Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Prieš metus, belaukiant 2017 m. rugsėjo 1-sios, žinomas politikas Gabrielius Landsbergis, su būreliu vaikų ir žmona – pedagoge, kaip retas kitas Seimo narys, augte suaugęs su mokykla, paatviravo apie Rugsėjo pirmąją: „Kai pradėjome su Austėja draugauti prieš aštuoniolika metų, vieną dalyką išmokau iškart – Rugsėjo pirma yra šventa. Tokia šventa, kad ruoštis jai reikia pradėti rugpjūčio viduryje.“

Atidžiai apžiūrėjau tuometinius populiarius žiniasklaidos šaltinius, ir niekur neradau prieštaraujant minčiai, jog Rugsėjo 1-ji – „šventa“.

Neprieštaravo nė valdantieji. Galima buvo pagalvoti, kad jų tyla reiškia pritarimą. Bet ne veltui valdančiąją daugumą sudaro „valstiečiai“: jie, regis, gyvena pagal gyvulių ūkio įstatymus, kurių pirmasis skelbia: „Tylioji kiaulė giliąją šaknį knisa“.

Ir iškniso: prabėgo tik metai, tačiau kaip pasikeitė aplinka! Šiandien, likus iki Rugsėjo 1-sios mažiau nei savaitei, vargu ar rasime Lietuvoje bent vieną ne nostalgiškais, į praeitį nuplaukusiais, o realiais darbiniais ryšiais su mokykla susijusius specialistus, pedagogus, kurie neveidmainiaudami pasakytų, jog „Rugsėjo pirmoji – šventa“.

Šiemet – nei šventės, nei, tuo labiau, šventumo. Viskas susijaukė. Negana mokytojų darbo apmokėjimo reforma vadinamo uragano, įvedant etatinio apmokėjimo tvarką, bet ir kalendorius nuvylė. Rugsėjo 1-ji įpuolė į nei šiokią, nei tokią dieną, į šeštadienį, kuri, nebūdama „šventa“, yra eilinė nedarbo diena visiems darbo žmonėms. O mokytojas, liberalų-marksistų supratimu, yra toks pat darbo žmogus, kaip ir vairuotojas, gydytojas, ministras, barmenas, kuriems ar rugsėjo, ar gruodžio pirmoji vienodai reikšminga tik pagal tai, į kurią savaitės dieną ji „įkrenta“ tais metais: jei sekmadienis, tai „šventa“, jei šeštadienis, tai – „nedarbo”, ir baigtas kriukis!

Prisipažįstu: neprisimenu tokios nevykusios mokslo metų pradžios nuo tų laikų, kai, pati, apsiginklavusi diplomu, išėjau į gyvenimą „nešti šviesos ir tiesos”… Visada tai buvo išskirtinė, neeilinė diena, naujo ateities kartos ugdymo ciklo pradžia.

Šiemet Rugsėjo 1-ji nebe šventė, o tik eilinio grupinio darbo sezono pradžia.

Rugsėjo 1-oji. Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Rajonuose mokyklų vadovai, išvarginti nervingos vasaros, kai iki pat paskutinės atostogų savaitės vis dar neaišku, ką ir kaip skaičiuoti, nebenori tradicinių bendrų, mokslo metų pradžią „skambinančių” konferencijų, susitikimų. Vienintelis jų noras – kaip nors viską suskaičiuoti, „įtilpti“ į turimas lėšas ir … kad iš mokyklų neimtų bėgti galutinai nusivylę ir pasipiktinę pedagogai.

Rajonų politikai, atsakingi už švietimą, tupi suskliautę ausis, nes ausys nebeišlaiko pačių riebiausių makaronų, kuriuos jiems yra kabinusi valdžia: Seimo Švietimo komitetas vis dar kažką vapa apie „mažų mokyklų išsaugojimą”, o Švietimo ministerija pateikė toookią mokytojų ir administracijos krūvių (nuo jų priklauso atlyginimas) skaičiuoklę, kad, nenorėdami varyti į bankrotą savo savivaldybių, rajonų politikai turės priiminėti sprendimus uždaryti visas mokyklėles, kuriose mažiau nei 120 mokinių.

Mat, (ne)išmintingu ministerijos sprendimu, vienas administratoriaus-direktoriaus etatas skiriamas tik tokiai švietimo įstaigai, kuri auklėja ne mažiau  120 vaikų. O jei „tik“ 110 ar dar mažiau, savivaldybe, malonėk papurtyti savo kišenę!.. Jei nori išsaugoti kokią mažutę mokyklėlę su 30-50 vaikų, galima pasirinkti: neremontuoti šaligatvių, sumažinti lėšas jaunimo laisvalaikiui ar kokioms nors sveikatinimo programoms, sumažinti gatvių apšvietimą, atsisakyti kitų  gyvenimą patogesniu, jaukesniu darančių „smulkmenų”…

Alytaus gimnazijai – 90. Kazio Klimavičiaus, vieno iš gimnazijos kūrėjų, portretas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau tokie skaičiavimai šalyje, kuri nebeturi nė trijų milijonų gyventojų, kur nuo vienos iki kitos mokyklos, retėjant gyventojams, ne tik dešimt, bet ir penkiolika, ir daugiau kilometrų, panašesni į pasityčiojimą arba į nedovanotiną nekompetenciją, o ne į vyriausybės rūpestį, kad nesulaukėtų Lietuvos provincija, kad joje augtų šviesus, žingeidus jaunimas, savo šalies patriotai.

