Rusijos ambasada Vilniuje. Vytauto Visocko foto
Antradienį į Užsienio reikalų ministeriją (URM) buvo iškviestas Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje laikinasis reikalų patikėtinis Alexander Elkin, kuriam pareikštas protestas dėl Irkutsko srityje, Rusijoje, stovėjusių monumentų, skirtų Lietuvos ir Lenkijos tremtiniams ir politiniams kaliniams pagerbti, pašalinimo iš jų buvimo vietos, rašoma URM pranešime žiniasklaidai. Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.
Kaip nurodoma pranešime, Lietuvos URM pasmerkė tokius Rusijos veiksmus dėl monumentų – paminklo ir kryžiaus, skirtų Lietuvos ir Lenkijos tremtiniams ir politiniams kaliniams pagerbti pašalinimo iš jų buvimo vietos. Tokie kryptingi Rusijos veiksmai neteisėtai šalinant represuotiems asmenims, tremtiniams skirtus paminklus ir pagarbos ženklus negali būti vertinami kitaip nei istorinės tiesos ir totalitarinio režimo aukų atminimo niekinimas.
URM primena, kad tai jau antras toks incidentas per kelis mėnesius. Balandžio 26 dieną į Užsienio reikalų ministeriją buvo iškviestas Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje laikinasis reikalų patikėtinis Alexander Elkin, dėl Permės srityje, Rusijoje, nugriauto paminklo ten palaidotiems tremtiniams iš Lietuvos ir Lenkijos.
Varšuva, gegužės 15 d. (ELTA). Lenkijos ambasada Maskvoje nusiuntė Rusijos URM notą dėl nugriauto paminklo represijų aukoms lenkams, kuris buvo pastatytas prie Irkutsko. Notoje smerkiamas ir kryžiaus represijų aukomis tapusių lietuvių atminimui pašalinimas, praneša portalas „rmf24“.
Gegužės 12 d. Lenkijos ambasadorius Krzysztofas Krajewskis informavo, kad Pivovarichos vietovėje prie Irkutsko, masinių represijų aukų palaidojimo vietoje, buvo nugriautas paminklas, skirtas lenkams, ir šalia stovėjęs kryžius, skirtas lietuviams.
„Jie buvo pašalinti alėjų tiesimo šiose šiurpą keliančiose kapinėse dingstimi ir nežinia kur yra“, – sakė žurnalistams Lenkijos diplomatas.
Anot jo, tai buvo padaryta prieš pat gegužės 9-ąją.
Manoma, kad Pivovarichoje buvo nužudyta 15–17 tūkst. žmonių.
Politikos mokslų daktarės, filosofijos mokslų kandidatės, RF pirmojo rango valstybės patarėjos Tatjanos Poloskovos komentaras portale Slaptai.lt
– Tatjana Viktorovna, Jūs ilgai profesionaliai užsiiminėjote Baltijos šalimis, iš pradžių kaip ekspertė, o vėliau kaip Rusijos valstybės valdininkė. Jūs esate knygų, taip pat ir 2010 metais išleistų memuarų „Baltijos mazgas arba kaip mes traukėmės iš Pabaltijo“, autorė. Be to, Jūs gimusi Permės mieste. Kaip Jūs sutikote žinią, kad pašalintas memorialas, skirtas sovietų politinių represijų laikotarpiu į Permės kraštą miškų darbams ištremtiems lietuviams ir lenkams atminti?
– O kaip į tai gali reaguoti kiekvienas normalus žmogus? Žinoma, griežtai neigiamai. Kovoti su mirusiais – tai paskutinis dalykas. Tie, kas davė nurodymą nugriauti paminklą, galėtų susimąstyti, kad ir jie neamžini. Ir dar nežinia, kaip ainiai vertins jų veiklą. Mano reakcija į memorialo sunaikinimą skausminga dar ir dėl to, kad aš pati esu iš represuotos šeimos. Aš esu lenko, ištremto į Vakarų Uralą už dalyvavimą 1863–1864 metų lenkų sukilime, tiesioginė palikuonė. Mano prosenelis, Rusų stačiatikių cerkvės protojerėjus, 1937 metais buvo areštuotas ir Permėje sušaudytas. Šeima buvo persekiojama. Vėliau prosenelis buvo reabilituotas, bet aš neatleidau ir neužmiršau. Ir jeigu kas nors masinių sušaudymų vietoje nugriautų paminklą, aš rasčiau būdą, kaip šioje žemėje pamokyti tokį kovotoją prieš atmintį. Istorija yra istorija, ir joje nieko ištrinti negalima. Aš tai sakau kaip žymaus sovietų istoriko, Permės Valstybinio universiteto profesoriaus Levo Kertmano mokinė, beje, jis Permėje irgi atsidūrė anaiptol ne savo valia.
