Bet šiandien, naujaisiais laikais, apie okupaciją kalbame kaip apie praeities slogutį. Kai kas, ypač jaunimas, okupantą įsivaizduoja kaip iš istorijos vadovėlių atėjusį efemerišką niekadėją, kuris, ko gero, mažą užsidariusią valstybę ar tautelę nori ištempti į civilizuotą pasaulį ir suteikti jai modernistinį pavidalą. Globalistinis valstybės modelis pateikiamas kaip neišvengiamas, nors ir okupanto primestas prievartinis būdas susilieti su pažangia žmonija…

Pakaks teorijų. Lietuvių tauta visais laikais juto okupanto rimbą, užtat ir šiandien joje dar gyvas savisaugos instinktas ir įtarumas. Nesistebėkime, kad daugelis kaimyninėse šalyse regi potencialų grėsmės židinį. Vieni Rytuose, kiti Vakaruose, o treti visai iš nelauktos pusės įžvelgia galimą pavojų. Jei ne klasikinės okupacijos, tai bent visapusiškos įtakos.

Juk niekas nesitikėjo, kad moderniaisiais laikais galingos šalies tankai, pabūklai ir naikintuvai įsiverš į suverenios valstybės teritoriją ir separatistų rankomis atplėš jos didžiulį gabalą. Niekas nemanė, kad akivaizdžiai aneksinėmis gudrybėmis bus užimtas ištisas pusiasalis, nes tai geras placdarmas mesti iššūkį Vakarams.

Bet paklauskime savęs: ar mes patys savęs neokupuojame ar bent netampame abejingais ir pasyviais, kai sąmonę, valdžią ir galų gale teritoriją užima priešiška jėga. Kembridžo dėstytojas Jerry Toneris savo knygoje „Kaip valdyti vergus“ romėnų „vadybininko“ patricijaus Marko Sidonijaus Falkso vardu pasakoja, kaip neprievartiniu būdu patraukti savo pusėn pavaldinius, kaip naudotis jų patiklumu ir duoti vergams galimybę lyg ir patiems tvarkyti savo ir savo bendruomenės gyvenimą.

Pavyzdžiui, patariama nepirkti ypač daug vergų iš tos pačios aplinkos ar vienos tautybės. Arba: vergijai geriausiai tinka tokie, kurie nėra nei ypatingai užguiti, nei per daug drąsūs: ir su vienais ir su kitais vėliau teks kankintis. Arba toks patarimas: venkite vergų, nuolatos esančių liūdesio ir ilgesio būsenos. Dar: žiaurumas – tai lazda su dviem galais, ir skaudžiau ji muša ne vergą, o patį šeimininką.

O čia demokkratijos pradžiamokslis: viršininkai neturėtų maitintis atskirai nuo pavaldinių, tegul valgo tą patį maistą kartu su darbininkais. Niekas taip neerzina pavargusio vergo, kaip stebėti darbų viršininką, valgantį skanų ir prabangų maistą, kuomet pats vergas gauna įprastą menką davinį.

J.Toneris daro tokias išvadas: šiandien niekas nesako, jog vergvaldystė yra pateisinama. Tačiau prieš pradedant save sveikinti su tuo, kaip toli pažengėte, verta pripažinti tragišką faktą: nors vergystė visose šalyse ir yra už įstatymo ribų, ji vis dar plačiai paplitusi. Nevyriausybinės organizacijos „Free the Slaves“ (angl. „Laisvę vergams“) duomenimis, mūsų dienomis 27 milijonai žmonių yra jėga priversti dirbti, negaunant atlyginimo ir neturint jokios vilties ištrūkti. Šiandieniniame pasaulyje yra daugiau vergų, nei bet kuriuo Romos imperijos egzistavimo metu.

Ar ši vergų valdymo metodika neveikia šiandien – tiek kolektyvuose, tiek valstybėje? Nors čia kalbama apie boso santykius su pavaldiniais (šiuolaikiniu supratimu), bet juk taip yra valdomos tautos, valstybės, okupuotos teritorijos. O iš vergo pusės – jam tokia būsena tinka, nes laisvės skonio jis niekada ir nejutęs…

Jeigu šią alegoriją pritaikytume šiandieninei Lietuvai, tai atsidavimas okupantui, kolaboravimas su juo ir saldus paklusnumo jausmas būdingas daugumai. Tas vergo sindromas nebūtinai turi būti primestas iš šalies. Jis gyvena mumyse, dauginasi mūsų giminėje, apima tvirčiausią tautos kamieną ir sukuria iliuziją, kad ta tauta dar gyvybinga, nors apraizgyta vergo pančiais.

Kai stebiu partines rietenas, draskymąsi dėl postų, vienadienius gariūniškus skandalus, tautinių grupuočių mėginimus užvaldyti svarbiausius politinius arealus, kyla baimė, kad tas tautinis lietuviškas medis nudžius savaime, ir dėl to patys būsime kalti.

Šiuomet laikome netinkama ir net nusikalstama neigti holokaustą, vengiame dalį piliečių vadinti žydais, nedrįstame priminti lenkų piktadarybių, užmiršome buvusią latvių agresiją, glebėsčiuojamės su gudais ir nutylime jų pretenzijas į mūsų kunigaikščius ir teritorijas, patikliai bičiuliaujamės su Briuseliu ir mėgaujamės globaliniais saldumynais.

Šliaužiančioji mūsų valdžios struktūrų okupacija, svarbiausių ekonominių ir socialinių institucijų užvaldymas, nuolaidžiavimas įžūliems sionistiniams radikalams ir jų teoretikams, siaučiantiems šalies viduje, politikų paklusnumas ir pasimetimas sukuria Penktąją (kai kas jau vadina Šeštąja) koloną, kurios branduolys – mes patys. Ir nesvarbu, iš kur ateis nauja okupacijos banga – iš Rusijos, Lenkijos ar JAV. Mes patys esame naujos okupacijos influenceriai, hibridiniai savęs okupantai. Savo pasyvumu, susitaikėliškumu ir vergo sindromu.

Tad nesiskųskime ir nedejuokime.

2019.08.08; 07:41

Vytautas Visockas, šių nuotraukų autorius. (Slaptai.lt) nuotr.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – pluoštas Vytauto Visocko nuotraukų, kurios pasakoja, kaip vilniečiai džiaugiasi sulaukę šv. Velykų. Nuotraukose – Velykų akimirkos, užfiksuotos 2013, 2014, 2015, 2016-aisiais metais. 

Tikimės, jog 2018-ųjų pavasaris taip pat padovanos saulės, džiaugsmo, vilčių, sveikatos. Turime vilties, jog 2018-ųjų pavasaris suteiks stiprybės ne tik mūsų šeimoms, giminėms, bet ir visai gražią, teisingą, gyvybingą, morališkai, ekonomiškai stiprią Lietuvos valstybę kuriančiai lietuvių tautai. Sveiki sulaukę šv. Velykų!

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.04.13; 08:40

Vilniuje atidengtas paminklas Nepriklausomybės akto signatarui Jonui Basanavičiui. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Skambant giesmei „Kur giria žaliuoja“ penktadienio vakarą Vilniuje atidengtas paminklas Nepriklausomybės akto signatarui Jonui Basanavičiui.

Varnoje atidengta atminimo lenta dr. J.Basanavičiui. URM nuotr.

Į Vilnių „grįžusį“ tautos patriarchą pasveikinusi prezidentė Dalia Grybauskaitė priminė, kad daktaras J. Basanavičius čia vaikščiojo, čia gyveno, todėl, matyt, tai geriausia vieta jam sugrįžti.

„Kai prisimename, kai skaitome, ką jis kalbėjo ir rašė, suprantame, kad Lietuva jam buvo svarbiausia – jos atstatymas, jos dvasios šviesa“, – sakė prezidentė.

Pasak D. Grybauskaitės, mes kartais pamirštame, kaip svarbu puoselėti tai, ką kūrė dr. J. Basanavičius ir jo bendraminčiai. „Bet šis paminklas mums visada primins apie šių žmonių svajonę matyti atgimusią Lietuvą, prašviesėjusią jos dvasią. Ši svajonė išlieka aktuali ir šiandien”, – pridūrė šalies vadovė.

Prezidentas Valdas Adamkus priminė 1905 metus ir laikmetį, kai Vilniuje gyveno J. Basanavičius. Beveik tris dešimtmečius gyvendamas Bulgarijoje ir kitose šalyse jis tuomet jau buvo didelis lietuvių visuomeninio gyvenimo autoritetas.

Iš intensyvios ir labai svarbios J. Basanavičiaus veiklos išskiriami du jo nuopelnai – Didžiojo Vilniaus Seimo organizavimas 1905 metais ir Lietuvių mokslo draugijos, iš kurios vėliau išaugo Lietuvos mokslų akademija, įsteigimas 1907 metais.

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

J. Basanavičius 20 metų buvo šios draugijos pirmininkas bei tęstinio jos leidinio „Lietuvių tauta“ redaktorius. Tai buvo pirmasis rimtas mokslinis periodinis lietuvių leidinys. Be to, J. Basanavičius su Petru Vileišiu ir Povilu Matulioniu Vilniuje įsteigė dviklasę lietuvių mokyklą (1907), atidarė pirmąją lietuvių dailes parodą (1907), gelbėjo nuo pražūties Gedimino pilį, kurią 1912 metais buvo ketinama griauti.

1913 metais J. Basanavičius lankėsi JAV, rinkdamas aukas Lietuvių mokslo ir dailės draugijų namams Vilniuje statyti. 1915 metais Vilniuje kartu su Mykolu Biržiška ir Povilu Gaidelioniu J. Basanavičius įsteigė pirmąją lietuvišką gimnaziją, vėliau pavadintą Vytauto Didžiojo vardu, ir dirbo joje mokinių gydytoju.

Pirmojo pasaulinio karo metu J. Basanavičiui teko patirti daug materialinių sunkumų, bet 1918 metų vasario 16 dieną buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.

Jo signatarai – nuo 1917 metų rudens Vilniuje veikusios Lietuvos Tarybos nariai – šį dokumentą pasirašė Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti patalpose Didžiojoje gatvėje (šiandien – Signatarų namai) vasario 16 dieną. J. Basanavičius perskaitė Nepriklausomybes Aktą, o Taryba jį patvirtino savo parašais.

1920 metais Želigovskio legionams užėmus Vilnių, J. Basanavičius liko gyventi okupuotame krašte, kiek įmanydamas stengėsi palaikyti lietuvybę, nors Lenkijos valdžia į J. Basanavičiaus veiklą žiūrėjo priešiškai.

Šiuo laikotarpiu J. Basanavičius tapo tikru lietuvių tautinio atgimimo simboliu, lietuvybės sergėtoju ir gynėju okupuotoje sostinėje, jam prigijo „tautos patriarcho“ vardas.

Kaip sakė Vilniaus meras Remigijus Šimašius, J. Basanavičiaus gyvenimas liudija, kad svajonės pildosi, o jis pats – pavyzdys, kiek gali padaryti vienas žmogus.

Jono Basanavičiaus gimtinė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Jis pats iš savo natūros neatrodo ir pats savęs nelaikė didvyriu, bet atėjo ir įkvėpė tautą. Tai – įkvėpimas mums visiems šiandien, kad didelė svajonė ir didelis ryžtas gali uždegti žmones nuversti kalnus. Ačiū, daktare J. Basanavičiau už tai ir sveikas „sugrįžęs“ į Vilnių”, – sakė R. Šimašius.

Daktaras Jonas Basanavičius Auszros išleidimo metu – 1883 m.

ELTA primena, kad paminklą tautos patriarchui sukūrė skulptorius Gediminas Piekuras. Paminklo papėdėje įamžinti J. Basanavičiaus žodžiai: „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad prašvistų ir Lietuvos dvasė! Toks mūsų troškavimas ir noras“.

Tai žodžiai iš J. Basanavičiaus 1883 metais parašytos pratarmės pirmajam „Aušros“ žurnalo numeriui. „Aušra“ pažadino Lietuvos tautinio atgimimo judėjimą.

J. Basanavičius – Nepriklausomybės akto signataras, gydytojas, tautosakininkas, vienas laikraščio „Aušra“ steigėjų, Lietuvių mokslo draugijos įkūrimo iniciatorius. Jis gimė 1851 metų lapkričio 23 dieną Ožkabalių kaime, Suvalkijoje, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Mirė 1927 m. vasario 16 d., Vilniuje, palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.24; 06:55

Popiežius Pranciškus: ši tauta turi tvirtą sielą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kreipdamasis į susirinkusius Daukanto aikštėje, popiežius Pranciškus teigė, kad nepriklausomybės šimtmetis – proga prisiminti išbandymus ir kančias bei rasti sprendimus šiandienos iššūkiams.

„Kiekvienai kartai tenka įsisąmoninti praeities sunkumus bei pasiekimus ir dabartyje pagerbti savo protėvių atminimą. Nežinome, kas bus rytoj, tačiau žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią sielą, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ir neteisybe paversti galimybe“, – sakė Šventasis Tėvas.

Pasak pontifiko, stiprybės toli ieškoti lietuviams nereikėtų – pakanka atsigręžti į himną. „Ši tauta iš tiesų turi tvirtą sielą, kuri jai padėjo nepalūžti ir nuolat kurti. Štai jūsų himno eilutė – iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia – kad drąsiai žvelgtumėte į akis dabarčiai“, – sakė popiežius Pranciškus.

Šventasis Tėvas sakė, kad Lietuvos žemėse namus rasdavo įvairių tautybių žmonės – lietuviai, totoriai, lenkai, rusai armėnai, baltarusiai, musulmonai ir žydai. „Visi taikiai gyveno drauge, kol įsigalėjo totalitarinės ideologijos, kurios, sėdamos smurtą ir nepasitikėjimą, pakirto gebėjimą priimti kitą ir nesureikšminti skirtumų“, – į Lietuvos visuomenę kreipėsi pontifikas.

Šventasis Tėvas sakė, kad semdamiesi stiprybės iš praeities lietuviai iš naujo atranda šaknis, dėl kurių esame išskirtiniai ir saviti. Popiežius Pranciškus pastebėjo, kad vis dažniau pasigirsta balsų, kurie naudodamiesi nesaugumu ir konfliktais, sėja susiskaldymą bei skatina saugotis atsikratant kitais.

„Megzdami dialogą, būdami atviri ir supratingi, galite tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Tai brandžios istorijos vaisius, kurį jūsų tauta gali pasiūlyti pasaulio bendruomenei, o ypač Europos Sąjungai“, – sakė pontifikas.

Popiežius Pranciškus sakė, kad, norint semtis jėgų iš praeities, reikia ypatingą dėmesį skirti jaunimui, kuris bus valstybės dabartis ir ateitis, nepraradęs ryšio su valstybe. „Tauta, kurioje jaunimui pakanka vietos augti ir dirbti, padės jauniems žmonėms jaustis svarbiems audžiant socialinį ir bendruomeninį audinį. Taip visi galės su viltimi žiūrėti į ateitį“, – kreipėsi Šventasis Tėvas.

Popiežius Pranciškus susirinkusiesiems aiškino, kad Lietuva, apie kurią svajoja jaunimas, priklausys nuo pastangų skatinti politiką, skatinančią jaunus žmones aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. „Tai taps vilties sėkla, nes suteiks pagreitį dinamiškam procesui, kuriame šios tautos siela ir toliau spinduliuos svetingumu: svetingumu svetimšaliui, svetingumu jaunimui, vyresnio amžiaus žmonėms ir neturtingiesiems. Svetingumu – ateičiai“, – kalbėjo popiežius.

Pontifikas patikino, kad Katalikų Bažnyčia negailės pastangų prisidėti, kad Lietuva galėtų išpildyti savo pašaukimą – tapti bendrystės ir vilties tiltu.

Prieš tribūną perleisdama Šventajam Tėvui, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė padėkojo popiežiui, kad šis žemėlapyje pirmiausia mato mažesniuosius. „Jūsų atvykimą priimame, kaip labai lauktą dovaną mūsų valstybės atkūrimo šimtmečiui. Žinoma, žmonės jums – svarbiau nei jubiliejai“, – sakė šalies vadovė.

Šalies vadovė prisiminė Vatikano skubą pripažinti Lietuvos nepriklausomybę bei pastangas, kad Šventojo Sosto pavyzdžiu pasektų kitos valstybės.

„Popiežius Jonas Paulius Antrasis aplankė mūsų šalį iš karto po to, kai buvo išvesta Rusijos kariuomenė – lygiai prieš ketvirtį amžiaus. Tai buvo reikšmingas ženklas, Šventojo Tėvo parodytas visam pasauliui, ką gali laisvės siekianti šalis“, – priminė D. Grybauskaitė.

Prezidentė sakė, kad sunkiausiai Lietuvai metais, kuomet šalies gyventojai buvo tremiami, kalėjo lageriuose ir slėpėsi partizanų bunkeriuose, gelbėjo būtent tikėjimas. „Bažnyčiai atsidavę bebaimiai žmonės net septyniolika metų pogrindyje leido ir platino „Katalikų bažnyčios kroniką“. Jos neįveikė jokios KGB represijos“, – Daukanto aikštėje kalbėjo šalies vadovė.

D. Grybauskaitė pastebėjo gilų popiežiaus Pranciškaus vizito simbolizmą – sekmadienį, Lietuvos žydų genocido atminimo dieną, bus prisimenamos gailestingumo pamokos. „Šalyje, kurioje susidūrė nacizmo ir stalinizmo nusikaltimai, atsirado nemažai žydus gelbėjusių žmonių, kuriems žmogiškumas buvo svarbiausia. Labai simboliška, kad šiomis dienomis esate Lietuvoje“, – sakė prezidentė.

Šalies vadovė džiaugėsi, kad pontifiko vizitas sustiprins tikėjimą ir suteiks naujų vidinių jėgų. „Jus visada lydės Lietuvos žmonių širdžių šiluma ir dėkingumas už jūsų revoliucines pastangas, įveikiant visus iššūkius, priartinti bažnyčią prie kiekvieno žmogaus“, – į Šventąjį Tėvą kreipėsi D. Grybauskaitė.

Prieš tai Šventasis Tėvas ir šalies vadovė susitiko aptarti pasauliui ir Lietuvos žmonėms tenkančius iššūkius, geopolitinę padėtį, vertybių svarbą politikoje, būtinybę atsigręžti į žmogų, mažinti socialinę atskirtį, prisidėti sprendžiant Europos ir globalias problemas.

D. Grybauskaitė ir Šventasis Tėvas taip pat susitiko su šalies vadovais, dvasininkais, signatarais, diplomatais, tradicinių religinių ir tautinių bendruomenių, savivaldos atstovais, ateitininkais, skautais, šauliais, jaunimo, neįgaliųjų, labdaros ir verslo organizacijomis, medikų, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir bei kitų susivienijimų nariais.

Šeštadienį popiežius Pranciškus taip pat lankysis Gailestingumo Motinos (Aušros vartų) šventovėje ir susitiks su Lietuvos jaunimu Katedros aikštėje.

Sekmadienį, rugsėjo 23 dieną, Šventasis Tėvas Kaune, Santakos parke, aukos šventąsias Mišias ir lankysis Kauno katedroje, kur susitiks su kunigais, vienuoliais, pašvęstaisiais ir seminaristais.

Vizito metu didelis dėmesys bus skirtas skaudžiausiems Lietuvos istorijos puslapiams. Popiežius susikaups tyliai maldai prie paminklo Vilniaus geto aukoms atminti, aplankys Okupacijų ir laisvės kovų muziejų, prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms susitiks su už Lietuvos laisvę kovojusiais rezistentais ir tremtinių atstovais.

Prezidentė dalyvaus visuose popiežiaus Pranciškaus viešuose susitikimuose su Lietuvos žmonėmis.

Popiežius Pranciškus iš Vilniaus rugsėjo 24 ir 25 dienomis vyks vizitų į Latviją ir Estiją.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.23; 08:44

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mes, Klaipėdos Forumo dalyviai, susirūpinę dėl Klaipėdos miesto ir Lietuvos padėties, teigiame: Praėjus ketvirčiui amžiaus po Nepriklausomybės atkūrimo, Klaipėdos miesto ir jo krašto gyventojai praranda teisę į sąžiningą ir orią savivaldą, o Lietuva vėl susiduria su egzistenciniais iššūkiais, keliančiais pavojų tautos ir valstybės būčiai bei išlikimui. Tinkamai atsakyti į šiuos iššūkius ir juos sėkmingai įveikti įmanoma tik pirmiausia juos aiškiai ir atvirai įvardijus.

