Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Liepos 6-ąją – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės dieną – Valdovų rūmų muziejuje pristatoma moderniajam Lietuvos valstybingumui įtvirtinti skirta paroda „SUGRĮŽIMAS. Dingusios 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys“.
Ekspozicijoje – Lietuvos valstybės pripažinimą liudijančių tarptautinių sutarčių gelbėjimo, saugojimo, o vėliau – ir paieškų istorija. Bus galima išvysti sutartis, kurios, kaip ilgą laiką manyta, yra dingusios, taip pat – tarpukario diplomatų asmeninių daiktų, vaizdo pasakojimų, įspūdingo dydžio žemėlapį ir dar daug kitų restauruotų, labai svarbių, Lietuvos valstybingumą įtvirtinančių artefaktų.
Lietuvos karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atviras Lietuvos kūrybinių intelektualų laiškas
Jo Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Ministrei Pirmininkei Ingridai Šimonytei
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen
Vilniaus merui Remigijui Šimašiui
Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkei Paulei Kuzmickienei
Kopijos – Lietuvos žiniasklaidai
Viešai kreiptis Atviru laišku į jus, Gerbiamosios ir Gerbiamieji, mūsų visų, Lietuvos Respublikos piliečių, išrinkti politinio elito įtakingi asmenys, mus paskatino sparčiai artėjanti itin svarbi data: 2023 m. sausio 23 d. sukaks 700 metų nuo Lietuvos istorinės sostinės Vilniaus oficialaus paminėjimo Lietuvos karaliaus Gedimino laiške. Nuolatos iškilmingai minėdami Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, Vilniaus jubiliejui, deja, ruošiamės vis dar dvejodami: kas gi buvo Gediminas – karalius ar didysis kunigaikštis, kaip iki šiolei tebėra užrašyta ant Gedimino paminklo postamento Vilniaus Katedros aikštėje?
Šiandien akivaizdu, kad nebėra reikalo nei dvejoti, nei polemizuoti šiuo klausimu, kuris kaitino lietuvių intelektualus išeivijoje (ypač plati diskusija 1970 m. lietuviškoje spaudoje), kai tuo pačiu metu okupuotoje Lietuvoje Maskvos cenzūra draudė net prasižioti apie pagoniškus Lietuvos karalius. Šiandien turime XXI a. pradžioje išleistą unikalų leidinį „Chartularum Lithuanniae …“( 2003), išsamiausią mokslinį Gedimino epochos istorinių dokumentų rinkinį, kurio parengėjas Lietuvoje apsigyvenęs anglų istorikas St. Rowell akademiškai pateikė 83 dokumentų publikacijas lotynų, vokiečių, graikų, senrusių kalbomis su jų vertimais į lietuvių kalbą, nekaitaliojant šaltiniuose teikiamų titulų lietuviškuose vertimuose. Ką liudija autentiškų epochos dokumentų publikacijos?
Senojoje graviūroje – Lietuvos Karalius Gediminas (dešinėje). Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Atsakymas vienareikšmis: tarptautinėje Vakarų Europos dokumentikoje bei korespondencijoje Gediminas nuolatos tituluojamas Lietuvos karaliumi… Deja, vis dar atsiranda skeptikų, kuriems karaliaus Gedimino korespondencija – tiek jo paties laiškai, tiek jam skirti raštai – atrodo nepakankamai objektyvūs Gedimino karališkojo titulo liudijimai. Atseit, savo laiškuose Gediminas galėjęs save vadinti taip, kaip jam šovė į galvą. Kita nusenusi nuomonė, esą iš Vakarų Europos rašę karaliui Gediminui atsakomuosius laiškus valdovai, galėję daugiau vadovautis mandagumu, vadindami Gediminą karaliumi, arba tiesiog pataikaudami galingam ir įtakingam Lietuvos karaliui, pridėdami prie jo vardo karaliaus titulą ir visokius malonius karališkuosius kreipinius (šviesiausias – illiustre ir pan.) .
Ta proga norėtume priminti visiems dvejojantiems vieną pakankamai iškalbingą epizodą, susijusį su tais pačiais plačiai nuo mokyklos suolo žinomais Gedimino laiškais Vakarų Europos krikščionims vienuoliams ir miestiečiams. Gedimino pasiuntinys pristatė tuos laiškus į Rygą, o rygiečiai ir arkivyskupo žmonės išplatino užsieniuose. Laišką popiežiui (1323 m. gegužės mėn.) į Avinjoną nuvežė tūlas Rygos vienuolis, o tris laiškus (1323 m. gegužės 26 d.) į Vokietijos miestą Liubeką pristatė Rygos tarybos nariai.
Ir ką gi?
Imperatoriškasis Liubeko notaras iš Brėmeno ne tik padarė visų trijų Gedimino laiškų (1323.V.26) saksoniečiams nuorašą, bet ir papasakojo, kaip jie buvo perskaityti Liubeko tarybos bei dvasininkų atstovų akivaizdoje. Viešam laiškų skaitymui buvo specialiai sukviesti Liubeko miesto dvasininkai, miesto tarėjai, dominikonų bei pranciškonų vienuoliai ir Liubeke esantys Vokiečių ordino (Livonijos provincijos) nariai. Visų trijų laiškų nuorašuose, padarytuose pedantiškai išvardintų liudytojų akivaizdoje, laiškų autorius Gediminas tituluojamas pilnuoju titulu – „Gediminas, Dievo malone lietuvių ir rusų karalius, Žiemgalos valdovas ir kunigaikštis“ (Gedeminne Dei gratia Letphanorum Ruthenorumque rex, princeps et dux Semigallie). Įdomu, kad Gedimino vardas ne visur notaro užrašytas vienodai, matyt, dėl neįprasto tarimo, tačiau titulas niekur neiškraipytas, vartojant tą pačią pilnąją formą. Be to, imperatoriaus paskirtas notaras niekur nekeičia Lietuvos valstybės karališkojo statuso ir jam deramų apibūdinimų. Lietuvos valstybė visur vadinama karalyste (regnum) kaip ir visos kitos pasaulio karalystės (cum omnia regna), Vilnius vadinamas karalystės sostine, tai yra karališkuoju miestu (in civitate nostra regia Vilna). Gedimino išvardintos privilegijos kviečiamiems į Lietuvos karalystę dvasininkams, pirkliams, amatininkams, padoriems vienuoliams etc. yra pavadinamos karališkąja dovana (ex regali dono damus), atleidžiant visus nuo muito, nuo pastočių ir pagalbinių tarnybų apmokestinimo. Kaip matome, XIV a. vokiečių imperatoriškasis notaras niekur nedrįsta kaitalioti Gedimino laiškuose nurodytų titulų, karalystės statuso nei žadamų karališkųjų privilegijų.
Lietuvos karalius Gediminas. A.R.Šakalio rekonstrukcija pagal S.Gvanjinio 1578 metų kronikos „Europos Sarmatijos aprašymas” iliustraciją.
Reikia pasakyti, kad Liubeko konsistorijoje susirinkę kviestieji svečiai deramai diplomatiškai priėmė Lietuvos karaliaus Gedimino atsiųstus laiškus su jų titulais ir patikimais antspaudais. Pasak notaro, jie „atidžiai išklausė minėtą laišką, gerai nusiteikę ir džiugia širdimi jį priėmė“, pridėdami, jog noriai prisidės prie Gedimino idėjos įgyvendinimo, žinoma, su sąlyga, „jei minėti dalykai remiasi teisybe“ , tai yra – jei pagonys lietuviai tikrai priims krikštą ir laikysis taikos bei karaliaus pažadų kviečiamiems į Lietuvos karalystę amatininkams ir vienuoliams.
Krikščionių įtarumas suprantamas, tačiau būtų visiškai nesuprantama, jeigu nė vienas jų, garsiai beskaitant Gedimino laiškus, nebūtų pasipiktinęs ar nebūtų protestavęs, kad Gediminas tituluoja save karaliumi, jeigu iš tikrųjų nepripažintų, jog Lietuvos valdovas yra teisėtas lietuvių ir daugelio rusų karalius. Tą faktą, beje, paliudijo ir to paties imperatoriškojo notaro aprašytas karališkasis Gedimino antspaudas ant vaško su valdovo atvaizdu ir užrašu S DEI GRACIA GEDEMINNI LETHWINOR ET RUTKENOR REG. (Gedimino, Dievo malone lietuvių ir rusų karaliaus, antspaudas).
Kokių dar paliudijimų, kaip sakoma, benorėti…
Tai tik vienas epizodas, akivaizdžiai parodantis, kad Gedimino amžininkams Vakarų Europoje autentiškas karališko titulo perteikimas buvo šventas dalykas tiek laiškų autoriams, tiek vertėjams, tiek perrašinėtojams ir notarui.
Kaip atsitiko, kad Lietuvos istorijose suverenus Lietuvos karalius Gediminas buvo pertituluotas į žemesnio lapsnio valdovą – „kunigaikštį“, tegu ir „didįjį“?
Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ieškant atsakymo buvo peržiūrėta didžiuma išlikusių įvairiakalbių rašytinių šaltinių, kuriuos filologas ir kultūros istorikas Algimantas Bučys išnagrinėjo specialioje, kol kas, deja, pirmoje ir vienintelėje Lietuvos valdovų titulams bei statusams skirtoje studijoje „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“ (3 leidimai 2018- 2020 metais). Galutinė išvada labai konkreti: visi rašytiniai šaltiniai, pateikiantys vienokius ar kitokius senovės Lietuvos (iki XV a.) valdovų titulus aiškiai dalinasi į dvi grupes. Vakarų ir Šiaurės Europos dokumentuose lotynų, vokiečių, anglų kalbomis iki XV a. pradžios lietuvių valdovams, kaip taisyklė, taikomi karališko rango titulai. Tuo tarpu slaviškuose, rusų ir lenkų kalbomis rašytuose tekstuose lietuvių valdovams, kaip taisyklė, taikomi titulai (князь, „ ksiąžęta“ ir pan.), tai yra – žemesnio rango nei caro, imperatoriaus arba karaliaus.
Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jureViduramžių Europoje”
Trumpai tariant, vokiškuose ir lotyniškuose tekstuose ikikrikščioniškos Lietuvos valdovai Gediminaičiai (tiek Vytenis, tiek Gediminas) visados tituluojami karaliais (lot. rex, sen. vok. tarmėmis koning, koningh ir kt.), lygiai taip pat, kaip ir kitų Europos šalių karaliai lotyniškai (Rex Luthovie, rex Polonie, rex Bohemie). Neretai šaltiniuose, popiežių bulėse ir net Vokiečių ordino raštuoe specialiai pažymima, kad Gediminas yra pagonių, tai yra – nepriėmusių krikšto lietuvių karalius (konig von Litowin der ungetruwen). Tuo pažymima ir pripažįstama, kad Lietuvos karaliaus valdoma valstybė priklauso ikikrikščioniškų karalysčių sistemai, kuri viešpatavo Vakarų ir Šiaurės Europoje iki Romos popiežių įvestos katalikiško karūnavimo ceremonijos. Išvada: mokslinės dokumentų publikacijos originalo kalbomis liudija, kad nei pats Gediminas, nei jo epochos diplomatinė dokumentika nevadino jo „didžiuoju kunigaikčiu“, tiktai Lietuvos karaliumi.
Paradoksalu, tačiai vėlesnėje Lietuvos istoriografijoje, istorikų veikaluose, vadovėliuose ir t.t. matome visai kitokią senovės Lietuvos valdovų titulatūrą. Beveik visuose senąja slavų kalba rašytuose metraščiuose ir juos perpasakojančioje XIX a. istorinėje literatūroje matome, kad Lietuvos valdovai Gediminas, Algirdas, Kęstutis ir net Mindaugas (!) visados tituluojami rusiškai „князь“ arba „великий князь“. Tuo nedera stebėtis. Senieji Rusios metraštininkai ir carinės Rusijos imperijos bei Sovietų Sąjungos istorikai nuolatos taikė kaimyninių šalių valdovams slaviškus titulus.
Slavų kalbomis rašytų metraščių tradicija ilgainiui įsigalėjo ir Lietuvoje. Ir tuo neverta stebėtis.
Visais laikais, kol Lietuvos valstybė pagal įvairias sutartis daugiau ar mažiau priklausė nuo svetimų valstybių valdovų – nuo Lenkijos karalių (1386–1795), nuo Rusijos carų (1795–1918) ir SSRS kompartijos vadų Kremliuje (1940–1990) – visados tarp daugelio nepageidaujamų Lietuvos istorijos temų bene svarbiausioji buvo Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių tema. Kodėl? Todėl, kad karaliaus titulas yra savarankiškos tautos ir nuo nieko nepriklausomos (suverenios) valstybės simbolis. Visų Lietuvos okupacinių valdžių administracija ir propaganda dėjo nemaža pastangų, idant Lietuvos karalystės ir lietuvių karalių prisiminimas būtų ištrintas iš lietuvių tautos atminties. Šimtmečiais lietuvių vaikams nuo mokyklos suolo buvo kalama į galvas, esą lietuviai neturėjo jokių karalių, karalienių nei karalaičių, išskyrus vieną vienintelį karalių Mindaugą, karaliavusį vos vieną XIII a. dešimtmetį…
Atkūrėme Lietuvos nepriklausomybę, metas atkurti ir senovės Lietuvos valdovų tikruosius titulus. Senosios Lietuvos istorija ir jos valdovų istoriniai titulai šiandien ypač plačiai domina įvairiausio amžiaus gyventojus mūsų didesniuose ir mažesniuose miestuose. Pats metas jiems pateikti istorinių šaltinių tiesą. Profesionaliems istorikams, kartais pretenduojantiems į paskutinį lemiamą žodį ir galutines rekomendacijas pagal įstatymų leidžiamųjų instancijų užklausimus, šiandien į talką atėjo tarpdidsciplininių tyrimų specialistai. Dar XX a. viduryje įžymus Britanijos archeologas, Londono muziejaus direktorius V. F. Graimzas (William Francis Grimes, 1905–1988) suformulavo būtiną šiuolaikinio istorijos tyrimo sąlygą: Praėjo tie laikai, kada istorikas, filologas, kultūrologas ir archeologas galėjo ignoruoti vieni kitus – ignoruoti ne tik be jokių pasekmių, bet ir nesulaukdami kritikos už tokį ignoravimą. Šiandien visų keturių disciplinų atstovai privalo dirbti kartu, jeigu jie nori pasiekti sėkmės savo darbe“. XXI aamžiuje ši nuostata tapo savaime suprantama metodologine taisykle. Jai nusižengiant, kaip matome, atsiranda vis dar deklaruojami viešoje erdvėje moksliškai nepagrįsti, nusenę teiginiai apie Lietuvos karalių „neegzistavimą“.
Priešais Lietuvos Karaliaus Gedimino paminklą – improvizuotos viduramžių kautynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Respublikos seime nuolat svarstomi likiminiai Lietuvos klausimai, aiškinamasi, „kokiais istoriniais pasakojimais remsime savo Respublikos ateitį ir tolimesnę Lietuvos Respublikos raidą“ („ Ateities komitete“), atidžiai nagrinėjamos šiuolaikinės „minkštosios galios“, naudojamos iš užsienio ar vidaus, mėginant griauti Lietuvos pliečių pasitikėjimą ir pasididžiavimą savo valstybe ir jos istorija („Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete“). Aplink mus vyksta visame pasaulyje ryžtingas ir intensyvus judėjimas atsisakant visokiausių įsisenėjusių rusifikacijos reliktų, paminklų, pavadinimų, ženklų ir simbolių. Visai neseniai kovojančios Ukrainos piliečiai kreipėsi į savo prezidentą poną Volodymyrą Zelenskį su principiniu siūlymu atsisakyti valstybėje rusiškos kirilicos ir sugrįžti prie vakarietiškos lotyniško raidyno rašybos. Tikime, kad ilgainiui bus įstatymiškai išspręstas ir senovės Lietuvos valdovų titulų klausimas, grąžinant juos į Vakarų Europos istorinę erdvę, įteisinant senosios Lietuvos valstybės karališkų statusų bei titulų vartojimo praktiką Lietuvos švietimo sistemoje ir Lietuvos valsybės diplomatinėje rašyboje.
O kol kas turime puikią istorinę progą, kuri nežinia kada galėtų pasikartoti, dalykiškai aptarti ir įgyvendinti pirmojo dabartinės nepriklausomos Lietuvos vadovo pono Vytauto Landsbergio nevienkartinį siūlymą įrašyti Gedimino tikrąjį karališkąjį titulą ant jo paminklo postamento svarbiausioje karališkojo Vilniaus miesto aikštėje. Tam šiandien nebėra nei istorinių, nei faktinių, nei loginių, nei svetimšalės cenzūros kliūčių.
Kviečiame jus, Gerbiamosios ir Gerbiamieji, talkoje su visais aktyviais Lietuvos piliečiais bendromis pastangomis valstybiškai pasitarnauti karališkojo Vilniaus miesto ir daugiaamžės Lietuvos sostinės praeičiai ir ateičiai
2022, birželio 23 d.
Vilnius
Atvirą laišką pasirašo:
Vladas Braziūnas, poetas, vertėjas. Lietuvos Respublikos ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžius (2013), Latvijos Respublikos Pripažinimo ordino Karininko kryžius (2011) kavalierius, Lietuvos Respublikos Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2013) laureatas.
Algimantas Anicetas Bučys, rašytojas, literatūrologas, kultūros istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos (2010) laureatas.
Algirdas Dainavičius, Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius, kino režisierius.
Eugenijus Jovaiša, archeologas, istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos Mokslų Akademijos tikrasis narys, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžius (2003) kavalierius, Lietuvos mokslo premijos (2008) laureatas.
Alkas Paltarokas – Strateginių iniciatyvų centro direktorius, visuomenininkas.
Dainius Razauskas, lietuvių mitologas, religijotyrininkas, humanitarinių mokslų daktaras, Jono Basanavičiaus premijos (2016) laureatas.
Vytautas Rubavičius, rašytojas, publicistas, kultūros kritikas, filosofijos mokslų daktaras, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos (2012) laureatas.
Giedrius Sakalauskas, diskusijų klubo Res Publica – Pilietinio Atsparumo Centro vadovas.
Rimvydas Stankevičius, poetas, eseistas, žurnalistas, daugelio literatūrinių premijų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos (2016) laureatas
Gediminas Storpirštis, Lietuvos teatro ir kino aktorius, režisierius, dainų autorius ir atlikėjas, nacionalinio bardų festivalio „Purpurinis vakaras“ įkūrėjas, tarptautinio bardų festivalio „Iš širdies į širdį“ meno vadovas.
