Jogailos buvimas  Lenkijos soste iure uxoris teisėmis (žmonos teisių dėka)

Teisės požiūriu „Lenkijos karaliaus“ titulas reiškė, kad šitaip tituluojamas asmuo yra tikrasis Lenkijos valdovas pagal paveldėjimo teisę ir tituluojamas Rex (karalius) nepriklausomai nuo lyties. Tuo tarpu Lenkijos karalienės titulą (Regina Poloniae) galima buvo turėti tiktai  Lenkijos karaliaus žmonai pagal santuokos teisę.

Kitaip sakant, oficialusis Jadvygos titulas Rex Poloniae atspindėjo tikrąją krašto valdovo teisę į Lenkijos karalystę, bet jos vyras Jogaila turėjo tik nominalų Lenkijos karaliaus titulą, gautą po to, kai Lenkijos atstovai, net nedalyvaujant Jogailai, išrinko jį Lenkijos karaliumi ir paskyrė jam žmoną – tuometinį  „Lenkijos karalių“ Jadvygą. 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Klastingas teisinis niuansas čia buvo toks, kad Jogaila nei po minėto išrinkimo Lenkijos karaliumi (1386 m. sausio 12 d.), nei po oficialių vedybų su  Jadvygą (vasario 18 d.) ir net po iškilmingo karūnavimo Lenkijos karaliumi (kovo 4 d.) neprilygo savo teisine padėtimi Jadvygai, kuri dabar tapo Lenkijos karaliene pagal vedybas (Regina Poloniae) ir kartu išsaugojo Lenkijos valdovo (Rex Poloniae) teises pagal paveldėjimą.

Tokiu būdu turime konstatuoti ir pripažinti, kad viduramžių teisės pagrindu Jogaila gavo Lenkijos karaliaus sostą pagal garsiąją Iure uxoris teisę (lot. – žmonos teisės dėka), tai yra – gavo sostą tik todėl, kad vedė Lenkijos sosto paveldėtoją. Iš čia neišvengiama teisinė pasekmė – vyras, tapęs monarchu pagal Iure uxoris, yra lygiateisis monarchas kartu su savo žmona ir užima lygiavertę poziciją valstybėje, tačiau… tik tol, kol gyva žmona.

Žmonai mirus, toks vyras praranda visas teises į sostą.

Žinoma, Jogailai nuo pat pradžių, atrodo, kėlė nerimą tokią nepatvari jo padėtis Lenkijoje. XIX a. dokumentų rinkinyje, kurį sudarė ir skelbė lenkų literatūrologas Wiszniewskis, radau įdomų jaunutės karalienės Jadvygos 1387 m laišką Krokuvos tarybos nariams, kuriuo ji ragina ir nurodo, kad jie pagal homagium (vasališkos ištikimybės) priesaiką pripažintų jos vyrą Kazimierą Jogailą savo Ponu ir dabar, ir po jos mirties.

Save Jadvyga tuo metu laiške jau titulavo „Dei gratia Regina Poloniae Princepsque Lithuaniae supma etc.“ (Iš Dievo malonės Lenkijos karalienė ir Lietuvos aukščiausioji valdytoja).

Tuo tarpu Jogaila kuo iškilmingiau vadinamas „Šviesiausiuoju valdytoju ir viešpačiu ponu Vladislavu ir tuo pačiu arba todėl (eadem gratia) Lenkijos karaliumi etc“ (Serrenissimo principi et domino domino Wladislao eadem gratia Regi Poloniae etc.)[1]. Pirmieji jo vardu skelbti raštai (pvz., 1386 m. vasario 18 d. privilegija krokuviečiams) teikė dar keistesnį Jogailos titulą Lenkijoje: „dominus et tutor regni“ (ponas ir karalystės globėjas).

Atrodo, kad tuo metu (1387 m.) Jogailos hierarchinė padėtis dar gana nestabili, ne visų rimtai pripažįstama, jei norima priesaikos iš Krokuvos Tarybos narių, o Lietuva Jogailos atžvilgiu net nutylima, paliekant Jadvygai Lietuvos aukščiausiosios valdytojos ar valdovės titulą.

Deja, netrukus susvyravo ir pačios Jadvygos karališkasis statusas…

Karalienės Jadvygos dvisantuokystės teisinis aspektas

Viduramžių Europos karališkų dinastijų šeimose buvo įprasta simboliškai sutuokti mažamečius princus ir princeses pagal sponsalia de futuro ceremoniją.

Taigi 1378 m. birželio 15 d. pagal tėvų – Vengrijos, Lenkijos bei Kroatijos karaliaus Liudviko I iš Anžu giminės ir Austrijos hercogo Leopoldo III iš Habsburgų giminės – susitarimą mažame miestelyje Hainburge ant Dunojaus kranto įvyko iškilminga sutuoktuvių sponsalia de futuro ceremonija. Vengrų arkivyskupas Dmitras iš Estergomo (vengr. Esztergom; lenk. Ostrzychom) sutuokė keturmetę (arba penkiametę[2]); tiksli gimimo data nežinoma:) Jadvygą su aštuonmečiu Vilhelmu Habsbugiečiu (Wilhelm; 1370 – 1406) ir palaimino judviejų santuoką.

Kaip ceremonija vyko, galima įsivaizduoti iš mūsų jau cituoto L.Rydelio veikalo. Santuokos ceremonija „įvyko tėvų, dvasininkų ir pasauliečių didikų akivaizdoje, dalyvaujant abiejų dvarų pompastiškai išsipuošusiems atstovams, o „jaunoji pora“ vaikiškais balseliais prisiekė vienas kitam meilę iki mirties, visai kaip suaugę. Ten pat viskas toliau vyko pagal visas apeigas ir papročius, būtinus anuometinėms santuokos ceremonijoms: po vestuvinės puotos buvo įvykdytos ritualinės „sugultuvės“, kitaip sakant, jaunavedžiai, iškilmingai nuvesti į miegamąjį, atsigulė vienas šalia kito“ (op. cit., 4 sk.).

Kaip rašo kitas, jau šiuolaikinis populiarus lenkų istorikas J.Besala (Jerzy Besala; g. 1951 m.), tuokart „negalėjo būti nė kalbos apie tikrąjį kūnišką santuokos įvykdymą, kadangi Jadvyga buvo keturmetė, o jos vyras aštuonmetis, tačiau abu vaikai, visiškai galimas daiktas, kartu miegojo ir dalyvavo vestuvinėse puotose porą savaičių ir tai, atrodo, juodu labai suartino“[3]. Atšventus vestuves, Jadvyga išvyko į Austriją, į savo vyro dvarą Vienoje susipažinti su aplinka bei pasirengti būsimoms savo pareigoms, o Vilhelmas – savo ruožtu iškeliavo į Vengriją, į savo nepilnametės žmonos dvarą Budapešte tais pačiais pažinties tikslais.

Reikia pasakyti, kad viduramžiais sponsalia de futuro ceremonija buvo katalikų Bažnyčios pripažįstama pilnateise, tačiau, kaip rašo L.Rydelis, nepilnamečių „santuoka (matrimonium de futuro) galėjo įgauti sakramentinės reikšmės, jeigu jaunoji pora, sulaukusi pilnametystės [mergaitėms – 12 metų, berniukams vėlyvaisiais viduramžiais – 14 metų] abipusiai išsaugos norą išlikti santuokoje ir patvirtins vaikystėje duotą priesaiką, savanoriškai pradėdami lytinį sutuoktinių gyvenimą. Tuokart jiems jau nebereikia iš naujo tuoktis: pats bendro sugyvenimo  faktas buvo pakankamas, kad vaikiška santuoka įgautų sakramentinės galios“ (ibidem). Taigi, šitaip galėjo atsitikti tuomet, kada Jadvyga būtų dvylikametė, o Vilhelmas perkoptų 14 metus.

Iki tol jaunoji pora, kiek galima spręsti iš atsitiktinių žinių, gyveno atskirai, retkarčiais susitikdavo ir laukė pilnametystės.

Tačiau visa virtinė svarbių istorinių įvykių, pradedant Jadvygos tėvo mirtimi ir įvairiais kitais, kurių čia nėra prasmės vardinti nei aprašinėti, baigėsi tuo, kad 1384 m. spalio 16 d. vienuolikmetė (dvylikametė?) Jadvyga buvo karūnuota Lenkijos karaliumi. Tą keistą Jadvygos titulą (rex Poloniae; Lenkijos karalius) sunku paaiškinti, tai unikalus atvejis Europoje. Galimas daiktas, kad lenkų didikai specialiai karūnavo Jadvygą pagal karaliaus karūnavimo Ponificale Romanum ceremonialą, kadangi naujoji Lenkijos karalienė automatiškai jau būtų turėjusį teisėtą vyrą po kūniškojo santuokos įkūnijimo, o Lenkija gautų karalių – teisėtą karalienės vyrą.

Juk būtent šita perspektyva įkvėpė bekylančią Habsburgų dinastiją bene garsiausiai viduramžiais detektyvinei sosto siekimo istorijai. Vos tik mūsų minėtas Austrijos hercogas Leopoldas III išgirdo, kad Jadvyga atsisėdo į Lenkijos sostą, jis tuojau pat atvyko į Vengriją pas Jadvygos motiną (tėvas jau miręs) Elžbietą Bosnietę, reikalaudamas, kad būtų įvykdyta jo sūnaus Vilhelmo ir Jadvygos santuokos galutinė stadija.

Leopoldas III, atrodo, gerai išmanė viduramžių teisę. Tuo metu Jadvygai dar nebuvo suėję dvylika metų, tačiau bažnytinė teisė, remdamasi Bažnyčios daktaro Tomo Akviniečio nuoroda, pripažino, jog teisiškai yra galima ir pripažintina šešiais mėnesiais (iki pilnametystės) paankstinta santuoka. Netenka stebėtis, kad Leopoldas III, pasak J.Besalos, „nusprendė kuo greičiau išsiųsti savo sūnų Vilhelmą į Krokuvą, kad likus šešiems mėnesiams iki Jadvygos pilnametystės būtų įkūnyta judviejų santuoka“. 

