Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Ankstesniais laikais žydai turėjo tokią tautos patriarchų ypač praktikuojamą maldą, kai besimeldžiantysis dėkoja ir dėkoja Viešpačiui už tai, kad Aukščiausiasis nesutvėrė jo moterimi ir ne žydu.

Palikime dabar nuošalyje lyčių skirtumus, tačiau, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, čia randame labai brangintiną tautinės tapatybės įsisąmoninimo formulę, kurią būtų galima pabandyti perkelti taip pat ir į lietuvišką dirvą,  lengvai įsivaizduojant galimybę, kad lietuvis dėkoja  Aukščiausiajam už tai, jog iš jo gavosi ne kas kita, o lietuvis, giedąs šlovinančią Kūrėją giesmę, džiaugdamasis savo lietuviška tapatybe.

Tarkime, niekas šiandien jau tokių užkeikimų netaria, apskritai mažai kas meldžiasi  Aukščiausiajam, tačiau tokios maldos žodžiai gali padėti iki galo dekoduoti,  paryškintu šriftu verbalizuoti atvirumo pasaulio įvairovei nuojautą, jau ir anksčiau teikusiai galimybę kažką nutuokti apie tai, kad tavoji lietuviška tapatybė yra pats geriausias dalykas, kas galėjo įvykti ir atsitiko tikrai ne pačiame geriausiame iš galimų pasaulyje. Kas be ko, čia jau būtų galima dėti tašką, kol mūsų komfortinė būsena dėl savo tapatybės neperaugo į egzaltuotą šūkaliojimą. Tačiau pasukime pokalbį ramesne vaga, keldami klausimą – kokią yra tokios brangintinos Dievo garbės ar likimo dovanos kaip lietuviškoji tapatybė tarptautinė vertė?

Kaip atrodo, tai, kad esi lietuvis, tavo sėkmei ar nesėkmei visame pasaulyje nieko negali pernelyg nei pridėti nei atimti. Gimdamas lietuviu tu nepaveldi kažkokių aktyvų, kurie leistų tau įgyti pranašumų tarptautinės veiklos sferoje, tačiau niekas čia nelaikys tavęs ir raupsuotoju vien dėl to, jog esi lietuvis. Būna retos akimirkos, kai viso pasaulio dėmesys nukrypsta į tavo tautos gyvenimo aplinkybes, tačiau  dažniausiai bus taip, kad tau pačiam reikės įrodyti savo vertę, apginti reputaciją, stengtis, kad tavo darbai įgytų tarptautinį pripažinimą.

Kita vertus, pasirodo, tavo lietuviškoji tapatybė vis dėlto gali pasitarnauti kaip lengvinanti aplinkybė, kaip patogi starto pozicija siekiant tarptautinio žinomumo, – be jokios abejonės, čia kalbama apie tą išskirtinai liūdną atvejį, kai lietuvis ryžtasi paknopstomis tenkinti tarptautiniu mastu deklaruotą įtakingų lobistų poreikį ar kažkokį fantasmagorinį lūkestį, jog kažkas iš pačių lietuvių ims ir pavadins savo tautą žydšaudžių ir išgamų populiacija, nevengiant pačio didžiausio spalvų sutirštinimo ir smaginimosi siurrealistinės vaizduotės įpirštomis detalėmis.

Nieko asmeniško, yra tokia paklausa, atsiranda ir pasiūla, tikintis, kad tokiu būdu bus atverti vartai, tenkinant pačias didžiausias ambicijas. Kai kurios KGB  išpopuliarintos idėjos, dabartinei Rusijai, ieškančiai vietos po saule, yra ne mažiau svarbios nei sovietijos laikais, be visa ko kito, sumaišties įneša dar ir tai, kad Holokausto tema vis dažniau yra įžaidinėjama komerciniais tikslas, didelę žmonių tragediją ir atmintį paverčiant, neduokdie, smulkių interesų tampomu simuliakru.