Tačiau mūsų mieste ir valstybėje tai daryti vengiama. Atvirą ir sąžiningą tiesos sakymą beveik visiškai užgožia ideologinis melas apie tikrąją krašto būklę. Šios propagandos esmę glaustai sutelkia ir iškalbingai atspindi nuolatos kartojamas lozunginis teiginys, kad dabartinė Lietuva yra saugiausia ir labiausiai klestinti per visą savo ilgaamžę istoriją. Tiesą apie tautos ir valstybės būklę nutylinti, slepianti ir iškraipanti propaganda skleidžiama piliečiams tuo metu, kai, siekiant pašalinti Lietuvai iškilusias ir vis augančias grėsmes, darosi ypač svarbu demokratiškai, atsakingai ir sąžiningai svarstyti gyvybiškai svarbius Lietuvos vidaus ir išorės reikalus.

I

Nykstant lietuvių vienybei, istorinei atminčiai ir kultūriniam paveldui, kyla pavojus Lietuvos suverenumui Klaipėdos mieste. “Protų nutekėjimas”, Klaipėdos universiteto padėtį sunkinančios aplinkybės yra tik ledkalnio viršūnė, kuri po savimi slepia kur kas didesnes ir sudėtingesnes visuomenės sociokultūrines problemas. Lietuvių Tauta dar XX a. pr. ryžtingai kovojusi ir siekusi Klaipėdos krašto prijungimo ir jaunos Lietuvos valstybės kūrimo, šiandien yra praradusi vieningą idėją ir ateities strategiją. Toks moralinis ir ideologinis badas verčia Klaipėdos miesto ir jo krašto intelektualus telktis svarbiai diskusijai dėl Klaipėdos ir jo krašto ateities.

II

Didėjant sumaiščiai tarptautinėje arenoje, blogėja Lietuvos geopolitinė padėtis ir kyla naujos grėsmės nacionaliniam saugumui. Lietuvos narystė ES ir NATO pagrįstai laikoma svarbiu šalies saugumo laidu. Tačiau yrant pokariu susiklosčiusiai tarptautinei saugumo sistemai, šios narystės teikiamos mūsų valstybės saugumo garantijos darosi ne tokios tvirtos, kaip iki šiol manyta. Blogiausias Realpolitik tradicijas tęsiantis Lietuvos strateginių partnerių – galingiausių ir įtakingiausių Vakarų šalių – elgesys vykstant geopolitiniam konfliktui dėl Ukrainos turėjo tapti paskata blaiviau ir kritiškiau permąstyti valstybės saugumo būklę. Vienas iš veiksmingiausių būdų jam stiprinti – skatinti ir telkti visuomenę daugiau domėtis ir labiau rūpintis savo valstybės saugumo reikalais. Užuot propagandiškai raminus šalies piliečius trafaretinėmis frazėmis, kad ,,Lietuva tikrai saugi“, nes ,,NATO mus apgins“, turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta, kad pasikeitusiomis aplinkybėmis besąlygiškai kliautis kitų šalių parama nacionalinio saugumo srityje būtų netoliaregiška ir neatsargu.

Valdžios pagarba piliečiams ir abipusiu pasitikėjimu grindžiamas dialogas šalies gynybos klausimais galėtų tapti svarbiu nacionalinį saugumą stiprinančiu veiksniu. Tinkamai apie šalies saugumo padėtį informuojama visuomenė lengviau ir greičiau persiimtų ir pradėtų praktiškai vadovautis nuostata, kad Lietuvos valstybės gynimas ir išsaugojimas yra ne jos geopolitinių ir karinių sąjungininkų, bet pirmiausiai jos pačios piliečių moralinė ir patriotinė pareiga.

III

Su Lietuvos ekonominio ir socialinio gyvenimo tikrove Lietuvos valstybės gyvenimo ir joje vykdomos ekonominės bei socialinės politikos „norma“ paverstas abejingumas bendrajam visuomenės ir tautos gėriui sukūrė ir palaiko palankią dirvą rastis gausioms savo valstybe nusivylusių ir nepasitikinčių, jai susvetimėjusių ir realiai arba potencialiai nelojalių piliečių grupėms. Tačiau įsitikinusių ir nesutaikomų Lietuvos valstybės priešų iš jų yra mažuma. Todėl užuot nuolatos propagandiškai pūtus ir eskalavus Lietuvai iš principo neabejotinai pavojingos ,,penktosios kolonos“ temą, šalies valdžiai seniai derėjo aiškiai suvokti ir atvirai pripažinti, kad vien propagandinėmisagitacinėmis priemonėmis ir kampanijomis neįmanoma pašalinti objektyvių piliečių nepasitenkinimo valstybe priežasčių. Augančio geopolitinio netikrumo ir nesaugumo akivaizdoje Lietuvos valstybė, ir pirmiausia jos valdantieji sluoksniai, privalo liautis vadovautis savo susikurtomis ideologinėmis ir propagandinėmis iliuzijomis apie „klestinčią Lietuvą“ ir pagaliau pradėti darbais, o ne tik žodžiais įgyvendinti tautos ir visuomenės pilietinį solidarumą ir sanglaudą stiprinančią ekonominę, socialinę ir informacinę politiką.

Vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokia iš tiesų nauja – visuomenę vienijanti ir telkianti, o ne ją supriešinanti ir skaldanti, kaip yra iki šiol, – politika seniai gyvybiškai reikalinga ir turi būti nedelsiant pradėta vykdyti. Blogėjant Lietuvos tarptautinei ir saugumo padėčiai, būtina įgyvendinti esmines ir konstruktyvias, o ne kosmetines ir destruktyvias visų krašto vidaus gyvenimo sričių reformas. Ryžtingos ir nuoseklios, visos tautos ir visuomenės, o ne vien privilegijuotų grupių interesus atitinkančios reformos realiai, o ne tik deklaratyviai stiprintų šalies saugumo ir gynybos pagrindus. Bendrojo tautos ir visuomenės gėrio siekimu grindžiama ekonominė ir socialinė politika leistų atkurti savo vertę ir orumą vėl atgavusio Lietuvos piliečio ryšį su valstybe. Tokia politika padėtų ugdyti visų piliečių pagarbą ir lojalumą savo valstybei ir skatintų jų patriotinį ryžtą prireikus nedvejojant ginti savo šalį, todėl ji galėtų ir turėtų tapti vienu tvirčiausių Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atraminių stulpų.

IV

Viešoje erdvėje įtvirtintas ir tiesą apie šalies padėtį užgožiantis propagandinis melas yra pagrindinė kliūtis atvirai ir sąžiningai įvardyti bei mėginti sutelktai ir valingai įveikti abu Lietuvos istorijoje jau patirtus ir atlaikytus, bet vėl iškilusius egzistencinius iššūkius – tautos išnykimo ir valstybingumo praradimo grėsmes.

Tačiau šios grėsmės faktiškai ir toliau nėra pripažįstamos, o tautai ir visuomenei susitelkti gyvybiškai būtinas lygiavertis ir konstruktyvus piliečių ir valdžios dialogas ir bendradarbiavimas nevyksta. Lietuvos ateičiai abejingi šalies valdantieji sluoksniai vengia prisiimti pilietinę ir politinę atsakomybę už krašto likimą ir ateitį. Jų veiksmus idėjiškai grindžiantis programinis dokumentas Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“, pompastiškai vadinamas „Lietuvos ateities vizija“, iš tiesų yra lietuvių tautos ir valstybės kelio visiško su(si)naikinimo ir išnykimo link gairės. Priėmusi ir praktiškai įgyvendinanti šią strategiją Lietuva tapo pirmąja ir vienintele ES ar net pasaulio šalimi, oficialiai išsižadėjusia tikslo sąmoningai ir valingai užtikrinti savo tautos ir valstybės išlikimą – savo kultūrinę bei politinę būtį ir jos istorinį tęstinumą. Įgyvendinus strategijos nuostatas iš Lietuvos liktų tik pavadinimas.

Joje numatyta kurti „globali“ ir pasauliui tariamai „atvira“ Lietuva neturi jokių galimybių išlikti ir yra pasmerkta išnykti. Vizija „Lietuva 2030“ turi būti vienareikšmiškai vertinama kaip valdančiųjų sluoksnių sąmoningai pasirinkta ir kraštui primesta „savanoriškos“ savižudybės filosofija. Ją propaguojant ir praktiškai įgyvendinant nutylima, kad masiškai ir sparčiai išvykstant dabartiniams šalies gyventojams, neatpažįstamai pasikeistų šalies demografinis vaizdas ir kultūrinis tapatumas, kad net mėginantieji palaikyti ryšius su Tėvyne ir išsaugoti pilietybę emigrantai negali būti visaverčiai Lietuvos valstybės piliečiai ir jos kasdieniai kūrėjai, ir kad dabar po įvairius kraštus pasklidusių lietuvių išeivių lemtis aiški – absoliuti jų dauguma neišvengiamai per trumpą laiką nutautės, kaip kad nutiko per ankstesnes emigracijos bangas Tėvynę palikusiems jų pirmtakams. Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ yra ne kurianti, bet griaunanti krašto ateities vizija, nes joje paneigiama fundamentali pasaulio ir pačios Lietuvos istorijos ne kartą paliudyta tiesa – bet kuri tauta ir valstybė gali išlikti tik tol, kol turi valią būti ir sąmoningai teigia savo buvimą pasaulyje ir istorijoje.

V

Dvasiškai ir fiziškai nykstanti Lietuva nėra pasiruošusi ir neįstengia tinkamai reaguoti į jai iškilusius egzistencinius iššūkius. Atkūrus valstybę toliau sistemingai naikinamas Lietuvos vakarietiško klasikinio krikščioniško tapatumo ir tautinės savasties šerdį sudarantis religinis-moralinis ir kultūrinis paveldas. Nuosekliai ir metodiškai griaunant moralinius Lietuvos visuomenės bendruomeninio gyvenimo pagrindus, ardomi jos narių bendrystės ir solidarumo saitai, neigiama ir diskredituojama pati bendrojo visuomenės gėrio idėja. Todėl šalyje nėra jokiems didesniems tikslams gebančios susitelkti ir darniai veikti pilietinės bei politinės visuomenės – ji faktiškai išnyko virsdama beforme atomizuotų ir izoliuotų, tik savo privačių arba grupinių interesų siekiančių nupilietintų individų-vartotojų mase. Dėl kryptingai vykdomos ,,europeizuojančios“ ištautinimo politikos lietuvių tauta kaip savarankiškas, siekiantis išlikti ir valingai valdyti savo likimą politinis ir istorinis subjektas šiuo metu neegzistuoja. Ji gyvuoja tik kaip ta pačia kalba šnekanti, bet tautą sukūrusios bendros praeities, kolektyvinės bendrystės neatsimenanti ir nevertinanti ir tapatumo jausmą praradusi, negebanti įsivaizduoti savo bendros ateities ir susitaikiusi su savo išnykimo perspektyva padrika nupolitintų individų aibė.

Atkurtoji Lietuvos valstybė kaip nepriklausomas politinis ir tarptautinės teisės subjektas šiuo metu taip pat neegzistuoja ir yra nepajėgi atlikti visavertei valstybei būdingų funkcijų ir deramai vykdyti pareigų ją įsteigusiai tautai ir visiems savo piliečiams. Valstybė naikinama ir faktiškai išnyko jos valdantiesiems sluoksniams nedemokratiškai, tautos ir visuomenės valios neatsiklausus perdavinėjant ES jos suverenias galias, kurių automatiškai atsisakyti neįpareigoja tautos referendumu patvirtinta Lietuvos stojimo į Sąjungą sutartis. Žingsnis po žingsnio „savanoriškai‘‘ atsisakant šalies suvereniteto ne tik vogčiomis siaurinamas ir tolydžio menksta Lietuvos valstybės savarankiškumas, bet padedama stiprėti pačiai ES kaip nevalstybiniam, nepolitiniam ir nedemokratiškam dariniui, neigiančiam patį suverenios tautos ir nepriklausomos tautinės valstybės principą.

Išvalstybinta ir tik formaliai suvereni Lietuvos Respublika yra antrarūšė ES narė – realaus savarankiškumo neturintis Sąjungos teritorinis vienetas, kurio valdančioji administracija klusniai ir net aklai vykdo visus, net šaliai ir jos gyventojams nenaudingus ,,Centro“ nurodymus ir įsakymus. Didžioji šalies piliečių dalis nesuvokė, o ir šiandien nesupranta Lietuvos išvalstybinimo keliamo pavojaus krašto ateičiai, todėl nepajėgia sutelktai ir veiksmingai pasipriešinti vykstančiam slaptam ir neteisėtam šalies suvereniteto griovimui. Pasyviai stebėdama, kaip yra naikinami paskutinieji Lietuvos suverenumo likučiai, šalies visuomenė beveik visiškai negina jau atvirai žlugdomos savo valstybės.

VI

Remdamiesi šiuo Klaipėdos miesto, jo krašto ir Lietuvos valstybės geopolitinės ir saugumo padėties bei šalies vidaus būklės ir ateities perspektyvų vertinimu, pareiškiame:

Klaipėdos miestas ir jo kraštas ilgus metus buvęs Prūsijos karalystės ir Vokietijos imperijos dalimi, 1923 m. Martyno Jankaus, Ernesto Galvanausko ir kitų Tautos herojų pastangomis buvo prijungtas prie Lietuvos Respublikos, tuometinė jauna Lietuvos valstybė siekdama būti ekonomiškai nepriklausoma susidūrė su įtemptu krašto valdymu, kuris tęsėsi iki Trečiojo reicho invazijos į Klaipėdos kraštą. Vėliau Klaipėdos miesto ir krašto istoriją sėkmingai trynė TSRS. Dėl šių istorinių aplinkybių būtina atsižvelgti į Tautos praeitį ir susitelkus atkurti Klaipėdos miesto bei jo krašto kultūrinę, moralinę ir vertybinę paradigmas, ugdyti jaunosios kartos etninę savivoką. Taip p savastį ir orumą branginanti ir ugdanti, politiškai sąmoninga ir organizuota bei savo valstybę turėti ir išsaugoti siekianti laisvų žmonių ir atsakingų krašto piliečių bendrija. Lietuvoje tokios visuomenės kol kas ne tik nėra, bet yra sąmoningai ir kryptingai griaunamos pačios jos egzistavimo prielaidos bei sąlygos.

Lietuviškos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl privalome sąmoningomis ir valingomis pastangomis tapti Lietuvos likimą į savo rankas perimti ir savarankiškai imtis iniciatyvos išsaugoti tautą ir valstybę sugebančia visuomene. Vadovaudamiesi nuostata, kad Lietuvą galima išsaugoti ne tik valdžios, bet pirmiausia sutelktomis visos tautos ir visoms šalyje gyvenančioms tautinėms bendrijoms priklausančių patriotiškų piliečių pastangomis, sieksime: Tapti telkiančia pilietine bendrija. Pagrindinis mūsų tikslas – siekti esminio tautos, valstybės ir klaipėdiečių-klaipėdiškių atsinaujinimo, kuris yra būtina Lietuvos išlikimo šiuolaikiniame pasaulyje sąlyga.

Šį tikslą įgyvendindami gaivinsime ir ugdysime šiuo metu sunykusią ir merdinčią politinę lietuvių tautą, vėl pajėgsiančią būti savarankišku politikos ir istorijos subjektu ir pasiruošusią tapti nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos valstybės atkūrėja ir suverenu. Šį tikslą įgyvendinsime:  saugodami ir puoselėdami Klaipėdos miesto ir jo krašto istorijos bei kultūros paveldą ir atmintį kaip būtiną sąlygą masiškai sunykusiam piliečių moralinio orumo, tautinės savigarbos ir didžiavimosi savo valstybe jausmui atkurti;  nuosekliai ir kryptingai gaivindami ir ugdydami sunykusią Mažosios Lietuvos tautinę sąmonę, kurios atkūrimas yra būtina sąlyga politiškai brandžiai lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvos valstybei atgimti;  kurdami šiuolaikinio pasaulio realijas atitinkančią pozityvią ir ilgalaikę lietuvių tautos ir valstybės plėtros strategiją ir projektą – „XXI a. Lietuvos viziją“, kurią įgyvendinant būtų laiduotas Tautos ir Valstybės geopolitinės būties tvarumas ir istorinis tęstinumas;  plėtodami ir visuomenėje skleisdami pilietines ir patriotines Lietuvos piliečių nuostatas formuojančią ir juos telkiančią bei įkvepiančią Tautos ir Valstybės gaivinimo ir atkūrimo idėją;  dalyvaudami visuomeniniame, politiniame miesto savivaldos ir Lietuvos gyvenime bei taikiomis demokratinėmis-teisinėmis priemonėmis, ir būdais siekdami, kad piliečiams būtų sugrąžintos iš jų atimtos politinės šalies suvereno teisės.

Vertindami galimą Klaipėdos Forumo indėlį į šiuo metu sumenkusios Lietuvos ir Klaipėdos miesto laisvės dvasios gaivinimą ir politinės lietuvių tautos ir valstybės atsinaujinimą, esame įsitikinę: Sutartinai ir kryptingai dirbdami Klaipėdoje sulauksime dienos, kai visoje Lietuvoje telksis patriotiškų piliečių forumai.

Neabejojame, kad Klaipėdos forumas, taps stipria bendruomene pajėgsiančia vėl iškelti ir į politinę darbotvarkę įtraukti iš miestiečių ir tautos atimtų suverenių galių susigrąžinimo klausimą. “Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva.” Vardan Tos!

Informacijos šaltinis – http://www.ve.lt/uploads/documents/deklaracija.pdf

2018.06.03; 12:30

Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mes, Vilniaus Forumo dalyviai, susirūpinę dėl Lietuvos tarptautinės bei vidaus padėties ir tautos bei valstybės būklės ir ateities perspektyvų, teigiame:

Praėjus ketvirčiui amžiaus po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva vėl susiduria su egzistenciniais iššūkiais, keliančiais pavojų tautos ir valstybės būčiai bei išlikimui. Tinkamai atsakyti į šiuos iššūkius ir juos sėkmingai įveikti įmanoma tik pirmiausia juos aiškiai ir atvirai įvardijus. Tačiau mūsų valstybėje tai daryti vengiama. Atvirą ir sąžiningą tiesos sakymą beveik visiškai užgožia ideologinis ir propagandinis melas apie tikrąją krašto būklę. Šios propagandos esmę glaustai sutelkia ir iškalbingai atspindi nuolatos kartojamas lozunginis teiginys, kad dabartinė Lietuva yra saugiausia ir labiausiai klestinti per visą savo ilgaamžę istoriją. Tiesą apie tautos ir valstybės būklę nutylinti, slepianti ir iškraipanti propaganda skleidžiama piliečiams tuo metu, kai, siekiant pašalinti Lietuvai iškilusias ir vis augančias grėsmes, darosi ypač svarbu demokratiškai, atsakingai ir sąžiningai svarstyti gyvybiškai svarbius Lietuvos vidaus ir išorės reikalus.

Didėjant sumaiščiai tarptautinėje arenoje, blogėja Lietuvos geopolitinė padėtis ir kyla naujos grėsmės nacionaliniam saugumui. Lietuvos narystė ES ir NATO pagrįstai laikoma svarbiu šalies saugumo laidu. Tačiau yrant pokariu susiklosčiusiai tarptautinei saugumo sistemai, šios narystės teikiamos mūsų valstybės saugumo garantijos darosi ne tokios tvirtos, kaip iki šiol manyta. Blogiausias Realpolitik tradicijas tęsiantis Lietuvos strateginių partnerių – galingiausių ir įtakingiausių Vakarų šalių – elgesys vykstant geopolitiniam konfliktui dėl Ukrainos turėjo tapti paskata blaiviau ir kritiškiau permąstyti valstybės saugumo būklę.

Vienas iš veiksmingiausių būdų jam stiprinti – skatinti ir telkti visuomenę daugiau domėtis ir labiau rūpintis savo valstybės saugumo reikalais. Užuot propagandiškai raminus šalies piliečius trafaretinėmis frazėmis, kad „Lietuva tikrai saugi“, nes „NATO mus apgins“, turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta, kad pasikeitusiomis aplinkybėmis besąlygiškai kliautis kitų šalių parama nacionalinio saugumo srityje būtų netoliaregiška ir neatsargu. Valdžios pagarba piliečiams ir abipusiu pasitikėjimu grindžiamas dialogas šalies gynybos klausimais galėtų tapti svarbiu nacionalinį saugumą stiprinančiu veiksniu. Tinkamai apie šalies saugumo padėtį informuojama visuomenė lengviau ir greičiau persiimtų ir pradėtų praktiškai vadovautis nuostata, kad Lietuvos valstybės gynimas ir išsaugojimas yra ne jos geopolitinių ir karinių sąjungininkų, bet pirmiausiai jos pačios piliečių moralinė ir patriotinė pareiga.