Lietuvos karalių pilių maketų paroda Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Savo ruožtu Jadvygos motina Elžbieta Bosnietė 1385 m. liepos 29 d. pasirašė sutartį su Habsburgais, pritardama, kad jos dukters kūniškosios sugultuvės su Vilhelmu privalo būti įvykdytos infra hinc et festum Assumptionis beate Virginis, tai yra – vėliausiai iki tų pačių metų  Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų dienos (rugpjūčio 15 d.; Žolinės diena).

Akivaizdu, kad Jadvygos motina Elžbieta Bosnietė žaidė dvigubą žaidimą. Iš vienos pusės, ji jau buvo Vengrijoje 1384 m. davusi sutikimą lenkų ir lietuvių delegacijai dėl jos dukters Jadvygos vedybų su lietuvių kunigaikščiu Jogaila. Tačiau, antra vertus, ji, matyt, negalėjo atsakyti ir Leopoldui III, kadangi savo atsisakymu laikytis 1378 m. birželio 15 d. santuokos (sponsalia de futuro) reikalavimų ji pati būtų sulaužiusi papildomą santuokos sutartį ir privalėtų išmokėti Habsburgams pažadėtą dukters kraitį – 200 tūkstančių florinų. To daryti nenorėjo, o gal ir nepajėgė.

Dar dramatiškesnė buvo jaunutės Jadvygos situacija Krokuvoje. Iš vienos pusės, ji, matyt, svajojo apie greitą susitikimą su savo teisėtu vyru Vilhelmu ir bendrą judviejų gyvenimą Lenkijos karaliaus rūmuose. Antra vertus, jai buvo puikiai žinomos lenkų didikų pastangos surasti jai kitą vyrą, o būtent Mažosios Lenkijos didikų intensyvios derybos su Jogaila, kviečiant jį vesti Jadvygą ir tuo būdu užimti Lenkijos karaliaus sostą.

Štai čia pirmą kartą ir iškyla Gnievošo iš Delevicų vardas. Jaunoji karalienė, apimta nerimo, pati išsiunčia į Vieną Krokuvos pakamarį Gnievošą iš Delevicų ir per jį kviečia Vilhelmą skubiai atvykti į Krokuvą. Ir Vilhelmas atvyko kaip pilnateisis Jadvygos sutuoktinis, pasirengęs bendram gyvenimui su Jadvyga, kadangi, pasak Dlugošo, su „gana gausia raitelių palyda, su visais savo antspaudais, turtais ir visais savo daiktais“.

Kadangi Vilhelmui nebuvo leisa apsigyventi Vavelyje, Gnievošas atvykusiam Vilhelmui „užtikrino asmeninę neliečiamybę“, o Vilhelmas „patikėjo Gneivošui visus savo rūpesčius, sumanymus ir viltis, manydamas, jog tarpininkaujant Gnievošui pasiseks visi jo planai, ir pastarajam patikėjo visus savo turtus. Neįleistas į karaliaus rūmus, Vilhelmas ilgam užsilaikė Krokuvoje, bet niekas iš didikų neturėjo drąsos pasipriešinti karalienės valiai. O jinai, trokšdama išpildyti tėvo paliepimą, sužavėta kilnaus jaunikaičio privalumais, karštai troško susituokti su tuo, kurį gerai pažinojo, o ne su visai nepažįstamu ir niekados nematytu barbaru [Jogaila]“ (op. cit. kn.10, 1385 m.).

Dar daugiau, Vilhelmas apsistojo Krokuvoje ne kur kitur, o pakankamai prabangiame Gnievošo name. Iš čia Vilhelmas eidavo į gana dažnus susitikimus su Jadvyga, nors tie susitikimai vykdavo dėl supranamo lenkų didikų prieštaravimo ne Vavelio rūmuose pas karalienę, o pranciškonų vienuolyne. Kaip ašo L.Rydelis, Krokuvos kaštelionas Dobieslavas „galėjo užstoti Vilhelmui kelią į Vavelį, tačiau jis, be abejo, neturėjo teisės uždrausti karalienei laisvai išvažiuoti iš rūmų.

Taigi Jadvyga, atsiliepdama į sutuoktinio prašymus, be jokių dvejonių nuvyko pas jį iš rūmų į miestą. Paslaugūs dvariškiai – o gal patsai Gnievošas iš Dalevicų – pasistengė, kad Krokuvos pranciškonai jaunųjų porai svetingai atvertų savo galerijų, poilsio salių ir valgyklos duris. Čia sutuoktiniai galėdavo susitikinėti, nekantriai laukdami atvažiuojant [iš Vengrijos] Opolčiko, kuris, kaipo motinos raštiškai įgaliotas piršlys, pašalins visas kliūtis“.

Lenkų istorikai ir beletristai pradedant Šajnocha yra paskyrę dešimtis spalvingų puslapių Jadvygos ir Vilhelmo susitikimams pranciškonų vienuolyne, įkvėptai aprašinėjo linksmus, bet labai taurius ir nekaltus santuokinių pasilinksminimus vienuolyno galerijose ir salėse su šauniais muzikantais ir dvaro panelių šokiais bei žaidimais, kuriuose noriai dalyvavo jaunieji sutuoktiniai, laukdami lemiamos sugultuvių valandos. Visos tos linksmybės ir dažni pasimatymai dar labiau suartino dar vaikystėje sutuoktus Jadvygą ir Vilhelmą.

Tačiau tolimesnius įvykius lenkų istorikai ir beletristai aprašinėja ne itin noriai, bent jau ne taip aiškiai, kaip vokiečių bei austrų kronikų autoriai ir istorikai. Susidaro įspūdis, kad painius įvykius daugelis lenkų autorių stengiasi dar labiau supainioti ar užtemdyti.

O situacija iš tikro buvo paini, kadangi nekantriai laukiamas abiejų tėvų – Leopoldo III ir Elžbietos Bosnietės – įgaliotinis Opolčikas (mūsų jau minėtas Vengrijos valdžios atstovas Lenkijoje palatinas Vladislavas Opolietis), turėjęs oficialiai užtikrinti galutinį nepilnamečių santuokos užbaigimą per pilnamečių sugultuves, vis nesirodė Krokuvoje. Visi laukė išganingo Elžbietos pasirašyto rašto dėl oficialių sugultuvių ne vėliau kaip rugpjūčio 15 d. Iš kitos pusės, pasklido žinios apie galutines lenkų didikų piršlybines sutartis su Jogaila ir jo pasirengimą kelionei į Krokuvą tuoktis su Jadvyga.

Ilgiau laukti darėsi per daug rizikinga, ir jaunoji pora apsisprendė veikti savo pačių iniciatyva, remdamasi, be abejo, savo šalininkų pagalba ir skaitlingais Krokuvos gyventojais vokiečiais, kurie neabejotinai buvo Vilhelmo pusėje.

Žygio pradžią vaizdingai aprašė daugelis lenkų istorikų, bet pacituokime jau cituotą Rydelį: „Nežinia, kokiais būdas Gerasis Kunigaikštis [Vilhelmas] sugebėjo įvykdyti savo sumanymą atvykti į Vavelio rūmus: gal pasinaudojo laikinu [prižiūrėtojo] pono iš Kurozvenko išvykimu, o gal klasta ano budrumą užmigdė; galbūt auksas, dosniai pažertas sargybiniams tarpininkaujant Gnievošui iš Dalevicų, atvėrė priešais jį pilies vartus; vienok aišku, kad rugpjūčio 23 dieną, Šv. Bartolomiejaus dieną, įjojo kunigaikštis Vilhelmas į Krokuvos pilies kiemą ir visai ne vogčiomis ar patyliukais, o garsiai, šauniai, gražiai, kaip ir derėjo Habsburgų palikuoniui, teisėtam karalienės vyrui” (op. cit.,ibidem).

Kas po to dėjosi Lenkijos karalių pilyje, neįmanoma pasakyti dėl tos paprastos priežasties, kad per šitiek praėjusių amžių istorikai ir beletristai aiškiai pasidalino į dvi stovyklas ir iki šiolei įnirtingai ginčijasi dėl Vilhelmo apsilankymo rūmuose. Tiksliau – daugiaamžis ginčas tęsiasi dėl vieno vienintelio klausimo: sugulė ar nesugulė anuomet Jadvyga su Vilhelmu kaip teisėti sutuoktiniai?

Šį tą, matyt, šiuo kausimu žinojęs Gnievošas iš Delevicų minėtame teisme, kaip rašo Dlugošas, kantriai tylėjo ir prašė tik malonės. Tribunolo nuosprendis buvo nedviprasmis: „Karalienę Jadvygą [teismas] skelbia esant švaria ir nekalta dėl priekaištų ir įtarinėjimų, kuriuos sukėlė apgaulingi melagio Gnievošo pranešimai“. Kaltinamajam nurodoma „atšaukti ir kaip šuniui atloti tuojau pat tribunolo akivaizdoje savo šmeižtą, begėdiškai papasakotą tam, kad būtų nuplėšta karalienės nekaltybės garbė“. Taigi Gnievošas, „priverstas tučtuojau įvykdyti paskelbtą nuosprendį, palindo susilenkęs po suolu ir atšaukė savo žodžius, prisipažindamas, kad melagingai skleidė šmeižtus apie karalienę, ir net viešai sulojo“ ( op. cit. kn. 10, 1389 m.).

Tiesa, šiuolaikiniai Dlugošo kronikos lenkų kalba leidėjai, atkreidami dėmesį į tokį keistą teismą ir dar keistesnį nuosprendį, komentaruose meta šešėlį pačiam Dlugošui, esą jis išsigalvojo ir teismą, ir nuosprendį. Patys komentatoriai remiasi šiuolaikinio lenkų menotyrininko ir istorikos kunigo B.Przybyszewskio teiginiu jo straipsnyje „Jadvyga ir Vilhelmas“ (1975), esą „Gnievošo proceso nebuvo. Kadangi šaltiniuose nėra jokių pėdsakų apie tokį procesą. Taipogi negalėjo būti, kad procesas pasibaigtų Dlugošo aprašytu nuosprendžiu, kadangi lenkiškoji teisė nenumatė tokios bausmės, kad melas būtų atlotas šuns balsu po suolu“ (op. cit., koment., p. 231).

Nesirengiu stoti Dlugošo ar jo komentatorių pusėn, lygiai kaip nesiruošiu ginti ir Gnievošo, kuris kantriai tylėjo dvylikos karingų riterių akivaizdoje. Mums kur kas svarbiau bent trumpai aptarti skandalingos polemikos metodologiją. Kitaip mes negalėsime suvokti, kodėl atsiranda du ar trys istorinio fakto interpretacijos ar net paneigimo variantai, kuomet rašoma viena ar kita skandalinga istorija, o ypač tokia lemtinga, kaip Jadvygos ir Vilhelmo sugultuvių istorija.

