Ribinė situacija viduramžių Lietuvos istorijoje

Politiniai interregnum konfliktai, kuriuos mes peržvelgėme tik vienu mums rūpimu titulatūros aspektu,  įgavo dar platesnį pobūdį, kuomet  į kovą su Jogaila įsijungė ir Kęstutaitis Vytautas, atsidūręs laisvėje.

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Maža to – ilgainiui ryškėjo konfliktai  tarp pačios Julianos sūnų Algirdaičių: kiekvienas karalaitis norėjo atsisėsti Vilniaus soste, bet ilgainiui liko tik du aršiausi pretendentai – Jogaila ir jo brolis jaunėlis Švitrigaila. Švitrigailos kova nusitęsė iki pat metų, kuomet jis pagaliau pasidavė etc. (žiūr. Matusas).

Visi tie įvykiai plačiai žinomi nuo mokyklos suolo, bet nedera užmiršti, kad Lietuvos karaliaus sostas tebebuvo neužimtas arba, viduramžiškai lotyniškai tarus, „vacante“, tai yra – laukiantis teisėto valdovo.

Lemtingą ribą (1385 – 1413 m.) nulėmė oficialus Lietuvos dinastinių valdovų statuso kitimas, savaime panaikinęs senuosius, iki 1385 m. egzistavusius  lietuvių karalių  titulus. Nuo XIV – XV a. sandūros ėmė vis labiau įsitvirtinti dviprasmė Lietuvos valstybės situacija, ėmė plisti nauji diplomatiniai Lietuvos valstybės ir jos valdovų įvardinimai.

Kas gi įvyko 1385 m.?

Atrodytų, nieko ypatingo: vienas iš daugelio Lietuvos valstybės valdovo Algirdo (1296 – 1377)  sūnų, o būtent Jogaila (1351\ 1363 – 1434), sulaukęs brandoko amžiaus, pagaliau nusprendė vesti.

Po ilgokų žvalgytuvių Rusioje, kur ieškota tinkamos nuotakos,  po ilgokų derybų su piršliais iš Mažosios Lenkijos (Krokuvos), kurie, berods, pirmieji (istorikai lig šiolei nesutaria, kas buvo piršlybų iniciatorius) ėmė piršti Jogailai savo ankstesnio karaliaus Liudviko dukterį Jadvygą, pats Jogaila pasiuntė savo pasiuntinius  į Vengriją, kur gyveno nuotakos motina – Vengrijos, Lenkijos, Dalmatijos ir t.t. karaliaus Liudviko I našlė Elžbieta Bosnietė. Ten buvo detaliai tartasi  dėl vedybų laiko bei sąlygų ir pagaliau 1385 metų vasarą buvo surašyta keistoka dinastinių vedybų sutartis, kurią Lietuvai priklausiusioje Krėvos pilyje (dabartinė Baltarusija) patvirtino čia susirinkę lietuvių ir lenkų elitinės valdžios atstovai. Iš jaunikio  pusės sutartis buvo patvirtinta paties Jogailos ir jo trijų brolių (Skirgailos, Kaributo, Lengvenio) bei pusbrolio Vytauto antspaudais, dalyvaujant iš nuotakos pusės atvykusiems į Krėvos pilį Elžbietos ir lenkų ponų iš Krokuvos pasiuntiniams.

Sutartis keistoka, be abejo, ne todėl, kad Mažosios Lenkijos didikai pasistengė ištekinti už trečią dešimtmetį įpusėjusio Jogailos  dvylikametę Vengrijos ir Lenkijos karaliaus Liudviko I dukterį Jadvygą – viduramžiais amžiaus skirtumas neturėjo jokios reikšmės dinastinėms vedyboms politiniais tikslais.[1].

Seniausias tarpvalstybinės reikšmės dokumentas, sudarytas tarp Lietuvos ir Lenkijos valdovų ir jų pasirašytas, buvo vadinamoji Krėvos sutartis. Mes neliesime milžiniškos istoriografijos, kuri atsirado sutarties teksto pagrindu. Nesistebiu, kad šio teksto tyrėja J.Kiaupienė įvardino Krėvos akto istoriografijos visumą „interpretacijų liūnu“[2]. Šimtametės diskusijos interpretuojant tekstą pagimdė aibes ginčų: ar iš tikrųjų Krėvos sutarties juridine galia Lietuvos valstybė pavirto Lenkijos karalių valdoma sudėtine Lenkijos karalystės dalimi? Ar tikrai Lietuva  po šio akto tapo Lenkijos provincija, kuri turėjo šiokį ar kitokį valstybinį suverenitetą ir nuolatos kovojo dėl jo padidinimo bei stiprinimo iki pat XVIII a. pabaigos, kai Ketverių metų seimo sprendimais ir gegužės 5 d. konstitucijos tekstu Abiejų tautų Respublika buvo panaikinta ir jos vietoje paskelbta Lenkijos karalystė su vienu karaliumi valstybės soste, kuris turėtų būti paveldimas, bet ne šlėktos išrinktam karaliui atiduodamas?

Mums nėra reikalo gilintis į beribį istoriografinį liūną, juolab, kad po J.Kiaupienės sudaryto ir išleisto Krėvos dokumentų leidinio, kuriame, beje, sudėti, esminiai taškai istoriografinių tyrimų evoliucijoje iki pat mūsų dienų, daug kas paaiškėjo. Deja, galutinio taško čia dėti neįmanoma dėl daugelio neatsakytų iki šiol klausimų, kurias primena pati leidinio sudarytoja (žr.:  p.68). Leidinyje apžvelgęs Krėvos akto diplomatinį pobūdį S.C.Rowellas konstatavo jog „pats Krėvos aktas tėra pasiuntinių susitarimą patvirtinantis tekstas“, kad jis nėra falsifikatas, kad „jame yra vienintelis sprendimas ir jis susijęs tik su Jogailos vedybomis. Tai vedybų sutartis (su tam tikromis sąlygomis), o ne valstybių susijungimo aktas“[3].