Tikriausiai girdėjote teiginį, kad svarbiausias dalykas čia yra net ne faktai apie žydų žudynes Lietuvoje, objektyvūs istorikų tyrimai, o bandymas išjudinti žmonių emocijas, užkuriant vaizduotę neįtikėtinomis detalėmis. Tačiau nežinau, kur dėti iš gėdos akis, matydamas, kad beletristika apipinti šią žydų žudynių temą arba, kaip sakoma, meniškai ją įprasminti, ryžtasi tie lietuvių autoriai, kurie per jėgą, neįvertindami savo tikrųjų galių, veržiasi į tarptautinę meninės produkcijos rinką, talento trūkumą bandydami kompensuoti temos apie neva lietuvių tautos degradavimą, naikinant bendrapiliečius žydus, aktualumu. Sigitas Parulskis ir Rūta Vanagaitė, – tai, regis, ne paskutiniai pavyzdžiai, kai tokiu būdu bandoma apgauti likimą.

Svarbu net ne tai, kiek to talento čia pritrūksta – metro, kilometro ar centimetro? Vis tik negali atsikratyti įspūdžio, kad buvai priverstas stebėti luošių varžybas dėl savotiškai suprastos garbės. Galop falšas sunaikina viską, net milimetrines literatūrinio talento ataugas.

2017.11.25; 06:00

Praėjusią savaitę prof. Jūratė Laučiūtė paskelbė straipsnį „Pirmyn! Į praeitį?“, kuriame atkreipė dėmesį į panašumą tarp VU TSPMI studentų piktinimosi mano „euroskeptiškomis“ pažiūromis ir okupacinio režimo entuziastų skundų dėl „nacionalizmo dvasios“ pokario VU filologijos profesorių paskaitose. 

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pastarąjį mėnesį tai toli gražu ne pirmas šiuos ir kitus dabartinių ir sovietinių mėginimų įtvirtinti „vieną tiesą“ panašumus primenantis tekstas, išskirtinis savo atvirumu ir neatsitiktinai sulaukęs atitinkamo jį skelbusios redakcijos įvertinimo – su ištisus trejus metus kas savaitę komentarus leidiniui rašiusia autore skubiai nutraukta sutartis.

Šis straipsnis aktualus visai Lietuvos visuomenei. Atmintis – tik ji neleidžia žmogui tapti nežinančiu, kas jis buvo, yra ir privalo būti, mankurtu ir apsaugo nuo pavojaus tapti „laimingu”, tai yra net nepajėgiančiu aiškiai suvokti savo apgailėtinos padėties vergu.

Nereikia priminti, kad mankurtas – dvasiškai suluošintas žmogus, iš kurio atimta atmintis. Tai neprisimenantis savo praeities ir kilmės – tėvų ir gimtosios bendruomenės – padaras, kuris, nesuvokdamas, kas jis yra, visada jaučiasi ,,laimingas” ir pasiruošęs aklai įvykdyti bet kurį šitokia būtybe jį pavertusių šeimininkų paliepimą.

Kad ir kokia svarbi ir maloni man gerbiamos profesorės išsakyta moralinė parama, sutartis su šio teksto autore nutraukta dėl kitos priežasties. Toji priežastis yra kur kas gilesnė: savo straipsniu ji pataikė į patį Lietuvoje vyraujančios ideologinio ir politinio valdymo sistemos nervą. Straipsnis „žalingas” ir „pavojingas” pirmiausia todėl, kad gaivina daugelio žmonių prisiminimus apie sovietmečiu vykusias „neteisingai mąstančių“ asmenų moralinio ir psichologinio spaudimo bei žlugdymo kampanijas.

Okupacijos laikų neregėjusiai ir neatsimenančiai, tad kiek naivokai tikinčioje, jog gyvena „laisvės karalystėje” jaunajai kartai jis gali tapti paskata susimąstyti, kas yra tikroji laisvė ir kokia jos prasmė, nes turėtų pažadinti sveiką abejonę ir gilesnę pajautą, kad Lietuvoje su laisve vyksta keisti ir negeri dalykai. Nuo čia jau tik mažas žingsnelis iki to, kad visuomenei atsivertų akys ir daugeliui taptų akivaizdi ir pagaliau viešai pasakyta didžiausia šių dienų Lietuvos „paslaptis”: būtent, kad Lietuvą valdo ir negailestingai naikina vėlyvojo sovietmečio komsomolo karta.