Karalienės Jadvygos neištikimybės byla garbės teisme

Pradėkim nuo stulbinančių Jano Dlugošo pranešimų, kurie, be abejo, buvo žinomi Romoje nuo XV a. pabaigos iki XX a. antrosios pusės. Įdomu, kad lenkų istorikai, šiaip jau, kaip matėme, mėgstantys remtis Dlugošu, šiuo klausimu linkę nutylėti arba per daug nesigilinti į Dlugošo pateikiamas skandalingas žinias. O skandalas tikrai turėjo būti nemenkas, jeigu jo 1389 m. ėmėsi, kaip praneša Dlugošas, Lenkijos ponų taryba, tiksliau – „geriausieji tarybos nariai“.

Viskas prasidėjo nuo vis pasikartojančių ir jau nebeįmanomų nuslėpti vaidų tarp tarp karaliaus ir karalienės. „Kai kiekvieną kartą, – rašo Dlugošas, – iškildavo vis nauji nesusipratimai ir vis naujos pavydo scenos tarp lenkų karaliaus Jogailos Vladislavo ir karalienės Jadvygos dėl tam tikrų įtarinėjimų, kuriuos sėjo niekšingi pataikūnai, kurių nedorybė naikino gudrias patarėjų pastangas prislopinti karts po karto atgimstančias sutuoktinių antipatijas, geriausieji tarybos nariai pasiūlė abiejų pusių priimtą ir patvirtintą šitokį susitaikymo būdą: abi pusės turi išviešinti klaidingų žinių skleidėją“.

Prie Valdovų rūmų Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Įsidėmėkim, kad 1389 m. žinia apie šeimyninius Jogailos ir Jadvygos vaidus ne vienintelė. Mes jau aptarėme Dlugošo aprašytą lietuvių krikštą 1387 m. ir Jadvygos išsiuntimą atgal į Krokuvą iš Lietuvos, kur ji niekados nebuvo. Tačiau baigęs aprašinėti paties Jogailos pobūvį Lietuvoje 1387 m., Dlugošas mums praneša, kad karalius Jogaila, tvarkęs beveik visus metus įvairius valstybinius reikalus Lietuvoje bei Rusioje, grįžo 1388 m. į Krokuvą ir baisiai perpyko, išgirdęs bjaurias naujienas. Kokias? Ogi jam buvo pranešta, kad jam nesant, buvęs Jadvygos sužadėtinis „austrų kunigaikštis Vilhelmas paslapčiomis buvo atvykęs į Krokuvą ir kelias dienas čia būdamas turėjo su karaliene Jadvyga slaptus susitikimus“.

Pasak Dlugošo, „šie nesusipratimai vienok buvo apslopinti sumaniai ir uoliai įsikišus ponams, kurie labai nenoriai žiūrėjo į tokius kivirčus tarp sutuoktinių“ (op. cit., kn. 10,  1388 m.). Apslopinimas buvo, matyt, laikinas, nes 1389 m. kivirčai pavirto minėtu skandalu.

Noriu čia pastebėti, kad perpykusio Jogailos rūstybė, nepaisant nuolatos lenkų autorių kartojamų frazių apie lietuvio karaliaus romų ir lėtą būdą, vis dėlto būdavo pakankamai įspūdinga ir stipri, kad sužlugdytų nusikaltusius asmenis, kas jie bebūtų.

Mažas pavyzdėlis: 1388 m. mirė garsusis Gniezno arkivyskupas Bodzenta (lenk. Bodzanta arba Bodzęta; 1320-1388) ir jo vietą, neatsiklausęs karaliaus Jogailos, bet gavęs popiežiaus paskyrimą, norėjo užimti Vloclavio (lenk.Włocławek, lot. Vladislavia, vok. Leslau) vyskupas Janas Kropidlo Opolietis (Jan Kropidło, 1360/1364 – 1421). Pastarasis buvo didžiai įtakingas žmogus iš gausios didikų giminės. Padaręs greitą ir puikią bažnytinę karjerą dėka savo galingo giminaičio Vladislavo Opoliečio (Władysław Opolczyk, 1326/1332 – 1401), vykdžiusio vengriškąją Jadvygos tėvo Liudviko Anžujiečio politiką Lenkijoje, Kropidlo keitė pelningas vyskupystes į vis pelningesnes ir tikėjosi, gavęs popiežiaus paskyrimą, lengvai gauti Gniezno arkivyskupo sostą. Bet Jogaila nesutiko. Tuomet Janas Kropidlo, remiamas savo skaitlingų brolių, pamėgino sutelkti ginkluotą kariauną ir jėga užimti Gniezno arkivyskupiją.

Štai kaip konstatuoja Dlugošas Jogailos reakciją: „Įsiaudrinęs kaip ledo krušos debesys ir įsiutęs ant jo [Kropidlos] lenkų karalius Vladislovas Jogaila pašalino jį iš Gniezno katedros. Prarado [Kropidlo] ir Vloclavo katedrą”. Tuomet išsirūpino iš popiežiaus Poznanės vyskupiją, bet ir čia Jogaila pasipriešino popiežiaus valiai ir Kropidlos norams. Pagaliau popiežius paskyrė Kropidlą vyskupauti Kryžiuočių ordino valstybėje.

Tačiau, kaip rašė Dlugošas, Kropidlo nepasidavė, „tas ginčas [dėl arkivyskupijos] tęsėsi septyneris metus, ir todėl Janas Kropidlo, įsileidęs į milžiškas skolas, pakliuvo į didį vargą. Vienok jį rėmė kryžiuočiai iš Prūsijos, pas kuriuos jis tuo metu rasdavo saugią prieglaudą” (op. Cit., kn. 10, 1390 m.). Tik po kelerių metų, kai persirengęs Kropidlo atvyko į Lenkiją ir sučiuptas karaliaus tarnybos pagaliau priesiekė Jogailai ištikimybę, Jogaila atlyžo, grąžino vyskupui Vloclavio vyskupiją ir užtikrino jam sėkmingą tolimesnę dvasinininko ir diplomato karjerą.

Taigi, lenkų ponų taryba, nenorėdama didinti šeimyninių kivirčų ir Jogailos rūstybės, pasiūlė surengti šiuo klausimu specialų teismą. Kaip vyko viduramžių Lenkijoje teismas šiuo ypatingu atveju, – sunku pasakyti, bet lenkų teisės istorikai yra nužymėję pagrindinius eigos štrichus. Pirmiausiai buvo pateikti kaltinimai karalienės ir karaliaus nurodytam vienam ir tam pačiam gandų „šaltiniui“, o būtent  – lenkų didikui ir Krokuvos pakamariui Gnievošui iš Dalevicų, kuris buvo apkaltintas už skleidimą „nedorų gandų“ apie karalienės šeiminynę neištikimybę. Gnievošas buvo iškviestas į teismą, tačiau, pasak teisės istorikų, anuomet moteris, o juo labiau karalienė negalėjo dalyvauti teismo procesuose. Taigi viskas vyko daugmaž panašiai, kaip mūsų jau aprašyta ryšium su Jogailos ketvirtosios žmonos Sofijos apšmeižimo byla. Jadvygai teko atlikti apvalančiosios priesaikos ceremoniją, tai yra, padėjus ranką ant Evangelijos priešais altorių Krokuvos katedroje prisiekti, kad ji nekalta.

Tuomet, pasak Dlugošo, oficialus karalienės gynėjas teisme kaštelionas[4] Jaskas iš Tenčibo (Jasek z Tęczyna), „įtikintas karalienės priesaikos ir užtikrinimo, jog jinai niekados nėra sugulusi lovoje su niekuo, išskyrus savo vyrą, karalių Vladislovą Jogailą, ėmėsi karalienės gynybos [teisme]. Gausiai susirinkusių į šios bylos nagrinėjimą ponų akivaizdoje [Jaskas] pateikia skundą, kad dėl bjaurių ir melagingų Gnievošo paskundimų jos [karalienės] skaistumas ir nekaltybė susilaukė įtarimo ir niekšiško suteršimo jos vyro, karaliaus Vladislovo, atžvilgiu. Siūlo, kad atsižvelgiant į teismo sprendimą, karalienė apsivalys nuo gėdos, kuri mesta jos nekaltybei. Reikalauja, kad niekšingasis skundikas būtų priverstas atšaukti savo šmeižikiškus skundimus“.

Neužmirškime, kad šis teismo procesas buvo savotiškai papildytas viduramžiško „Dievo teismo“ procedūromis, kadangi teisme, pasak Dlugošo, „stojo dvylika riterių, kurie buvo pasirengę dvikovoje [su Gnievošu] ginti karalienės nekaltybę“. Kitaip sakant, jei Gnievošas dvylikoje dvikovų nugalėtų visus savo priešininkus, tuomet būtų išteisintas „Dievo valia“…

Kas beliko Gnievošui?

Dlugošas paaiškina: „kiekvieną kartą, kai kaltinamasis būdavo šaukiamas atsakyti [į klausimus], jis tylėjo ir tiktai prašė, kad jis būtų teisiamas ne pagal teisės reikalavimus, o pagal malonę“ (op. cit., kn. 10, 1389 m.).

Dabar pasižūrėkime, kas gi buvo tas Gnievošas iš Dalevicų.

Palikę nuošalyje Gnievošo kilmės, giminės ir karjeros reikalus, turėtume konstatuoti, kad jis buvo pakankamai ilgą laiką tiesioginis ir ištikimas karalienės Jadvygos ir jos „teisėto sutuoktinio“ Vilhelmo Habsburgiečio ryšininkas.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

2017.05.18; 05:20

(Bus daugiau)

[1] Codex diplomaticus Lithuaniæ (1253-1433), ed. E. Raczynski. – 1845.

[2] Jadvygos Anžujietės gimimo data nėra tiksliai nustatyta; manoma, jog ji gimė ne anksčiau 1373 m. spalio 13 d. ir ne vėliau 1374 m. vasario 18 d.