Įdomu, kad ir lenkų XIX a. pradžios intelektualai puikiai suvokdavo ir aiškiai apibūdindavo vedybinę dokumento prigimtį ir juridinę esmę. Pirmasis visą Krėvos akto tekstą lotyniškai paskelbęs literatūros istorikas, filosofas ir psichologas M.Višnevskis (Michał Wiszniewski; 1794 – 1865) apibūdino Krėvos dokumentą juridiškai ir nurodė du jo adresatus. Pirmiausia Jogailos diplomas (dyploma) skiriamas per vengrų pasiuntinius  nuotakos motinai –  karalienei Elžbietai, vengrų ir lenkų karaliaus Liudviko našlei (wdowy po Liudviku Krolu węgerskim i polskim), o po to – lenkų ponams (tudziež panom polskim). Taigi Jogaila šiuo raštu patvirtina savo paties ir savo brolių vardu tuos pažadus, kuriuos buvo davęs Elžbietai per savo pasiuntinius į Vengriją brolius Skirgailą ir Borisą (dane…objetnice… potwierdza)[4]. Žodžiu, raštas suvokiamas kaip piršlybose duotų pažadų patvirtinimas ne tik Jogailos, bei ir jo brolių vardu.

Išlikusiame Krėvos sutarties arba Krėvos akto originale bei nuoraše randame nemaža raštu užfiksuotų titulų, kurie XIV a. pabaigoje turėjo būti oficialūs ir abiem sutarties pusėm aiškūs bei priimtini.

Panagrinėkime juos visus iš eilės.

Tai principnės svarbos, mano manymu, dalykas, kadangi leidžia mums išsiaiškinti, kas ir kokia juridine teise remdamasis davė priešvedybinius pažadus Vengrijos karalienei Elžbietai, būsimos žmonos motinai.

Krėvos sutarties davėjo  titulai ir juridinis  statusas (jaunikio pusė)

Titulatūros požiūriu žvelgiant į Krėvos aktą, kuris pradedamas žodžiais „Mes, Jogaila“ (Nos Jagalo) nesunku pastebėti ganą painią pagrindinio veikėjo, kitaip sakant – dokumento davėjo  Jogailos titulų įvairovę.

Mes jau esame apžvelgę Jogailos titulus, kuriuos jis naudojo įvairiose sutartyse ir kitokiuose tuolaikiuose  Lietuvos valstybiniuose  dokumentuose iki Krėvos sutarties.

Lyginant juos su Krėvos sutarties tekstu pirmiausia krinta į akis, kad priešvedybinėje sutartyje su Lenkijos karalienės Jadvygos motina ir lenkų atstovais, Jogaila niekur nepavartojo anksčiau taip mėgiamų titulų Lietuvos karalius , Didysis Lietuvos karalius.

Lietuvos valdovų rūmai naktį. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kodėl? Akivaizdu, kad atsakingoje tarptautinėje priešvedybinėje sutartyje, kur vienaip ar kitaip privalo būti aptartos piniginių bei teritorinių operacijų sąlygos, nė viena iš sutarties sudarytojų pusių nenorėjo ir negalėjo naudotis savavališkai sau suteiktais titulais. Juk kiekviena titulo dalis praktiškai reiškė ne ką kitą, o valdovo valdžioje esančiais žemių teritorijas. Galima neabejoti, kad būsimosios nuotakos pusė (vengrai ir lenkai) puikiai žinojo tuometinį Jogailos statusą, kuris buvo tolimas nuo visos Gediminaičių valstybės karaliaus statuso.

Nemaža dalis Algirdaičių, kaip matėme, atsisakė pripažinti Jogailą Didžiuoju karaliumi, tad jis negalėjo turėti šio titulo, nors jo motina, Algirdo našlė Julijona visai teisėtai buvo tituluojama Didžiąja Karaliene.

Kaip tik dėl to Krėvos sutartyje nematome Jogailos paveldėto, bet po išdavikų Jogailos sutarčių su Vokiečių ordinu  Kęstučio anuliuoto ir paties Jogailos 1381 m. atsižadėto Didžiojo karaliaus titulo. Pastarojo titulo gavimas bei turėjimas buvo susijęs ne tik su testamentine buvusio didžiojo Lietuvos karaliaus valia, žodžiu išsakyta, anot metraščių, prieš pat mirtį, bet ir atitinkamomis aukščiausios valdžios karalystėje perdavimo bei patvirtinimo ceremonijomis, kurių, deja, nebuvo įvykdyta pasipriešinus daliai Algirdaičių.

Kita vertus, skaitant Krėvos sutartį, priklausančią tradiciniam (Rowell) žanrui, matome, kad lietuviškoji pusė nori kuo palankiau pristatyti jaunikį. Sutartis, kaip seniai tyrėjų nustatyta, susideda iš kelių skirtingo žanro dalių, ir būtent pirmojoje, piršlio oracijos dalyje, tai yra –  Krėvos  akte  atpasakotoje piršlio kalboje Vengrijoje ir paties Jogailos vardu susakytame piršlio pažadų patvirtinime,  lietuviai, kiek įmanydami stengiasi išaukštinti hierarchinę Jogailos padėtį Lietuvoje.

Ir vis dėlto daugiausia, ką jie galėjo padaryti, atsispindi jau pačioje pradžioje pateiktame retoriniame Jogailos titule: Mes, Jogaila, Dievo valia Didysis Lietuvos kunigaikštis, taip pat Rusios valdovas ir prigimtinis paveldėtojas“ (Nos Jogalo virtute Dei dux magnus Litwanorum Rusiaeque dominus et haeres naturalis“).

Titulas retorinis ir net dekoratyvinis, kadangi prieštarauja pačiai Krėvos dvasiai, kur visokeriopai akcentuojamas Jogailos pažadas priimti krikštą ir  savo brolius su visais lietuviais pakrikštyti. Kitaip sakant, Jogaila piršlio šnekoje pristatomas ir pats prisistato kaip nekrikštas pagonis, tačiau Krėvos akte iš pat pradžių skelbiasi esąs didysis kunigaikštis iš Dievo valios (virtute Dei dux magnus).

Koks gi Dievas malonėjo paskelbti nekrikštą pagonį didžiuoju dux/u?