II

Su Lietuvos ekonominio ir socialinio gyvenimo tikrove prasilenkia ir oficialiosios propagandos mitas, kad valstybės dvidešimt penkerių metų raida yra „sėkmės istorija“ – visapusiškos ir sparčios šalies pažangos bei jos piliečių gerovės nuolatinio augimo laikotarpis. Vardijant šiuo tarpsniu Lietuvoje įvykusias ženklias ir neretai teigiamas permainas ir pasiektus laimėjimus, sąmoningai stengiamasi nutylėti arba sumenkinti vienpusišką ir iškreiptą klestinčio krašto vaizdinį paneigiantį svarbiausią dalyką: dėl ydingos ekonominės ir socialinės politikos sukeltos masinės emigracijos lietuviai tapo viena iš sparčiausiai nykstančių Europos tautų. Demografinė gyventojų skaičiaus kitimo dinamika yra pagrindinis ir objektyviausias bet kurios šalies tikrosios padėties ir jos raidos tendencijų rodiklis. Jis nepaneigiamai liudija, kad Lietuva išgyvena demografinę katastrofą, galinčią jau palyginti netolimoje ateityje baigtis tautos ir jos sukurtos valstybės išnykimu. Milžiniškas emigracijos bangas ir sparčiausią istorijoje fizinį Lietuvos nykimą lemianti ekonominė ir turtinė nelygybė bei vieni didžiausių ES socialinės atskirties mastai ne tik kelia pavojų Lietuvos išlikimui ir ateičiai, bet jau dabar yra tiesioginė grėsmė šalies nacionaliniam saugumui.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atkurtos Lietuvos valstybės gyvenimo ir joje vykdomos ekonominės bei socialinės politikos „norma“ paverstas abejingumas bendrajam visuomenės ir tautos gėriui sukūrė ir palaiko palankią dirvą rastis gausioms savo valstybe nusivylusių ir nepasitikinčių, jai susvetimėjusių ir realiai arba potencialiai nelojalių piliečių grupėms.

Tačiau įsitikinusių ir nesutaikomų Lietuvos valstybės priešų iš jų yra mažuma. Todėl užuot nuolatos propagandiškai pūtus ir eskalavus Lietuvai iš principo neabejotinai pavojingos „penktosios kolonos“ temą, šalies valdžiai seniai derėjo aiškiai suvokti ir atvirai pripažinti, kad vien propagandinėmis-agitacinėmis priemonėmis ir kampanijomis neįmanoma pašalinti objektyvių piliečių nepasitenkinimo valstybe priežasčių.

Augančio geopolitinio netikrumo ir nesaugumo akivaizdoje Lietuvos valstybė, ir pirmiausia jos valdantieji sluoksniai, privalo liautis vadovautis savo susikurtomis ideologinėmis ir propagandinėmis iliuzijomis apie „klestinčią Lietuvą“ ir pagaliau pradėti darbais, o ne tik žodžiais įgyvendinti tautos ir visuomenės pilietinį solidarumą ir sanglaudą stiprinančią ekonominę, socialinę ir informacinę politiką.

Tokia iš tiesų nauja – visuomenę vienijanti ir telkianti, o ne ją supriešinanti ir skaldanti, kaip yra iki šiol, – politika seniai gyvybiškai reikalinga ir turi būti nedelsiant pradėta vykdyti.

Blogėjant Lietuvos tarptautinei ir saugumo padėčiai, būtina įgyvendinti esmines ir konstruktyvias, o ne kosmetines ir destruktyvias visų krašto vidaus gyvenimo sričių reformas. Ryžtingos ir nuoseklios, visos tautos ir visuomenės, o ne vien privilegijuotų grupių interesus atitinkančios reformos realiai, o ne tik deklaratyviai stiprintų šalies saugumo ir gynybos pagrindus. Bendrojo tautos ir visuomenės gėrio siekimu grindžiama ekonominė ir socialinė politika leistų atkurti savo vertę ir orumą vėl atgavusio Lietuvos piliečio ryšį su valstybe. Tokia politika padėtų ugdyti visų piliečių pagarbą ir lojalumą savo valstybei ir skatintų jų patriotinį ryžtą prireikus nedvejojant ginti savo šalį, todėl ji galėtų ir turėtų tapti vienu tvirčiausių Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atraminių stulpų.

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

III

Viešoje erdvėje įtvirtintas ir tiesą apie šalies padėtį užgožiantis propagandinis melas yra pagrindinė kliūtis atvirai ir sąžiningai įvardyti bei mėginti sutelktai ir valingai įveikti abu Lietuvos istorijoje jau patirtus ir atlaikytus, bet vėl iškilusius egzistencinius iššūkius – tautos išnykimo ir valstybingumo praradimo grėsmes. Tačiau šios grėsmės faktiškai ir toliau nėra pripažįstamos, o tautai ir visuomenei susitelkti gyvybiškai būtinas lygiavertis ir konstruktyvus piliečių ir valdžios dialogas ir bendradarbiavimas nevyksta. Lietuvos ateičiai abejingi šalies valdantieji sluoksniai vengia prisiimti pilietinę ir politinę atsakomybę už krašto likimą ir ateitį. Jų veiksmus idėjiškai grindžiantis programinis dokumentas Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“, pompastiškai vadinamas „Lietuvos ateities vizija“, iš tiesų yra lietuvių tautos ir valstybės kelio visiško su(si)naikinimo ir išnykimo link gairės. Priėmusi ir praktiškai įgyvendinanti šią strategiją Lietuva tapo pirmąja ir vienintele ES ar net pasaulio šalimi, oficialiai išsižadėjusia tikslo sąmoningai ir valingai užtikrinti savo tautos ir valstybės išlikimą – savo kultūrinę bei politinę būtį ir jos istorinį tęstinumą.

Įgyvendinus strategijos nuostatas iš Lietuvos liktų tik pavadinimas. Joje numatyta kurti „globali“ ir pasauliui tariamai „atvira“ Lietuva neturi jokių galimybių išlikti ir yra pasmerkta išnykti. Vizija „Lietuva 2030“ turi būti vienareikšmiškai vertinama kaip valdančiųjų sluoksnių sąmoningai pasirinkta ir kraštui primesta „savanoriškos“ savižudybės filosofija. Ją propaguojant ir praktiškai įgyvendinant nutylima, kad masiškai ir sparčiai išvykstant dabartiniams šalies gyventojams, neatpažįstamai pasikeistų šalies demografinis vaizdas ir kultūrinis tapatumas, kad net mėginantieji palaikyti ryšius su Tėvyne ir išsaugoti pilietybę emigrantai negali būti visaverčiai Lietuvos valstybės piliečiai ir jos kasdieniai kūrėjai, ir kad dabar po įvairius kraštus pasklidusių lietuvių išeivių lemtis aiški – absoliuti jų dauguma neišvengiamai per trumpą laiką nutautės, kaip kad nutiko per ankstesnes emigracijos bangas Tėvynę palikusiems jų pirmtakams.

Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ yra ne kurianti, bet griaunanti krašto ateities vizija, nes joje paneigiama fundamentali pasaulio ir pačios Lietuvos istorijos ne kartą paliudyta tiesa – bet kuri tauta ir valstybė gali išlikti tik tol, kol turi valią būti ir sąmoningai teigia savo buvimą pasaulyje ir istorijoje.

IV

Dvasiškai ir fiziškai nykstanti Lietuva nėra pasiruošusi ir neįstengia tinkamai reaguoti į jai iškilusius egzistencinius iššūkius. Valdžios sluoksniuose vyrauja abejingumas šalies likimui ir susitaikymas su tariamai neišvengiamu tautos bei valstybės išnykimu. Tačiau ir visuomenę kausto moralinis, politinis ir intelektualinis sąstingis, darantis ją iš esmės tik bejėge ir pasyvia Lietuvai didėjančių grėsmių bei tautos ir valstybės merdėjimo ir nykimo stebėtoja. Bejėgiškumo priežastys nėra tik vidinės. ES viršūnių spartinama ir gilinama integracija vis akivaizdžiau virsta savavališku ir prievartiniu „europeizavimu“, kuriam vykstant faktiškai naikinama nuo XV iki XX a. vidurio egzistavusi Europa. Beatodairiškai griaunamas „iš viršaus“ vienijamo žemyno religinis ir civilizacinis paveldas bei tapatumas. Europos kultūrų įvairovę šimtmečiais laidavusios tautos yra laikomos pasmerktomis išnykti istorinėmis atgyvenomis, o europinių šalių bendriją sudariusios jų sukurtos valstybės vertinamos kaip pagrindiniai integracijos kliuviniai. Jos yra slapta naikinamos nuolatos siaurinant jų suverenias galias. Penkis dešimtmečius visapusiškai „sovietizuota“ ir smarkiai nukentėjusi Lietuvos visuomenė dabar yra „europeizuojama“ – sekuliarizuojama, ištautinama ir išvalstybinama – su dar didesniu užmoju ir įkarščiu, negu tarybinės okupacijos metais. Atkūrus valstybę toliau sistemingai naikinamas Lietuvos vakarietiško klasikinio krikščioniško tapatumo ir tautinės savasties šerdį sudarantis religinis-moralinis ir kultūrinis paveldas.

Nuosekliai ir metodiškai griaunant moralinius Lietuvos visuomenės bendruomeninio gyvenimo pagrindus, ardomi jos narių bendrystės ir solidarumo saitai, neigiama ir diskredituojama pati bendrojo visuomenės gėrio idėja. Todėl šalyje nėra jokiems didesniems tikslams gebančios susitelkti ir darniai veikti pilietinės bei politinės visuomenės – ji faktiškai išnyko virsdama beforme atomizuotų ir izoliuotų, tik savo privačių arba grupinių interesų siekiančių nupilietintų individų-vartotojų mase. Dėl kryptingai vykdomos „europeizuojančios“ ištautinimo politikos lietuvių tauta kaip savarankiškas, siekiantis išlikti ir valingai valdyti savo likimą politinis ir istorinis subjektas šiuo metu neegzistuoja. Ji gyvuoja tik kaip ta pačia kalba šnekanti, bet tautą sukūrusios bendros praeities, kolektyvinės bendrystės neatsimenanti ir nevertinanti ir tapatumo jausmą praradusi, negebanti įsivaizduoti savo bendros ateities ir susitaikiusi su savo išnykimo perspektyva  padrika nupolitintų individų aibė.

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto isocko (Slaptai.lt) nuotrauka.

Atkurtoji Lietuvos valstybė kaip nepriklausomas politinis ir tarptautinės teisės subjektas šiuo metu taip pat neegzistuoja ir yra nepajėgi atlikti visavertei valstybei būdingų funkcijų ir deramai vykdyti pareigų ją įsteigusiai tautai ir visiems savo piliečiams. Valstybė naikinama ir faktiškai išnyko jos valdantiesiems sluoksniams nedemokratiškai, tautos ir visuomenės valios neatsiklausus perdavinėjant ES jos suverenias galias, kurių automatiškai atsisakyti neįpareigoja tautos referendumu patvirtinta Lietuvos stojimo į Sąjungą sutartis. Žingsnis po žingsnio „savanoriškai‘‘ atsisakant šalies suvereniteto ne tik vogčiomis siaurinamas ir tolydžio menksta Lietuvos valstybės savarankiškumas, bet padedama stiprėti pačiai ES kaip nevalstybiniam, nepolitiniam ir nedemokratiškam dariniui, neigiančiam patį suverenios tautos ir nepriklausomos tautinės valstybės principą.

Išvalstybinta ir tik formaliai suvereni Lietuvos Respublika yra antrarūšė ES narė – realaus savarankiškumo neturintis Sąjungos teritorinis vienetas, kurio valdančioji administracija klusniai ir net aklai vykdo visus, net šaliai ir jos gyventojams nenaudingus „Centro“ nurodymus ir įsakymus. Didžioji šalies piliečių dalis nesuvokė, o ir šiandien nesupranta Lietuvos išvalstybinimo keliamo pavojaus krašto ateičiai, todėl nepajėgia sutelktai ir veiksmingai pasipriešinti vykstančiam slaptam ir neteisėtam šalies suvereniteto griovimui. Pasyviai stebėdama, kaip yra naikinami paskutinieji Lietuvos suverenumo likučiai, šalies visuomenė beveik visiškai negina jau atvirai žlugdomos savo valstybės.

V

Remdamiesi šiuo Lietuvos valstybės geopolitinės ir saugumo padėties bei šalies vidaus būklės ir ateities perspektyvų vertinimu, pareiškiame:

Lietuvos priklausomybė Vakarų krikščioniškojo pasaulio civilizacinei ir kultūrinei erdvei yra nepajudinama istorinė duotybė ir prieš ketvirtį amžiaus valstybės steigėjo ir suvereno – tautos – dar kartą sąmoningai ir laisvai patvirtintas neabejotinas ir neatšaukiamas apsisprendimas. Tačiau ši priklausomybė šiai erdvei neturi būti suprantama kaip reikalaujanti aklo paklusnumo bet kokioms ES politinio elito iniciatyvoms. Lietuvos priklausymas ES jokiomis aplinkybėmis neturi griauti tautos religinės, moralinės ir politinės laisvės, žlugdyti jos dvasinės savasties bei jos gyvybinių ir kūrybinių galių, ji taip pat neturi silpninti ir naikinti tautos sukurtos ir šimtmečiais gintos valstybės.

Lietuva žengia į naują – neabejotinai vieną sunkiausių ir pavojingiausių – savo ilgaamžės istorijos tarpsnį. Jos laukia egzistenciniai – civilizaciniai ir geopolitiniai – pavojai ir iššūkiai, kuriuos įmanoma įveikti tik glaudžiai bendradarbiaujant su kitomis išlikti siekiančiomis Europos tautomis. Tačiau besivienijančios Europos tautos ir valstybės neturi tapti jų dvasinę ir kultūrinę savastį ir gyvastingumą griaunančių, žemyną nežinoma kryptimi vedančių ES politinių ir biurokratinių viršūnių savavališkų, trumparegiškų, nemokšiškų ir neatsakingų sprendimų bei veiksmų įkaitėmis ir aukomis. Europą išgelbėti gali tik visapusiškas gelminis dvasinis, moralinis ir politinis atsinaujinimas. Atvedusį į aklavietę ligšiolinį integracijos modelį turi pakeisti kita vieningos Europos vizija – negyvybinga ir neveiksminga dabartinė ES turi būti pertvarkyta į tikrai demokratišką ir lygiateisę laisvų tautų ir suverenių valstybių bendriją.

Lietuvos vėliava – motociklininkų rankose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuva kaip tauta ir valstybė atgimti ir išlikti gali tik įsitraukdama į visapusišką gelminį Europos atsinaujinimą. Tapimas aktyvia tokio atsinaujinimo rėmėja ir dalyve taptų pamatine tautos ir valstybės atsinaujinimo sąlyga. Lygiateisiškai ir lygiavertiškai dalyvauti Europos atsinaujinime įstengtų tik keistis ir tobulėti sugebanti Lietuvos visuomenė. Tokia visuomenė turėtų būti aiškiai apibrėžtą dvasinį bei kultūrinį tapatumą turinti ir puoselėjanti, asmens moralinę atsakomybę ir pareigas savo bendruomenei ir žmonijai virš abstrakčiai ir siaurai suprantamų grynai egoistinių „individo teisių“ iškelti gebanti, tautinę savastį ir orumą branginanti ir ugdanti, politiškai sąmoninga ir organizuota bei savo valstybę turėti ir išsaugoti siekianti laisvų žmonių ir atsakingų krašto piliečių bendrija.

Lietuvoje tokios visuomenės kol kas ne tik nėra, bet yra sąmoningai ir kryptingai griaunamos pačios jos egzistavimo prielaidos bei sąlygos. Todėl privalome sąmoningomis ir valingomis pastangomis tapti Lietuvos likimą į savo rankas perimti ir savarankiškai imtis iniciatyvos išsaugoti tautą ir valstybę sugebančia visuomene.

Vadovaudamiesi nuostata, kad Lietuvą galima išsaugoti ne tik valdžios, bet pirmiausia sutelktomis visos tautos ir visoms šalyje gyvenančioms tautinėms bendrijoms priklausančių patriotiškų piliečių pastangomis, sieksime:

Tapti visus Lietuvos geros valios žmones į lietuvių politinę tautą telkiančia pilietine bendrija. Pagrindinis mūsų tikslas – siekti esminio tautos ir valstybės atsinaujinimo, kuris yra būtina Lietuvos išlikimo šiuolaikiniame pasaulyje sąlyga. Šį tikslą įgyvendindami gaivinsime ir ugdysime šiuo metu sunykusią ir merdinčią politinę lietuvių tautą, vėl pajėgsiančią būti savarankišku politikos ir istorijos subjektu ir pasiruošusią tapti nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos valstybės atkūrėja ir suverenu.

Šį tikslą įgyvendinsime:  

saugodami ir puoselėdami Lietuvos istorijos bei kultūros paveldą ir atmintį kaip būtiną sąlygą masiškai sunykusiam šalies piliečių moralinio orumo, tautinės savigarbos ir didžiavimosi savo valstybe jausmui atkurti;

nuosekliai ir kryptingai gaivindami ir ugdydami sunykusią Lietuvos visuomenės tautinę ir valstybinę sąmonę, kurios atkūrimas yra būtina sąlyga politiškai brandžiai lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvos valstybei atgimti;

kurdami šiuolaikinio pasaulio realijas atitinkančią pozityvią ir ilgalaikę lietuvių tautos ir valstybės plėtros strategiją ir projektą – „XXI a. Lietuvos viziją“, kurią įgyvendinant būtų laiduotas Tautos ir Valstybės geopolitinės būties tvarumas ir istorinis tęstinumas;

plėtodami ir visuomenėje skleisdami pilietines ir patriotines Lietuvos piliečių nuostatas formuojančią ir juos telkiančią bei įkvėpiančią Tautos ir Valstybės gaivinimo ir atkūrimo idėją;

Lietuva – perspektyvi šalis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

dalyvaudami visuomeniniame ir politiniame Lietuvos gyvenime ir taikiomis demokratinėmis-teisinėmis priemonėmis ir būdais siekdami, kad Tautai būtų sugrąžintos iš jos atimtos pilietinės ir politinės šalies suvereno teisės ir kaip savarankiškas tarptautinių santykių subjektas būtų atkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika.

Vertindami galimą Forumo indėlį į šiuo metu  žlugdomos ir sumenkusios Lietuvos laisvės dvasios gaivinimą ir politinės lietuvių tautos ir valstybės atsinaujinimą, esame įsitikinę:

Sutartinai ir kryptingai dirbdami sulauksime dienos, kai Vilniuje – amžinoje Lietuvos sostinėje – susirinks politinės lietuvių tautos atgimimą paskelbsiantis visos šalies patriotiškų piliečių forumas. Neabejojame, kad tai bus forumas, pajėgsiantis vėl iškelti ir į politinę darbotvarkę įtraukti iš tautos atimtų suverenių galių susigrąžinimo ir demokratinės Lietuvos Respublikos suvereniteto atkūrimo klausimą.

Mes tikime: Lietuva gyva, Lietuva pabus, Lietuva prisikels ir gyvuos per amžius.

Informacijos šaltinis – vilniausforumas.lt

2018.06.03; 10:18

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute pristatytas filsosofo Vytauto Radžvilo naujausias veikalas – „Kiek kartų gali atgimti tauta?“ Tema – gyvybiškai svarbi. Taigi – ar neišnyksime? Bet svarbiausia – ką daryti, kad neištirptume, kad neprarastume savęs, kad vėl netaptume pavergti?

Slaptai.lt portalas numatęs paskelbti tris videokomentarus – paties autoriaus Vytauto Radžvilo, filosofo Alvydo Jokubaičio ir rašytojo, filosofo Vytauto Rubavičiaus.

Jūsų dėmesiui dabar pateikiame filosofo Alvydo Jokubaičio pastabas.

2018.02.08; 14:12

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute pristatytas filsosofo Vytauto Radžvilo dienos šviesą neseniai išvydęs veikalas – „Kiek kartų gali atgimti tauta?“ Tema – gyvybiškai svarbi. Taigi – ar neišnyksime? Bet svarbiausia – ką daryti, kad neištirptume?