Grobikams sunaikinus ir nutildžius sąmoningiausius ir patriotiškiausius Lietuvos visuomenės sluoksnius, o slenkant metams natūraliai keičiantis kartoms ir vykstant nuožmiam visuomenės ideologiniam indoktrinavimui bei „perauklėjimui”, okupuotoje šalyje mankurtėjimas plito vis lengviau bei sparčiau. Sąjūdžio išvakarėse Lietuvoje buvo likę kur kas mažiau istorinę atmintį ir tautinę bei valstybinę sąmonę išsaugojusių piliečių, nei melagingai skelbia tris dešimtmečius skleidžiamas „visuotinio tautos prabudimo” mitas.

Mažiausiai prabudusiųjų buvo labiausiai „perauklėtoje” – iš pradžių prievarta atplėštoje, o vėliau vis savanoriškiau atitrūkinėjusioje nuo dvasinių, moralinių ir politinių Lietuvos Respublikos ištakų ir idealų komjaunuolių kartoje. Smarkiai sumankurtinta – nukrikščioninta, ištautinta ir išvalstybinta – Sąjūdžio išvakarėse ji buvo parengta ir pasiruošusi užbaigti Tautos naikinimo darbą. Kadangi nebuvo spėjusi tiek pasireikšti šiame bare kaip labiau pasižymėję „partijos draugai”, ji nesunkiai prisitaikė prie naujų sąlygų – okupantų įskiepytas sovietines „pažangias” pažiūras greitai ir gana meistriškai padengė išoriniu „europinių vertybių” lako sluoksneliu. Netruko paaiškėti, kad ji ne tik lengvai perėmė naują politinį žodyną ir retoriką, bet „pažangumu”, o kartu ir abejingumu Tautos ir valstybės likimui pranoko savo mokytojus.

Augę nepriklausomoje Lietuvos valstybėje ar bent girdėję joje gyvenusių tėvų pasakojimus, vyresnieji Lietuvos vedliai į šviesų komunizmo rytojų tai valstybei ir pačiai jos idėjai vis dėlto jautė tam tikrų sentimentų ir šiokią tokią pagarbą. Netrūksta liudijimų, kad ne vieną išdaviką ir kolaborantą vis dėlto retkarčiais pristabdydavo ir priversdavo pasijausti nejaukiai ar net susigėdus nerangiai teisintis dėl savo niekšiškų veiksmų būtent anos laisvos Lietuvos vaizdinys, ne visiškai išblukusi joje patirto žmoniškesnio gyvenimo ir auklėjimo įtaka. Prof. B. Genzelis pasakojo, kad, pvz., liūdnos atminties LKP CK sekretorius drg. P. Griškevičius neretai būdavo gana sukalbamas lietuviškojo kultūrinio paveldo išsaugojimo ir panašiais klausimais, išskyrus, žinoma, atvejus, kai būdavo aiškios ką nors daryti draudžiančios Maskvos direktyvos. Pakakdavo trumpų aptemusios istorinės atminties prašviesėjimų, kad staiga prabudusi uolaus okupantų tarno tautinė savigarba akimirkai pažadintų sąžinę, kuri padiktuodavo ne betaučio ,,sovietinio žmogaus”, bet tik akimirkai atsikvošėjusio lietuvio dvasioje galėdavusius kilti sprendimus ir veiksmus.

Čia ir išryškėja didysis šių dienų paradoksas. Kitaip nei nepriklausomos Lietuvos atmintį turėję komunistai, tipiška vėlyvojo sovietmečio kartos atstovė p. Nerija Putinaitė jau leido sau Joną Basanavičių vadinti psichiniu ligoniu, o Vincą Kudirką – nevykėliu. Palyginimui, Lietuvos komunistų vadas, „liepsningas revoliucionierius ir internacionalistas” V. Mickevičius-Kapsukas iš pagarbos V. Kudirkai manė esant būtina rinktis mažybinę jo slapyvardžio – Vincas Kapsas – formą. Ne atsitiktinumas, kad šeimininkaudama Vilniuje marionetinė V. Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė vis dėlto pagarbiai elgėsi su J. Basanavičiumi ir kitais iškiliais moderniąją lietuvių tautą kūrusiais to meto šviesuoliais. Juos mėginta palenkti savo pusėn ir paskatinti bendradarbiauti.