Akivaizdu, kad čia ne Dievo, o guvaus raštininko darbas ir jo paslaugi malonė surašant pompastiškos piršlio oracijos tekstą. Tiksliausiai tuometinę Jogailos hierarchinę būklę Gediminaičių dinastijoje, mano manymu, atspindi Krėvos akte dar paprotinės teisės sąvokas išsaugojęs titulas „princeps“, tai yra – vyriausias pagal amžių dinastijos atstovas.

Prie jo čia pat pridėtas jau slaviškos kilmės titulas „princeps Jagalo dux magnus Litwanorum etc“, kuris, kaip matėme, aptarinėdami Rytų ir Vakarų slavų titulus, turi pabrėžti dinastijos atstovo valdžią „vyriausiame mieste“ ( rusišk.  stareišyj stol) arba „svarbiausioje kunigaikščių būveinėje“ (lenk. główna siedziba książęca). Viduramžiais svarbiausia lenkų kunigaikščių (dux) būveinė buvo laikoma Krokuva[5], o Lietuvos svarbiausioji sostinė nuo XIV a. pradžios tapo Vilnius, kuris Gedimino dokumentuose  jau vadinamas „mūsų karališkasis miestas“.

Prie šio išplėstinio Jogailos titulo Krėvos akte visai teisėtai pridedamas papildomas titulas „dominus et haeres naturalis“, kadangi piršlybų sutarties patvirtinimo akte turėjo būti nurodyta  jaunikio juridinė teisė į tėvo jam skirtą paveldą, pabrėžiant jog jis yra Rusios valdovas (dominus) ir paveldėtojas (haeres) pagal kraują (naturalis).

Betgi ir šis titulas pateiktas Krėvos akte, ypač jo vertimuose iš lotynų kalbos į kitas kalbas, gana abstrakčiai. Ką galėjo reikšti Krėvos sutarties patvirtinimo metu titulas Rusios valdovas (Rusiae dominus)? Kokios „Rusios“ valdovas ir paveldėtojas galėjo būti 1385 m. Jogaila, jeigu net kelių Lietuvos karalystei priklausiusių Rusios žemių valdovai, tarp jų – pirmosios santuokos Algirdaičiai, atsisakė pripažinti Jogailos viršenybę ir netgi jo teisę sėdėti Vilniaus soste?

Šie juridinės prigimties klausimai ypač svarbūs, tačiau, be abejo, nepalankūs ir nepageidaujami priešvedybinėje sutartyje. Manau, būtent todėl Krėvos akte atsirado dar vienas neteisėtas ar bent jau deklaratyvus punktas, kai pats Jogaila patvirtina visus  dosnius savo piršlio pažadus lenkų ponams bei ir nuotakos motinai Elžbietai ne tik Krėvoje susirinkusių, bet ir „čia nesančių“ brolių vardu: „kartu su žemiau įrašytais mūsų broliais, savaime suprantama, ponais Skirgaila, Kaributu, Vytautu ir Lengveniu, lietuvių kunigaikščiais (ducibus Litwanorum), o taip pat ir kitų mūsų brolių, čia dalyvaujančių ir nedalyvaujančių vardu, patvirtiname… (in persona aliorum fratrum nostrorum, praesentium et absentium, processisse…) ir tt..

Dosnus piršlybinių pažadų dalinimas sutarties sudaryme nedalyvaujančių karališkos dinastijos atstovų, juo labiau brolių, vardu buvo, be abejo, drąsus, tačiau rizikingas dalykas, taip ir likęs pergamento skiautėje. Ne vienas brolis beveik iš karto atsisakė paklusti Jogailai ir Jogailą parėmusiam Vytautui Kęstutaičiui netrukus teko tiesiog iš vestuvių Krokuvoje puotos skubėti į Lietuvai priklausančią Rusią malšinti sukilusių Jogailos brolių, o vėliau ir pačiam Vytautui prisėjo stoti į ginkluotą  kovą su Lenkijos soste įsitvirtinusiu Jogaila.

Beje, valstybinės reikšmės pažadų dalinimas nedalyvaujančių dinastijos atstovų vardu nebuvo vien tik etikos klausimas ar nekalta gudrybė.

Turint galvoje Krėvos akto dvasią ir tikslą, reikalas lietė esmines  juridines „nedalyvaujančių brolių“  paveldo teritorijas ir teises.

Kiekvienas Algirdo sūnus turėjo savo valdžioje jam atitekusias etnines arba provincines Lietuvos karalystės žemes, kurių galbūt net nemanė nei priglausti, nei prišlieti, nei prijungti prie Lenkijos karalystės, kaip žadėjo Jogailos piršliai ir jis pats Krėvos akte įrašydamas lemtingą punktą: „minėtasis kunigaikštis [Jogaila] pažada savo Lietuvos ir Rusios žemes prie Lenkijos karalystės karūnos visiems laikams prijungti (Jagalo dux saepedictus promittit terras suas Litvaniae et Rusiae coronae regni Poloniae perpetuo applicare).

Jei laikysimės juridinio teksto raidės ir preciziškos prasmės, privalėsime konstatuoti, jog „minėtas dux Jogaila“ pažada tik jam pačiam Lietuvoje bei Rusioje priklausančias „savo žemes“ (terras suas) prijungti prie Lenkijos karūnos.

O kokios žemės teisiškai priklausė Jogailai Rusioje ir Lietuvoje 1385 m. vasarą?

Neabejotinai – tiktai domenai. Visa kita buvo juridiniu požiūriu ginčytina ir būtų teisėta tik tuomet, jeigu visi Krėvos pilyje „dalyvavę ir nedalyvavę“ broliai sutiktų tapti Jogailos vasalais ir duotų jam, kaip teisėtam magnus dux,  ištikimybės priesaiką.

 O to kaip tik ir trūko, jei kalbėsime apie „nedalyvaujančius brolius“. Bet Krėvos pilyje 1385 m. vasarą, atrodo, visi sutarties dalyviai skubėjo kiekvienas savo sumetimais – reikėjo raštu užfiksuoti piršlybų pažadų oficialų patvirtinimą, o apytikriai išsireiškimai bei terminai, kuriuos vėliau istorikai traktavo kaip kas išmanydamas, matyt, nebuvo atidžiau aptarti, o gal ir sąmoningai palikti detaliau nenusakyti, kad ateityje galėtų būti įkūnyti pagal galimybes ir aplinkybes.