Slaptai.lt portalas numatęs paskelbti tris videokomentarus – paties autoriaus Vytauto Radžvilo, filosofo Alvydo Jokubaičio ir rašytojo, filosofo Vytauto Rubavičiaus.

Jūsų dėmesiui šiandien pateikiame rašytojo, filosofo Vytauto Rubavičiaus pastabas.

2018.02.08; 11:10

Kokiu keliu eina šiandieninė Europos Sąjunga? Ar esama pavojaus, kad lietuviai ištirps ES erdvėje? Kokia nauda iš Rytų partnerystės programų? Kodėl į ES tempiama Rusijos karines bazes įsileidusi, svetimas žemes – Kalnų Karabachą – okupavusi Armėnija? Ar Briuselio ir Strasbūro biurokratams negaila Ukrainos?

Į Slaptai.lt portalo klausimus atsako europarlamentaras Algirdas SAUDARGAS.

2017.12.12; 05:00

smetona_3
Antanas Smetona

Kas skaitė Antano SMETONOS „Rinktinius raštus“, išleistus Kauno leidyklos MENTA dar 1990 metais, tas galėjo susidaryti išsamų vaizdą apie šį prezidentą. Antanas Smetona „perkėlė“ Lietuvių tautos politines, socialines, religines realijas į „Vilties“, „Vairo“, „Lietuvos aido“ ir kitus spaudos leidinius. O nuo 1907 metų jis „Vilties“ redaktorius.

Kaip rašo Alfonsas Eidintas monografinėje studijoje „Antanas Smetona“ (leidykla „Mintis“, 1990), tuometinis bibliotekininkas Izidorius Kisinas pono Antano Smetonos 60 – ečio proga išleido stambų veikalą „Antano Smetonos biobliografija ir biobibliografija. 1874-1934“. Išleido Klaipėdoje 1935 m. 2000 egz. tiražu. Izidoriui Kisinui daug pagelbėjo profesorius Vaclovas Biržiška.

Veikalo autoriaus apskaičiavimu, per 34 metus A. Smetona rašė straipsnius, apybraižas, davė intervius ocialinių mokslų,  istorijos, tautybių, politikos, filosofijos, kalbos, religijos ir kitomis temomis. I. Kisinas suregistravo viską, kas buvo rašyta apie A. Smetoną ne tik lietuvių, bet ir užsienio aautorių…

 —————————

Praėjo daugiau nei šimtas metų nuo straipsnio rašymo, bet vienas ligšiol aktualus klausimas – emigracijos – tebejaudina ir šiandieninę Lietuvą. 1911 metais į laikraštį „Viltis“ būsimasis prezidentas Antanas Smetona parašė straipsnį „EMIGRACIJOS LIGA“. Straipsnis trumpas, kaip ir beveik visi šio autoriaus rašiniai. Trumpas, nuoseklus ir su atitinkamom išvadom. A. Smetona rašo apie žemės ūkį, apie kaimą. “Kaime ima stigti darbininkų nebe vieniems dvarams: jų nebeužtenka ir vidutieniems ūkininkams. Nematyti suaugusių jaunų vyrų: jie visi Amerikon išėję. Miesto žmogui, retkarčiais tesilankančiam kaime, labai žymi jo atmaina. Prieš kokį dvidešimt metų ne taip keista ten atrodytavo. Ateina šventadienis – bažnyčioje matyti lygu mergaičių ir bernaičių. O dabar?“

Tarp „dabarties“ ir „seniau“ A. Smetona įstato atitinkamus vaizdus, – negatyvius ir pozityvius.

„O seniau matydavai pilnus suolus prisėdusių jaunų žmonių, girdėdavai juos dainuojant ir juokuojant. Prievakarė  – muzika groja, porų poros šoka, ūžia, vaikesai ripką muša, net visam sodžiuj linksma. Šiandien ir čia viskas pakitę ne gerojon. Susirenka pavakaruoti vienos merginos. Atsimeni, nelyginant, pasakinę amazonių karalystę, kur vienos moters viešpatavusios ir kur vyriškiui lyg koktu būdavę pasirodyti“. („Emigracijos liga“ – savotiškas A. Smetonos beletristinis vaizdelis, – tokių yra dauguma Rinktiniuose raštuose; žodynas, skyryba, sintaksė palikta, kaip ir visoje knygoje).

Lietuviškoji emigracija. Slaptai.lt nuotr.

Nupiešęs tokį kontrastišką kaimo vaizdą, A. Smetona ir užduoda pirmąjį klausimą „Kas gi dirba žemės ūkio darbus?“ Jame atsiranda žemės arimo siužetas, kurių „veikėjas“ arklą traukiąs „dar tik trečią vasarą mintąs kumeliukas“. Toliau autorius siužetan įtraukia ir sodietį, manantį, kad ir keturiolikos metų vaikas dar nepilnavertis artojas. Su sodiečio nuomone pilnai sutampa ir A. Smetonos nuomonė: „Taip taip numano jis, kad keturiolikos metų vaikas yra menkas artojas, menkas šieno piovėjas, bet jo vyriausias sūnus Amerikoje, kito jam pavaduoti neturi… Tas kiemas kur nėra vaikesų, siunčia moteris dirbti vyro darbų. Pamatyti Ukmergės apskrityje ariant keturiolikos metų mergaitę nebe naujiena… Toks nesubrendusių žmonių vartojimas sunkiesiems darbams blogai atsiliepia ir jaunosios mūsų sodiečių kartos sveikatai“.

Tai vaizdelio išvada, bet ne pirmoji. Dėl tokios padėties Lietuvos kaime autorius kaltina emigraciją į Ameriką: „Paaugę vaikesai išskris  Amerikon, anot senių, kaip tie apsiplunksnavę paukščiai, iš lizdo išriedėję. Dar maži būdami, jie kalba apie Ameriką, kaip kokią pažadėtąjį šalį. Iš tos šalies vaikai ne visada atmena tėvus, jei anksčiau  dar atsiųsdavo pinigų, tai šiandien nebelieka ir laiškelio.

„Giminiškumo ryšiai emigrantų su tėviške vis silpnyn ir silpnyn eina“. „Emigracijos liga“ smarkiai sumažino lietuvių tautą. Dėl to nuliūdę ir tėvai, ir likę tėviškėje broliai, sesės. A. Smetona kartu su jais sielvartauja: „Tėvas nuliūdęs dejuoja, kad sūnūs užmiršo jo senatvę ir kad skatiko iš jų nesulauksiąs. Brolis vėl skundžiaisi, kam jis dirbsiąs visiems. Jie, girdi, jo broliai, pagrįšią iš Amerikos su pinigais, pareikalausią savo dalių, o jis su keliomis dešimtinėmis žemės be nieko, tik su pūslėtomis rankomis“.

Smetona kritikuoja „emigrantų“ charakterį, užmiršimą ūkio darbus, dolerių praleidimą vėjais. „Retas kuris esąs įsiėmęs amerikiečių darbštumo. Iš tiesų: iš dešimties sugrįžusių pamatysime tik vieno kito gražiai pasistatytą pirkią, pagerintą ūkį“.

Taigi, Smetona daro neigiamą išvadą apie apie šį socialinį  reiškinį: „Ir vis dėlto emigracija eina ne mažyn, o didyn, ir nematyti galo, kada kitaip virs. Priaugančioji karta neklauso nei tyrusių žmonių, nei liūdnų nusiskundimų, kurių pilni emigrantų laiškai, griaudžiais žodžiais rašyti… Bent pusė emigrantų, palikusių užjūryje, dingsta mūsų kraštui“.

Ir vaizdelio pabaigoje yra unikalus A. Smetonos apibendrinamas, liečiantis šios dienos piliečius, mąstančius apie tautos akivaizdų išnykimą: „Kas per priežastis to mūsų krašto nužmonėjimo, galėtų pasakyti tik rimtesni tyrimai“.

Literatūros kritikas Alfredas Guščios, šio teksto autorius.

Ir vis dėlto A. Smetonos rašinys optimistinis, nes pabaiga remiasi latvių tautos pavyzdžiu: „Stebėtis reikia, kad latviai, kuriems sodžiuje dar ankščiau, nei lietuviams, gyventi, nebėga Amerikon… Ir Latvijos bežemiai, būdami šviesesni už mūsiškius, randa būdą gyventi savo krašte: nuomon ima žemę ar miestan išeina. Mūsiškis ir čia negali su jais rangčiomis eiti; jam stinga mintrumo, jo įrankis kovoje dėl gyvatos yra vieni raumens, kuriais tamposi po Amerikos kasyklas ir fabrikas, užimdamas paskutinio juodadarbio vietą“.

Vaizdelio pabaigoje A. Smetona užsimena, kad netrukus bus visuotinis Rusijos gyventojų surašymas. Prieš keliolika metų statistika yra parodžiusi Lietuvoje lietuvių tik arti dviejų milijonų, o kitais metais pamatysime jų gal dar mažiau. „Amerika bus daugiausiai prarijusi. Baugu pasidarys, žvilgterėjus į mūsų sumažėjusį skaičių! Reiktų rimčiau dairytis vaisto tai mūsų ligai gydyti“.

Atkreipkime dėmesį: taip rašė Antanas Smetona 1911 metais…

 ***

1992 metais kunigas, poetas Ričardas Mikutavičius išleido eilėraščių knygą „Šviesos spalvos“. Buvom pažįstami, jis šią knygą dedikavo ir man… Jos pabaigoje yra skyrius „Kad Lietuva neišsivaikščiotų (variacijos donelaitiška tema)“. Kai Lietuva, atgavusi Lietuvos Nepriklausmybę, toliau tęsė emigracinį pasivaikščiojimą, daugel kartų vis prisiminiau šio poeto knygos skyriaus pavadinimą. R. Mikutavičius bandė sulaikyti lietuvius po Donelaičio… toga. Poetiškai, dvasiškai, net nežinodamas, kad jis pats žus greitai nuo išsilaisvinusio „iš imperijos“ kauniečio, patekusio į turto, dolerių, pragaištį…

Būtent ta materiali pragaištis laukia ir mūsų Lietuvos. Su pinigais, turtais pražus ir mūsų tauta. Bus taip, kaip kažkada kalbėjo I. Suslovas (TSKP CK biuro narys): „bus Lietuva, bet niekada nebebus lietuvių…“ Kas kaltas? Mes visi, pradedant A. Smetonos aprašytojo vaizdelio tikrove, ir baigiant mūsų žurnalistų viešais skelbimais per radiją, televiziją, laikraščius, kad praėjusiasiais Lietuva neteko Kelmės, Plungės, Kupiškio ir kitų miestų, – tiek ir tiek pavogė „emigracijos liga“.

Tai – akivaizdi tiesa… Mano du vaikaičiai tarnauja savanoriais Lietuvos kariuomenėje. Grįžę per atostogas, sako, kad tarnyba sunki. Galėčiau patarti, kad be reikalo tarnauja, – gal už 5 metų, gal už 10 metų, nebebus ko ginti? Jei taip klostysis emigracijos eiga, nebeliks lietuvių! Tai kam tada milijardinės išlaidos kariuomenei, ginklams? Ar už „Niekieno žemę“ gali būti tiek aukojama?

2017.11.17; 03:00

Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos MA narys emeritas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Keletas įvadinių akademinių minčių

Man regis, kad be šito, kelis teorinio pobūdžio postulatus talpinančio paragrafėlio būtų kažkas panašaus į gydytojo išrašytus pacientui vaistus pastarajam aiškiau neišdėsčius, kuo gi tos tabletės reikšmingos diagnozuotos ligos gydymui…

Pasaulis, jo segmentai, kurie mus supa, su kuriais kasdien kontaktuojame, visų pirma yra reikšmių pasaulis. Mus moko (ir patys nuolatos mokomės), kaip reikia tokį pasaulį suprasti, įspėti paspęstas (ir nuolat paspendžiamas) mįsles. Nes žinome: priešingu atveju mūsų dialogas (kontaktavimas) su pasauliu bus nevisavertis, kaustantis mūsų pačių veiksmus. Kreipiantis juos klaidingesne kryptimi. Štai jau nuo čia – nuo reikšmių išsiaiškinimo – ne vienam iš mūsų prasideda dvasinės kančios, kurios mus lydi ir nuo kurių neišsigydome visą gyvenimą. Kodėl?

Mes gi žinome: mus supa ir pusiau suvoktų ar tik nuspėjamų reikšmių pasaulis. Mes gyvename apsuptyje ir tų daiktų bei reiškinių, kurių reikšmės mums visai nežinomos. Bet mes, vardan dvasinės pusiausvyros ir būties patogumo, dėl to dažniausiai nesukame sau galvos. Save nuraminame: tebūnie…

Mielas skaitytojau, lyg ir privalu jums pasakyti, kad mus supančio pasaulio (ir jo segmentų) reikšmių aiškinimu užsiima ne viena mokslo kryptis. Įdomumo dėlei keletą iš jų suminėsiu. Tai: semiotika ir fenomenologija, hermeneutika ir epistemologija… Na, o visą šį „kudlotą“ dėstymą išsakau dėl paprasčiausios priežasties. Nesitikėkite, nelaukite iš manęs tiesmukiškesnio atsakymo į klausimą, kaip derėtų vertinti, kaip suvokti tikrąsias mūsų protėvių rankomis supiltų piliakalnių reikšmes. Atvirai prisipažinsiu: aš pats jų – tų reikšmių – ieškau ir tomis paieškomis šioje apybraižoje su jumis pasidalinsiu. Viena galime nedvejodami teigti: per ilgai daugumos piliakalnių reikšmės gulėjo apklotos švinu austu apklotu… Pasitenkinsime tuo, kad jį, tą apklotą, būsime šiek tiek praskleidę.

Na, o šitokią aiškesniu konkretumu alsuojančią kelionę pradėsime kad ir nuo „akademinio“ teiginio. Piliakalnis – tai savita socialinė struktūra. Kaip ir kiekviena šios klasės struktūra, piliakalnis savyje akumuliuoja (arba akumuliavo) ir skleidžia (skleidė) žmonėms nematomą, bet jaučiamą subtiliąją energiją… Pradėjus apie tai kalbėti, man privalu skaitytojui paaiškinti: kas tai per darinys yra socialinė struktūra? Ir kas tai per energija, kurią ji skleidžia (ar gali skleisti)? Šį aiškinimą pradėsiu nuo elementaraus pavyzdžio.

Žmogui įgimta burtis į vienį su kitais. Tai gali būti ne tik šeima, draugų grupė ar gentis. Tai gali būti tikinčiųjų bendruomenė, darbovietės kolektyvas, studentų būrys ir t. t. ir pan. Šie junginiai atsiranda ne šiaip sau, o siekdami tam tikrų tikslų. Visai natūralu, kad kiekvienas junginys, priklausomai nuo pasirinktos veiklos, į aplinką skleidžia (ar gali skleisti) labiau sutelktą psichologinę, moralinę, intelektualinę ir pan. spinduliuotę (sinergijos efektas). Ją ir vadiname subtiliąja (skirtingai, tarkim, nuo fizinės) energija. Ji gali gana efektyviai ir teigiamai veikti kitus. Bet ji gali būti ir negatyvi. Tarkim, ką į aplinką skleidžia padykusių jaunuolių grupė ar aiškių nusikaltėlių gauja?.. Galime taip pat galvoti ne tik apie darnią šeimą ar muzikantų džiazistų ansambliuką. Galime galvoti ir apie verslininkų, politikų ir net teisėsaugininkų korupcijos pagrindu susibūrusias „komandas“…

Tuo norėjau pasakyti (priminti), kad bet kuri visuomenė (ar tauta) – tai audinys, išpintas ir perpintas pačiais įvairiausiais siūlais ir nudažytas įvairiausių spalvų gama.

Suprantu… Reiklusis skaitytojas gali man, kaip šitos akademinės abrakadabros autoriui, papriekaištauti: kuo čia dėti piliakalniai? Ir kodėl juos priskiriame socialinės struktūros klasei? Atsakau siūlydamas ir pačiam skaitytojui susimąstyti…

Šiuo, t. y. piliakalnių, atveju pats socialinės struktūros supratimas įgauna platesnę traktuotę. Ji mums teikia galimybę prisiliesti prie giluminių kadaise praktikuoto piliakalnio reikšmių. Mums ypač svarbu pabrėžti, kad piliakalnis, kaip savita socialinės struktūros atmaina, savyje buvo sukaupęs savaip išpuoselėtą, tikslingai sukurtą (suformuotą) materialinį, o jo pagrindu – ir organizacinį pamatą. Būtent tokį pamatą, kuris žmonių (bendruomenės) veiksmams suteikia jėgą, jos kryptingumą. Visa tai labai ženklia dalimi įtakojo tos jėgos rezultatą. Štai, socialinė grupė gali būti jau išnykusi (sunaikinta), bet jos įdirbis (dvasinis paveldas), būtent dėka sukurto materialinio pamato (juolab su aiškesniais akcentais), dar gali likti neišpūkštytas.

Socialinė struktūra (turi ji materialinį pamatą ar ne) neatsiejama nuo tų tikslų ir funkcijų, vardan kurių buvo susibūrusi ar suburta. Savo laiku piliakalniai funkcionavo pagal akumuliatoriaus principą: pasikraudavo energiją ir ją atiduodavo… Dabar gi vos ne absoliuti piliakalnių dauguma yra „išsikrovę“. Užgesę. Tapę panašūs į užmirštus, rūdžių ėdamus konteinerius. Taigi… Keliame sau uždavinį: gal vis dėlto įmanu tuos konteinerius kruopščiau pašveitus šiek tiek plačiau praverti? Įgyti aiškesnį nei iki šiol turimą supratimą apie ten irgi rūdžių bei pelėsių suardytus lobius?..

Tautos gyvenimas būna įvilktas į tos ar kitos epochos bei geopolitikos rūbą. Bet tautos istorinė kelionė būna persmelkta ne tik dėsningumų. Būna ir lemtingų atsitiktinumų: pralaimėtas mūšis, grupuočių tarpusavio vaidai (iki ginkluotų susirėmimų), netramdomos valdovo (ar valdžią įtakojančios grupuotės) ambicijos bei interesai ir pan. Žvelgiant iš tautotyros pozicijų, atsitiktinumas ir jo nulemta istorinė kryptis taip pat yra brandinamas tam tikrų aplinkybių. Šiuo atveju prisimintinas kibernetikoje bei vadyboje vartojamas bifurkacijos taško terminas. Tai kokios nors struktūros būsena, kuri „siūlo“ kelis tolesnio vyksmo vektorius… Bet štai, vadinamojo atsitiktinumo dėka, „pasirenkamas“ iš jų tik vienas, lemiantis, tarkim, tautos tolesnę raidą iki kito bifurkacijos taško, kuris gali atsirasti praėjus net keliems šimtmečiams… Suformuluotą teiginį pailiustruosiu, man regis, Lietuvai (ir lietuvių tautai) gana būdingu atveju…

Žečpospolitos (Abiejų Tautų Respublikos) valdovais kurį laiką (1586–1655) buvo Vazos: Stanislovas, Vladislovas ir Jonas Kazimieras. Pirmasis buvo pasikviestas iš Švedijos tuo pagrindu, kad turėjo Kotrynos Jogailaitės kraujo. Vazų netenkino tuo metu bene didžiausios Europoje valstybės – imperijos sostas. Pirmieji du iš Vazų kariavo ir su švedais, ir su maskvėnais, siekdami paveržti iš jų karaliaus ir caro karūnas. Ilgus dešimtmečius tęsėsi sunkiausi karai, įsisiautėję dar ir dėl Livonijos valdymo… Lietuvių tauta tapo ambicijų pagimdyto siaubingo šimtmečio įkaite. Ją naikino ne tik su karais susijusios tiesioginės išlaidos. Tautą naikino vienas po kito slenkantys nederliai, badmečiai, maro epidemijos. Nykte nyko ir iš piliakalnių epochos paveldėta dvasinė kultūra. Tas laikotarpis pasižymėjo dar ir valdovų Vazų skatinamu religiniu (polonizuojamos katalikų bažnyčios) fanatizmu. Ant laužų spirgėjo vadinamosios raganos, raganiai ir tie, kurie geriau išmanė ne tik senuosius papročius, bet ir liaudies mediciną… Na, o ir tautos aukštesnysis luomas nesunkiai kibosi į tarpusavio peštynes.

