Pasisotinęs pederastų ir lesbijiečių eitynėmis, ignoravęs sovietinių “išvaduotojų”, apsikarsčiusių ordinais ir medaliais, žygiavimą nuo Arkikatedros Antakalnio kapinių link, nutariau atsigaivinti Lietuvos kariuomenės ir visuomenės vienybės švente. Nors sinoptikai žadėjo lietingą, apsiniaukusį šeštadienį, šventei Vingio parke dar neprasidėjus, dangus pragiedrėjo, buvo vasariškai šilta. Geras ženklas. Tačiau gal ne tik dėl to susirinko daug žmonių. Labai daug. Viliuosi, kad visuomenei rūpi, kaip laikosi, kuo turtingi tėvynės gynėjai. Jeigu į patriotinius renginius paprastai renkasi pagyvenę žmonės, tai į vienybės šventę atėjo labai daug vaikų, jaunų tėvų su kūdikiais ant rankų, vežimėliuose. Džiuginantis faktas. Tai gal netiesa (remiuosi sociologinėmis apklausomis), kad tik nedidelė piliečių dalis gintų Lietuvos nepriklausomybę? Manau, daugumai kariuomenės ir visuomenės vienybės šventės dalyvių ir žiūrovų pirmiausia rūpėjo pamatyti, pačiupinėti ne kasdien matomus ginklus, nusifotografuoti su “tamsiaveidžiu” kariu, užlipti ant šarvuočio. Ir tai, žinoma, ne pro šalį. Kariškose palapinėse galėjai pajusti, koks įvairus, sudėtingas visuomenės, valstybės gynimo mechanizmas, kiek jis skiriasi nuo Vytauto Didžiojo laikų.