Būtent to ir ėmėsi šiek tiek vėliau Jogaila, atsisėdęs Lenkijos soste, kai pradėjo skubiai ir atkakliai rinkti iš savo brolių ir kitų karališkos dinastijos atstovų, valdžiųjų įvairias Rusios žemes, vasalinės priesaikos raštus.

Tik surinkus tuos raštus Jogaila gavo juridinę teisę vadinti save Rusios valdovu, nes prieš tai jis buvo tik savojo „Rusios domeno“ valdovas, tai yra – tėvo jam paskirtų Rusios žemių valdytojas. Kitaip sakant, garsusis Krėvos sutarties sakinys, kad „minėtasis kunigaikštis [Jogaila] pažada savo Lietuvos ir Rusios žemes prie Lenkijos karalystės karūnos visiems laikams prijungti“ juridiškai gali ir turėtų būti traktuojamas tiksliai 1385 m. istoriniame kontekste.

O tai galėtų reikšti nieko kito, išskyrus tai, kas akte įrašyta: minėtas vyriausias Algirdaitis Jogaila pažada savo žemes (terras suas) Lietuvoje ir Rusioje prijungti prie Lenkijos karūnos karalystės visiems laikams.

Tas istorinis faktas, kad 1385 m. Jogailai priklausiusios žemės  Lietuvoje ir jo domenas Rusioje anaiptol nesutapo nei su visa etninės Lietuvos karalystės teritorija, nei su visomis Lietuvos karūnai priklausančiomis Rusios žemėmis, turėjo būti ir buvo akivaizdus abiems Krėvos sutarties juridinėms pusėms.

Identiškai suvokė Krėvos akto juridinę esmę ir Janas Dlugošas, kuris, nors labai troško visos Lietuvos valstybės prijungimo prie Lenkijos karalystės, vis dėlto aiškiai formulavo juridinę Krėvos akto davėjo pasiūlą: Jogaila „jam priklausiusias Lietuvos, Žemaitijos ir Rusios žemes, kuriose turėjo pagal paveldėtą titulą ir įsigytą teisę pilną ir teisėtą valdžią, užrašė Lenkijos karalystei“ ir t.t. (Jagiełło „podległe mu ziemie Litwy, Żmudzi i Rusi, nad którymi z tytułu dziedzicznego i nabytego prawa sprawował pełną i prawowitą władzę, zapisał na zawsze królestwu Polskiemu, zjednoczył z nim, wcielił do niego” (Długosz, X, s. 202).

Tas pat, nors ne taip detaliai teisiniu požiūriu, įrašyta ir Krėvos akte:  Jogaila pažada prijungti savo žemes (terras suas), kadangi juridinis lotynų kalbos terminas „sua“ reiškia ne tik ir šiuo teisiniu atveju ne tiek įvardį „savas, sava“ (suus, sua), kiek „nuosavybę“, šiuo atveju –  „nuosavas žemes“, o ne šiaip sau – „savo žemes“.

Trumpai tarus, Krėvos akto davėjas Jogaila negalėjo duoti nei pažadėti duoti daugiau, negu įstatymiškai turėjo 1385 m. vasarą. Kokiu stebuklingu būdu Jogailos paveldėtos iš tėvo domeninės žemės („paveldėtos nuosavos žemės“) pavirto vėlesnėje lenkų istoriografijoje „visa Lietuva ir visa Rusia“, kurias Jogaila esą prijungęs 1385 m. sutartimi prie Lenkijos karalystės visiems laikams, būtų geras klausimas, jeigu jis nepriklausytų, kaip netrukus matysime, istoriografinės mitologijos sričiai, kur juridinių terminų ir titulų tikslumas vaidina žymiai mažesnįvaidmenį už patriotines istorikų vizijas.

Informacijos šaltinis: Algimantas Bučys. „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“.

 (Bus daugiau)

2017.05.08; 05:28

[1] Tiek Jogailos, tiek Jadvygos amžių nustatyti nėra lengva, nes istorikai iki šiol pateikia labai įvairias judviejų gimimo datas. Galimi Jogailos gimimo metai nurodomi įvairiuose šaltiniuose maždaug tarp 1351 ir  1363 metų, o Jadvygos gimimo data nurodoma dvejopai – 1373 m. arba 1374 m.

[2] Kiaupienė J. 1385 metai, Krėva: pasiklydę tarp tikrovės ir mito. – in.: 1385 m. Rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas. Sudarė J.Kiaupienė. Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius, 2002, p.46.

[3] Rowell S.C. Krėvos aktas: diplomatijos ir diplomatikos apžvalga“ – in. 1385 m. Rugpjūčio 14 d. Krėvos aktas. Sudarė J.Kiaupienė. Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius, 2002, p.71-72.

[4] Michał Wiszniewski. Pomniki historyi i literatury polskiey. T.4, Krakow, P.92http://books.google.lt/books?id=ioIAAAAAcAAJ&pg=PR7&lpg=PR7&dq=jedna+bez+Pogoni,+kiedy+jeszcze&source=bl&ots=4M1JbwDbCc&sig=5Ko5zX2tacAGruYGne6w5XlzsV4&hl=lt&sa=X&ei=1OU0VKLaA-LQygPolYIw&ved=0CCMQ6AEwAA#v=onepage&q=jedna%20bez%20Pogoni%2C%20kiedy%20jeszcze&f=false

[5] Seniausiais laikais Krokuvos žemė priklausė Didžiosios Moravijos karalystei, o X a. pabaigoje (apie 960 m.) perėjo į čekų valdovų Boleslovo I ir Boleslovo II Pšemislidų valdžią. Bet pačioje amžiaus pabaigoje ( apie 999 m.) Krokuvą užkariavo lenkų kunigaikštis Boleslovas Narsusis , čeko Boleslovo II anūkas, ir įjungė į Piastų valstybę. Po to, kai 1000 m. Krokuvoje buvo įkurta vyskupystė ir 1038 m. mieste įsikūrė lenkų kunigaikštis Kazimieras Atnaujintojas ( Kazimierz I  Odnowiciel ( 1016 – 1058) Krokuva tapo  visų kitų  lenkų kunigaikščių geidžiama „svarbiausiojo kunigaiškio būveine“. Kas sėdėjo Krokuvoje, nominaliai buvo vadinamas vyriausiuoju Lenkijos kunigaikščiu.