Plačiau prabilau apie negatyvu alsavusią istoriją neužmiršdamas piliakalnių. Manau, kad palyginus spartus plataus jų tinklo nunykimas ir turėtos jo reikšmės išpūkštimas taip pat turi atsitiktinumo požymių. Apie kai kuriuos iš jų ką tik užsiminiau. Apskritai, iškeldamas šį hipotetinį teiginį pirmiausia mąstau apie tuos iš jų, kurie neturėjo karinės paskirties – nebuvo skirti teritorinei gynybai. Mąstau apie tuo, kurių funkcionalumas (reikšmės), sekant Vakarų Europos standartais, ėmė atrodyti piktžaizdėmis. Lietuvių kilmingiesiems (jau gerokai sumaišyto kraujo) magėjo kuo greičiau tas piktžaizdes šalinti. Vydamiesi urbanizuoto (civilizuoto) pasaulio standartus, jie skubėdami statė puošnios, prabangios išvaizdos bažnyčias ir rūmus, dvarų ansamblius ir sodino parkus.

Būtent šitokiais statiniais mes šiandien ir puikuojamės. Pamiršdami anuos unikaliosios kultūros statinius (jų reikšmes!)…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

(Bus daugiau)

2017.08.31; 10:54

Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.

Beveik nežiūriu lrt.lt televizijos laidos „Emigrantai“. Esu matęs tik vieną kitą pokalbį su ne Tėvynėje gyvenančiais lietuviais „iš įvykio vietos“, t.y. iš ten, kur jie gerai įsikūrė arba skursta, vargsta.

Labai nepatinka kai kurios diskusijų laidos: banalios, lėkštos, primityvios, kartais tiesiog šleikščios. Bet „Emigrantų“ negalėčiau lyginti su pokalbiais apie tai, kaip jauni vyrai „melžia“ pagyvenusias turtingas moteris, arba atvirkščiai – moterys pagyvenusius vyrus ir pan.

„Emigrantai“ būtų įdomi, prasminga laida, jeigu…

Apie tą jeigu čia ir noriu pasamprotauti.

Žiniasklaida vos ne kasdien narplioja šią skaudžią, gyvybiškai pavojingą temą: pernai iš Lietuvos išvyko tiek, užpernai tiek, per visą nepriklausomybės laikotarpį (baisu ir pagalvoti!) beveik milijonas. Gal tik užkietėjusius liberalus, kosmopolitus tas džiugina, geriausiu atveju – dėl to jiems nei šilta, nei šalta. Koks skirtumas, kas šiame  lopinėlyje gyvens! Žmonių Žemėje juk daugėja, o gamta tuštumos nepripažįsta. Į ištuštėjusius miestus ir miestelius pasikviesim žydus, kurių protėvius iššaudėme; Izraelyje jiems gyvenimas nesaldus – pavojinga, karšta, o čia gaivu – Lietuvoj juk lietūs lyja. Ir dykumų beveik nėra, tik Kuršių nerija. Dar lenkams labai patiktų, kad Lietuvoje kuo mažiau būtų lietuvių, atėmusių iš jų Vilnių ir Vilniaus kraštą. Dar rusams, kuriems žūt būt reikia visos pribaltikos, Krymo, Abchazijos ir Pietų Osetijos neužtenka, juk siberijoje šalta, amžinas įšalas.

Šiek tiek nukrypau į šalį.

Taigi, esame susirūpinę, kad lietuviai bėga iš savo Tėvynės neatsigręždami. Buvusios ir esamos valdžios nieko negali padaryti. Ar tikrai negali? Gal nelabai nori? Turbūt yra visko.

Bet prie ko čia LRT laida „Emigrantai“, kuri man nepatinka, nes, mano supratimu, eina ne tuo keliu. Iš tiesų galėtų žymiai daugiau padėti ir tiems, kurie jau anglėja, ir tiems, kurie dar tik ketina suanglėti, ypač jaunoji karta, iš kurios liberalai atėmė Tėvynės meilę.

Moteris pasakoja, kaip ji, palikusi šeimą, išvyko nelegaliai į Angliją, kai dar nebuvome Europos Sąjungoje. Kaip pavojinga ir sunku buvo gyventi. Tačiau jai pasisekė: susirado kitą vyrą, tikrą britą, už ją penkeriais metais jaunesnį. Dabar pasiturinčiai gyvena. Ir dukra pasekė motinos pėdomis, jau ištekėjo už anglo. Lietuva jai jau šalis, į kurią retsykiais atvažiuojanti kaip į svečius. Labai greit pasiilgstanti naujųjų namų, nes čia, Lietuvoje, šalta, nemiela. Apie sugrįžimą niekada nepagalvojanti, vyras jos gimtinėje nėra buvęs ir neturi jokio noro apsilankyti.

Trumpai papasakojau paskutinės mano matytos „Emigrantų“  laidos turinį. Ir noriu nusistebėti žurnalistės pozicija. Taip, kaip buvo pateikta sėkmingai Tėvynės išsižadėjusios moters gyvenimo istorija – tikrų tikriausia agitacija emigruoti. Įsidėmėkite, štai kaip galima gyventi išsižadėjus Tėvynės!

Šiais spaudos, žodžio laisvės laikais patiriame daug draudimų. Negalima nepagarbiai viešai kalbėti ir rašyti apie seksualines mažumas, negalima negrų vadinti negrais, čigonų – čigonais, negalima sakyti, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir t.t. O štai tiesiogiai ir netiesiogiai agituoti iš Tėvynės išvykti, emigruoti – galima. Valdžia kuria realius ir nerealius planus sustabdyti emigraciją, o visuomeninis transliuotojas, išlaikomas Lietuvoje dar gyvenančiųjų, neemigravusiųjų lėšomis, pastoviai ragina: štai kokiu būdu jūs galite susitvarkyti savo gyvenimą! Palikite šeimą, tėvus, gimtinę – ir nesigailėsite, Anglijoje, Norvegijoje jūs uždirbsite dešimt kartų daugiau.

Omenyje aš turiu žurnalistų abejingumą, nepatogių klausimų reportažo herojams vengimą. Mano reikalas tik užfiksuoti objektyvią tikrovę, savo nuomonės aš neturi arba neviešinu, – turbūt panašiai mąsto reportažų, pokalbių su emigrantais kūrėjai.

Ir minėtoje „Emigrantų“ laidoje, ir kitose aš pasigendu pokalbio ne vien apie turtus ir pinigus. Žurnalistai retai paklausia: o kaip tu jautiesi be gimtinės, be artimųjų. Nejaugi nepasiilgsti tėvų namų, motinos kalbos? Ar tau žinomas nostalgijos, ilgesio jausmas?

Kur žurnalisto, visuomeninio transliuotojo pozicija, įvykių vertinimas? Be šito, man regis, tos laidos, nori nenori, atlieka negatyvų vaidmenį, nors tikslas turėtų būti –  pažaboti emigraciją.

Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sovietmečiu buvo visaip koneveikiami Smetonos laikai. Valdžiai prikaišiota, kad ji skatinusi išvykti į svečias šalis. Tada įvairūs agentai ragino plaukti į Ameriką, žadėdami aukso kalnus. Tačiau juk anais laikais didžioji tautos dalis gyveno kaimuose, šeimose augo ne vienas du vaikai, ir tik vyriausiasis sūnus pasilikdavo ūkyje.

Dabar visai kiti laikai, o žurnalistų parengti reportažai neretai į tai neatsižvelgia. Kiekvienas pasakojimas apie sėkmingą karjerą svetur dešimtims jaunuolių gali būti tas paskutinis lašas, verčiantis apsispręsti ir krautis lagaminus.

Nesakau, kad visai nereikia laidos „Emigrantai“ arba kitų panašių laidų – reikia, bet kitokių, tautiškai, valstybiškai tendencingų, skatinančių susimąstyti ir pagalvoti ne vien apie pinigus.

Man beveik vienodai sunku matyti tėvynainius, nesėkmingai įsikūrusius arba besikuriančius toli nuo Tėvynės, nuo gimtųjų namų, ir sėkmės džentelmenus, ciniškai sakančius: ketinimų sugrįžti namo mano planuose nėra. Ką jūs, jūsų valdininkai tokie nedraugiški! O ir mano vaikai jau nekalba lietuviškai, jiems būtų sunku pas jus pritapti. Ką jūs!

Į tokias kalbas bent jau visuomeninis transliuotojas, jo žurnalistai turėtų reaguoti iš tautos pozicijų.  

2017.08.19; 06:14

Slaptai.lt skelbia videointerviu su Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, Vydūno draugijos garbės pirmininku, humanitarinių mokslų daktaru Vaciu Bagdonavičiumi. Dr. Vacys BAGDONAVIČIUS svarsto, ar mūsų neištiks prūsų tautos likimas.

Tai – ketvirtoji pokalbio „Mankurtai mums nereikalingi“ dalis. 

2017-08-07

Slaptai.lt skelbia videointerviu su Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatu, Vydūno draugijos garbės pirmininku, humanitarinių mokslų daktaru Vaciu Bagdonavičiumi. Dr. Vacys BAGDONAVIČIUS svarsto, ar mūsų neištiks prūsų tautos likimas.

Tai – antroji pokalbio „Mankurtai mums nereikalingi“ dalis. Artimiausiu metu bus paskelbtos likusios dalys.

2017.08.06; 05:00

Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šis retorinis klausimas jau seniai skamba mano ausyse.

Pagaliau mūsų „pliką“ padangę pradės ginti rimčiau. Puikiai žinome, jog šiuolaikiniame kariniame konflikte dažniausiai laimi ne tas, kuris turi daugiau gyvosios jėgos ar konvencinės ginkluotės , o tas, kas turi pranašumą „ore“, t. y. aviacijoje, priešlėktuvinėje ar priešraketinėje gynyboje. Kadangi Lietuva yra ir jūrinė valstybė, tai dar prisideda ir jūrų pajėgų galia.

Lietuva šiandien tokių pajėgumų neturi ir įsigyti ar sukurti taip pat neišgali, tai turime būti dėkingi savo NATO partneriams, kurie mus remia. Manau, jog JAV žengė šį žingsnį neatsitiktinai, o dėl „Kremliaus karinės galios“ demonstravimo Sirijoje bei Ukrainoje. „Kremliaus virusas“ padaryti Rusiją vėl imperine valstybe užkrėtė ir JAV, kur pagrindiniu D. Trumpo rinkiminiu lozungu tapo „make America great again“.

Panašus noras, kaip ir Rusijoje, tapo rinkiminiu leitmotyvu, kuris ir padėjo laimėti rinkimus. Kurios šalies piliečiai nenorėtų didžiuotis savo valstybe? Mūsų valstybė, karinio potencialo požiūriu yra silpna, todėl mūsų privalumas yra patriotizmas, t. y. noras ir mokėjimas gintis bei ginti savo bei šalies vertybes. Šias vertybes lietuvių tauta gynė ir gina jau per tūkstantį metų, todėl ir  mes jaunajai kartai, privalome jas įskiepyti. Tokia yra mūsų tautos išlikimo kaina.

Valstybė gali išlikti, tačiau tautai gresia išnykimo pavojus. Statistika negailestinga, joje konstatuojama, kad šiemet Lietuvą paliko dešimčia tūkstančių daugiau piliečių nei pernai per tą patį laikotarpį. Galime teigti, jog Lietuvos egzistencijai iškilo grėsmė, todėl skubiai reikia esamą situaciją keisti iš pagrindų, kitaip tikrai neliks nei kam dirbti, nei kam ginti.

Vyresnieji patriotai baigia išmirti, o jaunesnieji baigia palikti mūsų šaly, t. y. bėga kaip „žiurkės“ iš skęstančio laivo. Aš jų nekaltinu, tai mes patys kalti, jog nesugebėjome išsirinkti tokių politikierių, kurie savo darbais įrodytų, kad tarnauja savo tautos ir valstybės gerovei, o ne savo klanui ar kišenei.

Lietuviais norime ir būti. Slaptai.lt nuotr.

Aš nenoriu neigti Lietuvos integracijos į ES ar NATO privalumų, tačiau šis procesas neturi užgožti Lietuvos kaip valstybės išlikimo. Besidžiaugdami ir būdami euforijoje, nepastebimai užsimirštame, kad čia gyvena mūsų tautiečiai, kurie nori gyventi taip, kaip tūlas vakarų europietis.

Tačiau Lietuvos tauta nėra nei kvaila, nei naivi, kad aklai tikėtų politikierių žodžiais. Dvigubų standartų taikymas, pažadų bei atliktų darbų vertinimas, ir po tokios gyvenimo realybės norisi „užsimiršti“ arba palikti šią „ašarų pakalnę“. Taigi turime, ką turime. Kas toliau? Valdančiųjų reitingai krinta, opozicijos auga. Suprantama, jog sunku būti geru visiems, bet būti geru tik sau ir saviems yra dar blogiau. Išskirtiniai išrinktųjų pažadai tampa eiliniais plepalais, kurie dar labiau stumia mūsų tautą į neviltį.

Tačiau grįžkime prie temos apie priešlėktuvinę ir priešraketinę gynybą.

Žinome, jog panašios sistemos yra ar bus dislokuotos Europos šalyse, kurios suteiks daugiau saugumo bei pasitikėjimo savimi.  Įvairių modifikacijų „Patriot“ be JAV turi įsigijusios Vokietija, Graikija, Nyderlandai, Ispanija, Izraelis, Japonija, Pietų Korėja, Taivanas, Kataras, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Kuveitas ir Jordanija. Naujieji JAV priešraketinės gynybos  kompleksai pradėti kurti Lenkijoje, Rumunijoje ir Čekijoje. Norisi tikėti, jog į Lietuvą pratyboms atgabentas  „Patriot“ kompleksas liktų čia neribotam laikotarpiui.

Lenkija, Lietuva ir kitos šio regiono šalys nejaukiai jaučiasi žinodamos, kad Kaliningrado srityje dislokuotos Rusijos trumpojo nuotolio balistinės, o gal ir kitokios iš sausumos leidžiamos sparnuotosios raketos galėtų būti panaudotos greitos atakos metu.

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl Rusija iš viso turėtų prieštarauti dėl „Patriot“, jei pati yra dislokavusi ilgojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemas S-300 ir S-400 Kaliningrado srityje – prie pat NATO valstybių sienos?

Šių raketų smūgis į NATO šalių vadavietes, amunicijos sandėlius, oro uostus ir kitus strateginius objektus galėtų trumpam ar visam laikui paralyžiuoti atakuojamų šalių karines pajėgas bei politinę vadovybę. Kad Rusija treniruojasi būtent tokioms atakoms, parodė ankstesnės pratybos „Zapad“, kai Rusija imitavo balistinių raketų su branduoliniais užtaisais smūgį Varšuvai. Kitos šiame regione vykusios karinės pratybos dar kartą įrodė, kad Kremlius vykdo NATO šalių karinių pajėgumų patikrą bei demonstruoja savo „raumenis“.

Suprantamas Kremliaus noras demonstruoti savo jėgą ne tik atgrasymo tikslais, bet ir kaip bauginimo priemonę, ypač, kai pati vykdo agresinę karinę politiką. Nepaisant džiugių naujienų, stiprinant mūsų šalies bei NATO valstybių saugumą bei gynybinius pajėgumus, mane labiausiai jaudina demografinė Lietuvos situacija. Ar dar ilgam mums užteks Lietuvos patriotų? Kitaip tariant, ar išliks lietuviai kaip tauta?  

2017.07.17; 06:00

Šis interviu savaitraštyje „Literatūra ir menas“ paskelbtas beveik prieš tris dešimtmečius – 1990 metų gruodžio 8 dieną.

Prisiminiau tekstą ne vien todėl, kad jis man asmeniškai brangus – kaip aidas tų dienų, kada turėjau keletą unikalių progų su istorinių romanų autoriumi Petru Dirgėla (1947 – 2015) atvirai diskutuoti apie Lietuvos praeitį, dabartį ir ateitį. Kalbėdavomės arba senojoje „Literatūros ir meno“ redakcijoje Alumnato kieme, arba jo namuose netoli „Minsko“ parduotuvės. Pokalbiai visuomet trukdavo ilgiau nei planuodavome. 

Rašytojo Petro Dirgėlos esė „Minijos žemė“

Bet šį interviu skelbiu pirmiausia kaip priminimą jau išvykusiems arba ketinantiems svetur išvykti tautiečiams – net ir palikę Lietuvą, net ir toliausiai išskridę nepamirškite Lietuvos. Jei susiklostė nepalankios aplinkybės ir užmaršties dulkės jau tirštos, tai vis tiek būkime ištvermingi – stenkimės kuo ilgiau atmintyje išsaugoti Lietuvos vardą. Tėvynė – tai brangiausia, ką mes turime. Niekur kitur taip gerai nebus, kaip gera buvo Lietuvoje. Net jei šiandien atrodo, kad anglijose ir airijose – žymiai patogiau, mieliau, skalsiau, nepamirškime: mūsų Tėvynė – Lietuva. Vienintelė, nepakartojama, neišmainoma, neparduodama. Lietuviais privalome išlikti nepaisant sudėtingiausių aplinkybių. 

Net jei liekame gyventi anglijose ir airijose, privalome gyventi vardan Lietuvos. Tokia kiekvieno lietuvio misija. Prasminga, teisinga misija. Apie tai byloja ir rašytojo Petro Dirgėlos kadaise išleista esė „Minijos žemė“, kurią su didžiausiu įdomumu perskaičiau 1990-aisiais, kai Lietuva skelbė Kovo 11-osios Aktą…

Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius.

XXX

Su rašytoju Petru DIRGĖLA kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

Garbingo amžiaus sulaukusi senelio sesuo padovanojo seną maldaknygę. Kaip vėliau sužinojau, iš jos meldėsi net mano proseneliai…. Pasijutau turįs labai brangią relikviją. Mane apėmė jausmas, kurio dar nebuvau patyręs, – lyg nerimas, lyg baimė, lyg kaltė. Aš beveik nieko nežinau apie tuos, kurie šimtą metų meldėsi iš šios maldaknygės aptrintais viršeliais. Ir daug ko jau niekad nesužinosiu, nes tas „daug kas“ amžiams nugrimzdo į Alytaus, Butrimonių, Pakruojo kapinių žemę… Dabar suprantu: išsigandau savęs – žmogaus be praeities…

Nesi be praeities. Kaip ir visi, dabar gyvenantys, esi unikalus – tavo gyvasties siūlas atsivynioja iš neįžvelgiamų praeities glūdumų ir niekada nebuvo nutrūkęs. Nėra nė vieno žmogaus be praeities. Ir nėra nė vieno žmogaus, kuris atsimintų ją visą. Kodėl žmogus daug ką užmiršta? Ar tai – tik į blogą?

Rašytojas Petras Dirgėla.

Įsivaizduok, kad tu atsimintum viską, ką patyrė tie tūkstančiai ar milijonai tėvų ir motinų, kurių gyvasties siūlo galas dabar esi tu. Kas atsitiktų? Išsikraustytum iš proto, negyvas kristum… Neaprėptum, nesuvoktum, nepakeltum, neištvertum to, ką patyrė, suprato, iškentėjo tie tūkstančiai, milijonai tavo pirmtakų. Pats Dievas (jei nori, gamtos sąranga) saugo žmogų, nesuteikdamas jam galių atsiminti visko. Dievo mums lemta, kad mes atsimintume tai, kas padeda mums prie gamtos rūstumo prisitaikyti, o visa kita, kas mus sugniuždytų, pražudytų, – užmirštume. Toks mūsų užmaršumas natūralus.

Sutinku, tačiau Jūs veikiausiai neužginčysite, kad lietuviai pernelyg blogai atsimena savo praeitį, dar blogiau pažįsta savo tautos istoriją. Dažnas lietuvis nieko negirdėjęs net apie savo senolius: iš kur jie kilę, kas buvo jų tėvai, jų tėvų tėvai. O juk geriau pažindami tėviškės praeitį, jos žmones, būtume atsparesni mums peršamoms svetimoms ideologijoms.

Normali ideologija yra žmoniška, jos dėka žmonės geriau supranta vieni kitus, gali jaukiai bendrauti. Normalios ideologijos sąlygomis sąvoka ŽMONIJA reikštų visus žmones, turinčius lygias teises ir pareigas. Normalios ideologijos etalonas – dešimt Dievo įstatymų. Tačiau ar daug žmonių jų laikosi?