Manoji karta gerai atmena filmą „Ilga kelionė per kopas“, ir tą sceną, kur Lilitos Ozolinios herojė Marta, ištremta su mažu vaikeliu į miškus darbams, išsigandusi žvelgia į trobos, kur ją apgyvendino, šeimininkus. O jie irgi elgiasi atsargiai (juk jiems sakyta, kad ji nacistė, vokiečių aviganė ir t. t., ir t. t.), tačiau tiesiog po kelių akimirkų specialiesiems perkeltiesiems jau duoda maisto. Urale niekada niekas neišvarydavo žmonių iš trobos į šaltį. Jau tolimais 2005 metais aš susitikau su Lilita Ozolinia Maskvoje, per priėmimą Latvijos ambasadoje, ir ji, sužinojusi, kad aš iš Uralo, pravirko ir pasakė: „Daugelis mūsiškių išgyveno dėka vietinių pagalbos“. O ką dabar ji man pasakys?
Ir dar turiu pasakyti, kad už pagalbą specialiesiems perkeltiesiems daugelis mano žemiečių užmokėdavo savo pareigomis ir gyvybėmis. Mano senelis Nikolajus Popkovas visą karą ištarnavo Uralo savanorių tankų korpuse, o kai grįžo ir išsiskyrė su mano senele, buvo pasiųstas į Komių–Permės apygardą „kelti“ ūkį. Beje, jį ten žmonės iki šiol prisimena. Ir iš jo, ir iš kitų žmonių girdėjau istorijų, kaip atvažiuodavo tikrintojai ir piktindavosi, kodėl toks mažas specialiųjų perkeltųjų mirtingumas. Po to sekdavo organizacinės išvados. O tai irgi reikia užmiršti?
Aš esu net labai patenkinta, kad paminklo pašalinimo faktas sukėlė tokią karštą ne tik teisės gynėjų, bet net ir tų, kurie iš principo yra lojalūs valdžiai, reakciją. Pasirodė publikacijų žiniasklaidoje, aštrią medžiagą pateikė leidinys „Kommersant“, buvusi regiono ombudsmenė, ŽTT (Žmogaus teisių taryba) narė Tatjana Margolina ketina pasiųsti oficialius užklausimus apie įvykį. Neabejotina, kad represuotieji ir jų giminaičiai turi teisę į atminimą.
Kaip praneša leidinys „Kommersant“, ir technika paminklui nugriauti buvo pasiųsta patylomis. „Beje, technika tam vykdyti nevažiavo per tą kaimą, kuriame jie (vietiniai gyventojai, – leidinys “Ъ”) gyvena. Ji važiavo aplinkkeliu, – sakė žiniasklaidai Permės krašto Prezidento Žmogaus teisių tarybos narė Tatjana Margolina. – Man labai gėda dėl tokių veiksmų Permės krašte. Gėda dėl atminimo. Tai, kaip pasielgta, nesuderinama su valstybės politikos politinių represijų aukų atminimo įamžinimo koncepcija. Tai prieštarauja jai“.
Beje, visi žmonės, kurių pavardės išvardintos ant paminklo, buvo Rusijoje reabilituoti kaip politinių represijų aukos. Ką toliau griausime?
– Šiuo atveju tenka kliautis pilietinės visuomenės aktyvumu. Ar jo yra Rusijoje?
– Yra, bet jis nesistemingas. Putinui atėjus į valdžią pirmą kartą, o ypač rotuojantis su Medvedevu (o aš dalyvavau ir vienoje, ir kitoje rinkimų kampanijose) visos valstybės jėgos buvo mestos valdžios struktūroms ir jų veiklai stiprinti. Kartais kokybės bei personalijų sąskaita.
Tremtis. Vytauto Visocko nuotr.
Pilietinė visuomenė – tai ne vienodai apkirpti valdžios organizuotų ir apmokėtų forumų bei renginių nuolatiniai lankytojai. Pilietinė visuomenė privalo mokėti ir norėti ginti gyventojus nuo valdžios. Potiomkino tipo kaimų ir taip gausu.