[3] Jerzy Besala . Najsłynniejsze miłości krolów polskich, Warszawa, 2009, p. 12

[4] Kaštelionas (pranc. châtelains, lenk. kasztelan) – pilies ir aplinkinės teritorijos valdytojas arba valdovas, kuriam pavaldus būdavo,   be kitų pareigūnų,  ir miesto teisėjas.

Krėvos sutarties dalyvių titulai ir juridiniai statusai (nuotakos pusė)

Viduramžiais titulai, o ypač valdovų titulai, buvo daug rimtesnis ir svarbesnis dalykas, negu mums šiandien atrodo. Neretai titulas lemdavo lemtingus posūkius valstybės raidoje. 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys (Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Keisti dalykai Lenkijos ir Lietuvos suartėjimo istorijoje prasidėjo kaip tik nuo titulų painios įvairovės, kurią čia būtina trumpai priminti.

Lenkijoje po kelių šimtų metų dalinių ksionžentų (ksiąžęta, ducis) tarpusavo vaidų bei kovų XIV a. antroje pusėje sustiprėjo valstybinės vienybės siekis, kurį galutinai įkūnijo Kazimieras Didysis (Kazimierz III Wielki; 1310 – 1370), tapęs ketvirtuoju per visą tautos istoriją legitiminiu visos Lenkijos karaliumi ir Lenkijos karalystės juridinio statuso atkūrėju (žr. knygos IV dalį).

Tačiau Kazimieras Didysis, nepalikęs vyriškos giminės paveldėtojų, pats prieš mirtį atidavė Lenkijos sostą svetimšaliui ir kitataučiui  valdovui, o būtent – savo sesers Elžbietos vyrui Vengrijos karaliui Liudvikui I (pranc. Louis Ier d’Anjou; vengr. Nagy Lajos, lenk. Ludwik Węgierski, Andegaweński ; 1326 – 1382), nors dar buvo Lenkijoje  gyvų Piastų dinastijos palikuonių.

Lenkija atsidūrė kaimynų valdovų rankose.

Maža to – jau mirties patale gulėdamas Kazimieras Didysis padovanojo savo anūkui Kazimierui Slupskiui Sieredžiaus, Lečynės ir Dobrynės žemes (Sieradzkiej, Łęczyckiej i Dobrzyńskiej) su visais miestais, o tai reiškė faktišką Mažosios Lenkijos atskėlimą nuo Didžiosios Lenkijos, valstybės teritorinė vienybė buvo suskaldyta. Taigi, po Kazimiero Didžiojo mirties Lenkiją ėmę valdyti svetimšaliai, atvirai kalbant, valdė ją labai prastai. Mūsų minėtas Liudvikas Anžujietis, gavęs iš savo dėdės Kazimiero Didžiojo sostą, nesiteikė net gyventi Lenkijoje, kurios, pasak jo, „oras jam buvęs per atšiaurus“.

Pats Liudvikas I iš tėvo pusės buvo garsios prancūziškos Anžu dinastijos atstovo Vengrijos karaliaus soste Karolio I (pranc. Charobert d’Anjou-Sicile; vengr. Károly Róbert; 1288 – 1342) sūnus. Bet galima spėti, kad ne vien dėl garsios dinastijos ar giminystės ryšio paskutinis lenkiškos Piastų dinastijos valdovas Kazimieras Didysis dar 1336 m. pažadėjo atiduoti Lenkijos karaliaus sostą Vengrijos karaliui. Lenkijos karalystės sosto teisių perdavimas Vengrijos karaliui buvo savotiškas atlygis už karinę, diplomatinę bei finansinę Vengrijos pagalbą Lenkijai. Vengrija su savo aukso kasyklomis tuo metu jau buvo tapusi įtakinga Europos valstybe, tad Kazimieras Didysis ne kartą rėmėsi Vengrijos karaliaus parama savo karuose su rusinais ir vokiečiais.

Taigi, vos tik bevaikis Kazimieras mirė, Lenkijos sostas atiteko Liudvikui I, kuris skubiai atvyko į Lenkiją ir iš karto buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi, prisidėdamas (nuo 1370 m) Lenkijos karaliaus titulą prie savo itin turtingos titulatūros – Vengrijos, Dalmatijos, Chorvatijos, Ramos, Serbijos, Halicjos, Lodomero, Komanijos, Bulgarijos, Lenkijos karalius, Salerno kunigaikštis, Montte Sant Angelo valdovas…

Užsidėjęs Lenkijos karaliaus karūną Liudvikas tuoj pat grįžo į Vengriją, su savim išsiveždamas visas Lenkijos karalystės regalijas, idant lenkams nekiltų pagundos karūnuoti kokį kitą pretendentą. Lenkiją paliko valdyti regentės teisėmis (iš lot. regens – valdantis; nesančio monarcho valdžią vykdantis) savo motinai Elžbietai Lokietkienei (Elżbieta Łokietkówna; 1305 – 1380), tarp kita ko, kaip minėjom, Lietuvos karaliaus Gedimino dukters, nuo 1333 m.  Lenkijos karalienės Aldonos Onos Gediminaitės (apie  1309- 1339), anytai[1].

Maža to – Liudvikas dar nurėžė nuo Lenkijos teritorijos Silezijos žemes, prijungęs prie Vengrijos karalystės. Neužmirškim, jog prieš tai ne kas kitas, o Kazimieras Didysis atidavė Kryžiuočių ordinui visą Pamarį su miestais ir priėjimu prie Baltijos jūros. 

Lietuvos Karalystės pilių ir tvirtovių maketų konkursas Lietuvos Seime. 2011-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi, kaip rašo lenkų istorikas, „pakanka prisiminti, kad valdant senos prancūzų grafų Anžu (Kapelingų) dinastijos atstovams, Lenkijos karalystė buvo maža valstybėlė – be Raudonosios Rusios, be Mozūrijos, su neužtikrintais Kujavais, Dobžynės ir Vielunos žemėmis, o jai grėsė iš Vakarų Liuksemburgų dinastija, iš Pietų – Kryžiuočių ordinas, iš Rytų – lietuvių ir totorių antpuoliai, be to – valstybė buvo nuniokota pilietinio karo Didžiojoje Lenkijoje“[2]

Savo ruožtu, kai mirė Vengrijos ir Lenkijos karalius Liudvikas I, Lenkiją oficialiai vis dar valdė  Liudviko paskirti regentai – jo paties motina Elžbieta Lokietkienė (Elżbieta Łokietkówna; 1305 – 1380) ir kiti du Liudviko I statiniai, neturėję, savaime suprantama, Lenkijos karaliaus titulo. Teisiniu požiūriu Liudviko motina niekados nebuvo Lenkijos karaliene, o Lenkiją valdė Liudviko pavedimu kaip regentė.

Lenkijoje prasidėjo interregnum laikotarpis, ne itin ilgas, bet kupinas įnirtingų tarpusavio kovų dėl vieno ar kito pretendento teisės atsisėsti į Lenkijos karaliaus sostą.

Čia būtina pažymėti, kad Krėvos sutarties neakivaizdinė dalyvė ir Jogailos piršlybų delegacijos adresatė Elžbieta Bosnietė, nuotakos Jadvygos motina, pas kurią keliavo į Vengriją lietuvių ir lenkų atstovai, taipogi niekados nebuvo karūnuota Lenkijos karaliene, kaip ir regentė Elžbieta Lokietkinė.

Taigi Krėvos sutartyje Elžbietai Bosnietei suteiktas titulas buvo gana dekoratyvus, diplomatiškai pagražintas: „Dievo malone Vengrijos, Lenkijos, Dalmatijos ir t.t. karalienė“ (…dei gracia Regina Ungarie, Poloniae, Dalmacie etc.).

Kita vertus, diplomatinės retorikos srityje ir Elžbieta Lokietkienė, ir jos marti Elžbieta Bosnietė mėgdavo pavadinti save „Lenkijos karaliene“ (regina Poloniae). Šiuo požiūriu Elžbietos Bosnietės titulavimas Krėvos akte „Lenkijos karaliene“ psichologiškai, bet ne teisiškai pateisintas lygiai taip pat, kaip Jogailos titulavimas tame pačiame akte slaviškos kilmės titulu „Dievo valia Didysis Lietuvos kunigaikštis“ (Nos Jogalo virtute Dei dux magnus Litwanorum).

Tuo tarpu pačios nuotakos titulas Krėvos akte yra nusakytas bene tiksliausiai juridiniu požiūriu – kreipiantis į motiną, jos duktė Jadvyga  vadinama „Lenkijos karaliene“:

„ …Šviesiausia valdove, šių išganingų apeigų vardan tegu Jūsų Didenybė priima šį poną didijį kunigaikštį Jogailą kaip sūnų ir tegu atiduoda jam kaip teisėtą žmoną savo mylimą dukterį, garbingą ponią Jadvygą, Lenkijos karalienę“ (pro tanto saluberrimo misterio suscipiat vestra maiestas eundem dominum Jagallonem magnum ducem in filium et inclitissimam principem Hedvigim filiam vestram carissimam, reginam Poloniae, sibi in legitimam consortem copulantes. – vert. E.Ulčinaitės).

Deja, ir Jadvygos titulas Krėvos akte nebuvo preciziškai tikslus.

Jadvyga – iš Dievo malonės Lenkijos karalius (Dei Gracia Rex Poloniae)

Vengrijos ir Lenkjos karalius Liudvikas I neturėjo sūnų, bet mirdamas paliko tris dukteris, kurios, deja, negalėjo sėsti į Lenkijos karalystės sostą, kadangi Lenkų tradicijos draudė sodinti į Lenkijos valdovų sostą moteriškę.

Minėtos Lenkijos interregnum laikotarpio sumaištys ir kovos iš dalies sustiprėjo kaip tik dėl to, kad visų trijų Lenkijos dalių – Mažosios Lenkijos su Krokuvos centru, Didžiosios Lenkijos su Gniezno centru, o taip pat nepriklausomos Mazovijos – didikai nesutarė ne tik dėl būsimo Lenkijos karaliaus kandidatūros, bet ir dėl Liudviko I dukterų teisės karaliauti Lenkijoje.

Pats Liudvikas vienu metu buvo numatęs atiduoti abu Vengrijos ir Lenkijos sostus vyresniajai dukrai Marijai, kurią buvo pažadėjęs išleisti už šv. Romos imperatoriaus Karolio IV sūnaus Žygimanto Liuksemburgiečio, kuris, beje, pagal motinos liniją buvo Lietuvos karaliaus Gedimino proanūkis, Aldonos Gedminaitės anūkas.

