksliai nuspėti statistinius rodiklius.
 
„Tikrovė ekonominė yra sudėtinga, ryšiai yra labai komplikuoti ir modeliai, kurie naudojami prognozėms, jie nėra pajėgūs (tiksliai nuspėti – ELTA)“, – sakė jis.
 
R. Lazutkos teigimu, vienas iš maloniausių pateiktų praeitų metų statistinių rodiklių – demografinis augimas.
 
„Dėl demografijos vėlgi yra malonus konstatavimas, galiausiai atvažiavo daugiau žmonių nei išvažiavo“, – sakė profesorius.
 
Visgi, R. Lazutkos teigimu, didėjantis nedarbas Lietuvoje yra paradoksalus, ypač turint omenyje augančią ekonomiką. Remiantis naujausiai Statistikos departamento duomenimis, 2019 metais nedarbo lygis siekė 6,3 proc., arba 0,2 proc. punkto didesnis nei 2018 metais
„Dar vienas įdomus dalykas – irgi buvo prognozuojama, kad nedarbas mažės. (…) Turime paradoksą – turime augančią ekonomiką ir augantį nedarbą“, – teigė ekonomistas.
 
Profesorius atkreipė dėmesį į tai, kad nors pagrindinė mūsų šalies eksporto partnerės – Vokietijos – ekonomika auga lėčiau, tai nebūtinai turi neigiamai veikti ir mūsų šalies ekonomiką.
 
„Jei Vokietijos ekonomika auga lėčiau, Rusijos (…), o mūsų eksporto partnerės yra būtent tos šalys, tai mūsų ekonomika nebūtinai turi lėtėti“, – tikino jis.
 
Kaip ketvirtadienį pranešė Statistikos departamentas, praeitų metų šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) to meto kainomis siekė 48,3 mlrd. eurų, praneša Statistikos departamentas.
 
Palyginti su 2018 m., realus BVP pokytis, pašalinus sezono ir darbo dienų skaičiaus įtaką, sudarė 3,9 proc.
 
Šių metų sausio 1 dieną Lietuvoje gyveno 2 mln. 794,3 tūkst. nuolatinių gyventojų – 145 daugiau negu prieš metus, remdamasis išankstiniais duomenimis pranešė Statistikos departamentas.
 
Pirmą kartą po 28 metų Lietuvos gyventojų skaičius padidėjo. Paskutinis nuolatinių gyventojų skaičiaus augimas buvo fiksuotas 1991 metais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.30; 10:30

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Lietuvoje vieni įtakingiausių potencialiai yra bankininkai ir ekonomistai, rodo rinkos tyrimų bendrovės „Kantar TNS“ tyrimas.

Potencialios įtakos indekse, kuris vertinamas pagal gyventojų apklausas, vienvaldis lyderis yra „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Jo indeksas siekia 278 ir, anot „Kantar TNS“, gerokai lenkia kitus sąraše esančius nuomonių lyderius.

Nepaisant didžiausio žinomumo, su trečdaliu žemesniu įtakos rodikliu antras rikiuojasi SEB prezidento patarėjas Gitanas Nausėda (194). Trečiasis sąraše taip pat bankų sektoriaus atstovas – Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas (153).

„Komunikacijos intensyvumas yra vienas iš svarbiausių faktorių, siekiant tapti žinomu ir įtakingu verslo, institucijų ar organizacijų atstovu. Tačiau pasiekus santykinai aukštus žinomumo rodiklius, komunikacijos kiekis nebeturi reikšmingos įtakos šiam rodikliui. Pavyzdžiui, neseniai intensyviai komunikuoti pradėję R. Grajauskas ir T. Povilauskas – į įtakos dešimtuką dar nepatenka; o kelerius metus intensyviai komunikuojantis Ž. Šilėnas užima 4 vietą pagal žinomumą”, – pranešime teigė „Kantar TNS“ rinkos tyrimų ir įžvalgų vadovė Reda Varankevičienė.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas, lyderiaujantis pagal komunikacijos intensyvumą, potencialios įtakos indekso lentelėje užima ketvirtą poziciją (130). Greta jo rikiuojasi ekonomistė Rūta Vainienė – tiek pagal potencialios įtakos indeksą (93), tiek pagal žinomumą. Atsilikdami nuo jos, įtakos lentelėje toliau seka Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, „Luminor“ ekonomistas Žygimantas Mauricas, ekonomistas Romas Lazutka (atitinkamai 59, 52, 47) – šis trejetukas apylygiai išsidėsto ir pagal žinomumo bei žinučių pastebėjimo parametrus.