Šitaip buvo elgiamasi toli gražu ne vien dėl grynai politinių arba, kaip mėgstama sakyti, pragmatinių paskatų. Daugelis aršių komunistų ir nepriklausomos Lietuvos valstybės idėjos atkaklių priešininkų vis dėlto iš tiesų vertino ir gerbė V. Kudirką ir kitus iškilius XIX a. pabaigos inteligentus – tautinio atgimimo veikėjus – kaip lietuvių tautos tėvus kūrėjus. Sovietmečiu buvo neigiamai vertinama jų politinė veikla, pastangos kurti „buržuazinę” Lietuvos valstybę laikytos „istorine klaida”, bet tokio pobūdžio patyčios, kokias sau leidžia dabartiniai vėlyvojo sovietmečio ir nepriklausomybės sąlygomis subrandinti eurokomjaunuoliai, buvo neįsivaizduojamos.

V.Kudirkos pasakojimas, kaip jis iš užkietėjusio lenkomano atvirto į lietuvybę, buvo privalomas lietuvių literatūros kurso skaitinys. Tuo tarpu šių dienų „laisvoje” Lietuvoje mokiniai ne tik „jautriai” apsaugoti nuo kenksmingos tokių skaitinių įtakos, bet mėginimas įtraukti šį pasakojimą į mokymosi programą būtų įvertintas kaip neleistina ir griežtai smerktina „atavistinio” nacionalizmo apraiška.

Visa tai savaip logiška, nes J. Basanavičiaus įkvėptas ir su bendražygiais įgyvendintas Lietuvos projektas de facto ir net pusiau oficialiai laikomas nebereikalinga ir beprasmiška atgyvena – net akivaizdžiai augančių geopolitinių grėsmių akivaizdoje, kai ugdyti sveiką patriotizmą darosi gyvybiškai svarbu.

V.Kudirka vaizdžiai aprašo, kaip jį, gimnazijoje besimokantį lietuvių valstiečių sūnų, aplankius tėvams, jis vesdavosi šiuos į tolimiausią sodo kertelę, kad bendramoksliai nenugirstų, jog šeima kalbasi „mužikiška” lietuviška šnekta, ir šitaip išvengtų jų pašaipų ir gėdos. O baigiamas prisiminimas jaudinančiomis eilutėmis, kaip, paėmęs į rankas J. Basanavičiaus išleistą „Aušrą”, V. Kudirka apsiverkė iš kartėlio ir jau iš kitokios gėdos. Gėdos, kad taip ilgai buvo išsižadėjęs savo kilmės ir tautos.

Nusakant šią skausmingą tapatybės paieškų trajektoriją madinga postmodernia kalba, jis suvokė ir įsisąmonino savąjį tapatumą ir tvirtai apsisprendė jį teigti ir valingai ginti. Tačiau dabartinėje Lietuvoje šis pasakojimas kažkodėl laikomas „politiškai nekorektišku“ ir „neaktualiu” – kliūtimi besimokančiam jaunimui išsiugdyti „šiuolaikiškesnę”, „tikru XXI a. žmogumi ir europiečiu”, o ne kažkokia XIX a. pabaigos atgyvena leidžiančią asmeniui save laikyti kultūrinę ir politinę tapatybę.

Viskas būtų sklandu ir gražu, tik bėda ta, kad šią J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos pastangomis išskleistą ir vėliau išpuoselėtą lietuvybės sampratą taip pat „atgyvena” laikė ir mokė jos gėdytis bei ragino kuo greičiau išsižadėti ir Lietuvos žemę trypęs sovietinis okupantas. Ir galiausiai, koks sutapimas: ta „pasenusi” ir „nebeaktuali” lietuviškoji tapatybė yra ne krislas, o dideliausias rąstas putiniškos Rusijos revanšistų akyse.

Jų neapykantos „pribaltikoje” tariamai klestinčiam nacionalizmui ir aršios kovos su juo motyvą suprasti nesunku. Tiems „nacionalistams” būdingas vienas itin „nepatogus” bruožas: iškilus reikalui jie visada pirmieji ir nedvejodami stoja ginti savo tautos ir šalies. Ilgiausiai pokarinėje Europoje trukęs lietuvių partizaninis karas – J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos „nacionalistinėmis” idėjomis tikėjusių ir jų tikrumą savo gyvybės kaina liudijusių tarpukario Lietuvoje užaugusių ir jos išugdytų jaunų pasišventėlių ir drąsuolių žygdarbis.