Mindaugas Šnipas, Lietuvos skulptorius, daugelio originalių skulptūrų kūrėjas, sutikęs išdininti lietuvių išeivijos skulptoriaus Vytauto Kašubos (1915 – 1997) modelį ir įgyvendinti Gedimino paminkle Vilniaus katedros aištėje; aktyvus tarptautinių simpoziumų dalyvis.
Gintautas Terleckas, Lietuvos istorikas, Trakų istorijos muziejaus darbuotojas.
Gitenis Umbrasas, Lietuvos dailininkas, originalių projektų, akcijų, instaliacijų iniciatorius, apdovanotas Lietuvos architektų sąjungos skulptūrėle „METRAS 1/5“ (2005) ir labiausiai nusipelnusiems Vilniaus miestui žmonėms teikiama Šv. Kristoforo statulėle „už mažus ir didelius Vilniaus stebuklus“ (2009).
Jonas Vaiškūnas, fizikas, etnoastronomas, internetinio portalo Alkas.lt vyr. redaktorius
Mikalojus Povilas Vilutis, dailininkas, grafikas, rašytojas, Lietuvos Respublikos Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2004) laureatas
Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Tolumoje – Lietuvos nacionalinis muziejus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pirmadienį Lietuva mini Valstybės dieną – pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę.
Prezidento rūmuose vyks Valstybės apdovanojimų ceremonija. Prezidentas Gitanas Nausėda už nuopelnus Lietuvai ir už jos vardo garsinimą pasaulyje pagerbs Lietuvos ir užsienio valstybių piliečius.
Vidurdienį, Simono Daukanto aikštėje, iškilmingai bus pakeltos Valstybės vėliavos, šia proga sveikins Lietuvos Respublikos prezidentas G. Nausėda. Tradiciškai ceremonijoje dalyvaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai ir gros nepamirštamasis Lietuvos kariuomenės orkestras. Ceremonijoje bus parodyta Garbės sargybos kuopos naujai parengta defilė programa, kurios metu kariai parodomąją rikiuotės programą atliks pagal Lietuvos kariuomenės orkestro atliekamą grupės „The Roop“ dainą „On Fire“.
Vienintelio Lietuvos karaliaus karūnavimo šventės dalyvius pasveikins NATO oro policijos misiją Baltijos valstybėse vykdantys naikintuvai.
Vėliau vyks tradicinis liepos 6-osios bėgimas su istorinėmis vėliavomis palei Vilniaus miesto senąją gynybos sieną. Valstybės šventės proga bus aukojamos Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Valstybės diena edukaciniais ir kultūros renginiais bus minima Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose.
Popietę Prezidento rūmų kieme vyks renginys „Kviečiame dalytis istorija“, jame istorijos fragmentais dalinsis iškiliausi šalies istorikai, visuomenininkai ir meno kūrėjai. Vyks vaizdo transliacijos iš Lietuvos miestų.
Ant Mindaugo tilto Vilniuje nuo 20 val. prasidės renginys-koncertas „Tautiška giesmė aplink pasaulį 2020“, kviesiantis kurti vienybės tiltus globaliame pasaulyje. 21.00 val. suskambės Tautiška giesmė Lietuvoje ir visame pasaulyje. Tokiais ginklais buvo ginkluoti viduramžiais Lietuvą saugoję kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Su Mindaugo vardu siejamas Lietuvos valstybės susidarymas XIII amžiuje. Šis valdovas nutiesė Lietuvai politinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius į modernią Europą. Istorikų teigimu, pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius buvo asmenybė, pranokusi savo epochą politine strategija, mentalitetu ir dvasine jėga.
Ypač reikšmingas Mindaugo politikos žingsnis buvo krikščionių tikėjimo priėmimas 1251 metais. Tų metų liepos 17 dieną paskelbta popiežiaus bule buvo pripažinta Lietuvos karalystė ir duotas nurodymas karūnuoti Mindaugą.
Karalius Mindaugas ir kunigaikštienė Morta buvo vainikuoti 1253 metų liepos 6-ąją. Karaliaus vainiką Mindaugui suteikęs Romos popiežius tuomet įkūrė ir pirmąją Lietuvos vyskupiją.
Jaunos valstybės galimybes dar viduramžiais integruotis į krikščioniškąją Europos kultūrą, kartu plėtojantis ir baltiškajai kultūrai, nutraukė karaliaus Mindaugo ir jo sūnų, sosto įpėdinių, nužudymas 1263 metais.
Mindaugo karūnavimo, kaip Lietuvos valstybės europinio pripažinimo, diena buvo švenčiama jau nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje. Atkūrus nepriklausomybę liepos 6-oji valstybės švente paskelbta 1990 metais ir pirmą kartą švęsta 1991 metų liepos 6-ąją.
2003-iaisiais, minint 750-ąsias vainikavimo metines, Vilniuje buvo atidengtas paminklas karaliui Mindaugui.
Lietuvos sargybiniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Liepos 6-ąją visoje Lietuvoje bus minima Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės diena. Kartu su visais šią svarbią datą švęs ir Lietuvos kariuomenė. Šalia tradicinių rikiuočių ceremonijų, pilietiškumo paskaitų, susitikimų ant piliakalnių ar kitose Valstybei svarbiose vietose, kariai kartu su vietos bendruomenėmis giedos ir Lietuvos Respublikos himną.
Liepos 6-ąją dieną Vilniuje, Simono Daukanto aikštėje, iškilmingai bus pakeltos Valstybės vėliavos, šia proga sveikins Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda. Tradiciškai iškilmingoje ceremonijoje dalyvaus Lietuvos kariuomenės karinis orkestras ir Garbės sargybos kuopos kariai su XIV a. apranga bei ekipuote. Ceremonijoje bus parodyta Garbės sargybos kuopos naujai parengta defilė programa, kurios metu kariai parodomąją rikiuotės programą atliks pagal Lietuvos kariuomenės orkestro atliekamą grupės „The Roop“ dainą „On Fire“.
Vienintelio Lietuvos karaliaus karūnavimo dieną vainikuos ir skrydžiu šventės dalyvius pasveikins NATO oro policijos misiją Baltijos valstybėse vykdantys naikintuvai. Šiuo metu NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse vykdo Ispanijos kontingentas, patruliuojantis su šešiais naikintuvais F-18 „Hornet“, juos sustiprina Jungtinės Karalystės kontingentas su trimis naikintuvais „Eurofighter Typhoon“. Misijai pastiprinimą iš Estijos teikia Prancūzijos karinės oro pajėgos su keturiais naikintuvais „Mirage 2000“. Iš viso Baltijos šalių padangę saugo 13 naikintuvų.
Vėliau vyks tradicinis liepos 6-osios bėgimas su istorinėmis vėliavomis palei Vilniaus miesto senąją gynybos sieną.
Tautišką giesmę Alovės miestelyje ant Milžinų kalno vakare giedos Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kariai, o orkestras kartu su Alytaus miesto bendruomene dalyvaus visus lietuvius vienijančioje akcijoje.
Karaliaus Mindaugo husarų bataliono kariai susirinks Balnininkų miestelyje, kur vakare veiks ginkluotės ir technikos paroda, o 21.00 iškels vėliavas ir sugiedos Lietuvos himną.
Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija“ ir kitų Klaipėdos įgulos dalinių kariška bendruomenė rinksis Melnragėje ant Šiaurinio Klaipėdos uosto molo, kad visi kartu sugiedotų Tautišką giesmę.
Garbės sargybos salvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Liepos 6-osios vidurdienį Karinių jūrų pajėgų orkestras Klaipėdos kruizinių laivų terminalo aikštėje gros iškilmingoje Lietuvos Respublikos vėliavos pakėlimo ceremonijoje, skirtoje Mindaugo karūnavimo – Lietuvos valstybės įkūrimo dienai, o vakare kartu su kitais kariais ir miesto bendruomene giedos Lietuvos himną prie jūros ant Šiaurinio Klaipėdos uosto molo.
Karinių oro pajėgų orkestras pirmadienį vidurdienį dalyvaus Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonijoje Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje.
Popietę Karinių oro pajėgų ir kitų Kauno įgulos padalinių kariai bei Kauno miesto statutinės institucijos Kauno Nepriklausomybės aikštėje Valstybės dienos proga kvies visus miestiečius bei miesto svečius apsilankyti renginyje, kurio metu bus galima susipažinti su įvairių valstybinių institucijų atstovais, jie papasakos apie savo darbo ypatumus ir supažindins su tarnyboje naudojama technika.
21.00 val. Karinių oro pajėgų orkestras Kauno Vienybės aikštėje kartu su visuomene giedos tautišką giesmę.
Kituose padaliniuose kariai tiek organizuotai. tiek individualiai taip pat paminės Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo ) ir Tautiškos giesmės dieną, sakoma Krašto apsaugos ministerijos pranešime.
Liepos 6 d. 21 val. vietos laiku visame pasaulyje lietuviai gieda Tautišką giesmę. Idėja visiems kartu vienu metu giedoti savo šalies himną gimė 2009-aisiais, kai „Tūkstantmečio odisėjai“ pakvietė viso pasaulio lietuvius vienu metu sugiedoti Tautišką giesmę ir pranešti žinią, kad Lietuvos vardui – 1000 metų.