Potencialios įtakos indekso TOP10 užbaigia Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vadovas Laurynas Vilimas ir Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos vadovas Artūras Černiauskas. Į dešimtuką nepatenka nei vienas prekybos sektoriaus verslo, draudimo ar mobiliųjų operatorių atstovas.

Anot tyrimo, bankininkystės sektoriaus atstovai Gitanas Nausėda (89 proc.), Nerijus Mačiulis (62 proc.) ir Vitas Vasiliauskas (61 proc.) išlieka žinomiausiais verslo ir institucijų atstovais Lietuvoje, taip pat jų žinutes gyventojai žiniasklaidoje pastebi labiausiai.

Žinomiausias Lietuvoje nuomonės lyderis tarp komunikuojančių verslo sektoriuje yra SEB banko prezidento patarėjas G. Nausėda. Tuo metu labiausiai pasitikima „Swedbank” vyriausiuoju ekonomistu N. Mačiuliu. Nuo lyderio pagal palankumo indeksą nedaug atsilieka SEB vyriausias analitikas Tadas Povilauskas, pagal žinomumą nepakliūvantis į TOP dešimtuką.

Nepaisant pastaraisiais metais sumažėjusių aktyviausių ekonomistų (N. Mačiulio ir G. Nausėdos) pasisakymų skaičiaus žiniasklaidoje, tai nepaveikė jų žinomumo rodiklių neigiamai – priešingai, jų žinomumas, palyginti su 2016 metais, išaugo daugiau nei 6 proc. punktais.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas išsiskiria didžiausiu pasisakymu skaičiumi (911 pasisakymų 2017 metais), jis yra labiausiai žinomas (46 proc.) tarp ne bankinio sektoriaus atstovų. Per pastaruosius dvejus metus jo žinomumas augo labiausiai (11 proc. punktų), šiuo metu jis užima ketvirtą vietą pagal žinomumą ir tokią pačią poziciją pagal palankumą.

N. Mačiulis pirmauja pagal žmonių, pastebėjusių jo pasisakymus, skaičių – penktadalis (20 proc.) šalies gyventojų matė ar girdėjo jo pasisakymus žiniasklaidoje. G. Nausėdos pasisakymus pastebėjo apie 14 proc., o V. Vasiliausko – apie 11 proc. Kitų pastebimumas dešimtuko sąraše žemesnis – 4-9 proc.

Palankumo indekso lentelės pirmosios dvi pozicijos, kaip minėta, tenka bankininkams (N. Mačiuliui ir T. Povilauskui), o iš viso dešimtuke šio sektoriaus atstovai užima šešias vietas. Dvi vietos sąraše tenka ekonomistams R. Vainienei ir R. Lazutkai, taip pat į palankumo topą patenka Ž. Šilėnas, o dešimtą poziciją užėmė P. Masiulis.

„Skirtingai nei žinomumas – palankumas gana paslankus, jį galima sparčiai įgyti arba prarasti. Pavyzdžiui, G. Nausėdos tradiciškai turėtas aukštas palankumas (nepaisant rekordiškai išaugusio jo žinomumo) per metus sumažėjo daugiau kaip pusantro karto, nustumdamas jį į 7 poziciją. Tuo tarpu N. Mačiulio, R. Vainienės, V. Vasiliausko palankumas auga”, – sakė „Kantar TNS“ ekspertė.

Pasak „Kantar TNS“ tyrimų ir įžvalgų vadovės, palankumo G. Nausėdai mažėjimą galėjo lemti jo asmenybės siejimas su politine veikla (viešojoje erdvėje pasirodę svarstymai dėl G. Nausėdos kandidatavimo į LR prezidentus), išaugęs jo žinomumas, o kartu su žinomumu ir padidėjęs ambivalentiškai jį vertinančių žmonių skaičius.