Visai neseniai, kai Ukraina tapo agresoriaus auka, pakrikusi ir demoralizuota armija nepajėgė priešintis, nes karininkai nedrįsdavo įsakyti savo valdiniams kautis su priešu, baimindamiesi, kad sumankurtėję kareiviai šaudys jiems į nugaras. Ir vėl šalį išgelbėjo ne saldžiakalbiai „ėjimo į Europą” šaukliai, bet tų pačių „nacionalistų” suformuoti kone beginklių savanorių batalionai, kurie ir atlaikė pirmąjį priešo smūgį.

Būtent šią pamoką, kuri vis dar nėra išmokta Lietuvoje, puikiai perprato ir iš jos pasidarė išvadas Putino sėbrai. Jie žino ir supranta: mankurtai – ar tai būtų XX a. sovietiniai, ar XXI a. europiniai mankurtai – niekada nenorės ir nesugebės sąmoningai ir valingai ginti savo valstybės. Neatsitiktinai trokštama, kad jų būtų kuo daugiau. Štai kodėl sovietmečiu vykusi kova su „nacionalizmo atgyvenomis” tęsiasi.

Belieka tikėtis, kad ne iki „pergalingos pabaigos”, kuri greičiausiai užverstų paskutinį Lietuvos istorijos puslapį.

Informacijos šaltinis – Propatria.lt

2017.08.03; 17:14

Blogos nuojautos apėmusios Vakarų pasaulį. Ir ne vien dėl Rusijos žygio į Europos Sąjungą. Ir ne vien dėl JAV milijardieriaus, kuriam prezidentu tapti padėjo Rusija. Ir ne vien dėl milijonų karo ir ekonominių pabėgėlių, užplūdusių ir plūstančių į Europą. Ir ne vien dėl tuštėjančios Lietuvos… 

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.

Būtų galima dosniai sumokėti išminčiui, kuris šiandien pasakytų, kas mūsų visų – viso pasaulio – laukia 2017-ųjų metų pabaigoje. Kur būsime nuėję ekonominių ir politinių perversmų, gal net pasaulinio karo link. Kad netrukus ateisiančiais metais gyvensime geriau ir saugiau – vargu ar kas nuoširdžiai gali apie tai kalbėti, to tikėtis.

Štai žurnalas „IQ“ jau skambina pavojaus varpais liberalizmui. „IQ“ dar nežino – liberalizmas jau mirė ar dar tik miršta. Asmens žodžio, tikėjimo, judėjimo laisves ir kitas demokratines vertybes jau stelbia „paprasto žmogaus triumfas“. Veidmainiškas rūpinimasis paprastu žmogumi „pastaruoju metu tarsi nevaldoma epidemija ėmė plisti Vakarų pasaulyje“, – minėtame žurnale rašo jo vyriausiasis redaktorius Ovidijus Lukošius. Nuo paprastumo iki prastumo – labai netoli.

Noras išsaugoti tautas ir jų kalbas, papročius, tradicijas, religijas, teritorijas, nepriklausomas valstybes – paprasta ar prasta? Nei paprasta, nei prasta. Liberalizmas sako, kad prasta, bet paprasti žmonės mano kitaip – ir rengiasi laidoti liberalizmą. „Vadinamoji fukujamiška istorijos pabaiga, kur tarptautiniuose santykiuose negrįžtamai turėjo triumfuoti kapitalizmas ir liberalizmas, neatėjo“, – žurnale „IQ“ rašo Lietuvos laisvosios rinkos intituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.

Kas dėl to kaltas, kad neatėjo? Pagal mirštantį (?) liberalizmą – paprasti ir prasti žmonės, kurie, kvailiai, nesupranta, kad neria sau kilpą ant kaklo, nes leidžia išsikeroti diktatūroms. O štai filosofo, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Alvydo Jokubaičio nuomonė: „Liberalioji demokratija turi polinkį save griauti. Akcentuodami individualizmą ir individų laisves, liberalai per daug įsijaučia. Galiausiai, skatindami visuomenę suskaidyti tik į individus, tarsi atomus, pažeidžia pačios demokratijos esmę – ji nebeatstovauja visuomenės grupėms, sluoksniams ar klasėms, kaip būta nuo XIX a. Galiausiai partijos išsigimsta – jos nebėra konkrečių visuomenės grupių atstovės, o bando aprėpti viską, tapti patrauklios visiems“ (Tomas Janeliūnas. „Individai prieš visuomenę“, „IQ“).  