Šiemet sukanka 700 metų, kai  Gediminas tapo 1316 metais Lietuvos karaliumi.

Ta proga skelbiame ištrauką (VI dalis) iš naujos, spaudai paruoštos Algimanto Bučio knygos „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de jure ir de facto Viduramžių Europoje. Literatūrologinė istorinių šaltinių ir istoriografijos analizė“. 

Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Knyga skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100- mečiui pagerbti.

Gediminaičių dinastijos Lietuvos karaliai lietuvių ir svetimšalių dokumentikoje (XIV a.)

Gediminaičių dinastija – viena žymiausių pasaulio tautų istorijoje ir kiekviena tauta, patyrusi Gediminaičių kraujo palikuonių įtaką ir vaidmenį savo istorijoje mėgsta atsiriekti sau artimiausią Gediminaičių dinastijos galybės ir šlovės dalį.

Turiu galvoje, be abejo, populiarius masinės kultūros reiškinius, kurie iki šiolei formavo, formuoja ir toliau formuos pasaulio tautų savimonę, istorinę vaizduotę ir tautinę identifikaciją.

Deja, pati Gedimino dinastija, davusi pradžią daugeliui Rytų ir Vakarų karalių, didikų, kniazių, ksienžentų, hercogų, grafų ir t.t. dinastijoms, šiuolaikinės pasaulio visuomenės atmintyje mažai žinoma ir netgi nesuvokiama kaip karališkoji dinastija…

Mitografija čia senokai užgožė istorijos žinojimą.

„Istorinės atminties atsiriekimo“ principas

„Istorinės atminties atsiriekimo“ principas yra senas, kaip pačios žmonijos istorijos rašymas. Gana kandžiai tuo klausimu yra atsiliepęs garsiausias  pagoniškos Romos imperijos istorikas Tacitas (Publius Gaius Cornelius Tacitus; ~ 56 – ~ 117), pastebėjęs, kad graikų istorikų “analai, besižavintys tik savo tautos dalykais, jo [romėnų karvedžio Germaniko, kariavusio su germanais- A.B.] nežino“[1]

Naujieji laikai – ne išimtis „istorinės atminties atsiriekimo“ praktikoje.

Pirmiausiai savo dalį atsiriekti nuo Gediminaičių dinastijos pasiskubino lenkai, įtvirtinę savo istoriografijoje ir populiarioje mokslinėje bei beletristinėje  literatūroje naują terminą „Dynastia Jagiellonów“, imdami jos pavadinimą ir pradžią nuo Gedimino (1315 – 1341) anūko. Tiksliau – nuo Algirdo Gediminaičio (1296 – 1377) sūnaus Jogailos (lenk. Władysław II Jagiełło; 1348 – 1434) ir jo vaikų iš santuokų su keturiomis žmonomis, iš kurių tik paskutinioji Sofija pagimdė jam tris sūnus, kurių palikuonys gerus 230 metų karaliavo Lenkijoje iki 1572 m., buvo Čekijos (1471- 1526)  ir Vengrijos (1440-1444 bei 1490-1526)  karaliais.

Kitaip sakant, lenkų kronikų autoriai ir istorikai atsiskyrė nuo Gediminaičių dinastijos vieną jos atšaką – Jogailaičius (Jagiellonowie) – ir ilgainiui sukūrė jos milžinišką istoriografiją.

Sakau „milžinišką“ istoriografiją ne tik apimties, bet ir masinio išgarsinimo požiūriu…

Netgi rusų mokslinė ir populiarioji istorinė literatūra perėmė Jagiellonų dinastijos terminą kaip pakaitalą visai Gediminaičių dinastijai. Jau XXI amžiaus enciklopedinio pobūdžio leidinyje „100 didžiųjų dinastijų“ pateikiamos žinios apie „pačias įžymiausias žmonijos istorijoje dinastijas: imperatorių ir karalių, aristokratų ir bajorų, pramonės magnatų ir menininkų. Pakanka paminėti tiktai keletą skambiausių giminių: Seleukidai ir Bordžijai, Riurikovičiai ir Romanovičiai, Habsburgai ir Lankasteriai, Medičiai ir Stuartai ir kt.“[2].

Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai - Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Enciklopediniame leidinyje, pradedant XVIII Egipto dinastija (nuo 1559 m. prieš mūsų erą) aprašytą 100 dinastijų, tarp jų „Ягеллоны“ ( p.189-194). Be abejo, čia aprašomi ir Jogailos protėviai – „legendinis kniazius Gediminas, Jagielonų dinastijos pradininkas“, ir Jogailos tėvas „didysis kniazius Algirdas (Algirdas) bei motina „Tverės kunigaikštytė (kniažna) Uljana“, ir, žinoma, visi Jogailaičių protėviai pagal slavišką tradiciją tituluojami „kniaziais“.

Rusų istorikai savo ruožtu, panašiai kaip lenkai, atsiriekia nuo Gediminaičių dinastijos šiek tiek senesnę dalį, o būtent – kelių Gedimino sūnų, o pirmiausiai Algirdo palikuonių genealoginę dalį.

Algirdo sūnų palikuonys Rusijoje davė pradžią garsioms kniazių dinastijoms, tarp kurių garsiausios kniazių Olelkovičių (Олельковичи), Patrikejevų (Патрикеевых), Belskių (Бельских), Volynskių ( Волынских), Golicynų (Голицыных), Kurakinų ( Куракиных), Mstislavskių (Мстиславских), Trubeckių (Трубецких) , Chovanskių (Хованских), ir aibei smulkesnių kniazių bei didikų giminių. Dabartinės Ukrainos ir Baltarusijos žemėse likę gyventi Gediminaičiai davė pradžią garsioms magnatų dinastijoms, tarp kurių žinomiausios ilgainiui sulenkėjusios Koreckių ( Корецких), Vyšneveskių (Вишнёвецких), Sanguškų ( Сангушек) ir Čartorijskių (Чарторыйских) giminės[3].