Šiaurės vakariniame Lietuvos pakrašty, Skuodo rajone yra mielas bažnytkaimis Lenkimai, šalia kurio – pirmojo lietuviškai rašiusio Lietuvos istoriko Simono Daukanto gimtinė.

Nežinau, kokia mokyklėlė buvo Lenkimuose „Smetonos laikais”, bet sovietmečiu čia buvo vidurinė. Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, neužilgo mokykla susitraukė iki pagrindinės, o šiandien – jau tik daugiafunkcis centras su pradine mokyklėle… O kas toliau?

Tad kur šiandien gimsta ir mokosi daukantai? Ir kas moko juos, būsimuosius daukantus? Valančius? Kudirkas? Maironius ir Marcinkevičius?

Vietoj atsakymo – klaustukai su šauktukais…

Pedagogė Judyta Tekingunduz iš Mažeikių dalinasi tokiu pastebėjimu: „Kadangi pagal visų Europos agentūrų duomenis, švietimo sektoriaus darbuotojai yra sąrašo apačioje, o tai reiškia, kad pasiekėme dugną ir giliau nebėra kur, todėl drąsiai galime teigti, kad mes – Europos ubagai. Su aukštuoju išsilavinimu, oria laikysena ir prestižiniu pavadinimu“. 

Kol kas, pasiklausius tiek mokyklų vadovų, tiek mokytojų atsiliepimų, susidaro įspūdis, kad ir ši reforma siekia to paties tikslo, kaip ir anksčiau liberalų vykdyta mokyklų „krepšelizacija”: sutaupyti valstybės biudžeto lėšas. To siekiama, verčiant uždarinėti „mažas“ mokyklas ir/ar sumažinti pedagogų skaičių.

Kai kas gali paprieštarauti: savivaldybėms suteikta teisė pačioms finansuoti tas mokyklas, kurių išlaikymui valstybė pristigo lėšų, tačiau savivaldybės to nedaro, gal būt, tyčia, „sabotuodamos“ gražiausias  Švietimo  ministerijos iniciatyvas.

Taip, gerbiamieji, aš neperdedu: raštuose, kuriuos į savivaldybes siunčia ministerija, jau pasirodė šis, stalininių represijų laikus primenantis grėsmingas žodis „sabotažas“. Prisigyvenome… Gal dar ir represijų sulauksime?

Taip, rajonų politikams palikta teisė nuspręsti išlaikyti nors ir du mokinius turinčias mokyklas … iš savo, iš savivaldybės surenkamo biudžeto. Bet rajonuose dauguma politikų – ne avantiūristai (kaip Vilniuje), o ūkiškai mąstantys žmonės. Ir jei tuo pačiu metu, kai vyksta mokytojų darbo apmokėjimo reforma, kita tos pačios vyriausybės ministerija imasi vykdyti mokesčių reformą, kurios pasėkoje savivaldybės, net ir išsinerdamos iš nuosavų kelnių, nebesurinks tiek mokesčių, kiek surinkdavo pernai ar užpernai, rajonų politikai supranta, kad verk neverkęs, o mažosioms mokykloms atėjo paskutinioji…

Rugsėjo 1-oji. Beauštanti aušrelė. 2014 metai. Vytauto Visocko nuotr.

Rašau šias eilutes, o prieš akis – Savivaldybių švietimo konferencijos, kuri turi vykti  rugpjūčio 28 d., programa. Joje numatyta daug įdomių pranešimų. Bus ir toks: „Savivaldybių vaidmuo, kuriant gerą mokyklą“.

Įdomu, ar pranešime bus  apibrėžta, kokią mokyklą Švietimo ministerija laiko gera?

Tą, kurioje daug moksleivių? Kurioje – tik aukštos ir aukščiausios kvalifikacijos mokytojai, už savo darbą gaunantys orius (o ne ubagiškus) atlyginimus?

O gal tą mokyklą, kurios mokiniai, gavę atestatą, neišsilaksto po šalis plačiausias, bet įgytas/įdiegtas žinias ir gebėjimus pritaiko, vysto ir puoselėja čia, gimtajame krašte? 

Beje, po interneto platybes klajoja graži legenda: Vokietijoje mokytojo profesija esanti viena geriausiai apmokamų valstybėje. Kai teisėjai, gydytojai bei inžinieriai ėmė klausinėti kanclerės Angelos Merkel, kodėl jų alga mažesnė nei mokytojų, Merkel neva atsakiusi: „Kaip aš jus galiu lyginti su tais, kurie jus išmokė?“

Buvo taip, ar ne, ne taip ir svarbu. Svarbiausia, kad iš Merkel atsakymo paaiškėjo, kodėl mūsų valstybėje viskas čiuožia žemyn: todėl, kad prie valstybės vairo stovi žmonės, kuriuos mokė… orūs, diplomais nuogybę prisidengę ubagai.

Tai tiek ir tos šventės… Nes ubagams kiekviena diena – tai kova už būvį! Net jei ta diena – Rugsėjo 1-j…

2018.08.27; 06:00