Reprezentatyvi 15-65 metų amžiaus Lietuvos gyventojų apklausa internetu atlikta šių metų kovo pabaigoje-balandžio pradžioje. Apklausta 819 asmenų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.28; 10:27

Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Pirmadienį Vyriausybės pristatytos struktūrinės reformos visų pirma pasitarnaus verslui. Taip interviu Eltai teigė Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka.

„Labai apibendrintai sakyčiau, kad tai skirta verslui, kaip kad sakė finansų ministras, – šalies konkurencingumui didinti ir darbo jėgos apmokestinimui mažinti. Tai reiškia, kad tikslas – sudaryti geresnes sąlygas verslui ir atpiginti darbo jėgą. Tam didinamas ir neapmokestinamasis pajamų minimumas, ir mažinama įmoka „Sodrai“, – sakė profesorius.

Kaip pabrėžė prof. R. Lazutka, orientacija į konkurencingumo didinimą piginant darbo jėgą nėra gerai, nes mažinant darbo jėgos apmokestinimą mažinamas ir viešojo sektoriaus augimas, kuris yra atsiliekantis.

Kaip pirmadienį pristatydamas reformas sakė Premjeras Saulius Skvernelis, į Vyriausybės inicijuojamas struktūrines reformas bus investuota 600 mln. eurų, dalis jų – ES fondų lėšos.

– Profesoriau, kokie Jūsų įspūdžiai po pristatymo?

– Džiaugiuosi, kad bent jau švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos srityse įvardytos problemos, ir Premjeras pripažįsta, kad jų yra. Tai labai gerai, nes rinkimų laikotarpis pasibaigęs ir pati Vyriausybė atsakinga už sprendimus.

Dar gerai, kad, kaip sakė Premjeras, siūlymai bus svarstomi visuomenėje ir specialistų.

Akivaizdu, kad mokesčių ir pensijų srityje užsimota daryti reformas, o dėl turinio reikia šnekėti atskirai.

– Kaip vertinate siūlymus mažinti nepamokestinamąjį pajamų dydį ir, sujungus darbdavio ir darbuotojo mokesčius, 2 proc. mažinti įmokas „Sodrai“ ir kitus?

– Labai apibendrintai sakyčiau, kad tai skirta verslui, kaip kad sakė finansų ministras, – šalies konkurencingumui didinti ir darbo jėgos apmokestinimo mažinimui. Tai reiškia, kad tikslas – sudaryti geresnes sąlygas verslui ir atpiginti darbo jėgą. Tam didinamas ir neapmokestinamasis pajamų minimumas, ir mažinama įmoka „Sodrai“.

– Kodėl tai nėra geras sprendimas?

– Konkurencingumas yra gerai, bet ne pigios darbo jėgos sąskaita todėl, kad mažinant darbo jėgos apmokestinimą mažinamas ir viešojo sektoriaus augimas, kuris ne tik mano požiūriu yra atsiliekantis.

Visos mokesčių sistemos prioritetas turėtų būti surinkti daugiau lėšų, kad būtų galima adekvačiai finansuoti viešąjį sektorių.

Vyriausybės orientacija šiuo požiūriu nėra gera. Mažesni mokesčiai dėl gerokai didinamo neapmokestinamojo pajamų minimo reiškia, kad valstybės biudžetas turės mažiau pajamų ir, tarkim, švietimas, sveikatos apsauga, ir toliau nebus pakankamai finansuojama.

Ir dabar dalį sveikatos priežiūros paslaugų žmonės finansuoja iš privačių lėšų, kas trečiam vaikui samdomi korepetitoriai. Tai – lygiagretė šešėlinė švietimo ekonomika, kaip pavadino Valstybės kontrolė.

Bendra orientacija ne didinti valstybės pajamas ir stiprinti viešąjį sektorių daugiau jį finansuojant, o atpiginti darbo jėgą, kad verslui būtų lengviau – nėra gerai.