Ši iniciatyva, vienijanti lietuvius visame pasaulyje ir palaikoma pavienių žmonių, bendruomenių, per dešimtmetį tapo gyva, mūsų laikų Lietuvos tradicija. 2019 m. Seimas paskelbė liepos 6-ąją, Valstybės dieną, ne tik Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, bet ir Tautiškos giesmės diena.
Ore – Tautiškos vėliavos spalvos. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr. Pasaulį sukausčiusi Covid-19 pandemija šiemet pakoreguos ir liepos 6 d., 21:00, visame pasaulyje jau 12-ąjį kartą vieningai giedosimos „Tautiškos giesmės“ tradicijas. Siekdami užtikrinti saugumą, bet išsaugoti unikalų bendrystės jausmą, kuris kelioms šventinėms minutėms suvienija tautiečius įvairiausiuose pasaulio kraštuose, organizatoriai šventei kviečia rinktis saugią aplinką ir vienybės tiltus tiesti išlaikant bent Lietuvos trispalvės dydžio atstumą.
Globaliame pasaulyje – žmogiškos vienybės tiltai
„Šiuo visam pasauliui sudėtingu metu žmonių saugumas ir sveikata yra pagrindinis prioritetas. Kol kas negalime švęsti pergalės prieš Covid-19. Tačiau galime švęsti pandemijos akivaizdoje atrastą žmonių vienybę, gebančią peržengti atstumų, sienų, tautybių, profesijų ir visus kitus skirtumus bei sujungti bendram tikslui. Kiekvieno iš mūsų giedamas himnas šiemet taps simboliniu vienybės tiltu. Net ir būdami kitame krante – kitoje valstybėje, kitame mieste, uždarame bute ar net izoliuotoje palatoje – mes galime jaustis esą drauge: su tautiečiais, artimaisiais ar tiesiog kitais žmonėmis“, – šiųmetine idėja dalinasi iniciatyvos „Tautiška giesmė aplink pasaulį“ organizatorius Raimundas Daubaras. Nešama Lietuvos trispalvė. Slaptai.lt nuotr.
Atsižvelgiant į galimas rizikas sveikatai, tose pasaulio vietose, kur karantino sąlygos leidžia, organizatoriai kviečia rinktis giedoti prie skirtingus krantus jungiančių tiltų – gryname ore, greta upių ir kitų vandens telkinių, tarpusavyje išlaikant saugų 1–2 metrų atstumą. Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Toks atstumas ne tik laikomas saugiu dėl viruso rizikos, jis kartu ir simboliškas. Maždaug tokio ilgio būna tradicinė Lietuvos vėliava. Ištiesta tarp susirinkusiųjų giedoti, ji gali tapti dar vienu simboliniu vienybės tiltu.
Proga švęsti ne tik valstybę, bet ir žmoniją
Pasaulinės pandemijos kontekstas įkvėpė ir dar vieną jau daugiau nei dešimtmetį lietuvių puoselėjamos tradicijos naujovę. Prie „Tautišką giesmę“ giedančių pasaulio lietuvių bendruomenių visose valstybėse kviečiami prisijungti ir tų šalių gyventojai bei iškart po Lietuvos himno sugiedoti ir savo šalies himną. Tokiu simboliniu būdu būtų išreikštas kiekvieno iš mūsų solidarumas su Covid-19 pandemija kovojančiais bei jos paveiktais žmonėmis kiekviename pasaulio krašte – liepos 6-ąją švęstume žmonijos vienybę.
„Šiemet skirtingų pasaulio valstybių piliečiai, gydytojai, mokslininkai, žurnalistai, kasininkai, mokytojai, verslininkai ir visi kiti suvienijo jėgas ir siekė bendro tikslo. Jie kovojo ir vis dar kovoja su bendru priešu. Lietuviai yra atvira tauta ir gali atverti mūsų nacionalinės tradicijos ribas. Raginame šiemet į giedojimą prie upių ir tiltų pakviesti ir savo užsieniečius draugus, kaimynus, kolegas. Tegul po „Tautiškos giesmės“ suskamba ir kitų valstybių himnai. Taip švęsime ne tik savo valstybę, bet ir pasaulio žmonių bendrystę. Vieninga skirtingų himnų pynė gali tapti simboliniu himnu žmonijai“, – teigė R. Daubaras.
Pirmasis giedojimo tonas – simbolinėje vietoje
Šiemet pirmasis pasaulinio „Tautiškos giesmės“ giedojimo tonas bus duotas pačioje sostinės širdyje – Gedimino pilies bokšte. Sostinės gyventojai ir svečiai kviečiami susirinkti abiejose Neries krantinėse nuo Žvėryno iki Mindaugo tiltų, susikibti saugiu vėliavos atstumu ir giedant „Tautišką giesmę“ sukurti saugiausią vilniečių chorą. Lietuviai visame pasaulyje giedojo tautišką giesmę. Vilnius, Stalo kalnas. Slaptai.lt nuotr.
Istorinę ir moderniąją sostinės dalis jungiantis Karaliaus Mindaugo tiltas liepos 6 d. nuo 20 val. taps unikalia filmavimo aikštele, iš kurios vyks „Tautiškos giesmės aplink pasaulį“ tiesioginė transliacija per LRT visai Lietuvai ir pasauliui. Ši vieta transliacijai pasirinkta neatsitiktinai – pačioje Lietuvos sostinės širdyje ji sujungia visas liepos 6-osios simbolines prasmes: Karaliaus Mindaugo karūnavimą, Lietuvos valstybės dienos šventę, skirtumus suvienijančio tilto idėją.
Tiesa, priėjimas prie Karaliaus Mindaugo tilto bus ribojamas atsižvelgiant į saugaus žmonių susibūrimo taisykles. Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Šių metų sąlygos pareikalavo labai daug kūrybiškumo. Reikėjo rasti būdą, kaip užtikrinti būtinąsias saugumo sąlygas, o kartu – sukurti ir išlaikyti bendrumo emociją nepaisant atstumų. Galutinį rezultatą galės įvertinti renginio dalyviai ir tiesioginės transliacijos žiūrovai, tačiau mes pasirinktais vizualiniais ir muzikiniais sprendimais be galo džiaugiamės. Tai bus įspūdingas renginys, kuris dovanos visų laukiamą šventinį pakylėjimą“, – teigia renginio režisierius Dalius Abaris.
Šiemet liepos 6 d., lygiai 21:00 Lietuvos laiku, jau 12-ąjį kartą visame pasaulyje vienu metu skambėsianti „Tautiška giesmė“ pirmą kartą lietuvių vieningai buvo sugiedota 2009 metais. Tąkart ji skambėjo Lietuvos vardo tūkstantmečio proga, kai mūsų šalies buriuotojai, su jachta „Ambersail“ apiplaukę pasaulį, pakvietė net 26 pasaulio lietuvių bendruomenes šią sukaktį švęsti drauge. Per daugiau nei dešimtmetį lietuvių visame pasaulyje puoselėjama tradicija šiandien jau yra įgavusi ir oficialų statusą – liepos 6 d. švenčiama ne tik Valstybės ar Karaliaus Mindaugo karūnavimo, bet ir „Tautiškos giesmės“ diena.
Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuva savaitgalį minės Valstybės dieną – pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę. Numatytos ne tik iškilmingos ceremonijos, bet ir įvairūs renginiai, primenantys valstybės ištakas.
Šiemet pirmą kartą liepos 6-ąją minėsime ne tik Valstybės, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, bet ir „Tautiškos giesmės“ dieną.
Šventiniai renginiai šeštadienį prasidės Valstybės apdovanojimų įteikimo ceremonija Prezidentūroje. Vidudienį Simono Daukanto aikštėje bus pakeltos valstybės vėliavos, kalbės Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tuo pat metu Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune bus pakeliama Vyčio Kryžiaus ordino vėliava.
Po vėliavų pakėlimo – Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.
Vakare Valdovų rūmuose bus atidaryta paroda „Liublinas-Lietuvos ir Lenkijos unijos miestas“. Liublino unijos 450 metų sukakties proga Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir Liublino muziejus (Lenkija) pristato parodą, kurioje eksponuojamas įspūdingas, savo matmenimis, menine įtaiga, simbolinėmis prasmėmis ir pavaizduotų istorinių personažų gausa išsiskiriantis garsaus lenkų dailininko Jano Mateikos (1838-1893) paveikslas „Liublino unija“.
21.00 val. lietuviai Lietuvoje ir užsienyje kviečiami giedoti Tautišką giesmę.
Tarp gausybės nepaminėtų Valstybės dienai skirtų renginių – nuo 10.00 iki 21.30 val. sostinės Lukiškių aikštėje vyksiantis šventinis piknikas.
Restoranai ant ratų kvies vilniečius ir miesto svečius pusryčiauti, pietauti ar vakarieniauti – susirinkusiems Lukiškių aikštėje siūlys platų šviežio ir gardaus maisto meniu. Visą dieną bus rengiamos aktyvios veiklos: mažieji šventės dalyviai bus kviečiami smagiai leisti laiką batutų erdvėse, numatyti lauko žaidimai, teatralizuotos programos.
Su Mindaugo vardu siejamas Lietuvos valstybės susidarymas XIII amžiuje. Šis valdovas nutiesė Lietuvai politinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius į modernią Europą. Istorikų teigimu, pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius buvo asmenybė, pranokusi savo epochą politine strategija, mentalitetu ir dvasine jėga. Šaltiniuose jis vadinamas Mindaugu Išmintinguoju, mat sugebėjo vykdyti tokią politiką, kuri niekais pavertė Kryžiuočių ordino planus.