Medininkų pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau Liudvikui I mirus, našlė Elžbieta Bosnietė skubos tvarka, kitą dieną po vyro laidotuvių, surengė dvylikametės Marijos karūnavimą „Vengrijos karaliumi“. Toks titulas buvo pirmą kartą Vengrijos istorijoje suteiktas moteriškei, siekiant, ko gero, pabrėžti jos monarchiškas teises ir užkirsti kelia Zigmunto Liuksemburgiečio pretenzijoms į Vengrijos karaliaus sostą. Mažametės Marijos karališkąją valdžią, be abejo, perėmė ir vykdė regentės teisėmis ne kas kitas, o Elžbieta Bosnietė.

Elžbieta Bosnietė, kaip minėta, niekados nebuvo karūnuota nei Vengrijos, nei Lenkijos karaliene, tačiau atkakliai kovojo, kad jos dukterys paveldėtų sostus: Marija – Vengrijos, o Jadvyga – Lenkijos.

Vengrijos karaliumi karūnuotos Marijos vedybos su kokiu nors įtakingu Europos valdovu sunkiai sekėsi. Pradžioje motina savo keturiolikmetę dukterį Mariją (1371 – 1395), kuri jau buvo vaikystėje pagal sutartį sutuokta su Zigmuntu Liuksemburgiečiu, sutuokė 1385 m. balandžio mėnesį „neakivaizdiniu“ būdu (nedalyvaujant jaunikiui) su Prancūzijos karaliaus Karolio V sūnumi Liudviku Orleaniečiu. Deja, niekas vedybų nepripažino, o Marijos tėvo pažadus prisimindamas šaunusis Zigmuntas Liuksemburgietis, su kuriuo vėliau tiek visokių keistų derybų turėjo Vytautas ir Jogaila, ryžtingai įsiveržė su savo kariuomene į Vengriją ir, nepaisydamas Elžbietos protestų, pats 1385 m. lapkričio 11 d. vedė jau „ištekėjusią Mariją“…

Elžbieta Bosnietė nepasidavė ir pasikvietė į pagalbą Neapolio karalių Karolį III (Carlo III di Napoli,; 1345 – 1386). Gaila, bet ji nenumatė, kad Karolį III palaikys jos priešai Vengrijoje, Dalmatijos ir Kroatijos baronai, kurie atvykusį Karolį paskelbė Vengrijos karaliumi Karolio II vardu, kaip vyriausiąjį Anžu dinastijos itališkos atšakos atstovą. Išgirdęs apie Karolio atvykimą į Vengriją, naujais Marijos vyras Zigmuntas Liuksemburgietis skubiai sugrįžo į Bohemiją (Čekiją), o Karolis atžygiavęs nuvertė nuo sosto, jo įsitikinimu, neteisėtą „Vengrijos karalių Mariją“, ir pats buvo karūnuotas Vengrijos karaliumi 1385 m. gruodžio 31 d., dalyvaujant nelaimingoms ir pažemintoms Elžbietai Bosnietei ir jos dukrai Marijai.

Tačiau Elžbieta Bosnietė nenorėjo pasiduoti ir šį kartą. Netrukus ji pasikvietė naująjį Vengrijos karalių į svečius į savo rūmus, o ten atvykęs (1386 m. vasario 7 d.) patiklusis Anžujietis, vos kelis mėnesius pakaraliavęs Vengrijoje, buvo Elžbietos meilužio vengro Mikolajaus Garos ir jo bendrininko Forgačo nudurtas Bosnietės apartamentuose, pačiai Elžbietai, kaip praneša metraštininkai ir istorikas beletristas K.Šajnocha, dalyvaujant ir šaukiant: „Gerai rėžk, Forgačai, gausi Gimešą ir Gačą!“ Nežinau, ar gavo Forgačas valdyti žadėtus už žmogžudystę miestus, bet pačiai Elžbietai viskas baigėsi kraupiai, nes perdurtasis Karolis II Vengrietis mirė nuo žaizdų, o gal tiesiog buvo pribaigtas vasario 24 d. Tiesa, po Karolio II pašalinimo, keturiolikmetė Marija vėl buvo sugrąžinta į Vengrijos karaliaus sostą, o jos motina Elžbieta Bosnietė toliau valdė Vengriją regentės teisėmis, nenujausdama savo šiurpaus tragiško likimo [3]

Savo oficialaus vyro Zigmunto pagaliau išvaduota Marija (vėlgi kraupoka istorija) tarsi iš anksto atkartojo būsimąją Jadvygos mirtį: dvidešimt ketverių metų Mariją mirė 1395 m. gimdydama, kartu mirė ir naujagimis kūdikis.[4]

Kodėl suminėjau visus šius įvykius Vengrijoje ir jų tikslias datas?

Norėjau, kad skaitytojas lengviau įsivaizduotų istorinę aplinką, kurioje tuo pačiu metu, tais pačiais mėnesiais Lietuvoje ir Lenkijoje vyko pasirengimai ir derybos dėl Jogailos vedybų su jaunesniąją Elžbietos Bosnietės dukterimi ir Marijos seserimi Jadvyga:

1384 m. pas Jogailą atvyksta speciali lenkų ponų delegacija su pasiūlymu vesti Jadvygą; 1385 m. sausio 18 d. Jogailos ir Jadvygos vedybų reikalu į Krokuvą atvyko Jogailos brolio Skirgailos vadovaujama delegacija; 1385 m. kovo pražioje lietuvių ir lenkų delegacija vyksta į Vengriją pas Elžbietą Bosnietę ir gauna jos sutikimą vedyboms; 1386 m. sausio 11 d. Mažosios Lenkijos atstovai susitinka su Jogaila Volkoviske ir pakviečia į Liubšiną, kur vasario  2 d. lenkų šlėktos suvažiavime jis paskelbiamas išrinktu kandidatu į Jadvygos vyrus ir Lenkijos sostą; vasario 12 d. Jogaila iškilmingai įjoja į Krokuvos karalių rūmus Vavelyje; vasario 15 d. pats Jogaila ir keli jo giminaičiai iš palydos pakrikštijami katalikais, kiti giminaičiai atsisako katalikiško krikšto, kadangi jau yra priėmę krikštą graikų pravoslaviškomis apeigomis; vasario 18 d. arkivyskupas Bodzanta sutuokia trečią dešimtį įpusėjusį Jogailą su dvylikamete Jadvyga; kovo 4 d. įvyksta iškilminga Jogailos karūnavimo ceremonija, ir Jogailai uždedama ant galvos skubiai pagaminta karūna, kadangi senoji Lenkijos karalių karūna, kaip sakyta, buvo Liudviko išsivežta ir liko Vengrijoje, kur, atrodo, pradingo be pėdsako.

Sakytum, viskas tuo ir pasibaigė, tačiau… Jogailai tai buvo tik pradžia galutiniam ir teisėtam įsitvirtinimui Lenkijos karaliaus soste.

Visos vėlesnės problemos buvo susijusios su pačios Jadvygos statusu Lenkijoje ir jos titulu.

Lenkijoje atsikartoje Jadvygos sesers Marijos istorija.

Lenkų didikai, panašiai kaip Vengrijos baronai, nenorėjo sutikti, kad Lenkijos karaliaus soste sėdėtų moteriškė. Liudvikui I ir Elžbietai Bosnietei teko per kelis kartus įvairiomis progomis dėrėtis ir dosniomis privilegijomis nusipirkti lenkų ponų balsus, kad jie sutiktų vienai ar kitai Vengrijos karaliaus Liudviko I dukterei pripažinti teisę į Lenkjos karaliaus sosto paveldėjimą. Papirkimo formos buvo įvairios: pirmiausia  lengvatos lenkų ponams (gerokai sumažinta lenkų šlėktos duoklė karaliui ir visiškai atšaukta šlėktos prievolė eiti karinę tarnybą už Lenkijos ribų). Savo ruožtu lenkų šlėkta, pasimokiusi iš Liudviko I karaliavimo laikų, išsidėrėjo, kad Lenkijos sostą paveldėjusi Liudviko I duktė turės pastoviai gyventi Lenkijoje. 

Didinga Trakų pilis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pradžioje pirmiausia turėta galvoje vyriausioji Liudviko I ir Elžbietos Bosnietės duktė Kotryna, bet ši pasimirė septintus metus eidama (1377). Vėliau kandidate buvo numatyta Marija, bet galiausiai, po atkaklių lenkų šlėktos tarpusavio ginčų bei vaidų, buvo pasirinkta Slovakijoje gimusi Liudviko I duktė Jadvyga su sąlyga, kad ji nuolatos gyvens Lenkijoje.

Taigi jaunutė Jadvyga (vengr. Anjou Hedvig, lenk. Jadwiga Andegaweńska; 1372 – 1399), dar Vengrijoje jai gyvenant, jau buvo tituluojama Vengrijos ir Lenkijos karaliaus dukterimi (Hedvigis filia regis Ungarie et Polonie). Vėliau, kuomet jos motina našlė Elžbieta Bosnietė apsisprendė Jadvygai atiduoti Lenkijos valdymo teises, nepilnametė mergaitė gavo naują heres Polonie (lot. Lenkijos paveldėtoja) titulą[5], nors anksčiau jai buvo numatytas Vengrijos sostas ir Jadvyga buvo tituluojama Vengrijos paveldėtoja (heres Ungarie )[6]

Šiaip ar taip po ilgų derybų su Lenkijos didikais, reikalavusiais, kad Jadvyga apsigyventų Lenkijoje, dešimtmetė Jadvyga atvyko į Lenkiją ir 1384 m. rudenį buvo lenkų arkivyskupo karūnuota, gaudama oficialų titulą Hedvigis Dei Gracia Rex Poloniae (Jadvyga iš Dievo malonės Lenkijos karalius), lygiai taip kaip jos vyresnioji sesuo Marija buvo tapusi „Vengrijos karaliumi“ .

Galima būtų pasišaipyti iš keblios situacijos, kai Lietuvos valdovas turėjo vesti „Lenkijos karalių”, o dešimtmetis/dešimtmetė „Lenkijos karalius” turėjo ištekėti už Lietuvos valdovo. Tačiau lenkiška tvarka buvo nediskutuojama. Panašioj sitacijos vėliau atsidūrė ir Steponas Batoras, kuomet jam piršo „Lenkijos karalių” Oną Jogailaitę. Skirtumas tik toks, kad šį kartą nuotaka buvo vyresnė už jaunikį[7]. ….