Dievas (ar gamta) suteikia žmogui užmaršumo tam ir tiek, kiek žmogus ištvertų, išgyventų, iki mirties žmogum liktų. Galingieji žmonės („antžmogiai“, vergvaldžiai, monarchai, ponų tarybų, politinių biurų visagaliai ir t.t.) natūralųjį užmaršumą fetišizuoja, plėtoja, ugdo savanaudiškomis doktrinomis tam ir tiek, kad kiti žmonės (valdiniai) įtikėtų, jog tik galingieji „viską žino“, ir taptų jų vergais, pastumdėliais, žmogiena karuose dėl turtų ir valdžios.

Kodėl lietuviai primiršo savo istoriją? Kam ir kodėl reikėjo, kad lietuviai užmirštų savo istoriją? Reikėjo stipresniems mūsų kaimynams – lenkams, rusams, vokiečiams, vėl rusams. Reikėjo, kad užmirštume senovėj turėję valstybę, kad užmirštume tautinį orumą, kuris visada skatina žmogų reikštis savita kultūra, savarankiška valstybe.

Kiekvienas minėtas kaimynas turėjo savitą mūsų istorinės atminties susinimo metodiką. Lenkų ponijos metodas: lietuviškai šnekėt – juodnugariška, gėdinga; Lietuva tegul būna, tačiau jei jos gyventojai šnekės tauriąja lenkų kalba, vadinasi, anksčiau ar vėliau Lietuva taps Lenkijos karalystės provincija kaip, tarkim, Mozūrija ar kokia Kujavų vaivadija.

Carų metodas: Lietuva – mūsų paveldima tėvonija… Ką čia bepridursi?

Vokiečių nacionalsocialistų metodas: vokiečiai – geriausia rasė, visos kitos – arba nepilnavertės iš prigimties, arba išsigimusios.

Tarybinis, socialistinis metodas: mes – broliai ir seserys; viskas, kuo kitos tautos savitos, – religija, papročiai, tradicijos, – tai tik tamsuolių prietarai, nuodai, liaudies opiumas; iki mūsų niekas nė negyveno, tikrą gyvenimą mes pradedam. Kas ta tavo prosenelių maldaknygė? Tamsuolių pliauškalai, žmogaus parklupdymas, Pabaigos agonija. O štai čia: oho! kompartijos manifestas – Pradžios knyga, šviesos ir tiesos versmė!

Tėvų ir vaikų supriešinimas (tėvai – tamsuoliai, vaikai – visažiniai šviesuoliai, pirmeiviai) kasdien, nuolatos, visą laiką – baisesnis dalykas net ir už tautos genocidą. Kas ta Mindaugo, Gedimino, Vytauto Lietuva? Argi valstybė buvo? Juokai… Laukinių žmonių vaiduoklija, ir tiek. Mūsų bobutės – šmėklos, senoliai – vaiduokliai… Ar šviesaus proto dėmesio vertas jų nykus, tamsus, kvailas, gėdingas gyvenimas?

Panieka seneliams, protėviams neregėtai greitai trumpina žmogaus genealoginę atmintį. O trumpa genealoginė atmintis liudija, kad tautos istorija jau beveik ar suvis užmiršta…

Tad nereikia būti dideliu mąstytoju, kad suprastum, kodėl taip drąsiai M.Gorbačiovas mums į akis rėžia: mes visada, ilgus šimtmečius, ir carų laikais kūrėme bendrą ūkį, bendrą kultūrą, o jūs dabar norit visa tai sugriaut.

Jūsų esė apie tėviškę „Minijos žemė“ – tai tarsi raginimas ir mums, protėvių likimais nesidomėjusiems, į tolimą kelionę praeitin leistis. O kas Jus paskatino leistis į tokią „nedėkingą“ kelionę, paaukoti jai tiek daug laiko ir jėgų?

Į tokias keliones dažną mūsų kartos žmogų pašaukė vaikystė. Namie, atsimenu, tėvas pasakodavo, kaip rusai (taip vadino visus sovietų karius) nukankino žmonelius Rainiuose, daktarus Panevėžyje… O mokykloj mums aiškindavo: jūsų tėvai buvo buožės, fašistai, banditai, jus išvadavo tėvelis Stalinas, dėkokite jam. Niekaip negalėdavau suprasti, kaip galima išvaduoti vaikus iš tėvų ir kodėl iš tėvų išvaduoti vaikai turėtų būti laimingi, dar baisiau – privalėtų kažkam dėkot už išvadavimą.

„Minijos žemę“ rašant rūpėjo ir tėviškės istoriją atskleisti, ir patirti, kiek švarios sąžinės, teisingumo, jautrumo, elementaraus žmoniškumo mano tėviškės žmonės išsaugojo „tais šviesiais laikais“, kai sąvokos „neteisybė“, „prievarta“ ir „laimė“ buvo sinonimai.  Knygą rašiau 1985- 1987 metais. Jos puslapiuose turėjo kalbėti tėviškėnai, konkretūs žmonės: vardas, pavardė… O tų metų įvykiai lyg ir liudijo, kad „kieta smako letena vėl siekia žmogelio gerklės“. Kuris tėviškėnas išdrįso ką nors tikrą pasakyt – užrašiau žodis žodin. Kuris apsigalvojęs ir išsigandęs pokalbiuose užrašytų žodžių išsižadėjo – išbraukiau iš knygos. Tad „Minijos žemė“ – mano tėviškės žmonių dvasinės laikysenos priešsąjūdiniais metais aprašas.

Knygai išėjus, tuoj išgirdau: pavėlavusi knyga. Žinoma, 1985 ar 1987-aisiais aš negalėjau parašyti, kad 1990 metų kovo 11 dieną paskelbtas Lietuvos valstybės atkūrimo aktas. Tačiau nesupratau ir nesuprantu, kur galėjo pavėluoti, tarkim, 1593-1603 metai, aprašomi romane „Anciliaus ežeras“? Kur pavėlavo 1985-1987 metai? Norint suprasti kiekvieno laikotarpio vertę, reikia į jį įsigyventi taip, kad pradėtų gelti širdį, panages, plaukus.

Apskritai mane glumina ir skaitytojų, ir kritikų (intelektualų, ar ne?) požiūris į praeitį. Antai ir Jūsų savaitraštyje (1990. lX. 29) A.Bučys rašė: „Mūsų pačių stambioji proza nūnai aiškiai privengia opių ir sudėtingų dabarties temų. Rašytojai, atrodo, kur kas geriau jaučiasi istorinės prozos baruose“ (beje, kiek tų rašytojų istorinės prozos baruose kruta – trys, keturi?).

Ši istorinio romano „Anciliaus ežeras“ vetinimo preliudija – tai keistas teigimas, kad praeitis rašytojui yra tik slėptuvė nuo dabarties vargų ir pavojų. Jei nori nuo dabarties atsiribot, pasislėpt, rašyk apie praeitį. O juk nei mene, nei istoriosofijoj nėra nei vien tik praeities, nei vien tik dabarties, nei vien tik ateities problemų ir temų. Yra tik kažkas, kas svarbu visais laikais, yra tik tai, ko mums trūko praeity, trūksta dabar, trūks ateity. Jei praeities nepažįsti, jos tau ir nėra. Deja, jei praeitį pažįsti, nepasislėpsi joje net nuo dabarties, nei nuo ateities.

„Joldijos jūros“ Lietuva sprendžia daug tų pačių problemų, kurias sprendžia ir šiandienos Lietuva (pavyzdžiui, nepriklausomybės nuo kitos valstybės problemą). „Anciliaus ežero“ Lietuvos (teisinės valstybės, turinčios vieną pažangiausių Teisynų Europoje!) įstatymų galią „gudri“ visuomenė sugeria kaip kempinė vandenį, o ar ne teisinės valstybės rentimas, ar ne tokių įstatymų, kurie veiktų, kūryba yra šiandienos Lietuvos svarbiausias rūpestis? Ir ar tikrai mūsų politikai yra tiek pranašesni kad ir už Mikalojų Radvilą Juodąjį ar Leoną Sapiegą, jog pastarųjų patirtis jiems nieko verta? Mieli skaitytojai, brangūs kritikai, mūsų istoriniai romanai tikrai nepadės Lietuvai užhipnotizuoti Maskvos Drakono. Aš tik sakau: nuo dabarties pasislėpt gali tik dabarty – istorinės atminties neturi, apie ateitį ir pagalvot bijai, tad kur dėsies?

„Minijos žemėje“ išteisinote žmogų, kurį, būdamas dar labai jaunas, Klaipėdos rajono laikraštyje neteisingai apkaltinot išdavyste. Šį faktą galėjote nutylėti – veikiausiai niekas šiandien nebūtų jo atsiminęs. Tačiau nenutylėjote… O, kad visi mes taip žiūrėtume į viešai pasakytus ar parašytus savo žodžius!

Žaviai šūktelėjai… O juk neatkreipei dėmesio į žodžius, kuriais palydėjau savo nenutylėjimą: „Mano sąžinė tepasilieka tokia, kokia buvusi, – su dėme“. Su dėme (ar dėmėm) ji tebėr ir dabar. Tą mūsų visuomenėj paplitusį nuodėmių išpažinimą (abejotino nuoširdumo) lydintis atgailavimas, apsišvarinimas (vis kokios nors naudos intencija) man primena pagirių sindromą. Renkuosi ne skubią atgailą ir greitą išrišimą – renkuosi gyvenimą su nuodėme, su nuodėmės ir sąžinės priešprieša, iki mirties. Be įtampos tarp nuodėmės ir sąžinės žmogus nebėra žmogus – nesvarbu, ar demokratijos rojuj, ar imperijos lagery jis gyventų.

O tą viešą, triukšmingą, demonstratyvią saviplaką (buvome šiokie, tokie, anokie…) laikau iškrypėliška. Kadaise vienuolės, plakdamos savo apnuogintus kūnus spygliuotais botagais, patenkindavo gašliuosius geidulius, patirdavo tariamą dvasios katarsį. Iki apkvaitimo niekinti savo bejėgiškumą (?), nuolankumą (?), vergiškumą (?) ir t.t. yra iškrypėliška lygiai taip pat, kaip ir mėgautis saviplaka.

Neniekinu savo tautos, gyvenusios tautų kalėjime. Neniekinu nei savęs, nei kitų, gyvenusių įkalintoje tautoje. Neniekinu pabėgusiųjų į „laisvas šalis“. Žmogus dažniausiai renkasi vargą, pavojus, riziką, jei tik aplinkybės sielos klausyti nebeleidžia. Kaltinimas „pardavė sielą velniui“ yra frazeologizmas – tiesmukai suprastas, šis kaltinimas reiškia nieką, nes sielos neįmanoma nei parduoti, nei užstatyti, nei šiaip kam nors atiduoti (Fausto eksperimentas mus klaidina). Prekeiva, vertelga yra ne siela, o sąmonė (tai Fausto eksperimento paklaidos esmė).

Laisvė – pastovi sielos būsena. Nebūtų sielos, nebūtų laisvės. Laisvė – sielos egzistavimo forma, laisvės forma egzistuoja tik siela. Tačiau siela žemiškame gyvenime neatskiriama nuo kūno, kurio egzistavimo forma – nelaisvė, taigi ir nuolatinė kliūtis tobulam sielos egzistavimui.

Per kelerius pastaruosius metus pasikeitė Lietuva, pasikeitė TSRS, pasikeitė Europa, pasikeitė pasaulis. Ką tie pasikeitimai liudija? Ar tik politikos humanizaciją? Politika – paviršius. Paviršiuje niekas nesikeičia, jeigu nieko neįvyksta gelmėj. Į gelmę žiūrint ištarta: tarsi-būtis (lietuviškas terminas – Arvydo Šliogerio). Tarsi-būties apmąstymu, man rodos, pasibaigs ilgas filosofijos blaškymosi laikotarpis, prasidėjęs po Pirmojo pasaulinio karo, kai klasikinė filosofija pasijuto bejėgė prieš „ideologijos tvaną“, prieš „proto tarnystę beprotybei“.  Sielos negalima nei užuiti, nei pavergti. Užuiti, pavergti galima tik sąmonę, protą, t.y. tą instrumentą, kuriuo filosofuojama. Teisybė pažįstama siela, filosofuojama protu. Mirties sielai nėra, protui mirtis – problema. Tarsi-būties sielai nėra, protui, sąmonei ji – problema. Ideologija sena kaip pasaulis. Tarsi-būtis taip pat seniai, įvairiais vardais vadinama, protui žinoma. Tačiau tik šiuo paklaikusios ideologijos tvano laiku, atrodo, jau įsitikinta: tarsi-būtis – būties idolas, pakištas ideologijos, inertiškų tradicijų ir proto palaikytas ne vien sąmonės, o visa ko problema.

Jei aš neklystu (taip būna retai), jei tikrai tuo įsitikinta, filosofijoj neišvengiamas perversmas: protas, buvęs sielos valdovas, bus priverstas tenkintis sielos patarnautojo, sekretoriaus veikla (užsiims tuo, kam natūraliai yra pašauktas). Perversmą mąstyme suprantu ne kaip revoliucinį aktą, o kaip savaiminį evoliucinį žmogaus laisvėjimą, nuoseklų išsivadavimą iš sveiko proto doktrinų, išteisinančių arba įteisinančių beprotybę, – šio proceso sinonimu galėtume laikyti ir Lietuvos laisvėjimą pastaraisiais metais.

Lietuva laisvėja „mąstydama siela“. Kai tik laisvėjimą pabandoma koreguoti „sveiku (pavergtu) protu“, tuojau padvelkia laisvės laidotuvių vystančiais vainikais. Kiekvienas pats galėtų pamąstyti, kokie kokybiniai pakitimai žmonių bendravime ir pasaulio suvokime įvyktų, jei filosofijos, apskritai mąstymo hierarchijoj protas ir siela susikeistų vietom.

Iliuzija? Veikiausiai. Klaipėdos rajono laikraštyje „Banga“ (1989.Xl.4) kraštotyrininkas V.Rimgaila, lyg ir recenzuodamas „Minijos žemę“, pateikė man nepaneigiamą, neginčytiną, tyrą kaip krištolas įrodymą, kad išteisinau vis dėlto… išdaviką: „K. Bukys ne tik išdavikas, bet ir prityręs hitlerininkų, gestapininkų šnipas. Valstybės saugumo komitete Vilniuje saugomas K. Bukio tardymo protokolas ir byla, kuri iki šiol visuomenei nežinoma. (Išdaviko byla, o taip pat ilgai ir stropiai slepiama nuo visuomenės! – P.D.). Apie jo veiklą tarybiniai organai žinojo. Štai kodėl išvadavus rajoną K.Bukys buvo suimtas. Tardomas jis prisipažino ir detaliai papasakojo apie šnipinėjimą 1940-1941 m. (…)“

Štai šitaip: saugumo komitete tardomas žmogus prisipažino – nebereikia nei siela, nei protu mąstyt. Trumfuoja mąstymas tardymu. Koks mąstymas, tokia ir išvada: žmogelis šnipinėjo (?!) sovietų karių įsitvirtinimus, tačiau vokiečiai sudegino ne įsitvirtinimus, o niekuo dėtus Abligos kaimo gyventojus.

Man atrodo, kad apie savo tėviškes rašyti turėtume visi. Ne spaudai – sau, savo vaikams. Tačiau negaliu nesutikti ir su tokia vieno „Minijos žemės“ herojaus mintimi: „Tik, Dieve gink, neforsuokime praeities atsiminimo kokiais nors nutarimais ar įstatymais, naujais išskaičiavimais. Pats gyvenimas viską, ką reikia, mums primins“.

Teisybę žmogus sakė. Gyvenimas daug ką jau priminė, primena dabar, primins ateity – tai pozityvus procesas. Tačiau ir „praeities atsiminimo“ forsavimo niekaip nepajėgiam išsižadėti. Ar pastebėjai, kaip įdomiai sužydėjo ir nužydėjo „Teisybės sakymas“? Per labai trumpą laiką paaiškėjo, kad teisybės yra mažiau negu „tik teisybę, kaip mane gyvą matai“ kalbėti ir rašyti norinčių ir tai darančių. Paaiškėjo, kad teisybė ir sąžinė – ne tas pats. Dar paaiškėjo: iš anksto užsiprogramuotas teisybės sakymas, pasirodo, nė nėra teisybės sakymas – tai tik vienų ar kitų, vienokių ar kitokių interesų viešas skelbimas.

Daug tikslų norime pasiekti šturmu. Vienus trokštam urmu išteisint, kitus – urmu nuteist. „Nedelsiant nė valandos“ norima perdislokuot ir meninkinkus.

Istorinis patyrimas nemeluoja: liaudis mąsto stereotipais, klišėmis, kiekviena valdžia stabarėja, konservatyvėja, menas nuolatos rizikuoja: menas – visada opozicija ir liaudžiai, ir valdžiai.

Tačiau meno opoziciškumas neprasimanomas, neprisišaukiamas – natūraliai, savaime atsirandantis. Naujai Lietuvai – vos keli mėnesiai, o jau šimtai balsų salonuose, redakcijose, spaudos puslapiuose rėkia: „Menininkai, į opoziciją!“

Šis reiškinys taip pat labai įdomus. Kas taip rūpinosi jo plėtra? Vien tik išminčiai ar ir pikta šakališka pasalūnija? Interesai, interesai… Interesai aukščiau visko!.. Neįsivaizduoju jokios – nei politikos, nei meno – opozicijos, neturinčios naujos, natūraliai susiklosčiusios pozicijos.

Dėkoju už pokalbį.

2017.05.10; 14:23

Šiandien – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Keturis dešimtmečius – nuo 1864-ųjų iki 1904-ųjų – Lietuvą okupavę Rusijos carai draudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Draudė, bet neuždraudė: nepaisant žiaurių represijų, ji buvo spausdinama, platinama, skaitoma. Garbė jos rašytojams, leidėjams ir platintojams – knygnešiams! Nuo draudimo pradžios iki 1883 m., t.y. iki „Aušros“ gimimo, buvo išspausdinta 484 knygos, o nuo 1883 m. iki 1904 m. – 1372 knygos.

Neseniai perskaičiau dr. Jono Basanavičiaus „Autobiografiją“, pradėtą 1921 m. pabaigoje ir baigtą 1922 m. birželio 16 d., o Lietuvos Mokslo Draugijos išleistą 1936-aisiais. Ne kokią monografiją apie Didįjį Aušrininką, „Auszros“ įkūrėją, Lietuvių Tautos Gaivintoją, Švietėją, Didįjį lietuvių tautos Atgimimo Patriarchą, jos Prisikėlimo Pranašą, – ne kitų parašytą  biografiją, o autobiografiją, kurios ištraukas Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną čia skelbiame. Šiuos aukštus žodžius apie Joną Basanavičių „Įžangos žodyje“ vartoja Lietuvių Mokslo Draugijos pirmininkas kun. d-ras Ant. Viskantas. Manome, kad jie teisingi ir pagrįsti, nepaisant pastaruoju metu pastebimo trumparegiško, primityvaus mūsų Tautos, jos praeities niekinimo.

Tais laikais, kai dar nebuvo nušvitusi „Aušra“, tik vienas kitas inteligentas, dažniausiai gyvenę ne Lietuvoje, sielojosi dėl lietuvių Tautos, jos kalbos likimo. Apie tai Basanavičius rašo savo „Autobiografijone“. Tada buvo labai mažai Tautos gaivintojų, švietėjų, mokytojų, užtat kaimuose gyveno daug neraštingų valstiečių ir mokyklos nelankančiųjų vaikų. Dabar inteligentų, intelektualų turime tarsi daug, bet Tautos likimui neabejingųjų – beveik kaip Basanavičiaus laikais. O kaimai tragiškai ištuštėję. Tai kada lietuvių Tauta buvo didesniame pavojuje? Ką mokysime ir auklėsime Lietuvoje be lietuvių? Šiandien dėmesio centre – ne Tauta, o tautinės ir seksualinės mažumos.

„Autobiografijoje“ Basanavičius klausia: „Kada tie mūsų lietuviai pradės daugiau viešais dalykais rūpintis, ne tik savo pilvo reikalais?“ Klausimas labai aktualus ir šiandien.

Lietuviškos spaudos draudimas panaikintas 1904-ųjų gegužės 7 d. Beje, „Autobiografijoje“ šis faktas net nepaminėtas. Gal dėl to, kad Didysis Aušrininkas tą draudimą panaikino žymiai anksčiau – 1883-aisiais.

Vytautas Visockas

xxx 

D-ro Jono Basanavičiaus „Autobiografijos“ fragmentai

Apsigyvenimas Pragoje mano gyvenime turi didžiausią reikšmę, kuri ne tik man pačiam yra svarbi, bet iš dalies visai Lietuvai. Čia, neperdėjus galima būtų sakyti, stovėjo lietuvystės atgimimo vygė, iš kurios sušvito „Auszra“. Su Praga ir mano paties likimas yra stipriais ryšiais susirišęs.