Ypač reikšmingas Mindaugo politikos žingsnis buvo krikščionių tikėjimo priėmimas 1251 metais. Tų metų liepos 17 dieną paskelbta popiežiaus bule buvo pripažinta Lietuvos karalystė ir duotas nurodymas karūnuoti Mindaugą.
Karalius Mindaugas ir kunigaikštienė Morta buvo vainikuoti 1253 metų liepos 6-ąją. Karaliaus vainiką Mindaugui suteikęs Romos popiežius tuomet įkūrė ir pirmąją Lietuvos vyskupiją.
Jaunos valstybės galimybes dar viduramžiais integruotis į krikščioniškąją Europos kultūrą, kartu plėtojantis ir baltiškajai kultūrai, nutraukė karaliaus Mindaugo ir jo sūnų, sosto įpėdinių, nužudymas 1263 metais.
Mindaugo karūnavimo, kaip Lietuvos valstybės europinio pripažinimo, diena buvo švenčiama jau nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje. Atkūrus nepriklausomybę liepos 6-oji valstybės švente paskelbta 1990 metais ir pirmą kartą švęsta 1991 metų liepos 6-ąją.
2003-iaisiais, minint 750-ąsias vainikavimo metines, Vilniuje buvo atidengtas paminklas karaliui Mindaugui.
Liepos 6-ąją, minint Karaliaus Mindaugo dieną, į Lietuvą sugužėjo lietuvių ir svečių iš viso pasaulio. Tautiečių ir prietelių sulaukėme iš Australijos, Brazilijos, JAV, Kanados, Rusijos, Lenkijos… Net iš tolimosios Japonijos atvyko. Žodžiu, buvo linksma, gražu ir miela šokti, dainuoti, draugauti. Slaptai.lt skelbia pluoštą nuotraukų, kuriose užfiksuotos kelios įsimintinos akimirkos.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė valstybės apdovanojimus. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė Liepos 6-osios – Valstybės dienos – proga už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje valstybės ordinais ir medaliais apdovanojo 57 Lietuvos ir užsienio valstybių piliečius.
Dalia Grybauskaitė teikia valstybės apdovanojimus. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
„Valstybės dieną norime ypatingai pagerbti ir pabrėžti žmogaus, visų pirma – piliečio – svarbą valstybei ir jos pažangai“, – kreipdamasi į iškilmingos apdovanojimų ceremonijos dalyvius pažymėjo prezidentė. Pasak jos, šiemet tai dar ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmetis, kada pati istorija labai įtikinamai kalba apie tai, jog mūsų žingsniai, darbai, ryžtas ir drąsa nelieka be pėdsako.
„Šiandien, Valstybės dieną, labiausiai norisi pabrėžti tai, kas jau nuveikta, ir padėkoti visiems, kurie iš širdies dirba Lietuvai. Tiems, kurių pilietiškumas – ne poza ir ne tušti žodžiai, kuriems ši šalis – svarbiausia pasaulyje.
Tai Jūsų dėka Lietuva per mažiau nei tris dešimtis metų nuėjo tokį valstybingumo kelią, kad šiandien drąsiai lygiuojasi su daugeliu Europos ir kitų pasaulio valstybių, su kuriomis mus sieja tvirti draugystės ryšiai“, – kalbėjo šalies vadovė prieš pradėdama apdovanojimų iškilmes.
Prezidentės dekretu apdovanotas Eurolygoje trečią vietą užėmusio Kauno „Žalgirio“, vyriausiasis treneris Šarūnas Jasikevičius. Jis pagerbtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi.
Už nuopelnus Lietuvai, stiprinant šalies saugumą Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiaisiais kryžiais apdovanoti buvęs JAV viceprezidentas Josephas Bidenas ir JAV Kongreso senatorius, aktyvus demokratijos ir saugumo Baltijos valstybėse rėmėjas Johnas Sidney McCainas.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didieji kryžiai skirti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) generaliniam sekretoriui Angeliui Gurriai, pianistei Mūzai Rubackytei-Golay ir teatrologei Irenai Veisaitei.
Už europinės integracijos ir demokratijos skatinimą bei Lietuvos ir Moldovos bendradarbiavimo konstitucinio saugumo srityje puoselėjimą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius įteiktas buvusiam Moldovos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkui Alexandru Tanasei.
D. Grybauskaitė suteikė apdovanojimus jau mirusiems kovotojams su sovietine sistema. Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiais apdovanoti per susišaudymą su stribais žuvęs Algimanto apygardos partizanų Žaliosios rinktinės vadas Jonas Vytautas Česnakavičius – Valas bei antisovietinės ir antinacinės rezistencijos dalyvis Ričardas Bernardas Nakas.
Prezidentė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi apdovanojo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktorių Rymantą Mockevičių. Šiuo apdovanojimu pagerbtas ir Lietuvai EBPO nare tapti padėjęs Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras Albinas Zananavičius.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiai įteikti Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovei Vidai Juliai Bandis, EBPO Teisės direktorato direktoriui Nicolai Bonucci, buvusiam CERN direktoriui Rolfui-Dieteriui Hellmutuo Heuriui, vertėjui Vladui Petrauskui, Vilniaus universiteto profesoriui Dainiui Pūrui, literatūrologei Claudiai Sinnig Lucas, Švedijos parlamento Riksdago nariui Bjornui Gustafui von Sydowui, Vokietijos Federacinės Respublikos kariuomenės Sausumos pajėgų vadui Jorgui Kurtui Willy Vollmeriui.
Karalius MINDAUGAS. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiais apdovanoti gydytojai Vincas Abalikšta, Eugenija Reinikovienė, Vaidotas Urbonas, Jūratė Barysienė, širdies chirurgas Gediminas Kundrotas, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos skyriaus viršininkas Mindaugas Kūlokas, prokurorė Deimantė Nikitinienė.
Už indėlį stiprinant valstybės saugumą bei puoselėjant kultūrą dėkojo ir Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius prezidentė įteikė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirto koncerto „Gloria Lietuvai“ idėjos autoriui Daliui Abariui, etnologei Elenai Bradūnaitei Aglinskienei, dirigentui Artūrui Dambrauskui, baleto artistei Jurgitai Droninai, operos solistei Asmik Grigorian, Lietuvos nacionalinio kultūros centro Tautodailės poskyrio vadovei Teresei Jurkuvienei, Sakartvelo režisieriui Gelai Kandelaki, Lietuvos menininkui Gintarui Karosui, Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ vadovui Eduardui Kaukliui, psichologei Aušrai Kurienei, Europos gynybos agentūros Bendradarbiavimo planavimo ir rėmimo direktorato direktoriaus pavaduotojui Edvardui Mažeikiui, muzikologui Vitezslavui Mikešui, istorikui Eugenijui Peikšteniui, CERN patarėjui Christophui Schaferiui, pianistui Micheliui Jeanui – Jacques Sogny, Krymo totorių Medžliso pirmininko pavaduotojui Ilmi Umerovui, archeologui Gintautui Vėliui, socialinių projektų dalyviui Tadui Arvydui Vizgirdai, aktyviam lietuvių tautinės savimonės ir kultūrinės veiklos puoselėtojui Jungtinėse Amerikos Valstijose Williamui Algirdui Zalpiui.
Ore – Lietuvos valstybės vėliavos spalvos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentė Vyčio Kryžiaus ordino medaliu apdovanojo Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kuopos vadą Nerijų Alekną ir buvusią Dainavos apygardos partizanų ryšininkę Oną Veličkaitę-Mėtą.
Šalies vadovė už nuopelnus šaliai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliais pagerbė žurnalistus Ernestą Alesiną, Vaidotą Beniušį, Jūratę Damulytę Semėnienę, Renatą Vidtmant, istorikę Vidą Girininkienę, vidaus tarnybos majorą Gintarą Jankūną, dirigentą Raimondą Katiną, tinklaraštininką Ričardą Savukyną.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanotas ugniagesys Aidas Ardzijauskas, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentų paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus tyrėja Dalia Cidzikaitė, kūrybinės vaikų ir jaunimo stovyklos „Lietuvos atgaja“ įkūrėja ir direktorė Aušra Lasauskaitė, Valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos Kauno regioninio padalinio Padauguvos girininkijos girininkas Kęstutis Markevičius.
Prezidentė padėkojo visiems, kuriems rūpi Lietuva.
„Visiems, kurie čia gyvena, augina vaikus, siekia ateities tikslų, dalyvauja valstybės gyvenime. Ir gausiems užsienio šalių bičiuliams, be kurių pagalbos, palaikymo ir padrąsinimo nebūtume taip toli nuėję“, – pasveikindama Valstybės dienos proga dėkojo prezidentė D. Grybauskaitė.
Liepos 6-oji – ypatinga diena. Tai – Lietuvos didybės diena. Liepos 6-ąją mes didžiuojamės, kad turėjome Karalių Mindaugą ir Lietuvos karalystę. Visa mūsų istorija turtinga svarbių įvykių. Liepos 6-oji – būtent ta diena, kada prasminga prisiminti Žalgirio mūšį ir Vytautą Didįjį, Prezidentą Antaną Smetoną ir partizanų auką, Vasario 16-ąją ir Birželio sukilimą su Kovo 11-ąja.