Atkreipkite dėmesį, apygardos vadovė pareiškė, kad apskritai apie griovimą nebuvo girdėjusi. Tai yra, ji nežino, kas dedasi jai patikėtoje teritorijoje? O valdžia nesiteikė paklausti gyventojų nuomonės apie paminklą? Esu įsitikinusi, kad jie nebūtų į tai numoję ranka. Toks ir atsakymas į Jūsų klausimą. Apie valdžią ir pilietinę visuomenę.
Užuot tokiais nepaprastais laikais stiprinusi dialogą su gyventojais, valdžia pati provokuoja nepasitenkinimą. Beje, nūdienos Rusijoje žodis „dialogas“, taip pat ir tarptautinių santykių sferoje, ir nemadingas, ir nėra kas galėtų jį vesti.
Andrejus Suslovas, istorijos mokslų daktaras, profesorius, Brandenburgo žemės įgaliotinio komunistinės diktatūros padarinių šalinimo komisariato mokslinis bendradarbis, Permės „Memorialo“ valdybos narys. Jo komentaras – apie Rusijos Permės mieste nugriautą paminklą lietuvių ir lenkų tremtinių atminimui pagerbti.
Paminklas buvo pastatytas prieš septynerius metus Galiašoro, apleistos specialiosios (miško kirtėjų) gyvenvietės, kapinėse. Taip paženklintas ten ištremtų ir mirusių (89-ių) lietuvių ir lenkų atminimas. Paminklas pastatytas toje gyvenvietėje užaugusio Permės gyventojo Antano Gurkšnio iniciatyva.
Apie paminklo nugriovimą mes kol kas žinome iš pasakojimų.
Paminklo pašalinimas sukėlė Memorialo ir visų mūsų šalyje politinių represijų problemai neabejingų žmonių pasipiktinimą. Artimiausiu metu dėl paminklo pašalinimo bus parengtos užklausos Permės krašto vadovybei.
Paminklas lietuvių ir lenkų tremtiniams Permės krašte, kurį šiemet Rusijos valdžia nugriovė. Komersant leidinio nuotr.
Permės krašte buvo politinių kalinių, Lietuvos piliečių, bet tai buvo pavieniai. Šiuo atveju kalbama ne apie kalinius ir ne apie Lietuvos piliečius, o apie SSSR piliečius, gyvenusius Lietuvoje (tarybiniais piliečiais jie tapo dėl Lietuvos faktinės okupacijos). Jie nebuvo nuteisti teismų ar neteisinių organų (institucijų), tokių kaip „trejetas“ (rus. „trofika“). Pasibaigus karui jie buvo ištremti į tolimus SSSR rajonus administracine tvarka. Dažniausiai tai buvo antisovietinio pasipriešinimo dalyvių, kuriuos vadino „miško broliais“, šeimų nariai, taip pat tie, kas neįtiko sovietų valdžiai. Permės krašte tokių specialiųjų apgyvendintųjų iš Lietuvos buvo apie 3000. Darbingieji daugiausia darbavosi miško paruošose ir šachtose. Kai kas pabėgo iš specialiosios gyvenvietės, bet tokių buvo palyginti nedaug, dauguma jų tikriausiai žuvo. Daugelis jų po Stalino mirties ir specialiųjų gyvenviečių likvidavimo, 1953–1955 metais grįžo į Lietuvą. Dalis tų specialiųjų apgyvendintųjų to meto nesulaukė. O nedidelė dalis pasiliko Permės krašte.
Beje, Tarptautinis Memorialas ir Permės Memorialas RF Teisingumo ministerijos buvo likviduoti kaip juridiniai asmenys. Aš tai vertinu kaip RF Konstitucijos ir įstatymų, o taip pat ir tarptautinių normų pažeidimą. Daugelyje regionų Memorialai tebeveikia kaip nekomercinės organizacijos (Memorialas – tai asociacija, vienijanti dešimtis nepriklausomų organizacijų).
Daugelis oficialiai likviduotų organizacijų narių pasilieka Rusijoje ir tęsia veiklą, nors jau nebegali naudotis tomis galimybėmis, kurias turi oficialiai užsiregistravusios organizacijos.
Septyni asmenys 2015 m. rugsėjo 15 d. planavo išvykti į Sibire esančią Permės sritį, į kurią 1945 m. buvo ištremta apie 4500 žmonių iš Lietuvos.
Prie paminklo lietuvių tremtiniams Permės srityje. Monumento statytojai iš kairės: Žygintas Jurevičius, Genius Baliukevičius, Gediminas Braziulis, Stanislovas Ulinskas, Aleksandras Paplavskis, Antanas Gelumbauskas, Vladas Ulinskas.