Atkirtus nuo Gediminaičių dinastijos dvi minėtas atšakas – pravoslavus Gediminaičius Rusijoje (Гедиминовичи) ir katalikus Gediminaičius Lenkijoje (dynastia Jagiellonów) – Lietuvoje turime XIV a. Gedimino dinastijos pagoniškus valdovus su jų šeimomis – Algirdą ir Kęstutį Gediminaičius.

Pagoniškoji Gediminaičių dinastija

Lietuvos Gediminaičiai sudarė titulinės tautos valdovų dinastiją, viešpatavusią iki XV a. pradžios milžiniškoje valstybėje, kurios pavadinimas beveik visomis savo istorinėmis formomis, tarp jų – ir visai suslavintomis (Velikoje Kniažestwo Litovskoje; Litovsko-ruskoje kniažestvo ir pan.) žymėjo valdančios tautos prioritetą valdžios sistemoje.

Gediminaičių dinastijos genealogija, tai yra –  giminės kilmės ir generacijų kaitos istorija yra susilaukusi nemenko tyrėjų dėmesio[4], Turime ir monografinių veikalų, ir specialių darbų apie atskirų dinastijos  atšakų palikuonis su jų genealoginėmis istorijomis bei lentelėmis,  tarp kurių galima rasti ir pradinę lietuvišką dinastijos lentelę;

 

 

 

NN

 

 

 

 

 

     

 

 

 

 

Butigeidis
1285-1291

Butvydas
1291-1295

Skalmantas

 

 

 

 

 

   

 

 

I

 

 

Vytenis
1295-1316

Gediminas
1316-1341

 

 

 

 

         

II

 

Algirdas
1345-1377

Jaunutis
1341-1345

Kęstutis
1381-1382

Aldona
(ištekėjusi už Lenkijos kar. Kazimiero)

Aigustė Anastazija
(ištekėjusi už Maskvos d. k. Semiono)

 

         

 

III

Jogaila
1377-1381, 1382-

Skirgaila,
Jogailos vietininkas 1387-1392

Švitrigaila
1430-1432

Vytautas
1392-1430

Žygimantas
1432-1440

 

Mes jau matėme (žr. knygos II dalį), kaip Lietuvos valdovus, tarp jų – ir pagoniškus Gediminaičius tituluoja šiuolaikiniai istorikai, kurie patikliai remiasi anachronistine tradicija ir perkelia vėlesniųjų amžių (XV-XVI a.) slaviškus titulus atbuline data į senovės XIII- XIV a.  Lietuvą, nors, kaip matėme (žr. knygos 2 ir 3 dalis), slaviški titulai anuomet tiesiog neegzistavo ir lietuvių valdovai, kaip liudija net slaviški istoriniai šaltiniai,  jų sau netaikė.

Kokius gi titulus sau taikė pagoniškos Lietuvos valdovai?

A. Istoriniai šaltiniai

Lietuvių karaliai ir karalystės tęstinumas Gedimino laiškuose

Lietuvių valdovų dokumentikos (iki XV a. pradžios) tyrimus nepaprastai apsunkina ne kartą mūsų minėtas faktas, jog pagoniškos Lietuvos dokumentika po katalikiško krikšto priėmimo XIV a. pabaigoje buvo nuosekliai naikinama, matyt, pagal tą pačią privalomą „tamsiųjų pagoniškų laikų“ niekinimo bei senosios lietuvių tikybos naikinimo programą.

Be abejo, dėl naikinimo masto galima diskutuoti, tačiau lieka nediskutuotinas ir neabejotinas faktas, jog „Lietuvoje nėra išlikę nei vieno ikikrikščioniškojo laikotarpio dokumento, siųsto Gedimino ar jo sūnų Algirdo ir Kęstučio, nuorašo. Tikriausiai jie anuomet buvo ( jeigu minimi kituose dokumentuose), bet, matyt, bus žuvę per gaisrus, niokojusius Didžiosios Kunigaikštystės archyvus penkioliktame ir šešioliktame amžiuose. Taip pat galimas daiktas, kad jų, kaip Lietuvos tamsios praeities reliktų, sąmoningai neminėjo naujosios katalikų valdžios archyvininkai“[5].

Tuo tarpu išlikusieji Gedimino laiškai ir diplomatiniai dokumentai rodo, kad Gediminas pakankamai gerai žinojo Lietuvos karalystės chronologinę istoriją.

Svetur išlikę Lietuvos karaliaus Gedimino raštai liudija, kad Gediminas jau savo valdymo pradžioje, XIV a. antrojo ir trečiojo dešimtmečių sandūroje, turėjo labai originalią ir net naujųjų laikų akimis žiūrint pažangią karalystės koncepciją. Ne tik turėjo, bet ir atkakliai stengėsi ją ginti ir platinti katalikiškos monoparadigminės dogmatikos kraštuose. 

Karalius Gediminas. Paminklo autoriai - Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Karalius Gediminas. Paminklo autoriai – Vytautas Kašuba, Mindaugas Šnipas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmajame, pilnesniu  nuorašu išlikusiame laiške popiežiui Jonui XXII Gediminas dėsto, tarsi savaime suprantamą dalyką, savo valdomos karalystės istoriją religiniame kontekste.

Pirmiausiai jis informuoja popiežių, kad

 „mūsų pirmtakas karalius Mindaugas su visa savo karalyste buvo atsivertęs (fuit conversus) į Kristaus tikėjimą, bet dėl brolių teutonų namo magistro daromų žiaurių nuoskaudų ir nesuskaičiuojamų išdavysčių jie visi nuo to tikėjimo atsitraukė“ (omnes a fide recesserunt)[6].

Tačiau karaliaus Mindaugo atsitraukimas nuo katalikų tikėjimo visai nereiškia Gedimino akyse pačios lietuvių karalystės arba lietuvių karalių išnykimo.