Liepos 6-ąją mes visi vieningai giedame Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę”, tądien mes didžiuojamės turį Dainų šventę, tąsyk mes visi suvažiuojame į Lietuvą iš amerikų, australijų, brazilijų ir rusijų, kad pamirštume nesutarimus ir taptume vieningi, draugiški, pasiruošę stiprinti ir puoselėti Lietuvą iš visos širdies, kad ji, mūsų Lietuva, ir po tūkstančio metų būtų graži, stipri bei lietuviška…
Slaptai.lt gerbėjų dėmesiui – 15 min. trukmės videoreportažas apie iškilmingą eiseną Gedimino prospekte.
Šimtas oreivių iš viso pasaulio Kaunui dovanos šventę „Su laisvės vėju“. Keturias dienas iš eilės, jei oro sąlygos bus palankios, į dangų kils spalvingi karšto oro balionai. Pirmasis skrydis – ketvirtadienio vakarą, tuoj po to, kai prie Kauno pilies bus atidengta „Laisvės kario“ skulptūra.
Margaspalvis oro balionas. Slaptai.lt nuotr.
„Įprastai renginį vadiname oro balionų fiesta, tačiau iš tiesų tai bus visos tautos laisvės ir nepriklausomybės šventė. Jei Dievas atsiųs gerus orus, turime vilties, kad tai bus įspūdingiausias šimtmečio renginys, – žadėjo artėjančių varžybų organizatorius Gintaras Šurkus. – Nors oro balionų pakilimo vieta laikoma padidintos rizikos zona, esame pasirengę imtis būtinų saugumo priemonių, tačiau stengsimės, kad nebūtų žiūrovams draudžiamų vietų. Pačioje miesto širdyje – Nemuno saloje – oro balionus mes galėsime matyti kelias dienas iš eilės, net po du kartus, rytais ir vakarais. Tegul žmonės ateina ir pamato viską iš arti, nes tai – mūsų visų laisvės šventė“.
Renginio dienomis programą sudarys rytinė ir vakarinė dalys. Liepos 5-7 dienomis nuo 20 valandos šimtas oro balionų kils iš Nemuno salos. Tai, anot G. Šurkaus, yra bemaž triskart daugiau nei iki šiol kada nors yra kilę Lietuvoje iš vienos vietos.
Oreiviai sieks rekordų ir varžysis dėl simbolinio 1009 eurų piniginio prizo bei įspūdingos taurės. Vienu iš renginio akcentų taps specialiai šiai iškiliai valstybės progai pasiūtas ir įsigytas „Šimtmečio“ oro balionas su tautine simbolika. Jis kaskart drauge kels ir tautinę vėliavą, o Valstybės dienos proga liepos 6-osios vakarą bandys danguje išskleisti 100 metrų ilgio ir keturių su puse metrų pločio trispalvę. Tai turėtų būti Lietuvos rekordas, kaip ir šimtas kartu iš tos pačios vietos kylančių oro balionų. Tad šiuos skaičius renginio organizatoriai mėgins užfiksuoti Lietuvos rekordų registravimo agentūroje „Factum“.
„Šimtmečio“ oro balionas tuo pačiu atliks ir esminę varžybų funkciją – bus vadinamoji „lapė“. Jam pakilus, leidžiama ir kitiems balionams pradėti pūtimą. Dalyviai skuba greičiau prisipūsti bei pakilti, nes turi vytis nuskridusį orientyrą. Ten, kur „lapė“ nusileidžia, patiesiamas taikinys, į kurį dalyviai praskrisdami turi mėtyti žymeklius. Taikliausieji atitinkamai pelnys taškų.
Kauno miesto savivaldybė pranešė, kad Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną (liepos 6-ąją), prieš pakylant oro balionams, vakare virš Nemuno salos specialią parodomąją programą atliks akrobatinio pilotažo grupė ANBO. Pilotai planuoja pasirodymui panaudoti trispalvius dūmus.
Oro balionas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Liepos 6-8 dienomis rytais kauniečiai galės stebėti virš miesto praskrendančius šimtą oro balionų. Apie 8 val. jie kils iš bet kur – stadionų, aikščių, parkų ar skverų bei kitų Kauno erdvių, kur pakaks vietos prisipūsti oro balionus. Daug kas priklausys nuo vėjo krypties, nes dalyvių orientyru taps Nemuno sala. Čia lauks pirmasis kryžiaus formos taikinys, ties kuriuo oreiviai irgi bandys pademonstruoti kuo didesnį taiklumą. Toliau jie seks ir vysis „lapę“, kuri rodys kryptį kito taikinio link.
Oro balionai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Kaip žinote, Kaune turime tam tikrų vietų, iš kur galima kilti skrydžiams. Tačiau šventės metu rytais balionai galės kilti iš bet kurios Kauno vietos ir leistis bet kur. Niekas netikrins ir nenurodinės. Būtent tai ir parodo, jog mes išties švenčiame laisvę“, – pridūrė G. Šurkus. Pasak jo, paprastai tokio masto renginius organizuoja bent kelios dešimtys žmonių. Lietuvaičiai šventę Kaune rengia trise.
Todėl varžybų dalyviams organizatoriai sako neduosią jokių specialių nurodymų, tik prašysią vienas kito atžvilgiu būti mandagiems, geranoriškiems bei paslaugiems. – „Šiuo atveju vietoj biurokratinių suvaržymų, apribojimų kur kas svarbiau suprasti, kad tai yra šventė su sau būdinga nuotaika. Dalyviai patys susiras vietas kilti, džentelmeniškai vienas kitą užleis ir prireikus išties pagalbos ranką. Tik taip galėsime sutalpinti tą šimtą balionų. Galbūt jie į dangų kils keliomis bangomis.“
Šventiškų varžybų nugalėtojas gaus ypatingą trofėjų – išskirtinio dydžio taurę ir piniginį prizą – 1009 eurus. Jie bus sudėti 1 euro monetomis į specialų odinį kapšą. Tai – simbolinė suma, reiškianti, kad būtent 1009 metais Lietuva pirmąkart buvo paminėta Saksonijos rašytiniuose šaltiniuose ir nuo to laiko praėjo irgi lygiai 1009 metai, – pažymi Kauno miesto savivaldybės atstovas Tomas Jarusevičius.
Sudarinėdami dalyvių sąrašus organizatoriai teigia pusę vietų rezervavę Lietuvos oreiviams, 30 – kolegoms iš kitų Europos Sąjungos šalių ir po 10 vietų – oreiviams ne iš ES valstybių bei iš kitų žemynų. Laukiama atvykstant svečių net iš Indijos bei Kinijos.
Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Penktadienį Lietuva mini Valstybės dieną – pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę.
„Didžiausias mūsų narsios tautos laimėjimas – išsaugotas ir įtvirtintas Lietuvos valstybingumas. Didžiuojamės juo ir su visu pasauliu švenčiame savo Valstybės, dar kartą atkurtos prieš 100 metų, dieną“, – sveikindama visus su Liepos 6-ąja pažymėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Su Mindaugo vardu siejamas Lietuvos valstybės susidarymas XIII amžiuje. Šis valdovas nutiesė Lietuvai politinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius į modernią Europą. Istorikų teigimu, pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius buvo asmenybė, pranokusi savo epochą politine strategija, mentalitetu ir dvasine jėga.
Šaltiniuose jis vadinamas Mindaugu Išmintinguoju, mat sugebėjo vykdyti tokią politiką, kuri niekais pavertė Kryžiuočių ordino planus.
Ypač reikšmingas Mindaugo politikos žingsnis buvo krikščionių tikėjimo priėmimas 1251 metais. Tų metų liepos 17 dieną paskelbta popiežiaus bule buvo pripažinta Lietuvos karalystė ir duotas nurodymas karūnuoti Mindaugą. Karalius Mindaugas ir kunigaikštienė Morta buvo vainikuoti 1253 metų liepos 6-ąją. Karaliaus vainiką Mindaugui suteikęs Romos popiežius tuomet įkūrė ir pirmąją Lietuvos vyskupiją.
Jaunos valstybės galimybes dar viduramžiais integruotis į krikščioniškąją Europos kultūrą, kartu plėtojantis ir baltiškajai kultūrai, nutraukė karaliaus Mindaugo ir jo sūnų, sosto įpėdinių, nužudymas 1263 metais.
Mindaugo karūnavimo, kaip Lietuvos valstybės europinio pripažinimo, diena buvo švenčiama jau nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje. Atkūrus nepriklausomybę liepos 6-oji valstybės švente paskelbta 1990 metais ir pirmą kartą švęsta 1991 metų liepos 6-ąją.
2003-iaisiais, minint 750-ąsias vainikavimo metines, Vilniuje buvo atidengtas paminklas karaliui Mindaugui.
Šiemet, minint Valstybės, Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo, dieną, numatytos ne tik iškilmingos ceremonijos, bet ir įvairūs renginiai, primenantys valstybės ištakas. Didžiausias jų – Šimtmečio dainų šventė. 14.00 val. šventės dalyviai iš Katedros aikštės žygiuos į Vingio parką, kurio estradoje 17.00 val. prasidės Dainų diena „Vienybė težydi“. 21.00 val. lietuviai Lietuvoje ir užsienyje kviečiami giedoti Tautišką giesmę.
Tarp gausybės nepaminėtų Valstybės dienai skirtų renginių – 23.00 val. – šventinis fejerverkas su specialiai jam sukurtu muzikiniu garso takeliu Neries krantinėje prie Baltojo tilto.