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

2017.05.16; 19:38

(Bus daugiau)

[1] Plačiau apie Lenkijos karalienę Aldoną Oną Gedminaitę, pirmąją Kazimiero Didžiojo žmoną žr.: Rudzki Edward. Polskie królowe. t. I. Žony Piastow i Jagielonow. Warszawa, 1985, p.23-29

[2] (Kuczynski, Sienkiewizc, p. 39).

[3] Po Karolio II nužudymo prasidėjo sukilimas prieš Elžbietos Bosnietės valdžią Chorvatijoje. 1387 m. vasarą ją pačią kartu su Marija pagavo keliaujančias nužudyto Karolio šalininkai ir įkalino vaizdingoje Kroatijos pilyje Novigrade. Kadangi Zigmantas Liuksemburgietis žygiavo jų gelbėti, bet per daug neskubėjo vaduoti nei uošvienės, nei žmonelės, greitesnė pasirodė kerštingoji Karolio našlė neapolietė Margarita, nuo pat pradžių prieštaravusi vyro sumanymui sėsti į Vengrijos sostą. Jos paragintas chorvatas sargybinis, turėjęs saugoti abi belaisves, įėjo į pilies kambarį ir Marijos akyse pasmaugė (1387 m. sausio 17 d.) jos motiną Elžbietą Bosnietę. Kitą dieną jos lavonas buvo demonstratyviai pakabintas pilies bokšte, skelbiant, kad tas pats likimas laukia ir dukters Marijos, jei gelbėtojai nepasitrauks nuo pilies. Šitaip kraupiai baigė savo audringą gyvenimą Jogailos pirmoji uošvė Elžbieta Bosnietė.

[4] Lenkų rašytojas istorikas Ježy Jankovskis (Jerzy Jankowski ;1937–2001), rinkęs šaltinių duomenis Lenkijos monarchinių dinastijų kilmės bei degradacinio nuosmukio tyrimams, tvirtina, jog „Anžu dinastijos būdingas bruožas buvo itin greitas ištisų dinastijos atšakų išmirimas. Galima su didele tikimybe pripažinti (Można z dużym prawdopodobieństwem przyjąć), kad karalius Liudvikas buvo apsikrėtęs sifiliu (król Ludwik był zarażony syfilisem), nes paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido atsiskyręs vienuolyne, o kronikos autorius rašė, jog tuo metu sirgo raupsais. Raupsai čia tikriausiai niekuo dėti, nes Europoje jie jau pradėjo nykti. Liudviko susirgimas buvo greičiausiai paveldima liga, kurią jam perdavė tėvas, Karolis Robertas, taipogi savo gyvenimo pabaigoje neapleisdavęs pilies kambarių. Atrodo, kad Karolį Robertą užkrėtė jo antroji žmona Beatričė Liuksemburgietės 1317 m., kadangi jo nesantuokinis sūnus, gimęs iki šios datos, sulaukė šešiasdešimties metų amžiaus, kai tuo tarpu kiti jo vaikai, išskyrus Liudviką, mirdavo ankstyvoje jaunystėje. Jauname amžiuje ir be palikuonių mirė ir Liudviko dukterys: Koryna, Marija ir Jadvyga.[…] Sifilis tapo ir Jogailaičių giminės liga, nes pasireiškė būtent trečioje kartoje tarp Kazimiero Jogailaičio sūnų“ (Plačiau žr.: Jerzy Jankovski Monarsze sekrety. Wrocław 1995; http://toporzel.pl/teksty/krole.html)

[5] Jarosław Nikodem: Jadwiga król Polski. Wrocław: Ossolineum, 2009, p. 98

[6] J. Wyrozumski, Królowa Jadwiga między epoką piastowską a jagiellońską, Kraków , 1997, p. 92;

[7] Panaši situacija pasikartojo XVI a., kuomet Ona Jogailaitė (lenk. Anna Jagiellonka, 1523 – 1596), gediminaičių palikuonio Lenkijos karaliaus bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo ir italės Bonos Sforcos duktė, buvo išrinkta po tėvo mirties Lenkijos valdove su oficialiu titulu Anna Dei Gratia Rex Poloniae (Ona iš Dievo malonės Lenkijos karalius). Nuo Jadvygos titulo Onos Jogailaitės titulas skyrėsi tik tuo, kad prie jo buvo pridėtas dar vienas titulas – „Ona… Didysis Lietuvos kunigaikštis“. Kaip kadaise Jogaila, taip šiuo atveju Onos Jogailaitės būsimasis vyras, atsikviestas iš Vengrijos Steponas Batoras (vengr. Báthory István, 1533 – 1586) įkliuvo į komišką titulinę painiavą: turėjo vesti „Lenkijos karalių“ ir priedo – „Didįjį Lietuvos kunigaikštį“ … senmergę Oną. Gal ir neverta stebėtis, kad garsus karo vyras keturiasdešimtmetis su trupučiu Batoras, vedęs 53- erių metų Oną, po pirmosios vestuvinės nakties privengė žmonos ir dažniausiai gyvendavo Lietuvos Gardine, kaip prasitarė A.Šapoka, „iš dalies dėl to, kad nereikėtų kartu gyventi su savo sena žmona Ona“ (Lietuvos istorija, Kaunas, 1936, p. 294).

Ribinė situacija viduramžių Lietuvos istorijoje

Politiniai interregnum konfliktai, kuriuos mes peržvelgėme tik vienu mums rūpimu titulatūros aspektu,  įgavo dar platesnį pobūdį, kuomet  į kovą su Jogaila įsijungė ir Kęstutaitis Vytautas, atsidūręs laisvėje.

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Maža to – ilgainiui ryškėjo konfliktai  tarp pačios Julianos sūnų Algirdaičių: kiekvienas karalaitis norėjo atsisėsti Vilniaus soste, bet ilgainiui liko tik du aršiausi pretendentai – Jogaila ir jo brolis jaunėlis Švitrigaila. Švitrigailos kova nusitęsė iki pat metų, kuomet jis pagaliau pasidavė etc. (žiūr. Matusas).

Visi tie įvykiai plačiai žinomi nuo mokyklos suolo, bet nedera užmiršti, kad Lietuvos karaliaus sostas tebebuvo neužimtas arba, viduramžiškai lotyniškai tarus, „vacante“, tai yra – laukiantis teisėto valdovo.

Lemtingą ribą (1385 – 1413 m.) nulėmė oficialus Lietuvos dinastinių valdovų statuso kitimas, savaime panaikinęs senuosius, iki 1385 m. egzistavusius  lietuvių karalių  titulus. Nuo XIV – XV a. sandūros ėmė vis labiau įsitvirtinti dviprasmė Lietuvos valstybės situacija, ėmė plisti nauji diplomatiniai Lietuvos valstybės ir jos valdovų įvardinimai.

Kas gi įvyko 1385 m.?

Atrodytų, nieko ypatingo: vienas iš daugelio Lietuvos valstybės valdovo Algirdo (1296 – 1377)  sūnų, o būtent Jogaila (1351\ 1363 – 1434), sulaukęs brandoko amžiaus, pagaliau nusprendė vesti.

Po ilgokų žvalgytuvių Rusioje, kur ieškota tinkamos nuotakos,  po ilgokų derybų su piršliais iš Mažosios Lenkijos (Krokuvos), kurie, berods, pirmieji (istorikai lig šiolei nesutaria, kas buvo piršlybų iniciatorius) ėmė piršti Jogailai savo ankstesnio karaliaus Liudviko dukterį Jadvygą, pats Jogaila pasiuntė savo pasiuntinius  į Vengriją, kur gyveno nuotakos motina – Vengrijos, Lenkijos, Dalmatijos ir t.t. karaliaus Liudviko I našlė Elžbieta Bosnietė. Ten buvo detaliai tartasi  dėl vedybų laiko bei sąlygų ir pagaliau 1385 metų vasarą buvo surašyta keistoka dinastinių vedybų sutartis, kurią Lietuvai priklausiusioje Krėvos pilyje (dabartinė Baltarusija) patvirtino čia susirinkę lietuvių ir lenkų elitinės valdžios atstovai. Iš jaunikio  pusės sutartis buvo patvirtinta paties Jogailos ir jo trijų brolių (Skirgailos, Kaributo, Lengvenio) bei pusbrolio Vytauto antspaudais, dalyvaujant iš nuotakos pusės atvykusiems į Krėvos pilį Elžbietos ir lenkų ponų iš Krokuvos pasiuntiniams.

Sutartis keistoka, be abejo, ne todėl, kad Mažosios Lenkijos didikai pasistengė ištekinti už trečią dešimtmetį įpusėjusio Jogailos  dvylikametę Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko I dukterį Jadvygą – viduramžiais amžiaus skirtumas neturėjo jokios reikšmės dinastinėms vedyboms politiniais tikslais.[1].

Seniausias tarpvalstybinės reikšmės dokumentas, sudarytas tarp Lietuvos ir Lenkijos valdovų ir jų pasirašytas, buvo vadinamoji Krėvos sutartis. Mes neliesime milžiniškos istoriografijos, kuri atsirado sutarties teksto pagrindu. Nesistebiu, kad šio teksto tyrėja J.Kiaupienė įvardino Krėvos akto istoriografijos visumą „interpretacijų liūnu“[2]. Šimtametės diskusijos interpretuojant tekstą pagimdė aibes ginčų: ar iš tikrųjų Krėvos sutarties juridine galia Lietuvos valstybė pavirto Lenkijos karalių valdoma sudėtine Lenkijos karalystės dalimi? Ar tikrai Lietuva  po šio akto tapo Lenkijos provincija, kuri turėjo šiokį ar kitokį valstybinį suverenitetą ir nuolatos kovojo dėl jo padidinimo bei stiprinimo iki pat XVIII a. pabaigos, kai Ketverių metų seimo sprendimais ir gegužės 5 d. konstitucijos tekstu Abiejų tautų Respublika buvo panaikinta ir jos vietoje paskelbta Lenkijos karalystė su vienu karaliumi valstybės soste, kuris turėtų būti paveldimas, bet ne šlėktos išrinktam karaliui atiduodamas?