Tiems, kuriems rūpi lietuvių tauta, jos kalba, papročiai ir tradicijos, Lietuvos valstybė, turėtų džiaugtis matydami, kaip paprasti ir prasti (pagal O.Lukošių) žmonės karste neša liberalizmą. Juk skaudžiai nuo jo nukentėjome. Ištuštėjo mūsų miestai, miesteliai ir kaimai. Didžiulis skurdas, nepaisant milijardų, gautų iš Europos Sąjungos ir sukištų į sporto sales, kuriose nėra kam sportuoti, nes jaunimas „sportuoja“ anglijose, dviračių takus, kuriais niekas nevažinėja, tiltus, kurie nieko nejungia… Mūsų vaikai jau nemoka rašyti lietuviškai, nežino Lietuvos istorijos… Mūsų turtuoliai gyvena Vijūnėlės dvaruose, pastatytuose draustiniuose, parkuose pagal tik jiems galiojančius įstatymus… Mūsų istorikai niekina mūsų didvyrius (Henrikas Šadžius. „Tautos drama“). Mums neleidžiama Lukiškėse pastatyti paminklo Laisvei. Mums nurodinėjama, kokiais vardais negalima pavadinti gatvių ir aikščių. Mes pravardžiuojami žydšaudžiais, nors milijonas Afrikos žydų siekia antrosios – Lietuvos – pilietybės…

Turėtume džiaugtis matydami, kad didžiosios Europos Sąjungos tautos (vokiečiai, prancūzai, italai, lenkai) irgi nenori prarasti savo tapatybės, ištirpti milijonų pabėgėlių jūroje.

Bet džiaugsmas neima, nes artimiausiais metais gali subyrėti ir Europos Sąjunga, ir NATO – vieninteliai mūsų ribotos laisvės garantai. Jau kitais metais ir Vokietija, ir Prancūzija, ir Italija, o svarbiausia – JAV gali mus palikti vienų vienus likimo valiai, atiduoti kaip duoklę Rusijai už jų ramybę ir naudą, kai bus panaikintos ekonominės sankcijos.

Prieštaringas, nesaugus, įvairiausių interesų draskomas pasaulis. Ir dėl to didžiausia dalimi kaltas ne paprastas  žmogus, o liberalizmas ir globalizmas.

Neseniai perskaičiau Mykolo Romerio universiteto išleistą knygą „Lietuvos visuomenės mąstymo kaita europiniame akiratyje“. Čia norėčiau pateikti kai kurias Algio Mickūno, Ohajo (JAV) universiteto profesoriaus, vieno iškiliausių lietuvių išeivijos filosofų, minėtoje knygoje paskelbtos  studijos „Lietuva ir globalizacija“ ištraukas.

x  x  x

Tokios retorinės sąvokos kaip „laisvoji rinka“ yra sukurtos tam, kad būtų sudarytas žmogaus laisvės įvaizdis; esą tai nuo jo priklauso, kokią vietą jis užima visuomenėje […] Kaip vieną iš tokios retorikos pavyzdžių galime nurodyti nutikimą, įvykusį tuoj po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. JAV laisvosios rinkos misijonieriai, Harvardo universiteto ekonomikos profesoriai, atvyko į Maskvą teikti vadinamosios „sukrėtimo terapijos“, kurios tikslas – greitai pereiti nuo komunistinės centralizuotos ekonomikos į laisvąją rinką. Paskui šiuos profesorius atvyko pulkas žurnalistų, kurie džiaugsmingai klausinėjo kiek apstulbusių praeivių: „Dabar, kai turite laisvą rinką, kaip jums patinka demokratija?“ Reikia arba labai bukos sąmonės, arba lakios vaizduotės, norint sutapatinti demokratiją ir laisvąją rinką.

x  x  x

Globalizacija, kaip įrankis ir pažangos centras, siūloma visiems ir eksportuojama visur. Jis pasirodo laimingo gyvenimo įvaizdžiuose: pavyzdžiui, visos mergaitės taps laimingos, pasidabinusios tam tikromis pigiomis Hon Konge pagamintomis kelnaitėmis. Mergina taps prieinama, nes ji juk turi „laisvę“ patirti malonumą, džiaugdamasi vyrų dėmesiu. Visi laimingi ir nuolat džiaugiasi; net nejauku matyti televizijos reklamoje taip žiauriai nusižeminusį žmogų ar visą grupę; jie išsišiepę, šokinėja, trypčioja iš absoliutaus džiaugsmo, rodydami tobulai apkeptą bulvės žievę. Jei norite gyventi taip džiaugsmingai, raitytis, cypti, žvengti, tai skubėkite nusipirkti patobulintą tokių žievių maišelį ir – valio!