Kitas dalykas, kodėl aš sakau, kad Vyriausybės siūlymai orientuoti verslo naudai – antros pakopos pensijų sistemos reforma. Tai yra fondų aprūpinimas klientais, nes yra numatyta, kad kiekvienas automatiškai bus įrašytas į pensijų fondus ir pats turės atsisakyti jų, jei nenorės, netingės, jei supras, pastebės ar ras laiko.

Kita vertus, numatytas grįžimas į „Sodrą“, kas mažai sukaupė antrojoje pakopoje su savo lėšomis. Tai gerai, bet žmonės jau bus sumokėję savo komisinius.

Tarkim, žmogus mokėjo 20-30 metų pensijų fondams – komisinius, jie gauna iš to pelną, o paskui, kai pamato, kad žmogus mažai sukaupė ir jo pensija bus maža, jis grįžta į „Sodrą“ ir tada jam už tuos pinigus didinama „Sodros“ pensija, bet komisiniai tai nuplaukia.

Kalbant apie pensijų kaupimą, naudojamas Lotynų Amerikos-Rytų Europos modelis, nesiorientuojant pereiti į vakarietišką pensijų kaupimo sistemą. Tai irgi minusas.

Taip pat yra su „Sodros“ „lubomis“. Kadangi didžioji įmokos dalis yra darbdavio, įvedant „lubas” laimi darbdavys. Jei tiems, kurių algos viršija „Sodros“ „lubas” įvedamas progresinis pajamų mokesčiui tarifas, vėlgi, atrodo, lėšos paliekamos darbdaviui, o darbuotojui – našta.

„Sodros“ įmokos tarifą mažinant 2 proc., ji praranda pajamas. Dėl „Sodros“ lubų taip pat prarandamos pajamos. Ką dėl to pasakys pensininkai?

Socialinės apsaugos ir darbo ministras priminė, kad 30 proc. pensininkų yra skurde. Turint tai omenyje, „Sodros“ pajamų mažinimas man absoliučiai nesuprantamas. Kaip galima mažinti „Sodros“ įmokas ir apskritai „Sodros“ pajamas, kai tiek pensininkų skursta, o gaunantys kiek didesnes pensijas vis viena gyvena iš labai kuklių pensijų, juolab „Sodros“ ateitis nėra labai šviesi dėl demografinės situacijos šalyje.

– Kokia būtų išeitis?

– Reikėtų išlaikyti lėšas „Sodrai“, net jeigu dabar ekonominė situacija labai gera, auga algos, didėja „Sodros“ įplaukos. Taip ilgą laiką nesitęs, nes tas didėjimas – ir infliacinis todėl, kad infliacija nemaža.

Tai reiškia, kad reikėtų kaupti „Sodrai“ rezervą, kuris pradėtas kaupti. Vietoje įmokų mažinimo, mano supratimu, reikėtų ruoštis sunkesniems laikams, o dalį lėšų skirti „Sodros“ pensijų platesniam didinimui, nes tai yra problema.

– Kaip Vyriausybės pristatyti siūlymai pasitarnaus socialiniam teisingumui, kuris įvardijamas kaip viena aktualiausių problemų?

– Aš nematau kaip. Daug kartų buvo kalbėta ir Vyriausybė imasi žingsnio mažinti darbo vietų apmokestinimą. Bet kai mažinamas darbo jėgos apmokestinimas, reikia turėti omenyje, kad „Sodra“ gauna mažiau lėšų, o žmonės, kurie dirba, iš valstybės biudžeto ir „Sodros“ negaus adekvačių paslaugų.

Dėl neapmokestinamojo minimumo didinimo ir „Sodros“ įmokų tarifo mažinimo biudžetas ir „Sodra“ gaus mažiau pajamų, ir žmonės, kurie į rankas gaus daugiau pinigų, turės daugiau mokėti, išleisti savo lėšų už tai, ką paprastai valstybė apmoka.

Mes žinome, kad kai nepakanka to, ką valstybė moka, žmonės vietoje valstybinės poliklinikos eina į privačią, nes negali ar nenori ilgiau laukti. Arba negali pasikliauti vaikų mokymu ir samdo jiems mokytojus privačiai, po pamokų. Darbo jėgos apmokestinimas mažinamas, bet papildomai lėšų iš šalies tai nenumatoma.