Mums nėra reikalo gilintis į beribį istoriografinį liūną, juolab, kad po J.Kiaupienės sudaryto ir išleisto Krėvos dokumentų leidinio, kuriame, beje, sudėti, esminiai taškai istoriografinių tyrimų evoliucijoje iki pat mūsų dienų, daug kas paaiškėjo. Deja, galutinio taško čia dėti neįmanoma dėl daugelio neatsakytų iki šiol klausimų, kurias primena pati leidinio sudarytoja (žr.:  p.68). Leidinyje apžvelgęs Krėvos akto diplomatinį pobūdį S.C.Rowellas konstatavo jog „pats Krėvos aktas tėra pasiuntinių susitarimą patvirtinantis tekstas“, kad jis nėra falsifikatas, kad „jame yra vienintelis sprendimas ir jis susijęs tik su Jogailos vedybomis. Tai vedybų sutartis (su tam tikromis sąlygomis), o ne valstybių susijungimo aktas“[3].

Įdomu, kad ir lenkų XIX a. pradžios intelektualai puikiai suvokdavo ir aiškiai apibūdindavo vedybinę dokumento prigimtį ir juridinę esmę. Pirmasis visą Krėvos akto tekstą lotyniškai paskelbęs literatūros istorikas, filosofas ir psichologas M.Višnevskis (Michał Wiszniewski; 1794 – 1865) apibūdino Krėvos dokumentą juridiškai ir nurodė du jo adresatus. Pirmiausia Jogailos diplomas (dyploma) skiriamas per vengrų pasiuntinius  nuotakos motinai –  karalienei Elžbietai, vengrų ir lenkų karaliaus Liudviko našlei (wdowy po Liudviku Krolu węgerskim i polskim), o po to – lenkų ponams (tudziež panom polskim). Taigi Jogaila šiuo raštu patvirtina savo paties ir savo brolių vardu tuos pažadus, kuriuos buvo davęs Elžbietai per savo pasiuntinius į Vengriją brolius Skirgailą ir Borisą (dane…objetnice… potwierdza)[4]. Žodžiu, raštas suvokiamas kaip piršlybose duotų pažadų patvirtinimas ne tik Jogailos, bei ir jo brolių vardu.

Išlikusiame Krėvos sutarties arba Krėvos akto originale bei nuoraše randame nemaža raštu užfiksuotų titulų, kurie XIV a. pabaigoje turėjo būti oficialūs ir abiem sutarties pusėm aiškūs bei priimtini.

Panagrinėkime juos visus iš eilės.

Tai principnės svarbos, mano manymu, dalykas, kadangi leidžia mums išsiaiškinti, kas ir kokia juridine teise remdamasis davė priešvedybinius pažadus Vengrijos karalienei Elžbietai, būsimos žmonos motinai.

Krėvos sutarties davėjo  titulai ir juridinis  statusas (jaunikio pusė)

Titulatūros požiūriu žvelgiant į Krėvos aktą, kuris pradedamas žodžiais „Mes, Jogaila“ (Nos Jagalo) nesunku pastebėti ganą painią pagrindinio veikėjo, kitaip sakant – dokumento davėjo  Jogailos titulų įvairovę.

Mes jau esame apžvelgę Jogailos titulus, kuriuos jis naudojo įvairiose sutartyse ir kitokiuose tuolaikiuose  Lietuvos valstybiniuose  dokumentuose iki Krėvos sutarties.

Lyginant juos su Krėvos sutarties tekstu pirmiausia krinta į akis, kad priešvedybinėje sutartyje su Lenkijos karalienės Jadvygos motina ir lenkų atstovais, Jogaila niekur nepavartojo anksčiau taip mėgiamų titulų Lietuvos karalius , Didysis Lietuvos karalius.

Lietuvos valdovų rūmai naktį. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kodėl? Akivaizdu, kad atsakingoje tarptautinėje priešvedybinėje sutartyje, kur vienaip ar kitaip privalo būti aptartos piniginių bei teritorinių operacijų sąlygos, nė viena iš sutarties sudarytojų pusių nenorėjo ir negalėjo naudotis savavališkai sau suteiktais titulais. Juk kiekviena titulo dalis praktiškai reiškė ne ką kitą, o valdovo valdžioje esančiais žemių teritorijas. Galima neabejoti, kad būsimosios nuotakos pusė (vengrai ir lenkai) puikiai žinojo tuometinį Jogailos statusą, kuris buvo tolimas nuo visos Gediminaičių valstybės karaliaus statuso.

Nemaža dalis Algirdaičių, kaip matėme, atsisakė pripažinti Jogailą Didžiuoju karaliumi, tad jis negalėjo turėti šio titulo, nors jo motina, Algirdo našlė Julijona visai teisėtai buvo tituluojama Didžiąja Karaliene.

Kaip tik dėl to Krėvos sutartyje nematome Jogailos paveldėto, bet po išdavikų Jogailos sutarčių su Vokiečių ordinu  Kęstučio anuliuoto ir paties Jogailos 1381 m. atsižadėto Didžiojo karaliaus titulo. Pastarojo titulo gavimas bei turėjimas buvo susijęs ne tik su testamentine buvusio didžiojo Lietuvos karaliaus valia, žodžiu išsakyta, anot metraščių, prieš pat mirtį, bet ir atitinkamomis aukščiausios valdžios karalystėje perdavimo bei patvirtinimo ceremonijomis, kurių, deja, nebuvo įvykdyta pasipriešinus daliai Algirdaičių.

Kita vertus, skaitant Krėvos sutartį, priklausančią tradiciniam (Rowell) žanrui, matome, kad lietuviškoji pusė nori kuo palankiau pristatyti jaunikį. Sutartis, kaip seniai tyrėjų nustatyta, susideda iš kelių skirtingo žanro dalių, ir būtent pirmojoje, piršlio oracijos dalyje, tai yra –  Krėvos  akte  atpasakotoje piršlio kalboje Vengrijoje ir paties Jogailos vardu susakytame piršlio pažadų patvirtinime,  lietuviai, kiek įmanydami stengiasi išaukštinti hierarchinę Jogailos padėtį Lietuvoje.

Ir vis dėlto daugiausia, ką jie galėjo padaryti, atsispindi jau pačioje pradžioje pateiktame retoriniame Jogailos titule: Mes, Jogaila, Dievo valia Didysis Lietuvos kunigaikštis, taip pat Rusios valdovas ir prigimtinis paveldėtojas“ (Nos Jogalo virtute Dei dux magnus Litwanorum Rusiaeque dominus et haeres naturalis“).

Titulas retorinis ir net dekoratyvinis, kadangi prieštarauja pačiai Krėvos dvasiai, kur visokeriopai akcentuojamas Jogailos pažadas priimti krikštą ir  savo brolius su visais lietuviais pakrikštyti. Kitaip sakant, Jogaila piršlio šnekoje pristatomas ir pats prisistato kaip nekrikštas pagonis, tačiau Krėvos akte iš pat pradžių skelbiasi esąs didysis kunigaikštis iš Dievo valios (virtute Dei dux magnus).

Koks gi Dievas malonėjo paskelbti nekrikštą pagonį didžiuoju dux/u?

Akivaizdu, kad čia ne Dievo, o guvaus raštininko darbas ir jo paslaugi malonė surašant pompastiškos piršlio oracijos tekstą. Tiksliausiai tuometinę Jogailos hierarchinę būklę Gediminaičių dinastijoje, mano manymu, atspindi Krėvos akte dar paprotinės teisės sąvokas išsaugojęs titulas „princeps“, tai yra – vyriausias pagal amžių dinastijos atstovas.

Prie jo čia pat pridėtas jau slaviškos kilmės titulas „princeps Jagalo dux magnus Litwanorum etc“, kuris, kaip matėme, aptarinėdami Rytų ir Vakarų slavų titulus, turi pabrėžti dinastijos atstovo valdžią „vyriausiame mieste“ ( rusišk.  stareišyj stol) arba „svarbiausioje kunigaikščių būveinėje“ (lenk. główna siedziba książęca). Viduramžiais svarbiausia lenkų kunigaikščių (dux) būveinė buvo laikoma Krokuva[5], o Lietuvos svarbiausioji sostinė nuo XIV a. pradžios tapo Vilnius, kuris Gedimino dokumentuose  jau vadinamas „mūsų karališkasis miestas“.

Prie šio išplėstinio Jogailos titulo Krėvos akte visai teisėtai pridedamas papildomas titulas „dominus et haeres naturalis“, kadangi piršlybų sutarties patvirtinimo akte turėjo būti nurodyta  jaunikio juridinė teisė į tėvo jam skirtą paveldą, pabrėžiant jog jis yra Rusios valdovas (dominus) ir paveldėtojas (haeres) pagal kraują (naturalis).

Betgi ir šis titulas pateiktas Krėvos akte, ypač jo vertimuose iš lotynų kalbos į kitas kalbas, gana abstrakčiai. Ką galėjo reikšti Krėvos sutarties patvirtinimo metu titulas Rusios valdovas (Rusiae dominus)? Kokios „Rusios“ valdovas ir paveldėtojas galėjo būti 1385 m. Jogaila, jeigu net kelių Lietuvos karalystei priklausiusių Rusios žemių valdovai, tarp jų – pirmosios santuokos Algirdaičiai, atsisakė pripažinti Jogailos viršenybę ir netgi jo teisę sėdėti Vilniaus soste?

Šie juridinės prigimties klausimai ypač svarbūs, tačiau, be abejo, nepalankūs ir nepageidaujami priešvedybinėje sutartyje. Manau, būtent todėl Krėvos akte atsirado dar vienas neteisėtas ar bent jau deklaratyvus punktas, kai pats Jogaila patvirtina visus  dosnius savo piršlio pažadus lenkų ponams bei ir nuotakos motinai Elžbietai ne tik Krėvoje susirinkusių, bet ir „čia nesančių“ brolių vardu: „kartu su žemiau įrašytais mūsų broliais, savaime suprantama, ponais Skirgaila, Kaributu, Vytautu ir Lengveniu, lietuvių kunigaikščiais (ducibus Litwanorum), o taip pat ir kitų mūsų brolių, čia dalyvaujančių ir nedalyvaujančių vardu, patvirtiname… (in persona aliorum fratrum nostrorum, praesentium et absentium, processisse…) ir tt..