Išvados aiškios pilietinė sąmonė yra nereikalinga, nes, turėdamas milijardus, gali gyventi kur tik nori, be atsakomybės visuomenei ir naudodamasis galimybėmis daryti įtaką išrinktiems valstybių tarnautojams. Kitaip sakant, atsiranda galimybė paversti politinę erdvę privačia sistema, kurioje žlunga žmogaus – autonomiško ir lygaus su kitais – esminė išraiška.

x  x  x

Nors ekonomika atsigauna, ji reikalauja jaunų, baigusių doktorantūras technologijų srityje specialistų. Žemesnį išsilavinimą turinčių žmonių nebereiks. Juk nuo 2009 m. iki 2012 m. 1 proc. „dirbančiųjų“ gavo 95 proc. pajamų. Vadinasi, bendruomenei tapti ekonomiškai „judriai“ trūksta kitos dimencijos (o ji yra pedagogika) […] Nelygybė didėja visame pasaulyje, net ir „turtingose“ šalyse, tokiose kaip Kanada, Švedija, Britanija ir ypač JAV. Pats didžiausias butas (šeimos namas) pasaulyje, vieno indo Mukesho Ambani pastatytas Mumbai mieste, užima 40 000 kvadratinių metrų plotą, apsuptą badaujančių žmonių lūšnelių.

x  x  x

Taigi mąstytojai jau negali apsimesti, kad dar ieško lietuviškosios tapatybės. Nauja mada turi būti demonstruojama: esi „postmodernus“, taigi nešioji džinsus, neklausai autoritetų. Viskas grindžiama šia idėja: atgavę nepriklausomybę, mes gavome demokratiją, todėl mums nėra reikalo kištis į viešus reikalus – turime laisvę siekti pasirinktos karjeros, vedančios į malonų gyvenimą. O kurgi tikslas tapti atsakingu politinės bendruomenės nariu, tapti pilietišku piliečiu? Viso to nereikia.

x  x  x

Visiems peršama „filosofija“ teigia, kad nei pasaulis, nei žmogus neturi vertės, jei netampa darbo jėga, o pagrindinis darbo jėgos tikslas yra sukurti perteklių, iš kurio bus kuriamas vis didesnis perteklius, visuomet prisimenant beždžionės pasidarytą kuoką, nes tam, kad žmogus galėtų sukurti vis daugiau pertekliaus ir jį apsaugoti nuo konkurentų, jis turi pasigaminti vis didesnes kuokas, kuriomis įmanoma apsaugoti savo perteklių ir pasitaikius progai aptvatinti kitus bei atimti iš jų perteklių, kurį jiems pavyko sukurti.

x  x  x

Minėtoje studijoje apmąstomi Lietuvos visuomenės mąstymo pokyčiai, įvykę per pastaruosius dvidešimt penkerius metus. Žymūs filosofai – Jūratė Morkūnienė, Bronislovas Kuzmickas, Romualdas Grigas, Algis Mickūnas, Rūta Marija Vabalaitė, Povilas Aleksandravičius ir kt. – gvildena aštrias problemas ir egzistencinius klausimus, kuriuos kelia lietuviškosios tapatybės santykio su europietiškąja tapatybe bei globalizuotu pasauliu ypatumai.

2016.12.13; 07:13

Copy of savukynas_alumnato_kieme

Šių metų 57 – ame Santaros – Šviesos suvažiavime dalyvavo ir du svečiai iš Lietuvos.

Tai – Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) vadovas Audrius Siaurusevičius bei žurnalistas, kultūros antropologas Virginijus Savukynas.

Į “Draugo” klausimus mielai sutiko atsakyti šiuo metu Lietuvos radijuje ir televizijoje dirbantis V. Savukynas, kuris Santaros – Šviesos suvažiavime Amerikoje lankėsi pirmą kartą. V.Savukyną kalbina „Draugo“ redaktorė Dalia Cidzikaitė.

Continue reading „Lietuvių tapatybės paieškose“