Čia Gedimino koncepcija visiškai sutampa su XIII- XIV a. vokiečių autorių koncepcija, kurią mes jau aptarėme (žr. knygos II ir V dalis) ir įsitikinome, jog vienalaikiuose vokiečių ir lotynų šaltiniuose karališkas Lietuvos valdovo Mindaugo titulas visiškai nesikeitė nuo vienokio ar kitokio tikėjimo, kurį išpažino ar nustojo išpažinti karalius.

Toliau tame pačiame laiške popiežiui Jonui XXII Gediminas primena, kad karaliaus Mindaugo atvejis anaiptol ne vienintelis ir, tarsi savaime suprantamą dalyką, išdėsto kito lietuvių karaliaus Vytenio (rex Viten) problemas dėl sugrįžimo prie katalikų tikėjimo:

„Taip pat mūsų pirmtakas karalius Vytenis (item predecessor noster rex Viten) siuntė laišką ponui legatui Pranciškui ir ponui arkivyskupui Frydrichui prašydamas, kad jam atsiųstų du brolius iš mažųjų brolių ordino, skirdamas jiems vietą ir jau pastatytą bažnyčią. Tai žinodami, broliai iš Vokiečių namo [ordino] Prūsijoje pasiuntė kariuomenę aplinkiniais keliais ir sudegino minėtą bažnyčią“ (ten pat).

Tradicinės istoriografijos anachronizmų gynėjai neretai linkę istorinių dokumentų kalbą išversti į psichologinių spėlionių lygmenį, mėgindami, kaip netrukus matysime, aiškinti ar leisti suprasti, esą čia ir kituose panašiuose Gedimino laiškuose Lietuvos valdovas savavališkai tituluoja save ir savo pirmtakus karaliais, norėdamas, atseit, pasigirti, susireikšminti ir pan.

Psichologinės spėlionės, kartais, kaip matysime, virstančios netgi tyčinėmis istorinius veikėjus menkinančiomis insinuacijomis, be abejo, neatlaiko nei mokslo kriterijų, nei istoriniuose šaltiniuose esančios faktų tiesos.

Imkime tą patį karaliaus Vytenio atvejį, kurį Gediminas primeną popiežiui Jonui XXII.

Lietuvos karaliaus Vytenio titulai vokiečių kronikose

Vytenio viešpatavimo laikais

„Livonijoje tebeėjo smarkios varžytinės tarp arkivyskupo ir ordino, kuris nenorėjo dviejų trečdalių (2/3) nukariauto krašto atiduoti arkivyskupui, stengdamasis pasidaryti viso krašto viešpačiu. Tam labai priešinosi arkivyskupas, kurs jautėsi aukščiausias autoritetas Livonijoj, ir jau praturtėjęs laisvasis Rygos miestas.

Todėl 1298 m. arkivyskupas ir rygiečiai, kovodami su ordinu, pasikvietė į talką Vytenį”[7].

Taigi  Vytenio veikla savaime pateko į daugelį to meto rašytinių vokiškų bei lotyniškų šaltinių, kurie mums liudija karališką Vytenio titulą.

„Tų pačių metų vėlyvą pavasarį prie Rygos atžygiavo Vytenio vadovaujama lietuvių kariuomenė. Karo veiksmai klostėsi permainingai. Pirmą mūšį prieš livoniečius laimėjo lietuviai ir rygiečiai (žuvo krašto magistras Brunonas ir 22 ordino riteriai), buvo sugriautos ordino Karkuso ir Bertoldsmiulės pilys“[8]

Štai tuomet įvyko neįtikėtinas Europos istorijoje dalykas: katalikiškos Livonijos sostinėje Rygoje, iš kurios kelis dešimtmečius išvykdavo į karo žygius prieš pagonis žemaičius bei lietuvius ginkluoti Livonijos ordino vienuoliai su atvykėliais ginkluotais kryžnešiais (vok. einen Kruzifix tragen), buvo apgyvendinta pagonių karaliaus Vytenio karinė įgula!…

Ta proga ordino narys (frater) Hermanas Vartbergė savo „Livonijos kronikoje“ su neslepiama pagieža praneša, kad Rygos miestiečiai patys „prie savosios miesto dalies įėjimo pastatė netikėliams [pagonims lietuviams – A.B.] pilį, kuri ligi šiol tebevadinama „Lietuvių pilimi“ (Castrum Letwinorum)“[9].

Pagoniškos Lietuvos kariai turėjo ginti Rygos krikščionis miestiečius nuo vokiečių katalikų ordino antpuolių!..

To dar nebuvo buvę Livonijos nukariavimo istorijoje.

Betgi „arkivyskupas ir rygiečiai nedarė taikos su ordinu; nesijausdami esą vieni pakankamai stiprūs, Rygoje jie laikė Vytenio atsiųstą lietuvių įgulą. Toji įgula išbuvo Rygoje net iki 1313 m., kada arkivyskupas ir miestiečiai buvo priversti padaryti taiką su ordinu ir nutraukti sąjungą su Vyteniu“ (Lietuvos istorija. Red. A.Šapoka; ten pat).

Mums įdomu ir svarbu ta proga pasižiūrėti , kaip vokiečių kronikose buvo tituluojamas pats Vytenis, vyresnysis karaliaus Gedimino brolis.

Lietuvos karaliaus Vytenio titulatūra vokiečių kronikose

 

 

Sambijos kanauninko ( gyveno pirmoje XIV a. pusėje) Prūsijos istorijos santrauka

Canonici Sambiensis epitome gestorum Prussie.

 

1298 m.. Lietuvos karalius (rex Littowie ) nusiaubė Kartusą [ Karksi netoli Rygos] ir jo gyventojus, tačiau sugrįžtantį jį patį užpuolė [broliai] prie Treideros upės; ten krito [Livonijos] magistras Bruno  ir daugelis jo žmonių.

1311 m.. Sambiją ir Natangiją du kartus buvo nusiaubęs lietuvių karalius Vytenis (Witene). дважды разорил Самбию и Наттангию.

Diunemundės analai (apima įvykius 1313 1348 m.)