O penktadienio rytą, dar prieš Dainų šventės renginius, Prezidentė Dalia Grybauskaitė Prezidentūros Baltojoje salėje už nuopelnus Lietuvai ir už šalies vardo garsinimą pasaulyje įteiks valstybės apdovanojimus Lietuvos ir užsienio valstybių piliečiams.
Vidudienį Simono Daukanto aikštėje – iškilminga valstybės vėliavų pakėlimo ceremonija. Prezidentė pasveikins atkurtos Lietuvos šimtmetį švenčiančius šalies žmones Mindaugo karūnavimo dienos proga.
Po ceremonijos S. Daukanto aikštėje – Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.
Karalius MINDAUGAS. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Liepos 6-osios – Valstybės dienos – išvakarėse už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje apdovanojo mūsų šalies ir užsienio valstybių piliečius.
„Artėjant Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienai visada aplanko didelio dėkingumo jausmas. Ir mūsų protėviams, kurie prieš daug amžių prie Baltijos sukūrė mūsų valstybę, ir, žinoma, pirmiausia Jums – šių dienų Lietuvos žmonėms. Visiems, kurių dėka ir esame šiuolaikinė valstybė. Jūs visi, tie, kurie susirinkote čia, dirbate šiandien, Jūs dirbote vakar ir dirbsite rytoj. Jūs kuriate Lietuvą“, – teikdama valstybės ordinus ir medalius sakė šalies vadovė.
Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi Prezidentės pasirašytu dekretu apdovanotas Vilniaus arkivyskupas, metropolitas Gintaras Linas Grušas. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius įteiktas Vytauto Didžiojo universiteto profesoriui Liudui Mažyliui, Vokietijoje suradusiam Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą.
Prezidentės teigimu, apdovanotųjų dėka Lietuva šiandien yra inovatyvi, girdima pasaulyje ir kaip niekada anksčiau turinti daug draugų. Ši pažanga yra neatsiejama nuo visų susirinkusiųjų indėlio ir pastangų. Šalies vadovė taip pat pabrėžė, kad kai ateina sudėtingas laikas, mes matome, kas ateina pas mus ir suremia pečius, kad prie mūsų valstybės laimėjimų ir pripažinimo yra daug prisidėję ištikimi Lietuvos draugai užsienio šalyse.
„Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi apdovanoti NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas gynybos politikai ir planavimui Heinrichas Brausas ir Vokietijos Makso Planko biochemijos instituto mokslininkas, Nobelio premijos laureatas, aktyvus tarpvalstybinio akademinio ir mokslinio bendradarbiavimo puoselėtojas Robertas Huberis.
Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi apdovanoti Makoto Asashima, aktyvus Lietuvos ir Japonijos mokslinio bendradarbiavimo puoselėtojas, taip pat archeologijos ir paveldosaugos puoselėtojas Albinas Kuncevičius.
Prezidentė pabrėžė, kad visi susirinkę į savo darbą žiūri kaip į žmogišką misiją ir gerai suvokia, kokią daugybę darbų dar turime nuveikti, kad gyvenimo kokybė Lietuvoje didėtų, kad socialinės atskirties liktų kuo mažiau ir kuo daugiau būtų vilties, pažangos ir šviesos – tikro išsilavinimo, profesionalumo, sveikų ambicijų ir pilietiškumo.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi apdovanoti nusipelnę šalies daktarai: Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojai Jonas Ališauskas, Jolita Jakutienė, Arūnas Liubšys, Žaneta Petrulionienė, Skaistė Tulytė bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų gydytojai Rimantas Kėvalas ir Arimantas Tamašauskas.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi apdovanota savižudybių prevencijos pradininkė Lietuvoje Danutė Gailienė; Prezidento Kazio Griniaus muziejaus įkūrėjas Vytautas Grinius; NATO priešakinių pajėgų bataliono Lietuvoje vadas Christophas Huberis; Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas; psichoterapeutas Eugenijus Laurinaitis; Lietuvos gynybos atašė pavaduotojas Ukrainoje Raimundas Markauskas; filosofas Algis Mickunas; Krasnojarsko lietuvių bendruomenės pirmininkas Antanas Rasiulis; žurnalistas Andrius Tapinas; puslaidinininkių technologijų bendrovės „Brolis Semiconductors“ įkūrėjai Augustinas, Dominykas ir Kristijonas Vizbarai bei karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjungos pirmininkas Vytautas Zabielskas.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vyčio Kryžiaus ordino medaliu – Kriminalinės policijos biuro komisaras Linas Karčiauskas ir Muitinės kriminalinės tarnybos inspektorius Ernestas Komaras.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanota labdaros fondo „Rugutė“ steigėja Edita Abrukauskienė; Lietuvos garbės donoras Antanas Damarckas; dailininkai, aktyvūs kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadoriai Algirdas ir Remigijus Gataveckai; bendrovės „Evaldo daržovės“ įkūrėjas Evaldas Masevičius; aktyvi neatlygintinos kraujo donorystės propaguotoja Vijolė Miškinienė; labdaros fondo „Prieglobstis“ steigėjas Mindaugas Palionis; treneris Romualdas Petrukanecas; „Betzatos bendruomenės“ direktorius Rimantas Ramonas; Vilniaus etninės kultūros centro direktorė Milda Ričkutė; vertybinių popierių paslaugų įmonės „Nasdaq“ viceprezidentė Arminta Saladžienė; kino režisierius Donatas Ulvydas ir asociacijos „NVO vaikams konfederacija“ direktorė Elena Urbonienė.
Už drąsą, sumanumą ir ryžtą išgelbėjant tvenkinyje skendusį vyriškį Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti karo policininkas Tadas Grimaila ir Karinių oro pajėgų skyriaus vadas Audrius Steponavičius.
Prezidentė padėkojo apdovanojimus pelniusiems žmonėms ir palinkėjo, kad jų pavyzdys ir gyvenimo kelias būtų užkrečiantis ir įkvepiantis. Artėjančios Valstybės dienos proga šalies vadovė visiems palinkėjo gražios ir įspūdingos šventės.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Misija Sibiras – 2016. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis Vyriausybės rūmuose priėmė „Misija Sibiras‘17“ dalyvius. Premjeras, išlydėdamas jaunąją kartą į 16-ąją ekspediciją, padėkojo jai už šio kilnaus tikslo tąsą ir palinkėjo dar stipriau skleisti lietuvių vienybės dvasią.
„Tai, ką daro šis jaunimas, yra prasminga ir naudinga. Jų sąlytis su vietos lietuvių bendruomene, sužinant tremtinių gyvenimo patirtį ir dalijantis ja su kitais, stiprina mūsų tautos vienybę. Iš tiesų, įdomu sužinoti, kaip gyvena ir jaučiasi svetur esantys lietuviai, todėl labai svarbu, kad šią žinią parvežtumėte atgal į mūsų šalį“, – sakė Vyriausybės vadovas S. Skvernelis.
Susitikimo metu dalyviai premjerui papasakojo prisiminimus iš ankstesnių ekspedicijų, vietinių gyventojų reakciją į atvykusius lietuvius. Pastarieji džiaugiasi, kad tvarkydami tremtinių kapus savo pavyzdžiu įtraukė ir vietinius tautiečius.
Šiais metais ekspedicija išvyksta liepos 17-tą – Pasaulio Lietuvių vienybės dieną. Ji truks dvi savaites. Ekspedicijos dalyviai aplankys Irkutską, Nižneudinsko ir Tulūno rajonus, kur 16 žmonių komanda planuoja sutvarkyti daugiau kaip 10 skirtingų kapinių.
Premjeras Liepos 6-osios proga, kuomet oficialiai pradėsime švęsti artėjantį Lietuvos šimtmetį, padovanojo ekspedicijos dalyviams po Lietuvos vėliavą ir kvietė ją nešti į Sibire tebegyvenančių lietuvių namus. Taip premjeras tęsia savo globojamą pilietinę akciją „Padovanok Lietuvos vėliavą“, kurios metu visi lietuviai kviečiami 2018-aisiais namuose iškelti trispalvę.
„Šios akcijos esmė yra iškelti Lietuvos trispalvę ne tada, kai priklauso tą padaryti, tačiau tuomet, kai širdyje norima. Ne dėl valdžios reikia kelti ar nekelti vėliavą. Jos iškėlimas yra vienas iš būdų pasakyti, kad esame savo krašto žmonės, palaikome savo šalį, prisimename ir gerbiame jos istoriją“, – pažymėjo Ministras Pirmininkas S. Skvernelis.
Projektą „Misija Sibiras“ sėkmingai pradėjo organizuoti Lietuvos jaunimo organizacijų taryba dar 2006 metais. Lietuvių tremties ir įkalinimo vietose Sibire ir kitose vietovėse jau apsilankė 15 jaunimo ekspedicijų.
Projektu siekiama puoselėti istorinę atmintį bei tautinį patriotiškumą tarp jaunimo, prisiminti, pagerbti ir įamžinti Sibire kalėjusių tautiečių atminimą, pagal galimybes sutvarkyti jų kapus, taip pat susitikti su lietuviais, vis dar gyvenančiais Sibire.
Vyriausybės kanceliarija bendradarbiauja su projekto „Misija Sibiras“ rengėjais nuo 2011 m.