Daktaras Jonas Basanavičius Auszros išleidimo metu – 1883 m.

Jau aukščiau minėta, kad 1881 metais d-ro Jurgio Sauerveino buvo sumanyta įstegti „Lietuvių mokslo draugystė“. Iš šitos priežasties daugiausiai už jos įsteigimą buvo mano agituota, rašyta „Liet. Ceitungoje“. Matant, kad Prūsų lietuvininkų laikraščių redaktoriai ne visados pritardavo mūsų sumanymams, dargi kaip M.Šernius, kai kada atsisakydavo talpinti, arba pradėjus spausdinti kokį straipsnį – pav. „Apie senovės Lietuvos pylis“ – nutraukdavo ir nebaigdavo dėlei vokiečių prisidingėjimo, kilo mintis įsteigti savo organą, kuriame galima būtų laisvai, drąsiau ką rašyti apie lietuvystės reikalus, nežiūrint tų redaktorių bailumo. Todėliai dar 1881 m. buvau su spaustuvininku Žeinovu Rusėje (Rusčuke) susirašęs, norėdamas ten pas jį lietuvišką laikraštį spausdinti. Bet nekalbant jau apie politikos sąlygas – rusams tuomet dar de facto Bulgariją valdant – netikusias lietuviško laikraščio išleidinėjimui, sunku buvo ir su bendradarbiais, nes labai maža dar jų tuomet buvo. Iš mano Maskvos ir Peterburgo pažįstamų dar tuomet negalima buvo – išskyrus iš dalies Petras Vileišis ir d-ras V.Pietaris – nė vienas rasti, kursai būtų tikęs bendradarbių laikraščiui; tik nuo vieno kun. S.Narkevičiaus, talentuoto Syrokomlės „Margio“ ir k. vertėjo, su kuriuomi nuo kelių metų gerai pasipažinojau, galima buvo patogaus literatiško laukti darbo.

x   x   x

Reikėjo todėl atrasti kitą kokią vietą arčiau Lietuvos sienos, iš kur galima būtų kontrabandos keliu laikraštį ir lietuviškas knygas platinti. Šiame dalyke labai naudinga buvo pažintis su Jurgiu Mikšu, be kurio pagelbos ir trūso negalima buvo išleidimu ir laikraščio platinimu užsiimti. Tuo tarpu kun. Narkevičius buvo jau man prisiuntęs eilių pluoštą, Vištaliauskas – „Op, op, Nemunėli“, „Lietuviškąją kalbą“ ir prižadėjo daugiau rašyti. Dagilis, Šliupas, Pietaris – po kokį straipsnį atsiųsti žadėjo: žodžiu sakant – jau širdis ramesnė tapo. Todėliai laiškais gruodžio 26 d. 1882 (sausio 7 d. 1883) m. į Višteliauską ir Mikšą rašytais aš jiem dviem padaviau sumanymą įsteigti lietuvišką laikraštį Ragainėje po Mikšo priežiūra ir administracija, iš abiejų pritarimą apturėjęs, sausio 23 d. išsiunčiau Mikšui laikraščio „Auszros“ prospektą drauge su tūlais straipsniais, kaip „Skruzdžių apsilankymas“ ir Baranausko eilėmis „Lietuvos senovės paminėjimas“. Laikraščiui programinę „prakalbą“, rodos, sausio 28 d. rašiau, nes ją Mikšui prie laiško pridėjęs, kitą, 29 d. išsiunčiau. Noriu čia prie progos vieną tos prakalbos paminėti vietą, kuri mane labai sujudino. Parašęs ją, skaitydamas žodžius „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybės, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia“! graudžiai apsiverkiau ir iš akių byrančiomis ašaromis sušlapinau rankraštį. Tarytum aš tuomet prajaučiau, kad šitie iš gilumos širdies kilusieji žodžiai užgaus jautresnių lietuvių širdis ir sukels juose tėvynės ir savo kalbos meilę, be kurios nėkoks tautos atsigaiveliavimas negalimas – taip ir atsitiko.

x   x   x

Jono Basanavičiaus gimtinė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie laikraščio steigimą mano iniciatyva gali paliudyti ir d-ras Vincas Kudirka, kursai „Tėvynės varpuose“ („Varpas“ 1893 N 3) pasakoja: „Parvažiavau iš universiteto ant vasaros į Lietuvą. Vienas kunigas – be, abejo Narkevičius – papasakojo man, kad išeisiąs lietuviškas laikraštis, parodė savo lietuviškai rašytas eileles ir Basanavičiaus laišką apie aną laikraštį“. Iš šitos žinios matoma, kad dar prieš atsirandant „Auszrai“ buvo to laiko žmonėms, su kuriais korespondavau, rašyta apie rengimąsi leisti lietuvių kalba laikraštį.

Iš priežasties 10 metų „Auszros“ sukaktuvių tas pats V. Kudirka kalbėdamas kitame straipsnyje apie jos įsteigimą, rašo: „Pavasarį 1883 m. Prūsuose pasirodė pirmutinis numeris „Aušros“… Šitie metai istorijoj lietuvių tautiško kilimo užims įžymią vietą. Garbė pirmutinio atviro ir tvirto žingsnio ant kelio tautiško atgijimo priguli daktarui Basanavičiui. Žinoma, tautiški jausmai pradėjo apsireikšti pas mus daug anksčiau paminėto laiko. Pats daktaras Basanavičius su savo „Aušra“ buvo tiktai ypatingu reiškėju naujos idėjos.

x   x   x

„Auszros“ programa, kaip aš ją tuomet supratau, patilpusi yra „prakalboje“, kuri spausdinantės į „priekalbą“ pavirto. Kaip jau iš motto: „homines historiarum ignari semper sunt pueri“ matoma, mūsų „Auszra“ Lietuvon savo spindulius leisdama ir pagal ano laiko išgalę apšviesti žmones geisdama, ketino ant istoriškai-tautiško pamato stovėdama, suteikti skaitytojams tūlų žinių, iš kurių lietuviai garbingesnę savo senovę, praeitį, kurios jie gėdytis neprivalo, pažint galėtų. Be to dar jau tuomet norėta, kiek galint, vesti kovą prieš tuos nelemtus, barbariškus gaivalus, kurie mūsų tautą ir jos gražią kalbą slogino. Lietuvių kalbos užtarimas bažnyčioje, mokykloje jau tuomet mums atrodė kaipo tautiška pareiga.

x   x   x

Pirmojo Aušros numerio viršelis

Tuo tarpu naujam laikraščiui pasirodžius ir jį vienur-kitur išsiuntinėjus – jį žmonės su dideliu entuziazmu priėmė. Taip, tarp kitų, Jonas Juškevičius iš Kazaniaus rašė: „Ačiū, šimtą syk ačiū už žodžius, parašytus tokiu gražum liežuviu lietuvišku, kokį skaityti ir sapnyj nesapnavau… Ačiū Viešpačiui, kad man nusidavė ant pabaigos mano gyvenimo regėti „Auszros“ prabudimą iš miego, arba letargiško sapno Lietuvos ir lietuvių: Galiu mirti, pamatęs aušrą mūsų atsigaivinimo, apie kurį aš per 25 metus dumojau“ ir t.t. Taipogi M.Akelaitis iš Paryžiaus, Petras Vileišis iš Belgijos, kur jis tuomet darbavosi, Gorodeckis, Dagilis ir k. rašė – su pasigėrėjimu laikraštį skaitę ir velijo jam geriausio pasisekimo.

D-ras V.Kudirka savo „Tėvynės varpuose“ kiek vėliau pranešė apie įspudį, kokį į jį padaręs pirmasis „Auszros“ numeris: „Po tam – pasikalbėjimo su kun. Narkevičium – ar į pusmetį gavau N 1 „Aušros“. Žiūrau, ant pirmutinio puslapio stovi Basanavičius. „Pranašas“ – pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti „Auszrą“… ir neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi… Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrysdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio… rodos girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: O tu, paklydėli, kur ikišiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu… Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis… Rodos, užaugau išsyk, ir ta pasaulė jau man perangšta… Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs. Ta valanda antrojo užgimimo perdaug yra svarbi mano gyvenime, kad galėčiau ją užmiršti. Negaliu taipogi užmiršti, kad ir nepripažinti, kad už tą valandą esu kaltas Basanavičiui. Neužilgo susižiedavau su Lietuvos literatura ir iki šiai dienai savo sužiedotinės neapleidžiu“.

x   x   x

VI-je klasėje esant ant Velykų nusisamdę žydelį išvažiavome keliese atostogų namon per Vilkaviškį. Išvažiavus plentu už miesto ir Šešupės ant kalnelio, aš padaviau sumanymą važiuojantiems drauge mokiniams uždainuoti, kad nebūtų nuobodu važiuot ir turėdamas gerą balsą, užtraukiau dainą: „Augin tėvas du sūneliu, du sūneliu, augindamas labai džiaugės, labai džiaugės“… Pasirodo, kad keliaujančių vaikų tarpe tuomet būta ir Vinco Kudirkos, kursai 1871/72 metais buvo II klasės mokiniu ir šitą atsitikimą jisai mini „Tėvynės Varpuose“ („Varpas“ 1893 N 3), sakydamas: „Aš turėjau gerą balsą ir tikrai buvau paketinęs prisidėti (dainuoti), tik štai Basanavičius užvedė lietuviškai: „Augin tėvas du sūneliu…“ Rodos, kad kas gerklę užėmė iš gėdos. „Chlop“ – pamislijau sau lenkiškai ir, nuleidęs nosį, tylėjau“. Mat buvo nutautėjęs.

2017.05.07; 01:13

Valstybei plėtojant santykius su kitomis valstybėmis, vienas itin svarbus tų santykių dėmuo yra prekyba. Dažnai prekybiniai santykiai užsimezga anksčiau už diplomatinius, nes iš prekybos iškart gaunama apčiuopiama nauda, o iš diplomatijos, priklausomai nuo derybininkų gebėjimų, galima ne tik ką gera gauti, bet ir prarasti.

Lietuviais norime ir būt… Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Diplomatinio lygmens reikalus, vadovaudamiesi demokratiniu principu, sprendžia valstybių prezidentai, parlamentai, vyriausybės. Sukurtos valstybės piliečių valia, šios institucijos ir minėtus santykius pagal piliečių valią kuria.

Tačiau žmonių valia nėra Dievo valia, todėl ji gali būti ne tik gera, bet ir bloga: vadovaujantis vien demokratiniu daugumos principu, demokratinis valdymas gali nešti ir blogį, o pati demokratija gali išsigimti, virsti visų visiems tironija. Taigi liaudis (demokratinėje valstybėje –  pilietinė visuomenė) turi būti dora, turėti pareigos ir atsakomybės jausmus valstybei. Tautinei valstybei, kokia yra ir Lietuva, pasirodo, ir to neužtenka; pilietis privalo būti įsipareigojęs ir atsakingas tautai, savo tautos ideologijos šalininkas ir kūrėjas.

Tautinė valstybė

Tautinių valstybių kūrimasis nėra demokratijos nuopelnas, nes demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra. Demokratinio valdymo mechanizmas vertina formaliai valstybei davusį pasižadėjimą pilietį, o jo tautybė mechanizmui nesvarbi. Ar ne paradoksas: valstybė sukurta tautiniu pagrindu, o tautybė – nevertinama! Deja, kartais gali ir taip nutikti. Dėl pastarosios priežasties tautinės valstybės pilietis turi būti ne tik doras, ne tik valstybei pareigą ir atsakomybę turintis žmogus, bet ir tautiškai susipratęs, tikras savo tautos patriotas.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pilietybė yra formali kategorija, piliečiu tampama įgijus įstatymu numatytą cenzą ir davus valstybei pasižadėjimą ar priesaiką. Tautiečiu gimstama, tautietį ženklina istorinio likimo bendrystės ženklas.

Gali kilti klausimas, kaip turime vertinti kitataučius, kurie jau šimtmečius čia gyvena, kurie savo likimą susiejo su Lietuva? Pagrindiniu tautos požymiu reikia laikyti ne geografinę tautos padėtį, antropologinius bruožus, išpažįstamą tikėjimą, net ne kalbą, bet istorinio likimo bendrystę. Kitataučiai, šimtmečius gyvenę kartu su lietuviais, savo likimą susieję su Lietuva, yra lietuviai, nors jų kilmė kitokia. Teisus buvo popiežius Jonas Paulius II, kai 1993 m. lankydamasis Lietuvoje, čionykščius lenkus vadino lenkiškos kilmės lietuviais. Imigrantus, okupantus bei jų palikuonis reikia vertinti išskirtinai.

Ar gali atstovauti lietuvių tautos idealams ir interesams buvę sovietiniai okupantai bei jų palikuoniai, steigiantys Lietuvoje politines organizacijas kitos šalies vardu? Antai Lietuvoje įregistruotos ir veikia politinės organizacijos Rusų sąjunga, Lenkų rinkimų akcija. Jei jie ne Lietuvos rusai, ne Lietuvos lenkai, o rusai ir lenkai Lietuvoje, aišku, jog ir būdami Lietuvos piliečiai, Lietuvos tautiniams reikalams jie bus abejingi arba ir priešingi. O kaip tie piliečiai elgtųsi valstybei svarbiais tautiniais klausimais referendumuose, rinkimuose, iškilus grėsmei ar karinio konflikto atveju? Užtenka prisiminti, kaip 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariai lenkai balsavo dėl Lietuvos nepriklausomybės, arba, kaip kėsinosi kurpti Lietuvoje lenkų autonominį darinį. Pastebėkime, kokios užplūdusių migrantų girnapusės kelyje į tautinio valstybingumo įtvirtinimą prikabintos prie latvių, moldavų, baltarusių kojų! Šie pavyzdžiai rodo, kokie pavojai tautai ir jos valstybei slypi aklai, neatsakingai taikomame demokratijos mechanizme.

Lietuvoje tautinis ugdymas kaip sudedamoji pilietinio ugdymo dalis valstybiniu lygmeniu apeinama, arba apie jį kalbama vangiai. Iš praeities einančios ,,tautų draugystės“, o iš dabarties – kosmopolitinės nuostatos dar išlikusius tautinės savimonės pradus ne tik užgožia, bet kėsinasi juos visiškai ištrinti.

Rašytojas, žurnalistas, publicistas Vytautas Alantas 1987 metais parašė knygą „Tauta istorijos vingiais“. Knyga 1990 metais buvo išleista Čikagoje, o jos fotografuotas leidinys – 1992-aisiais Vilniuje. Knygos skyrelyje ,,Prieš prakalbant“ autorius prisipažįsta: ,,Knygą rašiau nežinau kiek metų. Kartais pagalvoju, tarsi būčiau rašęs visą gyvenimą… Sunku nusakyti, kada tautos ideologijos dalykai prasideda ir kada baigiasi. Tauta yra gyvas, nuolat pirmyn žengiantis organizmas, tad ir savaime peršasi išvada, kad tautą reikia nuolat kurti“. Iš tikrųjų knyga parašyta patrauklia ir žodinga kalba, yra tautinės ideologijos vadovėlis. Ji greta Katekizmo, etikos pagrindų bei Konstitucijos turėtų būti nagrinėjama mokyklose.

Iš skyriaus „Pasisakymai“, kuriuos autorius palygino su glausta savo ilgo gyvenimo ir didelės patirties apžvalga, verta cituoti:

Jokia kita tauta nedavė savo kaimynams tiek savo kraujo ir smegenų, kaip lietuvių tauta.

Valstybėje gali būti daug įvairių konfesijų, bet tautos vienijantį branduolį sudaro lietuvybė.

Tauta be savo kalbos ir kultūros pasmerkta išgaišti.

Tauta atskleidžia ir išryškina savo asmenybę didvyrių žygiais ir kūrybiniais darbais, ir kalba į pasaulį savo talentų lūpomis.

Tautos paskirtis – surasti savo teisingą tautinį kelią amžių vingiuose.

Tauta, paklydusi savo istorijos vingiuose, ima orientuotis pagal svetimas gaires.

Tikras patriotas bus ne tas tautietis, kuris garsiai trimituoja per tautos šventes, bet tas, kuris įmūrija patvarią plytą į tėvynės pastatą.

Kada užtvenksime lietuviško kraujo srovę, tekančią į svetimus baseinus ir sukančią svetimas girnas, kada atgręšim srovę į save?

Mylėk teisybę, bet pirmų pirmiausia mylėk savo tautos teisybę.

Lietuvybės drungnumas – pakelė į tautinį susinaikinimą.

Lietuvis neatlaiko ,,svetimo klimato“, nors savybėje jo narsybė neginčijama.

Lietuviška šeima – lietuvybės negęstantis židinys, arba su lietuvybe atsisveikinimo kryžkelė.

Nulietuvėjimas – tautinė savižudybė ir trąša svetimiems dirvonams.

Lietuvis nenusileis lietuviui, bet greit kapituliuoja prieš kitatautį. Ar tai įsisenėjusi iš baudžiavos laikų atlieka, ar tautinio subrendimo stoka, ar imlių svetimybių pamėgimas, ar viskas kartu?

Lietuvį tyko per daug pagundų ir pavojų tapti tautos atskalūnu: mums verkiant reikia lietuvybės apaštalų.

Tautos išdavimas – didžiausias dievų keršto šaukiantis nusikaltimas.

Nėra ko brautis į svetimą sąžinę ir šnipinėti, kas kokiam dievui žibina žvakutę: svarbiausia, kad ten skaisčiai liepsnotų lietuvybės liepsna.

Kova dėl lietuvybės yra yrimasis prieš milžinišką srovę.

Niekad neužmirškime kelių, vedančių į gimtosios kalbos lopšį!

Vargu ar rasime kitą tautą, kuri būtų parodžiusi tiek heroizmo kovodama už savo laisvę, kaip lietuviai, bet kodėl jos žiedai taip greit nuvysta, patekę į svetimą dirvą?

Mes didžiuojamės esą narsios tautos palikuonys ir žvanginame kardais su savo broliais lietuviais, kartais pamiršdami net ir tikruosius savo priešus.

Lietuvybė, neturinti šaknų istorijoje, yra kasdienybės paviršiumi plūduriuojantis laivas, kurį vėjai blaško kaip nori, jau nekalbant apie audras.

Tautos istorija – kaip didysis epas, kuris gal turi pradžią, bet neturi pabaigos.

Lietuvio tautybės atgimimas dar nėra baigtas.

Sekantis XXI amžius bus lietuvio tautybės galutinio subrendimo amžius.

Lietuvis apčiuops lietuvybės šaknis, kurios jį sieja su tautos senais mistiniais paversmiais.

Kiekvienas iš cituotų pasisakymų vertas gilesnio apmąstymo ir nagrinėjimo. Jie – tautinės ideologijos akcentai ir kelrodžiai ženklai. Valstybės valdymo mechanizmą pakeisti pakanka kelių mėnesių, pakelti ekonomiką – keleto metų, o išugdyti ir suformuoti tautiškai susipratusią pilietinę visuomenę reikia dešimtmečių. Tačiau, žinant koks nelengvas ir ilgos trukmės darbas laukia, jo reikia imtis ne tik priešinimuisi globalizmui ir kosmopolitizmui, bet tautiečių ugdymui, pradedant lopšiu, mokykla. 

Politinis turgelis

Lietuvos ir Lenkijos praeities santykiai nepasižymėjo ne tik meile, bet ir draugiškumu. Kaimynė, atplėšusi nuo Lietuvos didelę dalį teritorijos su sostine Vilniumi, gviešėsi ir į dar didesnę jos žemių dalį, tačiau tragiškas abiejų šalių likimas, ištikęs jas dėl nacių ir sovietų okupacijų, jas tarsi suartino.

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Santykius neabejotinai sušildė Lenkijoje kilęs „Solidarumo“ judėjimas, Lietuvos Sąjūdžiui rodomas pavyzdys bei lenkų diplomatijos palankumas Lietuvos Atgimimui ir Nepriklausomybės pripažinimui.

Deja, artimesnė bičiulystė neilgai tetruko. Pasirašant 1994 m. Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, Lenkija sąmoningai išvengė atsiprašymo už okupaciją, neleido net užsiminti apie Lietuvai padarytos žalos atlyginimą.