Annales Dunemundenses

 

1298 Viešpaties metais Lietuvos karalius nusiaubė Karkusą ir jo apylinkes.

 

Petras Dusburgietis (mirė po 1326 m.). Prūsijos žemės kronika

Peter von Dusburg. Chronicon terrae Prussiae.

 

 

 

1291 (?)m. Pukuveras,  Lietuvos karalius (Pucuwerus rex Lethowie), tais pačiai metais pasiuntė savo sūnų Vytenį (filium suum) su didžiule kariuomene į Lenkiją.

1294 (?) Tais pačiais metais Vytenis, Lietuvos karaliaus sūnus, su 800 vyrų įžengė į Lenkijos žemę

1296 m. Tais pačiais metais, kai karaliai išeina į karą [ tai yra – pavasarį; – A.B.] karalius Vytenis su didžiule lietuvių kariuomene įžengė į Livonijos žemę kovoti su [ ordino] broliais.

1298  Viešpaties metais Vytenis , lietuvių karalius, Rygos miestiečių prašomas, užėmė Karkuso pilį.

1311 Viešpaties metais Vytenis , Lietuvos karalius (Vichenus Rex Lethoviae) su milžiniška kariuomene nusiaubė Sambiją ir Natangiją kardu ir ugnimi.

1315 m. rugsėjį Vytenis , lietuvių karalius, surinkęs visus sugebančius kautis savo karalystės žmones, apgulė Chritmemelį ir 17 dienų su akmensvydžiais ir lankininkais iš visų pusių šturmavo.

 

 

Mikalojus iš Jerošino ( apie 1290- 1345) Vokiečių ordino kronikininkas, vokiškai sueiliavo Dusburgo kroniką.

 

Nikolaus von Jeroschin. Kronike von Pruzinlant.

 

Atėjus Viešpaties 1298 metams …Vytenis, lietuvių karalius (kunige), su didžiule galia įžengė į Livoniją po to, kai Rygos magistratas beprotiškai pakvietė jį kariauti su ordino broliais.

 

Olyvos kronika ( rašyta apie 1350 m.)

Chronik von Oliva

Nuo to laiko minėtas Lenkijos karalius sudarė taikos sutartį su lietuvių karaliumi Vyteniu , kurio dukterį paėmė sau į žmonas Lenkijos karaliaus sūnus [ autorius painioja karalių Vytenį su  karaliumi Gediminu – A.B.]

 

 

 

Laiške popiežiui Gediminas primena dviejų pirmtakų – Mindaugo ir Vytenio – karališkus titulus. Lygiai taip jis galėtų priminti ir ankstesnius pirmtakus, kurių vardus mums išsaugojo įvairūs šaltiniai.

(Bus daugiau)

2016.07.26; 14:48

[1] Publijus Kornelijus Tacitas. Analai ( Nuo Dieviškojo Augusto mirties). Iš lotynų k. Vertė Dalia Dilytė. – Margi raštai, Vilnius, 2005, p. 101.

[2] Жидько Е.Г. 100 великих династий. – Вече, Москва, 2008, р. 4

[3] Gediminaičių dinastijos palikuonys Rusijoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje  susilaukė milžiniškos istoriografinės bei genealoginės literatūros. Žr.: Дворянские роды Российской империи. Том 2. Князья / Авторы-составители Станислав Думин, Пётр Гребельский, Андрей Шумков, Михаил Катин-Ярцев, Томаш Ленчевский. — СПб.: ИПК «Вести», 1995,  264 p.; Войтович Л. Династія Гедиміновичів. Князівські династії Східної Європи (кінець IX — початок XVI ст.): склад, суспільна і політична роль. Історико-генеалогічне дослідження. — Львів: Інститут українознавства ім. І.Крип’якевича, 2000, 649 p.ir kt.

[4] Tęgowski J. Pierwsze pokolenia Giedyminowiczów — Poznań-Wrocław, 1999. — s. 244—245;  Józef Wolff. Ród Gedimina. Dodatki i poprawki do dzieł K. Stadnickiego: „Synowie Gedymina”, „Olgierd i Kiejstut” i „Bracia Władysława Jagiełły”, Kraków 1886.; J. Wolff, Kniaziowie litewsko-ruscy od konca czternastego wieku. – Warszawa, 1895, 719 p.; Tęgowski J. Pierwsze pokolenia Giedyminowczów – Poznan-Wroclaw (1999) ir kt. Lietuvių autoriai: Kučinskas J. Gedimino dinastijos kilmė. – Mūsų Žinynas, Kaunas, 1934, p.138-149, 194-204.; Šležas P. Ar Gediminaičiai kilę iš Žemaičių? – Atheneum, t.6, Kaunas,1935; Jakštas J. Naujausi Gedimino dinastijos kilmės tyrinėjimai. – Lietuvos praeitis, t.1, 1940, p. 29-56; Nikžentaitis A. Gediminas. – Vilnius, 1989, sk.: Iš kur kilo Gediminaičių dinastija?/ p. 5-7/ Gedimino šeima /p.7 – 16/ su Lietuvos valdovų chronologinėmis ir Gedimino šeimos genealoginio medžio lentelėmis. Naujausi Gedimnaičių dinastijos tyrinėjimų rezultatai pateikti S.Rowello veikale Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje, 1295–1345. –  ( Vilnius, 2001), patogiai išdėstant genealoginėse lentelėse. Žr.: „Žemėlapiai ir genealoginės lentelės“ – „2.Gediminaičiai“; „Lietuvos kunigaikščių dinastijų tarpusavio ryšiai iki Pukuvero“; „2 a. Algirdaičiai“; „2 b . Kęstutaičiai“; „3. Gediminaičių katalikiškos santuokos“; „4. Gediminaičių stačiatikiškos  santuokos“ .

[5] Rowell, S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva. Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje, 1295–1345. Iš anglų k. vertė Osvaldas Aleksa. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 33.

[6] Gedimino laiškai. Rowell. Dok. 4.

[7] Lietuvos istorija. Red. A.Šapoka. – Kaunas, 1936, p. 66

[8] Gudavičius. Lietuvos istorija, t.1, Vilnius, 1999, p. 80

[9] Henrikas Latvis. Hermanas Vartetbergė. Livonijos kronikos, Vilnius, 1991, p. 175.