Projektu siekiama puoselėti istorinę atmintį bei tautinį patriotiškumą tarp jaunimo, prisiminti, pagerbti ir įamžinti Sibire kalėjusių tautiečių atminimą, pagal galimybes sutvarkyti jų kapus, taip pat susitikti su lietuviais, vis dar gyvenančiais Sibire.
Vyriausybės kanceliarija bendradarbiauja su projekto „Misija Sibiras“ rengėjais nuo 2011 m.
Valstybės diena arba Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena švenčiama liepos 6 dieną. 1253 m. liepos 6-ąją dieną buvo karūnuotas pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas.
1990-ųjų spalio 25-ąją liepos 6-oji paskelbta Valstybės švente.
Vidaus reikalų ministerijoje (VRM) vyko minėjimas, skirtas Valstybės – Mindaugo karūnavimo dienai pažymėti. Į renginį susirinkusius VRM ir kitų vidaus reikalų sistemos įstaigų darbuotojus bei vadovus pasveikino vidaus reikalų ministras Tomas Žilinskas.
Karalius Mindaugas. Skulptorius – Regimantas Midvikis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo karūnavimo dieną kaip valstybinę šventę minime jau 25-erius metus. Ši data svarbi mums visiems. Karaliaus Mindaugo dėka Lietuvos vardas tapo garsus visoje Europoje. Linkiu semtis stiprybės iš mūsų valstybės praeities, kurti Lietuvos ir jos žmonių gerovę, kasdien sau keliant ambicingus ir prasmingus tikslus“, – sakė ministras T. Žilinskas.
Už nepriekaištingą ir pavyzdingą tarnybinių pareigų atlikimą Valstybės dienos proga vidaus reikalų ministras įteikė padėkas ir apdovanojimus VRM ir įstaigų prie VRM – policijos, Viešojo saugumo tarnybos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ir Vadovybės apsaugos departamento darbuotojams.
Susirinkusiems į iškilmingą minėjimą koncertavo VRM Reprezentacinis pučiamųjų orkestras, vadovaujamas meno vadovo Egidijaus Mikniaus.
Orkestrui dirigavo Lietuvos valstybinio pučiamųjų instrumentų orkestro „Trimitas” vyriausiasis dirigentas Ugnius Vaiginis.
Bepigu Tautišką giesmę giedoti Vingio parko estradoje, prie Vinco Kudirkos paminklo Vilniuje arba Kudirkos Naumiestyje, kokioje nors Airijos, Graikijos, Turkijos, Ispanijos kurortų kavinėje, gurkšnojant alų arba vyną… Bet jūs sugiedokite Tautišką giesmę ant Maišiagalos piliakalnio! Nebandėte?
O mes, kelios dešimtys narsuolių, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininko Juozo Dingelio paraginti, ryžomės tokiam žygiui – mes giedojome Tautišką giesmę ant Maišiagalos piliakalnio! Ne piliakalnio papėdėje (vieni niekai piliakalnio papėdėje giedoti, ten ir šioks toks paminkliukas pastatytas), o pačioje jo viršūnėje, kur dunkso storas storas Perkūno dievaičio nulaužtas medis, kur velniškai vešlios dilgėlės ir kitokie Algirdo laikų ramybę saugantys augalai.
Pirmiausia Juozas Dingelis pasiuntė pionierius, kurie, apsiginklavę dalgiu ir galinga moderniška žoliapjove, piliakalnio viršūnėje paruošė aikštelę giesmininkams, sukrovė nedidelį laužą (negalima kurti laužų ant piliakalnių, bet apsileidę paminklosaugininkai gal nedrįs priekabiauti), prie medžio šaknies pritvirtino virvę ir nuleido ją iki piliakalnio papėdės toje vietoje, kur slidus kaip stiklas vienintelis takelis veda į viršų. Jeigu ne ta virvė, abejoju, kad bent vienas narsuolis būtų pasiekęs piliakalnio viršūnę. Gal tik pats Juozas, gal dar viena kita moteris, nes jos žymiai ištvermingesnės už vyrus.
Kai visi rankų ir kojų pagalba (vieną kitą už pažastų prilaikė keli paslaugūs jaunuoliai) pasiekėme piliakalnio viršūnę, – kur Algirdo laikais stovėjo medinė pilis, kur žemėje, po dilgėlių ražiena dar, be abejo, dūlėja anų tolimų laikų materialaus gyvenimo nuotrupos, – atsipūtę, atgavę kvapą, susiėmėm už rankų ir laukėme iškilmingo momento, kai lygiai 21 valandą visi lietuviai, kuriems Lietuva – Tėvynė mūsų, drauge su mumis užtrauks Tautišką giesmę.
LPD valdybos narys Ramutis Oleka perskaitė mokslininkų, visuomeninių pilietinių organizacijų kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitė, Seimo Pirmininkę Loretą Graužinienę, Ministrą Pirmininką Algirdą Butkevičių „Dėl Lietuvos piliakalnių įrašymo į UNESCO objektų sąvadą beti piliakalnių metų paskelbimo“:
„Mes, atstovaujantys intelektualią visuomenę, esame susirūpinę Tėvynėje susiklosčiusiais lietuvių tautos bei jos valstybės politiniais, socialiniais ir moraliniais santykiais. Mums nerimą kelia, kad jų tvarumas neužtikrina aiškios jaunimo dvasinio prisirišimo prie Gimtųjų Namų ateities. Tačiau esame įsitikinę, kad storu užmaršties sluoksniu užneštų šaltinių atskleidimas ir išmanus panaudojimas suteiktų didesnio gyvybingumo ne tik jaunuomenės ugdymui bet ir integralumo visuomenės ir valstybės gyvenimui. Užmirštų šaltinių atskleidimas būtų ypač reikšmingas sutinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Taip pat esame įsitikinę, kad toks žingsnis iš valstybės nepareikalautų bent kiek įspūdingesnių investicijų – pasirūpinimas jais ženklia dalimi savaime atitektų vietinėms bendruomenėms, seniūnijoms.
Aiškiau išskleisdami išsakytą teiginį, pagarbiai primename: kad Lietuva garsi savo unikaliais piliakalniais, kurių vien mūsų šalies teritorijoje yra daugiau nei pusantro tūkstančio vienetų; kad dauguma jų buvo supilti VII-XI a.ir buvo naudojami kaip šventyklos po atviru dangumi, kaip vietininių bendruomenių sakralaus susirinkimo vietos.Tankus piliakalnių tinklo atsiradimas išreiškė esminius pokyčius mūsų protėvių socialinės, dvasinės organizacijos būvyje. Šie tinklai ženkliai prisidėjo prie lietuvių etnopolitinės nacijos formavimosi ir, pagaliau – prie galingos valstybės kūrimosi.
Piliakalnių tinklo užmarštis, mažas dėmesys jo priežiūrai liudija nedovanotiną ir nepateisinamą visuomenės ir ypač Lietuvos valstybės aplaidumą jos pirmaeilėms pareigoms ir priedermėms. Mes manome, kad Lietuvos piliakalniai yra unikalus ne vien mūsų šalies, bet ir visos Europos kultūros paveldas, žinotinas pasauliui.“
LPD pirmininkas Juozas Dingelis papasakojo, kaip sekasi platinti šį kreipimąsi (jis paskelbtas mūsų portale Slaptai.lt), kaip galėtumėm pasisemti stiprybės iš praeities. Tegul piliakalnių ugnys būna tie žiburiai mūsų vienijimosi Lietuvos vardan šaukinys, tegul jie kviečia Tautą, t.y. mus visus, Vydūniškais žodžiais – „auginti visa, kas gražu, išmintinga ir tvirta“. Uždekime aukurus ant Tautos dvasios kalnų! – sakė jis.
Tautišką giesmę mes giedojome ne bet kur, o ant Maišiagalos piliakalnio – dilgėlėm apžėlusio, sunkiai pasiekiamo! Malonu tai, kad su vėliavomis ir be jų ant piliakalnio užkopė ne tik tie, kurie atvaživome iš Vilniaus, bet ir nemažai lietuvių iš pačios Maišiagalos. Ir dar ne mažiau malonu, kad piliakalnio aikštelę tvarkyti (šienavo, grėbė dilgėles) padėjo ne kas kitas, o Lietuvos lenkas Ryšardas Maceikianecas, nors šiame renginyje jis nedalyvavo (filmavo Vingio parke). Nejaugi Maišiagaloje negyvena nė vienas Lietuvos lenkas, kuriam būtų gėda matyti tokį apleistą Lenkijos karaliaus Jogailos tėvo Algirdo piliakalnį? Juk lietuviai, kaip man sakė viena Maišiagalos gyventoja, – čia tik tautinė mažuma, kuri nedaug ką gali.
Iki sutemų dainavome lietuviškas dainas, valgėme ant laužo pakepintas dešreles.
Teko skaityti Michailo Bulgakovo pasakojimą apie jo pokalbį su rusu jūrininku, kuris, išsibastęs po daugybę pasaulio uostų, neturi uosto, kuris jam būtų mieliausias, šalies, kuri jam būtų priimtiniausia gyventi. Autorius jūrininkui pasakė, kad jis neturi šeštojo – Tėvynės jausmo ar net pojūčio.
Kai kas šeštuoju pojūčiu vardina intuiciją ar kitą kokią retesnę žmogaus savybę, tačiau nesvarbus mūsų atveju numeris, o jausmas, kurį esant liudija užrašyta patirtis.