Šiame krašte esančioje Galiašoro gyvenvietėje jie ketino sutvarkyti tremtinių kapines ir pastatyti paminklą, skirtą ten mirusiems tremtiniams atminti.
Projekto sumanytojai dalyvavo konkurse geridarbai.lt, tačiau prizinės vietos ir atitinkamos pinigų sumos nepavyko laimėti. Tuomet VGTU „Inžinerijos“ bėgimo mėgėjų klubo, kuriam priklauso šių eilučių autorius, prezidentas Stasys Čirba kreipėsi į visuomenę, prašydamas paremti kilnią iniciatyvą nors ir nedideliu įnašu.
Taurūs tautiečiai atsiliepė į kreipimąsi, paaukojo 1370 eurų, bet paminklo statybai paskaičiuota suma – apie 5000 eurų, – trūkumas nemažas. Pakankamos sumos kelionei tąsyk nesurinkus, teko kelionę atidėti.
Pasak ekspedicijos sumanytojų, jaunimas dar tikrai nėra pamiršęs savo senelių ir prosenelių išgyventos istorijos – domisi ir aktyviai prisijungia prie kelionių į tremtimi paženklintą Sibirą. Permės krašte yra keletas kapinių, kuriose palaidoti tremtiniai iš Lietuvos, tačiau jos išsidėsčiusios labai dideliais atstumais.
Galiašoro kapinėse palaidota daugiau nei 100 tremtinių. Ten kažkada buvo kaimas, stovėjo lenkų karininkų belaisvių barakai, tačiau dabar nieko nelikę. Permės krašte likusių gyventi ir ten šaknis įleidusių lietuvių yra vos keletas, tačiau jie aktyviai prisidėjo prie būsimos ekspedicijos. Pavyzdžiui, Permėje gyvenantis tremtinys Antanas Gurkšnys sudarė Galiašoro kapinėse palaidotų 90-ties tautiečių sąrašą, tvarkė tremtinių teisinį statusą, kadangi norint iš vietinės valdžios gauti leidimą paminklui statyti, reikėjo įrodyti, kad jose palaidoti ne kriminaliniai nusikaltėliai.
Praėjus metams, toliau kaupėme lėšas, o kai sukaupėme pakankamai lėšų kelionei ir paminklo statybai, š. m. rugpjūčio 7 d. į mano gimtinę Galiašorą traukiniu Brestas–Novosibirskas išvyko 7 asmenų grupė, iš kurios vyriausiam buvo 78 metai, jauniausiam – 23.
Paminklas lietuvių tremtiniams Permės srityje. Projekto autorius – prof. Jonas Gudmonas.
Kai atvykome į vietą, statybinės medžiagos paminklui dėka išankstinio susitarimo jau buvo pristatytos (Antano iš Permės ir Lionios iš Velva-Baza rūpesčiu). Pasistatėme palapines greta kapinių ir iškart ėmėmės darbo. Dieną karštis siekė 36 laipsnių pavėsyje, saulėje – iki 45, todėl nuo 12 iki 14 val. gaminome pietus, pietavome.
Dirbome iki vėlumos, o 22 val. eidavome į tvenkinį maudytis, išsimaudę gamindavom vakarienę, 24 val. eidavome ilsėtis. Darbas buvo nelengvas, rankomis turėjome iškasti apie 13 kubų žvyro, jį pakrauti į traktoriaus priekabą, atgabenus iškrauti. Betono skiedinį taip pat maišėme rankomis, jo paminklui prisireikė 12 kubų.
Nerūdijančio plieno dviejose plokštėse įrašytos 90-tes tautiečių politinių represijų aukų pavardės. Paminklo statytojai numato paminklą pašventinti, atskiroje plokštėje pateikti paminklo statybai aukojusiųjų sąrašą.
„Inžinerijos“ klubo ir paminklo statytojų vardu reškiame nuoširdžią padėką tauriems tautiečiams, prisidėjusiems lėšomis paminklo kūrybai ir statybai:
Galiašoro gyvenvietė Permės srityje. Andriaus Karankevičiaus nuotrauka (1958-ųjų vasara).
Jūsų aukos paminklui tesaugo atminimą tų, kuriems nebuvo lemta grįžti į Tėvynę, kurių palaikai ilsis ne gimtinės kapuos. Jiems – Jūsų auka, atmintis … paminklas.