Lietuvoje patys turtingiausi pajamas daugiausia gauna ne iš darbo užmokesčio, o iš kitų pajamų. Apie turtingiausių žmonių pajamų apmokestinimą Vyriausybė visiškai nekalba. Tuo tarpu dirbantys žmonės, kuriems mažėja darbo užmokesčio mokesčių našta, praras galimybes vartoti viešojo sektoriaus paslaugas, kurias reikia plėsti. Šaltinio joms plėsti Vyriausybė nepristatė. Ir tai reiškia, kad tų pačių žmonių sąskaita teks daugiau mokėti iš algos, kuri lieka po mokesčių.

***

Kaip skelbė ELTA, vidutinis atlyginimas per mėnesį dėl mokesčių reformos kitąmet paaugs apie 50 eurų, žada Vyriausybė. Tuo pačiu ji tikina, kad didės mokesčių progresyvumas.

„Kitais metais vidutinis darbo užmokestis turėtų augti apie 50 eurų, tą pokytį turėtų pajusti apie 1 mln. dirbančiųjų“, – Vyriausybės reformų pristatyme pirmadienį sakė Premjeras S. Skvernelis.

Pagal Vyriausybės siūlomą mokesčių reformą, neapmokestinamųjų pajamų dydžio taikymas bus išplėstas iki 2,5 vidutinio darbo užmokesčio, jį nuosekliai didinant. Taip pat ketinama sujungti darbdavio ir darbuotojų mokesčius.

„Bus nuosekliai didinamas NPD, jo taikymas bus išplėstas iki 2,5 vidutinio darbo užmokesčio, papildomai mažės 2 proc. „Sodros“ tarifas“, – teigė finansų ministras Vilius Šapoka.

Dėl mokesčių pertvarkos vidutinis atlyginimas kitąmet turėtų „į rankas“ padidėti 47 eurais, uždirbantieji daugiau – 1,7 VDU – į rankas gaus 55 eurais daugiau.

Taip pat planuojama socialinio draudimo įmokos tarifą sumažinti 2 proc. punktais. Anot Vyriausybės, mokesčių našta per trejus metus vidutinę algą gaunantiems asmenims sumažės 5,1 proc. punkto, uždirbantiems 1,7 VDU – 3,4 proc. punkto. Anot Ministrų kabineto, reformą pajaus 1 mln. dirbančiųjų.

Sujungus darbuotojo ir darbdavio socialinio draudimo įmokas, bus perskaičiuoti darbo jėgos mokesčių tarifai. Po reformos darbuotojo socialinio draudimo ir privalomo sveikatos draudimo tarifas sieks 18,5 proc., darbdavio – 1,24 proc., gyventojo pajamų mokesčio tarifas būtų 21 proc.

Be to, ketinama įvesti progresinius mokesčius uždirbantiems daugiausiai. Jie mokėtų 25 proc. GPM, tačiau šis būtų susietas su „Sodros“ lubomis. Taigi aukštesnį GPM mokėtų tie, kuriems būtų taikomos „Sodros“ įmokų lubos. 2019 metais pagal Vyriausybės siūlymą tai turėtų būti taikoma 120 VDU per metus uždirbantiems darbuotojams (uždirbantiems apie 8,8 tūkst. eurų per mėnesį), 2020 metais – 84 VDU (apie 6,1 tūkst. eurų per mėnesį), o 2021 metais – 60 VDU (apie 4,4 tūkst. eurų per mėnesį).

Taip pat ketinama plėsti gyvenamojo būsto apmokestinimą. Pagal Vyriausybės siūlymą, neapmokestinamas būtų pagrindinis asmens gyvenamasis būstas, sakė V. Šapoka.

Anot Vyriausybės, kitąmet investicijos į mokesčių reformą sieks 173 mln. eurų.

Informacijos šaltinis – ELTA (Ieva Urbonaitė – Vainienė). 

2018.04.17; 05:45