Dosnus piršlybinių pažadų dalinimas sutarties sudaryme nedalyvaujančių karališkos dinastijos atstovų, juo labiau brolių, vardu buvo, be abejo, drąsus, tačiau rizikingas dalykas, taip ir likęs pergamento skiautėje. Ne vienas brolis beveik iš karto atsisakė paklusti Jogailai ir Jogailą parėmusiam Vytautui Kęstutaičiui netrukus teko tiesiog iš vestuvių Krokuvoje puotos skubėti į Lietuvai priklausančią Rusią malšinti sukilusių Jogailos brolių, o vėliau ir pačiam Vytautui prisėjo stoti į ginkluotą  kovą su Lenkijos soste įsitvirtinusiu Jogaila.

Beje, valstybinės reikšmės pažadų dalinimas nedalyvaujančių dinastijos atstovų vardu nebuvo vien tik etikos klausimas ar nekalta gudrybė.

Turint galvoje Krėvos akto dvasią ir tikslą, reikalas lietė esmines  juridines „nedalyvaujančių brolių“  paveldo teritorijas ir teises.

Kiekvienas Algirdo sūnus turėjo savo valdžioje jam atitekusias etnines arba provincines Lietuvos karalystės žemes, kurių galbūt net nemanė nei priglausti, nei prišlieti, nei prijungti prie Lenkijos karalystės, kaip žadėjo Jogailos piršliai ir jis pats Krėvos akte įrašydamas lemtingą punktą: „minėtasis kunigaikštis [Jogaila] pažada savo Lietuvos ir Rusios žemes prie Lenkijos karalystės karūnos visiems laikams prijungti (Jagalo dux saepedictus promittit terras suas Litvaniae et Rusiae coronae regni Poloniae perpetuo applicare).

Jei laikysimės juridinio teksto raidės ir preciziškos prasmės, privalėsime konstatuoti, jog „minėtas dux Jogaila“ pažada tik jam pačiam Lietuvoje bei Rusioje priklausančias „savo žemes“ (terras suas) prijungti prie Lenkijos karūnos.

O kokios žemės teisiškai priklausė Jogailai Rusioje ir Lietuvoje 1385 m. vasarą?

Neabejotinai – tiktai domenai. Visa kita buvo juridiniu požiūriu ginčytina ir būtų teisėta tik tuomet, jeigu visi Krėvos pilyje „dalyvavę ir nedalyvavę“ broliai sutiktų tapti Jogailos vasalais ir duotų jam, kaip teisėtam magnus dux,  ištikimybės priesaiką.

 O to kaip tik ir trūko, jei kalbėsime apie „nedalyvaujančius brolius“. Bet Krėvos pilyje 1385 m. vasarą, atrodo, visi sutarties dalyviai skubėjo kiekvienas savo sumetimais – reikėjo raštu užfiksuoti piršlybų pažadų oficialų patvirtinimą, o apytikriai išsireiškimai bei terminai, kuriuos vėliau istorikai traktavo kaip kas išmanydamas, matyt, nebuvo atidžiau aptarti, o gal ir sąmoningai palikti detaliau nenusakyti, kad ateityje galėtų būti įkūnyti pagal galimybes ir aplinkybes.

Būtent to ir ėmėsi šiek tiek vėliau Jogaila, atsisėdęs Lenkijos soste, kai pradėjo skubiai ir atkakliai rinkti iš savo brolių ir kitų karališkos dinastijos atstovų, valdžiųjų įvairias Rusios žemes, vasalinės priesaikos raštus.

Tik surinkus tuos raštus Jogaila gavo juridinę teisę vadinti save Rusios valdovu, nes prieš tai jis buvo tik savojo „Rusios domeno“ valdovas, tai yra – tėvo jam paskirtų Rusios žemių valdytojas. Kitaip sakant, garsusis Krėvos sutarties sakinys, kad „minėtasis kunigaikštis [Jogaila] pažada savo Lietuvos ir Rusios žemes prie Lenkijos karalystės karūnos visiems laikams prijungti“ juridiškai gali ir turėtų būti traktuojamas tiksliai 1385 m. istoriniame kontekste.

O tai galėtų reikšti nieko kito, išskyrus tai, kas akte įrašyta: minėtas vyriausias Algirdaitis Jogaila pažada savo žemes (terras suas) Lietuvoje ir Rusioje prijungti prie Lenkijos karūnos karalystės visiems laikams.

Tas istorinis faktas, kad 1385 m. Jogailai priklausiusios žemės  Lietuvoje ir jo domenas Rusioje anaiptol nesutapo nei su visa etninės Lietuvos karalystės teritorija, nei su visomis Lietuvos karūnai priklausančiomis Rusios žemėmis, turėjo būti ir buvo akivaizdus abiems Krėvos sutarties juridinėms pusėms.

Identiškai suvokė Krėvos akto juridinę esmę ir Janas Dlugošas, kuris, nors labai troško visos Lietuvos valstybės prijungimo prie Lenkijos karalystės, vis dėlto aiškiai formulavo juridinę Krėvos akto davėjo pasiūlą: Jogaila „jam priklausiusias Lietuvos, Žemaitijos ir Rusios žemes, kuriose turėjo pagal paveldėtą titulą ir įsigytą teisę pilną ir teisėtą valdžią, užrašė Lenkijos karalystei“ ir t.t. (Jagiełło „podległe mu ziemie Litwy, Żmudzi i Rusi, nad którymi z tytułu dziedzicznego i nabytego prawa sprawował pełną i prawowitą władzę, zapisał na zawsze królestwu Polskiemu, zjednoczył z nim, wcielił do niego” (Długosz, X, s. 202).

Tas pat, nors ne taip detaliai teisiniu požiūriu, įrašyta ir Krėvos akte:  Jogaila pažada prijungti savo žemes (terras suas), kadangi juridinis lotynų kalbos terminas „sua“ reiškia ne tik ir šiuo teisiniu atveju ne tiek įvardį „savas, sava“ (suus, sua), kiek „nuosavybę“, šiuo atveju –  „nuosavas žemes“, o ne šiaip sau – „savo žemes“.

Trumpai tarus, Krėvos akto davėjas Jogaila negalėjo duoti nei pažadėti duoti daugiau, negu įstatymiškai turėjo 1385 m. vasarą. Kokiu stebuklingu būdu Jogailos paveldėtos iš tėvo domeninės žemės („paveldėtos nuosavos žemės“) pavirto vėlesnėje lenkų istoriografijoje „visa Lietuva ir visa Rusia“, kurias Jogaila esą prijungęs 1385 m. sutartimi prie Lenkijos karalystės visiems laikams, būtų geras klausimas, jeigu jis nepriklausytų, kaip netrukus matysime, istoriografinės mitologijos sričiai, kur juridinių terminų ir titulų tikslumas vaidina žymiai mažesnįvaidmenį už patriotines istorikų vizijas.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

 (Bus daugiau)

2017.05.08; 05:28

[1] Tiek Jogailos, tiek Jadvygos amžių nustatyti nėra lengva, nes istorikai iki šiol pateikia labai įvairias judviejų gimimo datas. Galimi Jogailos gimimo metai nurodomi įvairiuose šaltiniuose maždaug tarp 1351 ir  1363 metų, o Jadvygos gimimo data nurodoma dvejopai – 1373 m. arba 1374 m.

[2] Kiaupienė J. 1385 metai, Krėva: pasiklydę tarp tikrovės ir mito. – in.: 1385 m. Rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas. Sudarė J.Kiaupienė. Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius, 2002, p.46.

[3] Rowell S.C. Krėvos aktas: diplomatijos ir diplomatikos apžvalga“ – in. 1385 m. Rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas. Sudarė J.Kiaupienė. Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius, 2002, p.71-72.

[4] Michał Wiszniewski. Pomniki historyi i literatury polskiey. T.4, Krakow, P.92http://books.google.lt/books?id=ioIAAAAAcAAJ&pg=PR7&lpg=PR7&dq=jedna+bez+Pogoni,+kiedy+jeszcze&source=bl&ots=4M1JbwDbCc&sig=5Ko5zX2tacAGruYGne6w5XlzsV4&hl=lt&sa=X&ei=1OU0VKLaA-LQygPolYIw&ved=0CCMQ6AEwAA#v=onepage&q=jedna%20bez%20Pogoni%2C%20kiedy%20jeszcze&f=false

[5] Seniausiais laikais Krokuvos žemė priklausė Didžiosios Moravijos karalystei, o X a. pabaigoje (apie 960 m.) perėjo į čekų valdovų Boleslovo I ir Boleslovo II Pšemislidų valdžią. Bet pačioje amžiaus pabaigoje ( apie 999 m.) Krokuvą užkariavo lenkų kunigaikštis Boleslovas Narsusis , čeko Boleslovo II anūkas, ir įjungė į Piastų valstybę. Po to, kai 1000 m. Krokuvoje buvo įkurta vyskupystė ir 1038 m. mieste įsikūrė lenkų kunigaikštis Kazimieras Atnaujintojas ( Kazimierz I  Odnowiciel ( 1016 – 1058) Krokuva tapo  visų kitų  lenkų kunigaikščių geidžiama „svarbiausiojo kunigaiškio būveine“. Kas sėdėjo Krokuvoje, nominaliai buvo vadinamas vyriausiuoju Lenkijos kunigaikščiu.

dlugosas

Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos leidinys „Varpas“ 2006 m. rugsėjo mėn. pateikė skaitytojams inžinieriaus iš JAV Rimanto Kunčo-Žemaitaičio rašinį, nagrinėjantį Lietuvos krikšto klausimą.

Autorius pamatuotai, istoriniais faktais argumentuotai Lietuvos krikšto datą nukelia nuo Jogailos prie Mindaugo krikšto datos.

Tačiau ar ir šią datą turime laikyti Lietuvos krikšto data?

Šis inžinieriaus straipsnis turėjo paskatinti susidomėti tikrąja Lietuvos krikšto data ar jo pradžia Lietuvos istorikus, Bažnyčios hierarchus, tūkstantmečio minėjimo komisiją, nes iš tikrųjų anuomet gimė krikščioniška Lietuvos valstybė, dėl to ir buvo paminėtas Lietuvos vardas.

Continue reading „Tūkstantmečiu minėtas ne esminis įvykis, o su juo susijęs žodis“