Nustebino daugiau negu keista oficialiosios Lenkijos užimta pozicija, kai lenkiškos kilmės Lietuvos piliečiai pasikėsino kurpti lenkišką autonomiją Lietuvoje, kai pasuko išvien su skaldytojiška prorusiška „Jedinstva“, o netrukus ir pati Lenkija suskubo „ginti“ nežinia nuo ko Lietuvos lenkakalbius. Toliau dar daugiau: imta reikalauti vardus ir pavardes asmens dokumentuose rašyti lenkiškais rašmenimis, keisti į lenkiškus gatvių, vietovių pavadinimus, į viešąjį gyvenimą įvesti lenkų kalbą. Tokie siekiai, netenka abejoti, atspindi blogai maskuotą Vilnijos reokupaciją. Flirtuojančios šalys tai girdi ir mato, tačiau nedrįsta viešai prasitarti – žinoma, „gerų kaimyninių santykių vardan“. Mūsų politikams sąmoningai veliantis į rizikingas/ derybas, vyksta politinis turgelis.

Ant prekystalio – didžiausia vertybė

Visą tą laiką, valstybės vyrai, kaip jau įprasta, savo piliečius pažadais maitinę, Lenkijai vis žadėjo įvairias nuolaidas jiems daryti, kol 70 mūsų išrinktųjų, vadovaujami buvusio (Andriaus Kubiliaus) ir esamo (Gabrieliaus Landsbergio) TS-LKD pirmininkų, 2017-04-04 pasirašė Lietuvos Respublikos Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą.

Ką gi tas projektas byloja? Byloja jis štai ką: Lietuvos Respublikos piliečio prašymu jo vardas ir pavardė rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis ir pagal Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos Kelionės dokumentų mašininio skaitymo taisykles (toliau – ICAO taisyklės), jeigu vardas ir pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje ir dokumento šaltinis įrodo, kad asmuo arba jo protėviai pagal tiesioginę giminystės liniją turėjo kitos užsienio šalies pilietybę arba su užsieniečiu sudarė santuoką ir jo pavardę paėmė. Čia WQX įvedimas maskuojamas ICAO taisyklėmis, pagal kurias dokumentai leidžiami šešiomis oficialiomis ICAO kalbomis: anglų, prancūzų, ispanų, rusų, arabų ir kinų. Ant prekystalio radosi didžiausia Tautos vertybė – kalba. Jei jau prekiaujama, tai – pagal komercines taisykles!!!

Maža to – neseniai Andriaus Kubiliaus iniciatyva Seime įsteigta grupė tautinių mažumų politikos klausimams spręsti, Abiejų Tautų Respublikos istorinio atminimo garbei pavadinta „Gegužės 3-iosios grupe“. Gegužės 3-sios konstitucijos garbei, kurioje Lietuvos net vardo nėra! Ant prekystalio radosi didžiausia Tautos vertybė kalba.

Skaitytojui primenu, jog tautinėmis mažumomis Lietuvoje laikytini tik totoriai, karaimai ir čigonai, kurie jokių problemų čia neturi (Lietuvos lenkai – tautinė bendrija), todėl panašu, kad bus atidarytas dar ir kitas politinis turgelis, gal lenkiškai konstitucijai į Lietuvą importuoti ar net liūdnai pagarsėjusią „Abiejų Tautų Respubliką“ atkurti…

O tempora, o mores! (kas per laikai, kas per papročiai) belieka ištarti, kai vertybės matuojamos pinigais, turtais, interesais, postais, malonumais.

2017.04.19; 06:54

Šiomis dienomis „Diemedžio“ leidykla išleido Romualdo Grigo knygą „Nutylėtų tiesų sakymas“, skirtą lietuvių tautos istorinio kelio, jos dramatiško buvimo pasaulyje įžvalgoms. Kaip jau paskelbėme, kovo 9 d. Mokslų akademijos mažojoje konferencijų salėje įvyks jos sutiktuvės. 

Romualdas Grigas, knygos „Nutylėtų tiesų sakymas“ autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – trumpai apie autorių ir šios knygos „Pratarmės mintys“.

Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas, šalyje gerai žinomas sociologas, vadybos žinovas, filosofas ir tautotyrininkas. Parašė apie tūkstantį mokslinių ir beveik tiek pat publicistikos straipsnių, taip pat keliolika monografijų bei esė knygų. Už keturių monografijų ciklą, skirtą lietuvių tautos socialinei organizacijai ir jos pokyčiams atskleisti, jam suteikta Lietuvos mokslo premija. Jis – daugelio kolektyvinių monografijų ir rinkinių sudarytojas bei redaktorius. Romualdas Grigas yra apdovanotas I laipsnio ordinu „Už nuopelnus Vilniui ir tautai“.

Šioje knygoje remdamasis savo ilgamete sociologo, tautotyrininko ir istorijos filosofo patirtimi jis piešia ne visai tradicinį lietuvių tautos ir valstybės istorijos bei esaties vaizdą… Jo minties kelionė primena detektyvą…

Profesoriaus netenkina nusistovėjusios, lyg ir visuotinai pripažintos nuostatos (tiesos). Jis ieško kaip ir „kitu kampu“ pažvelgti ir atskleisti tas tiesas, kurios, jo nuomone, yra ypač jautrios ir skaudžios mūsų šalies istorijai, o taip pat ir dabarčiai. Į tas tiesas, kurios yra nutylėtos arba tepasakytos „puse lūpų“, o gal ir tendencingai interpretuotos.

Jis originaliu braižu išskleidžia lietuvių tautos etnokultūrinę, etnopsichologinę prigimtį (tautos matricą), konstruoja ją atskirais vaizdžiai sudėliotais kontūrais ir pavyzdžiais.

Knygos tekstas pagyvinamas paties autoriaus pilietinės, emocinės minties proveržiais ir nutikimais. Jis įtikina skaitytoją, jog kasdien privalu mąstyti apie tautokūrą ir tautoardą, apie žmogaus ir tautos egzistencijos prasmę.

Todėl ši knyga skaitytojui gali priminti gaivaus šaltinio vandens gurkšnį…

XXX

Pradinės mintys

Senovės graikai barbarais įvardydavo (gal ir ne visai pagrįstai) tuos, kurie neturėdvo apie ką kalbėti. Jų netenkino tų tautų kalba, kurios sąvokų (žodžių) ir minties išraiškos formų atsargos buvo minimalios. Skurdžios. Gal jie ir teisūs… Skurdžios kalbos atveju tarsi ir pats pasaulis (su kuriuo žmogus santykiauja) būna susiaurėjęs, susitraukęs, kaip ir jo dalyvio, t.y. žmogaus, esatis. 

Tai ką jau kalbėti apie nūdieną! Ne tik apie informacinį, bet ir pačių keisčiausių procesų, gimdančių naujas žinias ir žinojimo poreikį, sprogimą! Ir, žinoma, apie pastangas tokį pasaulį aprašyti. 

Akademiko Romualdo Grigo veikalas – „Nutylėtų tiesų sakymas“

Šiuolaikinis žmogus tampa visaverte aiškesne asmenybe dėl gebėjimo žvelgti į pasaulį plačiomis, sakyčiau, kosmojautos akimis. Jeigu jis geba kiekvieno jam rūpimo (ar jį liečiančio) elemento ar atvejo atžvilgiu ieškoti tegul ir laikino, tegul ir nepakenčiamo atsakymo, tačiau tokio, kuris papildytų bendrą, nuolat atnaujinamą pažinimo sistemą.

Įvairių autorių visuomenei pateikiami eseistinio pobūdžio tekstai negimsta šiaip sau „iš savęs“. Tai tolygu akordams to, kas būna ilgus metus išnešiota, išmąstyta, tuo ar kitu mokslinio išmanymo pagrindu susisteminta. Apskritai eseistika, skirtingai nei grynai akademiniai tekstai (prifarširuoti šaltinių), gimsta dar ir iš autoriaus nuojautos, intuicijos. Taip, tai šiek tiek panašu į literato, kuris skausmingai išgyvena dabarties dvasią ar savo tautos istorinio kelio dramatizmą, pastangas. Betgi be panašių pastangų mes sunkiau pajustume už istorijos skraistės pasislėpusios epochos alsavimą, jos dvasią. Už borto liktų nepagautos, neišjaustos gyvenusių žmonių dramos, prieštaravimų spalvomis besikeičiantis pasaulis. Nutrūktų dvasinės kultūros tęstinumas.

Iki šiol mūsų protėvių istorija vertinama ir teberašoma remiantis urbanizuotam pasauliui priimtinais ir jos pačios sumanytais materialinės kultūros, technologijų raidos bei jų galios vertinimo kriterijais. Tautos dvasinė kultūra lieka lyg ir nuošalėje. Kodėl taip atsitiko? Gal dėl to, kad toji kultūra yra pinama iš subtiliausių, trapiausių, sunkiai pagaunamų ir gal dar sunkiau nusakomų persipynusių žmogaus mąstymo bei elgsenos gijų? Laikmečio skersvėjai nesunkiai jas deformuoja ir netgi piktybiškai, iki neatpažinumo išdraiko. Betgi be dvasinės kultūros istorijos mes nežinome (ir nesužinosime) tikrosios savo istorijos.

Reikalingas, tikrai reikalingas atviresnis žodis. Jis šioje knygoje bus tartas. Bet jo nereikėtų priimti kaip pretenduojančio į absoliučią tiesą. Na, o, kita vertus, istorija ar etnokultūra, religinės ar politinės žmonių pažiūros negali būti kurios nors profesijos (tyrinėjančios tą ar kitą sritį) asmenų „nuosavybė“, tik jiems priklausantis draustinis. Beje, erdvesnis, įvairiapusiškesnis praeities išmanymas, atmetantis vieną kurią nors kategorišką poziciją, ženklia dalimi lemia išmintingesnius ir dabarties, juolab – ateitį lemiančius sprendimus.

Ši knyga yra skirta lietuvių tautos istorinio kelio, jos dramatiško buvimo pasaulyje įžvalgoms. Gal būtų net nekorektiška, jeigu jos visur sutaptų su tradicinėmis, tapusiomis netgi nediskutuotinomis. Veltui būtų gaišinamas visų mūsų laikas… Autorius nesiima pareigos kategoriškai teigti apie lietuvių (kaip ir bet kurios kitos tautos) išskirtinumo (idealizavimo) akcentavimą, bet atskiras dėmesys šiai temai tiesiog būtinas. Antai medikams niekas nepriekaištauja, kad jie specializuojasi aiškindamiesi širdies, inkstų, žarnyno ar kitų kūno dalių funkcinius sutrikimus. Kiekviena tauta, juolab jos pagrindu sukurta valstybė, yra ne kas kita, kaip vienaip ar kitaip suburto makrosocialinio pasaulio segmentas. Tai tarsi socialinis, sirgti linkęs organizmas. Daugiau negu akivaizdu, kad šis segmentas ar organizmas, net ir įžvelgiamoje istorinėje perspektyvoje, atliks to ar kito laipsnio autonomijos, partikuliarumo (savitumo) funkcijas. Tos funkcijos tuo geriau bus atliekamos, kuo labiau atitiks kultūrų įvairovės išsaugojimo imperatyvą (pamatinį principą). Galima pasakyti aiškiau ir fundamentaliau: jeigu visada bus siekiama paisyti akivaizdžios įvairovės pačioje Gamtos, Visatos sandaroje.

Neginčijama, kad socialinės evoliucijos kelyje tautų ir valstybių jungimasis yra neišvengiamas, objektyvus reiškinys. Bet jungimasis pradeda alsuoti destruktyvumu, netgi degradacija, jeigu grindžiamas dominuojančiu utilitarizmu (pragmatiniais išskaičiavimais), jeigu antraeilis, trečiaeilis vaidmuo tenka sakralumui – tautų sukauptiems dvasiniams kultūros lobiams, jų atnaujinimui ir panaudojimui visuomenės ir ypač valstybės gyvenime. Iš kur estetinėms, moralinėms nuostatoms semtis jėgų? Iš laisvosios rinkos siūlomos daiktų gausos? Iš pigaus, butaforinio šoumeno? Iš neoliberalizmo įkyriai peršamų suabsoliutintų laisvių (neakcentuojant moralinių priedermių)? Iš prigimties kultūros neigimo?

Kaip rodo žmonijos patirtis, vos ne pagrindinis atskirų sąjungų ir civilizacijų privalumas buvo (ir tebėra) tarpvalstybinių (tarpgentinių, tarpnacionalinių) konfliktų sprendimas, įtampų gesinimas, informacijos ir patirties sklaida. Tačiau neginčytina ir tai, kad tik tam tikro masto socialinių trinčių ir įtampų dėka socialinis organizmas (nesvarbu, kokio jisai būtų mastelio) esti gyvybingas, atsinaujina, atsisako to, kas jau per daug įprasta. Per daug dėmesio konservacijai tolygu stagnacijai. Bet vėlgi – kartotė tam tikru mastu to, kas jau buvo ir ko, regis, reikalauja pats gyvenimas, socialiniam karkasui suteikia stabilumo, atsparumo istorijos skersvėjams ir net taifūnams.

Regis, viskas turėtų būti atliekama saikingai. Bet ar tai įmanu, jeigu matome politikus, užsisklendusius savajame ceche, o intelektualus, gyvenančius kitame, paraleliniame? Jeigu įsivyrauja pragmatinis veiksmas be deramos jam vadovaujančios minties, be gilesnio ir erdvesnio numatymo? Jeigu dar ir eiliniai piliečiai paversti ar paverčiami nemąstančia, pilka mase… 

Bambininkų piliakalnis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visais laikais pasitaiko pasaulinio masto idealistų. Vienas iš mūsų gyvenamojo laikotarpio – Giscardas d‘Estaingas, buvęs Prancūzijos prezidentas, o vėliau tapęs jo puoselėto Europos Konvento (liaudies tribūnos) pirmininku. Sunkiu akmeniu man į širdį įkrito jo žodžiai: „Pasaulis nelaimingas. Nelaimingas ne tik todėl, kad nežino, kur eina, bet ir dėl to, jog nejaučia, kad sužinojęs suprastų einąs katastrofos link…“

Nesliapiamu dramatizmu alsuoja ir mano šioje knygoje dėstomos mintys. Panašiais atvejais visada budintiems oponentams noriu pastebėti: nematau nei prasmės, nei galimybių ką nors iš to, kas negrįžtamai dingo istorijos vingiuose, kas bus pasakojama apie protėvių tapatybę, siūlyti restauruoti, bet kai ką pakoreguoti, patikslinti mūsų, t.y. lietuvių, istorinį sąmoningumą ir pagausinti dvasinių vertybių – įmanu. Būtina! Būtina jau vien dėl to, kad pernelyg greitai išsivaikštome, tirpstame tarsi pavasarį sniegas, išgaruojame, pamiršdami, nebekreipdami deramo dėmesio į mus kaip tautą maitinusias, o kai kur – kreivai nuaugusias, kitose žemėse ir kitokias atšakas išleidusias šaknis.

Tegu ir pasikartodamas formuluoju pamatinį klausimą ir pats į jį atsakau. Kodėl savo mintis, čia siūlomas skaitytojui, fokusuoju viena kryptimi – lietuvių tautos kryptimi? Tai – nemodernu, retrografiška, konservatyvu – tarsi girdžiu principingo mano tekstų oponento balsą. Su tokiais, beje, išaugusiais net iki ministrų, buvau ne kartą susidūręs dar prieš ketvirtį šimto metų… Mano atsakymas labai paprastas: kol egzistuoja tauta (kaip socialinės bendrijos forma), tol ji gali (ir privalo) būti laikoma įvairių socialinių ir humanitarinių mokslų dėmesio objektu. Kiti, pavyzdžiui, pasirenka valstybę, netgi be dėmesio jos suverenui – tautai. Treti – supermodernaus pasaulio (irgi be tautų) portretą… Pripažinkime: turime laisvę rinktis ir kiekvienas iš paminėtų atvejų savaip yra teisus.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.03.03; 12:12

Saulius Kizelavičius

Pas mus politikoje, valdžioje yra visko: konservatorių, krikdemų, socialdemokratų, bet visi jie labiau liberalai, kosmopolitai, globalistai. Yra dar lenkų, varančių Lenkijos politiką, daug tūkstančių rusų (ir lietuvių), atvirai ir slaptai siekiančių, kad parsiduotumėm Rusijai. Labai daug kam prie ruso buvo geriau.

Bet, galima sakyti, visai nėra tautininkų, Vakarų terminais – nacionalistų, kaip juos suprato a.a. Romualdas Ozolas. Tautininkų (arba nacionalistų), kurie gerai sugyvena su tautinėm mažumom, bet nebijo pareikalauti, kad Lietuvos lenkai būtų ne Lenkijos lenkai, Lietuvos rusai – ne Rusijos rusai, Lietuvos žydai – ne Izraelio, Afrikos, Amerikos žydai, o pirmiausia Lietuvos.

Nėra tautininkų, kurie Seime, vyriausybėje turėtų bent tokį balsą, kokį turi lenkai. Juk konservatoriai seniai suliberalėję, kalba tik apie globalią Lietuvą, nieko nepadarė ir nedaro, kad neišsivaikščiotume. Apie tariamuosius socialdemokratus nėra nė ką kalbėti.

Nesakau, kad nėra intelektualų, kurie mato tautos nykimą, apie tai kai kada parašo ribotų galimybių žiniasklaidoje, bet tuo ir apsiriboja. Aš jus įspėjau, signalizavau, ir man to užtenka. Tarpusavyje jie nesusikalba, nesugeba peržengti per savo ambicijas. Jeigu sugebėtų – taptų jėga. Paminėčiau Vytautą Radžvilą, Vytautą Rubavičių, Krescencijų Stoškų, Vidmantą Valiušaitį, Marių Kundrotą, Romualdą Grigą, Eugenijų Jovaišą. Štai šitie (ir kai kurie kiti) intelektualai privalėtų susivienyti, rasti bendrą vardiklį ir kurti partiją, judėjimą, turintį tikslą ateiti į didžiąją politiką, į Seimą.

Kaip matome, visuomeninės organizacios, nesiekiančios valdžios, beveik neturi jokios įtakos su tautos mirtimi susitaikiusioms politinėms jėgoms. Reikia realios valdžios, naujos, jaunos, skaitlingos partijos, kuri gintų ne tik Lietuvos piliečių, bet ir lietuvių tautos interesus.

Dabar egzistuojanti Tautininkų partija jokiu būdu šių tikslų negali atlikti. Ji nepopuliari, popierinė, bejėgė, bebalsė. Nemanau, kad lietuviai jau galutinai susitaikė su tautos mirtimi. Matome, kad Europos Sąjungos tautos jau verčia liberalus globalistus. Nejaugi mes liksime nuošaly?

x  x  x

Netiesa, kad valstiečių žaliųjų niekas nepuola, o tik demaskuoja jų griekus, susijusius su automobiliais, butais Ispanijoje, su moterimis. Ir dėl visko kaltas jų vadas Ramūnas Karbauskis. Akivaizdu, kad siekiama jį sunaikinti morališkai, o partiją suskaldyti taip, kad prireiktų pirmalaikių Seimo rinkimų. Reikia žūt būt nusmukdyti labai aukštą partijos populiarumą, nes ji siekia liberalams nepriimtinų tikslų: gina normalią šeimą, ketina bandyti blaivinti Lietuvą, net mažamečius vaikus aprengti tautiniais drabužiais.

Suprasčiau, jeigu konservatoriai atskleistų tikrus R.Karbauskio ryšius su Rusija. Turbūt nieko baisaus, pavojingo nėra, todėl ir knaisiojamasi po antklode. O reikėtų atsiriboti nuo smulkmenų, padėti valdantiesiems įgyvendinti gyvybiškai svarbius įsipareigojimus rinkėjams.

Be abejo, valdančiųjų parlamentarų ketimimai flirtuoti su Rusijos ambasada – grubi klaida, bet, tikėtina, neigiamų pasekmių neturėsianti. Už tai turime būti dėkingi žiniasklaidai, ryžtingai reagavusiai į tokį nepatyrusių politikų akibrokštą. Seimo pirmininkas Rusijos ambasadoriui Lietuvoje privalėjo tiesiai pasakyti: kai išduosite Sausio 13-osios nusikaltėlius, Medininkų žudikus, Lietuvą apvogusius bankininkus (kaip minimum), atšauksite puolamąsias rugsėjo pratybas Lietuvos pasienyje, iš Kaliningrado išvesite iki dantų ginkluotas divizijas, neneigsite 1940-ųjų okupacijos, atsisakysite nežabotos melo ir šmeižto propagandos (maksimum), tada gal ir galėsime bendradarbiauti.

2017.02.13; 18:27